docMielas Stasy/Daktare
download 
Report Transcription
Mielas Stasy/Daktare
Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas. Eina nuo 1965 m. Vyriausioji redaktorė Laima KANOPKIENĖ 2 62 38 61 Rengia Almantas SAMALAVIČIUS (kultūrologija, architektūra) 2 62 38 61 Ramunė MARCINKEVIČIŪTĖ (teatras) 2 62 38 61 Kęstutis Šapoka (dailė) 2 62 38 61 Tadas GINDRĖNAS (dailininkas) 2 61 05 38 Kristina SABUKIENĖ (kompiuterininkė) 2 61 05 38 Dalia MEČKAUSKAITĖ (korektorė) Irena Žaganevičienė (buhalterė) 2 62 31 04 Redakcinė kolegija Vytautas BERENIS Endre Bojtár (Vengrija) Alfredas Bumblauskas Pietro U. Dini (Italija) Carl Henrik FREDRIKSSON (eurozine) Vita GRUODYTĖ (prancūzija) Tomas Kiauka Liana RuokytĖ (Skandinavija) Vygantas Vareikis Kazys Varnelis jr. (JAV) Redakcijos adresas Latako g. 3, 01125 Vilnius el. paštas: kulturosbarai@takas.lt, kulturosbarai@gmail.com Faksas: 2 62 38 61 © Leidėjas – UAB Kultūros barai. SL 101 Remia Redakcija nereikalauja, kad spausdinamų straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę Kultūros barai yra Eurozine the netmagazine partneris. www.eurozine.com KULTŪROS BARAI Rūpesčiai ir lūkesčiai Redas Diržys. Suplanuota laimės ir gerovės iliuzija. Poleminės pastabos apie Lietuvos kultūros politikos kaitos gaires / 2 Nuomonės apie nuomones Algimantas Gureckas. Ar Lietuva galėjo išsigelbėti 1939–1940 m.? / 7 Vasilijus SAFRONOVAS. Apie repatriaciją ir Lietuvoje vyraujantį požiūrį į Klaipėdos krašto senbuvius / 10 Laiškas redakcijai Juozas Šikšnelis. Vargas dėl bibliotekų / 15 Kūryba ir kūrėjai Vita Mozūraitė. Keturiolikos metų ilgio vija, atvedusi į išeities tašką. Labiau lietuviškas nei tarptautinis Naujasis Baltijos šokis’10 / 17 Vaidas Jauniškis. Miestų balsai ir mitai / 22 Stasys EIDRIGEVIČIUS. Plakatų imtynės Varšuvos Vilanovo muziejuje / 30 Kęstutis ŠAPOKA. Apie metodologinę painiavą ir metodologinį nerimą / 33 Zecharia Plavin. Chopino veidai / 37 Herkus Kunčius. Gotlando laikas / 42 Paveldas ir paminklai Edmundas Gedgaudas. Išnykęs Vilnius. Iš laiškų toli nuklydusiam vilniečiui / 48 Piotr Vail. Immanuelio Kanto mieste / 51 Istorijos puslapiai Virgilijus Čepaitis. Neoficialios derybos su SSRS 1991 m. De Burghto žmogaus teisių konferencija Hagoje / 53 Retrospektyva Feliksas JUCEVIČIUS. Istorija ir mitai / 63 Émille Faguet. Nekompetencijos kultas / 70 Iš kultūros istorijos Dainius Junevičius, Gediminas Jucys. Varšuvos fotografas Konradas Brandelis Lietuvoje. Antroji viešnagė 1873 m.? / 80 Apie knygas Astrida Petraitytė. Senieji Mažosios Lietuvos giesmynai – lietuvių raštijos lobiai / 87 Vytautas BERENIS. Lietuva lemtingaisiais 1939 metais / 90 Visai nejuokingi skaitiniai Krescencija Šurkutė. Apie geležinį kamuolį ir Pikulo akmenį / 93 Summaries / 95 Viršelio 1 p.: Jonas Rimša. Tamure (Meilės šokis). Apie 1972–1974 m. Valdo Adamkaus nuosavybė. Iš personalinės parodos Vilniaus paveikslų galerijoje 4 p.: Michel QUAREZ (Prancūzija). Bobigny-Forney. Iš 22-osios Tarptautinės plakatų bienalės Vilanove Kultūros barai 2010 · 6 1 Rūpesčiai ir lūkesčiai Redas Diržys Suplanuota laimės ir gerovės iliuzija Poleminės pastabos apie Lietuvos kultūros politikos kaitos gaires P rezidentūros iniciatyva parengtas tekstas skambiu pavadinimu „Lietuvos kultūros politikos kaitos gairių projektas“, atrodo, turėtų siekti kokybinių pakitimų įvairiais lygmenimis – tiek socialiniu, tiek dvasiniu, tiek ekonominiu, bet iš tikrųjų siekiama įtvirtinti konkrečią socialinę „kultūrininkų“ grupę ir užtikrinti jos privilegijas. Mainais už tai siūloma palaikyti jau giliai įsišaknijusį propagandinį aparatą, kurio užduotis – besąlygiškai apsaugoti valdančiųjų klasės elitinį statusą. Beveik visos pagrindinės šio dokumento „gairės“ atvirai ignoruoja visuomenės daugumą. Tai dar labiau padidins socialinę atskirtį, žmonių tarpusavio santykius pavers prekiniais-piniginiais, maža to – pavergs kiekvieno psichiką. Pamėginsiu tai atskleisti kiek nuosekliau. „Kultūra ir kūrybingumas kaip demokratijos ir laisvės prielaida“ Pabandykime detaliau paanalizuoti, kas slypi po šia fraze – ar ji iš tikrųjų tokia jau savaime suprantama ir nekalta? Iš pradžių reikėtų pabrėžti, kad ir šio projekto tekste, ir apskritai politikoje vartojamas žodis „kultūra“ yra suvokiamas kaip „rimtoji kultūra“ arba jos didžiąją dalį sudarantis profesionalusis menas. Šį reiškinį bene tiksliausiai 7-ajame dešimtmetyje apibrėžė Henry’s Flyntas, įvardydamas jį kaip specializuotą, konkurencinėje aplinkoje sukurtą, galios centrų aprobuotą (nes jokių „objektyvių“ kriterijų jo vertei nustatyti nėra) 2 produktą, kurio vartojimas užtikrina aukštesnį socialinį statusą. Dokumento kūrėjai apgailestauja, kad kultūros politika nėra valstybės prioritetas, kad ji atskirta nuo ekonomikos ir politikos šakų. Anaiptol! Kultūra yra giliai integruota į beveik visas ekonomikos, politikos sritis ir atlieka savo pagrindinę funkciją – poliarizuoja visuomenę. Netiesa ir tai, kad „kultūra ir menas nuo mažens ugdo žmonių iniciatyvumą, saviraišką, pasitikėjimą savimi, sintetinį mąstymą, emocinį intelektą“. Atvirkščiai – ji visa tai slopina. „Nuo mažens“ kultūra yra pateikiama kaip autoritetinis diktatas – nurodoma, ką reikia išmokti atmintinai, su kuo privalu susitapatinti, prieš ką reikia keliaklupsčiauti, kad suvoktum savo paties menkumą. Pagrindinis kantiškosios estetikos principas – tai pažeminimo ir išaukštinimo dualizmas. Būtent juo buvo, yra ir bus (?) grindžiamas estetikos ir valdžios santykis su visuomene. Vaikui nuo mažens nuolat kalama į galvą (ypač provincijoje), koks jis netalentingas, nurodomi „autoritetai“ ir sulaužomas jo paties nedrąsus noras tobulėti, įdiegiama saviraiškos baimė. Edukacijos funkciją ilgainiui perima specializuotos kultūrinės infrastruktūros. Prigimtinė žmogaus saviraiškos teisė iš esmės pakeičiama susitapatinimu su institucinėmis kultūros formomis. Vadinti tai laisve yra mažų mažiausiai ciniška. O dabar grįžkime prie „demokratijos“. Kapitalizmo sąlygomis demokratijos iliuzija kuriama griebiantis įtiKultūros barai 2010 · 6 kinėjimo (daugiau sužinoti apie hegemonijos ir įtikinėjimo mechanizmus galima iš Ernesto Laclau tekstų). Įtikinėti geriausiai sekasi institucionalizuotoms galios struktūroms. Jos šiandien ir atlieka tai, ką vadiname kultūros politika. Kas slypi už kultūros valdymo decentralizacijos? Išskirčiau dvi problemas: valdymą ir pačią decentralizacijos sampratą. Derėtų įsisąmoninti, kad valdymas ir žmogaus dvasinis tobulėjimas yra priešpriešinės krypties vektoriai. Kūrybiškumo išmokyti (o juolab priversti jį taikyti) neįmanoma – jis perimamas iš bendražygių, kolektyviai veikiant prieš sustabarėjusias struktūras, kai iškyla būtinybė ieškoti išeities iš beviltiškos situacijos nesirenkant priemonių (B.A.M.N. – By Any Means Necessary). Būtų naivu tikėtis decentralizacijos „iš viršaus“ (kaip reformos), nes tada kultūros administravimas regionuose atitektų kur kas uolesniems biurokratams, turintiems ypač iškreiptą kultūringumo, patriotizmo ir tvarkos supratimą. Jie išnaikintų bet kokią gyvastį kūrybos arimuose, beje, tą sėkmingai ir daro pastaruosius 20 metų. Decentralizacija kaip reforma yra neįmanoma. Vienintelė įmanoma alternatyva – saviorganizacija kūrybiniu pagrindu, siekiant iš pašaknų išnaikinti visas vertikalias valdžios struktūras, represuojančias žmogaus kūrybinį potencialą (i.e. laisvę). Taigi išaušo diena, kai Kultūros ministerijos panaikinimas būtų teigiamas poslinkis. Kartu reikėtų paleisti ir visas institucijas, kurios galėtų kėsintis perimti kultūros valdymo funkciją – įvairias kūrybines organizacijas, asociacijas, „pilietinės demokratijos“ struktūras ir pan. (arba bent jau nutraukti valstybinį jų finansavimą). „Sukurti kultūros procesų stebėjimo ir kontrolės sistemą“ Šį naujo kultūros „sustygavimo“ ideologų užmojį apibrėžčiau kriminalinės fantastikos terminu. Jei nebūtų taip graudu, būtų galima mirti iš juoko, siūlant Kultūros barai 2010 · 6 galimus kelius šiems tikslams pasiekti. Prieš akis iškyla policininko su videokamera rankoje vaizdas – juk pareigūnai nuolat fiksuoja viešus renginius, kad vėliau išanalizuotų, ar juose esama daugiau kultūrinės, ar kriminalinės veiklos pėdsakų. O tada galima priimti sprendimą: arba sumokėti honorarą, arba išrašyti baudą. Visuotinė kultūros sekimo sistema – tai stacionariomis ir mobiliosiomis stebėjimo kameromis padaryti įrašai, kuriuos monitoriuose nuolat stebi instruktažą išklausę tarnautojai. Bet tai jau net nejuokinga, nes norima susisteminti tai, kas iš esmės antisistemiška, įrėminti tai, kas amorfiška, suplanuoti tai, kas dar nepažinta. Trumpai tariant, norima visiems iškrušti smegenis – tiek esamiems ir būsimiems kūrėjams, tiek jų produkto vartotojams. Jei kuris nors to išvengs, valstybės kultūrinės priežiūros sistema tokius elementus izoliuos, – tam ji ir sukurta. Kultūros sistema ir jos kuriama pridėtinė vertė Skyrę šiai temai ištisą skyrių gairių kūrėjai aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtina prielaidą, kad peršama kultūros sistema yra politinės ir ekonominės galios struktūrų ideologinis aparatas, jų „humaniškumo“ saugiklis. (Neneigsime, kad valstybės vadovas, kuris klausosi simfoninio orkestro, atrodo civilizuotas ir atitinka aukštuomenės etiketo normas.) Svorio šiai sistemai prideda ir kultūrą prie rinkos ekonomikos spaudžiantis neoliberalų sparnas, kuris pateikia buhalterines sąskaitas faktūras už visą politekonominei sistemai ištarnautą laiką. Ką reiškia vien terminas „netiesiogiai atsiperkanti ekonomika“? Reikia ilgai sukti galvą, kodėl valdžiažmogius nuo paprastų žmonių saugantys kultūros propagandistai turėtų būti remiami iš valstybės biudžeto… Arba kodėl ekonominės reklamos kūrėjai gauna didelę pridėtinės vertės dalį? Gal vien todėl, kad iškreipia realius visuomeninius santykius ir skatina vartojimą? Bet labiausiai glumina faktas, kad išnaudotojiškais metodais gaunamą pridėtinę vertę norima skirti naujos sistemos biurokratams, kurie toliau suks tą patį užburtą ratą. 3 Kodėl bijoma pripažinti, kad giluminis žmogaus poreikis ieškoti, pažinti ir kurti nesukuria jokios pridėtinės vertės, nes yra skirtas ne pelnui didinti, o skurdui ir išnaudojimui mažinti? Ir menas, ir mokslas, jeigu jais siekiama pelno išnaudojant kitus, yra tiesiog iškrypėliška veikla, kurią reikia ne skatinti, bet atvirkščiai – guiti lauk. Tą derėtų atvirai įvardyti. Kultūros gamintojų rengimas Vienas principinių triukų, kurių griebiamasi įtvirtinant represinį buržuazinės kultūros valdymo aparatą, – siekis „rimtąją kultūrą“ a priori laikyti pažangia, užtikrinančia žmonių dvasinį tobulėjimą ir sieti ją su „amžinosiomis“ vertybėmis, nors jokio pagrindo tam nėra ir niekada nebuvo. Tokia kultūros samprata jau nuo pat ideologinių kapitalizmo užuomazgų XVIII a. buvo siejama su trupinius nuo aristokratijos stalo renkančios buržuazijos kaip klasės įsitvirtinimu. Lygiai tokia pati samprata liko iki šiol. Kultūra – tai pretekstas išskirtinei ir privilegijuotai žmonių (jie paprastai vadinami talentingais) grupei viešai vykdyti destrukcinius kūrybinius veiksmus. Svarbiausia visa tai kontroliuoti, kad toji grupė neperaugtų į kritinę masę. Kadangi jokie „objektyvūs“ kriterijai niekada neegzistavo ir iki šiol neegzistuoja, vienus kūrėjus bet kada galima pakeisti kitais, tokiais pat „talentingais“, kad būtų užtikrintas nepertraukiamas kultūros vartojimas. Nenuostabu, kad net meninė edukacija šiuo metu koncentruojasi į du modelius. Vienas iš jų yra hierarchizuota profesionalų sistema, kurios tikslas – „sulaužyti“ šimtų vaikų likimus, siekiant ištreniruoti kelis „genijus“. Ji dar vadinama „labai gabių vaikų ugdymo sistema“. Paprastai čia parengti vaikai netinka daugiau niekam, išskyrus labai siaurai specializuotą kultūrinę veiklą, skirtą buržuazijai linksminti. Iš esmės tai prilygsta, pavyzdžiui, berniukų kastravimui, kad jie (tiksliau tariant, nedidelė jų dalis) galėtų visą gyvenimą dainuoti diskantu. Nereikėtų apsigauti: kultūros gairių kūrėjai neketina palengvinti šių vaikų likimo, greičiau atvirkščiai, – jie nori padidinti 4 tokio „produkto“ vartojimą ir įteisinti jį valstybiniu lygmeniu. Kitas modelis – masinė manipuliacija vaikų socialiniu užimtumu. Kūrybiškumas tokiuose būreliuose prilygsta pseudokonkurencijai, kuri yra šios sistemos pagrindas. Vaikai paprastai nesistengia savęs pažinti, jie iškart susitapatina su sėkmės modeliais, kad galėtų įsiteikti ir įgytų pranašumą. Tokios institucijos suka pelningą verslą ir gerai prisitaiko prie rinkos. Jos pritaiko prie rinkos ir pagrindinį savo produktą – smulkųjį kultūros verslininką – namudininką, o kartu ir tokių paslaugų vartotojus. Įdėmiai perskaitę naujosios kultūros politikos gairių projektą pastebėsite, kad siūlomas edukacinis modelis iš esmės niekuo nesiskiria nuo aprašytojo. Alternatyvus sprendimas būtų įteisinti nuostatą, kad kultūrą privalu kurti visiems kartu, tačiau valstybiniu mastu propaguojamas modelis jokioms alternatyvoms nepalieka vietos, didžiąją daugumą piliečių jis paverčia pasyviais vartotojais, ir tai yra ne kas kita, o valstybinė priespauda. Kultūrinės edukacijos pasislinkimas ypač akivaizdus, kai palyginame su sovietine sistema: nuo kūrybiškumo pereita prie mechanikos, nuo savęs ieškojimo – prie dresūros, nuo literatūros – prie gramatikos, nuo ėjimo apgraibomis, nepasitikint sistema ir jai priešinantis, – prie atviro sekimo instrukcijomis ir paklusnumo. Konkurencija ir privatizavimas Nėra jokių tariamai „objektyvių“ kriterijų, kuriais galėtume „rimtąją kultūrą“ ir meną apibrėžti, o juo labiau išmatuoti kokybinius rodiklius („objektyvūs“ kriterijai buvo įbrukti į kolektyvinę sąmonę, net į pasąmonę, tiesiogiai siejant juos su bažnytinės ikonografijos tradicija, kuri yra nediskutuotina, nes „duota Dievo“). Bet kokia konkurencija šioje srityje yra dirbtinė, o jos rezultatus lemia vien institucionalizuotų galios struktūrų sprendimai. Griežtai tariant, teigti, kad konkurencija skatina progresą, reiškia perimti dar vieną rinkos ekonomikos mitą, kuris iškreipia ir žmonių santykius, ir vertybes, ir Kultūros barai 2010 · 6 pačią rinką. Nereikėtų pamiršti fakto, kad vadinamoji kultūros ekonomika remiasi autentiškumo mitologija, o ši formuojama toli gražu ne pagal kokybę, bet pagal reklamą ar tiesiog propagandą. Kadangi fiziškai neįmanoma visiems užtikrinti privilegijų, pasirenkami lojaliausi. Todėl kūrybinės industrijos virsta mafijinėmis struktūromis. Nuo konkurencijos bei rinkos neatsiejamas ir privatizavimo mechanizmas. Kultūros sferoje jo vaidmenį atlieka autorių teisių apsaugos struktūros. Absurdiška teigti, neva autorių teisių apsauga skatina progresą. „Autentiškumo“ registravimu paremta sistema, persekiojanti plagiatorius, seniai išsigimė. Jau XIX a. revoliucijos literatūroje pranašas Lautréamont’as teigė: „Plagijavimas yra būtinas – tik jis užtikrina progresą.“ Kapitalizmas savo egzistavimą įtvirtina atribodamas plačiąsias žmonių mases ne tik nuo energijos, nuo materialinių resursų, bet ir nuo visuotinės kolektyvinės kūrybos. Masės periodiškai įveliamos į tarptautinius karinius konfliktus, kurie pateisina valstybinių represinių struktūrų gausą ir konsoliduoja tautą prieš išorės „priešus“. Tiek „patrankų mėsa“, tiek „rinkimų mėsa“ yra tos pačios prigimties ir atlieka tą pačią funkciją – atitolina pilietinį konfliktą klasiniu pagrindu. Šią tradiciją tęsia ir šiandieninė Lietuvos politika (be abejo, veikiama stambiųjų pasaulio galios struktūrų). Šia kryptimi stengiamasi formuoti ir vadinamąją kultūros politiką, už kurios slypi tolesnis žmonių skurdinimas ir jau minėtas atribojimas nuo kūrybinių resursų (šiais resursais tiesiogiai naudotis nevalia – valstybiškai įteisintas tik apmokestintas jų vartojimas). Taigi net liberalų plačiai apdainuota kūrybos laisvė daugumai menininkų yra miražas, ja naudojasi vien privilegijuotieji. Tiesa, ilgainiui ir jie yra išmetami kaip kiaušinio lukštas. Dar vienas svarbus šiandieninės žinių ekonomikos pasiekimas – kompetencijos samprata. Tai viena nuo kitos griežtai izoliuotos ir patraukliai įpakuotos žmogaus savybės, įgavusios prekės pavidalą, nes skirtos parduoti rinkoje. Trumpai tariant, žmogus – tai toks prekių rinkinys... Skurdo krepšelis. Kultūros barai 2010 · 6 Paveldas ir propaganda Kad valstybė remiasi daugiau ar mažiau mistifikuotu paveldu, niekam ne naujiena. Gairių kūrėjų optimizmas kultūros paveldą skelbti „harmoningos aplinkos ir tolygaus vystymosi garantu“ skamba neužtikrintai. Nereikėtų pamiršti, kad šiuolaikiniame kontekste paveldui suteikiamos ideologinės reikšmės ir jis nė iš tolo neprimena „tolygaus vystymosi garanto“. Lygiai taip pat jis neužtikrina ir „nacionalinės kultūros gyvybingumo“, nes greitai virsta reanimuotu monstru. Gyvoji kultūra yra perduodama iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas. Toks procesas yra natūralus ir nuoseklus, o valstybinė politika gali užtikrinti tik valstybingumo ikonų neliečiamumą ir prievartinį masių paklusnumą visuomeniniams ritualams. Didžialietuviškojo kultūrinio kolonializmo užmačios Šią problemą naujieji strategai išskaido į tris aspektus. Pirmasis – Lietuvos regionų kolonizavimas. Šia linkme tikslingai dirbama nuo pat ano amžiaus 10-ojo dešimtmečio pradžios, kai buvo griežtai apibrėžtas vienas šalies centras, į kurį hierarchiškai orientavosi visa kultūrinė „provincija“. „Kultūros prieinamumas“ buvo suvokiamas kaip jos „spinduliavimas“ iš didmiesčių, į centrinį „šviesos ir tiesos“ šaltinį buvo nukreiptas ir valstybinis finansavimas. Ilgainiui ši tendencija kiek apvyto, nes išgarbinti menininkai ėmė orientuotis į kur kas dosnesnes pasaulio rinkas, o regionus jie prisimindavo tik iš godumo, kad nusavintų nors ir mažus, bet vis tiek geistinus finansinius regionų švietimo resursus, arba „vietiniams“ pasigirtų tarptautine savo šlove. Šiaip ar taip, meninės karjeros galimybės vėrėsi tik sostinėje, kur galutinai įsitvirtino tiek edukacijos, tiek aukštosios kultūros hierarchinis smaigalys. Problemų kultūros sferoje pagausėjo (nors jų buvo ir yra visada) netikėtai užgriuvus krizei, kai paaiškėjo, kad kultūros industrijos neša nemažą pelną. VEKS’o veikla priartino lemtingą akimirką, kai visas puvėkas, vadinamas kultūra, subyrėjo į druzgus. Nors ir mėginama įteigti, kad ši, beje, eilinė kultūrinė avantiūra tapo 5 atsitiktinai susiklosčiusių nepalankių aplinkybių auka, o kai kas net įrodinėja, esą tai – tobulai pavykęs renginys, tačiau, būdama silpniausia grandis, nes atsidūrė įtaraus visuomenės dėmesio centre, ji netyčia ir daug kam netikėtai atvėrė visos sistemos ydingumą. Palyginimui galima paanalizuoti Stambulo Europos kultūros , sostinės (SEKS o) veiklą – ji niekuo nenusileidžia vilnietiškajai versijai! Kitais metais ta pati nelaimė laukia Talino ir t. t. Gairių ideologai įkyriai perša stereotipą, neva „kultūra tiesiogiai daro žmones laimingesnius“, o „tikslingai vykdoma kultūros politika turėtų didinti Lietuvos žmonių gerovę ir laimės pojūtį“. Plika akimi matyti: tikslingai vykdoma tokia kultūros politika didintų ne visų žmonių, bet tik aukštosios kultūros atstovų, kurie nori įteisinti savo privilegijas, gerovę. Dauguma jų turimais resursais jau nebepasitenkina, o kai kurie norėtų pelnytis iš savo kūrybinės veiklos įdarbindami samdomą darbo jėgą, ir tai dar labiau didintų atotrūkį tarp skurdžiųjų visuomenės sluoksnių ir buržuazijos. Antrasis kultūros gairių kolonijinio požiūrio aspektas kiek naivesnis – tai noras demonstruoti nacionalinį tapatumą tarptautiniuose renginiuose, kuriuose dalyvauja ar dalyvaus šalies atstovai. Bet Lietuvos kultūros politikai iš atvirų kolonialistų dažniausiai virsta kolonizuojamaisiais, nes paprastai dirba vienokioms ar kitokioms korporacinėms struktūroms, kurios godžiai siurbia papildomus nacionalinius (ypač mažų valstybėlių) resursus. Todėl meno atstovų dalyvavimas tarptautiniuose renginiuose paprastai būna marginalinis reiškinys ir atlieka tik užpildo, nebūtino priedo vaidmenį. Trečiasis kolonijinis aspektas yra visų idiotiškiausias – tai didžiųjų valstybių kultūrinio kolonializmo strategijų mechaniškas taikymas Lietuvos kultūrai. Panašu, kad tai viso labo retorika, nes tarptautiniuose vandenyse plūduriuojanti Lietuvos kultūrinė plazma yra tik priedanga vietos politikams išlaikyti savo „civilizuotumą“, „tautos išrinktųjų“ statusą, kokteilių vakarėliuose sukinėjantis tarp meno „žvaigždžių“. 6 Apibendrindamas teigiu, kad šiomis kultūros politikos kaitos gairėmis siekiama: 1. Dar labiau specializuoti ir nuo plačiųjų visuomenės sluoksnių atriboti dvi sritis, kurias neteisėtai pasisavino saujelė vadinamojo „elito“, – kultūrą ir politiką. 2. Žmonių kultūrinę saviraišką (kaip ir dalyvavimą priimant sociopolitinius sprendimus) radikaliai utriruoti iki susitapatinimo su tais, „kurie viską daro geriau“, t. y. su profesionalais. Taip žmonės suskirstomi į dvi grupes – viena (mažoji) gauna atlygį, o kita (didžioji dauguma) susimoka. 3. Pasitelkiant kultūrines industrijas, kūrybinius žmonių gebėjimus, kurie yra kovos su išnaudojimu ir skurdu įrankiai, paversti nauja išnaudojimą ir skurdą didinančia gamybos priemone. Gairėse įtartinai dažnai minima gerovė suplanuota tik labai nedideliam kultūrinio elito būreliui, daugiausia biurokratams, o menininkai ir toliau bus maitinami pažadais ir iliuzijomis. Kol kritinė menininkų masė nesuvoks savo tikrojo vaidmens visuomenėje, tol jų veikla neš pelną jais manipuliuojančioms struktūroms. Likimo ironija, bet menininkai šiandien turėtų vienytis tam, kad sunaikintų meną kaip hierarchinę instituciją. Kol jie neatsisakys dalyvauti biurokratų režisuojamame farse ir kol savo kūrybinės potencijos nenukreips siekti bendro laisvės tikslo, tol nebus jokių kokybinių kultūros poslinkių šiame socialinio, politinio, psichinio, kultūrinio, dvasinio ir seksualinio skurdo krašte. Redakcijos prierašas: Tikimės, kad šis griežto tono rašinys, sklidinas aistringos patetikos, įžiebs diskusiją ne tik dėl kultūros politikos kaitos gairių, kurias, beje, jau patvirtino Seimas, bet ir dėl kultūros vaidmens, jos būklės bei kokybės. Kultūros barai 2010 · 6 Nuomonės apie nuomones Algimantas GURECKAS AR LIETUVA GALĖJO IŠSIGELBĖTI 1939–1940 m.? P rieš 70 metų, 1940-ųjų birželio 15 dieną, į Lietuvą įsiveržė ir ją okupavo SSRS Raudonoji armija. Po pusantro mėnesio prijungta prie Sovietų Sąjungos, šalis pusę šimtmečio kentė svetimųjų prievartą. Dar vis stengiamasi išsiaiškinti, kas kaltas, kad taip nutiko. Kalčiausi, be abejo, plėšrūs kaimynai – sovietinė Rusijos imperija ir nacistinė Vokietija. Bet daug kas mano, kad būta ir mūsų pačių – lietuvių ir Lietuvos tuometinės valdžios – klaidų ir kaltės. Vadinasi, turėjo būti kokia nors galimybė tos okupacijos išvengti. Jei tokios galimybės nebuvo, negalima nei lietuvių tautos, nei valdžios kaltinti ir teigti, kad jos bent iš dalies atsakingos už valstybės žlugimą. Bandydami atsakyti į klausimą, ar buvo galima išvengti okupacijos, apžvelkime Lietuvos padėtį Rytų Europoje anuo metu. 1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasirašė Nepuolimo paktą, kurio slaptaisiais protokolais tarp savęs pasidalijo Baltijos valstybes, Suomiją, Lenkiją ir Rumuniją. Užsitikrinęs Stalino paramą, Hitleris po savaitės puolė Lenkiją, po 16 dienų prie jo prisidėjo ir Stalinas. Abu diktatoriai buvo sukaupę milžiniškas karines pajėgas, o jų tarpusavio susitarimas nustelbė visas kitas reikšmingas politines įtakas Rytų Europoje. Kultūros barai 2010 · 6 Prasidėjus karui, Lietuva paskelbė savo neutralumą, bet buvo galimi ir kitokie sprendimai. Vokiečiai siūlė Lietuvai ginklu atsiimti Vilnių. Jį išvaduoti karštai ragino valdžią Lietuvos pasiuntinys Berlyne pulkininkas Kazys Škirpa, daugelis jaunų karininkų ir jaunosios kartos tautininkų veikėjų, to laukė ir būtų tam pritarusi didžioji dauguma lietuvių tautos. Bet, nors ir labai norėdama atgauti sostinę, Lietuvos valdžia nesutiko panaudoti prieš Lenkiją karinės jėgos. Kultūros baruose (2010, nr. 4) istorikas Liudas Truska rašo: „Visuomenė buvo nuvilta. Atsisakymas žygiuoti į Vilnių buvo suvoktas kaip dar viena vyriausybės kapituliacija. Žmonėms, beveik 20 metų kartojusiems „Mes be Vilnius nenurimsim!“, Smetonos „šimtaprocentinio neutralumo“ politika neatrodė nei logiška, nei morali ir kažin ar buvo politiškai išmintinga.“ Tačiau ar iš tikrųjų taip? Ne vien todėl, kad Didžioji Britanija iš karto įspėjo: žygio į Vilnių atveju ji Lietuvai paskelbtų karą. Beje, prezidentas Antanas Smetona vokiečių galutine pergale netikėjo, buvo įsitikinęs, kad Hitleris karą pralaimės. Jei Lietuvos vyriausybė būtų pasidavusi vokiečių raginimams ir ginklu atsiėmusi Vilnių, gal būtume išvengę pirmosios sovietinės okupacijos 1940 me7 tais. Tačiau po karo nebuvo jėgos, kuri būtų galėjusi, ar netgi tikrai norėjusi, sutrukdyti Stalino planus Rytų Europoje, tarp jų – ir Lietuvos okupaciją. Užtenka pažvelgti į žemėlapį, kad įsitikintume: Stalinas nebūtų suteikęs net satelitės statuso Lietuvos valstybei, taip giliai įsiterpusiai tarp sovietinės Gudijos ir sovietų jau okupuotos bei aneksuotos Latvijos. Lietuvos valdžia sąžiningai laikėsi neutralumo iki pat to momento, kai Stalinas privertė ją pasirašyti Savitarpio pagalbos sutartį. Jau pirmajame pokalbyje su Lietuvos užsienio reikalų ministru Juozu Urbšiu 1939 m. spalio 3–4 naktį Stalinas pareiškė, kad grąžins Lietuvai Vilnių, o Lietuva turės įsileisti sovietų karines bazes. Dėl to plačiai paplito nuomonė, esą Smetona taip norėjo atgauti Vilnių, kad sutiko įsileisti sovietų bazes, nenumatydamas ar bent nepakankamai įvertindamas jų pavojų šalies nepriklausomybei. Iš to daroma išvada, kad Lietuva būtų išsaugojusi nepriklausomybę, jei būtų atsisakiusi Vilniaus ir nesutikusi įsileisti sovietų karinių įgulų. Bet čia kyla klausimas: o kodėl sovietų įgulas įsileido estai ir latviai? Juk jiems Stalinas nieko nesiūlė, jokiu jauku jų nemasino. Atsakymą žinome – šioms šalims sovietai grasino karine invazija. O Lietuvai argi negrasino? Tiesiogiai gal ir ne. Bet visi žinojo, kokią didžiulę karinę jėgą Stalinas yra sutelkęs prieš Lietuvą, ir buvo aišku, kad nesivaržys jos panaudoti. Juk vėliau, kai suomiai nesutiko su Stalino siūlomais teritoriniais mainais ir neįsileido sovietų karinių bazių, sovietai juos puolė. Vadinasi, Lietuvos valdžia teisingai numatė, kas nutiks, jei ji Stalinui nenusileis. Nėra abejonės, kad prezidentas Smetona, vyriausybė, kariuomenės vadovybė ir visa tauta būtų dėl Vilniaus paaukoję daug ką, bet tik ne Lietuvos nepriklausomybę. O svetimos kariuomenės įgulos šalies teritorijoje reiškė, kad Lietuva jau nėra visiškai nepriklausoma valstybė. To meto vyriausybė, nors ir labai norėjo atgauti Vilnių, nebuvo akla valstybei gresiantiems pavojams ir išlaikė blaivų protą. Buvo pasiryžusi svarstyti, ar ne geriau atsisakyti Vilniaus, kad būtų išvengta sovietinių įgulų1. Bet, kaip liudija 8 to meto krašto apsaugos ministras, brigados generolas Kazys Musteikis, tą problemą Stalinas greitai išsprendė: „...Urbšys pasakė, kad mes atsisakome Vilniaus krašto, bet nenorime ir rusų įgulų. Stalinas jau susinervinęs atsakė: „Imsit ar neimsit Vilnių, bet rusų įgulos į Lietuvą vis tiek bus įvestos.“ Kitos išeities nebuvo, kaip ginklu priešintis arba nusileisti.“2 Musteikis tiksliai apibrėžė Lietuvos vyriausybei likusius tik du pasirinkimus: priešintis ginklu arba įsileisti sovietų karines įgulas, nes po Stalino pareiškimo jau nebeturėjo reikšmės, ar Lietuva sutiks, ar nesutiks su Vilniaus grąžinimu tokiomis sąlygomis. Tuo laiku niekas nesiūlė, kad sovietų reikalavimai būtų atmesti ir neragino ginklu priešintis jų invazijai, nes norėta kuo ilgiau pratęsti valstybės egzistenciją, nors ir su ribota nepriklausomybe. Be to, tikėtasi kuo toliau nustumti sovietų okupaciją, jeigu jau ji neišvengiama. Turėta vilčių, kad, vykstant karui tarp didžiųjų Europos valstybių, galbūt dar atsiras progų ištrūkti iš sovietų spąstų. Nutarus nesipriešinti ginklu, beliko nusileisti ir priimti Stalino reikalavimus. Lietuvos vyriausybė, prieš pat Urbšiui išvykstant į Maskvą, dar nežinodama, ką sovietai siūlys ir ko reikalaus, spalio 2 d. demobilizavo kariuomenę. Tai buvo aiškus signalas, kad lietuviai sovietų reikalavimams ginklu nesipriešins. Iki šiol nėra žinomos tikrosios priežastys, kodėl kariuomenė tokiu kritišku momentu buvo demobilizuota. Gal buvo daromas koks užkulisinis sovietų spaudimas? Kad ir kaip būtų, vis tiek tai buvo didelė vyriausybės klaida. Kai tapo aišku, kad ir tuo atveju, jei Lietuva atmes Stalino pasiūlymą perduoti jai Vilnių, vis tiek nepavyks išvengti sovietų karinių įgulų, nebeliko prasmės jo atsisakyti. Jeigu tada Lietuva būtų atsisakiusi savo istorinės sostinės, jau niekada nebūtų jos atgavusi. Vilnius būtų buvęs prijungtas prie Gudijos sovietinės respublikos kaip Gardinas ir Lyda, jo likimas irgi būtų toks pat kaip Gardino ir Lydos. Net atgavusi nepriklausomybę Gudija nebūtų Vilniaus grąžinusi Lietuvai. Tad Smetonos vyriausybės apsisprendimas dėl Vilniaus buvo svarbus ir reikšmingas, bet jis neKultūros barai 2010 · 6 turėjo jokios įtakos tam, ar bus išsaugota šalies nepriklausomybė, ar teks ją prarasti. Lietuvių tauta brangino savo valstybę ir pašaukta būtų kovojusi už ją, net matydama, kad toji kova beviltiška. Sovietų atėjimo laukė tik negausus ir neįtakingas komunistų pogrindis, o su jais – ir būrelis savo valstybei dėl jos netobulumo nelojalių ir priešiškų kairiųjų intelektualų, rašytojų ir menininkų. Deja, lemiamu momentu, 1940 m. birželį, vyriausybė nesiryžo bent simboliniam ginkluotam pasipriešinimui. [Poeto žodžiais tariant, Vienas kraujo lašas būt tave apgynęs,/ Bet varge jo vieno tu pasigedai…] Stalinas nuosekliai vykdė savo planą okupuoti ir prisijungti visas tris Baltijos valstybes, stengdamasis kuo efektyviau išnaudoti jam palankų tarptautinį jėgų išsidėstymą. Molotovo-Ribbentropo slaptieji susitarimai sovietams atrišo rankas visų trijų Baltijos valstybių ir Suomijos okupacijai. Invaziją į Baltijos kraštus Stalinas pradėjo tada, kai Hitleris žaibo karu palaužė Prancūziją, o Didžioji Britanija dar tik gynėsi savo saloje. Estija, Latvija ir Lietuva buvo visiškai izoliuotos. Jų pasipriešinimas, nesvarbu, ar kartu, ar atskirai, prieš sovietų karinę jėgą galėjo turėti tik simbolinę reikšmę. Tiesa, Stalinui teko keisti planus ir daryti nuolaidas Suomijai, nes ji per 1939–1940 m. žiemos karą pasirodė pernelyg kietas riešutas, deja, nei Lietuva, nei Latvija, nei Estija tokios nebuvo. Tad be reikalo ieškoma, kokias klaidas padarė to meto vadovai, kad Lietuva prarado nepriklausomybę. Visai nesvarbu, ar šalį būtų valdę demokratai, ar autoritarinis Smetona, ar Lietuva būtų dėjusis su Vokietija, ar su Lenkija, ar su Sovietų Sąjunga, ar ji būtų atsisakiusi Vilniaus, užuot jį priėmusi iš Stalino rankų, ar būtų pasipriešinusi ginklu, užuot nuolankiai sutikusi okupantus, – vis tiek būtų buvusi sovietų okupuota ir aneksuota. Žinoma, tai nereiškia, kad to meto Lietuvos valdžia jokių klaidų nepadarė, tačiau, kad ir kokios buvo tos klaidos, šalies likimo jos nenulėmė ir negalėjo nulemti. Tuščias darbas ieškoti kaltininkų ten, kur jų nebuvo, nes negalėjo būti. Tiesa, pasipriešinimas ginklu sovietų okupacijai 1940 m. birželį būtų turėjęs lietuvių tautai didelę Kultūros barai 2010 · 6 reikšmę, kaip vėliau turėjo 1941 m. Birželio sukilimas ir 1944–1953 m. partizaninis karas, deja, nepriklausomybės jis vis tiek nebūtų išgelbėjęs. Argi galėtų kas nors rimtai tikėti, kad sovietai, kurie per Antrąjį pasaulinį karą okupavo ir prisijungė Estiją su Latvija, užvaldė Lenkiją, beveik trečdalį Vokietijos, Čekoslovakiją, Vengriją, Rumuniją ir Bulgariją, būtų palikę ramybėje Lietuvą, kaip kokią laisvės salą, jei ji nebūtų pasirašiusi su SSRS Savitarpio pagalbos sutarties, kuri baigėsi Lietuvos okupacija? Beje, nors Stalinas buvo absoliutus Sovietų Sąjungos valdovas, pats sudaręs ir vykdęs sovietinės imperijos ekspansijos planus, kurių svarbi dalis buvo Baltijos valstybių užgrobimas, šiuo atžvilgiu jis nebuvo vienišas. Tokiai „tautų vado“ politikai pritarė visa Sovietų Sąjungos vadovybė ir didelė rusų tautos dalis, nes jis vykdė nekintamą Rusijos siekį veržtis gilyn į vakarus, prie Baltijos jūros. Visi stiprūs Rusijos valdovai stengėsi prisijungti Baltijos kraštus – Jonas Rūstusis, Aleksejus Michailovičius, Petras Didysis, Kotryna II, Stalinas. Vienintelis ramus laikas Lietuvai buvo valdant Kazimierui Jogailaičiui, kai Žalgirio mūšyje pavyko apmalšinti vokiečių kryžiuočių apetitą, o Maskva dar nebuvo baigusi telkti Rusijos žemių. Milžiniškam kontinentiniam kraštui Lietuva, Latvija ir Estija užstoja platesnį priėjimą prie Baltijos jūros, todėl joms grėsė, gresia ir grės pavojus. Tenka nuolatos mokytis su ta grėsme gyventi kaip suomiai gyvena. 1 Edvardas Turauskas, Lietuvos nepriklausomybės netenkant, Chicago: Lietu- 2 Kazys Musteikis, Prisiminimų fragmentai, London: Nidos knygų klubas, me- viškos knygos klubas, metai nepažymėti, p. 128 ir 131. tai nepažymėti, p. 59–60. 9 Vasilijus Safronovas Apie repatriaciją ir Lietuvoje vyraujantį požiūrį į Klaipėdos krašto senbuvius Lengva apibūdinti reiškinį, kai žinai vienintelę jo reikšmę; daug sunkiau tai padaryti, jei žinai bent keletą reikšmių. K laipėdos krašte gerai žinoma rašytoja Astrida Petraitytė, viešai dalydamasi savo įspūdžiais apie pernai pasirodžiusį „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ IV tomą1, iškėlė svarbų klausimą – kas vadintina Klaipėdos krašto gyventojų repatriacija? Komentuodama minėtos enciklopedijos straipsnį „Repatriacija“2, rašytoja kritikavo šių eilučių autoriaus pasirinkimą aptarti jame tik tą Klaipėdos krašto gyventojų sugrįžimo į tėvynę procesą, kuris vyko 1945–1950 m., neaprašant analogišku, pasak jos, terminu įvardytino proceso, vykusio 1958–1960 m. Savo nuomonės Petraitytė nepagrindė nė vienu argumentu, tad polemizuoti su tokiu pareiškimu vargu ar įmanoma. Vis dėlto pats tokio klausimo kėlimas rodo, kad 1958–1960 m. dalies Klaipėdos krašto gyventojų pasirinkimą išvykti į Vokietiją būtina aptarti (rašytoja pagrįstai sako, kad tai buvo „tuštėjimo metas“). Lietuvos istoriografijoje šie įvykiai iki šiol nesulaukė rimtesnio dėmesio. Be to, požiūris į 1958–1960 m. Klaipėdos krašto senbuvių pasirinkimą išvykti į Vokietiją, atspindi ir šiuolaikinį mūsų santykį su senaisiais Klaipėdos krašto gyventojais. Nuo ko 6-ojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjo „tuštėjimo metas“ Klaipėdos krašte? Ko gero, tiks10 liausiai atsakytume į šį klausimą įvardydami keletą tarpusavyje susipynusių interesų. Antrasis pasaulinis karas išskyrė daugelį Klaipėdos krašto šeimų. Vaikai buvo atskirti nuo tėvų, žmonos – nuo vyrų, broliai – nuo seserų. Vieni buvo nublokšti į Vokietiją (iš ten dalis vėliau išvyko į JAV, Kanadą, Australiją), kiti liko tėviškėje. Tad pirmąjį interesą galima apibūdinti kaip išskirtų šeimų norą vėl gyventi kartu. Antrasis interesas – tai Klaipėdos krašte likusių vietinių gyventojų siekis patiems spręsti savo ateitį. Senbuviai, nepasitraukę karo metais arba repatrijavę į tėviškę 1945– 1950 m., susidūrė su priešišku naujakurių ir vietinės administracijos požiūriu, matė ūkio kolektyvizacijos absurdiškumą, nenorėjo būti priklausomi nuo sovietinės nomenklatūros malonės ir, svarbiausia, nors kontaktų su Vokietijoje gyvenančiais artimaisiais būta mažai, tačiau visi žinojo, kad ir politiniu, ir ekonominiu atžvilgiu ten yra geriau. Vakarų Vokietijoje buvo sukurta speciali atvykstančių iš Rytų Europos buvusių Vokietijos piliečių integravimo sistema, iš esmės užtikrinusi jiems tokias pat teisines ir socialines galimybes, kaip ir kitiems VFR piliečiams3. Vis dėlto trečias ir neabejotinai lemiamas interesas sietinas su Kultūros barai 2010 · 6 tuometine Vakarų Vokietijos valdančiąja partija, be kurios iniciatyvos Klaipėdos krašto senbuviai vargu ar apskritai būtų apsisprendę išvykti. Antai per visą 1946–1955 m. laikotarpį, kol šis klausimas nebuvo politiškai aktualizuotas, iš Klaipėdos krašto išvykti į Vokietiją pavyko tik 389 asmenims4. Kodėl Vokietija buvo suinteresuota Klaipėdos krašto senbuviais? 1949 m. įsteigtoje Vokietijos Federacinėje Respublikoje milijonai vokiečių, išvarytų (vok. Vertriebener) iš Rytų Europos, buvo solidi ir organizuota jėga, su kuria vyriausybė turėjo skaitytis5. Išvarytieji nuolat kėlė klausimą dėl šeimos narių ir giminių, likusių SSRS teritorijoje, likimo. Be to, pirmaisiais VFR gyvavimo metais vienas aktualiausių klausimų buvo SSRS likusių karo belaisvių grįžimas į tėvynę. Todėl valdančioji partija CDU (Krikščionių demokratų sąjunga) su bundeskancleriu Konradu Adenaueriu priešaky nuolatos jautė didelį spaudimą ir, siekdama politinių dividendų, pasitaikius pirmai progai ėmė rūpintis SSRS teritorijoje likusių tėvynainių grįžimu į Vokietiją. Kai 1955 m. vasarą SSRS pasiūlė surengti pirmąjį Adenauerio vizitą į Maskvą, t. y. užmegzti diplomatinius santykius, Vakarų Vokietija pasinaudojo šiuo pasiūlymu, kad pradėtų spręsti vokiečių, likusių SSRS teritorijoje, problemą. Tai tapo svarbiausiu diskusijų objektu per Adenauerio vizitą į Maskvą (1955 m. rugsėjo 9–13 d.)6. Iškart po to paspartėjo Vokietijos karo belaisvių (tarp kurių buvo ir Vermachte tarnavusių gyventojų iš Klaipėdos krašto) sugrįžimas į tėvynę, tačiau norintys išvykti civiliai vis dar susidurdavo su kliūtimis7. Vakarų Vokietija apie tai buvo gana gerai informuota, nes 1956 m. kovo 12 d. Maskvoje atidarytą VFR ambasadą8 užplūdo tūkstančiai prašymų, kad Vokietija tarpininkautų dėl buvusių savo piliečių išvykimo. Ambasada irgi stengėsi išsiaiškinti, kiek yra išvykti norinčių asmenų9. Nepaisant to, tikslios informacijos, kiek buvusių Vokietijos piliečių gyvena SSRS, neturėta10. 1957 m. pradžioje Vakarų Vokietijos ir SSRS vyriausybės sutarė dėl kompleksinių dvišalių derybų, kurios prasidėjo Maskvoje liepos 23 d. Siekta: a) užmegzti prekybos ir ekonominius santykius, b) sudaryti konsulinę sutartį, c) išspręsti buvusių Vokietijos piliečių repatriKultūros barai 2010 · 6 acijos klausimą11. SSRS bandė šiuos klausimus atsieti, tą liudija ir faktas, kad buvo paskirti du derybininkų vadovai: SSRS užsienio reikalų ministro pavaduotojas Vladimiras Semionovas turėjo derėtis dėl antrojo ir trečiojo, užsienio prekybos ministro pavaduotojas Pavelas Kumykinas – dėl pirmojo klausimo. Savo ruožtu Vokietijos delegacija, vadovaujama ambasadoriaus ypatingiems pavedimams Rolfo Lahro, visus tris klausimus norėjo spręsti kompleksiškai. Kitaip tariant, Vokietijos diplomatai, suvokdami, kad Sovietų Sąjungai svarbiausias klausimas yra prekybos sutartis, padarė ją priklausomą nuo derybų dėl repatriacijos sėkmės12. SSRS delegacija iš pradžių laikėsi bekompromisės pozicijos. Vykstant deryboms, Vokietijos spaudoje pasirodydavo teiginių, esą repatriacijos klausimo SSRS išvis nelaiko aktualiu13. Keletą kartų derybos nutrūko be rezultatų. Tačiau Sovietų Sąjungai nepavyko palaužti Vokietijos derybinės pozicijos, ypač po to, kai 1957 m. rugsėjį bundestago rinkimus vėl laimėjo CDU (Vokietijos delegacija dabar jau galėjo nesibaiminti, kad galima derybų nesėkmė sumažins CDU populiarumą). Spalio pabaigoje SSRS pareiškė pasirengusi derėtis ir repatriacijos klausimu14. Vokietijos derybininkai jau iš gruodžio 17 d. posėdžio atmosferos padarė išvadą, kad šis klausimas bus sprendžiamas Vokietijai palankia linkme15. Ir iš tikrųjų, deryboms dar nepasibaigus, 1958 m. sausį SSRS priėmė atitinkamus teisės aktus, numatančius, kad buvę Vokietijos piliečiai gali atsisakyti SSRS pilietybės ir išvykti nuolat gyventi į Vokietiją. Oficialiai derybos baigėsi 1958 m. balandžio 8 d. Nepaisant to, kad repatriacijos klausimu sutartis raštu nebuvo sudaryta, abi pusės paskelbė žodinį susitarimą šiuo klausimu. Konkretūs šių derybų rezultatai ėmė ryškėti 1958 m. pradžioje, kai pradėta aktyviau spręsti reikalus asmenų, tuo metu jau įrašytų į norinčiųjų išvykti į Vokietiją sąrašus. 1958 m. sausio 7 d. pasirodė SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas „Dėl SSRS pilietybės netekimo tvarkos, taikomos asmenims, anksčiau turėjusiems Vokietijos pilietybę ir išvykstantiems nuolat gyventi į Vokietijos Demokratinę Respubliką ir Vokietijos Federacinę Respubliką“. Tą pačią dieną atitinka11 mą nutarimą priėmė SSRS Ministrų Taryba, o Vidaus reikalų ministerija sausio 27 d. paskelbė šių nutarimų vykdymo instrukciją. Šie dokumentai numatė, kad išvykstantieji į Vokietiją gali rinktis, ar gyvens VFR, ar Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (VDR). Jų prašymai buvo priimami ir svarstomi tik individualia tvarka. Nuo išvykimo iš SSRS dienos tokie asmenys netekdavo SSRS pilietybės, jei nepareikšdavo noro ją pasilikti. Nuo rinkliavos, taikytos asmenims, kurie atsisako SSRS pilietybės, išvykstantieji buvo atleidžiami. SSRS piliečio pasas arba laikinas leidimas gyventi iš jų turėjo būti atimtas16. Abi pusės sutarė, kad išvykti galės SSRS gyvenantys „senojo Reicho vokiečiai“ (vok. Altreichsdeutschen), tarp jų ir asmenys, kurie gimė Rytų Prūsijoje arba Klaipėdos krašte ir 1941 m. birželio 21 d. turėjo Vokietijos pilietybę, taip pat jų sutuoktiniai ir vaikai, įgiję Vokietijos pilietybę iki 1941 m. birželio 21 d., išskyrus ne vokiečių tautybės asmenis, kurie atsikėlė į Klaipėdos kraštą po 1918 m. Atskirą kategoriją sudarė vadinamieji „administraciniai persikėlėliai“ (vok. Vertragsumsiedlern), t. y. asmenys, kurie išvyko į Vokietiją pagal 1939–1941 m. Vokietijos–SSRS sutartis ir tapo Reicho piliečiais, bet po karo repatrijavo į SSRS ir turi jos pilietybę. Jų individualius prašymus išvykti nuspręsta patenkinti tik tais atvejais, jei VFR jie turi šeimas ar artimiausius giminaičius arba jei jų šeimos kilusios iš Vokietijos17. Kokį poveikį šie Vakarų Vokietijos ir SSRS susitarimai padarė Lietuvai ir konkrečiai Klaipėdos kraštui? Jau 1958 m. kovo pradžioje Klaipėdoje buvo pradėta registruoti Klaipėdos krašte gimusius asmenis, kurie turi SSRS piliečių pasus, bet nori išvykti į Vokietiją18. Žinia apie tokią galimybę žaibiškai pasklido tarp palyginti kompaktiškai gyvenusių krašto senbuvių. Manoma, kad intensyviausiu išvykimo laikotarpiu (1958–1960 m.) maždaug pusė jų pasirinko Vokietiją. Daugiausia tai buvo aktyvesni senbuvių bendruomenės nariai (pvz., kunigai), jaunesnio amžiaus žmonės. Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos oficialioje ataskaitoje19 pažymėta, kad nuo 1958 m. iki 1960 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo priimti 10 173 prašymai išvykti, 751 asmuo pageidavo išvykti į VDR, 9 422 – į 12 VFR. Buvo patenkinti 7 563 prašymai, iš jų 6 156 asmenų, gimusių Klaipėdos krašte. 453 išvyko į VDR, 5 703 – į VFR. Išvykti į Vokietiją buvo galima ir po 1960 m. sausio 1 d., tačiau nuo tada Klaipėdos krašto senbuviai jau būtinai turėjo įrodyti, kad Vokietijoje jų laukia šeimos nariai. Iš viso nuo 1956 iki 1969 m. iš Klaipėdos krašto į Vokietiją išvyko 8 232 asmenys20. Kaip įvardyti šį procesą? VFR vyriausybė visą laiką jį traktavo kaip repatriaciją. Tokią nuostatą įtvirtino 1955 m. vasario 22 d. bundestago priimtas Pilietybės klausimų sureguliavimo įstatymas. Pagal jį teisė į Vokietijos pilietybę buvo pripažinta šešioms grupėms Rytų Europos vokiečių, kurie 1938–1943 m. įgijo Vokietijos pilietybę, tarp jų ir Klaipėdos krašto gyventojams, tapusiems Vokietijos piliečiais pagal 1939 m. liepos 8 d. sutartį tarp Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Reicho21. Tad VFR potencialiais savo piliečiais laikė visus Klaipėdos krašto gyventojus, kurie nuolat gyveno krašte iki 1939 m. liepos 8 d. ir iki 1939 m. gruodžio 31 d. nepasirinko Lietuvos pilietybės22 (pasirinkusių buvo palyginti nedaug, viso labo 585 asmenys23). Todėl ir vadino tai vokiečių grįžimu į tėvynę. Būtent dėl repatriacijos buvo deramasi ir Maskvoje 1957–1958 m. Kiek kitaip visa tai traktavo Sovietų Sąjunga. Nors su VFR ji derėjosi dėl repatriacijos, tačiau oficialiai nepripažino taip formuluojamos derybų problemos. Net po derybų oficiozas Pravda rašė, esą jos tik patvirtino, kad „vadinamoji Vokietijos piliečių repatriacijos iš Sovietų Sąjungos problema neegzistuoja“24. Kodėl Maskva užėmė tokią poziciją, nesunku suprasti. SSRS ir VFR galiojo skirtinga pilietybės samprata: pirmoji rėmėsi teritoriniu, antroji – etniniu principu, todėl Sovietų Sąjungoje gyvenusius vokiečius abi valstybės galėjo laikyti savo piliečiais25. Vokietijos vokiečių repatriacijos problema, Maskvos požiūriu, jau buvo išspręsta, o dauguma asmenų, kuriuos Bona laikė Vokietijos piliečiais, turėjo SSRS pilietybę. Dar sudėtingesnė situacija buvo Klaipėdos krašte, kur dauguma buvusių Vokietijos piliečių po karo savo noru ar iš būtinybės oficialiuose dokumentuose tapo „lietuviais“. Maža to, 1947 m. gruodžio 16 d. tuometinio Lietuvos SSR AukščiauKultūros barai 2010 · 6 sios Tarybos pirmininko Justo Paleckio iniciatyva SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė įsaką, kad visi lietuvių tautybės Klaipėdos krašto gyventojai, 1939 m. kovo 22 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, taip pat ir jų vaikai nuo 1945 m. sausio 28 d. išsyk būtų pripažįstami SSRS piliečiais26. Įsakas neturėjo būti taikomas vokiečių tautybės asmenims, gimusiems Klaipėdos krašte, tačiau kartais ir jie gaudavo SSRS pilietybę. Vadinasi, Vokietijos keliamą Klaipėdos krašto senbuvių repatriacijos klausimą SSRS galėjo traktuoti kaip pretenziją pasisavinti jos piliečius, daugiausia dar ir ne vokiečius (oficialiais duomenimis, tik 17% asmenų, 1958–1960 išvykusių iš Lietuvos į Vokietiją, buvo vokiečių tautybės; 82% buvo lietuviai, be to, tik 3% visų išvykusiųjų neturėjo pilietybės, t. y. nebuvo SSRS piliečiai27). Tokia Bonos pretenzija į šiuos asmenis Maskvai buvo nepriimtina. Tą rodo ir 1958 m. sausį priimtų nutarimų, leidusių Klaipėdos krašto gyventojams išvykti į Vokietiją, formuluotės – jose nėra nė užuominos apie repatriaciją. Sudaryta tik galimybė atsisakyti SSRS pilietybės tuo atveju, jei asmuo nuspręsdavo išvykti į Vokietiją ir tapti šios šalies piliečiu. Taigi SSRS požiūriu, Klaipėdos krašto gyventojai, išvykę į Vokietiją 1958–1960 m., nebuvo repatriantai. Vertėtų aptarti ir trečią poziciją – ar patys Klaipėdos krašto senbuviai savo išvykimą į Vokietiją galėjo vadinti repatriacija? Pilietiniu, politiniu, iš dalies net kultūriniu atžvilgiu dauguma Klaipėdos krašto senųjų gyventojų savo valstybe neabejotinai laikė Vokietiją. Tai lėmė ne tik tradicija (dauguma jų ir jų protėvių keletą šimtmečių gyveno būtent Prūsijos/ Vokietijos valstybėje), bet ir ideologinė indoktrinacija, skatinusi tapatintis su vokiečių kultūra. Antra vertus, savo tėviške ir protėvių žeme senbuviai laikė Klaipėdos kraštą. Tėviškės trauka ne ką mažiau nei susirūpinimas dėl joje užgyvento ir palikto turto lėmė, kad keletas tūkstančių Klaipėdos krašto gyventojų, kurie buvo evakuoti 1944 m., po karo ryžosi grįžti į gimtuosius kaimus ir miestus. Šiuo požiūriu repatrijuoti (t. y. sugrįžti į tėvynę) Klaipėdos krašto senbuviai galėjo tik į Klaipėdos kraštą, bet ne iš Kultūros barai 2010 · 6 jo. Neatsitiktinai jie patys neideologizuotuose tekstuose savo išvykimą į Vokietiją 1958–1960 m. retai kada vadina „repatriacija“. Atsiminimuose vartojami žodžiai „išvykimas“, „išvažiavimas“, „išsikėlimas“28, susiję su tėviškės praradimu, o ne atvirkščiai. Akivaizdu, kad nėra ir negali būti vieno šį procesą – 1958–1960 m. Klaipėdos krašto gyventojų išvykimą į Vokietiją – įvardijančio termino. Kaip tik todėl keltinas ir klausimas, koks šio reiškinio įvardijimas būtų priimtinas šiandienos Lietuvoje? Tai, kaip traktuojame Klaipėdos krašto senbuvių pasirinkimą išvykti į Vokietiją, atspindi ir dabartinį mūsų požiūrį į šiuos gyventojus. Sakydami, kad 1958–1960 m. išvykimas – tai „repatriacija“, pripažįstame, jog tikroji šių žmonių tėvynė yra Vokietija, o mums šio krašto senbuviai yra svetimi. Vadinasi, laikomės tipiškos XX a. pirmojoje pusėje Lietuvos viešajame diskurse vyravusios pozicijos, esą Klaipėdos krašto senbuviai „tautiškai nesusipratę“, „nesubrendę“ bendram valstybingumui, „suvokietėję“. Dar daugiau, laikydami šiuos gyventojus mums svetimais, mažai kuo skirsimės nuo tų Klaipėdos krašto naujakurių, kurie, po karo atvykę iš Žemaitijos, Dzūkijos, kitų Lietuvos regionų, senbuvius vadino „prūsokais“, „vokiečiais“, „hitlerininkais“29. Toks jų požiūris, beje, daugelį Klaipėdos krašto žmonių pastūmėjo išvykti į Vokietiją. Tačiau galime pasirinkti ne tokią patogią poziciją – užuot vengę istorinės atsakomybės, pripažinti, kad Lietuva, 1923 m. prisijungusi Klaipėdos kraštą, taip ir nesugebėjo suprasti vietinės specifikos, vyriausybės politika neskatino sugyventi su krašto senbuviais, palaikyti jų savitumo, užuot piršus nacionalistinę unifikaciją. Sunku pripažinti dalį savo kaltės, kad daug jaunų, gabių, išsilavinusių Klaipėdos krašto senbuvių, nematydami perspektyvų sovietmečio Lietuvoje, 1958– 1960 m. pasirinko Vokietiją. Dar sunkiau pripažinti, kad Klaipėdos krašto senbuviai nebuvo nei „vokiečiai“, nei „suvokietėję“, tiesiog kultūrinė specifika čia savita ir unikali. Visa tai pripažinę, gal pagaliau norėsime tą unikalumą pažinti, o Klaipėdos krašto senbuvius pradėsime laikyti savais? Kai žengsime šį žingsnį, vargu ar būsime nuoseklūs ir adekvatūs vadindami 1958–1960 m. „tuštėjimo metą“ Klaipėdos 13 krašte „repatriacija“. Jei išvykusieji yra mums savi, negalime vadinti jų repatriantais, kaip vadina vokiečiai, irgi laikantys juos savais. Mums tai – praradimas unikalios dalies Lietuvos piliečių, kurių vieta anaiptol ne istorijos paraštėse. территория – расселение – миграции, под ред. О. Глезер и П. Поляна. Москва, 2005, с. 536–544. 17 Repatriierungsvereinbarung zwischen der Sowjetunion und der Bundesre- publik Deutschland vom 8. April 1958. In: Bulletin des Presse- und Informationsamtes der Bundesregierung, 9. April 1958, Nr. 65, S. 630. 18 Memeler Dampfboot, 19 Докладная 1 2 3 А. Гайлявичуса Председателю Совета Министров Литовской ССР tūros barai, 2010, Nr. 4, p. 26–28. товарищу Шумаускасу М. Ю., 31 октября 1960 г. Lietuvos centrinis valsty- V. Safronovas, Repatriacija. In: Mažosios Lietuvos enciklopedija, t. IV. Vilnius, bės archyvas, f. R-754, ap. 13, b. 693, l. 4. Pirmąkart ataskaitos duomenys 2009, p. 88–90. paskelbti Arūnės Arbušauskaitės straipsnyje „Коренное гражданское M. Bommes, S. Castles, Withol C. de Wenden, (Eds.). Migration and Social население Клайпедского края в условиях советской оккупации“. In: Til- 13/ 1999). Osnabrück, 1999, p. 96, 97. tai, 1998, Nr. 2–3 (4–5), p. 96. 20 Šį skaičių Lietuvoje pirmasis paskelbė Arthur Hermann. Plg. A. Hermann, H. G. Steinberg, Die Bevölkerungsentwicklung in Deutschland im Zweiten Klaipėdiškių likimas Lietuvoje po 1945 metų. In: Akiračiai, 1988, Nr. 5. Dar Weltkrieg, mit einem Überblick über die Entwicklung von 1945 bis 1990. Bonn, žr.: A. Hermann, Lietuvių ir vokiečių kaimynystė. Vilnius, 2000, p. 76. Kartais 1991, S. 262. šis skaičius klaidingai tapatinamas su išvykusiųjų 1958–1960 m. skaičiumi. 5 Plg. M. Bommes, et al. (Eds.). Op. cit., p. 101–102. 6 L. Klötzel, Die Rußlanddeutschen zwischen Autonomie und Auswanderung 21 Ibid., S. 169–170. 8 Akten zur Auswärtigen Politik der Bundesrepublik Deutschland: 1975, 1. Januar bis 30. Juni. München, 2006, S. 764. Т. Илларионова, Реабилитация: трудный путь из тупика. Проблемы Gesetz zur Regelung von Fragen der Staatsangehörigkeit, 22. Februar 1955. Žr. internete: http://www.gesetze-im-internet.de/bundesrecht/stangregg/ (Osteuropa-Studien, Bd. 3). Hamburg, 1999, S. 141–142. 7 9 записка министра внутренных дел Литовской ССР A. Petraitytė, Kas vadintina Klaipėdos krašto gyventojų repatriacija? In: Kul- Change in Australia, France and Germany (IMIS-Beiträge, Special Issue, Heft 4 109. Jhg., Nr. 8 (20. April 1958), S. 106. gesamt.pdf (žiūrėta 2010–06–01). 22 Plg. Sutartis tarp Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Reicho dėl klaipėdiškių pilietybės. In: Vyriausybės Žinios, 1939–11–13, Nr. 676, p. 695–697. 23 A. Arbušauskaitė, Lietuvos optantai: klaipėdiškiai, 1939. Klaipėda, 2001, p. 33. российских немцев в советско-западногерманских переговорах 1957–1958 24 Cit. гг. In: Наказанный народ: Репрессии против советских немцев. По материалам 25 M. конференции «Репрессии против российских немцев в Советском Союзе в 26 Указ Президиума Верховного Совета СССР «О порядке приобретения контексте советской национальной политики», проведенной Немецким гражданства СССР лицами литовской национальности, коренными культурным центром им. Гёте в Москве совместно с Обществом «Мемориал» жителями города Клайпеда, Клайпедского, Шилутского и Пагегского 18–20 ноября 1998 года. Москва, 1999, с. 237–252. уездов Литовской ССР». In: Ведомости Верховного Совета СССР, 10 Großer pagal Memeler Dampfboot, 109. Jhg., Nr. 8 (20. April 1958), S. 107. Bommes, et al. (Eds.). Op. cit., p. 85–86. Krach – und dann Wodka. Ex-Botschafter Rolf Lahr über der ersten 1948, № 1. deutsch-sowjetischen Verhandlungen 1957/58. In: Der Spiegel, 5. Oktober 27 Докладная 1981, Heft 41, S. 110. 28 Plg. U. Lachauer, Paradiesstraße. Lebenserinnerungen der ostpreußischen Bäu- 11 Т. Илларионова, op. cit. 12 Großer Krach..., S. 110, 112. 13 Entscheidung in Moskau. In: Das Ostpreußenblatt, 8. Jhg., Folge 34 (24. Au- gust 1957). 14 Großer 15 Т. Krach..., S. 119, 122. Илларионова, op. cit. 16 Сборник записка министра внутренных дел... erin Lena Grogoleit. Reinbek bei Hamburg, 1996, S. 111; Walterio Jurkschat prisiminimai. In: R. Kibelka, Memellandbuch. Fünf Jahrzehnte Nachkriegsgeschichte. Berlin, 2002, S: 199; V. Ašmys, E. K. Jankus, B. Bacevičius, Gimtinė visuomet manyje (Skaitiniai apie Klaipėdos kraštą, 2-oji knyga). Klaipėda, 2004, p. 161; Klaipėdos krašto prisiminimai. Klaipėda, 2009, p. 95–97. 29 Plg. I. Simonaitytė, Mano kelionės į Klaipėdos kraštą įspūdžiai, 1945 m. spa- законодательных актов СССР по вопросам гражданства. lio 12 d. In: Baltija: literatūrinis visuomeninis almanachas. Klaipėda, 1988, Москва, 1984, С. 166-167; П. Полян, Оптации: с кем и когда в XX веке p. 15; А. Л. Арбушаускайте, op. cit., p. 94; A. Hermann, Lietuvių ir vokiečių Россия обменивалась населением. In: Россия и ее регионы в XX веке: kaimynystė..., p. 81–83. 14 Kultūros barai 2010 · 6 Laiškas redakcijai Juozas Šikšnelis Vargas dėl bibliotekų B ibliotekos nėra visuomenės bamba, todėl pradėti šiuos samprotavimus klausimu, kiek kartų per savaitę (vidutiniškai) žiniasklaida pamini bibliotekų reikalus, atrodytų pernelyg pretenzinga. Iš tikrųjų tiek laikraščiai, tiek TV ir šiaip turi ką linksniuoti: skandalas veja skandalą, bet tik labai atidi akis galėtų lengvai įžvelgti, kad tie skandalai – audra stiklinėje, sukelta patyrusios rankos, maišančios šaukšteliu (argi svarbu, iš kokio metalo?) seniai atvėsusią arbatą. Taigi nuo varčios: bibliotekos nėra visuomenės bamba ir apie jas žiniasklaida užsimena tik tada, kai bibliotekininkams pritrūksta kantrybės. Kas jiems pasidarė, juk buvo tokie romūs, kas juo sukurstė? – spėlioja valdžia ir jos veidrodis, t. y. masinio informavimo priemonės. O jie susirenka ant Martyno Mažvydo bibliotekos laiptų ir guodžiasi dėl gėdingai mažų atlyginimų arba, užgesinę šviesas, išjungę kompiuterius, penkias minutes tūno tamsoje lyg pelės po šluota. Su jais nuščiūva ir skaitytojai. (Kai kam labai norėtųsi, kad bibliotekininkai visą laiką taip tūnotų. Žinotų savo vietą.) Tada sukrunta žurnalistai, nes redaktoriai pirštu duria: kvepia skandalu, uoskit orą. Gal staiga paaiškės, kad kažkas iš Kultūros ministerijos prichvatizavo milijonus, skirtus bibliotekoms modernizuoti ar jų fondams komplektuoti. Tačiau greitai paaiškėja, kad minėtoje ministerijoje ne tik nėra kam tų milijonų prichvatizuoti, bet ir tų milijonų nebuvo, nėra ir nebus. Maga prisiminti seną anekdotą: anais laikais čekai paprašė, kad Maskva leistų įsteigti Kultūros barai 2010 · 6 Jūrų ministeriją. Maskva nustebo: kam jums Jūrų ministerija, jeigu jūs neturite jūros? O kam jums Kultūros ministerija? – savo ruožtu paklausė čekai. Regis, atėjo laikas ir mums klausti, kam Lietuvai Kultūros ministerija… Ir tai visiškai nesusiję su žiniasklaidos nuvalkiotomis ministrų, ankstesnių ir dabartinio, asmeninėmis problemomis ar gebėjimais. Retas viešasis asmuo išvengia nuodėmių, gal jos net kur kas didesnės ir jų kur kas daugiau, nei pridarė abu kultūros ministrai kartu sudėjus. Tiesa, vieni politikai turi stebuklingą kepuraitę, kuri paverčia juos nematomais, o kiti stovi nuogi lyg tas karalius iš pasakos. Nereikėtų pamiršti ir dirigento, įsakinėjančio, kada uždangą pakelti, kad tauta išvystų tą ar kitą politiką nuogą „tiesos“ prožektorių šviesoje, o kada uždangą nuleisti, kad būtų paslėpta to ar kito politiko gėda. Mes, žiūrovai, t. y. rinkėjai, tikime, kad tai normalu, esą visų posovietinės erdvės valstybių likimas vienodas, nulemtas demokratijos brendimo sunkumų. Tad kam čia rūpės bibliotekos, kai politikos virtuvėje verda, burbuliuoja ir nuolat prisvyla kur kas aštresnio prieskonio patiekalai… Ar ne todėl du pastarieji Lietuvos bibliotekininkų suvažiavimai priminė pirmuosius bolševikų kuopelių susibėgimus pogrindyje, nesvarbu, kad vienas vyko Kauno centre – apskrities bibliotekoje, o kitas irgi Laikinojoje sostinėje – šaltuose kaip kapas Tautos rūmuose. Neatvyko nė vienas žiniasklaidos atstovas, valdžios vyrai ir moterys atsiuntė savo… ne, net ne padėjėjus, 15 o padėjėjų pavaduotojus. Bibliotekininkų draugijos pirmininkas griežtai papunkčiui išdėstė bibliotekininkų godas, bet valdžios siųsti apaštalai nelabai atidžiai klausėsi, kuo vargo pelės skundžiasi, jiems rūpėjo tik atlikti savo viršininkų pavedimus, taigi labiausiai nusipelniusiems įteikė įvairių dzinguliukų. Štai ir visa suvažiavimų programa. Bibliotekininkų energija išsisėmė, jie jau pavargo verkti dėl liūdnos savo dalios, nes iki koktumo aišku – nėra ausų klausančių, galvų suprantančių, o širdžių atjaučiančių. Norinčių padėti juo labiau nėra. Niekam ši sritis nesvarbi. Nors atsiprašau – regis, klystu, nes kai kam jau niežti nagus daryti bibliotekininkystės reformą. Argi ne logiškas posūkis? Jei kuri nors visuomenės gyvenimo sritis šlubuoja, reikia ją reformuoti. Tada, be abejonės, padėtis pagerės, o jei nepagerės, tai reformatoriai bent jau turės svarią priežastį – laikini pertvarkos sunkumai. KM, ilgai ir skausmingai ieškodama naujo modelio, laiku nepaskirstė lėšų bibliotekų fondams komplektuoti (šiemet, tiesa, net ir skirstyti nebuvo ko), o pašaliais jau verda kalbos, esą patys bibliotekininkai nelabai žino, ką ir kaip reikėtų komplektuoti, iš bibliotekų fondams praturtinti skirtų pinigų pelnosi (o siaube!) knygų leidėjai, tarsi jie tiektų ne knygas, o narkotikus ar ginklus… Aptikus tokią visuomeninio blogio ašį, apskritai krinta susidomėjimas naujomis knygomis, atsiranda reikalas skaityti senas knygas. Kas galėtų paneigti, pasak vieno politiko (dar ne emerito), kad geriausia išeitis iš beviltiškos padėties – chirurginė operacija: bibliotekos tapo pūliniu, vadinasi, jį reikia išpjauti iš sveiko socialinio kūno. Bijoti, kad kils bibliotekininkų maištas, nėra ko – knygomis Via Baltica neužtversi. Rašytiniam paveldui Lietuvoje visais laikais nesisekė. Lietuviai nesugebėjo išsaugoti net pirmosios lietuviškos knygos nė vieno egzemplioriaus. Jei ne šviesaus atminimo profesorius Levas Vladimirovas, pagal tautybę ne lietuvis, o žydas, dabar turėtume tik jos kopiją. Paslaptingai prašapo ir Vasario 16-osios Akto originalas – šią detektyvinę istoriją apsukrūs žurnalistai komerciniais sumetimais kaskart primena šventės išvakarėse. Nemokama ar nenorima tinkamai elgtis su 16 rašytiniu, kaip, beje, ir kitokiu paveldu, tačiau dosnių plikbajorių mostu metami šimtai milijonų litų Valdovų rūmams atstatyti ar pastatyti, kas ten supaisys. Paveldas – tai mes?! O kad knygos, vargais negalais dar pasiekusios bibliotekas, pelija dažniausiai nekūrenamose patalpose, niekam nė motais. Svarbiau instaliuoti RAIN – plačiajuostį interneto ryšį kiekviename užkampyje. Nors bibliotekos stogas kiauras, nors per metus ji gauna vos 5 naujas knygas (duok Dieve, nors tiek) ir pusantro laikraščio, užtat turi greitaeigį interneto ryšį! Kaimo žmogui gyvybiškai svarbu pripulti prie neišsenkamos informacijos versmės – interneto. Kam? Kad sužinotų, kiek kainuoja pilstukas pas kaimynus? Deja, nesužinos, nes internetinė informacija dažniausiai beviltiškai pasenusi. Iš kokio nors fondo gavę pinigėlių, visi, nesvarbu, reikia ar nereikia, paskubomis kuria e. produktus, daro triukšmingas prezentacijas ir... palieka tinklinę svetainę vegetuoti, todėl internete daugiausia galima prisirankioti pasenusios informacijos. Man kažkodėl dingojasi, kad sąmoningai ar ne, bet vis dėlto vykdomas slaptas sąmokslas, kurio tikslas – visuomenę galutinai nudvasinti (kalbu apie seklėjančią dvasią) ir nuprotinti (kalbu apie vis mažėjantį gebėjimą ir norą protauti). Nes ir protą, ir dvasią jau modeliuoja (ne ugdo!) tik komercinė žiniasklaida, ypač TV banalybių šou, ir lėkšta komercinė literatūra. Tokios lektūros ir tokių laidų „išugdyta“ karta štampuos panašius į save. Naujiesiems lietuviams bibliotekų tikrai nebereikės, taigi savaime atkris dar viena opi socialinė problema… Ar mūsų valstybėje kas nors žvelgia į perspektyvą? Ar yra žiūrinčių toliau savo nosies, savo interesų ir savo kadencijos? Sakysite, tokio žvilgsnio į ateitį sektinas pavyzdys – bibliotekų modernizavimo (iki 2014 m.) programa, kuria taip didžiavosi viena buvusi kultūros ministrė? Deja, toji modernizacija tapo pamestinuke nuo pat jos paskelbimo dienos. Gal kultūrą nuo įsibėgėjančio nuosmukio išgelbės mistinis Kultūros kongresas, vis atgimstantis tarsi Feniksas iš pelenų? Bet jo, to Fenikso, žvilgsnis krypsta ne tiek į ateities horizontus, kiek į praeities ūkanas… Klaipėda Kultūros barai 2010 · 6 Kūryba ir kūrėjai Vita Mozūraitė Keturiolikos metų ilgio vija, atvedusi į išeities tašką Labiau lietuviškas nei tarptautinis Naujasis Baltijos šokis’10 S akoma, kad laikas sukasi spirale. Pirmoji mintis, leido atidžiau įsižiūrėti į Lietuvos šiuolaikinio šokio vidingtelėjusi, kai baigėsi festivalis, buvo tokia: pri- sumą. O ji gana marga. Kažin ar įmanoma būtų rasti reikė 14 metų išgyventi vieną spiralės viją, nes „Nauja- net 11 naujų tikrai gero lygio kūrinių. Šiuolaikinis šokis sis Baltijos šokis’10“ labai priminė 1997-aisiais įvykusį pas mus plėtojamas vangokai, didžiausia kūrinių banga pirmąjį. Tada iš 18 dalyvių lygiai pusė buvo iš Lietuvos. plūsteli metų pabaigoje, kai reikia atsiskaityti už skirtas Šiemet iš 16 dalyvių net 11 – lietuvių choreografai, tiesa, lėšas, bet vėl nuslūgsta žiemos viduryje, kai laukiama Lietuvoje gyvena ne visi: Rasa Alksnytė, prieš dešimtį naujo lėšų skirstytojų verdikto. metų švytėjusi Lietuvos šiuolaikinio šokio padangėje, Stipriausiu šių metų festivalio spektakliu laikyčiau įsikūrė Briuselyje, jauna choreografė Deimantė Pri- Loretos Juodkaitės „Maldą smėlyje“, sukurtą pagal Turšmantaitė gyvena Didžiojoje Britanijoje, Philip Morris kijos grupės „Kardes Türküler“ muziką. Jame susipynė Lietuva įsteigtos premijos „Baltic eskizas“ pirmasis lau- trys sluoksniai – šios choreografės pamėgtas ritualireatas Andrius Katinas karjerą tęsia Helsinkyje, prieš zuotas judesys, aistringas susitapatinimas su personaporą metų Muzikos ir teatro akademiją baigusi Raimonda Gudavičiūtė irgi nedažna viešnia gimtinėje… Kituose dvylikoje festivalių Lietuvos choreografai neretai jausdavosi tarsi marginalai, pakviesti vien tam, kad „atskiestų“ tirštą užsienio choreografijos repertuarą, o jų kūriniai, nors ir nestokojo žiūrovų, ištirpdavo tarp daug gausesnių ir garsesnių „importo prekių“. Šiemet lietuviai buvo kur kas labiau matomi, tarp šiuolaikinio šokio „grandų“ sėkmingai įsiterpė jauni kūrėjai, kuriems festivalio organizatoriai suteikė galimybę parodyti visiškai naujus spektaklius. Lėšų stygius, sumažinęs festivalio tarptautinį svorį, „Malda smėlyje“. Choreografė – Loreta JUODKAITĖ. Spektaklio scena Kultūros barai 2010 · 6 17 „Ego ir ID“. Choreografė – Aira NAGINEVIČIŪTĖ. Spektaklio scena žais ir tiesiog geras šokis. Ritualams Juodkaitė šįkart skyrė mažiau dėmesio, jie tiesiog susieja atskiras spektaklio dalis. Tai leido išvengti misticizmo miglų, kurias choreografė labai mėgsta, tačiau jų vaidmuo kartais kelia abejonių. „Malda smėlyje“ žaižaruoja naujomis šviesiomis spalvomis ir tai ne imitacija, prifarširuota atsiminimų, o atvira vienos karščiu alsuojančios dienos Turkijoje refleksija. Choreografei atsisakius automistifikacijų, scenoje pamatėme būrį gyvų ir labai skirtingų personažų, kuriuos be pačios Juodkaitės įkūnijo dar keturi šokėjai – Marjorie Kellen (Belgija), Tautvilas Gurevičius, Mantas Stabačinskas ir Andrius Žužžalkinas. Kartais energingas, o kartais filosofiškas šokis perteikė visus su Turkija siejamus stereotipus – kovingi vyrai, balsingos karštakošės moterys, praeities kartų išmintį sukaupusios senės, karštis ir vėjo pustomas smėlis… Šalia Loretos Juodkaitės, kuri buvo kaip visada labai plastiška ir artistiška, įdomiai atsiskleidė Marjorie Kellen, suteikusi savo personažui lengvo humoro atspalvį, tokį nebūdingą lietuvių choreografės spektakliams. Airos Naginevičiūtės „Ego ir ID“ pradedamas malda „Tėve mūsų...“ ir jos nuotrupos, kartojamos tarsi mantra, sukuria specifinę spektaklio atmosferą. Visų šios choreografės kompozicijų ašis – bandymas atsakyti į klausimą „Kas aš?“ Kaskart atsakymo ji ieško kartu 18 su savo studentais, versdama kiekvieną pasinerti į asmeninius sielos ir kūno prisiminimus. Palyginti su ankstesniais choreografės darbais, „Ego ir ID“ nėra pats geriausias tokių paieškų rezultatas, gal tai lėmė ir nevienodas šokėjų pasirengimas. Tačiau vis tiek esama ir akims, ir metaforų ieškančiam protui įsimintinų akimirkų – plunksnų debesyse besisukančios šokėjos, mergina (Juliana Tomaševska), traukianti džiovintomis žuvelėmis apkibusį mezginį ir dainuojanti… Vientisą spektaklio atmosferą sudrumstė netikėta pabaiga – kičinis chaotiškas cirkas. Anot choreografės, priežastis paprasta: „Visi sako, kad mano spektakliai niūrūs“, todėl ji norėjusi tokią nuomonę paneigti. Ką gi, tai ženklas kritikams – prieš vertindami spektaklį, turėtume įsitikinti, ar choreografas atsparus kritikai, ar nepuls kreivai šleivai vykdyti „vertingų patarimų“, nes šįkart ironija buvo labai akivaizdi. Klaipėdietės Agnijos Šeiko spektaklis „Paikos mergaitės maldos“ tiesiog pribloškė rafinuota estetika. Atrodė, kad jis sudėliotas iš atgijusių paveikslų. Moteris pila vandenį į dubenį iš alebastro baltumo ąsočio, tarsi nužengusi iš Rembrandto drobės. Trys moterys žvangina kardais, panašiais į kryžius, – ar tai ne Joana Arkietė trimis pavidalais? Moterys, lupančios obuolius – gal eis ko nors gundyti, tokios gražios, paslaptingos ir taip užburia, kad negali nuo jų atplėšti akių. Šokio čia nedaug – tik iškalbingai plastiškos rankos ir žingsneliai, slopinami puošnių ilgų suknių. Šiai choreografei būdingi originalūs paprastų, net kasdieniškų temų sprendimai, bet „Paikos mergaitės maldų“ vizualumas vis tiek išskirtinis. Viskas čia taip subtilu, taip suderinta, kad atskirą pagiriamąjį žodį reikėtų tarti kostiumų, scenografijos ir šviesų dailininkui Artūrui Šimoniui. Dovilės Petkūnaitės „Movie never made“ – tamsus, šaltas, kupinas niūrų emocijų, skleidžiantis vienatvės baimę. Trys moterys kunigės (Petkūnaitė, Rūta Butkus, Marija Simona Šimulynaitė) gyvena uždarame klausKultūros barai 2010 · 6 trofobiškame pasaulyje, svajoja apie nuodėmę ir skęsta atgailoje, kurią simbolizuoja besiliejantis vanduo. Spektaklis atrodo nuoširdus, tarsi plėšte išplėštas iš savo vidaus, ir tai kelia nepasitikėjimą – pernelyg daug jame depresijos, tarsi jaunoji choreografė jau būtų nugyvenusi ilgą gyvenimą ir visiškai pribaigta nesėkmių. Pernelyg daug jame ir vandens – ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine (emocijų) prasme. Tikrai depresyvus lietuviškas spektaklis! Raimondos Gudavičiūtės ir Manto Stabačinsko „Taip“ – visiška „Movie never made“ priešingybė tiek nuotaikos, tiek choreografijos atžvilgiu. Tai šviesi šilta istorija apie meilę, prasidedanti svajomis ir baigiama vienas kito atradimu. Čia daug atviros erdvės ir gyvo judesio, liete liejasi šviesa, o Vladimiro Šerstabojevo kuriami videovaizdai metaforizuoja vidinį veikėjų pasaulį. Choreografiniu požiūriu spektaklis „Taip“ pasirodė labiau apgalvotas, vientisesnis, labiau išgrynintas, jame daugiau šokio, įdomesnės judesių kombinacijos. Antra vertus, tai tarsi nuasmenintas žvilgsnis iš šono, stereotipinė istorija su laiminga pabaiga, papasakota prancūzišku stiliumi. Andriaus Katino ir Marios Saivosalmi miniatiūra „Prielaidos jaunos moters portretui / Sudie, Ana Karenina“ – konceptualus judesio kūrinys, o tokių Lietuvoje pasitaiko itin retai. Konceptualusis šokis, užkariaujantis Vakarų Europos scenas, pas mus didelio pasisekimo neturi (kaip, beje, ir kitose posovietinėse šalyse). „Prielaida…“ ne itin stipri režisūros ir choreografijos požiūriu (jei stripinėjimo po sceną ir griuvinėjimų nevadinsime choreografija), spektaklį „išvežė“ tik charizmatiškoji Saivosalmi, įkūnijusi šiuolaikinę Aną Kareniną, išugdytą realybės šou ir televizinių „dešimtukų“. Jai meilė – tai vienadienis žiūrovų susidomėjimas, ji pati valdo savąjį traukinį – traukia jį už virvelės, o paskui perduoda apatiniais mūvinčiam Vronskiui. Jos gyvenime tokių vronskių ir traukinių daug. Išskirčiau šį spektaklį dėl įdomios idėjos, netradicinio jos sprendimo ir drąsos remtis klasikiniu literatūros kūriniu. O kitos lietuvių ar bent jau lietuvišku kvapu dvelkiančios šiuolaikinio šokio kompozicijos niekuo ypatingu nepasižymėjo, kai kurios iš jų festivalio programoje atKultūros barai 2010 · 6 sirado tik todėl, kad stigo lėšų pakviesti originalesnius kūrėjus. Kauno šokio teatras „Aura“ liko ištikimas sau ir savo gerbėjams – gero šokio mylėtojams. Kiek senamadiškos choreografijos spektaklį „Metų laikai“ sukūrė teatro šokėja Lina Puodžiukaitė, studijavusi JAV. Paulo Tayloro stiliaus choreografija („grynasis šokis“) įsitvirtino Amerikoje 7-ojo dešimtmečio pabaigoje ir nuo tada beveik nepakito. Ne, ji nėra prasta, jos gerbėjai turbūt yra dauguma amerikiečių. „Metų laikų“ choreografija būtent tokia. Tačiau jokių gilesnių prasmių neturinčios begalinės judesių kombinacijos – duetai, trio, masiniai šokiai, dirbtinės emocijos, neoriginalūs kostiumai galų gale ima kelti nuobodulį ir net puikiai, kaip visada, pasirengę „Auros“ šokėjai neišsklaido mandagaus žiovulio. Iš šokėjų norėtųsi paminėti pačią choreografę, kurios itin lengvas judesys net masiniuose šokiuose išskyrė ją iš kitų, ir jaunąsias „Auros“ studijos auklėtines, įvaldžiusias pačius sudėtingiausius judesius. Klaipėdos muzikinio teatro šokėjams sukurtas Rasos Alksnytės spektaklis „Prarastos sielos“ sudurstytas iš šiuolaikinio šokio pamokų elementų ir nesuvaldytų improvizacijų, todėl pilkokas ir chaotiškas. Į akis krinta labai nevienodas šokėjų pasirengimas. Be to, choreografei išvykus, matyt, pritrūko tvirtesnės rankos, kuri padėtų spektakliui išlaikyti pirminę formą, nes jo stilius teatro trupei yra gana neįprastas. Jaunos choreografės Deimantės Prišmantaitės duetas „Toli viduje“ lyg ir rėmėsi Andrejaus Tarkovskio filmu „Stalkeris“. Šokėjos (Prišmantaitė ir Elaine Thomas) savyje ieškojo kambario, kuriame išsipildytų slapčiausi norai. Bet šias pretenzijas verčiau būtų pamiršti, nes puiki, Lietuvoje dar neįvaldyta kompaktiškų judesių, labai koncentruota choreografija ir nepriekaištingas atlikimas darė daug didesnį įspūdį, nei kokie nors giluminiai sluoksniai, kurių net ir neįžiūrėjau. Du „pirmieji“ jaunųjų darbai sukėlė labai prieštaringus jausmus. Klaipėdietės Ingos Kuznecovos spektaklio „Mikas ir pusryčiai“ originali idėja šokiu perteikti keturis skonius patyrė fiasko, nes scenoje gerokai paveikesnis buvo nesveiką maistą „šlamščiantis“ aktorius Mikalojus Urbonas, nestokojantis humoro, kartais net 19 panašus į poną Byną. Keturi šokėjai maivėsi, žongliravo citrinomis, purškė iki šleikštumo saldžius dezodorantų debesis, bet neturėjo nė lašo charizmos. Choreografija irgi neįdomi, paviršutiniška. „Paunksmė“, sukurta trupei „Vėjo musės“, – mielas, šiltas kūrinėlis, kiek sentimentalokas ir mokiniškai „teisingas“, tačiau juo Giedrė Ubartaitė užsirekomendavo kaip choreografė (o kituose projektuose – ir kaip šokėja), kurios veiklą verta sekti atidžiau. Stebino jaunų trupės šokėjų geras pasirengimas, šokio technika, artistiškumas. Keturios „vakariečių“ trupės festivalyje atstovavo skirtingiems stiliams. Sébastieno Ramirezo ir Raphaelio Hilldebrando (Prancūzija, Vokietija) „Kartu pavieniui“ – puikus šokio spektaklis, kuriame sukimasis ant sprando ir nugaros, stovėjimas ant vienos rankos, vartymasis, šokinėjimas, kiti hiphopo elementai yra tik būdas papasakoti istoriją apie vienatvę ir bandymą pažinti save. Originaliai ir išmoningai supinta realybė ir „Post Secret“. Choreografai – Kasper RAVNHØJ ir Jacob STAGE. Spektaklio scena 20 virtualumas, gyvi atlikėjai ir miražiški jų atvaizdai vertė abejoti, ar tikrai scenoje yra tik du šokėjai. Permatomas ekranas, dalijantis sceną į dvi dalis, tapdavo tai veidrodžiu, tai du pasaulius skiriančia riba, tai durimis į anapus. Itin savitas personažas, užsivožęs ant viršugalvio baltą kaukę ir ropojantis keturiomis, tarsi koks mitinis pusžmogis ar gyvūnas, įkūnijo nepažintą sielos pusę, kurią reikia prisijaukinti. Danijos trupė „Mute Comp.“ parodė tikrą fizinio teatro spektaklį „Post Secret“ (choreografai Kasper Ravnhøj ir Jacob Stage). Jame daug intensyvaus judėjimo, kūno materialumas pabrėžiamas vartymusi, triukšmingu griuvinėjimu, itin gerai įvaldyta kūnų kontakto technika. Spektaklis tryško gyvybingumu, humoru, jį „paskanino“ gerklinis tuvės Choduraa Tumat dainavimas, o atlikėjai bendravo tarsi pūdą druskos kartu suvalgę bičiuliai, t.y. nelabai skaitydamiesi su žodžiais ir veiksmais. Tačiau ilgainiui fiziškumas užgožė bet kokį turinį ir buvo sunkoka sulaukti pabaigos. „Andersson Dance“ iš Švedijos spektaklio „Pasivaikščiojimas vodevilyje“ (choreografas Örjan Andersson) apraše žadėjo „neįprastą ir naują sceninio laiko, erdvės ir energetikos sąveiką“, tačiau scenoje išvydome gana nuobodų šokio spektaklį, kuriame nieko neįprasto nebuvo. Tiesa, blykstelėjo viena kita humoro ar ironijos kibirkštėlė, tačiau tiek šie blyksniai, tiek scenografijos detalės – kreivašoniai kubai – yra greičiau atsitiktiniai atradimai ir labiau džiugina choreografą negu žiūrovus. Lietuvoje visada laukiamas norvegas Jo Strømgrenas jau ima nuvilti. Pamatęs pirmą ar antrąsyk negali nesusižavėti šio choreografo idėjomis ir puikiu humoro jausmu. Tačiau kažkelintas šokio teatro spektaklis, sukurtas tuo pačiu stiliumi (nonsenso kalba, humoristiniai aktorių judesiai), rutuliojantis tą pačią idėją (3–4 personažai izoliuotoje nuo visuomenės erdvėje sprendžia savo pačių išgalvotas problemas), išsiverčiantis su ta pačia minimalia atributika ir rusiškais chorais, rodo, kad choreografas tiesiog kala pinigą. Šįsyk scenoje keturios patriotiškai nusiteikusios moterys gėrė kažkokius chemikalus ir dalyvavo Kultūros barai 2010 · 6 abejotiname eksperimente, varinėjamos kažkokio „kapitono Sergejaus“, pasislėpusio už mikrofono. Jos gimdė plastikinius kūdikius, kratė viena kitą elektros srove, vėmė ir keitė lytį… Visa tai atrodė gerokai perlenkta. Šokio beveik nebuvo, tačiau buvo daug juoko, netikėtumų ir abejonių dėl lėkštėjančių, nors vis dar tvirtai „sukaltų“, Strømgreno spektaklių. Originaliausias pasirodė garsusis Olandijos choreografas Emio Greco, kurį festivalio direktorius Audronis Imbrasas „medžiojo“ beveik dešimtmetį. Buvome matę jį tik ekrane – britų režisieriaus Jocelyno Cammaco filme „Piano di Rotta“. Svarbiausias čia – operatoriaus darbas, atskleidžiantis žiūrovams, kaip kuriamas šokio judesys. Pėda, žvilgsnis, raumens krustelėjimas perkeliant svorį, kvėpavimas, drabužio klostės rangymasis – visa tai scenoje ilgainiui paverčiama menu. Raudono smėlio sūkuriai (filmuota dykumoje) judesiams suteikia papildomos energijos, o filmui – savitos estetikos. Menų spaustuvės scenoje buvo parodytas Emio Greco ir Pieterio C. Scholteno spektaklis „Double Points: Hell“, kurį atliko Sawami Fukuoka ir Anonimas. Apsivilkęs juodutėlaitį kostiumą ir beveik visiškai ištirpęs juodoje scenos erdvėje, jis vaidino energingos, temperamentingos ir labai išraiškingos šokėjos Šešėlį. Įdomiausia spektaklio dalis – žmogaus ir šešėlio santykis, verčiantis klausti, kuris iš jų tikresnis, kuris kurį valdo? Ar šešėlis, panaikinantis tapatybę, niveliuojantis, darantis mus „kažkuo“, panašiu į kitus, nėra mūsų varžovas tais atvejais, kai paslepia mūsų trūkumus? Ar jis nevaldo mūsų elgsenos, kai suvokdami, koks netobulas mūsų siluetas, stengiamės atsistoti taip, kad saulė suteiktų jam trokštamą formą? Ar tai nėra ir šio teksto metafora, nes jis juk irgi yra tik festivalio šešėlis? Apibendrinant festivalyje matytas Lietuvos choreografų kompozicijas, tenka konstatuoti faktą, kad per keturiolika metų šiuolaikinio šokio spektaklių temos nedaug tepasikeitė – vis dar kapstomasi žmogaus sielos gelmėse. Aišku, kiekvienas yra svarbus sau, dažnas net ima manyti, kad būtent todėl jis svarbus ir kitiems. Kultūros barai 2010 · 6 „Double Points: Hell“. Choreografai – Emio GRECO ir Pieter C. SCHOLTEN. Spektaklio scena Dmitrijaus Matvejevo nuotr. Tačiau vien to kažin ar pakanka. Netrukus po festivalio dalyvavau Rytų ir Vidurio Europos šiuolaikinio šokio kritikų konferencijoje Budapešte ir įsitikinau, kad kitų šalių šokio spektakliuose analizuojamos socialiai svarbios temos, kalbama apie laisvę, cenzūrą, AIDS, socialinę atskirtį, seksualines mažumas, moterų teises, emigrantus/imigrantus ir pan. Lietuvių šiuolaikinis šokis dar nedrįsta prie to prisiliesti. Galbūt trūksta patirties, gal šokis vis dar jaučiasi dramos teatro šešėlyje (dėl to dejuoja nemažai postkomunistinių šalių choreografų), o gal pagrindinė priežastis – egocentrizmas, kai visos problemos telpa į savąjį „aš“? 21 Vaidas Jauniškis Miestų balsai ir mitai F ricas prieina prie lango ir žiūri, kas dedasi gatvėje. Vienoje svarbiausių Arthuro Schnitzlerio pjesių – „Meilikavimai“ (1895 m.) – miestas yra daugiau nei veiksmo vieta, jis netiesiogiai, bet kryptingai formuoja gyvenimo būdą ir elgseną. Mieste žvilgsnis pro langą nėra vilties (bene ateina kas?) išraiška, jis persmelktas nelaimės nuojautos ir nerimo. Miestas yra ne harmoninga erdvė, o prieštaringiausių nuotaikų sankaupa. Henry’s Milleris „Vėžio atogrąžoje“ rašė, kad Paryžiuje nesama vienos vyraujančios nuotaikos, veikiau atsiveria įvairių nuotaikų pjūvis. Klajūno patirtis automatiškai leidžia pajusti nuotaikas, užuominas, iš kurių jis sudėlios savąjį miesto mitą. Arba atvirkščiai – neradus stipresnio potyrio, detalės šliejasi prie jau žinomų pasakojimų. Stebinčiam žvilgsniui neįdomi praktinė miesto gyvenimo pusė (patogumas jame gyventi). Kaip ir teatre – šiandien sekti herojų poelgius vien etiniu aspektu ir atsidėti „saviauklai“ būtų gal tik anachronistiškai žavu. Žiūrovų dalyvavimas priskirtinas ne tiek savęs lavinimui, kiek tarpinei būsenai – tarp dalyvavimo kultūros gyvenime (jos vartojimo) ir tiesiog stebėjimo. O ilgas (kartais – stulbinamai ilgas) miesto ar scenos gyvenimo stebėjimas prilygsta vujerizmui. Klajūnai po miestus vadinami turistais ar romantiškais bastūnais, o klajūnus po teatrus galima vadinti kultūros gyvenimo vujeristais. Atsitiktiniai kelionių maršrutai išlaisvina nuo atsakomybės viską susieti į „uždarą“ sistemą (ar ji apskritai gali „užsidaryti“?), tačiau tam tikros, anaiptol nemitologizuojamos tendencijos išduoda pastarųjų „sezonų“ madas, ypač turint galvoje, kad teatre jos neatsiranda 22 per vienus metus ir neišnyksta atėjus rudeniui, be to, kartais aplenkia pripažintas kultūros sostines, t. y. kyla ar įsitvirtina bet kur. Taigi perku bilietą į lėktuvą. Pirma stotelė – Berlynas. Miesto mitai I. Berlynas Vokietijos sostinės mitologija driekiasi pusantro šimto kilometrų – per visą Berlyno sieną. Ir nors pernai miestas savo mitą dar sykį įprasmino sugriaudamas jį domino kaladėlėmis, šiemetinio IETM (Informal European Theatre Meeting) susitikimo šeimininkai tą ribą ir vėl nubrėžė, įdomesnes kultūros vietas ženklinančias vėliavėles smaigstydami tendencingai – daugybė jų nuklojo Rytų pusę ir tik kelios nuklydo į Vakarus (buržuazinis Schaubühne teatras ir progresyvusis kairuoliškas Hebbel am Ufer). Regeneruotos gamyklos, miesto valymo įrengimų (Radialsysteme V) ar administracijos pastatai (Sophiensaele) tapo priešprieša klasicistiniam Vokietijos palikimui su ložėmis ir balkonais (Deutsches Theater, Deutsches Opera...). Laikinai mane priglaudusių namų šeimininkė, beje, menininkė apie krizę prabilo irgi kairuolišku tonu, teoriškai simpatizuodama socializmui, keikdama buržuazėjantį Prenclau rajoną, kuriame gyvena, ir baimindamasi dešiniųjų atėjimo per būsimus rinkimus. Beje, po keleto šios tezės aidų ironija išsisklaidė – pasirodo, dešiniųjų atėjimo kultūrininkai bijo ir Slovakijoje, ir Slovėnijoje, ir Austrijoje, tad gal mums, tą atėjimą jau patyrusiems, reikėtų pagaliau patikėti, kad partijos vis dėlto turi skiriamuosius, ne vien verslo, bruožus? Kultūros barai 2010 · 6 Sienos griuvimo metais buvusi svarbiausia, o šiandien tik savo laurų šešėlyje bandanti išlikti Volksbühne – liaudies scena – kartu su aktorium Fabianu Hinrichsu stengėsi pusantros valandos išlaikyti ne vien žiūrovų dėmesį, bet ir Rene Pollescho, antikapitalisto ir intelektualaus juokdario, teksto sąmojingumą. Pradžia buvo smagi: parodijuodamas televizines talentų muges ir vidutiniškai prastai šokdamas, grodamas, dainuodamas (daina „Per daug talento“), jis beveik užbūrė autoparodija, bet šis spektaklis nuo pamatų iki stogo yra tekstinis (tą rodo vien jo pavadinimas – „Aš žvelgiu tau į akis, suktas socialini kontekste!“). Ar galėčiau pakalbėti apie interpasyvųjį teatrą? – klausia aktorius. Interaktyvųjį visi žinome, bet interpasyvusis prasideda tada, kai žiūrovas pasyviai stebi, kaip jo moteris po spektaklio išeina su jame vaidinusiu aktoriumi – vadinasi, žiūrovas kaip tikrame teatre deleguoja savo troškimus aktoriui ir taip atsikrato to, ką myli. Finale Hinrichsas paklaus, ar kada nors jautėmės apiplėšti interaktyvaus teatro. Taip, galėtume atsakyti, ir šiandien – taip pat. Nes, nepaisant įnirtingų pastangų, aktorius didžiulėje scenoje įstengė publikos dėmesį išlaikyti tik (net!) 40 minučių, įvairūs fiziniai atrakcionai vis tiek nepersvėrė maskuojamo stand-up comedy žanro. Tekste, kaip būdinga Polleschui, taškomasi aliuzijomis į daug ką, bet šįkart vengta politikos, pasinerta į teorinius teatro tyrinėjimus, į postfroidizmą ir postdraminį teatrą (praleidęs keletą mėnesių prie Lehmanno „Postdraminio teatro“, ėmiau įtarti savo asmeninį sindromą, bet vėliau pamatytos Gorkio ir kitų klasikų interpretacijos nuramino – postdramos ten man nesivaideno). Tačiau šiam žanrui privalu turėti vieną būtiną atributą – charizmą, o būtent ja Hinrichsas ir nepasižymėjo. Žadėtas visuomeninis atgarsis taip ir liko scenoje. Keista, bet socialinis šiandienos kontekstas – kaip ir prieš keliasdešimt metų – ryškiausiai atsiskleidė Berliner Ensemble teatre, kur Thomas Langhoffas šiemet pastatė Gorkio „Dugne“, pagal vokišką redakciją – „Nakvynės namus“ (Nachtasyl). Gražus perimamumas: režisieriaus tėvo Wolfgango Langhoffo vadovaujamame Deutsches Theater glaudėsi ir Berliner Ensemble trupė, kol išsikėlė į dabartinius rūmus, teatrą prie laivų statyklos (Theater Kultūros barai 2010 · 6 am Schiffbauerdamm). Šiandien šis, beje, vienas gražiausių teatro pastatų solidžia praeitimi nebekvepia, tik archyvai saugo Goethe’s „Ifigenijos Tauridėje“ premjerą (1892), Maxo Reinhardto režisūrą, Gustavo Gründgenso, Lotte’s Lenya, Ernsto Buscho ir kitų tarpukario žvaigždžių vaidybos stilių. Skulptūrinis Brechtas sėdi prie teatro neva nekaltai kuklus, bet jis ateina ir į sceną. Joje, įrėmintoje brezentu, neišvengta Gorkio pjesės scenografinių klišių – triaukščių gultų su langeliu palubėje (per jį matome šaligatvį šlifuojančių prostitučių kojas), kad nesuabejotume tiesiogine „dugno“ prasme. Viskas perkelta į šių dienų Berlyną: šeimininkas Kostyliovas pagal gymį ir tartį, regis, priklauso turkų diasporai, Totorius iš tikrųjų yra totorius, atsiranda vietos ir rusams, šiandien iš naujo aktyviai „okupuojantiems“ Vokietijos sostinę, – juos įkūnija rusų aktoriai (beje, jų buvo ir Franko Castorfo „Kareiviuose“ pagal Jakobą Lenzą). Kasdienybė čia tokia pat plokščia kaip ir scenos išklotinė – net Trečiojo pasaulio dailininkams pakyrėję rausvi, „elektrik“ ar gelsvi kostiumai „iš antrų rankų“ ir prastos dekoracijos kuria „vulgarųjį realizmą“, kaip taikliai žanrą apibūdino vienas vokiečių kritikas (Der Tagesspiel) – nors pagal interpretaciją spektaklis „Dugne“ būtų artimiausias gero skonio akademinei tradicijai su keletu gražių, dramaturgiškai pagrįstų mizanscenų. Greta iš tikrųjų puikiai suvaidinto ekstravagantiškojo Satino (Aleksanderis Langas) ir stulbinamai į jį panašaus Barono (Thomas Wittmannas) didžiausią konfliktą įžiebė pats teatras – prabangios jo ložės ir aukso lipdiniai stipriai priešinasi varganai ir neskoningai scenai, tarsi kurdami naują mitologiją – „Dugno“ tęsinį apie tai, kaip kadaise socialistai „užskvotino“ vieną prabangiausių šiandienos Berlyno scenų. Tarp Notingemo ir Berlyno reziduojančios trupės Gob Squad žadėtą pasirodymą „Revolution Now!“ užklojo vulkano pelenai (neatskrido aktorius), todėl teko žaibiškai persiorientuoti į senesnį, pastatytą 2003 m. ir tapusį vienu populiariausių Vokietijoje – „Super Night Shot“. Teatre žiūrovai, jau gavę ugnelių ir konfeti, triukšmingai sutiko keturis aktorius autorius, ką tik grįžusius iš medžioklės po miestą. Jos „laimikius“ ir išvydome vietoj spektaklio: keturiuose ekranuose be jokio montažo 23 buvo rodoma, kaip skirtingose miesto dalyse jie ieškojo mūsų laikų didvyrio. Susiderinę laikrodžius lygiai prieš valandą jie išėjo iš teatro ir ėmė viską filmuoti – praeivius, kuriuos klausinėjo, kas šiandien yra didvyriška, kavines, kirpyklas, kuriose apsilankydavo, kol pagaliau nutvėrė „tinkamą“ vaikiną ir filmas baigėsi holivudišku jo bučiniu su kita praeive. Tačiau čia svarbus buvo ne tuštokas televizinis turinys, o išmoningas ir tikslingas (ne savitikslis) medijų naudojimas: vienu metu (žinodami tikslų laiką) skirtingose miesto vietose atlikėjai pavieniui ima šokti, vėliau repuoti, o grįžę į teatro studiją šioms scenoms tik „uždeda“ muziką, – stulbina šokio partnerių, nutolusių vienas nuo kito, sinchroniškumas, sukuriantis ypatingą nuotaiką ir perteikiantis išskaidyto miesto ritmą. Artėjant finalui, paieškos suintensyvėja iki trilerio, o vaizdo kameros čia nėra tik paprastas fiksavimo instrumentas, jos kuria, rėmina kadrą-sceną ir drauge patvirtina: nors pasirinkta kino raiška, bet sukurtas teatras – viskas čia improvizuojama, atlikėjai pasirengę netikėtumams, o kuriama gal net ir tada, kai jau žiūrime nemontuotą medžiagą, modifikuojamą muzikos ir garsų… Moterų balsai I. Slovakės Slovakų šiuolaikinės dramos festivalio plakatuose mirga 3D – drama, dramaturgija, dimensija. Bratislavoje jis prasidėjo visai ne slovakiška Izraelio dramaturgės Hadar Galron „Mikve“. Sužavėjusi Izraelio žiūrovus, pjesė pasakoja apie žydžių ortodoksių problemas, kurias jos išlieja ir nuplauna užsukusios į mikvę – ritualinio apsiprausimo vietą. Tarp aštuonių moterų yra ir naujai žvelgiančių į pasaulį, ir paklūstančių patriarchalinei jo tvarkai, bet ši pjesė, kad ir kokia sociali, vis dėlto labiau primena komediją apie Trufaldiną su Figaro, atsidūrusius tarp ponų, o baigiasi kone lizistratišku moterų maištu. Festivalio organizatoriai aiškino, kad šis spektaklis programoje atsirado kaip kompromisas, nes jie turėjo parodyti nors vieną „Arenos“ teatro, kuris dabar priglaudė festivalį ir kuriame kadaise gastroliavo Reinhardto trupė, pastatymą, tačiau „Mikvė“ anaiptol nesuardė bendros koncepcijos. O ji nevalingai teigė: 24 moterys ne tik vadovauja Slovakijos teatrui (nuo Teatro instituto, kuris už dosnius biudžeto pinigus efektyviai leidžia daugybę teorinės literatūros ir dramaturgijos, iki festivalių), bet ir nagrinėja savo emancipaciją. Būtent čia ir prasideda drama. Štai spektaklis „M. H. L.“, kurį sukurti įkvėpė teatrologės Nadeždos Lindovskos knyga apie aktorę ir pirmąją slovakų režisierę Magdą Husákovą-Lokvencovą, ilgamečio komunistinės Čekoslovakijos prezidento Gustávo Husáko žmoną. Biografinių nuotrupų mozaikoje įdomiai naudojamos medijos (nuotraukos, dokumentai eksponuojami ant permatomos drobės, gyvas balsas susipina su įrašu, tiesiogiai filmuojama), tačiau rūpindamasi viskuo režisierė, dramaturgė ir scenografė Slava Daubnerova visiškai pamiršo save – aktorę. Tokio kraštutinio egoizmo rezultatas apgailėtinas – monospektaklio aktorės tiesiog nematyti. Keturios spektaklio „Ir mes šnabždėsime“ veikėjos – XX a. pradžios slovakų rašytojos, publicistės, redaktorės, moterų žurnalų, literatūrinių ir feminizmo būrelių įkūrėjos. Vaidinimas subtiliai, su švelnia ironija apkaišytas jų laiškais, eilėmis, kūrinių ištraukomis ir yra toks elegantiškas kaip jo herojų skėčių ar skrybėlaičių nėriniai. Tai poetinis spektaklis, bet toks, kokius Lietuvoje matėme prieš 20-30 metų: balti marškiniai ar drobės ritinys juodame fone, vandens dubuo, aidintis juokas, obuoliai. Šį Martino miestelio Kamerinio teatro spektaklį gelbsti gražios aktorės, subtili režisūra ir stiliaus pojūtis (rež. Kamilis Žiška), bet kaip vertinti visus kitus spektaklius, kurių režisūra net nuo mūsų atsilieka gerus 30 metų, be to, jie stokoja dar ir saiko, ir skonio? Po bendrų laboratorijų 18 (!) slovakų dramaturgų iš šiandieninio gyvenimo kasdienybės sulipdė spektaklį „Sarkofagai ir bankomatai“. Keletas jo gabaliukų tikrai įdomūs, bet ilgainiui scena užverčiama plastiko žaislais, nereikalingu, nors brangiai kainavusiu dekoraciniu šlamštu, veidrodžiais ir kt. – po jais drama tiesiog palaidojama. „Jo estetika jau tapo lenkiška“, – apie režisierių Marianą Pecko, dažnai statantį lėlių teatrams Lenkijoje, sako tarsi pasiteisindama viena iš projekto iniciatorių. Bet Lenkijoje tokio stilistinio anachronizmo vis dėlto reikėtų gerai paieškoti. Kultūros barai 2010 · 6 Tada susimąstai: ar gali būti „neteatrinės“, „nesceniškos“ šalys? Nuo Bratislavos iki Slovakijoje reklamuojamo „dipolio“ antrosios pusės – Vienos yra tik 70 km, netoli ir kitos Europos kultūros tikrosios sostinės, per pusdienį ar daugiau automobiliu galima pasiekti jas visas. Pinami dramaturgų tinklai, intensyviai kuriami bendri projektai, kuriems skiriama nemažai lėšų, bet tuo viskas ir baigiasi. Spektakliai tarsi juodosios skylės pradangina bet kokias intencijas, jiems prilygti gali nebent komerciniai mūsų pastatymai, tačiau net ir juose klaiki vaidyba vis tiek bus geresnė. Ar čia provincialumo ir nesidomėjimo kaimynais stigmos (kai išlieka provincialus žvilgsnis į buvusios imperijos sostinę), ar kultūros ir švietimo sistemos spragos? Kultūros politikė ir teatro kritikė iš Slovėnijos paneigia sistemines priežastis – kultūros finansavimu ten nesiskundžiama, bet pas juos akivaizdi teatrinė perprodukcija. Šalyje su 2 mln. gyventojų pastatoma 170–200 spektaklių per metus, potencialūs žiūrovai tiesiog nespėja jų aprėpti. O „įvykių“ nėra. Gerokai našesnė ekonomika neapsaugo nuo kultūrinio kolapso – slovėnų Mariboras, 2012 m. būsiantis Europos kultūros sostinė, neoficialiai jau skelbia bankrotą, nes dar neturi net pagrindinės organizacijos (kaip ir slovakų Košicė, kuri tokia sostine bus 2013 m.). Todėl kur kas įdomiau klausytis apie savitransformacijas: Emilis Hrvatinas, slovėnų režisierius, multimedijų meno atstovas, dramaturgas, muzikas ir t. t. (ataidi Pollescho daina „Per daug talento“), tarsi seka prieš keletą dešimtmečių buvusio populiaraus NSK (Neue Slowenische Kunst) sąjūdžio tradicija. NSK lyderis Draganas Živadinovas anuomet su Baikonūro kosmine stotimi pasirašė sutartį, kad po mirties jo kūnas bus išskraidintas į kosmosą; Hrvatinas prieš keletą metų su dviem kolegomis oficialiai persivadino Janezu Janša, kuris 2004–2008 m. buvo Slovėnijos ministras pirmininkas, – ir visi trys ėmė veikti jo vardu. Bent toks teatras, gyvuojantis ir be scenos. Bratislava įsivedė eurą ir Habsburgų rezidencijas atidavė globaliems šiandienos „nuvorišams“ – prekių ženklams. Eurai tarsi skirti tam, kad vienytų, bet kultūrai jie negalioja. Už 70 km – visiškai kitoks (scenos) pasaulis. Kultūros barai 2010 · 6 Miesto mitas II. Viena „Mano brangus daktare, […] aš vis klausiu save, kodėl niekada per visus šiuos metus nesistengiau susitikti su jumis. Manau, vengiau jūsų iš baimės, kad pamatysiu savo antrininką. Kai skaitau kokį nors nuostabų jūsų veikalą, vis randu ten, už fikcijos, tuos pačius teiginius, interesus, sprendimus, kuriuos jau pažįstu iš savo paties minčių“, – 1922 m. Arthurui Schnitzleriui 60-ojo gimtadienio proga rašė Sigmundas Freudas, gyvenęs už keleto kvartalų nuo dramaturgo.1 Šalia daugelio Vienos ir visos Austrijos mitų (Habsburgai, art nouveau, šnipų sostinė ir emigrantų iš SSRS pirminis punktas) scenoje pastaruoju metu vėl atgyja vaisinga meno ir mokslo jungtis, pasireiškusi abipuse menų ir psichoanalizės įtaka (Thomas Bernhardtas, Michaelis Haneke, Elfriede Jelinek), bandant išsiaiškinti perversijų esmę. Kodėl už prabangaus buržuazinio ir rigoristinio fasado slypi aršus įtūžis, kodėl iliuzijas išstumia neapykanta, kodėl blefuojama džiaugsmu, laime ar net pačiu gyvenimu? Schnitzleris su Freudu ne tik kone identiškai pakartojo vienas kito biografiją (todėl Freudas vadino jį savo antrininku, Doppelgänger), bet ir aiškinosi slaptąsias žmonių poelgių priežastis, nors buvo skirtingų sričių atstovai. Ilgametis festivalio Wiener Festwochen meno vadovas, režisierius Lucas Bondy’s Londono Young Vic teatre pastatė Schnitzlerio pjesę „Meilikavimai“ (Liebelei, angl. Sweet Nothings), iš naujo išverstą Davido Harrowerio, ir privertė anglų publiką susipažinti su jai nežinomu dramaturgu. Įterpsiu: mums, lietuviams, tiesiog būtina išsiversti šią pjesę ir tinkamai atrasti šį autorių. The Guardian kritikas Michaelas Billingtonas palygino Schnitzlerį su Pirandello, nors stiliaus požiūriu, manyčiau, gerokai prašovė, nes šiam dramaturgui artimesnis, bent jau pagal Bondy’o pastatymą, būtų Čechovas – po nekalto flirto kauke slypi nerimas ir įtampa, nerūpestingai šypsantis griaunamas kito žmogaus gyvenimas. Trys jaunuoliai – Teo, Kristina ir Mici – laistydamiesi šampanu švenčia eilinę dieną pas savo draugą Fricą, pasiskirstę į stovyklas. Moterys užima laukimo poziciją: Kristina laukia Frico, kuris yra užmezgęs ro25 „Meilikavimai“. Režisierius – Luc BONDY. Spektaklio scena maną su vedusia moterimi, Mici – labiau patyrusi süsse Mädel (saldi mergina) – be iliuzijų flirtuoja su Teo. Vyrai išsisukinėja nuo meilės ir žemina jas abi. „Mūsų problema ta, – sako dekadentiškasis cinikas Teo, – kad mes negalime pakęsti moterų, kurias įsimylime.“ Fricas, kuris, apimtas nerimo, vis prieina prie lango ir stebi gatvę, ar neateina kas nors (ne)lauktas, norėtų, kad viskas išsispręstų savaime, ir jam nereikėtų laužyti galvos, ką pasirinkti – patyrusią meilužę ar naiviai tyrą Kristiną. Pasirinkimas ateina pats – meilužės vyro grėsminga poza. Šaltas, racionalus, su įkalčiais laiškuose. Susitariama dėl dvikovos. Antras veiksmas yra ištisinis laukimas – Kristina iš pradžių laukia, kad Fricas pagaliau ryšis, vėliau, kad jis pasirodys po dvikovos, kurią visi nuo jos nuslėpė: Čechovas irgi panašiai įkalins Iriną laukti Tuzenbacho, bet Schnitzleris šią sceną išplėtoja iki menkiausių niuansų. O Bondy’s visa tai sustiprina beveik nematoma ranka: apskritoje scenoje, iš trijų pusių apsuptoje žiūrovų, jau26 ni aktoriai švenčia eidami ratu be sustojimo – prigula, prabėgom pasibučiuoja, susėda ant grindų, kaičia kavą, žengia per sofą ar ant rojalio, išsilenkia vienas kito, tramdo glamones vulgariais kepštelėjimais, erotiką – žeminimu, judesiais atkartoja abstrakčią scenografijos liniją, kuri neabejotinai primena Vienos secesiją (dailininkas Karlas-Ernstas Herrmannas). Steriliai gražią sceną pamažu užtvindo buteliai, konfeti, pyragaičiai, žvakės, kol ji visiškai apšniaukščiama. Sutarus dėl dvikovos, ratas ima beveik nepastebimai suktis (su juo sinchroniškai sukasi ir lubos, prie kurių laidais prikabinti langų rėmai). Finale beveik visiškoje tamsoje kelioms akimirkoms į sceną tarsi šmėkla įeina moteris ir puola Fricui į glėbį. Ji mums pasivaideno? Ar buvo iš tikrųjų? Ar tai tik neišsipildęs Frico troškimas? Antrame veiksme Kristinos tėvas (nuostabus Davido Sibley vaidmuo) kankinasi, kaip dukrai pasakyti, kokia dvikovos baigtis. O kai kiti praneša tą baisią žinią, pamažu sceną užlieja akinamai balta šviesa – ją, kaip ir Kultūros barai 2010 · 6 tiesą, veikėjams sunku ištverti. Pirmas veiksmas buvo skirtas vyrų nuopuoliui, antras – Kristinos kryčiui. Jos reakcija į žinią, kad mylimasis žuvo ir jau palaidotas, netikėta – kodėl visi apie tai žinojo, bet jai nepranešė, kas ji tokia jiems ir kas yra draugystė? Dabar, per vieną monologą, ji ima manipuliuoti visais, juos šantažuoja, žemina – ir taip punktyrais nužymimas asmeninis būsimas jos dekadansas. Galantiška jaunų aktorių vaidyba, kontroliuojama Luco Bondy’o subtilaus, išmintingo ir neakcentuojamo žvilgsnio, spinduliuoja aukštąja teatrine kultūra. Mieli meilės niekučiai virsta šiurpia tragedija, kuri pateikiama lengvu Vienos gyvenimo stiliumi. Londone sukurtas elegantiškas rimtumas ir aristokratiška laikysena puikiai dera prie Vienos miesto su išpuoselėtais parkais ir grakščiai vingiuojančiomis pastatų linijomis. Moterų, vyrų balsai II. Lepage Kai kas čia nekvestionuotina – Wiener Festwochen yra turtingas ir vienas seniausių Europos festivalių, todėl rengėjai neturi niekam įrodinėti jo reikšmės. Pradėtas rengti 1951 m., kai Viena, dar būdama padalyta į keturis sektorius, pasiūlė tai, ką jau buvo išbandžiusi XIX a. pabaigoje – tapti aristokratu galima remiant scenos meną ir muziką. Miestas pasiūlė tarptautinį festivalį. 50-mečio proga išleistoje knygoje „1951–2001. Festivalis tarp reprezentacijos ir susierzinimo“ (1951-2001. Ein Festival zwischen Repräsentation und Irritation) pateiktas Wiener Festwochen apsilankiusiųjų sąvadas – tai garsiausi pasaulio teatro, šokio, muzikos vardai. Ir šiandien šis festivalis krizės nejaučia, jo biudžetas yra 14,3 mln. eurų, skeliamų perpus muzikai ir teatrui, – tai leidžia ne tik atsivežti geriausius pasaulio spektaklius, bet ir juos koprodiusuoti, kaip „Meilikavimus“ ar Robert’o Lepage’o „Lūpų sinchroniją“ (Lipsynch). Po keleto trumpų projektų Lepage’as vėl grįžo prie ilgo, tiksliau, gigantiško metražo. Jo spektakliai tapo savotiškomis pasaulio teatro gairėmis ir išreiškia pagrindines tendencijas: „Drakono trilogija“ (1987) buvo vaidinama penkias su puse valandos ir aprėpė įvairius Kultūros barai 2010 · 6 globalizacijos aspektus nuo realios 1910 metų Kinijos iki 1985-ųjų Kvebeko Čainatauno; „Septynios Otos upės atšakos“ (1994) truko septynias valandas ir tyrinėjo žmonių klajones jų pačių sukeltų katastrofų – atominės bombos ir AIDS – fone; naujojo tūkstantmečio beveik dešimties valandų trukmės (gryno scenos veiksmo– šešios su puse valandos!) saga „Lūpų sinchronija“ panardina į trūkinėjančių ryšių tarp šeimos narių, į balso ir susikalbėjimo temas. Tai devynių asmenų saga apie atsitiktines likimo lemtas pažintis, patvirtinanti, kad žmones vienus nuo kitų skiria tik „keletas tarpinių žingsnių“. Operos dainininkė Ada įsivaikina kūdikį, kurio motina, nikaragvietė prostitutė Lupė, mirė lėktuve, kai jos kartu skrido iš Frankfurto į Monrealį. Užaugęs Džeremis palieka įmotės ir jos naujojo vyro neurologo Tomo (su juo Ada susipažino ieškodama kūdikio) namus, taip tarsi atsisakydamas paklusti motinos balsui. Baigęs kino studijas JAV, jis ima kurti filmą apie savo tikrąją motiną, užmezga romaną su jame besifilmuojančia Lotynų Amerikos TV žvaigžde, o ir pats filmas primena muilo operą. Tomas operuoja žmonių smegenis (Hamleto monologas „Būti ar nebūti“ skamba jam laikant rankose smegenų modelį) ir susideda su paciente, džiazo dainininke Mari, kuriai išoperuoja auglį. Ši kuriam laikui praranda ne tik gebėjimą kalbėti – sužalota atmintis pradangina ir vaikystės prisiminimus, todėl ji bando tėvo žodžius ir balsą atkurti pagal nebylią šeimos kino kroniką. Labiausiai nutolusi pažintis – su Sara, buvusia prostitute, kuri prižiūri Ados tarties mokytoją, ir jos surastu broliu Rikiu (vaikystėje jį prievartavo tėvas, o jis turėjo santykių su seserimi), garsiu BBC žurnalistu, kuris buvo ir nikaragvietės Lupės klientas... Linijos driekiasi, susieina, išsiskiria, bet viskas pateikiama itin sklandžiai ir aiškiai, kiekvienam veiksmui parenkamas pagrindinis personažas, o kiti aštuoni aktoriai kartais pasikeičia tiesiog neatpažįstamai. Žiūrovai gali neskubėdami sekti šį pažinčių, išsiskyrimų ir iš naujo atrastų biografijų romaną, kad pabaigoje sugrįžtų prie pradžios: Džeremis žiūri vienintelį išlikusį filmuotą pokalbį su savo motina, kuri 27 žurnalistei pasakoja, kaip ją prievartavo keletas vyrų: klausosi pasakojimo apie tai, kaip jis buvo pradėtas. Šįkart iš jo, kaip anksčiau iš kitų, sklinda nebylus vienatvės riksmas – nei sutikti žmonės, nei draugai nieko nereiškia, kūno persikėlimai iš vienos vietos į kitą lėktuvais (Lepage’o pamėgta tema), metro, automobiliais tik paryškina žmogaus klajones, kurias ištikimai gali lydėti vien debesys, sniegas, žibintai… Lepage’o spektakliuose kur kas svarbesnis yra ne pasakojimo turinys, o forma. Jis – bene iškiliausias pasaulyje vaizdų kūrėjas, technikos ir vaizdo novatorius, režisavęs ir Cirque du Soleil spektaklį, ir Peterio Gabrielio dvejas pasaulines gastroles (Secret World, Growing Up). Derindamas įvairias vaizdo ir garso technikas – nuo realistinių dekoracijų iki video, kompiuterinės grafikos, iliuzinės apgaulės kūrimo – jis stulbinamai natūraliai „implantuoja“ jas į „Lūpų sinchronija“. Režisierius – Robert LEPAGE. Spektaklio scena 28 spektaklį. „Lūpų sinchronijoje“ svarbiausias yra balsas, jo santykis su kalba ir kalbos psichologija, todėl čia pateikiamas turtingas garsų repertuaras – nuo nebyliojo kino iki balso kodavimo, įrašų, programavimo, filmų garsinimo, vokoderio, santykio tarp gyvo ir medijuoto balso, kai sutrinki, neatskirdamas gyvos kalbos nuo jos įrašo. Scenoje skamba pasaulio kalbų įvairovė, tikras Babelio bokštas – žiūrovams suteikiama galimybė klausytis vokiečių, Londono ir Mančesterio britų, Kanarų salų ir Nikaragvos ispanų, Paryžiaus ir Monrealio prancūzų kalbų atmainų. Kurdamas spektaklį Lepage’as konsultavosi su Kvebeko psichologais, kad įsigilintų į žodžio, balso, kalbos aspektus. Išgirsta nauja teorija persmelkė visas siužetines spektaklio linijas: pasirodo, būdamas motinos įsčiose, kūdikis pirmiausia išgirsta ne jos, o tėvo balsą, nes tuo metu jis pats yra motinos dalis. Nuotr. iš festivalio Wiener Festwochen archyvo Kultūros barai 2010 · 6 Tėvo balsas yra Dievo balsas, kviečiantis jį į naują erdvę, nustatantis jo ir pasaulio santykius. O motina suteikia vaikui kalbos pagrindus (tai rodo net žodžiai Muttersprache, Mothertongue). Lepage’as sieja ne tik mokslo ir technikos naujoves, kurios suteikia neribotas galimybes vizualiajai ir garsinei spektaklio raiškai, bet ir – tas šiandien ypač madinga – mokslą su menu. Kartais tas teorijas jis parodijuoja (antai gydytojas aiškina, neva Siksto koplyčios garsiosios freskos scenoje „Adomo sukūrimas“ Dievo pusė idealiai atkartoja smegenų formą), o kartais taip įtaigiai (bet ne natūralistiškai) imituoja smegenų operaciją kompiuteriu, kad žiūrovams darosi nejauku. Tačiau kitokį teatro suvokimą išduoda jau viena pirmųjų scenų: kai Ada dainuoja Bacho ariją (vaidmenį kuria tikra operos dainininkė Rebecca Blankenship), lėktuvui su Džeremiu lange skrendant į Ameriką, ant fiuzeliažo stogo beždžioniukės poza atsitupia tikroji jo motina – jauna laukinukė smalsiomis akimis. To pakaktų, trumpa akimirka atveria naujo nepažinaus pasaulio erdves – bet vėliau scena pertempiama, motina lėtai keliauja per visą lėktuvą, kol galiausiai patetiškai ištiesia į sūnų rankas. Ši scena pakartojama ir spektaklio finale, bet dabar jau sūnus paima ant rankų motiną ir paguldo ant žemės. greta dainuoja Ada – ir matome itin patetišką Pietos variantą. Paprastų žmonių ir banalių situacijų kasdienybę tai kilsteli iki religinio ir, deja, kičinio apibendrinimo. Mačiau tik vieną Lepage’o spektaklį, todėl negalėčiau kategoriškai teigti, bet šįkart jis išsiduoda esąs ne tiek „minčių sprogdintojas“, kiek tiesiog pasakotojas vaizdais. Ne vienas kritikas pripažino, kad šiam spektakliui stinga koncentracijos, net suregistravo2 apskritai nereikalingus epizodus (pvz., filmo kūrimo scena iš esmės niekuo nepraturtina siužeto), tačiau turima omenyje ne tiek laiko trukmė, kiek minties grynumas. Režisierių galima suprasti: statant spektaklį ištisus dvejus metus, darosi sunku ne tik atsisakyti abejotinų siužeto linijų, bet ir apskritai suabejoti jomis. Nuosekliai pasakodamas vaizdais Lepage’as yra ne tik novatoriškas, bet ir demokratišKultūros barai 2010 · 6 kas režisierius, kuriam rūpi, kad jį suprastų ne vien meno gurmanai – iš čia ir toji (neatleistina) patetika, ir komedijinės, nors išmoningai sukurtos scenos. Devynių žmonių istorija stulbina savo apimtimi ir normaliai dozuota, anaiptol ne šokiruojančia, bet vis dėlto vaizdų ataka. Tyrinėjome garsą, bet neįtarėme, kaip stipriai buvome veikiami vaizdų, scenografijos, kuri per kiekvieną iš devynių veiksmų pakeičiama mažiausiai penkis kartus. Nuolatos keitėsi ir mūsų padėtis: per Lotynų Amerikos stiliaus laidotuves scena tamsi, vėliau atidaroma kolumbariumo plokštė, ir į žiūrovų salę plūsteli „dienos“ šviesa. Karstas kišamas į vidų, t. y. tiesiai į žiūrovų salę, bet laidotuvininkas sako: ne, čia jau užimta. Suprask, užėmėme mes, žiūrovai. Neabejotinai – būsimi mirusieji. Vienoje gražiausių scenų matome Monrealio gatvę vakare – ramiai krinta virtualus (video-) sniegas, pakeliui į namus žmonės užsuka į knygyną. Įeina, ir žiūrovai jau nebegirdi, kas kalbama, nebent tada, kai prasiveria tariamos durys, – jie yra gatvėje. Scenos dekoracijos po šio epizodo apsukamos ir viskas identiškai pakartojama, bet dabar žiūrovai „atsiduria“ jau viduje, jie girdi pardavėjos žodžius, bet negirdi gatvės triukšmo. Keletą valandų stebėdamas, kas vyksta scenoje, staiga suvoki, kad režisierius pakeitė tavo, žiūrovo, vaidmenį – iš aktyvaus ar pasyvaus į tiesiog stebintį: tu ne tik seki istoriją, kuri galbūt gerokai skiriasi nuo tavosios,– tu esi vujeristas, kuris stovi gatvėje ir žvelgia į svetimus langus, bandydamas atspėti ar susigalvoti, kas vyksta už jų. 1 http://www.time.com/time/magazine/article/0,9171,824657,00. html#ixzz0p3AHHPg3 2 http://www.theglobeandmail.com/news/arts/theatre/nestruck-on-theatre/chapter-by-chapter-review-of-robert-lepages-lipsynch/article707872/ 29 Stasys EIDRIGEVIČIUS Plakatų imtynės Varšuvos Vilanovo muziejuje G egužės 31 d. gaunu laišką: „Mielas Stasy/Daktare/ Rotenberg laikais plakatų bienalė buvo išstumta į prieatvažiuoju rytoj 10 val. Varšuvoje būsiu iki birželio miestį – Vilanovą. Atseit plakatas – tai ne menas. Įdomus 6 d. Dirbsiu 22-osios Tarptautinės plakatų bienalės žiuri faktas: rengdama Zachętoje jubiliejinę parodą „Lenkų mepirmininku. Noriu su tavim susitikti. – Günter Rambow.“ nui 100 metų“ toji pati direktorė pakvietė žymų šveicarų Günteris – vienas žymiausių Vokietijos plakato meistrų. kuratorių Haraldą Zeemaną ir davė jam visišką laisvę, ką atrinkti. Buvau maloniai nustebintas paGyvena Giustrove. Jo namai – tikra pimatęs, kad pagrindinę Zachęta salę jis lis, kurioje yra ir dailės galerija. Per meskyrė plakatams – prikabino jų nuo žetus rengia dvi rinktines parodas. Prieš mės iki lubų... keletą metų ten buvo rodoma ir mano Prieš pat bienalę atidaryta net 18 ją lykūryba. Günteris neseniai atšventė savo dinčių parodų įvairiose miesto galerijo70-metį, pas jį viešėjau, vyną į jo sveise, net kavinėse ir kituose užkampiuose. katą gėriau. Susipažinome Japonijoje – Viena iš pirmųjų atsidarė Tomaszewski/ 1997 m. kartu dirbome plakatų trienaRosocha paroda grafikos ir plakatų galėje, Toyama muziejuje. Pasirodo, mūsų lerijoje. Henrykas Tomaszewskis, vadipožiūris į meną, į plakatą yra panašus, namas lenkų plakato tėvu, mirė prieš nepaisant to, kad mudviejų stilius vikeletą metų. Tai jis pradėjo šlovinti siškai skirtingas. Jo plakatai rėksmingi, Lenkiją pasaulinėje arenoje. Jo pastanaštrūs, atakuojantys. gomis Lenkija tapo savotišku plakatų Sėdime mano dirbtuvėje ir Günteris centru, atsirado lenkų plakato mokysako: „Manau, Vilanovo plakatų mukla. Jis dėstė Meno akademijoje, pas jį ziejus pagraužtas korupcijos.“ Aš jam studentai traukė iš įvairių šalių. Vieną pritariu, nes irgi tą patį jaučiu. „Taigi, – jo mokinį – Haime Nieto neseniai susako, – atvažiavau su ja kovoti.“ Palinkėtikau Madride, jis man aiškino, kad jau sėkmės… ispanai gero plakato neturi. O LenkiAnt bienalės katalogo viršelio ir joje, atvirkščiai – plakatas vis dar žydi, jos plakato pavaizduotas imtynininnors panašu, kad tikrasis žydėjimas kas – pusnuogis stipruolis. Svarstau, jau praėjo. Kai aš atvažiavau į Lenkiją kokį ryšį tas vyrukas turi su plaka- Takahiro ETO (Japonija). 1980 m., gatvėse buvo gausu meninių tais? Gal tik tokį, kad liepos mėnesį Didžiojo sumo imtynės plakatų, daugelio jų autorius – Jerzy’s Varšuvoje vyks pasaulinis gėjų paradas, – matyt, viliamasi, kad svečiai susidomės ir pla- Czerniawskis. Tikras talentas, unikali asmenybė. Bet jo gyvenimas pakrypo gan keista linkme – dabar jis dirba katų paroda. Ši plakatų bienalė – jau 22-oji. Pirmosios buvo ren- atsiskyręs nuo žmonių, kategoriškai nenori dalyvauti giamos Varšuvoje, Zachęta rūmuose. Direktorės Andos parodose. 30 Kultūros barai 2010 · 6 Tarp bienalę lydinčių parodų – ir Bulgarų kultūros centre surengta ekspozicija „Bulgarijos raidės – Europos alfabetas“. Bulgarijoje vyksta Teatrinio plakato bienalė, kurios organizatoriai pavertė ją gan originalia paroda, keliaujančia iš šalies į šalį. Trisdešimčiai kviestinių dailininkų davė po vieną abėcėlės raidę ir paprašė sukurti tos raidės įvaizdį. Man teko raidė Y. Nupiešiau klouną pajūryje kojomis į viršų. Du garsūs tos parodos dalyviai – Tapani Aartomaa (Suomija) ir Shigeo Fukuda (Japonija) neseniai mirė. Tarp iškeliavusiųjų į aną pasaulį (2009) ir Franciszekas Starowiejskis – piešinio, plakato meistras, garsus lenkų meno atstovas, pastaraisiais metais atsidūręs šešėlyje, nepelnytai užmirštas, nes į pirmą planą išsiveržė triukšminga ne itin talentingo jaunimo banga. Per šį dešimtmetį lenkų plakato situacija pasikeitė. Beveik nekuriami kino filmų plakatai. O ir plakatas tapo preke. Priviso pseudokolekcininkų, kurie lyg garsina lenkų plakatą, bet iš tikrųjų reklamuoja save, vežioja kolekcijas po įvairias parodas pasaulyje, net neinformuodami apie tai tų plakatų autorių. Spausdinami žinomų plakatų nelegalūs tiražai, nes tai nebloga prekė... Tačiau grįžkime į Vilanovą. Truputis skaičių: į pagrindinę bienalę pateko 453 plakatai, dalyvauja 288 autoriai iš 50 šalių. Kai žvalgaisi po tirštą ekspoziciją, akyse mirgėte mirga. Sunku išskirti, kuris čia geresnis. Juk ir taip atrinkti geriausieji. Tarptautinė žiuri paskyrė 3 kategorijų premijas – tai kultūrinis, reklaminis, ide- Jianping He (Vokietija). ologinis plakatas. Globalinis atšilimas Kultūros barai 2010 · 6 Vienas iš apdovanotųjų – Jianping He, jo kūrinys „Globalinis atšilimas“ verčia klausti, ar čia plakatas, ar karikatūra? Matome Mao Tse Dungo portretą, jo veidu srūva prakaitas. Sakyčiau, tai šmaikšti satyra, ir tiek. Istvánas Oroszas, labai garsus Vengrijos plakatistas, apdovanotas už plakatą VOLK (Liaudis). Matome rugių varpą, persmeigtą didele vinimi. Sunkiasi kraujas. Plakatas iškalbingas. Taigi politiniai motyvai vis dar dažni – sunku pamiršti socializmo laikus tiems, kurių likimus jis sujaukė. Suomis Kari Pipo apdovanotas už plakatą, skirtą japonų plakatisto Shigeo Fukudos atminimui. Plakato centre – raidė F tartum laiptai į amžinybę. Raudonas dramatiškas fonas. Taupu, stipru, prasminga. Maja Wolna (Lenkija) plakate „Odslona 7“ pavaizdavo iranietę, pro galvos apdangalo siaurą plyšelį žiūrinčią į pasaulį. Drabužių kaustomas jos siluetas primena karstą. Paaiškinime dailininkė rašo: Irane moterims už neištikimybę gresia mirties bausmė. Taip, paskaitęs paaiškinimą, sakyčiau, kad plakatas geras. O kas paaiškins gatvėje tiems, kurie skuba, lekia? Plakatai turi kalbėti patys... Leszeko Zebrowskio (Lenkija) teatriniam plakate „Buvo žydė, nėra žydės“ matome mažą popierinį laivelį, kurio atspindys virpa vandenyje. Laivelio forma susiliečia su atspindžio forma ir primena šešiakampę žvaigždę. Sumanymas metaforiškas, išraiškingas. Tai plakato kalba. Vadinasi, gerai. Prancūzas Michelis Quarezas – gerai žinomas, populiarus autorius, plakate „Bobigny-Forney“ narplioja juodaodžių problemą Prancūzijoje – aktualu, bet neįspūdinga. Jei būčiau žiuri narys, už tą darbą premijos neduočiau. „Chopinas naujai“ – tai atskiras konkursas, nes šiemet švenčiamos 200-osios kompozitoriaus gimimo metinės. Kur pažvelgsi – visur Chopinas. Kai taip per31 Prastu skoniu nustebino Leszekas Zebrowskis, nupiešęs Chopino degtinės butelį, o šalia – girtuoklį, kurio dantys – tai... klavišai. Nei juoktis, nei verkti, kičas blogiausia prasme. Ir tai tas pats autorius, kuris apdovanotas už plakatą „Buvo žydė, nėra žydės“. Gal tai smulkmena, bet ji menkina bienalės lygį. Dar viena kategorija – „Auksinis debiutas“. Čia laimėjo kino Lee Bob plakatų diptikas „Myliu Kiniją“. Įdomu tai, kad viename portrete šviesa išgaunama, beriant ryžių grūdelius, o kitame – šešėliai, beriant žemės žiupsnius. Gaila, kad čia nepasireiškė niekas iš kūrybingo Lietuvos jaunimo. Bienalėje apskritai buvo tik vienas lietuviškas akRyszard KAJZER (Lenkija). Chopin centas – rodžiau plakatą, kurį sukūriau Vilniuje 2009 sistengiama, kompozitoriaus vardas nuskęsta banaly- m. vykusiam Europos kultūros žurnalų, vienijamų bių jūroje. Šitame konkurse dauguma žaidžia arba internetinio portalo eurozine, susitikimui „Europos pianino klaviatūra, darydami iš jos įvairius pokštus, istorijos“. Per spaudos konferenciją ir net per iškilmingą dažnai banalius, arba Chopino profiliu. Autorių iš JAV – Nancy Skolos, Thomaso Wedellio plakatas bienalės atidarymo ceremoniją parodos kuratorė de„200 metinės. Fryderykas Chopinas 2010“, nors ap- javo, kad labai stinga lėšų. Tas dejavimas buvo tikrai dovanotas, bet nieko nauja nepasako. Kompiuterinė ne vietoje. Kas vaišių laukiantiems svečiams guodžiasi, kad yra visai nuskurdęs? Norėjau kuo greiklaviatūros interpretacija. čiau iš ten ištrūkti. Susitikęs Eishi Kitazawą iš Tokijo GGG galerijos ir garsų japonų plakatistą Shiną Matsunagą pasiūliau: gal norite pamatyti mano dirbtuvę? Taip, – linksi galvomis. Sėdame į mašiną ir važiuojame. Mano svečiai kalba tik japoniškai. Aš žiūriu pro langą į namus, sankryžas, plakatų stulpus, lekiančius pro šalį. Nematyti nė vieno meninio plakato. Kur jie? Vilanovo muziejuje? Plakatų parduotuvėje?.. Einame į mano dirbtuvę, svečiams rodau slenkstį – sakau, teko paaukštinti, kad manęs vėl neapsemtų, juk dabar Lenkijoje tokie potvyniai… Sagmeister Inc. (Stefan SAGMEISTER, Joe Anna Chorzępa (Lenkija). Komunizme buvo SHOULDICE, Richard THE) (JAV). Musė 32 geriau Kultūros barai 2010 · 6 István OROSZ (Vengrija) Liaudis Kari Pipo (Suomija). Shigeo Fukudos atminimui Leszek Zebrowski (Lenkija). Buvo žydė, nėra žydės Maja WOLNA (Lenkija). Odslona 7 Stasys Eidrigevičius. Plakatas. 2009 Kęstutis ŠAPOKA APIE METODOLOGINĘ PAINIAVĄ IR METODOLOGINĮ NERIMĄ M artos Vosyliūtės projektas „Sekta“ Vilniaus geležinkelio stoties galerijoje man pasirodė svarbus kaip individualus menininkės veiksmas ir kartu kaip tam tikro platesnio reiškinio „simptomas“. Ko gero, autorė abejoja Lietuvos (šiuolaikinio) meno ar apskritai visos kultūros institucija kaip tokia. Jos fotografijos, (anti)tapyba, (anti)objektai, „šviesos menas“ (tušti švytintys stendai, ironiškai pavadinti „Kultūros vadyba“) – tai kandžios kultūrinės replikos, atskleidžiančios arogantiškai kritišką poziciją. (Anti)tapybos ciklo tema – Vilniaus viešųjų erdvių bjaurojimas, profesinis bei pasaulėžiūrinis cinizmas ir/ar infantilumas, pasireiškiantis visokiais valdovų rūmais ar stiklinėmis daugiabučių dėžutėmis, pseudopaminklais ir t. t. Kultūrinė Vilniaus centro „aura“ atskleidžiama per tariamai kvailą, cinišką, profanišką, infantilią prizmę. Pašaipios frazės „kūriniuose“, aštrūs komentarai, atstojantys ir kūrinių pavadinimus, įvardija konkrečius miesto darkytojus architektus. Karčiai konstatuojama, kad jiems vis tiek niekada neteks atgailauti dėl savo veiklos. Tekstai kartais papildo „kūrinius“, o kartais vaizdai tampa (inter)teksto dalimi. Viename iš (anti)tapybos darbų matome garsios Vytauto Balčyčio sovietmečiu darytos fotografijos „Sčastje“ parafrazę, tik vietoj rusiško užrašo laimė įrašyta Balčyčio pavardė. Ironizuojamas ne tiek pats fotografas asmeniškai, kiek lietuvių fotografijos, o, matyt, ir dailės, romantiniai mitai. Dažnas kultūros vartotojas, atsidūręs Martos Vosyliūtės „Sektoje“, turėjo pasijusti nepatogiai, nes tyčiojamasi ir iš jo, ir iš paties „parodos“ fakto. Šis projektas svarbus ir kitu atžvilgiu. Prieš kurį laiką, rašydamas apie grafiko Rolando Rimkūno tušinuku atliktus kūrinius (1998–2000 m.), sukėlusius nepasiten- Kultūros barai 2010 · 6 kinimo šurmulį, minėjau, kad sarkastiškų, parodijinių, tiesmukų taktikų naudojimas tam tikrais atvejais būna prasmingesnis (aktualesnis) nei banalybėmis tiesiogine šio žodžio prasme virtusių (pseudo)metafizinių klišių štampavimas. Tada turėjau omenyje ne vien Rimkūną, bet nenorėjau skubėti ir laukiau „patvirtinimo iš šalies“. Neseniai dailės kritikė Eglė Mikalajūnaitė, aptardama „pankišką“ Martos Vosyliūtės projektą1 apžvelgė šiam projektui giminiškus atvejus ir išskyrė tam tikrus menininkus kaip daugiau mažiau bendrą reiškinį. Taigi, šalia Martos Vosyliūtės buvo paminėti Algis Ramanauskas, Benigna Kasparavičiūtė, Kęstutis Šapoka, Rudolfas Levulis, netiesiogiai ir projekto „Laisvalaikis, sportas, kultūra“ dalyviai – Gintaras Znamierowskis, Donatas Srogis, Evaldas Jansas, Jonas Valatkevičius. Šį sąrašą papildyčiau Jonu Zagorsku, Marium Valančium, Kristijonu Miliūnu, iš dalies į šią kompaniją tiktų Laura Garbštienė ir Aistė Kirvelytė. Pirmiausia reikėtų aptarti šio reiškinio sąlygiškumą. Daugelį minėtų menininkų galima pavadinti skirtingą (anti)meną kuriančiais, nevienodo profesinio lygio individualistais ir, manau, jiems nepatiktų būti suplaktiems į krūvą. Kai kurie turbūt net nepažįsta vienas kito asmeniškai, o jei pažįsta, tai galbūt yra kritiškai ar net priešiškai nusiteikę vienas kito atžvilgiu. Be to, vargu ar kurio nors iš išvardytųjų visą meninę veiklą galėtume apibūdinti kaip „pankišką“ arba be išlygų vadinti „instituciškai kritiška“ (abu šie apibūdinimai nėra tikslūs, nors kai kuriais atžvilgiais jie tinka). Vilniuje nėra už oficialios institucinės meno infrastruktūros ribų nuosekliai dirbančių „kontrkultūrininkų“, tokių viešąjį sektorių parazituojančių ir parodijuojančių reiškinių 33 kaip, pavyzdžiui, Suicide Club, The Billboard Liberation Front, The Yes Men ir pan. Kita vertus, iš dalies artimu reiškiniu galėtume laikyti Algio Ramanausko beveik dvidešimt metų plėtojamą įvairialypę veiklą – į uždarą (tradicinio ir šiuolaikinio) meno infrastruktūrą su nusistovėjusia subordinacija jis infiltruoja elementus, kurie dehierarchizuoja sistemą ir yra atkeliavę iš kitų viešojo sektoriaus sferų, iš popkultūros. Žvelgiant retrospektyviai, galima išskirti tam tikrus per pastarąjį dešimtmetį išryškėjusius bruožus – sąmoningą bukumo, sarkazmo, konkretumų, (daugiasluoksnio) tiesmukumo, (auto)ironijos, naivumo, kičo, tyčinio retrogradiškumo, vietos ir konteksto lokalumo, demonstratyvaus subjektyvumo, kategoriškumo, arogancijos, absurdo kaip konceptualaus veiksnio naudojimą įvairiomis dozėmis ir konfigūracijomis. Ryškių tokio mąstymo pavyzdžių (be minėto Rolando Rimkūno) būta ir anksčiau – prisiminkime Mindaugo Šimkaus kūrinį „Taip pasaulis nesikeičia“ su užrašu „Jeigu žmogus kultūringas, jam ... nereikalingas“ ant plastiko, sukėlusį isteriją 1995 metų parodoje „Dėl grožio“ ar erzelynę dėl toje pačioje parodoje eksponuotų Gintaro Znamierowskio tapybos darbų ir objektų „menkos“ meninės vertės. Taigi, tokių skirtingų, pavienių atvejų būta, bet jie marginalizavosi, nes meno klišių fone buvo sunku suvokti šios taktikos nuoseklumą ir kryptingumą, todėl kritinis konceptualus žodynas buvo atmestas a priori. Iš to ir kyla tam tikra metodologinė sąvokų painiava, kurią aptarsiu vėliau. Iš dalies tai sietina su pastaruoju metu vis labiau gilėjančia Vilniaus (šiuolaikinį) meną administruojančių institucijų stagnacija. Praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje kartu su ŠMC ir SŠMC debiutavusių menininkų kūryba, teikusi dailės atsinaujinimo vilčių ir dvelkusi revoliucinėmis nuotaikomis, iš pradžių darė didelę įtaką jaunesniesiems, bet netrukus buvo paversta meno elito simboliu. Įšaldyta Nacionalinės dailės galerijos kolekcijoje (ir koncepcijoje), šiuo metu ji yra ideologiškai išsikvėpusi, nors formaliai dauguma šios grupės menininkų tebekuria puikų meną. 34 Todėl pastaruoju metu suaktyvėjo anksčiau (sąlygiškai) į kultūros paraštes išstumti autoriai (pvz., grupiniai „Nostalžy“, 2006, „Mūsų laikų herojai“, 2009 m., „Laisvalaikis, sportas, kultūra“, 2010 m., personaliniai Jono Zagorsko, Gintaro Znamierowskio, Algio Ramanausko, Lauros Garbštienės, Martos Vosyliūtės ir kt. projektai). Tam tikros daugiau ar mažiau objektyviai susiklosčiusios išorinės sąlygos paryškina subjektyvias atskirų menininkų reakcijas ir kai kuriuos bendresnius pasaulėžiūros bruožus. Periferininkų (anti)statusas kai kuriais atvejais pats savaime suteikia kritinį atspalvį. Pavyzdžiui, tai, kad Gintaras Znamierowskis ar Donatas Srogis, ilgai buvę išbraukti iš oficialaus meno diskurso, dalyvavo keliuose neinstituciniuose projektuose, savaime kuria alternatyvią kritinę erdvę. Kontekstualiai galime koduoti ir Jono Zagorsko videodarbus bei akcijas, kai „periferiškumas“ daro įtaką plastinei kalbai. Taip sukuriama „ŠMC direktoriaus ašara“ ar serija (auto)ironiškų „videopatarimų“ jauniems menininkams, kaip „nenusiminti desperacijos akimirkomis“ arba kaip, užsidarius nuo visuomenės, išgyventi sunkmetį. Performansas „Menininkas, skriejantis milžinišku greičiu“ netiesiogiai kalba apie tai, kaip institucinė sistema unifikuoja kūrėjus. Ne visi kūriniai vadintini „kritika“, tačiau jie turi kritinių bruožų rinkinį. O dėl užsitęsusios „trinties“ (ją didina, pavyzdžiui, ir principinis Zagorsko nusistatymas nešokti pagal kuratorių dūdelę) su pagrindinėmis Vilniaus šiuolaikinio meno institucijomis tie bruožai konkretizuojasi. Tą patį galima pasakyti ir apie Benignos Kasparavičiūtės sarkastiškas kontekstualias tapybines taktikas, jos videoparodijas, kurių radimąsi (iš dalies, žinoma) lėmė ne tik dailės istorijos kontekstai, bet ir reakcija į konkrečią „periferinę“ situaciją. Lauros Garbštienės kūrybą sunku būtų pavadinti kritine. Tačiau tam tikroje situacijoje jos provokatyvūs, bet nešokiruojantys, naivūs ar ideologiškai beprasmiški kūriniai įgauna kritišką skambesį. Instituciniu (šiuo atveju ir geografiniu) požiūriu užribyje esančiam Mariui Valančiui autsaiderio patirtis Kultūros barai 2010 · 6 leidžia imtis autoironiškos ir/ar (savi)kritiškos kūrybos. Jis nesistengia nei atitikti institucijų ar galerijų kanonų, nei jiems oponuoti. Atsiranda nereprezentatyvios, formaliai periferinės (anti)meninės formos, sukurtos už formalaus ar konceptualaus mainstreamo, įvaizdžio ar savo (prekinio) stiliaus formavimo ribų. Tą patį galima pasakyti apie „pogrindinį“ tapytoją Kristijoną Miliūną, kurio profaniškas tapybinis sarkazmas ilgą laiką buvo ne tik nepriimtinas, bet ir nesuvokiamas oficialios (net šiuolaikinės) Vilniaus profesionaliosios tapybos kontekste. Tačiau, gilėjant atitinkamų institucijų ir diskursų krizei, tampa aktualus būtent dėl nereprezentatyvių, periferinių savo bruožų. Pasižvalgę įdėmiau, rastume ir daugiau „periferininkų“ – tai būtų ir Žilvinas Dobilas, ir Robertas Gritėnas, ir Konstantinas Gaitanži, ir kt. Taigi, šiuo atveju reikėtų kalbėti ne apie kokį bendrą stilių ar „manifestą“, bet apie institucinio konteksto poveikį, kuris tiesiog paryškina tam tikrus labai skirtingų menininkų (anti)kūrybos bruožus, kai kurias giminiškas tendencijas. Ko gero, tai yra specifinis vietos (didžiąja dalimi Vilniaus) ir laiko (sietino su antrąja pastarojo dešimtmečio puse) reiškinys, kuris, tikėtina, pasikeitus kontekstui, prarastų ir minėtus bendrumus. Aptariamų menininkų kūrybiniai veiksmai egzistuoja tarsi dviem lygmenimis – dažnai jie yra kritiški medijos, formos, kurią naudoja, atžvilgiu ir – tai ypač svarbu – kritikuoja konkretų socioegzistencinį-institucinį kontekstą, kurio paraštėse (buvo) egzistuojama. Taigi, dažnai svarbesnė ne formali estetinė transformacija, bet kritinė intencija, veiksmas, adresuotas institucijai, kuri vadinama meno sistema. Tačiau vien tuo painiava nesibaigia, nes dažnai dirbama remiantis ne (tiek) formalaus oponavimo principu (nesistengiama ginčyti meno apibrėžčių), ne formalių inovacijų ar tradicijos (mokyklos) tęstinumu, bet šalia šių principų, paraleliai su jais, taigi kalbame ne apie naujas meno formas, bet apie kitokį, pabrėžtinai lokalų požiūrį. Kai kuriais atvejais (pavyzdžiui, Martos Vosyliūtės projekte) išsikvėpusiam, subanalėjusiam ir t. t. kontekstui, diskursui, reiškiniui, medijai priešpriešinamas Kultūros barai 2010 · 6 Gintaras Znamierowskis. Tėvynės veidas. 1992. Kartonas, aliejus; 22x28 dar banalesnis, kandžiai sarkastiškas (anti)kūrinys, veiksmas, projektas, daugiau pasakantis ne tiek apie patį kūrinį, kiek apie adresatą, t. y. kontekstą, diskursą, reiškinį ir pan. Todėl problemiška šias taktikas konceptualizuoti formos (nuobodumo ar įdomumo, originalumo ar naujumo) kategorijomis, kurios yra aktualios komercinei-institucinei sistemai, bet aptariamuoju atveju nėra svarbios. Neretai kūrinio, veiksmo, projekto forma gali būti jau ne kartą matyta, nuvalkiota, kičinė, tyčia retrogradiška, atgyvenusi, paviršutiniškai kartojanti nusibodusias, „įteisintas“ kūrybines taktikas. Tada reikia taikyti „atvirkštinį“ kodavimą – aiškintis, kodėl ir kaip tam tikra medija ar plastinė jos kalba (forma) banalizuojama, griebiantis nuvalkiotos ar profaniškos taktikos. Pasak Solo Le Witto, „Jei menininkas nori išplėtoti idėją iki galo, apgalvotus ar atsitiktinius sprendimus jis gali redukuoti iki minimumo, o skonis ir kiti įnoriai aps35 Jonas Zagorskas. Pamokėlės jaunajam menininkui. 2007. Videofilmo kadras kritai nereikalingi kuriant meno kūrinį. Vizualiai prastai atrodantis kūrinys nebūtinai turi būti atmestas kaip prastas […] kai menininkas naudoja daugialypį metodą, jis renkasi paprastas formas. Forma kaip tokia svarbi tik tiek, kiek ji yra visumos gramatika.“2 Gali būti, kad „videoperformansas“, „vidutinio“ meninio lygio tapyba, fotografija ar dar kas nors tiesiog atlieka antimedijos funkciją – yra atsitiktinio ir nereikšmingo (tam tikroje situacijoje pigiausio, patogiausio, paprasčiausio) pranešimo „apvalkalas“. Žinoma, gali būti ir priešingai – dominuoja originalumas ir paryškintas estetiškumas (pvz., Znamierowskio atveju), nes buvimas užribyje dažnai provokuoja – tai paradoksalu – originalius, nestandartinius sprendimus. Vyresniosios (revoliucinės) šiuolaikinių menininkų kartos – mainstreamo atstovų kūrybai apibūdinti pasitelkiamos sąvokos „socialinė kritika“ ar „socialinė dokumentika“. Po jomis slypi politiškai korektiškos temos, pavyzdžiui, feminizmo, rasinio, lytinio tapatumo, ekologijos, globalizacijos problemos. Iš Rytų Europos ir Lietuvos menininkų pageidaujama teisingų sovietinės ir posovietinės patirties apmąstymų (už tai jie skatinami premijomis ir aukštais reitingais panašiai kaip tenisininkai…). O čia aptariamų menininkų kūryboje dažniausiai nebūna „aktualių“ (madingų), „didžiųjų 36 visuomeninių“ (abstrakčių) temų, dominuoja pabrėžtinai lokali, nepopuliari, komercinėms (užsienio) galerijoms, bienalėms neįdomi tematika, politiškai nekorektiškos replikos su nepaklausiomis popkultūros interpretacijomis. Minėtoji vyresnioji karta taip pat nevengia sarkazmo ar švelnesnės ironijos. Bet aptariamiems menininkams būdinga specifinė bekryptė ironija – be aiškių turinio ar formos gairių. Nežinia, ar autorius juokauja, ar „kalba“ rimtai, ar tyčiojasi iš savęs, ar iš kitų... Neretai „kalbama“ iš kvailio, diletanto pozicijų, o tai beveik nebūdinga vyresniųjų kartai ar čia aptariamos jaunesniosios kartos oficialiųjų sluoksniui. Skirtinga, nevienalytė, bet kartu giminiška daugelio šių menininkų kalba kartais gali pasirodyti nesuprantama. Dar vienas svarbus aspektas – tokią (anti)kūrybą sieja ne tiek tai, kuo kūriniai pasižymi, kiek tai, ko jie stokoja. Dažniausiai jie stokoja sentimentalumo, kuris iki šiol dominuoja mene (taip pat ir šiuolaikiniame), yra tapatinamas su „autentiška“, „prasminga“ kūryba. Minėtų menininkų (anti)kūriniai gali būti jausmingi, bet niekada – sentimentalūs. Dėl tariamai nuvalkiotų formų naudojimo ir dėl nevisiškai korektiškų kodavimo kriterijų taikymo jų kūryba gali atrodyti tiesiog banali. Šis reiškinys formavosi padrikai, spontaniškai, nesiekta su(si)kurti dirbtinės „elitinės“ kalbos, nesuprantamos „kvailiams“. Tiesiog pati institucinė Vilniaus šiuolaikinio meno situacija išprovokavo kai kuriuos menininkus prabilti alternatyvia meninės kalbos „tarme“. Oficialusis diskursas, susiformavęs praeito šimtmečio pabaigoje, pastaraisiais metais labiau rūpinosi savo statuso įteisinimu ir sustiprinimu, nekreipdamas dėmesio į tai, kas vyksta mainstreamo paraštėse. 1 Eglė Mikalajūnaitė. PUNK is (not) DEAD (anymore) Lietuvos meno scenoje. Martos Vosyliūtės paroda Sekta Vilniaus geležinkelio stotyje. In: http://www. artnews.lt/punk-is-not-dead-anymore-lietuvos-meno-scenoje-martosvosiliutes-paroda-%e2%80%9esekta%e2%80%9c-vilniaus-gelezinkeliostotyje-6039 2 Sol LeWitt. Paragraphs on Conceptual Art. In. Art in Theory. 1900–1990. An Anthology of Changing Ideas, Oxford, 1996, p. 835. Kultūros barai 2010 · 6 Zecharia Plavin Chopino veidai* Istorinė kompozitoriaus sociologija ir dialogas su nykstančiomis jo idėjomis K ovo pirmąją, pasauliui minint Fryderyko Chopino 200-ąsias metines, mudu su žmona pusryčiavome, ruošdamiesi ilgai darbo dienai. Įsijungę internetinį radiją klausėmės Classic FM programos iš Londono. Britai transliavo Chopino muziką, skambėjo Valsas (opus 69, nr. 2 h-moll). Girdėjome švelnų garsą ir stropius rubato išraiškingose melodijos viršūnėse. 14-ame takte ir visose panašiose vietose: atlikėjas (gal atlikėja? – neįstengėme suprasti iš pavardės) nuosekliai grojo padidintą sekundą do-bekarre-diez, kaip ir „pridera“ šiuolaikinių redakcijų1, kurios siūlo juodraščių ir variantų versijas, sekėjams. * Parengta pagal paskaitą,skaitytą XI Lietuvių ir lenkų muzikologų konferencijoje, šiemet skirtoje aptarti Chopino įtaką šuolaikinei kultūrai (Vilnius, birželio 4–6 d.) Kultūros barai 2010 · 6 Šiuo atlikimu akivaizdžiai stengtasi klausytojų nesuerzinti, kartu neužmirštama santūriai priminti, koks išprusęs šis pianistas (ar ši pianistė). Tačiau, vos išgirdę pirmąją D-dur užuominą (33-iasis taktas, vėl „stropus“ rubato), mudu vis tiek susierzinome ir toliau nebesiklausėme. Supratome, kad tai visiškai nuasmeninta, netikra, manipuliatyvi interpretacija, pajutome net veidmainystės ir nepadorumo užuominų. Per keliolika pastarųjų metų prisiklausėme, norėdami arba ir nenorėdami, daugybės tokio pobūdžio „interpretacijų“. Iš esmės visą pagrindinį muzikinės klasikos repertuarą, išskyrus vieną kitą išimtį, perėmė atlikėjai, nebenorintys bendrauti su kompozitorių dvasia (arba jų dvasios nebepažįstantys), nes jiems kur kas svarbiau nesuerzinti griežtų šiuolaikinio profesionalizmo cenzorių. Mes nepaklusome Taruskino raginimams2 priimti naujas žinomų kūrinių interpretacijas, kurios susiformuoja, anot jo, laiko tėkmėje kintant aplinkybėms ir klostantis naujoms tradicijoms. Kaip pasakytų interpretacijų tyrinėtojas Jonathanas Dunsby’s, turbūt mes patyrėme „kultūrinį įžeidimą“ (cultural offence), o gal paprasčiausiai neišgirdome paslaptingojo tai, apie kurį kalbėjo Aaronas Ridley’s3, aiškindamas interpretacijų reikšmes, ir kuris, anot jo, išreiškia kūrinio dvasinę esmę. Kitaip tariant, klausydamiesi Chopino girdėjome gryniausią apgaulę. Žinomas liberalus Izraelio istorikas ir filosofas Yigalas Eilamas dažnai kartoja: žmonės jaučia, kas nuoširdu, o kas ne, mato, ar pasaulėžiūra yra nuoširdi, ar egoizmas, išprusimo stoka ir kitos priežastys daro ją šaltai apskaičiuojančią, nejautrią realybei ir aplinkiniams žmonėms. Tokio „eilamiško“ nuoširdumo šiame elegantiško, bet kartu jaunystės nostalgijos kupino valso atlikime, skirtame kompozitoriaus 200-osioms metinėms, visai nepajutome. 37 Mano nuojauta, kad atlikėjas stengėsi įtikti specifinių klausytojų reikalavimams, atskleidžia ir jo santykį su recenzentais: pianistas, įtikėjęs, kad nuo griežtų kritikų priklauso profesinis jo likimas, atsisakė savo asmeninio gyvo santykio su Chopinu. Maža to: jis (o gal ji) savo griežtus vertintojus ir kritikus laiko žmonėmis, nevertinančiais nuoširdumo arba tiesiog jo negirdinčiais. Aplinkybė, kad šį atlikimą per patį Chopino gimtadienį transliavo viena iš svarbiausių pasaulio klasikinės muzikos radijo stočių, patvirtina mūsų (ir atlikėjo) suvoktą faktą: tarp žmonių, kurie sprendžia apie muziką, yra daug nebegirdinčių nuoširdumo, todėl prioritetas teikiamas nuasmenintoms melagingoms interpretacijoms. Kitaip tariant, muzikos požiūriu melas jau viešai įteisintas, pavojingai artėjama prie Devinto Įsako nubrėžtos ribos arba ji jau net peržengta. Pasikliaudamas nuoširdumo pojūčiu kaip tiesos garantu ir atsiribodamas nuo Taruskino raginimų, teigiu: mes gyvename atitrūkę nuo Chopino. Jo muzika, nors plačiai atliekama ir paviršutiniškai „mėgstama“, daugeliui yra jau nebesuprantama net intuityviu, emociniu lygmeniu. Tuo nereikėtų stebėtis: mūsų dienų tikrovė su hegemoniškomis savo nuostatomis atstumia Chopino pasaulėjautą. Iš šio kūrėjo perspektyvos apie mus ir mūsų laikus galima būtų pasakyti tik tiek: O tempora o mores. Laikydamasis kultūrinės muzikologijos pozicijų ir prisimindamas Josepho Kermano žodžius, kad apie muziką dera kalbėti tada, kai ji jaudina tavo širdį,4 bandysiu apžvelgti Chopino muzikos suvokimo kaitą iš istorinės perspektyvos. Esu girdėjęs Paderewskio įrašus, darytus tiek XX a. pradžioje, tiek ir jo sukrečiantį Polonaise As-dur (opus 53) atlikimą 1937 m., kartotą 1940 m., kai naciai jau draskė Lenkiją5, klausiausi Arturo Rubinsteino interpretacijų ir Heinricho Neuhauzo vėlyvųjų įrašų, darytų 5-ajame dešimtmetyje, kai jis buvo palyginti dar neblogos formos. Kitaip tariant, pažįstu nuoširdumu (ir išprusimu) grįstas Chopino muzikos traktuotes, kurias realizavo žmonės, gyvenę tarp 1860 ir 1982 metų. Man belieka tik spėlioti, kas vyko tuo nedideliu istorijos tarpsniu tarp 1829 ir 1860–1880 metų, iškilus pirmosioms Chopino atlikėjų kartoms. Apie tuos laikus galiu spręsti iš tokių atsiliepimų, kaip štai šie Ferenco Liszto žodžiai: 38 „Chopiną laikome vienu iš pirmųjų muzikų, suasmeninusių visos tautos poetinį jausmą. Bet ne todėl, kad jis perėmė polonezo, mazurkų, krakoviakų ritmus ir taip pavadino daugelį savo kūrinių, nes, jeigu būtų daręs tik tai, jei apsiribotų vien tokių veikalų dauginimu, jis visada skleistų tą pačią nuotaiką, remtųsi ta pačia patirtimi. […] O todėl, kad jis pripildė šias formas savo tautai būdingų jausmų, tautos širdies plakimas juntamas viskame, ką jis parašė, ir todėl jį galima laikyti esmiškuoju lenkų poetu. Jo preliudai, noktiurnai, scherzo, koncertai, – trumpiausi ir ilgiausi kūriniai, – sklidini tautai būdingo jautrumo, išreikšto skirtingais lygmenimis, jis keičiasi ir yra perteikiamas tūkstančiais būdų, bet visada lieka esmine atrama. Būdamas išskirtinai subjektyvus autorius, Chopinas visiems savo kūriniams suteikė gyvybę, persmelktą jo paties dvasios. Perteikti tautos jausmus, idealizuotus ir sutaurintus paties genijaus, yra esminis nacionalinio poeto tikslas, nes jis trokšta, kad tautos širdis virpėtų unisonu su jo sielos stygomis.“6 Liszto įžvalgą patvirtina ir paties Chopino žodžiai – kai jo mokinys Adolphe’as Gutmannas atliko Trečiąjį etiudą (opus 10, nr. 3, E-dur), kompozitorius iškėlė rankas ir sušuko: O, ma patrie!7 Tokie žodžiai iškalbingai liudija paties Chopino ir ilgiau už jį gyvenusių amžininkų požiūrį į jo meną tos epochos ir jos sampratų fone. Kitaip sakant, anuo metu irgi vyravo nuoširdumas ir juo grindžiamas išprusimas. Tos sąvokos nebuvo atskirtos, nes jas siejo humanistinis tautiškumas, kuriuo siekta bendrataučių ir bendraminčių gyvenimą padaryti tauresnį. Mūsų laikais dominuoja visai kitokios sąvokos ir nuotaikos, todėl, klausydamiesi Chopino interpretacijų, dažnai nebeišgirstame kitais laikais atsiradusio ir kitokių žmonių sukurto jų turinio. Norėčiau patikslinti – dvasiniai pokyčiai vyko palaipsniui, tad pastaraisiais dešimtmečiais pastebimas šio proceso „pikas“ nėra staigaus posūkio rezultatas. Dabar aptarsiu muzikos suvokimo epochas, metaforiškai pristatydamas keletą Chopino „veidų“. Esu įsitikinęs, kad skirtingus Chopino suvokimo laikotarpius geriausiai atskleidžia ne muzikinės, o visuomeninėspolitinės sąvokos: juk ir jis kurdamas muziką taip galvojo. Kultūros barai 2010 · 6 Laiką, kuris gyvąjį Chopiną skiria nuo mūsų, dalysiu į epochas, remdamasis Brianu Porteriu8: Pirmoji epocha: Iki 1870-ųjų dominavo aristokratiškasis lenkų humanizmas: okupuotos, padalytos, negailestingai suvaržytos ir slopinamos Lenkijos studentai idealistai – literatai, dailininkai, kitų humanitarinių disciplinų atstovai rėmėsi į Paryžių emigravusių intelektualų puoselėjamais idealais. Tuos dešimtmečius sąlygiškai pavadinčiau Mickiewicziaus–Słowackio–Krasińskio epocha, kurios idealai visuomeniniu požiūriu buvo poetiniai, politiniu požiūriu – herojiški, bet neefektyvūs, tačiau jie padėjo suformuoti ne tik lenkų politinio atgimimo etosą, bet ir platesnę terpę visuomenės idealizmui skleistis. Antroji epocha apima laikotarpį nuo 1870-ųjų pabaigos iki Nepriklausomybės atgavimo (1918–1919). Lenkijos politinis elitas suskilo į dvi antagonistines viduriniųjų klasių stovyklas: vieną sudarė šaltai apskaičiuojantys Dmowskio tipo nacionalistai, diegę lenkų etninio dominavimo idėją, antrą – socializmo pusėn krypstantys, į darbininkus, į įvairius lenkiškai kalbančius žmones (nebūtinai etninius lenkus) besiorientuojantys kovingi Piłsudskio tipo romantikai. Trečioji epocha – nepriklausomybės metai. Tai buvo vargingų, bet svarbiais tapusių žmonių iškilimo laikmetis, pritvinkęs nepasotinamo garbės troškimo, tarpusavio neapykantos, irzlumo ir frustracijos. Būtent šiuo laikotarpiu įvyko tai, ką pavadinčiau Chopino „antrąja emigracija į Vakarus“. Paderewskio ir Rubinsteino, gyvenusių užsienyje, pastangomis Chopino muzikos pagrindinė sklaida iš vidinės lenkiškos ir „aplink lenkiškos“ plotmės persikėlė į intelektualesnės viduriniosios klasės terpę tarpukario Vakaruose. Brianas Porteris savo knygą apie lenkų nacionalizmą baigė Dmowskio mirtimi 1939-ųjų pradžioje, neliesdamas nei Antrojo pasaulinio karo metais Lenkiją ištikusios baisios tragedijos, nei po to sekusios sovietinės priespaudos. Neaptarė ir naujosios epochos su laisvesne Lenkija, bet ir su įsibėgėjančia visuotine globalizacija, kurią lydi sociopatinis greito pelno ir „vipinio“ (VIP) statuso siekimas. Tai dar dvi istorinės epochos, pateikusios du skirtingus Chopino „veidus”. Apie kokius penkis Chopino veidus kalbame? Kultūros barai 2010 · 6 Mickiewicziui, Słowackiui, Krasińskiui ir juos suprantantiems skaitytojams Chopinas atsiveria kaip orios laisvės genijus. Kalbama ne tik apie heroizmo kupinus jo polonezus. Įsiklausykime į jo Trečiosios sonatos pradžią: Juk 2–3 ir 6–7 taktuose aukštyn besiveržiantys akordai yra įtaigiausias oraus nepaklusnumo (defiance) įkūnijimas!.. Chopino nurodymas groti maestoso (didingai) aiškiai sako, kas būtent čia nepaklūsta ir kam. Didingai mūsų sąmonėje juda tik reikšmingi asmenys – tautą įkūnijantys karaliai arba vizijos – vergovę atmetanti dvasia. Bet maestoso nėra tik nepaklusnumas. Tai ir pavergimo alternatyva, kitaip tariant, dvasinė nepriklausomybės programa, žadanti suteikti ne tik laisvę, bet ir padorų egzistavimą. (Beatodairiškai drąsus yra paskutinis temos „b-b1“ kirčiu pabrėžtas rinforzando: taip drąsiai teigti gali ne idealizuojamas išsvajotasis vadovas, bet gyvas ir todėl humanistiškai suvoktinas žmogus). Toji ori, aristokratinė drąsa reiškiasi net ir lyriškiausiuose noktiurnuose. Pažvelkim į „nekaltą“ Nocturne (opus 27, nr. 2, des-dur): 39 Juk ir čia tiesiog girdėti, kaip alsuoja didingumas (tai irgi iš aukštuomenės pozicijų siūlomo alternatyvaus – padoraus – gyvenimo projektas). Plačios apimties akompanimentas (jį fiziškai realizuoti galima tik drąsiu kairės rankos polėkiu) ir išties beribio diapazono melodija tiesiog „valstybiškai“ mus užvaldo. Čia nakties didybė iš esmės yra valstybės vyro (arba moters?) lyrika, su pojūčiu „mes“ susieta vizija. Taip suprasdamas Chopiną, Paderewskis jo muzikos interpretacijomis ir fenomenalia visuomenine savo paties veikla įkvėpė klausytojams ir pašnekovams (tarp jų – JAV prezidentui Thomui Woodrow Wilsonui ir jo padėjėjui Edwardui M. House’ui9) Lenkijos nepriklausomybės įdėją kaip neginčytiną būtinybę, kurią privalu įgyvendinti. Bet Paderewskis veikė tuo metu, kai demokratizacija jo paliktoje tėvynėje pažadino visiškai kitas visuomenines jėgas. Romano Dmowskio vadovaujamos populistinės tautinių demokratų (endekų) partijos nuotaikos atmetė aristokratiškas pozicijas kaip pasenusias, neefektyvias, net nebesuprantamas. Ši epocha sutapo su Chopino „demokratizacija“ ir su manieristinio kičo – kaip besiplečiančios jo kūrinių atlikimo tradicijos – suklestėjimu. Iš intelektualų ir aukštuomenės salonų pažibos, kuri įkvėpė tauriems geopolitiniams procesams, Chopinas buvo paverstas pataikūnišku guodėju žmonių, kuriuos kamuoja kompleksai ir kurie nė nesapnuoja būti lyderiais. Tokių žmonių sprendimu, Chopinas pelnė „bestuburio“ reputaciją, beskonybė ėmė ardyti jo muzikinių idėjų pamatus. Koncertinėje praktikoje (su išimtimis ir su daugeliu tarpinių atlikimo variantų) iš esmės įsivyravo šitoks Chopinas. Tokia jo mutacija gal kiek paskatino alternatyviojo neoklasicizmo ir neemocinio modernizmo brandą XX a. Lenkijos tragedijos metais Didįjį Chopiną sugrąžino mirštantis Paderewskis. Jo koncertų Amerikoje 1940 m. lėšos buvo skirtos remti pasipriešinimą naciams. Tuose koncertuose skambėjo Polonaise As-dur, opus 53. Labai prašau peržiūreti 1937–ųjų šio atlikimo įrašą – jis yra atvirame internete http:// www.youtube.com/watch?v=Dt1HNfgaUFo. Senyvas ir pavargęs žmogus paskutiniaisiais savo gyvenimo metais skatino herojinį pasipriešinimą juodajai pa40 saulio jėgai, atskleisdamas ir atgaivindamas dialogą su tikruoju Chopinu. Po Antrojo pasaulinio karo įvyko įdomus reiškinys – Chopinas ėmė gyventi dvejopą gyvenimą. Šalia koncertų salėse ir žiniasklaidoje išplitusio demokratinio kičo, konkursuose ėmė vyrauti dalykiškas supertechniškas Chopinas be sielos. Virtuoziškai atliekamas, jis tapo pagrindiniu aukštųjų mokyklų fortepijono klasių herojumi ir svaigios atlikėjo karjeros būtinuoju sandu. Jo etiudai ir pagrindiniai kūriniai virto privaloma pianistų konkursų – vietinių ir tarptautinių – dalimi, Chopino kūrinių atlikimas sudarė įvairių metodologijų ir strategijų, kaip laimėti konkursus, pagrindą. Kelios jaunų virtuozų kartos, studijavusios pagal šlovę ir svarbumą prestižinėse konservatorijose, ėmė formuoti tokius Chopino atlikimo variantus, kurie užtikrintų laurus pianistų varžybose. Pedagogų užduotis buvo atrinkti geriausius studentus ir ištreniruoti juos taip, kad sunkiausius Chopino kūrinius atliktų be formalių klaidų ir be netiksliai išgaunamų garsų. Buvo suformuotos kelios atlikimo schemos, užtikrinančios, kad konkursų žiuri pasieks konsensusą. O kadangi konsensusas iš principo atmeta idėjas, kurių nepažįsta arba nepajėgia suprasti dauguma, todėl įsivyravo nuostata, kad studento grojamas Chopinas turi būti visiškai atsietas nuo to, kas inspiravo jo muziką. Štai taip XX a. antrojoje pusėje susiformavo pagrindinis Chopino atlikėjų būrys – prestižinių konkursų laimėtojai, autoritetą ir išskirtinę visuomeninę reikšmę įgiję kaip tik tada, kai Chopiną įkvėpusių idėjų studijos buvo išbrauktos iš pianistų ugdymo programos. Taip atsirado konjunktūrinis Chopino veidas, oportunistiškai perteikiantis įvairias grimasas, dažnokai nutaisęs „nekaltą“ miną, bet dar dažniau prabylantis melagingu, tiesiog išdavikišku tonu. Būtent tokį jį mes išgirdome 2010-ųjų kovo pirmosios rytą ir pasijutome įkliuvę į muzikos cenzorių nagus… Tokia nuostata (su retomis išimtimis) dominavo iki 1990-ųjų pradžios (nors jos šleifas sumažėjusį klasikinės muzikos pasaulį gaubia iki šiol). Naujas etapas prasidėjo, kai įsigalėjęs neoliberalizmas, siekdamas pelno ir įsukęs masinės kultūros smagratį, Kultūros barai 2010 · 6 ėmė naudoti Chopiną kaip istoriškai sukauptą prestižinį turtą, žiūrėdamas į jo kūrinius kaip į garsų raizginius, iš kurių verta ištraukti populiariausias melodijas ir paversti jas mobiliųjų telefonų signalais. Apkarpytos ir iš muzikinio audinio ištrauktos Chopino melodijos virto pornografija, o gėrėjimasis jomis, skambant ringtonui, trunka trumpiau nei minutę (tarsi paskubomis pasiektas orgazmas su atsitiktiniu partneriu). Bet palikti Chopiną vien analfabetų (istorijos atžvilgiu) telefonų dėžutėse būtų ekonomiškai neprotingas žingsnis: Chopino melodijos, kad ir kokios gražios, jei neįsitvirtins masių sąmonėje, gali prarasti pelno potencialą. Tad šį potencialą palaiko du projektai – Chopino Vodka plačiajai visuomenei ir Chopino vardas, suteiktas tarptautiniam oro uostui respektabilumo dėlei. Pagaminti vienam Chopino vodkos buteliui pakanka aštuonių svarų bulvių (šiuos duomenis pateikia Wikipedia10), nuo 1997 m. Chopino Vodka yra platinama Šiaurės Amerikoje. Nuo 2001 m. Okęcie oro uostas pervadintas kompozitoriaus vardu – akivaizdu, kad tikimasi šitaip padidinti šio transporto mazgo reikšmę, sėkmei užtikrinti vienas iš jo terminalų pavadintas „Etiuda“ (dabar jis remontuojamas). Oro uostas, suprantama, neturi nieko bendra su Chopino dvasia, o kompozitoriaus vardą valkiojantiems vertelgoms yra visiškai nesvarbi geniali jo muzika. Vaikydamiesi pelno, prestižinio statuso, išorinio blizgesio ir minutinių malonumų, nė nepajutome, kad patekome į naują vergovę. Dabar vergaujame pinigams, savo godumui, savo ambicijoms ir patys save nuasmeniname. Vergaujame neapykantai ir neatsispiriame pagundai žeminti savo artimą. Šį sykį į vergovę pasidavėme bemaž visi, nes nebėra žmogiškumą puoselėjančio humanistinio elito. Kas mūsų dienomis pajėgtų įžiebti mintis apie būtinybę vaduotis iš dvasinės vergijos? Tokiomis aplinkybėmis verta prisiminti vilniečio Joachimo Lelewelio išjaustą (širdimi?) šūkį Za naszą i waszą wolność (Už mūsų ir jūsų laisvę)11, tapusį Lenkijos ir pasaulio išsivadavimo šūkiu. Ateina laikas pritaikyti jį mums visiems – vaduokimės iš vergavimo daiktams ir savo tuštybei, mokykimės atskirti gėrį nuo blogio, gelbėkime įkvėpimą ir žūstančią meilės pajautą. Šioje kovoje, Kultūros barai 2010 · 6 ratu atvedančioje į Biblijos pradžią, Chopinas ir vėl atsivers kaip vidinės laisvės šauklys. Tai būtų penktasis jo veidas. Kad ir kokie būtume trumparegiai, kad ir kokia apkurtusi mūsų dvasia, gal vis dėlto įstengsime pajusti, kad už konformistinio ir baikštaus „šiuolaikinio Chopino“ slypi dar nevisiškai prarastas dvasinio išsivadavimo potencialas. Gal tada, įkvėpti Chopino aistros laisvei, pabandysime nusimesti naujos vergovės – šį kartą įkalinusios sąmonę –pančius. 1 Leidinyje Fryderyk Chopin Complete Works, Fifth Edition 1961 Warszawa – Krakow, Volume IX Waltzes. Waltz Nr. 10 bis La version d’edition Oxford University Press, ši versija su padidinta sekunda skelbiama kaip variantas, pristatomas po 1855 m. Jules’io Fontana versijos, kuriai teikiama pirmenybė. Savo 1855 m. komentaruose J. Fontana pasakojo, kad, Chopinui mirus, jo šeima paprašė išleisti kompozitoriaus nepublikuotus kūrinius, aiškindamas, kad kitokios šių kūrinių užrašymo versijos yra neteisingos (t. y. neskirtos viešai atlikti). Žr.: Jules Fontana. Oeuvres Posthumes pour Piano de Fred. Chopin op. 66–73. A. M. Schesinger, 1855. Cituoju pagal: Christophe Grabowski, John Rink. Annotated Catalogue of Chopins First Editions, Cambridge University Press, 2010, p. 463. Žr., taip pat: http://www.julianfontana.com/biography/ images/afterward.jpg 2 Richard Taruskin. Tradition and Authority. Early Music. 1992 Volume 3 Jonathan Dunsby. Review of Books. Aaron Ridley.The Philosophy of Music: XX(2), p. 311–326. Theme and Variations (Edinburgh UP, 2004). Music and Letters, Volume 87 Nr. 2, 2006. P. 295–298. 4 Joseph Kerman. Contemplating Music – Challenges to Musicology. P. 18–19. 5 http://www.youtube.com/watch?v=Dt1HNfgaUFo 6 Franz Liszt. Life of Chopin. Translated from the French by Martha Walker 7 Cituoju pagal: Frederick Niecks. Frederick Chopin As a Man and Musician. 8 Brian Porter. When Nationalism Began to Hate. Imagining Modern Politics in 9 Charles Phillips. Paderewski – the Story of Modern Immortal. The MacMillan Cook. 1880 (1863). Chapter VI. P. 87. Echo Library reprint, 2009 (1888, 1890), p. 491. Nineteenth-Century Poland. Oxford University Press 2001 (2000). Company, New York, 1934, p. 337–340. 10 http://en.wikipedia.org/wiki/Chopin_vodka 11 Apie Lelewelį ir šį šūkį skaičiau knygoje: Peter Brock, John D. Stanley, Piotr Wróbel. Nation and history: Polish historians from the Enlightenment to the Second World War. University of Toronto Press, 2006, p. 72. 41 Herkus Kunčius GOTLANDO LAIKAS N ei apie Rusnę, nei apie Kazio Pakšto Madagaskaro salą lietuvių rašytojai, ko gero, nėra prirašę tiek daug kaip apie Gotlandą. Nesileidžiant į istorinius ekskursus apie nuožmiuosius vikingus ar kuršių piratų žygius ankstyvaisiais viduramžiais, galima prisiminti, kad ši Švedijos Karalystei priklausanti Baltijos jūros sala, vos per kelis šimtus kilometrų nutolusi nuo Lietuvos, sovietų laikais buvo virtusi „Pažadėtąja žeme“ visiems, kurie buvo pasiryžę jūros keliu įveikti geležinę uždangą, kad išsiveržtų iš SSRS. Beje, Gotlande šaltąjį karą iki šiol primena gausybė gelžbetoninių įtvirtinimų, nebenaudojamo karinio geležinkelio liekanos ir kuklus aviacijos muziejus netoli Visbio. Jame po atviru dangumi pagarbiai išrikiuoti seni naikintuvai, sraigtasparnis ir keli sovietiniai lėktuvai, kuriais kai kam vis dėlto pavyko „pabėgti“ iš socialistinio rojaus. Tiesa, kapitono Jono Pleškio „nuvarytas“ laivas „Smolnyj“, su kuriuo 1961 m. jis prisišvartavo Gotlande, vis dėlto buvo grąžintas SSRS kariniam jūrų laivynui. Tad naujųjų laikų istorija Gotlande – ne iš blogosios pusės – mena ne vieną lietuvį ar latvį. Slito miestelyje, įsikūrusiame rytinėje salos pakrantėje, pastatytas ir paminklas tiems, kurie sovietmečiu sėkmingai (arba ne) čia išsilaipino. Tiek mums, tiek švedams tai primena, kokia vis dėlto svarbi buvo ir, tikėtina, ateityje dar bus ši sala. Ir aš prisimenu, kaip Lietuvos SSR laikais vaikštinėdamas Nidos ar Šventosios pajūriais, nostalgiškai 42 spoksodavau į įsivaizduojamą Švedijos karalystę – vienintelį „langą į Europą“. Žiūrėdavau šion pusėn ir dieną, ir saulei leidžiantis, nedrįsdamas nė pagalvoti, kad vis dėlto ateis laikas, kai į Lietuvą galėsime pažvelgti iš „anos“ – Gotlando grafystės pusės. Šalia šios lyrinės dramaturgijos atmintyje iškyla ir liguista lobių ieškotojo aistra, kuri apimdavo pajūryje, – rinkdavome iš praplaukusių „kito pasaulio“ laivų išmestas ar nuo Skandinavijos fiordų atplukdytas tuščias alaus, sulčių, mineralinio, spirito skardines, o apdriskę plastikiniai maišeliai, jūros druskos išblukintos „tetrapakų“ šiukšlės bylojo, kad tai ne sapnas – kitame Baltijos jūros krante, mišriam kvartetui plyšaujant „Money money money“, vyksta „tikrasis“, ne tik raudonas, ne juodas ir baltas, o spalvotas, t. y. visavertis, gyvenimas. Ir štai „spalvotas“ gyvenimas Gotlande atsivėrė ne tik jachtų, atplaukiančių iš Lietuvos ar Bornholmo, įguloms. Visbyje įkūrus trejetą meno centrų, jau ne pirmą dešimtmetį į salą atsibeldžia įvairaus rango kompozitoriai, dailininkai ir rašytojai iš Skandinavijos, visos Europos ir, žinoma, iš Lietuvos. Galbūt todėl čia ilgiau ar trumpiau pabuvę, jie staiga pajunta pareigą ką nors pasakyti ir apie Gotlandą. Ne išimtis ir šių eilučių autorius. Pirmą kartą apsilankiau saloje prieš trylika metų, vėliau dar kelis kartus praleidau čia po mėnesį, bet herojiškai tylėjau, nesidalijau savo kukliomis piligrimo įžvalgomis. Tačiau viskam savas laikas. Gotlande ir satelitinėje Fårö saloje yra apie 70 tūkstančių gyventojų, o bažnyčių, išbarstytų po kaimus ar Kultūros barai 2010 · 6 miestelius, viduramžiais romanikos ir gotikos stiliais pastatyta apie šimtą, vadinasi, 700 žmonių tenka po vieną šventyklą. Gotlando vikingai, gėrę aqua vita iš nugalėtų priešų kaukolių, viduramžiais, matyt, tapo versliais ir pamaldžiais krikščionimis. Tačiau tikėdami Jėzų ir melsdami amžinojo pomirtinio gyvenimo, gotlandiškiai netapo uždarais Viešpaties tarnais. Nuo neatmenamų laikų įsikūrę ne užuovėjoje, o judrioje kryžkelėje – strategiškai svarbioje saloje, – viduramžiais jie, aptvėrę Visbio miestą iki šiol nesugriauta gynybine siena, uoliai prekiavo ir kontroliavo prekybos srautus Baltijos jūroje. Įtariu, kad Vidurio ir Rytų Europai XX a. išgyvenant tragiškus kataklizmus, ant Lietuvos pašonėje esančio strategiškai svarbaus Gotlando nebuvo numesta nė viena bomba. Čia niekas nebuvo be kaltės sušaudytas ar ideologiniais tikslais nukankintas. Rytų europiečiams šiurpą keliančios sąvokos „genocidas“, „represijos“, „okupacija“, „holokaustas“ šios salos gyventojams žinomos tik iš vadovėlių, ir ačiū Dievui. Todėl stūksantys viduramžių šventyklų griuvėsiai, o Visbyje jų apstu, atsirado dėl gaisrų, kitų fatališkų aplinkybių ar viską naikinančio laiko, bet ne naujaisiais laikais dėl piktos žmonių valios. Turėdamas galvoje šias aplinkybes, nevalingai susimąstai apie mūsų geografinės platumos įvykių, laiko ir atsakomybės reliatyvumą, apie prasilenkiančius Lietuvos ir Švedijos istorinius naratyvus, kurie niekada nesusikirs. Prieš gerus šešiasdešimt metų vos už kelių šimtų kilometrų į šiaurės rytus nuo Lietuvos, nukraujavusios per okupacijas, karą ir pokarį, čia, Gotlande, vyko ramus ir taikus gyvenimas. Jų, švedų, ir mūsų, rytų europiečių, pa- švč. Marijos katedra Kultūros barai 2010 · 6 tirtis skiriasi kaip diena nuo nakties, todėl niekada vieni kitų adekvačiai nesuprasime. Atrodo, laikas Gotlande yra, jei ne sustojęs, tai bent stabtelėjęs. Po siautulingų viduramžių čia tvyro keista ramuma, nervingiems rytų europiečiams kelianti ne tik įtarimą, bet ir nuobodulį, gal net pasišlykštėjimą. Žiemą, kai būna „balta balta kur dairais“ ir anksti sutemsta, išeini pasivaikščioti po salos sostinę, apsnigtą sulig stogais, ir matai: susmukusiuose nameliuose, statytuose prieš kelis šimtus metų, susėdusios už plačių stalų su baltomis staltiesėmis, papuoštomis dailiais nėriniais, prie žvakių, prie vyno taurių ar arbatos puodelių tyliai vakaroja porelės, darnios švedų šeimos, užkietėję Visbio vienišiai. Suprantu, kad elgiuosi nemandagiai, bet kaskart norisi dirstelti pro užuolaidomis nepridengtus langus, kad dar sykį įsitikintum: vis dėlto ir šiais laikais galima gyventi be žinių radijo, be trash žurnalistikos, be neišvengiamų katastrofų nuojautos ir be televizoriaus, kuris įkaitęs iki raudonumo… Tiesiog ramiai šnekučiuojantis vakarais su artimais žmonėmis tarp knygų, skirtų ne sienoms dekoruoti, o skaityti. 43 Visbio gynybinės sienos vartai Deja, toji tykiais vakarais svetimšaliui atsiverianti idilė yra apgaulinga. Pasirodo, ji slepia pyktį, liūdesį, begalinę čia gyvenančių žmonių vienatvę ir kankinančią širdgėlą, kurios nepajėgia numalšinti nei atviri pašnekesiai, nei bendri šeimų pasisėdėjimai prie žvakių. Negana to, išoriškai laimingi švedai vienu atžvilgiu nė kiek nesiskiria nuo lietuvių, nes jie irgi atsakančiai lupa žmonas, pasak psichologų, tai didelė salos problema. Atvirkščiai negu mūsiškiai, švedai tą daro gerokai blaivesni, dažniausiai būdami „šviesios“ sąmonės. Todėl, kai slankioji tamsoje ir eini pro šiuos jaukumu spinduliuojančius namus, nevalingai dingteli mintis, kad visa tai – tik spektaklis, vos nusisuksi, ramiai prie stalo sėdėjęs šeimos galva stryktels nuo kėdės, čiups židinio žarsteklį ir ims talžyti žmoną, klius ir mažamečiams vaikams, net šuniui su kate... Apsėstas šios baisios minties imi su nepasitikėjimu žvelgti ir į tuos, su kuriais prasilenki gatvėje. Gotikinių 44 šventyklų, patvarios gynybinės sienos ar Baltijos jūros fone pamatęs tau skirtą šypsnį, nevalingai, bet įtariai pagalvoji, kad antai šis dorų akių rausvaskruostis senukas, kai tik sutems, grįžęs namo visa jėga daužys iš pradžių į duris, o paskui aplamdys šonus ir atsibodusiai gyvenimo draugei – senai, amžinai bambančiai ir nebepatraukliai Gotlande gimusiai švedei. Todėl nuo šiol kiekvienas sutiktasis ima atrodyti arba apgailėtina auka, arba nuožmus sadistas. O tada visokeriopai globotinos atrodo išoriškai ramios Visbio moterys. Dabar jos, besišnekučiuojančios kavinėse ar prie namų vartelių, svetimšaliui kelia gailestį, giliausią užuojautą. Juk, vos sugrįžusios į savo šiltus namus, jos ir vėl skaudžiai įsitikins, kad vyrai – nesvarbu, ar švedai, ar lietuviai – kad ir kur, kad ir kaip sočiai bei patogiai gyventų, neįstengia pabėgti nuo žvėriškos savo prigimties. Ši mintis traumuotą rytų europietį staiga nuramina. Žinojimas, kad ir Švedijos Karalystėje nėra viskas taip gerai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, priverčia galvoti dabar jau ne vien apie erzinančius skirtumus, bet ir apie bendrumus. Norisi kaip Heinrichui Schliemannui, kuris užsispyręs atkakliai ieškojo Trojos, rasti dar daugiau sutapimų ir panašumų, įrodančių, kad tie keli šimtai kilometrų, skiriančių Lietuvą nuo Gotlando, niekada ir nieko iš esmės nepakeitė. Širdį tarsi medumi patepa suskridęs spiečius girtuoklių, dūzgiančių prie Visbio Öster Centrum maisto prekių parduotuvės. Lietuvoje jau seniai „didmiesčiuose“ tokių vaizdų nebepamatysi – mūsų girtuokliai nuo stambiausių prekybos centrų išvaikyti. Virtę benamiais, apgailėtinais paribio ir sutemų žmonėmis, Kaune ar Vilniuje jie ieško paguodos šiukšlynuose, „išvalo“ atliekų konteinerius. O čia, Visbyje, kaip kadaise pas mus sovietinio socializmo laikais, prie parduotuvių vitrinų būriuojasi linksmos grupelės. Moterys, vyrai, senesni ir visai jauni, suvienyti, blaivininko akimis, pražūtingo pomėgio, kasdien keliasi ir lyg į darbą dūlina pėsčiomis eiti sargybos prie maisto, bet ne Systembolaget, parduotuvės durų. Išsiilgę vienas kito, Visbio girtuokliai susitikę glėbesčiuojasi, apie pietus jau šoka, pasitrypčiodami dainuoja Kultūros barai 2010 · 6 švedų liaudies dainas, krečia nekaltas išdaigas sugėrovams arba patikusiems praeiviams. Jie iki vakaro džiugiai klega, visada pakilios, pavydėtinai geros nuotaikos. Ir, žinoma, spalvingi, išsiprausę, kvepiantys. Nors kai kurie išbyrėjusiais dantimis, tačiau visi apsitaisę ne draiskalais, o kokybiškais, net prašmatniais rūbais, užsimaukšlinę margaspalves megztas vilnones kepuraites su liaudiškais ornamentais, bumbulais ir monumentaliais kutais. Jie panašūs į viduramžių karnavalo dalyvius, trumpam ištrūkusius už miesto sienos prisipilti „degalų“. Tačiau pavakary, kai įsilinksminusių profesionalių Visbio girtuoklių klegesys praeivių ausims darosi nebepakenčiamas, juos sudrausmina policija. Turbūt ne pirmus metus pažinodami vienas kitą, tikėtina, kartu užaugę, policininkai mandagiai „pasikalba“ su senais pažįstamais, formaliai patikrina jų dokumentus, kartais dėl visa pikta iškrato kišenes, ieškodami mūsų geografinėje platumoje netoleruotinų kvaišalų. Tuo „operacija“ prieš viešosios tvarkos pažeidėjus ir baigiasi. Tokie koloritiški vaizdai perša mintį, kad tai smagus ritualas, nesibaigianti šventė, suaugusių žmonių pamėgtas žaidimas. Jis bus kartojamas ir rytoj, ir po savaitės. Atšilus ir vėl atšalus. Po dešimties ir po tūkstančio metų. Nes, būkime atviri, prižiūrimiems policijos, saugiai stoviniuoti gryname ore su geriausiais draugais, kombinuojant, kaip šiandien ir vėl išgerti, yra gerbtina apeiga, be jos gyvenimas ne tik Visbyje, o ir visame krikščioniškame pasaulyje būtų nevisavertis. Todėl svetimšaliui, atvykusiam iš kito Baltijos jūros kranto, visada bus smagu matyti Visbio girtuoklius, slegiamus vienintelio rūpesčio – susiveikus keliasdešimt kronų buteliui, Systembolaget alkoholio šventykloje neprarasti orumo, t. y. fizinės pusiausvyros, antraip kasininkas „degalų“ neparduos. Žinoma, būtų klaidinga manyti, kad Gotlande nūnai gyvena tik smurtaujantys sutuoktiniai, neįstengiančios pasipriešinti jų aukos ir keletas „neišgydomų“ girtuoklių bendrijų. Čia, be žiemojančių gulbių, yra ir universitetas, ir muzikos, dailės mokyklos. Ir biblioteka yra. Ir muziejus, ir teatras. Katapulta stovi pakrantėje. Stūkso net kartuvės. Margame pasaulyje apstu žmonių, kuriems patinka ne Kultūros barai 2010 · 6 tik muzika, muziejai, keistos archeologinės iškasenos ar silpnapročių menas, bet ir kinas. Jie gali niekieno neverčiami ištisą parą spoksoti į vaizdus, nuobodžiai slenkančius ekrane, o vėliau tiems, kurie tų vaizdų nematė, be perstojo pasakoti apie patirtą katarsį. Gotlande galima išgirsti linksniuojant dvi kino apaštalų pavardes – Andrejaus Tarkovskio ir Ingmaro Bergmano. Pirmas iš dviejų šventųjų esą čia filmavęs „Aukojimą“ – paskutinį savo šedevrą. Pasak vietinių ir itin entuziastingų žinovų, ilgus metus po pasaulį tarsi piligrimas klaidžiojęs Tarkovskis ieškojo idėjai „lokacijos“, kol pagaliau stebuklingai atradęs ją Gotlande – kažkur tarp Närshamno ir Närsholmeno. Kiekvienam, atvykusiam į Gotlandą, dabar yra privaloma pamatyti šią iki tol niekam nerūpėjusią įlanką su tolumoje stirksančiu vienišu standartiniu švyturiu. Ir štai entuziasto, galima sakyti, per prievartą atvežtas į rytinį salos krantą, pastatytas „Aukojimo“ „lokacijos“ akivaizdoje, susimąstai, kad tave čia atitempusiam žmogui (kino fanatikui) niekada nebuvo ir nebus svarbi tik gamta, kurios Gotlande apstu. Ji, žmogaus neatkartojama, čia yra paskutinėje vietoje. Pirmoje – apie šį gamtos kampelį sukurtas ir iki šiol sėkmingai tebekuriamas mitas. Nūdienos naratyve jis yra svarbiausias. Ir tada įkyriai apsėda klausimas: kodėl tik po to, kai šią įlanką prieš ketvirtį amžiaus nufilmavo Tarkovskis, visas pasaulis staiga tarsi praregėjo ir atseit susižavėjęs sušuko: „och!“? Kodėl tik ši vieta minima laikraščiuose, žinynuose, enciklopedijose? Kodėl būriai smalsuolių savo ar svetima valia veržiasi pamatyti tik šią, o ne kurią nors kitą įlankėlę? Juk, nešališkai žiūrint, „Aukojime“ Tarkovskio nufilmuota pakrantė čia buvo nuo seniausių laikų, kaip ir akmeniniai mengirai, Egipto piramidžių amžininkai, II tūkstantmetyje prieš Kristų sustatyti pajūryje, – juos galima pamatyti šalia Visbio plytinčiuose miškeliuose. Ir kodėl aš esu, o, beje, ir kiekvienas atvykėlis yra verčiamas iš Gotlando peizažų įsidėmėti ne savo atsirinktą, o kino režisierių sudominusį vaizdą?! Po visų klausimų, patingėjęs ieškoti atsakymų, imu dar labiau nemėgti Tarkovskio – dėl visų tų galvijų, kuriuos gyvus sudegino ant jo meno aukuro, dėl padegtų butaforinių namų, „nostalgijų“, šlapių „stalkerių“, nespalvotų 45 „rubliovų“, kuriuos teko kadaise kino salėse „iškęsti“. Esu įsitikinęs, kad estetikos ar meninio, t. y. dailesnio, vaizdo dėlei nevalia sukelti skausmo, kankinti bejėgių padarų, aukoti svetimos gyvybės, nors tai būtų tik kirminas ar koks vienaląstis. Net iškiliausias menininkas, jei peržengia šią ribą, nebetenka teisės juo vadintis, nes jis jau ne kūrėjas, o pasaulio, visatos griovėjas. Todėl sudievinto Andrejaus Tarkovskio (1932–1986) kūrybos glorifikatoriams džiugiai pasakojant apie ypatingą dangaus šviesą jo filmuose, apie stebuklingą dvelksmą, paslaptingą žibėjimą, dvasingumo pritvinkusį orą, sakralinį spinduliavimą ir žeriant kitus ezoterinius paistalus, pavyzdžiui, kad Närshamne ir Närsholmene galima visa tai išvysti, imu svarstyti, kad verčiau jau apskritai nebūtų buvę nei „intelektualiojo“ kino, nei Tarkovskio mitologijos, nei „šventos“ karvės, kurią jis apipylė benzinu ir sudegino, nes pasaulyje ir taip apstu prievartos, iš nuobodulio prisigalvotų nesąmonių, kurias kasdien tenka ekrane pamatyti ir išgirsti. Nuo tos akimirkos imu įtariai žiūrėti jau ne tik į neįžūlių akių praeivius, su kuriais prasilenkiu gatvėje, bet ir į raišas Ljugarno gulbes, į palinkusias nuo vėjo Vamlingbo pušeles, tirpstantį sniegą, aptingusias antis, sutrupėjusius Vitväro akmenis, kuriuos taip pat galbūt pietryčių Gotlando pakrantė 46 kas nors Gotlande yra pastebėjęs ar ateityje nufilmuos, todėl atseit nepadoru būtų pro juos šiaip sau praeiti… Tokių minčių apsėstas, keltu, kuris primena „Kintus“, kursuojančius tarp Klaipėdos ir Smiltynės, plaukiu iš Gotlando į miniatiūrinę Ingmaro Bergmano Fårö salą. Jau daug metų čia – tarp Fårö ir Gotlando – sklando romantiškas pasakojimas apie nedidelio kelto kapitoną, kuris metų metais kantriai plukdydavo žmones ir jų automobilius iš vieno kranto į kitą. Ant denio stovėdavo ir baltaplaukė mergytė, kasryt iš Fårö plaukdavusi keltu į mokyklą Fårösunde, Gotlande. Mergaitė augo ir kelissyk per dieną matydavo keltininko gyvenimu vis labiau nusiviliantį kapitoną. Ir jis, išvargintas nuobodulio, vis smalsiau į ją įsižiūrėdavo – paslaptingai bręstančią, švytinčią, po paauglystės geidulingai sužydėjusią. Vieną vėlyvo rudens vakarą, turbūt itin stipriai subangavus, kai sutemos ūmai pažadino vikingų geną, kapitonas, likęs vienas su grįžtančia iš mokyklos mergaite, pasuko keltą ne Fårö pusėn, o į atvirą, audros pašiauštą Baltijos jūrą... Kas vėliau atsitiko, Gotlando metraštininkai nutyli. Tačiau, pasak istorijos personažus pažinojusių liudytojų, Fårö salos mergaitė sugrįžo iš jūros gyva, dabar ji jau subrendusi moteris – turi darnią švedišką šeimą ir tuziną mielų anūkų. Visi jie iki šiol gyvena Fårö, augina „ekologiškus“ avinus, kurių mėsa, sakoma, yra ypač sultinga. Tačiau Fårö sala, kurią galima apeiti pėsčiomis, pasauliui žinoma ne dėl sultingos avinų mėsos, ne dėl stebuklingo švytėjimo ir ne dėl akmeninio pajūrio peizažo, o dėl čia gyvenusio Ingmaro Bergmano. Prieš trylika metų, kai pirmąkart lankiausi saloje, kino režisierius dar buvo gyvas. Vietiniai nevengdavo paburnoti, kad jis, Kultūros barai 2010 · 6 Fårö salos vakarinė pakrantė nors ir daug nuveikęs garsindamas šios salos vardą, vis dėlto galėtų nors kartelį susivaldyti ir liautis šventadieniais režisavęs religines apeigas, kurias pastorius vesdavo vienintelėje Fårö saloje bažyčioje. Bet visa tai – ir didžioji, ir šalutinė Bergmano režisūra – jau praeityje. Prieš keletą metų Bergmanas atgulė Fårö bažnyčios kapinaitėse – šalia tų, tarp kurių ir gyveno. Vis dėlto net ir nenuovokiu žvilgsniu matyti, kad Ingmaro Bergmano (1918–2007) ir Ingridos Bergman (1930–1995) kapas yra šiek tiek nuošaliau – ne itin toli nuo kitų, tačiau akivaizdžiai atskirai. Todėl teigti, kad mirtis visus sulygina, būtų drąsoka. Nors, kita vertus, koks kieno reikalas, kas, kur ir kaip po mirties žemėje guli. Kai persikeliu iš Fårö atgal į Gotlandą, Visbis staiga iškyla kaip megalopolis – iki paryčių nesumerkiantis akių didmiestis, pramogų ir nuodėmių epicentras. Nors išoriškai visada atrodo apsnūdęs, savaitgaliais čia įsisuka siautulingas Stora Torget prieigose įsikūrusio klubo gyvenimas. Kultūros barai 2010 · 6 Apie vidurnaktį čia būna jau sausakimša. Prižiūrint policijai ir pilietiškiems Visbio miesto tarybos nariams (savanoriams patruliams), keliose salėse trinasi apie šimtas žmonių. Susigrūdę kuo arčiau vienas kito, strykčioja, šoka visų žemės rasių ir amžiaus personažai, apspangę nuo kurtinamos muzikos, apgirtę ir itin geranoriški. Strykčioju drauge su visais, o čia tvyranti atmosfera kelia nostalgiją, nes primena Vilniaus „Lango“ klubo laikus – prieš gerus dvidešimt metų ten taip pat būdavo ne mažiau įsilinksminusių, o gyvai grojusius muzikantus pakeitęs didžėjus be ironijos leisdavo ne tik „Queen“, „Boney M“, „Led Zeppelin“, bet ir niekada neatsibostančius „ABBA“ šlagerius. Todėl, pasikartosiu, laikas – galbūt dėl nesenstančios „ABBA“, – kai pasineri į Visbio naktinį gyvenimą, atrodo lyg būtų dėl tavęs stabtelėjęs, jo – prarastojo – nereikia toli ieškoti, kai atvyksti į Gotlando salą… 47 Paveldas ir paminklai Edmundas Gedgaudas Išnykęs Vilnius Iš laiškų toli nuklydusiam vilniečiui K ino klubas (gal ir Tu dar prisimeni tokį prie Lukiškių aikštės?) savo varganoje, ikiperestroikinėje salytėje neseniai pradėjo rodyti filmų ciklą apie Vilnių „Laikas eina per miestą“. Laukdamas seanso pagalvojau: gerai, kad veržliai agresyvus mūsų dienų laikas į šią kuklią priebėgą taip ir neužklydo su „euroremontu“. Poma (už Žvėryno ribų vadinamas Damaševičium) drauge su Matoniu ketino kažką filmuoti Krokuvoje. Poma aiškino, bet aš nelabai supratau. Regis, ankstesnis jų sumanymas sužlugo, tad beliko ekspromtu kalbinti Czesławą Miłoszą. Įsivaizduoji? Tą pokalbį jau buvau matęs per televiziją, bet tada nežinojau, kad jam nebuvo rengtasi. Visi stebėjomės, kad Nobelio premijos laureatas šįsyk toks nuoširdus ir atviras. Kiek teko jį matyti, atrodydavo kitoks, negu pažįstame iš knygos „Tėvynės ieškojimas“, gal dar labiau iš pokalbių su Aleksandru Fiutu (turbūt ir Tu turi tą knygą?). O čia – būtent toks. Lankęs Stepono Batoro universitetą (vieną iš geresnių ano meto Europoj), nenusakomu būdu „įsipilietinęs“ Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje, toje mums labiau mitinėje negu istorinėje realybėje. Ar joje Miłoszas „įsipilietino“ panašiai kaip ir jo giminaitis Oskaras Milašius? Ne. Kažkaip kitaip... Jie pernelyg skirtingi. Ką apie tą manytum? O pradėjau nuo Czesławo todėl, kad matydamas jį ekrane pasijuntu taip, tarsi regėčiau Vilnių, kurio nebėra. Taip, tą, kuris išnyko drauge su metafizine savo aura, su niekur kitur neaptinkamu miesto ir kaimo sambūviu. Pameni, Tu man sakei, kad Vilnius neturėtų gėdytis išorinio savo provincialumo. Kur tau! Dabar jis – „didmiestis“ su net keliais universitetais. Deja, nykokai provincialiais. Grįžkim prie filmukų. Vieną Vilniaus sunaikinimo etapą rodo sovietų karo korespondentų fiksuoti 1944-ųjų 48 vasaros vaizdai. Tau nereikia aiškinti, kad buvo liepos vidurys (jūsų šeima tas dienas, regis, pratūnojo kažkur kaime). Taigi ekrane matomos apokaliptinės scenos patvirtina keistą mane apėmusį jausmą, kad įsikūriau ir gyvenu tarp kažkokio sunkiai įvardijamo miesto fragmentų. Tuos karo vaizdus žiūrėjau du kartus, nes dalis žiūrovų jų nebuvo matę, tik prisiklausę atgarsių. Manau, tie, žiūrėjusieji antrą kartą, neatsisakytų ir trečio seanso. Filmą lakoniškai komentavęs Pranas Morkus sustiprino asmeninio dalyvavimo įspūdį. Dėliojo žodžius su daugybe pauzių tarp jų, tarsi ne išsyk rasdamas minčiai tinkamą pavidalą. Bet pauzės kartais pasako ne mažiau negu žodžiai. Ar čia toks snobiškas gudrumas, ar intuicija? Snobas... Juk dažnai Praną taip pavadindavom. Duok Dieve, mums daugiau tokių snobų. Ekrane tvyro ryto rūkas. Jam sklaidantis išnyra Vilnius. Toks mažumėlę „bulhakiškas“ vaizdas nuo aukštumos. Sakytum, chrestomatinis. Bet ant aukšto šlaito stovi ne genialusis fotografas, o raudonarmietis. Akylai stebi. Gal išvydo kitokį, negu tikėjosi, vaizdą? Žvilgsnyje – bent man pasirodė – blyksteli neapykanta. „Vstavaj, strana ogromnaja...“ Pameni tokią dainą? Taigi... Kino kadrai nebylūs, bet kariškio lūpos taip raiškiai artikuliuoja triaukštį keiksmažodį, kad Koršunovo teatro aktoriai apie tokią tartį galėtų tik pasvajoti. Mudu su Tavimi kadaise samprotavome apie rusiškų keiksmažodžių emocinę ir paraintelektinę (bandėme jiems pritaikyti ir tokį žodį) talpą. Jie erdvūs ir atviri prasmę keičiančioms intonacijoms. Panašiai kaip muzika, kurios turinį perpasakoti būna keblu arba net neįmanoma, bet visi jį puikiai supranta. Kareivis stebi iš rūko išnyrančius šventovių bokštus ir kupolus. Jo močiutė gal būtų persižegnojusi, žemai nuKultūros barai 2010 · 6 silenkdama (ar pastebėjai, kaip grakščiai ir lengvai, tarytum balerinos, senutės lankstosi cerkvėse?): Gospodi, pomiluj... Bet kareivio lūpos ištaria universalią mongoloidiškos kilmės trijų žodžių kombinaciją lyg grėsmingą pažadą. Civilizuotai išvertus apytikriai būtų: Na, mes tave!.. Tas trižodis (neišverstas) skrieja kaip reikalavimas atidaryti narvą ir išleisti plėšrūną. Plieskia ugnies simfonija. Liepsnos veržiasi iš senamiesčio langų, godžiai praryja stogus. Pleška Vokiečių gatvė ir geto kvartalas. Galingas „Londono“ viešbutis, stovėjęs priešais Filharmoniją, liepsnomis moja pro langus. Gal atsisveikina? Kaip ir Tyzenhauzų rūmai, Magistratas, „Europos“ viešbutis... Didžioji Sinagoga ir Strašuno biblioteka! Bekraštė ugnies jūra. Lyg Vilniaus – Europos kultūros sostinės atidarymo naktį. Geto kiemelių ir skersgatvių gyventojus vieni barbarai suguldė į Panerių miško žemę, o kiti pasistengė, kad ir namų sienos nebeprimintų čia buvusios Šiaurės Jeruzalės. O štai kitas dokumentinis filmas. 1939-ieji. Geto gatvelėse virte verda gyvenimas – čia judėjų mikropasaulis, apsuptas krikščioniškų šventovių ir vienuolynų. Žodžiais nenusakomas (vėl tarsi muzika) tų pasaulių atskirumas ir sambūvis. Unikalus akordas, kokio niekur kitur nėra. Retsykiais, apimtas neaiškių nuojautų, jo skaudžiai pasigendu, gyvendamas ne tiek kitokiame, kiek visiškai kitame mieste. Žinau, kad ir Tu jautiesi panašiai. Buvai mokinukas (aš Vilniuje tada dar negyvenau), kai prasidėjo „sostinės atstatymo talkos“. Taip vadino ištisų kvartalų, kuriuos buvo galima bent fiziškai atkurti, likvidavimo vajų. Jonas Švedas parašė „Talkininkų maršą“, per radiją plyšavusį kiekvieną rytą. O aš Kaune, apimtas nerimo, galvodavau: „Ką jie ten daro?“ Mano kukli pažintis su Vilniumi prasidėjo 1942– 1943 m. žiemą. Nelankiau tada mokyklos, o čia turėjau giminių. Rengdamasis kelionei, apimtas palaimingo virpulio tyrinėjau nuotraukas Jono Griniaus „Vilniaus meno paminkluose“. Nejau visa tai pamatysiu tikrovėje? Dar gerokai anksčiau bandžiau nupiešti Katedros kupolus ir buvo apmaudu, kad mano brolio Geniuko piešinyje jie atrodė nepalyginamai tikresni. Regis, 1940 m. jis su bendramoksliu Justinu Mikučiu aptarinėjo ką tik pasirodžiuKultūros barai 2010 · 6 sį Mikalojaus Vorobjovo „Vilniaus meną“. Tiksliau – Geniukas klausėsi fontanais trykštančių Justino komentarų, o aš, nedaug ką nutuokdamas, svaigau nuo paslaptingos jo minčių didybės (Justinui būtų tikę kalbėti iš sakyklos). Kitas mano brolis, gerokai vyresnis, gyveno Vilniuje. Jam patikdavo ką nors man aiškinti, jis imdavosi lyg ir mano „guvernanto“ vaidmens. Stotyje jis mūsų nepasitiko. Viskas čia buvo įdomu, visko daug, bet aš nekantravau pamatyti Viciuką (taip vadindavom Viktorą), nujausdamas, kad mano atvykimui jis kažką suplanavo. Viciukas pasirodė gal kitos dienos rytą. Į miestą išėjome dviese, prie Rotušės jis nusamdė vežiką ir mudu leidomės Didžiąja, paskui Pilies gatve. Staiga – Katedra ir jos KUPOLAI! Gal taip vaikystėje, pirmą vasarojimo Palangoje dieną, persmelkdavo nuo kopų atsiverdavęs jūros vaizdas. Vėliau tas jūrinis pojūtis sumenko, o štai kupolų sąskambio jėga darėsi vis skvarbesnė. Kai, jau gyvendamas Vilniuje, iš miesto išvykdavau ilgesniam laikui, to akordo pasiilgdavau tarsi artimo ir brangaus žmogaus. Pilies gatve artėdamas prie Katedros aikštės pasirengdavau tam „vaizdų vaizdui“, kad deramai patirčiau nuskaidrinančią jo galią. Tie kupolai buvo pirmasis mano žingsnis Vilniaus metafizikos link. Pirmoji abėcėlės raidė, elementorius. O vėliau patyriau, kad šis pradžiamokslis gali tapti Marcelio Prousto knyga. Argi ne stebuklas? Magiškojo kupolų sąskambio jau nebėra. Juos užgožė Valdovų rūmai. Jaučiuosi taip, lyg kas ištisine betono siena būtų užtvėręs Baltijos jūrą. Tokie miestai kaip Vilnius nyksta, jei nepatiria meilės. Jie jaučia, ar su jais nuoširdžiai kalbamasi, ar dorai bendraujama. Jiems reikia ne žvitrių verslininko akių, žvelgiančių pro brangaus automobilio stiklą. Ne smegenų, kurias kausto „virtualios tikrovės“ kliedesiai. Dešiniajame Neries krante iš peties pasidarbavo galvos, kurios Vilniaus į save neįsileido. Vilnius priima ir supranta tik širdies kalbą. Neišmokai jos – nesi vilnietis. Panašiai savo gyventojus įpareigoja Praha, Krokuva. Daugumai tenykščių toji kalba tokia pat natūrali, kaip ir namie skambanti gimtoji. Vienų gal labiau išpuoselėta, kitų menkiau, bet vis tiek jie širdimi kalbasi su savuoju Miestu. Išmokęs šitaip susikalbėti Vil49 niuje, susikalbėsi ir Florencijoje. Gal „žargonėliu“, bet susikalbėsi. Ilgokai jaučiau, kad tarp Vilniaus ir manęs stūkso kažkoks neregimas barjeras. Tai panašu į meilę be atsako. Klaidžiodavau po senamiestį, po priemiesčius, kartais įnikdavau fotografuoti. Bet čia neįsipilietinusio žmogaus jausmas vis tiek nenyko. Nežinau, kada jis dingo, – gal po Kruvinojo Sausio įvykių? Gal tada, kai vėl atvėrė duris kai kurios šventovės, kai buvo atstatyti Trys Kryžiai? Racionaliai to paaiškinti nemokėčiau. Dar prieš Tau išvykstant iš Lietuvos, Dailės akademijos leidykla pakartojo Vorobjovo „Vilniaus meną“. Švytėjau iš džiaugsmo! Ši kadaise Justino aptarinėta knyga į mūsų namus nebegrįžo po to, kai ją paskolinau Daliai Vaičiūnaitei. Spėju, kad sesučių bičiuliai dailininkai įniko skaityti ten surašytas įžvalgas, nelyginant pirmieji krikščionys Gerąją Naujieną… Tos knygos dvasia, nujaučiu, galėjo paveikti ir Juditos poeziją, nors su hipotezėmis reikėtų elgtis labai atsargiai. Vorobjovo dialoguose su Vilniumi esama Apreikšto Teksto jėgos, jo kalbos grožis niekur netampa gražbyliavimu. Žinai, jau senokai nebekeliu kojos į košmariškomis sienų teplionėmis nužudytą Skapo gatvelę (Tu ją vadini Skopówka). Anksčiau namo sargas, nutvėręs tepliorių, būtų įkrėtęs jam taip, kad šis tris dienas neprisėstų, o ir namie bijotų pasisakyti, ką pridaręs. Po kokių dvidešimties metų jis gal su savo vaikučiais sekmadienio popietę vaikštinės Skapo gatvele, tikėkimės, pagaliau išvaduota iš graffiti košmarų, prie kurių ir pats buvo kadaise prikišęs nagus, Słowackio kieme gėrėsis atgaivintu Botanikos sodu, vildamasis, kad jo atžalos jau savaip skaito šį Vilniaus elementoriaus puslapį… Bet greičiausiai bus atvirkščiai – vietoj to naujasis vilnietis važiuos į madingiausią prekybos ir pramogų centrą „Dubajų“ (mat „Akropolis“ bus jau sugriuvęs) pasižiūrėti „pilvo šokio“. Ne tik graffiti aukos – Skapo gatvės – aš dabar vengiu. Už stalininių namų, pagal uniformą sumūrytų kaliningradietiškai išplatintoje Vokiečių gatvėje, tvyro mudviejų su Tavimi ne sykį aptarinėta dykra. Ar ji Tau nesisapnuoja? Geto gatvelių graudūs likučiai ties ja nutrūksta. Dykros pakraštyje, vietoj Didžiosios Sinagogos – silikatinis vaikų darželis. Kaip ir sovietmečiu. Sustojęs laikas. Ar neprakeikė kas to nelaimingo žemės plotelio? Arūnas BALTĖNAS. Vilniaus Arkikatedra. Apie 1999 m. 50 Kultūros barai 2010 · 6 Piotr Vail Immanuelio Kanto mieste I š oro uosto pakeliui į Kaliningradą šmėkščioja pavadinimai: Sosnovka, Malinovka, Medvedevka, Orlovka. Visai nerusiško – baltiško, šiaurietiškai vokiško peizažo fone šių vardų rinkinys, kurį galutinai įformina Malinovka, dvelkia pigia operete. Taksi kažkodėl tiksi lenkiškas skaitiklis, skaičiuojantis sumą zlotais, tiesa, atsiskaitant ji virsta rubliais. Rytų Prūsijos kaimų keliai primena topolių, klevų, platanų alėjas. Šalia retų akmeninių vokiškų sandėlių stūkso bet kaip pastatyti namai iš pilkų betoninių blokų – nėra nei laiko, nei noro juos nutinkuoti, nudažyti, aplinką apželdinti. Pilkas betonas dominuoja mieste, bet tai rėžia akį tik gatvėse su išlikusiu akmeniniu grindiniu. Kaliningradiečiai didžiuojasi: „Iš visos Rusijos tiktai pas mus grindinys dar nuo vokiečių laikų.“ Išlikusios ir kelios dešimtys vilų su lipdiniais, puošiančiais balkonus, ir raudonomis čerpėmis Karalienės Luizos gatvėje (dabar Komsomolskaja), Amalienau rajone (Kutuzovo gatvės apylinkės). Tokie namai tiktų kur nors Miuncheno Švabinge ar Rygos Mežaparke. Rygos dvelksmas jaudinamai prasiveržia Kaliningrade, bet tik vos vos: Rygos niekas nebombardavo, o Kaliningradas buvo sumaltas į miltus. Ko nesugriovė sąjungininkai, pribaigė vietoj išvarytų vokiečių čia atvežti persikėlėliai – rusų ir baltarusių kolūkiečiai, jų vaikai ir anūkai. Vietiniame muziejuje – nauja salė, kurioje eksponuojami 1946–1947 m. įsakymai, pasirašyti Stalino ir Čadajevo, Šverniko ir Gorkino: atkelti dvylika tūkstančių šeimų, vėliau aštuonis tūkstančius šešis šimtus, po to dar ir dar. Jie atvykdavo į svetimą žemę, kabindavo savo kilimėlius su gulbėmis ant sienos šalia svetimų žemų lovų, mokėsi siūti svetimomis mašinomis „Singer“, per šventes iš aukštų servantų išimdavo nesudaužytą rožinės spalvos fajansą. Tuščiose vietose Kultūros barai 2010 · 6 statė betoninius namus. Kai kada tuo tikslu atlaisvindavo ir jau užimtą vietą – 1967 m. susprogdino Karalių rūmus ir pastatė betoninius Sovietų rūmus, kuriuose niekas niekada nepriėmė ir neišklausė nė vieno nutarimo, nesurengė nė vieno posėdžio, negnybtelėjo sekretorės užpakalio. Tuščia penkiolikaaukštė Sovietų rūmų dėžutė Kaliningrade matyti iš visų pusių, o geriausiai – iš Knaiphofo salos, nuo Kenigsbergo katedros, nuo tos vietos, kur palaidotas Immanuelis Kantas. Ar erdvėje tarp Kaliningrado ir Vladivostoko daug rastųsi tokių, kurie yra perskaitę „Grynojo proto kritiką“ ir dvi kitas Kanto „Kritikas“? Aštuntojo dešimtmečio pradžioje svarstyta galimybė miestą pervadinti Kantogradu. Kažkodėl Kantas, Kenigsbergo, tapusio Kaliningradu, genius loci, sustiprina per pusę amžiaus taip ir neišnykusį karinės tragedijos jausmą, pokarinės dramos pojūtį. Stebuklingai išvengęs bombų ir sviedinių, stilingas prūsiškas Gerdauen sukrečia nauju pavadinimu – Železnodorožnyj. Kurhaus Svetlogorske (buvusiame Raušene) toks pat svetimkūnis, koks svetimkūnis Raušene (būsimame Svetlogorske) būtų buvęs курзал. Keista, bet dešimtmečiais neišnyksta istorinis nejaukumo jausmas, kad gyveni svetimoje, tegul ir teisėtu būdu, pasitelkiant atavistinę jėgos teisę, užimtoje žemėje. Ne veltui rusų ir baltarusių persikėlėlių palikuonys visoje srityje renka Rytų Prūsijos senienas. Kiekvienoje vietoje, kurią supa teutoniškų pilių griuvėsiai, buriasi organizacijos su senais herbais ir riteriškais turnyrais. Černiachovsko (Instenburgo) įžymybė – vietinis elektrikas, visų vadinamas Riteriu Gena. Šaknų paieškos. Tačiau kokių? Žemėje, kurios žemėlapyje pasidarbuota trintuku, o nutrintose vietose 51 Mažytis Leninas kurortiniame Kranze parašyti nauji pavadinimai: Zelenogradsk, Svetlogorsk, Ozersk, Slavsk, Pravdinsk. Nežiniuko šalis. Amžinai laikinas prūsiškasis Kenigsbergas yra tarsi protu nesuvokiamas daiktas savyje, kaip mokė čia gimęs filosofas, kuris ketverius metus buvo Rusijos pavaldinys. Paklūstant kategoriniam imperatyvui, belieka išvardyti vis gausėjančias antinomijas. Lėlių teatras Šventos Luizos kirchėje. Mažytis Leninas kurortiniame Kranze. Betoninis gastronomas Rybačij (Rositten) gyvenvietėje, kuri paminėta kenigsbergiečio Ernsto Theodoro Amadeuso Hoffmanno novelėje. Levitaniški auksiniai beržai su raudonų krūmų intarpais ir negeltonuojančiais juodalksniais Kuršių nerijos kelyje. Paroda „Žemės debesys“ – „psichiškai nesveikų žmonų kūryba. Pribrežnyj gyvenvietė – Hamburgo miestas“. Gintaro muziejuje – Kenigsbergo dėžutės, žvakidės, Nukryžiuotieji, kaliningradietiški ledlaužiai, sputnikai, plieno lydytojai. Pilkas betonas virš juodai pilko grindinio. Atsilaisvinusi Knaiphofo sala, kaip kompensaciją gavusi naują registraciją – Sala. Katedra Saloje atstatyta, jos viduje tuščia kaip ir Sovietų rūmuose, tačiau iš išorės ji elegantiška ir sutvarkyta. 52 Bokšte – Kanto muziejus su knygomis, graviūromis, marmuriniu biustu, atsiliepimų knyga. „Man, mano sesutei Ritai ir mūsų mylimoms senelėms labai patiko. Kantas buvo didis žmogus. Alina.“ „Mes labai sužavėti katedra ir Kantu. Eskadrinio minininko „Nastojčivyj“ ekipažas.“ „Mylimam Kantui – Olia.“ „Atvykome iš Udmurtijos. Deginomės, maudėmės, o šiandien susipažįstame su Kantu. O kiek dar visko laukia ateityje!“ „Mums labai patiko, ypač Kantas. Mes su juo netgi nusifotografavome. Jis buvo su jūreiviška kepuraite. Baltfloto jūreiviai.“ Pilkoppen gyvenvietėje Kuršių nerijoje – kotedžai su židiniais ir glintveinu. Glintveiną skaniai ruošia pensionato bare su žydru užrašu „Maitinimo punktas“, iš kurio tampa aišku, kad čia ne Pilkoppen, o vis dėlto Morskoje. Vakare prie ramaus vandens viskas beveik taip, kaip vaikystėje, kai kitoje Baltijos įlankoje, pliaže rinkdavau gintarus į degtukų dėžutę. Po prieškariniu signaliniu stiebu iš juodo plieno susibūrę europietiškos išvaizdos žvejai, tad iš pradžių net nuvilia jų rusiška tartis be akcento: „Na ne, kokia žuvis, tik iš ryto bus, mes šiaip sau stovim.“ Draugiškai tiesia pakelį „R-1“: „Rūkykite, pas mus tik šitas vokiškas šūdas.“ Vokiško dūmo debesėlis. Žvaigždėtas dangus virš galvos, moralinis įstatymas mumyse. Už kopų – Kanto miestas su jūreiviška kepuraite, betoninė grynojo proto kritika. Vertė Vygantas Vareikis Versta iš Петр Ваил. Карта Родины. Москва: Колибри, 2007. Kultūros barai 2010 · 6 Istorijos puslapiai Virgilijus Čepaitis NEOFICIALIOS DERYBOS SU SSRS 1991 m. De Burghto žmogaus teisių konferencija Hagoje S ovietų Sąjungos bandymas 1991 m. sausį išspręsti „Lietuvos klausimą“ karine jėga baigėsi nesėkme. Kremliaus vadovai pernelyg pasitikėjo sociologinėmis apklausomis, skelbiančiomis, kad Lietuvos gyventojai remia LR Vyriausybės vykdomą nuolaidų Maskvai politiką ir nepalaiko LR Aukščiausiosios Tarybos, kurios pozicija buvo radikalesnė. Tačiau sociologinės apklausos negalėjo atspindėti, kokiu mastu paprasti Lietuvos žmonės palaiko valstybingumo siekį. Sausio įvykiai parodė, kad lietuviai nori gyventi nepriklausomoje valstybėje, ir už tai yra pasirengę paaukoti net savo gyvybę. Po Sausio 13-osios Vakarų pasaulis suvokė, kad Michailo Gorbačiovo deklaruota „perestroika“ yra viso labo propagandinis lozungas ir nusigręžė nuo nesikeičiančios Sovietų Sąjungos. Politikai – ir Vakaruose, ir Rytuose – ėmė svarstyti, kaip Baltijos šalys galėtų atsiskirti nuo SSRS taikiu būdu, kad nesugriūtų nusistovėjusi pasaulio tvarka. 1991 m. gegužę Hagoje įvyko konferencija „Žmogaus teisės ir tautų teisės“. Žmogaus teisės ir „perestroika“ Prasidėjus „perestroikai“ Sovietų Sąjungos vadovybė ėmė labiau atsižvelgti į demokratinių Vakarų nuomonę dėl žmogaus teisių imperijoje, kuri anksčiau buvo tam visiškai kurčia. 1985 m. SSRS užsienio reikalų viceministras Anatolijus Adamišinas olandų prekybininkui, Suomijos garbės konsului Amsterdame, turinčiam gerus komerciKultūros barai 2010 · 6 nius ryšius su SSRS, milijonieriui Ernstui H. van Eeghenui pasiūlė idėją surengti Vakarų ir Sovietų Sąjungos politikų susitikimą žmogaus teisėms aptarti. Kad toks susitikimas įvyktų ir jame dalyvautų SSRS atstovai, jis, žinoma, neturi apsiriboti sąžinės ir religijos laisvės klausimais, reikia apimti ir kovą su narkomanija, alkoholizmu, prostitucija, pornografija. Tik tokiu atveju sovietai nesipriešintų diskusijai apie sąžinės ir religijos laisvę, be to, į konferenciją atsiųstų aukštu lygiu atstovaujamą delegaciją.1 Pirmasis Rytų ir Vakarų susitikimas žmogaus teisių klausimais įvyko 1986 m. sausį Olandijos kaime BurghtHaamstede. Jį organizavo van Eeghenas kartu su Jeruzalės Ekumeninio instituto prezidentu, Amerikos filantropu Landrumu Bollingu, finansiškai rėmė įvairios Europos evangelikų misijos. Dalyvavo trylikos šalių atstovai. Sovietų delegacijai, nors susitikimai buvo „neoficialūs“, vadovavo Religijos reikalų valdybos prie SSRS Ministrų tarybos vadovas Jurijus Smirnovas. Kitoms šalims taip pat buvo atstovaujama pakankamai aukštu lygiu. JAV delegacijoje buvo keli Atstovų rūmų nariai, pagrindinį pranešimą skaitė buvusio JAV prezidento Jimmy’o Carterio žmona Rozalynn, pabrėžusi, kad religijos laisvė yra „pagrindinė teisė, kurios jokia vyriausybė negali pažeisti“2. Iš SSRS pusės susitikime dalyvavo garsus „perestroikos“ veikėjas, savaitraščio Literaturnaja gazeta vyriausiasis redaktorius, Michailo Gorbačiovo patarėjas viršūnių susitikimuose Ženevoje, Reikjavike ir Vašingtone Fiodoras Burlackis, 53 SSKP CK Tarptautinių santykių skyriaus vedėjo pavaduotojas Andrejus Gračiovas. Per pirmąją konferenciją SSRS delegacijai buvo įteiktas 250 žmonių, kalinčių už „religinę veiklą“, sąrašas. Tiesa, Burlackis (jis buvo ir tuo metu įkurtos SSRS Aukščiausiosios tarybos Humanitarinių problemų ir žmogaus teisių komisijos pirmininkas) iš karto atsakė: „Daugelis kalinių iš jūsų sąrašo yra kriminaliniai nusikaltėliai, kurie taip pat yra religingi žmonės, besistengiantys rasti gynybą religiniu pagrindu“3, o SSKP CK atstovas Gračiovas baigiamojoje spaudos konferencijoje paaiškino: „Sovietų valdžia, užuot skelbusi amnestiją 18 ar 200 asmenų, siekia, kad joks asmuo nei Rytuose, nei Vakaruose nebūtų persekiojamas už savo įsitikinimus, taip pat ir religinius.“4 Konferencija buvo gana vaisinga. Po jos SSRS davė leidimą įvežti dalį uždraustos religinės literatūros, pvz., milijoną Biblijų rusų kalba, iš lagerių ir tremties paleido apie 200 „sąžinės kalinių“. Tarp jų buvo ypač daug lietuvių. Nyderlandų vyriausybės prašymu, tada iš kalėjimų ir tremties buvo paleisti 402 disidentai.5 Pirmoji de Burghto konferencija sudarė tarybą, kurios garbės pirmininku tapo buvęs JAV prezidentas Jimmy’s Carteris, pirmininkais – jo žmona Rozalynn Carter ir Fiodoras Burlackis, sekretoriais – Ernstas H. van Eeghenas ir profesorius Landrumas Bollingas (JAV). Kiti du de Burghto konferencijos susitikimai netrukus įvyko Carterio centre Atlantoje (JAV) ir Maskvoje. Sovietų Sąjungos sostinėje buvo aptartos tautinių mažumų teisės. De Burghto konferencija gaudavo Maskvos prašymų, kad SSRS parengtus įstatymų, vienaip ar kitaip susijusių su žmogaus teisėmis, projektus įvertintų Vakarų ekspertai. Pavyzdžiui, 1990 m. SSRS AT pateiktas Sąžinės ir religijos laisvės įstatymo juodraštis buvo nusiųstas de Burghto ekspertams ir į 95% jų pastabų buvo atsižvelgta. SSRS valdžia ir patriarchas Aleksijus tada išreiškė padėką de Burghto sekretoriatui.6 1991 m. sausio 13-oji Vilniuje sukrėtė pasaulį. Tapo aišku, kad oficialios derybos tarp SSRS ir Lietuvos žlugo dar neprasidėjusios. De Burghto konferencijos organizatoriai gavo sovietų valdžios prašymą, kad padėtų sušvelninti Sovietų Sąjungos ir Baltijos šalių santykius7. Ernstas H. van Eeghenas sausio 21 d. atvyko į Maskvą, kur susi54 tiko su patriarchu Aleksijumi, su Michailo Gorbačiovo patarėju Vadimu Zagladinu, pritarusiu, kad de Burghto konferencija8 organizuotų neoficialias derybas su Baltijos šalimis. Kalbėjosi ir su kitais sovietų politikais – SSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumo nariu Georgijumi Tarazevičiumi, kuris keletą sausio dienų praleido Vilniuje, ir SSRS Aukščiausiosios tarybos deputatu Fiodoru Burlackiu. Buvo aptarta de Burghto konferencijos, skirtos žmogaus teisėms ir tautų teisėms, pabrėžiant Baltijos šalių problemas, darbotvarkė. Sovietų atstovai pareiškė „nedarysiantys jokių kliūčių ir neturintys nieko prieš, kad Baltijos šalys dalyvautų šioje konferencijoje kaip atskiros valstybės, lygiai tokiomis pačiomis teisėmis kaip ir SSRS“9. Į konferenciją žadėjo atvykti buvęs Prancūzijos prezidentas Giscard’as d’Estaing’as ir buvęs JAV prezidentas Jimmy’s Carteris. Tokia konferencija, jos rengėjų manymu, turėtų nemažą tarptautinį svorį. Darbotvarkę sudarytų keturios pagrindinės temos: 1) būtų apsvarstyta jaunuolių tarnyba sovietinėje armijoje (jie galėtų tarnauti savo respublikos milicijoje); 2) nuodugniai išstudijuota finansinė Baltijos kraštų padėtis – kaip jie galėtų tapti ekonomiškai nepriklausomi nuo SSRS; 3) aptartos galimybės Baltijos šalims būti atstovaujamoms užsienyje; 4) svarstoma, kas darytina, kad naujųjų Baltijos valstybių įstatymai atitiktų tarptautines konvencijas. Konferencijoje dalyvautų neoficialios JAV, Didžiosios Britanijos, Olandijos, Europos Tarybos delegacijos. De Burghto konferencija norėtų, kad visos sovietinės respublikos – SSRS taip pat – taikos dėlei įeitų į Europos Tarybą. 1991 m. vasario mėn. pabaigoje van Eeghenas lankėsi Baltijos kraštų atstovybėse Maskvoje. Tuo metu de Burghto konferencijos sekretoriatas išplatino pranešimą spaudai, kuriame buvo sakoma: „Pasibaigus Šaltajam karui Europa gyvena laikotarpį, kuris paženklintas toli siekiančiu visapusišku santykių tarp Rytų ir Vakarų pagerėjimu, dar nematyta viešumo pažanga, žmogaus teisių išplėtimu ir praktiniu priartėjimu prie demokratijos. Deja, kartu kyla ir naujų problemų – tai nacionaliniai ir mažumų konfliktai, kurie gali trukdyti pozityviai ir perspektyviai plėtrai. Todėl numatyta balandžio pabaigoje sušaukti konferenciją „Žmogaus teisės ir tautų Kultūros barai 2010 · 6 teisės“ Hagoje, tradiciškai „neutralioje“ vietoje, kur jau įvyko daug kitų tarptautinių susitikimų. Šios naujos iniciatyvos tikslas – padėti išsiaiškinti nacionalinius, ekonominius, socialinius, žmogaus teisių klausimus ir pasiūlyti galimus derybų kelius, sprendžiant tokius konfliktus, ypač tuos, kurie susiję su padėtimi Pabaltijo respublikose. Ši konferencija rengiama remiantis Helsinkio Baigiamuoju aktu ir vėlesniais Europos dokumentais, o jai vadovauja de Burghto konferencijos dalyviai – Nyderlanduose susibūrusi grupė, kuri jau keletą metų plėtoja dialogą tarp Rytų ir Vakarų, susijusį su žmogaus teisėmis ir tarptautiniais konfliktais. [...] Noras išvengti galimo smurto ir sukurti atmosferą, kuri leistų taikiai spręsti nacionalinius konfliktus, vienija daugelį aukštus postus užimančių Maskvos ir Pabaltijo sostinių veikėjų, sovietinis komitetas už Europos saugumą ir bendradarbiavimą irgi pasirengęs remti šią konferenciją.“10 1991 m. kovo 27 d.11 van Eeghenas atvyko į Vilnių, į Lietuvos AT Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisiją. Jį lydėjo SSRS Komiteto už Europos saugumą ir bendradarbiavimą atsakingasis sekretorius Džangiras Atamali (beje, 1990 m. gruodį su Sovietų Sąjungos liberalizacijos projektais jis lankėsi Sąjūdžio būstinėje)12. Jiedu pateikė oficialų pasiūlymą gegužės viduryje surengti de Burghto konferenciją „Žmogaus teisės ir tautų teisės“. Konferencija vyktų Hagoje. Joje būtų svarstomos Baltijos kraštų nepriklausomybės problemos. Konferencijai pasibaigus, būtų sudarytas komitetas, kuris padėtų rengti oficialias derybas tarp Baltijos respublikų ir SSRS, jei abi pusės sutiktų. De Burghto konferencija oficialiai būtų skirta žmogaus teisėms, todėl niekas negalėtų teigti, neva kišamasi į SSRS vidaus reikalus. Pasak sovietų pareigūnų, ši konferencija nekliudys diplomatiniam kontekstui. Van Eegheno manymu, tai vis tiek būsiąs judėjimas į priekį, nors ir pro užpakalines duris. Konferencijos rengėjai jau įsteigė du komitetus: vienas tyrinėja Baltijos kraštų ir SSRS įstatymus, susijusius su žmogaus teisėmis, o kitas – finansinę ir ekonominę Baltijos šalių situaciją. Zagladinas sakęs van Eeghenui, kad iš Lietuvos pusės konferencijoje galėtų dalyvauti keturi žmonės – tai leisią atstovauti įvairioms frakcijoms. Konferencija vyktų gegužės 13–15 d. Hagos Taikos rūmuose. Stebėtojų statusu joje dalyvautų ir RuKultūros barai 2010 · 6 sijos delegacija. Iš olandų pusės dalyvautų buvęs OECD (Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos) generalinis sekretorius, Nyderlandų valstybės ministras Emile’is van Lennepas. Visas konferencijos išlaidas padengtų de Burghto komitetas, jo rėmėjai ir Nyderlandų vyriausybė. Ir van Eeghenas, ir Atamali aiškino, kad tai būsiąs neoficialus SSRS ir Baltijos kraštų delegacijų susitikimas, kurio jokiu būdu negalima vadinti oficialiomis valstybinėmis derybomis. Ne kartą buvo pabrėžta, kad apie Hagos konferenciją Lietuva neturėtų viešai teikti jokios informacijos.13 LR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas, sudarydamas delegaciją, įtraukė į ją AT deputatus, išrinktus pagal Sąjūdžio rinkimų programą. Maskva pageidavo, kad Lietuvos delegacijoje „būtų atspindėtos įvairios frakcijos“14, kad joje dalyvautų net Vilniaus krašto autonomininkų atstovas Anicetas Brodavskis, tačiau LR AT prezidiumas siųsti tokios mišrios delegacijos nesutiko. Kadangi siekta atsiskirti nuo SSRS, Lietuvos delegacija turėjo būti vieninga. Parenkant delegatus daugiausia dėmesio buvo skiriama dalykinėms jų savybėms, nes konferencijoje bus diskutuojama apie įstatymus, susijusius su žmogaus teisėmis, be to, reikės rimtai oponuoti pranešėjams, kurie įrodinės, neva Baltijos kraštams atsiskyrus nuo SSRS, jų laukia ekonominė katastrofa. Taigi į delegaciją buvo įtraukti AT deputatai: LR Vyriausybės atstovas Maskvoje Egidijus Bičkauskas, Valstybės atkūrimo komisijos pirmininkas Gediminas Šerkšnys, ekonomistas Albertas Šimėnas, Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijos narys Vladimiras Jarmolenka. Būsimosiose diskusijose apie įstatymus, susijusius su žmogaus teisėmis, turėjo talkinti valstybės patarėjas teisininkas Pranas Kūris, Užsienio reikalų ministerijos Teisės departamento vadovas Oskaras Jusys. Delegacijos vadovu prezidiumas paskyrė Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijos pirmininką Virgilijų Čepaitį. De Burghto komitetas neprieštaravo, kad Lietuvos delegaciją sudarytų septyni žmonės. Gegužės 1 d. iš Olandijos gavome konferencijai parengtus dokumentus – G. P. van den Bergo studiją „Baltijos valstybės ir žmogaus teisių įstatymai“15 ir nepasirašytą apžvalgą „Baltijos valstybės: ekonominiai nepriklausomy55 bės metmenys“16. Džangiras Atamali gegužės 5 d. informavo, kad SSRS delegacijai vadovaus SSRS AT Tautybių tarybos prezidiumo narys Georgijus Tarazevičius. Numatyti keturi konferencijos posėdžiai: 1) žmogaus ir tautų teisės; 2) tautos suverenitetas ir piliečio teisės; 3) tautos suverenitetas ir ekonominio bendradarbiavimo aspektai; 4) požiūrio į suverenitetą pokyčiai.17 Lietuvos teisininkai susipažino su G. P. van den Bergo studija. Žymus SSRS teisės specialistas iš Olandijos laikėsi nuomonės, kad Baltijos šalių priimti įstatymai „yra abejotini tarptautinės žmogaus teisės požiūriu, taip pat aktų, priimtų Helsinkio procese, požiūriu“18. Mokslininkas rėmėsi įstatymų, kuriuos Baltijos šalių aukščiausiosios tarybos priėmė 1990 m., vertimu į rusų kalbą, studijoje kartais užsimindamas, kad jie neatitinka ne tik tarptautinės teisės, bet ir SSRS konstitucijos. Dar prieš konferenciją Lietuvos užsienio reikalų ministerija išsiuntė van den Bergui raštą, kuriame išdėstė savo pastabas apie jo studiją, nurodė klaidas ir prašė sušvelninti išvadas19. Atrodė, kad studijos autorius Baltijos šalims kelia aukštesnius reikalavimus negu kitoms Europos valstybėms. Studiją „Baltijos valstybės: ekonominiai nepriklausomybės metmenys“ parengė, konferencijos organizatorių teigimu20, OECD organizacijos ekspertas Valas Koromzay’us, nepasirašęs studijos todėl, kad tuo metu nei SSRS, nei Baltijos šalys nebuvo šios organizacijos narės, ir profesorius Grigorijus Skorovas (SSRS). Studija paneigė spėliones, kad Baltijos respublikų ekonomika negalės būti gyvybinga joms išstojus iš SSRS. Nėra pagrindo manyti, kad „laikui bėgant Baltijos respublikos negalėtų funkcionuoti kaip savarankiškos ekonomikos, susietos su pasaulio prekybos ir kapitalo rinkomis, suradusios savo kelią pasaulyje ir pasiekusios gerų gyvenimo standartų.“21 Žmogaus, tautų teisės ir ekonomika Konferencija vyko Hagos Taikos rūmuose, kur prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo sprendžiama nemažai su Lietuva susijusių bylų (dėl susisiekimo tarp Lietuvos ir Lenkijos, dėl Klaipėdos krašto). Paskutinėje (1939 m.) Lietuvos ir Estijos byloje dėl Panevėžio–Saldutiškio geležinkelio ruožo nuosavybės Nuolatinis tarptautinio teisingumo tri56 bunolas priėmė nutartį, kad šį klausimą turi spręsti Lietuvos, o ne tarptautinis teismas. Konferencijoje dalyvavo daugiau kaip keturiasdešimt delegatų, apie trisdešimt stebėtojų ir konsultantų. Estijos delegacijai vadovavo Estijos AT Užsienio reikalų komisijos pirmininkas Indrekas Toome, Latvijos – AT Užsienio reikalų komisijos narys Aleksandras Kiršteinas. Sovietų Sąjunga į konferenciją atsiuntė net tris delegacijas: be pagrindinės, vadovaujamos SSRS AT Tautybių tarybos prezidiumo nario Tarazevičiaus, buvo dar dvi – Užsienio reikalų ministerijos ir Komiteto už Europos saugumą ir bendradarbiavimą. Rusija atsiuntė savo delegaciją, vadovaujamą RSFSR užsienio reikalų ministerijos Humanitarinio bendradarbiavimo departamento vadovo Viačeslavo Bachtino (beje, ketverius metus praleidusio lageryje „už antisovietinę veiklą“). JAV, Didžiosios Britanijos ir Nyderlandų delegacijas sudarė daugiausia žmogaus teisių, ekonomikos ir derybų ekspertai. Konferencijoje taip pat dalyvavo Hagoje akredituoti dvylikos šalių ambasadoriai, kelių Olandijos universitetų rektoriai, daug konsultantų ir stebėtojų, de Burghto konferencijos organizacinio komiteto nariai Landrumas Bollingas (JAV), Fiodoras Burlackis (SSRS) ir Ernstas H. van Eeghenas (Nyderlandai). Aprašydamas konferenciją remsiuosi daugiausia JAV delegacijos nario Philippe’o Villerso raportu, kuris po konferencijos buvo išsiuntinėtas visiems jos dalyviams, ir savo užrašais, darytais tuo metu. Pradėdamas pirmąjį posėdį, profesorius Bollingas apibūdino konferenciją kaip „neformalią, neoficialią, vadinamąją antrų bėgių diplomatiją“. Pasak jo, tokia neoficiali diplomatija yra mūsų laikų fenomenas ir ji gali būti efektyvi daugeliu atžvilgių. Svarbiausias tikslas – išspręsti Baltijos respublikoms opius klausimus, kurie kartu yra ir universalūs. Daug kur pasaulyje esama panašių problemų kaip ir Baltijos respublikose – tai Kašmyras, Sudanas, Kvebekas, Jugoslavija, Tibetas, Kipras, Izraelis/Palestina, Puerto Rikas, Rytų Europa. Pranešėjo manymu, „besitęsiantis de Burghto konferencijos eksperimentas užmegzti dialogą tarp Rytų ir Vakarų tarsi liudija Šaltojo karo pabaigą. Džiugina neturintys precedento pokyčiai Rytų Europoje (SSRS ir kitur), kai visa visuomenė ir ekonomika bando persitvarkyti“22. Kultūros barai 2010 · 6 Visiems konferencijos dalyviams buvo išdalyta studija „Baltijos valstybės ir žmogaus teisių įstatymai“, kurią van den Bergas, turbūt atsižvelgdamas į Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pastabas, buvo šiek tiek pataisęs. Studiją papildė pranešimas apie SSRS ir Baltijos kraštų konstitucinę sistemą „Tautų teisės ir žmogaus teisės“, parašytas G. P. van den Bergo kartu su C. Boerefijnu. Jame pabrėžiama, kad Jungtinių Tautų Visuotinė žmogaus teisių deklaracija ir kiti tarptautiniai dokumentai teigia žmogaus teisių viršenybę tautų teisių atžvilgiu. Pirmąją konferencijos dieną Harvardo ir Emery (JAV) universitetų profesorius Haroldas J. Bermanas pranešime „Baltijos atvejis: sąlyčio taškai“23 aptarė, ar Baltijos šalių įstatymai (daugiausia susiję su pilietybės, kalbos ir balsavimo teisės klausimais) atitinka tarptautinę teisę, kalbėjo apie rusų mažumos Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje teises. Pranešimas sukėlė diskusijas. SSRS AT Konstitucinės priežiūros komisijos narys profesorius Vadimas Sobakinas pasidžiaugė, kad pranešėjo požiūris „panašus į mūsų požiūrį. Mūsų komisija nori užtikrinti žmogaus teisių viršenybę valstybių, tautų ir t. t. atžvilgiu. Mūsų komisija žiūri, kad nauji sovietiniai įstatymai atitiktų ne tik nacionalinę teisę, bet ir tarptautinius žmogaus teisių standartus. Tautinių mažumų įstatymai turi būti suderinti su tarptautiniais žmogaus teisių įstatymais. Į kokią pilietybę pretenduos Lietuvos lenkai – į Lenkijos?“24 Andrejus Gračiovas papildė: „Žmogaus teisių principo negali užgožti jokie kiti principai. Žmogaus teisės buvo raudona gija, kuri pažadino politinį procesą SSRS, ir tai yra reikalinga, siekiant pagerinti santykius tarp Rytų ir Vakarų. Dabartinio proceso, kai svarstomas Baltijos respublikų statusas, šaknys glūdi bendrame Europos, Helsinkio ir „perestroikos“ procese. Net kai kalbame apie įvykius prie Vilniaus TV bokšto ir apie jėgos panaudojimą, negalime atmesti konstitucinių problemos sprendimo būdų.“25 Viačeslavas Bachtinas apgailestavo, kad, yrant Sovietų Sąjungos totalitarinėms struktūroms, daugėja etninių įtampų. Rusijos, kuri tik pradeda atgauti suverenitetą, padėtį sunkina tai, kad režimo, jau nueinančio nuo scenos, šalininkai bando grįžti į valdžią. Jis taip pat laikėsi nuomonės, kad „kova už tautų teises turi būti pagrįsta žmogaus teisėmis“26. Kultūros barai 2010 · 6 Indrekas Toome, atsakydamas į Bermano priekaištus Estijai dėl rusakalbių diskriminavimo, pabrėžė, kad dabar Estijoje yra mažiau nei milijonas gyventojų ir „tik 60% iš jų yra estai. 1940-aisiais estų buvo 90%. Dabar 90% mūsų policijos nemoka estiškai.“27 Latvijos atstovai irgi kalbėjo apie dramatiškus demografinius pokyčius, dėl kurių pasikeitė Latvijos gyventojų sudėtis. Latviai tampa mažuma savo krašte, todėl parlamentas ir priėmė, Vakarų žmogaus teisių ekspertų nuomone, „diskriminacinius“ įstatymus. Aleksandras Kiršteinas priminė, kad Sovietų Sąjungoje egzistavo religinė, kalbinė ir politinė diskriminacija. Nors dabartinės SSRS vadovybės negalima už tai kaltinti, tačiau reikia kartu spręsti susikaupusias problemas.28 Lietuvos atstovai akcentavo: nors SSRS liaudies deputatų suvažiavimas Sovietų Sąjungos ir Vokietijos 1939 m. nepuolimo pakto slaptuosius protokolus paskelbė niekiniais, tačiau Maskva nenori to, kas įvyko 1939-aisiais, susieti su 1940-ųjų įvykiais, kai Lietuva, Tautų Lygos narė, buvo SSRS okupuota. Apie prievartinį Baltijos valstybių inkorporavimą į SSRS kalbėjo ir Estijos, ir Latvijos atstovai. Profesorius Sobakinas į tai atrėžė: „Kiek kartų mes turime atsiprašinėti? Mes juk prieš kurį laiką pasakėme, kad tai, kas įvyko 1940-aisiais, buvo nusikaltimas.“ Gračiovas papildė: „Mes turime pasirinkti. Galime pradėti derėtis, kartodami argumentus iš praeities, bet nėra prasmės vėl pradėti seno ginčo. Turime žvelgti į priekį, ne atgal.“29 Tarazevičius užsiminė, kad Baltijos respublikos iki šiol atsisako pasirašyti Sovietų Sąjungos sutartį. Iš pradžių to daryti nenorėjo šešios respublikos, bet Gorbačiovas neseniai pasiūlęs, kad sutartyje galima dalyvauti, vadovaujantis federaciniu ir konfederaciniu principais, arba būti tik asocijuotais nariais. Prieš diskusiją ekonomikos klausimais konferencijos dalyviams buvo išdalyta studija „Baltijos valstybės: ekonominiai nepriklausomybės metmenys“, jos autoriai ir pradėjo diskusiją. Profesorius Skorovas pareiškė, kad Baltijos respublikos turi didžiulį prekybos deficitą, todėl, tapusios nepriklausomais ekonominiais vienetais, bus visiškai negyvybingos. Jos turi ieškoti būdų, kad sumažintų ekonominę nepriklausomybės kainą, joms reikia apsispręsti, kaip elgtis su savo suverenitetu ir turima valstybės nuosavybe. Jas galėtų įkvėpti Suomijos pavyzdys, kai 57 palaikomi glaudūs ekonominiai ryšiai su SSRS ir tuo pat metu vykdoma savarankiška užsienio politika. Europos Ekonominės Bendrijos naujausiame pranešime sakoma, kad geriausia išeitis būtų ekonomikos reforma visoje Sovietų Sąjungoje, tačiau, Koromzay’aus nuomone, galimas ir atskirų respublikų ekonominis atsidalijimas. Jos sukurtų stabilias nacionalines valiutas, susietas su stipresne valiuta. Teigti, kad Baltijos respublikos, išstojusios iš SSRS, negalės būti ekonomiškai gyvybingos, nėra pagrindo. Koromzay’us pabrėžė, kad mažos šalys, turėdamos visus ekonominės politikos instrumentus, lengviau pereitų prie rinkos ekonomikos negu visa Sovietų Sąjunga. SSRS AT deputatas Aleksejus Boiko pareiškė, kad SSRS pereis prie rinkos ekonomikos taip pat greitai kaip ir Baltijos kraštai. Tos respublikos, kurios atsiskirs nuo SSRS, negaus „ypatingai palankaus“ statuso ir joms teks brangiai pirkti gamtos išteklius (akmens anglį, dujas, naftą). Profesorius Sobakinas pridūrė, kad naujoji Sąjungos sutartis suteiks privilegiją prekybai tarp šalių, kurios ją pasirašys. Lietuvos Respublikos AT deputatas Albertas Šimėnas teigė: „Lietuva norėtų ilgalaikių ekonominių santykių su SSRS. Mums ekonominė nepriklausomybė reiškia teisę patiems susirasti prekybos partnerius ir apibrėžti savo ekonomikos tikslus. Mes norime turėti savo biudžetą, vykdyti savo ekonominę ir monetarinę politiką. Mus stebina kalbos, esą bus nutraukti prekybos ryšiai su SSRS. Tai netiesa. Mes tikime, kad Baltijos respublikos galės tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų. [...] Kodėl naujoji SSRS ekonominė politika mums nėra priimtina? Daugybę kartų girdėjome, kad pradedamos radikalios ekonominės reformos SSRS, bet jų iki šiol nėra. O Lietuvoje apie 80% naujų įstatymų skirta ekonomikai pertvarkyti. Mes jau pradėjome privatizuoti valstybės turtą. Turime pertvarkyti finansų ir kredito sistemą, nes dabartinė nevaldoma pinigų pasiūla leidžia Sovietų Sąjungai drenuoti mūsų išteklius. Mums reikia daugiau tarptautinių kontaktų, kuriuos dabar kontroliuoja Maskva, todėl mes vis dar perkame iš SSRS gaminius, kurių kainos, palyginti su tarptautinėmis, yra nepagrįstos.“30 Pasak Latvijos AT Ekonomikos komisijos pirmininko Ojaro Kehrio, latvių tikslas – per trejus metus pasiekti, kad valstybinė nuosavybė sudarytų 25–30% visos nuosavybės, o Latvijos delegacijos vadovas Kiršteinas pridūrė, kad 58 sovietmečiu Latvijoje buvo pastatytos tik šešios naujos gamyklos. Estijos delegacijos vadovas Toome, priminęs Maskvos reikalavimą susimokėti už išėjimą iš SSRS, pridūrė: „Pati Sovietų Sąjunga turėtų mokėti kompensacijas už tai, kad nuskurdino savo okupuotas šalis – gyvenimo lygis Estijoje 1940-aisiais buvo truputį aukštesnis negu Suomijoje, o dabar suomiai gyvena kur kas geriau už estus.“ Estijos profesinių sąjungų tarybos pirmininkas, SSRS liaudies deputatas Siimas Kallas pabrėžė, kad negalima politinės nepriklausomybės painioti su ekonomine. Jo nuomone, svarbiausi klausimai paprastai būna politiniai, jokios ekonominės kliūtys negali šio proceso sustabdyti.31 Nyderlandų valstybės ministras, buvęs OECD generalinis sekretorius Emile’is van Lennepas pareiškė, kad maža šalis taip pat gali turėti savo ekonominę politiką, pavyzdžiui, Nyderlandai ją turi. Jo nuomone, Baltijos respublikoms pereinamuoju laikotarpiu reikės pagalbos, tačiau jos visos turi didelį ekonomikos potencialą. Oficialiame konferencijos raporte JAV delegacijos narys, Amnesty International valdybos narys, pramonininkas Philippe’as Villersas rašė: „Iš pradžių konferencija kėlė sau tikslą aptarti tautybių ir tautinių mažumų klausimus, vėliau sutarta skirti ją trijų Baltijos respublikų dabartiniams ir būsimiems santykiams su Sovietų Sąjunga nagrinėti. Nors visi delegatai dalyvavo ne kaip oficialūs, o kaip privatūs asmenys, tačiau į Baltijos šalių ir Sovietų Sąjungos delegacijas buvo įtraukta daug oficialių atstovų, kurie galėtų atlikti svarbų vaidmenį, sprendžiant iškilusias problemas.“32 Konferencijos aprašyme, suprantama, nebuvo pažymėta, kad bene svarbiausias SSRS delegacijos narys buvo Gračiovas, SSKP CK narys, Tarptautinių santykių skyriaus vedėjo pavaduotojas, netrukus po konferencijos tapęs Gorbačiovo atstovu spaudai. Derybų meno pamokos Hagos konferencijoje svarstyti ne tik konkretūs politikos, ekonomikos, žmogaus teisių klausimai, daug kalbėta ir apie derybas tarp valstybių. Dalyvavo keli garsūs tokių derybų ekspertai. Vienas iš jų, Harvardo universiteto profesorius Rogeris Ficheris (JAV), rengęs Camp Davido derybas tarp Izraelio ir Egipto, pasakojo, kad buvo net Kultūros barai 2010 · 6 dvidešimt trys tos sutarties juodraščiai. Pirmasis Egipto pasiūlytas projektas numatė sukurti Palestinos valstybę, atsižvelgiant ir į Izraelio specifinius, ypač saugumo, poreikius, o Izraelio projektas rėmėsi prielaida apie palestiniečių autonomiją, tenkinančią specifines jų reikmes. Profesoriaus manymu, pradėti derybas nuo dviejų juodraščių galima ir Baltijos šalių klausimu: vienas projektas būtų grindžiamas nepriklausomybe, o kitas – autonomija. Reikėtų keisti ir požiūrį į derybas. Vaisingas būtų toks pokytis, kai vietoj priešininkų matomi partneriai, vietoj pozicijų – interesai, vietoj oficialių atstovų – ekspertai, vietoj oficialios konferencijos – darbo grupės, vietoj vienos didelės sutarties – daug jos variantų. „Jūs turite suprasti kitos pusės interesus ir būti atviri įtikinėjimams. Jūs neturite iškart priimti kitos pusės pozicijos, tačiau tartis reikia be jokios išankstinės nuomonės.“33 Lietuvos delegacija pabrėžė, kad Camp Davido derybų pavyzdys netinka Baltijos šalims, nes jas, pasaulio jau pripažintas valstybes, 1940 m. jėga aneksavo SSRS, prieš tai slapta susitarusi su Vokietija. Buvo priminta, kad prieš dvejus metus pačios Sovietų Sąjungos Aukščiausioji taryba tuos susitarimus pripažino niekiniais. Be kita ko, Lietuvos atstovai pareiškė protestą, kad į SSRS delegaciją buvo įtrauktas Lietuvos pilietis, Vilniaus rajono tarybos pirmininkas Anicetas Brodavskis. Ficheris pabrėžė Vakarų ekspertų vaidmenį, sprendžiant Baltijos šalių klausimą, ir pateikė tokį pavyzdį: per Antrąjį pasaulinį karą visos šalys pritarė Raudonojo Kryžiaus kaip trečiosios pusės dalyvavimui, negi turėtume laukti naujo karo tam, kad galėtų dalyvauti trečiosios pusės? Jų vaidmuo gali būti naudingas visada. Jis net sudarė tris klausimų, spręstinų per būsimąsias oficialias derybas, grupes: a) žmogaus teisės (rinkimai, kelionės, imigracija, kalba, gyvenamoji vieta, pilietybė, susirinkimų laisvė, spauda); b) ekonomika (valiuta, kainodara, prekyba, pramonė, uostai); c) kariniai reikalai (bazės, šauktiniai, valstybės saugumas). Didžiosios Britanijos parlamento narys Patrickas Cormackas sakė, kad „Anglija galėtų būti ekspertė kolonizacijos ir dekolonizacijos srityse. Prieš derybas reikėtų įvertinti šiuos aspektus: a) visada sunku susitaikyti su pasikeitimais, net ir asmeniniame gyvenime; b) demokratija reiškia galimybę pripažinti klaidas. Keičiantis sąlygoms, Kultūros barai 2010 · 6 daug ką apima panika, didėja nepakantumas, o sovietinių žmonių tonas dažnai rodo, kad jiems sunku pripažinti savo klaidas; c) beribis suverenitetas neegzistuoja; d) nei teroras, nei terorizmas nepriimtini. Reikia stengtis atleisti žmonėms, padariusiems blogį, nes bendraudami turime žvelgti į perspektyvą.“34 Profesorius Sobakinas pabrėžė, kad derybos turi tęstis SSRS viduje, esą ateityje viskas būsią kitaip. Kai bus pasirašyta sąjunginė sutartis, centrinė valdžia taps sąjungine. Tačiau Tarazevičius (tarp kitko, oficialios SSRS derybų delegacijos narys) laikėsi kitokios nuomonės: „Ryšys tarp šios konferencijos ir formalių derybų yra labai glaudus. Pernai vyko „konsultacijos“ tarp SSRS ir Baltijos respublikų, mes pasiuntėme aukšto lygio delegaciją, vadovaujamą premjero Ryžkovo. Tos derybos žlugo. Kodėl? Siekis užmegzti santykius dažnai grindžiamas aistromis, o ne racionaliais samprotavimais. Buvo ir problemų, susijusių su procedūriniais dalykais. Tik šiemet visos šalys pademonstravo valią pradėti specifines ir konkrečias derybas.“35 Atsakydamas į tai Bollingas pabrėžė: svarbu parodyti pasauliui, kad SSRS juda demokratijos link ir pradeda gerbti žmogaus teises, nori spręsti problemas, paisydama bendrojo intereso ir žmogaus teisių, siekia ilgalaikių santykių su Europos Bendrija. Pasak prelegento, dažnai nepakankamai vertinami geros valios ir bendradarbiavimo pareiškimai, ketinimai išsižadėti totalitarinės praeities. Hagos konferencijos rezultatai Hagoje posėdžiauta netuščiai. Gegužės pabaigoje LR AT surengtoje spaudos konferencijoje konstatuota: „Pavyko pasiekti šį tą konstruktyvaus. Baigiamajame dokumente įtvirtinta: šalys savitarpio santykiuose atsisako jėgos pozicijos; visos delegacijos pasmerkė Molotovo–Ribbentropo paktą ir jo padarinius; pasmerkė sausio įvykius Vilniuje ir Rygoje.“36 Bet svarbiausia – SSRS atstovai įsitikino, kad Baltijos respublikų noras išstoti iš Sovietų Sąjungos yra ne politinis žaidimas, o tvirtas trijų tautų apsisprendimas. Vakarų stebėtojai buvo gana aukštai „iškėlę kartelę“ vertindami žmogaus teises, nes nelabai suprato šalies, besiveržiančios iš aneksijos, padėtį. Atrodo, pavyko išsklaidyti ir jų rūpestį dėl žmogaus teisių. 59 Konferencijoje dažnai buvo kartojama: Forget and forgive („Užmiršk ir atleisk“). Į tai Lietuvos delegacija atsakydavo, kad mes negalime užmiršti, ką mūsų tautai padarė galingasis kaimynas, bet, būdami krikščionys, turime atleisti. Hagos konferencijoje Baltijos šalims pavyko įrodyti, kad ekonomiškai jos gali būti savarankiškos. Be to, net Sovietų Sąjungos delegacija jau neabejojo Baltijos šalių teise atgauti nepriklausomybę, todėl daugiau svarstė teisines išstojimo iš SSRS aplinkybes. Mano manymu, pagrindinis konferencijos rezultatas – Baltijos valstybių klausimo internacionalizavimas. Ir Vakarų, ir Sovietų Sąjungos atstovai pagaliau suprato: trys Baltijos valstybės yra nutarusios atsiskirti nuo SSRS bet kokia kaina ir šį sprendimą remia trys tautos, teisėtai išsirinkusios savo valdžią. Didžiosios Britanijos parlamentaras Patrickas Cormackas pabrėžė: „Reikia pripažinti, kad Pabaltijyje yra parlamentinės struktūros, SSRS turi pripažinti žmonių apsisprendimą. TV bokšto šturmas sukėlė protestus visame pasaulyje. Ką matau pozityvaus? Gerai, kad esame šitoje salėje.“37 Jis ragino jokiu būdu neleisti, kad pasikartotų sausio įvykiai, akcentavo, kokią nepataisomą žalą tai padarytų santykiams tarp Rytų ir Vakarų. Villersas pridūrė, kad SSRS įstatymai turi numatyti skirtingus reikalavimus dėl išstojimo toms respublikoms, kurios sudarė Sovietų Sąjungą, ir toms, kurios buvo jėga prijungtos vėliau. SSRS komitetas už Europos saugumą ir bendradarbiavimą pasiūlė, kad kita de Burghto konferencija „Žmogaus ir tautų teisės“ būtų surengta 1991 m. rugsėjo viduryje Maskvoje. Europietiškos derybos? Lietuva griežtai laikėsi susitarimo neteikti jokios informacijos apie Hagos konferenciją, nes šis SSRS ir Baltijos kraštų delegacijų susitikimas nelaikytinas oficialiomis valstybinėmis derybomis. Tačiau Kremlius (tiksliau, gorbačiovinis jo flangas), matyt, nutarė supažindinti sovietų visuomenę su tuo, kad SSRS ir Baltijos šalių santykiai keičiasi, pratinti prie minties, kad derybos tikrai įvyks ir Baltijos respublikos atsiskirs. 1991 m. gegužės 22 d., praėjus 60 savaitei po Hagos konferencijos, Literaturnaja gazeta pirmajame puslapyje išspausdino vyriausiojo redaktoriaus (vieno iš de Burghto konferencijos pirmininkų) Fiodoro Burlackio straipsnį „Europietiškos derybos“. Jame buvo rašoma: „Koks gi svarbiausias Hagos konferencijos ypatumas? Visi mes – ir pabaltijiečiai, ir maskviečiai – pirmą kartą pamatėme mūsų problemas europietiškame (Vakarų) veidrodyje. Tai kažkoks kitas matavimas. Vietoj rytietiškų aistrų, kartais net kylančio noro negailestingai griebti oponentą už gerklės, vietoj neteisėtumo ir jėgos buvo pasiūlyti civilizuoti konfliktų sprendimo būdai – derybos, pozicijų suartėjimas lengvesniais klausimais, gebėjimas įvertinti pagrįstus kitos pusės interesus, griežta mokslinė ekonominių, socialinių, demografinių, psichologinių, karinių aspektų analizė. Iš pradžių dar įsiplieksdavo emocijos, ypač kai kalbėdavo lietuviai ir latviai, bet netrukus viskas imdavo tekėti konstruktyvia vaga. Todėl pavyko priimti bendrą dokumentą ir įkurti stabilius institutus dialogui tęsti. [...] Dvi Hagos konferencijos pamokos atrodo ypač reikšmingos. Pirmoji – Maskvai. Laikas realistiškai vertinti situaciją. Pabaltijo respublikų liaudis pareiškė tvirtą apsisprendimą išstoti iš SSRS ir su tuo negalima nesiskaityti. Bet prieš tai ir nepriklausomai nuo to reikia visiškai atsisakyti ginklų ir armijos naudojimo sprendžiant šį konfliktą. Reikia suvokti, kad kalbame ne tik apie šiandieną, nugrimzdusią į krizės ūkanas. Ateitis – štai svarbiausias mūsų rūpestis. Ar prisimenate tragiškus praradimus Rytų Europoje? Kai prasidėjo – iš pradžių nedidelis – konfliktas su Jugoslavija, Stalinas pareiškė, kad jam pakanka pajudinti mažąjį pirštelį, ir Tito dings. Nedingo. Tačiau dingo išties beribė jugoslavų meilė rusams, mūsų šaliai. Tai pasikartojo 1956 metais Vengrijoje, 1968 metais Čekoslovakijoje. Mes dešimtmečiams praradome draugystę žmonių, kurie mus gerbė ir mylėjo. Pas mus ir dabar dar gajos idėjos apie ekonomines sankcijas respublikoms, kurios nepasirašys Sąjungos sutarties. O kas bus paskui? Tų respublikų tautos iškęs, ištvers, bet mes prarasime jas amžiams. [...] Ar ne geriau būtų jau dabar įtraukti jas į „Bendrosios rinkos“ pobūdžio ekonominį aljansą, išsaugant ar net sustiprinant tradicinius ryšius, bet dabar jau civilizuotų santykių pagrindu? Pažvelkite į britų sandraugą. Imperija subyrėjo, Kultūros barai 2010 · 6 bet Anglijos ryšiai su Kanada, Indija, Australija tapo net glaudesni. Antrąją pamoką, atrodo, gauna pabaltijiečiai. Nevalia ignoruoti rusakalbių gyventojų, tautinių mažumų interesų. Neįmanoma padaryti „didžiojo šuolio“ iš Sovietų Sąjungos į Europą. Negalima ignoruoti gynybinių Sąjungos interesų. Neleistina rizikuoti pilietiniu karu pačiame Pabaltijyje.“38 Straipsnis baigiamas tokiomis išvadomis: „Taigi, Hagos konferencija – neblogas galimų derybų Maskvoje tarp SSRS vadovybės ir Pabaltijo respublikų scenarijus. Derybų vakarietišku, o ne rytietišku stiliumi. Esu įsitikinęs, kad tokios derybos įvyks. Baigiamajame pranešime buvo pažymėta: po daug valandų trukusių atvirų ir kartu draugiškų diskusijų visi sutarė, kad de Burghto konferencija gali ir ateityje vaidinti svarbų vaidmenį, skatindama tarpusavio supratimą ir gerą valią. Vienbalsiai buvo priimta rezoliucija, kad bus sudarytas konferencijos darbinis komitetas, kuriam pirmininkaus Fiodoras Burlackis (parlamento narys, Sovietų Sąjunga) ir Patrickas Cormackas (parlamento narys, Didžioji Britanija), jį konsultuos taryba, sudaryta iš Estijos, Latvijos, Lietuvos, Rusijos Federacijos, Sovietų Sąjungos kaip visumos atstovų. Tarybos prezidentas bus Ernstas H. van Eeghenas, kuris taip pat vadovaus sekretoriatui, esančiam Nyderlanduose. Tarybos viceprezidentais išrinkti G. Tarazevičius ir V. Čepaitis.“39 Sovietams paviešinus informaciją apie Hagos konferenciją, gegužės pabaigoje apie ją buvo paskelbta ir Lietuvoje: „Pradžia padaryta: pirmą kartą ne SSRS ir ne Baltijos šalių teritorijose, o Europos kontekste vyko kad ir neoficialios derybos.“40 Vos pasibaigė Hagos konferencija, Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje OMON’as pradėjo naikinti muitines – gegužės 16 d. buvo apšaudytas muitinės postas netoli Druskininkų, gegužės 23–24 d. buvo nusiaubtos Lietuvos muitinės pasienyje su Latvija – Laižuvoje, Vegeriuose, Germaniškyje, Saločiuose.41 De Burghto konferencijos organizacinio komiteto vadovai reagavo į muitinių užpuolimus ir paskelbė tokį pareiškimą: „De Burghto žmogaus teisių ir tautų teisių konferencijos vykdomojo komiteto vardu reiškiame protestą dėl RyKultūros barai 2010 · 6 gos OMON’o kontingento („Juodųjų berečių“) veiksmų, kai buvo sunaikinti pasienio su kaimyninėmis respublikomis postai. Tokių postų sukūrimo teisėtumą ar neteisėtumą turėtų svarstyti teisėta valdžia pagal tarptautinės teisės normas, remdamasi teise ir nenaudodama jėgos. Mes kreipiamės į SSRS Aukščiausiosios tarybos vadovybę ir į Baltijos respublikų parlamentus, prašydami paremti de Burghto konferencijos narių pastangas vietoje ištirti padėtį, norėtume tarpininkauti, kad būtų rasti abiem pusėms priimtini sprendimai. De Burghto konferencijos vykdomojo komiteto pirmininkai: Patrick Cormack, Didžiosios Britanijos parlamento narys, Fiodor Burlackij, SSRS Aukščiausiosios tarybos narys; Konsultacinės tarybos pirmininkas Ernst H. van Eeghen (Nyderlandai).“42 Birželio 4 d. LR Aukščiausioji Taryba gavo van Eegheno faksogramą, kad netrukus jis ir Cormackas atvyks į Vilnių43, nes nori susipažinti su tikrąja padėtimi pasienyje. Birželio 11 d. jiedu atvyko į Lietuvą iš Latvijos per Saločių pasienio punktą, lydimi Džangiro Atamali. Pasienyje juos pasitiko Lietuvos AT deputatai Čepaitis, Jarmolenka ir prieš keletą dienų įvykdyto tos muitinės užpuolimo liudytoja deputatė Rasa Rastauskienė (Juknevičienė). Svečiai apžiūrėjo sudegintą muitininkų vagonėlį, baisėdamiesi neteisėtais OMON’o veiksmais. Vilniuje per susitikimą su sveikatos apsaugos ministru Juozu Oleku pasiteiravo, kokių vaistų Lietuvai reikėtų, nes Nyderlandų vyriausybė tam tikslui skyrė 600 000 guldenų. Susitikę su Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku Vytautu Landsbergiu paminėjo, kad SSRS (bent taip sakęs Vadimas Zagladinas) yra suinteresuota internacionalizuoti Baltijos šalių klausimą ir kad de Burghto konferencijos kontekste galima daryti tai, ko negalima pasiekti per oficialius tarpvalstybinius susitikimus.44 Vykdami atgal per Maskvą, van Eeghenas su Cormacku pasiuntė laišką Gorbačiovui – aprašė tai, ką matė pasienyje, ir ragino taikiai spręsti Lietuvos problemą. De Burghto konferencijos organizatoriai neapsiribojo tik laiškais ir pareiškimais. Gegužės 21 d. LR AT gavo van Eegheno faksogramą45, kurioje jis siūlė kursus teisininkams, rengiantiems įstatymus, susijusius su žmogaus teisėmis. Hagos konferencijoje svarstyta, kad šiuos įstatymus 61 Baltijos šalims galėtų parengti Vakarų teisininkai. Dabar nutarta, kad tai turėtų daryti pačios šalys. LR Aukščiausiajai Tarybai tokie kursai atrodė priimtini. Liepos 3 d. buvo gautas sukonkretintas pasiūlymas: kursai „Žmogaus teisės nacionalinėje teisėje ir nacionalinėje teisinėje praktikoje“ bus skirti „Sovietų Sąjungos ir kai kurių jos respublikų“ teisininkams. Toks apibūdinimas neatitiko Lietuvos politikos, vykdomos po Kovo 11-osios, principų. Lietuvos parlamentas nuolat pabrėždavo Baltijos šalių statusą, kuris buvo pasaulio pripažintas prieš jas okupuojant SSRS. Todėl teko priminti, kad renginiuose, skirtuose SSRS respublikoms, Lietuva nedalyvauja46. Rugpjūtį buvo atsiųstas naujas kursų (juos finansiškai rėmė Nyderlandų ir Didžiosios Britanijos vyriausybės) aprašymas, kuriame suformuluota, kad jie skirti „praktikantams iš Estijos, Latvijos, Lietuvos, Rusijos Federacijos ir centrinės SSRS vyriausybės“. Su tokia formuluote buvo nutarta sutikti. Kita de Burghto konferencija turėjo vykti 1991 m. rugsėjo 2–5 d. Maskvoje, bet ir Baltijos šalims, ir šių susitikimų organizatoriams rengti ją tapo nebeaktualu, nes po 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje numalšinimo prasidėjo Estijos, Latvijos ir Lietuvos tarptautinio pripažinimo procesas. 15 G. P. van den Berg, The Baltic States and Human Rights’ Legislation. 16 The Baltic States: Economic Dimensions of Independence. 17 Autoriaus užrašai. 18 G. P. van den Berg, The Baltic States..., p. 1. 19 Lietuvos Respublika, Užsienio reikalų ministerija, 1991-05-03 Nr. 5–1066, P. Kūrio parengtas komentaras, pasirašytas V. Čepaičio. 20 Philippe Villers, Deburght Conference (Focus on Questions of the Baltic Respublics, draft), Autoriaus užrašuose 1991–03–27 van Eegheno pirmojo vizito į Lietuvą aprašyme pažymėta, kad ekonominę analizę turėjo daryti V. Koromzay’us ir buvęs Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) generalinis sekretorius, tuometinis Olandijos valstybės ministras Emile’is van Lennepas. 21 The Baltic States: Economic... 22 Philippe Villers, Deburght Conference..., p. 1. 23 Harold J. Berman, The Baltic Case: Points of Accomodation. 24 Philippe Villers, Deburght Conference..., p. 3. 25 Ten pat. 26 Ten pat, p. 8. 27 Ten pat, p. 7. 28 Ten pat, p. 7. 29 Ten pat, p.4. 30 Philippe Villers, Deburght Conference..., p. 5–6. 31 Ten pat, p. 6–7. 32 Ten pat, p. 1. Ten pat, p. 10. Autoriaus užrašai. 1 R. Tranas, Van Eegheno vizito į Vilnių pro memoria, 1991–03–27. 33 2 http//www.forerunner,com/forerunner/X0645_Christian_dissident_.html, 34 Philippe Villers, Deburght Conference..., p. 13. 2010–04–12 duomenys. 35 3 Ten pat. 36 Dar kartą apie Lietuvą, Lietuvos aidas, 1991–05–03. 4 Ten pat. 37 Autoriaus užrašai. 5 De Burghto sekretoriatas, Memorandum, March 4, 1991, kopija, gauta iš LR at- 38 F. Burlackij, Peregovory po evropeiski, Literaturnaja gazeta, 1991–05–22. Ten pat. stovybės Maskvoje. 39 6 Ten pat. 40 Dar kartą... 7 Ten pat. 41 Baltijos kraštų kelias į nepriklausomybę. 1990–1991 metai, sud. V. Skuodis, Vil- 8 Autoriaus užrašai. 9 R. Tranas, Van Eegheno vizito į Vilnių pro memoria, 1991–03–27. 10 De Burghto konferencijos sekretoriato pranešimas spaudai, 1991–02–28, gau- 11 nius, 1997, p. 514, 517–518, 522–523. 42 P. Cormack, F. Burlatsky, E. van Eeghen, Statement, Iš priedo prie E. van Eegheno ta iš LR atstovybės Maskvoje. 43 E. van Eegheno faksograma V. Čepaičiui, Amsterdamas – LR AT, 1991–06–04. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Lietuvos Respublikos Aukščiausio- 44 R. Tranas, Van Eegheno antrojo vizito į Vilnių 1991-06-11–12 dienomis pro me- faksogramos V. Čepaičiui, Amsterdamas – LR AT, 1991–06–04. sios Tarybos prezidiumo dokumentų rinkinys, 3, 1991, Vilnius, p. 476. 12 Virgilijus Čepaitis, Su Sąjūdžiu už Lietuvą, 2007, Vilnius, p. 351. 13 Autoriaus užrašai. 14 Ten pat. 62 moria, 1991–06–12. 45 E. van Eegheno faksograma V. Čepaičiui, Amsterdamas – LR AT, 1991-05-21 ir E. van Eegheno faksograma V. Čepaičiui, Amsterdamas – LR AT, 1991–07–03. 46 V. Čepaičio teleksas E. H. van Eeghenui, LR AT – Amsterdamas, 1991–07–04. Kultūros barai 2010 · 6 Retrospektyva Apie kun. dr. Feliksą Jucevičių žinome nedaug. „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje jo biogramos apskritai nėra, o bostoniškėje „Lietuvių enciklopedijoje“ ji labai šykšti. Gimė 1924 m. gegužės 1 d. Raseinių apskrities Gorainių kaime, 1943 m. įstojo į Telšių kunigų seminariją, 1944 m. rudenį pasitraukė į Vakarus, teologijos studijas tęsė Eichštete (Vokietija), nuo 1948 m. – Romoje, Gregorianume. 1950 m. įšventintas kunigu, o po dvejų metų gavo teologijos daktaro laipsnį. 1952–1955 m. – lietuvių katalikų misijų Paryžiuje vadovas; darbavosi Prancūzijos lietuvių bendruomenėje ir „Laisvosios Europos“ prancūzų komitete. 1954–1955 m. Sorbonos universitete studijavo sociologiją, Me-Gill universitete – filosofiją, 1962 m. įgijo filosofijos magistro laipsnį. Bendradarbiavo leidinyje Europos lietuvis, katalikiškame JAV lietuvių laikraštyje Darbininkas, žurnale Aidai. 1955 m. Feliksas Jucevičius persikėlė gyventi į Kanadą. Nuo 1960 m. jis – Monrealio lietuvių šv. Kazimiero parapijos klebonas, išbuvęs šiose pareigose daugiau kaip 20 metų. Jucevičius paskelbė tris veikalus: „Tauta tikrovės ir mito žaisme“, 1970 m. (gvildenamos tautinės lietuvių probemos); „Menas spalvų ir formų žaisme“, 1975 m. (filosofo žvilgsnis į meną ir estetiką); „Mintis dialektiniame žaisme“, 1977 m. (kai kurie filosofijos klausimai). Pirmojo veikalo, kurio ištraukas pateikiame Kultūros barų skaitytojams, įvade autorius rašo, kad tautos merdi, kai neįstengia atremti laiko metamų iššūkių: „Kad esame susvyravę kūrybiškai, tai ne paslaptis. Bet ar taip pat nepraradome pasitikėjimo savimi? Kas nepasitiki savimi? Kas bijo tiesos, kas bėga nuo tikrovės, kas dabartį pakeičia praeitimi“ (p. 7–8). Jucevičius pabrėžia, kad „istorinis pažinimas neturi nieko bendro su praeities liaupsinimu“ (p. 91). Ragina kritiškai žvelgti į aplinką ir į save, nes „kritiškas žvilgsnis padeda išvysti save tokius, kokie esame, o ne tokius, kokie sau atrodome“ (p. 15). Ar šis jo raginimas aktualus ir XXI a. pradžios lietuviams, spręskime patys. Feliksas JUCEVIČIUS ISTORIJA IR MITAI* V aikai mėgsta pasakas. Tautos vaikystėje mėgsta mitus. Dar viduramžiais jos kildindavo save iš Trojos herojų. Kad jos savęs ieškojo Trojoje, o ne kur kitur, kaltas yra Virgilijus. Kaip išdidus Romos gerbėjas, kuris nenori nusilenkti Atėnams ir Spartai, jis perkėlė herojų kulto svorį nuo Achilo ir Agamemnono į Enėjo pusę. O iš pagarbos didžiajam poetui, kuris pranašavo, kad magnus ab integro saeculorum nascitur ordo, krikščioniškieji Vakarai irgi pasisakydavo už Troją. Prancūzai ir anglai save laiko trojiečių * Felikso Jucevičiaus knygos „Tauta, tikrovės ir mito žaisme“, Putnam (JAV) 1970, III skirsnis. Kultūros barai 2010 · 6 palikuonimis. Tačiau pamažu viduramžiai užleido vietą Renesansui. Ne tik įsisiūbavo individualizmas, ne tik stiprėjo grožio ilgesys, ne tik vis garsiau skambėjo joie de vivre, bet ir praeities pažinimas keitė savo mitinę formą į istorinę. Renesanso tautos degė troškimu suvokti, kaip praeitis veikia dabartį. Ypač italai tuo karštai domėjosi. Jau XIV amžiuje Villani su savo kolegomis padėjo stiprius pagrindus istorinėms studijoms. Italų istorikai buvo pagarsėję visoje Europoje. Prancūzijos, Anglijos ir kitų kraštų valdovai kviesdavosi juos į savo dvarus. „De rebus gestis Francorum“ ir „Anglicae Historiae“ yra italų kūriniai. Šie veikalai buvo tikrai puikūs daugeliu at63 žvilgių ir nemažai prisidėjo prie prancūzų ir anglų tautinės sąmonės susiformavimo. Mitus mėgo Vakarai, juos mėgo ir Rytų tautos. Juos mėgo ir Lietuvos žmonės. Vakarų tautos save kildindavo iš Trojos, o lietuviai pasitenkino romėnais. Bet atrodo, kad lietuvių kilmės iš romėnų mitą išgalvojo ne patys lietuviai, o lenkai. Taigi lenkai lietuvius ne tik apkrikštijo, bet ir padarė romėnais. Dlugošas kildino žemaičius ir lietuvius iš lotynų, o Stryjkowskis susiejo lietuvių tautos pradžią su Palemono atėjimu iš Italijos. Kitame šimtmetyje Kojalavičius pakartojo tą mitą ir dar sugiminiavo lietuvius su heruliais. „Istorikų“ dėka lietuvių gyslomis tekėjo ne tik romėnų, bet ir germanų kraujas. Sugiminiuoti lietuvius su heruliais jam nebuvo sunku, nes jis juos apgyvendino ten, kur radosi Lietuva. Aišku, tai buvo seniai. Tais laikais heruliai vadinosi alaniai, o jų kraštas – Alanija, arba Litalanija. Jis gavo šį vardą nuo savo kunigaikščio Lituono Janojo, kuris turėjo viešpatauti maždaug imperatoriaus Valencijono laikais. Lietuvių „giminystė“ su romėnais, gal tiksliau – su italais, užsimezgė tikrai odisėjiškai. Devintojo ir dešimtojo amžių sąvartoje Palemonas su penkiais šimtais kilmingų italų išsikelia staiga ant Baltijos pakrančių, kur Nemunas per savo dvylika šakų lieja vandenį į mares. Ar šie kilmingi svečiai buvo iš Italijos išvaryti, ar audros atblokšti, ar dar dėl kokios kitos priežasties pasiekė mūsų kraštą, istorikas nužemintai prisipažįsta nežinąs. Viena tik aišku, kad svečiai iš tolimųjų pietų buvo maloniai priimti, ir Palemonas, lyg už tai atsidėkodamas, paliko savo tris sūnus, kad jie lietuvius valdytų. Tačiau Kojalavičius sekė ne tik mitus, bet atpasakojo daugiau ar mažiau tikrus istorinius kunigaikščių Lietuvos faktus. Kartu reikia pripažinti, kad jis atliko nemažą propagandinį darbą Lietuvos labui. Jo lotynų kalba parašytoji „Historiae Lituaniae“ supažindino vakariečius su mūsų tauta. Septyneriems metams praėjus nuo jos pasirodymo, vokiečių istorikas Martinas Zeilleris išleido vokiškai Lenkijos ir Lietuvos istoriją, kur beveik pažodžiui atpasakojo Kolajavičių. Ji buvo išleista Ulme 1657 metais. Įdomu, kad jis rimtai suabejojo lietuvių gi64 minyste su heruliais, bet Palemono odisėja Lietuvon, pagal jį, der Wahrheit ahnlich zu seyn scheint.1 Kai tolstame nuo Renesanso ir artėjame prie Apšvietos laikotarpio, pastebime, kad žmonės nustojo domėtis tautų atsiradimo mitais. Šis amžius pasižymi ypatingu jautrumu tautinei filosofijai. Magiškai skambėjo apšvietiečiams laisvė. Nuo Montesquieu laikų vyravo nuomonė, kad laisvė gimė Tacito Germanijoje, ir germaniškoji laisvė esanti anglų politinių institucijų motina. Kai Rousseau samprotavo apie Lenkijos valdžią, nurodė, kad įstatymo tikslas – formuoti tautinę sąmonę ir skiepyti tradicijas tautos širdin. To meto anglui būti patriotu reiškė ne tiek mylėti savo kraštą, kiek savo žmones ir kovoti už jų laisvę. Šitokia patrioto samprata greitai įsipilietino Prancūzijoje, kur ji buvo nusakyta liberté, égalité, fraternité šūkiu. XVIII amžius Lietuvai – tai ne Apšvietos amžius, tai ne tautinės filosofijos amžius, tai amžius istorinio saulėlydžio su šalta ir grasinančia sutema. Apšvieta Lietuvoje – tai Šiaurės karas, maras, bajorų savivalė ir Lietuvos likvidavimas. XVIII amžiaus Lietuva – tai, kaip sakė Sruogos Sapiega, „šventų smutkelių raudanti giria“. Ji neturėjo šviesuolių, kurie kurtų tautinę filosofiją ar rašytų istoriją. Joje tik siautė begalė bajorų, pardavusių tautinę sąžinę. Jai beliko tik užguita liaudis ir Kristijonas Donelaitis. Liaudis kūrė pasakas apie „varnų seimelius“ ir „vilko bajorystės dokumentus“, o poetas hegzametru dainavo apie „būrišką nabagėlį“, kurį visi stumdo „šen ir ten nei kokį šunį nevertą“. II Kai kuriuos amžius yra sunku apibūdinti ne todėl, kad nieko įdomaus nebūtų įvykę, bet todėl, kad ten yra visko per daug. Toks yra XIX amžius. Jis garsus politinėmis erezijomis, romantiniais sentimentais, tautiniais sąjūdžiais. Jis yra svarbus taip pat istorijos mokslui. Su juo siejasi vardai kaip Jules’is Michelet, Thomasas B. Macauly’s, Jacobas Burckhardas, Leopoldas von Ranke. Nepaisant kai kurių metodinių ir Kultūros barai 2010 · 6 Monika Bičiūnienė (1910–2009). Kaimo vestuvės. Vestuvininkai šoka. Apie 1968. Drobė, sintetinė tempera; 59x74,5 Iš jubiliejinės personalinės parodos Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje Monika Bičiūnienė pasakojo: „Kai piešiau pirmą paveikslą, nieko daug negalvojau, tik apie tai, kaip seną gryčiukę, kur gimiau, nupiešti. Dar tvorelę, upeliuką tokį. Kaip ten man išėjo – susiviję visokie medeliai, vos galima įžiūrėti. Taip tapiau, pirmąkart į rankas paėmus teptuką. Jis, tas pirmasis paveikslas, yra greičiausiai Rokišky. Visi pirmieji darbeliai ten. Kai tapiau Pandėly, atvažiuodavo žmonės iš Rokiškio muziejaus ir atsirinkdavo darbus. Aš labai džiaugdavausi, kad jie patys ir kainą nustato, ir dažų nuperka. Kaip pradedu tapyti? Tokia ir pradžia – pasidedu kartoną ar drobę, galvoju, kas čia joj galėtų tilpt. Kai imu teptuku tepti, pats paveikslas rodo, ko reik. Daug daug visko mėgstu pridrėbt. Man vietos trūksta. Ne visada vienodai sekasi. Kuris paveikslas atrodo silpnesnis, padedu į šalį. Palaukus kiek, pridedu vėl, ko trūksta. Kai tapau, viską jaučiu, – kur kas dėt, kokią spalvą. Aš ir pasikalbu su tuo paveikslu. Tarytum visą pasaulį tada matau, visą jo grožį. Tokios geros mintys gulas. Visas bėdas užmirštu, viską.“ Užrašė Alma Skruibytė Monika Bičiūnienė. Pavasario darbai. 1968. Drobė, aliejus; 43x61 Monika Bičiūnienė Piktas gaidys. Apie 1998. Popierius, pastelė filosofinių skirtumų, jie turi daug bendro, nes suvokia istoriją kaip tam tikrą dramą. Praeitis yra žmogaus kovų, jo pergalių ir pralaimėjimų, jo vilčių ir užmojų liudytoja, istoriko uždavinys – atkurti įvykių įtampą, atgaivinti išblėsusias emocijas, duoti prasmę dalykams ir įžiūrėti tvarką vyksmo netvarkoje. Bet tai jis gali pasiekti tik tuomet, kai įsijaučia į laiko dvasią ir pajaučia gyvenimo pulsą, t. y. kai stebi įvykius ne kaip tolimas žiūrovas, bet lyg jų dalyvis. Štai kodėl to meto istorikams tiesa yra daugiau negu šaltinių klasifikacija ar faktų išskaičiavimas. Jiems istorija – ne tik mokslas, bet ir menas. Ją saisto tam tikri dėsniai, ji siekia savo tikslų. Kadangi ji operuoja rašytiniu žodžiu, tai yra suvokiama kaip kūryba, štai kodėl ji yra giminiška humanitariniams mokslams, ypač literatūrai. Todėl nereikia stebėtis, kad to amžiaus scenoje dominavo istorinis romanas. Walteris Scottas anglams, o Henrykas Sienkiewiczius lenkams puikiai įrodė, kad rašytojas gali atkurti praeitį ne kaip abstrakciją ar sinchronizuotą vaidinimą, o kaip žmonių gyvenimą su krauju ir aistromis, su žaibuojančiomis akimis ir dvasinėmis konvulsijomis. Ne be pagrindo Macauly’s patarė istorikams atgriebti tą medžiagą, kurią pasisavino rašytojai, ir jis vienas iš pirmutinių tą padarė. Didžiu gaivalingumu sualsavo ir Burckhardo atskleistoji praeitis. Kas skaitė „Die Kultur der Renaissance in Italien“, tas žino, kad jis atkūrė tą laikotarpį visu tikroviškumu, kaip dinamišką gyvenimą, toli išeidamas už paprastos istorinės studijos ribų. Michelet skelbė, kad Renesansas atrado pasaulį ir žmogų, tai buvo tiesa, bet tik iš dalies. Jo paties laikotarpis, romantizmas, buvo ne mažiau reikšmingas vieno ir kito atradimui. Romantinės generacijos istorikai pajėgė surasti Renesanso atrastąjį žmogų ir pasaulį, nes jie patys buvo suradę žmogų savyje ir pasaulį aplink save. Jų žmogiškasis elementas buvo stiprus, nes istorinė jų vizija turi daug daugiau ryšio su jausmine intuicija negu su chronologine analize. Ranke’s aistrą matyti istorinę praeitį wie es eigentlich gewesen sukėlė ne tiek meilė mokslinei tiesai, kiek romantinis nusiteikimas. Tai galioja ir kitiems to meto istorikams. Versdami Kultūros barai 2010 · 6 jų raštus, jaučiame, kad jie trokšta būti dalyviais dramos, kurią piešia. Jie mato istoriją kaip šių dienų žiūrovai spalvotus filmus. Kas dominuoja šios rūšies filmuose? Stiprus apšvietimas ir provokuojantys kontrastai. Panašiai rapsodinis vaizdavimas ir „intelektualinis sensuališkumas“ užvaldo to meto istorikų atkurtųjų dramų panoramas. Kokį vaidmenį romantizmas suvaidino mūsų tautos gyvenime, būtų labai gera disertacijos tema ir literatūros, ir istorijos mokslų studentui. Romantizmas radikaliai pasuko mūsų tautos istoriją, nes juo sirgo Adomas Mickevičius ir mūsų tautinis sąjūdis apskritai. Ar Mickevičius yra lietuvis, ar lenkas, tai bereikšmis klausimas. Daug svarbesnis dalykas yra jo įtaka to amžiaus lietuviškajai generacijai. Jis buvo Lietuvai tuo, kuo J. L. Runebergas Suomijai. Jo švediškai rašytos poemos kėlė suomių tautos patriotizmą, o Mickevičiaus lenkiškai sukurti dalykai veikė lietuvių laisvės sąjūdį. Krokuvos Nacionalinėje galerijoje yra Oleszkiewicziaus nutapytas Adomo Mickevičiaus portretas, kuriame jis pavaizduotas lyg koks mistikas, apimtas ekstazės. Kad jis turėjo polinkių į mistiką, mini jo bendralaikiai. Tačiau mums jis yra labiau žinomas kaip romantikas. Visa jo kūryba, neišskiriant jo samprotavimų religiniais, filosofiniais ar istoriniais klausimais, alsuoja romantizmu. Tuos pačius jausmus liudija lietuvių tautos praeities vizija, kur graikiškieji mitai susilieja su Rytų pasakomis. Ką šis didis poetas galvojo apie lietuvius, sužinome iš jo paskaitų, kurias jis skaitė garsiojoje Collège de France nuo 1842 iki 1844 metų. Kaip ir Renesanso istorikai, Mickevičius supažindina prancūziškąją publiką su lietuvių tautos atsiradimo mitu. Pirmieji atkeldavo jos pradžią į mūsų eros pirmuosius šimtmečius, o poetas romantikas eina atgal net iki tvano laikų. Viena pora stebuklingai išsigelbsti ir dar stebuklingesniu būdu nuvyksta gyventi į Lietuvą. Tačiau poetas turi mintyje ne Genezės tvaną, o tą, kuris apdainuotas graikų mitologijoje. Štai kodėl ši rasė prasideda tuo pačiu būdu kaip Deukaliono ir Piros sukurtoji giminė. Lietuviai 65 gimsta iš akmenų, kuriuos mėto išsigelbėjusi pora. Todėl lietuviai yra tvėrimo pirmagimiai, štai kodėl jie yra neapkenčiami, persekiojami ir niekinami svetimųjų, t. y. jaunesniųjų savo brolių. Mickevičius kartu primena klausytojams, kad šis lietuvių tautos atsiradimo mitas yra išlikęs pasakojimuose ir kronikose. Gaila tik, kad nenurodo kokiose. Lietuvių tautos istorinę kilmę Mickevičius siejo su dviem mitiniais vardais – Pruto ir Vaidevučio. Prutas yra vyriausiasis kunigas. Jis atskleidžia religijos paslaptis, moko garbinti dievus ir aiškina tautai įvairias gamtos apraiškas. Vaidevutis eina politinio vado pareigas. Jis suvienija tautą ir įkuria savos rūšies karalystę. Bet su šiais dviem vadais atsitinka kažkas panašaus kaip su Arabijos dykumų feniksu. Viešpatavę daugelį amžių, jie užlipa ant laužo ir savo noru susidegina. Bet iš pelenų prisikelia ne jie patys, o jų įpėdiniai. Pruto palikuonys vadinasi vaidilos, kuriuos viduramžių kronikininkai laikė lietuvių popiežiais, o Vaidevučio įpėdiniai – karo vadai. Kaip jų pirmtakai, taip ir jie baigdavo savo dienas savanoriška mirtimi ant laužo. Mickevičius turi savo nuomonę ir apie kunigaikščių Lietuvą. Ji nėra simpatiška lietuviams. Į lenkų princus jis žiūri daug palankiau. Žiaurumą ir tautinį indiferentiškumą jis nurodo kaip pagrindines mūsų kunigaikščių savybes. Štai jo paties žodžiai: „Tarp lenkų herojų nesiranda jokio nusikaltimo, jokios saviškių žmogžudystės, o Lietuvos kunigaikščių istorija yra išdavysčių ir žmogžudysčių seka. Tai žiaurūs ir negailestingi žmonės. Jie neprisiriša prie žemės kaip lenkų princai. Jie nepažįsta tėvynės. Kaip Vakaruose normanų vadai, jie jaučiasi namie visur, kur apsistoja; visur, kur įsmeigia ir iškelia vėliavą, jie pradeda naują dinastiją ir naują istoriją. Ne savo tautybę primeta, o mielai priima lenkų ar rusų tautybę. Bet visur, kur jie yra, viešpatauja jėgos ir užkariavimo idėja… Tokia ta lietuvių kariškių istorija. Tas kraštas, bereikšmis žemėlapyje, istorijoje yra begalinis.“2 Jau vokiečių metraštininkai neturėjo geros nuomonės apie mūsų kunigaikščius. Jie laikė juos ne kunigaikščiais, o prasčiokais. Tačiau ne geriau apie juos manė 66 ir lenkai, kaip matyti iš poeto pasisakymų. Savotiškai jis vertino ir lietuvių tautą apskritai. Lietuviai – tai tauta, kuri nepajėgia politiškai samprotauti. Jai svetimos ne tik monarchijos ar respublikos idėjos, o bet kokia valdžios forma apskritai. Net tokių žodžių lietuvių kalboje nėra. Sunku įsivaizduoti, kokią nuomonę apie lietuvius galėjo susidaryti Mickevičiaus klausytojai, gyvenę Montesquieu ir Rousseau idėjomis. Gal poetas buvo teisingesnis lietuviams, kai pridūrė šiuos pranašiškus žodžius: „Ta tauta yra viena iš tų, kurios dar turi rytojų.“3 Tačiau Mickevičius skaitė ne tik paskaitas prancūzams apie lietuvius. Jis parašė „Konradą Valenrodą“, „Gražiną“ ir „Poną Tadą“, kur esama tiek daug romantiškų Lietuvos vaizdų ir praeities idealizacijos. Jo poetiniai kūriniai nuteikė patriotiškai lietuvių skaitytojus. Ne kas kitas, o jis padėjo kunigaikščių Lietuvos idealistinės sampratos pagrindus. Nėra abejonės, kad jis turėjo įtakos Daukantui, o vėliau aušrininkams. Jis buvo pernelyg žymus ir pernelyg geras rašytojas, kad mūsų elitas būtų galėjęs jį ignoruoti. Juk ne paslaptis, kad Lietuva politiškai priklausė rusams, bet kultūriškai joje viešpatavo lenkai. Nors Mickevičius idealizavo Lietuvos praeitį, tačiau nebūtų tikslu laikyti jį Lietuvos atgimimo pirmtaku ar pranašu. Nes mūsų atgimimo sąjūdis gyveno ne tik praeities idealizavimu, bet to meto romantinėmis nuotaikomis apskritai. Pasak poeto, joks žmogus, o juo labiau tauta, nėra sala. Mūsų atgimimo sąjūdis yra ne kas kita kaip XIX amžiaus romantinio nacionalizmo lietuviškas vertinys. Nors Napoleono karų nuteriota ir išvarginta, to amžiaus Europa vis dėlto buvo didžių idėjų ir galingų aistrų Europa. Tai amžius, kuris padarė industrinę revoliuciją, parašė komunistų manifestą, sukūrė politines partijas ir tautinius sąjūdžius, davė impulsą anglų imperializmui ir vokiečių militarizmui. Tame amžiuje dominavo galingos asmenybės. Vokiečiai didžiavosi Goethe ir Schilleriu, Beethovenu ir Bismarcku, italai – Manzini’u, Manzoni’u ir Garibaldi’u, prancūzai – Chateaubriand’u, Hugo ir Balzaku. Amerikoje pilietinio karo gaisrų viduryje stovėjo Lincolnas. Kultūros barai 2010 · 6 Vienos Kongreso atidarymo proga Saint-Simonas išleido manifestą „Apie europinės bendruomenės reorganizaciją arba būtinybę ir būdus Europos tautas sujungti į vieną politinį kūną“. Tačiau europiečiai nerodė jokio noro jungtis. Romantizmo veikiami, jie troško tik skaidytis ir skirtis. Intelektualinio elito idėjos galbūt niekada neturėjo tokios didelės įtakos masėms kaip romantinio sąjūdžio laikais. To amžiaus pagrindinės idėjos – meilė laisvei ir aistra praeičiai, susižavėjimas folkloru ir herojais, Byrono Weltschmerzu persunkti posmai ir Fichte’s Reden an die Deutsche Nation – vienur žadino tautinį atgimimą, o kitur šovinistinį imperializmą. Graikijos nepriklausomybės karas, Italijos suvienijimo epopėja, O’Connellio kova už airių teises, Serbijos, Rumunijos ir Bulgarijos prisikėlimas, suomių laisvės sąjūdis, anglų, prancūzų ir vokiečių imperialistiniai užkariavimai – tai romantinių idėjų vaisiai. Nuošaly neliko ir Lietuva. Tačiau XIX amžiaus Lietuva – tai ne Apšvietos Europa. Ano meto Lietuva – tai šiaudinių lūšnelių ir sulenkėjusių dvarų, Rūpintojėlių ir neišbrendamų kelių Lietuva; tai sukilimų ir trėmimų, Kražių skerdynių ir vargo mokyklos Lietuva; tai Lietuva, kur baudžiauninkai ir valstiečiai dar kalbėjo lietuviškai, o ponai ir bajorai save ir Dievą garbino jau lenkų kalba. Ar ši Lietuva galėtų būti prikelta naujam gyvenimui? Atsirado žmonių, kurie neabejojo tokia galimybe. Bet jie taip pat gerai žinojo, kad tautai reikės nepaprastos dvasinės stiprybės, jei ji nori vėl prisikelti gyvenimui. Ji negalėjo jos semtis iš pilkos kasdienybės. Štai kodėl tautos žvilgsnį jie nukreipė į praeitį, kurią nuo Renesanso laikų politiniais sumetimais taip idealizavo sulenkėję mūsų bajorai ir jų bendralaikis Mickevičius. Tai rodo, kad jie gerai išmanė masių psichologiją. Žmonės sapnus ir mitus mėgsta labiau negu kasdienišką tikrovę. Lietuviai irgi mieliau klausėsi, kai jiems pasakodavo apie kunigaikščius, kurie kalaviju daužė Maskvos sienas ar girdė žirgus Juodosios jūros vandenyse, negu jiems būtų kalbėję apie silpnybes ir klaidas, kurios buvo mūsų tautinio ir valstybinio nuosmukio priežastis. Kultūros barai 2010 · 6 Iki šių dienų mes likome ištikimi atgimimo sąjūdžio filosofijai. Nepriklausomybės laikais nuolatos buvo primenama garbinga ir didinga Lietuvos praeitis. Mūsų kunigaikščių politika, jų veržimasis į rytus, jų karo žygiai ir laimėjimai buvo laikomi lietuviškojo genijaus liudytojais. Kad Mindaugo, Gedimino ir Vytauto Lietuva buvo genijų ir milžinų Lietuva, dar ir šiandien yra daugelio mūsų tautinė dogma. Bet tautinės dogmos yra mitai. O mitai yra ne istorinė tikrovės interpretacija, o idealistinė įvykių ir žmonių samprata. Istorija ieško tiesos, o mitai pasitenkina iliuzijomis. Bet ar ilgai žmogus gali gyventi iliuzijomis? Neatrodo, kad iliuzijos galėtų užtikrinti ir tautos egzistenciją. Kai kas vis įtikinėja, kad mums labai reikia mitų. Ar tai nėra nuvertinimas mūsų pačių? Juk šiandien vaikai mažai besidomi pasakomis, nes tikrovės pasaulis jiems yra daug įdomesnis. Argi mes dar tokie nesubrendę, kad neišsiverčiame be mitų? III Pereito šimtmečio istorikas Carlyle’is visą žinojimą laikė istorijos produktu, o mes šiandien manome, kad istorija yra naujo žinojimo padarinys. Aišku, tai galioja ir kitiems mokslams. Taip, kaip kiti mokslai, auga ir istorija. Ji plečiasi laike ir erdvėje. Nauji mokslai – archeologija, epigrafija ir ekologija – vis labiau atveria tolimąją praeitį. Ne mažiau įtakos istorijai turi tikslesnis geografijos pažinimas. O ką jau kalbėti apie sociologiją ir antropologiją. Kaip viena, taip ir kita sritis glaudžiai siejasi su istorija, net sunku pasakyti, kur viena prasideda, o kita baigiasi. Kažkas panašaus yra su ekonomijos mokslu, ypač pagal Keyneso ir Schumpeterio versijas. Negalime ignoruoti masių psichologijos svarbos istoriniam pažinimui. Jau Nietzsche skelbė, kad masių psichologija yra mokslų karalienė. Negalime išleisti iš akių demografinių veiksnių. Šis mokslas nagrinėja žmogiškąsias tendencijas ir socialinio vyksmo apraiškas, pradedant įstatymais, kurie reguliuoja vedybas, ir baigiant dėsniais, kurie saisto moralę ir migraciją. Mes negalime susidaryti tikslesnio praeities vaizdo, 67 jei neturime bent minimalinių demografinių žinių. Visi šie mokslai veikia kaip galingos jėgos istoriografijos lauke, ir šiuo metu dar nedaug kas tą tinkamai realizuoja. Modernieji istorikai, turiu mintyje Jamesą Henry Breastedą, Howardą Daughty, Robertą Blake’ą, pirminiu uždaviniu laiko ne tiek surinkti kuo daugiau faktų ir aprašyti, kaip dalykai vyko, bet labiau parodyti, kodėl taip atsitiko. Šiuo atžvilgiu modernioji istorija radikaliai skiriasi nuo tiksliųjų mokslų evoliucinės raidos. XVII amžiuje prasidėjusi mokslinė revoliucija ieškojo atsakymų ne į klausimą kodėl, bet į kaip. Ji nesidomėjo esmės klausimais ar kauzalinėmis problemomis, labiau nusakydavo faktus ir analizavo veiksmą. Modernieji istorikai laiko savo tikslu ne atkurti ar atgaivinti praeitį, bet padaryti josios autopsiją. Jų manymu, praeitis yra atkuriama daug tiksliau, kai ieškoma priežasčių grandinės tarp paskirų įvykių ir faktų. Kad tai padaryti nėra lengva, jie neneigia. Net fiziniuose moksluose, kur paskiro įvykio izoliacija yra daugiau ar mažiau galima, yra sunku suvokti ir dar sunkiau determinuoti priežastingumo principą, tad ką jau kalbėti apie istorinį vyksmą, kur sociologinių, antropologinių, psichologinių veiksnių neįmanoma nei izoliuoti, nei įrėminti. Štai kodėl priežastingumą, su kuriuo susiduriame istoriniuose moksluose, reikia suprasti ne formalia, o logine prasme. Istorinė analizė yra savos rūšies disekcija. Istorikas turi prieš akis ne šį ar aną faktą ar įvykį, o priežasčių visumą, kuri siejasi su šiuo ar anuo faktu ar įvykiu. Kartu atsiranda vis naujų kodėl. Kai kas gali sakyti, kad „disektinis“ metodas padaro istoriją bekrauje įvykių ir faktų seka. Tačiau taip nebūtinai turi atsitikti, jei disektinė analizė neapeina emocinių veiksnių. Įvykiai kelia emocijas, o emocijos skatina įvykius. Kai istorikas neišleidžia iš akių vienų ir kitų, jis sukuria tikslų ir gyvą praeities vaizdą. Ikišiolinė lietuviškoji istorija apsiribojo beveik vien vardų, faktų ir įvykių chronologine klasifikacija. Macauly’s kadaise teisingai sakė, kad faktų visuma istorinės praeities nepadaro suprantamesnės. Nes kartais paskiri faktai gali būti teisingi, bet iš jų su68 dėliota istorija – klaidinga. Ar kažkas panašaus nėra atsitikę su Lietuvos istorija? Žinoma, tai nereiškia, kad mes visai neturime gerų istorikų. Tačiau jų yra tiek mažai ir jie yra taip izoliuoti, kad mums niekas nekliudo jaustis taip, kaip kadaise jautėsi Gorkis. Studentavimo metais jis mėgino įtikinti savo draugus, kad senieji rusų mąstytojai yra pasenę, rašytojai atsilikę ir kad jiems reikia ieškoti šviesesnių asmenybių. Taip manyti jis buvo padrąsintas kito entuziasto, kuris gyrė Millį, Spencerį, Darwiną ir kitus, laikė jų knygas geromis, nes jas degino cenzoriai. Kad Lietuvos istorija šaukiasi rimtesnių studijų ir logiškesnės interpretacijos, negu iki šiol rasdavome istorijos vadovėliuose, manau, niekas neprieštaraus. Sąmoningai sakau „vadovėliuose“, nes iki dabar iš viso neturime Lietuvos istorijos. Jei pirmąja Lietuvos istorija laikome Stryjkovskio „Kroniką“, tai praėjo jau beveik keturi šimtai metų, ir per tą laiką dar niekas nei pavieniui, nei kolektyviai neparašė išsamesnės istorijos. Kuo tai aiškinti? Kadaise Bruckneris, pasak Šalkauskio nuorodos, manė, kad neverta domėtis Lietuvos istorija, nors A. F. Kotzebue rado mūsų istoriją vertą „Homero lyros ir Tacito plunksnos“. Galbūt nei vienas, nei kitas nepasakė tiesos, bet mums būtų tikrai laikas daugiau padirbėti prie savo istorijos. Mes susiduriame su daugybe klausimų, kurie laukia išsamesnių ir tikslesnių atsakymų. Ypač migloje skęsta kunigaikščių Lietuva. Nei mes žinome ką nors tikslesnio apie jos civilizaciją, nei apie socialinį jos pobūdį. Ar vėlyvaisiais viduramžiais lietuviai negyveno taip, kaip tautų kraustymosi laikais? Juk lietuviai, kaip aisčių gentys apskritai, nėra palikę nieko, kas vadinama civilizacijos paminklais. Tiesa, kronikos kalba apie šventas girias ir esama nemažai piliakalnių. Tačiau ir vieni, ir kiti susiję su civilizacija, kuri yra dar gamtos prieglobstyje. Nemažai klausimų kelia ir tautos socialinis charakteris. Kai nukreipiame žvilgsnį į mūsų tautos priešaušrį, t. y. XII–XIII amžius, susidaro įspūdis, kad paskiros mūsų gentys tarpusavyje nebendravo, nebendradarbiavo. Kaip kitaip aiškinti žemaičių, lietuvių ir jotvingių abejingumą žemgaliams, kuršiams ir prūsams? Ar šią solidarumo Kultūros barai 2010 · 6 stoką reikėtų aiškinti psichologiškai ar politiškai, ar tą lėmė geografinė padėtis? O gal trūko gentinės savivokos? Jei tikėtume Mickevičiumi, atrodo, kad jos stokojo net XIX amžiaus lietuviai. Štai poeto žodžiai: „Ji neturi savo paskiros tautybės, ji neegzistuoja kaip valstybė ir į tai net nepretenduoja. Jos kalboje nėra nei tautos, nei tėvynės idėjos. Ji net nežino, kad kitos tautos egzistuoja.“4 Atrodo, Fridricho Didžiojo nuomonė apie lietuvius buvo nė kiek ne geresnė.5 Ne mažiau intriguoja kunigaikščių Lietuvos iškilimas ir žlugimas. Ukrainiečių istorikas V. Antanovičius palygino ją su švystelėjusiu ir užgesusiu meteoru. Bet jis visai nesigilina, kodėl tas meteoras pasirodė ir užgeso. Šalkauskis pažvelgė į šį klausimą šiek tiek giliau: „Lietuvių tauta nėra prigimties nuskriausta. Savo praeityje ji turėjo pakankamai ir intelektualinių, ir materialinių pajėgų didelei tautinei civilizacijai sukurti. Atskiruose jos žygiuose aiškiai matyti didybės gestas. Bet ji nesugebėjo praeityje sukurti pilnutinės tautinės civilizacijos, nes jai pritrūko tos telkiamosios veikmės, kuri yra prigimta susipratusiai tautinei individualybei. Todėl lietuvių tautai nebuvo lemta atvaidinti visuotinėje istorijoje rolės, pritinkančios jos galių visetui, ir tautinė jos civilizacija nėra įsigijus pasaulinės reikšmės.“6 Man atrodo, kunigaikščių Lietuva neįamžino savęs pasaulio istorijoje, kaip mes norėtume, kad ji būtų įamžinta, nes jai trūko trijų pagrindinių dalykų, kuriais remiasi imperijos ir civilizacijos: vertybių pajautimo, stipraus charakterio ir organizacijos. Kiekviena civilizacija yra istoriškai suformuotų socialinių normų ir asmeniškai išgyventų dvasinių galių sistema. Žmonės visa tai priima ir išgyvena kaip vertybes ir perduoda jas iš kartos į kartą. Atrodo, kunigaikščių Lietuva neturėjo aiškiau apibrėžtų normų, negalime rasti ir aukštesnės dvasinės kultūros liudijimų. Lietuviškoji civilizacija pradėjo įgauti ryškesnes formas tik tada, kai ji susidūrė su krikščioniškaisiais Vakarais ir Rytais, bet tai įvyko tautinės kultūros sąskaita. Lietuviai nepajėgė suteikti savitų formų nei atneštosioms dvasinėms vertybėms, nei naujoms socialinėms normoms. O tai reiškia, kad ji stokojo stiKultūros barai 2010 · 6 praus tautinio charakterio. Tauta funkcionuoja kaip kūrybinis vienetas tik tada, kai išsiugdo charakterį, kuris leidžia jai veikti savarankiškai. O organizacija yra tas veiksnys, kuris leidžia funkcionuoti civilizuotoms bendruomenėms. Ji duoda bendruomenei organizacinę struktūrą, susieja ją į funkcionuojantį vienetą ir kartu užtikrina koordinuotą darbą. Visi šie trys dalykai vienas nuo kito priklauso ir vienas kitą sąlygoja. Visos civilizuotos bendruomenės pasižymi organizuotumu, stipriu charakteriu ir vertybių pajautimu. Svarstant kunigaikščių Lietuvos klausimą reikia turėti omenyje ir kitus veiksnius, ypač geografinius ir demografinius. Ką mes žinome, kiek stiprus buvo joje svetimasis elementas? Atsakymai į šiuos ir panašius klausimus leis pamatyti kunigaikščių Lietuvą realesnėje šviesoje. Kad mūsų ikišiolinė idealistinė josios interpretacija slepia daug romantizmo, bet ne tiek daug istorinio galvojimo, rodo josios likimas. Ar žmonės nesako, kad medį geriausiai pažinsime iš jo vaisių? Jei kunigaikščių Lietuva būtų buvusi tokia, kokią ją parodo mūsų tautinio tikėjimo dogma, būtų sunku suprasti, kodėl ji taip greitai ir skausmingai baigė savo dienas. Štai kodėl jos žlugimo priežasčių nuodugnesnė analizė lieka istorinio galvojimo imperatyvu. Tęsinys kitame numeryje 1 Martin Zeilleri, Anderte Beschreibung des Königreichs Polen und Grossherzogthums Litauen, Ulm, In Verlegung Georg Wildeysens, 1657, p. 102. 2 Adam Mickiewicz, Les slaves, Cours professé au Collège de France 1842– 1844, Paris, 1914, p. 127. 3 Ten pat, p. 131. 4 Ten pat, p. 129. 5 Plg. Ignas Skrupskelis, Lietuviai XVIII amžiaus vokiečių literatūroje, Roma, 1967, p. 19. 6 Ten pat, p. 14. 69 Émille Faguet NEKOMPETENCIJOS KULTAS* X Profesiniai įgūdžiai Panieka kompetencijai yra gerokai per toli pažengusi net išimtinai specializuotose srityse, kur profesiniai įgūdžiai, atrodytų, yra privalomi. Tai gerai iliustruoja garsi, gal net legendinė vieno teismo pirmininko frazė, adresuota advokatui, kuris bandė skrupulingai išsiaiškinti konkretų teisinį klausimą: „Gerbiamasai, mes čia susirinkome tam, kad sutvarkytume reikalą, o ne klausytume postringavimų apie teisę.“ Ir jis visiškai nejuokavo, tik norėjo pasakyti: „Šiuo metu teismas priima sprendimus, remdamasis ne teise, o teisingumu ir sveiku protu. Kodeksus ir teisines raizgalynes tegul narplioja kabinetiniai mokslininkai, o jūs galite ir nevaizduoti didelio teisės žinovo.“ Kadaise tokia pozicija, net ir ne taip tiesiai išsakyta, būtų šokiravusi teismų darbuotojus. Dabar tai visiškai įprastas dalykas. Vadinasi, jau ir čia įsiskverbė demokratinės nuostatos. Tuščios būtų teismo tarnautojų pastangos išsaugoti korporatyvinę dvasią, nes jų jau nebesieja nei rašytinė tradicija, nei įstatymų teksto vienovė, nei teisminės praktikos kanonai. Jie jau net nebe valdininkai, jaučiantys savo priedermes valdžiai. Dabar jie – irgi demokratai, atėniškieji heliastai. Jie teisia, pasikliaudami vien savo sąžine, ir jaučiasi esą nebe šiaip mokslingojo * Tęsinys 70 iš nr. 5. luomo nariai, įgyvendinantys jo sprendimus, o pačios tiesos bičiuliai ir kolegos. Egzotiškas, bet labai iškalbingas pavyzdys – kitas teisėjas, pasisavinęs teisę teisti ne pagal įstatymus, o pagal savo paties susikurtas arba visuotinai priimtas idėjas, kurioms jis irgi pritaria, arba net tokias, kokios, jo manymu, bus priimtos ateityje. Kitaip tariant, jo sprendimus lėmė kažkoks būsimas kodeksas. Tačiau laiko ženklas yra ne tai, kad toks teisėjas apskritai galėjo atsirasti, o tai, kad į jį žiūrima visiškai rimtai. Jis buvo populiarus netgi tarp daugelio išsilavinusių žmonių, daugelis laikė jį iš tikrųjų geru teisėju. O tai – jau rimtas ligos simptomas. Yra ir dar vienas dažnai pasitaikantis tos pačios ligos požymis. Ko gero, pavojingiausia nekompetencijos rūšis – kai kompetentingas žmogus ima nebetikėti savo kompetentingumu. Tokių atvejų neretai pasitaiko sprendžiant kriminalines bylas. Šiuo požiūriu labai įdomus yra provincijos teisėjo Marcelio Letranger straipsnis „Profesinis įprotis“ (1909). Iš jo aiškėja, kad teisėjai ir prokurorai visiškai nebepasitiki savimi ir labiausiai baiminasi, kad neįtiks visuomenės nuomonei, kurią suformuoja laikraščiai, virtuvės apkalbos, visokios ložės ir politiniai būreliai. Juristai žino, bent jau yra įsitikinę, kad žino, jog pakilti tarnybos laiptais galės ne dėl savo griežtumo, kaip būta anksčiau, o dėl nuolaidumo. Jie mato nuolat prieš juos susitelkusias jėgas – visuomenę, kuri beveik visada simpatizuoja kaltinamajam, Kultūros barai 2010 · 6 vietinę spaudą, kuri oponuoja centrinei, teismo medikus, kurie pasirengę verčiau paskelbti kaltinamąjį nepakaltinamu, kad tik neįvyktų teismo klaida (teismo klaida jau tapo didelės visuomenės dalies idėja fix, dabar kiekvienas nuteistasis laikomas nekalta auka). Susiklosčius tokioms aplinkybėms, prokurorai nebedrįsta reikalauti rūstaus nuosprendžio, o teisėjai – griežto tardymo. Išimčių, žinoma, pasitaiko, bet jomis taip stebimasi ir joms taip priešinamasi, kad tampa aišku – jos nebesuderinamos su dabartiniais papročiais ir nerašytomis taisyklėmis. Prokuroro kaltinamoji kalba dažniausiai būna drovi, santūri, jis minkštaširdiškai, aptakiai formuluoja kaltinimą, teikia dingsčių atlaidžiam požiūriui į kaltinamąjį, pabrėždamas savo dvejones. Jis reikalauja teisiamojo galvos ir tuo pat metu bijo ją gauti. Tiesą sakant, ir prokuroras, ir teisėjas norėtų, kad kaltinamasis būtų išteisintas. Tada jiems lyg kupra nukristų nuo pečių, nes tai reiškia, kad byla bus baigta, niekas jos neatnaujins ir nebeprisimins. Priešingu atveju kam nors galėtų kilti įtarimas, kad teismas neišsiaiškino visų aplinkybių, tada byla vėl bus atnaujinta – tiesiog iš pykčio arba dėl politinių priežasčių, arba vien kilus norui paerzinti. Tokia byla tarsi fantomas gali dešimt, net penkiolika metų neduoti ramybės teismo valdininkui. Ponas Letranger pateikia tipišką pavyzdį. Domėjausi ta istorija ir aš, provincijoje, kur visa tai nutiko, kalbėjausi su daugybe žmonių, todėl nė kiek neabejoju jos tikrumu. Bet tai – tik viena iš daugybės panašių istorijų. Devyniolikmetis brakonierius miške išprievartavo, o paskui pasmaugė valstietę, didelės šeimos motiną. Pagrindo manyti, kad įvyks teismo klaida, kurios taip bijo šiandieninė visuomenė, tarsi ir nebuvo, nes įtariamasis pripažino savo kaltę. Beje, tai svarbu, nes Prancūzijoje bet koks teismo nuosprendis, neparemtas prisipažinimu, laikomas teismo klaida. Apie teismo klaidą negali būti nė kalbos, jei įtariamasis prisipažįsta, nors vis tiek lieka tikimybė, kad dėl kokių nors priežasčių jis prisiėmė svetimą kaltę. Minėtu atveju kaltinamasis prisipažiKultūros barai 2010 · 6 no ir atrodė, kad jau niekas nesutrukdys priimti deramo nuosprendžio. Tačiau teismai visų labiausiai bijo ką nors nuteisti mirties bausme. Nusikaltimas iš tikrųjų atgrasus, ypač tiems prisiekusiesiems kaimiečiams, kurių žmonos ir dukterys dažnai vaikšto be palydos. Teisme dalyvavęs aukos vyras, visiškai palaužtas netekties, jausmingai reikalavo atpildo ir aukštino nužudytosios dorybes. Kartu su savimi jis atsivedė sūnų, ir vaikas balsu raudojo, kol tėvas davė parodymus. Teismo pirmininkas su prokuroru visiškai prarado ūpą. Po posėdžio jiedu taip kalbėjo: „Padariau viską, ką galėjau, – teismo pirmininkas sakė prokurorui, – akcentavau, kad teisiamasis dar labai jaunas, jam tik devyniolika.“ „Ir aš padariau viską, ką galėjau, – atsakė prokuroras, – apskritai neužsiminiau apie bausmę. Nė vienu žodžiu. Tik kaltinau. Negalėjau gi aš jo ginti.“ Čia į pokalbį įsitraukė žandarmerijos kapitonas ir, kad paguostų susikrimtusius ponus, tarė: „Ak, liaukitės. Jam dar nėra nė dvidešimties, o kaip jis laikėsi per teismą! Vyrukas simpatiškas. Tikriausiai jo nenuteis myriop. Mirties bausmė čia, mūsų taikiame miestelyje? Ne. Tikrai niekas jo nenuteis.“ Ir nenuteisė. Prisiekusiųjų teismas rado lengvinamųjų aplinkybių. Prokuroras ir teismo pirmininkas pajuto palengvėjimą. Pono Letranger svarstymus patvirtina skaičiai. Vis rečiau persekiojami nusikaltėliai, kurie moka sukelti gailestį, vaikus nužudžiusios motinos ar moterys, pasidariusios abortą. Net ir tuomet, kai už tokius veiksmus persekiojama, nusikaltėliai dažniausiai išteisinami, nors nusikaltimas ir būna įrodytas. Per pastaruosius dvylika metų iš šimto panašių bylų vidutiniškai dvidešimt šešios baigėsi išteisinamuoju nuosprendžiu. Šių laikų teisėjai iš tikrųjų labai gailestingi. Taigi, teisėjai arba abejoja savo kompetencija, arba pamina ją šventos ramybės dėlei. Dvasios ramybė jiems rūpi labiau negu visuomenės saugumas. Rimtas ligos simptomas yra ir tai, kad minia nebetiki rūstaus nuosprendžio galimybe. Todėl yra linkusi pati susidoroti su nusikaltėliu, užkluptu nusikaltimo vieto71 je. Minia puikiai supranta – jeigu nusikaltėlis nebus nubaustas čia pat, jis greičiausiai išlips sausas iš vandens. Tačiau toji minia, tiksliau tariant, jos atstovai prisiekusiųjų teisme dažniausiai rodo perdėtą gailestingumą, – paprieštarausite jūs. Žinoma. Ir taip atsitinka todėl, kad nuo nusikaltimo įvykdymo iki teismo paprastai praeina geras pusmetis. Iškart po nusikaltimo minia, aišku, užjaučia auką, bet po keleto mėnesių jos simpatijos jau krypsta nelaimingo teisiamojo pusėn. Štai kodėl susidorojimas su nusikaltėliu nusikaltimo vietoje lieka vienintele atsvara perdėtam teisėjų ir teismo tarėjų atlaidumui. Net ir dvasininkija, kuri labiau už visus kitus luomus yra priklausoma nuo tradicijos, įgyja demokratams būdingų bruožų. Liaujasi mokiusi dogmatikos, tikėjimo paslapčių ir apsiriboja morale. Žinoma, tai turi tam tikrą prasmę, tačiau apleidę dogmatiką ir slėpinių aiškinimą dvasiškiai tarsi pasitraukia iš mokslo vyrų korpuso, prarasdami ir dalį pagarbos, kurios anksčiau buvo verti. Bažnyčios autoritetai prisilygina eiliniam pamokslautojui, kuris savo pamokslus iliustruoja istoriniais pavyzdžiais, tarp jų ir iš religijos istorijos. Tada žmonės ima svarstyti: „Kuriam galui reikalingi dvasininkai, argi neužtenka paprasto moralės mokytojo?“ Šis amerikonizmas nėra pavojingas ir tai ne toks jau prastas pasirinkimas Amerikoje, kur pasauliečių moralės mokytojų yra palyginti nedaug, bet Prancūzijoje, Italijoje, Belgijoje, kur jų apstu, situacija darosi grėsminga. Apskritai visų specialiųjų sričių atstovams darosi vis būdingesnė viena yda – jie pradeda manyti, kad apsukrumas ir landumas yra kur kas svarbesni už kvalifikaciją, kad praktinio guvumo visiškai pakanka, o intelektualinis bagažas nėra būtinas. Ir tokį vyraujantį profesionalų mąstymą visuomenė jau laiko savaime suprantamu dalyku. Šitaip įgyvendinama lygybė, kurios instinktyviai siekia demokratinis režimas. Visuomenė negerbia profesinės kompetencijos, ji tik ir laukia, kada ateis laikas, kai apskritai nieko nebereikės gerbti, – šį, jau ir taip retokai pasitaikantį reiškinį demokratija yra linkusi visiškai išgyvendinti. Tada nebeliks skirtumo tarp teisėjų ir teisiamųjų, tarp sielovadininkų ir ieš72 kančiųjų išganymo, tarp gydytojų ir pacientų. Panieka kompetencijai sparčiai naikina šią takoskyrą. Kompetencija galiausiai ima neigti pati save ir taip susitapatina su jai rodoma panieka, kad jau visiškai niekuo nebeužkliūva demokratiniam režimui, gerokai viršydama net jo paties lūkesčius. XI Išbandytos priemonės Būdų, kaip ištaisyti šią įgimtą demokratijos ydą, ieško daugelis, kartais labai kryptingai. Tai yra darę net kai kurie demokratai. Būtent todėl, nepaisant vyraujančios tendencijos, buvo išsaugota keletas tam tikru atžvilgiu aristokratiškų institucijų, kurios tapo bent šiokia tokia kompetencijos užuovėja. Pavyzdžiui, buvo išsaugotas senatas, tiesa, renkamas visuotiniu balsavimu, nors ir dviem pakopomis. Išliko dviejų pakopų parlamentas (senatas ir deputatų rūmai), kurio nariai yra savotiškas elitas. Besikeičiantis ir nuolat atsinaujinantis, bet vis dėlto elitas, šiek tiek atsveriantis tiesioginį liaudies valdymą. Tai šiek tiek gelbsti padėtį, bet apskritai jų efektyvumas menkas. Juolab kad demokratija linkusi dar labiau jį sumenkinti. Siekdamas neutralizuoti kompetentingus žmones, režimas stengiasi, kad deputatų rūmai tiek žinių paviršutiniškumu, tiek aistrų palaidumu būtų kuo panašesni į jį patį. Susidaro įspūdis, kad minia vadovauja valstybei savo nuožiūra ir taip tiesiogiai, tarsi vyktų nuolatinis plebiscitas. Tokį pat pavidalą mėginta suteikti ir senatui, tik kiek kitokiais būdais. Nustatyta, kad senatas renkamas visuotiniu delegatų balsavimu. Bet patys delegatai renkami kiek kitaip – keturis ar penkis šimtus delegatų kiekviename departamente renka municipaliniai komunų tarėjai, kurių didžioji ir lemiamoji dauguma gyvena kaime ir dėl daugelio priežasčių yra jei ne visiškai, tai bent iš dalies priklausomi nuo prefektų. Vadinasi, realiai senatą renka prefektai, taigi – vykdomoji valdžia, kaip pirmosios ir antrosios imperijos laikais. Toks, tiesą sakant, ir buvo konstituKultūros barai 2010 · 6 cijos kūrėjo sumanymas, padiktuotas siekio sutelkti valdžią ir išlaikyti maksimalią centro įtaką senatorių rinkimams. Tai buvo daroma savo partijos naudai, bet pravertė ne tik jai. Prancūzijoje opozicijos deputatas, gerai atstovaujantis savo apygardai, gali būti nuolatos perrenkamas – čia nėra jokių apribojimų. Tačiau, jeigu jis sumanytų kandidatuoti į senatą, turėtų prisitaikyti prie esamos valdžios ir gerokai sušvelninti savo poziciją, antraip senatoriumi netaps. Senate neturi susidaryti jokia stipresnė ir aktyvesnė esamos valdžios priešininkų grupė. Galiausiai viskas susiklosto taip pat, kaip ir tuo atveju, jei senatas būtų renkamas visuotiniu balsavimu. Senatas šio to vertas tik tada, jeigu jis nerenkamas tiesiogiai. Visuotiniu balsavimu išrinkti deputatų rūmai skiria vyriausybę, kuri savo ruožtu išrenka beveik visus senatorius. Taigi senatas – labai jau silpnas ginklas prieš demokratijos spaudimą. Gal toks ir buvo demokratų tikslas? Jei taip, vadinasi, jiems pavyko. Tačiau, jei norime, kad aukštesnieji parlamento rūmai būtų kiek įmanoma kompetentingesni, nepriklausomi nuo centrinės (vykdomosios) valdžios ir sąlygiškai nepriklausomi nuo rinkėjų daugumos, turėtume siekti, kad senatorius skirtų aukščiausi steigiamieji organai, remdamiesi visuotinio balsavimo institutu, tačiau pagal štai tokią schemą: šalis suskirstoma į penkias ar šešias apygardas, kurios išrenka penkis ar šešis tūkstančius rinkikų, o šie savo ruožtu išrenka kokį šimtą senatorių. Tada valdžia negalės šio proceso paveikti, o minia nesiųs į senatą atstovų, kurie visais atžvilgiais panašūs į ją. Taip būtų sukurtas tikrasis elitas, turintis didelę kompetenciją. Deja, viskas vyksta atvirkščiai. Prancūzijos senatas kaip atsvara demokratijai yra nieko vertas, nes jį patį sudaro provincijos demokratai, kuriuos valdo ir reguliuoja tokia pat demokratinė vykdomoji valdžia. Kitas būdas, sugalvotas siekiant to paties tikslo, – tai egzaminų ir konkursų sistema valdininkų vietoms užimti. Ji turėtų garantuoti, kad pretendentai tinka vienam ar kitam darbui. Egzaminai ir konkursai leisKultūros barai 2010 · 6 tų nustatyti jų gabumus, kurie ir lemtų paskyrimą į vienas ar kitas pareigas, atmetant bet kokius papirkinėjimus. Bet juk tai labai demokratiška procedūra, – sakysite jūs, – tad kaipgi ji pažabos demokratų siautėjimą? Ar ji tikrai demokratiška? Mano galva, demokratijos sąlygomis ji tokia pat antidemokratinė, kaip būtų antimonarchinė monarchijos ar antiaristokratinė aristokratinio režimo sąlygomis. Konkursų esmė – kooptacija. Gal kam ir pasirodė paradoksalus mano siūlymas, kad teismo valdininkus skirtų patys teismo valdininkai. Tai, žinoma, neįprasta. Tačiau toks būdas praktikuojamas daugelyje kitų veiklos sričių. Valstybės tarnautojai dažnai skiriami pagal kooptacijos principą. Tiesa, valstybės tarnautojai negali pasirinkti sau kolegų, bet jie, be jokios abejonės, gali atmesti kandidatūras, kurios jiems atrodo netinkamos. Egzaminai tam ir yra, kad jas atsijotų. Valdininkų kohortos nariais tampa tie, kuriuos paskiria valdžia, bet ji gali rinktis tik iš tų, kuriuos patys valdininkai pripažįsta tinkamais. Tai ir yra kooptacija. Karo mokyklos konkurso komisija, priimdama abiturientą, palaimina jį karininko karjerai. Politechnikos mokyklos konkurso komisija palaimina abiturientą valdininko ar inžinieriaus karjerai. Atsisakydama priimti egzamino neišlaikiusį abiturientą, komisija jau kėsinasi į aukščiausią liaudies valdžią, nes neigia jos teisę padaryti iš to jaunuolio karininką, valdininką ar inžinierių. Tai iš esmės yra pati tikriausia kooptacija – kompetencijos garantija, užkarda nekompetentingiems asmenims ir tiems, kurie mėgina gauti pareigybes per pažintis. Aišku, kooptacijos poveikis irgi yra ribotas. Ji veiksminga tik karjeros pradžioje. O kai valdininkai jau priima ką nors į savo būrį, tolesnė to asmens karjera priklauso nuo valdžios. Vis dėlto kooptacija – tai realus ir veiksmingas būdas įveikti nekompetentingųjų visagalybę ir kliūtis jiems patekti į valdžią. Deja, ši profilaktinė sistema yra kaip reta prastai organizuota, ją reikėtų, Boileau žodžiais tariant, „perstatyti nuo pamatų“. 73 Pirmiausia šalies egzaminų sistema yra prieštaringa, nes supainiotos sąvokos „žinojimas“ ir „kompetencija“. Apie egzaminuojamojo kompetenciją bandoma spręsti pagal jo žinias, ir tai didelė klaida. Egzaminatoriai reikalauja tik žinių, nieko daugiau. Todėl vienas sunkiausių darbų šiais laikais – pasirengti egzaminams. Žinių rijimas, viską verčiant į vieną krūvą, sekinantis kalimas net ir labai gabų žmogų gali pasmerkti pasyvumui tada, kai intelektualinis jo aktyvumas turėtų būti didžiausias. Penketą ar daugiau metų gyvenęs nuo vieno egzaminų streso iki kito, jaunuolis pervargsta ir tikėtina, kad visą gyvenimą jaus pasišlykštėjimą intelektualine veikla, o gal net taps nepajėgus protauti. Keisčiausia, kad tokios egzaminų sistemos neatsisakoma, nors prasti jos rezultatai tiesiog bado akis. Matyt, laukiama, kol jie taps visiškai katastrofiški, nes sistema kaskart darosi vis sudėtingesnė ir painesnė. Antai juridinių mokslų egzaminai, konkursai laisvoms vietoms teisės fakultete užimti arba studentų medikų konkursai dabar reikalauja daug didesnio pasirengimo negu anksčiau ir, deja, greičiau fizinio negu intelektualinio. Sėkmė per egzaminus pirmiausia rodo gerą egzaminuojamojo sveikatą, jeigu net pasirengimas žinių patikrinimui jo nepribaigė. Štai pavyzdys iš man artimos srities. Kad gautum profesoriaus laipsnį, reikia: a) baigti vidurinę mokyklą, b) tapti bakalauru, c) paskui – mokslo kandidatu, d) nugalėti konkurse aukštosios mokyklos dėstytojo vietai užimti, e) apginti mokslinę disertaciją ir gauti išsvajotą laipsnį. Taigi reikia išlaikyti dešimt egzaminų ir konkursų. Po du egzaminus kiekviename etape. Tačiau ir to pasirodė per mažai! Mat tarp pirmųjų pakopų paprastai praeina pora metų, o tarp ketvirtosios ir penktosios – net treji ar ketveri. Neleistina, kad mokslų kandidatas ištisus dvejus metus būtų pats sau ponas, dirbtų savarankiškai, visiškai laisvai, o ne pagal kokią nors programą. Juk tada jis darys tai, kas jam įdomu, negalvodamas apie artėjantį egzaminą. Pailsės, atgaus kvapą, o gal net išdrįs pats pasirinkti sritį, kurioje geriausiai 74 atsiskleistų jo asmeninės savybės ir polinkiai. Vos tik žmogus pradeda pats spręsti, jis tampa asmenybe. O šito negalima leisti! Tam ir buvo sugalvoti tarpiniai egzaminai paties kandidato pasirinkta tema, kurią jis turi suderinti su dėstytojais, antraip jos niekas nepatvirtins. Šito egzamino tikslas, ar bent jau dažnas rezultatas, – neleisti, kad lemtingu metu subręstų ir sutvirtėtų studento asmenybė. Dešimt egzaminų per dešimt metų – štai ką siūlo profesorius savo būsimajam kolegai. O kur dar egzaminas praėjus metams po bakalauro egzaminų, tarpinis aukštesniojo mokslo pažymėjimas! Tarp laimėto konkurso gauti dėstytojo vietą ir daktaro disertacijos – treji metai, taigi bus ir trys patikrinimai, nustatantys, kokią darbo dalį būsimasis daktaras jau padarė, kad jis, Dieve gink, nepradėtų dirbti savarankiškai. Pirmasis patikrinimas skirtas disertacijos bibliografijai, antrasis – metodologijai, trečiasis įvertina pasirengimą gynimui. Tik tada leidžiama gintis. Taigi mokslo laipsnį gausi tik prasikankinęs nuo septyniolikos iki dvidešimt septynerių savo gyvenimo metų. Per tą laiką niekada nedirbsi vienas. Visus dvylika mėnesių turėsi griežtai laikytis programos, įsiteikinėti tai vienam, tai kitam dėstytojui, derintis prie jo pažiūrų, nuomonės, idėjų ir užgaidų, paklusti jo nurodymams, kad neprarastum tikrintojų palankumo. Svarbiausia, kad pretendentas į mokslininkus nežinotų ir nenorėtų žinoti, t. y. priprastų nežinoti, ką mano pats, kas jis toks, ko ieško ir ką geidžia surasti, kuo iš tikrųjų galėtų tapti, nes toks žinojimas pavojingas. Apie tai jis galės susimąstyti, kai perkops per trisdešimt. Asmenybei neleidžiama pasireikšti iki pat to momento, po kurio reikštis būna jau per vėlu. Iš kur tokia priežiūros aistra? Iš kur toji egzaminomanija? Jūs turbūt pavadintumėte tai dandenomanija. Molière’o veikėjas Dandenas nuolat tvirtina: „Noriu teisti ir teisiu.“ Profesorius, sulaukęs atitinkamo amžiaus, labai mėgsta egzaminuoti kitus. Būtent egzaminuoti, o ne mokyti. Tai visiškai suprantama – juk kai dėsto, pats yra kitų vertinamas, o egzaminuodamas vertina jis. Antrasis atvejis, be abejonės, yra mielesKultūros barai 2010 · 6 nis. Diena dienon plūktis ir žinoti, kad esi kandžiai aptarinėjamas, priekabiai tikrinamas, kad auditorija gali tave nušvilpti, – metams bėgant, tai pakęsti darosi vis sunkiau. O egzaminuoti ir teisti kitus didelio kūrybiškumo nereikia. Pakanka kritiškumo – dėstytojo vaidmuo čia apsiriboja tuo, kad egzaminuojamajam nurodomos klaidos, nukrypimai nuo teisingo kelio, be to, ištisus metus jį kamuoja baimė, kad artėja egzaminas ir teks šauktis dėstytojo pagalbos. Studento baimė užrūstinti dėstytoją šiam yra visų maloniausia, ji atperka bet kokius su profesija susijusius sunkumus. Egzaminomanija yra motyvuota dvejopai – viena vertus, egzaminuojamojo baime, antra vertus, egzaminatoriaus džiaugsmu. Galima pridurti dar ir trečią priežastį – egzaminatoriams kelia didelį nerimą ankstyvas savito proto prabudimas ir jo brendimas. Jie bijo savamokslių, bijo tų, kurie ryžtasi nepriklausomai mąstyti, net pradeda savarankiškus tyrinėjimus. Jie norėtų kuo ilgiau globoti jaunus talentus, vedžiodami už rankutės tol, kol šie, vaizdžiai tariant, tiesiog atpras vaikščioti. Tai irgi motyvuota – mat savamokslis, sąmoningai pasirinkęs tokį kelią, dažniausiai būna tuščiagarbis pasipūtėlis, kuris, geisdamas mąstymo nepriklausomybės, niekina kitų idėjas. Tačiau reikia pripažinti, kad būtent iš savamokslių atsiranda ryžtingi protai, pasirengę šturmuoti tas mokslo viršūnes, kurios laikomos nepasiekiamomis. Taigi, pasirinkimas tik toks – arba žiūrėti atlaidžiai į bukagalvius savamokslius, kad nepakirptume sparnų perspektyviausiems, arba statyti užkardas nevykėliams, kartu supančiojant ir gabiuosius. Abiem rankom balsuočiau už pirmąjį variantą. Verčiau laikyti atvirus kelius visiems, nes negabūs išsišokėliai anksčiau ar vėliau vis tiek pasitrauks iš distancijos. Užtat tikrai saviti protai, nevaržomai tobulėdami, ilgainiui pasireikš visa savo galia. Bet neužmirškime, kad demokratijos dvasia skverbiasi visur ir užvis labiau jai rūpi kiekybė. Štai jos vertas argumentas: „Išsišokėlių, kuriuos mes gelbstime nuo jų pačių, yra dešimtis kartų daugiau negu tikrai savitų protų, kuriems pakerpame sparnus.“ Esu įsitikinęs, kad dvasiniame lygmenyje kiekybė neturi jokios reikšmės. Vieno žmogaus, turinčio DieKultūros barai 2010 · 6 vo dovaną, supančiojimas yra didesnis praradimas negu dešimties kvailių išgelbėjimas nuo visiško sukvailėjimo. Vieno laisvo talento atnešta nauda šimteriopai atpirks dešimties laisvai besireiškiančių kvailių daromą žalą. Gerai yra pasakęs Nietzsche: „Šiuolaikinės švietimo sistemos esmė – pasmaugti išimtį, kad klestėtų taisyklė ir kad laisvas protas nenukrypstamai riedėtų nutiestais geležinkelio bėgiais.“ Kaip lavintis tokiomis sąlygomis? Nesakau, kad viską reikėtų daryti atvirkščiai. Nebūtina rūpintis išimtimis ir budėti, laukiant, kol jų atsiras. Išimtys gimsta pačios ir pribuvėjų joms nereikia. Tačiau ugdymo sistema neturėtų baisėtis išimtimis ir ieškoti teisėtų ir neteisėtų – dažniausiai būtent neteisėtų – būdų, kaip tas išimtis išrauti su šaknimis, kad būtų užtikrinta šventa bendrosios normos ramybė. Žinoma, reikia ir iš vidutinybės pareikalauti visko, kuo ji gali būti naudinga, tačiau ne mažiau svarbu gerbti ir vertinti savitumą. Negalima visko matuoti vienu matu, kai savitumas nužeminamas iki vidutinybės arba vidutinybė laikoma už jį pranašesne. Ką reikėtų daryti? Visų pirma, gerai pagalvoti prieš kišantis, o kai kada ir apskritai nesikišti. Deja, šiandien apie tokį atsargumą negali būti nė kalbos. Visa tai, kas turėtų kompetenciją ugdyti, ją nepaliaujamai žlugdo. Tie, kurie sėkmingai įveikia egzaminatorių pinkles, tampa egzaminų sistemos aukomis. Jie dažniausiai turi pakankamai žinių, yra parengti ir apšlifuoti, bet intelektualinės, o kartais ir moralinės kompetencijos jiems trūksta. Intelekto požiūriu tai yra iniciatyvą praradę žmonės. Jų proto aktyvumas prislopintas, uždusintas, prislėgtas. Jie nebeturi net to, ką turėjo iš pradžių, todėl yra pasmerkti iki gyvos galvos vykdyti svetimą valią. Jie daug ko išmoko, bet pirmiausia – intelektualinio nuolankumo. Jų protas pavaldus. Jie yra idealūs sraigteliai, kokybiški, gerai priderinti krumpliaračiai. Pasak Brunetière’o, „romanas nuo dramos skiriasi tuo, kad dramoje herojus veikia pats, o romane jis yra veikiamas aplinkybių“. Nežinau, ar taip yra iš tikrųjų, bet apie valdininkus galiu drąsiai 75 pasakyti: dažniausiai jie patys negalvoja, už juos galvoja sistema. Valdininkai būna, tiesa, rečiau nekompetentingi ir moraliniu požiūriu. Nuolatos jausdamiesi intelektualiai priklausomi, jie įpranta būti klusnūs ir moraliai, todėl dauguma iš jų visiškai nesiekia savarankiškumo. Štai kaip puikiai viskas susiklosto – pirminė valdininkų kooptacija, apie kurią jau kalbėjome, vyksta tik karjeros pradžioje, paskui pareigūnas tampa visiškai priklausomas nuo valdžios. Būtent tokiai priklausomybei žmogus ir rengiamas ištisus dešimt metų. Labai sąžiningai, net azartiškai buvo ieškoma būdų, kaip ištaisyti lemtingą demokratinio režimo trūkumą – iš jo paties kylančią nekompetenciją. Svarstyta: „Jeigu liaudis stokoja žinių, apšvieskime ją. Visiems prieinamas pradinis mokslas padės įveikti sunkumus ir išspręsti problemas.“ „Taigi, taigi, – šaipėsi aristokratai, – jūs prieštaraujate patys sau. Juk taip gyrėte neapsišvietusios liaudies politinę nuojautą, politinę išmintį! Kam gi tada ją šviesti? Tegu ji ir toliau vadovaujasi savo nuojauta – juk tai jos privalumas.“ Demokratai su dar didesniu įkarščiu ginčijosi, esą liaudis ir taip yra pranašesnė už aristokratiją, o paragavusi dar ir šiek tiek mokslo – taps tiesiog neįveikiama. Atrodė, kad tai nenuginčijamas argumentas. Ir demokratai ėmė šviesti liaudį. Jie pasiekė, kad liaudis šiandien tikrai yra apsišvietusi labiau nei kada nors anksčiau, ir tai – neabejotinas gėris. Bet lavinama liaudis susiurbė tiek visokiausių melagingų idėjų, kad tuo džiaugtis tikrai nereikėtų. Senovėje buvo žinomi demagogai – oratoriai, kurie populiarumo dėlei tol šlovino liaudies trūkumus, kol susidarė tiesiog absurdiška padėtis. Mūsų dienomis demokratija irgi neišsiverčia be demagogų – tai liaudies švietėjai. Kilę iš liaudies, jie tuo didžiuojasi (ir nieko čia bloga), bet įtariai žiūri į viską, kas nėra iš liaudies. Priklausomus nuo liaudies juos daro ir tai, kad jaustis lyderiais jie gali tik liaudies atžvilgiu, visais kitais atvejais yra tarsi antrarūšiai. O juk visada stipriau mylime tuos, kurie yra už mus menkesni. Todėl liaudies švietėjai yra demokratai iki kaulų smegenų. 76 Atrodytų, kas gi čia blogo? Tačiau demokratais jie laikytini tik labai siauru požiūriu, nes yra tik pusiau išprusę. Žinoma, niekas negalėtų pasigirti išmokęs visus ar bent daugumą dalykų, bet jie yra gavę tik pradžiamokslį. Turėdami tokį išsilavinimą jie gal ir gali generuoti kokią nors vieną mintį, bet antrą jau kažin… Žmogus, nepasistūmėjęs toliau pradžiamokslio, paprastai būna apsėstas kokios nors vienos idėjos. Abejonės jo nekamuoja. Išminčius abejoja dažnai, nemokša – retai, o kvailys – niekada. Asmuo, užsikrėtęs viena idėja, neįstengia suvokti samprotavimų, kurie tai idėjai prieštarauja. Vienas indų mąstytojas yra pasakęs: „Išsilavinusį žmogų galima įtikinti, sunkiau įtikinti nemokšą, tačiau to, kuris tenkinasi pradžiamoksliu, įtikinti neįmanoma.“ Pabandykite kuo nors įtikinti liaudies mokytoją. Jeigu jam pritarsite, patvirtinsite jo teisumą. Jei prieštarausite jo nuomonei, – juo labiau. Jis pats dažniausiai susipainioja savo idėjose, ne per geriausiai jas ir supranta. Tačiau idėjos jį visiškai užvaldo. Dėstydamas jas jaučiasi tarsi šventikas savo parapijoje. Tai jo tikėjimas, tikroji tiesa, tikrasis grožis, dėl idėjų jis sutinka būti persekiojamas ir šventai tiki, kad jos išgelbės pasaulį. Tokiam žmogui patiktų, jeigu jo idėjos nugalėtų, bet dar geriau būtų už jas padėti galvą. Jis yra sentimentalus demokratas iš įsitikinimų. Jo įsitikinimai remiasi jausmais, o jausmai kažkokiu stebuklingu būdu įkvepia įsitikinimus. Jokie prieštaravimai jų nebepakeis, jausmai nugalės bet kokį oponentą. Jis nepajudinamai tiki, kad ne demokratas negali būti teisus, todėl vertas tik pasišlykštėjimo. Tarp demokrato ir aristokrato žiojėja tokia pat praraja kaip tarp tiesos ir klaidatikystės, blogio ir gėrio, garbės ir negarbingumo. Liaudies mokytojas – tikras demokratijos riteris. Logiška, kad žmogus, mąstantis siaurai ir įtikėjęs viena idėja, redukuoja ją iki absurdo. Jei negretinamos skirtingos idėjos arba į visas kitas žvelgiama kaip į užkratą, tada toji vienintelė beatodairiškai stumiama pirmyn. Taip stengdamasis liaudies mokytojas visas demokratines idėjas atkakliai diegia iki logiškos jų baigties. Kultūros barai 2010 · 6 „Logiškai mąstydamas“, jis įsivaizduoja, kad visiškai natūralu ir sveikintina tas idėjas išgryninti iki kraštutinumo, todėl nė nesvarsto, kokie bus viso to padariniai. Idėjos – tai esminis gėris, gėris savaime, tačiau reikia būti Montesquieu, kad suprastum: piktnaudžiavimas pagrindiniais principais žlugdo visų geriausius užmojus. Galiausiai liaudies mokytojas, remdamasis dviem svarbiausiomis demokratijos prielaidomis – liaudies valdžia ir lygybe, – padaro dvi logiškas išvadas. Vienintelė teisėta yra liaudies valdžia. Asmens laisvė, sąjungų laisvė, organizacijų laisvė leistina, bet tik tada, kai liaudis tam pritaria. Laisvė yra tik toleruojama. Žmogus gali mąstyti kaip nori, kalbėti savais žodžiais, rašyti, ką nori, veikti savo nuožiūra, bet tik liaudies nustatytose ribose. Jeigu tas ribas nustato kas nors kitas, tai reiškia, kad liaudis nustumiama nuo valstybės vairo. Sakoma, kad laisvė – tai teisė daryti ką tik nori, jei įstatymas to nedraudžia. O kas leidžia įstatymus? Liaudis. Vadinasi, laisvė – tai teisė daryti tai, ko nedraudžia liaudis. Ir nieko daugiau. Šio principo pažeidimas reikštų, kad liaudies visagalybė baigėsi, prasideda asmenybės valdžia. Nepriekaištingai sekdamas logika liaudies mokytojas iš pagrindinio – liaudies valdžios – principo padaro būtent tokią išvadą. Lygybės principą jis supranta tiesiogiai: visi žmonės iš prigimties yra lygūs prieš įstatymą. Turima omeny, kad visi žmonės lygūs prieš įstatymą, nes jų prigimtis vienoda. Tačiau tikrovėje žmonės ir prieš įstatymą nelygūs, ir prigimties nevienodai apdovanoti. Vadinasi, reikia, kad jie tokie taptų. Žmonės nėra lygūs prieš įstatymą. Tiksliau tariant, jie lygūs tik formaliai. Net ir tuo atveju, jeigu valdininkai, paskirti vykdyti teisingumą, yra sąžiningi ir nepaperkami, turtingas žmogus, kuris dosniai apmoka raštininkų, advokatų, liudytojų paslaugas ir yra toks įtakingas, kad įvaro baimės visiems, turintiems įrodymų prieš jį, įstatymo akivaizdoje yra daug pranašesnis už beturtį. Kultūros barai 2010 · 6 Juo labiau jiedu nėra lygūs visuomenės akyse. Turtuolis – tai žmogus, turintis daugybę ryšių ir poveikio svertų. Net jei tiesiogiai niekas nuo jo nepriklauso, vis tiek jam nedrįstama nei prieštarauti, nei priešintis. Turtuolis ir vargšas lygūs prieš įstatymą panašiai kaip tas, kuris įsakinėja, ir tas, kuris turi paklusti. Tikra lygybė visuomenės akyse atsirastų tik tuo atveju, jeigu nebūtų nei turtuolių, nei vargšų. Bet, kol galioja paveldėjimo teisė, tol bus ir turtuolių, ir vargšų. Vadinasi, demokratiška būtų ją panaikinti. Vis dėlto ir tada turto skirtumai išliktų, nes atsiras apsukresnių už kitus, jiems geriau seksis kaupti turtą ir galią. Net panaikinus paveldėjimo teisę, turtingo žmogaus sūnus naudosis tėvo, bent jau kol tasai gyvas, sukauptais pranašumais ir įtaka, tad apie lygybę negali būti nė kalbos. Vienintelis būdas visus sulyginti – panaikinti nuosavybę ir jos įsigijimo teisę. Vienintelis režimas, kuris galėtų tai padaryti, yra kolektyvistinis komunizmas. Kolektyvistinė santvarka nėra joks stebuklas, stebuklas būtų lygybė, kurią ji siekia įgyvendinti, nes kolektyvistinė santvarka be lygybės būtų visiškai beprasmė. Įsitikinęs lygybės idėjos šalininkas, logiškai galvojant, negali netapti kolektyvistu. Šmaikštuolis Bonaldas klausė: „Ar žinote, kas yra deistas? Tai žmogus, nepakankamai ilgai gyvenęs, kad taptų ateistu.“ Galime perfrazuoti: „Kas yra demokratas? Tai žmogus, kuris nepakankamai ilgai gyveno, kad taptų kolektyvistu, arba tas, kuris net ilgai gyvendamas taip ir nesuvokė tikrojo savo idėjų turinio.“ Kas sako, kad kolektyvizmas – tai chimera, utopija, neįmanomas dalykas? Manyčiau, tai neįmanoma tik tuo atžvilgiu, kad šalyje, kur tokios idėjos nugalėtų, būtų visiškai sunaikinta motyvacija veikti. Niekas net nesistengtų pagerinti savo padėties, nes jos pagerinti iš esmės būtų neįmanoma. Tokiu atveju visa šalis virstų netekančio vandens bala, kaip sakė vienas ministras. Visi taptų tokiais valdininkais, kokie atitinka taiklius brolių Goncourt’ų žodžius: „Idealiu valdininku galima laikyti tą, kuris geba derinti savyje tinginystę 77 ir punktualumą.“ Apibrėžimas, kurio nepatobulinsi. Manau, tokią valstybę po kokių dešimties metų lengvai pasiglemžtų kokie nors mažiau principingi kaimynai. Atrodytų, ginčytis čia nėra dėl ko. Tačiau kai kas mąsto logiškai ir teigia: kolektyvistinė santvarka įmanoma, bet reikia ją įvesti visur vienu metu. O tai bus įmanoma, jeigu nebeliks valstybių, jeigu niekas nebeturės Tėvynės. Vadinasi, prieš įvedant tokią santvarką, reikia ištrinti Tėvynės sąvoką, priešingu atveju atsiras šalių, kurios pasipriešins ir dar, neduok Dieve, įrodys savo pranašumą. Taigi, viską reikia daryti paeiliui – pirmiau panaikinti Tėvynę ir tik tada įvesti kolektyvistinę santvarką. Tačiau tautos iš prigimties yra linkusios tvarkyti savo gyvenimą pagal principus, kurie skiriasi nuo egzistuojančių gamtoje. Hierarchinis, aristokratinis režimas susiklosto savaime, atsiranda valdovai, viršininkai ir pavaldiniai, kurie visi drauge sudaro tarsi įtvirtintą stovyklą, visi tautiečiai jaučiasi esantys tos tvirtovės gyventojai. Jie puikiai supranta, kad kitos tautos taip pat turi savus įtvirtinimus. Egalitarinis principas visa tai neigia. O gal gamta pati kovoja su nelygybe, nes pavaldinių gimsta nepalyginamai daugiau negu valdovų? Šiaip ar taip, lygybės idėja reikalauja panaikinti paveldėjimo ir nuosavybės teisę, tam būtina kolektyvistinė santvarka, o ši įmanoma tik panaikinus Tėvynę. Taigi, jei mes už lygybę, vadinasi, – už kolektyvizmą ir prieš patriotizmą. Bet liaudies mokytojams šie nemalonūs faktai visai nerūpi. Svarbiausia – ištikimybė pagrindinėms demokratijos idėjoms. Jie taip galvos ir rytoj, jeigu niekas nepasikeis, – o tikriausiai nepasikeis, – ir jų išvados bus tokios pačios. Peržvelgę visus ką tik išdėstytus argumentus, turėtume klausti: jeigu iš liaudies valdžios ir lygybės principo logiškai išplaukia tokios išvados, tai gal abi idėjos yra melagingos, ir tai įrodyta? Šių idėjų šalininkai vargu ar su tuo sutiks, nes liaudies valdžios ir lygybės vaizdinį palaiko jausmai, taigi jis nėra grynoji idėja. 78 Jausmai virsta idėjomis – tokia beveik kiekvienos idėjos genezė. Tai labai stiprūs jausmai. Liaudies valdžia šventa tiems, kurie ja tiki, ji tokia pat didinga kaip Cezario idėja senovės romėnams ar Liudviko XIV šlovės spindesys XVII a. prancūzams. Lygybės idėja negali atrodyti neteisinga tam, kuris ja tiki, nes ji įkūnija teisingumą – gėda būtų manyti, kad tas teisingumas netikras. Demokratui atrodo, kad pasaulis nuo pat sutvėrimo kopia į liaudies valdžios ir lygybės triumfą. Liaudies valdžia turi garantuoti lygybę. Tai jos misija. Dar daugiau – liaudies valdžia ir lygybė įkūnija civilizacijos pažangą, jų atsisakiusi žmonija grįžtų kone į barbarybės laikus. Būtina suvokti, kad šiuo atveju turime reikalą su dogmomis. Dogma – tai galingas jausmas, įgijęs apibrėžtą formą. Visa tai, kas nuosekliai išplaukia iš dviejų anksčiau įvardytų dogmų, yra laikoma tiesa, todėl žmonės jaučiasi teisūs ją išpažindami ir skleisdami. Be to, liaudies mokytojas ta kryptimi pastūmėja ir ne tokius prakilnius jausmus, kurie patys savaime yra tvirti. Nekeista, kad savo komunoje liaudies mokytojas dažniausiai oponuoja kunigui, kuris vienintelis yra kiek daugiau išsilavinęs. Jiedu konkuruoja, varžosi dėl įtakos. Dar pridurkime, kad tas kunigas dėl istorinių aplinkybių greičiausiai yra monarchistas, priklauso luomui, kuris anksčiau sudarė valstybės stuburą. Jis įsitikinęs, kad, nepaisant nieko, šis luomas ir toliau yra tasai stuburas. Jeigu valdžia pakankamai nuosaiki, ji toleruoja klerą kaip ir teismus bei armiją. Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės iš esmės tik dar labiau pabrėžia šios valstybės valstybėje atskirumą, juolab kad šiam griežtai hierarchizuotam luomui sienos neegzistuoja, jis sudaro vieningą organizmą, kuris, nors ir rizikuodamas, vis dėlto gali sėkmingai priešintis valdžiai. Todėl įkarštis, su kuriuo liaudies mokytojas, oponuodamas kunigui, gina demokratijos principus, yra dar didesnis, nes jį kursto ne vien įsitikinimai, bet ir visiškai suprantamas pavydas. Daug karščiau negu XVIII a. filosofai liaudies mokytojas yra įsitikinęs (dėl suinteresuotumo, iš pasibjaurėjimo ir įniršio), Kultūros barai 2010 · 6 kad kunigo mokymas yra tik klastingi engėjų, siekiančių liaudžiai užkrauti jungą ir amžiams ją pavergti, prasimanymai, padedantys įtvirtinti jų viešpatavimą. Todėl liaudies mokytojas taip mėgsta šiek tiek modernizuotas Diderot ir Holbacho teorijas. Jo manymu, kunigas tiesiog pagal pareigas yra niekšas. „Ateizmas yra aristokratiškas“, – kadaise tvirtino Robespierre’as, turėdamas omeny Rousseau. „Ateizmas yra demokratiškas“, – dabar tvirtina liaudies mokytojas. Iš kur kyla toks prieštaravimas? Iš to, kad XVIII a. netikėjimas buvo išplitęs tarp kilmingųjų, o liaudis tikėjo Dievą. Dabartiniai kunigai, atsimindami persekiojimus, kurie prasidėjo iškart po pirmųjų demokratijos pergalių, sieloje liko aristokratais arba net tapo jais būtent dėl tų persekiojimų. O ateizmas tapo demokratų ginklu prieš teistus, kurie savo pamokslais dažniausiai diegia aristokratiškąsias vertybes. Revoliucionierius Robespierre’as gerai žinojo, kaip puikiai ateizmas dera su žemiausio lygio demagogų pažiūromis. Juk pagrindiniai dalykai, kurių siekia liaudis, – tai dėl nieko savęs nevaržyti ir naudotis neribota valdžia. Tiksliau tariant, demokratai nori, kad liaudies niekas nevaržytų ir kad jie patys galėtų naudotis neribota valdžia. O Dievas jau yra apribojimas, Dievas – tai įžadai, įsipareigojimai. Demokratai geidžia tokios konstitucijos, kurią galėtų bet kada pakeisti ir kuri netrukdytų leisti kenksmingų įstatymų. Aristotelio žodžiais tariant, demokratai nekenčia savo išleistų įstatymų viršenybės, amžių patvirtintos socialinės sanklodos, nes visa tai trukdo liaudžiai štampuoti dekretus. Dar nepriimtinesnis Dievas su dešimčia Jo įsakymų, kadangi jų neįmanoma pakeisti visuotiniu balsavimu. Demokratai nieko nenori žinoti ir apie dėsnius, kurie buvo apreikšti dar prieš visus žmonių sukurtus įstatymus, kad apribotų absoliučią liaudies valdžią ir savivalę. Prancūzijoje šiuo metu susiklostė tokia padėtis, kad demagogais tampa net tie, kurie nelinkę į demagogiją. Mat, pasak Augier, „muštynėse samdinių nebūna“. Tas, kuris net ir nenoromis įsivelia į peštynes, Kultūros barai 2010 · 6 gavęs pirmą smūgį atgal smūgiuoja jau savo valia. O baigiasi viskas tuo, kad žmonės priima tas idėjas, kurios jiems primygtinai peršamos. Taigi, demokratijai priimtinas tik toks švietimas, kuris įtvirtina jos viešpatavimą, kartu gilindamas ir jos trūkumus. Argi ne geriau būtų pačiai demokratijai, jeigu ji mažiau pasitikėtų savo galybe ir daugiau galvotų apie savo ribas? Kam diegti dogmas apie absoliučią liaudies valdžią? Gerai būtų, jei demokratija pagaliau suprastų, kad lygybė yra antgamtiška, o gamtos neįmanoma priversti veikti pagal „tikrosios lygybės tarp žmonių“ dėsnį. Liaudis, nustačiusi tokią lygybę – o žmonės gali tai padaryti, – pasirinktų nepavydėtiną likimą tų, kurie bando nepaisyti gamtos dėsnių. Nederėtų iki užkimimo tvirtinti, kad lygybė yra tik tada, kai ji absoliuti – ir turtinė, ir socialinė, ir gabumų, ir ūgio, ir kūno sudėjimo – be to, galutinė (o taip, galutinė...), o juo labiau daryti visko, kad tokia lygiava būtų užtikrinta… Tą sunkų uždavinį demokratai lengviau išspręstų, jeigu ugdytų bent jau patriotizmo jausmą. Tačiau žmonėms kažkodėl įrodinėjama, kad karo tarnyba – tai įkyrėjusi tamsios barbariškos praeities atgyvena, kuri išnyks taikios civilizacijos spinduliuose… Vis dar galioja Aristotelio vaizdinys apie grynąją demokratiją, kuria demagogai atakavo atėniečių galvas, tačiau ten, kur visi tikėjosi rasti medaus, laukė vien nuokanos nuodai. Aristotelis išmintingai patarė: „Verčiau siekite aistrų lygybės, užuot bandę suvienodinti likimo suteiktus pranašumus.“ Kitoje vietoje jis papildė šią mintį: „Tokia lygybė gali būti pasiekta tik auklėjant įstatymų dvasia.“ Tiksliau nepasakysi. Ugdymas turėtų apmalšinti žmonių aistras, suteikti jiems dvasios ramybę ir sielos pusiausvyrą. Deja, šių dienų demokratija auklėjimą kreipia visiškai priešinga linkme. Tęsinys kitame numeryje 79 Iš kultūros istorijos Dainius Junevičius, Gediminas Jucys Varšuvos fotografas Konradas Brandelis Lietuvoje* Antroji viešnagė 1873 m.? D ar kartą Lietuvoje Brandelis apsilankė po kelerių metų. Tą patvirtina 11 jo darytų Vilniaus ir miesto apylinkių nuotraukų. Vienintelis mums žinomas šių nuotraukų aplankas yra Varšuvos Adomo Mickevičiaus literatūros muziejuje1. Tai maždaug 10,8 X 14,5 cm formato nuotraukos, užklijuotos ant Brandelio ateljė būdingo, beveik tokio paties kartono, koks naudotas Liepojos albumui, lapų su litografiniu būdu atspausdintais ornamentuotais apvadais, po jais nurodytas ateljė pavadinimas lotyniškomis raidėmis „Fot. Brandel / Warszawa 1249 / Nowy Swiat“. Po nuotraukomis priklijuoti spaustuvėje atspausdinti pavadinimai rusų, lenkų ir prancūzų kalbomis. Plačiajai visuomenei šios nuotraukos pirmą kartą buvo parodytos Varšuvos Nacionaliniame muziejuje 1990 m. gegužės 14 – birželio 24 d. vykusioje parodoje „Fotografijos menas. Portretas, peizažas, reportažas Lenkijos XIX amžiaus fotografijoje“2. Lietuviškoje fotografijos istoriografijoje Brandelio Vilniaus nuotraukų albumas buvo paminėtas apžvelgiant fotografus, fotografavusius Vilnių dar prieš Čechavičių3. Brandelio Vilniaus nuotraukų ciklą (išskyrus vieną Vilnios ties Karlsbadu vaizdą) išsamiai aptarė Danuta Jackiewicz pranešime, skaitytame 2001 m. kovo mėnesį * Tęsinys iš nr. 5. Atidus skaitytojas – Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulys pastebėjo pirmojoje dalyje paliktą netikslumą: Brandelis nufotografavo Liepojos geležinkelio tiltą per Obelies, o ne Obelės, upę netoli Kėdainių. 80 Vilniuje vykusioje tarptautinėje Lietuvos fotografijos istorijos konferencijoje, skirtoje Vilniaus fotografijos istorijai. Konferencijos medžiaga su Jackiewicz straipsniu, gausiai iliustruotu Brandelio nuotraukomis, rodytomis ir konferencijos dalyviams, išėjo 2005 m.4, todėl jis neaptartas išsamioje Lietuvos fotoalbumų apžvalgoje5. Dalis nuotraukų dabar rodomos Lietuvos nacionalinio muziejaus virtualioje parodoje „Senasis Vilnius XIX a. II pusės fotografijose“6. Su šiuo aplanku susijusios dvi paslaptys. Danuta Jackiewicz klausia: Kodėl Brandelis atsirado Vilniuje, kuris tuo metu priklausė Rusijai? Ar tai buvo jo kelionės tikslas, ar per Vilnių jis vyko į Rusiją? Ar Vilniuje lankėsi savo iniciatyva, ar vykdė kieno nors užsakymą, kaip buvo gautas leidimas fotografuoti plenere?7 Tuo metu atsakymo nepavyko rasti. Remdamasi dviem aplinkybėmis – Bernardinų bažnyčios varpinės statybos data (1874 m.) ir Brandelio išsiskyrimu su kompanionais (nuo 1873 m. jis pradėjo naudoti kitokį parašą po nuotraukomis), autorė padarė išvadą, kad nuotraukos turėjo būti nufotografuotos ne anksčiau kaip 1874-aisiais. Gal nuotraukos galėjo būti padarytos Brandeliui atvykus į Lietuvą fotografuoti Liepojos geležinkelio 1871 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais? Pirmas raktas, ieškant atsakymo į šį klausimą, yra viename kadre esanti pagal Vilniaus architekto Nikolajaus Čiagino projektą pastatyta neogotikinė varpinė. Įvairūs autoriai pateikia skirtingas varpinės statybos datas8, todėl, kad Kultūros barai 2010 · 6 įsitikintume, ar varpinė negalėjo stovėti jau 1871 m. rudenį, peržiūrėjome Vilniaus Romos katalikų vyskupijos dvasinės konsistorijos bylą9. 1871 m. balandžio 15 d. Vilniaus miesto statybos skyrius siūlė sudaryti komitetą statybai pagal projektą, patvirtintą tų metų kovo 15 d.10 1871 m. lapkritį buvo sudaryta komisija per vasarą atliktiems darbams įvertinti. Iš bylos raštų sunku spręsti, kiek tų darbų galėjo būti atlikta. Kadangi varpinė galutinai perimta bažnyčios žinion 1873 m. gegužės 20 d.,11 spėja- Konrad Brandel. Vilniaus Paplaujos priemiestis. 1873 m. vasara (?), VLM, Inv. Nr. 520/7. me, kad didžioji dalis darbų buvo vykdoma 1872 m. ir varpinę 1871–1872 m. papasakoti ne tik apie fotografuojamus objektus, bet ir dar turėjo supti pastoliai. Taigi Brandelis fotografavo ne apie patį fotografą. Geležinkelio tema Brandelį traukė nuo seno. 1867 m. anksčiau kaip 1872 m., bet tikriausiai jau po 1872-ųjų. Palyginkime Brandelio darytą Šv. Onos ir Bernardinų jis fotografavo sudegusias Vienos–Varšuvos geležinkebažnyčių nuotrauką su labai panašia 1874 m. beveik iš lio dirbtuves13, 1870 m. – pašto vagono perstūmimą iš to paties taško fotografuota Juozapo Čechavičiaus nuo- Lilpop Rau et Camp. gamyklos Varšuvos Soleco rajone trauka12. Kadro kairėje matyti tie patys medžiai, jie labai į Varšuvos–Peterburgo geležinkelį14. Sudaręs Liepojos panašaus aukščio. Danutos Jackiewicz pateiktas argu- albumą, Brandelis tapo beveik etatiniu geležinkelių fomentas, kad tik po 1874 m. fotografas ėmė naudoti nau- tografu. 1874 m. jis nufotografavo ledo lyčių sugriaujas vinjetes, mums atrodo nepagrįstas. Liepojos albumo tą tiltą, kuris buvo statomas Pavyslės (Mlavos–Varšuvaizdai priklijuoti ant vinjetės su 1871 m. data ir parašu vos–Liublino) linijoje15; 1883 m. fotografavo Polesės rusiškai „fotograf Brandel, Varšuva 1249“. Taigi vie- (Vilniaus–Rovno) geležinkelio atkarpoje Luniniecas– šėti Vilniuje Brandelis galėjo n e tik 1874 m., bet ir Pinskas16; 1884 m. Ivangorodo (dabar Lenkijoje esantis 1873 m. Demblinas)–Dombrovos liniją17. Brandelis darė visų Viena aišku – Lietuvoje fotografas lankėsi bent du svarbiausių carinės Rusijos vakarinės dalies geležinkekartus. Daugiau rašytinių liudijimų apie šias jo kelio- lių nuotraukas, išskyrus 1877 m. baigtą tiesti Pavyslės nes kol kas nepavyko rasti. Tačiau nuotraukos gali daug geležinkelio liniją, – jos vaizdų albumą tais pat metais Kultūros barai 2010 · 6 81 sudarė Varšuvos fotografas Maksymilianas Fajansas18. Liepojos geležinkelis buvo tęsiamas iki Poltavos gubernijoje buvusių Romnų ir turėjo pagerinti Ukrainos grūdų eksporto bei aprūpinimo mediena sąlygas. Iš pradžių planuota, kad jis bus tiesiamas nuo Lentvario, tačiau vėliau nuspręsta jį tiesti nuo Naujosios Vilnios gyvenvietės. Kadangi būtent 1873 m. buvo baigta šios geležinkelio linijos dalis ir prasidėjo traukinių eismas (sausio mėnesį nuo Naujosios Vilnios iki Minsko, rugsėjo mėnesį atkarpoje Minskas–Bobruiskas, o lapkričio mėnesio 1 d. – nuo Bobruisko iki Gomelio19), spėjame, kad Brandelis į Vilnių galėjo atvykti vėl fotografuoti geležinkelio. Tai paaiškintų ir fotografavimo objektų pasirinkimą, ir maršrutą po Vilnių. Šią prielaidą silpnina tai, kad nepavyko rasti žinių, kad būta Vilniaus–Romnų geležinkelio fotografijų, bet juk neseniai nieko nežinojome ir apie Liepojos geležinkelio albumą... Pagal išlikusias nuotraukas sunku spręsti apie visą rinkinį, kuris galėjo būti gerokai didesnis (mažesnį rinkinį galėjo sudaryti ne fotografas, o pirkėjas, pageidavęs turėti būtent šiuos vaizdus), tačiau, kol neturime kitų egzempliorių, laikykime, kad tai fotografo sudarytas rinkinys. Varšuvos fotografijos istorikės Krystynos Lejko manymu, ši serija yra didesnio ciklo, kuriuo turėjo būti prekiaujama Brandelio firmoje, dalis. XIX a. 7-ajame dešimtmetyje ši bendrovė spaudoje reklamavosi, kad prekiauja „turtingais vaizdų, geležinkelių, tiltų, fabrikų, šventyklų ir miesto namų bei kaimų rūmų albumais, surinktais iš įvairių krašto vietų“20. Visas 11 žinomų Brandelio Vilniaus nuotraukų galima padalyti į tris aiškias grupes – nuo Altarijos kalvų fotografuoti panoraminiai miesto vaizdai, pietryčių priemiesčiai ir miesto šventyklos. Šiame rinkinyje, skirtingai nuo Brandelio Varšuvos nuotraukų, „daugiau vietos užima ne miesto architektūros nuotraukos, bet platūs, lyriški peizažai, pavyzdžiui, Belmonto peizažas ar gražus Karlsbado apylinkių upės vingis tarp miškais apaugusių krantų“.21 Krinta į akis ir truputį stebina, kad būdamas Vilniuje fotografas mažiausiai fotografavo miesto gatvėse. Yra tik viena tokia Šv. Onos bažnyčios nuotrauka. Net Aušros Vartai nufotografuoti pro antro aukšto langą. Ar tokių vaizdų mažiausiai išliko, ar tai buvo sąmoningas, aplinkybių nulemtas fotografo pasirinkimas? Ar tą lėmė ribotas laikas, ar nenoras pasirodyti mieste su fotoaparatu, nes neturėjo leidimo fotografuoti, kaip Konrad Brandel. Vilniaus panorama nuo Trijų kryžių kalno. 1873 m. vasara (?). VLM, Inv. Nr. 520/3. 82 Kultūros barai 2010 · 6 reikalavo to meto įstatymai? Bet Brandelis leidimą fo- grožį ir miesto charakterį, bet statinių detaliai neretografuoti ne tik fotoateljė neabejotinai turėjo, nes jau gistravo. Varšuvoje fotografas dirbo kitaip, dažniausiai buvo daug fotografavęs Lenkijoje, be to, prieš kelerius fotografavo architektūrą. Vilniaus nuotraukos liudija, kad fotografas buvo susižavėjęs šio miesto-sodo grožiu metus fotografavo Liepojos geležinkelį. Didžiausia grupė (6 nuotraukos) – Vilniaus pano- ir ypatingu klimatu. Trijose rinkinio nuotraukose matome pietrytinių Vilraminiai vaizdai nuo aukštumų: miesto centro (dabar sakytume – Senamiesčio) vaizdas iš Užupio, tos pačios niaus priemiesčių – Paplaujos, Belmonto, Karlsbado23 – miesto dalies panorama nuo Trijų kryžių kalno su pui- vaizdus. Tai XIX a. vilniečių pamėgtos išvykų į užmiestį kiai matomu Karališkuoju malūnu, Neries perskirtų vietos, labai poetiškai aprašytos Kirkoro, išvaikščiotos Lukiškių ir Šnipiškių priemiesčių vaizdas, Bekešo kal- molbertais nešinų jo amžininkų tapytojų. Vilnios paupiais no ir Pilies kalno nuotraukos nuo Vilnios šlaitų, Anta- po keleto dešimtmečių dažnai keliaus fotografas Filibertas kalnio priemiestis su Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Fleury, o po keliolikos – Stanislovas Žvirgždas. Dar prieš „Norėdamas dar kartą pažvelgti į visą Vilnių, prie- Brandelį į šiuos Vilniaus pakraščius su fotoaparatu miesčius, apylinkes, kalnus, Nerį ir Vilnią, kai tanki buvo atėję Zacharčikas, Sveikovskis, bet jiems labiau prieblanda apgaubė žemę, užkopiau į Bekešo kalną ir rūpėjo Vilniaus panoramos, o ne gamtos vaizdai. Kožvaigždėto dangaus šviesoje išvydau Lietuvos miestą dėl Brandelis atsidūrė čia? Kodėl fotografavo gamtos vienoje užbaigtoje ir nuostabioje panoramoje“, – rašė vaizdus, nors jam tai nebūdinga? Spėjame, kad jį čia Žemaitijoje gyvenęs keliautojas Vladislavas Meleševs- atvedė Kirkoro vadovas24. Brandelio nuotraukos yra kis22. Dabar tankiai suaugę medžiai trukdo gėrėtis Vilniaus panoramomis, bet vietiniams fotografams (pirmajam Vilniaus vaizdų fotografui Abdonui Korzonui, XIX a. 8-ajame dešimtmetyje Vilnių fotografavusiam Juozapui Čechavičiui) šitie apžvalgos taškai buvo gerai žinomi. Danuta Jackiewicz klausia: gal Brandelis bandė nufotografuoti Vilniaus panoramą, panašią į 1873 m. jo darytą Varšuvos panoramą? Tačiau ji pastebi ir esminį skirtumą – skirtingai nuo Varšuvos panoramos, kurios atskiros nuotraukos fiksavo miesto pastatus, miesto vaizdai iš viršaus leido perteikti Vilniaus Konrad Brandel. Vilniaus Antakalnio priemiestis. 1873 m. vasara (?), VLM, Inv. Nr. 520/1 Kultūros barai 2010 · 6 83 Vilniaus 1856 m. plano iš Kirkoro vadovo po Vilnių fragmentas su jame pažymėtomis vietomis, iš kurių Brandelis fotografavo Vilnių. tarsi Kirkoro išleistų „Pasivaikščiojimų po Vilnių ir jo apylinkes“ XII pasivaikščiojimo iliustracijos25. Su Karlsbado nuotrauka susijęs vienas kuriozas. Varšuvos Adomo Mickevičiaus literatūros muziejuje dešimt Brandelio Vilniaus nuotraukų inventorizuotos vienu numeriu. Vienuoliktoji – Vilnios vingio vaizdas ties buvusia Karlsbado smukle, nepaisant panašumo su kitomis nuotraukomis, buvo priskirta čekiškiems vaizdams26. Lejko ir Jackiewicz nepagrįstai manė, kad Brandelis buvo nuvykęs į dabar Čekijai priklausantį kalnų kurortą Karlovi Varus. Literatūros muziejaus specialistus ir fotografijos istorikes suklaidino poetiškas, bet mažai žinomas Vilniaus apylinkės Karlsbado vardas. 84 Ką Brandelis žinojo apie Vilnių, kodėl pasirinko būtent šiuos objektus? Ar Vilniuje jis pasimatė su anuomet vieninteliu miesto fotografu Juozapu Čechavičiumi? Ar jam užteko tik popierinio vadovo, ar be palydovo jis būtų galėjęs taip gerai orientuotis miesto ir jo apylinkių topografijoje? Ar jis buvo matęs Abdono Korzono darytas Vilniaus nuotraukas?27 Vienas iš šio straipsnio autorių (G. J.) yra sukūręs metodiką, kuri leidžia pasekti ir Brandelio pėdomis. Žinant bent keleto fotografijoje fiksuotų objektų koordinates, įmanoma apskaičiuoti fotoaparato padėtį ir netgi objektyvo parametrus. Yra sukaupta didžiausia Vilniaus vaizdų duomenų bazė, kurioje pateikta keli tūkstančiai vaizdų, Kultūros barai 2010 · 6 susietų su vietove.28 Bazę galima naršyti internete, tam sukurta patogi paieškos ir peržiūros sistema. Galima pasirinkti žemėlapio mastelį, po jį klajoti, atsijoti vaizdus pagal sukūrimo metus, pagal autorius, išrinkti vaizdus, kuriuose yra ieškomo tipo objektai. Turėdami šiuos instrumentus ir davę valią vaizduotei, pabandykime rekonstruoti fotografo Brandelio maršrutą. Kai lankėsi Vilniuje prieš dvejus metus, Brandelis įsigijo Adamo Honoruso Kirkoro vadovą po Vilnių, o dabar buvo pasiryžęs į Varšuvą parsivežti ir nuotraukų. Konrad Brandel. Vilnios vingis ties dabar išnykusia Karlsbado smukle. 1873 m. vasara (?). VLM, Inv. Nr. 519/1 Geležinkelio stotyje sėdęs į karietą atvyko į netoliese, Aušros Vartų gatvėje, favo priešais esantį Bekešo kalną. Nedaug paėjęs pamatė Kozėlos name buvusius nakvynės namus. Gražus oras tolumoje Pilies kalną ir Gedimino pilies griuvėsius, ant traukte traukė pasivaikščioti po Vilniaus apylinkes, taip kurių jau buvo užstatytas optinio telegrafo bokštas. Jau iš nuostabiai aprašytas Kirkoro. Pasirinko gražų kelią, ku- čia jis žvelgė į puikų Vilnios vingyje įsikūrusį parką, Junriuo eidamas galėjo iš aukščiausių Vilniaus taškų gėrė- dzilo išpuoselėtą Botanikos sodą, besiribojantį su citatis miesto panoramomis. dele. Užkopęs ant Trijų kryžių kalno, galėjo grožėtis visu Aušros Vartų nuotrauką padarė pro svetingai jį pri- miesto vaizdu, pažvelgti į kelią, kuriuo atėjo. Tolumoje glaudusių nakvynės namų langą. Didžiąja gatve pėsčio- šniokštė Karališkųjų malūnų užtvankos vanduo. mis nusileido prie Šv. Onos bažnyčios. Neturėdamas 36 metų amžiaus fotografui šis pasivaikščiojimas daug laiko, o gal nenorėdamas atkreipti praeivių dėme- kalvomis nebuvo sunkus, jį lydėjęs pagalbininkas pasio, pakeliui niekur nesustojo, nepriartėjo prie Katedros. slaugiai nešė krepšius su prietaisais ir dviem objekNenorėjo artintis prie Veršidėje ir Gedimino pilies kalne tyvais. Prieš pasukdamas Antakalnio link, susirado buvusios citadelės, todėl šalia Bernardinų bažnyčios pe- patogią vietą ant vakarinio šlaito ir nufotografavo rėjo tilteliu per Vilnią ir pakilo į dešinįjį upės šlaitą. At- šiaurės vakaruose esančią miesto dalį – už Karinei žisigręžęs nufotografavo už nugaros likusią Senamiesčio nybai priklausančių pastatų matomą Neries upę, gradalį su Šv. Jono bažnyčios varpinės bokštu, Skaisčiausio- žiai sutvarkytą krantinę, vedančią prie Žaliojo tilto, su sios Dievo Motinos stačiatikių cerkve kairėje, Bernardinų Šv. Rapolo ir Šv. Jokūbo bažnyčiomis tolumoje. Pailsėbažnyčia dešinėje, su Vilnios vaga per vidurį. Nufotogra- jęs pasuko į rytus, per Altarijos kalvas pasiekė Parako Kultūros barai 2010 · 6 85 sandėlius, nuo kurių iš tolo nufotografavo Antakalnio gale esančią Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Čia jo laukė karieta, ir fotografas tęsė kelionę po Vilniaus pietryčių priemiesčius. Važiavo Polocko plentu Naujosios Vilnios link, iš ten po keleto valandų turėjo išvažiuoti traukinys į Gomelį. Paskui vėl patraukė arčiau Vilnios. Už Bernardinų kapinių išvažiavęs iš miesto, pasuko dešinėn, nufotografavo Paplaują, nuo Belmonto šlaito – kitame upės krante išsibarsčiusias trobeles. Palydovui pasiūlius papietauti Karlsbado smuklėje, sustojo čia pasistiprinti prieš jo laukiančią kelionę. 10 LVIA, f. 604, 11 Vilniaus ap. 1, b. 6741, l. 97–98. dekano 1873-06-30 raštas, LVIA, f. 604, ap. 1, b. 6741, l. 109. 12 http://www.vu.lt/Vilnius/paminklai/dideli/6.jpg. Dėkojame dr. Rūtai Jano- nienei, prieš dešimtį metų atkreipusiai dėmesį į šių nuotraukų panašumus. 13 1867, kovas, Varšuvos nacionaliniame muziejuje (toliau – VNM). 14 Tygodnik Ilustrowany, 15 VNM, 1870, nr. 131. Publikuota Kłosy, 1874, nr. 468, l. 397. 16 Albumas Peterburge, Rusijos nacionalinėje bibliotekoje. Įdomu, kad origi- nalios nuotraukos šiame albume yra paspalvintos. Dalis vaizdų publikuota: Kłosy, 1884-10-16, nr. 1007, p. 252. 17 Albumas „Geležinkelis...“ 1884, VNM, Inv. 65930. 11 vaizdų spausdinta Kłosy, 1885-01-15, nr. 1020, p. 36–37. Autoriai dėkoja Šiaulių „Aušros“ muziejui, Paryžiaus Lenkų bibliotekai, Varšuvos Adomo Mickevičiaus literatūross muziejui, Kėdainių krašto muziejui už pagalbą rengiant straipsnį. 18 Vienas albumo egzempliorius saugomas Liublino muziejuje. 19 Либаво-Роменская железная дорога. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона. Cituojama pagal http://www.wikiznanie.ru/ru-wz/ index.php/Либаво-Роменская_железная_дорога, žr. 2010-05-30. Eismas visa linija iki Romnų prasidėjo 1874 m. liepos 25 d. 20 Krystyna 1 2 Inv. Nr. ML.I 520/1-10 ir ML.I 519. Albumas priklauso Lenkų bibliotekai Paryžiuje. 1978 m. depozito teisėmis jis buvo perduotas Varšuvos Adomo 21 Ten pat. Mickevičiaus literatūros muziejui, tačiau netrukus sugrįš į Paryžių. 22 Władysław Maleszewski, Z Kowna do Wilna. Wyjątek z podróży, Tygodnik Danuta Jackiewicz, Sztuka fotografii: Portret, pejzaż, reportaż w fotografii polskiej w XIX wieku, Warszawa, 1990, poz. 198–202. 3 Dainius Junevičius, Vilniaus fotografas Józefas Czechowiczius, Baltos lankos, 1995, nr. 6, l. 199. 4 5 Danuta Jackiewicz, Wilno w fotografii Konrada Brandla z Warszawy. In: Vil- dien primena tik trumpa Pakraščio gatvė Markučiuose, iki Antrojo pasaulinio karo dar vadinta Karlsbado gatve. 24 Adam Honorus Kirkor, Przewodnik. Wilno i koleje Żelazne z Wilna do Pe- tersburga i Rygi oraz do granic na Kowno i Warszawę, Z planem, widoka- Lietuvos nacionalinis muziejus, 2005. p. 37–47. mi Wilna i Mappą kolei żelaznych wydał A. H. Kirkor, Wilno, Nakładem i Stanislovas Žvirgždas, Skirmantas Valiulis, Fotografijų albumai Lietuvoje: drukiem A. H. Kirkora 1862. 25 Przechadzki po Wilnie i jego okolicach, przez Jana ze Sliwina, Wydanie vos fotomenininkų sąjunga, Vilnius, 2003. drugie, poprawione dopiskami uzupełnione i planem miasta ozdobione. http://www.lnm.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=274&I Wilno, nakładem Maurycego Orgelbranda. 1859. Lietuviškas vertimas – temid=304. Parodos rengėjai nuotraukas datuoja apie 1875 m. Adomas Honoris Kirkoras. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Vil- 7 Danuta Jackiewicz, Wilno..., 37 psl . 8 Algė Jankevičienė, Vilniaus Bernardinų pastatų ansamblis ir jo architektūros kilmės problemos – In. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gotika: sakralinė architektūra ir dailė. Dailė. 26. VDA darbai, Vilnius, 2002, p. 45., V. Drėma. Dingęs Vilnius, Vilnius, 1991, p. 134 nurodo 1872 m. 1874 m. yra kai kuriuose lenkų vadovuose po Vilnių (pvz., Juliusz Kłos, Wilno: przewodnik krajoznawczy, Wilno, 1923), o 1873 m. nurodo, pvz., Tomas Venclova, Vilnius, R. Paknio leidykla, 2001. 9 Ilustrowany, 1861, t. III, nr. 74, p. 59. 23 Karlsbadu buvo vadinama vieta ties ten buvusia Karlsbado smukle. Ją šian- niaus fotografai. Tarptautinė Lietuvos fotografijos istorijos konferencija. raida, tipai, tendencijos. In: Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien ’04. Lietu- 6 Lejko, Warszawa w obiektywie Konrada Brandla, Warszawa, 1985, p. 33. nius, 1991. 26 Krystyna Lejko, Warszawa w obiektywie Konrada Brandla. Warszawa, 1985, p. 33. 27 Žr. Małgorzata Plater-Zyberk, Abdon Korzon – pierwszy fotograf Wilna, In: Vilniaus fotografai. Tarptautinė Lietuvos fotografijos istorijos konferencija. Lietuvos nacionalinis muziejus, 2005, p.15–35. 28 Interneto prieiga adresu http://www.heritage.lt/km/laik/000b.asp. LVIA, f. 604, ap. 1, b. 6741. Bylos dalis, skirta varpinės statybai, prasideda 1871-04-15, l. 97 86 Kultūros barai 2010 · 6 Apie knygas Astrida Petraitytė Senieji Mažosios Lietuvos giesmynai – lietuvių raštijos lobiai Guido Michelini, Mažosios Lietuvos giesmynų istorija: nuo Martyno Mažvydo iki XIX amžiaus pabaigos, Klaipėdos universiteto leidykla, 2009 M ažosios Lietuvos dvasiniam paveldui daro poveikį dvi priešingos tendencijos. Viena vertus, natūraliai mažėja tų, kurie atmena gyvąsias tradicijas, palaipsniui menksta ir noras jas puoselėti bei perteikti. Antra vertus, paveldas vis dažniau patraukia mokslininkų dėmesį, tampa rimtų studijų objektu ir yra patikimai „konservuojamas“ ateities kartoms. Galima džiugiai nustebti, kad ne tik Klaipėdos ar Vilniaus humanitarai aptinka šias „aukso gyslas“ (tiesa, jos nesuteikia galimybės auksą žarstyti rieškučiomis, reikia kantriai sijoti grynuolius iš šlako krūvos), Mažosios Lietuvos raštijos tyrinėtojų esama ir tolimuose kraštuose – pirmiausia minėtinas italas Guido Michelini’s. Puikiai lietuviškai kalbantis mokslininkas šiemet Knygų mugėje pristatė veikalą „Mažosios Lietuvos giesmynų istorija: nuo Martyno Mažvydo iki XIX amžiaus pabaigos“. Dalyvavau „satelitiniame“ mugės renginyje – susitikime su monografijos autoriumi Vilniaus universiteto bibliotekos Smuglevičiaus salėje. Svečias pasakojo, kad 1975–1977 m., kai studijavo Vilniuje, jį globoję baltistai ragino pasinaudoti galimybe, kurios tuomet neturėjo net ir pripažinti sovietinės Lietuvos mokslininkai, – tyrinėti užsienio archyvus, bibliotekose ieškoti senųjų lietuviškų leidinių, nes pavieniai jų egzemplioriai išblaškyti „po pasaulį“... Suintriguota skubėjau įsigyti mažlietuviškųjų giesmynų istoriją, išleistą Klaipėdos universitete. Šis leidinys yra tarsi ilgamečių tyrimų, ankstesnių veikalų suglaustinė – Michelini’s Mažosios Lietuvos senuosius giesmynus, jų autorius jau yra pristatęs ir aptaręs monoKultūros barai 2010 · 6 grafijose, faksimiliniuose leidiniuose („Mažvydo Giesmes Chrikschoniskos: pirmas lietuviškas giesmynas“, „Jono Bretkūno Giesmes Duchaunos ir Giesmes Chrikschoniskos ir Duchauniskos ir jų šaltiniai“, „D. Kleino Naujos giesmių knygos: tekstai ir jų šaltiniai“ ir kt.). Monografija „Mažosios Lietuvos giesmynų istorija: nuo Martyno Mažvydo iki XIX a. pabaigos“ taip kruopščiai parengta, kad norint „sąžiningai“ ją perskaityti reikia laiko ir intelektinių pastangų. Autorius, eidamas nuo giesmyno prie giesmyno, dokumentuoja kiekvienos giesmės „šaltinį“ – iš kurios kalbos (dažniausiai vokiečių) versta, kuriame giesmyne yra originalas ir pan. Žvelgdamas per palyginti siaurą prizmę („tik“ giesmynus), autorius įveda į labai platų reformacijos skleidimosi, lietuvių raštijos, apskritai lietuvybės puoselėjimo Mažojoje Lietuvoje (Prūsijos/Vokietijos dalyje) kontekstą. Prof. dr. Daiva Kšanienė, studiją įvardijusi kaip naują reikšmingą lietuvių liuteroniškų giesmynų tyrimų puslapį, Pratarmėje pabrėžia: „Evangeliškoji liuteroniškoji giesmė, net sunkiausių istorinių išbandymų metu išsaugojusi savo gyvybingumą, ilgus šimtmečius išliko viena svarbiausių lietuvybės atramų, o giesmynai buvo labiausiai paplitusios lietuvininko dvasinio bei religinio muzikinio gyvenimo knygos“ (p. 7). Michelini’ui svarbus ne tik giesmynų „lietuviškumo“ faktas, bet ir jų kalbos kokybė, ne tik vertimų tikslumas, „švarumas“, bet ir poetinės kalbos tobulėjimas. Turime progą patirti ir malonius lietuvių kalbos savitumus, pavyzdžiui, mažybinių formų (Galwele, Szirdele, Saulele, Waikelei, Sirratelu ir t. t.) gausą vertimuose, nors vokiš87 kuose originaluose jų beveik nesama. Ne itin detalizuodamas, autorius brėžia leidinių sąsajas su epocha, nuorodomis Renesanso, baroko ir pan. tarsi skatina mus prisiminti konkretaus laikmečio stilistikos ypatumus. Į lietuviškųjų giesmių vokiškuosius originalus Michelini’s žvelgia iš dviejų pusių, tarsi pasukdamas prizmę kitu kampu. Pristatęs kiekvieną (bent jau „oficialųjį“) to laikmečio lietuvišką giesmyną, nurodęs kiekvienos giesmės šaltinį, pateikia (Pirmas priedas) dar ir nuodugnų (90) vokiečių giesmių kūrėjų sąrašą, glaustas biografines žinias, išvardija į lietuvių kalbą išverstas giesmes. Naujasis rakursas tikrai nėra tik mokslinis formalumas – jis leidžia pamatyti mažlietuviškai adaptuotų autorių gausą ir įvairovę, išsiaiškinti populiariausius, mėgstamiausius... Didžiausias autoritetas liuteronims, suprantama, – Martinas Lutheris. Į lietuviškus giesmynus pateko beveik visų giesmių iš jo Gesitliche Lieder vertimai, kai kurios verstos po keletą kartų. Tiesa, „kiekybiškai“ Lutherį lenkia populiarusis XVII a. liuteronų poetas Paulis Gerhardtas – į lietuvių kalbą daugiausia XVIII a. išverstos 45 jo giesmės. Tačiau ne viskas kiekiu matuojama – štai Simono Dacho (1605– 1659), vieno reikšmingiausių vokiečių baroko literatūros atstovų, tik 27 kūriniai tapo lietuviškomis giesmėmis. Bet negi į šio Klaipėdoje gimusio, Karaliaučiaus universitete studijavusio ir dėsčiusio poeto kūrybą įstengtume žvelgti „objektyviomis“ akimis?! Michelini’s monografiją irgi skiria „Didžiojo Klaipėdos sūnaus ir įžymaus liuteronų poeto Simono Dacho 350 m. mirties sukakčiai“... Leidinį užbaigia Antras priedas, skaitytojams suteikiantis galimybę konkrečiai susipažinti ir detaliai pastudijuoti lietuviškas liuteroniškas giesmes, palyginti jas su greta pateikiamu vokiškuoju šaltiniu, – tai tarsi aptartųjų giesmynų rinktinė. Žinoma, toks lyginimas iš skaitytojų pareikalaus laiko ir kruopštumo. Vis dėlto, manyčiau, šią mokslinę monografiją galima skaityti ir „mėgėjiškai“, nesigilinant į detalius kiekvieno giesmyno giesmių ir jų vokiškųjų šaltinių sąrašus, sutelkiant dėmesį tik į patį leidinį kaip istorinį kultūrinį reiškinį. Tuo atveju tiesiog brėžiame chronologinę kreivę, sutvirtiname „mazgus“ ir pasineriame į Mažosios Lietuvos dvasinės būklės (ir raidos) koncentratą... O jis susitelkia Karaliaučiuje 88 (ten išleista dauguma giesmynų, ten darbavosi diduma autorių). Taigi leiskimės monografijos autoriaus vedami. 1566: Martyno Mažvydo, mūsų pirmosios knygos – Katekizmo (kuriame būta ir giesmių) – autoriaus, parengtos Giesmes Chrikschoniskos išleistos jau po jo mirties (1563) Baltramiejaus Vilento rūpesčiu (1-asis tomas 1566 m., 2-asis – 1570 m.). „Akivaizdu, kad M. Lutherio Geistliche Lieder buvo knyga, kuria labiausiai naudotasi rengiant Giesmes Chrikschoniskas“ (p. 24). Malonu patirti ir tai, „kad M. Mažvydas turėjo poetinę gyslelę ir nepasitenkindavo pažodiniu giesmių vertimu“ (p. 23). 1589: Jonas Bretkūnas, pirmasis į lietuvių kalbą išvertęs Bibliją (deja, vertimas neišspausdintas), išleido Giesmes Duchaunas. Giesmyno pavadinimas – irgi nuoroda į M. Lutherio Geistliche Lieder. Gaila, tačiau Bretkūnui, anot monografijos autoriaus, pritrūko poetinės gyslelės. 1612: Karaliaučiaus klebonas Lozorius Zengštokas jau savo giesmyno pavadinimu – Giesmes Chriksczionischkos ir Duchaunischkos – liudija besiremiąs abiem savo pirmtakais. 1666: Tilžės kunigas Danielius Kleinas, Grammatica Lituanica (1653) autorius, savąjį giesmyną įvardydamas Naujos giesmju knygos, tiesiogiai nurodo vokišką („prūsišką“) jo šaltinį – 1650 m. Karaliaučiuje išleistą New Preussisches vollstandiges Gesangbuch... Į ankstesnius lietuviškus giesmynus Kleinas žvelgia kritiškai (tikėkime, kad iš pagarbos lietuvių kalbai), turi nemažai priekaištų giesmių vertimams iš vokiečių kalbos. Pasikliaudami monografijos autoriaus autoritetu, pripažinkime: tai nebuvo tuščios pretenzijos. Šios pastangos plėsti lietuvių kalbos meninės raiškos galimybes pureno dirvą „Kristijono Donelaičio fenomenui“ (p. 78). Kleino giesmyną (su kai kuriais struktūriniais pakeitimais) 1685 m. pakartojo Jonas Rikovijus, o Frydrichas Zigmantas Šusteris 1705 m. parengė trečiąjį leidimą. Juo remdamasis Jonas Berentas 1732 m. išleido Iß naujo perweizdetas ir pagerintas Giesmu knygas. Ši, anot Michelini’o, „itin svarbi publikacija“ labai pravertė Adomui Frydrichui Šimelpenigiui. Berento giesmynas sulaukė pakartotinių leidimų 1735, 1738, 1740 (deja, nė vienas iš šių trijų neišlikęs), 1745, 1748 m. 1736: Fabijonas Ulrichas Glazeris kaip Berento giesmyno papildymą išleido giesmynėlį Kelos Nobaznos Giesmes, Kultūros barai 2010 · 6 kuriuo atspindima pietistinė Mažosios Lietuvos liuteronybės kryptis. Netrukus Iß naujo perweizdetas ir pagerintas Giesmiu knygas imta įrišinėti kartu su Glazerio giesmynėliu. 1750: Adomas Frydrichas Šimelpenigis, susiejęs šiuos du giesmynus, įtvirtino „klasikiniu“ tapusį giesmyno modelį. Michelini’s poetiškai sako, kad šis giesmynas turi „dvi skirtingas „sielas“: pirmoji dalis yra tradicinės krypties, o antroji – pietistinės“ (p. 140). 1781: Gotfrydas Ostermejeris, kritiškai analizavęs ankstesnius giesmynus, išleido savąjį – Giesmes ßwentos Baznyczioje ir Namej’ giedojamos. Vis dėlto šio „giesmyno kūriniai tikrai nėra aukštesnio poetinio lygio nei didžioji dalis A. F. Šimelpenigiui, F. U. Glazeriui ir kitiems XVIII a. vertėjams priskiriamų tekstų“ (p. 159). Matyt, jo nebūta populiaraus, gal todėl ir neišliko iki mūsų dienų. 1791 m. dar kartą išleistas „tradicinis“ (A. F. Šimelpenigio) giesmynas. 1806: Kristijonas Gotlybas Milkus, po gana ilgos polemikos (gal ir konkurencijos) su Ostermejeriu išleido Senas ir naujas krikßczonißkas Giesmes. Deja, ir šio giesmyno laukė liūdna dalia – jis nelipo prie „dūšios“ (laimei, pavieniai egzemplioriai yra išlikę). Regis, Šimelpenigis nurungė „tobulintojus“. Jo pasiūlytasis modelis buvo pagarbiai priimtas, vėliau ne kartą leisti giesmynai, naujas (o ir anksčiau kitur pasirodžiusias) giesmes prišliejant kaip trečiąją Šimelpenigio giesmyno dalį. 1832 m. išėjo Karolio Gotardo Keberio Treczia dalis Giesmju-Knygu, kuriose kelos naujos Giesmes randamos, o 1857 m. – Frydricho Kuršaičio Treczioji Dalis Giesmju Knygu. Ši buvo net keletą sykių pakartota. Studijoje aptariami ir XIX a. neoficialieji giesmynai, rinkinėliai „valdiškoms institucijoms“ – kariuomenei ir mokykloms. Neoficialieji – tai tie, kuriuos „šalia“ oficialios liuteronų bažnyčios leido pietistai (surinkimininkai) ir naudojo „naminėse pamaldose“. 1861 m. Johanas Ferdinandas Kelkis, giesmes skelbęs ir savo žurnale Nusidawimai apie Ewangelios prasiplatinimą tarp Zydu ir Pagonu, išleido vertimų iš pietistinių vokiškų leidinių rinkinį Giesmeles apie Ewangelios Prasiplatinima tarp Zydu ir Pagonu. Kareiviams ir mokiniams skirti giesmynėliai irgi nėra originalios publikacijos. F. Kuršaičio Giesmju bei maldu knyga Prusų vaisko išversta iš Berlyne pakartotinai Kultūros barai 2010 · 6 išleisto vokiško giesmyno, o Suglaudimas giesmju ant Wartojimo ewangelißkosa Prusu Szuilesa parengtas pagal Karaliaučiuje pasirodžiusius leidinius. Vyskupo O. Glogau giesmynėlis mokykloms rėmėsi analogiškais šaltiniais. Giesmynų aptarimą Michelini’s baigia, ko gero, „egzotiškiausiu“ leidiniu – metodistinių giesmių rinkiniu: 1895 m. Tilžėje Kristupas Giedraitis išleido Naujas ewangelißkas Giesmju Knygeles. Guido Michelini Vilniuje Nors dauguma giesmių versta iš vokiečių kalbos, bet „šios lietuviškos knygos naujovė yra ta, kad jos kūriniai giedami pagal vokiškame areale neįprastas šaltinių melodijas, kurių dauguma sukurta JAV metodistų“ (p. 259)... Pavydėtinai kruopščioje mokslininko studijoje sukėlė abejonių tik viena detalė: lietuvių raštijoje įteisintas vietovardžių transkribavimas, o čia regime originalią rašybą. Leipzigas ar Wittenbergas gal ir netrikdo, bet perskaičius, tarkim, „studijavo Kiele“, nelabai aišku – ar tai Kylis, ar tikrai šio miesto vardas tariamas taip, kaip paukštuko kielės? Suprantama, ši abejonė mūsų pagarbos ir pasigėrėjimo autoriumi nesumažina... Norėčiau tik pridurti, kad „giedančioje bažnyčioje“ (taip ji vadinama dėl aktyvaus pačių parapijiečių giedojimo per pamaldas) liuteronys, atsivertę giesmynus, ir šiandien aptinka M. Lutherio, P. Gerhardto, S. Dacho, A. F. Šimelpenigio, J. Berento, D. Kleino, F. Kuršaičio ir daugelio kitų – ne, ne iš glūdumos, bet iš šviesumos – išnyrančius vardus... 89 Vytautas BERENIS LIETUVA LEMTINGAISIAIS 1939-aisiais Šarūnas Liekis. 1939. The Year that Changed Everything in Lithuanian History. Amsterdam–New York: Rodopi, 2010, p. 386. M ykolo Romerio universiteto profesorius Šarūnas Liekis knygoje „1939. Metai, kurie pakeitė viską Lietuvos istorijoje“ aptaria tiek mūsų kraštui, tiek visai Europai lemtingą tarpsnį. 1938 m. rudenį Miunchene sudaryta sutartis tarp Vokietijos, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos atvėrė kelią nacistinei Vokietijai, – remdamasi vokiečių tautybės gyventojų siekiu įsilieti į Reichą, ji okupavo Sudetų kraštą. Čekoslovakija prarado dalį teritorijos, o 1939 m. pavasarį – ir nepriklausomybę. Vokietijos ultimatumas Lietuvai ir atplėštas Klaipėdos kraštas patvirtino, kad ekspansionistinis šios šalies apetitas auga. Sovietų Sąjunga irgi suaktyvino užsienio politiką ir diplomatinę veiklą, siekdama Senajame žemyne įtvirtinti savo interesus. Geopolitiniu požiūriu Versalio sutartis, sudaryta po Pirmojo pasaulinio karo, netenkino nei nacistinės Vokietijos, nei bolševikinės Rusijos, joms ypač kliudė po karo atsiradusi Lenkijos valstybė. Dviejų totalitarinių valstybių stiprėjimas tarptautinėje arenoje griovė poversalinį Europos politinį balansą. Ankstesnė geopolitinė tvarka buvo atmesta, naująją tvarką imta diegti demonstruojant karinę ir ekonominę galią. Žinoma, politinius santykius tarp valstybių lemia daugybė priežasčių, kurios, paviršutiniškai žvelgiant, dažnai neigia viena kitą. Todėl nereikėtų stebėtis, kad kasmet išleidžiama šimtai mokslinių straipsnių ir monografijų, nagrinėjančių, atrodytų, seniai žinomas tiesas. Praeitis yra neišsemiama ir tyrinėtojai gali pateikti vis naujų interpretacijų schemas, apibendrindami kaskart platesnę faktografinę bazę. Geras to pavyzdys – neseniai lietuvių kalba pasirodžiusi Jeilio (JAV) universiteto profesoriaus Timothy’o Snyderio monografija, kurioje nagrinėjamas keturių tautų – 90 lenkų, ukrainiečių, lietuvių ir baltarusių – istorinis likimas nuo 1569 m. Liublino unijos iki dabarties laikų. Profesoriaus Liekio studijoje Lietuvos tarptautinė ir vidaus padėtis 1938–1940 metais analizuojama taikant mūsų istoriografijoje naują požiūrį, drįsčiau pavadinti jį „objektyvizuojančiu žinojimu“. Naujųjų ir naujausiųjų laikų istoriją įvairios valstybės ir tautos dažniausiai vertina iškeldamos nacionalinį interesą, o šios studijos autorius bando be išankstinių nuostatų pažvelgti į Lietuvos politiką Klaipėdos ir Vilniaus kraštuose, parodyti valdžios klaidas – neveiksmingą nacionalinę, ypač krašto integracijos, politiką, beviltišką ir nepasiteisinusią užsienio politiką, paremtą valstybės neutralumu. Klaipėdos kraštą Lietuva prarado dar prieš 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo–Ribbentropo paktą, o Vilniaus kraštą atgavo jau po jo pasirašymo, kad vėliau prarastų ir valstybingumą. Tokią gana paprastą „geopolitinę šachmatų partiją“ sužaidė Sovietų Sąjunga ir Vokietija, kuri Miunchene jau anksčiau nurungė Prancūziją su Didžiąja Britanija. Anglakalbiams skaitytojams ši Liekio studija yra puiki galimybė paklajoti praeito šimtmečio Lietuvos valstybės ir visuomenės politinio gyvenimo vingiais, pasiaiškinti, kokie egzistencijos sunkumai užgriuvo mažąsias valstybes poversalinėje Europoje. Pagreitintai atplėšti Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos, kaip žinoma, padėjo vietos rinkimai. Per penkiolika metų lietuvių administracija taip ir neįgavo vietos gyventojų pasitikėjimo. Žinoma, forsuota nacių propaganda ir Vokietijos ekonominė galia darė poveikį klaipėdiškių politinėms pažiūroms, tačiau Lietuvos valdžia nesugebėjo nei kultūriškai, nei politiškai integruoti jų į valstybės gyvenimą. Kultūros barai 2010 · 6 Vokiškos partijos Klaipėdos mieste surinko 82,025 proc. rinkėjų balsų, o Klaipėdos apskrityje – net 84,94 proc. Iš 29 Klaipėdos seimelio vietų 25 atiteko vokiečiams. Tiesa, prijungę Klaipėdos kraštą, vokiečiai leido Lietuvai naudotis uostu su sąlyga, kad bus ženkliai padidintas lietuviškų žemės ūkio produktų eksportas į Reichą. Knygos autorius pažymi, kad Smetonos vedama neutralumo politika buvo iš esmės klaidinga – ji didino agresyvių kaimynių plėšrumą ir menkino pačią Lietuvos valstybę. Nepaisant totalaus karinio patriotinio auklėjimo, dosnaus kariuomenės finansavimo, lietuviai nebuvo pasirengę bent kiek rimčiau pasipriešinti nei vokiečiams, nei sovietams. Lenkija neturėjo jokių iliuzijų dėl SSRS pateiktų saugumo garantijų. Bolševikų režimas svajojo apie „pasaulinę revoliuciją“, kurios siekti jam sukliudė 1920 m. pralaimėjimas lenkams prie Vyslos. Sovietų politinis elitas negalėjo to atleisti, antai Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas po Varšuvos kapituliacijos 1939 m. rudenį net pavadino Lenkiją „išsigimusiu Versalio kūdikiu“. Knygoje pateikiama tiksli Vilniaus krašto užėmimo chronologija. 1939 m. rugsėjo 1 d., kai Vokietija užpuolė Lenkiją, Vilniaus krašte buvo gana ramu. „Pirmoji oro ataka prieš Vilnių surengta rugsėjo 16 d. Vokiečių lėktuvai atakavo du kartus“ (p. 137). Žuvo ir buvo sužeista apie šimtas žmonių. Mieste lenkai neturėjo veiksmingų pajėgų, todėl, kai rugsėjo 17 d. Lenkiją užpuolė Sovietų Sąjunga, vyriausiasis kariuomenės vadas generolas Edvardas RydzSmiglas įsakė nesipriešinant sovietams trauktis į Vengriją ir Rumuniją. Tačiau spontaniškas pasipriešinimas Vilniuje vis dėlto vyko. Rugsėjo 18 dieną per susirėmimus prie Žaliojo tilto buvo pamušti penki sovietų tankai, žuvo 13 raudonarmiečių. Visiškai kitokia padėtis susidarė Gardine, kur Raudonajai armijai smarkiai pasipriešino apie trys tūkstančiai karių ir savanorių. Buvo sunaikinta 12 tankų, žuvo 53 raudonarmiečiai, 161 buvo sužeistas (p. 141). Iš keršto sovietai nužudė daugiau kaip 300 karo belaisvių. Nėra abejonės, kad daugelį Gardino gynėjų kartu su kitais lenkų karininkais vėliau sušaudė Katynėje. Sovietams užėmus Vilnių, miestiečių gyvenimas smarkiai pablogėjo, atsirado privalomų „sovietinio miesto“ atributų – vyko propagandinės eitynės, kūrėsi sovietinė administracija. Aktyviai veikė „troikos“ – šis trijų asmenų Kultūros barai 2010 · 6 represinis organas nuteisdavo ir ištremdavo Vilniaus krašto gyventojus. Buvo plėšiami archyvai, išmontuoti bene didžiausios Vilniaus gamyklos Elektrolit įrengimai. Tiesa, jau spalio pabaigoje Vilniaus kontrolę visiškai perėmė Lietuvos policija. Lietuvių administracija iš karto susidūrė su priešišku lenkų nusistatymu, jie atvirai nepripažino naujosios valdžios. O žydai, ypač jaunimas, simpatizavo lietuviams. Lietuvių administracijos politika Vilniaus krašte buvo gana tiesmuka – imtasi krašto lituanizacijos. Išduodant lietuviškus pasus, buvo reikalaujama, kad lenkai įrašytų lietuvių tautybę. Tai buvo sena tautinio Atgimimo laikų ideologinė koncepcija, pagal kurią dauguma Rytų Lietuvos gyventojų – tai sulenkėję lietuviai, kuriuos reikia atlietuvinti1. Visoje Lietuvoje buvo paskelbtas sugrįžimo į Vilnių vajus. Bet atsitiko paradoksalus dalykas: civilinė ir ūkinė krašto administracija nenoriai kėlėsi į sostinę, „priešišką lietuviams“. Knygoje Liekis pateikia nemažai pavyzdžių, kaip stebėjosi lietuvių karininkai, kad su krašto gyventojais, kurių daugumą sudarė lenkai ir žydai, taip sunku susikalbėti. Tai disonavo su nuostata „mes be Vilniaus nenurimsim“, tvirtinusia, kad dauguma Vilnijos žmonių norėtų šlietis prie Lietuvos. Negalima teigti, kad lietuvių administracija nesistengė integruoti Vilniaus krašto. Diplomatas Petras Klimas 1940 m. balandžio 12 d. rašte užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui ragino įtraukti Vilniaus krašto žydų bendruomenę į Lietuvos politinį ir sociokultūrinį gyvenimą, siūlydamas tokį modus vivendi: „Mes Vilniuje neturime perimti lenkų principo, kuris neigė žydų sprendžiamąją rolę, nes tat lenkams buvo naudinga. Mums naudinga ir reikalinga žydus padaryti Vilniuje Lietuvos piliečiais, kurie turi išspręst dabartinį Vilniaus lietuvišką klausimą“2. SSRS ambasada Kaune atidžiai stebėjo lietuvių ir žydų santykius, antisemitizmo sustiprėjimą 1938–1940 m. Nikolajus Pozdniakovas ataskaitoje rašė: „1938 m. pabaiga ir 1939 m. pradžia Lietuvoje pasižymėjo antižydiškomis nuotaikomis, ypač VDU studentų, Verslininkų korporacijų narių antisemitiniais išpuoliais, inteligentų pasvarstymais apie tautiškumą“3. SSRS „kultūros“ atašė Fiodoras Moločkovas „dirbo keliais frontais“ – verbavo ir lietuvių, ir žydų inteligentus, kad šie tarnautų sovietams. Lietuvos valdžia, pasirašydama 1939 m. spalio 10 d. sutartį su Sovietų Sąjunga, pademonstravo palaikanti šią 91 valstybę: „A. Smetona ir jo vyriausybė manė, kad artimiausios perspektyvos požiūriu vokiečių valdžia būtų blogesnė negu sovietų; vidutinės perspektyvos požiūriu buvo tikimasi, kad Sovietų Sąjunga laimės vokiečių ir sovietų karą; tolesnės perspektyvos požiūriu, jeigu nepriklausomybės kaina bus Vilnius, geriau tokį sandorį sudaryti su Sovietų Sąjunga. Tai buvo gryna tikrovė, nulemta visiško savo padėties bejėgiškumo suvokimo.“4 Šarūno Liekio knygoje pateikiama daug archyvinės medžiagos, rodančios, kokia sunki buvo lietuvių administracijos padėtis Vilniaus krašte. Didėjo nusikalstamumas, veikė sovietų, lenkų ir nacių pogrindinės organizacijos, vietos gyventojai atvirai įžeidinėjo lietuvių pareigūnus… Bejėgiška Lietuvos užsienio politika tiesiogiai atsispindėjo ir vidaus politikoje. Kai prasidėjo didvyriškas Suomijos Žiemos karas su Sovietų Sąjunga, lietuviai, kaip latviai ir estai, toliau laikėsi neutraliai, nedrįso pareikšti suomiams net tariamo solidarumo. Reikia pripažinti, kad iki 1940 m. pavasario Sovietų Sąjunga, sekdama tarptautinę padėtį ir Vokietijos karo žygį Vakaruose dar nerodė didelio agresyvumo Lietuvos atžvilgiu. Vokietijai įsiveržus į Norvegiją, Belgiją, Olandiją ir Liuksemburgą, padėtis Europoje pasikeitė. Sąjungininkų apgultis prie Diunkerko 1940 m. gegužės 24 d. atrišo rankas Sovietų Sąjungai pradėti Baltijos šalių okupaciją. Knygoje pateikiamas toks pavyzdys: 1940 m. balandžio 14 d. sovietinė radijo stotis RV 49 ėmė permušinėti Kauno radijo stoties dažnius. Todėl Kauno stotis transliavo vos 50 km spinduliu ir netikėto puolimo atveju nebūtų jokios galimybės greitai informuoti gyventojus. Į labai švelnią diplomatinę Lietuvos notą, Sovietų valdžia teikėsi atsakyti tik birželio 14 d. – Lietuvos okupacijos išvakarėse (p.329). Sovietų Sąjunga kruopščiai pasirengė Lietuvos okupacijai. Birželio 10 d. prie Lietuvos sienos buvo sutrauktos net dvi (3-oji ir 11-oji) armijos su 221 260 tūkst. kareivių, 1140 lėktuvų,1513 tankų, 2496 artilerijos pabūklais ir mortyromis. Dar 19 262 tūkst. sovietų karių buvo dislokuota Lietuvos teritorijoje (p. 329–330). NKVD buvo numačiusi į belaisvių stovyklas uždaryti 38 000 asmenų. Birželio 15 dieną SSRS kariuomenė peržengė Lietuvos sieną, bet nesutiko visiškai jokio pasipriešinimo. Daugelis Lietuvos politinio elito netikėjo, kad kraštas visiškai praras nepri92 klausomybę, naiviai tikėdamiesi satelitinės, prosovietinės valstybės statuso, panašaus į pronacistinių valstybių padėtį Vidurio ir Vakarų Europoje. Bejėgiškumas persimetė ir į kariuomenės vadovybę. 1940 m. vasarą prasidėjo represijos, vyko sparti sovietizacija, šalies aneksavimas, panašiai kaip prieš pusmetį Vilniaus krašte. Baigdamas rašyti šios knygos recenziją, perskaičiau istoriko Liudo Truskos straipsnį „Ilgas kelias į Vilnių“ (Kultūros barai, 2010, nr. 4–5), kuriame plačiai apžvelgiama Vilniaus krašto integravimo į Lietuvos valstybę istorija. Geopolitiškai vertindamas Klaipėdos ir Vilniaus kraštų prijungimą prie sovietinės Lietuvos, istorikas pateikia iš pirmo žvilgsnio paradoksalią mintį: „Lietuvai XX amžius buvo dosnus“ (p. 65). Liekis savo monografijoje įrodė, kad minėtų teritorijų Lietuva nebūtų galėjusi išlaikyti nei Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, nei, matyt, pokarinėje Europoje, jei būtų atkūrusi savo valstybingumą. Panašiai teigia ir amerikiečių istorikas Timothy’s Snyderis. Šarūno Liekio knyga gausiai iliustruota įdomiomis ano meto nuotraukomis: Hitlerio atvykimas, vokiečių kariuomenės žygis į Klaipėdą, iš šio krašto traukiantys būriai pabėgėlių – lietuviai ir žydai, lietuvių kariuomenė Vilniuje… Tai emociškai padidina susidomėjimą 1939 m. Lietuvos istorijos atkarpa. Autorius domisi ir karybos istorija: knygoje pateikta duomenų apie Lietuvos karines pajėgas, bazes, ginkluotę. 1 Tokią poziciją jau išeivijoje aiškiai išsakė ir nuosekliai jos laikėsi poetas Jonas Aistis: „Reikia mums išsikalti iš galvos mitas, kad esame tautiškai atsparūs. Lietuvis tol laikosi savo kultūros ir kalbos, kol su kita kultūra ir tautybe nesueina į netarpišką sąlytį, o susidūręs lėtai ir tikrai ištautėja. Ir tas procesas pradžioje vyksta sąmoningiausiame vadovaujančiųjų ir valdančiųjų sluoksnyje, o tik tada procesas skverbiasi į liaudį; visuomet žemesnieji sluoksniai mėgdžioja ir seka aukštesniuosius“, Jonas Aistis, Tauta ir valstybė, In: Raštai, t. III, Chicago, 2004, p. 67. 2 Kai ksenofobija virsta prievarta. Lietuvių ir žydų santykių dinamika XIX–XX a. pirmojoje pusėje, Sudarytojai Vladas Sirutavičius ir Darius Staliūnas, Vilnius, LII leidykla, 2005, p. 258. 3 Ten pat, p.146. 4 Timothy Snyder, Tautų rekonstrukcija. Lietuva, Lenkija, Ukraina, Baltarusija 1569– 1990. Iš anglų kalbos vertė Rimantas Matulis.Vilnius: Mintis, 2009, p. 91–92. Kultūros barai 2010 · 6 Visai nejuokingi skaitiniai Lietuvos šalies žmonių padavimai. LXXX Apie geležinį kamuolį ir Pikulo akmenį – TA FIFA MANE JAU UŽKNISO JUODAI, – vos peržengęs būrimo salono Dura necéssitas slenkstį ėmė guostis vienas aistruolis. – Man neužteks pinigų visoms! – Fifoms visada užtenka, – atšoviau ir net patariau, kuriai skambinti pirmai. Bet, pasirodo, jis kalbėjo ne apie olialia mergaites, o apie futbolo rungtynes Pietų Afrikos Respublikoje. Sakė, kad lažybose jau pralošė butą, žmoną ir mašiną, dabar trūks plyš reikia atsilošti. Piktinosi, kad ne visos britų komandos, tarp jų ir nacionalinė ekipa, priklauso Romanovui – šis būtų iškart atleidęs trenerį, o ypač vartininką, kuris, galima sakyti, pats sterblėje atsinešė amerikonų paspirtą kamuolį ir įdėjo į savo vartus. – Vyksta kažkokie protu nesuvokiami dalykai! Antai Paragvajus nugalėjo ne kokį nors Urugvajų, bet visai lengvas lygiąsias pasiekė mače su italais! – apimtas nevilties šūkavo atvykėlis. Paprašiau, kad aistruolis elgtųsi politiškai korektiškai ir neįžeidinėtų Paragvajaus, o ypač Urugvajaus, kuKultūros barai 2010 · 6 ris, kaip spėja kompiuterinė programa „El Eliminador“, taps pasaulio čempionu. Ir tai bus jau trečias kartas! Jų sėkmės paslaptis – specialiame inde kalebase karštai paruošta žolelių arbata, esą futbolininkai ir į PAR atsivežė ne vieną maišą su 20 kg matės! Kas galėtų paneigti, kad tai nėra nacionalinis dopingas? „El Eliminador“ savo šaltomis elektroninėmis smegenimis įrodinėja, kad europiečiai PAR nieko nepeš, nes jie dar niekada netapo pasaulio čempionais, kai varžybos vykdavo kitame žemyne. Štai kaip akivaizdžiai reiškiasi kontinentinė korupcija! Dar blogiau esą seksis tai komandai, kurioje žaidžia Auksinio kamuolio savininkas – geriausiu metų žaidėju pripažintas futbolininkas. Vadinasi, Argentina irgi neturi jokių šansų, nes jos nacionalinei ekipai priklauso „auksinis“ Lionelis Messi’s. Iš penkių vokiečių tik vienas tiki Vokietijos pergale, 22 proc. nepasitiki rinktinės gynyba ir vartininku, 24,8 proc. koneveikia puolėją Miroslavą, esą jam apskritai ne vieta rinktinėje. Nepaisant žlugdančio tautiečių nepasitikėjimo, vokiečiai 4:0 nugalėjo australus, 93 ir tai gerokai primena Andriaus Kubiliaus dvikovą su Krize, tautiečiams aistringai palaikant pastarąją… Šitaip apšvietusi juodai užknistą aistruolį, nurodžiau: dabar, pilieti, eikite ir lengva širdimi lažybose spėkite, kad kiekvienas mačas baigsis 1:0, nes tai populiariausias rezultatas per visą pasaulio čempionatų istoriją. Klientą išstūmiau pro duris, nors šis karštai priešinosi, mat norėjo sužinoti, kas gi įmuš tą vieną įvartį ir ar tikrai mudvi su „El Eliminador“ neklystame dėl to Urugvajaus… Lengviau atsikvėpiau, bet netrukus po langais ėmė lakstyti pats Lietuvos futbolo federacijos prezidentas šaukdamas: „Per FIFA kongresą dingo 120 automobilių su vairuotojais!“ Bene dingo, pamaniau, ir Liutauro V. automobilis, kad žmogus taip kremtasi? Pasirodo, dar blogiau – vuvuzela, be kurios afrikiečiai stadionuose tiesiog neįsivaizduojami, tasai, pasak LFF prezidento, „Kinijoje pagamintas plastiko gabalas“, kainuoja 70 litų! Juodajame žemyne vyksta plėšimas vidury baltos dienos. Bet prezidentas iškart pasigyrė, kad vis tiek „išsikaštavo“ – tas „zirzalynes“ parsivežė net dvi ir labai kilniu tikslu: „Kad parodyčiau, koks tai blogis futbolui.“ Iš siaubo net susigūžiau, mat gyvai įsivaizdavau, kaip į tuščius Lietuvos stadionus įsiveržęs Liutauras V. tarsi koks Užupio angelas ima pūsti savo afrikietišką dūdą. Rezultatas aiškus: pabėgs ne tik pavieniai, netyčia užklydę žiūrovai, bet ir žaidėjai, teisėjai bei treneriai. Tačiau labiau nei vuvuzelos futbolui kenkia, pasirodo, pati FIFA – Liutauras V. stebėjosi, kodėl čempionatas surengtas Afrikos valstybėje, kur dabar žiema ir gali net pasnigti, be to, yra labai nesaugu. Nemaža dalis savanorių (kaip minėta, 120), gavę jiems patikėtų transporto priemonių raktelius, jas paprasčiausiai nušvilpė, todėl pritrūko automobilių net labai svarbiems (VIP) asmenims vežioti! Ir tai dar ne viskas, ką LFF prezidentui teko patirti: „Kai Johanesburge nusprendžiau pasivaikščioti po miestą, viešbučio darbuotojai paprašė, kad išsiregistruočiau iš kambario ir susimokėčiau už paslaugas, nes nežinia, pasak jų, ar grįšiu sveikas ir gyvas.“ Štai kokiomis pavojingomis sąlygomis triūsia mūsų šalies sporto funkcionieriai! Nepaisant grėsmių pinigi94 nei (čempionato dienomis viskas pabrango 3–4 kartus!) ir net gyvybei, Liutauras V. iš PAR parsivežė ir džiugią naujieną – FIFA skyrė Lietuvai, kaip ir kitoms futbolo valstybėms, 250 tūkst. dolerių papildomą paramą. Na, su tokia suma, be to, net su 2 vuvuzelom jau galima ir šį tą apčiuopiamo nuveikti. Matyt, svaigdamas nuo ateities planų prezidentas ir užėjo į mano būrimo saloną Dura necéssitas. Prasitarė sapnavęs 11 geležinių vyrų, spardančių geležinį kamuolį mūsų trispalvės fone, o garsas apie tai sklidęs po pasaulį taip plačiai, kaip dešimčių tūkstančių vuvuzelų ūksmas PAR stadionuose. – Ką tai galėtų reikšti? – teiravosi susijaudinęs. Nors nesu žynys Lizdeika, maloniai paaiškinau, kad žmonėms sapnuojasi įvairūs dalykai dėl įvairių priežasčių. Kartais persivalgius, jau nekalbu, kad nesaikingai pavartojus tauriųjų gėrimų, o ypač miegant aukštielninkam, ištinka nerimasties, dar blogiau – didybės manijos priepuolis. Todėl atsibudus svarbu realistiškai pasverti visas savo galimybes – ar jau pradėti nerimauti dėl posto, ar dar galima aplikuoti į įvairias instancijas, kad, pavyzdžiui, kitas pasaulio futbolo čempionatas būtų surengtas Lietuvoje… Būna ir visai proziškų, lokalių, su pasaulio įvykiais nė kiek nesusijusių sapnų. Antai vienas sportininkas Simas, tiesa, kamuolį mėtantis, bet jokiu būdu jo nespardantis, kartą susapnavo Pikulo akmenį, kuriam kadaise melsdavosi pagonys. Ir ką manote? Atsibunda, ogi šalia jo – pati Oksana Pikul! Taigi, – apibendrinau, – nesidžiauk radęs, neverk pametęs (kalbu, žinoma, ne apie Simo žmoną, mąstau globaliai, bet veikiu lokaliai). Neseniai Taibėjuje, kur vyko kompiuterinių technologijų mugė „Computex“, tuo tikslu įsigijau dvejus kinų gamybos šnipų akinius. Kam samdyti detektyvą, jei viską gali pasidaryti pats ir priblokšti priešą (konkurentą ar sutuoktinį) nenuginčijamais vaizdiniais įrodymais? Tokius akinius padovanosiu ir LFF prezidentui, kad galėtų asmeniškai sekti procesą… Tiesiai iš futbolo tarpuvartės Krescencija ŠURKUTĖ Kultūros barai 2010 · 6 kultūros barai 2010. 6 (546) domains of culture THE monthly JOURNAL of culture and art editor-in-chief Laima KANOPKIENĖ editorial address: Latako st. 3 01125 Vilnius Lithuania E-mail: kulturosbarai@takas.lt summaries Redas DIRŽYS. Planned Illusion of Happiness and Wellfare. Polemical notes on the guidelines for Lithuanian cultural policy. The projects prepared by the presidential office should enable qualitative changes in all possible levels – social, spiritual, economic but in fact it strives to strengthen the position of a group of cultural activists and provide privileges for them. Allmost all sections of this document ignore majority of society and because of that social exclusion will become bigger, concludes the author (page 2). Almantas Samalavičius knygoje „ Universiteto idėja ir akademinė industrija“ (Antrasis, pataisytas ir papildytas leidimas. Vilniaus pedagoginis universitetas, 2010) rašo: „Ne vienoje Europos šalyje universitetai šiuo metu išgyvena gilią krizę, kurią sukėlė įnirtingi bandymai paversti aukštąsias mokyklas žinių „holdingo kompanijomis“ ir efektyvumo kultas. Akademinių standartų kartelė leidžiasi žemyn, didinama akademijos ir verslo sąveika – visa tai įteisino Bolonijos proceso plėtra. Aukštojo mokslo suprekinimas, beatodairiško verslumo skatinimas pavers universitetus pelno siekiančia, besivaržančia žinių gamybos industrija.“ Lietuvoje irgi diegiamos susikompromitavusios neoliberalistinės doktrinos, aklai tikima „laisvosios rinkos“ ir kitų abstrakcijų magija. Knygos autorius ragina atsigręžti atgal į universitetinės kultūros ištakas, suvokti aukštojo išsilavinimo tikrąją vertę ir prasmę, imtis esminės, o ne inscenizuotos, šiuolaikinių socialinių inžinierių režisuojamos universiteto reformos, ieškoti būdų, kaip išbristi iš pelkės, į kurią gramzdina universiteto idėją aukštyn kojom apverčianti, Aukso veršiui tarnaujanti aukštojo mokslo politika. Kultūros barai 2010 · 6 Algimantas GURECKAS. Could Lithuania Save itself in 1939-1940? Seventy years ago when Lithuania was occupied by the Soviet Union was followed by fifty years of oppression. We are still trying to find out how all this happened and whether we could have had other developments. SSSR and Germany are most guilty, but many individuals think that our own governments of that period are to be blamed. Thus the author sets out to clarify these issues and compares Lithuania’s position to that of Finland (page 7). Vasilijus SAFRONOVAS. About Repatriation and Dominant Attitude to Old Settlers of Klaipėda region. Reply to writer Astrida Petraitytė who put forward a question – what is meant by repatriation of the inhabitants of Klaipėda region (page 10). Juozas ŠIKŠNELIS. Ado About Libraries. Is anyone looking towards the future in this state? Are there any politicians who look into future that goes beyond their terms of office? There were attempts to modernize the libraries set forward by one of previous ministers of culture but who cares now asks the author, a fiction writer and librarian (page 15). Vita MOZŪRAITĖ. Connection that is Fourteen Years Old Taking to This Particular Spot. More Lithuanian than international New Baltic Dance’ 10. There were 11 Lithuanian participants among 16. An overview of the festival (page 17). Vaidas JAUNIŠKIS. Sounds and Myths of Cities. Wanderers who visit cities are called tourists or romantic wanderers, and those who visit theaters might be called voyeurists of inner cultural life. Theater critic discusses this year’s event of IETM (Informal European Theatre Meeting) held in Berlin, the Slovak contemporary drama festival in Bratislava and the festival Wiener Festwochen (page 22). Stasys Eidrigevičius. The Fight of Posters in Warsaw Wilanow museum. Impressions of an artist from 22nd International posters biennial (page 30). Kęstutis ŠAPOKA. About Methodological Confusion and Methodological Anxiety. Art critic discusses the project Sect by Marta Vosyliūtė and the young generation of art outsiders (page 33). Zecharia PLAVIN. Chopin’s Faces. Composer’s historical sociology and dialogue with vanishing ideas. A time comes to stop being in prison of things and status and to develop a faculty of distinguishing between 95 good and evil, to save inspiration and feeling of dying love. In this fight taking us back to beginning of the Bible Chopin will open himself as a caller to freedom (page 37). Herkus KUNČIUS. Gotland’s Time. Writer’s essay. Lithuanian writers perhaps never wrote so much about Madagaskar by Kazys Pakštas or Rusnė, like they wrote about Gotland. The history of new times in Gotland is closely related to Latvians and Lithuanians. There is a monument in a town of Slit in the eastern part of the island commemorating those people who reached the island during Soviet period or failed. It reminds to us and swedes also how important this island was and perhaps will be forever (page 42). Edmundas GEDGAUDAS. Vilnius That Dissapeared. From Letters to a Vilniusite who stays far away. Film club recently screened in its hall a cycle of films about Vilnius titled Time Goes Throught the City. One of the episodes in Vilnius’s devastation is shown through the eyes and camera of Red Army soldier witnessing the Apocalypse. These episodes urge one to think whether this small parch of land was ever cursed, writes musicologist (page 48). Piotr VAIL. In the City of Immanuel Kant. In the space between Kaliningrad and Vladivostok one could hardly find many people who have read Critiques written by Kant. In the eighties of last century there was an inniciative to rename it to Kantograd. However, when one visits the city, there is a feeling that you are living in an alien land taken legally by force (page 51). Virgilijus ČEPAITIS. Unoffical Negotiations with SSSR in 1991. De Burgh human rights conference in Hague. The attempt to deal with Lithuania in 1991 by force failed. Leaders of Kremlin relied too much on sociological data and thought that majority Lithuanians support Moscow. Events of January 1991 showed the opposite – people’s will to be free resisted the Soviet tanks. The author overviews the important episode of our way to freedom focusing on the conference Human Rights and Rights of the Nations (page 53). Feliksas JUCEVIČIUS. History and Myths. Priest dr. Feliksas Jucevičius is hardly known in Lithuania. He left the country in 1944 to Rome and in the sixties he moved to Canada. His life and books in aesthetics are discussed (page 63). Emille FAGUET. The Cult of Incompetence. Continued from issue no 5 (page 70). Dainius JUNEVIČIUS. Gediminas JUCYS. Photographer Konrad Brandel in Lithuania. Second visit in 1873? The second part of an article (page 80). Astrida PETRAITYTĖ. Old Chant Books of Lithuania Minor – Rarities of Lithuanian Print. Review of Guido Michelini’s books ,,Mažosios Lietuvos giesmynų istorija: nuo Martyno Mažvydo iki XIX amžiaus pabaigos” (The History of Chant Books of Lithuania Minor) (page 87). Vytautas BERENIS. Lithuania in the Decisive Year of 1939. Review of a book by Šarūnas Liekis 1939. The Year that Changed Everything in Lithuanian History. Amsterdam-New York: Rodopi, 2010 (page 90). Krescencija ŠURKUTĖ. Dope of footbal. Ironical essay on Lithuania’s cultural and political life (page 93). Spaudė akcinė bendrovė Spauda, Laisvės pr. 60, 05120 Vilnius Tiražas 2200 egz. Kaina – 4,99 Lt 96 KULTŪROS BARAI Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas Some Kultūros barai articles and translations in eurozine (www.eurozine.com): Rita Repšienė In pursuit of the goddess (En) (Lt) How one woman defied the odds to restore the feminist principle Lithuanian-American archeologist Marija Gimbutas revolutionized ideas of “Old Europe” and reinstated the Great Goddess in her rightful place before the onslaught of the Indo-European male ascendancy dethroned her and left women mere consorts and companions. Ewa Hess, Hennric Jokeit Neurocapitalism (De) (En) (Lt) The fear of depression, dementia and attention deficit disorder legitimizes the boom in neuro-psychotropic drugs. In a performance-driven society that confronts the self with its own shortcomings, neuroscience serves an expanding market. Violeta DavoliŪtė History and politics between Left and Right, East and West (En) (Lt) Opposition to last year‘s Prague Declaration on „European Conscience and Totalitarianism“ reveals a change of attitude on the part of western Europe towards the East, writes Violeta Davoliūte. Western fears about an upsurge of ultra-nationalism in eastern Europe suggests the era of democratic idealism has come to an end. Kazys Varnelis The meaning of network culture (En) (Lt) As digital computing meshes with mobile networking technology, society is undergoing a cultural shift. In postmodernism, being was left in a fabric of intensities; today, the self is affirmed through the net. What does this mean for the democratic public sphere? Almantas Samalavičius Literary perspectives: Lithuania (En) (Lt) Almost normal The literary field in Lithuania has established itself since independence, despite vastly smaller print runs. Today, a range of literary approaches can be made out, from the social criticism of the middle generation to the more private narratives of the post-Soviet writers. Tomas Kavaliauskas Salvation fantasies (En) (Lt) No one in eastern central Europe suspected that once the fight for independence was won, democracy would become a parody of itself, writes Tomas Kavaliauskas. Open disrespect for the public jars with the ideals of the Baltic Way that existed before and after 1989. Zinovy Zinik History thieves (En) (Lt) Thirty years after leaving Russia for Israel, an “unheimliche” experience in Berlin led Zinovy Zinik to investigate the chequered past of his Russianborn grandfather. An autobiographical exploration of “assumed identity” in twentieth-century Jewish experience. Tomas Venclova Vilnius as an object of nostalgia (Pl) (Lt) Vilnius is often seen as a mysterious, magic and strange city, one that inspires myths and poetry, writes Tomas Venclova (in Polish and Lithuanian). Its closeness to nature makes Vilnius a pastoral city, while its multicultural character brings it close to Prague, Trieste or Sarajevo. Kultūros barai 2010 · 6
Similar documents
2010 m. sausis
Muzikos leidinių skyrius. 2012 m. rugsėjis
Šauni kompanija : [dainelės vaikams su natomis] / Jonas Gudžiūnas ; pagal Eglės MiliušytėsBrazdžiūnienės-Bareikienės eiles. - Šiauliai : Lucilijus, 2011....