Mokslo darbų apžvalga - Lietuvos edukologijos universitetas

Transcription

Mokslo darbų apžvalga - Lietuvos edukologijos universitetas
VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS
Libertas Klimka
Etnožinija ir tiksliųjų mokslų
genezė Lietuvoje
Mokslo darbų apžvalga
Humanitariniai mokslai (05H, 07H)
Vilnius, 2010
© Libertas Klimka, 2010
© Vilniaus pedagoginis universitetas, 2010
ISBN 978-9955-20-536-4
Įvadas
Vykdant Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Baltų
proistorės katedros mokslinio darbo programą tema „Baltų visuomenė ir
jos raida“ per pastaruosius septynerius metus autoriaus tyrinėjimai daugiausia plėtoti dviem kryptimis. Pirmoji – etnologinė, nagrinėjant esminius
etnožinijos dalykus – ikimokslinių žinių apie gamtą sisteminimą, pasaulio
sandaros mitinį modeliavimą ir kalendorinių sistemų formavimą. Tai apibendrinama remiantis etnokosmologijos sąvoka. Archajiškosios pasaulėžiūros bruožai ryškėja, tiriant tradicinių kalendorinių švenčių semantiką bei
interpretuojant kai kuriuos archeologijos duomenis. Tai pirmoji tyrinėjimų
kryptis, iš dalies pagrindžianti ir tolimesnę.
Natūrali etnokosmologijos tąsa – mokslinė kosmologija. Vilniaus jėzuitų kolegijoje, įkurtoje 1570 m., kosmologija buvo dėstoma kaip gamtos
filosofijos dalis. Kolegiją 1579 m. pakėlus į akademijos-universiteto rangą,
šios disciplinos gamtamokslinis turinys vis plėtėsi. Gamtos filosofijos kurse
subrendo ir atskiros tiksliųjų mokslų disciplinos. Jų genezė ir raida senajame
Vilniaus universitete, nulemta tiek vidinių priežasčių, tiek užsienio mokslo
centrų įtakų ir idėjų adaptacijos, – antroji tyrinėjimų kryptis.
Tradicinių kalendorinių švenčių giluminės prasmės suvokimas svarbus
ne tik etnologijos mokslui; šiandieninėje kultūros sklaidoje šventės laikomos pagrindiniu veiksniu, formuojančiu tautinę tapatybę. Neabejotinai
tautiškumo spalvos svarbios ir ugdymo įstaigų pedagogikoje. Todėl darbo
rezultatai gali būti pravartūs ne tik etninės kultūros specialistams, bet ir renginių organizatoriams, bendrojo lavinimo ir meno mokyklų mokytojams,
folkloro ansamblių vadovams ir dalyviams, taip pat visiems, kurie domisi
mūsų senosios kultūros ištakomis bei jų refleksija šiuolaikinėje žmogaus
savivokoje. Tyrinėjimus šiomis kryptimis aktualizuoja ir Lietuvos etnokosmologijos muziejaus poreikiai; šios unikalios kultūros įstaigos ekspozicijų
ir veiklos plėtra neįmanoma be teorinio problemos nagrinėjimo.
Apžvalgoje aptariamas išimtinai autoriaus pastarųjų septynerių metų
indėlis į paminėtų etnologijos bei mokslo istorijos krypčių tyrinėjimus, tad
ir cituojant apsiribota L. Klimkos arba kartu su bendraautoriais atliktais
darbais.
I. Kalendorinių švenčių semantikos ir jų sistemų tyrinėjimai
Šios krypties darbo rezultatai apibendrinti etnologijos monografijoje
apie lietuvių tradicinės kultūros reiškinių jungiančiąją ašį – kalendorines
šventes, atskleidžiant jų pagrindą – laiko skaičiavimo sistemas, suformuotas
pagal dangaus šviesulių (Mėnulio, Saulės, Sietyno žvaigždžių spiečiaus,
Veneros-Aušrinės) judėjimo dėsningumus. Tyrimas atliktas taikant kompleksinę metodologiją, jungiant senosios azimutinės astronomijos, istorinės
žemdirbystės technologijos, archeologijos ir mitologijos duomenis; tai leidžia kalbėti apie rezultatų bei interpretacijų pagrįstumą. Leidinio turinys
sudarytas chronologiniu principu; iš pradžių nagrinėjami archajiškojo
mėnulinio kalendoriaus reliktai, paskui – saulinio žemdirbiškojo kalendorinio rato sistema, praktiniai kalendorinių matavimų metodai, bandymai
derinti pagal kalendorines sistemas, pasitelkiant žvaigždžių ir Veneros
stebėjimus. Apžvelgiamos viso metų rato šventės, tiek išlikusios gyvajame
kaimo kultūros pavelde, tiek žinomos iš istoriografinių šaltinių.
Kalendoriaus poreikis atsirado pirmykštėje bendruomenėje, tikėtina,
kad pirmiausia atšiauraus klimato juostoje. Tik labai atidžiai stebėdami
gamtą, palaipsniui imdami suvokti jos vidinius ritmus, žmonės gebėjo čia
išgyventi, apsiginti nuo bado ir šalčio. Keičiantis pragyvenimo ar ūkininkavimo būdui, kito ir kalendorinė sistema. Akmens amžiuje laiką skaičiuoti
Klimka L., Tradicinių kalendorinių švenčių semantika: monografija, Vilnius: VPU leidykla,
2009, 196 p.
Straižys V., Klimka L., The Cosmology of the Ancient Balts, Journal for the History of Astronomy:
Archeoastronomy, 1997, no 22, p. 59–81.
pakakdavo pagal mėnulį – jo fazės nuolatinę kaitą labai lengva sekti. Mėnulio kalendoriaus algoritmas išreiškiamas trejų devynerių formule: per
siderinį mėnesį (27,3 paros) prabėga trys atmainos – priešpilnis, pilnatis,
delčia. Taip susiformuoja devyniadienė savaitė, minima dar ir S. Daukanto
raštuose. Lietuvių tradicinės kultūros reiškiniuose nemaža šio archajiškojo
skaičiavimo aidų: skaičių 3, 6, 9 seka dažnai skamba dainose arba minima
mįslėse, sakmėse, pasakose, papročiuose.
Atsiradus žemdirbystei (Baltijos šalyse tai įvyko antrąjį tūkstantmetį
prieš Kr.), laikas pradėtas skirstyti į metų ketvirčius pagal saulėgrįžas
ir lygiadienius. Žemdirbystės datas galima lengvai nustatyti azimutinės
astronomijos metodais – stebint saulės tekos ar laidos vietas horizonte.
Tačiau mėnulinis kalendorius nebuvo visiškai užmirštas: jo fazių stebėjimo
pagrindu laikas ir toliau skirstomas į savaites ir mėnesius. Saulės ir Mėnulio
skirtingos padėtys vienas kito atžvilgiu lemia milžiniškas potvynio bangas
vandenynuose ir jūrose. Taip pat periodiškai kinta ir kosminių dalelių srautas į Žemės paviršių. Todėl mėnulio atmainas jaučia kiekviena biologinė
sistema – nuo jų priklauso žemės syvų tekėjimas skaidulomis. Šitai buvo
pastebėta tūkstantmetėje žemės per ūkio darbų patirtį, įtvirtinta tam tikromis darbų taisyklėmis, ilgainiui tapusiomis tradiciniais papročiais.
Lietuvių kultūros pavelde, tradiciniuose kalendoriniuose papročiuose
aptinkami ir archajiškojo mėnulio kalendoriaus reliktai, ir vėlesni žemdirbių
saulės kalendoriaus sezonų ciklai. Istoriografiniuose šaltiniuose baltų genčių
kalendorinės sistemos nebuvo užfiksuotos, todėl galima tik spėlioti, kaip
kitados būdavo derinami tarpusavyje nedalūs Saulės ir Mėnulio periodai,
kokie dar dangaus šviesuliai būdavo stebimi, norint palengvinti keliamųjų
metų atskaitą. Tai tolimesnio tyrinėjimo užduotys.
Klimka L., Tradicinių kalendorinių papročių jungtys, Kultūrų sąveika Baltijos regione, Vilnius:
Mokslo aidai, 1995, p. 179–186.
Klimka L., Straizys V., Die Rhytmen der Natur und der baltische Kalendar, Astroblobus, 1995,
Nr. 1, S. 29–30.
Po Lietuvos krikšto pradėtas naudoti kalendorius, susiformavęs Vidurinėje Azijoje ir Romoje, taigi atitinkantis kitokį klimatą, visai nepritaikytas
mūsų krašto žemdirbystei. Tačiau kaimo tradicijos ir poreikiai tokio kalendoriaus rėmus palaipsniui pripildė gamtos reiškinių refleksijomis ir žemės
ūkio darbų terminais – įvyko kalendoriaus inkultūrizacija.
Kiekviename Lietuvos regione žemdirbystės papročiai yra kiek skirtingi: nelygu kokia dirva, žemės ūkio naudmenų rūšys, žemės įdirbimo
tradicijos, padargai ir kt. Čia tam tikros įtakos galėjo turėti ir labai tolimas,
netgi gentinės bendruomeninės sanklodos papročių paveldas. Analizuojant
papročius struktūriškai ir semantiškai, autoriaus metodologinės nuostatos
išreiškiamos logine schema (priedų 1 iliustr.).
Mėnulio kalendoriaus paveldas. Kaime ir šiandien gerai atmenama,
kad praktiškai visi ūkio darbai, ypač sėja, daržų sodinimas, atsargų žiemai ruošimas, būdavo derinami su tinkama mėnulio faze. Pastaraisiais
dešimtmečiais Kraštotyros draugijos organizuojamose ekspedicijose į šią
etnožinijos sritį buvo atkreiptas ypatingas dėmesys; pavyko surinkti dar
nemažai medžiagos. Dalis jos jau interpretuota ir paskelbta kraštotyros
lokalinėse monografijose. Apibendrinus per pastaruosius dešimtmečius surinktą nemažą masyvą atsakymų (per 3000) į apklausos anketą bei pirmųjų
tyrinėtojų medžiagą, skirtą žemdirbystės papročių ryšiui su mėnulio fazių
kaita nagrinėti, monografijoje teikiama jų semantinė diferenciacija.
Žmogus – gyvosios gamtos dalis, tad daug kas gyvenime priklauso
nuo jos ritmų. Lietuvių etninės kultūros formantėse šitai pabrėžiama gana
išraiškingai. Gamtos reiškinių dėsningumai ekstrapoliuojami į socialinį
gyvenimą. Derinant žmogaus gyvenimo įvykius su mėnulio fazių kaita,
tikimasi tokios pat sėkmės, kaip ir atliekant žemės ūkio darbus. Kita vertus,
šiuos tikėjimus sustiprina mėnulio mitologizavimo atmintis.
Kaime nevienodai vertinamas skirtingų mėnulio fazių poveikis žmogaus
sveikatai. Pasveikinus neomeniją – jauno pjautuviuką – tikimasi fiziškai
sustiprėti, atsikratyti kokių varginančių sveikatos sutrikimų. Žymiai
sudėtingiau traktuojamas pilnaties poveikis; sutinkami jo įvaizdžiai yra
prieštaringi. Mėnulio pilnatis apskritai laikoma palankiu metu užbaigti
ūkio darbus, taip pat atšvęsti įkurtuves, vestuves, krikštynas. Tačiau pilnaties mėnesiena esanti labai kenksminga miegančiajam; ypač jautrus esąs
nekrikštytas kūdikis. Jeigu į jauną kreipiamasi tik eufemizmais, tai pilnačiai
priskiriami ir neigiami personažai. Blogio lokalizavimas mėnulyje, tikėtina,
kilo iš to, kad senojo tikėjimo įvaizdžiai bei apeigos po Lietuvos krikšto
turėjo būti paneigtos.
Principinis etnologinis klausimas yra susijęs su užrašytų papročių ir
tikėjimų kilme. Jis formuluojamas taip: ar tikėjimai mėnulio poveikiu yra
kilę iš etnožinijos vertės pajautimo, ar jie yra archajiškojo mėnulio kalendoriaus paveldas? Jeigu tikėjimai savo ištakomis yra senesni už etnožinias,
juos galima laikyti atsiradusius iš medžiotojų mėnulinio kalendoriaus apeigų
arba derinimo su sauliniu kalendoriumi procedūrų. Šias alternatyvas galima
pavaizduoti schematiškai (priedų 2 iliustr.). Surinktąja anketomis medžiaga
verifikavus šią schemą, gaunamos pirminės išvados apie tikėjimų kilmę.
Tradicinių kalendorinių švenčių ratas. Žemdirbiškojo kalendoriaus
pagrindą sudaro metų skirstymas į sezonus lygiadieniais bei saulėgrįžomis.
Žemės ūkio darbai trukdavo daugiausia dešimt mėnesių, toliau – žiemos
poilsis. Tokio skirstymo – dešimties mėnesių arba nepilnojo kalendoriaus – reliktu galima laikyti griežtą paprotinį draudimą dirbti žiemos
tarpušvenčiu. Lygiadienių švenčių nuotrupomis galima laikyti kai kuriuos
Velykų papročius bei šv. Mato (Alutinio) dienos apeigas. Metų laiko struktūrizavimas saulėgrįžomis ir lygiadieniais atsispindi įvairių tautodailės
artefaktų dekore.
Klimka L., Kai naktis paveja dieną, Šiaurės Atėnai, 1995 m. rugsėjo 23 d., Nr. 37.
Klimka L., Vasiliauskas E., Neįprastas kultuvės dekoras, Etnografija: metraštis. Lietuvos nacionalinis muziejus, 2006, Nr. 13–14, p. 108–113.
Tokių ciklų, susijusių ir su darbais, ir su gamtos reiškiniais, yra ir daugiau. Pavyzdžiui, atkreiptinas dėmesys į įdomias datų priešpriešas: ganiavos
laiką rodo šv. Jurgio (balandžio 23-oji) ir šv. Martyno (lapkričio 11-oji)
dienos; gandrų buvimą Lietuvoje – Gandrinė (Blovieščiai, kovo 25-oji) ir
šv. Baltramiejus (rugpjūčio 24-oji); maudynių laiką, kai šiltas vanduo, – Sekminės ir šv. Matas (Mataušas, rugsėjo 21-oji); rūpinimosi linais kraštinės
datos yra Grabnyčios (vasario 2-oji) ir šv. Laurynas (rugpjūčio 10-oji) ir kt.
Žvaigždžių spiečiaus Sietyno heliakinė teka, laida ir kulminacija – rugių
auginimo ciklo reperiai. Visa tai struktūrizuoja laiką ir, be abejo, atspindi
įvairių laikų kalendorinius algoritmus. Neabejotinai jie būdavo siejami su
dievybėmis ir mitologinėmis būtybėmis, globojusiomis atskirus darbus.
Šių ciklų chronologijos tyrinėjimai būtų reikalingi norint išsamiau suvokti
baltiškojo kalendoriaus raidą. Žinoma, galima daryti hipotetinę prielaidą,
kad kai kurie papročiai yra kilę iš skirtingų genčių paveldo.
Bendrais bruožais apžvelgus baltų kalendoriaus istorinės raidos etapus,
būtina aptarti ir tradicinės papročių sanklodos santykį su krikščioniškuoju
kalendoriumi, priimtu kartu su Lietuvos krikštu. Susiformavęs Mažojoje
Azijoje ir Romos imperijoje, jis visiškai netiko nei mūsų krašto klimatui,
nei vyraujančiam ūkininkavimo būdui. Ilgainiui jo praktiškoji funkcija
privalėjo būti atkuriama, į naujojo kalendoriaus struktūrą įtraukiant reikalingiausius ūkininkavimui dalykus. Gamtos virsmų ir žemės ūkio darbų
terminai tapo susieti su krikščioniškaisiais vardadieniais. Akivaizdu, kad iš
krikščioniškojo kalendoriaus vardyno buvo iškelti ir sureikšminti būtent tie
vardai, kurių dienos atitiko senojo kalendoriaus atskaitos taškus. Žmogaus
veiksmuose švenčių metu taip pat atsispindi tradicinė ir krikščioniškoji
nuostatos. Žinoma, tradicinei jau nebeteikiama sakralinė prasmė, o apeigos
atliekamos iš pagarbos tradicijai, senolių atminimui arba net kaip žaismė.
Klimka L., Žmogaus kosminė aplinka: atspindžiai lietuvių tautos tradicijose, papročiuose, kultūroje, Žmogaus ir gamtos sauga. Tarptautinės konferencijos darbai. 1-oji dalis, Kaunas: LŽŪU,
2008, p. 181–189.
Žvelgiant į baltiškojo kalendoriaus tyrinėjimų perspektyvą, derėtų pabrėžti švenčių tarpusavio priklausomybės tolesnę paieškų svarbą. Taip pat
itin svarbi kai kurių švenčių apeiginių veiksmų ar stebėjimų orientacija į
ateitį, tarkime, į būsimąjį derlių, pavasario orus ir t. t.
Archeologiniai etnokosmologijos objektai. Baltų kultūros arealo pavelde išskiriami dviejų rūšių paleoastronominiai objektai – kalendorinių
matavimų stebyklos bei laidojimo paminklai. Iš pirmųjų geriausiai ištyrinėtas XV a. pr. įrenginys ant legendinio Birutės alko kalno Palangoje. Šio
alko pirmtakais galima laikyti akmenų sistemas šalia senųjų gyvenviečių.
Keletą jų laikas išsaugojo, – astronominę paskirtį bus turėję akmenų
sistemos ant Vyžuonų ozo, Stabinės kalvos (Tauragės r.), prie Purmalių
piliakalnio (Klaipėdos r.), Tryškiuose (Telšių r.), Jonionių kaimo ribose ant
Nemuno kranto (Merkinės apylinkėse) ir kitur. Akmenys, kaip ir Birutės
alko stulpai, poromis nurodo kryptis į pasaulio šalis ir saulės tekos ar laidos
vietas horizonte per lygiadienius bei saulėgrįžas. Tokie kosminio pasaulio
sandaros „modeliai“ žinomi ir prie archeologinių kapinynų.
Kai kuriuose išskirtinio dydžio akmenyse yra iškalinėta daug mažyčių
duobučių, jų išdėstymas kartais primena dangaus skliauto žvaigždynus10.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomi du mediniai runų rašmenų
kalendoriai, datuojami XVII a. pirmąja puse. Jų analizė pagal žemės ūkio
darbų terminus bei gamtos fenologinių reiškinių datas patvirtino vietinę
kilmę11.
Klimka L., Jovaiša E., Paleoastronomija ir etnokosmologija Lietuvoje, IX pasaulio lietuvių mokslo
ir kūrybos simpoziumas. Tezės, Vilnius, 1995, p. 310.
Klimka L., Mįslingieji „astronominiai“ akmenys. Lietuvos dangus’1995, Vilnius: TFAI, 1995,
p. 80–87.
10
Klimka L., Vaitkevičius V., Laukagalio apeiginis akmuo. Paparčių ir Žaslių apylinkės: kraštotyros
monografija, Kaišiadorys, 1997, p. 343–350.
11
Klimka L., Mediniai runų kalendoriai, Etnokosmologija, Nr. 2, 2008, p. 44–48.
II. Tiksliųjų ir taikomųjų mokslų genezė Lietuvoje
Šios mokslo istorijos tyrinėjimų krypties tikslas – išryškinti visuomenės
poreikius ir istorines aplinkybes, suformavusias atskirų aukštojo mokslo
disciplinų užuomazgas krašte, taip pat atskleisti mokslininkų pastangas
diegti mokslo laimėjimus ir naujausias technologijas Lietuvoje, tų procesų
reikšmę krašto ekonomikos plėtrai ir socialiniams visuomenės pokyčiams.
Daugiausia dėmesio skirta tiksliesiems ir taikomiesiems mokslams, tiesiogiai veikusiems gamybą, taip pat naujų ekonominių idėjų sklaidai. Tai
apibendrinta monografijoje, autoriaus parašytoje kartu su Rasa Kivilšiene12.
Atskirų išsamiau išnagrinėtų klausimų rezultatai daugiausiai publikuoti
Vilniaus Gedimino technikos universitete rengiamų kasmetinių mokslo ir
technikos istorijos konferencijų darbuose.
Ekonominis ir intelektinis nedidelės ar periferinės valstybės potencialas
paprastai esti nepakankamas, kad būtų galima tolygiai plėtoti visas mokslo kryptis. Todėl ypač svarbūs yra tamprūs moksliniai ryšiai su kitomis
šalimis, – jie sudaro prielaidas sparčiai adaptuoti mokslo naujoves. Esant
palankiai geopolitinei padėčiai, net ir nedidelės valstybės patirtis gali turėti
akivaizdžią įtaką didelio regiono mokslo ir švietimo plėtrai. Keturis šimtmečius Lietuvos mokslo švyturiu buvo Vilniaus universitetas; jo istorija – tautos
dvasinių aspiracijų ir nepalankių istorinių aplinkybių priešprieša. Lietuvos
mokslo raiškos istorijoje išsiskiria trys kilimo, natūralios raidos etapai,
užsibaigiantys katastrofiškais politiniais įvykiais: 1655 m. Vilniaus okupacija, 1795 m. valstybės žlugimu, 1832 m. universiteto uždarymu. Mokslo
draugijų, Archeologijos komisijos, Astronomijos observatorijos veikla
uždarius Vilniaus universitetą nebeįstengė kiek žymiau paveikti bendrojo
krašto švietimo ir kultūros lygmens. Todėl apžvelgiamojo laikotarpio chro-
Klimka L., Kivilšienė R. Fizikos ir taikomųjų mokslų pradžia Lietuvoje: monografija, Vilnius:
VPU, 2005, p. 75–94.
12
10
nologiniai rėmai iš esmės sutampa su senojo Vilniaus universiteto veiklos
metais (1579–1832 m.).
Vilniaus universiteto filosofijos kurso gamtamokslinės žinios. Iki
XVII a. vidurio universitete buvo tenkinamasi scholastine filosofija. Pirmieji
mokslinės ir mokslo taikomosios veiklos iš tiksliųjų mokslų srities požymiai
sietini su profesoriaus Osvaldo Kriugerio (O. Krüger, 1598–1665) vardu.
Jo auklėtiniai parengė pirmuosius Lietuvoje originalius gamtamokslinius
leidinius. Išsamiausia tarp jų yra Jono Mykolo Rudaminos – Dusetiškio
(1615–1651) knyga „Garsiausios teoremos bei problemos...“ (lot. Illustriora
Theoremata et Problemata…), išleista 1633 m. ir dedikuota Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vladislovui Vazai IV. Valdovas išties domėjosi mokslo
naujovėmis: yra žinoma apie jo korespondenciją su G. Galilėjumi, dalyvavimą demonstruojant Vilniuje E. Toričelio eksperimentus ir kt.13
Knygoje aptariami optikos, praktinės geometrijos, geodezijos pagrindų,
karinės statybos, balistikos ir astronomijos klausimai – visa tai apibrėžia
O. Kriugerio ir jo mokinių mokslinių interesų ratą. Tai reikšmingas mūsų
mokslo minties paminklas, Lietuvos intelektualių laimėjimų reprezentacija,
tikrai verta faksimilinio leidimo14.
Inžinerijos pradmenys Vilniaus universitete. Kai kurie praktinės
mechanikos klausimai, ypač iš statybinės mechanikos ir mašinų taikymo
srities, buvo nagrinėjami jau pirmajame Vilniaus universiteto raidos etape.
Empirizmo dvasios nestokota ir kitų profesoriaus O. Kriugerio mokinių
darbuose. Mykolo Kazimiero Belkovskio (1600–?) knygoje „Teorecentrika...“ gvildenamas svirties ir polispasto veikimas, įvairios formos kūnų
svorio (masių) centro nustatymas. Kitas O. Kriugerio mokinys Adomas
Klimka L., Alberto Vijūko-Kojelavičiaus darbai fizikos srityje, Albertas Vijūkas-Kojelavičius
iš 400 metų perspektyvos. Pranešimų santraukos, Vilnius: LLTI, 2009, p. 5–6.
14
Klimka L., Pirmoji fizikos ir astronomijos knyga – reikšmingas Lietuvos mokslo paminklai,
Fizikų žinios, 1998, Nr. 14, p. 15–17.
13
11
Kochanskis (1631–1700) išgarsėjo horologijos – laikrodininkystės teorijos
ir praktikos – darbais. Jam kartu su didžiaisiais fizikais G. Galilėjumi ir
K. Hiuigensu priklauso tikslaus švytuoklinio laikrodžio išradimo prioritetas15. Kasparo Šoto (G. Schott) knygoje „Technica curiosa“, išleistoje 1664 m.
Viurcburge, A. Kochanskis pateikė net devynis techninius sprendimus, kaip
švytuoklę pritaikyti laikrodžiui.
Gražiai Vilniaus universitete pradėtą O. Kriugerio tiksliųjų mokslų
mokyklos veiklą nutraukė per 1655 m. nesėkmingą karą su Maskva įvykusi
Vilniaus okupacija. Po jos prasidėjo gana ilgas universitetinio mokslo ir
švietimo nuosmukis, kurį dar padidino įsigalėjusi kontrreformacija.
Empirizmo moksle pradžia. Tik XVIII a. viduryje Vilniuje atgijo
mokslinė veikla, o dėstant filosofiją susiformavo dvi naujos kryptys. Radikaliosios krypties profesoriai reikalavo visai atsisakyti aristotelizmo.
Persvarą akademijoje vis dėlto gavo kompromisinės krypties atstovai. Jie,
supažindindami studentus su gamtos mokslų laimėjimais, tradiciškai spraudė juos į scholastikos rėmus. Tačiau svarbiausia, kad fizikos kurso apimtis
jau sudarė vos ne pusę filosofijos disciplinos.
1752–1755 m. gamtos filosofiją universitete dėstė profesorius Antanas
Skorulskis (1715–1780), pirmasis universitete nagrinėjęs Niutono mechanikos dėsnius, pagal juos aiškinęs trauką, įcentrines ir išcentrines jėgas.
Platesnė buvo profesoriaus Bernardo Dobševičiaus (1722–?) kurso, išdėstyto 1760 m. veikale „Dabartinių filosofų pažiūros“, apimtis. Aiškindamas
gamtos kūnų savybes, profesorius jau plačiau naudojo I. Niutono fiziką;
nagrinėjo pagal jo veikalus inerciją, trintį, trauką, įcentrines ir išcentrines
jėgas. Dar iš naujosios fizikos pozicijų čia aiškinami įvairūs kūnų agregatiniai būviai, aprašomi E. Toričelio ir D. Marioto bandymai. Įdomu pažymėti, kad, kalbant apie skystį, vartojama molekulės sąvoka. Profesoriaus
Klimka L., A. Kochanskio (1631–1700) tiksliosios mechanikos darbai, Technikos mokslų raida
Lietuvoje, Vilnius: VGTU, 2000, p. 57–64.
15
12
B. Dobševičiaus kursas – aiškus posūkis nuo scholastinės gamtos filosofijos
į naujųjų laikų mokslą.
Empirinę metodologiją į universiteto studijas po stažuotės Prahoje
ryžtingai įvedė Tomas Žebrauskas (1714–1758). Apie profesoriaus dėstytą
mechanikos kursą yra žinoma iš 1754 m. parengtos viešųjų egzaminų programos. Kalbama apie rimties ir judėjimo, jėgos ir masės sąvokas, masių
centro skaičiavimą, nuožulniosios plokštumos taikymą, švytuoklės dėsningumus, kūnų deformaciją, dūžių teoriją, judėjimą apskritimu, aplinkos
pasipriešinimą, trintį; taip pat apie svertą, pleištą, veleną, skrysčius bei
sudėtingesnes mechanikos mašinas. Matematikos disciplinoje T. Žebrauskas
pirmasis įvedė integralinio ir diferencialinio skaičiavimo dėstymą. Didžiulis
šio profesoriaus nuopelnas Lietuvos mokslui – suprojektuota ir pastatyta
astronomijos observatorija.
Nuo 1761 m. Vilniaus universitete jau buvo skaitomas ir eksperimentinės fizikos kursas. Jį dėstė emigrantas iš Prancūzijos Žanas Flerė (Fleret),
pagrįsdamas matematika16.
Fizikos kabineto įkūrimas ir plėtotė. Dėstant eksperimentinės fizikos
pagrindus, tapo akivaizdu, kad universitete tiesiog būtina turėti prietaisų
rinkinį – tik tada aiškinamieji dalykai bus lengvai įrodomi, įsimintini.
Toks Fizikos kabinetas, tuomet vadintas Matematikos muziejumi, buvo
įkurtas 1752 m. profesoriaus T. Žebrausko iniciatyva. Vietinių cechų meistrai pagamino pirmuosius prietaisus – elektrinę ir „pneumatinę“ mašinas.
Edukacinei komisijai dar daugiau sureikšminus tiksliųjų mokslų dėstymą
ir ypač jų taikomąjį aspektą, Fizikos kabinetas buvo padarytas atskiru
padaliniu. Jo vadovu būdavo skiriamas fizikos profesorius; 1775–1806 m.
16
Klimka L., Makariūnienė E., Fizikų ir astronomų sąvadas, Vilnius: FD, 2001, p. 52.
13
kabinetą tvarkė Juozapas Mickevičius17, 1806–1814 m. – Steponas Stubelevičius18,
1814–1819 m. – Kajetonas Krasovskis, o 1819–1840 m. – Feliksas Dževinskis19.
Nuolat papildant kabinetą, buvo siekiama neatsilikti nuo pasaulinių fizikos
laimėjimų. XVIII a. antroje pusėje pasikliaujama anglų meistrų darbais, o
XIX a. pirmame ketvirtyje daugiausia prietaisų buvo užsakyta Paryžiuje.
Uždarius Vilniaus universitetą, kabinetas atiteko Medicinos ir chirurgijos
akademijai; uždarius 1841 m. ir šią, prietaisai, kurių sąraše išvardyta 555,
buvo išvežti į Kijevo šv. Vladimiro universitetą.
Edukacinės komisijos idėjų keliu. XVIII a. antroje pusėje subrendo
būtinybė bei susidarė sąlygos reformuoti krašto švietimo sistemą iš esmės:
dirvą keisti mokymo turinį jau buvo paruošusi Pijorų ordino mokyklų reforma, o poreikis stiprinti krašto ekonomiką kylančios iš Rusijos agresijos
akivaizdoje reikalavo gerų specialistų. 1773 m. spalio 14 d. Seimas įkūrė
Edukacinę komisiją; perdavė jai tvarkyti ir panaikinto Jėzuitų ordino turtus.
Pertvarkos tikslai buvo šie: centralizuoti švietimo valdymą, įvedant vientisą
hierarchinę švietimo įstaigų sistemą, sukurti akademinį luomą; supasaulietinti ir modernizuoti mokymo programas, suteikiant joms aukštesnį teorinį
lygmenį bei plačiau nagrinėjant praktinį mokslo taikymą; artinti dėstomųjų
dalykų turinį prie pasaulinio mokslo lygmens. Faktiškai Komisija gavo
švietimo ministerijos funkcijas; tai pirmas toks atvejis Europos švietimo
istorijoje. Lietuvoje prie švietimo reformos sėkmės daugiausia prisidėjo
eksjėzuitai Vilniaus universiteto rektoriai M. Počobutas ir A. Skorulskis,
profesoriai J. Nakcijonavičius, P. Norvaiša ir J. Mickevičius. Dideli ir pijorų
Klimka L., Kivilšienė R., Gabinet fizyczny pod rządami profesora Jozefa Mickiewicza (Materialy
do historii nauczania w Uniwersytecie Wilenskim), Analecta. Studia i materialy z dziejow nauki.
R. XII, 2003, z. 1–2, s. 25–67.
18
Klimka L., Kivilšienė R., Mokslinis Vilniaus universiteto fizikos profesoriaus S. Stubelevičiaus
(1762–1814) paveldas, Istorija. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai, 2000, t. 45, p. 28–34.
19
Klimka L., Mokslo naujovių ir technologijų adaptacija Lietuvoje bei jos įtaka visuomenei ir
valstybingumo raidai XVI–XIX a., Mokslas, technologija ir visuomenė: harmoningos raidos
paieškos, Kaunas: Technologija, 2002, p. 45–86.
17
14
nuopelnai: rektoriaus J. Strojnovskio, taip pat Vadovėlių draugijoje intensyviai dirbusio K. Narbuto.
Lietuviškųjų žemių apygardinėms mokykloms mokytojus iš pradžių
rengė Krokuvos aukštojoje mokykloje įsteigtas mokytojų institutas, o
1783 m. toks institutas buvo įkurtas ir Lietuvos vyriausioje mokykloje20.
Iš aukštųjų mokyklų profesorių buvo tikimasi, kad jie šviestų visuomenę,
leisdami knygas bei įsitraukdami į projektus kelti krašto ekonomiką. XIX a.
pirmoje pusėje ši nuostata buvo įgyvendinama leidžiant periodinį leidinį
„Dziennik Wileński“. Nagrinėjant Edukacinės komisijos dokumentus
galima išskirti tai, kas buvo laikyta svarbiausiais dalykais tiksliųjų mokslų
dėstymo metodikoje21.
Lyginant mokymo sistemas iki ir po Edukacinės komisijos reformų, itin
nauja buvo glaudaus ryšio siekimas ugdant dvasines ir fizines žmogaus savybes, o metodikoje teikiant pirmenybę indukcijai bei akcentuojant gamtos
mokslų reikšmę. Edukacinės komisijos nurodytomis gairėmis darbas vyko
Vilniaus universitete ir po Lietuvos inkorporacijos į Rusijos imperiją.
Taikomųjų mokslų genezė Vilniaus universitete. XVIII a. viduryje
vakarų Europos šalyse įsivyraujant kapitalistiniams darbo santykiams,
pradedamos kurti ir šią sistemą atitinkančios ekonominės teorijos. Gana
didelę politinę įtaką turėjo fiziokratų mokykla, laikanti, kad valstybės
ekonominį augimą lemia žemės ūkis, o pramonė tėra žemės ūkio produktų perdirbėja, nesukurianti pridėtinės vertės. Žymiausias fiziokratinių
idėjų skleidėjas Lietuvoje buvo Vyriausiosios mokyklos profesorius, o
1799–1806 m. ir rektorius Jeronimas Strojnovskis (1752–1815). Edukacinės
komisijos pirmininkas vyskupas I. Masalskis ir vienas įtakingiausių narių
J. L. Chreptavičius buvo įsitikinę fiziokratai, teigę baudžiavos iracionaluKlimka L., Mokytojų rengimas senajame Vilniaus universitete, Pedagogika, 2002, Nr. 62,
p. 152–155.
21
Kivilšienė R., Klimka L., Fizyka pod wpływem Komisji Edukacji Narodowej na dawnym uniwersytecie Wilenskim, Kwartalnik historii nauki i techniki, Warszawa, 2001, nr 4, s. 61–76.
20
15
mą. Vilniaus aukštosios mokyklos mechanikos modelių rinkinys XVIII a.
pabaigoje buvo kaupiamas vadovaujantis pagrindine fiziokratų idėja – kelti
žemės ūkio našumą 22.
XIX a. pradžioje laiko dvasią jau atitiko Adamo Smito (A. Smith) sukurtoji kapitalistinė valstybės valdymo ir ekonominės politikos teorija. Vokietijoje stažavęs adjunktas Janas Znoska (1772–1833) Vilniaus universitetui
atvežė nemažai veikalų, atspindinčių šio mokslo tapsmą. 1811 m. jis išleido
vadovėlį „Politinės ekonomijos mokslas“, A. Smito teorijos komentatoriaus
G. Sartorijaus knygos vertimą.
Mechaniką dėstyti Vilniaus universitete buvo nutarta dar prieš Edukacinės komisijos įvykdytą reformą 23. Šis kursas 1764 m. buvo pavestas
K. Naruševičiui (1730–1803). Vėliau mechaniką dėstė profesorius M. Sienickis, tačiau apie jo kurso turinį žinių neišliko. 1780 m. buvo įkurta Taikomosios matematikos katedra, kurią užėmė profesorius Tadas Kundzičius
(1747–1829). Jo kurse dėstyta hidrostatika ir hidraulika, dujų mechanika,
statybinių medžiagų atsparumas. T. Kundzičius 1786–1787 m. skaitė ir civilinės bei karinės architektūros kursą. XIX a. pradžioje universitete porą
metų dirbo įžymus mechanikos profesorius Karolis Kristianas Langsdorfas
(1757–1834). Su šio mokslininko veikla sietinas faktas, kad Vilniaus universitete pradėta rengti inžinierius24.
1802 m. stažuotei į Paryžiaus Politechnikos mokyklą, tuometinį stipriausią tiksliųjų mokslų centrą, buvo pasiųsti universiteto adjunktai
Zacharijus Niemčevskis (1766–1820) ir Steponas Stubelevičius (1762–1814).
Z. Niemčevskis, 1808 m. grįžęs į Vilnių, dėstė taikomąją matematiką ir
mechaniką.
Kivilšienė R., Klimka L., Mechanikos modelių kabinetas senajame Vilniaus universitete, Technikos mokslų raida Lietuvoje, Vilnius: Technika, 1999, p. 119–139.
23
Klimka L., Mechanikos mokslo ištakos Lietuvoje, Inžinierių rengimas Lietuvoje. II, Vilnius:
Technika, 1995, p. 92–101.
24
Klimka L., Tikslieji mokslai Lietuvoje. Istorinė apžvalga, Kaunas, 1994, p. 110.
22
16
Praktika rengti dėstytojus užsienyje buvo atgaivinta 1817 m.; tais metais
į stažuotę buvo išsiųsti adjunktai Mykolas Polinskis-Pelka (1785–1848) ir
Valerijonas Gurskis (1790–1874). Atskira disciplina teorinė mechanika tapo
1822 m.; šį M. Polinskio-Pelkos kursą sudarė materialiojo taško, standžiojo
kūno ir jų sistemos statika bei dinamika, o dalis programos buvo skiriama
hidrodinamikai. V. Gurskis praktinės mechanikos kursą universitete skaitė
nuo 1822 m. Jis pakeitė Mechanikos kabineto rinkinių formavimo principą
ir ėmė kaupti įvairių pramonės šakų mechanizmų modelius. Nuo1825 m.
praktinė mechanika jau laikyta pagrindiniu kursu, o naujai įvedamas
mokslas apie kelius, tiltus, kanalus ir uostus – papildomu.
Tiksliųjų ir inžinerinių disciplinų dėstymo lygis Vilniaus universitete
tikrai buvo aukštas. Universiteto auklėtiniai M. Jastržembskis, J. Heidetalis,
J. Zaržeckis, S. Kerbedis ir kt., išvykę po universiteto uždarymo 1832 m.
studijuoti ir dirbti į Rusiją, tapo ten žymiais inžinieriais25.
Klimka L., Žmonės ir likimai: XIX a. inžinieriai iš Lietuvos, Mokslo ir technikos raida Lietuvoje,
Vilnius: Technika, 2001, p. 15–21.
25
17
Pagrindinės išvados
I tyrinėjimų krypties:
1. Tradicinių kalendorinių švenčių papročiai ir tikėjimai atspindi labai gilią žemdirbiškojo etnoso patirtį. Juose galima įžvelgti archajiškojo
mėnulio kalendoriaus reliktus bei vėliau susiformavusių sezoninių darbų
ciklų agrarinės magijos elementus. Kalendoriniais papročiais įtvirtintoje
kolektyvinėje patirtyje apibendrinti šimtmečiais kaupti gamtos stebėjimai,
subtilios fenologinių reiškinių sąsajos. Tai svarbi etnožinijos dalis, sudariusi
tradicinės gyvensenos pagrindą, dariusi poveikį kitiems tautinės kultūros
reiškiniams.
2. Tradicinio kalendoriaus bruožų, kitados buvusių žemdirbystės ir gyvulininkystės taisyklėmis, gero išlikimo priežastis – objektyvus jų pobūdis,
išreiškiantis dangaus šviesulių periodinio judėjimo įtaką augmenijos ir
gyvūnijos bioprocesams. Tai ne tik pagarbos duoklė protėvių paveldui, bet
ir praktiškai vertingos ūkininkavimo žinios. Atodairos į mėnulio fazę tebepraktikuojamos kai kuriuose pavasario bei rudens darbuose ir šiandien.
3. Įvardydami mėnulio fazes, kaimo žmonės išskiria daugiau jo atmainų
nei ketvirčiai. Tai lemia etnografiniai papročiai, labai tiksliai reglamentuojantys žemės ūkio darbų derinimą su šviesulio faze. Manyta, kad jaunas
mėnulis skatina augimą, vešėjimą; tačiau esant šiai fazei besiformuojanti
biomasė neturi tvirtumo, ilgaamžiškumo. Delčios metas apsaugo ją nuo
irimo, degradacijos, yra pražūtingas kenkėjams. Netinkamiausios dienos
darbams pradėti – astronominė jaunatis.
4. Mėnulio sureikšminimas tradicinėje kultūroje bus turėjęs ir mitologinį
atspalvį. Iš neomenijos sveikinimo formulių ryškėja jo antropomorfizmas;
tai laikytina archajiškuoju tikėjimų lygmeniu. Sakmėse mėnulis tėra personažų pasireiškimo vieta; šie formantai – vėlesnių laikų. Krikščionybės
įtaka galėjo lemti prieštaringą mėnulio šviesos poveikio žmonių sveikatai
vertinimą; pasveikinus jauną, tikimasi lūkesčių išsipildymo, pilnaties šviesa
laikoma kenksminga, ypač kūdikiams.
18
5. Apibendrinus per pastarąjį dešimtmetį surinktą nemažą masyvą atsakymų (per 3000) į apklausos anketą, skirtą agrarinių papročių ir tikėjimų
sąsajoms su astronominiais reiškiniais (mėnulio fazių kaita) tyrinėti, galima
teikti tokią jų semantinę diferencijaciją:
5.1. Mėnulio fazių įtakos agrokultūrai žinios priskirtinos praktinės
etnožinijos sričiai.
5.2. Tikėjimai mėnulio poveikiu žmogaus gyvenimo įvykiams priskirtini similinei magijai; kartu tai yra įsišaknijusio tradicinėje kultūroje
paralelizmo tarp gamtos reiškinių ir žmogaus gyvenimo įvykių
išraiška.
6. Archeologiniai, istoriografiniai ir folkloriniai šaltiniai patvirtina
mėnulio kalendoriaus naudojimą baltų kultūroje. Nors šį archajiškąjį kalendorių įsivyravus žemdirbystei pakeitė saulės kalendorius, jo reliktai išliko,
tapę praktinės etnožinijos dalimi bei tikėjimais. Mėnulio kalendoriaus
paveldu galima laikyti tokius dalykus:
6.1. Labai gausius tikėjimus nakties dangaus šviesulio įtaka metafiziniams reiškiniams; tai priskirtina su šiuo kalendoriumi susijusių
religinių ritualų atminčiai.
6.2. Mėnulio mitologizavimą, ypač jo antropomorfinį įvaizdį, išryškėjantį neomenijos sveikinimo formulėse bei pilnaties baimėje.
6.3. Įvairiuose papročiuose pasikartojančią trejų devynerių formulę bei
skaičių 3, 6, 9, 40 seką, kuriuos galima laikyti archajiškojo savaitės,
mėnesio ir metų skaičiavimo algoritmu. Jokios metafizinės priežastys negali sureikšminti vieno ar kito skaičiaus; jis atrandamas
realaus pasaulio reiškinių dėsningumuose.
7. Keturiasdešimties dienų intervalas tarp svarbiausių tradicinių švenčių,
būdingas ir kitoms indoeuropietiškos kilties kultūroms, susidarė derinant
kalendorinius mėnulio ir saulės ciklus. Derinimo procedūrai galėjo būti
taikomi Aušrinės (Vakarės) stebėjimai, paprastai suformuojantys oktoeteridės taisyklę.
19
8. Iš krikščioniškojo kalendoriaus buvo iškelti ir sureikšminti būtent
tie vardadieniai, kurių datos atitiko tradicinio kalendoriaus atskaitos taškus – fenologinius ar žemės ūkio darbų terminus. Taip Lietuvoje susiformavo tradicinis vyriškų ir moteriškų vardų vardynas.
9. Tam tikro komplekso papročių, ypač praktikuojamų pavasario darbų metu, sklaida po įvairias datas yra nulemta dviejų Lietuvoje naudotų
kalendorinių stilių – Julijaus ir Grigaliaus, o ypač Rusijos primesto senojo
stiliaus sugrįžimo XVIII a. pabaigoje.
10. Senosios religijos kalendorinių švenčių ritualų, darbų pradėtuvių ir
pabaigtuvių apeigos po Lietuvos krikšto, palaipsniui netekdamos sakralumo,
virto tradiciniais papročiais ir liaudiškais tikėjimais. Kalendorinės šventės
kaime turi dvilypumą: pirmoji fazė – bažnyčios lankymas ir kitos katalikiškos
priedermės, antroji – gyvulių globos ir agrarinės magijos veiksmai.
11. Runų rašmenų mediniai kalendoriai, būdami bendru Baltijos jūros
šalių kultūros paveldu, buvo žinomi ir mūsų krašte. Ištyrinėjus Lietuvos
nacionaliniame muziejuje saugomas jų kopijas, datuojamas XVII a. pradžia,
galima teigti vietinę kalendorių kilmę.
12. Tolimesnė tyrinėjimų, siekiančių tradicinio kalendoriaus genezės ir
raidos išsamesnio atskleidimo, švenčių semantikos suvokimo, numatoma
perspektyvi eiga turėtų būti prasminių grandžių tarp švenčių datų ir žemės
ūkio darbų terminų paieška bei analizė; taip pat lokalinių kalendorinių
papročių išryškinimas ir nagrinėjimas. Kalendoriaus rekonstrukcijos
reikšmė nėra vien akademinė; tradicinių papročių ir tikėjimų šiandieninis
žaismingas taikymas – lengviausias kelias etninei kultūrai sugrįžti į viešąjį
gyvenimą, švietimo sistemą, stiprinant tautinę tapatybę ir pilietiškumą.
II tyrinėjimų krypties:
1. Originalių mokslo idėjų daigai Vilniaus akademijoje – universitete
pastebimi XVII a. pirmojoje pusėje, profesoriaus Osvaldo Kriugerio studentų paskelbtuose tiksliųjų bei taikomųjų mokslų veikaluose. 1633 m. išleista
20
pirmoji gamtamokslinė J. Rudaminos – Dusetiškio knyga „Garsiausios
teoremos ir problemos...“ atskleidžia šios mokslinės mokyklos interesų ratą
(praktinė mechanika, optika, astronomija, geodezija, fortifikacijų teorija)
bei nagrinėjamų klausimų atitiktį to meto pasauliniam kontekstui. Vilniuje
tuokart buvo gerai žinomi Vakarų Europos jėzuitų mokslininkų darbai,
diskutuojama apie M. Koperniko, G. Galilėjaus ir jo mokinių idėjas. Vilniaus
universiteto auklėtinių A. Kochanskio ir K. Semenavičiaus darbai turėjo
nemažą įtaką Vakarų Europos inžinerinės minties raidai.
2. Mokslų sekuliarizacija Lietuvą pasiekė vėliau nei išplėtotos pramonės
šalis. Tik XVIII a. viduryje gamtos filosofija tapo suskaidyta į tiksliuosius
mokslus. Esminis lūžis įvyko dėl pijorų mokyklų reformos bei Tomo Žebrausko veiklos Vilniaus universitete. Profesoriaus pastangomis 1752 m.
čia įkurti svarbūs eksperimentinio mokslo padaliniai – Astronomijos
observatorija bei Fizikos kabinetas.
3. Fizikos kabineto raida 1752–1832 m. rodo ypatingą Vilniaus mokslininkų dėmesį empirinei metodologijai, fizikos praktiniams taikymams.
Nuolat papildant kabineto rinkinį, pavyko neatsilikti nuo pasaulinio mokslo laimėjimų. XVIII a. antroje pusėje buvo pasikliaujama anglų meistrų
darbais, o XIX a. pirmame ketvirtyje daugiausia prietaisų ir instrumentų
buvo užsakyta Paryžiaus dirbtuvėse. Gana sudėtingus prietaisus Fizikos
kabinetui pagaminti gebėjo ir Vilniaus cechų meistrai.
4. Edukacinė komisija, vykdžiusi radikalią švietimo reformą valstybingumo praradimo grėsmės šešėlyje XVIII a. pabaigoje, savo koncepcijose
vadovavosi fiziokratų mokyklos ekonominėmis idėjomis, adaptuotomis
profesoriaus Jeronimo Strojnovskio. Komisija iškėlė šiuos naujus tiksliųjų
mokslų mokymo principus: 1) mokymo procesas turi būti grindžiamas
eksperimentais bei demonstracijomis; 2) studentams turi būti aiškinama,
kaip taikyti mokslo žinias praktikoje; 3) dėmesys turi būti skiriamas ne
tik dėstomo kurso turiniui, bet ir žinių pateikimo metodologijai; 4) pedagogai privalo sekti pasaulinio mokslo raidą, paskaitose pateikti mokslų ir
21
menų istorijos duomenų bei skleisti mokslo žinias visuomenėje. Komisijos
nubrėžtomis gairėmis švietimo plėtra vyko ir XIX a., Vilniaus universitetą
pavertus imperatoriškuoju. Technikos ir mokslo žiniasklaidai plačiai naudoti leidinio „Dziennik Wileński“ puslapiai.
5. Mašinų mechanizmų teorijos dalykus į Vilniaus universiteto studijų
programas įtraukė profesorius Tadas Kundzičius, 1780 m. įkūrus Taikomosios
matematikos katedrą. Inžinerinių magistrinių studijų pradžia 1804 m. sietina
su įžymaus profesoriaus K. K. Langsdorfo veikla. Praktinės mechanikos ir
naujai įvesto Mokslo apie kelius, tiltus, kanalus ir uostus kursus nuo 1825 m.
skaitė stažuotes Vakarų Europoje atlikęs adjunktas Valerijonas Gurskis.
6. Komplektuojant Mechanikos kabinetą, įsteigtą 1815 m., siekta įsigyti
modelius naujausių mašinų, kurios būtų pravarčios krašto ūkiui. Iš pradžių
modelių sąraše vyravo žemės ūkio padargai ir produktų perdirbimo mašinos, sunkių darbų mechanizavimo įrenginiai, hidrotechniniai statiniai,
energetiniai agregatai. Kabineto vedėjo V. Gurskio pastangomis vėliau rinkinių formavimo principas buvo pakeistas, – imta kaupti įvairių pramonės
šakų mechanizmų modelius.
7. Vilniaus universiteto adjunktų ir profesorių stažuotės svarbiausiuose
Vakarų Europos mokslo centruose padėjo pagrindus mokslo plėtrai antruoju
ir trečiuoju XIX a. dešimtmečiais, kai buvo sukurti produktyviausi senojo
universiteto istorijoje mokslo darbai, parašyti itin modernūs S. Stubelevičiaus ir F. Dževinskio fizikos vadovėliai. Tačiau suformuoti stiprią fizikos ar
mechanikos mokyklą senajame Vilniaus universitete dar nepavyko; nebuvo
atlikta ir tikrai originalių mokslo darbų ar atradimų.
8. Tolimesni šios krypties tyrinėjimai turėtų būti nukreipti į atskirų praeities
mokslininkų indėlio į mokslo raidą Lietuvoje išsamesnę analizę, jų ryšių su
užsienio mokslo centrais atskleidimą; taip pat Vilniaus universiteto kabinetų,
muziejų, observatorijos priemonių komplektavimo vertinimus. Mokslo istorijos
pažinimas padeda formuoti ir šiuolaikinę mokslo plėtotės strategiją, įprasmina
nūdienos mokslininko darbų vietą krašto švietimo ir mokslo raidoje.
22
VILNIUS PEDAGOGICAL UNIVERSITY
Libertas Klimka
Ethnic Knowledge and Genesis
of Exact Sciences in Lithuania
Review of Research Papers
The Humanities (05H, 07H)
Vilnius, 2010
© Libertas Klimka, 2010
© Vilnius Pedagogical University, 2010
ISBN 978-9955-20-536-4
Introduction
The author has spent seven recent years developing his research in two
major directions, which serve as part of the research programme on the topic
“Baltic Society and its Development” implemented at the Department of
Baltic Prehistory, Faculty of History at Vilnius Pedagogical University. The
first – ethnological – deals with fundamental aspects of ethnic knowledge,
i.e. the systemisation of pre-scientific knowledge on nature, the mythical
modelling of the composition of the Universe and the development of calendar systems. That can be summarised within the borders of the concept
of ethnocosmology. The traits of archaic world-views emerge in the study of
semantics of traditional calendar festivals and the interpretation of certain
archaeological data. That is the first direction of research, which partially
grounds the other.
Scientific cosmology is a natural continuity of ethnocosmology. The
course of cosmology at Vilnius Jesuit College, established in 1570, was taught
as part of the discipline of natural philosophy. When the college was awarded the status of academy/university in 1579, the part of the discipline related
to natural sciences was gradually expanded. The Astronomical Observatory established at the university in 1753 functioned until 1882; a number
of scientific achievements significant to the universal development of the
science of astronomy characterises the history of its existence. Individual
disciplines of exact sciences gradually separated from the course of natural
philosophy. Their genesis and development in the old Vilnius University
stimulated by internal factors, the influences of foreign scientific centres and
the adaptations of their ideas make up the second research direction.
The understanding of the deep-rooted meanings of traditional calendar
festivals is not only significant to the science of ethnology; festivals become
the major factor, shaping the national identity in contemporary dissemination of culture. National shades play a significant role in the pedagogical
25
practices of educational institutions as well. Therefore, not only the specialists of ethnical culture can take advantage of research results; they are
relevant to event organizers, teachers of general education and art schools;
leaders and members of folklore ensembles and everyone interested in the
origins of our ancient culture and its reflections in the self-awareness of contemporary man. The needs of the Lithuanian Museum of Ethnocosmology
also define the relevance of research in these directions; the development of
expositions and activities of this unique cultural institution highly depend
on the theoretical studies of this issue.
The review discusses the scientific contribution to the studies of the
afore-mentioned directions of ethnology and science of history made by
the author exclusively during the recent seven years. Therefore, any quotations used in this review refer to the research papers of Libertas Klimka
and co-authors.
I. Research of Semantics of Calendar Festivals and their Systems
The results of research in this direction are summarised in the ethnological monograph on the major link between the phenomena of traditional
Lithuanian culture – calendar festivals – by revealing their principal aspects – the systems of time measurement based on the regular patterns of
movement of celestial bodies (the Moon, the Sun, the Pleiades star cluster,
the Venus – the Morning Star). The research was accomplished by means
of complex methodology joining the data of the old azimuth astronomy,
technology of historical agriculture, archaeology and mythology; that
enables to speak about the validity of results and interpretations. The content of the publication is based on the principle of chronology; first – the
Klimka L., Tradicinių kalendorinių švenčių semantika: monografija, Vilnius: VPU leidykla,
2009, 196 p.
26
relics of the archaic lunar calendar are analysed; this analysis is followed
by the discussion on the system of the solar agricultural calendar cycle,
practical methods of calendar measurements (a comprehensive analysis of
the observation post on the Birutė Hill in Palanga is provided), attempts
to combine calendar systems by means of stellar and Venus observations.
The festivals of the full annual cycle are discussed – those that remained
part of the living legacy of rural culture and those, which left traces in
historiographic sources.
The need for a calendar originated in the primeval community, most
likely in the zone of harsh climate. It was only through careful observations of nature and gradual awareness of its internal rhythms that people
managed to survive and protect themselves from hunger and cold. The
calendar system changed along with the changing source of living or type
of agricultural activities. The autochthons of the Iron Age limited with
the measurement of time by the Moon – the continuous alterations of
lunar phases are very easy to follow. The algorithm of a lunar calendar is
expressed in the formula of three nines: three phases – increscent, full and
waning moon – change within the siderial month (27.3 days and nights).
That is how a nine-day week is formed, which was mentioned as far back as
the writings of Simonas Daukantas. A number of echoes of such an archaic
time measurement can be found in the Lithuanian traditional culture: the
sequence of digits 3, 6, 9 is often heard in the songs or mentioned in riddles,
legends, fairy tales and customs.
After the rise of agriculture (2000 BC in what is now the Baltic countries), time was already divided into quarters of the year based on solstices
and equinoxes. The dates of agriculture can be easily determined by the
methods of azimuth astronomy – by observing the locations of rising and
Straižys V., Klimka L., The Cosmology of the Ancient Balts, Journal for the History of Astronomy:
Archeoastronomy, 1997, no 22, s. 59–81.
Klimka L., Tradicinių kalendorinių papročių jungtys, Kultūrų sąveika Baltijos regione, Vilnius:
Mokslo aidai, 1995, p. 179–186.
27
setting of the Sun. Nevertheless, the lunar calendar had not been totally
forgotten: the time was further divided into weeks and months based on
the observation of its phases. The positions of the Sun and the Moon in
respect of one another determine large-scale tidal waves in oceans and
seas. The flow of cosmic particles to the surface of the Earth periodically
changes as well. Therefore, each biological system can feel the effects of the
phases of the moon – they determine the flow of earth juice in fibres. That
was observed in the thousand-year experience of agricultural activities and
recorded in certain rules of agricultural works, which gradually evolved to
traditional customs.
Lithuanian cultural heritage and traditional calendar customs feature
the relics of archaic lunar calendars and subsequent agricultural seasonal
cycles of solar calendars. Historiographic sources do not include references
to the calendar systems of the Baltic peoples, thus, we may only guess how
the solar and lunar periods, which are hardly compatible, could be combined and which celestial bodies were observed to ease the measurement
of intercalary year. These are the tasks for future studies.
The calendar introduced after the Christianization of Lithuania was
developed in Central Asia and Rome, thus, it was relevant to different climatic conditions and was hardly applicable to the agriculture of our lands.
Nevertheless, rural traditions and needs gradually filled the frame of such
a calendar with the reflections of natural phenomena and the terms of agricultural activities – this process is called calendar inculturisation. This
ambivalence is easy to observe in the analysis of the content of calendar
customs, especially at the time of the major festivals lasting for two or more
days: the first – church attendance and other Christian obligations; the
second – actions of agrarian magic and animal protection. Each region of
Lithuania feature slight differences in agricultural customs: depending on
Klimka L., Straizys V., Die Rhytmen der Natur und der baltische Kalendar, Astroblobus, 1995,
Nr. 1, S. 29–30.
28
the soil, types of agricultural land, soil cultivation traditions, agricultural
implements, etc. These processes could have been influenced by remote
legacy of the customs dating back to the tribal communal way of life. The
author provides a logical scheme (illustration 1 in Annexes) expressing his
methodological position in the analysis of structural and semantic aspects
of customs.
Lunar calendar legacy. The residents of the countryside still remember
that nearly all agricultural works, especially sowing, vegetable planting,
preparation of resources for winter, were combined with appropriate phases
of the moon – this custom was observed in all the regions of Lithuania.
It is clear that the long-lived practice confirmed the impact of the lunar
phases on vital processes. The expeditions of recent decades organized by
the Society of Regional Studies paid special attention to this field of ethnic
knowledge; considerable data was collected. Part of this data has already
been interpreted and published in local monographs on regional studies, ,
10
, , , . Regional differences are highlighted in several articles11 12. Another
portion of data is stored in the Lithuanian Museum of Ethnocosmology
and author’s archive.
Klimka L., Seliukaitė I., Kalendoriniai papročiai Adutiškio apylinkėse, Adutiškio kraštas: kraštotyros monografija, Vilnius: Diemedis, 2003, p. 403–417.
Seliukaitė I., Klimka L., Kalendorinių papročių pabiros, Kuršėnai: kraštotyros monografija,
Klaipėda: S. Jokužio leidykla. 2003, p. 177–183.
Seliukaitė I., Klimka L., Vasaros darbai ir šventės: papročių kaita, Šiaulėnai: kraštotyros monografija, Vilnius: LKD, 2004, p. 346–355.
Seliukaitė I., Klimka L., Vieškeliu nubėgęs gyvenimas. Raudėnų kraštas: kraštotyros monografija,
Vilnius: Diemedis, 2007, p. 147–158.
Klimka L., Seliukaitė I., Iš senolių žemdirbystės patirties. Daugailių kraštas ir žmonės: kraštotyros
monografija, Utenos Indra, 2008, p. 194–201.
10
Klimka L., Seliukaitė I., Darbų ir švenčių rate. Meteliai: kraštotyros monografija, Marijampolė:
Piko valanda, 2008, p. 100–113.
11
Klimka L., Mėnulis kalendoriniuose papročiuose Pašvitinio apylinkėse, Žiemgala, 2008, Nr. 2,
p. 4–7.
12
Klimka L., Kalendorinių papročių rate, Prie Piršeno ir Alaušų: Balninkai: kraštotyros monografija.
Molėtų krašto leidinys, 2008, p. 343–352.
29
Following the synthesis of a solid collection of answers to the questionnaire of the survey (over 3000) accumulated within recent decades and the
material collected by the first researchers in this field related to the analysis
of the link between agricultural customs and the alterations of the lunar
phases, their semantic differentiation has been presented in the monograph.
The information on the impact of lunar phases on agriculture is attributed
to the field of ethnic knowledge since this information is believed to be of
objective type. The beliefs in the effect of the moon on the events of human
life are attributed to the field of sympathetic magic; it is also the expression
of the deep-rooted parallelism between natural phenomena and human life
events in the ethnical Lithuanian culture. Though the archaic lunar calendar
should have been replaced by the solar calendar after the rise of agriculture
in the latitudes inhabited by the Balts (temperate climate zone), its relics have
nevertheless remained as part of practical ethnic knowledge and beliefs.
The analysis have shown that the following phenomena of ethnical culture can be considered the legacy of the lunar calendar: first, widely spread
beliefs in the impact of the celestial body on metaphysical phenomena; that
is attributed to the memory of the rituals of the ancient Baltic religion related to this calendar; second, the mythologization of the moon, especially
expressed in the formulas of welcoming its neomenia phase; third, the
formula of three nines and the sequence of digits 3, 6, 9, 40, which make
up the archaic algorithm of week, month and year measurement and which
often repeat in different ethnocultural phenomena.
A human being is part of the living nature; therefore, many things in life
depend on its rhythms. The formants of the Lithuanian ethnic culture highlight this aspect with considerable explicitness. The regularities of natural
phenomena are extrapolated to the social life. The combination of the changing phases of the moon and the events of human life is expected to bring a
success similar to that related to agricultural works. On the other hand, the
beliefs are strengthened by the memory of lunar mythologization.
30
The principal ethnological question is related to the origins of the written
customs and beliefs. The question is as follows: did the beliefs in the effect of
the moon originate from the awareness of the value of ethnic knowledge or
they are the legacy of the archaic lunar calendar? It should be noted that one
or another rule could have been highlighted to achieve its greater suggestion
or deeper memory. If the origins of beliefs trace back to older times than
the ethnic knowledge, they can be treated the legacy of the lunar calendar
rituals of hunters or their combination with the solar calendar. The aforementioned alternatives can be presented schematically (illustration 2 in
Annexes). The verification of the scheme by the data collected in the form
of questionnaires led to primary conclusions on the origins of beliefs. The
answer enables the conclusion about the age of customs – the origins of the
lunar calendar can be traced back to the Neolithic Age.
First of all, it should be born in mind that the beliefs in the effect of
the moon on human health differ in respect of different lunar phases. The
greeting of neomenia – a thin crescent of the new moon – is believed to
bring physical strength, success at work, getting rid of any torturing health
disorders, e.g. teeth pain, skin rash, hand warts, etc. Traditional formulas of
greeting were the following: “A young man, the prince of Heaven, the sky and
the earth for you, health and good luck for me”. The words of the formula
were later replaced by crossing oneself and three consecutive prayers of “Hail
Mary”. The appeal to the Holy Virgin Mary is believed to have originated
from iconographic depiction of the radiant Virgin Mary standing on the
new moon. A particularly interesting custom is related with the greeting
of the new moon – showing a newborn child to the moon. Residents of the
Punsk region still remember that following the emergence of neomenia at
the end of the calendar month it used to be called by the name of the following month13. That is clearly a relic of the lunar calendar.
Klimka L., Seliukaitė I., Archajiškųjų kalendorinių sistemų paveldas papročiuose. Punsko ir Seinų
krašto lietuviai: etninio ir kultūrinio tapatumo bruožai, Punskas: Aušra, 2006, p. 223–237.
13
31
The understanding of the impact of the full moon is considerably more
complex; its prevailing images are controversial. Where the new moon is
addressed in euphemisms, the full moon features negative characters as well.
The full moon is generally considered a favourable period for completing
agricultural works, housewarming, wedding or christening celebrations.
However, the light of the full moon is particularly harmful to sleepers.
Children are particularly vulnerable to the effect of the moonlight: affected
by the moon, a child can start sleepwalking, get epilepsy or suffer greencolour diarrhoea; it takes longer time for the teeth to grow and for the mind
to develop. Unbaptised children are especially vulnerable.
If the moon “overlooked” the child, various treatment methods were applied. They provide a considerable amount of data highlighting the images of
the moon, thus, it is important to mention the most characteristic of them.
One way of treatment was the following: a knife used to be placed on the
windowsill – the moonlight was believed to make it dull; thus, it could no
longer make any harm to a child. The following day a dolly used to be put
into a child’s shirt and thrown across the roof of the house. In this way, the
moon was deceived by diverting its harmful effect to the robe of the child,
i.e. his previous being. Thus, the treatment invoked such means of redirection magic. Adversative actions were also used for treatment believing that
the impact of the reflection of the real moon in water is reverse. Therefore,
it was believed that a bowl filled with water and put on the windowsill could
“drown” the moon and its light became harmless.
Other prohibitions related to the full moon are worth mentioning
as well: horses could not be combed in the light of the full moon; food
could not be left on the table; split potatoes ready for planting could not
get into contact with the full moon. The controversial character of images of the full moon can be well illustrated by a prohibition to point a
finger at the moon. Children used to get the following explanation: “You
will put God’s eye out”. The naming of the moon by “the prince”, which
32
has been preserved in South-Eastern Dzūkija is exceptionally interesting.
However, other anthropomorphic shapes of the moon often bear negative connotations or are associated with punishment. For blasphemy, the
moon is said to have drawn in the woman with a water-carrying yoke
or a young girl, who went out from a bathhouse to scoop up some water.
Legendary characters seen in the full moon were the sorcerer Tvardauskas, Cain and Abel, devil pierced by a fork or a hang-man. These images
should definitely be considered the formants of the later times. A single
motif from a legend makes up the exception to the evil manifestations of
the moon - the moon saves a young girl from the prosecutors or provides
shelter to an orphan girl. The location of evil in the moon is believed to
have originated from the rejection of the images and rituals of the ancient
faith after the Christianization of Lithuania. The process of desacralization took a considerable period of time – that is why such contradictory
and multi-layered beliefs can be witnessed.
It used to be thought that the fate of man highly depended on the phase
of the moon during his birth. It not only determined the character but body
composition and health. Those born during the phase of the new moon had
“a fear of eyes” – they were vulnerable to “overlooking”; sensitive and weak
but good-natured. Those born during the phase of the waning moon were
capricious and difficult-natured. Nevertheless, the fate of a newborn could
be guided to a good path by organizing a christening ceremony during the
full-moon. The phase of the full moon was believed to be best for weddings
and matchmaking.
The importance attached to the days of the week at the time of birth
comes from a belief in the effect of the moon as well. “A child born on
Monday will be an idler, on Tuesday – a talented musician, on Wednesday and Thursday – good-natured, hard-working and eloquent; on Friday – fortunate; on Saturday – neat and tidy; on Sunday – good-natured
and devotional”.
33
The lunar rule of three nines had spread in the customs of different fields.
Following this rule, healing herbs taken from the nine wreathes on the feast
of the Corpus Christi were prepared; the cake of Dziedai used to be baked
by adding three spoons of grain from each of the nine cups; a prayer “for
the bread” against the incantation of the cattle used to be said nine times
each for three times, etc. The word “nine” in folklore describes the highest
limit, fullness, exclusive abundance.
The calendar cycle of nine phases is believed to have influenced the
subsequent calendar systems based on the solar year and designed for the
regulation of agricultural works. The significance attached to the number
40 proves that as well – that is the interval between the major festivals in
the tradition of the Indo-European nations. Among the abundance of the
Lithuanian calendar festivals, at least several illustrating the interval of
40 days between them can be distinguished: from the ultimate autumn
festival (St. Martin’s Day; 11 November) to midwinter; from Christmas to
Candlemas (2 January); from the Day of Saint Agatha (5 February) to the
spring equinox; from the Forty Birds Day (10 March) to Saint George’s Day
(23 April); from the Stork Day (25 March) to the Cuckoo’s Day (first week
of May); from Easter to the Ascension Day; from St. Ann’s Day (26 July)
to the Day of the Birth of the Virgin Mary/the Sowing Day (8 September);
from St. Michael’s Day (29 November) to St. Martin’s Day. Besides, there is
an interval of 40 days in the Lithuanian ethnic culture between the day of
giving birth to a child to the day of woman’s ritual bringing to a bath-house;
four weeks of mourning, etc. The mentioned feast days are meaningful both
in the Christian and traditional calendar. It used to be thought that such
a rhythm of feast days was determined by the need of a human body for
changes or the growing psychological tiredness of monotonous daily life.
However, a different hypothesis can already be raised: the interval of 40 days
formed by combining the lunar and the solar cycles. The lunar calendar
used by the tribes of hunters highlighted the importance of the cycle of
34
nine months. That is the period from the first signs of autumn – through
the frost of winter – to midsummer. Its duration corresponds to the period
of waiting for a new life to come. It is believed that a cycle of 9 stages was
preserved in the following times, when time was already measured by solar
years and the seasons of agricultural works. Bearing the importance of the
digit nine in mind, the year was divided into 9 intervals – each consists of
nearly 40 days. The intervals distinguished between the major feasts now
serve as the relics of this division.
Circle of traditional calendar festivals. The division of the year into
seasons by equinox and solstice makes up the basis of the agricultural calendar. The amber discs found by archaeologists in the Neolithic settlements,
the surfaces of which feature the division of dot rows into quarters, may be
considered a symbol of such a calendar.
The works of agriculture used to last for ten months at most and were
later replaced by winter rest, when the time used to freeze until the new
spring toils. The relic of such a division – ten months or the incomplete
calendar – may be treated a strict customary prohibition to work during the
period between winter feast days. It is possible that the digits – one hundred
and two hundred – mentioned in some labour songs are also the echoes of
this incomplete calendar. It was part of the cultures of many world nations.
The fragments of equinox feasts may be considered certain Easter customs
and the rituals of the Day of St. Matthew (The Beer Day)14. It would not take
long to prove that Easter had a fixed day in the calendar of our ancestors,
which corresponded to astronomical equinox (21 March). That is proven
by the custom of Easter morning to wash oneself in a stream flowing from
the east. The sun rises at true east azimuth on equinox day only; therefore,
there should be no doubt that a true spring was welcomed by exercising
14
Klimka L., Kai naktis paveja dieną, Šiaurės Atėnai, 1995 m. rugsėjo 23 d., Nr. 37,
35
this ritual. St. Matthew’s Day (21 September) is very close to the autumn
equinox (22 or 23 September). Before festive eating, all the corners of the
house, including windows and doors, were sprinkled with beer – that was
the sacrifice to home deities. That was the first autumn ritual at home; we
may presume that it was also the first autumn feast. The understanding of
the year structure in terms of solstices and equinoxes reflect in the decorations of various folklore artefacts15.
There are even more cycles related to works and natural phenomena. For
instance, attention should be paid to interesting oppositions between dates:
the time of putting the cattle out to open pastures is framed by the days of
St. George (23 April) and St. Martin (11 November); the presence of storks
in Lithuania is marked by the Stork Day (25 March) and St. Bartholomew’s
Day (24 August); the time span of swimming in warm water lasted from
Pentecost to St. Matthew’s Day (21 September); flax cultivation works were
accomplished between Candlemas (2 February) and St. Lawrence’s Day
(10 August), etc. The heliacal rising, setting and the climax of the Pleiades
star cluster are the benchmarks of the grain cultivation cycle16.All the intervals provide structure to the time and reflect the calendar algorithms of
different times. They were definitely associated with the deities and mythical
creatures responsible for individual activities17. The chronological studies
of these cycles would enable a better understanding of the development of
the Baltic calendar.
Certain cycles, for instance, a flax cycle, resemble a calendar of the ten
months. We may presume that they have preserved the memory of transitional calendars – between the lunar calendar of hunters and the solar
Klimka L., Vasiliauskas E., Neįprastas kultuvės dekoras. Etnografija: metraštis. Lietuvos nacionalinis muziejus, 2006, Nr. 13–14, p. 108–113.
16
Klimka L., Žmogaus kosminė aplinka: atspindžiai lietuvių tautos tradicijose, papročiuose,
kultūroje, Žmogaus ir gamtos sauga. Tarptautinės konferencijos darbai. 1-oji dalis, Kaunas:
LŽŪU, 2008, p. 181–189.
17
Klimka L., Baltų religijos ir mitologijos struktūriniai bruožai, Istorija. Lietuvos aukštųjų mokyklų
mokslo darbai, 2001, t. 49–50, 2001, p. 56–65.
15
36
calendar of farmers. Some extraordinary things can also be observed. For
instance, it is hard to understand why the special days of cattle protection
and agricultural works are strictly separated from one another, even if
their cycles nearly overlap. For instance, it is forbidden to move soil or even
stick a pole into it on St. George’s Day, though the Day of St. Marcus two
days later marks the beginning of vegetable cultivation as if the two days
would mark the feasts of totally different ethnical groups or social layers.
Of course, we may suppose that the customs originated from the legacy of
different tribes18.
The general review of historical stages of development of the Baltic calendar allows a more thorough discussion on the ratio between the traditional
collection of customs and the Christian calendar adopted along with the
Christianization of Lithuania. The calendar was developed in Asia Minor
and the Roman Empire; therefore, it neither reflected the climate nor the
dominant way of agriculture. Thus, we can observe two-fold consequences
of introducing the new calendar. It enabled a faster Lithuanian integration
to the community of Christian countries and strengthened its links with
the European culture; however, all the links with the local nature were
discontinued; the calendar lost the role of rules regulating the sequence
of periods for work and rest. Gradually, its practical function had to be
restored by supplementing the structure of the new calendar with the most
significant matters of agriculture. The terms of natural transformations
and agricultural works were associated with the Christian name-days. It is
obvious that only those names that coincided with the key dates of the old
calendar were elevated and highlighted.
Traditional and Christian views reflect in the activities at the time of festivals. Of course, sacral meaning was no longer attached to traditional views.
Traditional activities were preserved as the high esteem of traditions, the
Klimka L., Liaudies papročiai ir tikėjimai: semantinis diskursas, Lokalios bendrijos tarpdalykiniu
požiūriu, Vilnius: VPU, 2004, p. 54–58.
18
37
memory of ancestors or even as an entertaining activity. The episodes from
the lives of saints may become a sign of a name-day; they acquire the aspects of
naïve actualization by bringing them closer to the peasant toils. For instance,
the Day of St. Bartholomew is associated with the time of sheep slaughtering;
St. Lawrence’s Day refers to the opportunity to fry ripe apples and potatoes.
The importance of the further studies of inter-dependence of feast days
should be highlighted in the prospective research of the Baltic calendar19.
We should analyze structural links of meaning composed of the customs of
exceptional days. The orientation of certain rituals of feast days towards the
future, for instance, the expected harvest, spring weather, etc, is especially
important. Besides, certain ethnological aspects reflect in the first written
Lithuanian calendars20.
Tangible objects of ethnocosmology. The archeoastronomical objects
of two types can be distinguished among the legacy of the Baltic cultural
area – calendar measurement posts and burial monuments21. Among the
objects of the first type, the observation post on the legendary Hill of Birutė
in Palanga dating back to the late 14th century – the early 15th century has
been best explored. The observation post consisted of the circle of eleven
poles located on the horse-shoe shaped mound oriented towards the sunset.
The directions of shadows at the time of sunrise or sundown used to indicate calendar dates corresponding to feasts or natural transformations. The
nine-day week of the lunar calendar was measured by the same method of
azimuth astronomy, thus, the observations were oriented towards a mixed
calendar system.
Seliukaitė I., Klimka L., Wiosna na pograniczu Łotwy, Białorusi i Litwy, Studia Angerburgica,
2004, t. 9, Węgorzewo, s. 43–47.
20
Klimka L., Lietuviškųjų kalendorių leidyba spaudos draudimo metais: kultūrinė ir šviečiamoji
reikšmė, Lietuvių raštijos istorijos studijos, Vilnius: VPU, 2005, t. 1, p. 56–62.
21
Klimka L., Jovaiša E., Paleoastronomija ir etnokosmologija Lietuvoje, IX pasaulio lietuvių
mokslo ir kūrybos simpoziumas. Tezės, Vilnius, 1995, p. 310.
19
38
Stone systems next to the ancient settlements may be considered the predecessors of the sacred Hill of Birutė. Time preserved several of them, – the
stone systems on the Vyžuonos Esker, the hills of Stabinė (Tauragė District),
near the Purmaliai Mound (Klaipėda District), in Tryškiai (Telšiai District),
Janionys village on the bank of the Nemunas (in the vicinity of Merkinė)
and elsewhere definitely had astronomical designation22. The pairs of stones,
similar to the poles of the Birutė Hill, indicate the directions to the cardinal
points and the locations of rising and setting of the sun on the horizon at
the time of equinoxes and solstices. Such “models” of the composition of
the cosmic world are known near archaeological burial sites, for instance,
in Užpelkiai (Kretinga District).
Legends often tell stories about large stones carried by the devil to
smash the church. This act features the opposition between two different
systems of worldviews – the old natural and the Christian. The devil (Lith.
velnias) originated from a former mythical ruler of the souls referred to as
Velinas. Therefore, burial sites used to be encircled by stones, which marked
a symbolic division between the worlds of the living and the dead. A totally
different meaning is rendered if a stone is referred to as Mokas. The name
itself indicates that the stone served as a place of providing knowledge to
the young generation. Such exceptional stones were even used as places for
treatment23. For instance, it used to be thought that the dew accumulated
in the dimples of stones had miraculous powers. Other stones feature a
number of the carved tiny dimples – sometimes their arrangement reminds
of constellations24.
Klimka L., Mįslingieji „astronominiai“ akmenys. Lietuvos dangus’1995, Vilnius: TFAI, 1995,
p. 80–87.
23
Klimka L., Mokslo pradmenys ir baltų Pasaulio modelis. Lietuva iki Mindaugo (CD-ROM),
Vilnius: Elektroninės leidybos namai, 1999.
24
Klimka L., Vaitkevičius V., Laukagalio apeiginis akmuo, Paparčių ir Žaslių apylinkės: kraštotyros
monografija, Kaišiadorys, 1997, p. 343–350.
22
39
The National Museum of Lithuania stores two wooden calendars in
runic characters, which date back to the first half of the 17th century25. Their
analysis on the basis of the terms of the agricultural works and the dates of
phenological natural phenomena confirmed their local origins, the creative
character of symbols and the manifestation of the spirit of our folk art. It is
obvious that the compilers of calendars had certain astronomical knowledge;
they could make generalizations of the centuries-long national experiences
and the observations of natural phenomena. Due to picturesque symbols,
the calendars had to be understood by illiterate people as well. That may
be one of the reasons behind a long tradition of their use. It is important to
note that the afore-mentioned two calendars were compiled following the
Gregorian calendar introduced in 1582. That is another argument testifying
their local origins since the neighboured areas of the protestant culture – the
Scandinavian countries and a number of Germanic lands – did not adopt
the reform until the early 18th century.
II. Genesis of Exact and Applied Sciences in Lithuania
The goal of research in this field of the science of history is to highlight
the public needs and historical circumstances, which shaped the origins of
individual disciplines of higher education in the country and to reveal the
attempts of the scientists to implement the scientific achievements and new
technologies to Lithuania, the importance of these processes for the economic development of the region and the social changes of the society. Most
attention is paid to exact and applied sciences, which made direct impact
on production, as well as the spread of the modern economic ideas. These
processes have been summarized in the monograph written by the author
25
Klimka L., Mediniai runų kalendoria, Etnokosmologija, Nr. 2, 2008, p. 44–48.
40
of the review along with Rasa Kivilšienė26. The results of the comprehensive analysis of individual issues have been mostly published in the annual
publications of the conferences on the history of science and technology of
Vilnius Gediminas Technical University.
Economic and intellectual potential of a small and peripheral country
is usually insufficient for adequate development of all scientific fields.
Therefore, close scientific relations with other countries are of crucial
importance – they create preconditions for a rapid adaptation of scientific
innovations. Under the circumstances of favourable geopolitical situation,
the experience of a small country may have a considerable impact on the
development of science and education within a large region.
Vilnius University has been a benchmark of the Lithuanian science for
four centuries; its history is shaped by the opposition between the national
aspirations and unfavourable historical conditions. The rudiments of science
could be found elsewhere as well: regional colleges, magnates’ estates – the so
called “invisible colleges”. However, it was only the scientific developments of
the university and the activities of its students that made a more significant
impact on the development of the society and the country. The history of the
scientific expression in Lithuania was affected by three stages of rising and
natural development interrupted by the final catastrophic political events:
the occupation of Vilnius in 1655, the collapse of the country in 1795 and
the closure of Vilnius University in 183227. The activities of the societies of
science, the Commission of Archaeology and the Astronomical Observatory
after the closure of Vilnius University could no longer make a significant
impact on the educational and cultural level of the region. Therefore, the
chronological limits of the period under analysis essentially coincide with
the years of activities of the old Vilnius University (1579–1832).
Klimka L., Kivilšienė R., Fizikos ir taikomųjų mokslų pradžia Lietuvoje: monografija, Vilnius:
VPU, 2005, p. 75–94.
27
Klimka L., Mokslo raida Lietuvoje XVI–XIX a.: europinis kontekstas, Lituanistika šiuolaikiniame
pasaulyje. I. Lietuva Europos istorijos ir kultūros kontekste, Vilnius, 2004, p. 74–84.
26
41
Natural science in the course of philosophy at Vilnius University. The
course of philosophy at Vilnius Academy/University established in 1579 was
made up of four consecutive parts: logic, natural philosophy, metaphysics
and ethics. The second part also referred to as physics (Latin philosophia
naturalis seu physica) was most significant among them. The term adopted
from the ancient philosophers meant natural theory in most general sense.
Until mid-17th century, the course was limited to scholastic philosophy
taught in authoritarian method. The first signs of scientific and applied activities in the field of exact sciences are associated with the name of Professor
Oswald Krüger (1598-1665). His students prepared the first original treatises
on the natural sciences in Lithuania in the first half of the 17th century.
Among them – the book “Famous Theorems and Problems of Mathematics,
Optics, Geometry and Spherical Astronomy” (Latin Illustriora theoremata
et problemata…) by Rudomina Joannes Dusiatski (1615–1651). The scope
of the publication is rather large – 126 pages, large format, illustrated, nice
layout; published in the printing house of the Academy in 1633. Its endpaper was decorated by a creative baroque dedication to the Grand Duke of
Lithuania Wladyslaw IV Vasa. The ruler of the country expressed his genuine
interest in scientific innovations: there is data on his correspondence with
Galileo Galilei, participation in the session of experiments by Evangelista
Torricelli in Vilnius, etc.28
The book discusses the issues of optics, applied geometry, basics of geodesy, military construction, ballistics and astronomy – all that corresponds
to the circle of scientific interests of Oswald Krüger and his students. In
general, the publication is not a consistent description of the physical world
but a publication for educational purposes providing the most up-to-date
data from the afore-mentioned fields. The form of instruction – the analysis
of separate issues (theorems and problems) – also confirms the textbookKlimka L., Alberto Vijūko-Kojelavičiaus darbai fizikos srityje, Albertas Vijūkas-Kojelavičius
iš 400 metų perspektyvos. Pranešimų santraukos, Vilnius: LLTI, 2009, p. 5–6.
28
42
type of the publication. The topical issues of those times are presented in
the chapter on optics: lenses, view formation, telescope composition, human
eye composition, the phenomenon of vision, eye sensitivity to light and illusion of perspective. The chapter on practical geometry is of great interest
as well, which consists of the basics on geodesy, descriptions on the use of
measurement tools, such as a quadrant, plane-table, the so called Latin stick;
the principles of metrology – area and volume calculation, the selection of
fortification forms. The chapter also provides the information on statistics,
whereas the kinematics of movement is discussed in relation to the application of measurement tools in artillery. The chapter on astronomy discusses
the heliocentric cosmology formulated by Nicolaus Copernicus. The general
tendency of the book shows that the most cutting edge scientific innovations
of that time used to reach Lithuania; they were known and discussed.
More biographical information on the author of this pioneer book on
exact sciences has been found during the recent years29. “Illustriora Theoremata et Problemata...” by Rudomina Joannes Dusiatski is a significant
monument of our scientific thought and the presentation of Lithuanian
intellectual achievements, which definitely deserves a facsimile edition.
Basic principles of engineering in Vilnius University. Certain issues
of practical mechanics, especially those from the field of civil engineering
and machine application, were already analyzed as far back as the first stage
of development of Vilnius University. The empirical spirit was also characteristic of the works of other students of Prof. Oswald Krüger. The professor
himself was good at practical matters of construction; he even administered
the reconstruction works of the fortresses in Danzig and Hrodna. The book
“Theorecentricity, or Mathematical Reasoning on Points and Centres” by
his student Michal Casimir Bialkowski (1600–?) analyses the functioning
Klimka L., Pirmoji fizikos ir astronomijos knyga – reikšmingas Lietuvos mokslo paminklas,
Fizikų žinios, 1998, Nr. 14, p. 15–17.
29
43
of the lever and the polyspast (block system), the estimation of the gravity
(mass) centre of the bodies of different shapes. The works on horology – the
theory and practice of clockmaking – brought fame to another student of
Oswald Krüger Adam Kochanski 631–1700). Kochanski was a professor at
the universities of Mainz, Florence, Würzburg and other universities and
became a royal mathematician and librarian at Vilanov Estate. Along with
the great physicists Galileo Galilei and Christian Huygens, he shares the
merits of the invention of the precise pendulum clock. Kochanski determined the pendulum isochronism even before 1655 by means of independent
experiments. He formulated the results of his observations in five strict postulates. When a rare inventor’s talent came into light, the professor applied
his theoretical knowledge to actual clock constructions. He published the
results of his work in the book of his friend Caspar Schott “Technica Curiosa” published in 1664 in Würzburg. Kochanski is the author of Chapter
IX “Mirabilis Chronometrica” (Miraculous Chronometry). That is the first
review of clockmaking, which at that time was a very young field of exact
mechanics. It provides as many as nine technical solutions proposed by the
author on how a pendulum can be applied to the clock. The most original
idea exceeding its time was the idea on a magnetic pendulum. Around
1672, Kochanski improved his pocket watch by developing the idea that
its pendulum – balance-beam – can be moved by a tiny steel spiral, which
watch-makers call a hairspring. Traditionally, the priority of this invention
is attributed to Huygens and Hook.
The activities of the first school of exact sciences initiated by Krüger were
undermined by the occupation of Vilnius during the unfortunate war with
Moscow in 1655. It was followed by a considerably long period of decline of
university science and education, which was enhanced by the movement of
the Counter-Reformation30.
Klimka L., Tikslieji mokslai senajame Vilniaus universitete: mokyklos ir įtakos (rusų k.), Baltic
Science between the West and the East, Tartu, 1993, p. 56–57.
30
44
Origins of empiricism in science. The universal science underwent
significant changes at the turn of the 17th and 18th centuries: the medieval
authorities were discrowned; the obsolete scholastic dogmas were rejected.
The methodological motto of science asserted: “Theoria cum practis”
(Theory along with practice). Affected by the ideas of the Enlightenment of
Western Europe, the rulers and influential nobility of the Polish-Lithuanian
Commonwealth realized that it was only education that could slow down
the economic and political decline of the country. Therefore, the idea of
reforms reached Vilnius University as well. The would-be professors of the
academy and more talented students were sent on internships to the centres
of education abroad. Thus, in the mid-18th century Vilnius witnessed more
intense scientific activities, whereas the teaching of philosophy developed
into two new directions. The professors of the most radical views supported the refusal of Aristotelism and the instruction of philosophy and
natural sciences of the modern era only. Nevertheless, the supporters of the
compromising direction outweighed the radical position31. Through the
introduction of the achievements of the natural sciences, they imposed a
traditional scholastic frame. Nevertheless, the scope of the course on physics
developed and made up nearly half of the discipline of philosophy taught
around the mid-18th century.
From 1752 to 1755 physics at university was taught by the professor Antoni Skorulski (1715–1780). The introduction to the philosophical systems of
the ancient thinkers used to be followed by a comprehensive presentation of
the works of the scientists of the modern era, such as Pierre Gassendi, René
Descartes, Gottfried Leibniz, Christian Wolff and others32. Most interesting experiments were also discussed, such as Torricelli’s experiments, the
Magdeburg hemispheres designed by Otto von Guericke, Robert Boyle’s heat
measurements. It is important to note that Antoni Skorulski was the first
31
32
Klimka L., Tikslieji mokslai Lietuvoje, Kaunas: Šviesa, 1994, p. 44–46.
Klimka L., Iš fizikos istorijos Lietuvoje, Vilnius, 1990, p. 19.
45
to analyze Newton’s laws on mechanics and to explain the pull, centripetal
forces and centrifugal forces in the Newtonian framework. However, by
providing extensive information on Newton’s treatises, he nevertheless
used to stress at the end of the course that modern theoretical systems were
useless and it was better to follow the old philosophy of peripatetics (Aristotle’s followers). A belated arrival of Newtonian mechanics to our lands
should not be very surprising – the works of this English scientist were not
very popular in other Western European countries at that time as well. The
reasons behind a certain opposition were mostly political: the glory of the
British Empire irritated the countries of the Old Continent.
The course of the natural philosophy delivered by Prof. Bernardas
Dobševičius (1722–?), which was also published in the treatise “Placita
recentiorum philosophorum”, 1760, was considerably more developed. According to the author, the discipline of physics consists of cosmology, which
studies the overall composition of the world; uranology, which studies the
natural bodies and their movement; stechiology, which studies the composite elements of the Universe; meteorology – the science of atmospherical
phenomena; geology, which studies the Earth; hydrology – the science of
sea-waters, origins of rivers and springs; phytology – the science of flora;
zoology – the science of fauna; anthropology – the science of man. When the
professor comes to the discussion on the characteristics of natural bodies,
he provides a broader presentation of Newton’s physics; following Newton’s
treatises, he analyses inertia, friction, pull, speed, acceleration, invariant
mass, centripetal and centrifugal forces. He relies on the modern physics
explaining different states of matter; he describes the experiments of Torricelli and Mariotte. It is interesting to note that in the discussion on liquids,
the concept of molecule is used. The book elaborates on the phenomena of
light and the laws of its fracture, the peculiarities of sound dissemination.
Considerable attention is paid to astronomy: the movement of the planets
is defined by Kepler’s laws; constellations are described and the distances
46
of stars from the Earth are estimated. The principles of calendar compilation are also discussed; the surface of the Moon is described in great detail;
finally, all three cosmology systems are provided – based on the views of
Claudius Ptolemaeus, Nicolaus Copernicus and Tycho Brahe. The course of
Prof. Dobševičius illustrates a clear turn from scholastic natural philosophy
to the science of the modern era.
Tomas Žebrauskas (1714–1758) was the first to introduce empirical
methodology to university studies after his internship in Prague33. The
programme of public examinations, which consists of the general questions,
60 theorems and 22 tasks, drawn up to the student G. Lenkevičius in 1754,
provides information on the course of mechanics taught by the professor.
The concepts of the stillness and the movement, force and mass, the calculation of the mass centre, the application of the inclined plane, pendulum
regularities, deformation of bodies, the trajectory of the body cast in the
angle of inclination to the horizon, the beat trajectory, the movement in
circle, environmental resistance and friction are explained; lever, wedge,
axle, polyspast and more complex mechanical machines are also discussed.
Even though the name of Isaac Newton is not mentioned in the programme,
it is essentially based on his concepts. In the discipline of mathematics,
Žebrauskas was the first to introduce the training on integral and differential
calculation. A remarkable professor’s merit for the Lithuanian science is the
design and construction of astronomical laboratory34.
From 1761 onwards, the course of experimental physics was already
delivered at Vilnius University. It was taught by a French emigrant Jean
Fleuret, who grounded his statements on mathematics35.
Klimka L., Eksperimentinei fizikai Vilniaus universitete – 250 metų, Mokslas ir gyvenimas,
2008, Nr. 1, p. 14–15.
34
Klimka L., Overview of the History of the Astronomical Observatory of Vilnius University,
Stellar Photometry: Past, Present and Future, Vilnius, 2003, p. 649–656.
35
Klimka L., Makariūnienė E., Fizikų ir astronomų sąvadas, Vilnius: FD, 2001, p. 52.
33
47
Establishment and development of the Cabinet of Physics. The instruction on the basics of experimental physics made it clear that the collection
of the tools of physics was essential to the university – that was the only
way to prove and thus memorize the introduced aspects of science. Such
a cabinet of physics, then referred to as the Museum of Mathematics, was
established by the initiative of Professor Tomas Žebrauskas in 1752. The
local craftsmen manufactured the first instruments – electrical and “pneumatic” machines. The most interesting instruments of the cabinet were the
cutting edge electroforetic machines. A larger machine of local production
was constructed and improved by Žebrauskas himself based on the systems
of Gericke. The inventory of the university provides evidence to another
smaller electrical machine, which was probably based on the Newtonian
system36. The advantage was made of 70 “Leyden Jars” – condenser’s battery
and electrometer – used for demonstrations and experiments of the phenomena of electricity. The force of atmospherical pressure was demonstrated by
means of the “pneumatic” machine and the Magdeburg hemispheres. Two
concave mirrors and a catoptric instrument were acquired to illustrate the
optical phenomena.
Tomas Žebrauskas used to organize public demonstrations of the experiments by the tools of the Cabinet of Physics – that soon became a popular
activity of entertainment among the nobles in the city. Such interest of the
city magnates in scientific innovations was also useful to the university and
contributed to collecting financial support for the acquisition of scientific
instruments.
Upon the establishment of the Commission of National Education in
1773, more importance was attached to the instruction of exact sciences,
especially the aspect of their application, and the Cabinet of Physics became
a separate division. Therefore, further development of experimental physics
Lustracia Collegium... 1773–1774. VUB Rankraščių skyrius (RS). F. 2. DS 6, p. 251–368 ; Inwentarz... 1798. VUB RS. KC. 19, p. 101–208.
36
48
in Vilnius University was closely related to the development of this cabinet.
A professor of physics used to be appointed its administrator; from 1775
to 1806, Juozapas Mickevičius was in charge of the cabinet37; between 1806
and 1814, it was led by Steponas Stubelevičius38; from 1814 to1819 Kajetonas
Krasovskis was head of the cabinet; from 1819 to 1840, it was administered
by Feliksas Dževinskis39. Through continuous development of the cabinet,
the physicists tried to keep pace with the universal achievements of physics.
The instruments produced by English craftsmen were mainly acquired in
the second half of the 18th century, whereas in the first quarter of the 19th
century most instruments were ordered in Paris. After the closure of Vilnius
University, the cabinet of physics went into the disposition of the Medical
and Surgical Academy; when this academy was closed in 1841, the total
of 555 instruments enumerated in the list, were brought to St. Vladimir’s
University in Kiev.
On the ideological road of the Commission of National Education.
The second half of the 18th century witnessed a growing need and favourable
conditions for radical reforms of the educational system in the country: the
road for changing the content of instruction was already paved by the school
reform implemented by the Order of Piarists, whereas the need to strengthen
the economy of the region in the face of the growing Russia’s aggression
required good specialists. On 14 October 1773, the Parliament adopted a
decision establishing the Commission of National Education; the assets of
the abolished Jesuit Order went into Commission’s disposition. The idea of
Klimka L., Kivilšienė R., Gabinet fizyczny pod rządami profesora Jozefa Mickiewicza (Materialy
do historii nauczania w Uniwersytecie Wilenskim), Analecta. Studia i materialy z dziejow nauki.
R. XII, 2003, z. 1–2, s. 25–67.
38
Klimka L., Kivilšienė R. Mokslinis Vilniaus universiteto fizikos profesoriaus S. Stubelevičiaus
(1762–1814) paveldas, Istorija. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai, 2000, t. 45, p. 28–34.
39
Klimka L., Mokslo naujovių ir technologijų adaptacija Lietuvoje bei jos įtaka visuomenei ir
valstybingumo raidai XVI–XIX a., Mokslas, technologija ir visuomenė: harmoningos raidos
paieškos, Kaunas: Technologija, 2002, p. 45–86.
37
49
the reform originated in Lithuania, therefore, the bishop of Vilnius Ignacy
Massalski (1726–1794) was appointed chairman of the Commission. The
goals of the reform were the following: to centralize the management of education by introducing a single hierarchical system of educational institutions;
to establish the academic layer; to make study programmes more mundane
and modern by raising them into higher theoretical level and introducing
a more comprehensive practical application of science; to bring the content
of disciplines closer to the level of the universal scientific developments. A
separate fund designed for the needs of education exclusively was formed
of the Jesuit assets. This aspect provided the advantage to the educational
reform of the Commission of National Education over those implemented
in France, Austria and Prussia at that time, which were poorly financed
by the government. In practice, the Educational Commission served the
functions of the Ministry of Education; that was the first such instance in
the history of European education. The reform was implemented by a joint
effort of the laymen and the clergy, especially the Piarists and the former
Jesuits40. The former Jesuit rectors of Vilnius University M. Poczobutt and
A. Skorulski, professors J. Nakcyanowicz, P. Norvaiša and J. Mickevičius
made most significant contributions to the success of the educational reform
in Lithuania. The piarist rector J. Stroynowski deserves special merits, while
the piarist Narbutt was working hard in the Society of Textbooks41.
According to the principal position of the Commission of National
Education, “the training and education of youth is the sole condition for
continuous development of wellbeing in the country”. The concept of education manifested in the modernized content of education in terms of the
new attitude towards the natural sciences and a new – pedagogical rather
Klimka L., Kivilšienė R., Panevėžio pijorų mokykla XIX a. pirmoje pusėje, Iš Panevėžio praeities: švietimo istorijos puslapiai. Konferencijos pranešimai. Panevėžio kraštotyros muziejus,
2008, p. 8–18.
41
Klimka L., Kivilšienė R., Edukacinė komisija ir fizikos mokslas senajame Vilniaus universitete,
Istorija. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai, 1999, t. 42, p. 31–41.
40
50
than authoritarian – ratio between a teacher and a student. The children of
nobility and peasants earned equal rights in education institutions.
County (voivodeship) schools were directly subordinate to Vilnius
University and at the same time they were superior to sub-county (parish)
schools. From 1780 to 1783, the teachers of county schools in Lithuania
were trained in the Institute of Teachers under the Cracow Higher School,
whereas in 1783 such an institute was established under the Principal School
of Lithuania42.
The analysis of documentation of the Educational Commission enables
the distinction of the most important aspects in the methodology of instruction of exact sciences43:
1. The process of learning has to be based on demonstrations and experiments. The provisions of the link between theory and practice and the necessity to demonstrate physical experiments were laid down in “The Statute of
County Schools” in 1774. In general, the Commission of National Education
often highlighted the importance of laboratory experiments in the learning
process and the faculty of students to perform them independently;
2. The training process has to highlight the application of scientific
knowledge to practice. The key condition of the competition for textbooks
announced in 1775 was the following: “The textbook on physics has to first
of all cover the general physics and the properties of tangible objects by
elaborating on its actual advantage in daily life”. The instruction to principal and other schools published in 1791 described the practical purposes
of mechanical and physical education: “...following the understanding of
its inherent laws, all the science intends to teach the processes of construction of houses, mills, sawmills, fulling-mills, melting-houses, paper and
metallurgy factories. To that end, a cabinet of numerous instruments and
Klimka L. Mokytojų rengimas senajame Vilniaus universitete, Pedagogika, 2002, Nr. 62,
p. 152–155.
43
Kivilšienė R., Klimka L., Fizyka pod wpływem Komisji Edukacji Narodowej na dawnym uniwersytecie Wilenskim, Kwartalnik historii nauki i techniki, Warszawa, 2001, nr 4, s. 61–76.
42
51
mechanical models shall be established”. The necessity of mechanical training is separately discussed;
3. Appropriate attention has to be paid to the methodology of instruction. Methodological consistency was sought by instructing the voivodeship
schools to teach only the major laws of physical sciences, whereas the Principal School had to provide comprehensive knowledge using the cabinets of
physics and natural history. The teachers had to follow the global scientific
developments on continuous basis. In 1791, the requirement was laid down
to teach the history of science and arts at principal schools. To develop the
capacities of thinking and to provide a better understanding of the discipline,
the Commission established that the students had to write individual papers
in the field of personal choice. According to the “Provisions on Academic
Layer and Schools” published in 1783 and 1790, the professors of higher
education institutions were expected to educate the society by publishing
books and contributing to the projects designed for the economic development of the country. This provision was implemented in the first half of the
19th century through a periodical publication “Dziennik Wileński”44.
The comparison of the training systems before and after the reforms of
the Commission of National Education revealed a new tendency of seeking
to establish a close link between the development of spiritual and physical
capacities, while the priority in methodology was given to induction and
the importance of natural sciences.
When Lithuania became part of the Russian Empire, Vilnius University
continued to follow the guidelines provided by the Commission of National
Education. The educational reform implemented by the Russian government
in 1802–1803 changed only the administration procedure by establishing
the People’s Ministry of Education. The implementation of administrative
reforms and the establishment of educational districts significantly reduced
Klimka L., Kivilšienė R., Tiksliųjų mokslų ir technologijų naujienos „Vilniaus dienraštyje“,
Mokslo ir technikos raida Lietuvoje, Vilnius: Technika, 2001, p. 55–69.
44
52
the autonomy of the institution of higher education. A special commission was
set up to draw up the new statute of the university in 1804, which consisted of
the curator A. Czartoryski, S. Potocki and Rector J. Strojnowski. In the report
of 1810, A. Czartoryski maintained that the courses of practical mechanics,
agriculture and technologies were essential to use properly trained specialistspractitioners for the benefit of the country to the best degree possible.
Genesis of applied sciences in Vilnius University. The developing capitalist labour relations in the mid-18th century in Western Europe triggered
the development of economic theories corresponding to this new system of
relations. The school of physiocrats made a considerable impact on the political history of Europe. According to its founding father François Quesnay,
the major business activity, which determines the economic development
of the country, is agriculture, whereas industry is solely a processor of agricultural products, which does not create the added value.
The most well-renown promoter of physiocratic ideas in Lithuania was
the professor and rector of the Principal School (1799–1806) Hieronim
Strojnowski (1752–1815). His treatise “Natural and Political Laws, Economy
and the Law of Nations” published in 1785 provides the basic principles of
the physiocratic economic theory. The chairman of the Commission of National Education Ignacy Massalski and one of the most influential members
Joachim Chretowicz were devoted physiocrats, who promoted the idea of
the irrationality of serfhood. The purpose, according to which science had
to contribute to the development of the economy of the country, reflected in
the type of the collection of mechanical models at Vilnius Principal School.
The collection was accumulated in the late 18th century following the principal physiocratic idea – to raise the efficiency of agriculture. Thus, it was
dominated by modern and more efficient agricultural implements45.
Kivilšienė R., Klimka L., Mechanikos modelių kabinetas senajame Vilniaus universitete, Technikos mokslų raida Lietuvoje, Vilnius: Technika, 1999, p. 119–139.
45
53
At the outset of the 19th century, a number of adjunct professors were sent
on internships to foreign countries. Young lecturers used to bring back both
new knowledge of exact and applied sciences and modern economic and
political ideas. Physiocratism had already quit the stage in Western Europe
at that time and was replaced by the capitalist theory of government and
political economics developed by Adam Smith, which better corresponded
to the spirit of the times. The lecturer of political economics Jan Znosko
(1772–1833), who went on the internship to Germany, brought back a number
of treatises reflecting the developments of the science. In 1811, he published
a textbook “Science of Political Economy”, a translation of the book written
by the Smith’s commentator Gerardus Sartorius.
The instruction of mechanics at Vilnius University was decided even
before the reform of the Commission of National Education46. The course was
assigned to the student of Tomas Žebrauskas K. Naruševičius (1730–1803)
in 1764. Mechanics was later taught by Professor M. Sienicki, however, no
information has remained on the content of this course. In 1780, the Department of Applied Mathematics was established; it was administered by
Prof. Tadeusz Kundzicz (1747–1829). Elements of theoretical and practical
mechanics could already be observed in his course – the study programme
included the beat theory, the elaboration on the operation principles of
ordinary mechanisms (lever, wedge, winch), the calculation of the centre
of mass of different bodies. The issues of dynamics were also analyzed:
movement in circle and swings. Tadeusz Kundzicz also taught hydrostatics
and hydraulics, basic principles of gas mechanics, resistance of construction
materials and fortification constructions. However, few students selected
this optional course. For instance, in 1801 only eight students were enrolled
in the course, the would-be author of a nine-volume History of Lithuania
Teodor Narbutt among them. In addition to this, during 1786/1787 academic
Klimka L., Mechanikos mokslo ištakos Lietuvoje, Inžinierių rengimas Lietuvoje. II, Vilnius:
Technika, 1995, p. 92–101.
46
54
year, the professor Kundzicz also delivered a course in civil and military
architecture. However, some years still had to pass for the speciality of architecture to be introduced to university programmes when the department
of architecture was established in 179347.
Kundzicz was replaced by a famous professor of mechanics Carl Christian von Langsdorf (1757–1834), who arrived from Erlangen University
in 1804 and lectured for two years. The fact that in the early 19th century
the speciality of an engineer was introduced to Vilnius University should
probably be associated with the activities of this scientist48. The agreement
between Carl Christian von Langsdorf and the rector Hieronim Strojnowski
stipulated that the professor had to deliver two courses – applied mathematics and technology. A large collection of different mechanical instruments
and machine models was accumulated at the university after the stay of
Langsdorf. Langsdorf used to give lectures to the masters – would-be engineers; his course was entitled “Technology and its Theory along with the
Application to the Practice of Machines”. In 1806, the professor published
the treatise “Technological Machinery” printed in Vilnius, which discusses
the machinery and manufacture technology of mills, sawmills, oil-mills,
factories of textile, paper and gunpowder, brickyards and limekilns. His
textbook “Introduction to Mechanics of Solid Bodies and Liquids” was
published the same year. Unfortunately, in 1806 professor left Vilnius and
went back to Germany to take up the position of the rector of Heidelberg
University.
In 1802, adjunct professors of the university Zacharijus Niemčevskis
(1766–1820) and Steponas Stubelevičius (1762–1814) were sent on the
internship to Paris, which at that time was the most developed centre of
exact sciences in Europe. The reports on their internships in the famous
Klimka L., L.Gucevičiaus inžinierinė veikla ir sukonstruotos statybinės mašinos, Acta academiae
artium Vilnensis, 2004, t. 32, p. 85–89.
48
Klimka L., Tikslieji mokslai Lietuvoje. Istorinė apžvalga, Kaunas, 1994, p. 110.
47
55
Polytechnic College were preserved in the archives. Admitted by the right
of exception, they could attend the usual two-year course of the college delivered by most well-renown specialists: professor of mathematical analysis
D. Poisson, professor of applied mathematics G. Prony, professor of the
drawing geometry G. Monge, professor of astronomy J. Lalande, professor
of physics J. Charles. In summer, Z. Niemčevskis visited the factory of guns
in Versailles, the factory of glass and china in Deux-Sèvres; he took interest in textile and leather technology. He admired the efforts of the French
Government in the promotion of inventions, the implementation of the
innovations in the tools and processes of manufacture and the organization
of industrial exhibitions. Z. Niemčevskis went back to Vilnius in 1808 and
started giving lectures on mathematics and mechanics.
In 1810, attempts were made to raise the training of engineers at Vilnius
University to a higher level. Curator A. Czartoryski appealed to the Ministry
of Education asking for a permit to establish the department of technology.
Practical mechanics was to be taught as the major discipline, whereas the
professor of this discipline would administer the Cabinet of Mechanical
Models. However, Napoleon’s military campaign of 1812 in Russia forced
to postpone the plans for the future.
The practice of training lecturers abroad was again revived in 1817 in
the rectorship of S. Malevski49. Adjunct professors Michał Poliński Pełka
(1785–1848) and Waleryjan Górski (1790–1874) were sent on internship
that year. Theoretical mechanics became an individual discipline in 1822;
the course of Michał Poliński Pełka consisted of statics and dynamics of
the material point, the solid body and their systems, whereas part of the
programme was devoted to hydrodynamics. From 1826 to 1827, the lectures
on mechanics were attended by 60 students; practical mechanics used to
Klimka L., Kivilšienė R., Mokslinis bendradarbiavimas su Vakarais XIX a.: Vilniaus universiteto partneriai ir garbės nariai, Mokslo ir technikos raida Lietuvoje, Vilnius: Technika, 2002,
p. 133–140.
49
56
attract fewer students - only 15 that year. The number of students oriented
towards engineering activities gradually increased: during the academic year
1827/1828 the lectures on applied mathematics were attended by as many as
150 people; the course of practical mechanics attracted 30 listeners.
W. Górski came back to Vilnius in the autumn of 1821 after visiting
Germany, France, England and the Netherlands. He developed his knowledge in the factory system of manufacturing, hydraulic work, construction
of bridges and channels; he had a chance to broaden his knowledge on
economic principles, which shaped the European industry of that time.
W. Górski delivered the course on practical mechanics from 1822. He
changed the principle of forming the collections of the Cabinet of Mechanics by accumulating the models of mechanisms from different industrial
sectors. On 9 September 1825, the protocol of the meeting of the Division
of Physics and Mathematics indicated that from that year onwards practical
mechanics and the administration of the Cabinet of Mechanical Models
were considered the major course, whereas a newly introduced science of
roads, bridges, channels and ports was considered auxiliary. The plan of
lectures proves the high qualification that the adjunct professor acquired
on the internship abroad. The course consisted of five parts: I. science of
rampart construction (soil surface levelling; design of construction area;
estimates of construction costs); II. materials science (resistance of materials and physical properties, production of lime and concrete mixtures);
III. science of road building (different methods of road building in respect
of relief and the intended purpose of roads); IV. science of design of brick,
wooden and iron bridges; V. works of river navigation (exploitation of rivers
for shipping and construction of ports). The second cycle of lectures was
devoted to the analysis of constructions and mechanisms of mills, sawmills,
threshing mills. W. Górski distinguished by his practical engineering works:
he designed a quay near the Békés Hill (1821–1822 m.); he designed and
constructed the hanging bridge over the Vilnia River (1828). Unfortunately,
57
destiny was not very merciful to his constructions: the quay was destroyed
by the landslide of the Békés Hill, whereas the bridge was destroyed during
the construction of the facilities of the nearby fortification system.
The level of instruction of exact and engineering disciplines at Vilnius
University was really high. After the closure of the university in 1832, its
students M. Jastržembskis, J. Heidetalis, J. Zaržeckis, S. Kerbedis and
others went to study and work in Russia and became the acknowledged
engineers50.
Klimka L., Žmonės ir likimai: XIX a. inžinieriai iš Lietuvos, Mokslo ir technikos raida Lietuvoje,
Vilnius: Technika, 2001, p. 15–21.
50
58
Major Conclusions
1st research direction:
1. The customs and beliefs of traditional calendar festivals reflect a
deep-rooted experience of the agricultural ethnos. They feature both the
relics of the archaic lunar calendar and the elements of agrarian magic of
the cycles of seasonal works developed in later times. The collective experience enshrined in calendar customs summarizes the observations of nature
and subtle links between phenological phenomena accumulated through
centuries. That is an important part of ethnical knowledge, which made up
the core of traditional way of life and influenced other phenomena of the
national culture.
2. The reason behind a good survival of the properties of the traditional
calendar, which served as the rules of agriculture and stock-raising, is their
objective character expressing the impact of the periodical movement of celestial bodies on the bioprocesses of flora and fauna. That is not only a tribute
of respect to the legacy of our ancestors but practically applicable knowledge
of farming. The ancient tradition, which established the link between the
terms of agricultural works and lunar phases, has remained very viable in
the memory of the Lithuanian villagers. Attention to the phase of the moon
is to this day paid in certain spring and autumn agricultural works.
3. The residents of the countryside distinguish more of its phases than
quarters. That is determined by ethnographical customs, which provide very
strict regulations to the combination of agricultural works and the phase
of the moon. It used to be thought that the young moon fosters growth and
prosperity; however, the biomass growing during this phase has no strength
and permanence. The period of the wading moon protects it against decay
and degradation; it is harmful to pests. The worst days to start agricultural
works are during the astronomical new moon.
4. Archaeological, historiographycal and folklore sources speak about the
use of the lunar calendar in the Baltic culture. The combined investigation
59
confirms the information provided by Simonas Daukantas on the nine-day
week in the calendar practice.
5. The importance attached to the Moon in traditional culture had
mythological shades as well. The formulas of greeting neomenia reveal the
anthropomorphic character of the moon; that is considered the archaic level
of beliefs. The moon in folklore stories is solely the setting of characters; these
formants were determined by subsequent times. The impact of Christianity
could determine the controversial impact of moonlight on people’s health;
the young moon is related to the fulfilment of expectations, whereas the
light of the full moon is considered harmful, especially to newborns.
6. The summary of a considerable collection of answers to the questionnaire on the links between agrarian customs and beliefs and astronomical
phenomena acquired during the recent decade (over 3000) prompts the
following semantic differentiation:
6.1. The impact of lunar phases on agriculture is associated with the
field of ethnical knowledge;
6.2. The beliefs in the effect of the moon on the events of human life are
attributed to the field of sympathetic magic; it is also the expression
of the deep-rooted parallelism between natural phenomena and
human life events in the traditional Lithuanian culture.
7. Though the archaic lunar calendar was replaced by the solar calendar after
the rise of agriculture in the latitudes inhabited by the Balts (temperate climate
zone), its relics remained and have become part of practical ethnic knowledge and
beliefs. The following aspects can be considered relics of the lunar calendar:
7.1. Widely spread beliefs in the influence of the celestial body on metaphysical phenomena; that is attributed to the memory of religious
rituals related to this calendar;
7.2. The mythologization of the moon, especially its anthropomorphic
image, which is best expressed in the formulas of greeting neomenia
and the fear of the full moon;
60
7.3. The formula of three nines and the sequence of digits 3, 6, 9, 40 repeating in different customs may be considered the archaic algorithm
of measuring weeks, months and years. No metaphysical reasons
can explain the importance attached to one or another number; it
is found in the regularities of the real world phenomena.
8. The interval of forty days between the most important traditional festivals, which is characteristic of other Indo-European cultures as well, formed by
combining the calendar cycles of the Sun and the Moon. The observations of the
Morning Star (the Evening Star), which usually form the rule of octoeterides,
might have been applied to the procedure of the combination of calendars.
9. Only the name-days the dates of which corresponded to the key
points of the traditional calendar – terms of phenological or agricultural
dates – were borrowed from the Christian calendar and meaning was attached to them. That is how the traditional collection of male and female
names developed in Lithuania.
10. The dispersion of a certain set of customs, especially those practiced
at the time of springtime jobs, across different dates has been determined by
two calendar types used in Lithuania – the Julian calendar and the Grigalian calendar, especially the return of the old calendar type in the late 18th
century imposed by the Russian regime.
11. After the Christianization of Lithuania, the rituals of the calendar festivals
of the old religion and those related to the beginning and completion of works
gradually lost their sacral character and evolved into traditional customs and
folk beliefs. Calendar festivals in the countryside are two-fold: the first phase
consists of visiting the church and other Catholic obligations, whereas the second
phase is related to the actions of cattle protection and agrarian magic. The erosion of the ancient customs was to a large extent influenced by the arrangement
of villages into isolated farmsteads, service at estates and small town jobs.
12. Being a common cultural heritage of the Baltic countries, wooden
calendars of runic characters were also known in our lands. The analysis of
61
the copies stored in the National Museum of Lithuania, which date back to
the early 17th century, enables to assert the local origin of the calendars.
13. The projected research aimed at a more comprehensive revelation of the
genesis and development of the traditional calendar and the understanding of
festival semantics should be conducted in the form of the search and analysis
of the meaningful links between the dates of festivals and the terms of agricultural; local calendar customs should also be highlighted and conducted. The
meaning of the calendar reconstruction is not solely academic; the present-day
application of traditional customs and beliefs in the form of entertainment is
the easiest way for the ethnical culture to return to public life and educational
system by strengthening the national identity and the civic spirit.
2nd research direction:
1. The origins of the novel scientific ideas at Vilnius Academy date back
to the first half of the 17th century and the treatises on exact and applied
sciences published by the students of Oswald Krüger. The first book on
the natural science “Illustriora theoremata et problemata ...” published by
Rudomina Joannes Dusiatski in 1633 reveals the circle of interests of this
school of science (practical mechanics, optics, geodesy, fortification theory)
and the correspondence of the issues under analysis to the global context
of that time. The scientists in Vilnius were well aware of the treatises of the
well-renown Jesuit scientists of Western Europe; discussions were held on
the ideas of Nicolaus Copernicus, Galileo Galilei and their students. The
treatises of the graduate of Vilnius University A. Kochanski made a considerable impact on the development of engineering in Western Europe.
2. The secularization of science emerged in the developed countries
prior to its first manifestations in Lithuania. The natural philosophy split
into exact sciences in the mid-18th century only. The key turning-point
was determined by the school reform implemented by the Piarists and the
activities of Tomas Žebrauskas at Vilnius University. By the efforts of the
62
professor, important divisions of experimental science were established in
1752 – the Astronomical Observatory and the Cabinet of Physics.
3. The development of the Cabinet of Physics from 1752 to 1832 shows the
special attention of the scientists of Vilnius paid to empirical methodology
and practical application of the laws of physics. Through continuous development of the cabinet, the physicists tried to keep pace with the universal
achievements of physics. The instruments produced by English craftsmen
were mainly acquired in the second half of the 18th century, whereas in
the first quarter of the 19th century, most instruments were ordered in the
workshops of Paris. Rather complex instruments for the Cabinet of Physics
were produced by the craftsmen of guilds in Vilnius.
4. In the face of losing the nationhood at the end of the 18th century,
the Commission of National Education implemented a radical reform of
education guided by the economic ideas of the physiocratic school adjusted
by Prof. Hieronim Strojnowski. The commission raised the following objectives related to the instruction of sciences: 1) the process of learning has
to be based on demonstrations and experiments; 2) the training process has
to elaborate on the application of scientific knowledge to practice; 3) Appropriate attention has to be paid to both the content of the discipline and
the methodology of instruction; 4) the teachers have to follow the universal
scientific developments, provide new data of sciences and art history and
disseminate the scientific knowledge within the society. Followed by the
guidelines established by the Commission, the development of education
continued in the 19th century, when Vilnius University was granted the
title of imperial university. The paper “Dziennik Wileński” was used to
disseminate the information on technology and science.
5. Professor Tadeusz Kundzicz introduced the theoretical knowledge on
machine mechanisms to the study programmes of Vilnius University after
the establishment of the Department of Applied Mathematics in 1780. The
beginning of master-degree studies in engineering in 1804 is associated with
63
the activities of the famous professor Carl Christian von Langsdorf. From 1825,
the course on practical mechanics and a newly introduced course on roads,
bridges, channels and ports were delivered by the adjunct professor Waleryjan
Górski, who was previously sent on internships to Western Europe.
6. The major goal of accumulating the collections for the Cabinet of
Mechanics, which was established in 1815, was to acquire the models of
the most innovative machines, which could be applied to the economy of
the country. The list of the models was dominated by agricultural implements, product processing machines, hard work mechanization machinery,
hydrotechnical structures and energy plants. By the effort of the head of the
cabinet Waleryjan Górski, the principle of accumulating the collection was
later changed – the models of mechanisms of different industrial sectors
were accumulated.
7. The internships of adjunct professors and professors of Vilnius University in the most important educational centres of Western Europe laid the
foundations for the development of science in the 1810s and 1820s, which
witnessed the creation of the most productive works of science in the history
of the old university, especially modern textbooks on physics were written
by S. Stubelevičius and F. Dževinskis. However, the goal of developing a
strong school of physics and mechanics at Vilnius University had not yet
been achieved; exceptionally original scientific works and inventions had
not yet been accomplished.
8. Further research in this direction has to be oriented towards a more
comprehensive analysis of contribution of individual scientists of the past
to the development of science in Lithuania, the revelation of their links with
the scientific centres in foreign countries; the assessments of the cabinets,
museums, collection of instruments of the observatory. The knowledge of
the history of science helps to shape contemporary strategy of scientific
development and locate the works of contemporary scientists in the development of education and science of the country.
64
Apžvelgiamos mokslo publikacijos
Scientific Publications Referred to in the Review
Mokslo monografijos / Scientific monographs:
1.Klimka L., Tradicinių kalendorinių švenčių semantika, Vilnius: VPU
leidykla, 2009, 196 p. (24,5 sp. l.). ISBN 978-9955-20.
2.Klimka L., Tautos metai, Vilnius: Etninės kultūros globos taryba, 2008,
374 p. (21,5 a. l.) ISBN 978-9955-9468-6–1.
3.Klimka L., Kivilšienė R., Fizikos ir taikomųjų mokslų pradžia Lietuvoje,
Vilnius: VPU leidykla, 2005, 194 p. (24,25 sp. l.). ISBN 9955-20-008-1.
4. Ažusienis A., Klimka L., Matulaitytė S., Bernardas Kuodaitis ir Lietuvos
astronomija, Vilnius: VPU leidykla, 2007, 178 p. (22,2 sp. l.). ISSBN 9789955-20-198-4.
Straipsniai periodiniuose ir tęstiniuose mokslo leidiniuose referuojamose LMT patvirtintose duomenų bazėse / Articles in periodical and
serial scientific publications in the reviewed databases approved by the
Research Council of Lithuania
Lietuvos / Lithuanian
– periodiniuose / periodicals:
1.Klimka L., Varnių katedros laikrodis ir varpai, Istorija, t. 64, 2006,
p. 65–70. ISSN 1392-0456. Duomenų bazėse: ABC-CLIO Historical
abstracts; CEEOL; CSA: Sociological abstracts; EBSCO Publishing:
academic Search complete.
2.Klimka L., XIX a. vidurio gimnazijų fizikos kabinetas Lietuvoje, Istorija,
t. 66, 2007, p. 41–45. ISSN 1392-0456. Duomenų bazėse: ABC-CLIO
Historical abstracts; CEEOL; CSA: Sociological abstracts; EBSCO Publishing: academic Search complete.
65
Straipsniai kituose recenzuojamuose mokslo leidiniuose / Articles in
other reviewed scientific publications
Lietuvos / Lithuanian
– periodiniuose / periodicals:
1.Klimka L., Kalendorių kultūrinė ir šviečiamoji reikšmė spaudos draudimo metais, Gimtoji kalba, 2004, Nr. 5, p. 5–9.
2.Klimka L., Vilniuje pirmą kartą pavartotas žodis – „metras“, Fizikų
žinios, 2005, Nr. 28, p. 19–21. ISSN 1392-5253.
3.Klimka L., Jono Bretkūno žinios apie sūduvių mitologiją, Lietuviai
ir lietuvininkai. Etninė kultūra, t. V, TILTAI, Priedas: mokslo darbai,
Nr. 32, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2006, Nr. 32, p. 16–23.
ISSN 1648-3979.
4.Klimka L., Etninės kultūros raiška šiandien, Kultūros aktualijos, 2008,
Nr. 1 (60), p. 33–35.
5.Klimka L., Mėnulis kalendoriniuose papročiuose Pašvitinio apylinkėse,
Žiemgala: istorijos ir kultūros žurnalas, 2008, Nr. 2, p. 4–7. ISSN 13923781.
– tęstiniuose / serial:
1.Klimka L., L.Gucevičiaus inžinierinė veikla ir sukonstruotos statybinės
mašinos, Acta academiae artium Vilnensis, 2004, t. 32, p. 85–89. ISSN
1392-0316.
2.Klimka L., Vilniaus cechų istoriografija, Vilniaus istorijos metraštis /
Annales historiae Vilnensis, 2007, t. 1, p. 179–184. ISSN 1822-8828.
3.Klimka L., Brošiūra „Prūsai – ketvirtasis Baltijos narys“ (1934 m.) ir jos
atgarsiai, Res humanitariae, 2007, t. 1, p. 31–41. ISSN 1822-7708.
4.Klimka L., Apie tautinės valstybės ateitį Europoje: nuomonių sankirtose,
Etnokultūra, 2009, Nr. 8, p. 4–5. ISSN 1648-6072.
5.Klimka L., Apie tikrąją pagonybę, Etnokultūra, 2009, Nr. 8, p. 46–48.
ISSN 1648-6072.
66
6.Klimka L., Vasiliauskas E., Neįprastas kultuvės dekoras, Etnografija.
Metraštis, Nr. 13–14, 2003–2004, p. 108–113. ISSN 1648-4835.
- kituose / other:
1.Klimka L., Liaudies papročiai ir tikėjimai: semantinis diskursas, Lokalios
bendrijos tarpdalykiniu požiūriu, Vilnius: VPU, 2004, p. 54–58. ISBN
9955-516-64-X.
2. Seliukaitė I., Klimka L., Vasaros darbai ir šventės: papročių kaita, Šiaulėnai: kraštotyros monografija, Vilnius: LKD, 2004, p. 346–355. ISBN
9955-568-13-5.
3.Klimka L., Seliukaitė I., Tautiškumo raiška Lietuvos kraštotyros sąjūdyje, Tautinės tapatybės dramaturgija, Vilnius: VPU, 2005, p. 329–339.
ISBN 9955-20-025-1.
4.Klimka L., Lietuviškųjų kalendorių leidyba spaudos draudimo metais:
kultūrinė ir šviečiamoji reikšmė, Lietuvių raštijos istorijos studijos:
mokslinių straipsnių rinkinys: t. 1: Iš spaudos draudimo istorijos, sud.
Aivas Ragauskas, Daiva Vaišnienė, Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2005, p. 56–62. ISBN 9955-516-96-8.
5.Klimka L., Seliukaitė I., Archajiškųjų kalendorinių sistemų paveldas
papročiuose, Punsko ir Seinų krašto lietuviai: etninio ir kultūrinio tapatumo bruožai, Punskas: Aušra, 2006, p. 223–237. ISBN 83-87604-94-1.
6. Seliukaitė I., Klimka L., Vieškeliu nubėgęs gyvenimas, Raudėnų kraštas:
kraštotyros monografija, Vilnius: Diemedžio leidykla, 2007, p. 147–158.
ISBN 978-9986-200723-134-9.
7.Klimka L., Pilietiškumas ir tautiškumas: laiko dimensijos ir aktualijos,
Tautiškumas ir pilietiškumas. Atskirtis ar dermė?: monografija, Vilnius:
Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007, p. 127–142. ISBN 9789955-20-173-1.
8.Klimka L., Mįslingieji Vyžuonų akmenys, Vyžuonos. Kraštas ir žmonės:
kraštotyros monografija, 2007, p. 95–98.
67
9.Klimka L., Laužikas R., Lietuvis ir visata, Sietuvos, 2007, Nr.1, p. 7–16.
ISSN 1822-9077.
10.Klimka L., Užgavėnių prasmė, Užgavėnės Kurtuvėnuose. The Shrove
Tuesday in Kurtuvėnai, Kurtuvėnų regioninio parko direkcija, 2008,
p. 6–12. ISBN 978-9955-881-00-1.
11.Klimka L., Kalendorinių papročių rate, Prie Piršeno ir Alaušų: Balninkai.
Molėtų krašto muziejaus leidinys, 2008, p. 343–352. ISBN 978-99559906-2-8.
12.Klimka L., Netikėti kraštotyros ekspedicijų radiniai, Meteliai: kraštotyros monografija, Marijampolė: Piko valanda, 2008, p. 114–118.
13.Klimka L., Seliukaitė I., Darbų ir švenčių rate, Meteliai: kraštotyros
monografija, Marijampolė: Piko valanda, 2008, p. 100–113. ISBN 9789955-642-76-3.
14.Klimka L., Seliukaitė I., Iš senolių žemdirbystės patirties, Daugailių
kraštas ir žmonės, Utenos Indra, 2008, p. 194–201. ISBN 978-9955-67686-7.
15.Lietuviškų žirgų istorija: žirgas ir arklys lietuvių papročiuose, Lietuviški
žirgai, Vilnius: Baltos lankos, 2008, p. 53–57. ISBN 978-9955-23-180-6
(tas pats tekstas angliškai – ISBN 978-9955-23-181-3).
16.Klimka L., Apie istorinę Kristupo Manvydo veikalo „Hipika“ reikšmę,
Kristupas Mikalojus Manvydas Dorohostaiskis. Hipika arba knyga apie
arklius, Šiauliai: Saulės delta, 2008, p. 6–9. ISBN 978-9955-732-34-1.
17.Klimka L., Laužikas R., Iš mokslo pradmenų istorijos, Sietuvos, 2008,
Nr. 2, p. 5–7. ISSN 1822-9077.
18.Klimka L., Ąžuolo mitologiškumas, Tautos Ąžuolynas, Vilnius: Versus
aureus, 2009, p. 58–62. ISBN 978-9955-34-165-9.
19.Klimka L., Naujienos iš Etnokosmologijos muziejaus, Santara, 2009
žiema, Nr. 56/57, p. 28–35. ISSN 1392-0979.
20.Klimka L., Kaziuko mugė. Kaziukas‘ Fair, Vilnius: VEKC, 2009, p. 3–26.
ISBN 978-9955-9308-1-5.
68
21.Klimka L., Amatai Vilniuje: tradicijos ir šiandiena. Craft in Vilnius:
Traditions and the Present, Vilnius: Amatų gildija, 2009, 40 p. ISBN
978-9955-505-80-8.
Užsienio / Foreign
- periodiniuose / periodicals:
1.Klimka L., Kivilšienė R., Gabinet fizyczny pod rządami profesora Jozefa
Mickiewicza, Analecta, XII, Warszawa, 2004, z. 1–2, s. 25–67. ISSN
1230-1159.
2.Klimka L., Lithuanian ethno pedagogy: persistent value of educational
traditions, The management of Education and Culture / Bildungs-und
kulturmangement / Gwrd-Bodo von Carlsburg (Hrsg./ed), vol. 15,
Frankfurt am Main: Peter Lang, 2008, p. 275–284. ISBN 978-3-63157817-9.
Recenzuota spausdinta mokslinių konferencijų pranešimų medžiaga /
Reviewed printed material of reports in scientific conferences
– tarptautinių konferencijų / international conferences:
1.Klimka L., Seliukaitė I., Obrzędowość prac wiosennych w okolicach
Puńska i Sejn, Studia Angerburgica, Węgorzewo, 2004, t. 9, s. 39–42.
ISBN 83-87604-19-4.
2. Seliukaitė I., Klimka L., Wiosna na pograniczu Łotwy, Białorusi i Litwy,
Studia Angerburgica, Węgorzewo, 2004, t. 9, s. 43–47. ISBN 83-8760419-4.
3. Seliukaitė I., Klimka L., Pavasaris paribyje tarp Latvijos, Gudijos ir Lietuvos, Velykų papročiai ir tradicijos. Tarptautinės mokslinės konferencijos
pranešimai, Punskas, 2005, p. 7–10. ISSN 1426–2134.
4.Klimka L., Medis mitinėje baltų pasaulėjautoje, Human and Nature
Safety. Proceedings of Scientific Conference, Kaunas: Akademija, 2006,
p. 237–242. ISSN 1822-1823.
69
5.Klimka L., Didieji vandenys lietuvio pasaulėjautoje ir mitologijoje,
Žmogaus ir gamtos sauga. Tarptautinės konferencijos darbai, Kaunas:
LŽŪU, 2007, p. 139–142. ISSN 1822-1823.
6.Klimka L., Linas tradicinėje kultūroje, Žmogaus ir gamtos sauga. Tarptautinės konferencijos darbai, Kaunas: LŽŪU, 2007, p. 278–281. ISSN
1822-1823.
7.Klimka L., Žmogaus kosminė aplinka: atspindžiai lietuvių tautos tradicijose, papročiuose, kultūroje, Žmogaus ir gamtos sauga: tarptautinės
mokslinės – praktinės konferencijos medžiaga: 1-oji dalis: 2008: Human
And Nature Safety: Proceedings of the internacional scientific conference: Part 1: Akademija (Kauno r.), 2008, p. 181–189. ISSN 1822-1823.
– nacionalinių konferencijų / national conferences:
1.Klimka L., Apie laiko sąvokos raidą ir daugiareikšmiškumą, Laikas
lietuvio sąmonėje. Pranešimų tezės, Klaipėda, 2004, p. 4–10. ISBN 995518-065-X.
2.Klimka L., Mokslo raida Lietuvoje XVI–XIX a.: Europinis kontekstas,
Lituanistika šiuolaikiniame pasaulyje: Lietuva Europos istorijos ir kultūros kontekste: Senoji / naujoji lietuvių kultūra: šiuolaikinės koncepcijos:
7–8, Pasaulio lituanistų bendrijos [tarptautinių konferencijų medžiaga],
Vilnius, 2004, p. 74–84. ISBN 9955-475-78-1.
3.Klimka L., Gražulevičius R., Istorija ir kultūra – kaip rekreacinės vertybės, Žmogus ir gamtos sauga, Respublikinės mokslinės konferencijos
medžiaga, Kaunas: Akademija, 2004, p. 216–218.
4.Klimka L., Laiko sąvokos raida ir daugiareikšmiškumas, Laikas lietuvio
sąmonėje, Klaipėda, 2005, p. 11–24. ISBN 9955-18-065-X.
5.Klimka L., „Sūduvių knygelė“– svarbus senosios mitologijos šaltinis,
Etnokultūrinė vertybės ugdymo procese integruojantis į Europos sąjungą.
Konferencijos pranešimų medžiaga, Marijampolė, 2005, p. 24–26. ISBN
9955-645-05-9.
70
6.Klimka L., Lyčių skirtumai baltų laidosenoje (archeologijos duomenimis), Lyčių samprata tradicinėje kultūroje. Konferencijos medžiaga,
Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2005, p. 118–123. ISBN
9986-529-57-3.
7.Klimka L., Lietuvos etnografinių kaimų išlikimo ilgalaikės programos
įgyvendinimo problemos, Lietuvos medinis paveldas, 2006, p. 105–108.
ISBN 9955-624-39-6.
8.Klimka L., Frazės „Alų midų gėriau“ pėdsakais, Alus lietuvių kultūroje,
Šiauliai: Lucilijus, 2007, p. 11–16. ISBN 978-9955-655-99-2.
Nerecenzuota spausdinta mokslinių konferencijų pranešimų medžiaga / Non-reviewed printed material of reports in scientific conferences
– tarptautinių konferencijų / international conferences:
1. Klimka L., On the Posibilities of the Reconstruction of the Old Baltic
Calendar System, Time and Astronomy in Past Cultures, Torun, 2005,
p. 24–25.
– nacionalinių konferencijų / national conferences:
1.Klimka L., Amatininkai Vilniuje: cechų įtaka miesto raidai, Mokslo ir
technikos raida Lietuvoje: 11-osios mokslo istorikų konferencijos, įvykusios Vilniuje 2007 m. gruodžio 6 d., pranešimai, Vilnius: Technika,
2007, p. 67–75. ISBN 978-9955-28-195-5.
2.Klimka L., Žirgininkystės veikalas „Hippika“ (1603 m.) ir jo autorius
K. M. Manvydas, Mokslo ir technikos raida Lietuvoje: 12-osios mokslo
istorikų konferencijos, įvykusios Vilniuje 2008 m. gruodžio 11 d., pranešimai, Vilnius: Technika, 2008, p. 21–26. ISSN 2029-1566.
3.Klimka L., Kivilšienė R., Panevėžio pijorų mokykla XIX a. pirmojoje
pusėje, Iš Panevėžio praeities: švietimo istorijos puslapiai: konferencijos
pranešimai, Panevėžys: Petro ofsetas, 2008, p. 8–18. ISBN 978-99559643-9-1.
71
4.Klimka L., Lietuviškojo namo vidaus mitologemos, Žmogus ir gyvenamoji aplinka. Konferencijos medžiaga, Vilnius: LLKC, 2007, p. 141–154.
ISBN 978-9986-529-69-9.
5.Klimka L., Pilietiškumas ir tautiškumas: santykio aktualizacija, Kaimo
plėtra ir jaunimo etnokultūrinės vertybės, seminaro-konferencijos medžiaga, Kaunas: Akademija, 2007, p. 49–53. ISBN 978-9955-760-13-9.
6.Klimka L., Pilietiškumas ir tautiškumas: dermės prielaidos, Klasės vadovas nūdienos mokykloje. Mokslinės konferencijos pranešimų medžiaga,
Vilnius: Vilniaus Žvėryno gimnazija, 2006, p. 17–19.
7.Klimka L., Apie valstybės politiką etninės kultūros srityje, Etninės kultūros
mokymo problemos ir aktualijos šiuolaikiniame ugdymo procese. Respublikinės mokslinės konferencijos pranešimų medžiaga, Kaunas, 2006, p. 3–5.
8.Klimka L., Etninės kultūros ugdymas: problemos ir aktualijos, Tarptautinė konferencija „Kultūros tradicijos Estijos, Latvijos ir Lietuvos jaunimo
meninio ugdymo sistemoje“, Vilnius, 2006.
Taikomojo mokslo darbai / Works of applied science
1.Klimka L., tekstai kompaktinėje plokštelėje Lietuvių etninė kultūra.
Gyvūnijos pasaulis etninėje kultūroje, Vilnius: Elektroninės leidybos
namai, 2004. ISBN 9955-606-04-5.
2.Klimka L., Tautinės tapatybės dramaturgija: lietuvių tautinis identitetas
ir integralumas kintančiame pasaulyje: monografija, sud. R. Grigas,
L. Klimka, Vilnius: VPU leidykla, 2005, 394 p. ISBN 9955-20-025-1.
3.Klimka L., įvadinis straipsnis kompaktinėje plokštelėje Lietuvių etninės
kultūros vertybės: aktyvus mokymas(is), Vilnius: Elektroninės leidybos
namai, 2007.
4.Klimka L., straipsniai vadovėlyje: Lietuvos dangus: Saulė ir mėnulis;
Lietuvos dangus: žvaigždės; Archajiniai tikėjimai, Gimtoji istorija.
7 klasė, sud. E. Jovaiša, Vilnius: Elektroninės leidybos namai ir Versus
Aureus leidykla, 2008, p. 18–20, 21–24, 53–55. ISBN 9955-9613-9-2.
72
5.Klimka L., Senasis baltų tikėjimas ir jo raida, Amatų ir prekybos savivalda – straipsniai kompaktinėje plokštelėje Įdomioji Lietuvos istorija:
Visuomenės istorija nuo seniausių laikų iki mūsų dienų, Vilnius: Elektroninės leidybos namai, 2007. ISBN 978-9955-606-07-9.
6.Klimka L., Saulės ratu, mėnulio taku: Lietuvių kalendorius, Vilnius:
Mintis, 2008, 144 p. ISBN 9986-34-211-3.
7.Klimka L., Lietuviškų švenčių rate, Vilnius: Žara, 2009, 200 p. ISBN
978-5-417-00968-6.
8.Klimka L., Tėviškės metai, Vilnius: Danielius, 2008, 116 p. (tekstų
autorius, p. 7–87; taip pat sudarytojas kartu su I. Birontaite). ISBN 9789955-476-57-3.
9.Klimka L., Apie liaudies pedagogiką, Mokyklinė kraštotyra, Vilnius:
Presvika, 2007, p. 39–52 ISBN 978-9955-22-151.
10.Klimka L., Modulio „Studento ir dėstytojo bendravimas (etniniai, kultūriniai, edukologiniai aspektai)“ aprašas: II dalis, Aukštosios mokyklos
dėstytojų pedagoginių kompetencijų bei gebėjimo taikyti šiuolaikines
studijų technologijas tobulinimo inovatyvi modulinė programa. 1 knyga,
Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007, p. 78–83. ISBN
978-9955-668-85-5.
11.Klimka L., Modulio „Studento ir dėstytojo bendravimas (etniniai, kultūriniai, teisiniai, psichologiniai ir edukologiniai aspektai)“ mokomoji
medžiaga: II dalis, Aukštosios mokyklos dėstytojų pedagoginių kompetencijų bei gebėjimo taikyti šiuolaikines studijų technologijas tobulinimas.
2 knyga, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007,
p. 176–189. ISBN 978-9955-668-85-5.
12.Klimka L., Modulio„Studento ir dėstytojo bendravimas (etniniai, kultūriniai, teisiniai, psichologiniai ir edukologiniai aspektai)“ moderniųjų
studijų technologijų aprašai, Inovatyvių šiuolaikinių studijų technologijų
kriterijai ir aprašas. 3 knyga, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto
leidykla, 2007, p. 108–119. ISBN 978-9955-668-90-9.
73
74
1 iliustr. Tradicinės kalendorinės šventės struktūra ir susidarymo įtakos
Illustration 1. Structure of Traditional Calendar Festival and Influences of its Development
PRIEDAI / ANNEXES
75
Saulơs kalendoriaus sistema
Solar calendar system
Gyvenimo bnjdo kaita
Changes in the way
of living
Mơnulio kalendoriaus sistema
Lunar calendar system
Kalendoriniǐ apeigǐ
reliktai (?)
Relics o f calendar
rituals (?)
Etnožinija
Ethnic
knowledge
Gamtos stebơjimas
Observation of Nature
2 iliustr.
Paproþiǐ
ir tikơjimǐ
alternatyvos
2 iliustr.
Papročių
ir tikėjimų
alternatyvos
Illustration
2.
Alternatives
of
Customs
and Beliefs
Illustration 2. Alternatives of Customs
and Beliefs
Tikơjimai mơnulio faziǐ Ƴtaka
socialiniams reiškiniams
Beliefs in the impact of lunar
phases on social phenomena
Teiginiǐ
sureikšminimas (?)
Attribution of significance
to assertions (?)
Žemơs njkio darbǐ taisyklơs ir
patarimai
Rules and pieces of advice to
agricultural works
Patirtis Experience
Žinios apie mơnulio faziǐ Ƴtaką
augmenijai, orǐ permainoms
Knowledge on the impact of lunar
phases on flora, climate changes
Patirtis
Experience
Libertas Klimka
Etnožinija ir tiksliųjų mokslų genezė Lietuvoje. Mokslo
darbų apžvalga. Humanitariniai mokslai (05H, 07H),
Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2010, 76 p.
ISBN 978-9955-20-536-4
Redagavo Reda Asakavičiūtė
Maketavo Laura Barisienė
SL 605. 4,75 sp. l. Tir. 30 egz. Užsak. Nr. 10-068
Išleido ir spausdino Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla
T. Ševčenkos g. 31, LT–03111 Vilnius
Tel. +370 5 233 3593, el. p. spaustuve@vpu.lt
www.leidykla.vpu.lt