44 - Logos

Transcription

44 - Logos
LOGOS
ISSN 0868-7692
2005/44
RELIGIJOS,
FILOSOFIJOS,
KOMPARATYVISTIKOS
I R M E N O ÞU R N A L A S
Dievas bus su jais. Jis nuðluostys
kiekvienà aðarà nuo jø akiø;
ir nebebus mirties, nebebus liûdesio
nei aimanos, nei sielvarto,
nes kas buvo pirmiau, tas praëjo.
Apr 21, 3-4
Gyvenanèius ne Lietuvoje ir norinèius uþsisakyti þurnalà
LOGOS
Praðome praneðti savo adresà
ir laiðkus siøsti:
„LOGOS“ ÞURNALAS,
LAISVËS PR. 60,
LT-05120 VILNIUS,
LITHUANIA
Èekius uþ prenumeratà
(vienas þurnalo numeris su prisiuntimu 20 USD)
arba aukas siøsti adresais:
KUN. KÆSTUTIS TRIMAKAS „LOGOS“
2830 DENTON CT.
WESTCHESTER IL 60154 U.S.A.
VIDA JANKAUSKIENË
LIETUVIØ KATALIKØ RELIGINË ÐALPA
351 HIGHLAND BOULEVARD, BROOKLYN,
NEW YORK 11207
U.S.A.
Anksèiau iðleistus „LOGOS“ þurnalo numerius
galima nusipirkti redakcijoje:
„LOGOS“ ÞURNALAS, LAISVËS PR. 60,
LT-05120 VILNIUS, TEL. (8~5) 2421963, FAKS. (8~5) 2429454
ÞURNALAS PLATINAMAS TIK GAVUS REDAKCIJOS LEIDIMÀ © PLATINIMO TEISËS PRIKLAUSO REDAKCIJAI
LOGOS
ÞURNALO KOLEGIJA
dr. Edmundas ADOMONIS
Kultûros, filosofijos ir meno institutas
habil. dr. prof. Antanas ANDRIJAUSKAS
Kultûros, filosofijos ir meno institutas
dr. doc. Vaclovas BAGDONAVIÈIUS
Kultûros, filosofijos ir meno institutas
dr. doc. Jonas BALÈIUS
Vilniaus pedagoginis universitetas
dr. prof. Paul Richard BLUM
Lojolos koledþas, Baltimorë, JAV
tëv. Jonas Dominykas GRIGAITIS OP
Dominikonø ordinas Lietuvoje
dr. doc. Faustas JONÈYS
Vytauto Didþiojo universitetas
dr. prof. John F. X. KNASAS
Dëkojame
Suteikusiems þurnalo leidybai
paramà
Hiustono Ðv. Tomo universitetas, JAV
dr. doc. Graþina MINIOTAITË
Kultûros, filosofijos ir meno institutas
habil. dr. prof. Romanas PLEÈKAITIS
Vilniaus universitetas
dr. doc. mons. Vytautas SIDARAS
Vytauto Didþiojo universitetas
dr. prof. Philippe SOUAL
Spaudos, radijo
ir televizijos rëmimo fondui
Poitiers universitetas, Prancûzija
dr. doc. Dalia Marija STANÈIENË
Kultûros, filosofijos ir meno institutas
dr. doc. Laima ÐINKÛNAITË
Vytauto Didþiojo universitetas
dr. prof. kun. Kæstutis TRIMAKAS JAV
Vytauto Didþiojo universitetas
Kun. Pranciðkui Giedgaudui OFM (JAV)
Kun. Rapolui Krasauskui (JAV)
P. Vytautui Musoniui (JAV)
LOGOS
bendradarbiai ir skaitytojai
habil. dr. prof. kun. Pranas VAIÈEKONIS
Vytauto Didþiojo universitetas
VYR. REDAKTORË
Dalia Marija STANÈIENË
VYR. REDAKTOR ËS PAVADUOTOJAS
Gintautas VYÐNIAUSKAS
S TILISTË
STILISTAS
Aldona RADÞVILIENË
(ANGLØ KALBOS)
DIZAINERI S
Joseph A. EVERATT
Saulius JUOZAPAITIS
REDAKCIJOS ADRESAS
LAISVËS PR. 60
LT-05120 VILNIUS
TEL. (5) 2421963
FAKS. (5) 2429454
ELEKTRONINIS PAÐTAS
© LOGOS 44
EINA KETURIS KARTUS
PER METUS
DUOTA RINKTI
2005-11-18
PASIRAÐYTA SPAUDAI
2005-11-09
STEIGIMO LIUDIJIMAS NR. 239
FORMATAS 70×100/16
OFSETINË SPAUDA, 14 SP. L.
TIRAÞAS 1000 EGZ.
UÞSAKYMAS 272
SPAUDË
UAB „PETRO OFSETAS“
ÞALGIRIO G. 90
LT-09303 VILNIUS
STRAIPSNIAI,
PATEIKIAMI SKYRIAMS
„MOKSLINË MINTIS“,
„KULTÛRA“, „MENAS“,
„JAUNØJØ OPUSAI“,
RECENZUOJAMI DVIEJØ
RECENZENTØ
logos@post.omnitel.net
PUSLAPIS INTERNETE
http://www.litlogos.lt
ÞURNALÀ GLOBOJA
Kultûros, filosofijos ir meno institutas,
Dominikonø ordinas Lietuvoje
Autoriø nuomonë
gali nesutapti
su redakcijos nuomone.
Uþ savo teiginius
atsako autorius
Pirmajame virðelyje:
Stasys MOSTAUSKIS.
Katinukas. 2002.
Miðri technika, kartonas.
40 × 50
TURINYS
Mokslinë mintis
Bronislovas KUZMICKAS
Dvasinis tautos naikinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 6
Jonas BALÈIUS
A. Maceina – tautos ir tautiðkumo ugdymo filosofijos kûrëjas
(pabaiga) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 17
Nijolë LOMANIENË
Etika: tarp filosofijos ir psichologijos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 24
Dalia Marija STANÈIENË
Pasaulis ir bendrieji dësniai pagal Malebranche’à . . . . . . . . . . . 32
Aivaras STEPUKONIS
Idëjø istoriografijos gimimas: Arthur Oncken Lovejoy
(pabaiga) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 42
Romualdas DULSKIS
Trys hesychijos pakopos, vedanèios á autentiðkà krikðèioniðkojo
maldingumo kokybæ (pabaiga) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 50
Juozas ÞILIONIS
Aurelijus Augustinas: moralinio blogio genezë . . . . . . . . . . . . . . 59
Antanas ANDRIJAUSKAS
Nomadinis màstymas ir estetika be teritorijø . . . . . . . . . . . . . . . 67
Virginija JAKIMENKO
Racionalusis diskursas ir argumentacija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 73
Aktualioji tema
Christoph FLÜELER
Klasika
Tomas AKVINIETIS
Menas
Kultûra
Tomas Akvinietis apie sapnus . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 80
Teologijos suma I, 48 klausimas apie ypatingà daiktø
skirtingumà . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 96
Stasys MOSTAUSKIS. Tapyba . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 112
Aldona VASILIAUSKIENË
Arkivyskupas Meèislovas Reinys. Jo idëjas ágyvendina
Rietavo „Auðros“ katalikiðka vidurinë mokykla . . . . . . . . . . . . . 124
Valdas PRUSKUS
Antanas Kaupas: áþvalgos dël nacionalinio identiteto
ir socialinës santarvës iðsaugojimo . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 131
Jaunøjø opusai
Auðra MALKEVIÈIÛTË
Sobornost sklaida Nikolajaus Berdiajevo filosofijoje (pabaiga)
Asta MEÐKAUSKIENË
144
Orumo samprata ir orumo apsaugos bei ugdymo ypatumai
demokratinëje visuomenëje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 152
Auðra BIRGELYTË
Sinergetika kaip nelinijinio màstymo ir veikimo modelis . . . . 158
Rima VALINÈIÛTË
Pamaldumas Ðvè. Jëzaus Ðirdþiai XVIII a. Lietuvoje . . . . . . . . . 167
Tomas PABEDINSKAS
Performatyvumo ir simuliacijos sàsajos postmodernioje
atvaizdo sampratoje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 184
Raimonda NORKUTË
XVII–XVIII a. medþio skulptûra Ðiaulënø Ðv. Onos
baþnyèioje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 192
Lina KLUSAITË
Teatrinio dialogo galimybës ir ribos kalbos aktø teorijos
kontekste . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 200
Kamilë RUPEIKAITË
Rago simbolika Ðventajame Raðte . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 211
Autoriai
223
CONTENTS
Research
Bronislovas KUZMICKAS
The Spiritual Extermination of the Nation . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 6
Jonas BALÈIUS
Antanas Maceina: Author of the Philosophy of Nationality
and National Upbringing (end) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 17
Nijolë LOMANIENË
Ethics: Between Philosophy and Psychology . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 24
Dalia Marija STANÈIENË
The World and General Laws According to Malebranche . . . . . . . . . 32
Aivaras STEPUKONIS
The Birth of the Historiography of Ideas: Arthur Oncken
Lovejoy (end) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 42
Romualdas DULSKIS
Three Stages of Hesychia Leading to the Authentic Quality
of Christian Piety (end) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 50
Juozas ÞILIONIS
Aurelius Augustinus: The Genesis of Moral Evil . . . . . . . . . . . . . . . . 59
Antanas ANDRIJAUSKAS
Nomadology and the Changes in the Fields of Aesthetics . . . . . . . . 67
Virginija JAKIMENKO
Rational Discourse and Argumentation . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 73
Selected Theme
Christoph FLÜELER
Thomas Aquinas on Dreams . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 80
Classics
St. Thomas AQUINAS
Art
Culture
Stasys MOSTAUSKIS. Paintings . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 112
Summa Theologica I, Question 48, The Distinction of Things
in Particular . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 96
Aldona VASILIAUSKIENË
Archbishop Meèislovas Reinys. The Auðra Catholic Secondary
School in Rietavas Implements his Ideas (end) . . . . . . . . . . . . . . . . 124
Valdas PRUSKUS
Junior Opus
Antanas Kaupas: Foresights of the Preservation of National
Identity and Social Concord . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 131
Auðra MALKEVIÈIÛTË
The Unfolding of Sobornost in the Philosophy of Nikolai
Berdiaev (end) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 144
Asta MEÐKAUSKIENË
The Concept of Dignity and Peculiarities of its Preservation
and Cultivation in Democratic Society . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 152
Auðra BIRGELYTË
Sinergetics as Nonlinear Thinking and a Model of Activity . . . . . . . 158
Rima VALINÈIÛTË
The Devotion to the Sacred Heart of Jesus in 18th Century
Lithuania . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 167
Tomas PABEDINSKAS
The Relationship between Performativity and Simulation
in the Postmodern Concept of the Image . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 184
Raimonda NORKUTË
Wooden Sculptures from the 17th and 18th Centuries
in St Anne’s Church in Ðiaulënai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 192
Lina KLUSAITË
Possibilities and Limitations of Theatrical Dialogue in the Context
of the Theory of Speech Acts . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 200
Kamilë RUPEIKAITË
The Symbolism of the Horn in the Bible . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 211
Contributors
223
BRONISLOVAS KUZMICKAS
Gauta 2005-09-30
BRONISLOVAS KUZMICKAS
Mykolo Romerio universitetas
DVASINIS TAUTOS NAIKINIMAS
The Spiritual Extermination of the Nation
SUMMARY
The article considers the question of the physical and spiritual extermination of Lithuania’s population
over the years of the Nazi and Soviet occupations. Lithuanians suffered particularly from the Soviet occupation. From the first days of it, the communist authorities carried out a policy of the denationalisation of
the Lithuanian people, denying the main Lithuanian national values and introducing compulsory communist ideology. Materialism and atheism were an essential part of it, since the Soviet rulers considered religion
to be a direct competitor of communist ideology. By means of ideological indoctrination, the regime tried
to control minds, thus restricting the free development of the personality. On the other hand, due to the
policy of social levelling and the limited opportunities for the realisation of private initiatives, people lost
the motivation for social activity. Under slogans of internationalism, russification and Russian colonisation
were carried out.
Á
moksliniø svarstymø darbotvarkæ
pamaþu ateina tautinio tapatumo ir
pilietiðkumo klausimai. Tai rodo, kad
Lietuvos mokslo visuomenë domisi realiais ar numatomais iððûkiais, kuriuos
mûsø tautai meta spartëjanti tarptautiniø ryðiø ir kitokiø atvirumo formø
plëtra. Bet tai nereiðkia, kad galime pamirðti netolimà praeitá ir tuos „iððûkius“, kuriuos tauta patyrë totalitarinës
okupacijos deðimtmeèiais ir kurie daugumos þmoniø sàmonëje paliko sunkiai
nykstanèius pëdsakus. Tie pëdsakai gali bûti ávardijami kaip lig ðiol besitæsiantis pokomunistinis „ðleifas“, nors kai kuriose srityse, ypaè uþsienio politikoje,
Lietuva jau neabejotinai yra iðëjusi ið
pokomunistinës erdvës – tai liudija mûsø ðalies narystë NATO ir ES. Taèiau
daugelis vidaus gyvenimo reiðkiniø, liu-
RAKTAÞODÞIAI: okupacija, dvasinis naikinimas, ateizmas, socialinë lygiava, rusifikacija.
KEY WORDS: occupation, spiritual extermination, atheism, social levelling, russification.
6
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
MOKSLINË MINTIS
dijanèiø visuomenës moraliná nuosmuká (tai, beje, bûdinga ir kitoms iðsivadavusioms ið komunistinës diktatûros ðalims), rodo sovietinio palikimo gajumà
ir poveiká dabarèiai. Okupacijø deðimtmeèiais buvo paþeistas tautos tapatumas, ypaè tautinë, pilietinë ir moralinë
savimonë, ir dabar tai pasireiðkia ávairiais negatyviais reiðkiniais, pradedant
valdþios ir visuomenës tarpusavio susvetimëjimu, bendruomeniniø ryðiø silpnumu, baigiant politiniu ir teisiniu nihilizmu, ávairiomis korupcijos formomis.
Tai, kà lietuviai patyrë per okupacijø deðimtmeèius, gali bûti ávardijama
genocido terminu, nes tauta buvo naikinama fiziðkai ir dvasiðkai, nors ávairiais okupacijos deðimtmeèiais tai buvo
daroma skirtingais bûdais. Tai akivaizdu, jeigu lyginsim, pavyzdþiui, stalininá ir breþneviná laikotarpius. Daugiau
iðtyrinëtas, moksliðkai apraðytas ir ávertintas yra fizinis Lietuvos gyventojø nai-
kinimas. Dvasinis ir moralinis tautos
naikinimas nuðviestas palyginti maþiau,
nes dvasiniai reiðkiniai yra sunkiau apibrëþiami ir patvirtinami faktais, nors
kaip tik dvasinis genocidas labiausiai
paþeidë tautos savimonæ ir moralæ, tai
ir atsispindi dabarties gyvenime. Dvasinis genocidas, trumpai apibûdinant, yra
þmogaus dvasios naikinimas jà deformuojant ir slopinant, daþniausiai vykdomas kartu su fiziniu genocidu arba kaip
pastarojo tæsimas ir priemonë. Reikia
paþymëti, kad þmogaus dvasià naikina
ne tik totalitaristiniai reþimai, tokie kaip
bolðevizmas ir nacizmas, bet ir kai kurie religiniai sektantiðki fundamentalizmai, reikalaujantys ið savo sekëjø vergiðko paklusnumo ir atsidavimo, prilygstanèio asmenybës paneigimui.
Straipsnyje ketinama svarbesniais aspektais nuðviesti dvasiná mûsø tautos
naikinimà, patirtà per sovietinës okupacijos deðimtmeèius.
FIZINIS IR DVASINIS NAIKINIMAS
Sovietø ir naciø okupacijø metais lietuviø tauta tiek etniniu, tiek ir pilietiniu
poþiûriu buvo naikinama tiesiogine
prasme – fiziðkai naikinamos kai kurios
Lietuvos gyventojø grupës. Nacistiniai
okupantai ir vietiniai jø talkininkai
1941–1944 metais suðaudë ir badu numarino apie 200 000 þydø (apie 94 procentus Lietuvos þydø bendruomenës).
Taip buvo sunaikinta sena ir garsi, savitumu pasiþymëjusi Lietuvos þydø (litvakø) kultûra. Koncentracijos stovyklose buvo kalinama ir naikinama daug lietuviø inteligentø, daugiausia antinacis-
tinio pasiprieðinimo dalyviø, kitø tautybiø Lietuvos gyventojai.
Pirmosios ir antrosios sovietinës okupacijos metais buvo planingai naikinama tremiant, represuojant ir þudant
veikliausia ir sàmoningiausia tautos dalis – ûkininkai, mokytojai, dvasininkai,
kariðkiai, verslininkai, ástaigø vadovai,
politiniø organizacijø nariai, þurnalistai,
profesoriai. Per trumpà laikà buvo suardyta nepriklausomybës metais susiformavusi socialinë tautinio tapatumo sandara, sunaikinti tos sandaros kûrëjai –
ûkinis ir kultûrinis kaimo ir miesto eliLOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
7
BRONISLOVAS KUZMICKAS
tas, sutraukyti bendruomeniðkumà palaikantys ryðiai.
Tautos naikinimas nesiliovë ir vëliau,
pasibaigus stalininiam laikotarpiui, reþimas ðvelnëjo, keitësi represijø pobûdis.
Dauguma iðtremtøjø ir nuteistøjø, iðtvëræ vergiðko darbo, bado ir paþeminimø
metus, buvo pradedami iðleisti á laisvæ.
Bet tai buvo tariama laisvë, nes þmonës
ir toliau buvo pusiau beteisiai. Daugumai buvusiø politiniø kaliniø ir tremtiniø nebuvo leidþiama gráþti á Lietuvà, o
gráþusiems nebuvo leidþiama apsigyventi tëviðkëse, jie nebuvo priimami á
darbà, jø vaikams ir giminaièiams buvo
trukdoma stoti á aukðtàsias mokyklas.
Gráþusieji rado jau nebe tà Lietuvà, kurià prisiminë ir apie kurià svajojo tremtyje, kaimuose neberado ûkininkø, o tik
skurstanèius kolûkieèius.
Fiziná þmoniø naikinimà nuo pat pirmøjø sovietinës okupacijos dienø lydëjo dvasinis naikinimas, pasireiðkæs pirmiausia tam tikros idëjinës pakraipos
autoritetingø ir kûrybingø asmenybiø –
tautinës savimonës skleidëjø þudymu,
trëmimu ir persekiojimu. Tuo neapsiribota, buvo stengiamasi naikinti bei slopinti materialias ir idëjines tautos sàmonës apraiðkas.
Pirmiausia buvo draudþiama ir slopinama visa, kuo pasiþymëjo nepriklausomybës metais brendusi tautinë savimonë – tautinës vienybës idëja, lietuvio kaip
savos valstybës pilieèio sàmonë, istoriniø
ávykiø, ypaè nepriklausomybës kovø, atmintis, vakarietiðka orientacija, religingumas. Buvo atmetamos ir neigiamos tos
moralinës, religinës, kultûrinës vertybës,
kurios buvo tautinës savimonës atrama.
8
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
Ðios vertybës buvo niekinamos kaip
„burþuazinis nacionalizmas“, „keliaklupsèiavimas prieð Vakarus“ ir pan.
Naikinami ne tik tautos prisikëlimo ir nepriklausomos valstybës paminklai ir
simboliai, bet ir visa tai, kas galëjo bûti
ávardijama kaip „burþuazinë kultûra“ –
iðtisi bibliotekø ir muziejø fondai, sudarinëjami draudþiamø knygø sàraðai, steigiami vadinamieji specialieji fondai, á kuriuos patekti buvo galima tik gavus specialø leidimà. Spaudoje, radijuje, knygø
leidyboje taikyta grieþèiausia cenzûra.
Buvo siekiama visiðkai atriboti þmones
nuo viso to, kas galëjo bûti idëjinë atspara reþimo pastangoms „perauklëti“, kas
prilygo siekiui pavergti protus. Visi protinio darbo darbuotojai, ar tai bûtø mokytojas, ar tarnautojas, norëdami eiti savo pareigas, neturëjo alternatyvø – privalëjo besàlygiðkai pripaþinti komunistinæ ideologijà.
Tautos sàmonë patyrë gilià ir skaudþià traumà, buvo staigai nutrauktas ir
sustabdytas atgimusios tautos tapatumo
sàmonës modernëjimas. Eilinis lietuvis
atsidûrë prieð alternatyvà: bûti iðtikimam savo ásitikinimams, bet mokëti uþ
tai galimybës iðlikti profesinëje veikloje
praradimu, neretai rizikuojant ir savo
bei ðeimos nariø laisve, arba ir toliau
dirbti savo darbà, bet nerodyti savo ásitikinimø, o tai buvo tolygu jø atsisakyti
ir buvo suvokiama kaip iðdavystë. Jokiø
tarpiniø variantø, jokiø iðlygø. Bet to,
kad þmogus ramiai dirbtø savo darbà ir
neprieðtarautø reþimui, daþnai nepakako. Visø profesijø specialistai, o ypaè geresni ir pareigingesni, buvo raginami
stoti á partijà, verbuojami slaptaisiais
MOKSLINË MINTIS
agentais, verèiami vieðai pasisakyti prieð
kokias nors „burþuazinës ideologijos“ ar
„nacionalizmo“ apraiðkas ir kitaip dvasiðkai prievartaujami. Kiekvienam tekdavo apsispræsti ir ne visada – pagal savo sàþinës balsà.
Taèiau tai buvo daugiau tik iðorinë,
ideologinë dvasinës prievartos pusë.
Totalitarinis dvasinis genocidas siekë
daug giliau – riboti, ideologiniais motyvais varþyti savarankiðkà màstymà apskritai, slopinti valià ir iniciatyvà,
gniuþdyti asmens orumà ir savigarbà,
kitaip tariant, naikinti tai, kas sudaro
þmogaus kaip laisvos ir moralinæ atsakomybæ jauèianèios asmenybës branduolá. Tokià asmenybæ turëjo pakeisti
„naujasis“ þmogus – ideologiðkai indoktrinuotas individas, kuriam bûdingi
tam tikri màstysenos ir jausenos stereotipai, darantys já lengvai manipuliuojamu masës þmogumi. Vienas ið tokio
„perauklëjimo“ bûdø buvo visuotinio
sekimo ir skundimo atmosfera.
Bet ir toks individas buvo nuvertinamas pabrëþiant kolektyvo pirmumà jo
atþvilgiu, nors kolektyvai taip pat nebuvo savarankiðki, bet akylai stebimi ið vidaus ir iðorës, manipuliuojami. Kolektyvizmo principas buvo tik papildomas
individo kontrolës bûdas. Viena ið individo nuvertinimo sàlygø buvo privaèios
nuosavybës nusavinimas visus sulyginant beteisiðkumo ir skurdo pagrindu.
Dvasinis genocidas yra ne tik þmogaus kaip asmenybës, bet ir tautos kaip
pilietinës visuomenës naikinimas paverèiant jà atomizuota ir beveide individø
mase. Fiziðkai tauta buvo naikinama
laikantis tam tikrø socialiniø ir politiniø „kriterijø“ – represuojami „iðnaudotojai“ ir pan., o ideologinës dvasinio
naikinimo priemonës buvo taikomos totaliai.
OFICIALUSIS MATERIALIZMAS IR PRIEVARTINIS ATEIZMAS
Akivaizdi dvasinio naikinimo iðraiðka buvo visiems sovietiniams pilieèiams
privaloma oficialioji materialistinë pasaulëþiûra, tiksliau, sovietiðkai adaptuotas, t. y. sudogmintas marksizmas, pateikiantis vienpusiðkà pasaulio aiðkinimà, taip pat ir supaprastintà deterministiná istorijos aiðkinimà. Be perstojo propaguojamas marksizmas ilgainiui „nusëdo“ daugelio þmoniø sàmonëje, nes,
kaip teigë Nobelio premijos laureatas
poetas Czeslawas Miloszas, „...visais laikais egzistavo poreikis supaprastintos
pasaulëþiûros, kurià bûtø galima sutalpinti á katekizmà ar populiarià broðiû-
rëlæ“1. Ypatinga marksistinës pasaulëþiûros dalis buvo vadinamasis mokslinis ateizmas. Materializmas ir ateizmas,
pakelti á savotiðkos „valstybinës religijos“ rangà ir kalte kalami nuo pat vaikø darþelio, turëjo auklëti þmogø, atsikraèiusá „religiniø prietarø“ ir iðpaþástantá materialistinæ pasaulëþiûrà kaip
vienintelæ teisingà ir moksliðkai pagrástà. Moksliðkumo sàvoka ideologinës
propagandos tikslais buvo itin aktyviai
eksploatuojama. Buvo organizuotas platus ateistiniø bei mokslo populiarinimo
paskaitø tinklas, sistemingai rengiamos
ateizmo propagandai skirtos konferenLOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
9
BRONISLOVAS KUZMICKAS
cijos, mokyklose steigiami ateizmo bûreliai ir pan.
Tai nebuvo vien laisvamanybës tradicijas tæsianti ðvieèiamojo pobûdþio
veikla. Sudëtinë ateistinës propagandos
dalis buvo iðtisas represiniø priemoniø
arsenalas, taikytas Baþnyèiai, tikinèiøjø
bendruomenëms ir pavieniams tikintiesiems. Inteligentai, tarnautojai rizikuodavo sulaukti dideliø nemalonumø paaiðkëjus, kad jie lanko baþnyèià, krikðtija vaikus, su baþnytinëmis apeigomis
tuokiasi, laidoja artimuosius. Mokytojai
bûdavo ápareigojami priþiûrëti, kad vaikai neitø á baþnyèias, nelankytø ðventø
miðiø. Buvo uþdarinëjamos baþnyèios
(Vilniuje, uþdarytoje Ðv. Kazimiero baþnyèioje 1961 m. ásteigtas Ateizmo muziejus), varþoma veikusiø baþnyèiø ganytojiðkoji veikla siekiant jà kontroliuoti ir ja manipuliuoti. Panaðiai buvo elgiamasi ir su kitø konfesijø iðpaþinëjais.
Ypatingø represijø imtasi prieð katalikø
dvasininkus2. Nesitenkinant vien iðoriniu spaudimu, buvo stengiamasi Baþnyèià griauti ið vidaus, infiltruojant á tikinèiøjø bendruomenes agentus, bandant
uþverbuoti kunigus.
Naikinimo akcija apëmë ir tas kultûros sritis, kuriose bent kiek atsispindëjo
krikðèionybës idëjos. Ið bibliotekø ir muziejø buvo iðiminëjama, naikinama arba
suslepiama specialiuosiuose fonduose
ne tik visokia konfesinë literatûra, bet ir
tai, kas bylojo apie tikëjimà groþinëje,
mokslinëje literatûroje, tapyboje. Ið vieðojo kultûrinio gyvenimo nyko tokios
sàvokos kaip „Dievas“, „malda“, „siela“, „nuodëmë“, „atgaila“, „atpirkimas“,
„iðganymas“, iðreiðkianèios krikðèionið-
10
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
kàjà þmogaus bûties dimensijà. Ateistinës pasaulëþiûros skiepijimas slopino
idealiàjà þmoniø elgesio motyvacijà, buvo iðtrinamos ið þmoniø sàmonës tokios
krikðèioniðkosios paskatos kaip gailestingumas, atleidimas, susitaikymas, artimo meilë. Panaðià funkcijà turëjo atlikti ir materializmas, prisiskiriantis sau
teisæ mokslo vardu neigti dvasinæ tikrovæ kaip substanciná pradà, neigti idealizmà kaip pasaulëþiûrà3.
Ateizmas buvo perdëm negatyvistinë
ideologinë doktrina, kurios paskirtis –
árodinëti ir átikinëti, kad „Dievo nëra“,
kad religija yra „liaudies opiumas“, o
baþnyèia – „iðnaudojimo árankis“. Nebuvo apsiribota tik argumentuojamais árodymais, bet stengtasi formuoti ir atitinkamas jausmines nuostatas, ádiegti neapykantà Baþnyèiai, kunigams, tikintiesiems. Kompartijos nutarimuose, raginanèiuose be paliovos stiprinti ateistinæ
propagandà, bûdavo pabrëþiama, kad
ateizmas turi bûti karingas, bûdavo reiðkiamas nepasitenkinimas dël to, kad
daug inteligentø yra „tik abejingi“ religijai, bet nëra jai prieðiðki, nëra nusiteikæ jos neapkæsti ir su ja kovoti.
Atkaklus religijos neigimas ir ánirtingas Baþnyèios persekiojimas sunkiai paaiðkinami vien politiniais motyvais. Ar
totalitarizmas ir religija yra ið principo
vienas kità neigiantys dalykai – svarstytinas klausimas, nes totalitarinë politinë
valdþia gali paprasèiausiai nesikiðti á religijos dalykus arba stengtis pajungti religijà savo tikslams. Ðiø dienø realybë
yra religinis totalitarizmas islamiðkojo
fundamentalizmo pavidalu. Bolðevikai
nesitenkino politiniu þmoniø pavergi-
MOKSLINË MINTIS
mu, jie siekë kur kas daugiau – paneigti þmogaus dvasiná pradà, kartu ir nelygstamà asmens vertæ, kurià pabrëþia
krikðèionybë, ir ðitaip stengtasi suardyti giliàjà asmenybës integracijà ir palauþti jos dvasiná atsparumà. Tikintis á
Dievà þmogus yra moraliðkai tvirtesnis
ir dvasiðkai atsparesnis, kartu ir laisvesnis politiniø institucijø atþvilgiu, o tai
buvo visiðkai nepriimtina bolðevikinei
valdþiai, siekusiai absoliutaus pilieèiø
paklusnumo. Ðiuo poþiûriu katalikybë
buvo komunizmui itin pavojingas varþovas. Sovietinis „naujasis þmogus“ turëjo bûti toks, kuris tenkintøsi elementariais kûniðkais poreikiais, valstybine
ideologija bei ideologizuota kultûra ir
kuris neturëtø jokiø dvasiniø „kerteliø“,
nesanèiø valdþios kontrolës akiratyje.
Ne veltui áþvalgesni politologai nurodo,
kad vienas ið komunizmo þlugimo
veiksniø buvo tvirta moralinë popieþiaus Jono Pauliaus II laikysena.
Sovietiniai ideologai taip pat gerai
suprato, kad religija yra itin svarbus
tautinio tapatumo savimonæ palaikantis
veiksnys, kad tautiðkumas visur Europoje formavosi kurios nors religijos kontekste, kad ateizuoti þmonës lengviau
pasiduoda rusifikacijai ir sovietizacijai.
Todël ateistinë propaganda buvo skleidþiama kartu su „burþuazinio nacionalizmo“ kritika ir „proletarinio internacionalizmo“ idealais.
Ta propaganda, kuriai buvo pajungta mokykla, spauda, radijas, televizija,
nebuvo per daug veiksminga, beveik
neturëjo poveikio kaime, kur dauguma
þmoniø, kaip ir anksèiau, buvo praktikuojantys katalikai. Vis dëlto ateistinë
propaganda, be perstojo diegta penkias-
deðimt metø, paliko þmoniø sàmonëje
þenklø pëdsakà. Tiksliau pasakius, poveiká darë tai, kad Baþnyèia buvo izoliuota nuo vieðojo gyvenimo ir tik labai
ribotai galëjo plëtoti savo ganytojiðkà
veiklà. Inteligentai, viduriniø ir aukðtøjø mokyklø jaunimas á ateistinius renginius þiûrëjo atsainiai, daþnai su ironija
ir paðaipa, bet tuo pat metu nedaug kà
teisingo galëjo iðgirsti apie krikðèionybæ,
Baþnyèios ir dvasininkijos misijà. Tai
ugdë religiná abejingumà. Vis dëlto universitetuose atsirasdavo dëstytojø, kurie
sugebëdavo ateizmo intencijas „neutralizuoti“, paskaitas paversti savotiðku religijotyrinio pobûdþio ðvietimu ir net
karingojo ateizmo kritika.
Prievartinæ ateizacijà netiesiogiai palaikë ir Lietuvà pasiekusi per visà krikðèioniðkàjá pasaulá besiritanti savaiminës
sekuliarizacijos banga, gerokai keièianti
þmoniø vertybines orientacijas ir gyvenimo áprasminimo bûdus. Sekuliarizmas
nëra tapatintinas su prievartine politizuota ateizacija, tai skirtingos kilmës dalykai, vis dëlto kai kuriais aspektais jø
poveikis þmonëms sutapo. Ir vienas, ir
kitas nusakralino pasaulá, matë já tik
kaip vien materialià realybæ, teigë religijà esant socialinës kilmës reiðkiniu,
propagavo vienokias ar kitokias socialines utopijas. Tarp jaunesniø þmoniø ásitvirtino tokie sekuliarizuotos màstysenos bruoþai kaip religinis indiferentizmas, moralinis reliatyvizmas, vartotojiðkumas, pragmatizmas, hedonizmas. Nureligëjimas plaèiai palietë ir tuos þmones, kurie nepripaþino ateistinës propagandos ir net palaikë Baþnyèià, bet daugiau dël politiniø motyvø, kaip vienintelæ institucijà, nepavaldþià valstybei,
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
11
BRONISLOVAS KUZMICKAS
taip parodydami savo opozicinæ nuostatà. Ne tik valstybinis ateizmas, bet ir kitos, pasaulietiðko pobûdþio prieþastys
lëmë, kad daugelis þmoniø prarado poreiká religiðkai áprasminti net tokias egzistencines realijas kaip mirtis, kanèia,
nelaimë. Persekiojama Baþnyèia neturëjo
galimybës atsiliepti á sekuliarizacijos
mestus iððûkius, negalëjo pradëti su sekuliarëjanèiu pasauliu dialogo, kaip tai
vyko atvirose demokratiðkose ðalyse.
Ðitokiomis aplinkybëmis gausëjo
þmoniø, kurie gyvenime orientavosi tik
á tai, kas jutimiðka, medþiagiðka, daiktiðka, kuriems maþai kà reiðkë ar nieko nereiðkë idealieji motyvai. Tokià orientacijà palaikë ir gyvenimo sunkumai, nesibaigiantys buitiniai trûkumai, o tai skatino „daiktø kultà“, stûmë þmones vogti – tai buvo plaèiai praktikuojama ir beveik toleruojama. Daug kam pagrindiniu
gyvenimo orientyru tapo daugiau ar maþiau ásisàmonintas poþiûris, kad neturi
prasmës tai, kas nëra medþiaginë gerovë, komfortas ir malonumai, nes reali yra
tik „amþinai judanti materija“, nëra nieko aukðtesnio ir ðvento. Hedonistinë
nuostata, neatsveriama aukðtesnës elgesio motyvacijos, buvo viena ið sparèiai
plitusio alkoholizmo prieþasèiø, nors á
ðià ydà þmones stûmë ne tik jø paèiø
dvasinë tuðtuma, bet ir savaip suprantamas malonumø troðkimas.
Aðtuntajame deðimtmetyje pradëta
jausti ir vieðai pripaþinti, kad ne tik kul-
tûroje, bet ir þmoniø santykiuose, visame gyvenime labai trûksta kaþko áprasminanèio, uþpildanèio ir uþbaigianèio.
Tas „kaþkas“ buvo ávardijamas kaip
dvasingumas, atsvara buitiniam materializmui ir daiktø kultui. Tai akivaizdþiai bylojo apie materialistinës pasaulëþiûros, paneigusios dvasià, krizæ. Apie
dvasingumo stokà prabilta raðytojø susirinkimuose, kritikø straipsniuose, etikø seminaruose, net komjaunimo konferencijose, þinoma, gavus tam sankcijà ið
virðaus. Buvo bandoma, nors nelabai
sëkmingai, diskutuoti ir aiðkintis, kas
yra tas dvasingumas, kaip já suderinti su
materialistine pasaulëþiûra, kaip já atgauti, jeigu jis prarastas. Poþiûriai smarkiai skyrësi. Vieniems dvasingumas –
tai gilûs jausmai, kitiems – iðmintis ir
dorovë, tretiems – vaizduotë, dar kitiems – rytietiðka kontempliacija ar net
kokia nors „materialistinë mistika“. Tik
nebuvo kalbama, kad dvasingumo ðaltinis yra sàþinë, melo atsikratymas, teisingumas. Vieni buvo linkæ ieðkoti dvasingumo mene, kiti – moralëje, treti –
gamtoje. Tik nebuvo ieðkoma krikðèionybëje, o jei kas ir ieðkojo, vieðai apie tai
nekalbëjo. Taèiau tikrasis dvasingumas
tada gyvavo anapus oficialiojo gyvenimo, ten, kur iki pat Atgimimo slapta
darbavosi disidentai, pogrindþio literatûros leidëjai ir platintojai, Baþnyèia.
Ðiapus buvo tik bevaisis intelektualizmas, tik dvasingumo imitacijos.
SOCIALINË LYGIAVA
Didelá vaidmená vaidino ir visuomenës uþdarumas, gyvenimo reglamentavimas, galimybiø save realizuoti ribotu-
12
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
mas, socialinë lygiava. Kolûkietis ir darbininkas, tarnautojas ir inteligentas þinojo savo galimybiø ribas. Ryðkesnë indivi-
MOKSLINË MINTIS
duali saviraiðka, originalumas, iðsiskyrimas kuo nors ið aplinkos, ypaè materialinës gerovës poþiûriu, buvo sunkiai toleruojamas, nesiderino su valdiðko kolektyvizmo dvasia. Tiesa, tuo pat metu klestëjo ávairaus pobûdþio ðeðëlinë ekonomika, buvo „pogrindiniø turtuoliø“, kuriø
gerovës ðaltinis daugiausia buvo valstybinës nuosavybës grobstymas bei korupcija, á kurià buvo ásitraukæ ir nomenklatûros sluoksniai. Taèiau daugumos þmoniø tuometiniø galimybiø ribos galëjo
bûti apibûdinamos taip: darbas, nereikalaujantis didesniø pastangø, kuklus atlyginimas, toks pat kuklus butas, keletà
metø stovëjus eilëje jam gauti, kolektyvinis sodas, taip pat gautas palaukus eilëje, ir kaip prabangos dalykas – lengvasis
automobilis, valdþios malone gavus „paskyrà“, o finalas – kukli pensija senatvëje. Áprastas kasdienybës ritualas – stovëjimas eilëse prie maisto produktø.
Taigi gyvenimo galimybës buvo minimalios, bet beveik garantuotos, nors ir
su sàlyga, kad esi lojalus valdþiai. Todël socialinis saugumas daugumai þmoniø nekëlë rûpesèio. Nomenklatûra, taip
pat dalis mokslinio ir kûrybinio elito galëjo sau leisti daugiau, retkarèiais net iðvykti á uþsiená, bet tik árodþius, kad esi
„politiðkai raðtingas“ ir patikimas. O eilinis pilietis iðvykti á uþsiená, ypaè á „kapitalistiná pasaulá“, ten pasidairyti ir palyginti, praktiðkai neturëjo jokiø galimybiø. Akiraèio ribotumas buvo esminis
politinio lojalumo bruoþas, pasaulio nematæs þmogus lengviau patiki propaganda, o tai valdþiai itin rûpëjo. Todël
ir pasiekus palyginti aukðtesnæ materialinæ gerovæ (tai paprastai bûdavo áma-
noma tik „ðeðëliniais“ bûdais), gyvenimo kokybë nekilo, nes þmogus negalëjo atvirai naudotis savo turtu, buvo apribota jo iniciatyva, be to, nebuvo tikras,
kad vienà dienà nebus „demaskuotas“
ir apkaltintas.
Daþnas individas jautësi atsidûræs
savotiðkai prieðtaringoje situacijoje: iðoriðkai varginamas darbo ir buitiniø
sunkumø, jis tuo pat metu jautë vidiná
neuþimtumà, nuobodulá ir nepasitenkinimà, nes negalëjo produktyviai realizuoti savo jëgø, pagerinti savo materialinës padëties. Tokia prieðtaringa savijauta ilgainiui slopino asmenybës savarankiðkumà ir spontaniðkumà. Þmoniø
asmeninës saviraiðkos ribotumà oficialioji propaganda „teisino“ be paliovos
skelbdama, kad partija ir vyriausybë
dienà ir naktá rûpinasi darbo þmoniø
gerove. Tai reiðkë, kad lojaliam pilieèiui
dera pasyviai laukti ir tenkintis tuo, kà
siûlo valdþia. Pilietinis aktyvumas buvo
pageidautinas tik atsiliepiant á kokias
nors valdþios skelbiamas akcijas. Savaiminis aktyvumas buvo nepageidaujamas ir varþomas. Formavosi „sovietinis
þmogus“, manantis, kad jo gyvenimo
gerove rûpinasi ir privalo rûpintis valstybë, visuomenë, kolektyvas, bet ne jis
pats. Ið tikrøjø pats jis ir norëdamas nedaug kà galëjo padaryti.
Nesavarankiðkumas, priklausomybë
nuo valdþios, taip pat gyvenimo sunkumai ir baimë darë savo. Net ir suprantant ideologijos melà ir neprarandant
kritiðko proto, buvo sunku rasti, kuo tà
melà atsverti, beveik nebuvo galimybiø
iðgirsti objektyvesniø vertinimø, nebuvo
su kuo palyginti. „Dirbtinio neveikluLOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
13
BRONISLOVAS KUZMICKAS
mo“ sàlygomis negalëjo bûti ugdomos
tokios individo savybës kaip savarankiðkumas, veiklumas, iniciatyvumas, atsakomybë, be kuriø sunkiai tegalima iðgyventi dabar, laisvos rinkos visuomenë-
je. Neámanoma klasinës neapykantos ir
aklo pasitikëjimo valdþia propagavimo
suderinti su konstruktyvia asmenybës
saviraiðka ir aukðtesnëmis vertybinëmis
paskatomis4.
RUSIFIKACIJA
Destruktyvø poveiká dvasinei þmoniø bûklei darë ir sovietinë tautø maiðymo politika, dangstoma „tautø draugystës“ ir internacionalizmo ugdymo lozungais. Su lozungø turiniu tai turëjo
maþai kà bendro, nes tuo pat metu respublikose buvo ribojamas tautiniø kalbø vartojimas, varþoma kultûrinë raiðka, slopinama tautø savimonë, perraðinëjama jø istorija. Prieraiðumas gimtajam kraðtui ir jo tradicijoms buvo traktuojami kaip vietininkiðkumas, o jam
buvo prieðinama tariama „didþiøjø statybø“ romantika ir ðalies platybës – tai
puikiai iðreiðkë ir propagandinës dainos
þodþiai: „Mano adresas – ne namas ir
ne gatvë, mano adresas – Sovietø Sàjunga“. Ta politika buvo vykdoma per visà sovietiná penkiasdeðimtmetá ne vien
propagandos, bet ir prievartos priemonëmis. Stalininiu laikotarpiu buvo deportuojamos iðtisos tautos, „atðilimo“ ir
„sàstingio“ metais buvo plaèiai vykdomas industrinis kolonializmas, per visus
okupacijos deðimtmeèius – vadinamasis
„visasàjunginis“ jaunøjø specialistø
skirstymas ir pan.
Ir propagandos, ir faktiðko tautø maiðymo tikslas buvo silpninti tautø savimonæ, formuoti daugiatautæ, o tiksliau, savotiðkà betautæ visuomenæ, susidedanèià
ið pamirðusiø savo etninæ kilmæ ir kultû-
14
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
rines ðaknis individø, t. y. sovietiðkø kosmopolitø, nors pats kosmopolitizmas buvo kritikuojamas. Daugiatautiðkumas nebuvo tapatus multikultûriðkumui, bûdingam demokratiðkoms daugiatautëms
ðalims, visø sovietiniø tautø kultûroje turëjo bûti laikomasi tø paèiø ideologiniø
stereotipø, visur buvo privalu laikytis
materialistinës ateististinës pasaulëþiûros, marksistinio istorijos aiðkinimo. Atitrûkæs ar atitrauktas nuo gimtøjø ðaknø
individas buvo ne toks atsparus valstybinei propagandai, lengviau tikëjo oficialiuoju melu, buvo ne toks atsparus ir
rusifikacijai, kuri buvo reikðmingas sudëtinis sovietinio þmogaus formavimo
aspektas. Internacionalizmas ið esmës
buvo palenktas rusifikacijai, paprasèiau
tariant, buvo tiesiog ideologinë rusifikacijos priedanga. Internacionalistu paprastai buvo laikomas rusiðkai kalbantis
individas, o á pastangas kalbëti tik „savo kalbomis“ buvo þiûrima kaip á smerktinà „nacionalizmà“.
Rusø kalba, brukama per spaudà, radijà, kinà, mokyklas, diegiama kaip „visiems suprantama“ tautø bendravimo
priemonë, „didþiosios rusø tautos kalba“ pamaþu darësi valstybine kalba,
nors oficialiai tai nebuvo skelbiama. Ji
vis labiau ásitvirtino vieðajame gyvenime. Daugelyje ámoniø ir ástaigø doku-
MOKSLINË MINTIS
mentacija buvo raðoma rusiðkai, tautiðkai miðriuose kolektyvuose oficialiai
bendraujama taip pat paprastai buvo
rusø kalba. Paskutiná deðimtmetá mokslo darbai, disertacijos, tarp jø ir lituanistine tematika, turëjo bûti raðomi rusø
kalba arba verèiami á jà. Ja buvo bendraujama su kitø tautø þmonëmis, ne
tik su rusais. Didelë dalis rusø imigrantø, ypaè einantys ámoniø vadovø pareigas, Lietuvoje jautësi ir elgësi kaip uþkariautojai, atvirai ignoravo ir niekino
lietuviø kalbà, reikalaudavo kalbëti „visiems suprantama“ arba tiesiog „þmoniðka kalba“.
Lietuviø kalba atsidûrë silpnesniosios padëtyje, buvo pamaþu stumiama
ið vieðojo gyvenimo ir daroma humanitarinës kultûros, privataus ir ðeimyninio bendravimo priemone. Dauguma
lietuviø gerai kalbëjo rusiðkai, tapo
dvikalbiais, lengvai pereidavo prie rusø kalbos. Be to, lietuviø kalba patyrë
rusø kalbos poveiká, á jà skverbësi rusicizmai.
Kalbinë rusifikacija vyko kartu su
kultûrine. Varþant lietuviðkà spaudà ir
groþinës bei mokslinës literatûros lietuviø kalba leidybà, paþintis su pasauline
kultûra, kaip ir lietuviø kultûros iðëjimas á pasaulá, buvo ámanomi ið esmës
tik per rusø kalbà. Prie to prisidëjo ir
mokykliniai vadovëliai. Lietuvos istorija juose buvo nuðvieèiama tendencingai,
kaip Rusijos istorijos dalis, negatyviai
traktuojama visa, kas bylojo apie lietuviðkojo valstybingumo tradicijà. Buvo
numatyta mokyklø rusifikacija, pradedant ir pleèiant kai kuriø dalykø dëstymà rusiðkai.
Apibendrinant galima pasakyti, kad
totalus ideologinis spaudimas kartu su
kitais sovietinës tikrovës aspektais buvo
gana veiksmingas dvasinës prievartos
bûdas, kuriuo sovietinis reþimas stengësi ugdyti vadinamàjá „naujàjá þmogø“.
Lietuvoje tai reiðkë pirmiausia pastangas iðtrinti ið þmoniø sàmonës tai, ko
buvo turtinga nepriklausomoje Lietuvoje susiformavusi tautinë savimonë, ir
ádiegti sovietinio tapatumo savimonæ.
Konkreèiau kalbant, tai reiðkë pastangas
vietoje lietuviðkos pilietinës sàmonës
ádiegti sovietinio pilieèio sàmonæ, tautines vertybes pakeisti klasinëmis ir tautos istorijà traktuoti kaip klasiø kovos istorijà, lietuviðkàjá patriotizmà ir tautinæ
iðtikimybæ pakeisti internacinalistiniu
kosmopolitizmu ir sovietiniu patriotizmu, o religiná gyvenimo áprasminimà –
ateistine pasaulëþiûra ir t. t. Ið lietuviðkojo tautinio tapatumo geriausiu atveju
turëjo likti tik iðorinë atributika.
Iki galo pasiekti ðiø tikslø nepavyko,
bet kelis deðimtmeèius nenukrypstamai
vykdyta sovietizacija daugumos Lietuvos þmoniø sàmonëje paliko þenklius
pëdsakus. Sovietizacijos poveikio sunkiai
pavyko iðvengti net tiems, kurie sàmoningai stengësi jai atsispirti. Maþai kas ið
lietuviø virto rusakalbiais internacionalistais, bet daug kas „nulietuvëjo“, tapo
abejingi tautinëms vertybëms, o kai kas –
ir „lietuviakalbiais rusais“. Nedaug kas
pasidarë iðtikimais okupacinës valstybës
pilieèiais, bet daug kas ið esmës prarado
pilietiðkumo apskritai sampratà, todël
dabar sunkiai suvokia ir kà reiðkia bûti
savos valstybës pilieèiu. Maþai kas tapo
ásitikinusiais materialistais, juo labiau kaLOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
15
BRONISLOVAS KUZMICKAS
ringais ateistais, bet daugelis nukrikðèionëjo, tapo religiniais indiferentais, „buitiniais“ materialistais. Dauguma nepripaþino sovietinio propagandinio melo,
bet vis dëlto prarado gebëjimà skirti já ir
vertinti tiesà. Dauguma iðsaugojo savo
asmeniná orumà ir savarankiðkumà, bet
vis dëlto prarado veiklumà, iniciatyvà,
asmeninæ atsakomybæ. Tai bruoþai, kurie
bûdingi „socialistinës nacijos“ atstovams.
Literatûra ir nuorodos
11
12
13
14
Cz. Milosz. Gimtoji Europa. – Vilnius, 2003,
p. 109.
Br. Kuzmickas. Totalitarizmas ir inteligentija
// Logos, 2004, Nr. 41, p. 12–13.
Pr. Vytënas. Materialistinis nuþmoginimas //
Tëviðkës þiburiai, 1986, Nr. 16, 17, 18, 19, 20.
„Visi mëginimai pakeisti religiná tikëjimà ir pa-
triotizmà klasinës neapykantos instinktais, materialinës gerovës ir, kraðtutiniu atveju, asmeninës valdþios troðkimu, paskatino ne didvyriðkumà ir pasiaukojimà, bet bailaus átûþio ir
begëdiðko grobimo veiksmus.“ – À. Èçãîåâ.
Ïîëîïûòíûé íàðîä // Íîâîå âðåìÿ, 1990, 44,
ñ. 42.
Stasys MOSTAUSKIS.
Angelas. 2005. Akrilas, drobë. 110 × 70
16
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
MOKSLINË MINTIS
Gauta 2005-03-28
Pabaiga. Pradþia „Logos“ Nr. 42
JONAS BALÈIUS
Kultûros, filosofijos ir meno institutas
A. MACEINA – TAUTOS IR TAUTIÐKUMO
UGDYMO FILOSOFIJOS KÛRËJAS
Antanas Maceina: Author of the Philosophy of
Nationality and National Upbringing
SUMMARY
The author of the present article examines views expressed by Antanas Maceina (1908–1987), a famous Lithuanian philosopher of the interwar period and professor at Kaunas University, on the prerequisites and preconditions for the formation of nationality, national identity, and the national state. Maceina
belongs to the group of Lithuanian philosophers who were raised as personalities and intellectuals in
the independent Lithuanian Republic. After graduating from Kaunas University, he continued his studies abroad. After World War II, he settled in West Germany and took teaching positions in German
universities.
The theoretical analysis of this article focuses on the doctoral thesis by Maceina, subsequently published as an extensive 677-page study, The National Upbringing, which gives an exhaustive survey of
the theoretical problems in question.
V
isø ðiø jausmø etiná ir estetiná pobûdá bei ðiø jausmø turiná þmogus
galutinai ásisàmonina tik bûdamas jau
suaugæs. Kartu tai tampa ir jo, kaip asmenybës, dorovinæ vertæ bei prasmæ turinèiais dvasiniais iðgyvenimais, tikruoju, o
netetai – ir vienineliu jo dvasios turtu.
„Vaikas labiau pergyvena savuosius fi-
ziniu bûdu. Jaunuolis yra labiau su jais
susiriðæs dël psichologinës átakos. Bet
tik subrendæs þmogus pajauèia etiná ryðᓠ(5, 8, p. 73).
Tokio paties pobûdþio, t. y. per savuosius, tëvø namus, artimiausià jiems
aplinkà, gamtà, kaimynus, paproèius ir
t. t. tokio paties „pietistinio pobûdþio ágy-
RAKTAÞODÞIAI: tautiðkumas, tautinis tapatumas, patriotizmas, valstybë, nacija, nacionalizmas, kultûra.
KEY WORDS: nationality, national identity, patriotism, state, nation, nationalism, culture.
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
17
JONAS BALÈIUS
ja ir tëviðkë. Be ontologinio ir psichologinio ryðio, subrendæs þmogus dar jauèia moralinæ jungtá, kuri riða já su tëviðke. …Tëviðkë ið esmës yra suriðta su tëvais. Kur nëra tëvø, ten nëra ir tëviðkës“
(5, 8, p. 73).
Vadinasi, jeigu, anot A. Maceinos,
„etinis þmogaus santykiavimas su tëviðke atbaigia jo ryðá su ðia vertybe ir kartu atskleidþia josios esmæ“ (5, 8, p. 75),
tai kas ir kaip tà patá sàlygoja ir lemia
þmogaus santykiuose su tëvyne, valstybe, kultûra ir t. t.?
Á tai A. Maceina atsako taip: „Á tëvynæ einama tik per tëviðkæ. Tëviðkë darosi pagrindas ne tik þmogiðkajam asmeniui, bet ir Tëvynei“ (5, 8, p. 77). Mat, jeigu tëviðkë, pasak A. Maceinos, „yra tik
iðplëstas ðeimos namas“, tai tëvynë – „iðplëstoji tëviðkë“ (5, 8, p. 77). Ið èia kylas
ir trejopas þmogaus ryðys su tëvyne.
Kitaip tariant, apie visa tai, kà màstytojas yra kalbëjæs ankstesniuose savo
monografijos skyriuose, dabar yra suglaudþiama ir apibendrinama. Tai – ir
teritorija, ir gamta, ir tauta. „Teritorija tëvynës sàvokon áeina kaip esminis elementas.
Kur josios nëra, ten nëra ir tëvynës“ (5,
8, p. 77–78).
Kartu monografijos autorius pripaþásta, jog „gamta arba þemë dar nëra
pati tëvynë, kaip ji nëra në tëviðkë.
…Mes esame prisiriðæ prie ðalies gamtos tik dël to, kad joje gyvena ir veikia
mûsø tauta“ (5, 8, p. 78). Vadinasi, tëvynë taip pat yra „þemë, kurioje tauta yra
susiradusi pastovià tëviðkæ, kuri ne tik
ðimtameèio darbo yra perkeista ið laukinës bûties á begalinës vertës gërybæ,
bet taip pat ankðtai suriðta su tautos is-
18
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
torija ir jausmø gyvenimu. ir dël to tapusi ne tik ekonomine, bet ir idealine
vertybe“ (5, 8, p. 78).
Negalima nesutikti ir su kita A. Maceinos mintimi, jog tik tautos gyvenimas
ðalyje áprasmina gamtà ir palieka joje ðios
didþios prasmës pëdsakø. „Pilies griuvësiai, piliakaliniai, ðventovës, valdovø rûmai – visa tai kalba apie tautos praeities
þygius, o dabartiniai darbai toliau tæsia
gamtos perkeitimà“ (5, 8, p. 78–79). Remdamasis E. Dévaud mintimi, A. Maceina pritaria, kad „Tëvynë yra gamtinë ir
visuomeninë aplinka, kur tapo tai, kas
yra, ir kur tampa tai, kas bus“ (5, 8, p. 79).
Tëvynë – tai toji erdvë, kurioje bûtuoju
laiku veikë mûsø protëviai, erdvë, kuri
sulaistyta jø krauju, kuris dabar pats veikia toje erdvëje, perduodamas tarsi brangiausià laiko estafetæ ið praeities á dabartá, ið mirusiøjø – gyviesiems kaip Tëvynës istorijà per kalbà, religijà, paproèius
ir þygdarbius. „Tëvynë tuo bûdu, kaip
yra pasakæs P. de Lagrande’as, tampa
etine galybe“ (5, 8, p. 79). Kaip tik dël to
ir mirtis uþ tëvynæ, jos laisvæ ir neprikausomybæ yra ðventas dalykas.
Cituodamas graþià, vaizdingà G. Fichte’s mintá, A. Maceina tai pat sako, kad tëvynë þmogui visada atrodanti kaip ,,þemiðkosios amþinybës laidas“ (5, 8, p. 80).
Vadinasi, bûdama konkreti teritorija,
kuri per ðimtmeèius, o gal ir per tûkstantmeèius, yra patyrusi visø joje gyvenusiø tautø arba vienos kurios nors tautos gyvenimo þygiø istorinæ svarbà ir
prasmæ, kartu tampa ir visø ðiø ávykiø
veiksmo bei laiko vieta, kurios kitos tokios nëra niekur – visame likusiame pasaulyje. Dël tos paèios prieþasties ði vie-
MOKSLINË MINTIS
ta, ði teritorija kaip tik ir tampa ðalimi,
kurioje visa tai galima ne tik prisiminti,
atrasti, bet ir pratæsti, nes tik „tautos gyvenimo þygiai iðskiria ðità ðalá ið visumos ir suteikia jai specifiniø bruoþø;
tauta savo darbais duoda ðaliai rûðiná
skirtumà ir tuo bûdu padaro jà tëvyne“
(5, 8, p. 81). O pastaroji, t. y. tëvynë,
„darosi nepakartojama ir nepakeièiama,
kaip nepakartojama ir nepakeièiama yra
ir pati tauta“ (5, 8, p. 81).
Ðiuo teiginiu ið esmës galima bûtø
A. Maceinos pateiktà tëviðkës ir tëvynës
sàvokø analizæ ir uþbaigti. Taèiau tuo ðá
straipsná uþbaigus, liktø neaiðki, neaptarta, neávardinta ir napibrëþta kita
A. Maceinos veikale itin reikðminga ir
nemaþai vietos jo monografijoje uþimanti sàvoka, kurià màstytojas ávardija kaip
nacijà.
Akivaizdu, kad nei A. Maceina, nei,
tuo labiau, jo mokytojas ir ðio jo darbo
vadovas prof. S. Ðalkauskis, niekada netapatino, neplakë á vienà vaizdiná ar sàvokà tautos, valstybës ir nacijos.
Skirdamas labai daug vietos filosofinës
pedagogikos, susijusios su tautinio ir dorovinio auklëjimo, patriotizmo ir þmoniðkumo ugdymo problemomis, A. Maceina vis dëlto ðiame savo darbe neapeina
ir tokiø klausimø kaip nacijos kilmës,
genezës, tautiðkumo ir nacionalumo ugdymo uþdaviniø bei su tuo susijusiø kitø problemø aptarimo. Visa tai vienokiu
ar kitokiu aspektu atsispindi ir kaip aktualija keliama ketvirtojoje A. Maceinos
monografijos dalyje, kuri taip ir pavadinta – nacionalinis auklëjimas.
„Tautos iðsivystyme, – raðo A. Maceina, – galima pastebëti trejetà pagrin-
diniø tarpsniø. Visø pirma tauta formuojasi. Rasë, gyvenamoji aplinka ir istorinis likimas jungia paskirus individus
á vienà grupæ, kuri, ágijusi pastoviø
bruoþø , virsta tauta“ (5, 8, p. 290). Taèiau èia pat autorius pabrëþia, jog tuo
metu „tam tikra prasme“ tautos dar nëra. Ðá laikotarpá A. Maceina apibrëþia
kaip tautinio tapimo tarpsná; tarpsná todël,
kad, jo nuomone, ðiuo laikotarpiu tauta
yra susiformavusi tik „ið virðaus“, t. y.
iðoriðkai, formaliai ir dël tos prieþasties
intensyviai vis dar tebebræsta savo viduje. „Ji ugdo savo individualybæ ir
rengia jà kultûriniams þygiams; iðsivysto jos tautinës ypatybës, kyla tautinis
susipratimas ir patriotinis nusistatymas“, – pabrëþia autorius (5, 8, p. 290).
Tuo tarpu tautinio brendimo laikas, A.
Maceinos nuomone, pasibaigia kaip tik
tada, kai „tauta apreiðkia tautinæ savo
individualybæ kultûriniais þygiais. Ji sukuria aukðtos vertës mokslà ir menà; ji
aktyviai dalyvauja þmonijos gyvenime
ir vykdo tam tikrà savo uþdavinᓠ(5, 8,
p. 290).
Ið tikrøjø, jeigu ðie A. Maceinos teiginiai yra moksliðkai pagrásti ir teisingi,
tuomet reikia pripaþinti, jog lietuviø
tauta Maþojoje Lietuvoje galutinai susiformavo tik nuo K. Donelaièio laikø, tuo
tarpu Didþiojoje Lietuvoje ðis procesas,
A. Maceinos akcentuojama prasme, vis
dar nëra pasibaigæs, kadangi nieko panaðaus á K. Donelaièio didájá kûriná – didaktinæ poemà Metai, áeinanèià á pasaulio tautø kultûros lobynà, mes vis dar
neturime: visi kiti lietuviø tautos „kultûriniai þygiai“ tebëra tik reikðmingesni ar ne tokie reikðmingi vietinës, o ne
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
19
JONAS BALÈIUS
pasaulinës, veiklos stebuklai. Tiesa, á
tam tikrà iðskirtiná reikðmingumà galëtø pretenduoti nebent A. Baranausko Anykðèiø ðilelis; tuo tarpu technikos,
aukðtosios technologijos iðradimø srityje europiniu ir pasauliniu mastu bus iðgarsëjæs nebent tik buvæs þemaièiø bajoras LDK kariuomenës artileristas K. Simonavièius (apie 1600–1651), tikriau,
jo veikalas Didysis artilerijos menas.
Dailëje tokia garsenybë, be abejo, yra
M. K. Èiurlionis.
Kaip tik todël, atsiþvelgdamas á maksimalistinius A. Maceinos, kaip kultûrologo, reikalavimus, að ir siûlyèiau pasilikti ne prie A. Maceinos, o prie ðiame
darbe mano keliamos nuomonës, jog tauta, ypaè baltai, savo istorinio vystymosi
kelyje yra praëjusi keturis pagrindinius
savo raidos etapus: etoso, apimantá ankstyviausiàjá – visø baltø genèiø bei giminiø gyventàjá laikà bei jø teritoriná arealà; etnoso – lietuviø genèiø ir giminiø gyventàjá laikà bei teritoriná arealà; lietuviø
tautos – LDK kaip valstybës, vëliau – bajorø respublikos; ir pagaliau – Lietuvos
Respublikos, kurios egzistavimo metu ji
kaip tik ir tapo nacija.
Taèiau A. Maceina, remdamasis Vakarø autoritetais, laikosi prieðingos nuomonës: „Pirmàjá tautos gyvenimo tarpsná galima pavadinti, Fr. Meineckës þodþiais ,,augaliniu ir neasmeniniu buvimu“, antrà – tautinio ,,Að“ suvokimu,
kuris reikalauja iðvidinio subrendimo, ir
treèià – tautinio ,,Að“ apsireiðkimu. Pirmajame tarpsnyje vyrauja prigimtis,
antrajame prigimtá papildo kultûra, treèiajame – kultûra prigimtá apvalo“ (5, 8,
p. 290–291).
20
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
Tokiu bûdu, pasak A. Maceinos, „nuo
kûrimosi – per brendimà tauta áþengianti
ir á kûrybà, o ið rasinës individø grupës
ji iðsivystanti á nacijà“ (5, 8, p. 291).
Akivaizdu, jog bûtent taip traktuodamas etnosà, A. Maceina paneigia pamatinæ visoms þmogiðkosioms bûtybëms tiesiog neiðvengiamà ir neámanomà jø buities ir bûties, kaip grynai þmogiðkosios egzistencijos ypatybæ – kultûrà ir su ja susijusià, jà atspindinèià, áprasminanèià vertybiø sistemà. Akivaizdu ir
tai, jog nacionalumà, kaip ir paèià nacijos sàvokà, A. Maceina taip pat suvokia
ir traktuoja kultûrologiðkai, o ne politiðkai
ar sociologiðkai.
Ir nors visiðko aiðkumo ir nuoseklumo visais ðiais klausimais nëra, nekyla
abejoniø, jog nacija A. Maceinai reiðkia
ne tautos pasiektà politiná, o kultûriná ir
doroviná lygmená bei subrendimà. „Þodis nacija ðiandien yra vartojamas dvejopa prasme. Vienu atveju juo vadinama tauta kaip politinis vienetas, kurio
jungtimi yra valstybë. Ðiuo atþvilgiu
kiekviena tauta, ágijusi nepriklausomumà, tampa nacija. Kitu atveju nacija reiðkia kultûriná vienetà, kurio jungtimi yra
aukðta tautinë kultûra. Ðita pastaràja
prasme ne kiekviena tauta yra nacija,
nors kiekviena ja gali ir turi tapti. Pirmasis nacijos supratimas yra daugiau vartojamas politikø ir teisininkø, antrasis –
daugiau kultûros filosofø. Ðia pastaràja prasme ir mes ðità þodá vartosime“
(5, 8, p. 291).
Vadinasi, kaip kultûrologui ir kaip
pedagogui A. Maceinai ir ið tikrøjø yra
parankesnis bûtent ðis pastarasis nacijos
supratimas bei konceptualinis jos pa-
MOKSLINË MINTIS
grindimas, apibendrinimas. Taèiau ið
tikrøjø bûtent toks ðios sàvokos suvokimas ir interpretavimas labai supainioja,
supinklioja ir patá ðá reiðkiná, kadangi
ðiuo pastaruoju atveju jis pasidaro vien
tik subjektyviai apibrëþiamas bei ávardijamas. Pavyzdþiui: „Nacija visø pirma yra
subrendusi ir kultûringa tauta. Tauta
taip santykiuoja su nacija kaip individualybë
su asmenybe. Kiekviena tauta yra tautinë individualybë, bet ne kiekviena yra
tautinë asmenybë“ (5, 8, p. 291).
Taigi, kaip matome, psichologijos ir
etikos terminø bei sàvokø vartojimas, kai
kalbama apie tautà, o juo labiau – apie
nacijà, ið tikrøjø vargu ar yra kuo nors
pagrástas, iðskyrus asmeninæ A. Maceinos, kaip kultûrologo ir kaip pedagogo,
nuomonæ. Kad bûtø suprantamiau, kodël nacijos vis dëlto negalima tapatinti
nei su kultûrologija, nei su etika ar pedagogika, palyginimui pateiksiu daug
paprastesná negu kad tauta ir kultûra pavyzdá: kadangi A. Maceina, kaip ir jo
mokytojas S. Ðalkauskis bei didesnioji
dalis kitø tarpukario laikø Kauno universiteto profesoriø, laikësi nuomonës,
kad tauta – tai kolektyvinë individualybë, pabandykime nustatyti, kas tokiu atveju bûtø, pavyzdþiui, Leninas, Stalinas
ir Hitleris: individai ar asmenybës?
Atsakymas á ðá klausimà, be abejo,
priklausys nuo to, kokias psichologines
bei dorovines ðiø „vadø“ ir þmogþudiø
charakteriø ypatybes mes iðkelsime ir
apibrëðime kaip pagrindines, svarbiausias, o kurias – ne. Jeigu tik jø verþimàsi prie uþsibrëþto tikslo, nesirenkant
priemoniø, tada taip, jie – asmenybës.
Jeigu dorovinius principus, kuriuos jie
skelbë, laikësi ir kitus vertë tai daryti,
tuomet – ne.
Su tautomis ir su nacijomis ðitaip
„þaisti“ ne tik kad negalima, bet ir labai pavojinga. Pavojinga todël, kad, pavyzdþiui, Kanto, Herderio, Goethe’s,
Beethoveno ir kitø didþiøjø asmenybiø
gyvenamà Vokietijà, pagal A. Maceinos
koncepcijà, turëtume laikyti nacija, o
Hitlerio laikø – jau nebe.
Kita vertus, bûtent Hitleris savo dvasios, intelekto ir „dorovines“ orientacijas, atëjæs á valdþià, ne tik primetë savo
tautai, bet ir ji pati, demokratiðkai já iðrinkdama Vokietijos kancleriu, visa tai
patvirtino kaip savàsias, t. y. nacionalines, politines ir dorovines tuometinës
vokieèiø tautos ir valstybës vertybes.
Tà patá, beje, galima pasakyti ir apie
bolðevikus, nors pastarieji á valdþià ir
atëjo perversmo bûdu; problema èia tik
ta, kad niekas Kerenskio vyriausybës tuo
lemtinguoju momentu ne tik kad negynë kaip Rusijos demokratijos iðkovojimo,
bet në neketino to daryti. „Devintà valandà vakaro bolðevikø jûreiviai ið kreiserio ,,Aurora“ paleido tuðèiø sviediniø
salvæ Þiemos rûmø link. Ið Petropavlovsko tvirtovës buvo iððauta apie 30 sviediniø; maþdaug 11 valandà du ið jø pataikë á Þiemos rûmus. Dauguma juos gynusiø vyriausybës kareiviø jau buvo pasitraukæ; minia plûstelëjo, pamaèiusi, kad
pasiprieðinimo nëra. Jokio ,,Þiemos rûmø ðturmo“ neprisireikë – tai vëliau sukurtas prasimanymas“ (2, p. 916).
Pridursiu: yra þinoma, kaþkas minioje tuo metu paskleidë gandà, kad Þiemos rûmø rûsiuose tebëra pilna reèiausiø rinktiniø vynø. Liumpenø gauja ir
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
21
JONAS BALÈIUS
surengë Þiemos rûmø „pogromà“, kurio rezultatai – liumpenø pridergtos ir
sudauþytos kriðtolo, kiniðko porceliano
vazos, vertingø meno kûriniø vogimas
ir naikinimas taip piktino M. Gorká.
Taèiau bene baisiausia buvo tai, jog
po ðios siautulingos nakties – vadinamojo Þiemos rûmø ðturmo – petrogradieèiai, kaip, beje, ir visa Rusija, pagiriojo dar labai ilgai ir sunkiai – iðtisus
73 metus!
Gráþtant prie analizuojamø A. Maceinos tekstø bei teiginiø analizës, reikia pasakyti, kad jo, kaip filosofo, supratimas
apie nacijà ir valstybæ, jø tarpusavio sàveikà bei priklausomybæ neabejotinai yra
sàlygojamas iðankstinio A. Maceinos
koncepcijos turinio ir ið jo iðplaukianèiø
edukologiniø, kultûrologiniø tikslø. „Sava valstybë nëra bûtina nacijai bûti, bet
ji yra bûtina nacijai tapti“, – pabrëþia filosofas, kalbëdamas apie nacijos ir valstybës tarpusavio santykius. Pasak A. Maceinos, „tauta, syká tapusi nacija, gali gyventi ir be valstybës. Bet tauta negali tapti nacija be valstybës“ (5, 8, p. 295).
Tokie ir á juos panaðûs teiginiai ið
tikrøjø dekonceptualizuoja ir paèià ðià
problemà, paverèia jà bei jos nagrinëjimà besaikiu tuðèiaþodþiavimu, vaizdingø apibrëþimø vaikymusi ir pan. Dar
keisèiau yra tai, kad minëtajai savo minèiai patvirtinti, jog nacija galinti egzistuoti ir be valstybës, A. Maceina kaip istoriniu faktu bando pasiremti, pavyzdþiui, Graikijos istorija. „Yra daug pavyzdþiø, kai nacijos neteko savo valstybës ir vis dëlto liko nacijomis (pvz., senovës graikai). Bet nëra në vieno pavyzdþio, kad tauta, neturëdama valstybës,
bûtø tapusi nacija“ (5, 8, p. 295).
22
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
Taip teigdamas, A. Maceina ið tikrøjø ne pasiremia, o kaip tik prieðingai –
prieðtarauja istorijai ir jos logikai: juk jeigu tautos, kurios, pasak jo, kaip kad senovës graikai, kaþkada jau buvo nacijos
ir toliau be savos nacionalinës valstybës
gali jomis iðlikti, tuomet kuriems galams
tiems patiems graikams arba, pavyzdþiui, kad ir lietuviams, nuolat per visà jø istorijà prisireikë kovoti dël savo
nepriklausomybës?
Kam tokiu atveju, pavyzdþiui, lietuviams, patekusiems á Rusijos imperijos
glëbá, kaip, beje, ir A. Maceinos minëtiesiems graikams, po daugelio ðimtmeèiø
vël dëti milþiniðkas pastangas, aukoti savo tautieèiø gyvybes siekiant iðsivaduoti
ið ðiø imperijø jungo? Juk jeigu nacija,
pasak A. Maceinos, syká jau yra buvusi
sukurta, tai dabartinis nacionalinës valstybës praradimas nieko nereiðkia – nacija vis tiek iðlieka. Taèiau vis dëlto nacionalinës valstybës praradimas, o kartu su ja – ir politinio, ekonominio bei kultûrinio savarankiðkumo netekimas vis
dëlto kaþkà reiðkia. O reiðkia jis tai, kad
kartu su nacionalinës nepriklausomybës
praradimu pamaþu, taèiau nenumaldomai ir neiðvengiamai imama prarasti ne
tik turëtàjá nacionalumà, bet ir tautiðkumà. Glûdëjimas kitos tautos politinëje,
administracinëje, kultûrinëje, ekonominëje ir teritorinëje priklausomybëje, ðiaip
ar taip, yra kaþkuo itin panaðus á glûdëjimà krokodilo ar kurio nors kito baisaus
ir didelio plëðrûno viduriuose; procesø
analogiðkumas – kaip plëðrûnai kad virðkina maistà, taip pavergtàsias tautas
„virðkina“ okupantai ir pavergëjai. Alternatyvos ðiam procesui nëra ir negali bûti, o ir pats procesas pernelyg jau aki-
MOKSLINË MINTIS
vaizdus, kad pavergtosios tautos kada
nors apsiramintø ar su tuo susitaikytø,
nustotø dëjusios visas pastangas ið ðio
savo nelaisvës „pilvo“ kaip nors iðtrûkti
ir iðsivaduoti.
Vadinasi, ið tikrøjø yra visiðkai kitaip, negu kad tà verèia daryti ar pripaþinti A. Maceinos pasirinktoji kultûrologinë ir edukologinë nacijos kilmës bei
jos prigimties koncepcija ir joks pasaulëþiûrinis ar ideologinis autoriaus angaþuotumas, kuris tokiais atvejais daþniausiai pasirodo esàs tik paprasèiausias
nekompetentingumas, nieko neárodo.
Netiesa visada yra netiesa, kad ir kuo jà
bandytume pagrásti ar pridengti – net ir
labai kilniais tikslais ar uþmojais vadovaudamiesi. Pamatinis nacijos, tautos nacionalumo, t. y. jos tapimo nacija, þenklas
visada ir visuomet yra laisvë, o ji neámanoma be savarankiðkos, laisvos ir nepriklausomos nacionalinës valstybës. Vadinasi, ir tauta, neturinti ar praradusi savo valstybæ, ne-
begali bûti laikoma nacija, kadangi ji jau nebeturi nei savo valios, nei galios savarankiðkai spræsti bûtent tuos klausimus, kurie jai,
kaip tautai ir kaip nacijai, visada yra pirmaeilës, iðliekamosios svarbos.
Problema, su kuria, bandydamas
moderniai màstyti ir visas ðias problemas spræsti, A. Maceina ið tikrøjø susiduria, dar kitaip gali bûti ávardijama
kaip onus probandi, t. y. kaip paties jø
autoriaus ið anksto susikurta árodinëjimø naðta, kuri kuo toliau, tuo labiau darosi vis labiau nebepakeliama. Vis dëlto, vis giliau á ðià savo paties susikurtø
problemø gelmæ pasinerdamas, A. Maceina galiausiai pradeda prieðtarauti
pats sau ir todël pasidaro nebeádomus
ir nekonceptualus – ir kaip màstytojas,
ir kaip pilietis. Taèiau to paties pasakyti apie jo idëjø pedagoginæ ir ugdomàjà
idëjø svarbà nacijos formavimuisi, lygiai
kaip ir ugdant savos tautos ir valstybës
pilietá, patriotà jokiu bûdu negalima.
Literatûra ir nuorodos
11. J. Anièas. Jonas Vileiðis (1872–1942). Gyvenimo
ir veiklos bruoþai. – Vilnius: Alma littera, 1995.
12. Davies Norman. Europa. Istorija. – Vilnius: Vaga, 2002.
13. Br. Genzelis. Lietuvos filosofijos bruoþai. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 1997.
14. M. Gimbutienë. Laimos palytëta. Straipsniai, recenzijos, pokalbiai, polemika, laiðkai, vertinimai, prisiminimai. – Vilnius: Scena, 2002.
15. A. Maceina. Tautinis auklëjimas / Raðtai.
T. 8. – Vilnius: Mintis, 2002.
16. A. Maceina. Prof. Stasio Ðalkauskio pedagogi-
17.
18.
19.
10.
11.
ka // Stasys Ðalkauskis. Raðtai. T. 6. – Vilnius:
Mintis, 1998.
A. Maceina. Autoriaus þodis / Raðtai. T. 8. –
Vilnius: Mintis, 2002.
A. Maceina. Kultûros filosofijos ávadas / Raðtai. T. 1. – Vilnius: Mintis, 1991.
A. Maceina. Prometëjizmo persvara dabarties
kultûroje / Raðtai. T. 2. – Vilnius: Mintis,
1992.
S. Ðalkauskis. Pilnutinio ugdymo gairës / Raðtai. T. 6. – Vilnius: Mintis, 1998.
J. Vileiðis. Reikalingumas statistikos // Varpas,
1904, Nr. 5.
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
23
NIJOLË LOMANIENË
Gauta 2005-04-14
NIJOLË LOMANIENË
Vilniaus universitetas
ETIKA: TARP FILOSOFIJOS
IR PSICHOLOGIJOS
Ethics: Between Philosophy and Psychology
SUMMARY
The article discusses the concept of philosophical ethics as a kind of therapy. The idea originates from
the Hellenistic tradition and from the contemporary existential interpretation of ethics. The understanding
of ethics as therapy was reinforced by the birth of humanistic psychology and various practices of existential psychotherapy, notably Maslow‘s ideas of meta-needs and meta-counsellors. The theory and practice of Philosophical Counselling, which was born in the 1980s, is discussed as an interesting and presumably fruitful synthesis of philosophy and psychology. However, the author expresses several doubts in
respect of that kind of practice. The critical arguments are mainly connected with the commercialisation
of philosophy and the risk of turning philosophy into a kind of surrogate individual psychotherapy.
S
traipsnyje svarstoma etikos kaip terapijos samprata. Ji kildinama ið helenistinës filosofijos tradicijos bei ðiø laikø egzistencinës etikos interpretacijos,
susiejama su humanistine psichologija
bei egzistencine psichoterapija. Aptariama pastaruoju laiku besiplëtojanti filosofinio konsultavimo (FK) teorija ir praktika. Tyrinëjimas skatina teigti, kad etikos kaip terapijos samprata turi gerà
praktiná uþtaisà, taèiau taikoma naujo-
sios praktikos (FK), ji balansuoja ant rizikingos ribos tarp teorinio svarstymo ir
filosofijos komercializacijos bei filosofijos
pavertimo psichinio gydymo surogatu.
Viena ádomesniø pastarojo meto Vakarø filosofø pastangø aktualizuoti filosofijà – tai bandymas atgaivinti senà gerà filosofijos kaip terapijos idëjà ir suinstitucinti filosofinio konsultavimo praktikà. Toks filosofijos taikymas pirmiausia
palieèia etikos sritá ir sutelkia egzisten-
RAKTAÞODÞIAI: filosofija kaip terapija, egzistencinë tradicija, filosofinis konsultavimas.
KEY WORDS: philosophy as therapy, existential tradition, philosophical consulting.
24
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
MOKSLINË MINTIS
ciðkai orientuotø filosofø bei humanistiniø psichologø pastangas. Lietuvoje filosofinio konsultavimo praktikos idëja
kol kas iðsamiau netyrinëta.
Ar ðiandien vis dar vaisinga filosofijos kaip terapijos idëja ir, jeigu taip, tai
kà tokiai filosofo nuostatai duoda filosofinio konsultavimo suinstitucinimas?
Kokias problemas sprendþia ir su kokiais sunkumais susiduria filosofinis
konsultantas?
Svarstyti ðià temà paskatino prieð
metus pasirodþiusi ir jau daug skaitytojø subûrusi J. Baranovos knyga mokytojams Etika: filosofija kaip praktika. Knygos autorë atvirai deklaruoja savàjà filosofijos (pirmiausia – etikos) kaip terapijos sampratà: filosofinës „mokyklos
gali bûti ávairios, bet visø jø pamatinis
tikslas... – iðsklaidyti kanèias“ (1, 94).
Man tai pasirodë nuostata, kuri, viena
vertus, neabejotinai sukels skaitytojø
(daþniausiai mokytojø) moterø, ið prigimties guodëjø, simpatijas, o antra vertus, labai dràsi nuostata, kuri vargu ar
galëtø susilaukti didelio populiarumo
akademiniø filosofø, kaip áprasta, iðdidþiai tûnanèiø savo „dramblio kaulo
bokðte“, pritarimo. Kaip tik su ðia etikos
kaip „terapinimo“ prielaida J. Baranova
leidþiasi á pokalbá su etikos klasikais ir,
kaip jau esu raðiusi (7), deja, ne visus
sëkmingai „prakalbina“. Suprantama,
tokiai ðnekai nepasiduoda tie, kurie nelaiko ðio pasaulio aðarø pakalne, nerimasèio ðaltiniu ir pan., taip pat tie, kurie stoikø apatijos ar epikûriðkosios ataraksijos nelaiko filosofijos uþdaviniu.
Tarp tø, kurie padarë didþiausià átakà atskiriant filosofinæ moralës teorijà
nuo psichologiniø moralinio samprotavimo aspektø, pirmiausia minëtinas I.
Kantas, konstravæs savàjá kategoriná imperatyvà bûtent kaip grynojo – transcendentalinio, ne psichologinio proto
principà. Kantas subjekto autonomijà,
tokià svarbià „filosofijos kaip praktikos“
idëjos ðalininkams, kaip tik kildina ið
transcendentalinio proto nesusaistytumo, laisvumo nuo bet kokios empirikos.
Kita argumentacijos linija sietina su E.
Moore‘o kritika, nukreipta prieð „natûralistinæ klaidà“ – moraliniø vertybiø redukcijà á „natûralias“ – psichologiðkai
apraðomas savybes. Lietuvos akademiniame filosofiniame diskurse posakis
„etikos psichologizacija“ daþniausiai turi vien negatyvià konotacijà.
J. Baranovos knyga paskatino plaèiau
pasidomëti filosofo kaip terapeuto klausimu. Terapija – dalykas, taikomas serganèiam, kenèianèiam þmogui, vadinasi,
terapija lyg ir turëtø presuponuoti þmogaus nesveikumo prielaidà. Filosofijos istorijoje skirtini trys ryðkiausi ðios prielaidos pavidalai. Antikos filosofijoje egzistenciðkai þvelgiantys filosofai tikëjo, kad
þmogus kenèia, nes yra blaðkomas aistrø, todël jam reikia uþsiiminëti filosofija
– stiprinti proto valdanèià galià. Pasak
epikûrieèiø, „laimingo gyvenimo tikslas“
yra „sielos nesudrumsèiama ramybë“,
kurià jie vadino ataraxia, o stoikø laikysena nukreipta á apatijà – troðkimø kaip
varomosios jëgos nebuvimà. Jø manymu,
filosofas yra terapeutas, iðmokantis kenèiantájá nepaisyti malonumo ir skausmo,
ið esmës – pasitraukti nuo kasdieniø varþytuviø, aistrø ir kanèios á vidinës laisvës prieglobstá.
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
25
NIJOLË LOMANIENË
Krikðèioniðkoji viduramþiø filosofija
(èia pirmiausia turima omenyje augustiniðkoji tradicija „Tikëk, kad suprastum“) taip pat matë þmogaus gyvenimà
kaip kanèià, ið anksto nulemtà prigimtinës nuodëmës. Dël jos siela „nesveikatà“ gauna ið pirmøjø þmoniø rankø ir
tik tikëjimas, meilë bei dangiðkosios malonës, iðganymo viltis yra þmogui deranti laikysena. Pastaràjà geriausiai ákûnijàs religinis, ne filosofinis gyvenimas,
nuoðirdi malda.
XX a. filosofijoje toká „terapijos“ uþdaviná sau këlë egzistencinë filosofija
(e.g. gyvenimo filosofija, egzistencializmas, neofroidizmas), besiremianti prielaida apie kasdiená buvimà kaip neautentiðkà bûtá. Pastaroji esanti skausmo, absurdo, beprasmybës ðaltinis, ið kurio kyla egzistencinis nerimas; filosofija tampanti terapine tiek, kiek daro þmogø
klausiantá, atsakingà, siekiantá autentiðkos bûties.
Egzistencinës idëjos pokario Europoje buvo itin populiarios ir darë átakà
daugeliui humanitarinës kultûros srièiø.
Tiesiogiai ar netiesiogiai jos inspiravo ir
vienà stipresniø psichologijos posûkiø –
humanistinæ psichologijà, kurios svarbiausi tekstai pasirodë septintojo deðimtmeèio pradþioje (10; 11; 18; 2). Dauguma Humanistinës psichologijos asociacijos (1962) nariø buvo ne teoretikai,
o praktikuojantys psichoterapeutai, këlæ sau uþdaviná padëti þmogui tapti tuo,
kuo jis pajëgus tapti, Maslow þodþiais
tariant – aktualizuoti save, o vartojant
Franklio logoterapijos terminijà – padëti þmogui surasti gyvenimo prasmæ. Susiformavo egzistencinë psichoterapija –
26
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
psichoterapijos pakraipa, siekianti padëti klientui paþinti save ir tapti savo gyvenimo autoriumi – bûti autentiðkai.
Tradicija neabejotinai kildinama ið egzistenciniø màstytojø, tokiø kaip Kierkegaard’as, Heideggeris, Sartre‘as, taip pat ið
fenomenologijos idëjø. Filosofiniu poþiûriu bene didþiausià áspûdá daro Abrahamo Maslow metaporeikiø ir su jais
susijusiø bûtiðkøjø vertybiø (B-values)
idëja. Èia nesirengiu svarstyti jo siûlomo bûtiðkøjø vertybiø sàraðo (tiesa,
groþis, gëris, tobulumas, paprastumas,
visapusiðkumas, teisingumas, etc., ið viso – keturiolika vertybiø) (11), svarbu,
kad psichologas, taigi empirinio mokslo atstovas, konstatuoja jø buvimà ir
reikðmingumà tam tikro tipo asmenybës
gyvenimo pilnatvei. Tokio pobûdþio poreikius Maslow vadina metaporeikiais. Jø
nepatenkinimas baigiasi metapatologija,
kuriai gydyti reikià metakonsultantø,
tad, pasak Maslow, „turime tapti filosofiniais ar religiniais konsultantais“, kurie parodytø þmogui, kad jis turi tokio
pobûdþio poreikiø ir kad jø nedera slopinti lygiai taip pat, kaip pamatiniø, kuriuos iðlaisvinti jam padeda psichoanalitikas (11, 98).
Ðiandien ðios idëjos jau nebëra labai
naujos, taèiau jas ið naujo aktualizuoja
prieð 20 metø filosofijos pasaulyje prasidëjæs procesas – filosofinio konsultavimo
(FK), aprëpianèio filosofinius ir psichologinius egzistencinio, taigi neiðvengiamai ir etinio (ne moralinio!), svarstymo
aspektus, teorija ir praktika. Kol kas ðis
filosofijos lauko procesas nëra labai plaèiai aptarinëjamas Lietuvoje, todël já apibûdinsime iðsamiau. Tai daryti skatina ir
MOKSLINË MINTIS
tas dalykas, kad kaip tik ðioje srityje ðiandien aiðkiausiai bei atviriausiai matyti ir
pati filosofijos kaip terapijos, ir filosofo
kaip terapeuto intencija. Trintá tarp filosofiniø konsultantø ir psichoterapeutø
liudija ir tai, kad kai kurie filosofai konsultantai vadina save psichoterapeutais.
Filosofinio konsultavimo idëjos krikðto tëvu laikomas vokieèiø filosofas G. B.
Achenbachas, kuris filosofà ásivaizdavo kaip þmogø, dirbantá privaèiai – individualiai besikalbantá su þmogumi, o
ne pasislëpusá akademinës filosofijos
„dramblio kaulo bokðte“. Filosofams bûdingà esmës, bendrybës, vienos ir visuotinës tiesos siekimà Achenbachas laiko
nereikðmingu filosofiniam konsultavimui. Þinia, Achenbachas raðë tuo laiku,
kai dar nebuvo ásisiautëjæ postmodernizmo skersvëjai, vienintelæ tiesà ar
vienintelá Dievà nuraðæ kaip kintanèius
„tiesos reþimus“ ar konvencines racionalumo formas. Taèiau ið esmës jis ásitraukë á XX a. antrajai pusei bûdingà
posûká nuo logocentrizmo á pragmatikà,
o dar tiksliau – á tiesioginæ filosofinæ
praktikà: 1981 m. Achenbachas pradëjo
privaèiai konsultuoti þmones, turinèius
vadinamøjø „gyvenimo problemø“.
1982 m. Achenbachas ákûrë Vokietijos filosofinës praktikos ir konsultantø
(counsellers) draugijà, o 1984 ir 1985 m.
paskelbë savo pirmàsias knygas apie filosofijos praktikà, 1987 m. pradëtas leisti
ðios srities þurnalas Agora, kurio pavadinimas vëliau buvo pakeistas á Zeitschrift für Philosophische Praxis. Veikiai filosofijos praktikos idëja iðplito visoje Europoje ir uþ jos ribø, ypaè giliai ðaknis
áleido Nyderlanduose, Izraelyje, vëliau –
Norvegijoje, Danijoje, JAV ir Kanadoje.
Nuo 1998 m. pradëtas leisti elektroninis
þurnalas Practical Philosophy: A Journal of
the Society for Philosophy in Practice (14),
kurio redaktorius – Timas LeBonas, vienos populiariausiø ðios srities knygø (6)
autorius. O paskutiniajame XX a. deðimtmetyje pasirodë keletas knygø, jau
apibendrinanèiø sukauptà FK patirtá (5;
8; 9; 15; 16; 17).
Achenbachas, kaip ir vëlesni jo sekëjai, jautësi tæsiàs senà filosofijos tradicijà
(plg. 3). Sokratas, Platonas, Descartes’as,
Locke’as, konsultavæ imperatorius ir karalius, – tik keletas ryðkiausiø filosofinio
konsultavimo pavyzdþiø ið „nesuakademëjusios“ etikos laikø (Platonas – Sirakûzø Dionisijus II, Descartes’as – Ðvedijos karalienæ Kristinà, Locke’as – grafo
Shaftesbury’io namø mokytojas). Ne veltui „filosofijos praktikai“ savo veiklà
daþnai apibûdina kaip „sokratiðkus dialogus“. Atrodo, kad bene turiningiausiai
Achenbacho idëjas pratæsë ir priminë
J. Baranovos laikysenà Haifos universiteto (Izraelis) profesorius R. Lahavas (4).
Pasak jo, filosofinis konsultavimas remiasi poþiûriu, kad filosofija yra dialogas su
gyvenimu, o ne teorija apie gyvenimà.
Þmonës dalyvauja tame dialoge ir filosofo uþdavinys – padaryti tà dialogà sàmoningesná, iðsamesná, refleksyvesná. Filosofas kalbasi su þmogumi, kad padëtø
jam suprasti giliàsias jo reikmes ir kelius
á jas. Pasak Lahavo, FK – tai pokalbis, kai
konsultantas ir klientas „filosofuoja“. Lahavas vartoja ðá gerokai diskredituotà,
akademiniø filosofø pasipiktinimà keliantá terminà norëdamas paþymëti, kad
jie ne nesiaiðkina ir neplëtoja kokios nors
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
27
NIJOLË LOMANIENË
konkreèios filosofinës teorijos, bet prisilieèia prie filosofø minèiø, kurios, pasak
Lahavo, jei iðkyla pokalbyje, tai tik kaip
tema diskusijai, kaip dar vienas galimas
aspektas, bet ne kaip autoritetas. Remiamasi prielaida, kad nëra vienintelio teisingo atsakymo, konsultanto uþdavinys
– padëti klientui suprasti savo prielaidas
ir tikslus, kritiðkai analizuoti savo poþiûrá ir gyvenimiðkà laikysenà. Prieðingai
negu psichoterapeutai, filosofas klausinëja ne apie kliento jausmus ar vaikystës áspûdþius, o apie jo idëjas – apie tai,
kà jis mano. Svarstomos tokios temos
kaip laisvës prigimtis, melo moralinë
vertë, meilës reikðmë, gyvenimo prasmë,
moralinës vertybës, emocijø ir proto
vaidmuo bei vertë.
Labai pabrëþèiau Lahavo tezæ, kad,
FK tikslas – ne pasiekti didesná pasitenkinimà gyvenimu ar laimæ, o siekti supratimo, asmeninio augimo. Tobulëjimas (edification), paþiûrø praturtinimas
(enrichment), iðmintis (wisdom) daro poþiûrá á gyvenimà kritiðkesná ( galima aiðkiai suprasti savo poþiûrá, kuo jis remiasi ir kas ið jo kyla), platesná (daugiau aspektø), gilesná (daugiau apmàstytas poþiûris, – gilesnis supratimas).
Lahavas apraðo tokià filosofinio konsultavimo procedûrà – 5 þingsniai (plg. 4,
6–7):
1. Iðklausoma autobiografija, pradinis
variantas. Paprastai pradedama nuo
þmogaus keblumø – nuo to, dël ko
þmogus atëjo.
2. Filosofinio klausimo iðkëlimas. Konsultantas sako, kad kliento pasakojime jis iðgirdo rimtà filosofiná klausimà (pvz., þmogus vienus dalykus
28
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
vertino kaip nereikðmingus, o kitus
– kaip svarbius, kyla klausimas: o
kokius laikome reikðmingais?). Svarbu neprimesti klausimo, jis turi iðkilti
natûraliai. Daþniausiai klausimas formuluojamas pirmos sesijos pabaigoje arba antros pradþioje.
3. Filosofinio klausimo gvildenimas.
Klientai bijo pernelyg sudëtingø kalbø, todël reikia labai atsargiai, neskubant áþvelgti prielaidas, su kuriomis susijæs, kurias laiko garantuotomis klientas. Èia cituojami filosofai,
bet kad jie netaptø primestais autoritetais, verta pateikti iðkart porà poþiûriø, kad tai paskatintø þmogø galvoti, paèiam spræsti. Tai gana abstrakti, teorinë fazë.
4. Aiðkinimasis, kaip kliento pasirinktas
poþiûris dera su jo gyvenimiðka laikysena. Tikrai aptiksite gilesná supratimà.
5. Savo (kliento) poþiûrio formulavimas. Ið esmës tai naujoviðko poþiûrio á savo problemas formulavimas.
Þinoma, jis nëra galutinis, tiesiog
þingsnis, þengiamas á refleksyvesná
buvimà.
Atrodo, Lahavas puikiai supranta,
kad iðmintis nëra vienadienis uþdavinys. FK, pasak jo, gali tik atverti tà kelià – filosofuoti, t.y. refleksyviai màstyti
apie savo gyvenimà.
Taip iðdëstytos filosofø mintys naujàjá jø uþsiëmimà daro ið tiesø patrauklø, taèiau nuodugnesnis susipaþinimas
kelia ne vienà klausimà ir abejonæ dël
ðiø filosofiniø konsultacijø pobûdþio ir
tikslø. Achenbachas filosofinæ praktikà
apibrëþia negatyviai – kaip ne-terapijà.
MOKSLINË MINTIS
Kaip svarbiausià skirtumà nuo psichiatrø ar psichoterapeutø, kurie taip pat
orientuojasi á filosofiná pjûvá, jis paprastai nurodo tai, kad jo poþiûris nesàs klinikinis, t.y. jis nesiremiàs psichoterapijos modeliais ir tokiomis jai bûdingomis
kategorijomis kaip „diagnozë“, „normalumas“, „liga“ ir pan. Taèiau tenka paþymëti, kad humanistinës pakraipos psichoterapijoje ðiandien pakankamai populiarus Rogerso pradëtas perëjimas
nuo „paciento“ prie „kliento“ kategorijos. Rogersas taip pat labai pabrëþë normalumo standartø nebuvimà bei orientacijà á kliento asmenybiná augimà. Rogersas ir jo pasekëjai ið esmës deklaravo tà patá tikslà kaip ir Achenbachas bei
kiti filosofiniai konsultantai — sukurti
„laisvà erdvæ“, kurioje þmogus (filosofo ausiai netikëtai skamba – klientas)
kalbasi su psichoterapeutu – filosofu,
kad surastø savo poþiûrá ir savo problemø sprendimà.
Ádomu tai, kad filosofiniai konsultantai nuolatos jauèia pareigà ginti savo filosofinio konsultavimo prerogatyvà egzistenciniø psichoterapeutø atþvilgiu,
pabrëþti savo skirtingumà nuo jø. Tai
daroma taip atkakliai, kad padidina
skaitytojo budrumà. Pavyzdþiui, P. Raabe straipsnyje „Trumpa filosofinio konsultavimo istorija“ (15) pripaþásta, kad
tokiose psichoterapijos srityse kaip Carlo Rogerso á klientà orientuota terapija,
Alberto Elliso racionali emotyvinë terapija, transakcinë analizë, egzistencinë
analizë, humanistinë terapija ið tiesø
esama stipraus filosofinio uþtaiso, taèiau
iki FK pradþios neva në vienas psicho-
terapeutas nevadinæs savæs filosofiniu
konsultantu. Sakyèiau, ði mintis, atsiþvelgiant á tai, kas ankðèiau raðyta apie
Maslow, rodo arba klaidinanèià pretenzijà bûti pirmaisiais, arba kovà dël þodþio, o ne dël dalyko esmës. Taigi, kaip
minëta, riba tarp FK ir psichoterapijos ið
tiesø nëra tokia aiðki, kaip to norëtø filosofiniai konsultantai.
Manyèiau, kad FK reiðkia egzistencinës pakraipos filosofijos ir psichologijos
suartëjimà, kuris atrodo vaisingas, bet
kartu ir abiejø ðaliø poþiûriu rizikingas
sumanymas. Pavyzdþiui, neaiðkumø kelia egzistenciniø psichoterapeutø ir filosofø konsultantø pateikiamø metodikø
bendrumas. Bet kuri analizë, prasidedanti autobiografija ir klausimu, kodël
klientas ieðkojo terapeuto, rizikuoja atverti tokius kliento nerimo „ðliuzus“, su
kuriais apsieiti ið tiesø prireikia profesionalaus psichologo. Yra tø „ðliuzø“ atvërimo ir yra uþdarymo technikos, tad
imantis darbo su individualiu þmogumi
(ne sokratiðko paðnekesio Atënø turgaus
aikðtëje), jas reikia iðmanyti. Suprantama, galëtume tikëtis, kad filosofas konsultantas ágis psichologiná pasiruoðimà.
Bet lygiai tiek pat galëtume tikëtis, kad
filosofiná pasikaustymà gali ágyti ir psichologas. Jei jûsø draugo siela ðaukiasi
psichologinës terapijos, ar numatydamas galimas rizikingas iðeitis, patartumëte eiti pas filosofà, savo þinojimà praturtinusá psichologinëmis þiniomis, ar –
pas psichologà, iðmanantá filosofijà? Bûèiau linkusi manyti, kad filosofai nebus
pasirengæ padëtá kliento psichnës ligos
atveju. Kas nors galëtø sakyti: taigi þmoLOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
29
NIJOLË LOMANIENË
gus þino, kad eina pas filosofà! Deja, ne
visada. Ðtai minëto Timo LeBono internetiniame puslapyje viena ið rubrikø tokia: „Ieðkote terapeuto?“ Ir toliau smulkesnëmis raidëmis: „Turiu dar vienà
laisvà vietà penktadiená!“ (20)
Smagus, reklamiðkai nuskambantis
LeBono klausimukas skatina paminëti
dar vienà filosofinio konsultavimo praktikos keliamà abejonæ. Filosofinis konsultavimas, prasidëjæs labai, atrodytø, sëkmingai ir dinamiðkai, susilaukë ir tokios
pat gyvos, aktyvios kritikos. Ypaè tai palietë Marinoffo, APPA (American Philosophical Practicioners Association) prezidento, knyga Plato, not Prozac!, , kuri tik
iðëjusi tapo bestseleriu. Tiesà sakant, Marinoffas, daugiausiai pastangø ádëjæs á
tai, kad filosofiniai konsultantai bûtø aprobuojami (gautø specialø sertifikatà, geriausia – Niujorko valstijoje, kur didþiausias „guru“ bûtø pats Marinoffas), bene
ryðkiausiai atstovauja filosofinei praktikai kaip filosofijos komercializacijai. Manau, kad ði idëja buvo paskutinis laðas,
perpildæs akademiðkesniø skaitytojø
kantrybës tauræ, ir Marinoffas susilaukë
paèiø ávairiausiø epitetø („átartina filosofijos trivializacija“, „sofistikos sugráþimas“, „biznieriðkas eudaimonizmas“ ir
pan.) (12; 13; 19). Tokiø ávykiø akivaiz-
doje sunku iðvengti áspûdþio, kad naujoji filosofø iniciatyva ið esmës verèia filosofijà verslu: kuo trivialiau, tuo klientui patogiau, kuo patogiau, tuo klientø
daugiau – paprastas „know how“. Tikiu,
kad filosofas gali susikurti savarankiðkà
verslà, bet vargu, ar tokio verslo ðaltinis
galëtø bûti pati filosofija.
Diskusijose apie filosofiná konsultavimà nuskambëjo ne vienas pasisakymas,
kad filosofinis konsultavimas neturëtø
bûti individualus, veikiau tai turëtø bûti
grupiniai paðnekesiai – lygiai tas pats
rûpimø klausimø sprendimas, taèiau su
galimybe atsitraukti, pasislëpti, neatverti
to, kas per sunku. Tas begalinis ieðkojimo kelias, kuriuo paskui save imtøsi
vesti filosofas (kaip filosofas), neturi parengto metodo. Keliamø klausimø prigimties poþiûriu ir vedlys, ir vedamasis
– tik iðminties mylëtojai, o ne turëtojai,
taigi vargu ar nors vienas ið jø galëtø
ðiame santykyje tapti verslininku. Ir
klausimas, kurá minëtas LeBonas suformuluoja savo internetiniame puslapyje,
vargu ar galëtø vilioti klientus þodþiu
„terapija“: filosofinës „terapijos“, jei vis
dëlto vartotume ðá þodá, ypatumas yra
tas, kad ji sielà iðjudina, paþadina, sukreèia, bet neiðsklaido kanèios, nebent
iðverèia jà á kitokià kokybæ.
IÐVADOS
Teorinis FK praktikos pagrindas susiklostë ið dviejø ðaltiniø – filosofinës
tradicijos (stoikø bei epikûrieèiø filosofijos sampratos) ir egzistencinio màstymo tendencijø XX a. filosofijoje bei psi-
30
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
chologijoje. Minëtos tradicijos siûlo aktyvø, gyvybingà, „dalyvaujantá“, taigi –
vaisingà filosofo ir klausytojo santyká.
FK, kaip individualaus konsultavimo
praktikos, suinstitucinimas sukuria prie-
MOKSLINË MINTIS
laidas filosofijai balansuoti ant rizikingos ribos tarp teorinio svarstymo ir fi-
losofijos komercializacijos bei filosofijos
pavertimo psichinio gydymo surogatu.
Literatûra ir nuorodos
11. J. Baranova. Etika: filosofija kaip praktika. – Vilnius: Tyto Alba, 2002.
12. V. Frankl. The Will to Meaning, 1969.
13. P. Hadot. Philosophy as a Way of Life, Blackwell Publishers, 1995.
14. R. Lahav. The Efficacy of Philosophical
Counselling: A First Outcome Study // Practical Philosophy, vol 4, No. 2, August, p. 5–
14, 2001 // http://www.practical-philosophy.org.uk
15. R. Lahav, B. Tillmanns, eds. Essays on Philosophical Counselling, University Press of America, 1995.
16. T. LeBon. Wise Therapy: Philosophy for Counsellers, Sage Publications Ltd., 2001.
17. N. Lomanienë. Egzistencinio nerimo etika //
Kultûros barai, Nr. 12, 2002.
18. L. Marinoff. Plato, Not Prozac!: applying philosophy to everydays problems, Harper Collins
Publishers, 1999.
19. L. Marinoff. The Big Questions: How Philosophy Can Change Your Life. – New York: Bloomsbury, 2003.
10. A. Maslow. Towards a Psychology of Being,
1962, 3rd. ed. – New York: Wiley, 1998.
11. A. Maslow. Religions, Values and Peak Experiences, Penquin, 1964.
12. T. B. Munteanu. Review of Plato, not Prozac!
// http://www.friesian.com/munteanu.htm
13. Ch. Phillips. Beware of the Sophist // Philosophy News //http://www.philosophynews.com/
philosopheye/ARCHIVED/pheye990821.htm
14. Practical Philosophy: Journal of the Society for
Philosophy in Practice // http://www.practicalphilosophy.org.uk
15. P. Raabe. A brief history of philosophical
counseling // http://www.interchange.ubc.ca/
raabe/Raabe_article2.html
16. P. Raabe. Philosophical Counseling: Theory and
Practice. – Westport, CT: Greenwood Publishing, 2001.
17. P. Raabe. Issues in Philosophical Counseling. –
Westport, CT: Greenwood Publishing, 2002.
18. C. Rogers. On Becoming a Person, Houghton
Mifflin Company, 1961.
19. R. Scruton. Review of Plato, not Prozac! //
http://pluto.mscc.huji.ac.il/~msshstar/Scruton.htm
20. Tim LeBon‘s Philosophy & Counselling Pages
// http://hometown.aol.com/timlebon
Stasys MOSTAUSKIS.
Auksinis gobelenas 1.
2005. Akrilas, drobë.
130 × 90
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
31
DALIA MARIJA STANÈIENË
Gauta 2005-09-29
DALIA MARIJA STANÈIENË
Vilniaus pedagoginis universitetas
PASAULIS IR BENDRIEJI DËSNIAI
PAGAL MALEBRANCHE’À
The World and General Laws According to Malebranche
SUMMARY
In the article the purpose of the created world and its general laws according to Malebranche‘s
understanding and interpretation are discussed. According to him, the purpose of minerals, plants and
animals is to answer man’s needs. The general purpose of man is to understand and adore God; his
special divine purpose is to embody the Son of God. Malebranche treats this topic on the main parts
of the world and their general functions relying on the fifth Cartesian Discourse on Method. In that
discourse Descartes speaks about the functioning of mechanical laws. According to him, the first function
of these laws is to put in order the primeval chaos; the second, to maintain the already established
order. But Malebranche is not satisfied by such an unduly mechanistic explanation. He tries to enrich
the Cartesian explanation by theological interpretations.
PRATARMË
Malebranche‘as, siekdamas atskleisti sukurto pasaulio paskirtá, pirmiausia
bando nusakyti, koká vaidmená jame
vaidina bendrieji dësniai. Todël jis nagrinëja Descartes’o penktàjà Samprotavimo
apie metodà dalá1, kurioje trumpai iðdëstyta, kaip autorius Traktate apie pasaulá
(jis nebuvo iðleistas suþinojus apie Ga-
lilëjaus pasmerkimà), aiðkino pasaulio
sukûrimà. Descartes’as raðo, kad Dievas
„ið pradþiø pasauliui nedavæs kitos formos, o tik chaoso, bet, nustatæs gamtos
dësnius, paliko já savaiminiam vystymuisi“2. Vadinasi, ið bendrøjø judëjimo
dësniø bûtø galima suprasti, kaip buvo
sutvarkytas pirmykðtis chaosas, t. y.
RAKTAÞODÞIAI: Malebranche‘as, pasaulis, okazionalizmas, antropocentrizmas, kristocentrizmas.
KEY WORDS: Malebranche, the world, occasionalism, anthropocentrism, Christ centrism.
32
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
MOKSLINË MINTIS
tvarka nusistovi tarsi savaime, vien tik
mechaniðkai veikiant ðiems dësniams.
Bûtent ðá poþiûrá kritikavo Pascalis:
„Negaliu atleisti Descartes’ui! Visoje savo filosofijoje jis labai norëjo apsieiti be
Dievo, bet negalëjo susilaikyti, neleisdamas Dievui sprigtu stuktelëti pasaulio,
kad ðis pradëtø judëti. Tai atlikus, Dievas Descartes’ui tapo nebereikalingas“3.
Panaðiai Descartes’as aiðkina ir gyvø
bûtybiø sukûrimà. Vienuoliktame Malebranche’o Metafiziniame pokalbyje Aristas pareiðkia „girdëjæs, kad ponas Descartes’as pradëjo traktatà Apie gemalo susiformavimà, kuriame ketina paaiðkinti,
kaip susimaiðius dviejø lyèiø sëklai atsiranda gyvûnai“4. Taèiau Malebranche’as teigia, kad toks uþmojis – tuðtybës þenklas: „Ið ðio filosofo darbo apmatø gali paaiðkëti, kaip veikiant judëjimo
dësniams gyvûno dalys pamaþu auga.
Taèiau niekas niekada neárodys, jog tie
patys dësniai jas suformuoja ir sujungia
á vienà visumà. Ponas Descartes’as ir
pats tà netiesiogiai pripaþino, nes savo
ámantriø prielaidø toliau neplëtojo“5.
Pats Descartes’as apie tai raðë, kad „vis
dëlto ið ðito dëstymo nenoriu padaryti
iðvados, kad ðis pasaulis bûtø buvæs sukurtas taip, kaip að apraðiau, nes visiðkai átikëtina, jog ið pat pradþiø Dievas
já padarë toká, koks jis turëjo bûti“6.
Apie tai jis raðo ir Filosofijos praduose:
„Juk, atsiþvelgæ á Dievo visagalybæ, turime galvoti, kad visa, kà jis sukûrë, buvo tobula ið pat pradþiø“7. Malebranche’as neabejoja Descartes’o nuoðirdumu ir mano, kad ðis ðiek tiek pedagogiðkas nukrypimas, visumà paverèiantis
fiktyviu besitæsianèiu procesu, geriau
leidþia suprasti kûrimà: „nors Dievas visas pasaulio dalis sukûrë vienu ypu, jis
turëjo atsiþvelgti á gamtos dësnius, kuriø norëjo laikytis tam, kad jo kûrinys
ágautø jo savybiø“8. Mechanizmo funkcionavimas, pasak Malebranche’o, tampa aiðkesnis, kai yra þinoma ar spëjama,
kaip jis buvo pagamintas. Taèiau jis visiðkai atmeta Descartes’o idëjà, kad Dievas tik suteikë postûmá beformei materijai, nes tai reikðtø, jog Dievas savo sukurtame pasaulyje nedalyvauja. Bendrøjø dësniø veikimo, iðjudinanèio inertiðkà ir netvarkingà materijà, teigia Malebranche’as, nepakanka, kad pasaulyje
atsirastø atskiri, tarpusavyje susijæ esiniai, ypaè gyvi organizmai. Tie dësniai
veikia aklai, o organizmai akivaizdþiai
rodo tam tikrà ketinimà, tikslà: „Paþvelgus á organizuotus kûnus, kûrëjo tikslà
ir iðmintá ið dalies atskleidþia maðinos
konstrukcija. Aiðkiai matyti, kad tai ne
atsitiktinumo padarinys. Viskas sukurta pagal tam tikrà ketinimà ir ypatingà
norà. Viskas sukurta pagal tam tikrà ketinimà: ið akiø padëties ir konstrukcijos
aiðkiai matyti, kad jos sukurtos regëti;
visos gyvûnø kûnà sudaranèios dalys
turi tam tikrà paskirtá. Ir viskas sukurta pagal ypatingà norà, nes organizuotø kûnø negali sukurti vien judëjimo sàveikos dësniai. Gamtos dësniai tik leidþia jiems po truputá augti“9. Descartes‘as sutiko su mintimi, kad Dievas turëjo sukurti pasaulá ið karto baigtà, bet
nieko nesakë apie kûrimo bûdà. Jis bandë plëtoti kûriniø evoliucijos teorijà
remdamasis bendraisiais dësniais. Tuo
tarpu Malebranche‘as mëgino suprasti ir
paaiðkinti patá sukurtà kûriná: „Dievas ið
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
33
DALIA MARIJA STANÈIENË
pradþiø sukûrë atskirus ir uþbaigtus esinius,
judindamas materijà pagal tam tikrà ketinimà ir atsiþvelgdamas á kuriamøjø groþá;
paskui, veikdamas kaip Dievas, jis pajungë
juos bendriesiems dësniams, nes to reikalauja dieviðkas kûrimo bûdø paprastumas. Pirmasis judëjimas, kurá Dievas ið pradþiø suteikë materijai, neturëjo ir negalëjo bûti valdomas tam tikrø bendrøjø dësniø, jis turëjo paklusti tik esinio, kurá Dievas norëjo sukurti ir iðsaugoti pagal bendrøjø dësniø reikalavimus, groþiui. Taèiau to pirmojo iðmintingai paskirstyto judëjimo visiðkai pakako
vienu ypu sukurti gyvûnams ir augalams,
kurie yra patys nuostabiausi kûriniai, Dievo sukurti ið materijos, bei visam likusiam
pasauliui“10. Taigi, daro iðvadà Malebranche‘as, bendrieji dësniai nekuria atskirø esiniø, jie juos iðsaugo.
Kaip ir Descartes‘as, Malebranche‘as
mano, kad pasaulio veikimà valdo mechaniniai dësniai. Taèiau Descartes‘as
tuos dësnius maksimaliai sureikðmina,
o Malebranche‘as, prieðingai, juos pajungia pradiniams Dievo ketinimams.
Malebranche‘as siekia kartezianizmà
priversti tarnauti Dievo kuriamam pasauliui.
OKAZIONALISTINË KÛRINIJOS SAMPRATA
Fizinis ir biologinis pasaulis. 1. Tikslingumas. Malebranche’as, grásdamas
sukurto pasaulio veikimà pagal bendruosius dësnius, remdamasis patirtimi
teigia, kad kiekvienà kartà, kai kûnas A
atsitrenkia á kûnà B, ðis pakeièia savo vietà, arba, kada nusprendþiame pakelti
rankà, jà pakeliame. Ið tokiø ávykiø, pasak Malebranche‘o, paprastai darome iðvadà, kad ankstenis ávykis ar prieþastis
sukelia poveiká. Bet dël skubëjimo ar netikslaus màstymo „þmonës, jeigu neþino
tikrosios prieþasties, visada nusprendþia, kad koks nors dalykas sukelia koká nors poveiká, kai viena ir kita eina
kartu“11. Taèiau ið tikrøjø, teigia Malebranche‘as, visi kûriniai patys savaime
yra bejëgiai ir savyje neturi jokios „paslaptingos“ jëgos. Vienintelë tikra jëga,
dël kurios juda visos bûtybës, – tai dieviðkoji jëga: „Bet koks veiksmas, kad ir
kokiu nereikðmingu já laikytume, yra
kaþkas dieviðko ir beribio“12. Pirmasis
34
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
ávykis, vadinamas „antrine prieþastimi“,
yra ne kas kita, o proga dieviðkajai galybei sukelti, sukurti poveiká. Taigi, pasaulio iðsaugojimas yra nuolatinis kûrimas.
Vadinasi, Dievas turëjo ið pat pradþiø
nustatyti visus bendruosius ryðius tarp
progos ir sukelto poveikio. Tokia yra
okazionalizmo doktrina.
Kûnø susidûrimas grynai fiziniame
pasaulyje – tai proga Dievui sukelti poveiká, kurá grieþtai apibrëþia susidûrimo
situacija – judëjimo dësniai. „Kûnà judinanti jëga tëra já ávairiose vietose nuolatos iðsauganèios Dievo valios veiksmas.“13 Malebranche’as ásitikinæs, kad
vien aklai veikiantys judëjimo dësniai
jokiu bûdu negali paaiðkinti, kaip susidaro gyvas organizmas: „Galima manyti, kad bendrøjø judëjimo sàveikos dësniø pakanka, kad vystytøsi ir augtø organizuotø kûnø dalys. Taèiau neámanoma patikëti, kad jie kada nors galëtø sukurti tokià sudëtingà maðinà14“. Vadina-
MOKSLINË MINTIS
si, prieð imant veikti judëjimo dësniams
Dievas turëjo sukurti organizmus, o kadangi ðie dauginasi, ádëti á juos visø jø
palikuoniø uþuomazgas: „neiðvengiamai perðasi mintis, kad augalo gemale
slypi kitas maþas augalas, gimsiantis ið
jo, ir kad gyvûnas savo ásèiose turi kità,
kuris ið jo gims“15. Vaizduotë bejëgë, kai
mëginame suvokti ir begaliná kûrinio
sudëtingumà, ir nepaprastà protà, kurá
jis suponuoja: „Tam, kad pasaulis gyvuotø tûkstanèius amþiø, Dievas vienoje
musëje sukûrë visas tas, kurios ið jos
gims, ir taip iðmintingai nustatë paprastus judëjimo sàveikos dësnius, siekdamas, kad jos pamaþu augtø ir kiekvienais metais vis gimtø, tad jø rûðis niekada neiðnyks. Kiek nuostabiai sudëtingø kûriniø glûdi tokioje maþoje erdvëje – vienos musës kûne! Juk, nebandant
atspëti tiksliai neþinomo pasaulio amþiaus, aiðku, kad musës spieèiasi jau
maþdaug ðeðis tûkstanèius metø! [„musëmis“ Malebranche‘as vadina bites. –
Aut.] Kaip manote, kiek pirmoji Dievo
sukurta musë – darant prielaidà, kad jis
sukûrë tik vienà musæ, – savo ásèiose turëjo kitø, jeigu jø yra ir ðiandien?“16
Gamtos – tokios, kokià jà sukûrë Dievas, – tikslingumas ir naudotø bûdø paprastumas pripildo sielà susiþavëjimo:
„Pagal gamtos dësniø reikalavimus
þmonës drëkina laukus tokiu paprastu
dalyku kaip vanduo ir iðaugina ið þemës
begalæ ávairiausiø augalø bei medþiø.
Gyvûnas brutaliai ir maðinaliai poruojasi su kitu ir taip pratæsia savo giminæ.
Þuvies patinas seka paskui patelæ ir apvaisina kiauðinëlius, kuriuos ði iðleidþia
á vandená. Kruðos nusiaubtas kraðtas po
kiek laiko visiðkai atsigauna, pasidengia
augalais ir áprastomis gërybëmis. Vëjas
pagauna sëklas ið nuostoliø nepatyrusiø
kraðtø ir kartu su lietumi paskleidþia jas
skurstanèiuose kraðtuose...“17
2. Antropocentrizmas. Malebranche‘as teigia, kad yra ir dar didesnæ nuostabà kelianèiø dalykø. Akivaizdu, kad
fizinis augalø ir gyvûnø pasaulis negalëjo bûti kûrimo tikslas. Kam Dievui reikalingi sielos ir sàmonës neturintys esiniai,
negalintys liudyti jo ðlovës? Pirmajame
lygmenyje kûrimo tikslas yra þmogus,
kuris gali suprasti ir skelbti jo ðlovæ. Taigi Dievui reikëjo pripildyti fiziná ir biologiná pasaulá numatant, kokià átakà jis darys kiekvienam atskiram þmogui: „Ar
ásivaizduojate, kad tà akimirkà, kai Dievas suteikë judëjimà tai materijos daliai,
ið kurios jis visiems amþiams sukûrë bites ar kokius nors kitus vabzdþius, jis numatë, jog vienas ar kitas ið tø maþutëliø
vabzdþiø, turintis tam tikrais metais
gimti, taip pat tam tikrà dienà ir valandà,
tam tikromis aplinkybëmis turi nukreipti
þvilgsná á nusikalstamos aistros objektà
arba neatsargiai pulti arkliui á ðnerves ir
pabaidyti nuostabiausià pasaulio princà,
kad ðis pargriûtø ir uþsimuðtø, taip sukeldamas tragiðkà mirtá, turinèià begalæ
blogø padariniø“18? Apvaizda nepalieka
jokios vietos atsitiktinumui, ji viskà numato. Kiekvieno þmogaus iðgelbëjimas
ar pasmerkimas glûdi pradiniame impulse. Á savo materialø kûriná Dievas ádëjo ne tik pradinæ nekaltumo bûsenà, bet
ir antrinæ nuodëmës bûsenà, kuri buvo
numatyta kûrimo metu. „Be abejo, Dievas blusas þmogui sukûrë tam, kad ðios
já kandþiotø ir baustø. Daugelis gyvûnø
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
35
DALIA MARIJA STANÈIENË
turi savus kirminus. Taèiau þmogaus
pranaðumas tas, kad jis vienas turi jø keletà rûðiø: tikra tiesa, kad Dievas viskà
sukûrë jam. Jo kvieèiams naikinti Dievas
sukûrë þiogus. Jo þemëms apsëti jis suteikë sparnus usnims“19.
3. Kristocentrizmas. Aukðtesniame
lygmenyje, pasak Malebranche‘o, þmogus buvo sukurtas tam, kad jame ásikûnytø Dievo Sûnus. Kristus yra Kûrimo
tikslas ir prasmë. Pasaulis buvo sukurtas þmogui, taèiau ne bet kokiam, o
„tam þmogui, kuriam Dievas viskà pajungë, tam apie kurá antrajame Laiðko
þydams skyriuje kalba Ðv. Paulius. Dievas viskà sukûrë savo Sûnui, viskà savo Baþnyèiai, o savo Baþnyèià – jam“20.
Dievas gali dþiaugtis savo kûriniu tik
tada, jeigu visur mato savo numylëtàjá
Sûnø, jeigu visa gamta byloja apie Jëzø
Kristø. Todël visur pilna Jëzaus Kristaus. „Nuostabiausias dalykas Apvaizdoje – tai ryðys, kuriuo ji sujungia tai,
kas gamtiðka ir antgamtiðka, tai, kas
vyksta pasaulyje, ir tai, kas nutinka Jëzaus Kristaus Baþnyèioje“21. Ðiam ryðiui
parodyti Malebranche‘as pateikia daug
pavyzdþiø. Vienas ið jø: „Kirminai ðliauþioja þeme. Jø gyvenimas – þemas ir apgailëtinas. Taèiau jie iðsirausia kapà, ið
kur pasirodo kupini ðlovës. Manau, kad
taip Dievas norëjo pavaizduoti savo Sûnaus ir net visø krikðèioniø gyvenimà,
mirtá ir prisikëlimà“22.
Akivaizdu, kad toks poþiûris visiðkai
prieðtarauja Descartes‘ui, kuris nebandë
perprasti Dievo ketinimø: „yra begalë
dalykø, kuriø prieþastys perþengia mano
proto ribas. Vien to pakanka ásitikinti,
kad visø ðiø prieþasèiø, kurios paprastai
36
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
nustatomos, nurodant tikslà, negalima
pritaikyti fiziðkiems ir natûraliems dalykams. Juk, man atrodo, nenorint pasirodyti akiplëða, negalima ieðkoti ir stengtis
áminti nesuprantamus Dievo tikslus“23.
Þmogus. 1. Okazionalistinis sielos
ir kûno vienybës aiðkinimas. Malebranche‘ui savaime suprantama, jog kûrimui prasmæ suteikia tik þmogus, protinga ir laisva bûtybë. Þmogus – tai kûnas ir siela, tiksliau, jis yra siela, susijungusi su kûnu. Ði siela ið esmës yra susijungusi su Dievu, o jos vienybë su kûnu tëra atsitiktinë: „Ði sàjunga [su Dievu] iðkelia þmogø virð visø dalykø, ir
Ðv. Augustinas daugybëje savo kûriniø
vietø mums kalba apie tà vienybæ kaip
apie paèià natûraliausià ir svarbiausià
dvasiai. Prieðingai, dvasios vienybë su
kûnu þmogø be galo þemina, ir ðiandien
ji – pagrindinë visø jo paklydimø ir nelaimiø prieþastis“24. Todël Malebranche‘as kategoriðkai nesutinka su Descartes‘o mintimis, iðsakytomis Metafiziniuose apmàstymuose: „Prigimtis ðiais skausmo, alkio, troðkulio ir kitais pojûèiais
man rodo, jog að ne tik patalpintas savo kûne, kaip vairininkas laive, bet esu
su juo taip glaudþiai susijæs, tiesiog sumiðæs, kad sudarau su juo lyg ir vienà visumà“25. Descartes‘as netgi kalba
apie „kûno ir dvasios susijungimà ir deriná“26, jis teigia, kad sielos ir kûno vienybë sudaro treèiàjà substancijà, o pirmosios dvi yra màstymas ir dydis. Malebranche‘as piktinosi, jog tokiai doktrinai pritarë krikðèioniø filosofai. Jo nuomone, þmogaus siela ið esmës yra susijungusi su Dievu, o bûsenos, kai siela
pernelyg daþnai privalo paklusti kûno
MOKSLINË MINTIS
dësniams, prieþastis yra gimtoji nuodëmë. Ði bûsena padiktuota þmogaus laisvës, todël ji – atsitiktinis ávykis. Prieðingai, be vienybës su Dievu, pasak Malebranche‘o, nebûtø ir þmonijos, nes nesant
matymo Dieve, nëra ir màstymo.
Okazionalizmas, aiðkindamas sielos
ir kûno vienybæ, tvirtina, kad siela ir kûnas vienas kito negali veikti. Kûnas yra
sudarytas ið dydþiu apibûdinamos substancijos, o siela – ið substancijos, kuriai
bûdingas màstymas, todël tarp jø nëra
jokio sàlyèio, leidþianèio perduoti veiksmà. Fiziologiniai ar psichologiniai reiðkiniai patys savaime neveikia, teigia Malebranche‘as, ir tëra tik proga reikðtis dieviðkajai galybei pagal bendruosius sielos
ir kûno vienybës dësnius. Dievas ðiuos
dësnius nustatë visiems laikams, kai pasaulá iðtraukë ið nebûties: „Tas dësnis, arba ta bendra ir veiksminga Kûrëjo valia,
egzistuoja apskritai, nesvarbu, ar pokyèiai tam tikroje smegenø dalyje bûtø lydimi sielos pojûèiø, ar tam tikri sielos
troðkimai bûtø lydimi dvasiø srauto, judinanèio tam tikras jo kûno dalis“27.
2. Pojûèiai. Kûno sujaudinimas (sudirginimas), aiðkina Malebranche‘as, tai
judesiø, kylanèiø ið materialaus objekto,
perdavimo rezultatas, kurá lemia judëjimo dësniai. Kai smegenys suþadintos,
Dievas turi progà sieloje sukelti pojûtá,
kuris yra „mûsø sielos pokytis lyginant
su tuo, kas vyksta kûne, su kuriuo ji yra
susijungusi“28. Pojûtis susijæs su jausmais, su pirminiu sielos kaip savæs suvokimu, yra neaiðkus, kadangi pojûtis
nëra paþinimas. Pojûèiai gali bûti keliø
laipsniø: 1. Jauèiame stiprius skausmo
arba malonumo pojûèius (dûrá, nudegi-
mà, kutenimà ir t. t.). Malebranche‘as
nurodo, kad „pojûtis bûna malonus, kai
tai, kas vyksta kûne, skatina kraujo apytakà ar kitas gyvybines funkcijas, ir nemalonus, visai kitoks nei pirmasis, kai
tai, kas vyksta kûne, já veikia neigiamai“29. Siela tuètuojau supranta, kad joje
yra tie pojûèiai, bet ji juos priskiria ir
kûnui („man skauda kojà“). 2. Mes taip
pat jauèiame silpnus, beveik nejuntamus
pojûèius, kuriuose patys beveik nedalyvaujame (spalvas, garsus ir t. t.). Siela
juos priskiria objektams: „mes perkeliame ðviesà ir spalvas ið savo sielos ir
akiø á iðorës objektus, nors protas mums
sako, kad jos tëra bûdingos mûsø turimai materijos idëjai“30. 3. Jauèiame vidutiniðkus pojûèius (ðilumà, kvapà, skoná
ir t. t.), kuriuos priskiriame ir sau patiems, ir daiktams. Kai silpnas arba vidutiniðkas pojûtis tampa stiprus, siela
ima dvejoti ir nebeþino, kur já lokalizuoti. Vis dëlto pojûtis yra ne kas kita, o
sielos bûsena. Lokalizacijos klaidø pagrindinë prieþastis – siela apie save paèià neturi idëjos, o ið pojûèio tegali susikurti neaiðkø áspûdá.
Kalbëdamas apie pojûèius, Malebranche‘as nurodo ávairius jø laipsnius. Ðie
laipsniai priklauso nuo tam tikrø prieþasèiø. Pavyzdþiui, veikiant ðalutinei
prieþasèiai, susijusiai su kûno ir smegenø pluoðtø judinimu, pojûtis bus juo
stipresnis, kuo didesnis bus judinimas.
Taèiau tikroji prieþastis, kuri sukelia stiprø ir tikrà pojûtá, yra susijusi su tuo, kaip
giliai Dievas ávedë á mûsø sielà objekto
idëjà. Tuo pat metu, kai mûsø kûnà sujaudina objektø judëjimas, Dieve matome paþinø dydá. Ir Dievas tà idëjà dauLOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
37
DALIA MARIJA STANÈIENË
giau ar maþiau giliai á mus áspaudþia (þr.
sk. „Idëjos poveikis sielai matant Dieve“). Kai ði idëja áspausta nestipriai, ji ir
lieka idëja; áspausta stipriau, ji tampa
vaizdiniu, o labai stipriai áspausta idëja
yra pojûtis. „Pavyzdþiui, apskritimà matote trim bûdais. Jûs já suvokiate, ásivaizduojate, jauèiate arba matote. Jeigu já suvokiate, tai reiðkia, kad su jûsø dvasia
santykiauja paþinus dydis, kurio ribos
neturi apibrëþto dydþio, bet tame paèiame plane jos yra vienodai nutolusios nuo
tam tikro taðko. Tada suvokiate apskritimà. Jeigu já ásivaizduojate, tai reiðkia,
kad tam tikra apibrëþta to dydþio dalis,
kurios ribos irgi vienodai nutolusios nuo
tam tikro taðko, lengvai palieèia jûsø
dvasià. O kai já jauèiate arba matote, tai
tam tikra apibrëþta to dydþio dalis juntamai palieèia jûsø sielà ir jà pakeièia sukeldama kokios nors spalvos jausmà. Paþinus dydis tampa matomas ir atitinka
tam tikrà kûnà tik per spalvà, nes tik pagal spalvø ávairovæ mes suprantame
skirtumà tarp objektø, kuriuos regime.“31
Ðis Malebranche‘o aiðkinimas kelia nemaþai klausimø. Spalvos pojûtis tikrai ið
esmës skiriasi nuo dydþio idëjos. Já sukelia ne smegenø sudirginimas, kuris neturi jokio poveikio dvasiai, ir ne pati
dvasia, patirianti tà pojûtá, o Dievas, naudodamasis smegenø sudirginimu. Kadangi spalva suvokiama kaip dydis, vadinasi, Dievas turi ne tik mums suteikti
spalvos pojûtá, bet ir tuo pat metu mûsø
dvasioje giliai áspausti dydþio idëjà ir jai
suteikti spalvoto objekto matmenis. Tiksliau tariant, tokius objekto matmenis, kurie atitiktø mus ir objektà skiriantá atstumà: saulë suvokiama daug maþesnë, ne-
38
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
gu yra ið tikrøjø, kaip tik todël, kad ji labai nutolusi. Taèiau èia ir susiduriame su
problema: kaip dydþio idëja, kuriai kaip
idëjai dydis nebûdingas, gali suteikti
spalvai jusliná dydá, nes pojûèiui dydis irgi nebûdingas? Tokiu atveju intensyvumo skirtumas turëtø tapti kokybiniu
skirtumu, o paþinø dydá reikëtø traktuoti ne kaip paprastà idëjà, bet kaip gebëjimà suteikti erdviðkumà. Panaðiai formà suvokë Kantas, taèiau kaip ta apriorinë forma gali egzistuoti dieviðkajame
suvokime? Jei aiðkinsime, kad Dievas
nesuvokiamas, tai reikð, kad nustojama
filosofuoti.
Kiekvienu atveju juslinius duomenis
apdoroja ir perduoda natûralûs sprendimai (apie tai jau raðëme). Panaðu, kad
Malebranche‘as ið pradþiø natûralø
sprendimà priskyrë þmogui, kuris, anot
jo, juslinius duomenis koreguoja priklausomai nuo to, kaip jusliø organais suvokia situacijà. Pavyzdþiui, nustatant atstumà, akiø optinë geba pakoreguoja áspûdá, tad artëjantis ar tolstantis objektas didëja arba maþëja. Taèiau toks suvokimas
yra labai neaiðkus, todël Malebranche‘as
natûralius sprendimus priskyrë Dievui,
ir tada jie vyksta mumyse be mûsø paèiø valios. Dievas ðiuo atveju laikosi
bendrøjø dësniø, kuriuos pats sau nustatë: pavyzdþiui, iðlaikyti tà patá objektyvaus dydþio suvokimà priklausomai nuo
dydþio ir atstumo santykio.
Juslës mums leidþia skirti objektus
vienus nuo kitø ir nuo mûsø paèiø. Tai,
kaip juos suvokiame, rodo, kokie jie
svarbûs mûsø biologiniams poreikiams,
apie kuriuos galima spræsti ið kûno sujaudinimo: „Dievas mûsø sieloje veikia
MOKSLINË MINTIS
vienokiu ar kitokiu bûdu tik per mûsø
kûne vykstanèius pokyèius. Jis joje veikia taip, tarsi visa, kas vyksta iðorëje, þinotø tik dël to, kad þino, kas vyksta
mûsø organuose“32.
Taigi, pasak Malebranche‘o, mes esame Dieve ne tik todël, kad matome idëjas, bet ir todël, kad paprasèiausiai suvokiame. Þmogus atmerkia akis ir supranta, kur jis yra, negalvodamas, kaip
veikia jo akiø optika. Suvokimà sukelia
ne pats kûnas ir ne smegenys, o já gauname ið Dievo.
3. Siela. Siela judinama ne tik tada,
kai smegenys sudirginami, bet ji gali judëti ir pati savaime, pavyzdþiui, kai ji
nusprendþia iðspræsti koká nors uþdaviná ar medituoti. Be to, teigia Malebranche‘as, siela gali judinti kûnà, kai ji nusprendþia pakelti rankà ar bëgti.
Panaðiai kaip ir Platonui, kuriam tarpininkas tarp þinojimo ir neþinojimo yra
prisiminimas33, Malebranche‘ui kyla
klausimas, kaip nuo neaiðkaus paþinimo, kuris pats savæs nesuvokia, pereinama prie aiðkaus paþinimo. Þmogus ið
esmës protu, kuriame slypi visos tiesos,
yra susijungæs su Dievu, bet, uþuot atsigræþæs á tiesas, þmogus pasiduoda jusliø
vilionëms. Vis dëlto ði vienybë su Dievu
negali visiðkai nutrûkti, „nes tokiu atveju mes bûtume sunaikinti“34, todël norint
ið tikrøjø suþinoti, kà mes þinome patys
neþinodami, kad tai þinome, tereikia, pasak Malebranche‘o, atsigræþti á Dievà.
Tarpininkas yra dëmesys, leidþiantis sielai atsiskirti nuo jusliniø dalykø ir visiðkai susikoncentruoti, kad galëtø priimti
Dievo þodá: „Sielos dëmesys – ne kas ki-
ta, o jos gráþimas ir atsigræþimas á Dievà,
vienintelá tikrà mûsø mokytojà“35. Kai
stengiamës bûti dëmesingi, kitaip tariant,
koncentruojame ir mobilizuojame visà
sielà laukdami tiesos þodþio, Þodis
mums atsiskleidþia. Dëmesys yra antrinë tiesos atskleidimo prieþastis. „Sielos
dëmesys – tai natûrali malda, kurià skiriame vidinei tiesai, kad ði mums atsiskleistø“36. Taèiau „melstis“ reikia mokëti: „ta aukðèiausioji tiesa ne visada duoda atsakà á mûsø troðkimus, nes nelabai
teþinome, kaip reikia jos melsti“37. Reikia
mokëti klausyti, o tam bûtina mokëti atsiriboti nuo jusliø ir laukti patiriant savotiðkà aktyvià proto tuðtumà.
Taigi, doktrinos esmë tokia: dëmesys
yra bûsenos, kai pasiduodama juslëms
ir imama svajoti, pabaiga. Dëmesys gali bûti nukreiptas tik á idëjà. Atrodytø,
nesunku prieðtarauti ðiai minèiai: ið paèios paprasèiausios patirties matyti, kad
galima kreipti dëmesá ir á kitus dalykus,
ne vien tik á idëjas, galima atidþiai apþiûrinëti daiktus, klausytis muzikos...
Be abejo, Malebranche‘as dar pridurtø,
kad reikia skirti susiþavëjimà, dël kurio
ásiskverbia áspûdis, vaizdinys, ir tikrà
dëmesá, leidþiantá suvokti jusliniø duomenø prasmæ ir apie juos màstyti. Descartes‘o fizika – tai dëmesys jusliø duomenims, kurio tikslas – nustatyti jø paþinius santykius. Þiûrëdamas á paveikslà, galiu juo þavëtis ir svajoti, taèiau tikras meno mylëtojas stengsis suvokti turinio prasmæ, suprasti, kaip buvo pasiekta paveikslo elementø pusiausvyra
ir harmonija, ir jo susiþavëjimas didës
augant suvokimui.
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
39
DALIA MARIJA STANÈIENË
Dëmesys – tai malda, vadinasi, laisvës aktas, troðkimas atsigræþti á Dievà,
net jeigu daþniausiai Dievas suvokiamas
neaiðkiai. Norint uþsiimti matematika,
nereikia bûti tikinèiam, bet uþsiimti matematika reiðkia susijungti su Dievu,
melstis. Dël to dëmesys vadinamas natûralia malda, o taip melstis, pasak Malebranche‘o, ið prigimties sugeba visi
þmonës.
Kalbëdamas apie sielos poveiká kûnui, Malebranche‘as teigia, kad valia yra
antrinë judëjimo prieþastis: „Mano ranka sunki, taèiau að jà pakeliu á dangø, nes
to noriu. Þinoma, Dievas, apibrëþiantis
gyvybës dvasiø judëjimà, kad galëèiau
pakelti rankà to panorëjæs, veikia pagal
bendràjá sielos ir kûno vienybës dësná,
kuris man ir leidþia judinti savo kûnà“38.
Sielos troðkimas yra antrinë rankos judëjimo prieþastis, nes vienintelë tikroji prieþastis – Dievas, patvirtinantis bendruosius sielos ir kûno vienybës dësnius, kuriuos jis pats sau nustatë.
IÐVADOS
Malebranche‘as kûrimo procese áþvelgia du etapus, kurie dieviðkoje amþinybëje yra to paties laiko. Pirmajame kûrimo etape Dievo norai yra ypatingi, o jo
kûrinys – be trûkumø, be judëjimo, paprastas, neturintis jokiø elementø. Antrame kûrimo etape pradeda veikti bendrieji dësniai, apjungdami ir susiedami pa-
prastus esinius, kurie sàveikaudami vienas kità gadina, ir ðitaip randasi neiðvengiama kûriniø degradacija. Taèiau kad
Dievas pakeistø ar pataisytø tuos dësnius, Malebranche‘ui tokia mintis nekyla, nes kûrinio gerumo esmë – ne tik rezultato groþis, bet ir bûdas, kuriuo buvo
sukurtas esinys, t.y. paprastumas.
Literatûra ir nuorodos
11
12
13
14
15
16
17
18
19
40
Renë Dekartas. Samprotavimas apie metodà
(Penkta dalis) / Rinktiniai raðtai. – Vilnius: Mintis, 1978, p. 126–137.
Ten pat, p. 129.
Blaise Pascal. Mintys. – Vilnius: Aidai, 1997,
[77], p. 34.
Nicolas Malebranche. Entretiens métaphysiques
(11éme Entretien, articles 8) // Œuvres de Malebranche, France: Rodis-Lewis, NRF, Bibliothéque
de la Pléiade, France: Rodis-Lewis, NRF, Bibliothéque de la Pléiade, 1979, t. II, p. 883.
Ten pat.
Renë Dekartas. Samprotavimas apie metodà
(Penkta dalis), p. 128.
Renë Dekartas. Filosofijos pradai, p. 304.
Nicolas Malebranche. Entretiens métaphysiques
(10éme Entretien, articles 17), p. 869.
Nicolas Malebranche. Méditations chrétiennes et
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
métaphysiques (7éme méditation, art. 7) // Œuvres
de Malebranche, p. 254–255.
Nicolas Malebranche. Entretiens métaphysiques
(10éme entretien, articles 16), p. 868.
Nicolas Malebranche. Recherche de la vérité, l. 3.,
2 p., ch. 2 // Œuvres de Malebranche, p. 330.
Nicolas Malebranche. Méditations chrétiennes et
métaphysiques (9ére méditation, art. 7), p. 281.
Nicolas Malebranche. Entretiens métaphysiques
(7éme entretien, articles 11), p. 790.
Ten pat, (10éme entretien, articles 4), p. 852.
Ten pat.
Ten pat, p. 852.
Ten pat, p. 856.
Ten pat, (11éme entretien, articles 3), p. 875.
Ten pat, (11éme entretien, articles 11), p. 887.
Ten pat, p. 886–887.
Ten pat (11éme entretien, articles 13), p. 892.
MOKSLINË MINTIS
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
Ten pat, p. 891.
Renë Dekartas. Metafiziniai apmàstymai (Ketvirtas apmàstymas), p. 197.
Nicolas Malebranche. Recherche de la vérité,
préface, p. 3.
Renë Dekartas. Metafiziniai apmàstymai (Ðeðtas
apmàstymas), p. 218.
Ten pat.
Nicolas Malebranche. Recherche de la vérité (dernier éclaircissement ), p. 1086–1087.
Ten pat, kn. 1, sk. 12, p. 107.
Ten pat.
Ten pat, p. 103.
Nicolas Malebranche. Entretiens métaphysiques
(1re entretien, articles 10), p. 684.
32
33
34
35
36
37
38
Ten pat (12éme entretien, articles 3), p. 900.
Þr. Platonas. Faidonas. – Vilnius: Aidai, 1999,
[73b–74a, c], p. 46–48.
Nicolas Malebranche. Entretiens métaphysiques,
(préface), p. 8.
Ten pat (préface), p. 10.
Nicolas Malebranche. Conversations métaphysiques et chrétiennes (1re entretien) // Œuvres de
Malebranche, p. 1132.
Ten pat.
Nicolas Malebranche. Traité de la nature et de
la grâce (dernier éclaircissement) // Œuvres de Malebranche, p. 182.
Stasys MOSTAUSKIS.
Auksinis gobelenas. 2005.
Akrilas, drobë. 30 × 20
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
41
AIVARAS STEPUKONIS
Gauta 2005-04-25
Pabaiga. Pradþia „Logos“ Nr. 42
AIVARAS STEPUKONIS
Kultûros, filosofijos ir meno institutas
IDËJØ ISTORIOGRAFIJOS GIMIMAS:
ARTHUR ONCKEN LOVEJOY
The Birth of the Historiography of Ideas:
Arthur Oncken Lovejoy
SUMMARY
The introductory part of the article presents an account of the formative period of the historiography of
ideas in which the historical beginnings and later developments of the discipline are discussed. The
introductory part is followed by an analysis of the studies of one of the most renowned Western historiographers, Arthur Oncken Lovejoy, with special notice being paid to the methodological aspects of
these studies. The three main themes under scrutiny are as follows: (1) the idea as the object of a
historiographic study; (2) the methods of historiography in a practical and theoretical perspective;
and (3) points of divergence between historiography and philosophy.
IDËJØ ISTORIOGRAFIJOS IR FILOSOFIJOS TAKOSKYROS
Arthuras Onckenas Lovejoy’us vis
uþsimena apie tam tikrus filosofinius lûkesèius, galimas filosofines iðvadas, filosofinius tikslus bei idealus, kuriuos jis
norás patenkinti savo istoriografiniais tyrimais. Taèiau tikras filosofavimas istoriografo darbuose beveik neaptinkamas.
Savaime toks stygius nëra joks trûkumas, svarbu, kad raðant istorijà, nebûtø
galvojama, jog filosofuojama (taip pat
svarbu, kad neatsitiktø ir atvirkðèiai, bet
pastarasis klystkelis – kur kas retesnis).
Pateiksiu kelias pastabas apie filosofinio
ir istoriografinio poþiûriø skirtybes, vëliau, ðios dalies pabaigoje, man leisianèias apibendrinti tam tikras esmines filosofijos ir istoriografijos takoskyras, kurios dabartinëse humanitarinëse disku-
RAKTAÞODÞIAI: istoriografijos metodologija, idëjø istoriografija, filosofija.
KEYWORDS: the methodology of historiography, the historiography of ideas, philosophy.
42
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
MOKSLINË MINTIS
sijose pernelyg daþnai yra tuðuojamos,
filosofijà paverèiant filosofiniø idëjø praeities tyrimu.
„Neliko vietos!“ – taip glaustai bûtø
galima apibûdinti lavdþojiðkø tyrimø
santyká su filosofija. Lovejoy’us nori filosofuoti, bet neranda vietos ir pristinga laiko. Jis, pavyzdþiui, ásitikinæs, kad
idëjø junginio, kurá iðreiðkia frazë „didþioji bûties grandinë“, istorija jam yra
„pasufleravusi, jei ne parodþiusi, tam
tikras filosofines iðvadas, kurias [jis]
stengiàsis iðdëstyti paskutinës paskaitos
priede.... Taèiau suprantàs, kad iðvados
bus pateiktos labai netinkamai; taèiau
norint jas iðplëtoti iki galo, knygà bûtø
reikëjæ nesaikingai prailginti“88. Ið tiesø,
raðant knygas kaþkur reikia dëti taðkà,
taèiau vieta, kurioje dedamas taðkas, byloja, kam mokslininkas teikia pirmenybæ, kas yra svarbiausia, o kas ne taip
svarbu, ir kam galiausiai nelieka laiko,
nors tai irgi kaþkuriuo atþvilgiu – bent
jau taip teigiama – yra svarbu. Nuoðirdþiausi ir drauge kukliausi idëjø istoriografai – jø gretoms priskirèiau ir Lovejoy’ø – pripaþásta, kad istoriografinis
santykis su idëja – dël ávairiø praktinio
ir teorinio pobûdþio kliûèiø – tik labai
retai ir tik fragmentiðkai galás peraugti
á filosofiná. Paprastai atlikus sunkø istoriografiná triûsà filosofiniai apmàstymai
baigiami daugtaðkiu, jiems paprastai nebeuþtenka laiko arba jø atsisakoma, kadangi jie „uþima per daug vietos“.
Istoriografija kaip detektyvas. Skaitydamas istoriografinæ raðtijà, kaskart susiduriu su ádomia nuostata, iðryðkëjanèia
praeities tyrëjø darbe. Ta nuostata daþniausiai nëra atvirai ávardijama, bet ji
brëþia gana aiðkià ribà tarp istoriografijos ir filosofijos. Ðtai kà turiu galvoje:
istorijos raðytojas, narpliodamas iðsikeltà klausimà, neretai elgiasi kaip seklys,
tiriamus ávykius apgaubia paslaptingumo skraiste, o paèiam pasakojimui suteikia literatûrinæ detektyvo formà. Tyrëjo nuopelnai vertinami pagal tai, kaip
labai paslëptas (padengtas praeities dulkëmis) buvæs jo objektas ir kaip iðradingai jis naudojæsis dokumentais bei kitomis praeities liekanomis kà nors iðsiaiðkindamas apie anà objektà. Istoriografo
mokslinis objektas – „bûtovës slëpiniai“.
Antra vertus, jeigu kas nors apie istoriná ávyká bûtø plaèiai þinoma daugeliui
þmoniø, istoriografas ne tik netektø darbo, bet ir pats darbas atrodytø maþne
betikslis. Átampa, kuri sukuriama tarp
istorinio objekto, apie kurá stokojama þiniø, ir istoriografo, kuris tà þiniø spragà mëgina uþpildyti, daþnai atsiranda
dël paprasèiausio atsitiktinumo, dël to,
kad amþiø tëkmëje kaþkas kaþkur nukiðo koká nors dokumentà, dël to, kad sudegë pastatas, kurio rûsiuose buvo saugojami daiktiniai árodymai, o daþniausiai dël to, kad tai, kà ðiandien laikome
esant svarbiu ir norime iðsiaiðkinti, praeities kartos laikë bereikðmiu ir nugramzdino á uþmarðtá. Istoriografas –
praeities detektyvas, tiriantis „faktines
aplinkybes“, su ávykiu susijusius asmenis ir kità „bylos nagrinëjimui“ svarbià
medþiagà.
Tuo tarpu filosofui tik netiesiogiai
rûpi, kà sako jo istoriniai paðnekovai
kaip istoriniai paðnekovai. Ir apskritai filosofinio veiksmo vieta – pats filosofas,
visi kiti – èia tik sveèiai! Tokios nuostaLOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
43
AIVARAS STEPUKONIS
tos – ne iðdidumo iðraiðka, o metodinë
sàlyga. Filosofo santykis su þiniomis savo kilme ir iðtakomis yra subjektyvus ir
asmeninis, o ne objektyvus ir visuomeninis: iðsikeltus klausimas jis gvildena
ne todël, kad atsakymo á juos neþino visuomenë, o todël, kad atsakymo á juos
neþino jis pats. Istoriografiniam poþiûriui artimesnës ne su reiðkiniø esme, o
su jø kilme susijusios problemos, jam
rûpi ávykiø ir aplinkybiø susiklostymo
genealogija.
Atsiverskime kelias iðtraukas ið Lovejoy’aus raðtø, kuriose reikðmingas genealoginis tyrimo bûdas. Savo straipsnyje
„The supposed Primitivism of Rousseau’s discourse on inequality“ (Tariamasis Rousseau samprotavimo apie nelygybæ primityvumas), kuris buvo iðspausdintas rinktinëje Essays in the History of
Ideas, Lovejoy atkreipia dëmesá á tam tikrà màstymo „tendencijø prieðprieðà, ar
net tiesioginá prieðtaravimà“, kuris aptinkamas minëtoje Rousseau apybraiþoje.
Tyrëjas primena savo kolegoms, esà atskleisdamas toká minties prieðtaravimà
ar nenuoseklumà „idëjø istorikas atliko
tik maþàjà dalá savo uþdavinio“.
Esminë uþduotis – tæsia Lovejoy’us –
yra pamatyti, ið kokiø átakø ir teiginiø
autoriaus mintyje iðsirutuliojo prieðprieðinës srovës; pastebëti jø daþnai sudëtingà sàveikà; ásidëmëti, kuri tendencija
buvo vyraujanti ir bûdingesnë; visø pirma nustatyti, kada autorius viso labo
kartojo savo laikø banalybes ir kada iðsakë naujas áþvalgas, dar ne visiðkai iðpainiotas ið tradiciniø idëjø89.
Kitame straipsnyje, kuriame nagrinëjamos dviejø prancûzø màstytojø-amþi-
44
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
ninkø Monboddo ir Rousseau átakos
vienas kitam, Lovejoy’us spëlioja:
Galima pagrástai teigti, jog daug kas ið
Monboddo mokymo ir dalis to, kas tame mokyme buvo tuo metu revoliucingiausia, yra iðplëtota ið grupës tarpusavyje susijusiø idëjø, randamø Rousseau
Samprotavime apie nelygybæ, iðspausdintame dvideðimt metø prieð iðspausdinant
Kalbos kilmæ ir paþangà. Ar panaðumas atsiradæs dël spontaniðko vienodø minèiø
dingtelëjimo dviem tuo paèiu laiku gyvenusiems protams, ar dël tiesioginio
poveikio, kurá padarë vieno autoriaus
ankstesnieji veikalai kitam?90
Treèia iðtrauka paimta ið straipsnio,
kuriame vienas europietiðkø romantizmø kildinamas ið Kinijos. Joje Lovejoy’us priekaiðtauja ponui Hussey uþ
tai, kad ðis savo veikale kiniðkajam sodininkystës stiliui viso labo skyræs „tris
ar keturis gyvybingus ir kartais áþvalgius puslapius“, bet, deja, „nenurodæs
tikrøjø tos mados iðtakø, taip pat neiðskyræs istoriniø jos tarpsniø, be to, deramai nepabrëþæs jos istorinës svarbos91.
Ðios iðtraukos parinktos tikslingai, kadangi jose suþaiþaruoja istoriografinio
poþiûrio ir domesio savitumas. Vaizduotæ kaitina tokie klausimai: kaip konkretus istorinis X sàveikauja su konkreèiu istoriniu Y; kokios yra vieno ir kito atsiradimo prieðistorës (sprendþiant apie idëjø tradiciðkumà) ir galimos poistorës
(spendþiant apie idëjø originalumà); kokie yra visi ar bent pagrindiniai istorinës
raidos etapai ir kiek ðie prieþastingai
svarbûs. Tai dar viena takoskyra tarp filosofijos ir idëjø istoriografijos. Pastaroji, nors ir ypatingu bûdu nagrinëdama
mintinius darinius, ne itin domisi paèios
MOKSLINË MINTIS
minties kaip tam tikros tiesos, reiðkiamos
apie pasaulá, turiniu. Uþuot teiravusis
apie teiginio tiesà ar netiesà, èia teiraujamasi apie jo genealogijà. Lovejoy’us istoriografas gali bûti atsidavæs romantizmo arba Rousseau darbø tyrëjas ir drauge kaip asmenybë nieko bendra neturëti
su romantinëmis nuostatomis (nei simpatine, nei reakcine prasme), o Rousseau sampratas laikyti filosofinëmis atgyvenomis, nevertomis tiesioginio, kritiðko,
egzistencinio apmàstymo. (Þinoma, að
neteigiu, kad bûtent toks Lovejoy’us ir
buvo.) Iðgirdæs, kà Rousseau aiðkina
apie bendruomeninæ þmogaus prigimtá,
filosofas klaus, ar ið tikrøjø ði prigimtis
yra tokia, kokià jà nutapæs Rousseau; o
istoriografas teirausis, ar Rousseau tikrai taip aiðkinæs; ar dar kas nors tuo paèiu metu arba prieð Rousseau yra taip
aiðkinæs; kuriuo savo gyvenimo tarpsniu
Rousseau yra taip aiðkinæs; ar jo nuomonë vëliau pasikeitusi ir panaðiai. Istoriografinës ir filosofinës perspektyvø
skirtumai – akivaizdûs, þenkime prie kitos takoskyros.
Pirmenybë tam, kas tipiðka. Kitas istoriografinio tyrimo akcentas – tai dëmesys tokiems praeities reiðkiniams, kurie
pasiþymi bendruomeniniu sklaidumu.
Ekscentriðkos mintys, nukrypimai nuo
elgesio normø, vienetiniai atsitikimai,
jeigu jie tëra ekscentriðki, nukrypæ ir
vienetiniai, nepatraukia Lovejoy’aus dëmesio. Ir suprantama, kodël. Kas bûdinga tik vienam þmogui, kas nebyloja apie
platesnës socialinës grupës iðgyvenimus,
dorovæ, skoná, lûkesèius ir prielaidas,
geriausiu atveju gali pretenduoti á biografijà, bet tikrai ne á istoriografijà, kurios
taikiklyje visuomet figûravo tokie visuomeniniai telkiniai kaip tautos, kultûros,
valstybës, imperijos, iðtisos geografijos ir
dvasinës epochos. Istoriografija savo
apibendrinimais yra kur kas ambicingesnë, ji siekia bendresniø þiniø ir todël
ieðko to, kas tipiðka, áprasta, simptomiðka, kas leistø pasirinktus, plaèiai praeityje pasklidusius ir miðriai sàveikavusius reiðkinius suvokti kaip riðlø, kuopiná objektà. Lovejoy’us cituoja George’à
Herbertà Palmerá, kuris pristatydamas
George’o Herberto Raðtus „Pratarmëje“
áþvalgiai paþymi:
Bet kuris amþius savo tendencijas ryðkiau parodo þemesnio rango raðytojø, o
ne iðkiliø genijø kûriniuose. Pastarieji
pasakoja apie praeitá ir ateitá, bet taip pat
apie amþiø, kuriame gyvena. Jie yra visiems laikams. O jautriose, imliose, taèiau maþiau kûrybinës galios turinèiose
sielose laikmeèio idealai ásiamþina aiðkiausiai.92
Sutikdamas ir drauge kartodamas
taiklius Palmerio þodþius, Lovejoy’us
pratæsia mintá formuluodamas jà kaip
metodinæ pastabà: „Jûsø menkas raðytojas gali bûti toks pat svarbus – daþnai
ðiuo poþiûriu jis gali bûti daug svarbesnis – uþ autorius kûriniø, kurie ðiandien
laikomi ðedevrais“93. Visiðkai suprantama, juk idëjø istoriografas mëgina formuluoti taisykles, tam tikru laikotarpiu
nusistovëjusias elgesio, jautimo, vertinimo bei màstymo bendrybes, o ne iðimtis, kurios – pasitelkus nuvalkiotà, bet ið
tikrøjø labai iðkalbingà pasakymà – „iðkrenta ið konteksto“94. Filosofui pati problema yra svetima. Vis dëlto rinkdamasis diskusijos paðnekovus jis paprastai
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
45
AIVARAS STEPUKONIS
neieðkos tipiðkai galvojanèiø þmoniø todël, kad ðie jie galvoja tipiðkai, ir nesitikës, kad toks galvojimas galëtø nuskaidrinti filosofinës problemos turiná.
Tiesa, Sokratas sëdëjo agoroje ir, matyt,
mielai gaudydavo visokiausius gandus
ir juokelius ið atëniðkos buities, taèiau
nereikia pamirðti, kad Platono dialoguose tokie buitiniai vaizdeliai buvo tik meninis filosofiniø argumentacijø apipavidalinimas ir niekuomet neákûnijo paties
dialogo tikslo, jie, kaip literatûrinio paðnekesio þanro stilistinës priemonës, veikiau padëjo pagyvinti jo dialektiðkumà.
Idëjø istoriografo ir filosofo regësenos skiriasi panaðiai, kaip dailës istoriografo ir esteto. Rudolfas Wittkoweris
(1901–1971), vienas garsiausiø praëjusio
ðimtmeèio pirmosios pusës bei vidurio
renesansinës ir barokinës dailës istoriografø, savo knygoje nagrinëdamas didþiøjø praeities civilizacijø vaizduojamuosiuose menuose atsikartodavusius
archetipinius simbolius ir pasakodamas
apie XVI amþiaus olandø tapytojà Johanesà Stradanusà, iðtaria tokius þodþius:
„tarp [ðio tapytojo] vëlyvøjø darbø...
randame serijà graviûrø, kuriose ðlovinami Amerikos þemyno atradëjai: Kolumbas, Amerigo Vespucci ir Fernao de
Magellanas. Nors ði serija neturi didesnës meninës vertës, ji patraukia mûsø
dëmesá itin turtinga simboliniø smulkmenø sankaupa“95. Dailës istoriografas
nepaiso ar, tiksliau, susilaiko nuo sprendimo apie dailës meninæ vertæ (tai nëra
objekto reikðmingumo kriterijus istoriografiniu poþiûriu), nes tiesiogiai jam
rûpi ne pati dailë, o tai, kà ji kaip praeities liekana praneða apie vienà ar kità
46
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
istorinæ, taigi paminklinæ tikrovæ; lygiai
taip idëjø istoriografas nepaiso ar, tiksliau, susilaiko nuo spendimo apie idëjø
ir ið jø sudarytø teiginiø teisingumà (tai
nëra idëjø reikðmingumo kriterijus istoriografiniu poþiûriu), nes tiesiogiai jam
knieti ne paèios idëjos, o tai, kà jos kaip
praeities liekanos praneða apie vienà ar
kità istorinæ, taigi paminklinæ tikrovæ.
Þinoma, tik nustaèius tai, kas tipiðka
ir bendra, galima pagrástai kalbëti apie
tai, kas originalu, nebûta, nauja. Taèiau
ðie apibûdinimai neleidþia pasverti idëjos originalumo, jos gelmës, jie niekuo
nepranoksta tokiø sociologinës statistikos terminø kaip „retas“ ir „daþnas“ ir
filosofiniu poþiûriu prasilenkia su paèia
idëjos esme – pasakyti kaþkà apie vakardienos, nûdienos, rytojaus pasaulá ir
(tai ne maþiau svarbu) sulaukti pritarimo arba nepritarimo. Trys iðminèiai,
medituojantys tà paèià tiesà apie bûtá ir
iðreiðkiantys jà panaðiais þodþiais, istoriografiniu poþiûriu nëra originalûs, o
filosofiniu poþiûriu tai, jog jø yra trys,
trylika ar trys ðimtai, në kiek nemenkina jø iðminties originalumo, vadinasi,
neslopina ir to ypatingo dëmesio, kurio
jie nusipelno ið filosofo. Ið tiesø reikia
pripaþinti, kad Lovejoy’us padaro gana
intriguojanèià iðvadà, kuriai, kaip matysime vëliau, pritars ir Randallas Collinsas. Iðvados branduolys – tam tikra pastoviø vienetø kintanèiø deriniø teorija.
Remdamasis sukauptais istoriniais duomenimis apie filosofiniø – ir ne tik –
idëjø, mokyklø, sistemø atsiradimus,
kaitas ir pertvarkas ðimtametëje ir net
tûkstantmetëje praeityje, Lovejoy’us pateikia dràsø apibendrinimà, esà „daugu-
MOKSLINË MINTIS
ma filosofiniø sistemø yra originalios ar
savitos daugiau savo sudëtimi negu paèiais sandais“. Istoriografo ásitikinimu,
„Menamas daugelio sistemø naujumas
kyla ið vienintelio dalyko – ið naujo senø elementø, kurie jas sudaro, pritaikymo ar iðdëstymo“. Tiesa, Lovejoy’us në
nemano paneigti, kad ið tiesø intelektinëje istorijoje kartkartëmis suþimba viena kita tikrai „originali ar savita“ samprata, taèiau istoriografas patikslina, kad
„absoliutaus naujumo prieaugiai [minties istorijoje], manding, yra daug retesni negu kartais manoma“96. Istoriografiðkai – tai ádomi ir blaivinanti áþvalga, kuri turëtø gerokai atvësinti ne vieno filosofo kunkuliuojanèias ambicijas ir vaikëziðkà pagyrûniðkumà (paimkite dvylika
garsiausiø Vakarø filosofø nuo Immanuelio Kanto, perskaitykite jø þymiausiø
veikalø áþangas ar pratarmes ir iðvysite,
jog beveik kiekvienas jø svaigulingai
krykðtavo apie jo ágyvendinamà „koperniðkàjá perversmà“, apie tai, ko iki jo
niekas nebuvo sugalvojæs, apie tai, kad
jis – pirmutinis). Taèiau minties naujumas ar senumas, novatoriðkumas ar tradiciðkumas, retumas ar daþnumas neuþgauna filosofinio nervo, nes nepalieèia
paèios minties turinio, neásiklauso á jos
santyká su tikrove, nepaiso pirmykðèio
minties reiðkëjo noro kaþkà teigti apie
pasaulá ir sulaukti deramo atsako.
Filosofijos istoriografija kaip filosofijos
nufilosofëjimo istoriografija? Tai tik retorinis klausimas, kuriuo perteikiu vienà
ásimintiniausiø ir filosofijos-istoriografijos santykiams lemtingiausiø Lovejoy’aus iðvadø. Matëme, kad skirtinguose tekstuose ir kontekstuose istoriogra-
fas apie intelektiná praeities pasaulá linkæs ðnekëti ne kaip apie kosmà, o kaip
apie chaosà, ne apie loginio nuoseklumo, o apie intelektinës suirutës pasaulá.
Prisiminkime, su kokiu liûdesiu Lovejoy’us prabyla apie „ilgà idëjø painiojimo grandinæ, kuri sudaro didþiumà
þmogaus màstymo istorijos“97. Kitoje
vietoje aptardamas metodinæ bûtinybæ
iðnagrinëti, kaip ir kodël atsiradusi tokia sumaiðtis romantizmø apibrëþimuose, Lovejoy’us uþbëga savo tyrimui uþ
akiø ir pareiðkia, kad toks nagrinëjimas
galø gale parodysiàs, jog „didþiulæ minties poslinkiø per pastaràjá [XIX] amþiø
gausà... lëmë gryniausios þodinës painiavos“98. Dar kitoje vietoje pabrëþdamas filosofinës semantikos svarbà idëjø
istoriografijos metodikai, Lovejoy’us pareiðkia stulbinamà dalykà, stulbinamà,
tiesa, perðamomis iðvadomis: „istorijoje
paprasèiausi þodþiai [terminai, frazës,
formulës] sugeba veikti savarankiðkai
kaip jëgos bûtent dël savo dviprasmiðkumo“99. Kol kas Lovejoy’us dar nepaskelbë paties sunkiausio nuosprendþio,
bet jau dabar pradedame suprasti, kad
idëjø istoriografija turi atsisakyti tirti
idëjas kaip tam tikras logiðkai aiðkias,
apibrëþtas normines màstymo formas,
kadangi tokios formos istoriografinëje
praeityje beveik neaptinkamos. Veikiau
susiduriama su klaidþiojanèia mintimi,
klumpanèiu protu, nesusipratimais, nusiðnekëjimais, nenugirdimais, praþiûrëjimais, korektûros klaidomis, neretai paprasèiausiomis nesàmonëmis.
Minëjau, kad vienetiniø idëjø bûriui
priskiriama ir ta rûðis, kurià Lovejoy’us
vadina metafizinëmis patetikomis. GalLOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
47
AIVARAS STEPUKONIS
voje turimos visokiausios jausminës ezoteriðkumo, miglotumo, amþinumo, ekstatiðkumo, laisvumo bûsenos, kurias sukelia filosofiniø tekstø skaitymas ir jø suvokimas kaip groþinës literatûros. Nedailindamas tikrosios padëties, Lovejoy’us prabyla atvirai: „Átariu, kad filosofinës knygos skaitymas paprastai yra ne
kas kita, kaip estetinio iðgyvenimo forma...“100 Ir èia pat priduria, jog toks filosofijos suvokimas „neturi nieko bendra
su filosofija kaip mokslu; taèiau turi
daug bendra su filosofija kaip istorijos
veiksniu, kadangi filosofija jos veiksniu
bûna daugiausia ne kaip mokslas“101. Ið
visø tik kà cituotø iðtraukø matome, jog
filosofija ágyja istoriná vaidmená dviem
pagrindiniais pavidalais – klaidos ir estetinio iðgyvenimo. Taip pat ásidëmime,
jog abu ðie dalykai nëra „filosofija kaip
mokslas“. Tiesà sakant, vartodamas ðià
frazæ, Lovejoy’us elgiasi apsukriai, nes
juk prieðingybë – filosofija ne kaip mokslas – apskritai nëra filosofija. Vienu –
klaidø, nesusipratimø, þodinës painiavos, sàvokiniø netikslumø – atveju susiduriame su intelektiniu broku, dël kurio
vienà ar kità pareiðkimà atmetame kaip
nefilosofiðkà, neatitinkantá „filosofijos
kaip mokslo“ reikalavimø lygiai taip,
kaip gamtos mokslo puslapiuose ásivëlusias procedûrines klaidas ar faktinius neatitikimus laikome nemoksliðkais. Antru
atveju filosofinio teksto skaitymà nefilosofiðkai, o svajokliðkai, estetiðkai vadinti filosofinio teksto skaitymu maþø maþiausiai yra netikslu, kadangi filosofiná
tekstà galimà perskaityti tik filosofuojant, o visi kiti ámanomi to paties teksto
skaitymai tereiðkia, jog viename kûriny-
48
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
je gali bûti susipynæ keli literatûriniai
þanrai ir net prasminiai sluoksniai. Ðtai
jums ir paradoksas, kurio masto Lovejoy’us, regis, neapèiuopia: filosofija á tokià praeitá, kokià tiria istoriografas, prasiskverbia tik nefilosofiniais pavidalais!
Kitaip tariant, filosofijos istorijoje tëra
tiek, kiek jos ten nëra. Tæskime mintá: jeigu filosofijos poveikio istorija didþiàja
dalimi yra jos nefilosofinio poveikio istorija, tuomet galima arba tyrinëti filosofijos bejëgiðkumo istorijà, arba filosofija
pavadinti tuos nefilosofinius filosofijos
padarinius, kuriuos filosofijai nenorom
pavyksta sukelti, o paèiai filosofijai ieðkoti naujo pavadinimo, arba filosofijos turiná ið tiesø aiðkinti jos tikraisiais padariniais, vadovaujantis prielaida, jog negali bûti atotrûkio tarp filosofijos kaip
mokslo ir filosofijos kaip istorinio veiksnio, kitaip tariant, „kokie istoriniai padariniai, tokia ir filosofija, o tai, kas istorijoje neágyvendinta, laikyti nefilosofiðka“.
Visais atvejais tik þaidþiama þodþiais,
objektas derinamas prie apibrëþimo, o filosofija kaip savarankiðkai apsibrëþianti
praktika nustumiama á ðonà.
Þinoma, yra ir treèia alternatyva, kada pripaþástama, kad galø gale filosofijà tirti yra vaisingiausia, galbût net
bûtina – jeigu, þinoma, norima ið tikrøjø tirti filosofijà – skyrium nuo istoriografijos. Kaip tik toká poþiûrá asmeniðkai
ginu èia. Svarbu ásidëmëti, kad toks poþiûris negrindþiamas jokia apriorine
nuostata, veikiau gaunamas ið idëjø istoriografø surinktø ir apibendrintø faktø: a) filosofijos turinys (klausimai ir
sprendimai), kurá apraðo istoriografija, ið
esmës skiriasi nuo filosofijos vidinio, da-
MOKSLINË MINTIS
lykinio turinio, kurá iðreiðkia jos kûrëjai;
b) filosofijos istoriografija yra padariusi
empiriná atradimà, jog filosofija kaip filosofija praktiðkai yra nepajëgi prasismelkti á tikràjà þmonijos istorijà. Geriausiu atveju filosofijos istorija laikytina istorija tam tikros intelektinës maþumos, kurios kûryba ir mintys atsiveria
tik filosofuojant, taigi sàmoningai vengiant istoriografiniø metodø perðamos
perspektyvos. Susiduriame su paradoksu: þmonijos istorijoje dël ávairiausiø
trukdþiø iðryðkëti pajëgia tik nefilosofiðkas filosofijos veidas. O patys filosofai
buvo ir yra ásitikinæ, kad filosofijos veidrodis visuomet yra jos paèios rankose.
Literatûra ir nuorodos
88
89
90
91
92
93
94
Arthur Oncken Lovejoy. The Great Chain of
Being: A Study of the History of an Idea. – New
York: Harper & Row, Publishers, 1965, p. ix.
Arthur Oncken Lovejoy. Essays in the History
of Ideas. – New York: Capricorn Books, G. P.
Putnam’s Sons, 1960.
Ten pat, p. 58.
Ten pat, p. 101–102.
George Herbert Palmer. Preface to The English
Works of George Herbert, 1905, p. xii.
Arthur Oncken Lovejoy. The Great Chain of
Being: A Study of the History of an Idea. – New
York: Harper & Row, Publishers, 1965, p. 19–
20.
Skaitant idëjø istoriografijos veikalus filosofiðkai – tai yra tam tikra prasme nederamai, – galima bûtø paðmaikðtauti, jog ið konteksto èia
daþniausiai iðkrenta pats tekstas.
95
Rudolf Wittkower. Allegory and the Migration
of Symbols: The collected Essays of Rudolf Wittkower. – New York: Thames and Hudson,
1987, p. 94.
96 Arthur Oncken Lovejoy. The Great Chain of
Being: A Study of the History of an Idea. – New
York: Harper & Row, Publishers, 1965, p. 3–4.
97 Arthur Oncken Lovejoy. Essays in the History
of Ideas. – New York: Capricorn Books, G. P.
Putnam’s Sons, 1960, p. 241.
98 Ten pat, p. 234–235.
99 Arthur Oncken Lovejoy. The Great Chain of
Being: A Study of the History of an Idea. – New
York: Harper & Row, Publishers, 1965, p. 14.
100 Arthur Oncken Lovejoy. The Great Chain of
Being: A Study of the History of an Idea. – New
York: Harper & Row, Publishers, 1965, p. 10–11.
101 Ten pat, p. 13.
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
49
ROMUALDAS DULSKIS
Gauta 2005-05-12
Pabaiga. Pradþia „Logos“ Nr. 43
ROMUALDAS DULSKIS
Vytauto Didþiojo universitetas
TRYS HESYCHIJOS PAKOPOS, VEDANÈIOS
Á AUTENTIÐKÀ KRIKÐÈIONIÐKOJO
MALDINGUMO KOKYBÆ
Three Stages of Hesychia Leading to the Authentic
Quality of Christian Piety
SUMMARY
Prayer in Orthodox theology is understood as an essential and integral dimension of human existence.
A human being, created according to the image of God, is called to form in him/herself divine features. The stages of Hesychia as a way towards a kinder and more intimate dialogue between God and
people helps a person to seek for spiritual maturity and an authentic identity of him/herself.
Hesychia was practised at the beginning by the desert Eremites. The Apophtegmata of the desert
Fathers was later defined by Evagrius Ponticus and Diadochus of Photice as a way to a union with
God through Hesychia, i.e. guarding the mind and/or heart and continual prayer.
In the 14th century a method of regular prayer with the use of certain physical exercises started
being practised in monasteries on Mount Athos. The movement acquired the name Hesychasm. On the
one hand, the Hesychast praying method is of interest in the 21st century, as it resembles yoga; on the
other hand, it remains unreachable because the practice of Hesychasm is complicated and not suitable
for many people. Even Hesychast authorities themselves have warned believers not to practise physical
exercises while praying without the guidance of an experienced spiritual teacher.
Hesychasm is addressed to everybody, and the Prayer of the Heart pertains to monks as well as to
lay people, both of whom can attain the same spiritual heights. The main point of Hesychasm is not in
the praying method or spiritual techniques, but in its intensive and qualitative spiritual Christian life.
The purpose of Hesychasm is the constant communion of the human being with God. This communion
expresses life through prayer in three stages, and each of them reflects a certain level of Hesychia.
As a method for a contemplative life, Hesychasm is not separated from liturgical and sacramental spirituality; on the contrary, teachers of Hesychasm underline the necessity for regular sacramental practice for
the formation of inner spirituality. Participating in the liturgy supports and supplements Hesychastic piety and
encourages the progress of the authentic quality of Christian piety, which is missing in the 21st century.
RAKTAÞODÞIAI: malda, maldingumas, hesychazmas, staèiatikybë, ekumenizmas.
KEY WORDS: prayer, piety, Hesychasm, Orthodoxy, ecumenism.
50
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
MOKSLINË MINTIS
Þ
mogus yra paðauktas bûti tobulu
atvaizdu savo Kûrëjo, kuriame nëra negatyviø aistrø. Kadangi þmogus sukurtas pagal Dievo paveikslà, tai nuodëmës bei ydos nepriklauso þmogaus esmei, jos yra ‘svetimos’ þmogaus prigimèiai. Nuodëmës griauna vidinæ sielos
darnà, atneða susvetimëjimà tarp þmoniø, trikdo harmoningà þmogaus ir gamtos sugyvenimà, atitolina þmogø nuo
Dievo ir iðkyla kaip grësmë þmogaus paðaukimui. Nuodëmës aptemdo ir sudarko Dievo paveikslà þmoguje, anot ðv.
Grigaliaus Nisieèio, „tarsi rûdys geleþá“20. Jos sutrikdo þmogaus paðaukimo
realizavimo procesà, neleidþia iðsiskleisti
jo asmenybei. Þmogaus panaðumas á
Dievà sumenksta, asmuo tampa savo paties ribotumo belaisviu. „[Þmogaus] protas be Dievo tampa panaðus á gyvulá arba á demonà ir, atitolæs nuo savo [tikrosios] prigimties, geidþia to, kas jam svetima“21, – paþymi Grigalius Palamas.
Apsivalydamas nuo ydø, krikðèionis
savo sieloje iðryðkina Dievo paveikslà,
tampa „tarsi dievu“, bet kartu tampa ir
labiau savimi. „Bûk savo ðirdies ‘durininkas’ ir neáleisk jokios minties, jos neapklausæs. Apklausk kiekvienà mintá ir
sakyk jai: ‘Ar tu esi viena ið mûsiðkiø,
ar ið mûsø prieðininkø?’ Ir jei ji priklauso namams, ji pripildys tave ramybës. O
jei ji ið prieðo, ji piktumu tave sutrikdys
arba geidulingumu sujaudins“22, – aiðkina Evagrijus Pontikas. „Ar ðios mintys
mus vargina, ar ne, tai nepriklauso nuo
mûsø. Taèiau ar jos mumyse nusëda ir
ðitaip uþdega mûsø aistras, ar ne, tai
priklauso nuo mûsø.“23 Tad stebint mintis, piktosios atmetamos, kadangi jos yra
svetimos þmogui. Jos kyla ne ið tikrosios
þmogaus ðirdies gelmës, bet bûna áteigiamos blogøjø aistrø arba demonø. Todël, jas atmesdamas, þmogus saugo savo asmens tapatumà ir integralumà.
Sielos hesychijai priklauso ne tik piktø minèiø, bet ir piktø atsiminimø atmetimas. Juos reikia „uþmirðti“. „Vanduo,
kuriame pikta uþmirðtama, yra tikëjimo
gelmë“24, – moko Diadochas Fotikietis.
Jis èia turi omenyje graikø mità apie poþeminæ uþmarðties upæ Letà, ið kurios
turi gerti mirusieji, idant pamirðtø praëjusá savo gyvenimà. Vandens ir uþmirðimo sàvokø susiejimas èia primena bei
atspindi krikðto malonæ.
„Apatëjai pasiekti […] reikia daug
laiko ir sunkaus darbo; reikia grieþto
gyvenimo, pasninkavimo, budëjimo,
maldos, krauju prakaitavimo, nusiþeminimo, pasaulio paniekinimo, nukryþiavimo, viniø ir ieties ðone, acto ir tulþies;
reikia patirti visø apleidimà ir palikimà,
drauge su mumis nukryþiuotø paikø
broliø uþgauliojimus, praeiviø paðaipas,
o po to – prisikëlimà Vieðpatyje ir nemarias ðventàsias Velykas“25, – sako
mûsø dienø Athos kalno vienuolis Theokletos Dionysiou.
Nenugalëtos aistros suþadina piktas,
egoistiðkas, tuðèiagarbiðkas mintis, o ðios
iðvirsta daugiakalbyste ir tuðèiakalbyste.
Plepumas visø pirma pasireiðkia gausiu
nereikalingu kalbëjimu. Taèiau galima
taip pat daug kalbëti mintyse, lûpoms tylint. Minèiø plepumas kyla ir yra palaikomas tuðèiakalbystës pamëgimo ir tuðèiagarbiðkumo. Iðganytojo raginimas
„teismo dienà þmonës turës duoti apyskaità uþ kiekvienà pasakytà tuðèià þoLOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
51
ROMUALDAS DULSKIS
dᓠ(Mt 12, 36), staèiatikiø dvasiniø mokytojø nuomone, nëra nei perdëtas, nei
nerealus. Plepumas aptemdo þmogaus
dvasià ir trukdo kontempliuoti dieviðkus dalykus, jis iðkyla kaip kliûtis intymiai þmogaus ir Dievo bièiulystei. Todël
Rytø krikðèioniø dvasiniai mokytojai
akina vengti nereikalingø kalbø, nes jos
iðblaðko ir sunaikina geras mintis: „Tylëjimas yra bûsimojo amþiaus slëpinys,
o þodþiai – ðio pasaulio ginklas“26. Plepumas ir kontempliacija prieðingi vienas
kitam – kaip sudëtingumas (daugybë) ir
paprastumas (vienis).
Þodis tëra ribota minties iðraiðka, o
„Dievo karalystë yra ne kalboje, bet galybëje“ (1 Kor 4, 20). Þodis yra materialaus
bei juslinio pasaulio dalis ir todël tik netobulai gali iðreikðti tiek dieviðkus dalykus, tiek juo labiau patá Dievà. Baþnyèios
Tëvai ir vëlesniø laikø ðventieji nurodo
daugiakalbystës (gr. polologia) daromà
þalà dvasinei asmenybës brandai. Norint
paþinti Dievà, reikia ne tiek diskusijø,
kiek kontempliatyvumo. Diadochas paþymi bûtinybæ susilaikyti ne tik nuo blogø, bet ir nuo gerø nebûtinø kalbø: „Jei
pirties durys bus nuolat atviros, tai ðiluma ið vidaus greitai iðsklis laukan; lygiai
taip yra ir su siela: jei ji nori daug kalbëti, nors ji ir vien tik gerus dalykus kalbëtø, per pokalbiø vartus ji iðleis Dievo atsiminimà. […] Gëris nuolat traukiasi nuo
daugiakalbystës. Pagirtina tylëti deramu
metu27; juk tylëjimas yra ne kas kita kaip
iðmintingiausiø minèiø motina“28. Daugiakalbis þmogus labai maþai tepalieka
galimybës veikti jame Ðventajai Dvasiai.
Vis dëlto tylëjimas nëra tikslas dël
tikslo. Abatas Poimenas mokë: „Kas
52
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
nors atrodo tylás, taèiau ðirdyje teisia kitus; tai reiðkia, kad jis nuolatos kalba.
Kitas kalba nuo ryto iki vakaro, taèiau
jis uþlaiko tylëjimo dësná, nes jis nekalba nieko nereikalingo“29.
Psalmiø kalbëjimà Evagrijus Pontikas
vertina kaip daugiau iðorinæ maldà, parengianèià þmogø tikrajai, gelminei maldai. Psalmodijos þodþiø gausa, iðtariama
su nuoðirdþiu dëmesingumu, yra vertinga Dievo akyse ir teigiamai veikia besimeldþiantájá. Tai lûpomis atliekama ir
akustiðkai girdima malda, todël ji priklauso juslinës arba kûno maldos srièiai.
Tad giedamos ar kalbamos psalmës yra
tik pirminë arba þemesnioji maldos pakopa. Vis dëlto tai nereiðkia, kad psalmodija turëtø bûti apleista pasiekus tikrosios maldos pakopà. Psalmës visuomet bûna prasminga malda, kuri harmonizuoja sielà ir teikia pagrindà intymesniajai maldai. Taèiau bûtø labai
nuostolinga besimeldþianèiajam, jei jis
nesiektø gelminës maldos, o tenkintøsi
vien tik psalmiø ar kitokiø þodiniø maldø kalbëjimu. Malda yra kokybiðkesnë
bei tikresnë, kai ji kyla ið ðirdies þmogaus, ieðkanèio artimos draugystës ir
tikros vienybës su Dievu. Toks asmuo
netaria daug þodþiø, bet tai, kà sako,
yra dalis jo ðirdies, yra tikra.
Jei sieloje yra likusiø polinkiø kitus
teisti, tuðèiai kalbëti ar bûti nesantûriam,
jie trukdo tikram maldingumui. Nuolatinë malda kyla ið sielos hesychijos, kildinanèios meilæ Dievui. „Kas myli Dievà, tas gali apie já màstyti dienà ir naktá; juk mylëti Dievà jokie darbai netrukdo“30, – teigia ðv. Siluanas. Jis paþymi,
kad nors apaðtalai gyveno tarp þmoniø,
MOKSLINË MINTIS
tai jiems nesutrukdë mylëti Dievà visa
ðirdimi. Kita vertus, daug atsiskyrëliø
pasitraukë á vienumà, taèiau jie iðliko
kur kas atviresni visuomenës problemoms uþ daugelá gyvenanèiø pasaulyje, nes Ðventoji Dvasia juos ákvëpë melstis uþ visus þmones.
Anot ðv. Grigaliaus Palamo, nuolatinei maldai paðaukti ne tik vienuoliai bei
kunigai, bet ir pasaulieèiai. „Taèiau kà
sako pasaulieèiai? ‘Esame apsunkæ nuo
darbø bei buitiniø rûpesèiø, tad kaip galime be paliovos melstis?’ Atsakau jiems,
kad Dievas neásakë mums nieko neámanomo, o tik tai, kà pajëgiame atlikti.
Kaip skelbia istoriniai uþraðai, labai
daug buvo tokiø, kurie gyvendami pasaulyje buvo visiðkai atsidavæ vidinei
maldai. Todël drauge su ðv. Jonu Auksaburniu ir að meldþiu jus, kad vardan
savo sielø iðganymo neapleistumëte ðios
maldos praktikos. Pradþioje tai gali pasirodyti labai sunku, taèiau bûkite tikri,
sakau tai Visagalio Dievo vardu, kad jau
pats mûsø Vieðpaties Jëzaus Kristaus
vardas, kurio nuolatos ðauksitës, padës
jums áveikti sunkumus, o ilgainiui jûs
áprasite prie ðio dalyko ir patirsite, koks
saldus Vieðpaties vardas.“31 Palamas
dràsina nuolat melstis paþymëdamas,
kad jei ði praktika bûtø þmonëms neámanoma, jos nebûtø mokæs Iðganytojas. Jis
primena ir ðv. apaðtalà Pauliø, kuris, paþinæs didá nuolatinës maldos teikiamà
gërá, akino tikinèiuosius be paliovos
melstis (plg. 1 Tes 5, 17).
Ðv. Siluanas paþymi, kad á apatëjà
veda ir jà ágytà palaiko nusiþeminimo
dorybë. Norint neprarasti ágytos sielos
hesychijos, bûtina suvokti nusiþeminimo
reikðmæ. Galima gauti nuodëmiø atleidimà ir bûti pripildytam Ðventosios
Dvasios maloniø gausa, taèiau uþmirðus
tikrà ir gilø nuolankumà, galima visko
netekti. Reikia sekti Kristaus nuolankumu ir melsti nusiþeminimo malonës.
Tikras nusiþeminimas pasiekiamas tuomet, kai asmuo nebeieðko þmoniø teikiamos garbës, bet þvelgia vien á tai, kas
jis yra Dievo akyse32.
PROTO ARBA DVASIOS HESYCHIJA
„Dievo neámanoma aprëpti protu;
jei tai bûtø ámanoma, jis nebûtø Dievas“33, – pabrëþia Evagrijus Pontikas.
Proto hesychija yra visø ankstesniø hesychijos pakopø virðûnë ir tikslas. Protas, idant galëtø melstis tikràja arba grynàja malda, ne tik privalo bûti laisvas
nuo piktø bei tuðèiø minèiø, bet ir turi
atsisakyti ávairiø þmogiðkø Dievo vaizdiniø ir savo subjektyviø sampratø, kurie uþstotø tiesø ir tiesioginá ryðá su gyvuoju Dievu. Rusø teologas Pavelas Flo-
renskis (1882–1937) paþymi, kad þmogus vien protu norëdamas suvokti Ðvenèiausiàjà Trejybæ, turëtø paneigti jos begalybæ ir didingumà. Protinis Dievo suvokimas visuomet yra ribotas, nepasiekiantis dieviðkumo pilnatvës34. Þmogiðki vaizdiniai ir þmogiðki mintijimai apie
Dievà yra ið esmës geri ir neiðvengiami
ankstesnëse maldos gyvenimo pakopose. Taèiau þengiant á tikràjà maldà, jie
tampa kliûtimi Dievo malonei veikti.
Besimeldþiantysis turi jø atsisakyti, kad
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
53
ROMUALDAS DULSKIS
jo prote ir ðirdyje atsirastø ‘vietos’ veikti Ðventajai Dvasiai. „Dvasia ateina pagalbon mûsø silpnumui. Mes juk neþinome, ko turëtume deramai melsti, todël pati Dvasia uþtaria mus neiðsakomais atodûsiais“ (Rom 8, 26). „Maldos
esmë – tai stovëti Dievo akivaizdoje su
Dvasia ðirdyje ir nesiliaujant, nepertraukiamai, dienà ir naktá, taip prieð já stovëti ligi gyvenimo pabaigos“, – sako
vyskupas Teofanas Atsiskyrëlis (1815–
1894)35. Ði maldos kaip stovëjimo Dievo
akivaizdoje dinamika gali bûti nusakyta Jono Krikðtytojo þodþiais: „Jam skirta augti, o man maþëti“ (Jn 3, 30). Vis
labiau sieloje bei prote ásivyraujant nutilimui ir vis maþiau maldoje reiðkiantis þmogaus prigimèiai, atsiveriama neþodiniam Dievo kalbëjimui ir Jo veikimui. Dievas, sukûræs þmogø pagal savo paveikslà ir panaðumà, veikia mumyse Ðventosios Dvasios ákvëpimais ir
raginimais. Þmogaus maldos gyvenimo
uþdavinys – ásisàmoninti ðá Ðventosios
Dvasios veikimà ir sàmoningai já priimti. Bizantinës Ðv. Miðiø liturgijos pradþioje diakonas prieina prie kunigo ir
taria psalmës þodþiais: „Jau metas veikti
Vieðpaèiui“ (Ps 119, 126). Taip iðreiðkiama krikðèionio laikysenos esmë ne tik
Ðv. Miðiø metu, bet ir maldos laikysena apskritai36.
Su visas þemiðkas kategorijas pranokstanèiu Dievu sueiti á intymø kontaktà galima tik pasiekus visiðkà vidinæ tylà. Grynojoje maldoje nebelieka prasmës
tarti kokius nors þodþius arba pateikti
vienokius ar kitokius praðymus. Tai tik
susiaurintø ir sumenkintø uþmegztà
aukðèiausio atsivërimo ir atsidavimo dia-
54
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
logà, kuris gali bûti apibûdintas kaip labai kokybiðka ir drauge pilna paprastumo kontempliacija. Kadangi Dievo slëpinys yra anapus visø þmogiðkø þodþiø ir
sàvokø, áþengiant á ðià kontempliacijà,
þmogui bûtina palikti visus þodþius, sàvokas, diskursyviná màstymà bei vaizdinius. Þmogaus dvasia tuomet buvoja
aukðèiausiame tylëjime nevartodama þodþiø ir nereikðdama minèiø, „beribiame
neþinojime“. Tai yra laisvës nuo visø prisiriðimø ir vidinës tuðtumos bûklë, o
drauge visiðko atvirumo, betarpiðkumo
ir imlumo Dievui bûsena.
Ði proto hesychija laiduoja ne tik tikràjà, grynàjà maldà, aukðèiausio lygio
Dievo kontempliavimà, bet ir gelminá savæs paþinimà. Asmuo suvokia save kaip
„Dievo vietà“, kaip sudievintà, á pirmykðtës vienybës su Dievu bûklæ sugráþusià, todël laimingà ir natûraliai dþiugià bûtybæ. Malda ir dieviðkø dalykø
kontempliacija jam dabar yra natûralus,
jokiø pastangø nereikalaujantis poreikis.
Susilaikymas nuo nereikalingø kalbø
bei vidinis minèiø tylëjimas sudaro sàlygas áþengti á ðirdá nuolatiniam Dievo
atminimui. Taèiau visø minèiø atmetimu pasiekta vidinë tuðtuma bûtø netgi
pavojinga, nes á jà vël imtø skverbtis neprasmingi arba pikti vaizdiniai ir mintys. Þmogui iðkiltø pavojus ákristi á vidiná kalbëjimà, beprasmá ir þalingà uþsiëmimà savo paties mintimis. Todël pasiekæs vidinæ tuðtumà, þmogus á savo
protà bei ðirdá turi ásileisti Dievo atminimà. Diadochas rekomenduoja nuolatinæ Kristaus vardo, t.y. Jo asmens, kontempliacijà ðirdies gelmëje. Ðis nesiliaujàs Jëzaus asmens atminimas veda þmo-
MOKSLINË MINTIS
gø á didá ir nuostabø sielos paprastumà,
kuris já glaudþiai sujungia su Kûrëju.
Nesiliaujanti Kristaus asmens kontempliacija yra ne tik þmogaus pastangø, bet ir Ðventosios Dvasios veikimo
rezultatas. Dievo Dvasia teikia ir palaiko minëtàjá sielos paprastumà. Ji moko
maldininkà, kaip motina – kûdiká, kuris
pradþioje vapena neaiðkius skiemenis,
kol pagaliau aiðkiai iðtaria ‘tëti’. Ko motina vaikà iðmoko per kalbà, tai Ðventoji
Dvasia áskiepija besimeldþianèiajam ‘neiðsakomais atodûsiais’ (Rom 8, 26) ðirdies slaptoje.
LITURGIJA – HESYCHIJOS ATRAMA
Staèiatikiø mokymas visuomet pabrëþë, kad tikrasis krikðèioniðkas dvasingumas bei gilaus asmeninio maldingumo siekis yra glaudþiai susijæs su
dalyvavimu Baþnyèios pamaldose. Hesychastinës maldos keliu turi bûti þengiama suvokiant save baþnytinës visuomenës nariu. „Niekas neiðgelbëjamas
vienas. Jei kas iðgelbëjamas, tai vyksta
Baþnyèioje, jis iðgelbëjamas kaip Baþnyèios narys, bendrystëje su visais nariais.
Jei kas tiki, jis esti tikëjimo bendrystëje; jei jis myli, jis esti meilës bendrystëje; jei jis meldþiasi, jis esti maldos bendrystëje“37, – sako rusø pasaulietis teologas Aleksejus Chomiakovas (1804–
1860).
Be abejo, yra þmoniø, kurie protu atmeta Kristø ir Baþnyèià arba beveik nieko nëra girdëjæ apie krikðèionybæ. Taèiau
savo gyvenimo principais ir nuostatomis,
patys to neþinodami, jie yra iðtikimi Dievo iðpaþinëjai. Dievas nuves juos iðganyman dël jø nuoðirdumo ir teisumo. Taèiau klaidinga bûtø manyti, kad krikðèionis, paþinæs Kristaus mokymà, gali be
nuostolio savo sielai atsitolinti nuo Baþnyèios. Jei Evangelija uþdegë jo ðirdá Dievo priesakais, jam reikalingi Baþnyèios
mokymas ir sakramentai kaip protinan-
ti ir sutvirtinanti dvasinio gyvenimo atrama, idant jo þygis Dievo karalystës linkui bûtø sëkmingas. Todël Staèiatikiø
Baþnyèia pareigà sekmadiená dalyvauti
Miðiose laiko labai svarbia. Jei kas dël
rimtø prieþasèiø negali nueiti á cerkvæ,
turëtø namie Miðiø metu uþsidegti aliejinæ lempelæ (lampadà) arba þvakæ ir
maldoje vienytis su cerkvëje vykstanèiomis ðventomis apeigomis38.
Atsiskyrëliai vienuoliai dël Kristaus
meilës pasitraukia nuo vieðojo gyvenimo verpeto, idant nuoðalioje tyloje tarnautø Dievui pasninkais ir maldomis.
Taèiau jie labiau nei kiti krikðèionys
brangina liturgijà ir sakramentus, o jø
pasitraukimas ið pasaulio yra paþymëtas nuolatine malda uþ visus þmones.
Atsiskyrëliai, gyvenantys dykumoje, negali taip daþnai priimti Eucharistijos
kaip didmiesèio krikðèionys, taèiau tai
nereiðkia, kad sakramentai atsiskyrëliui
ne tokie reikðmingi. Tik jø sakramentinis gyvenimas turi kitoká ritmà. Savàja
maldos tarnyste aprëpdami visà pasaulá, atsiskyrëliai iðgyvena didesnæ ir intymesnæ vienybæ su þmonëmis nei daugelis kitø, gyvenanèiø didmiesèiuose. Be
to, ðiandienos pasaulyje beveik neámanoma, kad vienuolis atsiskyrëlis neturëLOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
55
ROMUALDAS DULSKIS
tø nors minimaliø kontaktø su kitais
þmonëmis. Daþniausiai ðie, nors ir negausûs ryðiai, nuspalvinti maldos gyve-
nimo patirties bei gilaus Dievo paþinimo, pasiþymi ypatingu dvasiniu turiningumu ir bûna nepaprastai vaisingi.
IDANT NELIKTUME AMORFIÐKI
Sakramentø praktika ir vidinë malda ne atmeta viena kità, bet papildo.
Niekas negali tikëtis pasiekti brandaus
dvasingumo nepriimdamas sakramentø.
„Krikðèionybëje nëra elito, kurio nesaistytø eilinio Baþnyèios nario pareigos“39,
– paþymi þymus ðiø dienø hesychazmo
mokytojas Londono staèiatikiø vyskupas Kallistos Ware. Kita vertus, vien
mechaniðkas sakramentø priëmimas, nesistengiant ásigilinti á visà sakramentiná
slëpiná, taip pat negali subrandinti
krikðèionio.
Kiekvienas pakrikðtytasis krikðtu
gauna Kristaus malonës pilnatvës saikà.
Prie ðios dieviðkosios malonës nebëra ko
bepridëti, tik savo krikðèioniðku gyvenimu mes galime jà vis geriau ásisàmoninti, leisti jai iðryðkëti ir iðsiskleisti. Kai
matome þmogø, besivadovaujantá gyvenime Dievo priesakais, galime teigti,
kad jis suvokë jame esanèià krikðto malonæ. Nors gana drastiðki gali pasirodyti Mikalojaus Kabasilo þodþiai, apibûdinantys krikðto prasmæ: „mes nuþengiame á vandená kaip amorfiðka materija,
kad apsivilktume groþiu“40, jie vaizdþiai
iðryðkina krikðèionio gyvenimo kryptingumà bei tikslingumà.
Kas pasakyta apie krikðtà, tas pat tinka ir ðv. Eucharistijai. Visos mûsø asketinës ir maldos praktikos padeda pagilinti bei sustiprinti susivienijimà su Kristu-
56
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
mi, ávykstantá mums priimant Eucharistijà. Eucharistija teikia tikinèiajam panaðumo á Kristø, sudievinimo ir visokeriopø dvasios vaisiø. „Ðiame Sakramente
mes pasiekiame patá Dievà, o Dievas
tampa viena su mumis tobuliausiame,
koks tik gali bûti, susivienijime. Tai yra
aukðèiausias slëpinys: nieko nëra aukðtesnio uþ já ir nieko èia nebegalima pridëti“41, – sako Mikalojus Kabasilas. Eucharistija nuolat atnaujina ir stiprina mûsø ðirdþiø gelmëse Dievo malonës pradëtà sudievinimo procesà suvienydama
mus su „Kristaus Kûnu, kuris yra nuolatiniø Sekminiø vieta“42. Rytø Baþnyèia
teikia Eucharistijà vaikams ið karto po jø
krikðto. Tuo trokðtama, kad pirmieji tikinèiojo vaikystës atsiminimai bûtø susijæ su Baþnyèia ir Kristaus Kûno bei
Kraujo priëmimu, kad visas vëlesnis jo
gyvenimas bûtø paþymëtas daþnu Eucharistijos priëmimu ir pagaliau kad jo
gyvenimo saulëlydis taip pat bûtø nuðviestas ðv. Komunijos.
Susitaikinimo sakramentas iðreiðkia
nuolatines tikinèiojo pastangas kas kartà tobuliau sekti Kristumi. Praktikuoti
susitaikinimo sakramentà – tai iðdrásti
paþvelgti á savuosius trûkumus lyginant
save ne su kitais þmonëmis, bet teisiant
save pagal Evangelijos priesakus. Todël
tikrosios atgailos esmë – ne tiek apgailëjimas savo kalèiø, kiek siekis „pakeisti
MOKSLINË MINTIS
màstymà“, nusikratyti to nelemto „snaudulio…, to sapnavimo, ið kurio kyla apgaulingi svajojimai apie valdþià, turtus,
malonumus, apie visas ðias ðmëklas, prie
kuriø beprotiðkai puolasi þmonës, tapæ
savo vaizduotës aukomis“43.
IÐVADOS
Rytø Baþnyèios dvasingumo mokytojø doktrina papildo Vakarø Baþnyèios
teologijà ir gali praturtinti praktiná katalikø maldingumà. Aprëpiant tiek Vakarø, tiek Rytø krikðèioniðkàjá paveldà,
iðvengiama vienpusiðkumo ir labiau atsiskleidþia Kristaus Baþnyèios katalikiðkumas. Praktinæ krikðèioniðkojo maldingumo patirtá atspindinèios staèiatikiø
áþvalgos gali bûti labai naudingos tiek
Baþnyèios sielovadai, tiek ir krikðèioniðkai edukologijai.
Dar daþnai vidinis krikðèionio gyvenimas ir paðaukimas maldingumui suvokiami pernelyg statiðkai. Todël labai
aktualu neiðleisti ið akiø tos dvasinio
gyvenimo paþangos, apie kurià taip aiðkiai kalba Baþnyèios Tëvai ir Baþnyèios
Mokytojai. Ði paþanga turëtø paliesti
kiekvienà tikintájá ir atsispindëti jo kelyje. Kita vertus, niekas negali manyti, neva jis jau galutinai áveikë pirmàjà pakopà ir nebegali patirti jai bûdingø pagundø. Daþnai trys pakopos neseka viena
paskui kità, bet veikiau eina drauge.
Dvasiná gyvenimà turime suvokti kaip
tarpusavyje susietus ir drauge koegzistuojanèius lygmenis, kurie nurodo
mums kelio kryptá á dvasinæ brandà.
Staèiatikiø dvasinë tradicija áspëja teologus, pamokslininkus ir visus evangelizacijoje dirbanèius krikðèionis vengti
pavirðutiniðkumo. Neturintis gilios dvasinio gyvenimo patirties neturëtø verþ-
tis kitø mokyti. Kas nori kalbëti apie
Dievà kitiems, visø pirma pats turëtø lavintis per askezæ, pasiekti sielos tyrumà,
ágyti kontempliacinio gyvenimo patirties. Beje, ir patyrus dideles Ðventosios
Dvasios malones, nereikia skubëti apie
jas kitiems pasakoti, bet visø pirma dëkojant Dievui, paèiam ásisàmoninti, kà
esi gavæs: „Triûsianèiam þemdirbiui dera pirmam pasiimti vaisiø“ (2 Tim 2, 6).
Primindamas ðiuos ðv. apaðtalo Pauliaus
þodþius, Diadochas Fotikietis paþymi,
kad malonë kartais bûna tokia gausi, jog
asmuo net nepajëgia jos apibûdinti þodþiais44. Reikia, kad praeitø kuris laikas
ir ið perspektyvos asmuo galëtø ávertinti
gautà malonæ. Tuomet jis gebës iðmintingai apie jà prabilti kitiems.
Trys hesychijos pakopos, skaistindamos tikinèiojo ðirdá, vis labiau atveria jà
Dievo ir artimo meilei. Apsivalydamas
nuo bet kokio savanaudiðkumo, asmuo
iðgrynina savo meilës motyvus ir iðpleèia jos ribas. Kartu jis tampa vis imlesnis Ðventosios Dvasios veikimui. Maþëjant ydoms, Dievo malonë gali veiksmingiau pasireikðti þmogaus gyvenime.
Áþengdamas á vis intymesná bendravimà
su Kristumi, þmogus supanaðëja su Dievu (gr. #eosiV) ir vis labiau atranda ir
savo paties þmogiðkàjà tapatybæ. Dievo
artuma tampa nuolatine tikinèiojo bûsena, kuri dþiugina, ákvepia ir teikia gyvenimo pilnatvæ.
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
57
ROMUALDAS DULSKIS
Literatûra ir nuorodos
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
B. Sartorius. Die Orthodoxe Kirche. – Genf: Editio–Service S.A., 1973, S. 180.
B. Sartorius, p. 172.
C. E. Kunz, p. 537.
Evagrius Ponticus, Praktikos, sk. 6.
Diadochus von Photike, sk. 22.
K. Ware. Der Aufstieg zu Gott. Glaube und geistliches Leben nach ostkirchlicher überlieferung. –
Freiburg–Basel–Wien: Herder, 1983, S. 175–176.
Æ. Ý. Ãîí÷àð, c. 138.
Deramu metu, t.y. kai nëra bûtinybës kalbëti.
Diadochus von Photike, sk. 70.
Äîñòîïàìÿòíûå ñæàçàíèÿ î ïîäâèæíè÷åñòâå
ñâÿòûõú è áëàæåííûõú îòöîâú, Ñâÿòî-Òðîèöêàÿ Ñåðãèåâà Ëàâðà, 1993, c. 138.
Apxèìaíäpèò Coôpoíèé, c. 405.
Äoápoòoëþáèe èçápaííoe äëÿ ìèpÿí, c. 147–148.
Plg. Apxèìaíäpèò Coôpoíèé, c. 406–422.
K. Ware. Der Aufstieg zu Gott. Glaube und geistliches Leben nach ostkirchlicher überlieferung, S. 21.
Plg. J. Schelhas. Schöpfung und Neuschöpfung im
theologischen Werk Pavel A. Florenskijs (1882–
35
36
37
38
39
40
41
42
43
44
1937). – Münster–Hamburg–London: LIT–Verlag, 2003, S. 62–63.
K. Ware, E. Jungclaussen. Hinfürung zum Herzensgebet. – Freiburg–Basel–Wien: Herder, 2004,
S. 14.
Plg. K. Ware, E. Jungclaussen. Hinfürung zum
Herzensgebet, S. 16–19.
K. Ware. Der Aufstieg zu Gott. Glaube und
geistliches Leben nach ostkirchlicher überlieferung,
S. 145.
Plg. T. Ðpidlik. Myúl rosyjska. Inna wizja czùowieka. – Warszawa, 2000, s. 368–369.
K. Ware. Der Aufstieg zu Gott. Glaube und geistliches Leben nach ostkirchlicher überlieferung, S. 146.
O. Këeìaí. Áåcåäû ñ Ïàòpèàpxoì Àôèíàãopoì. – Ápþcceëü, 1993, c. 247.
K. Ware. Der Aufstieg zu Gott. Glaube und geistliches Leben nach ostkirchlicher überlieferung,
S. 148.
O. Këeìaí, c. 248.
O. Këeìaí, c. 250.
Plg. Diadochus von Photike, sk. 8.
Stasys MOSTAUSKIS. Langas. 1998. Aliejus, kartonas. 55 × 45
58
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
MOKSLINË MINTIS
Gauta 2005-10-05
JUOZAS ÞILIONIS
Vilniaus pedagoginis universitetas
AURELIJUS AUGUSTINAS:
MORALINIO BLOGIO GENEZË
Aurelius Augustinus: The Genesis of Moral Evil
SUMMARY
Augustine was one of the most famous Church Fathers, who used his tremendous erudition and originality of thinking in building the bridges of Christian philosophy. Augustine‘s philosophy was based on
the idea of love and self-sacrifice; for it brings into being the best human exploits, service to neighbour
and God. According to Augustine, man understands the world relying on criteria of reason and authority, and uses that understanding in solving the problem of good and evil. According to him, goodness
comes with divine grace, but evil springs from immoral will. So the ability to choose between good
and evil is determined by man’s will, characterised by Augustine as the only real value which establishes the moral relations of the person with other people, communities and God.
PRATARMË
Augustino màstymui daugiausia átakos turëjo Platonas, su kurio darbais jis
susipaþino ið neoplatonikø versijø, nes
buvo „vienintelis antikos lotynø filosofas, nemokëjæs graikø kalbos“1. Ið graikø
filosofijos Augustinas perëmë eudemonistinæ idëjà, kad filosofija, bûdama tikràja iðmintimi, padeda þmogui siekti
tikslo, kuris yra laimë. Taèiau laimæ, pa-
sak Augustino, þmogus pasiekia tik paþinæs Dievà ir savo sielà. Siekiant gërio,
Dievas yra prieþastis ir tikslas, taigi Jis
yra Augustino krikðèioniðko mokymo
centras: „kiekvienas gëris – arba Dievas,
arba ið Dievo“2. Visa normatyvinë ir teorinë Augustino moralës sistema atskleista jo Iðpaþinimuose kartojamame
kreipimesi á Dievà: „Ir visa mano viltis
RAKTAÞODÞIAI: gëris, moralinis blogis, paþinimas, protas, jausmai, geismas, geroji valia.
KEY WORDS: good, moral evil, cognition, reason, senses, desire, goodwill.
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
59
J UOZA S Þ I LI ON I S
tik be galo dideliame tavo gailestingume.
Duok tai, kà ásakai, ir ásakyk kà nori“3.
Augustino etika pirmiausia yra meilës ir pasiaukojimo etika, nes tik ið meilës gimsta geriausi darbai, o labiausiai –
ið meilës aukðèiausiajam gëriui – Dievui.
Augustinas teigia, kad tik meile galima
pasiekti laimæ, nes Dievas „mylëdamas
jas [sielas. – Aut.] atgaivina... jis padaro,...
kad mylinèios já bûtø laimingos“4. Taip
þmogaus prigimtá iðreiðkia ne protas, o
jausmai arba ðirdis, arba aktyvi valia:
„tik per valià nusipelnome ir gyvename
garbingà bei laimingà gyvenimà, tik per
valià – ir gëdingà bei nelaimingà“5. Þmogaus prigimtis reiðkiasi ne tuo, kà þino,
bet tuo, ko nori, aiðkina Augustinas ir ðia
savo teorija jis átvirtina voliuntaristinæ
kryptá tiek filosofijoje, tiek teologijoje. Jis
ypaè akcentavo tikëjimo vaidmená paþinime, nes, jo nuomone, Dievà, kuris persmelkë þmogaus prigimtá ir kurio esmë
yra valia, galima paþinti ne vien protu,
o tikëjimu. Valia Augustino filosofijoje
yra iðkeliama virð proto ir yra svarbiausia dvasinio gyvenimo apraiðka.
Augustinas nurodo, kad þmogaus
paþinimo procesà skatina du dalykai:
protas ir autoritetas. Laiko atþvilgiu pirmesnis yra autoritetas, bet dalyko atþvilgiu – protas. Autoriteto reiðkëjai pir-
miausia yra tëvai, vëliau Baþnyèios vyresnieji ir Dievas. Pirmiausia autoritetas
skatina studijuoti reikalingus dalykus, ir
tik vëliau asmuo savo protu prieina iðvadà, kad studijuojami dalykai yra bûtini. Augustinas paþinimo motyvø hierarchijoje organiðkai prigimtus motyvus,
kuriuos skatina protas, susieja su antgamtiniais motyvais, kuriuos skelbia autoritetas baþnytiniø tradicijø arba dieviðkojo Apreiðkimo forma.
Paþinimo procese þmogus sprendþia
gërio ir blogio problemà. Augustinas gërá kildino ið Dievo, o blogá – ið þmogaus
laisvos valios pasirinkimo. Tad gëris slypi Dievo malonëje ir jo kilmë yra metafizinë, o blogis – þmogaus prigimtyje, jo
kilmë – antropologinë. Taèiau nenorëdamas pripaþinti savarankiðkos blogio kilmës, Augustinas aiðkina, kad Dievas
kuria gerà prigimtá, tik nedora valia jà
iðkraipo ir ji nebeatitinka tikrosios prigimties. Vadinasi, blogio ðaltinis yra neatitikimas prigimties6. Taip þmogus tampa atsakingas uþ blogá, o malonë yra
Dievo dovana þmogui. Gëris priklauso
tik nuo Dievo malonës. Vëliau ðià sampratà plëtojo kalvinistai. XVII a. jà atnaujino jansenistai. Augustino filosofija
darë átakà savo sistemas kûrusiems Descartes’ui ir Malebranche’ui.
MANICHEIZMAS APIE BLOGÁ
Augustinas moralinio blogio kilme
susidomëjo gana anksti. Negalëdamas
suprasti, kaip Dievas, bûdamas „ne tik
geras, bet ir pats gëris“7, sukûræs gërio ir
tiesos pasaulá, leido atsirasti blogiui, Augustinas klausia: „ið kur ir kokiu keliu
60
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
[blogis] èion atðliauþë? Kokia jo ðaknis ir
kokia jo sëkla? O gal jo visai nëra?“8 Atsakymà á ðiuos klausimus Augustinas tikisi rasti manichëjininkø mokymuose,
kurie aiðkina apie gërá ir blogá kaip apie
du veikianèius ðviesos ir tamsos dievus.
MOKSLINË MINTIS
Manicheizmo pradininkà Maná (~216–
~277) skirtingai vaizduoja graikø, Rytø
ir Vakarø tyrinëtojai9. Vakarø autoriø
darbuose Manis vadinamas Suraiku
Kubriku (Cubricus) ir teigiama, kad jis
buvæs á laisvæ paleistas vergas. Rytø ðaltiniai tvirtina, kad Manis yra garsios þyniø (magø) giminës, susijusios su elkazaitais (judëjø krikðèioniø sekta), palikuonis, þinomas kaip mokslininkas ir
menininkas. Teigiama, kad ið motinos
pusës jis priklausë karaliðkai Arsakidø10
dinastijai. Tie patys ðaltiniai nurodo,
kad, patyræs Mesopotamijoje dvasiná apreiðkimà, 240 m. jis pasiskelbë pranaðu
ir paskutiniu apaðtalu. Religinio mokymo principus bei teorinæ koncepcijà jis
sirø ir persø kalbomis iðdëstë teologiniuose ir etiniuose traktatuose. Naujojoje
religijoje Manis susiejo zoroastrizmo,
gnosticizmo, budizmo, krikðèionybës
elementus atmesdamas visà Senàjá Ástatymà, nes, pasak jo, tai esanti þydø klastotë11. Valdant karaliui Ðapurui I (241–
272 m.), kuris nepalankiai þiûrëjo á manicheizmà, Manis paliko Persijà ir misijose skelbë savo mokymà. Dirbdamas
Turkestane, Kinijoje, Indijoje, Vakarø Kinijoje, jis ásteigë nemaþai savo ðalininkø
bendruomeniø. Jo sukurta dogmatika
buvo patraukli intelektualams, o suformuota grieþta ðio religinio judëjimo baþnytinë struktûra, sudaryta ið 12 apaðtalø, 72 vyskupø ir 360 kunigø, kuriems
vadovavo vienas aukðèiausiasis mokytojas, t.y. pats Manis, imponavo tikintiesiems. 272 m. mirus karaliui Ðapurui I,
Manis gráþo á Persijà. Jam palankus karalius Gormizda apgyvendino já vienoje
ið piliø ir apsaugojo nuo zoroastristø
dvasininkø. Mirus karaliui Gormizdai,
sostà uþëmë Bahramas I, kuris smerkë
manichëjininkus ir pritarë zoroastristø
dvasininkams, apkaltinusiems Maná erezija. Apie 277 m. persø valdþia nuteisë
Maná mirties bausme. Surakintas grandinëmis, jis buvo ámestas á kalëjimà ir
pasmerktas lëtai mirèiai. Maniui mirus,
jo lavonas buvo prikaltas vinimis prie
miesto vartø, o jo sekëjams toks lavono
iðniekinimas prilygo nukryþiavimui12.
Krikðèionys ðá religiná judëjimà vadino
sekta, taèiau, nors ir persekiojamas, misijinis manicheizmas paplito Persijoje,
Azijos bei Europos kraðtuose ir iðsilaikë
iki brandþiøjø viduramþiø. 296 m. Romos imperatorius Dioklecianas paskelbë
ediktà prieð manichëjininkø sektà reikalaudamas jos vadovus sudeginti kartu
su jø traktatais, o ið sekëjø konfiskuoti
visà turtà. Vis dëlto 297m. Kartaginoje
ásikûrë manichëjininkø bendruomenë, á
kurià 373 m. ástojo Augustinas.
Manicheizmas skelbë dualistinæ doktrinà, t.y. teigë, kad gëris, kaip ðviesa, ir
blogis, kaip tamsa, kyla ið skirtingø pradø, be to, deklaravo mintá, jog egzistuoja gërio ir blogio dievai. Jie norëjo atskirti ðviesà nuo tamsos, teigë, kad þino þmogiðkosios prigimties paslaptá: tikrasis Að yra tik gëris (ðviesa), o kûnas,
norai, aistros priklauso blogiui (tamsai).
Tikrojo Að, teigë manichëjininkai, niekada nepalieèia blogis. Manichëjininkai,
siekdami viskà apimanèio paþinimo, kuris turëjo pakeisti tikëjimà, studijavo
kosmologijà, filosofijà, mitologijà, matematikà, logikà. Taip pat nemaþai dëmesio jie skyrë retorikos menui, gramatikai,
muzikai ir kt. dalykams. Nuo krikðèioLOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
61
J UOZA S Þ I LI ON I S
nybës manicheizmas skyrësi keturiais
svarbiausiais dalykais: 1. Dualistiniu
poþiûriu: egzistuoja dvi pirmosios substancijos, t.y. du pradai. Tokiu bûdu neigë krikðèioniðkàjá monoteizmà. 2. Materialus pasaulis manichëjams yra blogis. Toks jø teiginys prieðtarauja Ðv.
Raðtui, kuris skelbia, kad sukurtas pasaulis yra pripildytas gërio. 3. Manichëjininkai aiðkino, kad gërio pradas yra
pasyvus, o blogis – aktyvi jëga. Taip jie
neigë Dievo visagalybæ. 4. Kristus manichëjininkams tëra tik þmogaus regimybë, ðis teiginys kyla ið poþiûrio, kad
materija yra blogis.
Dar bûdamas studentas Kartaginoje
Augustinas atsitiktinai perskaitë Cicerono dialogà Hortenzijus, paþadinusá jo
meilæ filosofijai: „að þavëjausi ðia knyga,
nes ji ragino mane pasirinkti ne vienà ar
kità filosofinæ mokyklà, bet paèià iðmintá“13. Ðià iðmintá jis tikëjosi rasti manichëjø moksle. Ástojæs á manichëjininkø sektà, kurios nariu iðbuvo 9 metus 14, Augustinas taip ir negavo atsakymo á jam
rûpëjusá klausimà, kas yra atsakingas uþ
blogá, todël 382 metais15 ið jos pasitraukë. Jam tik pradëjus studijuoti manichë-
jø tekstus, kilo abejoniø dël skirtingø
ðviesos ir tamsos pasauliø, nes tai prieðtaravo graikø astronomø pateikiamiems
duomenims: „Jø [manichëjø. – Aut.]
knygos iðties pilnos nesibaigianèiø pasakø apie dangø, þvaigþdynus, saulæ ir
mënulá: að jau nebemaniau..., kad jis
[manichëjas, mokytojas Faustas. – Aut.],
palyginæs su skaitmeniniais árodymais,
kuriuos buvau perskaitæs kur kitur, gali tiksliai paaiðkinti, ar veikiau yra taip,
kaip raðoma Manio knygose“16. Galutinai manichëjininkø paþiûrø klaidingumu ásitikinti Augustinui padëjo Cicerono studijos bei neoplatonikø darbai. Augustinas pradeda skeptiðkai vertinti manichëjininkø samprotavimus apie vienintelæ ir tikràjà tiesà, kurià tikrai galima paþinti, ir teigia, kad „stengëmës suþinoti, kas yra tiesa. Taèiau nematau,
kad ðiame daiktø miðke, iðvaikðèiojæ beveik visus takelius, ir dabar galëtume tai
surasti“17. Augustinui atrodo, kad geriausias bûdas ieðkoti tiesos yra kelti
klausimus sau paèiam ir, Dievui padedant, á juos atsakyti: „patogiausia Dievo padedamam ieðkoti tiesos, atsakinëjant sau á savo paties klausimus“18.
AUGUSTINIÐKOJI MORALINIO BLOGIO GENEZË
Traktate Apie laisvàjá sprendimà (De
libero arbitrio) Augustinas aiðkina, kad
tikëjimas, o ne protas leido jam suprasti
tikràjà blogio esmæ: „Tas nuopuolis [pas
eretikus. – Aut.] taip mane sugniuþdë,
uþgriuvo tokia bergþdþiø paistalø gausa, kad, jei troðkimas paþinti tiesà nebûtø suteikæs dieviðkos pagalbos, nebûèiau ástengæs iðsikapstyti ir atgauti paèià pirmàjà ieðkojimo laisvæ“19. Teigda-
62
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
mas, jog Dievas ieðkojo mûsø dar iki tol,
kol mes Jo pradëjome ieðkoti, Augustinas suformulavo garsiàjà taisyklæ, kad
tikëjimas ir protas papildo vienas kità:
„Jei netikësite, jûs nesuprasite“ (Iz 7,
9)20. Augustiniðkoji tikëjimo ir proto papildymo koncepcija, atitikusi krikðèioniðkàjà dvasià, iðliko beveik visus viduramþius, kol ja XIII a. suabejojo lotynø averoininkai.
MOKSLINË MINTIS
Aiðkindamas moralinio blogio prigimtá, Augustinas sprendþia jam rûpimà
klausimà, ar Dievas atsakingas uþ blogá. Jis
nori parodyti, kad Dievas nëra nuodëmiø kûrëjas, nori paneigti priskiriamà
Dievui, kaip þmogaus kûrëjui, atsakomybæ uþ þmogaus daromà blogá: ,,jeigu nuodëmës kyla ið Dievo sukurtø sielø, o tos
sielos – ið Dievo, tokiu bûdu per nemenkà nuotolá nuodëmës priskiriamos Dievui“21. Ðá keblumà, tapusá vienu ið argumentø neigti krikðèioniø Dievà, Augustinas iðsprendþia remdamasis pasaulio
tvarkos, t.y. bûties hierarchijos, principu,
kuris vëliau buvo taikomas scholastinëje filosofijoje ir teodicëjoje. Egzistuojanti
tvarka pasaulyje yra nekintamas dësnis,
amþinasis ástatymas, pasireiðkiantis þmonëse kaip atspaudas ir vadinamas prigimtiniu ástatymu. Já Augustinas apibûdina taip: „tai ástatymas, kuriuo teisingai
pasiekiama, kad visa bûtø kuo tvarkingiausia“22. Suvokæs, kad egzistuoja tvarka, þmogus supranta, kad privalo jos laikytis, o prigimtinis ástatymas liepia protui laikytis teisingumo. Tad geresnis turi valdyti blogesná, þemesnis paklusti
aukðtesniam, o teisingumas pasireiðkia
tuo, kad kiekvienas turi gauti tai, kas jam
priklauso. Pati paprasèiausia hierarchijos
principo iðraiðka þmoguje – protas virðesnis uþ norà: „þmogø reikëtø vadinti
gerai sutvarkytu, kai visiems ðitiems sielos judesiams vadovauja protas“23. Kada
noras pradeda vadovauti protui, þmogus
nebevaldo savæs, tampa geismø auka ir
uþ tai yra baudþiamas: „Argi maþa bausme reikia laikyti jau vien tai, kad jame
vieðpatauja geismas, ir iðplëðæs [ið jo] dorybës turtus, tempia já, skurdø ir varganà, tai ðen, tai ten, ir jis netikrus dalykus
ima laikyti tikrais; ...geismø valdþia tironiðkai ásisiautëja ir drumsèia visà þmogaus dvasià...“24 Daugelyje savo traktatø Augustinas apmàsto pasidavimà geismui, t.y. þmogaus silpnumà, kuris baigiasi natûralios tvarkos paþeidimais. Tokie paþeidimai, pasak Augustino, yra
tvarkos trûkumai arba, kitaip tariant,
blogis. Taigi blogis atsiranda paþeidus
prigimtinæ tvarkà, kai þemesnis tampa
aukðtesniu, ir atvirkðèiai. Vadinasi, daro iðvadà Augustinas, blogis yra trûkumas ir negali bûti substancija, kaip teigia manichëjai. Todël norëdami atsakyti á klausimà, kas yra atsakingas uþ moraliná blogá, mes turime þinoti, kokia
mûsø vieta hierarchinëje bûties tvarkoje. Augustinas aiðkina, kad þemesnis
hierarchinëje struktûroje yra silpnesnis
ir turi paklusti aukðtesniam: „Ar manai,
kad geismas yra galingesnis uþ protà,
kuriam, kaip suþinojom, amþinasis ástatymas suteikia galià valdyti geismus? Að
taip jokiu bûdu nemanau. Juk nebûtø
teisingiausios tvarkos, jeigu silpnesni
ásakinëtø stipresniems. Dël to, manau,
bûtina, kad protas pajëgtø daugiau, nei
troðkimas, nes [protas] teisëtai ir teisingai vieðpatauja troðkimui“25.
Krikðèionybë, interpretuodama gërá
ir moraliná blogá, paneigë seksualumo ir
dieviðkumo vienybæ. Oficialioji Baþnyèia – prieðingai negu radikalios dualistinës gnostikø arba manichëjø teorijos –
tvirtai laikësi nuostatos, kad þmogaus
lytinis instinktas, kaip ir visa, kà sukûrë Dievas, ið esmës yra gëris, taèiau negali bûti në kalbos, kad jis yra þmoguje
veikianti dievybë arba dieviðka jëga, todël „lytinis instinktas (kaip ir mirtingumas) traktuojamas kaip ir nuodëmës paLOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
63
J UOZA S Þ I LI ON I S
darinys ir todël daþniausiai siejamas su
moraliniu blogiu“26. Galiausiai Augustinas, pasak kurio, seksualumas (ir asmeninëje þmogaus patirtyje, ir teologijoje)
skausmingai prieðtarauja gerajai valiai,
teigë já esant bausme uþ þmogaus nepaklusnumà ir taip já galutinai atskyrë nuo
pirmapradës þmogaus prigimties ir nuo
Dievo. Taip seksualumas galutinai prarado nekaltybæ, iðkrito ið Dievo kûrimo
tvarkos (gërio) ir á pasaulá iðëjo su moralinio blogio antspaudu.
Tik þmogaus protas gali ávertinti, ar
asmuo pasiduos geismui ir pasirinks jo
neatitinkanèià hierarchinëje struktûroje
vietà, ar ne. Gebëjimas rinktis gërá ar blogá priklauso valiai, kuri yra þmogaus sieloje. Jà Augustinas vadina vienintele tikra gërybe. Pasirinkimas teisingø ir garbingø dalykø, pasak Augustino, priklauso
nuo gerosios valios: „kiekvienas, turás geràjà valià, iðties turi tai, kà reikëtø kelti
smarkiai aukðèiau uþ visas þemiðkàsias
karalystes bei visus kûno dþiaugsmus“27.
Þmogus, mylëdamas savo geràjà valià ir
ja dþiaugdamasis, kaip teigia Augustinas, yra laimingas þmogus, nes jo valios
galioje yra pagrindinës keturios dorybës:
iðmintis, narsa, susilaikymas ir teisingumas, kuriø padedamas jis atsispiria blogiems dalykams. Taigi laimë yra susiejama su geràja valia ir protu. Valios ir proto padedamas, þmogus, vadovaudamasis amþinuoju ástatymu, sugeba atsisakyti þemiðkø malonumø, kurie, Augustino
nuomone, nëra mûsø valioje. Asmuo, vadovaudamasis laikinuoju ástatymu, kuris
kalba apie teises turëti þemiðkø dalykø,
gali prie jø (fizinis groþis, garbë, pinigai,
draugai ir kt.) per daug prisiriðti ir, bijodamas jø netekti, jaus baimæ, bus nelai-
64
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
mingas, já persekios blogis. Ðitaip dël þemiðkø gërybiø þmogus praras savo tikràjà laisvæ ir bus laikinojo ástatymo nubaustas: „ðio ástatymo galia bausti apsiriboja ið baudþiamojo atimdama bei nusavindama vienà ar kità minëtà dalykà
[turtas, ðlovë... – Aut.]. Taigi nelaimingøjø sielas, kurioms valdyti yra skirtas, laiko baimëje ir kreipia jas prie trokðtamø
dalykø“28. Baimë netekti þemiðkøjø gërybiø, pasak Augustino, verèia susiburti á
bendrijas, kurios, norëdamos iðsaugoti
ðias gërybes, kuria valstybes. Ðios yra geros, jeigu siekia taikos ir teisingumo.
Þmogus, gyvendamas ir veikdamas valstybëje, paklûsta jos ástatymams ir socialinio bei politinio gyvenimo sàlygoms.
Tai neretai veda prie vergystës ir nelaimiø. Taèiau þmogus ið tikrøjø tëra laisvas ir laimingas mylëdamas tai, ko negali prarasti, tai þmogus, „kuris dþiaugiasi aukðèiausiuoju gëriu“29. Þmogus
prieð savo valià negali prarasti paèios valios, „nes norëdami turime valià; o galioje yra ne kas kita, kaip norintiems [jà] turëti“30. Taèiau kada noras turëti þemiðkøjø dalykø nuo þmogaus nepriklausomu
bûdu nugali, tada jo valia praranda gebëjimà valdyti save ir netenkama laisvës.
Taip atsiranda blogis, kurá Augustinas
apibûdina kaip þmogaus valios nusigræþimà nuo amþinojo prie laikinojo gërio,
arba, kitaip tariant, blogis yra meilës perteklius dalykui, kuris gali bûti prarastas
prieð mûsø valià: „taèiau niekas nëra ramus dël gërybiø, kurias nenorom gali
prarasti. O tiesos ir iðminties niekas nenorom nepraranda“31. Taigi, pasak Augustino, laimingas gyvenimas yra susijæs
su tiesa ir iðmintimi, o nelaimingas – su
laikinomis gyvenimo gërybëmis.
MOKSLINË MINTIS
IÐVADOS
Augustino mokymas, kad blogis yra
gërio trûkumas, panaikino gërio ir blogio sampratos dualizmà. Jis parodë, kad
blogis nëra visuotinis ir sutinkamas tik
atskirose bûties dalyse kaip jos trûkumas, o gëris yra proporcingas bûties pilnatvei. Grieþtai tariant, ðis aiðkinimas
reiðkia, kad blogio nëra ir tik kai kurios
prigimtys neturi joms priklausanèio gërio. Tokiu bûdu, teigia Augustinas, puolusi prigimtis (Adomo nuodëmë) yra
blogis, kiek ji yra sugadinta nuodëmës,
bet tiek, kiek ji yra prigimtis – ji yra gëris, kurioje randasi blogis, be kurio ji
negalëtø egzistuoti: „Kiekviena prigimtis, galinti tapti maþiau gera, yra gera;
ir kiekviena sugadinta prigimtis tampa
maþiau gera. Mat gadinimas jai arba
nekenkia, ir ji nesugadinama; arba jei
sugadinama – gadinimas jai kenkia; ir
jeigu kenkia, kaþkà atima ið jos gërio, ir
jà daro maþiau gerà. ...Todël teisingiausia bûtø pasakyti, kad kiekviena prigimtis, kiek yra prigimtis, yra gera“32.
Ðis aiðkinimas leido Augustinui pateisinti blogio buvimà Dievo sukurtame
pasaulyje.
Aiðkindamas moralinio blogio kilmæ,
Augustinas parodë, kad jos prieþastis
yra þmogaus laisva valia. Dievas yra atsakingas uþ þmogaus laisvà valià kaip
sukurtà gërybæ, kuriai padedant pasirenkamos dorybës. Kada laisva valia pasirenka nekintamà ir bendràjá gërá kaip
aukðèiausiàjà dorybæ, ji pati „ásiðaknija
nekintamame gëryje, ir bendrame, o ne
jai priklausanèiame, ...tada þmogus turi
laimingà gyvenimà“33. Kai laisvoji valia
renkasi asmeniná gërá, norëdama turëti
sau galià, arba þemesnájá gërá dël kûniðkø malonumø, tai blogis yra ne tose gërybëse, teigia Augustinas, bet laisvosios
valios nusigræþime nuo nekintamojo gërio ir atsigræþime á kintamàsias gërybes,
uþ kà yra „pelnytai baudþiama nelaimingumu“34. Tad þmogus, turëdamas
laisvà valià, tampa atsakingas uþ jos
veiklà ir moraliná blogá.
Literatûra ir nuorodos
11
12
13
14
15
16
17
18
P. Brown. Augustinas ið Hipono. – Vilnius: Taura, 1997, p. 33.
Aurelijus Augustinas. Dialogai. Apie laisvàjá
sprendimà. – Vilnius: Katalikø pasaulis, 1999,
[III kn. 13], p. 335.
Aurelijus Augustinas. Iðpaþinimai. – Vilnius: Aidai, 2004, (X. XXIX 40), p. 242.
Aurelijus Augustinas. Dialogai. Apie laisvàjá
sprendimà, [III kn. 3, 56], p. 375.
Ten pat, [I kn. 1, 28], p. 91.
Ten pat, [III kn. 3, 48], p. 361.
Aurelijus Augustinas. Iðpaþinimai, (VII. III 5),
p. 136.
Ten pat, (VII. III 5), p.138.
19
10
11
12
13
Þr. Ì. Ý. Ïîñíîâ. Èñòîðèÿ õðèñòèàíñêîé
Öåðêâè (äî ðàçäåëåíèÿ Öåðêâåé – 1054 ã.). –
Ìîñêâà: Âûñøàÿ øêîëà, 2005, c. 165–169.
Þr. J. Lenzenweger ir kt. Katalikø Baþnyèios istorija, d. I. – Vilnius: Katalikø pasaulis, 1996,
p. 69.
Þr. Pr. Mantvydas. Didþios sielos istorija / Raðtai. – Vilnius: Kultûros, filosofijos ir meno institutas, 2005, p. 272.
Þr. J. Lenzenweger ir kt. Katalikø Baþnyèios istorija, d. I. – Vilnius: Katalikø pasaulis, 1996,
p. 69.
Aurelijus Augustinas. Iðpaþinimai. – Vilnius: Aidai, 2004, (III. IV 8), p. 49.
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
65
J UOZA S Þ I LI ON I S
14
15
16
17
18
19
20
21
Aurelijus Augustinas. Iðpaþinimai, (V. VI 10),
p. 90.
E. Gilson. History of Christian Philosophy in the
Middle Ages. – London: Sheed and Ward, 1989,
p. 589.
Aurelijus Augustinas. Iðpaþinimai, (V. VII 12),
p. 92.
Aurelijus Augustinas. Pokalbiai su savimi. – Vilnius: Aidai, 1994, (II, XIV, 26), p. 173.
Ten pat, (II, VIII, 14), p. 143.
Aurelijus Augustinas. Dialogai. Apie laisvàjá
sprendimà, [I kn. 1, 4], p. 27.
Ten pat, p. 29.
Ten pat.
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
Ten pat, [I kn. 6, 15], p. 53.
Ten pat, [I kn. 8, 18], p. 65.
Ten pat, [I kn. 11, 22], p. 75.
Ten pat, [I kn. 10, 20], p. 69–71.
Europos mentaliteto istorija. Sud. P. Dinzelbachen. – Vilnius: Aidai, 1998, p. 57.
Aurelijus Augustinas. Dialogai. Apie laisvàjá
sprendimà, [I kn. 12, 26], p. 83.
Ten pat, [I kn. 15, 32], p. 103.
Ten pat, [II kn. 13, 36], p. 205.
Ten pat, [III kn. 3, 8], p. 275.
Ten pat, [II kn. 14], p. 207.
Ten pat, [III kn. 13], p. 335.
Ten pat, [II kn. 19, 52], p. 243.
Ten pat, [II kn. 19, 53], p. 245.
Stasys MOSTAUSKIS.
Ligonis 2. 1998. Akrilas, drobë. 40 × 25
66
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
MOKSLINË MINTIS
Prano Dovydaièio premijai
Gauta 2005-11-27
ANTANAS ANDRIJAUSKAS
Kultûros, filosofijos ir meno institutas
NOMADINIS MÀSTYMAS
IR ESTETIKA BE TERITORIJØ
Nomadology and the Changes in the Fields of Aesthetics
SUMMARY
This study is dedicated to the discussion concerning the changes in the field of aesthetic inquiry which
has manifested itself during the last decades in postmodern aesthetics. It concentrates on metamorphoses
in the subject of aesthetic inquiry and the changes in the problematic of postmodern aesthetics caused by
the influence of Eastern aesthetics traditions and the electronic media. All these changes initiate the manifest
expansion of aesthetic theories and penetration of daily life culture by aesthetic phenomena. Such a
penetration was significant to non-European aesthetic traditions but of no importance to Classical Western aesthetics. The limits of contemporary aesthetic science were considerably expanded and deprived of
distinct determinations; the attitude to the subject of that science and to the field of its main problems
changed. Aesthetic inquiry penetrates new territories previously treated as unaesthetic and includes them
in the field of the significantly expanded field of aesthetic objects, the subjects of investigation of contemporary aesthetics. The rise of these new problematic fields is directly related to the rapid development
of means of communication in the culture of super-civilisation, to the modification of aesthetic experience, to the disappearance of boundaries between different spheres of life.
The most characteristic traits of contemporary aesthetic thinking are the intensification of the circulation of aesthetic ideas between different cultural worlds and the migration of various artistic symbols
and aesthetic concepts to spheres previously regarded as unaesthetic. The new postmodern aesthetic
experience surpasses the limits of aesthetics established by traditional Western metaphysics, enriching
the content of aesthetic inquiry by the traditions of different cultures and their junctions, expanding its
territory within the limits between the harmony of the Universe and the aesthetic topology of the body.
These changes were caused by the rise of the problematic fields which were previously situated on the
margins of academic studies. It looked as if a multitude of rivulets suddenly ran out of the integral,
purified torrent of classic academic aesthetics, each of them claiming the uniqueness of the subject of
RAKTAÞODÞIAI: neklasikinë estetika, postmodernistinë estetika, estetikos teritorijos, nomadologija.
KEY WORDS: non-classic aesthetics, postmodern aesthetics, the fields of aesthetics, nomadology.
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
67
ANTANAS ANDRIJAUSKAS
its aesthetic experience. The monolithic classic academic aesthetics were transformed and split into
many local “aesthetics” and art philosophies, which interact with various, previously regarded as unaesthetic, spheres of culture, social and daily life: the aesthetics of atmosphere, landscape, forest, park,
water, body, thing, city, daily life, technical design, detail, medicine, sport, advertisement, fashion, feminism, media, multimedia and many other local aesthetics which show the mobility, dynamism,
manifoldness, fragmentariness and constant expansion of territories of aesthetics.
S
traipsnis skirtas pastaraisiais deðimtmeèiais postmodernioje estetikoje ir
meno filosofijoje iðryðkëjusiø nomadologijos tendencijø ir estetikos tyrinëjimø
laukø kaitai aptarti. Ðiandien, kai estetika skverbiasi á ávairias anksèiau buvusias marginalines ir kasdienybës sritis,
svarbu pasiaiðkinti gelmines ðiø pokyèiø
prieþastis ir pasekmes tolesnei estetinës
minties raidai. Todël straipsnyje ávairiais
aspektais gvildenamos filosofinës problematikos estetinimo tendencijos, teorinë naujø estetiniø ir meniniø realijø atsiradimo refleksija postmodernistinëje
sàmonëje, tyrinëjamas dël globalizacijos
procesø poveikio ryðkëjantis ávairiø civilizacijø estetikos ir meno filosofijos
tradicijø suartëjimas ir naujø paþinimo
teritorijø formavimasis. Ypatingas dëmesys skiriamas estetikos ir meno filosofijos tyrinëjimo objektuose atsiskleidusioms metamorfozëms, dabartinës problematikos pokyèiams. Dar septintajame
XX a. deðimtmetyje terminui „postmodernizmas“ skverbiantis á ávairias kultûros ir humanistikos sritis kartu ryðkëjo
ir jo infliacija bei neapibrëþtumas. Taèiau jis atspindëjo konkreèias Vakarø estetinës savimonës slinktis ir apibûdino
naujà màstymo, estetinio pasaulio suvokimo ir meninës kûrybos stiliø.
Ðiame tekste daugiaprasmë ir plastiðka sàvoka „postmodernizmas“ vartojama dviem pagrindinëmis prasmëmis:
68
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
plaèiàja istoriosofine ir siauràja – stilistine. Pirmu atveju turime omenyje globaliniø kultûriniø ciklø kaità. Ðiuo poþiûriu postmodernizmà traktuojame kaip
vienà svarbiausiø epochiniø lûþiø þmonijos
civilizacijos istorijoje, susijusiø su perëjimu
nuo lokaliø civilizacijø istorijos prie globalios metacivilizacijos. Teorinës refleksijos
lygmenyje tai perëjimas nuo klasikinëje metafizinëje Vakarø estetikoje ir meno filosofijoje vieðpatavusios eurocentrinës prie postmodernistinëje ásigalëjusios policentrinës
globalizuoto pasaulio vizijos. Siauràja prasme terminas „postmodernizmas“ pasitelkiamas apibûdinant klasikiná modernizmà keièianèius naujus postmodernistinës estetikos, meno filosofijos ir meno bruoþus,
kurie visa jëga iðsiskleidë septintajame–
devintajame XX a. deðimtmeèiais.
Prieð pereinant prie platesniø teoriniø apibendrinimø, vertëtø patikslinti,
kad daugiausia dëmesio skiriame toms
vyraujanèioms estetikos ir meno filosofijos
raidos tendencijoms, kurios pradëjo ryðkëti
prieð tris deðimtmeèius postmodernistines
madas diktavusioje Prancûzijoje: èia buvo
formuluojamos pagrindinës originalios
postmodernistinës filosofijos, estetikos,
meno filosofijos, meno sàvokos ir idëjos,
vëliau plaèiai pasklidusios kitose ðalyse.
Ið tikrøjø bûtent Prancûzijoje nuo septintojo deðimtmeèio dienos ðviesà iðvydo pamatiniai teoriniai veikalai, gvildenæ modernizmo ideologijà ir konceptua-
MOKSLINË MINTIS
liai apibrëþæ naujos kultûros, màstymo,
estetinio pasaulio suvokimo ir meninës
kûrybos principus; vëliau jie buvo ávardyti postmodernizmu.
Akivaizdu, kad kokybinis idëjø skirtumas tarp pirmos kartos ankstyvøjø
postmodernizmo ideologø ir vëlesniø
yra toks pat, kaip tarp originaliø teorijø
kûrëjø ir jø idëjø komentatoriø bei interpretatoriø. Konceptualus naujo „postmodernaus bûvio“ suvokimas bûtø buvæs
neámanomas be M. Heideggerio ir átakingø prancûzø màstytojø R. Barthes’o,
M. Foucault, G. Deleuze’o, F. Guattari,
J. Derrida, J. Lacano, J.-F. Lyotard’o,
P. Kùossowskio, J. Baudrillard’o bei kitø
atsigræþimo á S. Kierkegaard’o ir F. Nietzsche’s nubrëþtà neklasikinæ estetikà,
kuri atvërë naujus postmodernistinio
màstymo ir kûrybos horizontus. Gelminiame pirmosios prancûzø postmodernizmo ideologø bangos màstysenos
sluoksnyje neklasikinës estetikos ir meno filosofijos tradicijos poveikis buvo gyvybingas ir stiprus, o antros kartos interpretatoriø veikaluose jis tapo daugiau
dekoratyvine schema, ornamentika.
Svarbiausiais postmodernistinës estetikos ir meno filosofijos bruoþais tapo
pabrëþtinas kritiðkumas, savitas poþiûris á ankstesnæ klasikinës metafizinës estetikos ir meno filosofijos tradicijà, estetiná diskursà, pamatines estetikos problemas, kategorijas, prioritetinius tyrinëjimo laukus, màstymo stiliø, kalbinës saviraiðkos formas, tyrinëjamø reiðkiniø
paþinimo strategijas, procedûras ir kitus
instrumentus. G. Deleuze’as taikliai paþymëjo, kad raðyti filosofines knygas senuoju akademinës filosofijos stiliumi jau
nebegalima. „O! Senasis stiliau... Naujø
filosofinës saviraiðkos priemoniø pradëjo ieðkoti Nietzsche, ir tai turi bûti ðiandienà pratæsta siekiant atnaujinti kai kuriuos kitus menus, pavyzdþiui, teatro ir
kino. Ðiuo poþiûriu jau ðiandien galime
kelti klausimà, ar reikia pasitelkti istorijos filosofijà. Filosofijos istorija, kaip
mums atrodo, turi atlikti daugeliu poþiûriø panaðø vaidmená kaip koliaþas
tapyboje (l’histoire de la philosophie doit
jouer un role assez analogue à celui d’un
collage dans une peinture)“ (Deleuze,
1968, p. 4). Ðioje citatoje ryðkëja visai
postmodernistinei filosofijai bûdingos
mintys apie meninës saviraiðkos formø
aktualëjimà postmodernistiniame màstyme ir filosofinës problematikos estetinimà. Ásigilinus á átakingiausiø postmodernizmo ideologø tekstus, juose, kaip
ir romantizmo filosofijoje, matyti stipri
filosofinës problematikos estetinimo tendencija, o paskirais atvejais – netgi akivaizdi filosofijos transformacija á estetikà arba jai artimà meno filosofijà.
Átakingi postmodernistinës estetikos
kûrëjai (vëlyvasis R. Barthesas, M. Foucault, J. Derrida, G. Deleuze’as, J.-F. Lyotard’as) ið principo atmetë poþiûrá á filosofines disciplinas (vadinasi, ir á estetikà)
kaip á reprezentatyvias nusistovëjusiø
kanoniðkø poþiûriø sistemas. Jø kritiðkumas nukreiptas prieð dogmiðkus poþiûrius, ypaè eurocentrizmo, totalitarizmo
apraiðkas, monopolizuojanèias kûrybos,
estetinio pasaulio suvokimo, meno tendencijas. Akivaizdu, kad postmodernizmo
estetikos ðalininkai keitë intelektinës veiklos
stiliø, paèià intelektinio diskurso praktikà, jo
sàvokø pasaulá, diskursui suteikë daug neklaLOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
69
ANTANAS ANDRIJAUSKAS
sikiniø bruoþø, þaidybiniø nuostatø, sukûrë
naujas konceptualaus diskurso erdves ir ásisavino naujas estetikos teritorijas.
Iðskiriant svarbiausius postmodernistinës estetikos nuopelnus, pirmiausia turbût reikëtø paminëti jos kritiðkumà ir tai, kad ji atsisakë klasikinei
Vakarø estetikai bûdingø eurocentriniø
ir universaliø nuostatø, perdëm sureikðmintø racionalaus màstymo principø.
„Pasaulis, – raðë Deleuze’as, – yra begalinë kreivë, lieèianti gausybæ kreiviø
gausybëje taðkø, kreivë, turinti vienintelá
kintamà dydá, konvergencinë serija visø
serijø“ (Deleuze, 1998, p. 45). Klasikinëje
estetikoje ásivyravusioms universalijoms
èia prieðprieðinamos unikalios kultûros,
estetinës, meno ideomos, marginalumas,
tradicijø skirtumai, protrûkiai, nelinijinë
kultûros procesø raida, krizës; pasaulinës kultûros vienybës idëjai prieðinama
lokalinës patirties svarba ir unikalumas.
Tai skatina principiná postmodernistinës
estetikos ðalininkø pliuralizmà, kuris suvokiamas kaip nekvestionuojama estetinë vertybë, todël atsiranda postmodernistinës estetikos daugiastiliðkumas,
iðskirtinis dëmesys „neklasikiniams“ kitose, neeuropinëse civilizacijose ir kultûrose susiformavusiems màstymo, estetikos, meninës kûrybos principams,
nuolatinis naujø buvusiø marginaliniø
paþinimo laukø ir kûrybos formø iðtraukimas á dienos ðviesà.
Pastaraisiais deðimtmeèiais sparèiai
iðryðkëjusios estetinës minties kaitos sàlygomis kalbëti apskritai apie dabartinës
estetikos ir meno filosofijos tendencijas
sudëtinga, nes skirtinguose pasaulio regionuose, priklausomai nuo tautiniø es-
70
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
tetinës minties tradicijø, instituciniø
struktûrø plëtotës (specializuotø universitetiniø, mokslinio tyrimo centrø ir
mokslinës produkcijos kokybës), regime
asinchroniðkà raidà bei skirtingà ðiø
mokslø padëtá. Akivaizdu, kad po universitetiniø estetikos ir meno filosofijos
katedrø, skyriø mokslinio tyrimo institucijose spartaus steigimosi tarpsnio ðeðtajame – septintajame XX a. deðimtmetyje ðios mokslinio paþinimo srities specialistams iðkilo kiti uþdaviniai, kurie
pirmiausia siejosi su estetikos ir meno
filosofijos tyrinëjimo teritorijø kaita, analizës principø, metodologiniø procedûrø, kategorijø sistemø, meno praktikos
pokyèiø teoriniu apmàstymu.
Á metacivilizacinæ kultûrà skverbiantis ávairioms neeuropiniø tautø estetinio
pasaulio suvokimo formoms atsiskleidþia klasikinës metafizinës Vakarø estetikos nuostatø bei idealø ribotumas,
blësta ðimtmeèiais vieðpatavæ màstymo
stereotipai, ryðkëja esminiai estetikos
mokslo objekto ir pamatiniø kategorijø
sampratos pokyèiai. Dabartinë estetika
jau neapsiriboja tik europinës kultûros
tradicijos arealu, estetikos specialistas
jau nebegali ignoruoti kitø, neeuropiniø
tautø estetikos ir meno tradicijø, kurios
áaugo á postmodernistinës estetikos konceptus ir tapo neatsiejama jø dalimi. Atkreiptas dëmesys á neeuropines estetikos
tradicijas, anksèiau marginalizuotus estetikos istorijos tarpsnius, unikalias tautines estetikos apraiðkas, dël globalizacijos procesø skleidþiasi vartotojiðkos visuomenës sukeltos unifikuojanèios tendencijos, kurios niveliuoja vietiniø estetikos ir meno tradicijø savitumà. Dabar-
MOKSLINË MINTIS
tinë estetika radikaliai atmetë klasikinës
metafizinës estetikos principus, susidûrë universalios ir lokalios tendencijos,
neregëtai iðsiplëtë probleminiai laukai,
suartëta su kasdienybës estetika – ðie
bruoþai bûdingi ðiuolaikiniam estetikos
raidos etapui.
Þvelgiant ið XXI a. pradþios perspektyvos ir dabartinës estetinës patirties
aukðtumø á estetinës minties istorijà ir radikalias transformacijas patyrusias neseniai vieðpatavusios akademinës estetikos
nuostatas, kurios revizuojamos ávairiais
poþiûriais, itin svarbu suvokti gelmines
ðiø estetinës minties pokyèiø prieþastis.
Kodël postmodernios estetikos ir meno
filosofijos ðalininkai atsiriboja nuo klasikinës Vakarø estetikos ir meno filosofijos tradicijos? Kodël per trumpà laikà ið
esmës pasikeitë ðiø mokslø pobûdis, jø
prioritetiniø interesø sritys, probleminiai
laukai, tyrinëjimo strategijos bei metodai? Kuo galima paaiðkinti esmines pastaraisiais deðimtmeèiais ávairiose pasaulio ðalyse iðryðkëjusias estetinës minties
slinktis? Tai sudëtingi, reikalaujantys iðsamios analizës klausimai. Gilinantis á
straipsnio pavadinime iðkeltø problemø
esmæ aiðkëja, kad á jas nëra ir negali bûti
vienareikðmio atsakymo, nes objektyviø
prieþasèiø yra daug. Ið plataus jø lauko
iðskirsime ir vëliau iðsamiau aptarsime
tik ðias, mûsø akimis þvelgiant, svarbesnes postmodernistinës estetikos esminiø
metamorfoziø prieþastis:
1. Imanentinius pokyèius, iðryðkëjusius
pastarøjø deðimtmeèiø filosofinëje ir
estetinëje Vakarø sàmonëje, kurie tiesiogiai siejosi su eurocentrinës Vakarø racionalistinës metafizikos ribotu-
mo suvokimu. Dël to imta atsisakyti
pamatiniø klasikinei Vakarø metafizinei estetikai bûdingø etnocentriniø
ir eurocentriniø nuostatø, kitø civilizaciniø pasauliø estetikos konceptai
bei sàvokos átraukiamos á platëjanèià
metaestetikos sampratà ir jos kategorijø sistemà. Tai paskatino susiformuoti naujà postmodernø, posteurocentriná, postkolonijiná poþiûrá á estetinës minties istorijà.
2. Klasikinëje Vakarø estetikoje vieðpatavusios svarbiausios kategorijos groþis
palaipsnis iðstûmimas ið aktualiausioms
dabartinëms estetikos problemoms skirtø diskusijø lauko ir vertybiniu poþiûriu neutralesnës metakategorijos estetiðkumas ásigalëjimas. Tai silpnino klasikinei Vakarø estetikai bûdingà hierarchiðkumo ir centravimo principø
poveiká, padëjo jautriau atspindëti
radikalius postmodernistinës estetinës ir meninës sàmonës poslinkius.
3. Konceptualus per pastaruosius kelis
deðimtmeèius pasikeitusios postmoderniojo meno praktikos apmàstymas, kuris tiesiogiai siejosi su palaipsniu nutolimu nuo akademinës
problematikos, taip pat pradëti gvildenti aktualûs estetikos ir meno raidos procesai. Paþymëtina, kad klasikinë akademinë estetika atsargiai ir
nenoriai nagrinëjo naujausias meno
apraiðkas.
4. Medijø ir vaizdo kultûros iðkilimas, kuris tiesiogiai siejosi su teksto
kultûros recesija, degradacija ir ávairiø vaizdo kultûros formø bei ars media ir ars electronica atmainø plëtote,
lëmë ið esmës naujø su vizualumu
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
71
ANTANAS ANDRIJAUSKAS
susijusiø estetiðkumo apraiðkø atsiradimà dabartinëje estetikoje.
Visus minëtus pokyèius vainikuoja
akivaizdus estetikos teritorijø plëtimasis ir estetiðkumo apraiðkø skverbimasis á
ávairias kultûros ir kasdienio gyvenimo sritis, kurios buvo svarbios kitoms neeuropinës estetikos tradicijoms, taèiau radosi klasikinës Vakarø estetikos periferijoje. Ði ávairiomis kryptimis besiskleidþianti estetinës analizës objektø, estetiðkumo ir meno sampratø kaita Vakarø kultûroje skatino vis didesnæ átakà
ágaunanèià postmodernistinæ estetikà
suartëti su tradicinëmis Rytø tautø estetinëmis teorijomis ir platesne kultûrologine problematika.
Kaip informatyviai liudija pasauliniø
kultûros, filosofijos, estetikos, menotyros
kongresø rengimo vietos, dalyviø sudëtis, ávairiø ðaliø atstovavimo átakingiausiuose estetikos þurnaluose bei kituose
leidiniuose dinamiðka kaita, akivaizdþiai keièiasi ne tik estetikos mokslo pobûdis, bet ir jo kûrimo geografija. Ðis
veiksnys irgi daro poveiká dabartinës es-
tetikos problematikos kaitai. Á lyderius
jau iðsiverþë Japonija, prie jos ðliejasi vis
aktyviau besireiðkiantys kitø Tolimøjø
Rytø ir Azijos kraðtø mokslininkai, kurie pasauliniuose forumuose propaguoja savo estetines tradicijas ir skleidþia jas
kituose kraðtuose. Pastaraisiais deðimtmeèiais irgi regimas akivaizdus estetinës
minties pagyvëjimas Ðiaurës ir Lotynø
Amerikos ðalyse.
Dabartinio estetikos mokslo ribos
þenkliai iðsiplëtë, prarado aiðkø apibrëþtumà, pasikeitë poþiûris á jo tyrinëjimo
objektà ir pagrindiniø problemø laukà.
Estetinis paþinimas skverbiasi á naujas,
anksèiau nelaikytas estetinëmis, teritorijas ir jas átraukia á platesná, vos ne iki begalybës iðsiplëtusá dabartinës estetikos
tyrinëjamø objektø laukà. Ðis naujø probleminiø mokslinio paþinimo laukø atsiradimas tiesiogiai siejasi su sparèia komunikacijø plëtote metacivilizacinëje kultûroje, estetinës patirties kaita, ribø tarp
skirtingø gyvenimo srièiø nykimu, japonø kultûros tradicijai bûdingu ávairiø
kasdienybës srièiø totaliniu estetinimu.
Literatûra
Barthes R. L’empire de signes. – Paris, 1970.
Baudrillard J. Oublier Foucault. – Paris, 1977.
Chalumeau J.-L., 1991, Lectures de l’art. – Paris,
1991.
Deleuze G. Diférance et répétition. – Paris, 1968.
Deleuze G., Guattari F. Capitalisme et Schizoprénie.
T. 1. L’Anti-Œdipe. – Paris, 1972.
Deleuze G., Guattari F. Rhizome. Introduction. –
Paris, 1976.
Derrida J. Marges – de la philosophie. – Paris, 1972.
Derrida J. Eperons. Les styles de Nietzsche. – Paris,
1978.
72
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
Didi-Huberman G. D’un ressentiment en mal
d’esthétique, L’art contemporain en question. –
Paris, 1994.
Foucault M. Theatrum philosophicum, Critique,
Nr. 282 [Paris], 1970.
Jimenez M. Qu’est–ce que l’esthétique? – Paris,
1997.
Rochlitz R. Subversion et subvention. Art contemporain et argumentation esthétique. – Paris, 1994.
Schaeffer J.-M. Plaisir et jugement, L’art sans compas. – Paris, 1992.
B. d.
MOKSLINË MINTIS
Gauta 2005-10-14
VIRGINIJA JAKIMENKO
Mykolo Romerio universitetas
RACIONALUSIS DISKURSAS
IR ARGUMENTACIJA
Rational Discourse and Argumentation
SUMMARY
The article deals with problems of rational discourse in science and everyday life, because reasoning
evidently – or at least the giving of reasons – is pervasive in our society. We use language to persuade
or convince one another, to exchange information, etc, but we do distinguish between instrumental
and argumentative uses of language. By saying “the argumentative use of language”, we mean those
utterances that succeed or fail only due to a so-called “rational foundation” – the presence or absence
of support by arguments, reasons, evidence.
The modern theory of argumentation, developed in part by Stephen Toulmin, along with Chaim
Perelman and Louise Olbrechts-Tyteca, accomplished an epistemological shift from formal, technical
logic toward informal applied logic. It has revealed the possibility to see far beyond the limits of formal logic and understand better the complex and complimentary nature of human rationality.
T
ik XX a. aðtuntojo deðimtmeèio pradþioje pradëtas plaèiau vartoti terminas „diskursas“ (pranc. discours, angl.
discourse), kuris tradiciðkai reiðkë atskiro
subjekto struktûruotà raðytiná ar ðnekamàjá praneðimà, t.y. tekstà. Bet pastaraisiais deðimtmeèiais diskurso sàvoka paplito ávairiuose moksluose ir ágijo daug
naujø reikðminiø atspalviø, mat paaiðkë-
jo, kad diskursas nëra apribotas tik raðytine ar ðnekamàja kalba, jis apima ir nekalbinius procesus, o vëliau buvo atskleistas diskurso prigimties interakciðkumas. Dabar diskurso sàvokà galima
apibûdinti kaip vienareikðmiðkai neapibrëþiamà, todël neaiðkià ir „iðsiliejanèià“.
Taèiau tà patá tektø pasakyti ir apie sàvokas „kalba“, „visuomenë“ ar „ideologija“.
RAKTAÞODÞIAI: paþinimas, diskursas, logika, ðiuolaikinë argumentacijos teorija.
KEY WORDS: cognition, discourse, logic, modern theory of argumentation.
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
73
V I RGI N I J A J AK I M EN K O
Filosofiná skambesá diskurso terminas ágavo M. Foucault dëka, kuris savo inauguracinëje kalboje prabilo apie
diskurso formavimà visuomenëje, jo
kontrolæ ir organizavimà bei tam skirtas procedûras. Ðiandien diskurso analizë yra jau tarpdalykinio þinojimo sritis, nes ið pradþiø kalba naudojama tik
ypatingam mentalitetui (ar ideologijai)
reikðti, o vëliau paèioje kalboje aktyvuojasi tam tikri bruoþai, susiformuoja specifinë gramatika ir leksika, kartu sukuriamas ypatingas „mentalinis pasaulis“,
kuriame veikia savos teisingumo taisyklës ir savas etiketas. Bûtent todël diskurso ypatumai lemia ir konkreèius reikalavimus jo loginei analizei. Ignoruoti
diskurso specifikà galëtume tik atsisakydami mûsø esminës prielaidos, jog
kalba ir paþinimas yra neatskiriami. Be
to, jei diskursas egzistuoja (pirmiausia
ir daugiausia) tekstuose, kuriuose yra
savos þodþiø vartojimo taisyklës, tai jis
ir yra „galimas alternatyvus pasaulis“
visa ðio loginio-filosofinio þodþio prasme. Taèiau daugybës diskursø egzistavimas taip pat suponuoja savas problemas: neaiðkus diskurso ribø (vadinasi,
ir diskursø sàveikos) klausimas, konkreèios ribos kriterijaus galimumas ir
kt. Patyrinëkime ðá ribø klausimà siauresniu aspektu – tik paþinimo ir mokslo poþiûriu.
Mokslas priklauso racionalaus diskurso srièiai, nes esminiai jo poþymiai
yra objektyvumas, tikslumas, neprieðtaringumas, galimybë numatyti faktus ir
reiðkinius, taip pat jo teiginiø ar teorijø
pagrástumas. Taèiau jei teiginys pripaþástamas teisingu, kai tam yra pakanka-
74
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
mas pagrindas, tai ar galimas racionalus diskursas be argumentacijos?
Paþinimo rezultatø patikimumo (tikrumo) ávertinimo problemà tyrinëjo
daug màstytojø. Dar senovës Graikijos filosofai sugalvojo tam specialø „árankᓠ–
logikà. Logika tapo mokslu tik Aristotelio (384–322 m. pr. Kr.) dëka, nes bûtent
jis susistemino sofistø, Platono, Demokrito ir kitø màstytojø suformuluotas logines idëjas, sukûrë silogistikà bei árodymo teorijà. Nors jau pats formaliosios logikos sistemos sukûrimas yra tikrai ypatingas ávykis, tada Aristotelio atliktos
samprotavimo proceso formalios struktûros analizës tikslas buvo labai konkretus – sukurti mokslinio màstymo pagrindà. Ðioje srityje Aristotelis pasiekë tais
laikais negirdëtà abstrakcijos ir tikslumo
lygá, kuris padëjo suprasti mûsø màstymo bûdà, net sukûrë mokslo kalbos pagrindus. Kita vertus, formalioji logika
ypaè akcentuoja specialias kalbines
struktûras, vienareikðmá prielaidø bei iðvados ryðá, nesudëtingas samprotavimo
schemas, todël loginëje analizëje visuomet slypi pavojinga galimybë supaprastinti ir suprastinti.
Taigi argumentacijos teorija jos pradiniu pavidalu formavosi dar antikoje,
kai Aristotelio pirmtakai atskyrë racionalø átikinimà nuo átikinimo per jausmus ar intuicijà. Pats Aristotelis eliminavo psichologinius argumentus kaip
argumentacijos priemones, nes vieninteliu nepriekaiðtingu átikinimo bûdu laikë
loginá árodymà. Anot R. Alexy, tik XX a.
viduryje dar maþai teþinomas filosofas
logikas S. E. Toulminas pasiprieðino galingai, Aristotelio laikus siekianèiai tra-
MOKSLINË MINTIS
dicijai, pasak kurios, logikos idealas yra
matematika. Jis apkaltino tradicinæ logikà vienpusiðka orientacija á silogizmo
paradigmà, kuri tëra viena ið galimø ir
ne pati (praktiniu poþiûriu) reikðmingiausia argumentavimo forma1.
Ðiuolaikinë argumentacijos teorija neapsiriboja vien tik árodymu, jos kûrëjai
taip pat atmeta galimybæ konstruoti argumentavimo teorijà kaip psichologinæ.
Jø tikslas – ne pakeisti formaliàjà logikà kita teorija, o papildyti jà svarbiausiais argumentavimo loginiais principais. Ch. Perelmanas, L. Olbrecht-Tyteka, R. Grotendorstas, F. van Eemerenas
ir kiti autoriai savo argumentacijos savitumo sampratà nusako pabrëþdami, kad
ji nëra ir negali bûti nei árodymø teorija,
nei mokslo metodologija, nes argumentacija – tai veikla, vykstanti konkreèiame
socialiniame kontekste. Ðios veiklos tikslai bûna ávairûs, bet daþniausiai siekiama tuo pat metu ir suteikti tam tikrø þiniø, ir átikinti auditorijà, kad tik ðie teiginiai yra priimtini, teisingi ar tinkami.
Taèiau derëtø grieþtai atskirti átikinimà
ir ákalbinëjimà, nes ákalbinëjimas yra
orientuotas tik á vienà auditorijà siekiant
tik jos pritarimo konkreèiam teiginiui. O
átikinimui nepakanka vien retorikos priemoniø, nes skirtingos gyvenimo sritys lemia nevienodus reikalavimus formaliam
protavimo pagrástumui2. Todël ðiuolaikinëje argumentacijos teorijoje „auditorija“
yra laikoma viena pagrindiniø sàvokø ir
pripaþástama, kad ir tiesa, ir gëris tëra tik
tarpiniai tikslai, kurie bûtini siekiant pagrindinio tikslo – átikinti.
Dar vienà argumentacijos aspektà atskleidþia teiginio teisingumo árodymo ir
átikinimo to teiginio teisingumu santykis.
Ðie du veiksmai yra glaudþiai susijæ, nors
ir nëra tapatûs – juk átikinti klausytojus
galima ne tik remiantis mokslo duomenimis, bet ir pasinaudojant jø neiðmanymu, iðkalbos menu, apeliuojant á klausytojø jausmus ar prietarus. O klausytojø
nesuprastas árodymas nebegalës niekuo
átikinti, nors vis tiek nepraras savo paþintinës vertës. Todël argumentacija gali bûti stipresnë ar silpnesnë, bet ji niekada
nebûna uþbaigta: visada galima jà dar
sustiprinti parinkus tinkamus argumentus. Be abejo, pagrindimo átikinamumas
argumentuojant yra silpnesnis nei árodinëjant, bet átikinamumas niekada ir nebûna absoliutus
Kuo gi skiriasi loginis árodymas nuo
argumentacijos?
Loginio árodymo teorija remiasi objektyvios tiesos sàvoka ir ignoruoja auditorijos specifikà bei átikinëjimo menà,
nes jos svarbiausias kriterijus yra objektyvumas, dël kurio árodymas turi vertæ
ne tik mums ir dabar, bet visai þmonijai ir net po daugelio amþiø. Todël loginis árodymas turi bûti formuluojamas
kaip uþdara ir nedviprasmiðka sistema,
ið kurios paðalinama bet kokia interpretacijos galimybë. Taèiau ði savybë neatskiria árodymo ir argumentacijos neáveikiama siena: ir pagrindimas, ir árodymas
yra svarbios sudëtinës kiekvienos argumentacijos dalys, tik pagrindimas – bûtina, o árodymas – pageidautina. Ðios sàvokos daþnai painiojamos, nes árodymu
pavadinama sistema samprotavimø, giminingø árodymui, bet su rinkiniu intuityviai reikðmingø argumentø, kuriø patikimumas yra daugiau laipsnio klausiLOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
75
V I RGI N I J A J AK I M EN K O
mas. Tai ypaè matyti humanitariniuose
ir socialiniuose moksluose, kur pati árodymo sàvoka yra gana „paslanki“. Juk
bet koks pagrindimas reikalauja tam tikro apmàstymo, nes kai mes norime pateisinti ar paneigti kokià nors nuomonæ,
iðdëstyti ar iðplëtoti poþiûrá, rasti ar pasirinkti sprendimà, mûsø protas pradeda aktyviai ieðkoti tam bûtinø argumentø. Vadinasi, pagrindimu gali tapti ir
prieþasties nurodymas, ir indukcija ið
fakto, ir loginis iðvedimas, ir kt.
Taèiau hipotezes mokslinëmis tiesomis paverèia bûtent árodymai. Analizuodami árodymà mes negalime iðvengti ir
paþinimo ribø problemos. Juk jei nepagrásti arba silpnai pagrásti teiginiai yra
laikomi paþinimu, tai paþinimo ribos turëtø sutapti su hipoteziø formulavimo ribomis! Bet niekas negali nurodyti, kur
yra tos hipoteziø kûrimo ribos: juk èia
net „sveiko proto“ kriterijus mums bûtø
prastas patarëjas. Kita vertus, kai kurie
tarsi jau pagrásti teiginiai tebëra hipotezës, nes kiekviename pagrindime neiðvengiamai glûdi akivaizdûs arba nesuformuluoti apribojimai. Taigi, loginio árodymo taikymo sritis yra labai ribota, o
kalbant dar tiksliau, reikëtø pripaþinti,
kad árodymas yra tik siektinas idealas,
nes ne tik eksperimentiniuose moksluose, bet ir paèiame tiksliausiame moksle
neámanoma visko árodyti, todël net matematikoje reikalingi neárodomi elementarûs teiginiai (aksiomos), padedantys iðvengti begalinio regreso. Bet jei logiðkumas pripaþástamas racionalumo kriterijumi, tai reikëtø pripaþinti ir tai, kad logika analizuoja árodinëjimà tik tam tikros teorijos ar sistemos pagrindu, o ne
76
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
universalø árodinëjimà apskritai. Taigi,
logiðkumas ir racionalumas nëra tapatûs:
jei samprotavimo taisyklingumas nustatomas logikos mokslo metodais, tai racionalumas yra tokia sritis, kurios nepavyktø apraðyti vien mokslo metodais.
Bendroji argumentacijos teorija, kitaip dar vadinama „Naujàja retorika“,
paskutiniaisiais deðimtmeèiais sparèiai
plëtojasi logikos, psichologijos, retorikos,
eristikos, lingvistikos, komunikacijos ir
filosofijos mokslø sankirtoje, bet kol kas
ji tebëra kiek chaotiðka, neturi bendros
paradigmos. Ji analizuoja argumentacijos prigimtá ir ribas, struktûrà ir metodus, svarbiausias taisykles ir bando klasifikuoti galimas klaidas, tiria argumentacijos ypatumus skirtingose paþinimo ir
veiklos srityse (nuo gamtos mokslø iki
filosofijos, ideologijos ir propagandos)
bei argumentacijos stiliaus pasikeitimus,
vykstanèius keièiantis istorinëms epochoms, kultûroms ir màstymo stiliui.
Argumentacijos teorijos aktualumà lemia tai, kad argumentacijos kultûra yra
svarbus kiekvienos visuomenës gyvenimo faktorius: kuo menkesnis jos lygis,
tuo daugiau visuomenëje prievartos. Beje, ðiuolaikinis pasaulinio garso teisës
teoretikas ir filosofas Robertas Alexy
tarp keliø ásidëmëtinø Ch. Perelmano
teiginiø iðskiria tokià mintá, kad „daþnai
gautas argumentavimo rezultatas negali bûti apibûdintas kaip vienintelis ir visuomet teisingas. Tai ápareigoja mus bûti tolerantiðkus ir atvirus kritikai“3.
Prisimindami, kad racionalumas ir iracionalumas yra vienas kità papildantys
mûsø gyvenimo aspektai, bet priskirdami mokslà racionalaus diskurso sferai,
MOKSLINË MINTIS
pamëginkime iðsiaiðkinti, ar gali mokslas
bûti tik toks racionalus ir vien logiðkas,
kaip mes esame ápratinti manyti?
Klasikinio racionaliojo mokslo laimëjimai tikrai áspûdingi, o mokslo autoritarinë galia dabartinëje visuomenëje tebëra neprilygstama, nors George’as Berkley’is kadaise taikliai ir negailestingai
demaskavo kai kurias paþinimà gaubianèias iliuzijas: „Kadangi filosofija yra
ne kas kita kaip iðminties ir tiesos ieðkojimas, pagrástai galima bûtø tikëtis,
kad paskyrusieji jai daugiausia laiko ir
pastangø turëtø jausti didesnæ dvasios
ramybæ ir giedrumà, didesná þinojimo
aiðkumà ir akivaizdumà ir bûti maþiau
trikdomi abejoniø bei sunkumø negu kiti þmonës. Taèiau ið tikrøjø matome,
kad neapsiðvietusiø þmoniø minia, þengianti tiesiu sveiko proto keliu ir pavaldi Gamtos liepimams, paprastai yra patenkinta ir rami. Visa, kas áprasta, atrodo jiems nesunkiai paaiðkinama ar suprantama. Jie nesiskundþia jokiø savo
pojûèiø aiðkumo stoka, ir jiems negresia
joks pavojus virsti skeptikais. Taèiau vos
tik liaujamës vadovautis pojûèiais ir instinktu ir pasirenkame aukðtesnájá principà – màstyti, svarstyti ir nagrinëti daiktø prigimtá, – mûsø protus beregint apninka tûkstanèiai abejoniø, susijusiø su
tais dalykais, kurie anksèiau atrodë
mums visiðkai aiðkûs“4. Ðios situacijos
apmàstymai kartais verèia prisiminti þinomà pesimistinæ metaforà, savotiðkai
apibûdinanèià paþinimo raidà: kuo daugiau suþinome, tuo akivaizdesnis yra
mûsø þiniø menkumas palyginti su tuo,
kas dar nepaþinta. Ar tikrai tik toks yra
vienintelis galimas atsakymas?
Gal abejoniø atsiradimà ar jo neiðvengiamumà visai nebûtina vertinti vien
neigiamai? Juk, anot T. Brewino, tik akivaizdþiai primityvus màstymas pasitenkina vienu paaiðkinimu ir ignoruoja visus kitus, kurie vëliau gali pasirodyti
taip pat esà teisingi5. O jei abejoniø nebuvimas nëra paþinimo neklaidingumo
garantas, tai gal abejonë yra bûtinas paþinimo elementas? Negana to, gal abejonei skirtas ypatingas vaidmuo paþinime,
juk bûtent ji verèia daug kartø tikrinti
kiekvieno teiginio, teorijos pagrástumà.
Laimë, mokslas nëra vienintelis ar
svarbiausias þmonijos kultûros fenomenas, ir net mokslo gerbëjai ne visada gerai supranta ðios veiklos srities specifikà. Logikas J. Lukasiewiczius savo darbo Apie mokslà áþangoje labai taikliai paþymi, kad daugelis þmoniø yra ápratæ
manyti, jog mokslo tikslas yra tiesa, o
tiesa – tai atitikimas to, kas màstoma,
tam, kas egzistuoja. Todël þmonës linkæ
tikëti, kad mokslo tikslas yra atkurti faktus naudojantis teisingais teiginiais. Poetas, dailininkas ar muzikas kuria, o
mokslininko lemtis – atrasti tiesà. Toks
poþiûris ne tik skatino kai kuriuos menininkus nevertinti mokslo, bet ir atvërë
prarajà tarp mokslo ir meno, dël kurios
dingo supratimas tokio nepaprastai vertingo dalyko kaip kûryba moksle. Pasak
J. Lukasiewicziaus, „...mokslas nëra tik
intelektualus pasaulio atkûrimas ir tiesa
nëra mokslo iðimtinis tikslas. Tiek menas, tiek ir mokslas yra þmogaus kûrybinë lemtis. Grieþtam, blaiviam mokslininkui tokia mintis gali atrodyti fantastiðka, ir vis dëlto prie jos mus nenumaldomai bûtinai veda tas þinojimas, kuris
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
77
V I RGI N I J A J AK I M EN K O
yra vadinamas „menø menu ir mokslø
mokslu“, – logika“6. Galø gale, jei þmonës renka faktus, jie nori suþinoti ir jø
prieþastis, nustatyti ryðá tarp fakto ir tam
tikro principo, visapusiðkai já suprasti bei
numatyti jo pasekmes. Vadinasi, mokslas ir paþinimas suponuoja kûrybingumà, ir toká, kuriam svarbios ir juslës, ir
emocijos, ir protas. Taigi, nors ðiuolaikinëje visuomenëje mokslas yra kur kas
átakingesnis uþ menà, bet ar, kalbant apie
paþinimà plaèiàja prasme, leistina ignoruoti menà ar religijà? Juk tai, kas nëra
mokslas, galbût irgi yra paþinimas?
XX a. pabaiga nustebino gausa publikacijø apie vadinamuosius „kitokius“
paþinimo bûdus – astrologijà, mistikà,
chiromantijà, numerologijà ir kt. Visa ði
literatûra apie neracionalø, nemoksliná
paþinimà kartu atskleidþia ir tam tikrà
naudojamos argumentacijos specifikà:
tekstuose gausu nesuprantamø sàvokø,
kurios geriausiu atveju labai miglotai teapibûdinamos; ryðkëja neginèijamø faktø ir nepaaiðkinamø fenomenø gausa,
kuri tarsi turëtø patvirtinti autoriaus teiginius, nors kas neþino, kad pavieniai
pavyzdþiai nieko neárodo. Ðie ir kiti argumentacijos ypatumai gali bûti reikðmingi, jei svarstytume mistiniø dalykø
argumentacijà. Bet ðioje srityje situacijà
lemia mistikos, kaip ypatingos iracionalumo srities, glaudus ryðys su empiriniu
patyrimu: nëra lengva racionaliai pagrásti iracionalius patyrimus.
Savaip á mistikos ir mokslo santyká
paþvelgia filosofas B. Russellas savo
darbe Misticizmas ir logika: „Metafizika,
arba siekimas mintimi aprëpti pasaulá,
visada plëtojosi dviejø prieðingø þmo-
78
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
giðkøjø impulsø vienybës ir konflikto
fone: vienas jø linko á misticizmà, kitas
á mokslà. Kai kurie þmonës iðgarsëjo
sekdami tik pirmuoju impulsu, kai kurie – tik antruoju. Pavyzdþiui, D. Hume’as vadovavosi vien tik moksliniu
principu, o W. Blake’o panieka mokslui
derëjo su gilia mistine áþvalga. Bet patys garsiausi þmonës, tie, kuriuos mes
vadiname filosofais, vienu metu jautë
poreiká ir mokslo, ir misticizmo: bandymas harmoningai sujungti vienà ir kità
buvo jø gyvenimo tikslas. Bûtent sekinanèio ðios alternatyvos neapibrëþtumo
áveikimas paverèia filosofijà kilnesniu
uþsiëmimu negu mokslas ar religija“7. Ir
jei mokslui nereikia mistikos, o mistikai
visai nereikia mokslo, tai gal paèiam
þmogui reikia ir vieno, ir kito, nors ir
nevienodai. Juk kûryba yra þmogaus
lemtis, o kiekvienoje kûryboje yra tam
tikros mistikos.
Mes gyvename keistoje epochoje: ne
visada atsakingai kalba politikai, laikraðèiai ir kitos informacijos priemonës nesivarþo interpretuoti informacijà, net karai prasideda ir baigiasi neaiðku kodël.
Ðiomis sàlygomis informacija jau nebëra
„þinojimas“ (mes lengvai uþmirðtame
gyvybiðkai svarbius dalykus) ar „produktas“, nes ji tapo stabu, garbinamu
vien dël jos operacionalumo, o mes patys rizikuojame nusiristi iki tos momentinës informacijos priëmëjø lygmens. Tëra tik viena galimybë iðvengti tokio likimo – gaunamà informacijà bûtina analizuoti ir vertinti. Tai ypaè nelengva ðiais
visuotinio skubëjimo laikais, kai kasdienës informacijos srautas gerokai virðija
galimo suvokimo ribas, o þmonës linkæ
MOKSLINË MINTIS
pamirðti jausmus atsisakyti sentimentø.
Bet net ðiomis sàlygomis mes patiriame
tà neátikimumà-nepatikimumà-netikrumà, kuris verèia susimàstyti apie patikimumo kriterijus, o bendroji argumentacijos teorija padeda surasti reikiamas
priemones, kurios kinta atspindëdamos
ávairiø gyvenimo srièiø ypatumus.
Apibendrinant minëtas problemas
galima bûtø suformuluoti kai kurias iðvadas:
1. Kadangi paþinimas ir kalba yra neatskiriami reiðkiniai, tai ir racionalus
diskursas yra neámanomas be argumentacijos, nes argumentacija yra
vienas svarbiausiø racionalaus diskurso poþymiø.
2. Pripaþindami argumentacijà veikla,
vykstanèia konkreèiame socialiniame
kontekste, mes privalome sutikti ir
su teiginiu, kad kiekvieno diskurso
savybës yra svarbus faktorius, lemiantis vieno ar kito argumentacijos
modelio tinkamumà.
3. Taèiau svarbiausias reikalavimas
màstymui, nepriklausantis nuo diskurso ypatybiø, yra bûtinybë kritiðkai analizuoti gaunamà informacijà.
Informacijos analizë apima ne tik sugebëjimà atskirti faktà nuo nuomonës, atskleisti nesuformuluotas prielaidas, bet ir vertinimà (árodymø,
prieþasèiø, ðaltiniø) atsiþvelgiant á savo màstymo ribotumà. Juk tik kritiðkas màstymas leidþia þmogui nebûti vien pasyviu informacijos priëmëju ir yra bûtina sëkmingo gyvenimo
demokratijoje sàlyga.
Literatûra ir nuorodos
11
12
13
14
R. Alexy. Teisinio argumentavimo teorija. Mokymas apie racionaløjá diskursà, arba Teisinio pagrindimo teorija. – Vilnius: Teisinës informacijos
centras, 2005, p. 102.
S. Toulmin, R. Rieke, A. Janik. An Introduction to
Reasoning. – New York: Macmillan, 1984, p. 271.
R. Alexy, op. cit., p. 194.
Dþ. Berklis. Traktatas apie þmogiðkojo paþinimo
principus. – Vilnius, Mintis: 1988, p. 36.
15
16
17
Th. Brewin. Use of the Word „Scientific“. The
Lancet, London, Feb. 12, 2000. Vol. 355,
p. 586.
J. Ùukasiewicz. O nauce // Poradnik dla samouków. Wydanie nowe. Tom I. – Warszawa,
1915.
B. Russel. Mysticism and Logic. – London: Allen & Unwin, 1917. p. 1.
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
79
CHRISTOPH FLÜELER
Gauta 2005-05-12
CHRISTOPH FLÜELER
Fribourgo universitetas (Ðveicarija)
TOMAS AKVINIETIS APIE SAPNUS
Thomas Aquinas on Dreams
SUMMARY
Starting with the Freudian notice on “ancient belief” that dreams foretell the future, Christoph Flüeler
runs briefly through a history of this topic, picking up as his central focus the very theory of Thomas
Aquinas. Describing the medieval context of Thomas, he mentions several popular ideas on how this
was viewed in some previous centuries. The fact that dream books widely known at these times might
have helped the wise man Lizdeika to interpret Gediminas’ Dream, what urged him to set up Vilnius as
the Lithuanian capital, might be interesting for Lithuanian readers.
Following Aristotle, Thomas Aquinas was a bit more sceptical about the role of dreams in foretelling the future. The philosopher himself didn’t take them very seriously, stating that “it is absurd to combine
the idea that the sender of such dreams should be God with the fact that those to whom he sends
them are not the best and wisest, but merely people at random. <…> For the mind of such persons is
not given to thinking, but, as it were, derelict, or totally vacant.” It is evident that Thomas, having in
mind the importance of this kind of divination in the Bible, couldn’t directly follow the aristocratic
arrogance of Aristotle. Flüeler provides us with thorough statistics on a number of items related to an
issue in the whole corpus of Thomas Aquinas’ writings. They are not numerous and, except for one
philosophical notice, are present only in Thomas’ commentaries on the Old and New Testament. Yet it
gives us a general idea on Thomas’ position. It might be summarised as following:
1. The two realms of dreams, the natural and spiritual, are clearly separated.
2. Speaking on natural dreams, he followed Aristotle and argued that they could predict the future in
terms of knowing the corporal dispositions, which can evoke health or illness.
3. Distinguished from these natural dreams are dreams with a spiritual cause. The main authority here
is the Bible, mainly the Old Testament. In the spiritual realm, the moral concern is mainly how to
distinguish good dreams from evil dreams evoked by demons. Thomas even tries to explain the
process of illumination in sleep, to explain how revelatory dreams actually happen: “Good and
evil angels can reveal what they know, namely by the application of their light on the (human)
RAKTAÞODÞIAI: sapnininkai, pranaðiðki sapnai, kûniðkos ir dvasinës sapnø prieþastys.
KEY WORDS: dream books, revelatory dreams, corporeal cause of dreams, spiritual cause of dreams.
80
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
AKTUALIOJI TEMA
imagination, in a similar way that the light of the agent intellect is applied, and from those elicit
intentions in the (human) intellect.” This theory is developed in the Summa Theologiae (ST I 101.3)
in the famous section on angels. The idea behind this is that angels cannot speak directly to human beings, so they have to influence our imagination, which is in an ordinary natural way affected by our sensations. People who are not subject to corporal affections are better disposed to
divination in sleep, and, for Thomas, this proves that chastity is a virtue.
ÁVADAS
Uþbaigdamas legendiná savo darbà
Interpretacijos, iðspausdintà paèioje praëjusio amþiaus pradþioje, Zigmundas
Freudas iðkëlë klausimà, ar sapnai gali
mums suteikti þiniø apie ateitá1.
Kokia sapnø vertë mëginant praskleisti ateities skraistæ? Èia negali bûti
jokiø abejoniø. Tiksliau bûtø sakyti, kad
sapnai mums praneða apie praeitá. Vis
dëlto senovinis tikëjimas, kad sapnai
nuspëja ateitá, nëra visiðkai neteisingas.
Tapydami mûsø lûkesèiø iðsipildymà,
sapnai vienaip ar kitaip veda mus ateities link. Taèiau tokia ateitis, kurià sapnuose suvokiame kaip dabartá, buvo suformuota nesugriaunamo troðkimo bûti
tobulai panaðiai á praeitá.
Tai, kà Freudas vadina „senoviniu tikëjimu“, yra pagrindinë ðio darbo tema.
Vizionieriðki arba apreiðkimo sapnai,
kuriuos mums pateikia antikos ar viduramþiø ðaltiniai, ðiandien suprantami
kaip legendos arba alegorijos. Savo sap-
nus suprantame kaip savo asmeninio
patyrimo ir asmeninës istorijos dalá ir
paprastai nesame linkæ jø sureikðminti.
Sutinkame, kad miegas yra fiziologinë
bûtinybë, o sapnai svarbi jo dalis. Taèiau sapnø turiniui didelës reikðmës neteikiame, laikome juos savotiðka mûsø
kasdienybës parodija ar karikatûra. Antikoje ir viduramþiais buvo manoma kitaip. Tada tikëta, kad sapnuose mes
esame arèiau dieviðkumo ir kad sapnuose Dievas ar angelai gali áspëti apie
ateities ávykius. Savo darbe mëginsiu
parodyti, kad Tomas Akvinietis màstë
panaðiai. Jis aiðkiai suvokë, kad ne visi
sapnai turi pranaðiðkà galià, taèiau neabejojo, kad tokiø sapnø gali bûti ir bûna. Antikoje ir viduramþiais pranaðiðki
sapnai buvo visuotinai suvokiami kaip
tikri ávykiai. Jie buvo laikomi bendra
patirtimi ir iki pat XIII a. maþai kas
abejojo pranaðiðku kai kuriø sapnø pobûdþiu.
PRANAÐIÐKI SAPNAI BIBLIJOJE
Suprantama, tokià bendrà patirtá sàlygoja tai, kad tekstai buvo suprantami
tiesiogiai. Biblija daþnai tai patvirtina.
Visiems krikðèionims buvo þinomi pranaðingi sapnai. Jokûbas sapnavo kopëèias: „Ir matë sapne kopëèias, stovinèias
þemëje, o jø virðø siekiantá dangø; taip
pat uþþengianèius ir nuþengianèius jomis Dievo angelus…“ Ðios kopëèios atvërë Jokûbui ið jo praeities ateinanèià
sëkmæ. „Ir tavo palikuonys bus kaip þemës dulkës: iðsiplësi á vakarus ir rytus,
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
81
CHRISTOPH FLÜELER
á ðiauræ ir á á pietus; ir palaimintos bus
tavyje ir tavo palikuonyse visos þemës
giminës“ (Pr 28, 12–14). Juozapas sapnavo javø pëdus, besilenkianèius jo pëdui,
ir papasakojo ðá sapnà savo broliams:
„Paklausykite mano sapno, kurá sapnavau! Man rodësi, kad mes riðame lauke
pëdus, ir mano pëdas lyg kad atsikëlë ir
stovëjo, o jûsø pëdai aplink stovëdami
nusilenkë prieð mano pëdà“ (Pr 37, 6).
Ir dar jis sapnavo ir pasakojo tai savo
broliams: „maèiau sapne, lyg kad saulë
ir mënulis ir vienuolika þvaigþdþiø nusilenktø prieð mane“ (Pr 37, 9). Ir jo broliai uþ ðiuos jo sapnus ir þodþius dar labiau jo nekentë, o tëvas subarë tardamas: „Kà reiðkia tas sapnas, kurá sapnavai? Argi að ir tavo motina, ir tavo broliai nusilenksime prieð tave iki þemei?“
(Pr 37, 10). Juozapas, pasak pranaðo Danieliaus (2, 1–45; 4, 1–16), buvo talentingas sapnø aiðkintojas, kaip matyti ið
sapnø apie taurininkà ir kepëjà. Ákalintam taurininkui jis paaiðkino jo sapno
prasmæ ir numatë, kad faraonas gràþinsiàs já tarnybon. Kepëjui jis iðpranaðavo,
kad per tris dienas faraonas nukirs jam
galvà ir pakabins ant kryþiaus. Viskas
lygiai taip ir nutiko. Faraonas taurininkà „sugràþino á jo vietà, kad vël jam padavinëtø tauræ, kità gi pakorë ant kartuviø, taip kad sapnø aiðkintojo tikrumas
pasitvirtino“ (Pr 40, 21–22). Taip pat
Juozapas iðaiðkino ir vienà faraono sapnà. Tai þinomas sapnas apie septynias
riebias ir sveikas karves ir septynias liesas kaulëtas. Jo prasmës negalëjo áminti jokie magai ar iðminèiai. Taigi valdovas pasiuntë Juozapo. Juozapo pasakojimas – nuostabus literatûrinis ðedevras,
82
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
jis ákvëpë daugelá menininkø ir raðytojø,
tarp jø ir Tomà Manà, Nidos miestelyje
paraðiusá pagrindines trilogijos Juozapas
ir jo broliai dalis. Paskaitykime dalá ðios
nuostabios istorijos Pradþios knygoje
(41, 14–36):
„Karaliui ásakius, Juozapas buvo tuojau
iðvestas ið kalëjimo ir, nukirpus plaukus
bei apvilkus kitais rûbais, pastatytas
prieð karaliø. Tasai jam tarë: Sapnavau
sapnus, ir nëra kas juos iðaiðkintø; girdëjau, kad tu juos atspëji puikiai. Juozapas atsakë: Dievas, o ne að duos Faraonui palankø atsakymà. Faraonas tat papasakojo, kà buvo sapnavæs: Að tariausi
stovás paupyje ir maèiau ið upës iðkopiant septynias labai graþias ir nutukusias karves, kurios besiganydamos ëdë
pelkës þolæ. Ir ðtai ðias sekë kitos septynios karvës taip bjaurios ir liesos, kad
niekuomet tokiø nesu matæs Egipto þemëje. Jos, prarijusios ir suvirðkinusios
pirmàsias, neparodë jokio soties þenklo,
bet pasiliko taip pat liesos ir bjaurios
kaip pirma. Nubudæs ir vël miego nugalëtas, sapnavau kità sapnà: septynios pilnos ir graþios varpos iðdygo ant vieno
ðiaudo. Taip pat iðþëlë ið ðiaudo kitos
septynios menkos ir karðto vëjo nusvilintos varpos, kurios prarijo pirmøjø graþumà. Að papasakojau sapnà þyniams, ir
nëra kas iðaiðkintø. Juozapas atsakë: Karaliaus sapnas yra vienas. Dievas parodë Faraonui, kà jis padarysiàs. Septynios
graþios karvës ir septynios pilnos varpos
yra septyneri gausybës metai ir turi tà
paèià reikðmæ sapne. Taip pat septynios
menkos ir liesosios karvës, po anø iðkopusios, ir septynios plonos ir deginanèio
vëjo iðtiktos varpos yra septyneri bûsimojo bado metai. Tai ávyks ðitokia eile:
ðtai ateis septyneri didelio derlingumo
metai visoje Egipto þemëje, po kuriø eis
kiti septyneri metai tokio nederliaus, kad
bus uþmirðtas visas pirma buvusis ap-
AKTUALIOJI TEMA
stumas, nes badas sunaikins visà þemæ
ir gausybës didumà praris stokos didumas. O kad antrà kartà sapnavai tà patá
dalykà, yra tai tikrumo þenklas, kad Dievo þodis ávyks ir greitai iðsipildys. Dabar tai karalius tepasirûpina surasti iðmintingà ir veiklø vyrà ir já tepadaro
Egipto þemës virðininku, kuris ástatytø
uþvaizdus visose ðalyse ir po penktà javø dalá per septynerius derliaus metus,
kurie jau tuojau bus, surinktø á kluonus
ir kad visi javai bûtø supilti po Faraono
valdþia ir laikomi miestuose, ir bûtø prirengti septyneriø bûsimø metø badui,
kuris vargins Egiptà, idant kraðtas nebûtø sunaikintas stokos.“
Sapnai ir literatûrinë vaizduotë yra
glaudþiai tarpusavyje susijæ. Jonas Solsberietis XII amþiuje pasakojo, kad „sapnai uþdengia tiesos kûnà alegorijos
uþuolaida“ (Polycraticus, II c. 15). Biblijoje apstu sapnø. Galime taip pat prisiminti Nabuchadenasoro (Dan 2, 1–17) ir
Gedeono (Ts 7, 13-14) sapnus. Daþnai
þmonëms sapnuose kalba angelai. Ma-
rijos vyro Juozapo sapne Dievo angelas
pataria jam nesiskirti su savo nëðèia
þmona, nes tai, kas uþsimezgë joje, kilo
ið Ðventosios Dvasios (Mt 1, 18–21). Kartais þmonëms byloja pats Dievas. Jobo
33, 14–18 sakoma: „Dievas kalba vienà
syká ir antrà nekartoja to paties dalyko.
Sapne, nakties regëjime, kai ámygis apima þmones ir jie miega patale, tuomet
jis atveria þmoniø ausis, kad nukreiptø
þmogø nuo to, kà jis daro, ir iðlaisvintø
já nuo puikybës, ir iðgelbëtø nuo sugedimo jo sielà…“ Skaièiø knygos 12, 6 tai
patvirtina: „…jei kas tarp jûsø yra Vieðpaties pranaðas, að jam apsireikðiu regëjime ar kalbësiu jam sapne“. Taip jis kalba Abraomui (Pr 15, 12–21), Samueliui
(I Sam 3, 1–10), Saliamonui (I Kar 3, 5–
15). Kai tiek daug liudijimø, panaðu,
kad kiekvienam krikðèioniui bûtø sunku suabejoti svarbia sapnø prasme ar
neigti, jog sapnuose þmonës bûna arèiau
dieviðkumo.
VADINAMØJØ REGËTOJØ SAPNUOSE
IR SAPNØ AIÐKINTOJØ KRITIKA SENAJAME TESTAMENTE
Taèiau dieviðkoji sapnø prigimtis yra
tik viena medalio pusë. Biblijoje yra ir
kitø daliø, kuriose sapnø aiðkintojai yra
grieþtai kritikuojami. Pranaðas Jeremijas
juos netgi pasmerkia:
„Girdëjau, kà sako pranaðai, skelbiantys
melus mano vardu. ‘Að sapnavau! –
ðaukia jie. – Að sapnavau!’ Kaip ilgai tai
tæsis? Ar turi mano vardà ðirdyje pranaðai, skelbiantys melus ir savo paèiø apgaulingas uþgaidas?“ (Jre 23, 25–27)
Ekleziastas daugelá sapnø laikë daugiau nei tuðtybe:
„Nes ið daugelio sapnø kyla tuðtybës ir
daug þodþiø. Tu gi bijok Dievo“ (Koh 5, 6).
Jëzus Siracidas buvo itin kritiðkas:
„Tuðèia viltis ir melas neprotingam
þmogui, ir sapnai kelia neiðmintingus
puikybën. Kaip kad kas gaudo ðeðëlá ir
vejasi vëjà, taip ir kas þiûri melagingø
regëjimø. Regëjimai sapne kaip dalyko
atvaizdas, kaip þmogaus paveikslas ties
jo paties veidu. Kas nesutepta gali ateiti ið sutepto? Ir kas tikra bus pasakyta
melagio? Klaidingas þyniavimas, apgaulingi burtai ir pikta daranèiø tuðtybë“
(Sir 34, 1–5).
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
83
CHRISTOPH FLÜELER
Pakartoto Ástatymo XIII knyga klaidinanèius sapnø aiðkintojus netgi myriop
pasmerkia:
kite jo balso; jam tarnaukite ir jo laikykitës; anas gi pranaðas ar sapnø prasimanytojas tegul bus uþmuðtas…“ (Ást 13,
1–5).
„Jei tavo tarpe rastøsi pranaðas, ar kurs
sakytøsi matæs sapnà ir paskelbtø ið
anksto bet kurá þenklà ar stebuklà, ir
ávyktø tai, kà yra kalbëjæs, ir jis tau sakytø: „Eikime ir sekime svetimus dievus, kuriø tu neþinai, ir jiems tarnaukime, tu tokio pranaðo ar sapnuotojo þodþiø neklausysi, nes Vieðpats jûsø Dievas jus bando, kad iðeitø aikðtën, ar já
mylite visa ðirdimi ir visa jûsø siela, ar
ne. Sekite Vieðpatá, jûsø Dievà, ir jojo bijokite; sergëkite jo paliepimus ir klausy-
Pasak Biblijos, pranaðingi sapnai egzistuoja, ir Dievas naudojasi ðiuo bûdu
kreiptis á þmones, netgi, ko gero, ypaè á
netikinèius, tokius kaip taurininkas, Faraonas Nabuchadenasoras ar Piloto þmona, krikðèioniø tradicijoje vadinama
Klaudija Prokula (Mt 27, 19). Taèiau tuo
pat metu ypaè pranaðai áspëjo pernelyg
nepasikliauti sapnø aiðkintojais, nes dauguma sapnø yra beprasmiai.
VYRAUJANTYS SAPNØ AIÐKINIMAI VIDURAMÞIAIS
Tai, kad pranaðingø ar apreikðtø
sapnø samprata yra bûdinga ne tik Senajam ar Naujajam Testamentams, nesunku parodyti remiantis istoriniais ir
antropologiniais tyrimais2. Sapnai reikðmingi tiek krikðèioniðkoje, tiek þydiðkoje
ar islamo kultûrose, taip pat ir daugelyje kitø, kurias, nerasdamas tinkamesnio þodþio, að vadinsiu pagoniðkomis.
„Reikðmingumà“ siûlyèiau suprasti
dvejopai. Sapnai yra reikðmingi, nes jø
turinys prasmingas, nes jie pataria ar
kaþkà apreiðkia, kartais atvirai, kartais
alegoriðkai, ir tada turi bûti aiðkinami
sapnø þinovø. Taèiau senovës sapnai
yra reikðmingi daug platesniu poþiûriu.
Sapnai lëmë kultûrines vertybes ir orumà. Svarbus ðiuolaikinës ir senovinës
sapnø reikðmës skirtumas yra tai, kad
tada sapnai turëjo didþiulæ kultûrinæ ir
socialinæ reikðmæ. Ðiuolaikiniai sapnai
reikðmingi tik asmeniðkai, psichologiniu
poþiûriu. Pasak Freudo, sapnai gali pa-
84
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
sakyti mums apie praeitá, kuri yra tik
asmeninë. Senovës sapnai – nors ne visi – buvo reikðmingi ateities, pavyzdþiui, miesto, jo ðlovës perspektyvoje.
Tokie sapnai daþnai tampa miesto istorijos dalimi, ir nors ðiandien jie laikomi
legenda, ji vis kartojama, visi jà nuo maþumës þino ir su ja supaþindinamas
kiekvienas turistas.
Taip nutiko ir man, atvykusiam á Vilniø. Sunku bûtø rasti „Vadovà po Vilniø“, kuriame nebûtø pasakojama apie
Gedimino sapnà ir geleþiná vilkà. Trumpai papasakosiu ðià istorijà ir paaiðkinsiu jà remdamasis senovës ir viduramþiðka sapnø aiðkinimo sampratomis.
Vienà dienà Gediminas iðjojo medþioti
pusës dienos atstu nuo Trakø. Ten jis uþtiko graþià kalvà Vilnios upës pakrantëj.
Ties ta kalva jis susidûrë su dideliu þvërimi tauru ir já nukovë. Taigi po ðiai dienai ði kalva þinoma kaip Tauro kalnas.
Diena jau ëjo á pabaigà, gráþti á Trakus bu-
AKTUALIOJI TEMA
vo per vëlu, tad jis apsistojo Ðventaragio
slënyje, kur buvo laidojami ðiø vietø senovës valdovai. Jis ásirengë èia stovyklà
nakèiai ir, kai uþmigo, susapnavo, kad
ant kalvos, þinomos kaip Kreivasis kalnas, stovi milþiniðkas geleþinis vilkas. Tas
vilkas staugë tarsi ðimtas vilkø. Gediminas pabudo ið sapno ir pasiðaukë iðminèiø Lizdeikà, vyrà, kurá maþà surado erelio lizde (todël pavadintas Lizdeika). Lizdeika buvo Gedimino þynys – vyriausias
visø pagoniø kunigas. „Sapnavau keistà sapnà“, – pasakë Gediminas ir iðdëstë viskà, kà matë sapne. Þynys Lizdeika
atsakë: „Valdove, geleþinio vilko reikðmë yra tokia: ant ðios kalvos turi pastatyti sostapilá, grësmingas vilko staugimas reiðkia, kad jo ðlovë pasklis toli ir
plaèiai“. Taigi jau kità dienà Gediminas,
negráþæs namo, ásakë savo vyrams pastatyti vienà pilá Ðventaragio slënyje – tai
buvo Þemutinë pilis, ir kità pilá – ant paties Kreivojo kalno, ir pavadino ðias pilis Vilniumi.
Ði istorija pasakojama XVI amþiaus
Lietuvos Kronikose. Pati Gedimino sapno
istorija, matyt, yra dar senesnë. Pirmasis raðtas, kuriame paminëtas Vilniaus
miestas, paþymëtas 1323 metø data.
1323 metai laikomi Vilniaus ákûrimo data, tad mano gidas Vilniuje tiki, kad Gediminas sapnavo bûtent tais metais (dël
keisto sutapimo tai yra ir Tomo Akvinieèio kanonizavimo metai). Gedimino sapnas atitinka visus þinomus bruoþus:
þmogus sapnuoja, pabunda ir mano,
kad jo sapnas reikðmingas. Mûsø pasakojime Gediminà jo sapnas sutrikdo. Jis
sako Lizdeikai: sapnavau keistà sapnà.
Toks sutrikimas yra sapno þenklas, ypaè
jei sapnas yra alegorinis ir nelengvai suprantamas. Negalëdamas suprasti sapno prasmës, Gediminas ðaukiasi iðmin-
èiaus – þynio. Mûsø pasakojime sapno
interpretatorius yra pagoniø kunigas,
kuris þino, kaip já aiðkinti. Ðio pagoniø
kunigo, vadinamo Lizdeika, sapnø aiðkinimo menas turi daug antikinei ir viduramþiø oneirokritikai bûdingø elementø, kuriø ðiandien dar galima rasti
populiariuose sapnininkuose. Sapnininkai yra ypatingas literatûros þanras.
Svarbiausias yra Artemidoro Oneirocritica3 – II amþiaus sapnininkas, ir Oneirocriticum – Achmeto ben Sirino sapnø aiðkinimas, kurá pirmà kartà ið graikø k. á
lotynø k. iðvertë Leonas Tuskus (Leo
Tuscus), vëlyvajame XIII amþiuje4. Somniale Danielis buvo viduramþiø bestseleris5. Ðis sapnininkas yra savotiðkas þinynas, keistas ir kartais painus sapnø turinys buvo suprantamas kaip alegoriðkas, kurá galima dekoduoti remiantis
ðiais vadovais. Pateiksiu pavyzdá: Gediminas sapnavo vilkà6. Senovës sapnø
aiðkintojai vilkà suvokdavo alegoriðkai.
Oneirokritikos menas – tai mokëjimas
interpretuoti alegorijos prasmæ. Ðá darbà palengvindavo tokie sapnininkai
kaip Somniale Danielis, kuriame iðvardinti dalykai alfabeto tvarka. Paþiûrëjæ á þodá „vilkas“ viduramþiðkose Somniale Danielis versijose, mes matome: „Lupas videre significant infirmitatem“ (sapnuoti
vilkæ reiðkia ligà) arba „Lupum videre significat securitatem ab inimicis“ (sapnuoti
vilkà reiðkia apsaugà nuo prieðø)7. Neketinu teigti, kad Somniale Danielis darë
tiesioginæ átakà lietuviø þyniui Lizdeikai, taèiau tai rodo, kaip ankstyvajame
XIV amþiuje galëjo bûti interpretuojami
sapnai. Gediminas sapnavo geleþiná vilkà: „kai uþmigo, susapnavo, kad ant kalLOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
85
CHRISTOPH FLÜELER
vos, þinomos kaip Kreivasis kalnas, stovi milþiniðkas geleþinis vilkas. Tas vilkas staugë tarsi ðimtas vilkø“. Jeigu, pasak ðios Somniale, mes suvokiame vilkà
kaip apsaugos nuo prieðø alegorijà, tai
vieta, kur bûtø saugu, gali bûti aiðkinama kaip pilis ar miestas. Todël geleþinis
vilkas, atrodo, reikðtø stiprià pilá (o grësmingas staugimas galëtø bûti alegoriðka ðlovingos ðio miesto ateities prasmë).
SAPNØ PRASMË DOMINIKONØ VIENUOLIO
TOMO AKVINIEÈIO VEIKALUOSE
Gedimino sapnas leidþia mums priartëti prie viduramþiø ir Tomo Akvinieèio laikø. Nuo ankstyvojo XIV amþiaus
Lietuvos mes gráðime atgal dar 50 metø, kai Tomas pluðëjo prie Summa Theologiae. Èia sapnams apskritai yra skirtas
tik vienas argumentas. Tai 95-ojo Summa Theologiae Secunda Secundae klausimo 6-as argumentas. Vienas argumentas tarp ðios milþiniðkos viduramþiðkos
512 klausimø ir 2669 argumentø visumos atrodo gana silpnas pagrindas mûsø meditacijai. Ið tikrøjø tomizmas ir Tomo kûrybos tyrimai nerodë didelio susidomëjimo dominikonø sapnø teorija.
Sapnai nebuvo pagrindinë vienuolio Tomo domëjimosi sritis. Viduramþiðkø
sapnø teorijø istorijos tyrinëtojai domisi kitais autoriais, tokiais kaip Kalkidijus ir Makrobijus. XIII amþiuje sapnais
labiau domëjosi kiti scholastai. Pagrindiniais ðaltiniais laikomi Albertas Didysis ir Aristotelio knygos Apie sapnus komentatoriai. Jie uþgoþia atsitiktiná Tomo
susidomëjimà ðiuo klausimu. Svarbiame
veikale Dreaming in the Middle Ages (Sapnavimas viduramþiais) Stevenas Krugeris
mini Tomà tik du kartus. Thomas Ricklinas savo nuostabiame veikale Der
Traum der Philosophie im XII Jahrhundert
(Filosofijos sapnas XII amþiuje) keletà kar-
86
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
tø nurodo Albertà Didájá, o Tomà mini
tik kartà. Netgi tie tyrinëtojai, kurie paprastai iðpuèia Tomo reikðmæ filosofijos
ir teologijos istorijai, niekada nedaro to
remdamiesi Tomo susidomëjimu sapnais. Jeigu sapnø teorijø tyrinëtojas nori paklaidþioti po lankas, ten jis tikrai
ras progà pacituoti Tomà. Mano paties
bibliografiniai tyrimai nebuvo sëkmingi.
Antrinëje literatûroje apie Tomà Akvinietá nepajëgiau rasti jokiø straipsniø,
skirtø Tomo sapnø teorijai.
Vis dëlto Tomas raðë apie sapnus, ir
plaèiau, negu gali atrodyti ið pirmo
þvilgsnio. Suprantama, minëtas Secunda
Secundae argumentas yra labai svarbus,
taèiau Tomas dar prieð tai nagrinëjo
sapnus Komentaruose Petro Lombardþio Sentencijoms. Septintame antros Komentarø knygos skirsnyje (2 Sent, II
7.2.2) Tomas nuodugniai nagrinëja klausimà, ar gali demonai kaip nors sukelti
pranaðingus sapnus. Taèiau Tomo susidomëjimas sapnais buvo dar didesnis.
Visus Tomo darbus talpinanèiame kompaktiniame diske Index Thomisticus þodis „somnium“ (sapnas) sutinkamas 532
kartus, o 226 kartus já mini pats Tomas.
Padarykime trumpà tyrimà: Komentaruose Sentencijoms Tomas vienuolika
kartø kalba apie „somnia“, ið kuriø 6
AKTUALIOJI TEMA
kartus jau minëtame klausime apie demonø pranaðavimus sapne. Sumoje prieð
pagonis Tomas sapnais domisi maþiau.
Èia jie minimi tik aðtuonis kartus. Daugiausia pastraipø apie sapnus randama
Teologijos sumoje – 72 kartus: 5 – pirmoje
dalyje, 4 – Prima Secundae ir 57 – Secunda Secundae. Treèioje dalyje þodis „somnium“ vël ne toks svarbus ir minimas tik
6 kartus. Taip pat svarbûs ðiuo klausimu yra Questiones disputate de veritate
(Klausimai apie tiesà), kur „sapnas“ minimas 36 kartus, ypaè aptariant pranaðavimo klausimà. Kituose Questiones disputate sapnai minimi tik atsitiktinai (Questiones disputate de potentia – 1, Questiones disputate de malo – 3). Labai retai
skaitomame traktate apie burtus De sortibus Tomas sapnus mini 6 kartus. Praleisiu Compendium Theologiae, kur sapnas
minimas tik kartà. Nagrinëdami gausius
Tomo komentarus, matome, kad, be vienos pastraipos Komentaruose Aristotelio Metafizikai, „sapnai“ minimi tik komentuojant ávairias Biblijos knygas. Sapnø problema buvo gana svarbi Jobo
knygos komentare (30 paminëjimø),
Pranaðo Izaijo knygos komentare (12
kartø) ir Pranaðo Jeremijo knygos komentare (15 kartø). Pagaliau Catena aurea – Tomo Naujojo Testamento komentare – sapnai minimi 12 kartø. Likusios
29 pastraipos iðsibarsto tarp kitø Raðto
komentarø: Laiðko Romieèiams komentare (1 kartas), Pirmo Pauliaus laiðko
Korintieèiams komentare (1 kartas) ir
daþniausiai pastabose Naujojo Testamento komentarams (26 kartai).
Ðis sàraðas svarbus pats savaime ir
rodo, kad tolesnë analizë negali bûti
grindþiama vien tik vieno Summa Theologiae argumento nagrinëjimu.
SAPNØ TEORIJOS ELEMENTAI VIENUOLIO TOMO
VEIKALUOSE: ÁVAIRÛS SAPNØ TIPAI
Tomo sapnø teorija yra sudëtingas
tinklas, susimezgantis á nuoseklià viduramþiðkà sapnø teorijà. Tomas suformulavo pagrindinæ jo nagrinëjime vyraujanèià temà – tai klausimas, ar sapnai gali
pranaðauti ateitá. Beveik 80 nuoðimèiø
Tomo kalbos apie sapnus yra susijusios
su ðio klausimo svarstymu. Taèiau tai nereiðkia, kad Tomas „sapnus“ suprato paprastai. Jis skiria pranaðingus sapnus ir
„bûrimà“, kuris paprastai bûna susijæs su
prietarais ir todël prieðtarauja religinëms
vertybëms. Tomas taip pat nagrinëja
„prigimtinius sapnus“ ir mëgina paaiðkinti jø ðaltiná ir prasmæ. Matome, kad
Tomas iðskiria keletà sapnø rûðiø. Paþiûrëkime, kaip jis tai daro. Pirmiausia mes
panagrinësime jo pagrindiná straipsná,
kuriame svarstoma, ko vertas bûrimas
pagal sapnus (STh, II–II, 95.6).
Pagrindinëje ðio straipsnio dalyje jis
aiðkina:
Atsakau, kad, kaip sakyta anksèiau (a 2,
6), bûrimas yra prietaringas ir neteisëtas,
kai jis pagrástas klaidinga nuomone. Taigi mes turime iðsiaiðkinti, kas yra teisinga numatant ateitá pagal sapnus. Sapnai
kartais bûna ateities ávykiø prieþastis.
Pavyzdþiui, kai þmogaus protas sunerimsta dël to, kà jis matë sapne, ir tai
skatina já kà nors daryti arba ko nors
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
87
CHRISTOPH FLÜELER
vengti. Taip pat sapnai kartais bûna ateities ávykiø þenklai, kiek juos galima
nurodyti kaip susijusius su bendra tiek
sapnø, tiek ateities ávykiø prieþastimi, ir
ðia prasme ateitis daþnai gali bûti þinoma ið sapnø. Taigi mes turime nagrinëti, kas sukelia sapnus ir ar tai gali bûti
ateities ávykiø prieþastis arba bûti paþástama kaip bendra abiem. Atitinkamai galima suvokti, kad sapnø prieþastis kartais bûna mumyse, o kartais – mûsø iðorëje. Vidinë sapnø prieþastis yra dvejopa. Viena siejasi su siela, kiek tie dalykai, kuriems þmogus skiria savo jausmus
ir mintis bûdraudamas, iðkyla jo vaizduotëje miegant. Tokio pobûdþio sapnø
prieþastis nesàlygoja ateities ávykiø. Taigi tokios rûðies sapnai su ateities ávykiais, net jei taip ávyksta, bûna susijæ tik
atsitiktinai. Taèiau kartais vidinë sapnø
prieþastis bûna susijusi su kûnu, nes vidinës kûno nuostatos veda prie vaizduotëje susidaranèio judëjimo, kuris atitinka
ðià nuostatà, taip þmogus, kuriame gausu ðaltø skysèiø, sapnuoja, kad yra vandenyje ar sniege. Bûtent ðia prasme gydytojai teigia, kad, norëdami iðsiaiðkinti
vidines prieþastis, mes turime atkreipti
dëmesá á sapnus. Panaðiai dvejopa – kûniðka ir dvasinë – yra ir iðorinë sapnø
prieþastis. Kûniðka ji tiek, kiek mieganèiojo vaizduotë paveikiama aplinkos oro
ar dangaus kûnø ir mieganèiajam iðkyla tam tikri vaizdiniai, kurie atitinka ðá
dangaus kûnø poveiká. Dvasinë prieþastis kartais nurodo Dievà, kuris, tarpininkaujant angelams, apreiðkia þmonëms
sapnuose tam tikrus dalykus. Pasak Sk
12, 6: „jei tarp jûsø yra Vieðpaties pranaðas, að jam apsireikðiu regëjime ar kalbësiu jam sapne“. Taèiau kartais kai kurie vaizdiniai pasirodo þmonëms sapne
dël demonø veikimo ir ðiuo bûdu jie
kartais apreiðkia tam tikrus ateities dalykus tiems, kurie sudarë su jais neteisëtà sandërá. Taigi turime paþymëti, kad
kai naudojamës sapnais paþindami atei-
88
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
tá, ðis bûrimas pagal sapnus nëra neteisëtas, kiek ðie sapnai kyla ið dieviðkojo
apreiðkimo ar kokios nors prigimtinës
vidinës ar iðorinës prieþasties ir jei prieþastis toliau veikia. Taèiau bûrimas bûtø neteisëtas ir prietaringas, jeigu já sukeltø apsireiðkimas demonø, su kuriais
buvo sudarytas sandëris, ar jis bûtø sàmoningas, kai jie iðkvieèiami tikslingai,
ar aklas, kai bûrimas vyksta sàmoningai
nesuvokiant ribø (STh, II–II, 96.6).
Ðiame straipsnyje sapnai skirstomi
pagal juos sukëlusias prieþastis. Sapnai
turi vidines ir iðorines prieþastis. Jei prieþastis yra vidinë, ji gali bûti dvejopa:
„Viena siejasi su siela, kiek tie dalykai,
kurie uþima þmogaus jausmus ir mintis
bûdraujant, iðkyla jo vaizduotëje miegant“ (ibid.). Kita – su kûnu: „nes vidinës kûno nuostatos veda prie vaizduotëje susidaranèio judëjimo, kuris atitinka
ðià nuostatà, taip þmogus, kuriame yra
gausu ðaltø skysèiø, sapnuoja, kad yra
vandenyje ar sniege. Bûtent ðia prasme
gydytojai teigia, kad norëdami iðsiaiðkinti vidines prieþastis mes turime atkreipti dëmesá á sapnus“ (ibid.). Vidiniø, su siela susijusiø sapnø pavyzdþio Tomas nepateikia. Prie ðiø sapnø sugráðime, kai
kalbësime apie Aristotelio sapnø teorijà.
Kitokie sapnai, negu ðie, vadinami
iðoriniais, nes jø ðaltinis iðorëje. Iðorës
sukeliamus sapnus galima skirstyti á kûniðkus ir dvasinius. Dvasiniai sapnai yra
ne tik tie, per kuriuos mieganèiajam byloja Dievas, bet ir tie, kuriuose paþinti
ateitá asmeniui padeda demonai.
Ðios ið paþiûros tiesmukiðkos skirtys
tarp „vidaus“ ir „iðorës“ ar „sielos-kûno-dvasios“, atidþiau paþvelgus, pasirodo esanèios daug sudëtingesnës. Tomas
AKTUALIOJI TEMA
taip pat skiria tikrà ateities numatymà
nuo atsitiktinio. Atsitiktinis numatymas
ðiame kontekste nëra paaiðkinamas, taèiau iðsimokslinæ tø laikø filosofai puikiai suprato, kà Tomas turëjo galvoje. Jei
vaikðtinëdamas mënesienoje Kurðiø mariø pakrante að pamatau mënulio uþtemimà, bûtø klaidinga (iðsimokslinusio
XIII amþiaus aristotelininko poþiûriu)
matyti tarp ðiø dviejø dalykø prieþastiná ryðá. Ryðys tarp jø – tik atsitiktinis.
Tokio pobûdþio atsitiktinis ryðys daþnas
sapnuose, kylanèiuose ið sielos. Pasak
Tomo: „Tai, kas valdo þmogaus jausmus
ir mintis bûdraujant, vël iðkyla sapnuose“. Norëèiau pabrëþti, kad tai, kas
mums psichologiniu poþiûriu atrodo
ádomiausia, Tomui visai nerûpi. Tomas
aiðkiai sako: „et talis causa somniorum
non est causa futurorum eventuum“ (tokia
sapnø prieþastis nëra ateities ávykiø
c. intrinseca
animalis
Animalis
interior
c. intrinseca
corporalis
prieþastis). Visi kiti sapnai, ar juos sukeltø vidinë kûniðka ar iðorinë prieþastis, gali numatyti ateities ávykius, nors
ir skirtingu bûdu. Kûniðkos prieþastys,
atskleidþianèios kûniðkà þmogaus bûsenà – sveikas jis ar ne, – padeda suprasti
vidinæ bûsenà ar santyká su iðore ir netgi nustatyti ligà. Visa tai leidþia Tomui
padaryti iðvadà, kad sapnai bûna: a) ateities spëjimui nereikðmingi; b) reikðmingi ir aiðkinami teisëtai; c) reikðmingi, bet aiðkinami neteisëtai. Neteisëti yra
tokie reikðmingi sapnai, kurie prisiðaukia velnius, teisëti – dieviðkø sapnø aiðkinimai, kai mieganèiam þmogui byloja
Dievas arba angelai; taip pat kûniðki
sapnai, nes jie daþniausiai padeda kaip
medicininë diagnozë ir kûno bûklës apibûdinimas.
Pamëginsiu apibendrinti sapnø prieþasèiø skirstymà Summa Theologiae:
naturalis
corporalis
c. extrinseca
corporalis
c. extrinseca
spiritualis a deo
praecognitio
accidentalis
praecognitio
exterior
spiritualis
spiritualis
c. extrinseca spiritualis operatione
daemonum
Komentare Sentencijoms, paraðytame
daugiau nei deðimt metø anksèiau, Tomas ðiuos dalykus skyrë truputá kitaip
(2 Sent, 7.2.2.). Dieviðkuosius apsireiðkimus sapnuose èia jis redukuoja á þenklus ir prieþastis. Galima iðskirti du tipus: vienà, kai ðaltinis yra sapnuojanèiojo viduje, kità – kai iðorëje. Jei ðaltinis arba prieþastis yra viduje, já taip pat
futurorum
praecognitio
accidentalis
ad cognoscendum
dispositiones
praecognitio
accidentalis
divinatio licita
revelatio
divinatio illicita
galima suvokti dvejopai, pats sapnas
gali bûti (a) ateities ávykio prieþastis –
pabudæs galiu nutarti, kad tai, kà sapnavau, bûtø verta ágyvendinti, arba
(b) sapnas þenklina tai, kas yra paèiame
þmoguje (Sumos skirstymuose tai vadinama vidine kûniðka prieþastimi). Jei
prieþastis yra iðorëje, sapno þenklus
þmogus suvokia kaip iðorinës prieþasLOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
89
CHRISTOPH FLÜELER
ties padarinius. Ðie sapnai taip pat gali
bûti dvejopi, nes èia sapno suvokinius
mums áspaudþia dangiðkieji kûnai. Ði
sapno rûðis Tomui rûpi labiau nei vëliau paraðytoje Sumoje. Ankstyvuosiuose tekstuose Tomas aiðkina, kad netgi
gyvûnai – skruzdës ar þuvys – gali patirti dangiðkøjø kûnø poveiká ir ðitaip
nuspëti jiems svarbius ateities ávykius8.
Pagaliau Tomas neatmeta to, kad iðorinëmis prieþastimis gali bûti atskirø substancijø – Dievo arba angelø – poveikis
(„ex influentia luminis substantiae separatae“). Tai gali nutikti þmonëms, kuriø
nekamuoja kûniðkosios godos, tad skaistybë yra paranki paþinimui. Þinoma,
tarp ðiø dviejø skirstymø yra daug kas
bendra. Taèiau kai kas skiriasi. Pavyzdþiui, èia minimi sapnai, galintys pastûmëti veikti, o vëlesniame skirstyme apie
tokius jau nebekalbama. Tomas taip pat
kalba apie atsitiktinius sapnus, kurie nu-
tinka labai daþnai. Atsitiktiniais jie vadinami todël, kad tarp jø ir ateities ávykio nëra jokio prieþastinio ryðio, kaip
kad bûna tada, kai að galvoju apie þmogø ir jis staiga pasirodo.
Trumpai aptarkime treèià skirstymà,
kurá Tomas pateikia Komentaruose Jobo
knygai. Ketvirtajame skyriuje Tomas nurodo (a) sukeltus sapnus, (b) ramius sapnus ir (c) ið aukðtesnio ðaltinio ateinanèias vizijas. Kai kûne sujuda skysèiai,
þmogus arba visai nesapnuoja, arba jam
sukyla sapnai, kurie neturi jokio dvasingumo ir reikðmës. Kai sapnai ramûs, jie
dvasingesni ir teisingesni, taèiau daþnai
juos sàlygoja ankstesnis paþinimas ir tokiø sapnø reikðmë menka, mat jø ðaltinis yra mumyse ir su aukðtesne tikrove
jie neturi nieko bendra. Pagaliau sapnuose nutinka pamatyti regëjimus, nors tarp
pastarøjø teisingesni bûna tie, kurie regimi prieð pat pabundant9.
APIE ARISTOTELINÆ DIEVIÐKO APREIÐKIMO SAPNE TEORIJÀ
Tomo sapnø skirstymai rodo, kaip jis
suvokë sapnus ir kokià jiems skyrë
reikðmæ. Taèiau jo sapnø teorijà smarkiai veikë ankstesniø autoriø, ypaè Aristotelio, darbai. Kaip þinoma, Aristotelis
paraðë tris nedidelius traktatus: Apie
miegà, Apie sapnus ir Apie apreiðkimà sapne – tris puikius ir labai turiningus veikalus, priklausanèius veikalø grupei,
nuo XIII amþiaus vidurio þinomai kaip
Parva naturalia. Ðie tekstai buvo iðversti
jau XII amþiuje, taèiau tuomet jø beveik
niekas neskaitë. Praëjus ðimtui metø,
juos imta plaèiai nagrinëti universitetuose, pirmiausia Paryþiaus ir Oksfordo.
90
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
Tomas puikiai iðmanë ðiuos tekstus,
ypaè maþàjá veikalà Apie apreiðkimà sapne, bet, iðskyrus jo komentarus veikalams Sense et Sensibilia ir Apie Atmintá,
ðiø tekstø nekomentavo.
Ðiuo konkreèiu klausimu sekti Aristoteliu buvo sudëtinga. Aristotelio sapnø teorija neatitiko krikðèioniðko poþiûrio. Aristotelis manë, kad „apskritai... galima daryti iðvadà, kad Dievas nesiunèia
sapnø ir jie nëra tam skirti. Jie turi paslaptingø bruoþø, nes pati prigimtis yra
paslaptinga, taèiau nëra dieviðki“ (463b
11–23). Panaðu, kad Aristotelis netgi
kreivai þiûrëjo á tokius paslaptingus sap-
AKTUALIOJI TEMA
nus ir jø aiðkintojus. Jis paþymi: „Juk be
to, kad jie visai neprotingi, bûtø visiðkai
absurdiðka manyti, kad Dievas siøstø tokius sapnus tiems, kurie nëra nei geriausi, nei iðmintingiausi, o tik atsitiktiniai
þmonës“. Mums puikiai þinoma aristokratiðka graikø filosofo arogancija, kuri
aiðkiai matyti ðioje pastaboje. Traktato
pabaigoje jis netgi sugrieþtina toká poþiûrá teigdamas: „Ðis svarstymas taip pat
paaiðkina, kodël tokias patirtis turi atsitiktiniai ir ne patys protingiausi þmonës.
Jei juos siøstø Dievas, tokie regëjimai nutiktø ir dienos metu, ir iðmintingiems
þmonëms, taèiau kai iðsiaiðkinome reikalo esmæ, nëra nieko nuostabaus, kad tik
atsitiktiniai þmonës regi tokius pranaðiðkus sapnus. Juk tokiø asmenø protas
skirtas ne màstyti, bet yra tartum apleistas arba visiðkai tuðèias“.
Aristotelis manë, kad sapnai yra tarytum judesiai sieloje, kai juslës bûna
pasyvios. Iðliekantys vaizduotëje ikisuvokiniai sukuria fantazijas. Sapnai yra
bûtent tokios fantazijos. Panaðu, kad
kaip tik Aristotelis á filosofijà ádiegë vidinio ir iðorinio sapno ðaltinio skirtá 10.
Pasak Aristotelio, sapnus visada sukelia juslinë, o ne intelektuali mûsø sielos
dalis. Jie nepriklauso jusliniam patyrimui. Miegant juslës bûna pasyvios, taèiau juslinis patyrimas pasitelkia vaizduotæ ir tai sukelia sapnus. Traktatai
Apie miegà, Apie sapnus ir Apreiðkimà
sapne, paraðyti po traktatø apie Jusles ir
juslinius suvokinius (Sense et Sensibilia) ir
Apie atmintá, visiðkai nuosekliai tæsia
mintá. Sapnai yra jusliniø dienos suvokiniø likuèiai, kurie suaktyvëja mûsø
vaizduotëje, kai iðoriniai dirgikliai sapno metu neveikia. Kartais iðoriniai jude-
siai gali paveikti sapnà, nes sapne netgi menkiausi krustelëjimai atrodo reikðmingi. Aristotelis paaiðkina: „sapne atrodo, kad eini per ugná ir jauti didþiulá
karðtá, kai tik truputis ðilumos veikia
kai kurias mûsø kûno dalis“. Trumpai
tariant, sapnai yra natûralûs, taèiau nëra visiðkai nereikðmingi. Jie gali bûti
pravartûs nuspëti ligà ir tam tikrus kûno pokyèius. Sapnø vertë apribojama
medicinine diagnoze. Dieviðkø sapnø
nebûna, net jei visi þmonës ar didþioji
jø dauguma tikëtø, kad sapnai turi pranaðiðkà reikðmæ.
Patikslinsiu: Aristotelis neteigë, kad
visi sapnai yra tuðti. Jie turi tam tikrà
reikðmæ ir netgi gali bûti panaudoti medicininei diagnozei nustatyti, nes sapne
galima pajusti maþiausius judesius ir
gydytojas gali pastebëti beprasidedanèià
ligà. Gerà diagnozæ galima laikyti savotiðku nuspëjimu, nes gydytojas gali numatyti, kad tam tikri simptomai rodo
artëjanèià ligà.
Aristotelio traktatas Apie apreiðkimà
sapne sukëlë skandalà, kai tik jis tapo þinomas ir buvo perskaitytas Paryþiaus
Universitete XIII amþiaus pradþioje. Rogeris gyvenimo pabaigoje, 1271 metais,
kaip tik tada, kai Akvinietis raðë savo 95à artikulà apie sapnus, prisiminë, kad
Paryþiuje Aristotelio ir Averojaus raðtams „ilgà laikà iki pat 1237-øjø grësë
ekskomunikacija dël pasaulio ir laiko
amþinumo sampratos ir dël knygos Apie
apreiðkimà sapne...“11, o garsiajame 1277
metø pasmerkime Paryþiaus vyskupas
Etiennas Tempier uþdraudþia sakiná:
„Quod raptus et visiones non fiunt, nisi per
naturam“12 (regëjimai ir vizijos yra ne
dvasinës, bet tik kûniðkos prigimties).
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
91
CHRISTOPH FLÜELER
KAIP BROLIS TOMAS ATSAKO Á ARISTOTELIO
SAPNØ TEORIJOS IÐÐÛKÁ?
Kaip Tomas Akvinietis atsako á Aristotelio sapnø teorijos iððûká? Akivaizdu,
kad savo ankstyvuosiuose komentaruose Petro Lombardo Sentencijoms jis buvo
daug artimesnis Aristoteliui. Artikulo
struktûra rodo, kad jis visiðkai neprieðtarauja Aristoteliui. Ið tikrøjø jis nuslepia
pasmerktinà Filosofo klaidà. Jis, kaip ir
Aristotelis, sutinka, kad sapnai gali pastûmëti valià ir paskatinti þmogø daryti
tai, kà tas susapnavo. Tomas perima
Aristotelio suformuluotà prieþasèiø ir
þenklø bei vidiniø ir iðoriniø sapno prieþasèiø skirtá. Taèiau jis nuslepia tikrà
Aristotelio ásitikinimà, kai Prieðtaravimo
dalyje teigia, kad nagrinëjant anksèiau
Sentencijose minëtà klausimà, „negalima
visiðkai paneigti, jog sapne galimas apreiðkimas“. Ið tikrøjø Aristotelis jau paèioje veikalo pradþioje raðë: „O dël Apreiðkimo sapne, kaip ir dël sapnø apskritai, negalime jø lengva ranka su pasidygëjimu atmesti arba visiðkai jais kliautis...
Ið tiesø nëra neátikëtina, kad apreiðkimas
sapne kai kuriø dalykø atþvilgiu gali bûti tikras, nes jis turi tam tikrø proto bruoþø“ (De div. somn. 462b 13-18). Taèiau ðis
atsargiausias teiginys, kaip jau minëjau,
jokiu bûdu nebuvo galutinë Aristotelio
iðvada. Tomas, be abejonës, þinojo, kad
jo krikðèioniðkas tikëjimas prieðtaravo
Aristoteliui. Prieðtaravimo esmë buvo ne
tai, kad Aristotelis nenagrinëjo atskirø
substancijø (substantiae separatae) galimybës ir galimybës, kad angelai ar demonai gali atskleisti þmonëms ateities ávykius sapne. Problema buvo ta, kad Aristotelis labai aiðkiai ir nuosekliai tai neigë.
92
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
Todël Tomas labai nuodugniai analizuoja pirmà Aristotelio traktato Apie apreiðkimà sapne skyriø, taèiau visiðkai nutyli
antrà. Aristoteliðkas ásitikinimas, kad tik
atsitiktiniai þmonës patiria vadinamuosius vizionieriðkus sapnus, Tomo apverèiamas ir pateikiamas prieðtaravimo dalyje net neminint jam oponuojanèio poþiûrio. Pasak Tomo, þmonës, kuriø neveikia kûniðkos aistros, yra atviresni apreiðkimams sapne, ir tai didina skaistybës vertæ.
Tai, kà padarë Tomas, buvo kartu
nuostabu ir paprasta. Jis gana nuosekliai perëmë Aristotelio sapnø teorijà, taèiau apribojo jà prigimties sritimi. Prigimtiniai sapnai kyla ið vidiniø ir iðoriniø ðaltiniø. Tai, kad ne visi iðoriniai
sapnai yra dvasingi, buvo kruopðèiai iðaiðkinta komentare Sentencijoms, taip pat
Questiones disputate de veritate (Qd V
12.3). Tai, kad þuvis ir skruzdes veikia
dangiðkø kûnø judëjimas, paimta ne ið
Aristotelio, bet ið Cicerono ir Izidoriaus
Sevilieèio. Panaðu, kad Tomui itin rûpëjo aiðkiai atskirti prigimtiná ir dvasiná
poveiká sielai13. Tomas, kaip ir Aristotelis, mëgino atskirti tuðèius ir reikðmingus sapnus. Taèiau reikðmingø sapnø
neapribojo vien tik dvasine sritimi. Prigimtiniai sapnai taip pat gali bûti reikðmingi, net jei didelë jø dalis, ypaè tie,
kurie susijæ su siela, yra tuðti ar „akcidentiðki“ (accidentalis), jei pavartotume
filosofiná terminà. Suprantama, tokie
sapnai këlë Tomui moraliniø rûpesèiø.
Panaðu, kad artikulai, skirti naktinei poliucijai ar ejakuliacijai – vadinamiesiems
AKTUALIOJI TEMA
„ðlapiems sapnams“ (4 Sent, 9.1.4 ir
STh, II-II, 154.5), buvo gana svarbûs teologiniu ir pastoraliniu poþiûriu, nes
Treèioje dalyje jis vël klausia, ar sëklos
iðsiliejimas sapne yra kliuvinys priimti
komunijà (STh, III 80.7).
Nuo ðiø prigimtiniø sapnø skiriasi
dvasinës kilmës sapnai. Pagrindinis autoritetas èia yra Biblija, pirmiausia Senasis Testamentas. Tomas ir vël cituoja
Skaièiø knygà 12, 6: „jei kas tarp jûsø
yra Vieðpaties pranaðas, að jam apsireikðiu regëjime ar kalbësiu jam sapne“, taip
pat Jobo 33, 14–16: „Dievas kalba syká
ir antrà nekartoja to paties dalyko. Sapne, nakties regëjime, kai ámygis apima
þmones ir jie miega patale, tuomet jis atveria þmoniø ausis, moko juos ir duoda nurodymø áspëjimais,…“ Savo Komentare (Job, c. 33) Tomas kruopðèiai iðskleidþia ðá skirsná. Dvasinëje srityje moralës poþiûriu svarbiausia atskirti gerus
sapnus ir piktus, demonø sukeltus sapnus. Tomas netgi mëgina paaiðkinti nuðvitimo sapne procesà, parodyti, kaip
tokie apreiðkiantys sapnai nutinka: „Geri ir blogi angelai gali atskleisti tai, kà
jie þino, veikdami savo ðviesa þmogiðkà vaizduotæ, panaðiai kaip taikoma veikianèio intelekto ðviesa, ir taip sukelti
þmogaus intelekte ketinimus“14. Ði teorija iðplëtojama Summa Theologiae (STh, I,
101.3) ðiek tiek kitame kontekste, garsioje dalyje apie angelus. Pagrindinë mintis èia ta, kad angelai negali kalbëti
þmonëms tiesiogiai, taigi jie turi veikti
per poveiká mûsø vaizduotei, kuri paprastai ið prigimties bûna veikiama jusliø. Kitas akivaizdus jo moralizmo þenklas yra tai, kad pagrindiná veikalo artikulà Ar apreiðkimas sapne yra neteisëtas
(STh, II–II, 95.6) jis nagrinëjo kartu su
klausimais apie prietarus (STh, II–II, 92–
96), astrologijà ir bûrimà kauliukais.
IÐVADOS
Leiskite apibendrinti mano pagrindinius argumentus:
1. Tomo veikaluose sapnai daþniausiai buvo nagrinëjami teologiniu ir moraliniu poþiûriu. Klausimas, ar sapnai gali
iðpranaðauti ateitá, buvo pagrindinis. Todël nenuostabu, kad, iðskyrus vienà kartà, filosofiniuose komentaruose sapnai
nëra nagrinëjami, o komentaruose Naujajam ir Senajam Testamentams jiems
skiriama itin daug dëmesio.
2. Kalbëdamas apie prigimtinius
sapnus, Tomas gana artimai sekë Aristoteliu ir, panaðiai kaip graikø filosofas,
aiðkino, kad prigimtiniai sapnai gali nuspëti ateitá per paþinimà kûniðkø bûse-
nø, galinèiø padëti iðgyti ar sukelti ligà.
3. Dvi sapnø sritys – prigimtinë ir
dvasinë – aiðkiai atskiriamos. Ði grieþta
skirtis, dar labiau iðryðkinta XIII amþiuje, palengvino Menø fakulteto filosofø
dalià leisdama apsiriboti vien prigimtiniais sapnais ir nekvarðinti galvos dël
„senovinio tikëjimo“, kad sapnai yra vertinga ateities paþinimo priemonë. Ði aiðki prigimtiniø sapnø koncepcija, neignoruojanti tam tikro tokiø sapnø reikðmingumo, nutiesë kelià radikaliai, netgi moderniai aristoteliðkos sapnø teorijos plëtotei, kurios ëmësi Menø fakulteto filosofas Boetijus ið Dakijos (miræs prieð 1284),
tyrinëjæs vien tik prigimtinius sapnus15.
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
93
CHRISTOPH FLÜELER
Literatûra ir nuorodos
11
12
13
14
15
16
94
Sigmund Freud. Traumdeutung. Freudo Interpretation ið tikrøjø buvo atspausdinta ir publikuota 1899 metais, bet knyga buvo iðleista vëlesne
data, kad atrodytø naujojo amþiaus kûrinys.
Kasia Maria Szpakowska. Behind Closed Eyes:
Dreams and Nightmares in Ancient Egypt. – Swansea, Oakville, 2003; Mark Holowchak. Ancient
Science and Dreams: Oneirology in Greco-Roman
Antiquity. – Lanham, 2002; Jean-Marie Husser.
Dreams and Dream Narratives in the Biblical
World. – Sheffield, 1999.
Daldianus Artemidorus. The Interpretation of
Dreams = Oneirocritica. – Park Ridge, N.J., 1975;
Daldianus Artemidorus. The Oneirocritica, vertimas ir komentarai J. Roberto, Ann Arbor, 1974.
Steven M. Oberhelman. The Oneirocriticon of
Achmet: a Medieval Greek and Arabic Treatise on
the Interpretation of Dreams. – Lubbock, TX,
1991; Achmet. Der Traumbuch des Achmet ben
Sirin, Übersetzt und erläutert von Karl Brackertz. – München, 1986.
Steven R. Fischer. The Complete Medieval Dreambook. A Multilingual, Alphabetical Somnia Danielis Collation. – Bern, Frankfurt a. M., 1982; Lawrence T. Martin. Somniale Danielis. An Edition
of a Medieval Latin Dream Interpretation Handbook. – Frankfurt a. M., Bern, 1981 (73 rankraðèiø, raðytø nuo devinto iki XV amþiaus, katalogas).
Artemidoras ðioje Oneirokritikoje keturis kartus
nurodë sapnuose pasirodanèià vilkæ. Skyriuje,
kuriame kalbama apie „ausis“ (I.24) jis paþymi, kad jei sapne matai (o ne girdi) liûto, vilko, panteros ar kito plëðraus þvëries ausimis,
tai pranaðauja ðmeiþikiðkas apkalbas. Po keliø
skyriø (I.37) jis teigia, kad jei sapne turi ne savo, bet vilko galvà, tai – geras þenklas, nes
sapnuojantysis ásitrauks á vaidà, kuris pranoks
jo galias, taèiau iðeis ið jo nugalëtoju. Vilkas
sapne gali reikðti metus (II.12), nes, pasak liaudiðkos etimologijos, graikiðkas þodis lybakas,
reiðkiàs metus, kyla ið þodþio lykos (vilkas) ir
bainein (vaikðèioti), ir dar vilkas gali reikðti brutalø asmená, vagiðiø ir piktadará; pagaliau paskutinëje, ketvirtoje, knygoje Artemidoras vël
aiðkina, kad vilkas gali bûti siejamas su vagimis ir plëðikais. Bûtø keblu interpretuoti Gedimino sapnà remiantis Artemidoro sapnininku. Knyga, ypaè viduramþiø skaitytojui, buvo
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
17
18
19
gana sudëtinga: interpretacijos gana rafinuotos
ir jas taikyti viduramþiø skaitytojui buvo dar
sunkiau todël, kad rankraðèiø gale nebûdavo
dalykinës rodyklës.
Fischer. The Complete Medieval Dreambook, p.
160 (pagal Somnia Danielis, Rome: Bartholomaeus Guldenbeck, ca. 1475).
Veikale Summa Theologiae ði pastaba yra pranaðystës kontekste, bûtent STh, II–II, 172.1 arg. 3:
„Sed quaedam animalia bruta habent praecognitionem futurorum ad se pertinentium, sicut
formicae praecognoscunt pluvias futuras, quod
patet ex hoc quod ante pluviam incipiunt grana in foramen reponere; et similiter etiam pisces praecognoscunt tempestates futuras, ut perpenditur ex eorum motu, dum loca tempestuosa declinant. Ergo multo magis homines naturaliter praecognoscere possunt futura ad se
pertinentia, de quibus est prophetia. Est ergo
prophetia a natura“. Ðaltinius þr. toliau – iðnaða Nr. 13.
Labai panaði skirtis yra 33 skyriuje: „Modum
autem et ordinem somniorum consequenter
exponit, primo quidem tangens naturalem causam cum dicit quando irruit sopor super homines,
quod quidem fit immobilitatis exterioribus sensibus per vapores ascendentes ad principium
sentiendi. Secundo ponit dispositionem ex parte voluntatis humanae cum subdit et dormiunt
in lectulo, quia scilicet homines maxime ordinata et significativa somnia vident quando quiete dormiunt: unde infirmis propter inquietudinem apparent distorta somnia, unde signanter dicitur Dan. II 28 somnium tuum et visiones
capitis tui in cubili tuo huiuscemodi sunt: tu rex
coepisti cogitare in stratu tuo et cetera. Tertio ponit operationem divinam circa dormientem,
quae quidem attenditur primo quantum ad
hoc quod, immobilitatis exterioribus sensibus
per soporem et homine in lectulo quiescente,
datur divinitus homini facultas quaedam percipiendi divinam instructionem eo quod eius
anima circa exteriora non occupatur, unde subdit tunc aperit aures virorum; et satis convenienter vim perceptivam divinae instructionis in
somniis vocat aures, quia de huiusmodi instructione loquitur sicut de locutione quadam,
eo quod non fit per inspectionem ipsarum rerum sed per signa quaedam sicut et locutio“.
AKTUALIOJI TEMA
10
11
12
13
Plg.: Artemidor, Oneirocriticon, I. 6.
Roger Bacon. Compendium studii theologiae, c. 2,
in: Roger Bacon. Compendium of the Study of
Theology. Edition and translation with introduction and notes by Thomas S. Maloney. –
Leiden, 1988, p. 47.
La condamnation parisienne de 1277. Nouvelle
édition du texte latin, traduction, introduction
et commentaire, par David Piché avec la collaboration de Claude Lafleur. – Paris 1999, S 88,
art. 33 (177).
Pavyzdþiø Tomas rado Cicerono veikale De divinatione, II c.70, n. 145: „Medici signa quaedam habent ex venis et ex spiritu aegroti multisque ex aliis futura praesentiunt; gubernatores, cum exsultantis lolligines viderunt aut
delphinos se in portum conicientes, tempestatem significari putant. Haec ratione explicari et
ad naturam revocari facile possunt, ea vero,
quae paulo ante dixi, nullo modo“. Isidor, Etymol. XII, c. 6 (PL 82: 452A): „Quando autem
14
15
praeludunt in fluctibus, et undarum se molibus saltu praecipiti feriunt, tempestates significare videntur“, taip pat (PL 82: 441C): „Formica... Providet enim in futurum, et praeparat
aestate quod hieme comedat“.
„Sed angelus bonus vel malus aliter ea quae
cognoscit revelare potst, scilicet per applicationem luminis sui ad phantasmata, sicut applicatur lumen intellectus agentis, ut ex eis quaedam
intentiones in intellectu eliciantur; et quanto lumen fuerit fortius et perfectius, tanto plures et
certiores cognitiones elicientur. Et ideo ex phantasmatibus illustratis lumine angelico resultat
aliquorum cognitio in intellectu possibili hominis, ad quam eliciendam illustratio intellectus
agentis humani non sufficeret, cum lumen ejus
sit debilius lumine angeli“ (2 Sent, 7.2.2. co).
Gianfranco Fioravanti. La ‚scientia sompnialis‘
di Boezio di Dacia, Atti della Accademia della
Scienze di Torino, II. Classe di Scienze Morali,
Storice e Filologiche, Vol. 101 (1966-67), 329–369.
Ið anglø kalbos vertë
Vygantas ALEKSANDRAVIÈIUS
Stasys MOSTAUSKIS.
Dviese. 2000. Aliejus,
kartonas. 55 × 50
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
95
TOM A S AK VI N I ET I S
TOMAS AKVINIETIS
TEOLOGIJOS SUMA
PIRMOJI DALIS
Ávadas
AKVINIETIÐKOJI BLOGIO DEDUKCIJA
Teologijos sumos traktatà Apie pasaulio sukûrimà (Questiones XLIV–XLIX) Tomas Akvinietis pradeda
pirmosios prieþasties nagrinëjimu ir remiasi aristoteline keturiø prieþasèiø teorija. Pasak Angeliðkojo Daktaro, pasaulá emanuojanti viena vienintelë pirmoji pasaulio prieþastis yra tikslo, veikianèiosios ir formaliosios prieþasèiø „trejybë“. Materialioji prieþastis prie jos prisiðlieja tarsi ðalutinis produktas: „emanacijai priklauso net pirmoji materija, nors jos nëra pirmajame darymo bûde“, – teigia Akvinietis. Ðitaip
pirmajai prieþasèiai jis priskiria visas keturias Aristotelio prieþastis, bûtinas norint paaiðkinti gaminimo
ir naikinimo procesà1 .
Pirmosios prieþasties veikimui apibûdinti Akvinietis vartoja emanacijos ir kûrybos terminus. Ið neoplatonikø pasiskolintam emanacijos terminui jis suteikia naujà prasmæ. Jo emanacija – tai ne Plotino
Vienio, tapataus Gëriui, pilnatvës nevalingas iðspinduliavimas, o sàmoningas darymas ið nieko, kurá jis
dar vadina kûrimu, pabrëþdamas, kad kurti gali tik pirmoji visatos prieþastis, tai yra Dievas.
Ar tas kûrimas kada nors prasidëjo, ar amþinai buvo? Ðá klausimà Tomas vadina filosofiniais argumentais neiðsprendþiama dialektine problema. Juk gali bûti, kad amþina pirmoji prieþastis amþinai daro savo padariná ir pasaulis yra tiek, kiek yra jo prieþastis. Tokiu atveju pasaulis ir laikas neturëtø pradþios. Apie pasaulio pradþià bûtø galima kalbëti tik kaip apie padarinio pradþià prieþastyje, bet ne
laike arba drauge su laiku. Èia Akvinietis kalba kaip filosofas, bet kaip teologas jis teigia, kad Pradþios
knygos pirmasis þodis Pradþioje þymi bûtent laiko pradþià.
Apibûdinæs pasaulio prieþastá, jos veikimo pobûdá ir pradþià, Akvinietis atsako á klausimà, kodël
viena visiðkai paprasta prieþastis sukuria daugybës ávairiausiø daiktø visatà. Atsakymà grindþia skirtingu
gerumo buvimo bûdu toje prieþastyje ir jos padariniuose: pirmojoje prieþastyje gerumas yra vientisas ir
paprastas, o padariniuose – daugeriopas ir padalytas, todël joks pavienis kûrinys negali priimti viso Kûrëjo gerumo ir já parodyti. Norint, kad visas kûrëjo gerumas bûtø priimtas ir parodytas, bûtinas kûriniø
daugis, ávairovë ir nelygybë, bûtina hierarchinæ struktûrà turinti kûriniø visata. Taèiau ðioje gerumo struktûroje kaþkaip atsiranda vietos tam, kà sunku suderinti su Kûrëjo gerumu, – blogiui.
Dail. Beato Angelico
RAKTAÞODÞIAI: blogis, gëris, pasaulis, kaltë, bausmë.
KEY WORDS: evil, goodness, the world, guilt, punishment.
96
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
K L AS IKA
Anksèiau pateiktuose nagrinëjamo traktato Apie pasaulio sukûrimà skyriuose Tomas uþsimena apie
blogá tik tris kartus. Pirmiausia, svarstydamas klausimà, ar tik Dievui pridera kurti, jis cituoja Augustino
teiginá, kad nei gerieji, nei blogieji angelai negali sukurti jokio daikto (q. 45, a. 5). Toliau nagrinëdamas
klausimà, ar daiktai buvo sukurti laiko pradþioje, uþsimena, jog kai kurie màstytojai teigë, kad yra du
pasaulio kûrimo pradai: vienas gerasis, kitas – blogasis (q. 46, a. 3). Galiausiai, nagrinëdamas bendrà kûrinijos struktûrà, jis kritikuoja Origeno siûlomà bûdà iðvengti gerojo ir blogojo kûrinijos pradø dualizmo
(q. 47, a. 2). Ðià kritikà galima laikyti ávadu á blogio problemà ir jos sprendimà, pateikiamà kituose dviejuose nagrinëjamo traktato skyriuose (q. 48; q. 49). Tad á akvinietiðkàjà Origeno poþiûrio kritikà paþvelkime ið arèiau: „Origenas, norëdamas paðalinti poþiûrá, kad daiktai yra skirtingi dël vienas kitam prieðingø gërio ir blogio [kursyvas mano. – G. V.] pradø, teigë, kad visi Dievo sukurti kûriniai ið pradþiø buvo
lygûs“. Origeno siûlomà blogio kilmës teorijà, kad jis esàs ið pradþiø visiðkai lygiø kûriniø – sielø – laisvo
apsisprendimo rezultatas, Tomas neigia cituodamas Ðv. Raðtà ir iðjuokia cituodamas Augustinà: „Bet tokiu atveju [t.y. jeigu pripaþástame Origeno poþiûrá. Intarpas mano. – G.V.] kûniðkø kûriniø visata bûtø
ne tam, kad Dievas kûriniams skleistø savo gerumà, bet tam, kad baustø uþ nuodëmæ. O tai prieðtarauja ðiems Pradþios knygos þodþiams: „Matë Dievas visumà, kurià padarë, ir ji buvo labai gera“. Ir Augustinas knygos Apie Dievo valstybæ vienuoliktajame skyriuje klausia: „Kà kvailesnio galima pasakyti negu
tai, kad Dievas-menininkas ðià vienà saulæ vienam pasauliui skyrë ne todël, kad já papuoðtø arba duotø
naudà kûniðkoms esybëms, o veikiau todël, kad viena siela taip nusidëjo? Taigi, jei ðimtas sielø bûtø taip
nusidëjusios, tai ðis pasaulis turëtø ðimtà sauliø“. Origeno teorija Tomui nepriimtina dël to, kad iniciatyva kurti bendràjà visatos struktûrà atimama ið Dievo ir atiduodama blogiui – kûriniø nuodëmingumui.
Origeno poþiûriu toji struktûra yra ne Dievo gerumo laisvos raiðkos forma, o „priverstinis“ bausmës uþ
nuodëmæ rezultatas. Pati savaime ji yra blogis. Jos Kûrëjà galima bandyti pateisinti vien tuo, kad jo geràjá kûriná – visiðkà sielø lygybæ – sugadino paèiø kûriniø nuodëmës. Tomas, prieðingai, bendrojoje pasaulio struktûroje nori matyti gërá kaip tiesioginæ Kûrëjo gerumo iðraiðkà. Ðtai svarbiausi jo argumentai:
„[...] Daiktø skirtingumas ir daugis atsirado dël pirmojo veiksnio, kuris yra Dievas, noro, nes jis iðvedë
daiktus á esatá, kad kûriniams skleistø savo gerumà ir kad pastarieji já rodytø. Ir kadangi vienas kûrinys
negali parodyti jo viso, tai Dievas padarë daugybæ skirtingø kûriniø, kad tai, ko ið dieviðkojo gerumo neparodo vienas kûrinys, parodytø kitas [...]. Visa [kûriniø] visata dieviðkajame gerume dalyvauja ir já rodo tobuliau, negu bet kuris kitas kûrinys; [...] Dieviðkoji iðmintis, kad visata bûtø tobula, yra daiktø nelygybës prieþastis taip, kaip ji yra daiktø skirtingumo prieþastis. Juk visata nebûtø tobula, jeigu joje bûtø tik vienas daiktø gerumo lygmuo“. Á argumentà, kad jeigu Dievas bûtø visø geriausias, tai darytø vien
tai, kas geriausia, ir visi Jo sukurti daiktai bûtø lygiai geri, Akvinietis atsako: „[...] geriausiam veiksniui
pridera daryti geriausià visà savo padariná, o kiekviena visumos dalis turi bûti geriausia ne be iðlygø, o
geriausia tinkamumo visumai atþvilgiu [...]. Todël Dievas visà visatà padarë geriausià, kiek kûrinys gali
bûti geriausias, bet atskirus kûrinius padarë vienà uþ kità geresnius“.
Gali atrodyti, kad pasakymas „vienas uþ kità geresnis“ yra lygiavertis pasakymui „vienas uþ kità
blogesnis“, nes jeigu yra geresnis uþ gerà, tai turi bûti blogesnis uþ gerà ir blogesnis uþ blogà. Tokiu
atveju bendràjà visatos struktûrà bûtø galima aiðkinti ne tik kaip gërio, bet ir kaip blogio struktûrà. Aiðkinimo pobûdá lemtø þiûros taðko pasirinkimas. Taèiau atrodo, kad toks aiðkinimas Tomui bûtø nepriimtinas, nes blogá jis priskiria ne visiems, o tik kai kuriems kûriniams. Todël keturiasdeðimt septintajame
traktato Apie pasaulio sukûrimà skyriuje, kuriame nagrinëjama bendra visatos struktûra arba daiktø skirtingumas apskritai, blogio klausimas tik palieèiamas, o iðsamiau nagrinëjamas kitame, keturiasdeðimt
aðtuntajame skyriuje, kuriame aptariami ne visi, o tik tie kûriniai, kurie gali stokoti ir kartais ið tiesø
stokoja jiems ið prigimties deramo gërio, trumpiau tariant, bûna blogi. Antrajame to skyriaus artikule jis
raðo: „[...] visatos tobulumas reikalauja, kad bûtø daiktø nelygybë ir taip bûtø uþpildyti visi gerumo
lygmenys. Juk vienas gerumo lygmuo yra toks, kad jam priklausantis daiktas yra tiek geras, kad niekada negali stokoti. O kitas gerumo lygmuo yra toks, kad jam priklausantis daiktas yra tiek geras, kad
gali stokoti gërio. Tokie patys lygmenys yra paèioje esatyje, nes yra tokiø [esiniø], kurie negali prarasti
savo esaties, kaip [negali] bekûniai; bet yra ir tokiø, kurie gali prarasti savo esatá, kaip [gali] kûniðkieji.
Ir kaip daiktø visatos tobulumas reikalauja, kad bûtø ne tik neirûs, bet ir irstantys esiniai, taip visatos
tobulumas reikalauja, kad bûtø tokie, kurie galëtø stokoti gërio ir kartais jo stokotø. Taèiau blogio pras-
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
97
TOM A S AK VI N I ET I S
mæ sudaro bûtent tai, kad kas nors stokoja gërio. Todël akivaizdu, kad daiktuose yra blogis“. Kitaip
tariant, visatos tobulumui blogis bûtinas. „Juk ugnis nedegtø, jeigu nebûtø galima ardyti oro; ir liûtas
negyventø, jeigu nebûtø galima þudyti asilo; ir kerðijantis teisingumas bei kenèianèiøjø kantrybë nebûtø ðlovinama, jeigu nebûtø neteisybës“. Todël drauge su Tomu „be iðlygø teigiame, kad blogis yra visatoje. Juk to ir patirtis moko, ir protas tai atskleidþia, nes, kaip Dionisijas árodo, blogis yra ne kas nors
kita, kaip netobulas gëris“2. Galbût ðiame tobuliausiame ið visø galimø pasauliø griaunama, þudoma,
meluojama, kankinama todël, kad pastatø sprogdinimas, ákaitø þudymas, politikø melavimas, belaisviø
kankinimas ir kiti panaðûs dalykai – tai vis netobulas gëris?
Blogio problemà Akvinietis tiesiogiai nagrinëja Petro Lombardo sentencijø komentare, abiejose Sumose, Teologijos kompendiume, traktatuose Apie tiesà ir Apie blogá, Jobo knygos komentare. Dabar
skaitytojø dëmesiui pateikiame tik vienà ið dviejø Teologijos sumos skyriø apie blogá. Tad Jacques‘o
Maritaino þodþiais norime áspëti, kad „Tomas yra sunkus autorius, kuris slepiasi ðviesoje ir niekada ið
karto neiðsako visos savo minties. Tam, kad suprastume, kà jis màstë apie blogá, neuþtenka tik paskaityti, kà jis sako kaip tik ðiuo klausimu knygoje Summa Theologica, [...]“3 . Neuþtenka ir neturi uþtekti,
nes toji knyga buvo sumanyta kaip teologijos vadovëlis pradedantiesiems, kaip maksimaliai aiðkus ir
paprastas sisteminis ávadas ir pagrindas iðsamesnëms teologijos studijoms. Raðydamas pirmàjà jos dalá,
Tomas to sumanymo laikësi, todël atrinko ir pateikë, jo manymu, tik aiðkiausius argumentus, bûtinus
bendram struktûriniam teologijos visumos vaizdui susidaryti. Tad dviejuose trumpuose Teologijos sumos
skyriuose apie blogá (questio 48, 49) galima tikëtis ne iðsamios blogio teorijos, o tik jos santraukos.
Jeigu skaitytojas paklaustø, kuriame veikale Tomas ðià savo teorijà iðsamiai iðdëstë, atsakymas bûtø –
jokiame. Mat kiekviename ið minëtø veikalø jis nagrinëja daugmaþ tuos paèius klausimus, taèiau svarsto
juos ið skirtingos perspektyvos ir pasitelkdamas skirtingus terminus. Pavyzdþiui, klausimà – kas yra blogis? – Lombardo sentencijø komentare jis performuluoja á klausimà: ar blogis yra koks nors teigiamas esinys; Sumoje prieð pagonis atsakinëja á klausimà, ar blogis yra kokia nors esmë ir forma; Teologijos sumoje – ar blogis yra kokia nors prigimtis; traktate Apie blogá – ar blogis yra kas nors. Atrodo, kad ðitaip
darydamas, jis tarsi siekia realizuoti traktate Apie esiná ir esmæ suformuluotà tyrimo programà.
To traktato ávade jis raðo: „esinys ir esmë yra tai, kas intelektu suvokiama pirmiausia“, tad pirmajame savo dideliame veikale Sentencijø komentaras á blogá pirmiausia paþvelgia kaip á esiná. Pirmajame
traktato Apie esiná ir esmæ skyriuje raðo: „kadangi tai, dël ko daiktas priskiriamas atitinkamai giminei
arba rûðiai, yra tas, kuris þymimas apibrëþimu, rodanèiu, kas yra daiktas, tai filosofai esmës vardà pakeitë kasybës vardu; ji yra ir tai, kà Filosofas daþnai vadina „tas, kas buvo bûti“, t.y. tas, per kà daiktas
turi kas esatá. Taip pat ji vadinama forma [...] ir dar vadinama [...] prigimties vardu [kursyvai mano. –
G. V.]“. Todël kituose veikaluose Tomas atitinkamai klausia, ar blogis yra esmë, forma, prigimtis, kasybë. Atrodo, kad norint gauti iðsamø atsakymà á klausimà, kas yra blogis, reikëtø surinkti ir susieti visas
minëtas blogio traktuotes.
Teologijos suma kaip vadovëlis pradþiamoksliams pataria ðá darbà pradëti þvelgiant á blogá pro prigimties prizmæ, nagrinëjant blogio ir prigimties santyká: juk pirmasis keturiasdeðimt aðtuntojo skyriaus
artikulas svarsto klausimà, ar blogis yra kokia nors prigimtis. Kaip áprasta (nors ði taisyklë turi iðimèiø),
Tomas pirmiausia pateikia jam nepriimtinus argumentus. Daþniausiai jø bûna trys, bet ðiuo atveju turime penkis, ginanèius teiginá, kad blogis yra tam tikra prigimtis. O tai rodo, kad svarstomas klausimas
Tomui atrodo keblesnis negu áprasta. Neþinau, kaip ten bûdavo viduramþiø teologijos studentams, bet
ðiuolaikiniams Teologijos sumos teksto skaitytojams papildomø keblumø kelia tai, kad èia nepateikiama
termino prigimtis (natura) prasmë, o tik prabëgomis uþsimenama, kad prigimtis yra formos sinonimas.
Tad norint aiðkiau suprasti blogio ir prigimties santyká, tenka ir vël atsiversti traktato Apie esiná ir esmæ
pirmuosius puslapius, kuriuose raðoma: „Ji [esmë] dar ir kitu vardu prigimtis vadinama, prigimtá suprantant pirmuoju ið keturiø Boetijaus knygoje Apie dvi prigimtis pateiktø [supratimo] bûdø: bûtent tuo [bûdu], kuriuo prigimtimi vadinama visa, kà intelektu kokiu nors bûdu galima pagauti, nes daiktas yra suprantamas tik per jo apibrëþimà ir esmæ; todël ir Filosofas Metafizikos penktoje knygoje raðo, kad kiekviena substancija yra prigimtis. Bet atrodo, kad ðituo bûdu suprastas prigimties vardas þymi daikto esmæ taip, kaip ji susijusi su tam daiktui bûdingu veikimu, nes joks daiktas nëra paliktas be jam bûdingo
98
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
K L AS IKA
veikimo“4. Trumpiau tariant, terminas prigimtis reiðkia determinuotà daikto esmës veiklà. Todël tirti daikto
prigimtá – tai tirti jo esmës ir veiklos sàsajà.
Ir ið tiesø pirmieji du nagrinëjamo artikulo argumentai kalba apie blogio esmæ: pirmasis teigia, kad
blogis yra giminë, antrasis – kad rûðá sudarantis skiriamasis poþymis, rûðinis skirtumas arba skirtingybë.
Jeigu abu argumentai teisingi, tai blogis turi esmæ, nes giminë ir skirtingybë sudaro jos apibrëþimà5. Ir
jeigu jis turi esmæ, tai yra tam tikras daiktas (res). Du kiti argumentai, ketvirtas ir penktas, kalba apie
ypatingà blogio veiklà: ketvirtas – apie tai, kad blogis naikina, penktas – kad blogis puoðia. Treèiasis
argumentas, kuriame blogis prieðprieðinamas gëriui, tarsi iðkrenta ið paþymëto esmës veikimo kontekso,
taèiau jo gnoseologinë svarba atsiskleidþia pirmuosiuose pagrindinës artikulo dalies sakiniuose: „vienas
ið prieðingø dalykø paþástamas per kità, kaip tamsa – per ðviesà. Todël apie tai, kas yra blogis, reikia
spræsti remiantis gërio samprata“. Nagrinëjamame Sumos tekste Tomas remiasi bendruoju deskripciniu
gërio kaip to, ko visi nori (appetunt), apibrëþimu, primindamas, kad iðsamesnæ gërio sampratos traktuotæ pateikë anksèiau.
Pasak Tomo, vardas blogis þymi ne esiná, ne formà ir ne prigimtá, o tik gërio stokà. Todël blogis
nëra nei giminë (nebent tik prieðingybës gëriui prasme), nei skirtingybë (nebent tik dorovës dalykuose).
Ir naikina ne pats, o su juo susijusio gërio galia, ir pasaulá puoðia tik atsitiktinai to paties gërio galia.
Atsakinëdamas á treèiàjá argumentà, blogio ir gërio prieðingumà Tomas galiausiai apriboja doroviniais
dalykais. Apie itin svarbià metafizinæ ðio prieðingumo dimensijà jis kalbës kitame skyriuje.
Pirmajame nagrinëjamo skyriaus artikule paaiðkinæs, jog blogis yra ne kokia nors prigimtis, o tik
gërio stoka, antrajame nagrinëdamas klausimà, ar blogis yra daiktuose, Akvinietis pasakoja, kad blogis
bûtinas Kûrëjo gerumui ir visatos tobulumui, kad daug gërio praþûtø, jeigu visagalis Dievas blogiui neleistø bûti. Pavyzdþiui, jeigu jis neleistø nepaisyti savo ásakymø, þmoniø visuomenës negalëtø egzistuoti: be melo ir apgaulës (aðtuntasis ásakymas) neámanoma politika ir diplomatija; be svetimo turto troðkimo, vogimo (deðimtas ir septintas ásakymai) ir iðnaudojimo neámanoma ekonominë veikla ir tai, kas
vadinama paþanga; be galimybës þudyti (penktasis ásakymas) karas ir terorizmas vargu ar ámanomi. O
sustabdþius ardymà, sustotø materijos formø apykaita, ir ta gamta, kurioje ir kuria mes esame gyvi, nustotø egzistavusi, nes ji yra nepaliaujamas ardymo ir gaminimo procesas, vaikus nuolatos gimdantis ir
ryjantis Saturnas, ir mes patys, Hërakleito þodþiais tariant, esame „kitø mirtimi gyvi, kitø gyvenimu miræ“6. Norint, kad visa tai tæstøsi, bûtina, kad daiktuose bûtø blogis. Bet jeigu kûriniuose yra blogis, tai
ar pati kûrinija, taigi ir jos kûrëjas, nëra blogis?
Treèiasis artikulas uþkerta kelià teigiamai atsakyti á ðá nelemtà klausimà, nes Tomas jame árodo, kad
blogio subjektas (pagrindas, turëtojas, neðiotojas) yra gëris. Kitaip tariant, ko nors esmingo stokojantis
daiktas nëra blogis, tik jame esanti stoka yra blogis. Pavyzdþiui, akies aklumas yra blogis, bet pati akis
nëra blogis; gal ji dar praregës? Net jokios formos neturinti pirmoji materija nëra blogis, nes ji yra aktualaus gërio galimybë ir ðia prasme yra gëris. Taigi, jau paèiuose materialaus pasaulio pamatuose glûdi gëris ir visas Dievo sukurtas pasaulis, kad ir kiek jame bûtø stokos, t.y. blogio, yra gëris.
Parodæs, kad blogis – tai daiktuose esanti stoka, Akvinietis ketvirtajame artikule aiðkina, kà blogis
veikia ir kà gali, tiksliau, ko negali. Trumpai tariant, jis naikina gërá, taèiau negali sunaikinti jo viso,
nes sunaikinæs netektø savo buvimo pagrindo (subjekto) ir veikimo galios (blogis veikia ne savo, o gërio galia). Ðiame artikule Tomas gërá suskirsto á tà, kurá blogis gali visiðkai sunaikinti; tà, kurio negali
nei sunaikinti, nei sumaþinti; ir tà, kurá gali sumaþinti, bet negali sunaikinti. Kaip tik tokiai gërio rûðiai
priklauso þmogaus sielos gebëjimas priimti Dievo malonæ. Nuodëmës gali já be galo maþinti, bet visiðkai sunaikinti negali, nes jis priklauso sielos prigimèiai, o siela yra nemirtinga. Ðiais teiginiais Tomas
atveria naujà temà – su protingø ir valingø esybiø veikla susijusio dorovinio blogio temà, kaltës ir bausmës
temà, kuriai skiria du baigiamuosius skyriaus artikulus.
Bausmæ jis apibrëþia kaip veikëjui kenkiantá ir jo valiai prieðtaraujantá deramos formos atëmimà, o
kaltæ – kaip veiklai kenkianèià stokà. Kaltë yra didesnis blogis negu bausmë, nes kaltë daugina blogá,
o bausmë riboja: ji yra tam, kad blogio bûtø vengiama. Be to, kaltë yra tiesioginis pasiprieðinimas Dievo valiai ir meilei, o bausmë – tik þemiðkojo ir dangiðkojo gërio atëmimas. Galiausiai Dievas nëra kaltës blogio kûrëjas, bet yra bausmës blogio kûrëjas: „kiek dieviðkuoju teisingumu [Dievas] panaikino
pirmapradá þmogaus proto tiesumà ir veiksmingumà, tiek juslumas, kuris já [þmogø] veda, turi ástatymo
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
99
TOM A S AK VI N I ET I S
prigimtá tiek, kiek juslumas yra Dievo ástatymu skirta bausmë, atimanti ið þmogaus orumà“7. Ði ið antrosios Teologijos sumos dalies paimta bausmës apibrëþimo iliustracija glumina ir skatina klausti: jeigu
turëdamas tiesø ir veiksmingà protà ir juslingumo negundomas orus þmogus nesugebëjo nenusikalsti
savo Kûrëjui, tai ar apraðytoji bausmë nëra þmogaus pasmerkimas kaltei? Ar gerasis Kûrëjas, bûdamas
visaþinis, vis dëlto nëra ir kaltës autorius? Ar valios laisvës skelbimas nëra tik dieviðka ironija ir þmogiðka iliuzija?
Gintautas VYÐNIAUSKAS
Kultûros, filosofijos ir meno institutas
Literatûra ir nuorodos
11
12
Tas procesas iðsamiai apraðytas Aristotelio traktate, kuris lotyniðkai vadinamas De generatione et corruptione, o lietuviðkai – Apie atsiradimà ir iðnykimà. Tad atrodytø, kad ir minëtà procesà reikëtø vadinti atsiradimu ir iðnykimu. Taèiau ðie þodþiai procesà apibûdina ið vidaus:
kaþkas tarsi pats ið savæs at-si-rado, kaþkas iðnyko, o juk mes drauge su Akvinieèiu dabar
þvelgiame ne ið proceso rezultatø vidaus, o ið
jo prieþasèiø perspektyvos. Kalbëdamas apie tà
procesà, Akvinietis daþniausiai vartoja pasyviàjà veiksmaþodþiø generatur, corrumpitur formà,
kuriø prasmæ tiksliau perteikia ne atsiradimas ir
iðnykimas, o gaminimas ir naikinimas. Tiesa, gaminimà èia reikia suprasti ne tiek pramoninës
gamybos prasme, kiek gimdanèios gamtos arba
prigimties prasme: gam-ta gimdo, gam-ina.
Thomas Aquinas. Scriptum super librum senten-
13
14
15
16
17
tiarum, liber secunda, distinctio 34, questio 1,
articulus 1 in corpus.
Þakas Maritenas. Ðventas Tomas Akvinietis ir
blogio problema // Gërio kontûrai. – Vilnius:
Mintis, 1989, p. 358.
Tomas Akvinietis. Apie esiná ir esmæ. Apie tiesà. Apie intelekto vienovæ prieð averoistus. –
Vilnius: Logos, 2000, p. 8.
„Vartojant ðiuolaikinæ terminijà, apibrëþimà gimine ir rûðiniu skirtumu galëtume vadinti apibrëþimu klase ir skirtumu tarp poklasiø. Taèiau
ið pagarbos tradicijai tebevartojamas senasis ðios
apibrëþimo rûðies pavadinimas“. R.Pleèkaitis.
Logikos ávadas. – Vilnius: Mintis, 1978, p. 114.
Hërakleitas. Fragmentai. – Vilnius: Aidai, 1995,
p. 41.
Tomas Akvinietis. Apie ástatymus. – Vilnius: Logos, 2005, p. 71.
XLVIII KLAUSIMAS
Apie ypatingà daiktø skirtingumà
Á ÐEÐIS ARTIKULUS SUSKIRSTYTAS
Toliau reikia svarstyti ypatingà daiktø skirtingumà (þr. kl. 44 ávadà). Pirmiausia – gërio ir blogio skirtingumà, toliau – dvasiniø ir kûniðkø kûriniø skirtingumà (kl. 50). Svarstant pirmàjá, reikia klausti apie blogá ir apie blogio prieþastá
(kl. 49).
Svarstant blogá, klausiama ðeðiø dalykø.
Pirma: ar blogis yra kokia nors prigimtis.
Antra: ar blogis yra daiktuose.
Treèia: ar gëris yra blogio subjektas.
Ketvirta: ar blogis visiðkai sunaikina gërá.
Penkta: apie blogio suskirstymà á bausmæ ir kaltæ.
Ðeðta: kas turi daugiau blogio – bausmë ar kaltë.
100
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
K L AS IKA
1 ARTIKULAS
AR BLOGIS YRA KOKIA NORS PRIGIMTIS
Á PIRMÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad blogis yra tam tikra prigimtis.
1. Juk kiekviena giminë yra tam tikra prigimtis. O blogis yra tam tikra giminë,
nes Predikamentuose sakoma, kad gëris ir blogis nëra giminëje, bet yra kitø giminës1. Vadinasi, blogis yra tam tikra prigimtis.
2. BE TO, kiekvienas kokià nors rûðá sudarantis skiriamasis poþymis yra tam tikra prigimtis. O dorovës dalykuose blogis yra rûðá sudarantis skiriamasis poþymis, juk blogas nusistatymas rûðiðkai skiriasi nuo gero, kaip dosnumas – nuo
ðykðtumo. Vadinasi, blogis reiðkia tam tikrà prigimtá.
3. BE TO, kiekviena ið dviejø prieðingybiø yra tam tikra prigimtis. O gëris ir blogis prieðprieðinami ne kaip stokojimas ir turëjimas, o kaip prieðingybës. Filosofas Predikamentuose tai árodo sakydamas, kad tarp gërio ir blogio yra tam tikras
vidurys ir nuo blogio galima sugráþti prie gërio2. Vadinasi, blogis reiðkia tam
tikrà prigimtá.
4. BE TO, tas, kurio nëra, neveikia. Bet blogis veikia, nes naikina gërá. Todël blogis yra tam tikras esinys ir tam tikra prigimtis.
5. BE TO, daiktø visatos tobulumui nepriklauso niekas, nebent jis bûtø koks nors
esinys ir kokia nors prigimtis. O blogis priklauso daiktø visatos tobulumui: juk
Augustinas Enchiridione (Vadovëlyje) sako, kad ið visø daiktø susideda nuostabus
visatos groþis, kuriame net ir tai, kas vadinama blogiu, gerai sutvarkyta, ir á vietà padëta, labiau iðryðkina gërá. Vadinasi, blogis yra tam tikra prigimtis.
BET PRIEÐINGAI raðo Dionisijas traktato Apie Dievo vardus ketvirtajame skyriuje: Blogis nëra nei egzistuojantysis, nei gëris.
ATSAKAU, kad vienas ið prieðingø dalykø paþástamas per kità, kaip tamsa per
ðviesà. Todël apie tai, kas yra blogis, reikia spræsti remiantis gërio samprata. O jau
minëjome (kl. 5, a.1), kad gëris yra visa tai, ko norima; ir kadangi kiekviena prigimtis nori savo esaties ir savo tobulumo, bûtina teigti, kad bet kurios prigimties
esatis ir tobulumas yra gëris. Todël negali bûti, kad blogis þymëtø kokià nors esatá, kokià nors formà arba prigimtá. Vadinasi, reikia pripaþinti, kad vardu blogis þymima kokia nors gërio stoka. Kaip tik todël sakoma, kad blogis nëra nei egzistuojantysis, nei gëris: kadangi esinys tiek, kiek jis yra, yra gëris, tai ðalinant vienà ið jø,
ðalinamas ir kitas.
Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina, jog Aristotelis ten iðsako poþiûrá pitagorininkø, kuriems atrodë, kad blogis yra tam tikra prigimtis ir todël jie teigë, kad gëris ir blogis yra giminës3. Mat Aristotelis buvo ápratæs, ypaè logikos knygose, pateikti tuos
pavyzdþius, kuriuos jo laikais tam tikri filosofai laikë tikëtinais. Arba reikia sakyti
taip, kaip sako Filosofas Metafizikos deðimtoje knygoje, kad pirmoji prieðingybiø pora yra turëjimas ir stokojimas4, nes ji atrandama visose prieðingybiø porose, kadangi
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
101
TOM A S AK VI N I ET I S
viena prieðingybë visada yra netobula kitos atþvilgiu, kaip juodumas baltumo ir
kartumas saldumo atþvilgiu. Bûtent todël gëris ir blogis giminëmis vadinami ne
be iðlygø, o kaip prieðingybiø [giminës], nes kiekviena forma turi gërio prasmæ, o
kiekviena stoka tiek, kiek ji yra stoka, turi blogio prasmæ.
Á ANTRÀJÁ atsakytina, kad gëris ir blogis nëra rûðá sudarantys skiriamieji poþymiai, nebent tik doroviniuose dalykuose, kurie gaunà rûðá ið tikslo, esanèio objektu valios, nuo kurios tie dalykai priklauso. Ir kadangi gëris turi tikslo prasmæ,
tai gëris ir blogis yra doroviniø dalykø rûðis sudarantys skiriamieji poþymiai; gëris – savaime, o blogis tiek, kiek jis atima deramà tikslà. Taèiau deramo tikslo atëmimas doroviniø dalykø rûðá sudaro tik susiedamas su nederamu tikslu: panaðiai gamtiniuose daiktuose nerandama tokios substancinës formos stokos, kuri nebûtø susijusi su kita forma. Todël blogis, kuris yra doroviniø dalykø [rûðá] sudarantis skiriamasis poþymis, yra tam tikras gëris, susijæs su kito gërio stokojimu: panaðiai kaip nesantûraus þmogaus tikslas yra ne proto praradimas, o protu netvarkomas juslinis malonumas. Todël blogis tiek, kiek jis yra blogis, nëra [rûðá] sudarantis skiriamasis poþymis, bet yra toks dël su juo susijusio gërio.
Todël atsakymas Á TREÈIÀJÁ argumentà irgi aiðkus, nes ten Filosofas kalba apie
gërá ir blogá doroviniuose dalykuose. Juk bûtent èia tarp gërio ir blogio atrandamas tam tikras vidurys, todël gëriu vadinama tai, kas sutvarkyta; o blogiu – tai,
kas ne tik netvarkinga, bet ir kitam þalinga. Todël Filososofas Etikos ketvirtoje knygoje sako, kad ðvaistûnas yra kvailokas, bet ne blogas5. Be to, nuo dorovinio blogio
galima sugráþti prie gërio, be ne nuo kiekvieno blogio. Juk nuo aklumo negráþtama prie regëjimo, o aklumas yra tam tikras blogis.
Á KETVIRTÀJÁ atsakytina: apie tai, jog kas nors daro, kalbama trejopai. Vienaip
– formaliai, ðitaip kalbant sakoma, kad baltumas daro baltà. Bûtent ðia prasme sakoma, kad blogis net kaip stoka naikina gërá, nes jis yra pats gërio naikinimas arba stokojimas. Kitaip kalbama sakant, kad kas nors daro veikdamas, kaip daþytojas sienà daro baltà. Treèiaip kalbama atsiþvelgiant á tikslo prieþastá: pvz., sakoma, kad tikslas veikia skatindamas veiksná. Pastaraisiais dviem bûdais blogis veikia ne pats savaime, t.y. ne tuo, kad jis yra tam tikras stokojimas, o tuo, kad su
juo yra susijæs gëris: juk kiekvienas veiksmas vyksta per kokià nors formà, o kiekvienas dalykas, kurio norima kaip tikslo, yra tam tikras tobulumas. Todël Dionisijas traktato Apie Dievo vardus ketvirtajame skyriuje teigia, kad blogis neveikia ir
nëra norimas, nebent tik su juo susijusio gërio galia; o pats savaime jis yra neapibrëþtas, esantis anapus valios ir siekiø.
Á PENKTÀJÁ atsakytina, kad, kaip jau minëta (kl. 2, a. 3; kl. 19, a. 5 á 2; kl. 21,
a. 1 á 3; kl. 44, a. 9), visatos dalys yra susijusios, nes viena kità veikia ir yra viena
kitos tikslas bei pavyzdys. O tai, kaip jau sakyta (á 4), blogiui negali tikti, nebent
tik dël su juo susijusio gërio. Todël blogis nepriklauso nei visatos tobulumui, nei
yra visatos tvarkos dalis, nebent tik atsitiktinai, t.y. dël su juo susijusio gërio.
102
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
K L AS IKA
2 ARTIKULAS
AR BLOGIS YRA DAIKTUOSE
Á ANTRÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad daiktuose blogio nëra.
1. Juk daiktuose yra arba koks nors esinys, arba kokio nors esinio stoka, kuri nëra esinys. Taèiau Dionisijas traktato Apie Dievo vardus ketvirtajame skyriuje sako, kad blogis yra toli nuo to, kas egzistuoja, ir dar toliau nuo to, kas neegzistuoja. Todël blogio daiktuose niekaip negali bûti.
2. BE TO, esinys ir daiktas sukeièiami. Tad jeigu blogis bûtø esinys daiktuose, tai
reikëtø pripaþinti, kad jis yra tam tikras daiktas. O tai prieðtarauja tam, kas jau
pasakyta (a. 1).
3. BE TO, Aristotelio Topikos treèiojoje knygoje [119a27] paraðyta, kad baltesnis yra
tas, kuriam maþiau ámaiðyta juodumo6. Todël geresnis yra tas, kuriam maþiau ámaiðyta blogio. O Dievas visada ir daug labiau negu gamta daro tai, kas geriau.
Vadinasi, Dievo sukurtuose daiktuose nëra jokio blogio.
BET yra PRIEÐINGAI, nes toks poþiûris paðalintø visus draudimus ir bausmes,
kurie skirti tik blogiesiems.
ATSAKAU, kad, kaip jau minëta (kl. 47, a. 2), visatos tobulumas reikalauja, kad
bûtø daiktø nelygybë ir taip bûtø uþpildyti visi gerumo lygmenys. Juk vienas gerumo lygmuo yra toks, kad jam priklausantis daiktas yra taip geras, kad niekada negali stokoti. O kitas gerumo lygmuo yra toks, kad jam priklausantis daiktas yra taip
geras, kad gali stokoti gërio. Tokie patys lygmenys yra paèioje esatyje, nes yra tokie
[esiniai], kurie negali netekti savo esaties, kaip [negali] bekûniai; bet yra ir tokie,
kurie gali prarasti savo esatá, kaip [gali] kûniðkieji. Ir kaip daiktø visatos tobulumas
reikalauja, kad bûtø ne tik neirûs, bet ir irstantys esiniai, taip visatos tobulumas reikalauja, kad bûtø tokie, kurie galëtø stokoti gërio ir kartais jo stokotø. Taèiau blogio prasmæ sudaro bûtent tai, kad kas nors stokoja gërio. Todël akivaizdu, kad daiktuose yra blogis, kaip yra irimas, nes pats irimas yra tam tikras blogis7.
Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina, kad blogis yra toli tiek nuo to, kuris yra be iðlygø,
tiek nuo to, kurio visiðkai nëra, nes jis yra ne kaip savybë ir ne kaip grynas neigimas, bet kaip stokojimas.
Á ANTRÀJÁ atsakytina, kad, kaip raðoma Metafizikos penktojoje knygoje, esinys
predikuojamas dvejopai8. Vienu bûdu predikuojamas jis reiðkia daikto esybæ ir dalijamas á deðimtá giminiø, todël sukeièiamas su daiktu. Ðitaip joks stokojimas nëra
esinys, taigi ir blogis [nëra esinys]. Kitu bûdu esinys predikuojamas sakant, kad
jis reiðkia tiesà teiginio, kuris sudarytas [ið subjekto ir predikato] ir kurio poþymis
yra tas þodþis yra, o esinys yra tai, kuo atsakoma á klausimà, ar yra. Ðitaip kalbëdami sakome, kad aklumas yra akyje; arba apie bet kurá kità stokojimà. Ðitaip ir
blogis vadinamas esiniu. Taèiau neþinodami ðio skirtumo kai kurie, atsiþvelgdami
á tai, jog kai kurie daiktai vadinami blogais arba kad sakoma, jog blogis yra daiktuose, tikëjo, kad blogis yra tam tikras daiktas.
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
103
TOM A S AK VI N I ET I S
Á TREÈIÀJÁ atsakytina, kad Dievas ir gamta, ir bet kuris kitas veiksnys daro
tai, kas geriau visumai, o ne tai, kas geriau kuriai nors daliai, nebent to reikëtø
visumai, kaip jau pasakyta (kl. 47, a. 2 á 1). Taèiau pati visuma, kuri yra kûriniø
visata, yra geresnë ir tobulesnë, jei joje yra tai, kas gali stokoti gërio ir, Dievui leidus, kartais stokoja tiek todël, kad, pasak Dionisijo traktato Apie Dievo vardus ketvirtojo skyriaus, apvaizda siekia prigimtá ne sunaikinti, o iðsaugoti, bet pati daiktø prigimtis yra tokia, kad tie, kurie gali stokoti, kartais stokoja; tiek todël, kad,
pasak Augustino Enchiridiono, Dievas yra toks galingas, jog gërá gali daryti ið blogio. Todël daug gerø dalykø nebûtø, jeigu Dievas jokiam blogiui neleistø bûti. Juk
ugnis nedegtø, jeigu nebûtø galima ardyti oro; ir liûtas negyventø, jeigu nebûtø
galima þudyti asilo; ir kerðijantis teisingumas bei kenèianèiøjø kantrybë nebûtø ðlovinama, jeigu nebûtø neteisybës.
3 ARTIKULAS
AR BLOGIS YRA GËRYJE KAIP SUBJEKTE
Á TREÈIÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, blogis nëra gëryje kaip subjekte.
1. Juk visos gërybës yra egzistuojanèios. O Dionisijas traktato Apie Dievo vardus
ketvirtajame skyriuje sako, kad blogis nëra nei egzistuojantis, nei egzistuojanèiuose. Vadinasi, blogis nëra gëryje kaip subjekte.
2. BE TO, blogis nëra esinys, o gëris yra esinys. Bet neesinys nereikalauja esinio,
kuriame bûtø kaip subjekte. Vadinasi, ir blogis nereikalauja gërio, kuriame bûtø kaip subjekte.
3. BE TO, viena prieðingybë nëra kitos subjektas. O gëris ir blogis yra prieðingybës. Vadinasi, blogis nëra gëryje kaip subjekte.
4. BE TO, apie tà, kuriame baltumas yra kaip subjekte, sakoma, kad jis yra baltas.
Vadinasi, ir tas, kuriame blogis yra kaip subjekte, yra blogas. Tad jeigu blogis
bûtø gëryje kaip subjekte, reikëtø pripaþinti, kad gëris yra blogas, bet tokiam
teiginiui prieðtarauja tai, kas sakoma Izaijo knygoje: Vargas vadinantiems piktà
geru, o gerà piktu (Iz 5, 20).
BET PRIEÐINGAI Augustinas raðo Enchiridione, kad blogis yra tik gëryje.
ATSAKAU, kad, kaip jau minëta (a.1), blogis reiðkia gërio paðalinimà. Bet ne
kiekvienas gërio paðalinimas vadinamas blogiu. Mat gërio paðalinimà galima suprasti tiek atëmimo, tiek neigimo prasme. Neigiamai suprantamas gërio paðalinimas blogio prasmës neturi; prieðingu atveju reikëtø pripaþinti, kad tie, kuriø niekaip nëra, yra blogi; ir toliau, kad bet kuris daiktas yra blogas todël, kad neturi
kito daikto gërio, pavyzdþiui, þmogus bûtø blogas todël, kad nëra toks greitas kaip
stirna arba stiprus kaip liûtas. Taèiau gërio paðalinimas, suprantamas kaip atëmimas, vadinamas blogiu, kaip regëjimo stokojimas vadinamas aklumu. Taèiau stokojimo ir formos subjektas yra vienas ir tas pats, bûtent galimybëje esantis esinys:
104
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
K L AS IKA
vis tiek ar jis galimybëje bûtø be iðlygø, kaip pirmoji materija, kuri yra substancinës formos ir jai prieðingos stokos subjektas; ar bûtø galimybëje tik tam tikru atþvilgiu, o akte bûtø be iðlygø, kaip skaidrus kûnas, kuris yra ðviesos ir tamsos subjektas. Taèiau akivaizdu, kad forma, kuria kas nors yra akte, yra tam tikras tobulumas ir tam tikras gëris: ðitaip kiekvienas akte esantis yra tam tikras gëris. Ir panaðiai kiekvienas galimybëje esantis, kaip ðitaip esantis, yra tam tikras gëris tiek,
kiek linkæs á gërá: bûdamas galimybëje, jis yra gëris galimybëje. Todël tenka pripaþinti, kad blogio subjektas yra gëris9.
Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina, jog Dionisijas turi omeny, kad egzistuojanèiuose
daiktuose blogio nëra kaip dalies arba kaip ko nors egzistuojanèio prigimtinës savybës.
Á ANTRÀJÁ atsakytina, kad neigiamai suprantamas neesinys nereikalauja subjekto. Bet Metafizikos ketvirtojoje knygoje sakoma, kad stokojimas yra neigimas subjekte ir toks neesinys yra blogis10.
Á TREÈIÀJÁ atsakytina, kad blogis kaip subjekte yra ne jam prieðprieðinamame
gëryje, o kokiame nors kitame gëryje: juk aklumo subjektas yra ne rega, o gyvûnas. Bet atrodo, kad èia, pasak Augustino (cituotos vietos), neveikia dialektikø taisyklë, kuri sako, kad prieðingybës negali bûti kartu. Taèiau reikia turëti omeny, kad
gëris ir blogis èia suprantamas apskritai, o ne kaip tas atskiras gëris ir anas atskiras blogis. Baltumas ir juodumas, saldumas ir kartumas, ir panaðios prieðingybës
suprantamos tik kaip atskirybës, nes priklauso tam tikroms apibrëþtoms giminëms.
Taèiau gëris apima visas gimines, todël vienas gëris gali bûti kartu su kito gërio
stoka.
Á KETVIRTÀJÁ atsakytina, kad Pranaðas linki praþûties tiems, kurie sako, kad
gëris tiek, kiek jis yra geras, yra blogis. Bet tai neiðplaukia ið to, kas anksèiau pasakyta, kaip akivaizdu dël (pagrindinëje artikulo dalyje) pateikto paaiðkinimo.
4 ARTIKULAS
AR BLOGIS SUNAIKINA VISÀ GËRÁ
Á KETVIRTÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad blogis sunaikina visà gërá.
1. Juk viena prieðingybe visiðkai sunaikinama kita prieðingybe. O gëris ir blogis
yra prieðingybës. Vadinasi, blogis gali sunaikinti visà gërá.
2. BE TO, Augustinas Enchiridione sako, kad blogis kenkia tiek, kiek atima gërá. O
gëris yra pats sau tapatus ir vienodas. Vadinasi, blogiu visiðkai sunaikinamas.
3. BE TO, blogis tol, kol jis yra, kenkia gëriui ir já ðalina. O tas, ið kurio nuolatos
kas nors paðalinama, kada nors sunaikinamas, nebent bûtø begalinis; bet to negalima pasakyti apie joká sukurtà gërá. Vadinasi, blogis visiðkai sunaikina gërá.
BET PRIEÐINGAI sako Augustinas Enchiridione (cituotoje vietoje), kad blogis negali visiðkai sunaikinti gërio.
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
105
TOM A S AK VI N I ET I S
ATSAKAU, kad blogis negali visiðkai sunaikinti gërio. Kad tai bûtø akivaizdu,
reikia atsiþvelgti á tai, jog yra trejopas gëris. Toks, kuris blogiu visiðkai sunaikinamas: ir ðis gëris yra prieðingas blogiui; taip tamsa visiðkai sunaikina ðviesà, o aklumas – regà. Bet yra toks gëris, kuris blogiu nei visiðkai sunaikinamas, nei sumaþinamas: bûtent tas gëris, kuris yra blogio subjektas; juk tamsos nesumaþina niekas, kas priklauso oro substancijai. Yra ir toks gëris, kuris blogiu tikrai sumaþinamas, taèiau visiðkai nesunaikinamas, ir tas gëris yra subjekto gebëjimas veikti.
Taèiau to gërio [t.y. gebëjimo veikti] sumaþinimà reikia suprasti ne kaip atëmimà, panaðø á kiekybiná maþinimà, o kaip susilpninimà, panaðø á kokybës ir formos sumaþinimà. Taèiau to gebëjimo silpninimas turi bûti suprantamas kaip jo galios prieðingybë. Juk toks gebëjimas stiprinamas nuostatomis, kuriomis materija paruoðiama aktui; kuo subjekte jø daugiau, tuo labiau jis geba priimti tobulumà ir
formà. Ir prieðingai, [tas gebëjimas] silpninamas prieðingomis nuostatomis: kuo materijoje jø yra daugiau ir kuo jos stipresnës, tuo labiau susilpnina [subjekto] galimybæ veikti.
Taigi, jei prieðingos nuostatos gali bûti dauginamos ir stiprinamos ne be galo,
bet kiekviena ið jø tik iki tam tikros ribos, tai minëtas gebëjimas irgi negali bûti be
galo maþinamas ir silpninamas. Tai matyti aktyviøjø ir pasyviøjø elementø kokybiø atveju: juk ðaltumas ir drëgnumas, kuriais maþinamas arba silpninamas materijos gebëjimas priimti ugnies formà, negali bûti be galo didinami. Bet jeigu prieðingos nuostatos gali bûti be galo dauginamos, tai ir minëtas gebëjimas [gali bûti]
be galo maþinamas ir silpninamas. Taèiau jis negali bûti visiðkai sunaikintas, nes
visada iðlieka savo ðaknyje, t.y. subjekto substancijoje. Pavyzdþiui, jeigu tarp saulës ir oro iðdëstyti be galo daug tamsiø kûnø, tai oro gebëjimas ðviesai bûtø be
galo sumaþintas, bet niekada jis nebus visiðkai sunaikintas tol, kol yra oras, kuris
yra ið prigimties skaidrus. Panaðiai be galo gali bûti dauginamos nuodëmës, kuriomis vis labiau ir labiau maþinamas sielos gebëjimas priimti malonæ, nes nuodëmë yra tarsi tarp mûsø ir Dievo pastatyta kliûtis, kaip pasakyta Izaijo knygoje: Mûsø nuodëmës atskyrë mus nuo Dievo (Iz 59, 2)11. Vis dëlto, minëtas sielos gebëjimas
nesunaikinamas visiðkai, nes jis priklauso jos prigimèiai.
Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina, kad tas gëris, kuris prieðprieðinamas blogiui, visiðkai sunaikinamas, taèiau kiti gëriai sunaikinami ne visiðkai, kaip pasakyta (pagrindinëje artikulo dalyje).
Á ANTRÀJÁ atsakytina, kad minëtas gebëjimas yra ásiterpæs tarp subjekto ir veikimo. Todël toje pusëje, kurioje jis lieèia veikimà, blogiu sumaþinamas, bet toje pusëje, kurioje jis susijæs su subjektu, iðlieka. Vadinasi, nors gëris savyje yra sau tapatus, taèiau, siejant su ávairiais dalykais, jis sunaikinamas ne visiðkai, bet tik ið dalies.
Á TREÈIÀJÁ atsakytina, jog kai kurie, ásivaizduodami, kad minëtas gërio maþëjimas yra panaðus á kiekybiná maþëjimà, teigë, jog kaip be galo dalijamas pagal tà
paèià proporcijà (pavyzdþiui, pusæ dalijant per pusæ, arba treèiàjà dalá á tris dalis)
106
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
K L AS IKA
maþëja tolydus dydis, taip maþëja gëris. Taèiau ðis argumentas èia neveikia, nes
dalijime pagal tà paèià proporcijà atimama vis maþiau ir maþiau: juk pusës pusë
yra maþesnë negu viso pusë. Taèiau antroji nuodëmë minëtà gebëjimà sumaþina
nebûtinai maþiau negu pirmoji, bet kartais sumaþina arba tiek pat, arba daugiau.
Todël reikia sakyti, kad, nors tas gebëjimas yra ribotas, vis dëlto jis gali bûti be
galo maþinamas ne savaime, bet atsitiktinai; be galo dauginant prieðingas nuostatas, kaip minëta (pagrindinëje artikulo dalyje).
5 ARTIKULAS
AR PAKANKAMAS BLOGIO SUSKIRSTYMAS Á BAUSMÆ IR KALTÆ
Á PENKTÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad blogio suskirstymas á bausmæ
ir kaltæ nëra pakankamas.
1. Juk atrodo, kad kiekvienas trûkumas yra tam tikras blogis. Taèiau visuose kûriniuose yra tam tikras trûkumas, dël kurio jie negali patys savæs iðaugoti esatyje, bet jis nëra nei bausmë, nei kaltë. Vadinasi, blogio suskirstymas á bausmæ
ir kaltæ nëra pakankamas.
2. BE TO, proto neturinèiuose daiktuose nëra nei bausmës, nei kaltës. Bet juose
yra nykimas ir stokojimas, o pastarieji priklauso blogio sampratai. Vadinasi, ne
kiekvienas blogis yra bausmë arba kaltë.
3. BE TO, pagunda yra tam tikras blogis. Bet ji nëra kaltë, nes Antrojo laiðko korintieèiams (II Kor 12, 7)2 þodþius Glosa aiðkina taip: pagunda, kuriai nenusileidþiama, nëra nuodëmë, bet proga dorybei pasireikðti. Bausmë ji irgi nëra, nes pagunda yra anksèiau uþ kaltæ, o bausmë ateina vëliau. Vadinasi, blogio suskirstymas á bausmæ ir kaltæ nëra pakankamas.
BET PRIEÐINGAI atrodo, kad tas suskirstymas nereikalingas, nes Augustinas
Enchiridione raðo, kad kas nors vadinama blogu, nes kenkia. O tas, kuris kenkia, baudþia. Todël kiekvienas blogis priskiriamas bausmei.
ATSAKAU, kad blogis, kaip jau minëta (a. 3), yra stokojimas gërio, pirmiausia ir
savaime esanèio tobulume ir akte. Taèiau aktas yra dvejopas: pirmasis ir antrasis.
Pirmasis aktas yra daikto forma ir visuma, o antrasis aktas yra veikimas. Todël ir
blogis esti dvejopai. Vienaip – dël formos arba kurios nors daikto visumai bûtinos
dalies atëmimo; ðitaip aklumas arba organo stokojimas yra blogis. Kitaip – dël deramo veikimo atëmimo; arba dël to, kad jo visiðkai nëra, arba dël to, kad jam trûksta deramo bûdo ir tvarkos.
O kadangi gëris be iðlygø yra valios objektas, tai blogis, kuris yra gërio stokojimas, ypatingu bûdu esti protinguose kûriniuse, turinèiuose valià. Todël tas blogis, kuris yra dël daikto formos arba vientisumo atëmimo, suprantamas kaip bausmë; ypaè turint omeny tai, kas jau parodyta (kl. 22, a. 2), bûtent kad viskas priklauso dieviðkajai apvaizdai ir teisingumui, juk bausmës prasmë ta, kad ji yra prieLOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
107
TOM A S AK VI N I ET I S
ðinga valiai. O tas blogis, kuris yra dël deramo veikimo trûkumo, valios dalykuose suprantamas kaip kaltë. Juk kas nors dël deramai neatlikto veiksmo kaltinamas
tada, kai to veiksmo atlikimas priklausë nuo jo valios. Todël ðitaip svarstant, visas
doroviniø dalykø blogis yra arba bausmë, arba kaltë.
Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina: kadangi, kaip jau minëta (a. 3), blogis yra gërio
stokojimas, o ne grynas neigimas, tai ne kiekvienas gërio trûkumas yra blogis, o
tik trûkumas to gërio, kurá ið prigimties bûtina turëti. Juk regëjimo stoka yra blogis ne akmenyje, o gyvûne, nes turëti regëjimà – prieðinga akmens esmei. Panaðiai
prieðinga kûrinio esmei, kad pats save iðsaugotø esatyje, nes esatá iðsaugo tas, kuris jà duoda. Todël tas trûkumas nëra kûrinio blogis.
Á ANTRÀJÁ atsakytina, kad á bausmæ ir kaltæ skirstomas ne blogis apskritai, o
tik valios dalykams priklausantis blogis.
Á TREÈIÀJÁ atsakytina, kad gundymas, kadangi jis yra kurstymas blogiui, visada yra kaltës blogis gundanèiajame. O tame, kuris yra gundomas, tikrai nëra, nebent tik ta prasme, kad gundymas jame sukelia tam tikrus pakitimus, kaip veikianèiojo veiksmas – patirianèiajame. Bet jeigu gundanèiajam pavyksta gundomàjá
palenkti blogiui, tai pastarasis nusikalsta.
Á KETVIRTÀJÁ (BET atrodo PRIEÐINGAI) atsakytina, kad bausmës esmë – kenkti
paèiam veikëjui. O kaltës esmë – kenkti veikëjo veiklai. Ðitaip abi priklauso blogiui, nes abi turi kenkimo esmæ.
6 ARTIKULAS
AR BAUSMË TURI DAUGIAU BLOGIO NEGU KALTË
Á ÐEÐTÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad bausmë turi daugiau blogio negu kaltë.
1. Juk kaltë su bausme siejasi taip, kaip nuopelnas su apdovanojimu. O apdovanojimas turi daugiau gërio negu nuopelnas, nes yra pastarojo tikslas. Todël ir
bausmë turi daugiau blogio negu kaltë.
2. BE TO, tas yra didesnis blogis, kuris prieðprieðinamas didesniam gëriui. Bet,
kaip jau minëta (a. 5), bausmë prieðprieðinama veiksnio gëriui, o kaltë – veiksmo gëriui. Kadangi veiksnys yra geresnis uþ veiksmà, tai atrodo, kad bausmë
yra blogesnë uþ kaltæ.
3. BE TO, pats tikslo atëmimas yra tam tikra bausmë, vadinama palaimingojo regëjimo netektimi. O kaltës blogis yra nukreiptumo á tikslà atëmimas. Todël bausmë yra didesnis blogis negu kaltë.
BET PRIEÐINGAI, iðmintingas meistras daro maþesná blogá, kad iðvengtø didesnio; taip gydytojas nupjauna galûnæ, kad ji nesunaikintø viso kûno. Bet Dievo
iðmintis numato bausmæ, kad bûtø iðvengta kaltës. Vadinasi, kaltë yra didesnis blogis negu bausmë.
108
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
K L AS IKA
ATSAKAU, jog kaltë turi daugiau blogio negu bausmë; ir ne tik juslinë bausmë, kurià sudaro kûniðkø gërybiø atëmimas, tokias bausmes dauguma paþásta, bet
bausmæ suprantant plaèiau, bûtent kad malonës arba garbës atëmimas irgi yra tam
tikra bausmë. Taip supratama dël dviejø prieþasèiø. Pirmoji ið jø yra ta, kad ið kaltës blogio, bet ne ið bausmës blogio, atsiranda kitas blogis; todël, pasak Dionisijo
traktato Apie Dievo vardus ketvirtojo skyriaus: Ne bûti nubaustam yra blogis, bet tapti
bausmës vertam. Taip yra todël, kad gëris be iðlygø priklauso aktui, bet ne galimybei, o galutinis aktas yra veikimas, arba naudojimasis kokiais nors turimais daiktais. Taèiau visais daiktais naudojamës valingai. Tad dël geros valios3, dël kurios
þmogus gerai naudojasi turimais daiktais, þmogus vadinamas geru, o dël blogos –
blogu. Juk turintis blogà valià net tà gërá, kuris jam priklauso, gali blogai panaudoti; taip bûtø, jeigu gramatikas tyèia kalbëtø netaisyklingai. Kadangi kaltës turiná sudaro netvarkingas valios veiksmas, o bausmës – atëmimas kai kuriø dalykø,
kuriais valia naudojasi, tai kaltë yra didesnis blogis negu bausmë.
Antràjà tokio supratimo prieþastá galima paimti ið to, kad Dievas yra bausmës
blogio, bet ne kaltës blogio kûrëjas. Taip yra todël, kad bausmës blogis atima kûrinio gërá: tiek sukurtà kûrinio gërá, kaip apakimas atima regëjimà; tiek nesukurtà
gërá, kaip atimant palaimingàjá regëjimà atimamas nesukurtas gëris. Bet kaltës blogis
tiesiogiai prieðprieðinamas paèiam nesukurtajam gëriui: juk jis prieðtarauja dieviðkosios valios iðpildymui ir dieviðkai meilei, kuria dieviðkasis gëris mylimas dël jo
paties, o ne vien dël to, kad kûrinys jame dalyvauja. Todël akivaizdu, kad kaltë
turi daugiau blogio negu bausmë.
Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina, jog kaltë baigiasi bausme, kaip nuopelnas apdovanojimu, taèiau nusikalstama ne dël bausmës, kaip nusipelnoma dël apdovanojimo. Veikiau prieðingai, bausmë skatina vengti nusikaltimo. Taigi kaltë yra blogesnë uþ bausmæ.
Á ANTRÀJÁ atsakytina, kad veikimo tvarka, kuri kalte sunaikinama, yra tobulesnis veikianèiojo gëris (nes jis yra antrasis tobulumas) negu tas gëris, kuris sunaikinamas bausme ir kuris yra pirmasis tobulumas.
Á TREÈIÀJÁ atsakytina, jog kaltës negalima sieti su bausme taip, kaip tikslas siejamas su nukreiptumu á tikslà, nes ir vienà, ir kità tam tikru bûdu galima prarasti
tiek dël kaltës, tiek dël bausmës. Dël bausmës – todël, kad nuo tikslo ir nukreiptumo á tikslà atitraukiamas pats þmogus, o dël kaltës – todël, kad stokà patiria veikimas, kuris nenukreipiamas á deramà tikslà.
Literatûra ir nuorodos
11
„Aiðku, kad prieðingybës ið prigimties glûdi dalykuose, kurie yra tapatûs arba rûðies, arba giminës atþvilgiu: liga ir sveikata ið prigimties
glûdi gyvos bûtybës kûne, balta ir juoda – ap-
skritai kûne, o teisingumas ir neteisingumas –
þmogaus sieloje. Bûtina, kad visos prieðingybës
priklausytø arba tai paèiai giminei, arba prieðingoms giminëms, arba paèios bûtø giminës: juo-
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
109
TOM A S AK VI N I ET I S
12
13
14
110
da ir balta priklauso tai paèiai giminei – spalva
èia yra giminë, teisingumas ir neteisingumas
priklauso prieðingoms giminëms – vienos ið
prieðingybiø giminë yra dorybë, kitos – nedorybë, o gëris ir blogis nepriklauso jokiai giminei – jie patys yra giminë kitiems.“ Aristotelis.
Rinktiniai raðtai. – Vilnius: Mintis, 1990, p. 56.
„Panaðiai apie þmogø ir daugelá kitø dalykø
sakoma gera ir bloga, bet viena ir kita nebûtinai turi bûti bûdinga tam, apie kà sakoma: juk
ne visi yra arba blogi, arba geri – tarp jø yra
koks nors vidurys, antai tarp balto ir juodo –
pilkas, balkðvas ir kitos panaðios spalvos. Kitais atvejais bûna nelengva tarpiná dalykà pavadinti – jis apibrëþiamas neigiant abu kraðtutinumus, pavyzdþiui, „nei geras, nei blogas“
arba „nei teisingas, nei neteisingas“.
Apie stokojimà ir turëjimà kalbama to paties dalyko atþvilgiu, pavyzdþiui, apie regëjimà ir aklumà – akies atþvilgiu. Ir apskritai, kas
ið prigimties turi vienà ið ðiø savybiø, to dalyko atþvilgiu ir kalbame apie stokojimà ir turëjimà. O stokojanèiu kokios nors savybës mes
vadiname kiekvienà, galintá prisiimti tà savybæ, kai tos savybës visiðkai neturi tas, kas ið
prigimties turëtø jà turëti, ir tuo metu, kai jà
ið prigimties turëtø turëti.“ Aristotelis. Rinktiniai raðtai, p. 51–52.
„Kiti tos paèios mokyklos atstovai teigia, kad
yra deðimt pradø, kuriuos jie suporuoja ir sustato á du stulpelius – riba ir neapibrëþtis, neporinis ir porinis, vienis ir daugis, deðinë ir kairë, vyriðkas ir moteriðkas pradas, rimtis ir judëjimas, tiesë ir kreivë, ðviesa ir tamsa, gëris
ir blogis, kvadratinis ir pailgas. Atrodo, kad
Alkmeonas ið Krotono taip pat suprato ðá reikalà. Tad arba jis paëmë ðá poþiûrá ið jø, arba
jie ið jo, nes jis kalbëjo panaðiai kaip jie. Mat
jis sako, kad dauguma þmogiðkø reikalø eina
poromis, turëdamas omeny ne apibrëþtas prieðingybes, kokias iðsakë pitagorininkai, o visokias prieðingybes, pvz., baltas ir juodas, saldus
ir kartus, geras ir blogas, didelis ir maþas. Jis
iðsakë begalæ uþuominø apie kitas prieðingybes, bet pitagorininkai pakelbë ir savo prieðingybiø skaièiø, ir jø pavadinimus.“ Aristotelis.
Metafizika, 986 a 25–30.
„Pirminis prieðingumas yra tarp turëjimo ir
stokojimo, ne bet kurio stokojimo (mat stokojimas turi keletà prasmiø), o to, kuris yra visiðkas. Ir kitos prieðingybës turi bûti taip pa-
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
15
16
17
18
19
vadintos atsiþvelgiant á jas [t.y. turëjimà ir stokojimà], vienos dël to, kad jos jas turi, kitos dël
to, kad siekia jas padaryti, kitos – kad jos yra
gavimas arba praradimas tø ar kitø prieðingybiø.“ Ten pat, 1055 a 33-40.
„Ðitoks þmogus nëra blogo bûdo, nes virðyti saikà duodant ir neimti – tai ne þemo ir nedoro
þmogaus, o tik kvailoko bruoþas. Taigi, ðitoks
ðvaistûnas yra geresnis uþ ðykðtuolá – ir dël mûsø minëtø prieþasèiø, ir dël to, kad jis daug kam
padeda, o ðykðtuolis niekam nepadeda, net pats
sau.“ Aristotelis. Rinktiniai raðtai, p. 126.
„Tas, kuris maþiau sumaiðomas su jam prieðingu, labiau toks. Pavyzdþiui, baltesnis yra tas,
kuris maþiau sumaiðytas su juodu.“ Aristotelis. Topika, 119 a 25.
Blogis tik irstanèiam, o visatai – gëris. Todël pasakyta tam tikras blogis, o ne blogis be iðlygø.
„Esinys predikuojamas kaip atsitiktinis poþymis ir kaip tai, kas yra savaime. Kaip atsitiktinis poþymis [esinys predikuojamas], pavyzdþiui, sakant teisingas yra muzikalus ir muzikantas yra þmogus, panaðiai sakoma muzikantas stato, nes pasitaiko, kad statybininkas yra muzikalus, arba muzikantas yra statybininkas, nes
ðiuose pasakymuose vienas yra kitas reiðkia vienas yra kito atsitiktinis poþymis [akcidencija]. [...]
Esinys predikuojamas savaime visiems
tiems, kurie paþymëti predikavimo figûromis
[t.y. predikamentais arba kategorijomis], nes
esinio prasmiø yra tiek, kiek tø figûrø. O kadangi vienos predikavimo figûros iðsako, kas
yra subjektas, kitos jo kokybæ, kitos kiekybæ,
kitos santyká, kitos veikimà arba poveikio patyrimà, kitos jo ‚kur‘, kitos ‚kada‘, tai esinys turi
jas atitinkanèias prasmes, nes þmogus yra sveikas nesiskiria nuo sveikas þmogus ir þmogus yra
vaikðèiojantis arba pjaunantis – nuo þmogus
vaikðto, pjauna ir panaðiai visais kitais atvejais.
Toliau esinys ir yra reiðkia, kad teiginys yra
teisingas, o nëra – kad jis yra ne teisingas, o
melagingas tiek teigimo, tiek neigimo atveju;
pvz., pasakymas Sokratas yra iðprusæs yra teisingas, arba pasakymas Sokratas nëra baltas irgi
yra teisingas, o pasakymas ástriþainë nëra neproporcinga yra melagingas.“ Aristotelis. Metafizika, 1017 a 8–34.
Atrodo, kad tas gëris yra tapatus blogiui. Juk
pirmoji materija – tai visiðkai neapipavidalinta medþiaga, kitaip tariant, ji absoliuèiai stokoja formos, o stokojimas yra blogis. Taèiau ma-
K L AS IKA
10
terija, kaip bet kokios formos stokojanti medþiaga, kartu yra ir visø medþiaginiø formø
galimybë, o bet kuri forma yra gëris. Taigi, ðia
prasme materija yra gëris galimybëje, teikiantis pagrindà tapsmui, kuris bûtinas visatos tobulumui. Atrodo, kad materijos vertinimas
kaip gërio arba kaip blogio priklauso tik nuo
þiûros taðko. Daugiau apie materijos, gërio ir
blogio tapatumà þr. Tomas Akvinietis. Apie
gamtos pradus. – Vilnius: Logos, 2003.
„Toliau, kadangi tirti prieðingybes dera vienam
mokslui, o daugis prieðprieðinamas vieniui, ir
vienam mokslui priklauso tirti neigimà ir stokojimà, nes abiem atvejais realiai tiriame kà
nors vienà, kurio atþvilgiu yra neigimas arba
stokojimas (nes arba be iðlygø sakome, kad to
11
12
13
vieno nëra, arba sakome, kad jo nëra kuriame
nors daikte, arba tam tikroje rûðyje; pastarasis
atvejis skiriasi nuo neigimo, nes neigimas þymi tik paprastà to vienio nebuvimà, o stokojimas þymi dar ir tai, kam stokojimas priskiriamas).“ Aristotelis. Metafizika, 1004 a 10-16.
A. Rubðio vertime: „Bet jûsø kaltës atskyrë jus
nuo Dievo, jûsø nuodëmës uþdengë jo veidà,
kad jûsø negirdëtø“ (Iz 59, 2).
Taigi, kad neiðpuikèiau, man duotas dyglys ðone,
ðëtono pasiuntinys, kad mane smûgiuotø ir neiðpuikèiau (2 Kor 12, 7).
Turimas omeny ne paprastas geranoriðkumas –
juk gerais norais ir kelias á pragarà grástas, – o
Dievo valià atitinkanti teisinga þmogaus valia.
Ið lotynø k. vertë ir ávadà paraðë
Gintautas Vyðniauskas
Versta ið: Sancti Thomae Aquinatis.
Summa Theologiae I, La Editorial Catolica, S.A. – Madrid, 1951
Stasys MOSTAUSKIS.
Maþasis princas. 1998.
Aliejus, kartonas. 40 × 30
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
111
STASYS MOSTAUSKIS
Tapyba
STASYS MOSTAUSKIS
Stasys Mostauskis gimë 1968 m. spalio 29 d. Kauno rajone, Ringauduose. Baigæs mokyklà, 1986 m ástojo
á VDI, kur studijavo menotyrà ir tobulinosi ávairiose dailës srityse. Baigæs institutà, ástojo á doktorantûrà,
2002 m. apgynë menotyros daktaro disertacijà „Meno ir beprotybës santykiø problema (kompleksinë analizë)“. Nuo 1997 m. skaito praneðimus mokslinëse konferencijose, skelbia straipsnius ávairiuose mokslo
þurnaluose ir straipsniø rinkiniuose. 1998 m. pradëjo dëstyti Kauno dailës institute, dalyvauja parodose,
raðo ávairius scenarijus ir rengia animatorinius projektus televizijoje. Kaip tapytojas aktyviai reiðkiasi nuo
1990 m., dalyvauja tarptautiniuose pleneruose, rengia savo parodas Lietuvoje ir uþsienyje.
Stasys Mostauskis was born in 1968 in Ringaudai, in the Kaunas region. In 1986 he entered Vilnius Art
Institute, where he studied art criticism and various arts. Since 1990 he has exhibited his own paintings
in various exhibitions in Lithuania and abroad. Since 1998 he has lectured at Kaunas Art Institute,
participated in various exhibitions, written scenarios and prepared animation projects for TV. In 2002
he defended his doctoral thesis “The Problem of Art and Insanity Relation (Integrated Analysis)”.
STASIO MOSTAUSKIO
PRARASTO ROJAUS NOSTALGIJA
Stasys Mostauskis neabejojamai yra
vienas intelektualiausiø dabartiniø lietuviø dailininkø, kurio jëga pirmiausia
skleidþiasi átaigia ekspresija, koloritu ir
muzikavimu abstrakèiomis formomis ir
linijomis. Jo paveikslai iðsiskiria dideliu
profesionalumu, tapybinës saviraiðkos
formø ávairove. Ið daugybës srièiø, kuriose atsiskleidþia dailininko tapybinio
màstymo rafinuotumas, nurodysiu tik
kelias, mano akimis þvelgiant, svarbiau-
112
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
sias: 1) subtilaus kolorito tapybines abstrakcijas; 2) improvizacijas þydinèiø pievø temomis; 3) ávairiai – nuo mistinio
simboliðkumo iki galingos graþaus moters kûno ekspresijos – traktuojamus aktus; 4) vadinamuosius „personaþus“ –
tai subtilûs artimiausiø þmogaus draugø ðunø ir kaèiø stilizuoti ir sudvasinti
psichologizuoti portretai.
Dailininko ákvëpimo ðaltiniai ir meninës iðraiðkos priemonës labai ávairios.
MENAS
Tai, kad tapytojas paraðë ir apgynë menotyros daktaro disertacijà ir skelbia
mokslinius darbus, aktyviai dalyvauja
kultûrologijos, filosofijos istorijos, estetikos, meno filosofijos, meno psichologijos konferencijose, ruoðia ávairius scenaristo ir animatoriaus projektus televizijoje, neabejojamai turi poveiká jo tapybai, suteikia jai ypatingà intelektualinæ
dimensijà.
Taèiau kad ir kaip tai bûtø paradoksalu, vis dëlto intelektualios Mostauskio
kûrybos iðtakø reikia ieðkoti jo vaikystëje ir ðeimos genealogijoje, ið kur sapnø ir svajø pavidalais ateina gelminiai,
nuolatos pasikartojantys jo kûrybos leitmotyvai. Vëliau jie perkoðiami per sukultûrintos, rafinuoto estetinio skonio
sàmonës prizmæ. Mano tëvai – abu miðkininkai su aukðtuoju iðsilavinimu, baigæ
Þemës ûkio akademijà. Mama buvo Kamðos
miðko girininkë(viena ið nedaugelio tuo metu, o gal ir dabar girininkiø moterø Lietuvoje), grynakraujë þemaitë ið Meðkauskø, jos
tëvas, beje, buvo eigulys netoli Kuliø. ...Mano tëvas ið á Sibirà iðtremto senelio paveldëjo tik pakoreguotà lenkiðkà pavardæ ir bajoriðkà kilmæ, kurià iðgëræs kaiðiojo po nosimi kiekvienam, kas tik netingëjo klausytis.
Senelis buvo Lietuvoje gimæs lenkas, bent
jau tokiu save laikë, o moèiutë – tikra lenkaitë ið Varðuvos. Senelis dël jam vienam
þinomø prieþasèiø jau tarybiniais metais
pakeitë pavardæ ið Mostowski á Mostauskis,
ir kai að gimiau, bajoriðka kilmë ir „lenkø
reikalas“ tebuvo atsainios autoironijos objektas – nors kad ir kiek ðaipytumës ið savæs, kaþkur viduje ðiek tiek didþiavomës esà
„mëlyno kraujo“. Mano vyresnë sesuo, að ir
mano jaunesnis brolis jautëmës esà lietuviai,
kita vertus, tëvo nuolat pabrëþiamos ðaknys,
itin gausi namø biblioteka lenkø kalba ir
tiems laikams itin liberali Lenkijos televizija privertë iðmokti lenkø kalbà ir lenkiðkà
kultûrà priimti su pagarba, be daugumai
kaunieèiø bûdingo prieðiðkumo.
Ðis ðaknø ir nuo vaikystës supusios
gamtinës aplinkos poveikis dailininko
kûrybai buvo labai stiprus. Jo paveikslai
tarsi gimsta ið pasàmonës gelmëse glûdinèiø spalvingø vaikystës vizijø, iracionalios sapnø stichijos, tiesioginio sàlyèio
su þmogø supanèiu gamtos ir gyvûnijos
pasauliu, jo garsais, spalvomis, linijomis,
formomis, paties gyvenimo pateikiamomis temomis, netikëtai iðnyranèiomis jo
paveiksluose ir ágaunanèiomis savità, tapybiniais simboliais uþðifruotà pavidalà.
Vaikystæ, – prisimena jis, – praleidau miðke esanèioje vienintelëje sodyboje, kurià supo, kaip man tada atrodë, didþiuliai laukai ir
ganyklos. Ðie laukai, atsiveriantys þvilgsniui
iki pat neperþvelgiamos miðko juostos, buvo
savotiðka Visata – patys ankstyviausi prisiminimai, ið dalies susijæ su jaukumu ir saugumu, kurá duoda pasinërimas á aukðtà
minkðtà þolæ. Kita prisiminimø grupë: pradëjæs eiti mokyklon, po treniruoèiø ar bûreliø kartais namo turëdavau gráþti sutemus,
o reikëdavo áveikti apie pusantro kilometro
miðku. Sunku bûdavo tol, kol nepamatydavau pro kamienus tolumoje þiburio. Sunku,
nes tekdavo stoti akistaton su savo tamsos
baime ir jos sutvertais demonais, lindinèiais
uþ kiekvieno krûmo ar kamieno ir pan. Paþymiu: yra dvi emocijos, kurios ðiose prisiminimø grupëse svarbios – jaukumas, saugumas, susijæs su pasinërimu á aukðtà pievos
þolæ, ir jos prieðingybë – tamsos baimë ir jà
lydinti savikontrolës bûtinybë.
Analizuojant dailininko kûrybà, be
vyraujanèios emocinës nuostatos, ið karLOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
113
STASYS MOSTAUSKIS
to á akis krinta tikram profesionalui bûdingas ypatingas dëmesys savo kûriniø
formaliesiems aspektams: koloritui, formø, spalvø, faktûrø deriniams, siekiui
perteikti sudëtingiausias nuotaikø ir vos
ne taktiliniø pojûèiø moduliacijas. Jo paveiksluose keistai susipina impresionistinis susiþavëjimas gamtos spalvø gaivumu, siekis tiesiogiai perteikti þydinèiø
pievø nuolatos besikeièiantá groþá su lyrinei abstrakcijai bûdingu meninës formos muzikalumu, plastiniø formø bei linijiniø struktûrø þaismu. Kartu èia regimas ir tragiðkam klasikinio modernizmo
sparnui bûdingas bûties skauduliø, sàmonës skilimo, perteikiamø ribiniø situacijø dramatizmas, kuris keistai susipina su postmoderniam menui bûdingu
konceptualumu, nerûpestingu þaismu
ávairiomis postmodernios kultûros formomis, siekiu maksimaliai apriboti savo meniniø studijø objektà ir „per maþà parodyti didelius dalykus“. Todël
konceptualûs ir atrodantys grynai formalûs þaidybiniai dailininko kûrybinës
virtuvës dalykai èia artimai siejasi. Galima netgi tarti, – sako jis, – kad formali
tapybinë kalba èia pakankamai autonomiðka, ir konceptualumo siûlomi turiniai jai visai nebûtini. Kai kam gali net pasirodyti,
kad visas ðios tapybos konceptualizmas tëra vëlyvas antstatas ant formaliø bandymø
pagrindo – ar net paprasèiausia mistifikacija. Su tuo tikrai bûtø galima sutikti, bet tik
su sàlyga, kad bus nutylëtos mano kaip autoriaus intencijos.
Stasiui Mostauskiui labai svarbus
emocinis santykis su tapomu objektu, já
sudominusiø motyvø fizinis jusliðkumas. Ið èia kyla iðskirtinis dëmesys kolorito, atmosferø, apðvietimo, tarsi ið im-
114
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
presionistø paveikslø atkeliavusiai mirguliuojanèiø vaiskiø spalvø magijai,
nuotaikø pokyèiams, faktûroms, spalvinëms dëmëms, jautriai tapymo manierai, abstrakèiø geometriniø, linijiniø, stilizuotø, þenkliniø formø santykiams.
Vertinant tik formalià atlikimo manierà, galima sakyti, kad ji yra kaþkur tarp impresionizmo, tiksliau, vienos ið galimø jo variacijø, ir abstraktaus spalvø þaismo, kuris
pasilieka sau teisæ vaizduoti tik pats save.
Galima pasakyti ir kitaip: vizualiniai elementai, kuriø atkartojimu grástas pats kûrinio audinys, paprastai atsispiria nuo realiø augaliniø motyvø ir gravituoja abstrakcijos link. Jie tarsi patalpinti tarp ðiø dviejø poliø: vieni arèiau tikrovës, kiti – arèiau
abstrakcijos. Ir jei jau reiktø tikslinti abstrakcijos tipà, neabejotina, kad ji yra gamtinës organikos vedinys ir kaip tokia – geometrinës krypties prieðingybë.
Taèiau tai tik vienas ir, sakyèiau, iðvirðinis, racionalus apoloniðkasis dailininko kûrybos matmuo, kai kûrëjo dvasia tarsi laisvai ir þaismingai slysta pavirðiniu pasaulio sluoksniu, þavisi jo
spalvomis, nuolatiniais atspalviø pokyèiais. Ðios pakraipos abstrakèiuose paveiksluose, kuriems nutapyti reikia
daug neprofesionalui neregimo darbo ir
gerai iðmanyti savo profesijos paslaptis,
matyti akylaus menininko profesionalo
kritinio ir analitinio darbo pëdsakai; ásitraukia jo iðlavintas estetinis skonis, kuris nuolatos kritiðkai vertina, atmeta, atrenka, derina, ieðko, ðlifuoja. Ið ðios intensyvios kûrybinës veiklos randasi viena kità papildanèiø abstrakèiø ir pusiau
abstrakèiø kûriniø serijos, kuriose vieno
paveikslo formalûs kompoziciniai ir
spalviniai sprendimai papildomi kitais,
MENAS
atliktais kita spalvine gama, iðnaudojant
muzikaliø formø, jautriausiø atspalviø,
faktûrø teikiamas galimybes.
Gamta girininko sodyboje augusiam
vaikui visada, net po Kauno ir Vilniaus
didmiesèiuose praleistø daugelio metø
tebëra artima, globojanti, meilës ir ðilumos kupina, apgaubianti jaukumu stichija, kuri jam ákûnija saugumà, bûties
pilnatvæ. Nors pats dailininkas prisipaþásta nemëgstàs gëliø, ir ypaè kultûriniø
jø formø, taèiau konkreèiuose Mostauskio darbuose ðis santykis keièiasi ir tampa ypaè intymus. Èia reikëtø plaèiau
aptarti jo itin svarbø, didelio formato,
impresionistinio ir abstraktaus meno
meistrø ákvëptà daugelio paveikslø ciklà
„Pievos“, kurio atskira ir labai svarbi
dalis yra „gëlëtø pievø“ motyvai. Pievos
savaime dailininkui nëra graþios (groþis
kaip estetinë vertybë já menkai jaudina),
taèiau jos kaip ið pasàmonës iðplaukiantis saldus ir giedras vaikystës prisiminimø ar svajø srautas uþlieja dailininkà,
veikia jo jusles, pasaulëjautà. Ðtai kà jis
pasakoja apie vienà giliai ástrigusá sapnà, kuris tarsi tapo gelminiu impulsu,
pastûmëjusiu kurti ciklà „Pievos“: Rodos, stoviu að ant miðko kraðto, stingdamas
nuo kà tik patirto vampyro ákandimo. Patirtà siaubà palengva iðstumia ðaltas pasmerktumo suvokimas: jauèiu savyje auganèià demono galià, jauèiu, kaip tampu kaþkuo sau svetimu, bet kartu iðsaugau ir ankstesnæ sàmonæ. Tas, kuris mane persekiojo ir
suþeidë, vis dar stovi prieð mane. Jis nebeþvelgia man á akis, o kaþkur per petá, ir su
netikëtu palengvëjimu suvokiu, kad jis man
nebëra svetimas ir kad man nebëra, ko bijoti. Aplink naktis, prieð mane – juoda miðko
siena. Lëtai apsisuku, ir mano akims atsive-
ria puikiai paþástamø vaikystës pievø vaizdai. Jie labai ryðkûs, tarsi nusidabruoti neþinia ið kur kylanèio ðvytëjimo, ir að suvokiu, kad nesu matæs nieko graþesnio. Mane
tiesiog pripildo sakralus groþio pajautimas,
ir jo visai negadina visiðkai blaivi mintis,
kad visa tai matau – ir gëriuosi – jau ne savomis, o svetimomis, demono akimis. Ir tada mane uþvaldo keistas saldumo potyris –
potyris, kurio poveiká jutau dar kurá laikà
nubudæs.
Skaidrus apoloniðkasis pasaulio suvokimas èia kaþkaip keistai perauga á
kità, jam oponuojantá dionisiðkàjá, kupinà susijaudinimo, iracionalios aistros,
siautulingumo, stichinio kûrybiniø jëgø
antplûdþio suvokimà. Ðis skatina perþengti savo fobijas, savàjá ribotà „þmogiðkà, perdëm þmogiðkà“ pasaulio suvokimà ir pasakiðkos pabaisos ar demono akimis paþvelgti á kitiems neregimà
paslëptà reiðkiniø esmæ. Esu beveik tikras,
kad baimës faktas kûryboje – tai savotiðkas
natûralaus afrodiziako meilëje atitikmuo.
Kad ði baimë yra galingas kûrybà inspiruojantis impulsas, ir tik paskui – terapinë priemonë, leidþianti autoriui sublimuoti savo fobijas á iðorines formas. Ir kad baimë sunkiai
atsiejama nuo susiþavëjimo kova, gelmine,
be abejo, ir nuo savo galios pajautimo: juk
vargu ar ámanoma kalbëti apie baimës patirtá be bûtinybës kovoti su ja. Baimë visada inspiruoja konfliktà, kuris grûdina ir verèia stoti akistaton su savàja pilnatve, su visu tuo, kas, matyt, neiðvengiamai tûno mûsø ðeðëliuose. Ir jei kalbëtume apie sveikatà
ir patologijà, didesniu sveikumu ávardinèiau
gebëjimà sàmoningai konfrontuoti su savo
fobijomis nei patá atsiribojimo nuo fobijø
faktà. Vadinasi, dailininkas meninës kûrybos procese iðkyla kaip nesàmoningas
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
115
STASYS MOSTAUSKIS
mediumas, siekiantis perteikti gelminæ
metafizinæ tapomø reiðkiniø esmæ, jis
siekia harmonizuoti savo pasàmonës pasaulio kuriamas fobijas, netikëtai iðnyranèias ir tarsi vaiduokliai persekiojanèias kûrëjà. Èia ypaè svarbios tampa
biologinës kûrybos prielaidos, galingø
lytiniø instinktø sublimacija, ágyjanti
ávairiausias formas jo tapomuose moters
aktuose. Ðis dailininko kûrybos matmuo
atsiskleidþia daugybëje skirtingai traktuojamø moters aktø, kuriuose sublimuojama ir skleidþiasi galinga aistra, fiziologija èia susipina su erotiðku moters
kûno groþio poetizavimu. Áspûdingoje
paveikslø serijoje „Aktai“ vienà gelsvai
þalsvame fone stovinèios moters su
paukðèio snapu figûrà keièia kitos – jaunos gulinèios vaisingumo deivës ávaizdis, o pastaràjà – P. Picasso arlekinø stiliumi tapyta dar viena, agresyviai savo
kûno groþá demonstruojanti grakðti jauna mergaitë, ir ðá moters kûno groþá ðlovinantá paradà tarsi vainikuoja puikiu linijiniu pieðiniu (artimu E. Degas) ið nugaros pavaizduotas ástabaus groþio moters kûno siluetas. Daugumoje ðios serijos paveikslø iðryðkinami erotiniai moters kûno aspektai pabrëþiant archetipiniø vaisingumo simboliø svarbà. Ávairiuose paveiksluose dailininkas tarsi siekia ið skirtingø þiûros taðkø atskleisti
moters fiziologinës prigimties, ið gamtinës prigimties paveldëtø, taèiau po kultûriniu sluoksniu paslëptø fiziologiniø
polëkiø nestabilumà, daugiaprasmiðkumà, nuolatines transformacijas ið vienos
kûniðkos formos á kità. Tapytojà jaudina amþinojo moteriðkumo simbolio yang
fiziologinës prigimties máslingumas, pa-
116
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
slankumas, minkðtumas, klampumas,
nuolatiniai besikeièianèiø moters kûno
formø pokyèiai ir ávairios vaisingumo
fliuktuacijos formos bei pavidalai.
Atskira ir labai savita dailininko kûrybos sritis – ávairiø jo namø aplinkà
supanèiø gyvûnø, ypaè artimiausiø
þmogaus keturkojø draugø – ðunø ir
kaèiø – vaizdavimas. Dailininkui rûpi
ne tik grakðèiai perteikti jø judesiø plastikà, bet ir iðryðkinti jø individualybæ,
vos ne suþmogintus psichologizuotus
bruoþus. Manyèiau, toks ypatingas dailininko dëmesys gyvûnijos pasauliui neatsitiktinis, kadangi tai sudëtinë dalis
tos harmoningos Visatos, kurios kontûrus jis intuityviai suvokë dar vaikystëje
ir sugebëjo iðsaugoti iki dabar. Èia aptiksime daugybæ P. Klee, G. Rouault,
primityvistø ir spontaniðkos tapybos
maniera atliktø suþmogintø psichologizuotø kaèiø ir ðunø portretø, kuriuose
iðryðkinamos konkreèios hipertrofuotos
þmoniø savybës. Ðiuos paveikslus papildo groteskiðki pusiau gyvûnø, pusiau
þmoniø vaizdiniai, kurie tarsi siekia parodyti mums gyvûnø ir þmoniø pasaulius skirianèiø ribø sàlygiðkumà, kai neretai per gyvûnà atsiskleidþia daugiau
„þmogiðkø“ savybiø, negu jas perteikia
dvikojai padarai.
Stasys Mostauskis dar tik áþengë á savo brandþiausià kûrybinës raidos tarpsná ir neabejojamai greit mus pradþiugins
naujais paveikslais ir ciklais, kurie ne tik
tæs jau iðryðkëjusias èia aptartas jo kûrybos tendencijas, taèiau ir atskleis daug
naujø ðio talentingo dailininko saviraiðkos briaunø.
Prof. Antanas Andrijauskas
MENAS
Stasys Mostauskis‘ Nostalgia for the Paradise Lost
There is no doubt that Stasys Mostauskis is one of the most intellectual
contemporary Lithuanian painters. In his
paintings he plays skilfully with colouring, abstract forms and lines. His works
are expressive and persuasive. His artistic idiosyncrasy is especially noticeable
in his subtle colourful abstractions; various pictures of meadows spread with
flowers; robust and beautiful women;
and humanised portraits of various animals, mostly cats and dogs.
The sources of his artistic inspiration
are various. His work as an art critic, as
well as humanitarian studies, is one of
them. But perhaps the most influential
and profound source is his childhood
memories and dreams. Both his parents
were forestry officers; therefore, his
childhood was surrounded by the beauties of nature and animals.
Mostauskis is just at the beginning of
his artistic maturity, and there is no
doubt that he will develop further the
mentioned, as well as new, creative tendencies, and will exhilarate us with his
new paintings.
Prof. Antanas Andrijauskas
Stasys MOSTAUSKIS.
Jaunas. 2002. Aliejus,
kartonas. 50 × 35
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
117
STASYS MOSTAUSKIS
Stasys MOSTAUSKIS. Lëlë. 1998. Aliejus, drobë. 55 × 35
118
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
MENAS
Stasys MOSTAUSKIS. Ið ciklo „Aktai“. 1996.
Aliejus, kartonas. 60 × 45
Stasys MOSTAUSKIS. Ið ciklo „Aktai“. 1996.
Aliejus, kartonas. 60 × 40
Stasys MOSTAUSKIS. Ið ciklo „Aktai“. 2003. Aliejus, drobë. 130 × 90
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
119
STASYS MOSTAUSKIS
Stasys MOSTAUSKIS. Ið ciklo „Abstrakcijos“. 2002. Miðri technika. Drobë. 100 × 60
Stasys MOSTAUSKIS. Liûtukas. 1997. Aliejus, kartonas. 75 × 65
120
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
MENAS
Stasys MOSTAUSKIS. Stilingas I. 2003.
Aliejus, kartonas. 40 × 25
Stasys MOSTAUSKIS. Stilingas II. 2003.
Akrilas, kartonas. 40 × 21
Stasys MOSTAUSKIS. Apvalus. 2003. Akrilas, kartonas. 45 × 30
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
121
STASYS MOSTAUSKIS
Stasys MOSTAUSKIS. Sapnuota 1. 2000.
Aliejus, drobë. 80 × 40
Stasys MOSTAUSKIS. Sapnuota 2. 1999.
Aliejus, medþio lenta. 50 × 25
Stasys MOSTAUSKIS. Sapnuota 3. 1993.
Aliejus, kartonas. 40 × 25
Stasys MOSTAUSKIS. Sapnuota 4. 1990.
Miðri technika, kartonas. 40 × 25
122
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
MENAS
Stasys MOSTAUSKIS.
Sapnuota 5. 1990.
Aliejus, medþio lenta. 60 × 40
Stasys MOSTAUSKIS.
Minotauras. 1996. Aliejus,
medþio lenta. 60 × 50
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
123
A L DO N A VASI LI AU S K I E N Ë
Gauta 2005-02-01
Pabaiga. Pradþia „Logos“ Nr. 43
ALDONA VASILIAUSKIENË
Vilniaus universitetas
ARKIVYSKUPAS MEÈISLOVAS REINYS.
JO IDËJAS ÁGYVENDINA
RIETAVO „AUÐROS“ KATALIKIÐKA
VIDURINË MOKYKLA
Archbishop Meèislovas Reinys.
The Auðra Catholic Secondary School in Rietavas
Implements his Ideas
SUMMARY
The Holy See started the process of the beatification of Archbishop Meèislovas Reinys (1884–1953),
a martyr of Lithuania. In the multifarious activity of the archbishop, education occupies an important
place. He disseminated his pedagogical ideas in many articles, and during his work with various organisations of Catholic youth. These ideas are still relevant. Many Catholic schools in Lithuania pay
them great respect. Following the ideas of Reinys, the Auðra Catholic secondary school in Rietavas organises annual conferences for young historians.
R
ietavo „Auðros“ katalikiðkoje mokykloje respublikinës jaunøjø istorikø konferencijos vyksta dvasingumo,
tautiðkumo, dorovës ugdymo aplinkoje.
Tad prisimename M. Reiná, kuris raðë:
„Neuþtenka lietuviams turëti mokyklà,
reikia dar já vesti tinkamoje tautai dva-
sioje. Istorija parodo ir gili psichologinë
analizë patvirtina, kad tautos iðsigimëliai yra ne tik menkos dorinës vertës
þmonës, bet neturi ir dvasios lakumo,
taip didþiai reikalingo mokslinei bei kultûrinei tvërybai“43. Á M. Reinio keltà
dvasingumo svarbà nagrinëjamose kon-
RAKTAÞODÞIAI: arkivyskupas Meèislovas Reinys, Rietavo „Auðros“ katalikiðka mokykla, tikëjimas, dorovë.
KEY WORDS: Archbishop Meèislovas Reinys, the Auðra Catholic school in Rietavas, faith, morality.
124
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
KULTÛRA
ferencijose atsiliepia dvasininkija, savo
dalyvavimu sukurdama tam tikrà aplinkà. Minëtini mokykloje kapelionais dirbæ kunigai Rimvydas Adomavièius, Edgaras Petkevièius, Vytautas Ðiaudvytis,
Kæstutis Balèiûnas. Minëtini ir Rietavo
Ðv. arkang. Mykolo klebonas Egidijus
Jurgelevièius bei Tverø parapijos klebonas Egidijus Zulcas. Jie konferencijas
pradeda maldomis, simbolinës þvakës
uþdegimu, palaiminimu. Iðkilmingumà
ir svarbà konferencijai teikia iðkilmingas
valstybinës vëliavos áneðimas á salæ, visø dalyviø giedamas himnas. Arkivyskupui M. Reiniui bet kokia veikla, o
ypaè pedagoginë, glaudþiai siejosi su
dvasingumu, dorove, taèiau pirmiausia
ji buvo neatsiejama nuo tikëjimo. Tik jis
pats, turëdamas tokius iðugdytus ir iðsiugdytus bruoþus, galëjo paveikti ir kitus. Dvasininkijos dalyvavimas Rietave
organizuojamose jaunøjø istorikø konferencijose – tai arkivyskupo M. Reinio,
mielai dalyvavusio jaunimo veikloje,
(tarkim, ateitininkijoje)44 darbø tæsimas.
Rietavo katalikiðka mokykla itin dëkinga iðeivijoje gyvenusiam dr. prel.
Juozui Prunskui (1907 12 22–2003 04 26),
Roþei Ðomkaitei, Juozui Kojeliui bei seserims Jautakaitëms, parëmusioms ne
vienos konferencijos organizavimà. Be
abejo, paramos susilaukta ir ið vietiniø
rëmëjø. Juk kiekvienas dalyvis buvo ne
tik pamaitintas, bet gavo ávairias knygas, o moksleiviai praneðëjai – padëkø
raðtus… Padëkos raðtai áteikiami konferencijoje dalyvavusioms mokykloms. Uþ
paramà ir pagalbà organizuojant jaunøjø istorikø konferencijas Rietavo ðvietimo, kultûros ir sporto skyriaus vedëja
Lidija Rëkaðienë yra áteikusi Rietavo savivaldybës padëkos raðtus Rietavo katalikiðkajai vidurinei mokyklai, buvusiam
jos direktoriui Vytui Rutkauskui ir dr.
Aldonai Vasiliauskienei.
Renginiø organizatoriai dþiaugiasi
savivaldybës dëmesiu. Konferencijose
aktyviai dalyvauja Rietavo ðvietimo,
kultûros ir sporto skyriaus vedëja Lidija Rëkaðienë, Rietavo savivaldybës meras Antanas Èerneckis, Rietavo miesto
seniûnas Kazimieras Valauskas bei kiti:
taria sveikinimo þodþius, apdovanoja
konferencijos dalyvius. Tarkim, meras
A. Èerneckis ne kartà yra pasidþiaugæs
jaunaisiais istorikais, tikëdamasis, kad
gal ne vienas ið jø taps ir þymiu mokslininku, o ðio mokslo gyslelei átakos turës ir Rietavas.
Neabejotina, konferencijø sëkmæ, mokiniø norà rengti praneðimus inicijuoja ir
uþdega pedagogai. Be jau keliø minëtø
pavyzdþiø, paminëtini istorikai Daiva
Juðkienë, Lidija Rëkaðienë, Raimonda
Katauskienë, Diana Ðadvilienë ir Virginija Þutautaitë (Rietavo mokyklos), Laima Gadeikytë, Renata Puotkalytë ir Algirdas Gedvilas (Kretingos pranciðkonø
gimnazija), Algimantas Juðka (Tverø vidurinë mokykla), Romualda Zubavièienë ir Lilijana Simutienë (Klaipëdos Prano Maðioto vidurinë mokykla), Ona Balkevièienë, Juozas Brazauskas ir Antanas
Vaièikonis (Panevëþio K. Paltaroko katalikiðka vidurinë mokykla), Vilija Vaserytë (Skuodo katalikiðka pagrindinë mokykla), Jurgita Monkuvienë ir Elena Ðidlauskienë (Telðiø V. Borisevièiaus vidurinë mokykla), Gintautë Kazlauskienë
(Þemaièiø Kalvarijos vidurinë mokykla),
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
125
A L DO N A VASI LI AU S K I E N Ë
Angelë Kuzminskienë (Labardþiø pagrindinë mokykla), Juozapas Navickas
(Kauno jëzuitø gimnazija), Asta Jovaiðienë ir Aldona Vasiliauskienë (Vilniaus jëzuitø gimnazija) Juozas Malickas (Vilniaus „Versmës“ vidurinë mokykla).
Á konferencijas atvykæ Respublikos
mokyklø ar gimnazijø istorijos mokytojai taupiai naudoja kiekvienà pertraukëlæ: aptaria opiausias pedagogines problemas, ugdymo klausimus, teikia pasiûlymus bûsimoms konferencijoms bei
jø darbo efektyvumui didinti, diskutuoja apie bûtinø tyrinëti problemø aktualumà, svarbà ir pan. Ir kaip neprisiminti
M. Reinio, raðiusio, kad „tautos gerovë,
aiðku, pareina labai þymioje dalyje nuo
vaikø jaunimo auklëjimo, ásakmiau tariant, nuo pasirinktosios auklëjimo
krypties, kurioje juk bûtinai turi pasireikðti pasirinktieji idealai bei tikslai“45.
Konferencijø metu moksleiviai aiðkinasi, kokia mûsø vieta suvokiant istorijà: ar reikia iðkalti faktus ir gauti gerà
paþymá, ar brandinti savyje tautos iðlikimo, savasties mintá. Þiniø gausa, jei
þmogus nëra dvasiðkai brandus, – þalinga, net kenksminga. Tad bûtina brandinti harmoningà þinojimà, tautinæ savimonæ, nors tai dabartiniame globalizacijos procese tarsi jau ir nebepatogu. Pedagogai svarsto ir kità itin aktualø klausimà – kaip paskleisti kuo platesnæ informacijà apie konferencijà. Kalba apie
bûtinybæ iðleisti skaitytus praneðimus ir
iðsiuntinëti juos po visas Lietuvos mokyklas – tai bûtø nemaþa paskata tyrinëti savo kraðto istorijà, kaupti þinias,
dalyvauti tokiuose renginiuose.
Rietavo „Auðros“ katalikiðkos vidurinës mokyklos organizuojamos, tradici-
126
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
nëmis tapusios jaunøjø istorikø konferencijos liudija, kà gali padaryti keli
þmonës, besirûpinantys savo kraðto,
tautos ir valstybës ateitimi. Mokytojai,
konferencijoms parengdami vis naujus
mokinius, leidþia kuo platesniam moksleiviø bûriui susipaþinti su naujais istoriniais faktais, suþinoti apie kraðtui nusipelniusias asmenybes, puoselëja tëvynës meilës idëjas, pagarbà ir atsakomybæ savo tautos istorijai, ugdo bûsimuosius mokslininkus.
Konferencijos praturtina dalyvius ne
tik mokslo þiniomis, ugdo dvasingumà,
pleèia bendravimà bei bendradarbiavimà. Jos liudija, kad jaunimas, skatinamas patriotizmo bei meilës savo kraðtui,
gali daug nuveikti Tëvynës labui, nes,
pasak M. Reinio, „auklëjimo iðmintis ir
krikðèioniðkoji meilë reikalauja, kad
auklëjime bûtø mielu noru pasitinkami
geri ir kilnûs jaunimo pasiryþimai, kad
jie bûtø auklëjami, kad jie bûtø sunaudojami kaipo motyvai tolimesniems pasiryþimams, pasiaukavimams ir lavinimams“46. Tokios konferencijos itin svarbios moksleiviams: skaitydami savo darbus bei klausydami kitø praneðimø, pasisakymø, klausimø, jie mokosi vieni ið
kitø, gali patikrinti savo gebëjimus, vertinti savo bei kitø darbus, pajusti savo
darbo trûkumus bei vertæ, mokytis diskutuoti. Neatsitiktinai M. Reinys esminiu katalikiðkojo auklëjimo sistemos
bruoþu laikë vitalizmà – gyvybingumà.
Ðv. Jono Bosco auklëjimo sistema jam
buvo ryðkiausias auklëjimo pavyzdys.
Salezieèiø sistemos gyvybingumà lemia
kiekvieno vaiko dvasios galiø atskleidimas ugdant asmenybæ. Knygoje, skirtoje Don Bosco, jau minëtoje pratarmëje jis
KULTÛRA
iðkëlë Ðv. Jono Bosco asmenybës kûrybiðkumà, sumanumà, sugebëjimà derinti
maldà su darbu, þodá su pavyzdþiu.
Ðios konferencijos liudija, kad nepaisant sunkiø ekonominiø sàlygø, yra
mokytojø, gebanèiø uþdegti mokinius
kûrybine ir moksliniø tyrinëjimø ugnele, gauti lëðø atveþti juos á graþø, taèiau tolimà Þemaitijos miestelá, kad èia,
pasisëmæ þiniø ir dvasinës stiprybës,
galëtø jas skleisti tarp bendraamþiø,
skatintø kiekvienà Tëvynës labui áneðti savàjà dalá… Tad ðios tolimame Þe-
maitijos mieste Rietave kasmet vykstanèios jaunøjø istorikø konferencijos
paèios jau tampa savotiðka bûsimøjø
mokslininkø kalve.
Rietavo „Auðros“ katalikiðkos mokyklos kolektyvas, organizuodamas jaunøjø istorikø konferencijas, atlieka didþiulá darbà ugdydamas ir brandindamas bûsimus mokslininkus, dvasingas
asmenybes, sàmoningus katalikus, mylinèius ir gerbianèius savo gimtinës,
valstybës istorijà, ágyvendina arkivyskupo Meèislovo Reinio keltas idëjas.
IÐVADOS
1. Arkivyskupo Meèislovo Reino keltos
problemos, ypaè tikëjimo, dorovës ir
dvasingumo klausimai, aktualios ir
ðiandienà.
2. Jaunimo brandà arkivyskupas áþvelgë plaèioje katalikiðkoje veikloje, kurià jis pats palaikë ir rëmë.
3. Rietavo „Auðros“ katalikiðka vidurinë mokykla per jaunøjø istorikø konferencijas organizuotai átraukia ir kitø Respublikos mokyklø kolektyvus
á plaèià ugdomàjà veiklà.
4. Per deðimtmetá organizatoriai sugebëjo iðplësti konferencijos dalyviø
geografijà.
5. Pasikeitë konferencijø forma – konkursinës konferencijos iðaugo á studijines: plenariniai posëdþiai, darbas
sekcijomis ir kt.
6. Susiformavo vieninga tematika „Tëvynës labui áneðu savàjà dalᅓ (nuo
V konferencijos 1999 m.).
7. Nusistovëjo konferencijø rengimo
laikas – pavasaris.
8. „Auðros“ katalikiðkos vidurinës mokyklos veikla garsinama spaudoje, pirmøjø konferencijø praneðimø
medþiaga parengta atskirais sàsiuviniais.
9. Konferencijø moksliná lygá padeda
kelti studentø (Algirdo Èerniausko,
Mindaugo Lingës) bei mokslininkø
dalyvavimas bei skaitomi praneðimai, susitikimai su LKMA nariais
(A. Damuðiu, J. Damuðiene, A. Liuima SJ, P. Gavënu SDB, A. Vasiliauskiene), kraðtieèiais.
10. Jaunøjø istorikø konferencijø metu ugdomos mokslinës pajëgos – ágyjama
pirminio mokslinio darbo patirties:
• ðaltiniø ieðkojimas,
• darbas su pirminiais ðaltiniais,
• medþiagos rinkimas ir kaupimas,
• sukauptos medþiagos analizë ir
perteikimas,
• mokslinio darbo svarbiausiø
klausimø akcentai,
• ugdomas mokslinis taktas,
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
127
A L DO N A VASI LI AU S K I E N Ë
• mokoma apibendrinti iðklausytus
praneðimus, iðsakyti kritines pastabas, pateikti pageidavimus.
11. Konferencijø metu ugdomi meniniai
gebëjimai: istorine tematika mokiniai
rengia scenos vaizdelius, parodas,
muzikinæ programà.
12. Katalikiðkø, tautiniø principø laikymasis: konferencijos pradedamos
malda, vëliavos áneðimu, Tautos
himnu.
13. Rietavo „Auðros“ katalikiðkoji vidurinë mokykla, vienintelë Respublikoje
jau deðimt metø kasmet organizuodama jaunøjø istorikø konferencijas ir
jomis ágyvendindama M. Reinio keltas idëjas, yra graþus sektinas pavyzdys kitoms Lietuvos mokykloms.
PRIEDAS
RIETAVO „AUÐROS“ KATALIKIÐKOS VIDURINËS MOKYKLOS
ORGANIZUOJAMØ KONFERENCIJØ KAI KURIE FAKTINIAI DUOMENYS47
1995 m. vasario 14–16 d.
I jaunøjø istorikø konferencijos tema:
„Lietuvos valstybingumo raidos bruoþai, nepriklausomybës kovø idealai“.
Dalyvavo 7 mokyklø atstovai: Kretingos
katalikiðka vidurinë mokykla, Plungës I vidurinë mokykla, Rietavo aukðtesnioji þemës
ûkio mokykla, Rietavo katalikiðka vidurinë
mokykla, Rietavo Lauryno Ivinskio vidurinë mokykla, Telðiø 7-oji katalikiðka vidurinë mokykla, Þemaièiø Kalvarijos vidurinë
mokykla.
Perskaityti 6 praneðimai.
1996 m. vasario 14–16 d.
II tarpmokyklinës jaunøjø istorikø konferencijos tema: „Gimtasis kraðtas, jo ðvietëjai, kovotojai uþ laisvæ“.
Dalyvavo 8 mokyklø atstovai: Kretingos
katalikiðka vidurinë mokykla, Kuliø vidurinë mokykla, Plungës I vidurinë mokykla,
Rietavo aukðtesnioji þemës ûkio mokykla,
Rietavo katalikiðka vidurinë mokykla, Rietavo Lauryno Ivinskio vidurinë mokykla,
Telðiø 7-oji katalikiðka vidurinë mokykla,
Þemaièiø Kalvarijos vidurinë mokykla.
Perskaityti 7 praneðimai.
1997 m. vasario 13–16 d.
III jaunøjø istorikø konferencijos tema:
128
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
„Baþnyèios átaka, asmenybiø veiklos atspindþiai mokyklø istorijoje“.
Dalyvavo 10 mokyklø atstovai: Kretingos katalikiðka vidurinë mokykla, Kuliø vidurinë mokykla, Laukuvos gimnazija, Plungës I vidurinë mokykla, Rietavo aukðtesnioji
þemës ûkio mokykla, Rietavo katalikiðka vidurinë mokykla, Rietavo L. Ivinskio vidurinë mokykla, Telðiø 7-oji katalikiðka vidurinë mokykla, Tverø vidurinë mokykla, Þemaièiø Kalvarijos vidurinë mokykla.
Perskaityta 10 praneðimø.
1998 m. vasario 13 d.
IV tarpmokyklinës jaunøjø istorikø konferencijos tema: „Lietuvos valstybingumo raidos bruoþai: praeitis, dabartis, perspektyva“.
Dalyvavo 11 mokyklø atstovai: Kauno
jëzuitø gimnazija, Kretingos katalikiðka vidurinë mokykla, Kuliø vidurinë mokykla,
Plungës I vidurinë mokykla, Rietavo aukðtesnioji þemës ûkio mokykla, Rietavo katalikiðka vidurinë mokykla, Rietavo Lauryno
Ivinskio vidurinë mokykla, Telðiø 7-oji katalikiðka vidurinë mokykla, Vilniaus jëzuitø gimnazija ir Vilniaus „Versmës“ vidurinë mokykla, Þemaièiø Kalvarijos vidurinë
mokykla, Dalyvavo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto II kurso studentas Algirdas
Èerniauskas.
KULTÛRA
Iðklausyti 4 plenariniai (bendri) praneðimai ir 12 praneðimø sekcijose.
1999 m. balandþio 30 d.
V jaunøjø istorikø konferencijos tema:
„Tëvynës labui áneðu savàjà dalᅓ
Dalyvavo 11mokyklø atstovai: Kauno jëzuitø gimnazija, Klaipëdos Prano Maðioto
vidurinë mokykla, Kretingos katalikiðka vidurinë mokykla, Panevëþio K. Paltaroko katalikiðka vidurinë mokykla, Rietavo aukðtesnioji þemës ûkio mokykla, Rietavo katalikiðka vidurinë mokykla, Rietavo Lauryno
Ivinskio vidurinë mokykla, Telðiø V. Borisevièiaus vidurinë mokykla, Tverø vidurinë
mokykla, Vilniaus jëzuitø gimnazija, Vilniaus „Versmës“ vidurinë mokykla.
Iðklausyti 2 plenariniai praneðimai ir 14
praneðimø sekcijose (Su LKMA istorija supaþindino dr. A. Vasiliauskienë).
2000 m. balandþio 28 d.
VI respublikinës jaunøjø istorikø konferencijos tema: „Tëvynës labui áneðu savàjà
dalᅓ
Dalyvavo 13 mokyklø atstovai: Kauno
jëzuitø gimnazija, Klaipëdos Prano Maðioto
vidurinë mokykla, Kretingos pranciðkonø
gimnazija, Kuliø vidurinë mokykla, Panevëþio K. Paltaroko katalikiðka vidurinë mokykla, Rietavo Aukðtesnioji þemës ûkio mokykla, Rietavo katalikiðka vidurinë mokykla, Rietavo Lauryno Ivinskio vidurinë mokykla, Skuodo pagrindinë katalikiðka mokykla, Telðiø V. Borisevièiaus vidurinë mokykla, Tverø vidurinë mokykla, Vilniaus jëzuitø gimnazija, Þemaièiø Kalvarijos vidurinë mokykla.
13 moksleiviø praneðimø ið jø 4 skaityti plenariniame posëdyje ir 9 – dvejose sekcijose.
Kauno jëzuitø gimnazijos parengta vaidybinë pamoka „Lietuvos kelias“ – tai istorijos, literatûros, muzikos, dailës vaidybinë
pamoka, skirta Lietuvos Nepriklausomybës
atkûrimo deðimtmeèiui (mokytoja Ona Zut-
kienë, reþisierë – Audronë Remeikienë) nuo
seniausiø laikø iki ðiø dienø.
Dr. A. Vasiliauskienës praneðimas „Prof.
A. Damuðis – ateitininkijos organizatorius
ir vadovas“, prof. A. Damuðio praneðimas
„Lietuvos rezistencijos sàlygos, aukos ir
viltys“.
2001 m. balandþio 27 d.
VII respublikinës jaunøjø istorikø konferencijos tema: „Tëvynës labui áneðu savàjà
dalᅓ
Dalyvavo 15 mokyklø atstovai: Kauno
jëzuitø gimnazija, Klaipëdos Prano Maðioto
vidurinë mokykla, Kretingos pranciðkonø
gimnazija, Labardþiø pagrindinë mokykla,
Medingënø pagrindinë mokykla, Panevëþio
K. Paltaroko vidurinë mokykla, Rietavo
aukðtesnioji þemës ûkio mokykla, Rietavo
Lauryno Ivinskio vidurinës mokyklos ir
Rietavo katalikiðka vidurinë mokykla,
Skuodo katalikiðka pagrindinë mokykla,
Telðiø V. Borisevièiaus vidurinë mokykla,
Tverø vidurinë mokykla, Þadvainø pagrindinë mokykla, Þemaièiø Kalvarijos vidurinë
mokykla.
Plenariniame posëdyje perskaityti 4 praneðimai ir po 5 praneðimus dvejose sekcijose.
Dr. A. Vasiliauskienës praneðimas „Nusipelniusios mokslininkës – LKMA akademikës“.
2002 m. kovo 8 d.
VIII respublikinës jaunøjø istorikø konferencijos tema: „Tëvynës labui áneðu savàjà dalᅓ
Dalyvavo 11 mokyklø atstovai: Kauno
jëzuitø gimnazija, Klaipëdos Prano Maðioto
vidurinë mokykla, Kretingos pranciðkonø
gimnazija, Panevëþio K.Paltaroko vidurinë
mokykla, Rietavo aukðtesnioji þemës ûkio
mokykla, Rietavo Lauryno Ivinskio vidurinë mokykla, Rietavo „Auðros“ katalikiðka
vidurinë mokykla, Tverø vidurinë mokykla, Vilniaus jëzuitø gimnazija, Vilniaus „Versmës“ vidurinë mokykla, Þadvainiø pagrindinë mokykla.
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
129
A L DO N A VASI LI AU S K I E N Ë
Iðklausyti 9 praneðimai, 3 literatûrinës–
istorinës kompozicijos, Kretingos gimnazijos
moksleiviø koncertas, dr. A. Vasiliauskienës
praneðimas „Prof. P. Dovydaitis ir jaunimas“, pristatyta knyga, skirta P. Dovydaièiui „Akmenuotas patrioto kelias“.
2003 m. Lietuvos intelektualai minëjo arkivyskupo Meèislovo Reinio mirties Vladimiro kalëjime 50-àsias metines, tad jaunieji
istorikai buvo supaþindinti su ðia asmenybe (praneðimà skaitë dr. Aldona Vasiliauskienë).
2003 m. balandþio 12 d.
IX respublikinës jaunøjø istorikø konferencijos tema: „Tëvynës labui áneðu savàjà
dalᅓ
Dalyvavo 8 mokyklø atstovai: Kauno jëzuitø gimnazija, Klaipëdos Prano Maðioto
vidurinë mokykla, Kretingos pranciðkonø
gimnazija, Panevëþio K. Paltaroko katalikiðka vidurinë mokykla, Rietavo „Auðros“ katalikiðka vidurinë mokykla, Rietavo Lauryno Ivinskio vidurinë mokykla, Telðiø vysk.
V. Borisevièiaus vidurinë mokykla, Tverø
vidurinë mokykla.
Iðklausyti 8 praneðimai, 3 kompozicijos, mini spektaklis „Þana D‘Ark – Dievo
árankis“.
2004 m. geguþës 13 d.
X istorikø konferencijos tema: „Tëvynës
labui áneðu savàjà dalᅓ
Dalyvavo 7 mokyklø atstovai: Birþø r.
Papilio pagrindinë mokykla, Labardþiø pagrindinë mokykla, Medingënø pagrindinë mokykla, Panevëþio K. Paltaroko vidurinë mokykla, Rietavo „Auðros“ katalikiðka vidurinë mokykla, Rietavo Lauryno
Ivinskio vidurinë mokykla, Tverø vidurinë
mokykla.
Iðklausyti 5 praneðimai, literatûrinë,
etnografinë ir istorinë kompozicija bei dr.
A. Vasiliauskienës praneðimas „Rietavo
„Auðros“ katalikiðka vidurinë mokykla ágyvendina arkivyskupo M. Reinio idealus“.
Literatûra ir nuorodos
43
44
130
M. Reinys. Lietuvos mokyklø keliais // Lietuvos
mokykla. 1918. I m. Nr. 5–6. P. 98.
A. Vasiliauskienë. Vyskupas Meèislovas Reinys
„Ateities“ þurnalo puslapiuose // Logos. 2002.
Liepa – Rugsëjis. Nr. 30. P. 172–182; Spalis –
gruodis. Nr. 31. P. 170–184; A. Vasiliauskienë.
Vyskupas Meèislovas Reinys „Ateities“ þurnalo
puslapiuose. Arkivyskupo Meèislovo Reinio istoriografinë apþvalga // Logos. 2003. Sausis –
Kovas. Nr. 32. P. 173–183.
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
45
46
47
M. Reinys. Auklëjimo kryptis // Lietuvos mokykla. 1928. Nr. 1. P. 5.
M. Reinys. Lavinimo bei auklëjimo kely // Lietuvos mokykla. 1925. Nr. 1. P. 5.
Priede pateikiamos konferencijø datos, jø
pavadinimai, mokyklø, siuntusiø atstovus á
konferencijas pavadinimai, mokiniø praneðimø skaièius, kiti asmenys, dalyvavæ konferencijoje.
KULTÛRA
Gauta 2005-11-17
VALDAS PRUSKUS
Vilniaus Gedimino technikos universitetas
ANTANAS KAUPAS: ÁÞVALGOS
DËL NACIONALINIO IDENTITETO
IR SOCIALINËS SANTARVËS IÐSAUGOJIMO
Antanas Kaupas: Foresights of the Preservation
of National Identity and Social Concord
SUMMARY
The article deals with the standpoint of Antanas Kaupas (1870–1913), the famous active member of the
Lithuanian Catholic movement of the beginning of the 20th century, a priest, and a sociologist, who
emigrated to the USA because of persecutions from the tsarist authorities, on the preservation of national
identity and social concord. According to Kaupas, the preservation of national identity is the guarantee of
the survival of a nation and an individual and their genuineness. If the identity is lost, both the nation and
the individual are lost. Kaupas considered the survival of a nation as a developing process with two striking dimensions: the first – the ability to develop immunity to foreign hostile and negative influences, doubtful
values and one-day ideas; the second – the ability to accumulate new ideas stimulating social progress and
not contradicting human nature, and after a critical evaluation of them to use them for the spiritual and
material welfare of the nation. Only a nation trying to realise such abilities may advance towards the future
with confidence – to preserve its identity among other nations and present itself to the world.
The best conditions for presentation to the world may be ensured only by the existence of an independent state. Lithuania, in aspiring to independence and total welfare, must “follow its own way” and not
admire radical ideas which may be, according to him, destructive to the country. Only religion and faith
are able to unite people spiritually in this noble deed. So, Lithuanians, according to Kaupas, “must look
for happiness on the Christian base”. Of course, new values and forms of life shall also be accepted. Not
always shall they correspond to the thinking and traditions of the nation. So it is necessary to be ready to
evaluate critically and accept them, and also to perceive the price to be paid for this. This price must
not be too high, an unbearable burden posing a serious danger to the identity of the nation, the preservation of its self-dependence, historical and cultural values and traditions. These ideas declared by
Kaupas have not lost their actuality even today, and have even acquired new meanings.
RAKTAÞODÞIAI: tautinis tapatumas, santarvë, socializmas, socialinë grupë, darbas, nuosavybë, teisingumas.
KEY WORDS: national identity, solidarity, socialism, social group, work, property, justice.
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
131
VALDAS PRUSKUS
ÁVADAS
XIX a. pabaigoje nemaþai lietuviø
kunigø, aktyviø tautinio atgimimo veikëjø, dël caro valdþios persekiojimø buvo priversti palikti tëvynæ. Daugelis iðvyko á JAV. Stengdamiesi èia iðlaikyti
tautinæ savimonæ, steigë parapines mokyklas, statë baþnyèias, rûpinosi lietuviðkos spaudos leidimu. Þinoma, neliko
abejingi ir naujoms socialinëms teorijoms, domëjosi Amerikos demokratija ir
stengësi supaþindinti su jos principais
bei tradicijomis savo tëvynainius ir taip
moraliai bei idëjiðkai paremti tuos, kurie ryþosi iðsaugoti tautiná tapatumà,
prieðintis socialinio radikalizmo idëjoms, XIX–XX a. sandûroje vis labiau
ëmusioms skverbtis á Lietuvà. Toks buvo ir Antanas Kaupas (1870–1913) –
iðkilus XX a. pradþios lietuviø katalikø
veikëjas, palikæs þenklø pëdsakà ne tik
iðeivijos visuomeniniame gyvenime,
aktyviai puoselëjæs tautiðkumo iðsaugojimo idëjas, bet ir aktyvus spaudos darbininkas, intelektualiai oponavæs tuo
metu gan populiariø socialinio radikalizmo bei socializmo idëjø propaguotojams.
Ankstyva mirtis neleido iki galo atsiskleisti A. Kaupo asmenybei, taèiau jo
nuveikti darbai kelia pagarbà, o palaikyti glaudûs ryðiai su garsiais Lietuvos
þmonëmis (J. Basanavièiumi, A. JakðtuDambrausku ir kt.) þadina smalsumà.
Iðlikæ J. Basanavièiaus raðyti A. Kaupui
laiðkai rodo, kaip aukðtai jis vertino ðá
iðeivijos lietuviø veikëjà – uolø tautiðkumo puoselëtojà1. Apie A. Kaupà spaudoje raðyta nedaug. Apie já, minint 85àsias jo mirties metines raðë A. Buðkevièienë2, jis minimas jau mûsø laikais,
1997 m iðleistoje knygoje Ið Lietuvos Filosofijos, sociologijos ir teisës enciklopedijos3.
Deja, iðsamesniø studijø apie ðio iðkilaus katalikø veikëjo veiklà ir jo socialines paþiûras ligi ðiol neturime. Turtingas A. Kaupo archyvas, iðlikæs JAV ir
uoliai Èikagos kazimierieèiø saugomas,
dar laukia tyrinëtojø.
1. A. KAUPO GYVENIMO IR VEIKLOS BRUOÞAI
Antanas Kaupas gimë 1870 m. vasario 1 d. Gudeliuose (dabar Panevëþio r.),
valstieèiø ðeimoje. Ið maþens buvo jautrus, nuovokus, imlus. Mokydamasis
Ðiauliø gimnazijos penktoje klasëje, ástojo á draugijà, kurios nariai platino caro
valdþios draudþiamà literatûrà. Ðeðtoje
klasëje uþ lietuviðkø knygø platinimà ið
gimnazijos buvo paðalintas. 1888 m.
ástojo á Þemaièiø kunigø seminarijà, kuri
1864 m. buvo perkelta ið Telðiø á Kau-
132
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
nà. Nors joje, kaip teigia J. Stakauskas,
ir vieðpatavo M. Valanèiaus ir Anykðèiø
ðilelio autoriaus dvasia, taèiau vadovybë tvirtai laikësi prolenkiðkos orientacijos, pataikavo lenkø ðovinizmui ir jo
kultûrinëms aspiracijoms4. Simpatijø lietuviðkajam sàjûdþiui nerodë ir tuometinis seminarijos rektorius (1888–1899)
G. Cirtautas.
Klierikø patriotizmà lietuviø kalbos
paskaitomis stiprino kalbininkas Kazi-
KULTÛRA
mieras Jaunius. Tautiðkai nusiteikæ klierikai laikësi poþiûrio, kad kunigas, norëdamas gerai atlikti pareigas, turi bûti
patriotas, jam turi rûpëti Lietuvos ateitis ir visuomeniniai reikalai. Tam jis turás rengtis ið anksto, kad pradëjæs kunigauti, galëtø rasti bendraminèiø. Seminarijoje besimokanèio J. Tumo-Vaiþganto iniciatyva 1888 m. èia ákuriama slapta organizacija, kuri po metø reorganizuojama á Ðv. Kazimiero draugijà. Jos nariu tapo ir A. Kaupas. Draugijos nariai
skaitë ir platino Auðrà, Varpà, Tëvynës
sargà, Þinyèià, domëjosi socialinio gyvenimo klausimais, rûpinosi lietuviðkos religinës spaudos reikalais. Seminarijos
vadovybë nemëgo rizikuoti, buvo atsargi, todël ádëmiai stebëjo klierikus ir uþ
menkiausius prasikaltimus ðalindavo ið
seminarijos. Á nemalonæ pateko ir A.
Kaupas. Po dvejø metø uþ susiraðinëjimà su seminarijos vadovybei átartinais
gimnazijos laikø draugais ir uþ kratos
metu aptiktà draudþiamà literatûrà jis ið
seminarijos buvo paðalintas.
A. Kaupas iðvyko á Peterburgà, aktyviai dalyvavo lietuviø studentø draugijos rengiamose diskusijose visuomeninio, kultûrinio bei dvasinio gyvenimo
klausimais. Apie tà laikotarpá savo autobiografijoje A. Kaupas raðë: „Mëgom
daug filosofuoti apie viskà: evoliucijà,
revoliucijà, socializmà <...>, prisiklausiau visko. Apie visokius „izmus“ galëjau ðnekëti kaip ir kiekvienas studentas,
nors jø ir gerai nesupratau“5.
Po metø gráþæs á Kaunà dirbo repetitoriumi ir savarankiðkai rengësi gimnazijos aðtuntos klasës kurso egzaminams. 1892 m. vasario mënesá bute, ku-
riame A. Kaupas nuomojosi kambará,
policija per kratà rado draudþiamos lietuviðkos literatûros. Buto ðeimininkas
pateko á kalëjimà, o nuomininkui buvo
patarta palikti Kaunà. A. Kaupas gráþo
á tëviðkæ. Pastebëjæs, kad yra policijos sekamas, draugø patartas ir suðelptas
emigravo á JAV.
1892 m. rugpjûèio 26 d. atvyko á Èikagà – tuometiná didelá lietuviø emigrantø centrà. Kurá laikà dirbo gyvuliø
skerdyklose. Netrukus gavæs vietos lietuviø paramà – sutikimà mokëti uþ
mokslà, ástojo á lenkø kunigø seminarijà Detroite. Seminarijos rektorius J. Buchaèevskis ávertino jaunuolio literatûrinius sugebëjimus ir ëmësi já globoti.
Nors ið Þemaièiø kunigø seminarijos vadovybës buvo gauti neigiami atsiliepimai, A. Kaupas 1896 m. geguþës 6 d.
buvo áðventintas kunigu.
Beveik metus klebonavo Wiles-Barre mieste, o 1897 m. buvo paskirtas lietuviø parapijos Krentono mieste klebonu.
1907 m. persikëlë á Pitstonà. Áveikæs didelius finansinius sunkumus, èia pastatë
mûrinæ baþnyèià ir ákûrë parapinæ mokyklà lietuviø vaikams. Èia ir pats dëstë
tikybà, Lietuvos istorijà. 1912 m. gráþo á
Èikagà. Iðsekintas sunkios ligos (gerklës
vëþio) 1913 m. spalio 27 d. mirë.
A. Kaupas buvo vienas þymiausiø to
meto lietuviø veikëjø JAV. Jis gerai paþino Amerikos lietuviø gyvenimà ir visuomeninæ veiklà, padëjo steigti ávairias
organizacijas ir draugijas. 1899 m. kartu
su kunigu A. Miluku ákûrë Motinëlës
draugijà, kurios tikslas – gaivinti ir iðlaikyti lietuvybæ Amerikoje, padëti Lietuvai
iðsikovoti þodþio, spaudos, tikëjimo laisLOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
133
VALDAS PRUSKUS
væ, nepriklausomybæ. Vëliau ásteigë Katalikø tiesos draugijà, kuri rûpinosi katalikiðkos pasaulëþiûros gynimu ir skleidimu. 1910 m. kartu su kitais organizavo
Amerikos lietuviø kunigø sàjungà.
Nors buvo impulsyvaus bûdo, A. Kaupas turëjo autoritetà, buvo gerbiamas.
J. Tumas-Vaiþgantas apie já yra taip atsiliepæs: „Grynas, plaèiø nuomoniø liberalas, mokytas sociologas, su laisvamanybe ar bedievybe, kas tà patá reiðkia, kovoja institucijà statydamas prieð institucijà, organizacijà prieð organizacijà. Asmenis gerbia, jø neuþlieèia, nekolioja,
neþemina“6.
A. Kaupo nuoðirdumas, geranoriðkumas, pastangos suprasti kitokiø paþiûrø
þmones, neatstumti nuo Baþnyèios abejojanèiø, tas savotiðkas „liberalizmas“
imponavo daugeliui, todël nenuostabu,
kad jis net du kartus buvo renkamas Lietuviø katalikø susivienijimo JAV prezidentu, ávairiø draugijø valdybø nariu.
Gyvendamas JAV, nesiliovë domëjæsis Lietuvos socialiniu, politiniu bei kultûriniu gyvenimu. 1909 m. tuomet dar
kunigo Jurgio Matulaièio iniciatyva
suorganizuotiems kunigø socialiniams
kursams Kaune atsiuntë referatà Lietuviø iðeivystë Amerikon. Ðis praneðimas,
kaip ir kiti skaitytieji praneðimai, buvo
iðspausdintas Draugijoje7.
Nuo 1910 m. A. Kaupas buvo Lietuviø mokslo draugijos Vilniuje narys ir aktyvus jos rëmëjas. Ið Amerikos lietuviø
rinko lëðas Lietuviø mokslo ir Lietuviø dailës draugijoms8, Kaune ásteigtam katalikø
knygynui siuntë literatûrà ir periodinæ
spaudà.
Ið to meto JAV lietuviø A. Kaupas iðsiskyrë ðviesiu protu, geru iðsilavinimu,
134
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
apsiskaitymu, gebëjo graþiai, sklandþiai
ir visiems suprantamai raðyti. Veikiai,
pasak Vaiþganto, „pasidarë pirmuoju
tarp lygiø“. Nebuvo dogmatikas. Laikësi poþiûrio, kad „ne tik Biblija, bet ir
veikalai tokiø proto milþinø, kaip Aristotelis, Platonas, Dantë, Servantesas,
Ðekspyras, Gëtë ir kiti klasikai, privalo
bûti þinomi kiekvienam apsiðvietusiam
inteligentui“9. Taip pat ir kunigui. Verta dëmesio gali bûti ir kitokia nuomonë. Todël laiðke, raðytame Draugijos redaktoriui A. Jakðtui, jis siûlo spausdinti
ne tik katalikiðkø, bet ir kitokias nuomones reiðkianèiø svarbiausiø laikraðèiø turinius10. A. Jakðtui sutikus, Draugijoje
imta skelbti Lietuvos ûkininko ir Vilties
apþvalgas.
Savo ruoþtu ir pats A. Kaupas siuntinëjo Draugijai þymiausiø JAV laikraðèiø
The Arena, The Independent, The literary digest apþvalgas, recenzavo garsiø to meto sociologø ir ekonomistø (J. Mackay,
J. A. Dewe, W. Graham, J. Husslein) veikalus, raðë Laiðkus ið Amerikos. Èia jis supaþindino Lietuvos visuomenæ su JAV
socialiniu ir politiniu gyvenimu, aiðkino
demokratijos teigiamybes. Apie Amerikos lietuviø gyvenimà jis raðë ir Vilniaus
þiniose, Viltyje, bendradarbiavo Vienybëje lietuvninkø, Þemaièiø ir Lietuvos apþvalgoje, Tëvynës sarge, Ryte, Tëvynëje, Dirvoje, Garse, Þvaigþdëje. Daþniausiai pasiraðinëdavo slapyvardþiais: A-as, A. K.,
A. A. K., An-Ka, A. K-as, Selimas, Karvojus, Patrimpas, Amerikos kunigas.
Antra vertus, su Lietuvos reikalais
stengësi supaþindinti ir amerikieèius. Raðë straipsnius apie „tautos vargus po rusø valdþia“ á átakingus leidinius The
North American Review ir The Independent.
KULTÛRA
Be to, straipsnius apie Lietuvà ir Amerikos lietuvius A. Kaupas raðë ir anglø
kalba leidþiamai Katalikø enciklopedijai.
Taip daryti ragino ir savo tëvynainius
Lietuvoje11. Iðleido dvi publicistiniø
straipsniø knygas: Pergyventos valandos.
Karvojaus laiðkai (1906) ir Patrimpo laiðkai
(1907). Iðvertë groþinës literatûros veikalø (H. Sienkevièiaus Tvanas, t. I–II, D. De-
fo Robinzonas Krusius, arba pasekmës nepaklusnumo, R. Stivensono Iþdø sala), paraðë originaliø kûriniø. Þinoma jo apysaka Ieðkok aukso ðirdyje, paskelbta Tëvynës
sarge (1901). 1907 m. redagavo Katalikø
draugà, 1909–1913 m. – Draugà. Neliko jis
abejingas ir socialiniams klausimams,
kurie tuo metu buvo plaèiai diskutuojami visuomenëje.
2. SOCIALINËS NUOSTATOS IR ÁÞVALGOS
A. Kaupà labiausiai domino dvi
problemos – kaip pasiekti socialinæ santarvæ ir kaip iðsaugoti tautiná tapatumà.
Joms ir skyrë daugiausia dëmesio pateikdamas savitas áþvalgas.
Apie A. Kaupo socialines áþvalgas
bei nuostatas galima spræsti ið veikalø
Socializmo silpnos pusës (1903), Evoliucija, ne revoliucija (1907), Patrimpo laiðkai,
taip pat ið straipsniø spaudoje. Pats
A. Kaupas domëjimàsi socialine problematika aiðkina taip: „Paþinau gyvenimà
toká, koks jis yra, o ne toká, koks turëtø
bûti. Buvau arti susitikæs su studentais,
bedieviais, socialistais, anarchistais, teroristais, darbininkais, kapitalistais, inteligentais, tamsuoliais. Pats dirbau pjovyklose, maèiau, kaip kiti dirba dirbtuvëse
ir kasyklose. Du kartus buvau seminarijoje, kurioje susipaþinau su Katalikø
Baþnyèios mokslu, gyvenau tarp darbininkø, o dabar gyvenu ið darbininkø.
Taigi tokios klasës pastangos pagerinti
savo bûvá man ypatingai rûpi“12.
Stengdamasis suprasti, kokiais bûdais þmogus, pelnantis duonà savo rankø darbu, galëtø pasiekti socialiai saugesná ir geresná, þmogaus vertà gyveni-
mà, A. Kaupas studijuoja ne tik tradicinës Katalikø Baþnyèios socialiná mokslà, bet ir tuo metu populiarias JAV socialines bei ekonomines koncepcijas.
Autobiografijoje jis raðë: „Pradëjau skaityti Bonar’o, Gide, Seligman ir kitø ekonomistø veikalus. Pas Gide radau paminëtà socializmo doktrinà, kuri man patiko. Taèiau susipaþinæs arèiau, pamaèiau, kad be sociologijos paþinimo nieko nepadarysi. Tad griebiausi uþ
Ward’o, Ross’o, Blackmar’o, Gidings’o ir
kitø sociologø raðtø“13.
Didþiausià átakà A. Kaupo socialinëms nuostatoms padarë solidarizmo
koncepcija, kurià tuo metu JAV propagavo psichologinës pakraipos sociologai
A. Rosas ir F. Gidingsas, leidæ Èikagoje
sociologijos darbø þurnalà (American
Journal of Sociology). 1895 m. pasirodë
garsusis F. Gidingso veikalas Sociologijos pagrindai, o po metø – S. Pateno knyga Socialiniø jëgø teorija. Ðie sociologai
savo darbuose rëmësi organinës mokyklos atstovo pozityvisto H. Spenserio idëjomis. Jo veikalas Sociologijos pagrindai
(1876) buvo uoliai studijuojamas Vakarø Europos ðaliø universitetuose (ypaè
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
135
VALDAS PRUSKUS
Vokietijoje), taip pat JAV. Kuo sociologus traukë H. Spenseris?
Pirmiausia jis teigë, kad visuomenë
panaði á biologiná organizmà. Visuomenës raidos dësniai neva tokie pat kaip
gyvo organizmo. Kaip biologinio organizmo ávairûs organai darniai veikdami
atlieka bûtinas organizmo raidos funkcijas, taip ir socialinio kûno, t.y. visuomenës, ávairios þmoniø grupës atlieka skirtingas socialines funkcijas ir, harmoningai tarpusavyje bendradarbiaudamos,
lemia normalià visuomenës raidà.
Ði H. Spenserio propaguojama socialinio solidarizmo idëja rado ypaè palankià dirvà JAV. XIX–XX a. sandûroje JAV
iðgyveno pereinamàjá laikotarpá ið agrarinës visuomenës á industrinæ. Individualus fermeris virto miestieèiu. Mokslo ir technikos laimëjimai ir jø praktinis
diegimas këlë optimizmà – visuotinës
gerovës visuomenë pamaþu darësi realybe. Atrodë, kad Jungtinëse Valstijose
ágyvendinama tai, kà skelbë socialistai.
Tai patvirtino mintá, jog visuotinæ gerovæ galima pasiekti tik sutartinai dirbant,
o ne kovojant. Gerovës garantas – vidutinis pilietis, o ne viena kuri ið dviejø
prieðiðkø klasiø. Kuo daugiau bus vidutiniø pilieèiø, tuo greièiau bus realizuotas socialinis idealas.
Siekti gerovës nëra paprasta. Reikia
pasiaukojamai dirbti ir gebëti rasti kompromisà. Taigi, ne tarpusavio kova, o
ieðkant kompromisø galima eiti socialinës paþangos keliu.
Gerai susipaþinus su ávairiomis socialinëmis grupëmis, jø poreikiais, galima
valdyti ir visuomenëje vykstanèius procesus, o svarbiausia – iðvengti dideliø so-
136
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
cialiniø sukrëtimø, revoliucijos, kurià,
kaip neiðvengiamà klasiø kovos iðdavà,
pranaðavo socialistai. Todël amerikieèiø
sociologai (ypaè F. Gidingsas) daugiausia studijavo ávairiø socialiniø grupiø gyvenimo bûdo ypatumus, kurie gali bûti
prieðtaravimø tarp jø prieþastis.
A. Kaupui patiko JAV sociologø pastangos geriau paþinti ávairiø socialiniø
grupiø nuotaikas, visuomenëje vykstanèius procesus, kad bûtø galima iðvengti
prieðtaravimø, sukelianèiø socialinius
konfliktus. „Tik pripaþástant solidariðkumà visø draugijos sluoksniø, atsiras pasaulyje lygsvara, o drauge ir ramybë“, –
teigë A. Kaupas14. Jis tapo karðtu solidarizmo idëjø propaguotoju ir gynëju. Juolab kad ðios idëjos buvo artimos ir popieþiaus Leono XIII enciklikos Rerum novarum (1891) dvasiai.
Remdamasis amerikieèiø sociologø
J. Dilio ir L. Vardo knygoje A test book of
sociology iðdëstytais teiginiais, A. Kaupas
toliau klausia: „Argi nëra panaðumo
tarp þmogaus kûno ir gerai organizuotos draugijos? Galva, akys, burna, rankos, pilvas, kojos ir t.t. juk turi analogijas draugijoje! Kaip kûno sànariai priklauso viens nuo kito ir viens be kito apsieiti negali, taip ir atskiri þmonës, sudarantys draugijà, nepaisant to, ar kurie
màsto, ar kurie valdo, ar kurie dirba ir
maitina visus kitus, – visi jie viens be kito apsieiti negali, visi priklauso viens
nuo kito“15. Nors atskiros grupës visuomenëje atlieka skirtingas funkcijas, bet
jos narius veikia tos paèios dvejopos jëgos – fizinës ir dvasinës. Fizines jëgas
A. Kaupas skirsto á ontogenetines ir filogenetines. Ontogenetinës neleidþia þmo-
KULTÛRA
gui numirti badu, nes reikalauja, kad jis
dirbtø ir pelnytø sau duonà. Filogenetinës jëgos, pasak A. Kaupo, reikalauja,
kad þmonës mylëtø vienas kità ir pratæstø rasës ir tautos gyvybæ. Prie dvasiniø
jëgø jis priskiria sociogenetines. Svarbiausi poþymiai – meilë, altruizmas ir
uþuojauta, „ðie jausmai riða þmones krûvon“16, verèia siekti doros, gërio ir tiesos.
Ypaè svarbi meilë, galinti keisti þmogø,
jo orientacijas ir veiksmus.
Fiziniø ir dvasiniø jëgø realizavimosi sàlyga – darbas ir nuosavybë. Abi
ðios jëgos, veikdamos viena kità þmoguje, kartu ir visuomenëje, sukuria tam
tikrà pusiausvyrà ir tvarkà. Bet ði tvarka nëra amþina, nes visuomenei, kaip ir
kiekvienam gyvam organizmui, bûdinga dinamika, kitimas, tobulëjimas. Visuomenë, bûdama socialinis organizmas, prisitaikydama prie naujø aplinkybiø, pamaþu keièia savo formà, bet ne
paèià struktûrà, kurià lemia amþinos ir
pastovios ontogenetinës, filogenetinës ir
sociogenetinës jëgos. Vadinasi, visuomenë kisdama neturi griauti struktûrø,
joje atsirandanèios naujovës turi „ne
griauti vietinius atsiekimus, bet juos tobulinti“17. Taigi kiekvienoje visuomenëje slypi potencinës galimybës tobulëti,
nes èia „vieðpatauja amþina kova tarp
ávairiø spëkø“, „kiekviena galybë susiduria su pasiprieðinimu“ ir, já áveikdama, juda á prieká. Tai procesas, kuris
keièia visuomenës gyvenimo formas.
Logiðkai kyla klausimas: nuo ko priklauso visuomenës evoliucijos procesas?
Pasak A. Kaupo, socialinës struktûros
„gerumas ir tobulybë priklauso nuo
draugijos spëkø iðsilavinimo“18. Kitaip
tariant, nuo þmoniø sàmonës tobulumo,
kurá rodo tai, kaip suvokiami ir vykdomi Dievo ásakymai. Tobula þmoniø sàmonë skatins tobulinti visuomenës
struktûrà priimant teisingus ástatymus,
o jie maksimaliai sumaþins ávairiø socialiniø sluoksniø prieðtaravimus ir ágyvendins aukðèiausià socialinës darnos
principà – sinergijà, t.y. visiðkà prieðingø socialiniø grupiø tarpusavio supratimà, jø harmonijà.
Taigi geresnio gyvenimo formos yra
pasiekiamos ne akla kova vienø su kitais, bet bendru darbu, atsiþvelgiant á visø socialiniø grupiø interesus. Prieðtaravimai (konkurencija) tarp socialiniø grupiø yra natûralus dalykas. Ir netgi pageidautinas – jie skatina visuomenæ þengti á
prieká paþangos link. Taèiau ðie prieðtaravimai neturëtø bûti pernelyg dideli.
Todël bûtina ieðkoti prado, kuris þmones
jungtø, o ne skirtø. Tokiu pradu A. Kaupas laikë norà turëti nuosavybës. Tai
esanti prigimtinë þmogaus teisë. Todël
nuosavybës siekimà reikia gerbti.
Remdamasis popieþiaus Leono XIII
enciklika Rerum novarum, A. Kaupas teigia, jog nuosavybë þmogui pirmiausia
reikalinga tam, kad jis galëtø aprûpinti
ðeimà ir garantuoti sau ir savo vaikams
socialiná saugumà. Be to, nuosavybë
þmogui svarbi ir psichologiniu poþiûriu.
Ji reikðmingas veiksnys, lavinantis ir individualizuojantis þmogaus charakterá,
padedantis iðsiugdyti tokias savybes
kaip pastovumas, iðmanymas, atsargumas, „kadangi nuosavybæ reikia saugoti ir rûpintis jàja“19. Taigi nuosavybæ,
kaip ir gyvybæ, laikydamas prigimtine
þmogaus teise, A. Kaupas teigë, kad
valstybës pareiga yra jà visokeriopai
ginti ir saugoti. Kartu pabrëþë, kad nuoLOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
137
VALDAS PRUSKUS
savybë savininkui uþkrauna ir tam tikras pareigas visuomenës atþvilgiu. Bëda,
kad ne visi jas dorai atlieka. A. Kaupas
grieþtai skyrë smulkøjá verslininkà (kapitalistà savininkà) nuo stambaus monopolisto. Smulkusis verslininkas pats
samdo darbininkus, organizuoja gamybà, rûpinasi produkcijos realizavimu.
Kaip tik tai ir suteikia jam teisæ gauti
pelno dalá. Ði dalis esanti teisëta, nes tai
ið esmës yra mokestis uþ gamybos priemoniø amortizavimà, taip pat uþ gamybos organizavimà bei rizikà konkurencijos sàlygomis. Atvirkðèiai, pelno, kurá
gauna monopolistas, pasak A. Kaupo,
pateisinti negalima. Jo nuomone, monopolistas gauna pelnà neteisëtai, nes pats
gamybos neorganizuoja (tai atlieka samdomi valdytojai). Svarbiausia, kad turëdamas tam tikrø prekiø gamybos monopolá, visuomenei ne tarnauja, o diktuoja savo sàlygas: verèia gaminius pirkti
didelëmis kainomis.
JAV ekonominiame gyvenime vis labiau ásigalint monopolijoms, A. Kaupas
nurodë to proceso dvejopus padarinius
visuomenei: viena vertus, jos leidþia „palengvinti ir padauginti produkcijà naudingø daiktø ir per tai sumaþinti jø vertæ“20, kita vertus, stiprina konkurencijà ir
didina bedarbiø gretas. Taèiau ðiuos
prieðtaravimus, pasak A. Kaupo, galima
áveikti taikiu bûdu: valstybë ástatymais
turi labiau kontroliuoti monopolijø veiklà, ypaè susijusià su darbininkø uþimtumu. Toliau jis priduria, kad JAV taip ir
daroma: nesilaikantys ástatymø „trestai
persekiojami, geleþinkelio kompanijos
baudþiamos, korporacijos varþomos“21.
Valstybës priemonës, kuriomis siekiama
uþtikrinti efektyvesnæ darbininkø ekono-
138
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
minæ bei socialinæ saugà, maþinti socialinius prieðtaravimus didinant profesiniø
sàjungø galià ir teises, rodanèios, kad
prasidëjo taikus visuotinës gerovës visuomenëje kûrimasis. Jis vylësi, kad ir
Lietuva galësianti pasiekti gerovæ vien
evoliucijos, o ne revoliucijos bûdu. 1905–
1907 m. revoliucija Lietuvoje A.Kaupui
atrodë netinkama priemonë gyvenimui
pagerinti. Socialistø revoliucinis optimizmas ir jø skelbtoji griaunamoji revoliucijos nuostata jam buvo nepriimtina. Joje jis nematë konstruktyvaus kuriamojo
prado, o „su griaunanèiais veiksniais sutarties negali bûti“.
Itin didelá nerimà A.Kaupui këlë tai,
kad socialistai norá sugriauti „ypatingas
gyvenimo formas, susiklosèiusias ne
ðimtmeèiais, o tûkstantmeèiais“22, t.y.
pirmiausia panaikinti privatinæ nuosavybæ. Gamybos priemoniø suvisuomeninimas (pagrindinis socialistø reikalavimas) socialiniam teisingumui ágyvendinti yra tik socialinis politinis aktas. Ir
ðis aktas pats savaime nieko negali gaminti. Gali gaminti tik suinteresuotas
laisvas þmogus. O socializmas nepripaþásta þmogui jokiø prigimtiniø teisiø,
„visos teisës, kokias þmogus gali turëti, pareina nuo valstybës“23. Ji kiekvienam þmogui skirianti tam tikrà vaidmená ir vietà. Taigi þmogus yra visiðkai
pavaldus valstybei. Esant tokiai situacijai, valstybë, aiðku, gali pristatyti darbininkà „prie tokio darbo, kokio jai reikës“24, bet ji negalës priversti þmogaus
naðiai dirbti.
Rodyti iniciatyvà neskatins ir socialistø skelbiamas darbo uþmokesèio lygiavos principas, nes þmogus nenorës
„iðradinëti maðinø“, kai „ið savo iðradi-
KULTÛRA
mo neturës jokio pelno“25. Taigi socializmas, A. Kaupo nuomone, nors ir geba
valdyti þmogø, taèiau bejëgis suþadinti
jo kûrybines galias, asmeninæ iniciatyvà.
O kai jos nëra, randasi monotonija ir
stagnacija.
Antra vertus, visuomenës gyvenimui
reglamentuoti ir kontroliuoti reikës iðorinës prievartos – didelio biurokratinio
aparato. Priþiûrëdamas, kaip visuomenës nariai atlieka jiems pavestas pareigas, ir skirdamas atlyginimà uþ atliktà
darbà, ðis biurokratinis aparatas valstybëje ágis vis didesnæ galià ir valdþià. Taip
pamaþu ir visa valstybë, pasak A. Kaupo,
taps „valdoma biurokratø kastos“26.
Toks visuomenës sutvarkymo modelis, kai valstybës maðina mechaniðkai reguliuoja ne tik gamybà, bet ir þmoniø
reikalus nepaisydama jø norø, demokratijos principus propagavusiam A. Kaupui, aiðku, buvo nepriimtinas. Taèiau
kartu jis gerai suprato, kad socializmas,
jo skelbëjø lûpomis þadantis greità „rojø þemëje“, randa ir savø ðalininkø. Tai
parodë ir 1905–1907 m. revoliucijos ávykiai Lietuvoje. Todël jam rûpëjo nustatyti, kokià realià socialinæ bazæ ir visuomenës paramà turi socialistai (bolðevikai).
Lietuvos bolðevikai (V. Kapsukas,
Z. Angarietis), remdamiesi K. Marksu,
teigë, kad pagrindinë visuomenës jëga,
kuria galima remtis, esàs darbininkø
luomas. O koks yra tas darbininkø luomas Lietuvoje? Pasak A. Kaupo, darbininkija silpna. Kauno gubernijoje gyvena 1,5 mln. gyventojø. Ið jø tik 8 tûkst.
darbininkø, o ir tie patys daugiausia kitatauèiai – lenkai ir rusai. Jie neatspindi
visos visuomenës interesø, nes sudaro
maþumà, o jø vardu skelbiami idealai
dar nëra visos tautos idealai. Be to, juos
skelbia „nebaigæ mokslo studentai, gerai
neiðmanantys darbininkø reikalø, gimnazistai ir jauni ûkininkai, o ne patys
darbininkai“27. Darbininkija tuo metu
dar menkai suvokë savo luomo interesus, greièiau juos Lietuvos socialdemokratai (bolðevikai) átraukë á revoliucijà
kaip priemonæ savo tikslams pasiekti.
Kaip bolðevikams pavyko tai padaryti, A. Kaupas aiðkino remdamasis JAV
sociologo A. Roso teorija, iðdëstyta knygoje Visuomenës psichologija. Pasak A. Roso, daugelis dalyvauja visuomeniniuose
judëjimuose ne sàmoningai, o pasidavæ
minios instinktui. Miniai neva daro átakà pavieniai demagogai, dël to minios
sàjûdþiai yra visuomenei pragaiðtingi
kaip ir kiekviena epidemija. Minia, sako
A. Kaupas, „pradeda jausti vienaip ne
dël to, kad gerai suprastø, kà jauèia, bet
dël to, kad yra uþsikrëtæ viens nuo kito“.
Minia neprotauja. Ji klauso „tiktai tø, kurie ðneka jiems á ðirdá, o ne á protà“28. Tokie ðnekëtojai miniai „á ðirdᓠir buvæ bolðevikai. Taèiau toji minia nebuvo stipri
ir átakinga jëga.
Darbininkai, sudaræ Lietuvos gyventojø maþumà, vaidino menkà vaidmená ðalies visuomenës gyvenime. Lietuva
tuo metu buvo ið esmës valstieèiø tauta – pramonë menkai iðplëtota, ji buvo
daugiausia kitatauèiø savininkø rankose. Todël proletariato idealai, kuriuos
darbininkø vardu skelbë bolðevikai, nebuvo visos lietuviø tautos idealai, kaip
kad tikëjosi V. Kapsukas. Visos tautos
idealas tuo metu buvo Lietuvos nepriklausomybës siekis. O bolðevikø strateginis tikslas – privaèios nuosavybës panaikinimas pasauliniu mastu. Todël LieLOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
139
VALDAS PRUSKUS
tuvos nepriklausomybës jie nelaikë svarbiu dalyku, nes ið esmës vadovavosi tik
klasiniu poþiûriu, proletariato pasaulinio iðvadavimo idëja. Pasaulinës revoliucijos idëjà skelbë ir V. Kapsukas. Jam
atrodë, kad, visiems Lietuvos gyventojams tapus proletarais ir iðnykus klasiø
skirtumams, iðnyks ir skirtumas tarp lietuvio, þydo, lenko, ruso, t.y. tautos iðtirps pasauliniame internacionale. Neigdamas tautinio savitumo svarbà, jis ragino lietuviø darbininkus vadintis ne
lietuviais, o tiesiog proletarais, kad galëtø greièiau ásijungti á pasaulinio proletariato gretas.
Suprantama, kad tokià pozicijà grieþtai kritikavo lietuviø katalikø veikëjai,
kovojæ dël Lietuvos nepriklausomybës.
A. Kaupas savo ruoþtu nurodë, kad
V. Kapsukas, prisiskaitæs K. Markso raðtø, aklai kartoja jø teiginius, „Lietuvos
reikalus vertina per dogmø prizmæ“29,
nors ðios dogmos prieðtarauja tikrovei.
Tiesa, tautos bunda, bet jos nenori iðnykti internacionale. Atvirkðèiai, ir maþiausia tautelë ieðko lygiø teisiø su kitomis“30. Tik to nenori suprasti bolðevikai, nes jiems rûpi ne tauta, o tik „vienatinai socializmas“.
Taigi socializmas Lietuvai nepriimtinas ne tik kaip prieðtaraujantis þmogaus
prigimèiai, pajungiantis já valstybei,
prieðingas pagrindiniam lietuviø tautos
nepriklausomybës, savarankiðkos valstybës atkûrimo siekiui, bet ir keliantis
grësmæ tautos tapatumo iðsaugojimui.
Tautinio tapatumo iðsaugojimo problema A. Kaupui ypaè rûpëjo.
Tapatumo iðsaugojimas – tautos ir
individo iðlikimo pagrindas, jo autentiðkumo garantas. Praradus tapatumà,
140
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
nyksta ir individas, ir tauta. Tautos iðlikimà A. Kaupas suprato kaip procesà,
kuriame ryðkûs du veiksniai: pirma, gebëjimas iðsiugdyti atsparumà svetimoms
neigiamoms átakoms, abejotinoms vertybëms bei vienadieniams idealams ir,
antra, gebëjimas akumuliuoti naujas idëjas, kritiðkai jas ávertinti ir panaudoti savo tikslams – tautos dvasinës ir materialinës gerovës labui.
Tik tauta, kuri ugdo ðiuos gebëjimus,
gali dràsiai þvelgti á ateitá – iðlikti ir teigti save pasauliui. Geriausias sàlygas
teigti save pasauliui gali sukurti nepriklausoma valstybë. Todël kovà dël nepriklausomybës A. Kaupas laikë svarbiausiu tautos uþdaviniu. Jis jautë, kad
ði kova bûsianti ilga ir nelengva. 1907 m.
Patrimpo laiðkuose jis raðë: „Að neabejoju, kad, atsiradus Maskolijoje pilnai liuosybei, rusai norës ir toliau bûti vieðpataujanèia tauta, o maþesnëms tautoms
vis tiek reikës kovoti uþ savo bûvá ir uþ
savo teises po senovei. Kiekviena tauta
norës valdyti savo kraðte savaip, bet rusai tvirtins, kad paskirstymas Maskolijos á autonomiðkas respublikas susilpnins vieðpatijà, ir prieðinsis tokiam sutvarkymui“31. (Ðios áþvalgos pasirodë
pranaðiðkos.)
A. Kaupas neabejojo, kad tikslas, kurio siekia lietuviai, – atkurti tautinæ valstybæ – yra realus, bet tam bûtina tautos
vienybë. Bet kuris susiskaldymas – ideologinis ar klasinis – bûsiàs naudingas tik
Lietuvos prieðams. Kartu jis pripaþino,
kad Lietuva, siekdama nepriklausomybës ir visuotinës gerovës, turinti „eiti
nuosavais keliais“, pernelyg nesiþavëti
radikaliomis idëjomis, kurios „tiktai pragaiðtá neða kraðtui“. Tokiomis idëjomis
KULTÛRA
jis laikë liberalizmà, socializmà ir nihilizmà. Kilniam þygiui þmones gali dvasiðkai burti tik religija, tikëjimas. Todël,
pasak A. Kaupo, „lietuviai laimës privalo ieðkoti ant krikðèioniðko pamato“.
A. Kaupo manymu, lietuviai pirmiausia turëtø geriau paþinti savo kraðtà, jo þmoniø charakterá ir savitumus,
suvokti vietà, kurià nori uþimti tarp civilizuotø tautø ir kraðtø. Þinoma, tautai teks priimti ir naujas vertybes, ir gyvenimo formas. Ne visada jos atitiks
tautos màstysenà ir tradicijas. Todël reikia bûti pasirengusiems jas kritiðkai
ávertinti ir gerai suvokti, kokià kainà uþ
tai teks sumokëti. Toji kaina, kurià teks
sumokëti uþ norà bûti ðalia ir kartu su
kitomis ðalimis, neturinti bûti per didelë, nepakeliama naðta, kelianti didelæ
grësmæ tautos tapatumo, jos savarankiðkumo, istoriniø, kultûriniø vertybiø bei
tradicijø iðsaugojimui.
Kita vertus, tautinio tapatumo praradimas, pasak A. Kaupo, atsiskyrimas
nuo tautos (tiek priverstinis, tiek nepriverstinis) pavojingas ir paèiam individui. Pirmiausia jam sunkiau iðlaikyti tapatumà, atsispirti nutautëjimo pavojams. Be to, jis kenèia ne tik vienatvæ,
bet màþta ir jo galimybës visapusiðkai
tarnauti savo tautai, ið kurios yra kilæs.
Todël A. Kaupas laikësi poþiûrio, kad
lietuvis turi ieðkoti ir rasti savo vietà
Lietuvoje, o ne emigracijoje. Turi daugiau rodyti iniciatyvos, stengtis ásitvirtinti ðalies ekonomikoje, palaikyti savus
prekybininkus ir pramonininkus. Lietuvos ateitis kuriama èia. O tam bûtinos
bendros visø socialiniø grupiø ir politiniø partijø pastangos. Suprantama,
reikës ir kompromisø. A. Kaupas vylësi, kad vardan Lietuvos ir socialdemokratai turësià eiti iðvien, iðsiþadëti principø, skaldanèiø tautà á partijas. Turësià nusileisti ir dvarininkai, „luomines
privilegijas teks palaidoti kaip atgyvenusias savo amþiø“, socialistai (bolðevikai. – V.P.) „turës iðsiþadëti klasiø kovos, o ponai – daugelio nereikalingos
þemës“32. Taigi tik abipusës nuolaidos ir
susiklausymas galësià garantuoti sëkmæ
kovoje dël teisës patiems rûpintis savo
ðalies reikalais. Gebëjimas tai padaryti
geriausiai rodytø tautos brandà, jos
krikðèioniðkas vertybes, apsisprendimà
ir pasirengimà ne tik iðlikti autentiðka
jëga tarp kitø tautø, bet ir teigti save
pasauliui.
IÐVADOS
1. A. Kaupas bene pirmasis ið lietuviø katalikø intelektualø aiðkindamas
socialinius reiðkinius rëmesi ne tik popieþiø socialinëmis enciklikomis, bet ir
þymiø to meto psichologinës pakraipos
amerikieèiø sociologø A. Roso ir F. Gidingso, J. Dilio ir l. Wardo darbais, kuriuose grindþiamos socialinio solidariz-
mo nuostatos, nukreiptos prieð socialiná radikalizmo ir socializmo idëjas.
2. Marksistinei revoliucinei (ðuolinei), per neiðvengiamà klasiø kovà
vykstanèios visuomenës raidos koncepcijai A. Kaupas prieðprieðino evoliucinæ
visuomenës raidos sampratà. Visuomenë esanti ne mechaninë individø visuLOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
141
VALDAS PRUSKUS
ma, bet organinë visuma. Visuomenës
paþangos variklis – ne „masë“ ar klasë,
bet sàmoningai siekiàs ekonominës nepriklausomybës savarankiðkas ir atsakingas individas. Bûtent tokio individo
ugdymas esàs Baþnyèios pagrindinis socialinis tikslas.
3. Laikydamas visuomenæ organine
individø visuma, o ne beveide „mase“,
su kuria galima eksperimentuoti, jis neigë socialistø propaguotà idëjà, kad galima sukurti tobulà socialistinæ visuomenæ pagal ið anksto parengtà vienintelá teisingà projektà ir nevengiant prievartos.
Parodydamas, kad prievartinis visuomenës sukûrimo bûdas, neigiantis þmogaus
prigimties ir visuomenës funkcionavimo
dësnius, neperspektyvus, jis teoriðkai sukonstravo ir dekonstravo socializmo
ûkio modelá atskleisdamas pagrindinius
jo principus. Ðitaip jis atskleidë jo funkcionavimo neefektyvumà, kuris bûsiàs
klaidingas þmogaus prigimties, jo veiklos motyvø rezultatas. A. Kaupo teigimu,
socializmas Lietuvai nepriimtinas ne tik
kaip prieðtaraujantis þmogaus prigimèiai, pajungiantis já valstybei, prieðingas
pagrindiniam lietuviø tautos nepriklausomybës, savarankiðkos valstybës atkûrimo siekiui, bet ir keliantis grësmæ tautos tapatumo ir saviteigos iðsaugojimui.
4. A. Kaupas neabejojo, kad tikslas,
kurio siekia lietuviai, – atkurti nepriklausomà tautinæ valstybæ yra realus, taèiau tam bûtina saugoti ir stiprinti tautiná tapatumà ir vienybæ. Sëkmæ kovojant dël teisës patiems rûpintis savo ðalies reikalais galinèios laiduoti tik bendros visø socialiniø grupiø ir politiniø
partijø pastangos, taip pat abipusës
nuolaidos ir susisklausymas.
142
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
5. Þvelgiant ið laiko perspektyvos,
A. Kaupo skelbtos idëjos ir nuostatos
skamba aktualiai ir ðiandien. Juolab kad
dabar vykstantys ekonominiai, socialiniai procesai labai panaðûs. Spartus visuomenës kapitalizacijos procesas, sàlygojantis didelius pokyèius visuomenës
struktûroje, naujø socialiniø grupiø, turinèiø savus interesus ir jø reiðkimo bûdus, iðkilimas didina galimybes atsirasti ávairioms átampoms tarp individo ir
visuomenës ir sudaro prielaidas plëstis
socialiniam nestabilumui. Viena vertus,
ir visuomenës demokratëjimas, atvirëjimas Vakarø Europai ir pasauliui neiðvengiamai provokuoja rastis naujas vertybes ir gyvenimo formas, nevienodai
veikianèias tautos màstysenos transformavimàsi ir lemianèias ilgalaikius padarinius tautos ateièiai. Kita vertus, ðie pokyèiai – naujas iððûkis dabarties Lietuvai,
mûsø visuomenei ir Katalikø Baþnyèiai.
Jis reikalauja naujø dràsiø áþvalgø ir konkreèiø veiksmø: ne tik atvirai ir kritiðkai
ávertinti besiformuojanèius naujus socialinio bei ekonominio gyvenimo reiðkinius ir puoselëjamas vertybes (neretai
abejotinas, vienadienes), bet ir apmàstyti jø adaptacijos galimybes bei ribas dinamiðkoje socialinëje kultûrinëje erdvëje, atskleisti jø poveiká ir vietà tautos iðlikimo prioritetø kontekste ir aktyvia laikysena padëti iðsaugoti tautos tapatumà,
jos istorines bei kultûrines vertybes.
6. Kita vertus, atsiveriant pasauliui,
ásitraukiant á Europos ekonomines bei
politines struktûras, kyla svarbi krikðèionio moralinë priedermë – padëti visuomenei áveikti deðimtmeèiais vykdytà vertybiø nuvertinimo þmoniø sàmonëje ir jø deformavimo procesà. Tai
KULTÛRA
ypaè svarbu ðiandien, nes norint kurti
pilietinæ visuomenæ ir sëkmingai þengti civilizuotos rinkos kûrimo keliu, bûtina likviduoti kultûriná moraliná nuopuolá, gràþinti vertybëms jø tikràjà
prasmæ. Juolab kad rinkos kûrimas susijæs ir su morale, etika: ekonominiame
procese dalyvauja visas þmogus – ne tik
su ekonominëmis þiniomis, ágûdþiais
(tai, be abejo, labai svarbu), bet ir su savo etinëmis vertybëmis, visu etnokultûriniu paveldu. Kaip niekada mûsø ekonomikai (verslui) ir jos plëtotei trûksta
krikðèioniðkos antropologinës vizijos; ji
padëtø aiðkiau suvokti ir ávertinti individo ir visuomenës ekonominio bei kultûrinio veikimo vertybines orientacijas
bei galimybes iðsaugoti socialinæ santarvæ. Tik ðitaip galima teigti save pasauliui ir tikëtis bûti iðgirstiems ir priimtiems. A. Kaupas stengësi tà vizijà ne
tik áþvelgti, nusakyti, bet ir apginti. Taigi jo skelbtos idëjos bei nuostatos neprarado savo aktualumo. Tik ðiandien
jos ágyja naujø prasminiø akcentø ir
spalvø.
Literatûra ir nuorodos
11
12
13
14
15
16
17
18
19
10
11
J. Basanavièius. Dr. Jono Basanavièiaus laiðkai
JAV lietuviø veikëjui kun. Antanui Kaupui/ [su
Juozo Skiriaus prieraiðu] – Faks – Bibliogr.: 4 pavad. // Istorija.– 2001, T. 49/50, p. 83–87.
A. Buðkevièienë. Vienas didþiausiø Lietuvos
vyrø: kun. A. Kaupo 85-osioms mirties metinëms // XXI amþius. – 1998, spal. 23, p. 9.
Ið Lietuvos Filosofijos, sociologijos ir teisës enciklopedijos: Antanas Kaupas – Port. // Lietuvos mokslas. – 1997, T. 5, kn. 15, p. 28–29, 39–
41, 54, 68, 96, 120, 142–167, 178–181.
J. Stakauskas. Lietuviðkos minties apsireiðkimas Þemaièiø vyskupijoje // Tiesos kelias. 1939,
Nr. 5, p. 825.
J. Senkus. Kun. Antanas Kaupas // Vairas. 1934.
T. 10, p. 104.
Vaiþgantas. Raðtai. – Kaunas, 1929, t. 14, p. 137–
138.
A. Kaupo laiðkai J. Basanavièiui. 1913 m. liepos 23–rugpjûèio 30 d. // Lietuviø literatûros ir
tautosakos instituto rankraðtynas. F.1611.
A. Dambrauskas. Kun. Antanas Kaupas // Draugija. 1913, Nr. 84, p. 380.
A. Kaupo laiðkas Vilniaus þiniø redakcijai.
A. Kaupas (Patrimpas). Evoliucija, ne revoliucija. – Kaunas, 1908, p. 7.
A. Kaupas (Patrimpas). Sociologija: vardas, historija, tikslas ir vieta tarp kitø mokslø // Draugija. 1908, Nr. 17, p. 16.
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
Ten pat, p. 50.
Ten pat, p. 26.
Ten pat, p. 26.
Ten pat, p. 79.
A. Kaupas (Patrimpas). Visuomenës psichologija // Draugija. 1911, Nr. 60, p. 352.
A. Kaupas. Socializmo silpnos pusës. Shenandoah, 1903, p. 40.
A. Kaupas. Socializmo silpnos pusës. Shenandoah, 1903, p. 40 (3).
A. Kaupas (Patrimpas). Evoliucija, ne revoliucija, p. 5 (4).
Ten pat, p. 26. (1).
A. Kaupas (Patrimpas). Visuomenës psichologija // Draugija. 1911, Nr. 60, p. 352. (2).
A. Kaupas. Socializmo silpnos pusës. Shenandoah, 1903, p. 40.
Ten pat, p. 79.
A. Kaupas. Socializmo silpnos pusës, p. 15.
Ten pat, p. 54.
A. Kaupas (Patrimpas). Sociologija: vardas, historija, tikslas ir vieta tarp kitø mokslø, p. 16.
A. Kaupas. Socializmo silpnos pusës, p. 15.
Ten pat, p. 54.
Ten pat, p. 53–54.
A. Kaupas (K.A.K.). Patrimpo laiðkai. Shenan
doah, 1907, p. 55.
Ten pat, p. 143–144.
Ten pat, p. 47–50.
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
143
AUÐRA MALKEVIÈIÛTË
Gauta 2005-08-25
Pabaiga. Pradþia „Logos“ Nr. 43
AUÐRA MALKEVIÈIÛTË
Mykolo Romerio universitetas
SOBORNOST SKLAIDA
NIKOLAJAUS BERDIAJEVO FILOSOFIJOJE
The Unfolding of Sobornost in the Philosophy of Nikolai Berdiaev
SUMMARY
In his works Nikolai Berdiaev uses the language of symbols for the expression of the intuitive experience of being. The author of this article aims to reveal the irrational elements of Berdiaev’s notion of
the world by applying the hermeneutic method. One of the main symbols of Russian culture and philosophy, namely sobornost, is analysed, seeking to explain its various meanings. In the semantic field
of this symbol, the author analyses the metaphysical, gnoseological ideas and the ideas of the philosophy of culture of the philosopher. It is concluded in the article that sobornost in the works of Berdiaev
could be interpreted as a concentration of spiritual, physical and vital powers of the person for the
formation of the culture of the world and the realisation of the eschatological goal of history.
KULTÛRINIS FILOSOFINIS SOBORNOST ASPEKTAS
„Þmogus tampa þmonijos dalimi per
nacijos kaip tautos individualumà, o ne
kaip abstraktus asmuo. Þmogus, priklausantis nacijai, yra daugiau nei asmuo –
jame glûdi prigimtiniai bendrieji ir individualûs nacionaliniai bruoþai“28, – samprotauja N. Berdiajevas. Tautà màstytojas supranta kaip bendrai kûrybai susitelkusiø asmenø bendrijà, todël ði jam
esanti dvasinës prigimties, neistoriðka.
Tauta yra noumenas, iracionalus kosminis pradas, kuriam bûdingos moteriðkojo energetinio prado savybës: potenciali
kûrybinë jëga, iðmintis. Valstybæ N. Berdiajevas traktuoja kaip istorinæ-empirinæ
formà, kurioje realizuojama tautos dvasinë prigimtis. Naudodama tautos kûrybiná potencialà, dvasinës kultûros paveldà, valstybë formuoja ir organizuoja
socialinës bûties formas. Remdamasis
RAKTAÞODÞIAI: pasaulio dvasia, laisvë, kûrybiðkumas, moteriðkas ir vyriðkas kosminiai-energetiniai pradai, sobornost.
KEY WORDS: spirit of the world, freedom, creativity, feminine and masculine origins of cosmic energy, sobornost.
144
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
JAUNØJØ OPUSAI
O. Spenglerio kultûros evoliucijos idëja,
N. Berdiajevas aiðkina tautos istorinës
raidos pakopas. Barbariðkasis kultûros
tarpsnis atspindi tautos protëviø tiesioginá sàlytá su gamta, o per jà – su energetinëmis kosmoso galiomis bei Pasaulio dvasia. Nereflektuotà (iracionalø)
santyká su bûtimi protëviai iðreiðkia per
religinio kulto simbolius, kurie vëliau
tampa religinës pasaulëþiûros, meno, filosofijos formavimosi pagrindu. Dvasinës kultûros plëtojimo tarpsnis filosofui
yra pats dinamiðkiausias ir kûrybiðkiausias, kadangi jo metu harmoningai sàveikauja abu kosminiai pradai: iracionalus
kaip laisvë ir racionalus kuriantis formas. Civilizacija liudija valstybës susiformavimà, èia atitolstama nuo tautos kosminës prigimties, o kultûrinis gyvenimas
grindþiamas tik atvertais jos dvasios klodais. Pasak N. Berdiajevo, brandþiausias
yra religinio tautos atgimimo tarpsnis. Jo
metu tauta gráþta prie istorijoje sukauptø dvasinës kultûros vertybiø, kad pasirengtø savo istorinei misijai, kuri yra jos
egzistavimo esmë. „Nacionalumas slepia
bûtiðkàjá pagrindà ir amþinà tikslà.“29 Filosofo supratimu, tautos istorinë uþduotis kyla ið þmonijos istorijos eschatologinio tikslo. Kiekviena tauta atskleisdama
savo kultûriná savitumà kartu materializuoja skirtingà Pasaulio Dvasios aspektà. Tad filosofas atmetë bolðevikø propaguotà internacionalizmà bei slavofilø iðkeltà Euroazijos idëjà. Jis solidarizavosi
su S. Bulgakovu ir pabrëþë, kad internacionalinë kultûra slopina tautos kûrybiná potencialà ir sunaikina jos savitumà.
Pasaulio istorijos kûrybinë-energetinë galia slypi tautos dvasinëje kultûro-
je, jos unikalume – „kûryba nepakenèia
lygybës, ji reikalauja pakylëjimo, tad neleidþia dairytis á kaimynus,“30 – raðo
N. Berdiajevas.
Þmonijos istorijà màstytojas suvokia
kaip trijø pakopø moraliná bûvá. Manoma, kad ði idëja, bûdinga ne tik N. Berdiajevo, bet ir V. Solovjovo kûrybai, yra
perimta ið italø vienuolio atsiskyrëlio Jokimo Fjorieèio (1132–1202). Senojo Testamento epochà N. Berdiajevas apibûdina kaip vergiðkà þmogaus santyká su
Dievu, kadangi jis nesuvokë savo istorinës paskirties, tai Ástatymo laikësi ið
baimës. Naujojo Testamento epocha –
Sûnaus epocha. Èia þmogus Jëzø Kristø priëmë kaip dvasiná vadovà, stengësi iðpaþinti jo mokymà ir moraliai tobulëti. Treèiasis istorijos tarpsnis pavadintas Dvasios. Ji simbolizuoja pasaulyje
besireiðkianèià þmogaus kûrybinæ laisvæ,
kurià sàlygoja sobornost sàmonë, liudijanti brandþià þmonijos (tautos, asmens)
meilæ Dievui. Tai ávyksta tuomet, kai
þmogus atpaþásta savyje Dieviðkumà,
suvokia esàs mikrokosmosas, kûrëjas.
Èia màstytojas áterpia A. Chomiakovo
suformuotà tautø kultûrinio bendradarbiavimo idëjà. Jis analizuoja Rytø ir Vakarø krikðèioniðkàsias kultûras ir jose
áþvelgia tam tikrus trûkumus. „Staèiatikiø religinë pasaulëþiûra nesuteikë asmenybei tokio tvirtumo, savikontrolës
bei vidinës kultûros, kurià gavo Vakarø þmogus per katalikiðkàjá auklëjimà.
Todël rusams sunku susitelkti, jie laukia juos organizuojanèios jëgos ið ðalies“31, – teigia N. Berdiajevas. Taèiau filosofas pabrëþia, kad rusø sielai yra svetimas miesèioniðkumas, rusas yra atviLOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
145
AUÐRA MALKEVIÈIÛTË
raðirdis ir geranoriðkas. Pasak màstytojo, Rytø Baþnyèia perteikia tikràjá, þmogaus proto neiðskaidytà Dievo þodá, lemia pilnakraujá, visapusiðkà bendruomenës nariø ryðá. Vakarø kultûroje N.
Berdiajevas regi puikià valstybinæ sanklodà, technikos paþangà, taèiau dvasinë krikðèioniðkoji kultûra èia yra praradusi savo vertæ. Rusø kultûroje dominuoja iracionalus, o Vakaruose veikia
racionalus pradas, todël ðiø kultûrø
jungtis Krikðèioniø Baþnyèios mokymo
pagrindu filosofui ákûnija sobornost – istorinës þmonijos vienumo idëjà. Èia
baþnyèià màstytojas aiðkina ne kaip institucijà, o kaip dvasinæ þmoniø sàjungà.
„Krikðèioniðkoji Logos ir Pasaulio Dvasios simbolika, Kristus ir Jo Baþnyèia byloja kosminæ mistikà, vyriðkàjá ir moteriðkàjá pradà bei jø susijungimà.“32 „Mistinis pasaulio patyrimas tikràja ðio þodþio prasme yra erotinis jo iðgyvenimas.
Su lyties paslaptimi susijusi kiekviena
jungtis, su lytimi susijæs pasaulio skilimas ir jo pilnatvës atkûrimas – tokia bûties paslaptis“33, – samprotauja N. Berdiajevas. Màstytojo pasaulio modelyje
kosminë-mistinë moteriðkojo ir vyriðkojo
pradø jungtis (erosas) tampa Pasaulio
Dvasios (kûrinijos) energetine galia, kuri
savo potencija prilygsta Dievo energijai.
Ði filosofo idëja pagrindþia jo nuostatà,
kad pasaulio kûrimas nëra uþbaigtas
Dievo kûrimo aktu. „Þmogus visur turi
iðskleisti savo kûrybinæ laisvæ ir, paþinæs savo prigimtá, pratæsti pasaulio kûrimà“34, – teigia N. Berdiajevas. Dvasios
epochos metu sobornost turás pasireikðti
visose grandyse – nuo individualios
dviejø asmenø kûrybinës raiðkos iki vieningos Baþnyèios ir jos mistinës jungties
su kosmine þmonija. Kitaip nei kiti rusø màstytojai, N. Berdiajevas nepripaþásta beasmenës kûrybos, visuose þmogaus bûties lygmenyse jis regi individualø braiþà. Ne ávairiø kultûrø sintezë, o
tautos kultûros savitumas, asmens kûrybinës raiðkos individualumas turi tapti
þmonijos susivienijimo pagrindu, nes tik
taip sukuriama þmogaus bûties harmonija, kuri prilygsta kosminiø-energetiniø
jëgø kûrybinei sàveikai Visatoje.
Nors pasaulio sklaidos energetinis
principas, bûdingas XIX–XX a. rusø metafizikø darbams, yra artimas neoplatonikø bûties sampratai (tai lëmë Rytø
Baþnyèios Tëvø idëjos, kurias jie grindë
neoplatonizmu), neoplatonikø darbuose
nëra antropologinës koncepcijos ir þmogaus istoriðkumo tema nëra iðplëtota.
Rusø istoriosofinë mintis, mesianizmo
idëja formavosi ne tiek dël Naujojo, kiek
dël Senojo Testamento daromos átakos.
Þmogaus kaip pasaulio kûrëjo nuostata,
kurià N. Berdiajevas ákûnija bûties sampratoje, glaudþiai susijusi su þydø ortodoksø religine pasaulëþiûra, kurioje randama analogiðka idëja.
SOBORNOST PAÞINIMO TEORIJOJE
„Paþinimo aktas mums duotas kaip
gyvenimo aktas – ðtai, kà mes aptinkame [savo sàmonëje] betarpiðkai ir pir-
146
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
mapradiðkai“35 , – raðo N. Berdiajevas.
Màstytojas, kaip ir vokieèiø fenomenologai, M. Heideggeris, teigia, kad bûtis
JAUNØJØ OPUSAI
yra realybë, egzistuojanti pirma paþinimo. N. Berdiajevui bûtis nëra nei subjektas, nei objektas, ji ávairialypë ir neapibrëþta. Kosminëje bei istorinëje erdvëje bûtis reiðkiasi kaip nenutrûkstantis
energetinis judëjimas, todël þmogaus sàmonë nepajëgi priimti ir suvokti jos
ávairumo. Bûtá ámanoma patirti per kûrybiná aktà, istoriná, kosminá vyksmà.
Pirmiausia þmogus iðgyvena sàlytá su
pasauliu, o tik vëliau maþytë patirties
dalelë patenka á jo sàmonës laukà ir
tampa analizës objektu. Pabrëþdamas,
kad bûtis ið esmës þmogaus protui nepasiekiama, noumeniðka, N. Berdiajevas
akcentuoja jos dinamiðkà prigimtá ir ðios
prigimties sàlygotà gyvybingà, kûrybiðkà þmogaus gyvenimà. Dar viduramþiø
filosofiniuose raðtuose aptinkama „gyvo
gyvenimo“ [æèâàÿ æèçíü] nuostata, kurios esmæ iðsakë filosofas Iljinas: „tikrasis màstytojo kelias – pirmiausia bûti,
vëliau veikti ir tik po to filosofuoti. Pats
gyvenimas skatina þmogø màstyti“36.
F. Dostojevskis ðiai nuostatai suteikë egzistenciná aspektà, jà pateikë kaip visavertiðko þmogaus gyvenimo principà.
I. Kirejevskis, remdamasis „gyvo gyvenimo“ idëja, suformulavo filosofinio
màstymo metodà. Ði idëja kilusi ið rusø
tautos paproèiø. Protëviai tikëjo, kad
þmogus pats aktyviai dalyvauja kurdamas savo likimà. Jie manë, kad þmogaus gyvenimo pagrindà sudaro jo aktyvi socialinë veikla, nuoðirdi pagalba
artimui. Tai leidþia spræsti apie asmens
dorybingumà, jo gyvenimo vertæ.
Paþinimo procesà N. Berdiajevas aiðkina kitaip nei Vakarø fenomenologai.
Vakarø màstytojai teigia, kad nereflek-
tuota medþiaga subjekto sàmonei perteikia pirminá jusliná patyrimà. Refleksijos
procese jis ágauna apibrëþtà formà, kuri sàlygoja idëjø formavimàsi. Màstomo
objekto visumà subjektas paþásta tik galutinio refleksijos akto metu. N. Berdiajevas kaip iðankstinæ paþinimo sàlygà
teigia þmogaus intelektiniø, psichiniø ir
vitaliniø galiø vienovæ. Jis subjektyvø
bûties analizës procesà suvokia kaip
antriná, o pirminá paþinimo aktà sudaro intuityvus–mistinis jos ávairovës iðgyvenimas. „Mistinis bûdas nëra chaotiðkas kelias tamsoje“, teigia màstytojas.
„Mistika nuðvieèia sàmonæ, formuoja jos
turiná.“37 Minëti filosofai remiasi ne tik
skirtingais màstymo metodais, bet ir filosofine nuostata, pagrindþianèia subjekto ir objekto santyká. Fenomenologø
poþiûriu, subjektas tik sàmonëje atpaþásta ir suvokia bûtá kaip objektà. N. Berdiajevo supratimu, beformë bûtis pati
atsiskleidþia tam, kuris yra pasiruoðæs jà
priimti, t.y. susitelkæs savyje. Paþástantysis pirmiausia jà apèiuopia intuityviai
pasàmonëje. Fenomenologinis metodas
kilæs ið kantiðkosios paþinimo sampratos, N. Berdiajevas savo paþiûras grindþia I. Kirejevskio suformuluota gnoseologine nuostata.
Filosofas kritiðkai vertina kantiðkàjà
màstymo paradigmà, kuri þmogaus sàmonës iðskaidytà, diferencijuotà bûties
dalelæ pripaþásta kaip tiesà apie bûtá, o
þmogaus protà – kaip teisingà jos nustatymo kriterijø. Racionali tiesa – objektyvuota, t.y. proto suskaidyta á subjektà ir
objektà, todël ji yra sàlygiðka. Socialiai
adaptuota mokslinë, filosofinë ar kultûrinës idëja, pasak N. Berdiajevo, vertinLOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
147
AUÐRA MALKEVIÈIÛTË
ga kaip socialinës komunikacijos sàlyga
ir bûdas, bet ji nesako nieko tikra apie
bûtá. Filosofas neneigia racionalaus pasaulio paþinimo bûdo, nes jo pagrindu
þmonija kuria civilizacijà. Jis kritikuoja
tik tai, kad Vakarø kultûroje, filosofijoje objektyvuota tiesa bei racionalus paþinimo metodas pripaþástami kaip vieninteliai teisingi, taip þmogus atsiriboja
nuo realios bûties, kosmoso, savo iðtakø. Objektyvuota tiesa perteikia þmogui
tai, kas „bûtina, naudinga ir reikalinga
visuomeniniam gyvenimui“38. Psichologiðkai su ja susisaistæs asmuo yra nuo
jos priklausomas, t.y. pavaldus socialinio màstymo modeliams bei tiems, kurie juos formuoja, ir ðitaip tampa moraliai neatsakingas. N. Berdiajevas mano,
kad tiesa turi iðlaisvinti asmená ið gamtinës, socialinës bûtinybës, istorinio ribotumo. Pasaulio paþinimà màstytojas sieja su galutiniu þmogaus istorijos tikslu:
„þiniø galia þmonija turinti áveikti chaotiðkà istoriná bûvá“39. Vadinasi, kiekvienas þmogus kaip universumo dalis,
mikro-kosmosas turás asmeniðkai dalyvauti tiesos paþinimo ir pasaulio kûrimo procese, nes tik sutelktø þmonijos
paþintiniø ir kûrybiniø galiø pastangomis ámanoma atkurti prarastà bûties pilnatvæ, jos ávairiapusiðkumà.
N. Berdiajevas nëra skeptiðkai nusiteikæs þmogaus paþintiniø gebëjimø atþvilgiu. Jis teigia, kad nors visapusiðka
tiesa neprieinama individualiam protui
(filosofas já vadina maþuoju), kuris màsto tik diskursyviai, taèiau jà ámanoma
pajusti intuicijos galia. Mistinio-intuityvaus patyrimo metu individualus protas susijungia su kosminiu protu Logos,
148
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
kurá màstytojas aiðkina kaip organiðkà,
visuminá þmonijos protà. „Logos iðlieka
subjekto ir objekto tapatumas, [kadangi
jis] sujungia bûtá ir màstymà. Logos veikia tik sutelktoje baþnyèios (kaip dvasinës þmoniø bendruomenës), visatos sàmonëje. Visuminis protas [ñîáîðíûé]
áveikia racionalaus ir iracionalaus pradø
prieðprieðà ir dalyvauja paþástant absoliuèià tiesà“40, – teigia N. Berdiajevas.
Màstytojas samprotavimus grindþia
ankstyvaisiais viduramþiais rusø filosofø suformuota metafizine nuostata apie
antinomiðkà tikros tiesos [èñòèíà] prigimtá. Filosofinës, mokslo idëjos perteikia tik þmogaus proto gautà tiesà [ïðàâäà], o religinë-mistinë þmogaus patirtis
leidþia suvokti ið Logos kylanèià Dieviðkà iðmintá. Todël N. Berdiajevas pabrëþia, kad intuityvus-mistinis patyrimas ir
ið jo kilusi tiesa ne apriboja asmens paþinimà, o atvirkðèiai, iðlaisvina já nuo sàlygiðkos tiesos, kurià nulemia empirine
patirtimi grástas racionalus paþinimo
bûdas. „Gnoseologija, kuri remiasi nominalizmu ar formaliàja logika, negali
iðvesti jokios vertybiø filosofijos. Tik intuityvi gnoseologija vidujai neprieðtaringa“41, – teigia màstytojas. Kai individualus protas per bendruomeninæ maldà
susivienija su kosminiu protu, asmens
sàmonëje atsiskleidþia vidinë bûties
struktûra. Kontempliacijos metu jis pajunta bûties ávairovæ, áþvelgia kosminiø
jëgø darnos principà – taip N. Berdiajevas formuluoja atsakymà, kurio jis pasigedo K. Jasperso bei M. Heideggerio
filosofijoje.
N. Berdiajevui religija ákûnija visapusiðkà tiesà, ji simbolizuoja iracionalø
JAUNØJØ OPUSAI
pasaulio pradà – þmogaus laisvës ir iðminties ðaltiná, energetiniø vyriðkojo ir
moteriðkojo pradø, racionalaus ir iracionalaus vienovæ, istoriná þmogø sujungia
su kosminëmis jo iðtakomis (su Pasaulio Dvasia-Sofija). Paþinimo sampratà
màstytojas vadina ontologine gnoseologija.
IÐVADOS
Rusø tautos dvasinë kultûra yra panaði á graikø helenistinæ tuo, kad jas formavo daug skirtingø etniniø grupiø, todël formuojantis nacionalinei kultûrai
(XIX a.) èia buvo galima aptikti ávairiø
pasaulëþiûros elementø: dualistiniø ir
panteistiniø, krikðèioniðkos mistikos bei
askezës. Jie darë átakà gausiai paplitusiems religiniams sàjûdþiams ir sektoms,
politiniams idealams. Visà rusø kultûriná gyvenimà persmelkë mistinë-erotinë
dvasia: nuo sakralios pagarbos simbolizuojanèiai motinà gimtajai þemei, poetinio-romantinio þavëjimosi jos nuostabiàja gamta, kuri ákûnijo amþinàjá moteriðkumà, iki erotinës magijos praktikos.
Kultûriniø elementø gausoje iðsiskyrë
du pasaulëþiûriniai modeliai: senasis
slavø dualistinis-panteistinis, kuris slenkant amþiams ágavo krikðèioniðkos pasaulëþiûros elementø, ir mistinis-asketinis, atspindintis viduramþiø rusø vienuoliø idealus (Dievo meilëje susitelkusià bendruomenæ ir jos kontempliatyvià
maldà, asmens inertiðkumà ir abejingumà savo istorinei bûèiai). Poliarizuota
rusø kultûrinë tradicija nulëmë nacionalinës filosofijos uþdavinius, tematikà ir
problematikà – suvokti ir pagrásti prieðtaringà þmogaus bûtá, iðaiðkinti ðio reiðkinio kilmæ, áþvelgti jo istorinæ paskirtá,
moralinæ bei egzistencinæ prasmæ. Nikolajus Berdiajevas pasaulio ávairialypið-
kumà atskleidþia dviem aspektais – bûtiðkuoju ir energetiniu. Pasaulio dvasia
kaip bûtis ir Visata ið prigimties yra dvilypë, nes ji apima du skirtingus energetinius pradus, vyriðkàjá ir moteriðkàjá,
apima ávairias galimas bei esamas jø
raiðkos formas ir bûdus. Þmogø màstytojas traktuoja kaip Visatos centrà dël jo
kûrybiniø gebëjimø, kurie pasaulyje iðsiskleidþia dviem bûdais – kaip pozityvi galia ir kaip chaosà kurianti savivalë. Savivalë, uþvaldþiusi pirminio þmogaus protà ir kûrybines galias, nulëmë
jo bûties (androgino, Pasaulio Dvasios)
skilimà á dvi – idealiàjà-kosminæ ir istorinæ-empirinæ. Prarastà bûties pilnatvæ
N. Berdiajevas interpretuoja kaip kosminiø-energetiniø jëgø disbalansà, jo prieþastis – nuo moteriðkojo energetinio, iracionalaus prado, kuris yra pasaulio gyvybës ðaltinis, atsiskyræs vyriðkasis energetinis, racionalus pradas. Atkurti kosminiø-energetiniø jëgø harmoningà, kûrybiðkà sàveikà tampa istorinës þmonijos tikslu bei uþdaviniu. Já màstytojas iðsprendþia per þmogaus kûrybinæ laisvæ,
sàlygotà Dievo meilës. N. Berdiajevas
þmogaus meilæ Dievui aptaria dviem jos
raiðkos aspektais – erotiniu ir sobornost.
Erosas harmonizuoja dviejø prieðingos
lyties asmenø kosminius-energetinius
pradus ir kûrybines galias ir ðitaip duoda galimybæ atskleisti amþinojo moteriðLOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
149
AUÐRA MALKEVIÈIÛTË
kumo, bûties sofiðkumo paslaptá. Jos esmë – visapusiðka vyro meilë moteriaiMotinai-Iðminèiai – iðlaisvina ið vergystës bûtinybei, kurià filosofas sieja su istoriniu-empiriniu þmogaus ribotumu, ir
atveria jam kelius á galutiná istorijos tikslà. Erosà N. Berdiajevas supranta neatsiejamai nuo sobornost. Màstytojas ðá rusø dvasinës kultûros reiðkiná interpretuoja kaip Dievo meilës ðviesoje á vienà
visumà sutelktus þmogaus bûties pradus. Dievo meilë atsiskleidþia þmoguje
tiek per visapusiðkà meilæ konkreèiam
asmeniui, tiek bendruomeninës kontempliatyvios maldos metu, kai þmogus patiria mistiná-intuityvø sàlytá su savo kosmine prigimtimi, o per jà su Dieviðkàja
energija. „Sobornost suprantu kaip kokybiná mano augimà, kai individuali patirtis iðsipleèia iki virðindividualaus, viskà
apimanèio patyrimo.“43 Èia sobornost
màstytojas traktuoja ne kaip skirtingø
pradø sintezæ, o kaip harmoningà dariná, kuris savyje iðlaiko prieðingø bûties
pradø ir energetiniø jëgø prigimties savitumà. Sobornost filosofo kûryboje taip
pat simbolizuoja metafizinës ir istorinës
þmonijos vienumà – krikðèioniðkos dvasinës kultûros, religinio tikëjimo pagrindu susitelkusi þmonija realizuos istorijos tikslà ir ágaus naujà ontiná statusà –
þmogus taps Dievaþmogiu. „Paskutinë
Dievo paslaptis – Dieve gimstàs þmogus, paskutinë þmogaus paslaptis – Dieve gimstàs þmogus“44, – raðo Nikolajus
Berdiajevas. Didþiausias diskusijas sukëlusá filosofo teiginá (atsiþvelgdama á visà autoriaus filosofinæ koncepcijà) aiðkinu, kad naujos dvasinës kokybës þmogus gebës kûrybiðkai sàveikauti su Dieviðkàja energija ir formuos Visatà.
150
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
Nors Nikolajaus Berdiajevo filosofijoje ir galima aptikti vakarietiðkos pasaulio sampratos elementø, pavyzdþiui,
þmogø jis traktuoja kaip Visatos centrà,
pasaulio kûrëjà – tai renesanso epochai
bûdinga nuostata, – filosofas nepripaþásta beasmenës veiklos. Tad individualumà (asmens, tautos savitumà) jis iðkelia
virð bendruomeniðkumo. Taèiau ið esmës màstytojo filosofinës paþiûros atspindi rusø tautos tradicijoje susiklosèiusá rytietiðkà pasaulëvaizdá. Ðá teiginá
norëèiau pagrásti V. Kavolio kûrinyje Civilizacijø analizë pateiktu aiðkinimu. Autorius akcentuoja, kad Rytø kultûrose
pasaulá formuojantis principas yra energija, o Vakarø – struktûra. Rytø þmogus
mano, kad energija kaip kosminë jëga
formuoja struktûras ir jas griauna priklausomai nuo jos sàveikos su kitomis
energijos rûðimis, tad energija ir tampa
pasaulio egzistavimo pagrindu. Þmogus
save suvokia kaip begalinio kosminio
vyksmo dalelæ ir atsiduoda viskà apimanèiai bûties tëkmei. Vakaruose bûtis
aiðkinama kaip struktûra, pasireiðkianti
per dësná, principà, ástatymà, kuris reguliuoja jos vidinæ kaità ir þmogaus paþinimo, veiklos ribas. Ðiame kontekste
palyginsiu N. Berdiajevo ir G. Hegelio
bûties sampratà, nes kritinëje literatûroje
galima aptikti nuomonæ, esà rusø filosofø metafizinës paþiûros kilusios ið
G. Hegelio idëjø. G. Hegelis bûtá kildina ið Vienio. Já màstytojas traktuoja kaip
Absoliutø protà, kuris màsto save patá ir taip formuoja pasaulá. Tad bûtis
G. Hegeliui yra save kuriantis protas,
sàlygojantis savo paties bei pasaulio
struktûrà, vidinius jos raiðkos principus.
JAUNØJØ OPUSAI
N. Berdiajevui bûtis kyla ið laisvës kaip
Dieviðkos kûrybinës energijos. Ji sukuria kosmosà, kurio egzistencijà sàlygoja
moteriðkas ir vyriðkas energetiniai pradai. Filosofui ne proto valdoma struktûra, o kûrybinë galia yra esaties pagrindas. Abiejø màstytojø filosofinëje pasaulëþiûroje atsispindi neoplatonikø bûties
samprata, taèiau G. Hegelis perteikia
struktûriná jø bûties modelá, o N. Berdiajevas – energetiná pasaulio sklaidos
principà. Ið to plaukia iðvada, kad ap-
tariamø màstytojø filosofinë pasaulëþiûra grásta ið esmës skirtingu pasaulio suvokimu. Tad analizuojant panaðias filosofø idëjas, verta atsiþvelgti á kultûrinæ
sanklodà, kurioje jos formavosi. Në viena ið kultûriniø ir filosofiniø tradicijø
nëra pakankamas pagrindas suvokti kitai tradicijai priklausanèio kûrëjo mintis.
Manau, Nikolajus Berdiajevas jautësi
nesuprastas todël, kad jo idëjas interpretatoriai mëgino aiðkinti remdamiesi tik
vakarietiðka pasaulio samprata.
Literatûra ir nuorodos
28
29
30
31
32
33
34
35
Í. A. Áåðäÿåâ. Ñóäüáà Ðîññèè. – Ìîñêâà:
Ìûñëü, 1990, c. 85.
Í. A. Áåðäÿåâ. Ðóññêîå çàðóáåæüå. Âëàñòü è
ïðàâî. – Ëåíèçäàò, 1991, c. 84.
Ten pat, p. 13.
Í. A. Áåðäÿåâ. Ðóññêîå çàðóáåæüå. Âëàñòü è
ïðàâî. – Ëåíèçäàò, 1991, c. 20.
Í. A. Áåðäÿåâ. Ôèëîñîôèÿ òâîð÷åñòâà êóëüòóðû è èñêóññòâà. – Ìîñêâà: Èñêóññòâî, 1994,
c. 183.
Í. A. Áåðäÿåâ. Ôèëîñîôèÿ ñâîáîäû. – Ìîñêâà:
Ïðàâäà, 1991, c. 217.
Í. A. Áåðäÿåâ. Òâîð÷åñòâî è îáúåêòèâàöèÿ. –
Ìèíñê: Ýêîíîìïðåññ, 2000, c. 221.
Í. A. Áåðäÿåâ. Ôèëîñîôèÿ ñâîáîäû. – Ìîñêâà:
Ïðàâäà, 1991, c. 97.
36
37
38
39
40
41
42
43
À. Ô. Çàìàëååâ. Ëåïòû. Èñcëåäîâàíèå ïî ðóññêîé ôèëîñîôèè. – Ñàíêò Ïåòåðáóðã: èçä.
Ñàíêò Ïåòåðáóðãñêîãî ó-òà, 1996, c. 84.
Í. A. Áåðäÿåâ. Ôèëîñîôèÿ ñâîáîäû. – Ìîñêâà:
Ïðàâäà, 1991, c. 212.
Í. A. Áåðäÿåâ. Òâîð÷åñòâî è îáúåêòèâàöèÿ. –
Ìèíñê: Ýêîíîìïðåññ, 2000. c. 278.
Í. A. Áåðäÿåâ. Ôèëîñîôèÿ ñâîáîäû. – Ìîñêâà:
Ïðàâäà, 1991, c. 78.
Ten pat, p. 84.
Ten pat, p. 82.
Í. A. Áåðäÿåâ. Ñàìîïîçíàíèå. Îïûò ôèëîñîôñêîé àâòîáèîãðàôèè. – Ìîñêâà: Ìûñëü, 1990,
c. 53.
Í. A. Áåðäÿåâ. Ôèëîñîôèÿ ñâîáîäû. – Ìîñêâà:
Ïðàâäà, 1991, c. 46.
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
151
ASTA MEÐKAUSKIENË
Gauta 2005-11-03
ASTA MEÐKAUSKIENE
Vilniaus pedagoginis universitetas
ORUMO SAMPRATA IR ORUMO
APSAUGOS BEI UGDYMO YPATUMAI
DEMOKRATINËJE VISUOMENËJE
The Concept of Dignity and Peculiarities
of its Preservation and Cultivation in Democratic Society
SUMMARY
The concept of dignity is a socio-ethical category, closely connected with the most essential and profound problem of human existence. That is why in the course of history thinkers were permanently
occupied in the explication of its content. Kant constituted a new concept of morality which inspired
a new interpretation of dignity, according to which human dignity was autonomous, independent of
external factors and self-legislative. Kant’s ideas concerning human dignity play a significant role in the
contemporary understanding of personal dignity and democracy.
Contemporary psychology makes attempts to ascertain mechanisms and methods by means of which
a dignified person could be educated. These attempts and their results are very important for contemporary educational theory and practice.
Ð
io straipsnio tikslas – aptarti ðiuolaikinæ orumo sampratà ir atskleisti
þmogaus orumo apsaugos bei ugdymo
ypatumus demokratinëje visuomenëje.
Tyrimo objektu pasirinkta orumo sklaida socialinëje-edukacinëje erdvëje. Keliamà tikslà bandoma pagrásti analitiniuinterpretaciniu metodu.
Orumas yra pakankamai sudëtingas
dalykas, todël já konceptualizuoti nëra
paprasta. Tokià situacijà lëmë daugelis
prieþasèiø bei aplinkybiø ir pirmiausia –
orumo sàvokos interpretacija.
Dabartinës lietuviø kalbos þodynas ðià
sàvokà ávardija ir jos sinonimikà apibrëþia taip: „orus – tai turintis vidinës pa-
RAKTAÞODÞIAI: autonomija, demokratija, orumas, ugdymas, Kantas, dorovë.
KEY WORDS: autonomy, democracy, dignity, education, Kant, morality.
152
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
JAUNØJØ OPUSAI
garbos, iðkilnus, didus, solidus“. Orumo
pavyzdþiais nurodomos tokios formuluotës: „orios iðvaizdos þmogus“, „oriai
atrodo“, „graþi apranga teikia orumo“ ir
t. t. (1, p. 469).
Lotynø k þodis dignitas reiðkia orumà, savigarbà; vertingumà, reikðmingumà; aukðtà rangà, titulà, didingumà, didybæ, padorumà, netgi groþá, iðkilnumà,
praðmatnumà, prabangà. Analogiðkai
orumo sàvoka apibûdinama anglø, rusø, vokieèiø kalbomis, kuriose þodþiai
dignity, Wurde, dostoinstvo turi maþdaug
vienodà prasmæ. Vadinasi, orumo sàvokos ávardijimas, jos sinonimika perða
nuomonæ, kad orumas yra tik þmogui
bûdinga savybë, kuri atsiskleidþia arba
gali bûti atskleista tiek asmenybës vidumi, jos dvasia, tiek ir iðore – apranga,
manieromis, poelgiais.
Visa þmonijos istorija liudija, kaip
keitësi þmogaus orumo samprata. Vienos epochos ðià savybæ pernelyg sureikðmindavo, kitos, atvirkðèiai – nerodydavo jai jokio didelio palankumo.
Mûsø laikø situacija rodo, kad savo paèiø orumui mes neteikiame per daug
reikðmës, tarsi tai bûtø ðalutinis arba visiðkai nesvarbus dalykas, kuriuo tiesiog
neverta uþsiimti ir juo pasirûpinti.
Ðiuolaikinë orumo samprata remiasi
I. Kanto filosofija. Ji ið esmës pagrindë
moderniàjà þmogaus orumo koncepcijà,
kildinamà ið þmogaus laisvës sampratos. Laisve I. Kantas laikë visø protingø bûtybiø galià veikti nepriklausomai
nuo iðorës sàlygø ar prieþasèiø. Ið ðio
negatyvaus laisvës momento, Kanto manymu, galinti bûti kildinama fundamentali þmogaus valios ypatybë – jos auto-
nomiðkumas. Autonomija – tai protingos bûtybës bruoþas nepaklusti „jokiam
kitam dësniui, iðskyrus tà, kurá tuo paèiu metu ji pati sau nusistato“ (2, p. 70).
Graikø k. þodis autonomia patiems
graikams kadaise reiðkë savivaldà, politiná savarankiðkumà. I. Kantas ðiam
þodþiui suteikë grieþtà paties asmens savivaldos prasmæ: valdantis pats save
priklauso nuo savæs paties, tik ne nuo
savo pojûèiø, o nuo savo proto nustatomø ástatymø. Kaip fizinë bûtybë þmogus priklauso jusliniam pasauliui ir yra
jo sàlygojamas; ðiuo atveju jis heteronomiðkas, t. y. priklauso nuo kito. Kaip
laisva valia, kaip protinga bûtybë jis priklausanti sau paèiam, ir ðitas pasaulis
jau nëra juslinis, bet protinis, tiksliau sakant, tik protui prieinamas, protu suvokiamas (inteligibilus). Ið pirmo þvilgsnio
atrodytø, kad Kantas sugràþina mus
prie viduramþiðko sielos ir kûno dualizmo. Taèiau filosofas mano, kad ðitas
dualizmas ir ið jo kylantis prieðtaravimas yra tik regimybë, nes ðiais dviem
atvejais priklausymas (taigi ir laisvë) turi visai ne tà paèià reikðmæ. Vienu atveju þmogus yra juslinis reiðkinys, priklausomas nuo erdvës ir laiko, o kitu – tik
daiktas pats savaime, arba esmë, màstoma protu. Vienu atveju jis yra juslinis
kûnas, objektas, kitu – inteligencija, kuri naudojasi protu nepriklausomai nuo
jutimø. Èia negalime nepaisyti to dalyko, kad Kanto teorijoje erdvë ir laikas
nëra fizinës paèios gamtos charakteristikos, tik formalios, apriorinës reiðkiniø
pasirodymo juslëms sàlygos. Vadinasi,
kai mes sakome, kad þmogus yra juslinis reiðkinys, priklausomas nuo erdvës
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
153
ASTA MEÐKAUSKIENË
ir laiko, tai reiðkia, kad pats reiðkinys
yra priklausomas nuo þmogaus. Jo paþinimo teorija teigia, kad þmogus negali paþinti daiktø savaime, t. y. tokiø, kokie jie yra patys savaime, o paþásta tik
reiðkinius, t. y. tik tokiu bûdu, kokiu jie
pasirodo mûsø juslëms. Visi ástatymai,
arba dësniai, kuriuos nustato þmogus,
yra þmogaus ástatymai: tik vienus ástatymus jis nustato paèiai gamtai, kaip patyrimo objektui, o kitus – sau paèiam:
ðie yra pirmiausia dorovës ástatymai.
Pirmieji yra taisyklës, pagal kurias viskas vyksta, o antrieji – reikalavimai, pagal kuriuos viskas turi vykti. Pastarøjø
daromà átakà Kantas nusako pasitelkdamas kategorinio imperatyvo sàvokà. Kategorinis imperatyvas – tai dorovinë formulë, nurodanti, kad doroviniuose santykiuose þmogus turi paklusti „tik savo
paties nustatytiems ir vis dëlto visuotiniams dësniams“ (2, p. 67).
Nuoroda, kad dorovës ástatymas yra
visuotinis, remiasi principu „protinga
prigimtis egzistuoja kaip tikslas pats savaime“ (2, p. 62). Ðis principas pabrëþia,
kad priklausymas protingø bûtybiø pasauliui reiðkia ne tik sugebëjimà kurti
dorovinius ástatymus, bet ir ápareigoja
kiekviename þmoguje matyti autonomiðkà bûtybæ, elgtis taip, kad niekad
þmogaus nepanaudotum vien kaip priemonës, o visada kaip tikslà (2, p. 62).
Autonomija ir laisvë suteikia þmogui
orumo, daro já asmenybe.
Þmogus nëra ir negali bûti apibrëþiamas kuria nors viena ar netgi keliomis
jo dvasio ar elgsenos savybëmis. Toks
þmogus bûtø dalinis ir apskritai vargu
ar bûtø þmogus. Normalus þmogus ki-
154
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
tam tokiam pat, t. y. normaliam þmogui,
visada yra faktiðkoji begalybë. Gebëjimas bûti tokia begalybe ir yra pagrindinë prieþastis, dël kurios þmonijos istorijoje vienos diktatûros keitë kitas ir
visos jos buvo kaip nors motyvuojamos.
Demokratija yra vienintelë dorovinë
bei teisinë socialinë sistema, kuri ðià begalinæ formø ávairovæ numatanèià þmogaus prigimtá apriboja ástatymais, reikalaujanèiais jø atþvilgiu visø þmoniø lygybës ir jø virðenybës pripaþinimo. Vadinasi, demokratija kaip dorovinis ir teisinis
principas yra tas asmenybës orumo apsaugos garantas, kuris ir juridiðkai, ir
faktiðkai dalyvauja ðiame asmenybës apsaugos procese. Galima sakyti, kiek visuomenë yra demokratiðka, tiek joje yra
ir þmogaus laisviø – jo teisiø bei orumo.
Taèiau nuo visø þmogaus teisiø, laisviø, orumo ir garbës paþeidimø apsaugoti negali net ir ðiuolaikiðkiausia, demokratiðkiausia visuomenë. Demokratija nëra nei apsauga, nei globa, ji negali
bûti „geleþinë uþdanga“ nuo iðorinio
blogio, o tik tarpusavyje suderinta laisvø pilieèiø tvarkos palaikymo sistema.
Taigi èia daug kas priklauso nuo individo, konkretaus þmogaus, asmenybës
aktyvumo. Vadinasi, dorovinis bûsimos
asmenybës, pilieèio ugdymas demokratinëje visuomenëje ne tik kad nepraranda savo vertingumo, bet netgi prieðingai – neparastai iðauga.
Vertindama save, asmenybë kartu
vertina ir visà jai pavaldþià bûtá. Þmogus gyvena visuomenëje, vadinasi, tai,
kà gali visuomenë, tam tikrais atvejais,
nors ir ne visada, gali ir individas. O
orumas sulaiko þmogø tiek nuo per di-
JAUNØJØ OPUSAI
delio savæs teigimo, tiek ir nuo neigimo.
Doroviðkai ir emociðkai individui nepatogu iðsiðokti, pabrëþti savo iðskirtinumà tiek pasipûtimu, arogancija, pagyrûniðkumu, tiek ir savæs paties neávertinimu, savineiga, per dideliu menkinimu
ar þeminimu. Tikrai ori, tai yra pagrástai, pamatuotai save gerbianti ir vertinanti asmenybë neleidþia to daryti nei
savo, nei kitø atþvilgiu.
Taèiau savæs vertinimas nëra visai
paprastas dalykas. Neretai tiesiog neskiriama ar nepaisoma, kuo skiriasi savigarba ir savimeilë.
Savigarba yra ne kas kita kaip savo
paties reikðmingumo pripaþinimas. Tas
reikðmingumas apima tiek asmens autonomijos, tiek ir jo nuopelnø vertæ.
Savimeilë laikytina yda, kuri pasireiðkia pernelyg dideliu, daþniausiai nepagrástu, perdëtu savæs vertinimu, sureikðminimu. Ji gali peraugti á narcisizmà, egoizmà ir panaðias dorovinio asmenybës charakterio ypatybes.
Pavyzdþiui, psichoanalitikë K. Horney narcisizme atranda labai daug tokios asmenybës charakterio trûkumø.
Narcisistinis charakteris, pavyzdþiui, neleidþia laisvai plëtotis normaliems individo santykiams su aplinkiniais: nesulaukæs aplinkiniø pripaþinimo, narciziðkas þmogus prieðiðkai nusiteikia jø atþvilgiu, neretai izoliuojasi ir nuo pasaulio apskritai. Todël, anot K. Horney, narcisizmas yra ne tiek tikra savæs meilë,
kiek nutolimas nuo savæs paties.
Gerbdamas save, þmogus gerbia ir
vertina ir visus kitus. Pagarba aplinkiniams pozityviai veikia þmoniø tarpusa-
vio santykius, suteikia jiems nuoðirdumo, geranoriðkumo. Tokie þmonës daþniausiai bûna nesavanaudiðki, kilniaðirdþiai ir patraukia ðiomis savo charakterio bei dvasios savybëmis.
Kilnumas ir orumas yra labai artimos
sàvokos, ir dël to jos ilgà laikà ið esmës
nebuvo skiriamos. Taèiau kilnumas yra
labiau susijæs su kilmingumo tradicija.
Bet kilmingas yra asmuo, turintis gerus
protëvius ar tëvus, o kilnus yra tas, kuris pats savo dvasinëmis galiomis save
iðugdo, ir tai regima jo veiksmuose, poelgiuose ir kûno raiðkoje. Orumas pirmiausia yra savo paties nepriklausomybës ir savarankiðkumo iðgyvenimas. Kilnus þmogus, ko gero, egzistuoja daugiau
kitiems negu sau paèiam ir veikiau liudija nuopelnus ir charakterá negu asmens
laisvæ, nepriklausomybæ, autonomijà, tai
yra buvimà savo paties pagrindu, þmogumi, nustatanèiu sau paèiam gyvenimo
taisykles. Kad pripaþintume þmogø oriu,
jam nereikia pripaþinti kokiø nors nuopelnø, ðlovës, garbës, populiarumo ar
prestiþo. Bet jis turi parodyti, kad nëra
pastumdëlis, vergas, kieno nors árankis,
kokio mechanizmo sraigtelis ar pan. Jis
neleidþia kitam paþeisti tos autonomijos,
nelieèiamumo.
Pati prigimtis suteikia þmogui autonomijos prielaidas. Jis yra atskira, màstanti, apsisprendþianti ir galinti uþ savo poelgius atsakyti bûtybë. Ágijæs laisvæ, þmogus pajunta tos prigimties
ðauksmà ir prieðinasi jos apribojimams.
Taigi orumo sàvoka neatskiriama
nuo asmenybës sàvokos. Pasak V. Þemaièio, vienas ið pagrindiniø asmenybës
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
155
ASTA MEÐKAUSKIENË
poþymiø yra savimonë: „savimonë suprantama kaip paties savæs – savo fiziniø jëgø, protiniø sugebëjimø, poelgiø,
elgesio motyvø bei tikslø, poþiûriø á tikrovæ, kitus þmones ir patá save ásisàmoninimas“ (5, p. 10).
Asmenybe vadiname þmogø, turintá pozityvià vertybiø sistemà ir aktyviai
jà ágyvendinantá bei átvirtinantá visuomenëje. Á tà sistemà áeina ir savo paties
bei kito þmogaus orumo pripaþinimas.
Toks pripaþinimas demokratinëje visuomenëje visuomet reiðkia asmenybës gerbimà, pagarbà þmogui apskritai. Orumas – tai þmogaus autonomijos visavertis iðgyvenimas, tai iðgyvenimas savo
paties vertingumo kaip þmoniðkumo
tiek socialine, tiek ir bûtiðkàja prasme.
Pasak A. Lobato, „kiekvienas þmogus
yra orus, taèiau ne kiekvienas iki galo
realizuoja savo orumà. Galbût dël neþinojimo, o galbût todël, kad neteisingai
já supranta“ (4, p. 208).
Demokratijos ðá principà átvirtina
konstitucijø nuostatomis, ástatymais ir jø
vykdymo kontrole. Dël to ypaè svarbu,
kad á vertybiniø orientacijø, doroviniø
normø sistemà neásiskverbtø ir netaptø
dominuojanèiais rasiniai, klasiniai, religiniai, tautiniai ir kitokie asmens þeminimo motyvai.
Taèiau ir demokratinëse visuomenëse apstu ávairiausiø individo nuþmoginimo pagundø: tai galimybë nelegaliai
prekiauti narkotikais, sekso paslaugomis, þodþiu, galimybë paversti þmogø
paprasta priemone, paslauga, daiktu arba funkcija.
Kaip tik dël to itin svarbu tampa ugdyti jaunà þmogø, bûsimà dorovinæ in-
156
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
dividualybæ, demokratinës visuomenës
pilietá, formuoti teisingas dorovines ir
vertybines orientacijas.
Ðiuolaikinë psichologija bando iðsiaiðkinti mechanizmus, kurie padeda ugdyti þmogaus orumà. F. Kadol prie tokiø mechanizmø priskiria þmogaus Að
vaizdo suvokimà ir objektyvø jo vertinimà bei doroviná poreiká ir vidiná siekimà elgtis pagal garbës ir orumo reikalavimus. I. Charlamov akcentuoja teigiamà ugdytinio reputacijà ir savigarbos
jausmà, jo motyvacijos stiprinimà, paremtà áproèiu ir giliu vidiniu ásitikinimu, vedanèiu saviauklos link.
Edukaciniu aspektu asmenybës orumo ugdymui turi bûti sudarytos tam
tikros pedagoginës sàlygos. Prie tokiø
sàlygø pedagogai linkæ priskirti kryptingà ugdytiniø veiklos organizavimà ir jos
stimuliavimà, jaunuomenës rengimà sàmoningam profesijos pasirinkimui, doroviniø santykiø su kitu þmogumi ir
adekvataus poþiûrio á save ugdymà, estetinës kultûros perëmimà ir doroviniø
poelgiø bei elgesio ágûdþiø átvirtinimà,
sveikos gyvensenos ir dorovinës saviauklos propagavimà.
Visas ugdomasis procesas, taip pat ir
orumo ugdymas bus sëkmingas tik tuo
atveju, jei jis skatins asmens saviauklà,
t. y. norà ir gebëjimà tobulinti save. Tam
turëtø padëti ávairûs saviauklos bûdai:
savæs stebëjimas – tai galimybë ið ðalies
paþvelgti á save analizuojant savo veiksmø ir poelgiø motyvus; savianalizë, jos
pagrindu formuluojami tolesni gyvenimo tikslai; savikritika, skatinanti þmogø
objektyviai suvokti savo privalumus ir
trûkumus, ir savirefleksija, pagrásta
JAUNØJØ OPUSAI
samprotavimais ir apmàstymais apie save, galinèiais ágyti neverbalinæ, verbalinæ arba grafinæ formas.
Apibendrindami dëstomas mintis,
galime teigti, kad socialinës ir edukaci-
nës orumo, kaip dorovinës savybës, dimensijos yra gan plaèios. Orumas ðiandieniniame asmens gyvenime nepraranda savo aktualumo, bet reikalingas platesnio bei nuodugnesnio tyrimo.
IÐVADOS
1. Orumo samprata – sudëtinga socialinë kategorija, glaudþiai susijusi su
paèia esmingiausia ir giliausia þmogaus esybe. Tai árodo ir ðios problemos aktualumas, ir bandymai jà
spræsti per visà þmonijos istorijà.
2. Ypatingà reikðmæ orumo samprata
ágauna I. Kanto filosofijoje, kurioje
akcentuojama visø þmoniø lygios teisës ir jø laisvës bei asmens autonomija, sàlygojanti demokratijos sam-
pratà ir þmogaus orumo idëjà.
3. Ðiuolaikinës psichologijos mokslas
bando nustatyti orumo ugdymo mechanizmus, kurie susijæ su þmogaus
intelektualinës, emocinës ir valinës
sferos vienove, jø tarpusavio ryðiais
ir priklausomybe.
4. Edukaciniu aspektu orumo ugdymas
susijæs su tam tikrø pedagoginio poveikio sàlygø sudarymu ir ugdytinio
saviauklos paskatø þadinimu.
Literatûra ir nuorodos
1. Dabartinës lietuviø kalbos þodynas. – Vilnius:
Mintis, 1972.
2. I. Kantas. Dorovës metafizikos pagrindai. – Vilnius: Mintis, 1980.
3. I. Kantas. Praktinio proto kritika. – Vilnius: Mintis, 1980.
4. A. Lobato. Þmogaus orumas ir likimas. – Vilnius:
Logos, 2001.
5. V. Þemaitis. Bendravimo prasmë. – Vilnius, 1992.
6. Ô. Â. Êàäîë. Âîñïèòàíèå ÷åñòè è äîñòîèíñòâà
ñòàðøåêëàñíèêîâ. – Ìí.: Óíèâåðñèòýöêàå,
1998.
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
157
AUÐRA BIRGELYTË
Gauta 2005-10-15
AUÐRA BIRGELYTË
Vilniaus pedagoginis universitetas
SINERGETIKA KAIP NELINIJINIO
MÀSTYMO IR VEIKIMO MODELIS
Sinergetics as Nonlinear Thinking and a Model of Activity
SUMMARY
Synergetics is being treated as a new scientific paradigm, a new nonlinear thinking and a new world
scenery structured in complete sets. Its intense development due to scale, and its depth, is being compared with a scientific revolution. Synergetics is the science of self-arrangement (self-organisation), cooperation processes taking place in complex and open systems of various natures in a state of imbalance. It is a common operation, or operation in one direction, when the result is higher than the algebraic sum of the influence of functional elements. Synergetics is open to specific human and social
processes. It reflects contemporary action directed towards energy enslavement, which becomes a moving
force for the self-regulating system generating new structures. Any evolutionary process of a complex
system exists between two extreme states – implied order and unpredictable chaos. This situation may
be equated to a creative process. Chaotic movement is the trail of a vector of creative thought replacing the old into a new one, linear action into nonlinear action – into the generation of a new system
structure influenced by self-determination, the process of self-organisation, in accordance with synergetic conception tendencies chosen by free will to ensure the action in each system – in the human
consciousness, culture, art and educational processes. This choice is the force directing the system to
move towards the attractor – the eternal aim.
P
asaulis iðgyvena nuolatiná judëjimà,
kaità. Já sudaro begalybë sudëtingø
sistemø, kurios nuolat randasi, plëtojasi,
iðgyvena krizes, þlunga, kad iðkiltø kokybiðkai nauja forma. Taèiau taip spar-
èiai besiplëtojantys mokslo ir technikos
laimëjimai bei didëjantys informacijos
srautai atitolina ,,prognoziø horizontà“
nuspëti sistemø raidà. Vis daþniau iðkyla problemø, procesø, reiðkiniø, kuriuos
RAKTAÞODÞIAI: sinergetika, paradigma, fluktuacija, disipacija, bifurkacija, atraktorius, saviorganizacija.
KEY WORDS: synergetics, paradigm, fluctuation, dissipation, bifurcation, attractor, self-organisation.
158
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
JAUNØJØ OPUSAI
sunku moksliðkai paaiðkinti remiantis
garsiomis teorijomis. Mokslas su ðia problema susidûrë seniai, tik ilgai nekreipë
á tai dëmesio ir nebandë jos aiðkintis.
Kaip paprastai mokslui buvo priskiriami
jau paþinti ir paaiðkinti dalykai, o tai, kas
dar ,,moksliðkai“ neapraðyta, vadinta tiesiog nemokslu arba chaosu. Mokslas ir
paþanga vyko kryptingai, siekë absoliuèios tiesos, kuri bûtinai bûtø patvirtinta
eksperimentais, gamtamoksliniais, matematiniais metodais. Ðá kelià ir metodus
kopijavo (deja, ir tebekopijuoja) socialiniai ir humanitariniai mokslai, tarp jø ir
pedagogika. Taèiau tas vienalytis judëjimas pradëjo byrëti, atsisakoma vienos
tiesos ir universaliø metodø. Viena tai lëmusiø prieþasèiø buvo tai, kad atkreiptas dëmesys á objektus ir procesus, kurie
iðkyla ir vyksta neapibrëþtai, negráþtamai, spontaniðkai, t.y. chaotiðkai. Jie dar
buvo ávardinti kaip sudëtingi reiðkiniai.
Tokius procesus tyrinëja ðiuo metu sparèiai besiplëtojantis mokslas sinergetika.
SINERGETIKOS PARADIGMA
Sinergetika formuoja naujà poþiûrá á
pasaulá ir raidos procesus. Vieðpataujanèiam linijiniam sistemø raidos suvokimui prieðprieðinama nelinijinë jø samprata. Sinergetinë paradigma leidþia pasaulá interpretuoti kaip sudëtingà, nelinijinæ, atvirà, nepasikartojanèià (negráþtanèià) sistemà, kurioje svarbiausi ne jà
sudarantys objektai, bet santykiai tarp
jø, lemiantys sistemø kismà.
Sinergetikos terminà (gr. sin – bendras, kolektyvinis, energia – vyksmas, jëga – bendrai veikianti) 1969 m. pasiûlë
Ðtutarto universiteto prof. H. Hakenas.
Daug prie ðio mokslo radimosi prisidëjo Nobelio premijos laureatas I. Prigoþinas, tyrinëjæs savaiminius procesus chemijoje1.
H. Hakenas mano, kad sinergetika labai atvira specifiniams þmogiðkiesiems ir
socialiniams procesams. Terminà jis parinko toká, kad atspindëtø ðiuolaikiná
vyksmà, nukreiptà á bendros energijos
pavergimà, kuris tampa savireguliuojanèios sistemos varomàja jëga, kurianèia
naujas struktûras. H. Hakeno sinergeti-
ka – tai kalba, kuria patogu ir paprasta
kalbëti apie sudëtingas sistemas, apie
specifiðkà struktûrø atsiradimà. Visà
vyksmà stebint ið ,,virðaus á apaèià“ –
nuo sistemos – prie detaliø, o ne ið ,,apaèios á virðø“ – nuo detaliø prie visumos2.
Ðiandien sinergetika daþnai minima
kaip postmodernusis mokslas. Toká pavadinimà grindþia Margeret J. Wheatley
savo knygoje Vadovavimas ir naujasis
mokslas. Tvarkos atradimas chaotiðkame pasaulyje, kurioje ji atkreipia dëmesá á tai,
kad daugelis neiðsprendþiamø problemø
yra neiðsprendþiamos todël, kad jos iðkilo mechanistinio determinizmo terpëje3. M. J. Wheatley teigia, kad mes iki ðiol
gyvename niutoniðkame pasaulëvaizdyje (paradigmoje). Mes iki ðiol skaidome
objektus, reiðkinius á dalis, mes vis dar
tikime, kad veiksmas lygus atoveiksmiui.
Sinergetikoje implikuoto holistinio principo esmë yra suvokimas, kad ne vien
dalys, elementai lemia (determinuoja visumà), kiek visuma sàlygoja sistemos
elementø elgesá, ir bûtent á tai sinergetikoje kreipiama daugiausia dëmesio.
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
159
AUÐRA BIRGELYTË
Sinergetikos universalumas – pagrindas laikyti jà paradigma. Ðis universalumas siejamas ne tiek su tuo, kad joje
implikuoti dësniai ir dësningumai randami paèiose ávairiausiose þmogiðkojo
paþinimo srityse ir paèiuose ávairiausiuose pasaulio sandaros hierarchijos lygiuose, kiek su itin dideliu jos abstraktumo lygiu. Bûtø galima teigti, kad nëra tokiø sistemø bei jose vykstanèiø procesø, kuriø nebûtø galima nagrinëti, apraðyti paèiu abstrakèiausiu bûdu, ieðkant bent daliniø sprendimø, naudingø
praktinei veiklai4.
Ðiandienà daugelis mokslø naudojasi beveik tais paèiais metodais, principais. Kartais net skirtingø mokslø teorijos pasirodo panaðios, susipina tarpusavyje, grindþiamos tomis paèiomis universaliomis vertybëmis, tendencijomis.
Tad apie sinergetikà jau diskutuojama
kaip apie tarpdisciplininæ moksliniø tyrimø kryptá, bendramokslinæ metodologijà ir pasaulëþiûrà.
Nelinijinio, naujo sinergetinio poþiûrio aktualizavimas susijæs su ðiandieninës tikrovës ypatumais, nes nuolatinë
gyvenimo kaita, nestabilumas, tempas
paradoksaliu bûdu tampa lyg ir paèia
tikriausia ir stabiliausia ðiandiena. Vyksta intensyvi transformacija tarp visuomeniniø sistemø, jø socialiniø, kultûriniø gyvavimo aspektø, kuriø pokyèiø
kontekste keièiasi þmogaus bûties vertybiø ir tikslø skalë. Sinergetika rodo
mums pasaulio sudëtingumà per paprastus sistemø pokyèius, per nuolatiná
tvarkos ir chaoso atsiradimà mûsø paèiø gyvenime, savæs paþinime, kûrime.
O kûrybos procesas visada susijæs su
tam tikru nepasitenkinimu, nestabilu-
160
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
mu, kuris daþniausiai atspindi chaotiðkà naujo gimimo pradþià.
Visi, kurie susiduria su kûrybinio
proceso daugiaplaniðkumu, yra vieningos nuomonës, kad tai, prieðingai, nei
loginis màstymas, yra neðabloniðkas, nelinijinis, nestandartinis suvokimas, ir todël já prieðprieðina tradiciniam màstymui. Èia ir yra stiprioji kûrybos pusë –
kuriant visada randasi kaþkas naujo:
naujos idëjos, vertingos sàvokos, produktyvios hipotezës, ádomiø problemø
sprendimo bûdai, argumentø ieðkojimas. Visa tai gali bûti apraðyta ir traktuojama kaip perëjimas nuo informacinës netvarkos prie informacinës tvarkos5. Sinergetika turi pakankamai galimybiø nuðviesti ðiø procesø kelià.
Sinergetikà galima laikyti chaoso arba tvarkos tapsmo ið chaoso mokslu, tirianèiu grandinæ: chaosas – tvarka – chaosas – tvarka. Svarbiausia èia – ryðys,
perëjimas nuo chaoso prie tvarkos, ir atvirkðèiai. Chaosas ir tvarka visada eina
ðalia, jø pradþia – vienas kitame. Sinergetiðkai á pasaulá þiûrime kaip á saviorganizuojanèià Trejybæ: Gamta – Visuomenë – Þmonija. Esmë – tai jø universalumas, sinchroniðkumas, áprastumas ir
ávairovë. Todël sinergetikoje susiduriama su sistemø spontaniðkumu, savaiminiu susitvarkymu. Ðiuo poþiûriu sinergetika laikytina saviorganizacijos teorija.
Jos patvirtinimui pasitelkiami pavyzdþiai ið aplinkos.
Pasaulyje vienos gyvybës ir materijos
formos pereina á kitas. Galime kalbëti
apie sudëtingo pasaulio paprastumà ir
paprasto sudëtingumà. Pateikti paveikslai (1 pav.) kaip tik ir iliustruoja pasaulio sandaros geometrijà. Detaliau per-
JAUNØJØ OPUSAI
1 pav. Sinergetinës pasaulio sandaros pavyzdþiai
þvelgus, èia galime matyti evoliucijos raidos potencijà. Pasak sinergetinio pasaulio suvokimo principo, didþioji dauguma
gamtoje egzistuojanèiø sistemø yra atviro tipo, tarp jø nuolat vyksta informacijos, energijos apykaita. Medis – sudëtingas gamtos kûrinys (sistema, kurios visa informacija uþkoduota kiekvienoje jos
dalyje – ðaknyse, ðakose, þievëje, lapuose, spalvoje ir t. t.). Belieka ðià informacijà paimti arba aktualizuoti.
Sinergetinis poþiûris á pasaulá, apibûdinamas tokiomis kategorijomis6:
Atviros sistemos – pasaulis sudarytas ið atvirø sistemø, kurios ne vien gauna informacijà, energijà, bet ir paèios jas
atiduoda. Sinergetika teigia, kad grieþtai uþdarø sistemø nëra. Uþdara sistema – tik realios sudëtingos sistemos suprastinimas, idealizavimas, modelis.
Netiesinës sistemos – pasaulis paklûsta ,,dësningiems atsitiktinumams“.
Sistemos raidà lemia susidariusiø sàlygø ir prieþasèiø visuma.
Fluktuacija – nestabilumas, kurá galime ávardinti kaip sistemos chaotiðkos
bûklës pradþià – balansavimà tarp tvarkos ir chaoso, negráþtamai pasikeitusio
seno ir menamo naujo.
Bifurkacija – iðsiðakojimas. Kiekviena sistema nepastovumo, kriziø ir chaoso metu – bifurkacijos taðke – turi galimybæ rinktis. Tam reikia þinoti galimybes, kurias suþadina mûsø norai. Kiekvienas pasirinkimas sukuria atsakomybæ ir pasekmes bei formuoja kokybiðkai
naujas bifurkacijas. Bifurkacija – apsisprendimo etapas.
Disipacija – tai kokybiðkai naujo
sistemos (proceso) bûvio pasireiðkimas,
atsirandanti tvarka, nulemta bifurkacinio pasirinkimo motyvacijos ir sistemos pradinës programos (tikslo – atraktoriaus).
Atraktorius – bûsimø procesø ir tendencijø vidinis uþtaisas, sistemos evoliuciniai tikslai, galimybës (lot. attraho –
pritraukiu, vilioju). Greta netobulø, jau
esanèiø formø kiekvienoje sistemoje
kaip potenciali galimybë egzistuoja dar
nerealizuotos idealios formos. Jø turi visos sistemos, terpës, organizacijos. Kiekviena forma turi ðansà bûti realizuota,
jei sistema pasirinks bûtent jà atitinkanèius tikslus.
Pasak sinergetinës sampratos kiekvienoje sistemoje – þmogaus sàmonëje,
kultûros, meno, ugdymo procesuose –
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
161
AUÐRA BIRGELYTË
2 pav. Bifurkacinës diagramos
vyksmà laiduoja laisva valia pasirinktos
tendencijos, siekiai. Ðis pasirinkimas nukreipia sistemà judëti atraktoriaus link.
Tai galima pailiustruoti bifurkacinëmis
diagramomis7 (2 pav.).
Bifurkacijos esmë: kiekvienai egzistuojanèiai sistemai ateina toks laikas (A),
kai anksèiau buvæs linijinio pobûdþio
veiksmas (B), paveiktas atsitiktinio faktoriaus (R), turi pasirinkti tolesnio veiksmo kryptá, formà. Taigi, jei ant tariamos
vytelës mes uþdësime kad ir menkiausià svorá, ji pradës linkti. Kuo svoris didesnis (faktorius svaresnis, iðorinis poveikis stipresnis), tuo labiau linksta vytelë, tuo labiau sistema artëja prie momento A0, kai jai reikia pasirinkti, á kurià pusæ ji iðlinks – á deðinæ ar á kairæ.
Iðgyvenæs kritiná laikà A0, veiksmas taðke B0 ágauna jau visai kità formà ir pras-
mæ. Sistemos evoliucijos raida vyks vienos ið ,,vytelës“ atðakø kryptimi. (Apsisprendimo motyvai darbe taip pat bus
aptariami. Paveiksle iðtisinëmis linijomis
paþymëtos stabilios, patvarios bûsenos, o
punktyrinëmis – nestabilios bûsenos.)
Visos sistemos susideda ið posistemiø, kurios nuolat iðgyvena fluktacijos
bûsenà. Kartais atskira posistemë (fraktalas, elementas) ar jø kombinacija gali
tapti tokios stiprios (kaip teigiamas gráþtamojo ryðio tarp sistemø pasikeitimo/
jungties rezultatas), kad anksèiau gyvavusi organizacija, sistema neiðgyvena,
griûva8. Iðgyvenamas bifurkacinis momentas, kuris nulemia tolesnæ sistemos
raidà, daþnai hierarchiðkai aukðtesná lygá – disipatyvià struktûrà. Taip apibûdiname suprastintà saviorganizacijos
procesà.
SISTEMØ SAVIORGANIZACIJOS PROCESAS
Bet koks evoliucinis sudëtingos sistemos procesas egzistuoja ,,ant chaoso
ribos“ – tai dinamiðka, pereinamoji zona tarp dviejø ekstremaliø bûsenø –
numanomos tvarkos ir neprognozuoja-
162
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
mo chaoso. Ðiai situacijai galima prilyginti kûrybiná procesà. Chaotiðkas judëjimas – tai kûrybinës minties vektoriaus
nueitas kelias, keièiantis senà á naujà, linijiná veiksmà – á nelinijiná, bûtent ap-
JAUNØJØ OPUSAI
3 pav. Sinergetinës sistemos evoliucija9
sisprendimø nulemtà naujos sistemos
struktûros radimàsi, saviorganizacijos procesà (3 pav.).
Sistemø saviorganizacijos procese sudëtingas disipatines struktûras, kuriø
tvarkos laipsnis yra aukðtesnis, keièia paprastesnës struktûros sistemos, atsiradusios bifurkacinio vyksmo metu, nulemtos
aukðèiausio kismo prieþasties – atraktoriaus (tikslo). Tikslai (kaip ir paèios sistemos) turi savo hierarchiðkumo laipsná.
Gali bûti iðskirti bendriausi tikslai ir keli juos konkretinanèiø tikslø lygmenys10.
Saviorganizacijos procese konkreti
sistema juda konkretaus siekiamo atraktoriaus link, disipatyvi bûsena, pasiekusi savo judëjimo prieþastá – tikslà, stabilizuojasi. Tà patá galima pastebëti ir
bifurkacijø metu: sistemos dvejojimai,
griuvimo etapas, baigiasi, kai pasirenkama kryptis siekiamo tikslo link. Èia pasireiðkia atraktoriø sudëtingumo arba
hierarchiðkumo pobûdis. Kà galime laikyti aukðèiausiu socialinës ugdymo sistemos tikslu (superatraktoriumi), kurá
pasiekus sistemos gyvavimas bûtø uþbaigtas? Atsakymas negali bûti vienareikðmis. Þmogaus tobulybës siekimas,
kultûrinës þmonijos raida gali turëti tik
menamà aukðèiausià pakopà (skirtingose sistemose bandoma sustruktûrinti
tikslø pakopas), taèiau tikrai aiðku, kad
ðios pakopos siekimas turëtø bûti begalinis (4 pav.).
Sistemos evoliucinio vyksmo (y) logoritmine spirale per neapibrëþtà laikà
(x) prie superatraktoriaus (A) yra sistemos judëjimas tikslo arba, sinergetikos
kalba sakant, stabilios bûsenos link.
Sinergetinis praktinis veikimo modelis ir jo taikymo galimybës gali bûti patikrinamos labai paprastais, universaliais klausimais. Pirmasis, kurá iðkelti galime nagrinëdami kiekvienos sistemos
evoliucijos procesà, bûtø toks: kur mes einame? Atsakymas trumpas: superatraktoriaus (tikslo) link. Atsakant á klausimà,
kodël vyksta ðis judëjimas, reikia pabrëþti
4 pav. Sistemos judëjimas begalybën logaritmine
spirale supertikslo A link
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
163
AUÐRA BIRGELYTË
paèios socialinës sistemos prieðtaringà
prigimtá, kiekvienà kartà, kai áveikiamas
vienas socialiniø prieðtaravimø barjeras,
vietoj jo atsiranda naujas. Ir pagaliau atsakymas á klausimà kà daryti yra sudëtingas, daugiareikðmis: reikia ieðkoti
esamai situacijai optimalios tvarkos ir
laisvës (chaoso) sintezës formos. Pradedama ieðkoti optimaliø sintezës kriterijø. Tam, kad bûtø surastas ,,aukso vidurys“, reikia þinoti kraðtutinumus. Jie
ávairiose sistemose bûna labai ávairûs.
Sinergetikoje – tai tvarka ir chaosas, ugdymo sistemoje – tai gali bûti kûrybinë
laisvë ir jà diagnozuojanti teoriniø ir
praktiniø teiginiø sistema – didaktika.
Darome iðvadà, kad sinergetika – tai
mokslas apie savaiminio susitvarkymo
(saviorganizacijos), bendradarbiavimo
procesus, vykstanèius ávairios prigimties
sudëtingose atvirose sistemose, esan-
èiose nepusiausviros bûsenos. Tai bendras veikimas arba veikimas viena kryptimi, kai gautas rezultatas yra aukðtesnis negu veikianèiø daliø poveikiø algebrinë suma11.
Apibendrinant galima teigti, kad
XX a. mokslo paþanga apskritai ir sinergetikos paradigma konkreèiai atskleidë
paþinimo tiesø reliatyvumà, paskatino
daugelio mokslø, tarp jø ir ugdymo, teorijø kritikà, kuri nukreipta prieð vadovëliná mokymà, mokiniø pasyvumà mokantis, turinio perkrovimà faktais, ugdytinio asmenybës laisvës slopinimà. Ðiuolaikinë ugdymo strategija orientuota sudaryti palankias sàlygas kiekvienos asmenybës saviraiðkai, savisklaidai ir saviraidai. Tokios strategijos ágyvendinimà
laiduoja laisvojo ugdymo paradigmos
sinergetiniame kontekste ásitvirtinimas
moksle ir ugdymo praktikoje.
SINERGETINIS POÞIÛRIS Á UGDYMO PROCESÀ
Tradicinis ugdymo proceso modelis,
kuris susiformavo per pastaràjá ðimtmetá Europos kultûroje, ðiandien pripaþástamas kaip per daug statiðkas, monologinis, orientuotas á grieþtai apibrëþtà informacijos saugojimà uþdarose sistemose.
Sinergetika leidþia paþvelgti á ugdymo realybæ kaip á atvirà visus visuomenës sluoksnius apimanèià sudëtingà sistemà, kai ugdomoji informacija perduodama dinamiðkai, o perdavimo sàveika fiksuojama kaip ávykis, pedagoginis susitikimas, kuris niekada nebûna uþbaigtas.
Svarbi sinergetikos nuostata – prieðprieða vieðpataujanèiam linijiniam sistemø raidos suvokimui, jos nelinijinis po-
164
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
bûdis. Fluktuacijø (sistemos nestabilumo
pradþios), disipaciniø bûsenø (sklaidos)
ir bifurkacijø (apsisprendimo) procesai
ið esmës yra naujos sistemos, naujo pasaulio vaizdo kûrëjai. Ðis pasaulis sudëtingai organizuotas. Jis atviras, tai yra
ne tapæs, o tampantis, ne paprastai egzistuojantis, o nepertraukiamai atsirandantis pasaulis. Pasaulis kupinas daugybës netikëtø posûkiø, susijusiø su tolesniu raidos keliø pasirinkimu. Atsitiktinumas evoliuciniuose procesuose vaidina konstruktyvø vaidmená. Ávairovë yra
nuolatinës ir dinaminës sistemos raidos
pagrindas. Kaip tai siejasi su ugdymo
procesu? Pirmiausia bûtina suvokti ir
JAUNØJØ OPUSAI
pripaþinti, kad ðvietimas ir ugdymo
procesas priklauso sudëtingoms, nelinijinëms, atviroms, nepasikartojanèioms
(negráþtanèioms) sistemoms.
Pasitelkæ sinergetikà, galime teigti,
kad keièiasi þmogaus padëtis paþintinës
ir praktinës veiklos struktûroje. Èia tyrëjas ir tiriamasis nëra atskirti – jie kartu
veikdami ir veikiami (aplinkos, informacijos srautø, kultûros, visuomenës) taip
pat ir keièiasi, ágaudami jau visai kità,
kokybiðkai naujà santykiø formà. Ugdomàja situacija gali bûti kiekvienas, net
trumpiausias ugdytojo ir ugdytiniø susitikimas, kuris gali pakeisti ugdymo
proceso situacijà, suteikti jai kûrybiðkumo ir nelinijiðkumo poþymiø. Ðio proceso metu iðryðkëja unikalûs þmogaus gebëjimai – ið aibës galimø pasirinkimø (ðià
bûsenà galime laikyti suþadinta sistemos
raidos bûsena arba ,,bifurkaciniu taðku“)
pasirinkti vienà, kuris bûtø tinkamiausias siekiant tolesnio sistemos gyvavimo,
jos perëjimo á aukðtesná lygmená.
Ugdomojoje veikloje sinergetika gali
padëti kaip priemonë formuoti kompleksiná pasaulio suvokimà, o tai ne
vien pretenzija á intelektualiná tobulëjimà, veikiau gyvenimiðka bûtinybë – disponuoti sukaupta informacija, þiniomis
kontekste, kuriame jos ir turi tikràjà
prasmæ. Norint padëti ugdytiniams suvokti mokslà (pasaulá, aplinkà, gamtà,
Visatà) kaip daugialypæ, taèiau bendrà
struktûrà, neuþtenka vien formaliai sujungti, integruoti giminingus mokomuosius dalykus siekiant ugdyti ávairius
moksleiviø gebëjimus. Poþiûris á disciplinas turëtø (galëtø) bûti grindþiamas
sàveikos principu, kuriuo ir remiasi sinergetikos teorija.
Sinergetika kuria apibendrintus –
tarpdisciplininius – sistemø evoliucijos
modelius, atskleidþia, kokie panaðûs yra
þmogaus ir gamtos kûrybiniai tikslai,
bei átikina, kad gyvosios ir negyvosios
gamtos evoliucijos dësningumai yra universalûs, o savikûra bûdinga visokiai
materijai.
Ið tikrøjø ne vien gamtos mokslø, bet
ir socialiniø bei humanitariniø mokslø
ðiandieninës raidos tendencijos patvirtina faktà, kad tiesa gali bûti ne viena,
paraleliai gali egzistuoti ir alternatyvios
tiesos, ir keli poþiûriai á tà patá dalykà12.
Tai ypaè aktualu dabartiniame informacijos amþiuje, kai þiniø ir informacijos
srautas toks platus, kad vien patirties
perdavimas ið kartos á kartà – kaip vienas ið þmonijos ugdymo bûdø, svarbiausias kultûros gyvavimo pagrindas –
nepajëgus patenkinti ir uþtikrinti ðiandieninio iðsilavinusios, aktyvios asmenybës tapsmo. Sinergetika siûlo ugdymo
procesà integruojanèiø idëjø bei principø. Nuo jos priklauso ne tik paèios ðvietimo sistemos kaip visumos kokybiðkas
egzistavimas, bet ir kiekvieno jà sudaranèio elemento kryptinga plëtra, saugumas, teisingas savo reikðmingumo pajautimas. Visada vertintas individualumas ðiø dienø atviro pasaulio akivaizdoje virsta spontaniðkumo, atsitiktinumo kaip þmonijos tobulëjimo, vystymosi jëga. Tik atvirumu ir laisva mintimi
pagrástas ugdymo procesas gali sudaryti
sàlygas asmenybës individualumui atsiskleisti ir kartu gebëjimui suvokti pasaulio vientisumà. Kuriant tokiais principais paremtà ugdymo procesà, ieðkant
tinkamiausio kelio, sprendþiant iðkylanèias problemas, propaguojant naujà
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
165
AUÐRA BIRGELYTË
màstymo stiliø, svarbø asmenybës ugdymui, mums gali padëti sinergetikos
paradigma. Ji atveria naujas ugdymo
proceso galimybes, siekiant þiniø ir ugdant gebëjimus, konstruoja naujà ,,atvirà ugdymo modelá“13.
Sinergetinis poþiûris pabrëþia: viskas
vyksta èia ir dabar. Pagrindinis stimulas
veikti – tikslas (,,atraktorius“), kuris ir
átraukia ateitá á dabartá. Mokslas atsisako pretenzijø á absoliuèià tiesà, o pedagogika – á ateitá. Atsiranda erdvës, laiko
kûrybingam ieðkojimui, prasmingiems
santykiams su aplinka, kitais, savimi.
Sinergetinis poþiûris kaip naujas
màstymo modelis nepretenduoja tapti
vienintele ,,gyvenimo mokykla“, tai tik
vienas ið pasirinkimø veikti, gebëti netradiciðkai màstyti. Suvokiant pasaulio
kaip vientisos sudëtingos sistemos esmæ
ir þinant, pagal kokius bendrus principus ji funkcionuoja, galima savo veiklà
sëkmingai panaudoti universalioje saviorganizacijos grandinëje iðsaugant savo individualumà. Tai lyg harmoningas
individualiø veiksmø ir globalios veiklos suderinimas þaidimu, kai bendras
taisykles diktuoja pati gamta.
IÐVADOS
Sinergetika traktuojama kaip nauja
mokslinë paradigma, svarbi sistemø
evoliucijai savo metodologine, o ne
doktrinine prasme – ne vien kaip apskritai pasaulio suvokimo, bet ir kaip
nestandartinio màstymo bei veikimo
bûdas. Ði prielaida leidþia naujai paþvelgti á savæs realizavimo procesà, atskleidþia naujas galimybes já valdyti ir
optimizuoti kryptingai siekiant aukðèiausiø tikslø.
Sinergetinë paradigma ðvietimà ir
ugdymo procesà leidþia interpretuoti
kaip sudëtingas, nelinijines, atviras, nepasikartojanèias (negráþtanèias) sistemas,
kai svarbiausia ne jas sudarantys objektai, bet santykiai tarp jø, kurie ir lemia
sistemø kismà.
Literatûra ir nuorodos
11
12
13
14
15
16
166
I. Prigoþin, I. Stengers. Poriadok iz chaosa. Novij
dialog èelovieka s prirodoi. – Moskva, 1986, p. 44.
H. Haken, M. Standler. Synergetics of Cognition. – Berlin, 1990, p. 3.
M. J. Wheatley. Leaderschip and the New Science in a Chaotic World. – San Fransisco: Berret –
Koher Publichers, 1999.
S. Kaniðauskas. Filosofija ir psichologija: santykis ir pasaulëvaizdþio kontekstai. – Vilnius, 2003,
p. 152–187.
G. Vollmer. New Problems for an Old Brain –
Sinergetics, Cognition and Evoliutionary Epistemology // Synergetics – From Mikroscopic Order. – Berlin, 1984, p. 15, 251.
H. Haken, M. Stadler, op. cit.
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
17
18
19
10
11
12
13
14
C. Ï. Êóðäþìîâ, Ñ. Ï. Êàïèöà. Ñèíåðãåòèêà
è ïðîãíîçû áóäóùåãî. – Ìîñêâà, 2003.
I. Prigoþin, I. Stengers, op. cit.
Â. Ï. Áðàíñêèé. Ñîöèàëüíàÿ ñèíåðãåòèêà êàê
ïîñòìîäåðíèñòñêàÿ ôèëîñîôèÿ èñòîðèè //
Îáùåñòâåííûå íàóêè è ñîâðåìåííîñòü, 6, 1999.
B. Bitinas. Ugdymo filosofija. – Vilnius, 2000.
R. Rimkevièius. Karaliðkø keliø nëra // Dialogas, Nr. 33, 2003.
G. Vollmer, op. cit.
C. C. Øåâåëåâà. Ê ñòàíàâëåíèþ ñèíåðãåòè÷åñêîé ìîäåëè îáðàçîâàíèÿ. – Ðÿçàíü, 1997,
c. 125–133.
A. Äàíèëîâ. Ãåðìàí Õàêåí î ñèíåðãåòèêå // Ñèíåðãåòè÷åñêàÿ ïàðàäèãìà. – Ìîñêâà, 2002, c. 23.
JAUNØJØ OPUSAI
Gauta 2005-06-01
Pabaiga. Pradþia „Logos“ Nr. 43
RIMA VALINÈIÛTË
Vytauto Didþiojo universitetas
PAMALDUMAS ÐVÈ. JËZAUS ÐIRDÞIAI
XVIII a. LIETUVOJE
The Devotion to the Sacred Heart of Jesus
in 18th Century Lithuania
SUMMARY
Relying on fresh sources, the author claims that the adoration of the Sacred Heart of Jesus had begun
spreading in Lithuania at the beginning of the 18th century, i.e. long before the Sacred Heart feast day
was officially introduced in 1765. The adoration was started by Visitation nuns in Vilnius and continued by the Jesuits and other orders. In this enterprise the brotherhoods of the Sacred Heart of Jesus
were especially active. In the second part of the article, 18th-century images and emblems of the Sacred
Heart as well as their prototypes are described and the reasons for their production analysed.
D
ominikonø ordino ðventovëse taip
pat randame pamaldumo Ðvè. Jëzaus Ðirdþiai atgarsiø. Vilniaus Ðv.
Dvasios dominikonø baþnyèioje iðlikæs
XVIII a. aðtuntuoju–devintuoju deðimtmeèiu datuojamas procesijose neðiojamas „Vieðpaties Jëzaus su atverta Ðirdimi“ paveikslas, stovintis ant ðoninio
ðv. Pijaus V altoriaus mensos (il. 5).41
Liðkiavos dominikonø baþnyèioje 1741–
1770 m. árengtø ðoniniø altoriø virðutiniuose skyduose ákomponuotos kairë-
je – Nekalèiausios Marijos, deðinëje –
Saldþiausios Jëzaus Ðirdies reljefinës
emblemos. Ðiame altoriuje iki 1860 m.
kabëjo „Nukryþiuotojo“ paveikslas42.
Vilniaus Kalvarijø Ðv. Kryþiaus Atradimo baþnyèioje Jëzaus Ðirdies garbinimas
tarp Arma Christi simboliø vaizduojamas didþiojo altoriaus treèiajame, iliuziniame tarpsnyje, iðtirpstanèiame dangaus skliaute (dail. Kristupas Polubinskis, 1772–1783 m.). Ikonografiðkai jis siejasi su pirmojo tarpsnio malonëmis gar-
RAKTAÞODÞIAI: Ðvè. Jëzaus Ðirdis, XVIII a., Lietuva, ðv. Margarita Marija Alacoque, baþnytinë dailë.
KEY WORDS: the Sacred Heart of Jesus, the 18th century, Lithuania, St Margarita Marija Alacoque, Church art.
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
167
RIMA VALINÈIÛTË
Il. 5. Ðvè. Jëzaus Ðirdis. XVIII a. 8–9 deð. Vilniaus
dominikonø Ðv. Dvasios baþnyèia
sëjanèia Nukryþiuotojo skulptûra ir antrame tarpsnyje esanèiu Ðv. Kryþiaus Atradimo (ðv. Elenos) paveikslu – ðitaip iðryðkinama Dievo gailestingumo ir meilës aukos prasmë43.
Þemaièiø Kalvarijos dominikonø filijoje Gegrënuose Ðvè. Jëzaus Ðirdies
brolija ákurta 1769 m.44 Ðiai brolijai turbût priklausë didþiojo altoriaus antrajame tarpsnyje, virð Jëzaus Ðirdies medinës emblemos kabëjæs Ðirdies atvaizdas.
Ádomu tai, kad Ðvè. Sakramentas ðioje
baþnyèioje garbinimui statomas buvo tik
Ðvè. Jëzaus Ðirdies ir keturiø jos metø
ketvirèiø iðkilmiø metu45.
Kaip matome, dominikonø vienuolijos ðventovëse pamaldumas Ðvè. Jëzaus
Ðirdþiai atsiskleidþia kiek kitu aspektu.
Èia daþnesnë Ðirdies emblema, o ne antropomorfinis Jëzaus atvaizdas su meile
liepsnojanèia ðirdimi. Toks Ðirdies su-
168
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
gretinimas su Nukryþiuotuoju arba jo
kanèià simboliðkai atskleidþianèiais Arma Christi kyla, matyt, ið dominikonø
itin iðplëtoto ir per Kryþiaus Kelio stotis skleidþiamo Kristaus Kanèios iðaukðtinimo. Svarbiausiu akcentas èia tenka
ne Jëzaus Ðirdþiai, bet Kanèiai, nes bûtent ji yra begalinës Dievo meilës þmogui þenklas.
Tiesa, Jëzaus Ðirdies gretinimas su
Nukryþiuotuoju sutinkamas ne tik dominikonø, bet ir kitø vienuolijø bei parapinëse ar filinëse baþnyèiose.
Mosëdþio parapinëje baþnyèioje 1756
m. rugpjûèio 6 dienà Ðvè. Jëzaus Ðirdies
altarijà savo lëðomis ásteigë asmeniðkai
pats Þemaièiø vyskupas Antanas Tiðkevièius, jai iðlaikyti skyrë þemiø ir lëðø46.
Ant drobës tapytas titulinis Jëzaus Ðirdies altoriaus paveikslas kabëjo antrajame tarpsnyje, o pirmajame – Nukryþiuotojo skulptûra. Ið altarijai paskirtø
lëðø altoriui buvo parûpinta gausybë liturginiø reikmenø, kurie rodë ðioje parapijoje klestintá pamaldumà Ðvenèiausiai Jëzaus Ðirdþiai. Specialiai ðiam altoriui buvo skirta sidabrinë taurë ir miðiolas, baþnyèioje turëta viena nedidelë
(choragwà) bei pora procesijose neðamø
vëliavø (processye) su Jëzaus Ðirdies atvaizdais, taip pat bent vienas procesijø
altorëlis47.
Brolijos bei Jëzaus Ðirdies paveikslø
bûta ir daugiau. Pavyzdþiui, Dusetø parapinei baþnyèiai Jëzaus Ðirdies brolijos
ásteigimo indultà popieþius Benediktas
XIV suteikë dar 1747 m. spalio 20 dienà, taèiau brolija iðkilmingai ávesdinta
tik 1756 m. birþelio 26 dienà. Ji turëjo
savo ðoniná Jëzaus Ðirdies altoriø su
JAUNØJØ OPUSAI
„gerai tapytu“ atvaizdu48. Þinoma, kad
Jëzaus Ðirdies brolijos veikë parapinëse Paðuðvio (nuo 1789 m.)49, Vandþiogalos (prieð 1795 m.), taip pat Rozalimo
baþnyèiose. Yra iðlikæ net du XVIII a.
IV ketvirèio procesijø altorëliai ið ðios
parapijos, ir tai liudija pasklidusá pamaldumà Ðvè. Jëzaus Ðirdþiai50.
Reikëtø paþymëti, kad brolijos indulto suteikimo ir brolijos ávesdinimo á baþnyèià datas kartais skiria net keli metai
ar deðimtmeèiai, kaip matyti Dusetø ir
Viðtyèio parapijose. Pamaldumo sklaidos atþvilgiu svarbios abi datos. Juk
tam, kad popieþius ásteigtø konkreèià
brolijà konkreèioje ðventovëje, kaþkas ið
parapijos ar jà globojusios vienuolijos
turëjo inicijuoti ðá procesà. Brolijos titulo pasirinkimas rodo ðio iniciatoriaus
pamaldumo intencijas. Kita vertus, tikroji brolijos veikla ir pamaldumo sklaida faktiðkai prasidëdavo tik ávesdinus
brolijà á ðventovæ. Brolijos nariø giedojimas pamaldø metu, dalyvavimas procesijose, atlaiduose ne tik stiprino asmeniná krikðèioniðkà tobulëjimà, bet ir prisidëdavo prie didesnës iðkilmës, o uþsakyti altoriai ir jø paveikslai, procesijø
altorëliai, vëliavos, liturginiai indai padëjo formuoti konkreèios baþnyèios ikonografijà. Tad Ðvè. Jëzaus Ðirdies atvaizdai baþnyèiose atsirasdavo kaip brolijos
veiklos, taip pat jos nariams ar baþnyèiai suteiktø atlaidø bei baþnytiniø
ðvenèiø padariniai.
Apibendrinant galima paþymëti,
kad, prieðingai nusistovëjusiai nuomonei, pamaldumas Ðvè. Jëzaus Ðirdþiai
Lietuvoje sklido nuo pat XVIII a. pradþios, dar gerokai iki oficialaus jo pripaþinimo ir Jëzaus Ðirdies ðventës paskelbimo 1765 m. Jo pradþia galima laikyti 1719 m., kai á Vilniaus vizitieèiø
ðventovæ ávesdinta pirmoji þinoma LDK
teritorijoje Ðvè. Jëzaus Ðirdies brolija.
Tad Lietuva, kaip ir Lenkija, pagrástai
gali didþiuotis ankstyvu ðio pamaldumo
sklidimu, tuo pat metu jis sklido Prancûzijoje, Vokietijoje ir Italijoje.
Pamaldumà Ðvè. Jëzaus Ðirdþiai Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje bei Lenkijoje, pirmiausia pradëjo skleisti vizitieèiø vienuolija, kuriai priklausë XVII a.
pabaigoje regëjimus patyrusi ðv. Margarita Marija Alacoque. Taèiau gana greitai iniciatyvà ið jø perëmë gerokai gausesnis ir átakingesnis jëzuitø ordinas, dar
XVII a. pasiþymëjæs asketiniais apmàstymais apie Ðvè. Jëzaus Ðirdá. Skleidþiant pamaldumà XVIII a. Lietuvoje,
itin reikðminga buvo Ðvè. Jëzaus Ðirdies
brolijø veikla, kurias steigë jëzuitai bei
kitos vienuolijos.
Vis dëlto XVIII a. pamaldumas nebuvo pasiekæs tokio masto kaip XIX a.
II pusëje–XX a., kai sekant prancûzo jëzuito Henri Ramiére idëja, Ðvenèiausiajai Jëzaus Ðirdþiai atsiduodavo iðtisos
ðeimos, bendruomenës ar net valstybës
(Lietuva – 1934 m.) ir ðio kulto platinimui buvo ákurta Maldos Apaðtalavimo
sàjunga. Taèiau tokia pamaldumo Ðvè.
Jëzaus Ðirdþiai kaitos tendencija moderniais laikais yra bûdinga visai Katalikø
Baþnyèiai ir Lietuva èia nebevaidina
svarbiausio vaidmens.
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
169
RIMA VALINÈIÛTË
Pamaldumas Ðvè. Jëzaus Ðirdþiai XVIII a. Lietuvoje (lentelë)
170
Paminëta
Baþnyèia
Statusas
Brolija Pav.
Pastabos
Ðaltinis
1719
VILNIUS
Ðvè.Jëzaus
Ðirdies
vizitieèiø
1719
Buvo
Brolija ásteigta
ir ávesdinta 1719 m.
Pav. padovanotas apie
1719 m.
Brolijos knyga
1744
KRAÞIAI
Ðvè. M.
Marijos
Ëmimo
á dangø
jëzuitø
kolegija
1744
?
Baþnyèia neiðlikusi
Jëzuitø enciklopedija, p. 332
1741
VIÐTYTIS
jëzuitø
misija,
parapijos
1747
Buvo
Brolija ásteigta 1741 m.,
ávesdinta 1747 m.
Jëzaus Ðirdies atlaidai
Ðon. Jëzaus Ðirdies a. su pav.
XVIII a. III ketv. procesijø
altorëlis
Brolijos knyga
1817 m. inventorius
R. Stankevièienë // LSDK I.II,
p. 283
1747
DUSETOS
parapijos
1756
Buvo
Brolija ásteigta 1747 m.,
Brolijos steigiávesdinta 1756 m.
mo nuoraðas
Ðon. Jëzaus Ðirdies a. su pav. 1833 m. inventorius
1756
KAUNAS
Ðv. Mikalojaus
benediktiniø
1756
Buvo
Brolija ákurta 1756 m.
Lietuvos vienuoÐon. Jëzaus Ðirdies a. su pav. lynai, p. 86
1758 m. brolijai suteikti
1834 m. vizitacija
Dievo Kûno atlaidai
1756
MOSËDIS
parapijos
–
Buvo
1756 m. (1762?) vysk.
A. Tiðkevièius ásteigë altarijà
Ðon. Jëzaus Ðirdies a.
su pav. II t.
M. Valanèius,
p. 160
1821 m. vizitacija
1758–
1769
SALAKAS
parapijos
Buvo
Ðon. Jëzaus Ðirdies a. su
Nukryþiuotojo skulptûra
Brolijai 1758–1769 m. suteikti Jëzaus Ðirdies atlaidai
1783 m. vizitacija
Po
1762
RASEINIAI
pijorø
?
Buvo
Did. a. II t. pav.
B. pastatyta 1762 m.,
neiðlikusi
1809 m. vizitacija
1769
GEGRËNAI
dominiko- 1769
nø filija
Buvo
Did. a. II t. pav.
1776 m. inventorius
1821 m. vizitacija
1769
GEIDÞIAI
kapiniø
koplyèia
–
Yra
Procesijø a. su 1769 m.
ir 1772 m. data
Lietuviø liaudies
menas, p. 270
1741–
1770
LIÐKIAVA
dominikonø
–
–
Ðon. Nukryþiuotojo (?) a. II t. D. Klajumienë //
Ðirdies emblema (reljefas)
LSDK I.III, p. 197
18 a.
VILNIUS
Ðv. Jono
Krikðtytojo
jëzuitø
akademijos
kolegija
–
Buvo
Pastatomas pav. ðon. Ðv. Jono 1830 m. vizitacija
Evangelisto a.
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
–
JAUNØJØ OPUSAI
Lentelës tæsinys
Paminëta
Baþnyèia
Pastabos
Ðaltinis
Prieð
1773
KAUNAS
jëzuitø
Ðv. Prancið- kolegija
kaus Ksavero
Yra
Pastatomas pav. altoriuje
1782 m. vizitacija
1772
LAUKSODIS jëzuitø
misija,
parapijos
1773
Yra
1772 m. suteikta ðventë
su atlaidais
Ðon. Jëzaus Ðirdies a. su
pav. I ir II t.
1812 m. inventorius
Prieð
1774
PAÐIAUÐË
Ðvè. Jëzaus
Ðirdies
–
?
Koplyèios titulas
Ðon. Jëzaus Ðirdies a.
1774 m. inventorius
1772–
1783
VILNIUS
dominiÐv. Kryþiaus konø
Atradimo
–
–
Did. a. III t. Jëzaus Ðirdies
emblema su Arma Christi
(iliuzinë tapyba)
R. Meldytë,
p. 145–146
D. Klajumienë,
p. 148–149
1786
ÐILUVA
infulato
–
prepozitûra
Yra
Ðon. Jëzaus Ðirdies a.
su pav.
1796 m. inventorius
1789
PAÐUÐVYS
parapijos
1789
–
Ðon. Jëzaus Ðirdies a. su
Nukryþiuotojo pav.
Proc. altorëlis su skulptûrine Ðirdies emblema
Brolijos knyga
1821 m. vizitacija
18 a.
8–9
deð.
VILNIUS
Ðv. Dvasios
dominikonø
–
Yra
Procesijø pav. ant ðon.
Ðv. Pijaus V a.
1817 m. vizitacija
M. Matuðakaitë,
p. 20
18 a.
8–9
deð.?
ÛDRIJA
–
Yra
Prieð 1933 m. atkeltas
ið neþinomos baþnyèios
R. Stankevièienë //
LSD I.V, p. 495–
497
18 a.
II p.
KALTANËNAI
pranciðkonø,
parapijos
–
Yra
1830 dengë did. a.
Marijos pav.
Ðvè. Jëzaus Ðirdies ðventë
1830 m. vizitacija
18 a.
II p.
PLUNGË
parapijos
–
Yra
1821 m. senas altorinis
Ðvè. Jëzaus Ðirdies pav.,
proc. a., vëliavos
1821 m. vizitacija
Plungës dekanato..., p. 73
18 a.
II p.
MOLËTAI
Yra
Atkelta ið neþinomos
Þemaitijos baþnyèios
R. Stankevièienë //
LSD I.V, p. 496
18 a.
pab.
TYTUVËNAI bernardinø
–
–
Skulptûra prieangyje
D. Klajumienë // Tytuvënø..., p. 267–269
18 a.
ROZALIMAS parapijos
4 ketv.
Buvo?
Yra
Du procesijø altorëliai
su Jëzaus Ðirdimi
1820 m. vizitacija
M. Matuðakaitë,
48, 49
Prieð
1795
Buvo
Buvo
1795 m. brolijai suteikti
1815 m. invenJëzaus Ðirdies atlaidai
torius
1815 m. did. a. Nukryþiuo- 1967 m. apraðas
tasis dengiamas nauju Jëzaus
Ðirdies pav.; kitas pav. ant
presbiterijos sienos
VANDÞIOGALA
Statusas
jëzuitø
kolegijos
koplyèia
parapijos
Brolija Pav.
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
171
RIMA VALINÈIÛTË
Lentelës tæsinys
Paminëta
Baþnyèia
Statusas
18 a.
II p.
PARINGYS
koplyèia
18
pab.–
19 pr.
VILNIUS
trinitoriø
Trinapolio
Ðvè. Trejybës
18
pab.–
19 pr.
RUMBONYS parapijos
18
pab.–
19 pr.
KRAÞIAI
benediktiniø
Brolija Pav.
–
–
Pastabos
Ðaltinis
?
Koplyèios titulas
S. Litak, s. 574
Buvo
Pav. ant presbiterijos ar za- V. Drëma, p. 203
kristijos sienos
Yra
Pastatomas pav. ðon. a.,
dabar ðon. a. II t.
Buvo Ðon. Jëzaus Ðirdies a.
su pav.
R. Stankevièienë //
LSD I.V, p. 284–286
1820 m. inventorius
II. ÐVÈ. JËZAUS ÐIRDIES ATVAIZDAI
Kaip ir dauguma kristologiniø siuþetø, Ðvè. Jëzaus Ðirdies ikonografinio tipo atvaizdai mene atsirado vëliau negu
apmàstymai ir teologiniai svarstymai ðia
tema. Tad nors apie iðgananèià Vieðpaties meilæ raðë dar Baþnyèios Tëvai, Ðirdies atvaizdai mene atsirado tik viduramþiais, tiesa, kiek kitokia, negu dabar
áprasta, forma.
Tipinis viduramþiø pamaldumo pavyzdys galëtø bûti 1505 m. Lucaso Cranacho Vyresniojo (1472–1553) graviûra
Ðvè. Jëzaus Ðirdies garbinimas51. Èia vaizduojamas Nukryþiuotasis, ákomponuotas á ðirdies formos rëmà, po kuriuo suklupæ já garbinantys ðventieji. Nukryþiuotojo ir Ðirdies vaizdavimas kartu gana daþnas viduramþiais, nes bûtent nukryþiavimo metu Vieðpaties Ðirdis pirmà
kartà atsivërë þmonijai atskleisdama begaliná savo gailestingumà ir meilæ. Vis
dëlto ðiø atvaizdø dar negalima priskirti Jëzaus Ðirdies kultui. Tai tarsi iliustracijos, papildanèios ir ávaizdinanèios mistiniø raðytojø meditacijø knygas.
172
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
XVI a. itin paplito Jëzaus Ðirdies emblema, kurioje ðirdis vaizduota su þaizda ðone, apjuosta erðkëèiø vainiku ir
perverta trimis vinimis, visa spinduliuojanti dangiðkà ðviesà. Pamaþu ji pradëta komponuoti jëzuitø leidþiamø knygø
tituliniuose puslapiuose, taip pat puoðë
ðios vienuolijos baþnyèiø portalus ir
skliautø tapybà.
Tokià apreiðkimuose regëtà Iðganytojo Ðirdá savo uþraðuose nupieðë ir garsioji
prancûzø vizionistë vizitietë ðv. Margarita Marija Alacoque. Tradicinæ emblemà
papildo Ðirdies centre atsiradæs áraðas
Charitas – Gailestingumas, o vietoje ðlovës spinduliø jà ratu supa erðkëèiø vainikas (il. 6). Sekant sesers vizitietës pavyzdþiu, tokie atvaizdai jau 1685 m. kurti
Paray-le-Monial vienuolyne ir neðioti
prie ðirdies arba ásegti atlape52. XVIII a.
atvaizdai nuo senesniøjø skiriasi bûtent
meilës liepsnomis, besiverþianèiomis ið
ðirdies virðutinëje dalyje.
Seniausias Ðvè. Jëzaus Ðirdies atvaizdas Lietuvos–Lenkijos valstybëje saugo-
JAUNØJØ OPUSAI
Il. 6. Ðv. Margaritos Marijos Alacoque pieðta Ðvè.
Jëzaus Ðirdis. XVII a. 8 deð.
Il. 7. Pompeo Battoni (1708–1787). Ðvè. Jëzaus Ðirdis. 1760 m. Romos Il Gesù baþnyèia, Italija
mas Krokuvos vizitieèiø vienuolyno archyve ir mena paèios ðv. Margaritos
Marijos laikus. Krokuvos vienuolëms já
atsiuntë motina Eleonora de Ponsein ið
Lijono vienuolyno. Tai pieðinys ant pergamento, kuriame Vieðpaties Ðirdá supa
roþiø vainikas53.
Nagrinëjant Lietuvoje iðlikusius
XVIII a. kûrinius, norëtøsi juos suskirstyti á dvi pagrindines grupes. Pirmajai priklausytø atvaizdai, kuriuose Jëzaus Ðirdis vaizduojama viena, be fizinio Kristaus kûno. Tokia Ðirdis-emblema yra kilusi ið Penkiø Jëzaus Þaizdø ikonografinio
tipo, todël kartais vaizduojama kartu su
Arma Christi, kaip matyti Vilniaus Kalvarijø (Verkiø) Ðv. Kryþiaus Atradimo baþnyèios didþiojo altoriaus iliuziniame treèiajame tarpsnyje (1772–1783 m., dail.
Kristupas Polubinskis). Apskritai toks
„embleminis“ Jëzaus Ðirdies kaip altoriaus pagrindinio paveikslo papildinio
vaizdavimas vëlyvojo baroko altoriuose
paplitæs daugiau, negu atskiras paveikslas. Sukurtas kaip tapybos kûrinys ar
skulptûra vëlyvojo baroko altoriuose, jis
neretai talpinamas virðutiniame, „frontoniniame“ altoriaus tarpsnyje. Tokiø
skulptûrø Ðirdþiø-emblemø taip pat buvo Liðkiavos dominikonø, Þieþmariø
baþnyèiose54, Lauksodþio brolijos altoriuje ant drobës tapytas „vienos Ðirdies“ atvaizdas gretinamas su antropomorfiniu
„Vieðpaties Jëzaus su atverta Ðirdimi“
paveikslu55.
Ðiame kontekste itin unikalus seniausias Lietuvoje iðlikæs Jëzaus Ðirdies atvaizdas yra ið Viðtyèio baþnyèios, kuris
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
173
RIMA VALINÈIÛTË
Il. 8. Ðvè. Jëzaus Ðirdis. Apie 1747 m. Ið Viðtyèio
baþnyèios
buvo pagrindinis Ðvè. Jëzaus Ðirdies brolijos altoriaus paveikslas (il. 8). Iðplëtotos ikonografijos kûrinyje galime iðskirti
tris svarbiausias mintis, iðreiðkianèias
vienà idëjà. Paveikslo centre esanèià Ðirdá – Dievo meilës þmogui simbolá – juosia erðkëèiø vainikas, virðuje iðkeltas kryþelis, o ið perverto ðono þaizdos verþiasi
kraujas ir vanduo. Tai Iðganytojo kanèià
ir mirtá ant kryþiaus primenantys þenklai. Likusi paveikslo dalis skirta paðlovinimui: paèià Ðirdá supa jos dangiðkà
kilmæ pabrëþiantys spinduliai, o aplinkui – jà adoruojantys angelai. Du didesnieji á indà renka ið Ðirdies plûstantá
kraujà, o angelø chorai prilaiko praskleistà uþdangà simboliðkai mums at-
174
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
skleisdami Ðvè. Sakramento – meile iðgananèio Kristaus Kraujo paslaptá.
Ðis paveikslas turëjo bûti nutapytas
maþdaug apie 1747 m., kai á Viðtyèio
baþnyèià buvo ávesdinta Jëzaus Ðirdies
brolija. Ko gero, dar XVIII a. jis buvo
papuoðtas aptaisais, kurie buvo detaliai
apraðyti 1817 m. inventoriuje: Ðirdá juosia erðkëèiø vainikas ir spinduliai, virð
kuriø iðkyla kryþelis. Visa tai ir angelø
sparneliai bei laikomas padëklas – sidabriniai, kai kur paauksuoti. Prie paveikslo – vienas votas56. Tai rodo nuoðirdø brolijos rûpestá ir gyvà pamaldumà Ðvè. Jëzaus Ðirdþiai.
Kadangi toks „embleminis“ Jëzaus
Ðirdies vaizdavimo bûdas susiformavo
pirmiausia, galima numanyti, kad panaðiai Ðirdis buvo vaizduojama ir neiðlikusiuose ankstyvuosiuose Vilniaus vizitieèiø (apie 1719 m.) ir Kraþiø jëzuitø baþnyèiø (apie 1744 m.?) atvaizduose. Jis
buvo populiarus ir vëliau. Tai rodo
XVIII a. paskutiniojo ketvirèio brolijø
procesijø altorëliai ið Viðtyèio bei Rozalimo baþnyèiø57. Juose ikonografija nëra
taip iðplëtota kaip altoriniame atvaizde
ir artimesnë grafinei emblemai.
Antrajai grupei priklausytø antropomorfiniai Jëzaus Ðirdies atvaizdai, kuriuose Ðirdis vaizduojama liepsnojanti
Kristaus krûtinëje. Ðiuo metu tradiciniu
laikomas antropomorfinis atvaizdas su
Iðganytojo krûtinëje liepsnojanèia ðirdimi susiformavo bent pusæ ðimtmeèio vëliau negu embleminiai, maþdaug apie
XVIII a. vidurá. Neabejojamai tam átakos
turëjo ðv. Margaritos Marijos Alacoque
patirtø vizijø, kuriose Vieðpats atvërë jai
savo ðirdá, apraðymai.
JAUNØJØ OPUSAI
Plaèiausiai þinomas 1760 m. italø dailininko Pompeo Battoni’o (1708–1787)
sukurtas Ðvè. Jëzaus Ðirdies atvaizdas,
skirtas pagrindinei jëzuitø ðventovei –
Romos Il Gesa baþnyèiai (il. 7). Jame
vaizduojamas Kristus kairëje rankoje laiko liepsnojanèià Ðirdá, o deðine rodo á jà.
1878 m. Ðventøjø apeigø kongregacija
Battoni’o ir embleminius atvaizdus pripaþino netinkamais norint gauti indulgencijas. Jëzaus Ðirdá galima buvo vaizduoti tiktai ant Jëzaus krûtinës. 1891 m.
paskelbtuose reikalavimuose leista vaizduoti Jëzaus Ðirdá vienà, be kûno, bet tik
kûriniuose, skirtuose privaèiam pamaldumui, o ne vieðam garbinimui altoriuose58.
Garsiojo Pompeo Battoni’o Jëzaus Ðirdies paveikslo XVIII a. sekiniø Lietuvoje rasti nepavyko, todël galima teigti,
kad tuo metu jis dar nebuvo toks populiarus, kaip XIX a. Antrojoje–XX a. pirmojoje pusëje, o gal net apskritai nebuvo þinomas. Kita vertus, átakos galëjo
turëti ir minëtas 1878 m. draudimas
puoðti altorius Battoni’o ir embleminio
tipo paveikslais. Nors tokiø paveikslø
naikinimo faktø ir nëra þinoma, taèiau
jie galëjo bûti tiesiog pakeisti naujais,
tinkamais atvaizdais.
Lietuvoje iðlikæ XVIII a. antropomorfiniai atvaizdai yra gan vienodi. Daugumoje jø Kristus vaizduojamas taip pat –
stovintis kontrapostu arba puse figûros,
galvà kiek pasukæs á deðinæ, abiem rankomis su iðryðkintomis þaizdomis rodantis á krûtinëje liepsnojanèià ir glorijoje spindinèià Ðirdá. Tarp ðiø atvaizdø
galima áþvelgti vienà nedidelá skirtumà:
vienuose Kristus delnais praskleidæs savo drabuþá – taip apnuoginama krûtinë
su liepsnojanèia Ðirdimi, o kituose ji ið-
tapyta tiesiai ant drabuþio. Abiem atvejais rankø padëtis vienoda.
Europoje yra dar bent keli garsûs
XVIII a. Jëzaus Ðirdies atvaizdai, kurie
vis dëlto veikiausiai yra ne lietuviðkø atvaizdø pirmavaizdþiai, bet tokie patys
sekiniai. Dabartinëje Italijoje, istoriniame
Tirolio regione, Bolzano miesto katedroje
garbinamas Jëzaus Ðirdies atvaizdas, kurá apie 1770 m. nutapë dailininkas Johannas Carlas Henrici (1737–1823) (il. 9).
Kaip ir Lietuvos–Lenkijos valstybëje, pamaldumas Jëzaus Ðirdþiai ðiame regione
suklestëjo dar XVIII a. Jo apogëjumi tapo Tirolio pasiðventimas Ðvè. Jëzaus Ðirdies globai 1796 m. birþelio 1 dienà, vykæs bûtent prie minëto paveikslo59.
Kompoziciðkai ðiam atvaizdui labai
artimi paveikslai ið Vilniaus dominikonø Ðv. Dvasios, Kauno jëzuitø ir Kaltanënø baþnyèiø.
Bent keleriø metø tikslumu galima
datuoti Kauno jëzuitø Ðv. Pranciðkaus
Ksavero baþnyèioje buvusá atvaizdà, dabar saugomà Kauno arkikatedros zakristijoje (il. 4). Ið 1782 m. vizitacijos suþinome, kad „panaikinus jëzuitus, jo malonybë kunigas Mikalojus Velièka, dabartinis
Kauno mokyklos rektorius, [ðá paveikslà] kaip savo lëðomis ásigytà, perkëlë á
Mergelës Marijos Sopulingosios altoriø“
tuometinëje parapinëje Kauno baþnyèioje60. Nors Kaune jëzuitai liko iki 1787 m.,
taèiau, kaip liudija ðaltinis, paveikslas ásigytas dar prieð ordino kasacijà 1773 m.
Veikiausiai tai ávyko vos keleri metai
prieð tai. Taigi jis yra beveik to paties laiko kaip ir Bolzano atvaizdas.
Nors kauniðkiame paveiksle pakartotos net smulkiausios Bolzano paveikslo
pieðinio klostës, jo schemiðka, sausoka
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
175
RIMA VALINÈIÛTË
Il. 9. Johann Carl Henrici (1737–1823). Ðvè. Jëzaus Ðirdis. Apie 1770 m. Bolzano katedra, Tirolis, Italija
tapyba liudija vietos meistro darbà ir
galbût kopijavimà nuo grafinio pirmavaizdþio. Ryðá su grafika dar labiau sustiprina ðios technikos kûriniuose daþna banderolë su inskripcija. Áraðas liudija: Praebe fili mi cortuum mihi – „Mano
vaike, duok man savo ðirdá, tesilaiko tavo akys mano keliø“ (Pt 23, 26). Tai Patarliø knygos eilutës pradþia, o kartu
paskatinimas visiems tikintiesiems ne
tik adoruoti Jëzaus Ðirdá, taèiau ir patiems atverti jà Vieðpaties meilei.
Dalá Vilniaus dominikonø Ðv. Dvasios baþnyèios paveikslo dengia aptaisai, todël apie pieðiná kalbëti kiek sudëtingiau (il. 5). Vis dëlto ið to, kas maty-
176
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
ti, galima teigti, kad jis identiðkas aptartiesiems. Pakartotos net trys sudëtingais rakursais fone sklendþianèios angeliukø galvutës. Ðis atvaizdas tapytas
subtiliai niuansuojant perëjimus, nëra
toks schemiðkas kaip Kauno paveikslas,
taèiau vis tiek juntama vietos dailininko ranka. Pagal paveikslo rëmà já galima datuoti XVIII a. aðtuntuoju–devintuoju deðimtmeèiu61.
Ið pranciðkonams priklausiusios senosios Kaltanënø baþnyèios iki ðiø dienø iðliko XVIII a. antrosios pusës Jëzaus
Ðirdies paveikslas (il. 10). Kadaise jis
galbût kabëjo atskirame altoriuje, nors
jau 1830 m. juo dengiamas didþiajame
altoriuje patalpintas Èenstochovos Dievo Motinos atvaizdas. Be kitø ðiai ðventovei suteiktø ðvenèiø, èia minima ir Jëzaus Ðirdies62 ðventë. Ðiame paveiksle
nutapytas áprastinis Jëzaus Ðirdies atvaizdas, tik figûra apsukta pagal veidrodinës simetrijos principà. Ádomu tai,
kad, pvz., angeliukai ir pati Ðirdis ðiai
simetrijai nepaklûsta ir iðtapyti kaip
anksèiau aptartuose kûriniuose. Atvaizdo apaèioje taip pat yra dailiai rokoko
stiliumi árëmintas áraðas su eilute ið Ðvè.
Jëzaus Vardo litanijos Iesu Amabilis –
„Jëzau meilingasis“.
Jau minëtoje Rozalimo baþnyèioje
yra ir antrasis procesijø altorëlis su Ðvè.
Jëzaus Ðirdimi – ðákart antropomorfine
(il. 11). Ádomus jau pats faktas, kad èia
bûta dviejø to paties laiko Jëzaus Ðirdies procesijø altorëliø, abiejø aptariamø tipø, kuriø vienas poroje su Ecce
Homo, kitas – su Pieta. Taigi abiejuose
procesijø altorëliuose vyrauja kristologinë ikonografija, nors XVIII a. ðventovë-
JAUNØJØ OPUSAI
se dominuodavo Marijos ir ðventøjø atvaizdai.
Neþinomo provincijos dailininko nutapytame paveiksle atsisakoma visø detaliø – debesø, angeliukø, net ðirdá juosianèio erðkëèiø ir spinduliø vainiko,
kryþelio bei þaizdø. Aktyvacija èia kuriama ne pieðiniu, bet koloritu – bendrame mëlynos, baltos ir aukso altorëlio
polichromijos bei rudame paties atvaizdo kolorite skaisèiu raudoniu deganti
Ðirdis tampa ryðkiausiu ir pagrindiniu
vaizdiniu bei idëjiniu akcentu. Kità dimensijà jam turëjo suteikti vëliau Ðirdá
uþdengæs aptaisas. Kad jo bûta, matyti
ið viniø paliktø þymiø.
Jëzaus Ðirdies atvaizdai su Ðirdimi, vaizduojama ant drabuþio, taip pat
turi atitikmenø Vakarø Europoje. Toks
XVIII a. malonëmis garsëjantis atvaizdas
yra Vienos Ðv. Stepono katedroje (il. 12).
Panaðaus pieðinio atvaizdai iðlikæ Lauksodþio, Ðiluvos ir Rumboniø baþnyèiose.
Kaip minëta, nuo 1773 m. filinëje
Lauksodþio baþnyèioje, jëzuitø misijoje,
veikë Ðvè. Jëzaus Ðirdies brolija. Tad, ko
gero, apie 1773 m. nutapytame jai priklausiusio altoriaus paveiksle dominuoja beveik visa, kiek þemiau keliø uþbaigta Jëzaus figûra, abiem rankomis rodanti
krûtinëje atvertà Ðirdá (il. 3). Detaliau
apibûdinti menines priemones sudëtinga, nes visà Kristaus figûrà, iðskyrus galvà ir rankas, dengia balto metalo aptaisai, rodantys ypatingà parapijieèiø
pagarbà ðiam atvaizdui. Pati paveikslo kompozicija gan tradicinë, bûdinga
ðio ikonografinio tipo XVIII–XIX a. pavyzdþiams.
Ádomus yra vienintelis tarp aptariamøjø visos figûros atvaizdas ið Ðiluvos
Il. 10. Ðvè. Jëzaus Ðirdis. XVIII a. II p. Kaltanënø
buv. pranciðkonø baþnyèia
Il. 11. Ðvè. Jëzaus Ðirdis. XVIII a. IV ketv. Rozalimo baþnyèia
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
177
RIMA VALINÈIÛTË
Il. 12. Ðvè. Jëzaus Ðirdis. XVIII a. II p. Vienos Ðv. Stepono katedra, Austrija
Il. 13. Ðvè. Jëzaus Ðirdis. Prieð 1786 m. Ðiluvos
baþnyèia
infulato prepozitûros (il. 13). Jis turëjo
bûti sukurtas XVIII a. aðtuntajame–devintajame deðimtmetyje, prieð 1786 m.
ávykusá Ðiluvos Dievo Motinos paveikslo vainikavimà popieþiaus karûnomis.
Ruoðiantis ðiam iðkilmingam ávykiui, ne
tik sumûryta dabartinë Ðiluvos baþnyèia, bet ir joje árengti nauji altoriai su paveikslais bei kita liturgine áranga
(skulpt. Tomas Podgaiskis, apie 1775–
1786 m.). Praëjus porai dienø po paveikslo vainikavimo, rugsëjo 10 d. konsekruota pati ðventovë. Nuo tada Jëzaus
Ðirdies paveikslas kabo ðoninio Kristaus
altoriaus pirmajame tarpsnyje63.
Kristaus figûra iðkyla rudais pustoniais tapytoje dangiðkoje erdvëje. Ji
kompoziciðkai ir spalviðkai dominuoja
visame atvaizde, o ðviesos efektais, kaip
áprasta baroke, iðskirta svarbiausia ðio
paveikslo vieta – krûtinëje liepsnojantis
Meilës simbolis. Kristø lydi ne tik danguje sklendþianèios sparnuotos angeliukø galvutës, bet ir aplink debesá susibûræ keturi putai, teatraliðkais gestais, maldai sudëtomis rankomis bei laikomu
kryþiumi tarpininkaujantys ðio atvaizdo
suvokimui: „Adoruokite Ðvenèiausià Jëzaus Ðirdá, tai yra kelias, per kurá bûsite iðganyti!“
Kiek neáprastas savo atlikimo technika yra nedidelis paveikslëlis ið Rumboniø baþnyèios, ið pradþiø buvæs pastatomas ant mensos, o XIX a. pabaigoje iðkeltas á ðoninio altoriaus antràjá tarpsná.
Visas atvaizdas atliktas siuvinëjimo
technika, o Kristaus veidas, plaðtakos
bei Ðirdis tapyti ant atskiro pagrindo.
178
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
JAUNØJØ OPUSAI
Ypatingas yra ir paveikslëlio fonas – èia
jis ne neutralus ar vaizduojantis debesis,
bet su iliuzine kolonada ir draperija –
taip sukuriamas erdvës áspûdis bei kûriniui suteikiama papildomø simboliniø
prasmiø. Panaðu, kad ðis kûrinys buvo
sukurtas jau egzistuojant ampyro dailei
Vakarø Europoje paèioje XIX a. pradþioje ar pirmajame ketvirtyje (iki 1818 m.)64.
Kaip matome, visi antrajam tipui priklausantys Jëzaus Ðirdies atvaizdai yra
sukurti XVIII a. antrojoje pusëje ar vëliau. Juose ryðkus rokoko dailei bûdingas sentimentalumas, lyriðka, net melancholiðka nuotaika. Kompozicijos poþiûriu jie neávairûs, besiskiriantys tik „fokusavimu“, fonu bei meniniu atlikimo
lygiu. Iðlikæ atvaizdai tarpusavyje susijæ ne originalo–kopijos santykiu, bet yra
sekiniai keliø neþinomø pirmavaizdþiø.
Jø nustatyti nepavyko, bet labiausiai tikëtina, kad tai buvæ dvasinæ literatûrà
ar maldynus iliustruojantys grafikos
darbai, galbût kilæ ið germanakalbiø katalikiðkø kraðtø (plg. Bolzano ir Vienos
Ðvè. Jëzaus Ðirdies atvaizdus).
Kaip paþymëjo ne vienas Lietuvos
senosios dailës tyrinëtojas, vietos dailininkai maþiau improvizuodavo kurdami sudëtingo teologinio paaiðkinimo reikalaujanèias sampratas ir atvaizdus,
kaip, pavyzdþiui, Ðvè. Trejybë, Dievo
Apvaizda. Tai veikiausiai paaiðkina, kodël tokia nedidelë ir Ðvè. Jëzaus Ðirdies
atvaizdø ikonografinë ávairovë.
Tiesa, be ðiø XVIII a. kûriniø, yra ir
keli ádomesnës, ne tokios tradicinës ikonografijos darbai. Juose atsiskleidþia
ikonografinës formos ieðkojimas ir pastangos suteikti gilesnæ mintá plintan-
Il. 14. Ðvè. Jëzaus Ðirdis. XVIII a. 8–9 deð.(?) Ûdrijos baþnyèia
èiam pamaldumui. Tokie yra Jëzaus Ðirdies atvaizdai ið Ûdrijos, Plungës baþnyèiø bei Geidþiø koplyèios65.
Á Ûdrijos baþnyèià paveikslas perkeltas XX a. pirmojoje pusëje ið neþinomos
ðventovës (il. 14). Èia Kristus vaizduojamas sëdintis, iðkëlæs deðinæ rankà, rodo á dangø, kairë nuleista. Autentiðki
dabar matyti tik veidas, rankos ir pëdos,
kaip spëjama, tapyti XVIII a. viduryje ar
aðtuntajame–devintajame deðimtmetyje
profesionalaus Lietuvos dailininko. Likusià figûrà dengia XIX a. aptaisai, ant
kuriø ties krûtine pritvirtinta metalinë
Ðirdis. Ji, kaip ir pirminá fonà dengiantys debesys, – jau XX a. „kûryba“. Kaip
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
179
RIMA VALINÈIÛTË
Il. 15. Ðvè. Jëzaus Ðirdis. XIX a. II ketv. Plungës
baþnyèia
paþymi paveikslà nagrinëjusi R. Stankevièienë, „kyla abejoniø, ar ðirdies motyvas apskritai buvo nutapytas“66. Mat
apie 1923 m. konsekruojant Ûdrijos baþnyèià, jai buvo suteiktas Ðvè. Jëzaus Ðirdies titulas, todël gali bûti, kad didþiajame altoriuje pakabintas paveikslas buvo tik „pritaikytas“ reikalingai ikonografijai. Tai patvirtinti ir atskleisti pirminá ádomaus paveikslo vaizdà galëtø tik
specialûs tyrimai.
Kita vertus, gan panaðios kompozicijos yra jau XIX a. antruoju ketvirèiu
datuojamas paveikslas ið Plungës baþnyèios (il. 15)67. Èia Kristus vaizduojamas stovintis kontrapostu, jo deðinë ranka tarsi kvieèia prie savæs, o kairë su iðkeltu rodomuoju pirðtu nukreipta á jo
galvà apgaubusá áraðà ið jau minëtos Pa-
180
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
tarliø knygos, ðákart lietuviø kalba: Sunaw mana atadok Man ðirdi tawa [...]. Jëzaus Ðirdis vaizduojama krûtinëje, specialiai jai aptaisuose iðkirptoje ertmëje.
Áraðas liudija, kad tai ne perdirbinys, bet
bûtent Jëzaus Ðirdies atvaizdas.
Ðvè. Jëzaus Ðirdies altorius 1797 m.
pastatytoje naujojoje Plungës Ðv. Jono
Krikðtytojo baþnyèioje buvo árengtas
1804 m. XIX a. antrajame ketvirtyje jame pakabintas aptariamas paveikslas.
Taèiau XIX a. vizitacijose minimas ir ið
senosios baþnyèios altoriaus perkeltas
„senas atvaizdas Ðvè. Jëzaus Ðirdies“,
taip pat senas nebenaudojamas procesijø altorëlis bei pora vëliavø su ðiuo siuþetu68. Tai leidþia teigti, kad pamaldumas Jëzaus Ðirdþiai ðioje baþnyèioje
klestëjo nuo XVIII a., o nagrinëjamas paveikslas – ðio pamaldumo simbolis69.
Gausiø originalios ikonografijos kûriniø turtinga Geidþiø kapiniø koplyèia.
Joje anksèiau buvo 1772 m. datuotas
procesijø altorëlis su Ðvè. Jëzaus Ðirdies ir
Ðvè. Mergelës Marijos Ðkaplierinës atvaizdais, funduotas Antano Geriko (Antoni
Gieryk, dabar Þemaièiø „Alkos“ muziejus, il. 16)70. Nors tapytas pusiau profesionalaus dailininko ir yra liaudiðkai
stilizuotos meninës formos, jis iðsiskiria
itin giliai suvokta teologine kûrinio
mintimi. Ðiame altorëlio paveiksle Jëzus
vaizduojamas ne pagal konkretø Biblijos
ar tradicine tapusios ikonografijos siuþetà, bet taip, kad kuo aiðkiau bûtø atskleista svarbiausia idëja. Jëzus iðkyla
tarsi kà tik nukryþiuotas: nuogas, tik susijuosæs perizonijumi, su erðkëèiø vainiku ir ryðkiomis, dar kraujuojanèiomis
þaizdomis. Taèiau jis ne kaba ant kryþiaus, bet stovi jo fone, pëdomis vis dar
JAUNØJØ OPUSAI
prikaltas prie apatinës kryþmos pakopëlës, taèiau rankomis rodantis Ðirdá pradurto ðono vietoje. Kaip daþnai Nukryþiavimo scenoje, po kryþiumi parklupusi rauda Marija Magdalietë, o skausmo
perverta Marija ir Jonas Evangelistas
stovi ðalia jos. Uþ jø nugarø susibûrusios minios þmoniø – pasaulieèiø ir dvasininkø, portretiðkø ir niveliuotø, kurie
paskendæ maldoje viltingai þvelgia á Iðganytojà, á já nukreiptas ir Jono Evangelisto(?) rankos gestas. Visà prasmæ atskleidþia tarsi ið Kristaus lûpø einantys
þodþiai: Co miaùem czyniã winnicy moiey a
nie uczyniùæm / W sercu moim czytacie. Tai
nuoroda á pranaðo Izaijo knygoje apraðytà giesmæ apie vynuogynà: derlingas,
gerai iðdirbtas þemes apsëjæs rinktinëmis
vynuogëmis, jas priþiûrëdavæs sodininkas tikëjosi sulaukti gero ir gausaus derliaus, taèiau priaugo ne saldþiø vynuogiø, bet rûgðtuogiø. Ðiuose þodþiuose
atsispindi nuoskauda ir nusivylimas:
„Kà dar turëjau padaryti savo vynuogynui, ko að jame nepadariau?“ (Iz 5, 4)
Ðiame atvaizde Kristus yra Vieðpaties
vynmedis, ið kurio Aukos ant kryþiaus
turëjo iðaugti geros vynuogës. Ir iðties,
abipus kryþiaus stovintys þmonës atrodo
tarsi dvi vynuogiø kekës! Taèiau ne visos
vynuogës iðaugo tokios saldþios – kai
kurios ið jø rûgðtuogës, ir dël to Jëzaus
Ðirdyje galima áskaityti ne tik meilæ, bet
ir skausmà. Èia galima áþvelgti daug
bendrumø su apreiðkimais ðv. Margaritai Marijai Alacoque – jai Jëzus atskleidþia ne tik begalinæ meilæ þmonijai, taèiau ir skausmà, kurá jam kelia þmoniø
abejingumas ir nedëkingas elgesys.
Tokie sudëtingos, iðplëtotos ikonografijos kûriniai daþniau bûdavo randa-
Il. 16. Nukryþiuotasis, atveriantis Ðirdá. 1772 m.
Ið Geidþiø kapiniø koplyèios
mi ne baþnyèiø altoriuose, bet vienuolynø galerijose, kur vienuoliai galëdavo
atsidëti jø gilesniam apmàstymui bei
gretinti su meditacijø skaitiniais.
Taigi XVIII a. Ðvè. Jëzaus Ðirdies atvaizdus Lietuvoje galima skirstyti á dvi
pagrindines grupes. Senesniojo tipo kûriniuose, ko gero, kilusiuose ið Penkiø Jëzaus Þaizdø, Jëzaus Ðirdis vaizduojama
kaip emblema. Tokiø atvaizdø Lietuvoje
bûta jau XVIII a. pirmojoje pusëje ir vëliau. Lietuvoje buvo paplitæ ne tik Jëzaus Ðirdies emblemos kaip altoriø atvaizdø „papildiniai“, bet ir kaip savarankiðki, iðplëtotos ikonografijos kûriniai. Bene pirmasis ðio tipo altorinis paveikslas priklausë Vilniaus vizitieèiø Jëzaus Ðirdies brolijai (apie 1719 m.), seniausias iðlikæs kûrinys – apie 1747 m.
paveikslas ið Viðtyèio baþnyèios.
Maþdaug XVIII a. viduryje Europoje susiformavo kitas, antropomorfinis JëLOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
181
RIMA VALINÈIÛTË
zaus Ðirdies tipas, kuris netrukus paplito ir Lietuvoje. Dauguma ðio tipo kûriniø yra ikonografiðkai neávairûs, sukurti
bent pagal du nenustatytus pirmavaizdþius. Jie skiriasi tik neesminëmis detalëmis, „kadruote“ bei meninio atlikimo
lygiu. Maþiau tradiciniai, ikonografiðkai
ádomesni atvaizdai yra ið Ûdrijos ir Geidþiø baþnyèiø.
Reikia paþymëti, kad atvaizdø apraðymai iðlikusiuose inventoriuose ir vizitacijose yra nedetalûs, apibendrinti, todël pagal juos vargiai ámanoma paveikslus priskirti konkreèiam Jëzaus Ðirdies
tipui. Dël tos paèios prieþasties sunku
pasakyti, kada tiksliai ávyko perëjimas
nuo embleminio prie antropomorfinio
tipo. Apie tai galima spræsti tik pagal iðlikusius pavyzdþius.
Pamaldumo prasme nëra principinio skirtumo, ar Jëzaus Ðirdis vaizduojama emblemiðkai, ar antropomorfiðkai.
Teologinë mintis iðlieka ta pati: tai
Vieðpaties meilës ir gailestingumo idëjos iðraiðka, o tokio atvaizdo patalpinimas altoriuje – konkreèios parapijos ar
vienuolijos pamaldumo ðia intencija
apraiðka. Todël klaidinga bûtø teigti,
kad Ðvè. Jëzaus Ðirdies atvaizdai Lietuvoje pasklido tik XVIII a. antrojoje pusëje. Altoriniai paveikslai, kaip ir pats
pamaldumas Ðvè. Jëzaus Ðirdþiai, Lietuvoje plito nuo pat XVIII ðimtmeèio
pradþios!
Literatûra ir nuorodos
41
42
43
44
45
46
182
Tame paèiame altoriuje jis minimas ir 1817 m.
vizitacijoje – LVIA F. 694, ap. 1, b. 3660, l. 122.
Þr. D. Klajumienë. Septyni altoriai ir sakykla
(Liðkiava) // Lietuvos sakralinës dailës katalogas.
T. I. Kn. III. – Vilnius: Gervelë, 1998, p. 195–
203; D. Klajumienë. Liðkiavos dominikonø
baþnyèios interjero ikonografinë programa //
Paveikslas ir knyga: LDK dailës tyrimai ir ðaltiniai. Dailë 25. – Vilnius: VDA leidykla, 2002,
p. 120.
Þr. D. Klajumienë. XVIII a. iliuzinë retabulø tapyba Vilniaus sakralinëje architektûroje // Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës barokas: formos,
átakos, kryptys. Dailë 21. – Vilnius: VDA leidykla, 2001, p. 148–149; R. Meldytë, p. 145–146.
Dëkoju dr. Skirmantei Smilingytei-Þeimienei
uþ suteiktà informacijà.
LVIA F. 1671, ap. 4, b. 335, l. 4v – Gegrënø filijos 1776 m. inventorius; LVIA F. 669, ap. 2,
b. 226, l. 457 v – Gegrënø filijos 1821 m. vizitacija.
LVIA F. 669, ap. 2, b. 226, l. 192 – Mosëdþio
baþnyèios 1821 m. vizitacija. M. Valanèius mini kità, 1762 m. datà. – M. Valanèius. Raðtai.
T. 2. – Vilnius: Vaga, 1972, p. 160. Mosëdis tuo
metu priklausë „vyskupo stalui“.
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
47
48
49
50
51
52
53
54
Ten pat, l. 178v–186v.
KAK B. 78 – Dusetø baþnyèios Ðvè. Jëzaus Ðirdies brolijos steigimo dokumentø nuoraðas;
LVIA F. 696, ap. 2, b. 23, l. 31–32 – Dusetø parapinës baþnyèios 1833 m. inventorius.
VUB RS F. 203–30, l. 61 – Paðuðvio baþnyèios
Ðkaplieriaus brolijos knyga, 1782–1832. 61 lape
minima, kad „1789 metø birþelio 19 (12?) dienà pradëta áraðinëti á Jëzaus Ðirdies Brolijà.“
Dabar LNM. Þr. M. Matuðakaitë. Procesijø altorëliai Lietuvoje. – Marijampolë: Ardor, 1998,
p. 29, il. 48, 49; LVIA F. 669, ap. 2, b. 223,
l. 576 – 1820 m. vizitacijos aktas.
Þr. Krikðèioniðkosios ikonografijos þodynas / Sud.
D. Ramonienë. – Vilnius: VDA leidykla, 1997,
il. p. 294.
New Catholic Encyclopedia. – Washington: The
Catholic University of America, 1987. V. 12,
p. 820.
S. Modajewski, ks. Twemu Sercu czeúã skùadamy
// http://www.wiara.pl/tematcaly.php?curr_
hit=8&idenart=1056701302
Vyskupo Ignoto Jokûbo Masalskio Kauno dekanato vizitacija 1782 m. / Sud. ir par. V. Jogëla // Lietuvos istorijos ðaltiniai. T. VI. – Vilnius:
Katalikø akademija, 2001, p. 192.
JAUNØJØ OPUSAI
55
56
57
58
59
60
61
62
63
64
65
LVIA F. 696, ap. 2, b. 26, l. 1, 21 – Lauksodþio
filinës baþnyèios 1812, 1887 m. inventorius.
MABR F 255–883, l. 2 – Viðtyèio parapinës baþnyèios 1817 m. inventorius.
Þr. R. Stankevièienë. Procesijø altorëlis I (Viðtytis) // Lietuvos sakralinës dailës katalogas. T. I.
Kn. 2. – Vilnius: Gervelë, 1997, p. 281–283, il.
172; M. Matuðakaitë. Procesijø altorëliai Lietuvoje. – Marijampolë: Ardor, 1998, p. 29, il. 49 (dabar Lietuvos nacionalinis muziejus).
Ten pat.
Herz Jezu Fest // http://www.dioezese-innsbruck.at/aktuelles.asp?lfdnr=50000197
Vyskupo Ignoto Jokûbo Masalskio, p. 11.
M. Matuðakaitë, p. 20.
MAB RS F. 273–143, l. 8 – Kaltanënø pranciðkonø ir parapinës baþnyèios 1830 m. vizitacijos aktas.
KAK B. 51, l. 3 – Ðiluvos infulato prepozitûros
1796 m. inventorius.
R. Stankevièienë. Paveikslas „Ðvè. Jëzaus Ðirdis“
(Rumbonys) // Lietuvos sakralinë dailë. T. I. Kn.
V. – Vilnius: Savastis, 2003, p. 284–286, il. 171.
Ðiluvos baþnyèioje yra XVII a. II puse (?) datuojamas kontûrinis paveikslas Jëzus Kristus, kuris
kartais ávardinamas kaip Ðvè. Jëzaus Ðirdies atvaizdas (þr. Tytuvënø Bernardinø baþnyèia ir vienuolynas. – Vilnius: VDA leidykla, 2004, p. 207;
LDM P. Gudyno restauravimo centro archyvas,
rest. L. Lukoðevièius, 2002–2003 m.). Èia vaizduojamas klûpantis ilgaplaukis jaunuolis su pamaldþiai sukryþiuotomis rankomis ir iðpjauta
ðirdies formos ertme krûtinëje, prie jo kojø klû-
66
67
68
69
70
po liûtas. Autorës nuomone, tai ne Jëzaus, bet
Ðv. Vito atvaizdas. Ðis IV a. gyvenæs ðventasis
itin gerbiamas Èekijoje ir yra jos globëjas, o
Prahos Ðv. Vito katedroje saugomi jo palaikai.
Ðv. Vitas itin karðtai tikëjo, ir tai simbolizuoja
jo ðirdis, o jo kankinystës istorijoje minimas
ámetimas á liûtø narvà.
R. Stankevièienë. Paveikslas „Ðvè. Jëzaus Ðirdis
su aptaisais“ (Ûdrija) // Lietuvos sakralinë dailë.
T. I.V. – Vilnius: Savastis, 2003, p. 496, il. 332.
Plungës dekanato sakralinë architektûra ir dailë.
Plungë, Kuliai, Stalgënai, Pakutuvënai. – Vilnius,
2004, p. 73, 81.
LVIA F. 669, ap. 2, b. 226, l. 505 – Plungës baþnyèios 1821 m. vizitacija; LVIA F. 669, ap. 2,
b. 252, l. 538 – Plungës baþnyèios 1841 m. vizitacija.
Apie XVIII a. Plungës baþnyèios inventoriø nëra þinoma. Tai galbût paaiðkintø, kodël ðioje
parapijoje dominuoja „jëzuitiðka“ ikonografija:
be Jëzaus Ðirdies atvaizdo, dar yra iðlikæ du Ðv.
Ignoto Lojolos bei vienas Ðv. Pranciðkaus Ksavero paveikslas (XVIII–XIX a.). Buvusioje filinëje
Kuliø baþnyèioje yra dar vienas Ðv. Ignoto Lojolos atvaizdas su 1777 m. data. Teigiama, kad
Kuliai priklausë jëzuitams, taèiau istoriniai ðaltiniai to nepatvirtina. Tiesa, 1776 m. ásteigus
Kuliø parapijà, jos klebonu tapo eksjëzuitas
Antanas Rimkevièius. Kita vertus, á Plungæ paveikslai galëjo patekti ið kurios nors uþdarytos
jëzuitø ðventovës.
Lietuviø liaudies menas. Grafika. Tapyba. – Vilnius: Vaga, 1968, p. 270, il. 213–214.
Iliustracijø ðaltiniai
11. Ið leidinio: O‘Donnell T. T. Heart of the Redeemer. – Manassas: Trinity Communications,
1989, il. p. 103.
12. Devocinis paveikslëlis ið asmeninio dr. Laimos Ðinkûnaitës archyvo.
13. Kultûros paveldo centro Dailës paveldo instituto archyvas.
14. R. Valinèiûtës fotografija.
15. R. Valinèiûtës fotografija.
16. Ið leidinio: T. T. O‘Donnell. Heart of the Redeemer. – Manassas: Trinity Communications,
1989, il. p. 138.
17. Ið asmeninio dr. Skirmantës Smilingytës-Þeimienës archyvo.
18. Kultûros paveldo centro Dailës paveldo instituto archyvas
19. Herz Jezu Fest // http://www.dioezese-innsbruck.at/aktuelles.asp?lfdnr=50000197
10. Kultûros paveldo centro Dailës paveldo instituto archyvas
11. Ið leidinio: M. Matuðakaitë. Procesijø altorëliai
Lietuvoje. – Marijampolë: Ardor, 1998, il. 48.
12. Devocinis paveikslëlis ið asmeninio R. Valinèiûtës archyvo.
13. R. Valinèiûtës fotografija.
14. Ið leidinio: Lietuvos sakralinë dailë. T. I. Kn. V. –
Vilnius: Savastis, 2003, il. 332.
15. Ið leidinio: Plungës dekanato sakralinë architektûra ir dailë. Plungë, Kuliai, Stalgënai, Pakutuvënai. – Vilnius, 2004, p. 81.
16. Ið leidinio: Lietuviø liaudies menas. Grafika. Tapyba. – Vilnius: Vaga, 1968, il. 213.
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
183
TOMAS PABEDINSKAS
Gauta 2005-04-25
TOMAS PABEDINSKAS
Vytauto Didþiojo universitetas
PERFORMATYVUMO IR SIMULIACIJOS
SÀSAJOS POSTMODERNIOJE
ATVAIZDO SAMPRATOJE
The Relationship between Performativity and Simulation
in the Postmodern Concept of the Image
SUMMARY
The article concerns the most important aspects of the concept of performativity and reveal how they
relate to the understanding of contemporary photography. Close attention is paid to performative principles of identity construction in everyday life and the ways it is represented and influenced by the
media of photography. This interdisciplinary analysis is based on the notion of performative identity as
defined in feminist and social theories, as well as on the postmodern interpretation of visual representation. Such a theoretical background opens up the possibilities of critical examination of the photographic media and contemporary (art) photography.
P
erformatyvumo sampratos susiformavimui átakà darë XX a. ðeðtojo ir
septintojo deðimtmeèiø antropologijos ir
sociologijos teorijos, performanso meno
praktika ir postmoderni kultûrinë situacija. Tai lëmë tarpdiscipliniðkà jos pobûdá, leidþiantá performatyvumo sàvokà taikyti ávairiø kultûriniø ir meniniø
reiðkiniø analizei. Vartojama ávairiuose
kontekstuose, ji ágyja skirtingas prasmes,
taèiau galima nurodyti tris pagrindines
performatyvumo sampratas: veiksmas
laikomas performatyviu, kai juo siekiama parodyti tam tikrus gebëjimus, ágûdþius; kai veiksmas yra vertinamas remiantis sëkmës kriterijumi; kai jis suvokiamas kaip elgesys, kuris yra suformuotas ir interpretuojamas pagal kon-
RAKTAÞODÞIAI: performatyvumas, simuliacija, identitetas, atvaizdas, ðiuolaikinë fotografija.
KEY WORDS: performativity, simulation, identity, image, contemporary photography.
184
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
JAUNØJØ OPUSAI
kreèius kultûrinius kodus. Bûtent paskutiniuoju teiginiu ir bus vadovaujamasi
ðiame straipsnyje siekiant atskleisti performatyvumo ir simuliacijos sàsajas
postmodernioje atvaizdo sampratoje.
Sociokultûriðkai suformuotø elgesio
modeliø svarbà pabrëþë Judith Butler
apibûdindama lytinio tapatumo performatyvumà. Ðios feminizmo teoretikës
teigimu, þmogaus elgesys sukuria materialios lytiðkumo esmës áspûdá, taèiau jis
remiasi vien iðorine kûno raiðka, kuri sugestijuoja jà lemianèiø tapatumo konstravimo principø veikimà, taèiau niekada jø
neatskleidþia. Lytiná tapatumà nurodantys „veiksmai, gestai, vaidinimai, apskritai aiðkinant, yra performatyvûs ta prasme, kad esmë ar tapatumas, kurá jie neva iðreiðkia, yra klastotës, sufabrikuotos ir
palaikomos kûniðkais þenklais ir kitomis
diskursyviomis priemonëmis”1. Todël lytiðkumas, pasak J. Butler, nëra pastovi
duotybë, o nuolat atliekamas, performatyvus þmogaus tapatumas. Kitaip tariant, lytinis tapatumas ir yra performansas, vykstantis kartojant tam tikrus veiksmus, kurie konkreèioje kultûroje yra suprantami kaip lytinio tapatumo þenklai
ir bûna tos kultûros sàlygojami.
Pasitelkiant performatyvumo teorijà,
panaðiai gali bûti aiðkinamas ne tik lytinio, bet ir socialinio asmens tapatumo
formavimas. Asmens socializacijos procesas, kurio metu jis prisitaiko prie socialinës struktûros ir mokosi joje efektyviai veikti, remiasi kultûriniø schemø iðmokimu. Kultûrine schema vadinama
„daþnai pasitaikanti, ásimintina, maþai
besikeièianti kokiø nors reiðkiniø interpretacija, kuriai ávykti pakanka minimaliø nuorodø. Kultûrinë schema padeda
atsirasti hipotezëms dël objektø, ávykiø,
situacijø, veiksmø savybiø ir asmens tapatybës ir ðitaip leidþia interpretuojant
pranokti informacijà, kurià suteikë jusliðkas suvokimas”2. Panaðiu visumos atkûrimo ar sukûrimo ið daliø principu
pagrásta ir teatrologo R. Schechnerio suformuluota „atkurto elgesio” samprata,
plaèiai taikoma performatyvumo teorijoje. Sàvoka „atkurtas elgesys” akcentuoja kartojimà, nurodo nuolatiná „originalaus” veiksmo prisiminimà, kurio
pagrindu rekonstruojamas dabartyje atliekamas veiksmas. Pasak R. Schechnerio, veiksmas, kuris yra suprantamas
kaip apibrëþtà informacijà perteikiantis
þenklas, susideda ið atskirø daleliø, kurios yra maþiausi sàmoningai kontroliuojamo „atkurto elgesio“ vienetai3. Atskirtos nuo didesniø elgesio schemø,
ðios dalelës gali bûti pertvarkomos panaðiai kaip kino filmo kadrai montaþo
metu: ið jø gali bûti sukuriami nauji
veiksmai. Taèiau ðis pertvarkymas nëra
mechaniðkas, jis yra savireflektyvus ir
priklauso nuo konkretaus kultûrinio
konteksto. Be to, maþiausi sàmoningo
„atkurto elgesio“ vienetai, iðskirti ið vieno konteksto ir ið naujo atlikti kitame,
ágyja naujà prasmæ, visada iðlaiko ir dalá
ankstesniosios, suformuotos konkreèios
sociokultûrinës terpës. Todël galima sakyti, kad ið jø sudaryti veiksmai interpretuojami pagal kultûrines schemas.
Taigi, socialinæ þmogaus elgsenà, kuri
laikoma bûdinga ir tinkama þmonëms,
turintiems tam tikrà socialinæ padëtá, galima prilyginti „atkurtam elgesiui“. Jà
apibrëþia ávairiø daromø átakø sàveika:
socialiniai vaidmenys, iðmokstami socializacijos proceso metu, yra formuojami
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
185
TOMAS PABEDINSKAS
socialiniø aparatø, instituciniø struktûrø ir þmoniø, priklausanèiø svarbioms
visuomenës kategorijoms. Ðiuo teiginiu
remiasi ir E. Goffmanas, kuris analizuoja socialiná þmogaus elgesá lygindamas
já su teatriniais vaidybos ir iliuzijos kûrimo bûdais. Tam tikrà ekspresiniø priemoniø visumos panaudojimà kuriant
stereotipinæ konkretaus socialinio vaidmens iðraiðkà jis vadina „kolektyvine
reprezentacija”. E. Goffmano teigimu,
socialinio vaidmens iðraiðka yra ne atlikëjo sukurta, o atliekama ákûnijant visuomenëje ásitvirtinusià to vaidmens
„kolektyvinæ reprezentacijà”, kuri yra
„savarankiðkai egzistuojantis faktas”.
„Kolektyvinë reprezentacija”, anot E. Goffmano, leidþia sukurti „ne tokià sudëtingà tapatumø ir atsakomøjø reakcijø
sistemà”4, padedanèià individui orientuotis sudëtingoje visuomenës socialinëje struktûroje.
Asmens tapatumo formavimas, besiremiantis tam tikrais socialiai ir kultûriðkai suformuotais elgesio modeliais,
atrodo, ypaè domina ðiuolaikinës fotografijos kûrëjus – performatyvi asmenybës raiðka tapo viena svarbiausiø jø kûrybos temø. Fotografija, kuri priartina
mus prie grynosios iðvaizdos, kartu
tampa ypaè tinkama priemone tos iðvaizdos pagrindu tyrinëti reprezentuojamo asmens tapatumà. „Fotoaparatas
tampa uþmeninës tikrovës tyrimo árankiu menininko rankose, ir akcentas nuo
nuosavos vizijos perkeliamas á pasirinktà nagrinëjimo objektà – taip menininkas tampa etnografu, antropologu“5, –
raðo Renata Dubinskaitë, nusakydama
ðiuolaikinës fotografijos kûrëjo veiklos
186
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
pobûdá. Ðiuo poþiûriu performatyvumo
tyrimø ir fotografijos santyká galima prilyginti jø sàsajoms su teatru. Kaip ir teatras ar konkretus spektaklis, fotografija „leidþia analizuoti konkreèias reprezentacijos problemas [...]“6. Bene geriausiai þinomus fotografijos, kaip sociokultûrinës tikrovës tyrimo priemonës, pavyzdþius sukûrë menininkai, analizavæ
lyèiø vaidmenis. Kaip ir performatyvumo teorijoje, taip ir ðios krypties fotografijoje svarbios buvo feminizmo idëjos.
Pavyzdþiui, fotografë Cindy Sherman
XX a. aðtuntojo deðimtmeèio pabaigoje
iðgarsëjo sukûrusi fotografijø serijà „Sustabdyti filmo kadrai be pavadinimo”
(Untitled Film Stills). Ðiose nuotraukose
pati C. Sherman atlieka stereotipiðkus,
Amerikos kinui bûdingus jaunø moterø
vaidmenis, kurie „atspindi socialinius
modelius, plaèiai paplitusá moters vaidmens visuomenëje supratimà”7. Panaðiu
laikotarpiu kûrë ir kitas garsus fotografas Robertas Mapplethorpe’as. Savo
nuotraukose jis analizavo homoseksualumo temà, problemiðkam nuotraukø
turiniui suteikdamas tradicinæ Vakarø
meno estetikà atitinkanèià vizualià formà. Vis dëlto ðiandien fotografija padeda analizuoti ne tik lytiná, bet ir ávairiais
kitais aspektais apibrëþiamà asmens tapatumà – fotografijà kurianèiø menininkø interesai pranoko kultûriðkai formuojamo lytiðkumo analizæ. Taèiau socialiai angaþuotos fotografijos kûrëjai savo darbuose ir toliau manipuliuoja visuomenëje ásitvirtinusiais stereotipais.
Ðios tendencijos svarbios ir ðiandieninëje Lietuvos fotografijoje. „Po 1990 m.
Lietuvoje, kaip ir anksèiau Vakaruose,
JAUNØJØ OPUSAI
susiformavo specifinë fotografijà naudojanèiø menininkø kategorija. Realizuodami konceptualius projektus menininkai
pasitelkia fotografijà kaip realybës reprezentacijà, kaip rankø darbo ir amato
nereikalaujantá vaizdø gamybos ir dokumentacijos bûdà.“8 Dalis tokios kûrybos
skirta ne tik asmens tapatumo formavimo tyrimams, bet ir paèios fotografijos
jame atliekamo vaidmens refleksijai. Puikûs tokios fotografijos pavyzdþiai yra
Eglës Rakauskaitës fotografijø serija
„Vilniaus benamiai“ ar Ramunës Pigagaitës „Mano miestelio þmonës“, tam
tikra prasme tokiai fotografijai artimi ir
Tado Ðarûno darbai bei Linos Grincevièiûtës nuotraukos. Apibendrintai galima
bûtø sakyti, kad fotografijoje manipuliacija socialiai ir kultûriðkai sàlygotais asmens tapatumo þenklais vyksta fiksuojant „atkurtà elgesá“, taèiau detaliau paaiðkinti, kokiu bûdu nuotraukose kuriamos asmenybës reprezentacijos, galima
vartojant su „atkurto elgesio“ samprata
susijusius E. Goffmano terminus. Galima
teigti, kad fotografuojant inscenizuojamos konkreèiø socialiniø vaidmenø „kolektyvinës reprezentacijos“. Reikëtø paaiðkinti, kad „kolektyvinë reprezentacija“ kuriama pasitelkiant tam tikras ekspresines priemones, kuriø visumà E.
Goffmanas vadina „fasadu“. „Fasadas“
dar skirstomas á „dekoracijas“ ir „asmeniná fasadà“. Pastarasis savo ruoþtu
skirstomas á „iðoræ“, kuri apibûdina
vaidmens atlikëjo socialiná statusà bei jo
atliekamos veiklos pobûdá, ir „raiðkos
bûdà“, t. y. laikysenà, manieras, nurodanèias interakciná vaidmená, kurá atlikëjas tikisi suvaidinti9. Bûtent „asmeninis
fasadas“ ir yra svarbiausias kuriant socialinio vaidmens reprezentacijos fotografiná atvaizdà. Derinant nuotraukose
matomø þmoniø iðvaizdà su jø pozomis
ir gestais, pasiekiamas atitikimas tarp
dviejø „asmeninio fasado“ daliø – „iðorës“ ir „raiðkos bûdo“. Nors toks idealus atitikimas, pasak E. Goffmano, realiame gyvenime neámanomas, taèiau kaip
tik jo verèia tikëtis visuomenëje ásitvirtinusios socialiniø vaidmenø „kolektyvinës reprezentacijos“. Ðie tikrovëje sunkiai ágyvendinami lûkesèiai gali bûti
lengvai iðpildomi per fotografijà – ji suteikia galimybæ sukurti „tobulà“ konkretaus socialinio vaidmens „kolektyvinæ
reprezentacijà“, kurios tikrumu skatina
tikëti fotografijos dokumentiðkumas.
Viena vertus, tokiu meniniu veiksmu pabrëþiama, kad ámanoma, o galbût ir neiðvengiama, fotografuoti ne konkreèios
asmenybës iðraiðkà, o tik fotografavimo
momentu þmogaus atliekamà socialiná
vaidmená. Kita vertus, taip parodoma,
kad, naudojantis tam tikrais visuomenës
atpaþástamais þmogaus iðvaizdos ir elgesio elementais, galima lengvai manipuliuoti asmens socialiniu tapatumu ir kurti já reprezentuojantá fotografiná atvaizdà.
Tokià fotografijos teikiamà galimybæ
„klastoti“ tikrovæ savo darbuose reflektuoja ir patys menininkai – jie atskleidþia tam tikras fotografijos konvencijas
ir taip parodo, kad fotografijoje, kaip ir
visuomeniniame gyvenime, asmens tapatumo iðraiðka turi bûti kuriama pagal
sociokultûriniø veiksniø suformuotas
taisykles, nes tik remdamasis jomis þiûrovas gali interpretuoti nuotraukà kaip
tam tikrà socialiná statusà turinèio asLOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
187
TOMAS PABEDINSKAS
mens atvaizdà. Fotografija nëra konkretaus socialinio vaidmens vaizdinis atitikmuo. Fotografinë technika fiksuoja tik vizualiàjà tikrovës dalá konkreèiu momentu, kurá iðskiria ið nepertraukiamos laiko tëkmës. Negana to, net ir tikrovës
vaizdas nuotraukoje yra transkribuojamas á tam tikrus vizualinius þenklus, neatitinkanèius realios daiktø iðvaizdos.
Ðiø þenklø panaudojimo ir interpretacijos bûdai yra sociokultûriðkai sàlygoti –
prasmingas bus tik toks atvaizdas, kuris
atitiks tam tikras fotografijos konvencijas, kurios, anot Pierre‘o Bourdieu, aiðkiausiai matyti mëgëjiðkose nuotraukose, nes jose svarbiau uþ estetinæ formà
yra tai, ar aiðkiai nuotraukos perteikia informacijà apie nufotografuotus asmenis10. Menininkai, kuriantys ðiuolaikinæ
fotografijà, neretai sàmoningai pabrëþia
fotografijos kanonø, kuriuos suformavo
fotografijos socialinë paskirtis ir Vakarø
kultûrinës vertybës, ásigalëjimà ir reflektuoja jø poveiká atvaizdo suvokimui. Pavyzdþiui, minëtose E. Rakauskaitës ir R.
Pigagaitës fotografijø serijose matome
frontaliai, ið tam tikro atstumo nufotografuotus stovinèius þmones. P. Bourdieu
tokià vaizdavimo tradicijà sieja su asmens orumo sureikðminimu. Pasak jo,
kultûrinës tradicijos reikalauja, kad bûtø fotografuojamasi tokia poza, kokia
stovima prieð gerbiamà þmogø, ið kurio
taip pat laukiama pagarbos, bûtent reikalaujama pozuoti atsigræþus veidu á fotokamerà, tam tikru pagarbiu atstumu
nuo fotografo. Svarbu atkreipti dëmesá ir
á tai, kad ðios menininkës fotografuoja
þmones statiðkomis, nejudriomis pozomis, fiksuojama ne laiko tæstinumà su-
188
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
traukanti „lemiama akimirka“, kuri buvo tokia svarbi tradicinio fotomeno kûrëjams, o sutelkiamas þiûrovo dëmesys
á fotografuojamøjø laikysenà, kuri reprezentuoja nuolat atliekamus socialinius
vaidmenis, stereotipiðkà jø iðraiðkà. Tai
sietina su bendru visos mëgëjiðkos fotografijos bruoþu – vaizduoti ne keistas,
þmogaus akiai nematomas akimirkas, o
aiðkià socialinæ prasmæ turinèius gestus
ar pozas. Vis dëlto ðiuolaikinës fotografijos kûrëjai minëtais kanonais naudojasi ne siekdami kurti tobulà tikrovës iliuzijà, o norëdami kritiðkai reflektuoti jø
paèiø naudojamos medijos veikimà ðiandieninëje kultûrinëje terpëje – stereotipinë asmens tapatumo reprezentacija, uþfiksuota laikantis fotografijos kanonø,
tampa suvokiama kaip tikrovës faktas.
Atskleisdami ðià fotografijos savybæ,
menininkai kartu kvestionuoja ir fotografijos kuriamo tikrovës atvaizdo patikimumà, parodo, kad fotografija nëra
objektyvi.
Objektyvumo galimybæ paneigia ir
fotografijoje fiksuojamos tikrovës – ðiuo
atveju asmens tapatumo – performatyvus pobûdis. Performatyvumo sàvokà
su postmodernizmu siejæs Jean-Francois
Lyotard‘as teigia, kad postmodernus þinojimas remiasi ne modernizmui bûdingais „metanaratyvais”, padëdavusiais
visø mokslo srièiø atradimus susieti su
absoliuèiu ir universaliu þinojimu, o
specializuotais „kalbos þaidimais”, kurie, paneigus universalias tiesas, negali
bûti tarpusavyje suderinti. „Ðiuolaikinëje visuomenëje ir kultûroje – t.y. postindustrinëje visuomenëje ir postmodernioje kultûroje – þinojimo legitimaci-
JAUNØJØ OPUSAI
jos problema formuluojama kitaip. Dabar pamatiniu pasakojimu nebepasitikima – nesvarbu, kokiu bûdu pasireiðkia
jo vienijanèios tendencijos ...“11 Moderniu J. F. Lyotard’as vadina „mokslà, kuris save legitimuodamas, remiasi ðitokiu
metadiskursu, aiðkiai pasitelkianèiu á
pagalbà vienà ar kità pamatiná pasakojimà“, o „postmoderniu laikytinas nepasitikëjimas metapasakojimais“12, kuriuos
keièia „kalbos þaidimai“. „Kalbos þaidimo“ terminas nurodo „pasakymø kategorijà, kuri gali bûti apibrëþta tam tikromis taisyklëmis, nusakanèiomis jos
ypatybes ir paskirtá“13. Kadangi egzistuoja daugybë „kalbiniø þaidimø“, kuriø nesieja bendras „metadiskursas“,
ypaè svarbûs tampa konkretûs „kalbinio
þaidimo“ pasakymai, leidþiantys vykti
nuo tam tikros situacijos priklausanèiam
improvizuotam eksperimentavimui – já
J.-F. Lyotard’as ir vadina performatyvumu. Kitaip tariant, postmodernizmà su
performatyvumu sieja konkretaus ávykio svarba, nes kaip tik jis tampa svarbiausiu paþinimo ðaltiniu, o bendros
kultûrinës struktûros ir intelektinës sistemos ðiuo poþiûriu laikytinos modernizmo palikimu, negalinèiu funkcionuoti postmoderniame kontekste. Kartu neámanoma darosi ir ieðkoti universalios
prasmës. Vadovaujantis postmoderniu
poþiûriu, realu yra ne tai, kas „gali bûti parodyta kaip apskritai tikra ar teisinga, bet paprasèiausiai tai, kas gali bûti
parodyta”14. Ðis teiginys patvirtina, kad
fotografija fiksuoja tiktai konkreèiu laikotarpiu performatyviai kuriamà asmens tapatumà ir nenurodo jokios objektyviai egzistuojanèios jo „esmës“. Ne-
gana to, jis leidþia manyti, kad tam tikra prasme performatyvi yra visa fotografija – ji ne dokumentuoja tikrovæ, o
jà kuria paèiu parodymo veiksmu.
Pagaliau net ir tikint fotografijos dokumentiðkumu, kyla klausimas, kà ið
tikrøjø reprezentuoja þmogaus atvaizdas? Jei postmoderniu poþiûriu asmens
tapatumas yra performatyvus reiðkinys,
kuriamas sociokultûriðkai suformuotais
þenklais, kurie tiesiogiai nesusijæ su jokia asmenybës „esme“, tai koks gi referentinis ryðys su tikrove sieja ðá tapatumà fiksuojanèias fotografijas? Atvaizdo
reikðmæ ðiuolaikinëje kultûroje nagrinëjusio Jeano Baudrillard‘o nuomone, „pasaulis pats savaime nëra panaðus á niekà. Kaip sàvoka ir diskursas jis siejasi su
daugeliu kitø dalykø – kaip grynas objektas, jis yra neapibrëþiamas”15. Taigi ir
vël akcentuojamas performatyvus paþinimo pobûdis – tikrovë patiriama tik atskirø ávykiø, objektø pavidalu, o ne kaip
vientisa visuma. Kaip tik fotografijà J.
Baudrillard’as laiko tobuliausiu realybës
fragmentavimo árankiu, nes kiekvienas
nufotografuotas objektas yra „pëdsakas,
paliktas viso kito iðnykimo”16. Kitaip tariant, kiekvienoje pasaulio detalëje akivaizdus jo, kaip visumos, nebuvimas.
Ðiuo poþiûriu pasaulio suvokimo procesas primena bandymus apibrëþti poststruktûralistiðkai suprantamà þenklo
reikðmæ – pasaulio detalæ galima paþinti
tik atskiriant jà nuo visø kitø tikrovës
fragmentø, þenklo prasmæ suprasti – tik
pagal jo skirtingumà nuo kitø þenklø.
J. Baudrillard’o nuomone, toks mentalinis paþinimo ir prasmës suvokimo procesas, paremtas nebuvimu ir nykimu,
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
189
TOMAS PABEDINSKAS
tikrovëje yra tobulai ágyvendinamas per
fotografijà. Be to, fotografija neperteikia
nei laiko tëkmës, nei judesio, ir todël yra
ypaè nerealistiðka: „vaizdo intensyvumo
laipsnis atitinka to, kas tikra paneigimo
laipsná, kitos scenos sukûrimà. Padaryti objekto atvaizdà reiðkia vienà po kito
atimti visus jo matavimus: svorá, reljefà, kvapà, gylá, laikiðkumà, tæstinumà ir,
þinoma, reikðmæ”. J. Baudrillard’o teigimu, bûtent „fotografija labiausiai priartina mus prie pasaulio be vaizdiniø ar,
kitaip tariant, prie grynos iðvaizdos”.
Todël fotografavimo procesà jis vadina
„automatiðku pasaulio akivaizdumo uþraðymu, pasaulio, kuris visai nëra akivaizdus”17. Ðiuo poþiûriu fotografijos labiau primena ne tikrovës dokumentus,
o þenklus, kurie atstoja paèià tikrovæ.
Tokius þenklus J. Baudrillard‘as vadina
simuliakrais ir teigia, kad áprasta tikrovë ðiandien nëra ámanoma, nes „bet koká realø procesà atgraso jo operacionalus antrininkas, metastabili, programuojama, nepriekaiðtingai veikianti maðina,
tiekianti visus tikrovës þenklus ir á uþdarà grandinæ sujungianti visas jos peripetijas”. Ðá procesà J. Baudrillard’as
apibrëþia kaip tikrovës simuliacijà: „simuliuojama nebe viena ar kita teritorija, referentinë bûtis, substancija. Dabar
pasitelkus modelius generuojama tikrovë, neturinti nei kilmës, nei realybës: tai
hipertikrovë”18. Taigi, nors áprasta manyti, kad fotografija gali patvirtinti joje
uþfiksuotos realybës tikrumà, J. Baudrillard‘as teigia, jog realybës, kurià galëtø
nurodyti atvaizdas, tiesiog nëra – pats
atvaizdas ir yra realybë, kitaip tariant –
simuliakras, kuriuo simuliuojama ápras-
190
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
tà tikrovæ pakeitusi hipertikrovë. Panaðiai, remiantis J. Baudrillard’o teorija,
galima interpretuoti ir J.-F. Lyotard’o
performatyvø tikrovës paþinimo apibûdinimà. Galima sakyti, kad kà nors parodant nëra patvirtinamas rodomos realybës tikrumas, ji tiesiog simuliuojama.
Esminis skirtumas tarp postmodernios
performatyvumo sampratos ir J. Baudrillard’o simuliakro teorijos yra tai, kad
pastarojoje tampa neámanoma skirtis
tarp þenklo ir jo nurodomos tikrovës, joje negali egzistuoti joks referentinis ryðys, nes hipertikrovëje „yra vietos tik orbitiniam ratu sugráþtanèiø modeliø pasikartojimui ir simuliuojamam skirtybiø
generavimui”. Þenklas, „niekados nebeiðkeièiamas á tikrovæ, o tik á save patá
nepertraukiamoje grandinëje, neturinèioje nei referencijos, nei cirkumreferencijos (judëjimo ratu)”, tampa simuliakru. ... Kaip tik tuo simuliacija yra prieðinga reprezentacijai”19.
Taèiau ðiuolaikinëje fotografijoje skirtis tarp simuliacijos ir reprezentacijos
nëra tokia aiðki. Viena vertus, kaip tik
fotografijos (tariamas) dokumentiðkumas menininkams leidþia ja naudotis
kaip socialinës tikrovës tyrimo priemone ar kaip tobulu performatyvaus tikrovës paþinimo árankiu. Kita vertus, pripaþinus, kad skirtingais aspektais apibrëþiamas asmens tapatumas, taip pat ir
socialinis, yra performatyvus, fotografija tampa tik vienu ið þenklø, kuriais kuriama to tapatumo reprezentacija. Tad
fotografija ima fiksuoti tai, kà pati kuria, ji tampa atvaizdo atvaizdu. Trumpai tariant, postmoderni asmens tapatumo samprata, akcentuojanti galimybæ já
JAUNØJØ OPUSAI
kurti vien diskursyviais þenklais ir nepripaþástanti jokios objektyviai egzistuojanèios jo „esmës“, kartu paneigia ir fotografijos nurodomos tikrovës egzistavimà bei átraukia jà á nesibaigiantá realybës simuliacijos procesà. Tokioje dviprasmiðkoje padëtyje atsiduria beveik
visa ðiuolaikinë fotografija, kurios vertë
daugiau nebepriklauso nuo meninës
idëjos vizualizacijos estetinës kokybës ar
iðskirtinio jos autoriaus kûrybinio brai-
þo. Taèiau menininkai, ðiandien savo
kûrybos árankiu pasirenkantys fotoaparatà, atrodo, jau taip pat nepasitiki jo
objektyvumu ir atveriama galimybe
kurti tikrovës dokumentus bei naudoti
juos konceptualiems meniniams eksperimentams. Galbût kaip tik todël ðiuolaikinës fotografijos kûrëjai savo darbuose daþnai stengiasi reflektuoti ne tik
socialinæ tikrovæ, bet ir paèios fotografijos funkcionavimà.
Literatûra ir nuorodos
11
12
13
14
15
16
17
J. Butler. The Drag Act, Performance analysis. –
London, New York: Routledge, 2001, p. 73.
John Porter Poole Fitz. Socialization, Enculturation and the Development of Personal
Identity, Companion Encyclopedia of Anthropology. – London, New York: Routledge, 1995,
p. 834.
R. Schechner. Performance Studies. An Introduction. – London, New York: Routledge, 2002,
p. 279.
E. Goffman. Savæs pateikimas kasdieniame gyvenime. – Vilnius: Vaga, 2000, p. 39.
R. Dubinskaitë. Fotomenas versus ðiuolaikinë
fotografija: dvi vaizdinio perspektyvos // Lietuvos fotografija: vakar ir ðiandien. – Vilnius: Lietuvos fotomenininkø sàjunga, 2003, p. 15.
J. Staniðkytë. Gyvenimo teatrai: disciplinos bûvis // Kultûros barai, 2002, Nr. 6, p. 53.
Icons of Photography. The 20th Century. Ed.
P. Stepan. Munich. – London, New York: Prestel, 1999, p. 174.
18
19
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
A. Naruðytë. Nuobodulio estetika Lietuvos XX a.
devintojo deðimtmeèio fotografijoje. Humanit. m.
dr. disertacija, VDA, Vilnius, 2005, p. 9.
E. Goffman, ten pat, p. 33–37.
P. Bourdieu. Photography: A Middle-brow Art. –
Cambridge: Polity press, 1990.
J.-F Lyotard. Postmodernus bûvis. Ðiuolaikiná þinojimà aptariant. – Vilnius: Baltos lankos, 1993,
p. 93.
Ten pat, p. 6.
Ten pat, p. 28.
M. Carlson. Performance: a Critical Introduction. –
London, New York: Routledge, p.139.
J. Baudrillard. For the illusion isn’t the opposite
of reality… http://www.egs.edu/faculty/baudrillard/baudrillard-photographies.html
Ten pat.
Ten pat.
J. Baudrillard. Simuliakrai ir simuliacija. – Vilnius: Baltos lankos, 2002, p. 7–9.
Ten pat, p. 9–12.
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
191
RAIMONDA NORKUTË
Gauta 2005-03-03
RAIMONDA NORKUTË
Vytauto Didþiojo universitetas
XVII–XVIII A. MEDÞIO SKULPTÛRA
ÐIAULËNØ ÐV. ONOS BAÞNYÈIOJE
Wooden Sculptures from the 17th and 18th Centuries
in St Anne’s Church in Ðiaulënai
SUMMARY
The aim of this article is to present several wooden sculptures from the 17th and 18th centuries from St
Anne’s Church in Ðiaulënai. Three sculptures (St Barbara, St John the Evangelist and St Catherine of
Alexandria) were moved to the new church, which was built in 1869 by the architect Fulgentas Rimgaila.
The sculptures of St John the Evangelist and St Catherine of Alexandria have been recognised as items
of the art heritage of national importance. Nevertheless, they have never been analysed and published.
Other sculptures, St Barbara and St John Nepomucen, are closer to Lithuanian folk art. The wooden
sculptures in St Anne’s Church in Ðiaulënai reflect one of the earlier historical stages of this church, its
artistic value. In the paper, the valuable wooden sculptures of Ðiaulënai church are presented, and corrections in their attribution are made on the basis of archives and analysis.
The article is illustrated with photographs which are published here for the first time. It is based on
the master’s thesis under the title “Recording and Estimation of the Sacral Art Heritage of St Anne’s
Church in Ðiaulënai”.
M
edþio skulptûra uþima svarbià
vietà lietuviø tautos kultûriniame
palikime, o nepaþinti ir neávertinti kûriniai skurdina kultûrà. Nors sakralinës
dailës menotyriniai tyrimai pastaruoju
metu suaktyvëjo, vis dëlto Lietuvos
miesteliø ir kaimø baþnyèiose dar yra
vertingø meno kûriniø, apie kuriuos ne
daug kas þino ir vertina. Ne iðimtis ir
Ðiaulënø Ðv. Onos baþnyèios sakralinës
dailës paveldas. Dabartinius Ðiaulënø
Ðv. Onos baþnyèios neobarokinius alto-
RAKTAÞODÞIAI: Ðiaulënø Ðv. Onos baþnyèia, XVII a. medinës ðventøjø skulptûros, sakralinis menas.
KEY WORDS: St Anne’s Church in Ðiaulënai, 17th-century religious sculpture, religious art.
192
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
JAUNØJØ OPUSAI
rius, árengtus XIX a. II pusëje, puoðia
gipso skulptûros. Taèiau galima pasidþiaugti, kad iki mûsø dienø iðliko senosios medþio skulptûros pavyzdþiø,
atkeliavusiø ið ankstesniø mediniø baþnyèiø. Tiesa, ðios skulptûros jau nebepuoðia altoriø ir yra áspraustos á ðoniniø
navø sienose esanèias niðas bei uþstatytos iki pusës klausyklomis.
Ðiame straipsnyje norime pristatyti,
iðanalizuoti bei atributuoti senàsias medines skulptûras (ðv. Barboros, ðv. Jono
Evangelisto, ðv. Kotrynos Aleksandrietës ir ðv. Lauryno (?) /ðv. Vincento Saragosieèio (?)/, kurios yra Ðiaulënø Ðv.
Onos baþnyèioje. Ðv. Barboros statula
buvo trumpai apraðyta ir reprodukuota
Laimos Ðinkûnaitës straipsnyje1. Kitos
dvi skulptûros 1972 m. buvo átrauktos á
respublikinës reikðmës dailës paminklø
sàraðus, deja, klaidingai atributuotos:
Ðv. Jonas Evangelistas – kaip ðv. Barbora (Nr. 880), ðv. Kotryna (Aleksandrietë) – kaip ðv. Kristina (Nr. 879) ir datuotos XVIII a.2 Pastarosios skulptûros iki
ðiol nebuvo reprodukuotos. Povilas
Spurgevièius neseniai pasirodþiusioje
knygoje apie Ðiaulënus tik pamini, kad
ðoniniø navø niðose yra skulptûrø ið senøjø baþnyèiø ir jas ávardija dar kitaip:
ðv. Kotryna Sienietë, ðv. Teresë Avilietë, ðv. Barbora3.
KELETAS ÐIAULËNØ ÐV. ONOS BAÞNYÈIOS ISTORIJOS FAKTØ
Dievo namai ir baþnyèios titulas ðioje
vietovëje turi senà istorijà. Pirmoji koplyèia Ðiaulënuose statyta Mikalojaus
Kæsgailos jo þmonai Onai Manvydaitei
pagerbti 1471 m.4 Nuo to laiko baþnyèios ðioje parapijoje perstatytos dar
5 kartus: 1514 m., 1518 m. – fundatoriai
Barbora ir Mikalojus Butrimavièiai,
1612 m. – fundatoriai Merkelis ir Kristupas Ðemetos, 1731 m. – fundatorius
Liudvikas Sienickis. Dabartinë Ðiaulënø
Ðv. Onos baþnyèia (1 pav.) buvo pastatyta 1869 m. pagal þymaus architekto
Fulgento Rimgailos projektà, fundatoriaus Jono Ðemetos iniciatyva5.
Apie ankstesniø baþnyèiø turëtà inventoriø bei numanomà aukðtà meniná
lygá duomenø pateikia archyviniai ðaltiniai. Tokie duomenys nëra labai iðsamûs, taèiau analizuojant ðias pasirinktas
skulptûras, svarbus yra 1677 m. vysku-
po Kazimiero Paco generalinës vizitacijos apraðas6. Ið ðio archyvinio dokumen-
1 pav. Ðiaulënø Ðv. Onos baþnyèia. 1869 m. Arch.
Fulgentas Rimgaila
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
193
RAIMONDA NORKUTË
to galime susidaryti kiek iðsamesná vaizdà apie XVII a. buvusios baþnyèios interjerà. To meto medinëje baþnyèioje
(prie jos dar buvo mûrinë koplyèia) ið
viso buvo 5 droþtiniai altoriai. Ið apraðymo matyti, jog mediniai droþtiniai altoriai buvo barokiniai, dvitarpsniai, centruose esantys paveikslai buvo árëminti
kolonomis ir medinëmis skulptûromis
(kai kurie paveikslai). Altoriai buvo da-
þyti polichromija, kolonos dengtos marmuro imitacija, droþyba ið dalies auksuota. Ið to paties vizitacinio akto þinomi vienuolikos mediniø skulptûrø pavadinimai7. Trys ið jø veikiausiai ir yra tos
paèios skulptûros, dabar esanèios baþnyèioje. Kad skulptûros iðliko ið XVII a.
baþnyèios patvirtina ir tai, kad á 1731 m.
statytà baþnyèià buvo perkelti senieji
barokiniai altoriai.
ÐV. BARBOROS SKULPTÛRA
Neþinomo meistro iðdroþta Ðv. Barboros skulptûra (2 pav.) iðlikusi ið senosios baþnyèios. Remiantis 1677 m. Kazimiero Paco vizitacijos apraðu, ji stovëjusi antrame Ðvè. Mergelës Marijos alto-
2 pav. Neþ. aut. Ðv. Barbora. XVII a. I p. Medis.
H – 138 cm
194
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
riaus tarpsnyje prie „Trijø karaliø paveikslo“8. Dabar skulptûra stovi ðoninës
(kairëje) navos sienoje árengtoje pusapskritëje niðoje9. Ðv. Barboros skulptûrai niða ðiek tiek per þema, nors ji be
pjedestalo, sulinkusi ðventosios karûna
remiasi á niðà.
Ðv. Barboros skulptûros iðskobta nugarinë pusë liudija statulos senumà.
Ðventoji vaizduojama stovinti neþymiu
kontrapostu, deðinëje rankoje laikanti
tauræ su ostija – tai ðv. Barboros ikonografijoje simbolizuoja Paskutinio patepimo sakramento suteikimà. Kairë ranka
taip pat ðiek tiek iðtiesta á prieká, o jos
plaðtakos vaizdas leidþia manyti, kad
anksèiau ðventoji laikë ir kità savo atributà – palmës ðakelæ arba kalavijà, kuriuo ðventoji kankinë buvo nukirsdinta.
Panaudoti ikonografiniai atributai iðties
bûdingi tradiciniam ðv. Barboros vaizdavimui lietuviø liaudies mene. Vakarø
dailëje ði ðventoji kankinë daþniau vaizduota su bokðtu (trimis langais) bei kalaviju arba su palmës ðakele.
Kaip áprasta ðv. Barboros ikonografijoje, ðventoji vaizduojama puoðnia ap-
JAUNØJØ OPUSAI
ranga: ilgos suknelës, liemenës bei apsiausto traktuotë bûdinga XVII a. I pusei. Ðventosios kankinës kaklà juosia
reljefiniai karoliukai (tai ypaè mëgo þemaièiø liaudies meistrai), iðdroþti ið to
paties medþio gabalo kaip ir skulptûra.
Ðv. Barboros galvà puoðia didelë ið
metalo iðkalstyta karaliðka aþûrinë karûna, kuri uþsibaigia bumbulu su Maltos kryþeliu ir paþymi kankinës kilmingumà.
Kitaip negu tipiðkuose baþnytinës
dailës pavyzdþiuose, èia ádomiai traktuojami iðdroþtos figûros plaukai – ilgi,
tiesûs, suriðti á dvi nesupintas kasas, besidriekiantys ant nugaros. Tai galima susieti su lietuviðko etnoso átaka. Origina-
lûs plaukø suriðimai stambûs, iðdroþti
reljefiniais „gumbeliais“. Rûpestingai sumodeliuotos rankos, drabuþiø klostës.
Barboros veidas ðvelniø bruoþø, siauromis lûpomis ir iðsiðokusiais skruostikauliais. Dëmesá patraukia ástabus, sutelktas
bei tauraus nuoðirdumo kupinas ðventosios mergelës þvilgsnis. Santûri jos veido iðraiðka ir ramûs judesiai skulptûrà
pripildo dvasinës pusiausvyros.
Ðv. Barboros skulptûros meninë raiðka yra labai savita, pakankamai profesionali, per liaudies dvasià perteikiama
ðilta ir subtili personaþo traktuotë. Statulos datavimà XVII a. I p. pagrindþia
ðiam laikotarpiui bûdinga ðventosios
meninë raiðka bei apranga.
ÐV. JONO EVANGELISTO SKULPTÛRA
Ðv. Jono Evangelisto skulptûra (3 pav.)
taip pat veikiausiai yra dar ið 1612 m.
statytos senosios baþnyèios. 1677 m.
vyskupo Kazimiero Paco vizitacijos apraðe minimos dvi ðv. Jono skulptûros.
Viena ið jø stovëjo presbiterijoje prie
krucifikso, o antroji Ðv. Jurgio Kankinio
altoriuje10. Pastaroji skulptûra buvo
átraukta á respublikinës reikðmës dailës
paminklø sàraðà, kaip ir ðv. Barboros
skulptûra11. Ðiuo metu skulptûra stovi
ðoninës (deðinëje) navos sienos niðoje
ant gana aukðto ketursienio pjedestalo12.
Ðv. Jonas vaizduojamas kaip jaunas
apaðtalas – malonios veido iðraiðkos, su
truputá banguotais plaukais, siekianèiais
Evangelisto peèius. Jis pavaizduotas stovintis, smarkiai palenkta peties link galva, rankø judesiai bei drabuþiø klosèiø
ritmas formuoja palyginti gyvà siluetà.
3 pav. Neþ. aut. Ðv. Jonas Evangelistas. XVII a. Medis. H – 108 cm
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
195
RAIMONDA NORKUTË
Kaip áprasta, ðv. Jonas Evangelistas vaizduojamas su atributais: deðine ranka priglaudæs prie krûtinës knygà, kuri simbolizuoja jo raðtus, iðaukðtinanèius dieviðkàjà Jëzaus prigimtá, o kairiojoje laiko suasmeninto tikëjimo atributà – tauræ, kuri papuoðta reljefiniu augalø ornamentu.
Tam tikrus meninës raiðkos savitumus, ðventojo dvasinæ bûsenà perteikia
monochrominis skulptûros nudaþymas
pilkðva spalva; taip tikriausiai norëta
priderinti prie dabartiniuose altoriuose
stovinèiø gipsiniø skulptûrø13. Profesionaliai iðdroþtos skulptûros modelis artimas baroko principams. Jauniausio Jëzaus mokinio statuloje nesunku áþvelgti romumà, susitaikymà bei nuolankø
liûdesá.
ÐV. KOTRYNOS ALEKSANDRIETËS SKULPTÛRA
Ðiuo metu ðv. Kotrynos Aleksandrietës skulptûra (4 pav.) stovi ðoninës (deðinëje) navos sienos niðoje ant gana
aukðto ketursienio, siaurëjanèio á virðø
pjedestalo14, kurio apatiniame deðiniajame kampe pritvirtinta metalinë lentelë
su uþraðu: dailës paminklas Nr. 87915.
4 pav. Neþ. aut. Ðv. Kotryna Aleksandrietë. XVII a.
Medis. H – 110 cm
196
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
Senajame dailës paminklø sàraðe skulptûra nurodyta kaip ðv. Kristina, taèiau
tam nëra jokiø argumentø, nebent spëjimas, kad kairëje rankoje yra buvusios
strëlës (ðv. Kristinos atributo) dalis.
Skulptûros meninë raiðka rodo, kad ji
taip pat atkeliavusi ið senosios baþnyèios, o to laiko archyviniø duomenø
analizë leidþia daryti prielaidà, kad tai
ðv. Kotrynos skulptûra, stovëjusi antrame Ðvè. Mergelës Marijos altoriaus
tarpsnyje16.
Neþinomo profesionalaus meistro
droþtos skulptûros plastinës raiðkos
principai bei dydis labai artimi apraðytajai ðv. Jono Evangelisto skulptûrai17.
Tai leidþia teigti, jog tai to paties droþëjo sukurtos statulos.
Ðv. Kotrynos Aleksandrietës statuloje galima áþvelgti orios, kilmingos bei
dvasingos moters laikysenà. Ðventoji
kankinë vaizduojama stovinti kontrapostu, kiek palinkusi á deðinæ, o tai jos
judesiams suteikia barokinës dinamikos
ir laisvumo. Skulptûra taisyklingø proporcijø, gerai pajaustos jos apimtys. Meninæ iðraiðkà paávairina tvarkinga ðukuosena, puoðni apranga ir ori poza.
JAUNØJØ OPUSAI
Monochrominë skulptûros spalva neabejotinai perteikia raiðkiø bruoþø veidà – keturkampis, apvalainas su putliomis pravertomis lûpomis ir giliomis akiduobëmis. Iðraiðkinga ir ðventosios apranga, be to, stilistiðkai ji panaði á jau
apraðytosios ðv. Barboros aprangà. Ðv.
Kotryna Aleksandrietë vilki ilgà suknelæ, kurios klostës apaèioje kiek padrikos,
smulkios; per drabuþius gerai matyti
kûno apimtys. Ádomiai droþtos suknelës
rankovës, tarsi „koriukais“. Pro suknelës apaèià kyðo bateliai. Ðv. Kotryna taip
pat vilki liemenæ su iðryðkintu liemeniu,
o rankovës ir liemenës apaèia uþbaigiama raukiniais. Gausiomis klostëmis drapiruotas apsiaustas perriðtas ant deðiniojo peties.
Profesionali skulptûros modeliuotë
parodo baroko meno átakà. Nors ið apraðytø skulptûrø pastarojoje labiausiai
jauèiama judesiø dinamika ir laisvumas,
ðv. Kotrynos Aleksandrietës statula labiau skleidþia vidinæ rimtá. Ði skulptûra perteikia pamaldþià, dvasingà ðventosios bûsenà.
ÐV. LAURYNO (?) – ÐV. VINCENTO SARAGOSIEÈIO (?) SKULPTÛRA
Verta tyrinëtojø dëmesio taip pat yra
ir nedidelë (78 cm aukðèio) apvali ið medþio iðdroþta skulptûra (5 pav.). Skulptûra straipsnio autorës surasta tarp nebenaudojamø ávairiø liturginiø reikmenø Ðiaulënø baþnyèios apsidës apëjime.
Nëra tiksliai þinoma, ið kur ir kada
ði skulptûra atsirado Ðiaulënø Ðv. Onos
baþnyèioje. Archyviniuose ðaltiniuose
apie ðià statulà duomenø kol kas nerasta, be to, nedideli skulptûros matmenys
leidþia daryti prielaidà, kad skulptûra
galëjo patekti á baþnyèià ið lauko koplytëlës.
Kultûros paveldo centro archyvo negatyvø fonde yra saugomas ðios skulptûros negatyvas, darytas 1967 m. (fotografas J. Gramba). Ðiame fonde skulptûra
ávardijama kaip ðv. Jonas Nepomukas18.
Neþinomo autoriaus iðdroþtas ðventasis kankinys vaizduojamas visa figûra,
su dvasininko drabuþiais. Ilgos baltos albos apaèia drapiruota negiliomis klostëmis, jos ilgø rankoviø galai puoðti (iðda-
þyti) raudono atspalvio ornamentine
juosta su keturlapiø stilizuotø gëlyèiø
4 pav. Neþ. aut. Ðv. Laurynas (?) – Ðv. Vincentas Saragosietis (?). XVIII a. Medis. H – 78 cm
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
197
RAIMONDA NORKUTË
motyvu, primenanèiu graikiðkà kryþelá.
Albos rankovës ir krûtinës dalis droþinëtos panaðiu bûdu („koriukais“) kaip ir
kitos Ðiaulënø baþnyèioje esanèios skulptûros – ðv. Barbora ir ðv. Kotryna Aleksandrietë. Ðventasis ant albos vilki katalikø diakono drabuþá dalmatikà, kurios
vidurinë juosta ir peteliai dangiðkai mëlynos spalvos, o ðonai – rudai rusvi, ornamentuoti iðtapytomis tamsesnio atspalvio heraldinëmis lelijomis19.
Ðventojo figûros siluetas kompaktiðkas ir uþdaras. Lakoniðka statulos modeliuote perteikiamos pagrindinës kûno
proporcijos. Ramia poza stovintis ðventasis kaire ranka prie juosmens spaudþia
palmës ðakelæ, kuri iðdroþta ið atskirø
medþio gabaliukø. Deðinioji ranka nuleista þemyn, o jos plaðtakos modelis leidþia manyti, kad joje galëjo bûti laikomas kitas ðventojo atributas.
Stambokas iðraiðkingø bruoþø veidas trimis ketvirèiais pasuktas kairiojo
peties link20. Rûpestingai suðukuoti gana dekoratyviomis juostomis tamsûs
plaukai atidengia netaisyklingø formø
kaktà. Savitai iðryðkinta smakro duobutë, skruostai, lûpos, tiesi nosis. Didelës akys, á tolá þvelgianèios màsliu
þvilgsniu, pripildo statulà nuoðirdaus
dvasingumo ir parodo nuolankiai prisiimtos kankinystës dalià. Be to, visas
statulos siluetas, nedaug modeliuotos
pavirðiaus formos, þavi pirmapradþiu
paprastumu.
Kitaip negu anksèiau apraðytø statulø, ðios skulptûros, veikiausiai vietos
meistro iðdroþtos, atribucija yra gana
kebli, nes nëra þinoma jos kilmë bei kur
ji buvo anksèiau. Vienintelis atributas –
palmës ðakelë, rodanti, kad tai ðventasis kankinys. Pagal ðventojo aprangà
skulptûrà galima ávardinti kaip ðv. Laurynà ar ðv. Vincentà Saragosietá21. Abu
ðventieji kankiniai dailëje vaizduojami
jauni, ispaniðkø bruoþø bei diakono drabuþiais, t. y. dalmatika, kaip ir nagrinëjamoji skulptûra. Ðiø ðventøjø vaizdavimas taip pat yra paplitæs tradicinëje
liaudies skulptûroje.
IÐVADOS
Straipsnyje apraðyti vertingi XVII–
XVIII a. apvaliosios medþio skulptûros
pavyzdþiai yra vertingi tiek meniðkai,
tiek istoriðkai, tiek ikonografiðkai. Ðie
sakralinës dailës objektai atspindi vienà
ið ankstyvesniø Ðiaulënø Ðv. Onos baþnyèios istorinës raidos tarpsniø, jo meninæ aplinkà.
Archyviniø ðaltiniø, ikonografinë ir
meninës raiðkos analizë leidþia patikslinti ðiø medþio skulptûrø, átrauktø á se-
198
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
nuosius kultûros paminklø sàraðus, ikonografijà, atribucijà:
• Skulptûra Nr. 879 – ávardinti kaip
ðv. Kotrynos Aleksandrietës ir skulptûrà Nr. 880 – kaip ðv. Jonà Evangelistà.
• Skulptûras datuoti XVII a., o ne
XVIII a.
Ávertinus skulptûrø bûklæ, akivaizdu,
kad ðv. Barboros statulà bûtina restauruoti.
JAUNØJØ OPUSAI
Literatûra ir nuorodos
11
12
13
14
15
16
17
18
19
L. Ðinkûnaitë. Keli ðtrichai Ðiaulënø baþnyèiai
// Artuma, 2002, Nr. 10, p. 11–12.
Lietuvos TSR kultûros paminklø sàraðas. – Vilnius: Pergalë, 1973, p. 517.
P. Spurgevièius. Ðv. Onos baþnyèia // Ðiaulënai.
Sud. A. Ðidlauskas. – Vilnius: Baltijos kopija,
2004, p. 64.
B. Kviklys. Lietuvos baþnyèios. – Chicago, 1983,
T, 3. p. 383; 1890 m. iðleistame geografiniame
þodyne raðoma, kad 1474 m. Butrimavièiai
Ðiaulënuose pastatë ðv. Onos baþnyèià. // Sùownik geograficzny Królestwa polskiego. Warszawa:
Nakùadem Wùadystawa Walewskiego, 1890,
T. XI, p. 811.
Leidimas statyti naujà mûrinæ baþnyèià ið caro gautas dar 1857 m. // KAA. F. I-473, Ap. 1,
b. 2902, lap. 1–2.
Visitatio Generalis. KAKA. b. 139, lap. 342–364.
Ten pat, lap. 342–364.
„<..> in Superiori Contignatione, Imago trium Regum, a Latenbus Statua dua deaurata S. Barbara
<..>.“ Ten pat, lap. 345.
Dabartinë skulptûros bûklë tokia, kad jà bûtina restauruoti. Skulptûra sutrûkinëjusi, ypaè
stipriai átrûkæ bateliai. Iðlûþæ kairës rankos
trys pirðtai (likæs nykðtys ir smilius), perlûþusi
taurë. Karûna aplamdyta, pajuodavusi, ðiuo
metu likæ penki karûnos lankeliai, kiti iðlûþæ
(turëtø bûti 8). Skulptûra labai apdulkëjusi,
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
daþai ir auksavimas smarkiai nusitrynæ. Vizualiai atrodo, kad geriausiai iðlikæs veidas,
taèiau matyti, jog tikràjá slepia ne vienas daþø sluoksnis.
Ten pat, lap. 342(v), 344.
Skulptûros numeris sàraðe Nr. 880. Lietuvos
TSR kultûros paminklø sàraðas. – Vilnius: Pergalë, 1973, p. 517.
Vizualiai skulptûra atrodo gerai, átrûkimai neþymûs. Aplûþusi taurës pëda bei kojø pirðtai.
Tiksliai nëra þinoma, ar anksèiau skulptûra buvo polichrominë.
Skulptûra ðiek tiek sutrûkinëjusi, nulûþæs deðinës rankos maþasis pirðtas bei kairëje laikomo atributo dalis – veikiausiai tai palmës ðakelës galas.
Skulptûra 1973 m. buvo átraukta á Respublikinës reikðmës dailës paminklø sàraðà. Lietuvos
TSR kultûros paminklø sàraðas, ten pat, p. 517.
Visitatio Generalis, ten pat, p. 342-364.
Ðv. Jono Evangelisto H – 108 cm, ðv. Kotrynos
Aleksandrietës H – 110 cm.
KPC. Negatyvø fondas. D – 4011.
Karaliðkos lelijos motyvais puoðta dalmatika
paprastai vaizduojamas ðv. Leonardas.
Veidas yra paþeistas, deðinysis skruostas suþalotas.
Su dalmatika dar vaizduojamas kankinys
ðv. Steponas.
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
199
LINA KLUSAITË
Gauta 2005-08-18
LINA KLUSAITË
Vytauto Didþiojo universitetas
TEATRINIO DIALOGO GALIMYBËS IR RIBOS
KALBOS AKTØ TEORIJOS KONTEKSTE
Possibilities and Limitations of Theatrical Dialogue
in the Context of the Theory of Speech Acts
SUMMARY
The article deals with theatrical dialogue in the context of the theory of speech acts. The specificity of
intrinsic and extrinsic dialogue is analysed. The article also tries to present potentials and limitations of
the operation of theatrical dialogue in the context given. It demonstrates that the theory of speech acts
supposes the model of Classical dialogue, which is parallel to the speech situation in the intrinsic dialogue between the characters in a play and supposes the revelation of a dramaturge’s or a director’s
intentions in the process of perception in the extrinsic dialogue between a scene and the spectators. As
a result, a performance takes the risk of becoming a scenic reconstruction of a drama. The article also
shows that the theory allows us to speak about the selection of subjective means by which significance
is created, but does not include a definition of performance as autonomous production and the ontological status of performance. Otherwise, the theory of speech acts enables us to treat dialogue as a
type of social and communicative activity.
ÁVADAS
Straipsnyje aptariamas teatrinis dialogas, analizuojamas kalbos aktø teorijos kontekste. Nagrinëjamas vidinio ir
iðorinio dialogo specifiðkumas bei siekiama nurodyti teatrinio dialogo funk-
cionavimo galimybes ir ribas ðios teorijos kontekste.
XIX a. pabaigoje iðsisëmus Vakarø
metafizinës filosofijos studijoms, XX a.
pradþioje radosi nauja analitinës filoso-
RAKTAÞODÞIAI: performatyvas, vidinë ilokucija, iðorinë ilokucija, dialogas, þiûrovas.
KEY WORDS: performative, intrinsic ilocution, extrinsic ilocution, dialogue, spectator.
200
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
JAUNØJØ OPUSAI
fijos kryptis, aiðkinusi kalbà ne metafizikos, o logikos terminais. Ðios filosofijos pagrindu susikûrë ávairios lingvistinës reikðmës teorijos, kalbà labiau traktavusios ne kaip filosofavimo priemonæ
tikrovei paþinti, o pavertusios jà savo
teorijos tikslu. Siekdamos iðsiaiðkinti,
kokias þinias kalba pateikia apie tikrovæ, ðios teorijos atsigræþë á kalboje tikrovæ atitinkanèià reikðmæ ir këlë kalbiniø
iðraiðkø tiesos bei prasmingumo klausimà. Taèiau pastarasis buvo siejamas su
teiginio teisingumo ar klaidingumo kriterijø ieðkojimu, apsiribojant deskriptyviniø (apraðomøjø) sakiniø, objektyviai
atspindinèiø tikrovæ, teisingo formulavimo galimybëmis.
Viena ið lingvistiniø reikðmës teorijø buvo Johno L. Austino XX a. penktajame deðimtmetyje sukurta kalbëjimo
aktø (speech acts) teorija, iðplëtusi ankstesniø tyrinëjimø laukà ir tam tikra
prasme tapusi opozicija minëtoms teorijoms. Ði teorija nuo ankstesniø skyrësi
tuo, kad kalbos funkcionavimà nagrinëjo konkretaus kalbëjimo lygmenyje. Galima sakyti, kad J. L. Austinas perkëlë
kalbà (pagal F. de Saussure’o skirtá) ið
abstrakèios langue sistemos á parole –
konkretaus praneðimo (diskurso), implikuojanèio pasakymo situacijà, laukà1.
J. L. Austinas aiðkino, kad kiekvienas
teigimas yra akto atlikimas, todël reikia
kreipti dëmesá ne á sakiná, o á pasakymo
iðtarimà konkreèioje situacijoje. Jo teiginys, kad „kà nors pasakyti“ kartu yra ir
„kà nors padaryti“, atvërë kelià performatyvo teorijai, kurioje, R. Bartheso þodþiais tariant, „nuo grynojo konstatavimo ... siekiama pereiti prie performaci-
jos, kai kalbëjimo prasmë reiðkiasi jà nusakanèiame veiksme“2. Kalbos susiejimas
su veiksmu (angl. performe – atlikti koká
nors veiksmà) formaliuosius teorijos akcentus leido perkelti á vartojimo sritá.
Gràþinus kalbà á kasdienæ vartosenà, atsirado nuoroda á kalbëtojus, t. y. á komunikaciná pasakymo aspektà, kai performatyvas (kalbos aktas) traktuojamas
kaip socialinis komunikacijos veiksmas.
P. Ricoeuras, analizavæs kalbos vartojimo
ávairovæ, teigë: „Tai, kad egzistuoja pora –
kalbëtojas ir klausytojas – ásteigia kalbà
kaip komunikacijà“3. Tad svarbiausias
diskurso aspektas yra jo nukreiptumas á
adresatà. P. Ricoeuro þodþiais tariant,
kalbos aktas yra ávykis, kurio esminë
struktûra – dialogas – leidþia sujungti
kalbëjimo ir klausymosi ávykius.
Performatyvo sàvoka darë átakà ir
kûrinio sampratai. Kadangi spektaklis,
kaip uþbaigtas vienetas, taip pat yra kûrinys, tai pastaràjà sàvokà vartosime ir
spektakliui apibrëþti. Kalbos akto teorijos kontekste spektaklis suprantamas
kaip diskurso akto realizavimas, kaip
pasakymas per institucijà – tam tikrà
þanrà. Remiantis M. Bachtinu, spektaklio kûrimo aktà galima vadinti ávykiu,
kuris reiðkiasi kaip pasakymas, galutiná
pavidalà ágyjantis formoje. Kadangi
kiekvieno konkretaus pasakymo ribos
nuþymimos subjektams apsikeièiant kalbos aktais, tai spektaklis kaip diskursas
suponuoja dialogo situacijà ir yra nukreiptas á kità4. Remiantis ðiomis dialoginëmis pozicijomis, esminiu spektaklá
konstituojanèiu elementu galime vadinti pasakymo ávykio nukreiptumà á þiûrovus, kitaip tariant, dialoginá-komuniLOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
201
LINA KLUSAITË
kaciná kalbos akto aspektà. P. Ricoeuro
svarstymus pritaikant teatro srièiai, dialogas, kaip esminë diskurso struktûra,
ásteigianti komunikacijà tarp kalbëtojo ir
klausytojo, leidþia teatre atsirasti interlokucijos aktams, kai kiekviena ilokucija yra tam tikras klausimas, implikuojantis atsakymo-supratimo tikimybæ.
Kalbos aktø teorijos ásitvirtinimas leido jos teiginius ir vëlesnius J. L. Austi-
no sekëjø tyrinëjimus pritaikyti komunikacinei teatro teorijai. Pastarojoje paprastai iðskiriami du komunikacijos lygmenys: vidinë komunikacija, kuri vyksta dialogiðkai sàveikaujant fiktyviems
personaþams, ir iðorinë, kuri vyksta tarp
scenoje pateikto reginio ir þiûrovø. Remiantis ðiø dviejø komunikacijø skirtimi, bus kalbama ir apie ilokucinio dialogo raiðkà teatre.
ILOKUCINIO DIALOGO RAIÐKA TEATRE
Prieð pradëdami kalbëti apie vidinæ
ilokucijà teatre, ið pradþiø pateiksime
pagrindines kalbos aktø teorijos sàvokas
ir aptarsime teatrinio dialogo, suprantamo remiantis kalbos aktø teorija, veikimo principà. J. L. Austino kalbos aktø
teorijoje dialogas traktuojamas kaip keitimasis ðnekos aktais, konkreèiais pasakymais. Filosofas iðskyrë tris ðnekos akto tipus, kurie lokalizuoti viename pasakyme: lokuciná, ilokuciná ir perlokuciná. Lokuciná aktà J. L. Austinas suprato
kaip iðtartà ar raðtu uþfiksuotà pasakymà, turintá tam tikrà informacijà ir atitinkantá tam tikrà reikðmæ, o ilokuciniam
aktui priskyrë komunikacinio tikslo siekianèià jëgà. Ilokucijos aktu atliekamas
neþodinis veiksmas ir ávedamas privaèios nuostatos faktorius: siekiama ásipareigoti, paþadëti, atsipraðyti ar pan. Tokie performatyvai reiðkiami tam tikra
gramatine forma pavartotais ilokuciniais
veiksmaþodþiais, pvz.: „að paþadu“ arba „eik ðalin“. Perlokuciná aktà filosofas
prilygino klausytojui daromam poveikiui, kai siekiama kà nors átikinti, suklaidinti, nustebinti ir t. t., kitaip tariant,
202
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
perlokucinis aktas yra efektas, kurá adresatui sukelia pasakymas5.
Pagrindinæ vietà J. L. Austino teorijoje uþëmë ilokucinis aktas, kuris tapo
bendruoju terminu, nusakanèiu veiksminá kalbos pagrindà. Ilokucinis aktas leidþia asmeniui ne vien teigti ar konstatuoti faktà, o teigiant atlikti ir konkretø
veiksmà (pvz., pareikðti norà bûti priimtam á komandà – realiai ávykdyti pareiðkimà). Nuo konstataciniø teiginiø ilokuciniai aktai (apskritai vadinami performatyvais) skiriasi tuo, kad jais ne konstatuojamas ir ne apraðomas koks nors
ávykis ar faktas, o tas faktas èia ir dabar
pasakymo veiksmu sukuriamas. Èia atsiskleidþia performatyvo teorijos santykis su tikrove: ilokuciniais-performatyviais pasakymais ne reflektuojama tikrovë, o èia ir dabar ji sukuriama.
Tai, kad ilokuciniais pasakymais èia
ir dabar kuriama tikrovë, leido kalbos
aktø teorijai praplësti klasikinës dramos
sampratà. Veiksminis kalbos pagrindas
dramos teorijoje buvo akcentuojamas
nuo antikos laikø. Aristotelis Poetikoje
aiðkino, kad drama „imituoja veikian-
JAUNØJØ OPUSAI
èius þmones“6 (dran – daryti, veikti), o
draminio veiksmo pagrindà sudaro dialogas. Klasikinës teorijos, kurios remiasi Aristotelio dramos samprata, nurodo
tris pagrindines dialogo funkcijas: dialogas dramoje sukuria charakterius, erdvëlaiká ir draminá veiksmà7. Pastaroji
funkcija iðkeliama á pirmàjá planà: personaþams keièiantis replikomis, plëtojasi
fabula, kuriamas konfliktas ir atmosfera, atskleidþiamos veikëjø santykiø peripetijos, t. y. dialogu formuojamas dramos veiksminis pagrindas ir kuriama
fiktyvi draminio pasaulio tikrovë.
Dialogà suprantant kalbos aktø teorijos kontekste, tradicinis þodþio ir veiksmo ryðys dramos teorijoje perkeliamas
á teatro, t. y. á praktinio pritaikymo, sritá, nes kalbos aktas suponuoja dialogo
atlikimà scenoje – fiziná kalbëjimà konkreèioje situacijoje. Kitaip tariant, dialogas realizuojamas tik tada, kai yra atliekamas scenoje. Teatro semiotikas K. Elamas, nurodydamas performatyvøjá dialogo pobûdá, teigë: „kad ir kokia bûtø
dialogo stilistinë, poetinë, ar bendroji estetinë funkcija, pirmiausia jis yra praxis
reiðkimosi vieta“8. Nuo kalbos pereinant
prie praxis (praktinio pritaikymo – akto),
dialogas suprantamas ne kaip draminës
kalbos dalis, bet kaip teatrinio veiksmo
dalis. Remiantis kalbos aktø teorija ir
verbalinæ kalbà traktuojant tik kaip vienà ið teatro elementø, dialogas suprantamas kaip aktyvus veiksmas, konkretaus kalbëjimo ávykis, kurio metu èia ir
dabar situacijoje þiûrovø akivaizdoje ilokuciniais-perlokuciniais aktais kuriamas
ne fiktyvus dramos pasaulis, o scenoje
regimas fiktyvus konkretaus sakymo
kontekstas. Tai, kad performatyviais pasakymais kuriama tikrovë, leidþia dialogà traktuoti ne kaip reprezentuojantá
tikrovæ, o kaip prezentuojantá: dialogo
metu tikrovë pristatoma þiûrovø akivaizdoje ir taip sukuriamas interaktyvus
santykis su publika.
Draminio diskurso plotmëje K. Elamas, kuris savo darbuose daugiausia
rëmësi kalbos akto teorija, ilokucinio
pasakymo, sukurianèio veiksmà, aktyviàjà funkcijà nusakë deiksës terminu:
„tai, kas leidþia dialogui tam tikru laiku sukurti tarpasmeninæ dialektikà ir
diskurso iðsidëstymà, yra deiksë“9. Kitaip tariant, deiksë, veikdama per subjektyvius deiktinius rodiklius (að-tu, èiadabar), kuriø referentas gali bûti apibrëþiamas tik per santyká su paðnekovu konkretaus laiko ir erdvës atþvilgiu,
teatre atstoja ilokucinio akto veiksminæ
jëgà ir yra ne kas kita, kaip „daiktø darymas ið þodþiø“10. Panaðiai apie diskursyvø praneðimà samprotavo ir teatro semiotikas P. Pavis, teigdamas, kad
diskursyvus praneðimas priverèia þiûrovà ið teksto konstruoti praneðimo objektà, kurio scenoje realiai nëra, bet kuris per kalbà ir ásivaizdavimà tampa èia
esanèiu11. Ðia prasme deiksë atlieka
praktinæ funkcijà ir draminiame diskurse tarp veikianèiøjø asmenø sukuria ilokuciná-perlokuciná þaismà, kuris leidþia
rastis fiktyviai kalbinei tikrovei. Taèiau
pagrindinë deiksës funkcija yra transgresinë. Galima sakyti, kad dramoje uþfiksuotà statiná dialogà deiksë paverèia
aktyvia scenine að-tu interakcija, nes,
K. Elamo teigimu, dramos, o tiksliau,
teatro pagrindà sudaro ne deskriptyviLOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
203
LINA KLUSAITË
nis apraðymas, bet „að kreipiuosi á tave èia ir dabar“ principas. Bûtent ðis
principas ilokuciná dialogà deiksës pa-
galba nukelia á teatro sritá, t.y. á fizinio
kalbëjimo laukà, be kurio neámanoma
vidinë ilokucija.
I. VIDINË ILOKUCIJA
Dialogà suprantant kaip sceninæ realizacijà, t.y. ágimtà teatraliðkumà, keitimasis kalbos aktais pirmiausia apima
vidinæ ilokucijà, vykstanèià tarp fiktyviø
pjesës veikëjø. Vidinës ilokucijos iðskirtinumas yra tas, kad dialogas tarp veikianèiøjø asmenø suponuoja sakytinës
kalbos raiðkà, kurios struktûra yra komunikacinë ir skiriasi nuo raðytinës naratyvinës kalbos struktûros. Anot R.
Bartheso, raðytinë struktûra nëra bendravimo árankis, ji yra tvarus mechanizmas ir kuria „gerai sukonstruoto kalbëjimo vaizdiná“. R. Bartheso teigimu, raðytinë kalba „sudaro tam tikrà uþdarà
sistemà, kuri skiriasi nuo sakytinës kalbos“ tuo, jog pastaroji yra priversta save patikëti „tëkmëje nuolat kintanèioms
aproksimacijoms“12. Raðytinë kalba ðiame darbe dar bus minima kituose kontekstuose, o dabar apsistosime prie sakytinës kalbos, kuri teatre suponuoja
dialoginá kalbëjimo bûdà13.
Dialogo – sakytinës kalbos akto –
specifikà sudaro konkreèiu momentu
vykstantis abipusio bendravimo ávykis,
kai pokalbio dalyviai gali analizuoti tik
laike skambantá pasakymà. Galime sakyti, kad ilokucinio dialogo raiðkà sudaro
kalbos sklaida laike. Bûtent ði kalbos
sklaida laike suponuoja draminio dialogo atlikimà scenoje: spektaklio metu aktoriai imituoja kalbanèiøjø asmenø tiesioginá bendravimà. Toks tiesioginis
204
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
bendravimas sudaro galimybes klausti
ir atsakyti tuoj pat. Kad ávyktø abipusis
bendravimas, reikia, jog klausytojas suprastø, kas ir kodël jam sakoma ir adekvaèiai reaguotø.
Tokià adekvaèià reakcijà nagrinëja
kalbos aktø teorija. Kad klausytojas teisingai suprastø, kas jam sakoma, reikia,
jog jis (adresatas) atpaþintø adresanto
komunikacinius ketinimus, t.y. ilokucinio akto vaidmená. O adresantas, norëdamas, kad jo komunikacinis tikslas pasiektø adresatà, turi turëti aiðkiai apibrëþtà ir ilokucinëje jëgoje atsispindinèià intencijà, kurià adresatas galëtø atpaþinti. Kitaip tariant, kalbëtojai turi
elgtis adekvaèiai pagal situacijà ir laikytis tam tikrø konvencijø. Èia iðryðkëja
pasakymo konteksto svarba: kas ir kam
sako, kas sakoma, ar sakymui tinkamos
aplinkybës, ar jis atitinka konvencinius
modelius (pvz.: oficialus, neoficialus),
kokie nekalbiniai veiksmai atliekami pasakymu (pvz.: uþuojautos, prieðiðkumo,
dþiaugsmo), ar tie veiksmai ið tikrøjø atliekami, ar yra tik leksinë pasakymo dalis ir pan. M. Bachtino teigimu, jeigu
dialogo replika yra uþbaigtas pasakymas, tai, atsidûræs kito pasakymo
kontekste, jis reikalauja atsakymo. Anot
P. Ricoeuro, kadangi kiekvienas ilokucijos aktas yra tam tikras klausimas, tai
perlokucijos aktas skatina atsakà – þadina klausanèiojo stimulà elgtis. Perlo-
JAUNØJØ OPUSAI
kucijos aktas suteikia galimybæ klausanèiajam apèiuopti ribà tarp lokucijos
reikðmës bei ilokucinës jëgos ir ðitaip
leidþia atpaþinti pasakymo ilokuciná-intenciná vaidmená14.
Ilokucinës pasakymo jëgos atpaþinimà kalbos aktø teorijoje lemia ðnekamosios kalbos sintaksinës sandaros bei intonacinës ypatybës. Pastarosiomis teatre naudojasi aktorius atlikdamas sakytinës kalbos aktà. Sakytinës kalbos raiðkai svarbu tartis, akcentai, intonacija ir
kitos paralingvistinës ðnekos reiðkimo
priemonës, kurias lemia tiesioginis kontaktas su adresatu konkreèioje bendravimo situacijoje. P. Ricoeuras teigë, kad
„sakytinio diskurso ilokucijos galia priklauso nuo mimikos, gestø bei neartikuliuotø diskurso aspektø, kuriuos vadiname prozodija“15. Panaðiai pasakymo
raiðkos priemones suprato ir M. Bachtinas, ðalia techniniø, medþiaginiø þodþio
aspektø áterpdamas ir sakytojo vertinamàjá momentà. Jo teigimu, pasakymo
ryðá su situacija konstituoja intonacija,
þodþiø parinkimas ir jø iðdëstymas bendroje diskurso visumoje, o jie lemia ekspresyviná pasakymo momentà, t.y. subjektyvø, emociná, vertinantá kalbanèiojo
santyká su savo pasakymo objektu –
prasminiu turiniu16. Pastarasis, aktualizuotas per techninius, medþiaginius þodþio parametrus, virsta materija – forma. M. Bachtinas nurodë penkis þodþio
virtimo forma aspektus:
Mes skiriame tokius þodþio (kaip medþiagos) aspektus: 1) garsinis þodþio pavidalas, muzikinis jo aspektas; 2) daiktinë þodþio reikðmë (visi jos niuansai ir
variantai); 3) þodinio junglumo aspektas
(visi grynai þodiniai santykiai bei koreliacijos); 4) intonacinis (psichologinëje
plotmëje – emocinis-valinis) þodþio aspektas, vertybinis þodþio intencionalumas, reiðkiantis kalbanèiojo vertinimø
ávairovæ; 5) þodinio aktyvumo jutimas
tariant reikðmingà garsà (visa motorika:
artikuliacija, gestas, veido mimika ir kt.
bei visas vidinis mano asmenybës, kuri
þodþiu, pasakymu aktyviai uþima tam
tikrà vertybinæ bei prasminæ pozicijà, intencionalumas)17.
Remdamiesi ðiomis M. Bachtino nuostatomis18, galime kalbëti apie aktoriaus,
atliekanèio mimetiná kalbos aktà, þodþio
áforminimo bûdus, kurie lemia jo, kaip
pasakymo autoriaus, vidujybës iðraiðkà,
besiskleidþianèià per minëtus þodþio aspektus ir paralingvistines kalbos raiðkos
ypatybes. Fiktyviame dramos pasaulyje
ðnekamosios kalbos aktai yra pseudopasakymai, o teatre vaidinantis aktorius
ðiuos pseudopasakymus ákûnija atlikdamas estetiná kalbos aktà. Estetinis kalbos
aktas ágyvendinamas sàmoningai aktoriaus pasirinktomis stilistinëmis retorinëmis figûromis, kurios gali ne tik nesutapti su dramos pseudopasakymais,
gali ne tik suprieðinti ilokucinæ pasakymo jëgà su veiksmu, leksiðkai ávardintu tame pasakyme, bet gali pasakyme
uþkoduoti simbolines prasmes ir pateikti já kaip simboliná-ideologiná praneðimà.
Kitaip tariant, dialogo dalyviai aktoriai
gali kalbëti kuriant koduotas, simbolines
pasakymo sistemas, turinèias vertybinæideologinæ reikðmæ tiek savo, tiek autoriaus (dramaturgo-reþisieriaus) atþvilgiu. Èia pasireiðkia aktoriaus ilokucinio
vaidmens stiprumas, apibûdinamas siekiu átikinti, paveikti publikà. Ðia prasme
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
205
LINA KLUSAITË
kiekvienas kalbos aktas spektaklyje reiðkia ne tik subjektyvius personaþø tikslus, bet apima ir globalius tikslus, artimus S. Stanislavskio virðuþdavinio koncepcijai.
Apibendrindami galime pasakyti,
kad kalbos aktø teorija, turint omenyje
aktoriaus ilokuciná vaidmená, apie dialogà leidþia kalbëti estetiniø-vertybiniø
pasakymo priemoniø pasirinkimo plotmëje, taèiau, turint omenyje patá kalbos
aktà tarp fiktyviø pjesës veikëjø, kalbos
aktø teorija suformuoja realistinës reakcijos mechanizmà, apimantá aiðkiai apibrëþtos intencijos ir jos atpaþinimo momentus, iðlaikant kalbinës situacijos atitikmená ir neátraukiant draminio dialogo modifikacijø. Ðiuo poþiûriu kalbos
aktas suponuoja klasikinio dialogo sampratà, sakymo-atsakymo dialektikoje suformavusià adekvaèios reakcijos bei rezultatyvaus kalbëjimo modelá. Postmodernistinëse dramose toks dialogo su-
pratimas yra praradæs savo ypatingà
reikðmæ, taèiau asmenø interakcija vis
dar yra dramos pagrindas, nuo kurio atsispiria ir ðiuolaikinis vizualusis Lietuvos teatras, iðlaikantis logocentrines pozicijas ir kartu integruojantis postdramines tendencijas. Turint omenyje dialogo
modifikacijas postmodernistinëje dramoje, dialogo sàvokos vartojimas – taip,
kaip jis suprantamas klasikinëse dramos-teatro teorijose, – tampa problemiðkas. Kalbos aktø teorija leidþia klasikinæ dialogo sampratà pakeisti maþiau
pretenzijø kelianèiu pavadinimu traktuojant dialogà kaip keitimàsi kalbos aktais (arba verbaliniais kalbos aktais apskritai, neturint omenyje interakcinës situacijos), taip paliekant erdvës personaþø statiðkoms bûsenoms, kalbos automatizmui, ritminëms intonacijoms ir
pan. Taèiau bûtent ði teorija, kaip jau
minëjome, suponuoja klasikinio draminio dialogo modelá.
II. IÐORINË ILOKUCIJA
Tai, kad kalbos aktø teorija leidþia
dialogà traktuoti ne kaip reprezentuojantá tikrovæ, o kaip prezentuojantá, dialogà nukreipia á iðoræ, kurioje jis sukuria
interaktyvø santyká su publika: iðoriniame dialoge dalyvaujanti prezentacija ne
atpasakoja istorijà, bet èia ir dabar sceniniu veiksmu bei teatrui bûdingomis poveikio priemonëmis jà sukuria. Ðia prasme iðorinë ilokucija yra komunikacijos
tarp scenos ir þiûrovø sklaidos laukas,
leidþiantis pasireikðti perlokuciniam aktui – poveikiui publikai. Prieð aptardami
perlokucinio akto veikimà teatre, sugráði-
206
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
me prie diskurso kaip uþraðyto kûrinio
sampratos ir á teatriná vaidinimà paþvelgsime „uþraðymo“ aspektu. Pastarasis teatriniam vyksmui leidþia taikyti suformuoto kûrinio kategorijà, nes, P. Ricoeuro þodþiais tariant, perkeltas á raðtogamybos sferà, kûrinys-spektaklis suprantamas kaip tai, kam reikia suteikti
pavidalà. Perkeltas raðymo sferon, spektaklis atpaþástamas kaip kartotinis, mimetinis ávykis, atitinkantis konvencinius
mimetinio þanro reikalavimus. Jis ágyja
stabilià struktûrà ir atveria eksteriorizacijos momentà, kurá toliau ir aptarsime.
JAUNØJØ OPUSAI
EKSTERIORIZACIJOS MOMENTAS
P. Ricoeuro teigimu, eksteriorizacijos
procese, kalbos aktui pereinant á raðytiná diskursà, sugriaunama tiesioginio
dialogo situacija, kuri perkeliama á netiesioginá dialogà19. Tiesioginiame dialoge kalbëtojo-klausytojo santykis uþraðymo ávykiu transformuojamas á kûrinioskaitytojo santyká, o turint omenyje teatro situacijà – á draminio teksto ir reþisieriaus santyká (kûrinio uþraðymo
procesas, suteikiantis pavidalà kalbai,
virsta spektaklio kûrimo-darymo ávykiu,
suteikianèiu pavidalà dramai) bei spektaklio ir þiûrovø santyká.
Anot P. Ricoeuro, ðnekai persikeliant
á raðtà, pirmiausia keièiasi praneðimo
kontakto prigimtis. Sakytiniame kalbos
akte komunikacinis kontaktas yra þmogaus balsas – vox, kuris uþraðymo procese virsta medþiaginiu þenklu littera. O
spektaklis apima ne tik abu ðiuos lygmenis – dramos kûrinyje uþraðytas þodis-raidë (littera) perteikiamas balsu
(vox), – bet svarbiu elementu tampa visio (vaizdas). Èia iðryðkëja draminio ir
teatrinio diskurso eksteriorizacijos problema, pasireiðkianti fiksuojant reikðmæ.
Tiek kalba, tiek raðtas ávyksta eksteriorizacijos bûdu, t.y. vidinei ðnekos potencijai aktualizuojantis iðorine forma.
Taèiau raðtas eksteriorizuojasi fiksuojant
ne patá kalbos ávyká, o ðnekos „iðtarà“,
t.y. reikðmës intencionaliàjà eksteriorizacijà. Pastaràjà atlieka dramaturgas uþraðydamas draminá diskursà. Taèiau atlikti draminá diskursà galima tik eksteriorizuojant dramà, ir tai ágyvendina reþisierius ir kiti spektaklio kûrëjai. Drami-
niam diskursui suteikæ individuacijos
momentà, jie fiksuoja reikðmæ per asmeninio suvokimo prizmæ ir tik teatrui bûdingomis garso ir vaizdo raiðkos priemonëmis. Tokiu bûdu spektaklio kûrëjai, pasitelkæ teatrines technikas bei konvencijas, teatrinës eksteriorizacijos procese leidþia atsirasti neiðvengiamoms
dramos kûrinio reikðmës transformacijoms bei þiûrovø daugiareikðmëms interpretacijoms.
Eksteriorizacijos procese transformuojasi ir praneðimo ryðys su kalbëtoju:
konkretus kalbëtojas tampa paslëptu autoriumi. Sakytinio akto atveju subjekto
pasakymas sugráþta atgal á kalbantájá ir
atsimuða á jo lokucinio, ilokucinio bei
perlokucinio aktø kontekstà, o „uþraðytas“ diskursas (drama-spektaklis), nustûmus tikràjá kalbëtojà á antràjá planà, tampa semantinës teksto-spektaklio autonomijos matmeniu. Anot P. Ricoeuro, „kai
tekstas nebeatsako, jis jau turi nebe ðnekëtojà, o autoriø“20, kurio subjektyvi intencija ir objektyvi teksto reikðmë ima
nebesutapti, nes visi kalbos aktø lygmenys pasireiðkia ne kalbëtojo – jis negali
atsakyti, – o teksto-spektaklio rodikliais.
Turint omenyje verbalinæ dramos
raiðkà, diskursas joje konstruojamas kvazikalbos aktais, kurie yra autoriaus sukurti performatyvai. Pasitelkiant M. Bachtino sàvokas, lokuciniø aktø iðdëstymas
apibrëþtoje erdvëje dramaturgui suteikia
galimybæ likti neþinomam ir pasislëpti
uþ svetimø balsø-þodþiø (teatre reþisierius „slepiasi“ uþ aktoriø-personaþø), o
veikëjø subjektyviø balsø stilistinis apdoLOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
207
LINA KLUSAITË
rojimas, paklûstantis autoriaus – galutinës prasminës instancijos – uþdaviniams,
ágauna objektyvøjá matmená. R. Barthes’o
teigimu, kai diskurso siuntëjas iðtirpsta
kaip subjektyvi asmenybë, jis tampa objektyviu subjektu, o pats objektyvumas –
pasakymo subjekto þenklø iðnykimas –
iðkyla kaip referentinës iliuzijos produktas, suteikiantis galimybæ kalbëti paèiam
referentui21. Bûtent dël ðio objektyviojo
referento diskursas nukreipiamas á universaløjá, neþinomà suvokëjà. Galime sakyti, kad spektaklá perkëlus á „uþraðymo“ sritá, kalbëtojas – dramaturgas ar reþisierius objektyvizuojasi, o suvokëjasþiûrovas universalizuojasi. Apskritai jø
neatsiejamas ryðys dar vadinamas sakytojo ir kosakytojo santykiu.
Taèiau tai nereiðkia, kad sakytojo ir
kosakytojo santykis neimplikuoja bendro
konteksto, kaip manë J. L. Austinas, atskyræs gyvàjà sakytinæ ir dirbtinæ literatûrinæ kalbas bei suponavæs poþiûrá, kad
ðnekamosios kalbos aktai yra labai glaudþiai susijæ su sakytojais ir jø kontekstu
ir dar nëra sugadinti mimetinës auros.
D. Maingueneau teigimu, kiekvienas kûrinys jau vien savo pasirodymu sukuria
situacijà, kurioje jis atsirado ir tuo laiku
buvo perskaitytas. Anot jo, „tai, kà sako
tekstas, suponuoja tam tikrà kalbëjimo
scenà, kurià tas tekstas privalo áteisinti
savuoju sakymu“22. Kûrinio sakymo kontekstà jis pavadino scenografija. Pasak
D. Maingueneu’o, scenografija, kaip kûrinio ásiraðymas, apima topografijà,
chronografijà bei sakytojo ir kosakytojo
santyká – tai, á kà kûrinys kreipiasi, nes
kiekvienas tekstas raðomas nujauèiant,
anot W. Iserio, numanomà skaitytojà.
208
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
Kûrinys per reprezentuojamà pasaulá nejuèiomis áteisina scenografijà, kuri sàlygoja áëjimà á kûriná. Ðia prasme scenografija „yra struktûra, leidþianti artikuliuoti tai, ið ko kûrinys kyla“23. Kita vertus,
scenografija yra sudëtinë kûrinio dalis,
kuri áteisina visuomenëje priimtinas kalbëjimo reprezentacijas. Ðiuo poþiûriu
scenografija turi atitikti vidinius tekstà
organizuojanèius veiksnius – turiná, formà ir potencialiø skaitytojø lûkesèius.
Kaip teigia P. Ricoeuras, nors dël erdvës
ir laiko nuotolio tarp autoriaus ir skaitytojø gali nebûti bendros situacijos, unikalus erdvëlaikio tinklas, „ágalina visus
teksto èia ir ten numanomai susieti su
absoliuèiu skaitytojo èia ir ten“24.
Bûtent ðis skaitytojo èia ir ten teatre
leidþia atsirasti bendram sakytojo-autoriaus ir kosakytojø-þiûrovø kontekstui.
Interpretuodamas laike nutolusá literatûriná kûriná, skaitytojas neiðvengiamai susiduria su nekintanèios struktûros veikalu, kurá jis gali identifikuoti tik kaip tam
tikros istorinës scenografijos laukà, áformintà tam tikro autoriaus. Tuo tarpu teatro srityje reþisierius, interpretuodamas
laike nutolusá tekstà, gali já susieti su dabartiniu þiûrovø kontekstu. Bûtent reþisierius, kaip galutinis spektaklio autorius, jungia sakytojo/dramaturgo ir kosakytojø-þiûrovø kontekstus. Tas pats jo
ir þiûrovo laikas suponuoja situacijos
bendrumo momentà, implikuojantá dramos kûrinio ir suvokëjo kontekstualumà.
Reþisieriaus balsas siejasi su apsisprendimu iðreikðti tiek savo vidujybæ, tiek savo laikotarpá, kurio prezentacijoje fiziðkai dalyvautø ir þiûrovas. Tad dramos
diskursas ágyja naujà kûniðkumà, o ko-
JAUNØJØ OPUSAI
sakytojas, inkorporuodamas naujas kûrinio schemas, atranda sàsajø su savo laiku. Ðie du aspektai yra prielaida susiformuoti ásivaizduojamam bendrumui, siejanèiam visus, kurie mëgsta tà patá kûriná – dramà ar spektaklá.
Remiantis D. Maingueneu prielaidomis, spektaklis jau vien savo pasirodymu
sukuria situacijà, kurioje jis atsirado ir
yra vartojamas, t.y. þiûrimas. Tai, kà jis
sako, suponuoja tam tikrà kontekstà –
kalbëjimo scenà, kuri apima topografijà,
chronografijà bei tai, á kà reþisierius kreipiasi, – þiûrovà. Spektaklis áteisina ir visuomenëje priimtinas kalbëjimo reprezentacijas, daugiau ar maþiau implikuoja
vidinius metatekstà organizuojanèius
veiksnius: vyraujanèius reikðmës kûrimo
bûdus, stilius, technikas, temas, potencialiø þiûrovø lûkesèius. Todël net traktuojant spektaklá kaip á save nukreiptà
reprezentacijà, jis pasirodo kaip struktûra, sàmoningai ar nesàmoningai implikuojanti iðoriná kontekstà. Ðia prasme
spektaklis suprantamas ne kaip bûdas
reprezentuoti iðorinæ tikrovæ, o kaip socialinës ir komunikacinës veiklos tipas,
„kur pasakymas ir jo sakymo aplinkybës
padeda ávykti specifinës [teatrinës] kalbos makroaktui“25. Ðis teatrinës kalbos
makroaktas yra pasakymas, atitinkantis
laikotarpio reikalavimus.
Literatûra ir nuorodos
11
12
13
14
15
16
17
18
Diskursà, susietà su pasakymo situacija, savo teorijose nagrinëjo prancûzø mokslininkai
E. Benveniste’as, G. Genette, O. Ducrot ir kiti.
Diskurso sàvokà jie analizavo teksto lygmenyje
ir vartojo jà kalbanèiø veikëjø pasisakymams
teksto sistemoje apibrëþti. Rusø kalbos filosofas M. Bachtinas diskurso sàvokà papildë dialogiðkumo kategorija ir ja apibrëþë ne tik veikëjø tarpusavio pasisakymus, bet ir autoriaus–
skaitytojo santyká.
R. Bartas. Teksto malonumas. – Vilnius: Vaga,
1991, p. 254.
P. Ricoeur. Interpretacijos teorija. – Vilnius: Baltos lankos, 2000, p. 26.
Ì. M. Áàõòèí. Ïðîáëåìà ðå÷åâûõ æàíðîâ //
Ëèòåðàòóðíî êðèòè÷åñêèå ñòàòüè. – Moñêâa:
Õóäîæåñòâåííàÿ ëèòåðàòóðà, 1986, c. 441.
J. L. Austin. How to do Things with Words. – Oxford: Oxford University Press, 1962, p. 100-101.
Aristotelis. Poetika // Rinktiniai raðtai. Vilnius:
Mintis, 1990, p. 280.
E. Aston and G. Savona. Theatre as Sign-System:
A Semiotics of Text and Performance. – London
and New York: Routledge, 1991, p. 52.
K. Elam. The Semiotics of Theatre and Drama. –
London and New York: Routledge, 1997,
p. 159.
19
10
11
12
13
14
15
16
17
18
Ibid., p. 139.
Ibid., p. 159.
P. Pavis. From Page to Stage: A Dificult Birth
// Theatre at the Crossroads of Culture. – London
and New York: Routledge, 1992.
R. Bartas. Teksto malonumas, p. 30.
Atsiþvelgdami á minëtà kalbos skirtá, negalime
pamirðti, kad drama taip pat yra raðytinis tekstas, turintis patvarià struktûrà, tik pastarosios
formà lemia dialogas, atspindintis kasdienës
kalbos aktø imitavimà, pretenduojantis á sakytinës kalbos raiðkà. Bûtent ði pretenzija leidþia
kalbëti apie dialogà kaip apie sakytinës kalbos
iðraiðkà.
P. Ricoeur. Interpretacijos teorija, p. 29.
Ibid, p. 39.
M. M. Áàõòèí. Ïðîáëåìà ðå÷åâûõ æàíðîâ //
Ëèòåðàòóðíî êðèòè÷åñêèå ñòàòüè, c. 455.
Ì. Ì. Áàõòèí. Ïðîáëåìà ñîäåðæàíèÿ ìàòåðèàëà è ôîðìû â ñëîâåñíîì õóäîæåñòâåííîì òâîð÷åñòâå // Ëèòåðàòóðíî êðèòè÷åñêèå
ñòàòüè, ñ. 80. Versta: D. Kovzan, M. Bachtin.
Autorius ir herojus. Estetikos darbai. – Vilnius:
Aidai, 2002, p. 378.
Kalbëdamas apie ðiuos þodþio aspektus,
M. Bachtinas turëjo omenyje pasakymo priemones, kuriomis naudojasi autorius kûrinio
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
209
LINA KLUSAITË
19
20
virtimo forma momentu. Autorius, atlikdamas
pasakymà – mimetiná atvaizdavimo veiksmà,
þodþiu-medþiaga suformuoja prasminá turiná.
Ðiame akte svarbus ne pats atvaizduojamas objektas, bet suformavimo bûdas kaip autoriaus
vidujybës atspaudas, pasireiðkiantis per medþiagà-þodá.
Þr. P. Ricoeur. Ðneka ir raðtas // Interpretacijos
teorija.
Ibid, p. 42.
21
22
23
24
25
Ð. Áàðò. Ñèñòåìà ìîäû: ñòàòüè ïî ñåìèîòèêå
êóëüòóðû. – Ìîñêâà: Èçäàòåëüñòâî èì. Ñàáàøíèêîâûõ, 2003. 432 ñ.
D. Maingueneau. Literatûros kûrinio kontekstas. –
Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 122.
Ibid, p. 133.
P. Ricoeur. Interpretacijos teorija, p. 47.
D. Maingueneau. Literatûros kûrinio kontekstas,
p. 71.
B. d.
Stasys MOSTAUSKIS. Angelas 1. 2003. Freska, fragmentas
210
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
JAUNØJØ OPUSAI
Gauta 2005-09-20
KAMILË RUPEIKAITË
Lietuvos Muzikos ir teatro akademija
RAGO SIMBOLIKA ÐVENTAJAME RAÐTE
The symbolism of the Horn in the Bible
SUMMARY
Three names for the musical instrument that we call the horn are used in the Bible: shofar, qeren and
yovel. The aim of this article is to take a look at the horn as a sacred symbol, revealing the world-view
of the ancient Hebrews, and to specify the situation of the use of this instrument and its signification.
Most attention is paid to the shofar, used for rituals and for signals. The shofar throughout the whole of
Holy Scripture persists as a sound symbol of God’s being, His justice and judgement, and the only
biblical instrument to be equated to the voice of God.
S
imbolikos pasaulá suformavo bûties
slëpiniø atspindëjimas þmogui prieinamomis kategorijomis. Nuo seniausiø
laikø muzikos instrumentai, bûdami sutartiniais kodais ir semantiniais þenklais,
be tiesioginës komunikacinës funkcijos,
iðreikðdavo ávairias kosmologines sampratas. Biblijoje, hebrajiðkai vadinamoje
Tanach, muzikos instrumentas yra garsinis þenklas – tarpininkas tarp materialiøjø ir nematerialiøjø sferø. Tokio „tarpininko“ funkcija apima ir plëtoja savitos
judëjø paþinimo ir bûties teorijos aspektus; toje plëtotëje glaudþiai susisieja reli-
ginë patirtis, Apreiðkimas ir ið jo kylanti
grieþta gyvenimo principø logika. Daugiasluoksnë Ðventojo Raðto mintis istoriniuose siuþetuose ar poetiniuose vaizdiniuose slepia savitas simbolines reikðmes
suteikdama galimybæ rastis vis naujoms
áþvalgoms. Þydø iðminèiai, aiðkindami
Raðtus, daþnai vadovaudavosi Talmudo
aforizmu: „Toroje nëra nei „prieð“, nei
„po to“1. Taigi ámanoma sujungti skirtingø istorijø esmines gijas ir svarbiø objektø prasmes interpretuoti ne laike.
Biblijoje minimi trijø rûðiø muzikos
instrumentai: styginiai, puèiamieji ir
RAKTAÞODÞIAI: Biblija, Dievas, simbolika, ragas, shofar, geren, yovel.
KEY WORDS: Bible, God, symbolism, horn, shofar, geren, yovel.
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
211
KA MI L Ë R U P EI K AI T Ë
muðamieji. Puèiamøjø – aerofonø – grupei priklauso ragai ðofaras, jovelis ir kerenas, kuriø reikðmingiausias – ðofaras –
yra vienas ryðkiausiø simboliø Biblijoje.
Ðventojo Raðto autoriai, pasitelkæ bûdingiausià judëjø instrumentà (ragai ir trimitai kaip komunikacijos priemonë buvo itin svarbûs senajame pasaulyje), sukûrë didingà Dievo ir Jo tautos bendravimo paveikslà ir iðraiðkingai atskleidë
senosios þydø tautos pasaulëvokos ypatumus. Ðofaro garsai, palydëdavæ Dievo
veikimà lemtingais momentais, Biblijos
knygose tapo neatskiriama teismo, teisingumo, ðventumo ávaizdþio dalimi.
Kaip teigiama Ðventajame Raðte, ypatingas, sunkiai þodþiais apibûdinamas ðofaro garsas baugindavo priversdamas
þmones pajusti savo menkumà ir priklausomybæ nuo Aukðtesnio uþ juos.
Muzikologas J. Braunas pabrëþia, jog
Biblijos autoriai iðskiria ðofarà kaip vienintelá dvigubà muzikiná simbolá, atspindintá þemiðkumà – þmogiðkumà ir
transcendentiðkumà – dieviðkumà2.
Ðofaras (sen. asirø k. „laukinis oþys“,
sen. hebrajø k. „tuðèias jautis“, t. y. ragas, galëjo kilti ið akadø k. ðapparu, „laukinis oþys“) – vienas seniausiø semitø
genèiø instrumentø, gamintas ið natûralaus kalnø oþio, avino ar antilopës rago,
bûtinai tuðèiavidurio. Manoma, kad senovës þydai já perëmë ið asirø3. Ðá apeiginá ir signaliná instrumentà pûsdavo,
anot Ðventojo Raðto, skelbiant Naujuosius metus, Atgailos dienà, kitas metines
ar mënesines ðventes, jubiliejiniø metø
pradþià, karaliaus patepimà, pasninkà,
pradedant ar baigiant kovà. Ðofaru iðgaudavo kelis (3–4) netikslios intonacijos,
212
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
natûralaus garsaeilio garsus. Ðofaro vizualiniai ypatumai Ðventajame Raðte nenusakomi. Informacijos apie tai suteikiama vëlesniø laikø ðaltinyje – Talmude
(sudarytame II–V a. po Kr.): skelbiant jubiliejinius ir Naujuosius metus veikiausiai signalizuota tiesiu kalnø oþio ar antilopës ragu, kurio pûstukas buvo paauksuotas, o pasninkà skelbdavo iðlenktu avino ragu, kurio pûstukas buvo pasidabruotas. Nepaaiðkinama, koks reikðminis skirtumas buvo tarp kalnø oþio
(antilopës) ir avino rago, taèiau priimtini abu variantai: neva tiesus ragas susijæs su „tiesiomis“, ðvariomis þmogaus
mintimis Dievo akistatoje, o lenktas – su
þmogaus sielos paslankumu (traktatas
Roð Haðana, 3 skyrius, 26 b). Daug dëmesio Talmude skiriama ritualiniam ðofaro tinkamumui ir garso ðvarumui-natûralumui. Siekiant iðsaugoti garso originalumà, kaip raðoma toliau tame paèiame traktate, buvo draudþiama instrumentà taisyti (vienintelë iðimtis – buvo
leidþiama per daug ilgà ðofarà sutrumpinti), átrûkæs jis jau nebetikdavo naudoti. Dekoruoti iðraiþymais irgi ne visuomet buvo leidþiama (traktatas Roð Haðana 27 b). Pasak J. Koliados, bûdingas instrumento ilgis apie 40 centimetrø, taèiau
pasitaikydavo ir miniatiûriniø (16 cm), ir
gerokai didesniø (80 cm)4.
Ðofaras yra daþniausiai minimas instrumentas Senajame Testamente – 74 kartus5, jis vienodai reikðmingas visose Tanacho dalyse: ir Ástatyme, ir poetinëse bei
istorinëse knygose. Tai liudija ðofarà buvus neatsiejamu ávairiø biblinio laikotarpio istoriniø periodø atributu. Norisi paprieðtarauti rusø muzikologës J. Kolia-
JAUNØJØ OPUSAI
dos teiginiui, kad ið pradþiø izraelitai,
kaip ir kitos senosios tautos, rago skambëjimà siejo su gamtos stichijomis, taèiau
palaipsniui atsisakë pagoniðkosios mistinës ðofaro traktuotës ir ilgainiui ðofaro
garsas tapo dieviðkojo buvimo ir Jo ávairialypio (ðaukianèio, grësmingo, didingo,
etc.) balso þenklu6. Jau pirmajame (Biblijos knygø iðdëstymo eiliðkumo prasme)
ðofaro paminëjime Iðëjimo knygoje (19,
13–19) ðis instrumentas aiðkiai siejamas
su Dievo kalbëjimu, o þemës drebëjimas
ir kiti þenklai tëra Dievo galybës vaizdiniai. Mozës penkiaknygë yra, kaip manoma, viena seniausiø Biblijos daliø, todël darytina iðvada, kad ið pat pradþiø
ðofaras buvo suvokiamas kaip dieviðkasis atributas. Be to, jei þydams ir darë átakà aplinkiniø pagoniðkøjø kraðtø mitologija, tai toji átaka truko visais jø istorijos
laikotarpiais ir bûdavo transformuojama
atitinkamai pagal judaizmo poreikius.
Todël apie esminá ðofaro reikðmiø pokytá
kalbëti tikrai neverta, nors, be abejo, skirtingose Biblijos knygose, ypaè poetinëse,
ðio instrumento reikðmës iðplëtojamos,
ágauna ávairesniø charakteristikø.
Ðofaras pirmà kartà paminimas itin
reikðmingomis aplinkybëmis: jis tampa
Dievo duodamu þenklu þydø tautai: „...
treèià dienà Vieðpats nuþengs ant Sinajaus kalno visø þmoniø akivaizdoje ....
Tik ragui sugaudus ilguoju gaudesiu
[hebr. bimeðoch hajovel], jie galës lipti á
kalnà ... Treèiàjà dienà ... rago [hebr. ðofar] gaudesys buvo toks skardus, kad
visi esantieji stovykloje þmonës drebëjo ... Rago [hebr. ðofar] gaudesys darësi
vis skardesnis. Mozei kalbant, Dievas
atsakë jam perkûno griausmu [hebr.
kol]“ (Ið 19, 11–19)7. Ðiame fragmente
vartojami du rago pavadinimai – ðofaras ir jovelis. Hebrajø ir finikieèiø kalbø
þodis „jovel“8 turi kelias reikðmes: avino arba oþio ragas, rago skambëjimas,
jubiliejinis. Ðiame kontekste jovelis gali
þymëti rago skambëjimà arba, pritaikant
kità jo reikðmæ – „jubiliejinis“, gali nurodyti tam tikrà sutartàjá kartà nuskambësiantá ðofaro signalà. Taigi joveliu Iðëjimo knygos istorijoje veikiausiai vadintas ne pats ragas, o jo garso charakteristika arba signalø skaièius, nors kai kurie mokslininkai, remdamiesi Talmudo
traktatais, jovelá ðiomis aplinkybëmis
charakterizuoja kaip didesná ir galingesnio garso ragà nei ðofaras9. Apibûdinant
rago skambëjimà, vartojamas ne tik posakis bimeðoch hajovel (meðech reiðkia ilgà tæstiná garsà), bet ir þodþiø junginys
kol haðofar, reiðkiantis „ðofaro balsà“, tarsi nusakant Dievo ar þmogaus balsà.
Ðiose eilutëse griaustinio, ðofaro garsai
ir Dievo balsas jungiami bendru þodþiu
kol, tarsi norint iðreikðti stiprø emociná
patyrimà. Áspûdá sustiprina ir kitame
skyriuje uþraðytas posakis „visa tauta
regëjo griaustinio ir ðofaro balsus“(Ið 20,
1810). Kaip ðià eilutæ interpretuoja þydø
tradicijos tyrinëtojas B. I. Bermanas, toks
„regëjimas“ þymi sudëtingiausio lygio
pranaðystæ, taip pat grësmæ ir baimæ,
kuri iðtiko tautà iðgirdus visiðkai naujà
Apreiðkimo þinià11. Þymus XX a. Biblijos komentatorius U. Cassuto ðioje istorijoje paminëtà ðofaro gausmà interpretuoja ne kaip instrumento garsà, o kaip
stiprëjanèio vëjo ðvilpimo kalnø tarpekliuose metaforà12. Tai, kad ðioje istorijoje ðofaras simbolizuoja paties Dievo balLOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
213
KA MI L Ë R U P EI K AI T Ë
sà, patvirtinama Pakartoto Ástatymo
knygoje: „Ðiuos þodþius ... Vieðpats galingu balsu tarë visai jûsø bendrijai prie
kalno....“ (Ást 5, 22). Pranaðo Izaijo knygoje ðofaras tiesiogiai prilyginamas balsui ir yra aiðkiai siejamas su teismu (Iz
58, 1): balso pakëlimas nurodant bedievystæ prilyginamas rago gausmui skelbiant Paskutinájá teismà. Suskambus ragui, kaip Dievo valios ðaukliui, ávairiuose kraðtuose iðsklaidyta tauta susirinks
á Jeruzalæ garbinti Aukðèiausiàjá (Iz 27,
13). 47-ojoje psalmëje – pakilioje ðlovinimo giesmëje – Vieðpaties didybës ir jëgos paveikslas taip pat kuriamas ragø
gausmo (hebr. kol ðofar) ávaizdþiu. Ðofaras, kaip Dievo pergalës prieð Judëjos
prieðus þenklas, skelbiantis iðpirkimà
teisiesiems, yra ryðkus Zacharijo knygoje: „Pats Vieðpats Dievas duos þenklà
rago gausmu“ (Zch 9, 14). Joelio knygoje
ðofaro simboliu taip pat kuriama Didþiosios Vieðpaties dienos – Paskutiniojo teismo – atmosfera (Joel 2, 1 ir 15 eilutës). Tai toli graþu ne vienintelës Tanacho eilutës, kuriose ryðkus ðofaro vaizdinys. Pranaðø Ezechielio, Sofonijo,
Amoso, Ozëjo knygose ðofaras minimas
kaip áspëjimo, dvasinio pabudimo, atgimimo þenklas. Nepriklausomai nuo
skirtingø Biblijos knygø uþraðymo periodø, ðofaro prasmës, kurios tikriausiai
þodinës tradicijos bûdu buvo perduodamos ið kartos á kartà, buvo stabilios ir
svarbios visø Biblijos autoriø sàmonëje.
Biblijoje atskleidþiamos ir kitos ðofaro funkcijos: paskelbti pavojø (Neh 4, 12–
19), kovà (Job 39, 24 – 25), atbaidyti prieðus (Ts 7, 8; 7, 22), suðaukti tautos susirinkimà (Ts 3, 27 ir 6, 34), garbinti Dievà
214
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
(2 Sam 6, 15; Ps 150, 3). 1 Samuelio knygoje skaitome: „Saulius pûtë ðofarà visoje ðalyje, tardamas...“ (1 Sam 13, 3)13. Tikriausiai ðis posakis reiðkia, kad visa tauta iðgirdo apie Sauliaus pergalæ prieð filistinus, mat viena ið ðofaro pûtimo reikðmiø yra praneðti apie pergalæ (ragas Biblijoje daþnai iðreiðkia pergalæ, triumfà).
Minëtasis kol nëra vienintelis pavadinimas rago garsui nusakyti. Keletoje Toros eiluèiø ávardijami ragø garsai terua
(hebrajiðkai tai reiðkia ðauksmà, vibruojantá garsà). Nuo pat pirmøjø terua paminëjimø Kunigø ir Skaièiø knygose ðofaras susijæs su deginamàja auka, t.y.
Dievo garbinimu, ir septintojo mënesio
pirmàja diena – ðabu (Kun 23, 24). Turint
omenyje paèià ðabo koncepcijà Senajame
Testamente (tai ðvento poilsio diena,
skirta Dievui, prisimenamas Jo gailestingumas ir jëga, iðvedus izraelitus ið Egipto), matome, kad rago garsai padëdavo
bendrauti su Juo, pagerbti Já atnaðaujant
deginamàjà aukà, ir galëjo þenklinti paties Dievo balsà. „Iðkilminga ir ðventa“
septintojo mënesio pirmoji diena, Skaièiø
knygoje pavadinta jom terua – „rago
gausmo“ diena (Sk 29, 1), ilgainiui tapo
þinoma kaip Roð Haðana – Naujøjø metø ðventë14. Metaforinis ðofaro paminëjimas ST pranaðø raðtuose, áspëjantis þmones dël nuodëmiø ir kvieèiantis atgailai,
tikriausiai kilo ið jom terua – „rago gausmo“ ðventës, kai kasmet rago skardëjimas sukviesdavo tautà deðimties dienø
atgailai ir apsivalyti prieð Iðpirkimo dienà15. Beje, jom terua ir Iðpirkimo diena, kitaip negu kitos masinës ðventës, nesietos
su konkreèiu istoriniu ar nacionaliniu
ávykiu, o veikiau buvo asmeniðkos, skir-
JAUNØJØ OPUSAI
tos atgailai ir individualiai kontempliacijai. Taigi ðiuo poþiûriu ðofaras susijæs
su asmenine tikinèiojo atsakomybe Dievui. Keletoje psalmiø minint ðofaro garsus, primenanèius tikintiesiems Dievo
vieðpatavimà ir Jo teisingumà, tikriausiai nurodoma bûtent jom terua ðventë
(Ps 47, 6; 89, 16; 98, 6). Jubiliejiniø penkiasdeðimtøjø metø pradþià taip pat paskelbdavo ðofarø garsai (Kun 25, 9), ðioje ðventëje ágydavæ gailestingumo aspektà: jubiliejiniai – jovel – avino rago metai buvo malonës laikas, kai visi vergai
atgaudavo laisvæ.
Rago, kaip dieviðkojo atributo, reikðmë ryðki ir ðioje Toros eilutëje: „Vieðpats, jø Dievas, yra su jais, ir karaliaus
ðauksmas (hebr. teruat melech) girdimas
tarp jø“16 (Sk 23, 21). Tuo metu Izraelis
dar neturëjo karaliaus institucijos, todël
èia tikriausiai kalbama apie dangiðkàjá
Valdovà, naudojant tà patá þodá terua,
skirtà nusakyti rago garsams; ðie prilyginami Dievo „ðauksmui“, t. y. balsui.
1 Karaliø knygoje (1, 39) ðofaras minimas kaip iðkilmingas þenklas Saliamono karûnavimo ceremonijoje. Izraelyje
ásigalëjus monarchijai (~1020 m. pr. Kr.),
naujojo valdovo þengimà á sostà praneðdavo ðofaro garsai, o jom terua metu ðio
instrumento garsai skelbdavo Dievà
esant visos þemës, visos kûrinijos karaliumi.
Jozuës knygoje pateikiama gerai þinoma istorija apie Jericho sienø griuvimà gaudþiant ragams. Garso poveikio
galimybiø poþiûriu panaði istorija þinoma graikø mitologijoje. Dzeuso sûnus
Amfionas, norëjæs pastatyti sienà aplink
Tëbus, grojo kitara. Kitaros – apolonið-
kojo instrumento – garsø darna padëjo
suvaldyti materijà: akmenys ðoko aplink
Amfionà ir patys sustojo á sienas. Septynios Tëbø sienos siejamos su septyniomis Amfiono kitaros stygomis. Èia ryðki sàsaja su skaièiaus 7 simbolika Jozuës knygoje: kariai septynias dienas þygiavo aplink Jerichà, septyni kunigai
Sandoros skrynios priekyje neðë septynis ragus. „Þmonës, vos iðgirdæ ragø
gausmà, suriko galingu ðauksmu, ir siena griuvo“ (Joz 6, 20). Ðofaro garsai Biblijoje apibûdinami kaip gàsdinantys ir
bauginantys (Am 3, 6) – tikriausiai todël
siekiant sugriauti Jericho sienas, buvo
puèiami ðiurpø skambesá pajëgûs iðgauti
instrumentai. Abiejose istorijose garsø
reikðmë yra labai svarbi, lemia pergalæ
prieð atitinkamas aplinkybes (Amfionas
turëjo pastatyti, Jozuë – nugriauti). Jozuës knygoje vienintelá kartà Biblijoje
pavartojami ðie junginiai ragams apibûdinti: ðofarot ha jovelim (6 sk. 4 eil.) ir keren hajovel17 (5 eil.). Atsiþvelgiant á aukðèiau minëtà jovelio reikðmiø daugiaprasmiðkumà, galima daryti tokias prielaidas: 1) ankstyvuoju (Mozës – Jozuës)
þydø istorijos periodu nebuvo reikðminio skirtumo tarp ávairiø ragø pavadinimø, kadangi toje paèioje 5-oje eilutëje
greta keren hajovel ta paèia prasme minimas kol haðofar; 2) „jubiliejinis ðofaras“
ir „jubiliejinis kerenas“18, arba „ðofaraskerenas ið avino rago“ galëjo bûti specifiniai ragai (pavyzdþiui, didesni uþ
áprastus ðofarà ir kerenà arba stipresnio
garso) ir naudoti ypatingomis progomis.
Ádomu, kad 5 eilutëje greta keren hajovel minimas kol haðofar, „ðofaro balsas“ –
taip pat, kaip Iðëjimo knygoje. Jericho
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
215
KA MI L Ë R U P EI K AI T Ë
miesto uþëmimo istorijoje buvo puèiami
septyni ragai, todël ðofaro paminëjimà
vienaskaita, t.y. junginá kol haðofar Jozuës
knygoje, galima traktuoti kaip bibliniø
vaizdiniø kalba uþkoduotà simboliná
slëpiná: kol haðofar ðioje istorijoje nurodo
ne vien septyniø puèiamø ragø gausmà,
bet visø pirma þenklina lemtingà Dievo
ásikiðimà svarbiu istorijos momentu.
Kaip Iðëjimo knygoje, iðgirdæ kol haðofar,
izraelitai turëjo veikti – prisiartinti prie
Sinajaus kalno, taip ir Jozuës knygoje,
skambant ðofaro balsui, jie turëjo garsiai
ðaukti (hebr. terua gedola) siekdami þadëtos pergalës.
Panaði ðofaro átaka atskleidþiama
Teisëjø knygoje: uþpuolæ prieðø stovyklà, Gedeono vadovaujami kariai pradëjo vienu metu pûsti 300 ragø, sukeldami stovykloje sàmyðá (Ts 7, 16–32). Abi
istorijos Jozuës ir Teisëjø knygose turi
pasikartojantá motyvà: Dievas paþadëjo
atiduoti prieðus á izraelitø rankas prieð
prasidedant kovai (þr. Joz 6, 2 ir Ts 7,7).
Taèiau siekiant paþado iðsipildymo, Jozuës knygoje pûsti ðofarus buvo ásakyta paties Dievo, o Gedeonas savo iniciatyva iðrinktiems 300 vyrø ádavë ðofarus
ir paliepë skardenti. Gedeono istorija
byloja, kad jis gerai iðmanë ðofarø garsø reikðmæ: „Vieðpaties Dvasia nuþengë
ant Gedeono. Jis trimitu (hebr. ðofaru)
suðaukë Abiezerio palikuonis, kurie susirinko pas jᓠ(Ts 6, 34). Ðofaras siejamas su Dievo Dvasia, atbaidanèia piktàsias jëgas, todël Gedeonas ðofarus,
kaip Dievo Dvasios buvimo þenklus,
ádavë savo kariams. Aptartas tris istorijas (Iðëjimo, Jozuës ir Teisëjø knygose),
uþraðytas, kaip manoma, 1300–900 m.
216
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
pr. Kr. laikotarpiu, sieja ðofaro, kaip
lemtingo Dievo þenklo, svarba.
Anot J. Koliados, Jericho sienø griuvimà gaudþiant septyniems ðofarams
galima laikyti realiu faktu, nes atitinkama ðofarø garsø kombinacija su garsiu
þmoniø riksmu sukelia unikalø akustiná efektà, kai galingas garso bangø sklidimas pajëgus sugriauti akmeniná statiná19. Deja, nëra archeologiniø árodymø,
kad Jerichas 13 a. pr. Kr. buvo uþimtas
þydø20. Taèiau net jei ir Jerichas niekuomet negriuvo nuo ðofarø gausmo, svarbiausia yra ta Biblijos autoriø ðofarui
priskiriama jëga pakeisti realybæ. Tam
tikros tiesos per ðimtmeèius tampa tokios tikros, kad visai nebesvarbu, ar tai
ið tikrøjø ávyko, – svarbiausia yra þodinës tradicijos bûdu perteikiama iðmintis. Ðofaro garsai ant Sinajaus kalno,
simbolizuojantys Dievo balsà, ðventumà
ir Jo aktyvumà, ðiose Jozuës ir Teisëjø
knygø istorijose transformuojami á Dievo pagalbos þenklà tolesnëje þydø istorijoje. Ðofaro garbingà simbolikà þydø
pasaulëþiûroje galëjo lemti tai, jog jis –
natûralus ragas (apie jo autentiðkumo
svarbà, kaip minëta, uþsimenama Talmude), ne þmoniø rankomis padarytas,
bet sukurtas Dievo kaip viso pasaulio
sukûrëjo. Bûdamas gyvulio savigynos
þenklu, ragas ir kituose senuosiuose
kraðtuose (ypaè Mesopotamijoje) simbolizavo stiprybæ, dràsà, orumà ar net paèià dievybæ.
Kai kuriose emocinæ átampà kurianèiose Ðventojo Raðto eilutëse ragas ðofaras minimas kartu su trimitu (hebr. chacocra) – abu instrumentai simbolizuoja
Dievo teismà, teisingumà, pavyzdþiui,
JAUNØJØ OPUSAI
Ozëjo pranaðystës veiksminëje ir emocinëje kulminacijoje: „Pûskite ragà Gibëjoje, trimità Ramoje! Skelbkite pavojø BetAvene...“ (Oz 5, 18). Ádomià eilutæ randame 2 Kronikø knygoje. Atnaujindami
sandorà su Dievu, izraelitai „davë priesaikà Vieðpaèiui galingu balsu, dþiaugsmingu ðauksmu, trimitais ir avinø ragais (hebr. u vachacocrot u vaðofarot)“ (2
Kr 15, 14). Sudarant sandorà, instrumentai tarsi atstovavo ðventajai ðaliai – Dievui, nes chacocra simbolizavo Jo ðventumà, o ðofaras – Jo balsà. Ragas ir trimitas kartu minimi taip pat ir 98 psalmës
6 eilutëje: „trimitais ir rago gaudesiu
[hebr. bachacocrot vekol ðofar] kelkite
dþiugøjá klegesá Karaliaus, Vieðpaties,
Artume“. Ðioje pakilioje psalmëje apdainuojama Vieðpaties pergalë, gerumas,
iðgelbëjimas, tad simboliðka, kad joje
minimi bûtent ðias savybes iðreiðkiantys
instrumentai: chacocra, ðofaras ir kinoras (lyros tipo styginis, 5 eilutëje). Giminingumà tarp trimito ir rago reikðmiø
taip pat nurodo þodþiai, apibûdinantys
jø garso iðgavimo bûdà: sàvokos tekija,
terua, tekija gedola vartojamas pakaitomis
minint abu instrumentus. Talmude (Roð
Haðana, 26 b) taip pat uþsimenama apie
ðofarø ir chacocrø derinimà rituale: jeigu ðofaru pûsdavo ilgà garsà, tai chacocra iðgaudavo trumpus garsus, ir atvirkðèiai. Galima ir kitokia ðiø instrumentø santykio interpretacija: ragas – jëgos, tvirtumo simbolis – reprezentuoja
vyriðkàjá pradà, o sidabrinis trimitas,
simbolizuojantis skaistumà, maldingumà, gali atspindëti moteriðkàjá pradà
(pati gramatika nesiprieðintø tokiai traktuotei: hebrajiðkai „ðofar“ yra vyriðkos
giminës, o „chacocra“ – moteriðkos giminës daiktavardis).
Mûsø eros pradþioje ðofaras ágavo
daugiau reikðmiø ir buvo naudojamas
ávairesnëse situacijose. Já pûsdavo melsdami lietaus po ilgos sausros, taip pat
epidemijø metu; ðofaro fanfaros buvo toliau naudojamos kovose su prieðais. Buvo áprasta paskelbti visuotiná pasninkà ir
melstis palydint ðofarø garsams21. Taèiau
galutinai sugriovus Ðventyklà, ðofaras teliko puèiamas tik per Roð Haðana – Naujuosius metus; kaip moko þydø tradicija, skambanèio instrumento matyti nedera, galima girdëti tik jo garsà. Tai tarsi
prilygina instrumentà paèiam judëjø
Dievui, su kuriuo tikintieji bendrauja ne
vizualiai, o garsais, t.y. balsu. Tiktai tas,
kuris atidþiai klauso skambanèio ðofaro
garso, laikomas ávykdanèiu religiná priesakà (Talmud – Roð Haðana, 27b). Ðofaro, pagrindinio Roð Haðana ðventës simbolio, garsas rabinistinëje tradicijoje tapatinamas su ðirdies balsu: „ðofaras pagamintas ið nemàstanèio gyvulio. Tai parodo, kad tiesa leidþia mums iðvengti gyvuliðkø veiksmø, skatinanèiø mus nusidëti. Kai atgailaujame, ðio pasaulio gyvuliðkumà paverèiame ðventumo bûsena. Taigi, savo kritimà galime paversti
ðventumu. Gyvulio rago panaudojimas
simbolizuoja kritimà, gyvuliðkà elgesá,
kuris kartu ágalina siekti tokiø aukðtumø
kaip atgaila“22. Tokio pobûdþio simbolikà (aprëpianèià ir kitus biblinius instrumentus) viduramþiais ypaè iðplëtojo Baþnyèios Tëvai.
Be ðofaro, Senajame Testamente
svarbus ir kerenas, pasiþymintis keliomis
reikðmëmis – gyvulio rago, naudoto riLOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
217
KA MI L Ë R U P EI K AI T Ë
tualiniais tikslais ar aukuro puoðybai, ir
muzikos instrumento. Hebrajiðkas þodis
„keren“ reiðkia ir ragà, ir ðvytëjimà
(spindëjimà), tad dël ðio dviprasmiðkumo kerenas Biblijoje siejamas su ðviesa,
orumu, iðgelbëjimu. Jis daugiausia minimas Psalmëse, Danieliaus, Izaijo pranaðystëse.
Nëra galutinai aiðku, koks buvo kereno ir ðofaro santykis. Kaip muzikos
instrumentas kerenas minimas tik du
kartus ir tik pasaulietiniame kontekste
(minëtoje istorijoje apie Jericho uþëmimà
Jozuës knygoje ir Danieliaus pranaðystëje, Babilono rûmø orkestre); Talmude
(Roð Haðana, 26a) jis traktuojamas visø
pirma kaip galvijo ragas, taip pat – kaip
natûralus muzikinis ragas apskritai (neiðvengta ir iðminèiø ginèø apie galimà
ðofaro ir kereno sinonimiðkumà). Manoma, kad kerenas galëjo bûti viena seniausiø judëjø muzikinio rago atmainø23, taèiau tikëtina, kad tuomet archajiðkiausio instrumento muzikinë funkcija
bûtø paminëta Mozës Penkiaknygëje
(kaip ðofaro ir jovelio). Taigi jei ðofaras
vienareikðmiðkai yra vienas ryðkiausiø
simboliniø muzikos instrumentø Ðventajame Raðte, tai kerenà identifikuoti sudëtingiau ir jis reikðmingesnis Biblijoje
ne kaip muzikos instrumentas, bet bûtent kaip gyvulio ragas.
Pirmàkart kerenas paminimas Pradþios knygoje, Izaoko aukojimo scenoje
(Pr 22, 13): „Kai Abraomas pakëlë akis,
jis pamatë avinà, ragais ástrigusá krûme.
Abraomas tada priëjo, paëmë avinà ir
paaukojo já kaip deginamàjà aukà vietoj
savo sûnaus“. Pasak þydø tradicijos, avino ragai ðioje istorijoje simbolizuoja Ab-
218
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
raomo paklusnumà Dievui, o kartu ir visos þydø tautos pasiaukojimà Jam. Galima graþi ðios istorijos sàsaja su ðofaro
þenklinama Dievo apraiðka Iðëjimo knygoje: Abraomas pamatë avinà, ragais ástrigusá krûme kaip materialià atnaðavimui
skirtà aukà, o tauta, gavusi Deðimt Dievo ásakymø, regëjo rago ðofaro balsà kaip
kvietimà nematerialiajai, dvasinei aukai.
Pranaðø Jeremijo ir Amoso knygose
pavartotos specifinës frazës „nukirstas
ragas“, „nulauþtas ragas“ byloja, kad
stiprieji bus nuteisti ir praras savo galybæ. Jobo knygoje poetiðkai ir vaizdþiai
iðreiðkiamas gedulas ir pralaimëjimas
naudojant kerenà kaip simbolá: „Að savo kûnà apdengiau aðutine; savo ragà
paslëpiau dulkëse“ (Job 16, 15)24. Ir atvirkðèiai, dþiaugsmà ir pergalæ iðreiðkia
frazës „iðkeltas ragas“, „iðaukðtintas ragas“ (Ps 75, 10; Ps 89, 17). Pats Dievas
prilyginamas iðgelbëjimo ragui (2 Sam
22, 3; Ps 18, 2). Dþiaugsmà ir iðaukðtinimà kerenas iðreiðkia Onos giesmëje
(1 Sam 2, 1–10): to paties simbolio rago
kartojimas pirmojoje ir paskutinëje ðio
poetinio teksto eilutëse tarsi árëmina visà pasakojimà. Tokie pakartojimai Ðventajame Raðte yra iðkalbingi, skirti áspûdþiui ir vaizdiniams sustiprinti.
Dievo galià taip pat simbolizuoja ragai: „Spinduliai [hebr. karnajim] ðvysèiojo ið jo rankos – ið ten, kur slypi Jo galybë“ (Hab 3, 4). Ði eilutë, kurioje panaudojama kita kereno reikðmë – spinduliavimas, ðvytëjimas – primena istorijà Iðëjimo knygoje (34, 29 – 30), kur kerenas
simbolizuoja Dievo ðlovæ: Mozës, nusileidþianèio nuo Sinajaus kalno su Deðimèia Dievo ásakymø, veidas vadina-
JAUNØJØ OPUSAI
mas „spinduliuojanèiu“ (hebr. karan –
ðvytintis). Ði eilutë ákvëpë tokias interpretacijas kaip garsiojo Mikelangelo Mozës skulptûra – èia þydø pranaðas pavaizduotas su dviem ragais. Menininkà
tikriausiai inspiravo lotyniðkoji Biblijos
tradicija (Vulgata), kur hebrajiðkasis
„karan“ iðverstas kita jo reikðme –„raguotas“ (lot. cornutam).
Kerenas buvo svarbus kaip ritualinis
indas, kurá pranaðai naudodavo patepimo aliejui laikyti (1 Sam 16, 13). 1 Karaliø knygoje apraðytoje karaliaus Saliamono patepimo ceremonijoje kerenas ir
ðofaras minimi kartu: „...kunigas Zadokas, paëmæs ið Padangtës aliejaus ragà [hebr. keren], patepë Saliamonà. Paskui jie papûtë ragà [hebr. ðofar], ir visi
þmonës suðuko: „Tegyvuoja karalius
Saliamonas!“ (1 Kar 1, 39). Ðioje eilutëje aiðkiai sugretinamos abiejø ritualiniø
ragø – kereno, kaip indo patepimo aliejui laikyti, ir ðofaro, kaip signalinio muzikos instrumento – funkcijos. Ádomi kereno reikðmë pranaðo Danieliaus regëjimuose: èia avinø ir oþiø ragai simbolizuoja pagoniø valdovø ir jø karalysèiø
galybæ, taigi neigiamà jëgà (Dan 7–8).
Treèiajame pranaðystës skyriuje (Dan 3,
5) kerenas su dar keliais, aramëjiðkai vadinamais ir kitose Biblijos knygose neminimais instrumentais, minimas karaliaus Nebukadnezaro statulos garbinimo
ceremonijoje kaip muzikinis instrumentas25: „ðauklys garsiai paskelbë: „O tautos ir gentys visø kalbø, jums ásakyta,
kad, iðgirdæ balsà rago [aram. karna],
dûdos, lyros, citros, arfos, bûgno ar bet
kokio kito instrumento, turite parpulti ir
pagarbinti aukso statulà, kurià pastatë
karalius Nebukadnezaras“ (Dan 3, 4–5).
Ðiam teksto fragmentui tiktø prielaida,
kad kereno pavadinimas þenklino natûralius muzikinius ragus apskritai, taigi
ir tuos, kurie babilonieèiø rûmø orkestre buvo puèiamieji instrumentai. Kita
galima prielaida, jog kerenà kaip muzikinio rago tipà babilonieèiai perëmë ið
judëjø tremties metu ir pritaikë savo
apeigoms.
Muzikologas J. Braunas pateikia kitokià versijà: „karna“ ðiose eilutëse reiðkia metaliná arba moliná trimità, kurie
Danieliaus knygos uþraðymo metu buvo plaèiai naudoti Naujojoje Babilono
karalystëje ðventinëmis progomis26. Tokia interpretacija, netgi remiantis atitinkamais archeologiniais duomenimis, nëra galutinai átikinanti, kadangi etimologiðkai „karna“ itin giminingas hebrajiðkajam kerenui, kuris buvo ne kas kita,
kaip natûralus gyvulio ragas. Net ir Targumuose, aramëjiðkuose hebrajiðkojo
Biblijos teksto vertimuose (I–III a. po
Kr.) rago pavadinimas verèiant nesupainiojamas su trimitu; to negalima pasakyti apie Septuagintà (graikiðkàjá Tanacho vertimà27). Taigi net ir gerokai vëlesniais laikais negu buvo uþraðyta Danieliaus knyga, aramëjø kalba ragas nebuvo tapatinamas su trimitu.
Gráþtant prie nemuzikiniø kereno
prasmiø, iðkeltas, iðaukðtintas ragas yra
dþiaugsmo, pergalës atributas, o paslëptas, t.y. nuleistas, ragas iðreiðkia kanèià,
pralaimëjimà, tremtá. „Iðkeltas iðgelbëjimo ragas“ randamas ir Naujajame Testamente, Luko evangelijoje uþraðytoje
Zacharijo giesmëje (1, 69), kurioje ryðki
Senojo Testamento poetiniø tekstø stilistika. Apreiðkimo Jonui knygoje apraðytà keturiø Dangiðkosios Jeruzalës auksiLOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
219
KA MI L Ë R U P EI K AI T Ë
nio aukuro ragø vaizdiná galëjo lemti
Ðventyklos apeigos, kuriuose kerenas
buvo svarbus ritualinis objektas, aukuro puoðmena. Taigi nors kereno kaip
muzikos instrumento statusas atsiskleidþia tik dviejuose Senojo Testamento
pasakojimuose, jo kaip dþiaugsmo, pergalës ir spindesio simbolika labai ryðki
poetiniuose Ðventojo Raðto tekstuose.
Ankstyvojoje Baþnyèioje instrumentai nebuvo naudojami Dievo garbinimui, tikriausiai todël Naujajame Testamente jiems skiriama nedaug dëmesio.
Ragas graikø romënø kultûroje nebuvo
paplitæs, tad Naujajame Testamente vietoj Senajame tokio reikðmingo ðofaro
daþniausiai minimas trimitas (gr. salpinge), kuris visoje Romos imperijoje buvo
naudojamas ðventovëse ir kovose. NT
autoriai ypaè plëtoja eschatologinæ ðio
instrumento reikðmæ. Paskutiniojo teismo áspûdis sustiprinamas Dievo ar angelø puèiamo trimito garsais (Mt 24, 31;
1 Tes 4, 16). Pirmajame Apreiðkimo
knygos skyriuje Jëzaus Kristaus balsas
apibûdinamas kaip „galingas balsas,
tarsi trimitas“ (1, 10); èia ryðki paralelë
su Dievo balso nusakymu Iðëjimo knygoje, Dievui kalbant „rago gausmu“ ant
Sinajaus kalno (Ið 19). 8 skyriuje septyniø angelø trimitavimas simbolizuoja
Paskutinájá teismà. ST jom terua reikðmë
NT iðplëtojama iki paskutinio, áspëjamojo Dievo ðauksmo þmonijai, raginanèio pasiruoðti Paskutiniojo teismo dienai, kuri taip pat bus „rago gausmo“
diena, tik jau nebe ðventiðka, o ágavusi
rûstybës atspalvá.
Laiðke Þydams, primenant Dievo susitikimà su Moze ant Sinajaus kalno, ðo-
220
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
faras taip pat pakeièiamas trimitu (12,
19) – laiðko autorius neskyrë didelës
reikðmës originaliems hebrajø instrumentams. Mato evangelijoje minimas trimitavimas gatvëse ir sinagogose (6, 2), o
juk yra þinoma, kad sinagogose skambëdavo tik ðofaras. Ði eilutë gali paskatinti daryti prielaidà, kad NT autoriai galëjo turëti omenyje ðofarà, tiesiog jo ir trimito pavadinimø neskyrë. Arba ðià eilutæ derëtø suprasti tik metaforiðkai: neva trimituoti reiðkia girtis siekiant vieðo
pripaþinimo.
Pirmaisiais krikðèionybës amþiais ir
ypaè viduramþiais, kai instrumentø simbolika buvo itin iðplëtota, ji nutolo nuo
pirminiø, judëjams aktualiø reikðmiø ir
praktiniø instrumentø funkcijø, jø svarbos apeigose. Baþnyèios Tëvai dël graikø filosofijos átakos veikiau transformavo vieni kitø iðsakytas mintis, negu ieðkojo pirminiø instrumentø prasmiø komentuodami jau paèias Ðventojo Raðto
interpretacijas, o ne autentiðkà tekstà.
Skirtumà lëmë ir tai, kad ankstyvojoje
Baþnyèioje instrumentai nebuvo naudojami, taigi Baþnyèios Tëvø svarstymai
buvo kilæ ne ið praktiniø poreikiø, o veikiau ið teoriniø apmàstymø atsiþvelgiant á graikø ir romënø muzikoje naudojamus Biblijoje minimø instrumentø
atitikmenis. Ðofaro tuose komentaruose
nebeliko; Baþnyèios Tëvai daþniausiai
interpretuodavo trimito reikðmes.
Apibendrinant rago bûtá Ðventajame
Raðte galima pavadinti simboliniu garsiniu þydø tautos istorijos atspindþiu.
Ragas savo pavidalu bei skambesiu simbolizuoja atskaitos taðkà þydø tautos istorijoje – protëvio Abraomo bendrystæ
JAUNØJØ OPUSAI
su Dievu. Ðofaro gausmas ant Sinajaus
kalno – Aukðèiausiojo þenklas, skambantis kartu su Deðimèia Dievo ásakymø, – itin reikðmingo þydø istorijos etapo pradþia: tuomet buvo suformuotas
kertinis judaizmo dvasinis kodeksas.
Galima teigti, kad ðofaras, kaip garsinë
ávykiø ant Sinajaus kalno atmintis, judëjams tiesiogiai primindavo ir tebeprimena Deðimt Dievo ásakymø. Ir pagaliau Jericho miesto uþëmimo istorija: izraelitams uþkariaujant Paþadëtosios þemës valdas, muzikiniams ragams, kaip
dvasiniams pergalæ lëmusiems ginklams, skiriama ypatinga reikðmë. Ðofaras visame Ðventajame Raðte yra garsinis Dievo veikimo, Jo teismo ir teisingumo simbolis bei vienintelis ið instrumentø yra tiesiogiai prilyginamas Dievo balsui. Ðis ragas tebëra vienintelis
bûdingas judëjø instrumentas praëjus
beveik 2000 metø po Jeruzalës Ðventyklos sugriovimo.
Kereno ir jovelio, kaip muzikos instrumentø, simbolika neprilygsta tokioms iðplëtotoms ðofaro prasmëms. Kerenas þenklino gyvulio ragà apskritai,
turëjo ritualinio objekto funkcijà, galëjo
simbolizuoti ir neigiamas jëgas bei iðdidumà, o kaip muzikinis ragas minimas
Biblijoje tik du kartus. Antroji kereno
reikðmë – spindesys, ðvytëjimas – rado
platø atgarsá poetiniuose Biblijos tekstuose, kuriuose simbolizuoja pergalæ,
orumà ir dþiaugsmà.
Tik dviejose Ðventojo Raðto istorijose
(Iðëjimo ir Jozuës knygose) minimas jovelis, kaip ir kerenas, pasiþymi daugiareikðmiðkumu: þymi avino ragà, jo
skambëjimà, taip pat – jubiliejø. Dël ávairialypës semantikos ir santûraus paminëjimo Biblijoje sudëtinga nusakyti tikràjà
jovelio muzikinæ charakteristikà, taèiau
galima prielaida, kad „jubiliejinis“ ragas
buvo ðofaro tipo instrumentas, naudotas
ypatingomis aplinkybëmis.
Rago paminëjimo Ðventajame Raðte
aplinkybës atskleidþia jo simbolikos
daugiasluoksniðkumà:
• ragas, turëjæs signalinæ–komunikacinæ funkcijà, tiek sakraliniame, tiek
pasaulietiniame kontekstuose iðreiðkë þydø etniná tapatumà;
• ragas, kaip universalus gyvulio jëgos
þenklas, simbolizavo valdþià, stiprybæ, pergalæ, dþiaugsmà;
• ragas, bûdamas Dievo balso, Jo veikimo ir lemties neiðvengiamumo
þenklu, turëjo didelæ reikðmæ ritualø
bei ðvenèiø metu.
Literatûra ir nuorodos
11
12
13
14
15
Ed. Barry W. Holtz. Back to the Sources. Reading
the Classic Jewish texts. – New York, 1992, p. 35.
J. Braun. Music in Ancient Israel/Palestine. Archeological, written, and comparative sources, –
Cambridge, 2002, p. 11.
J. Koliada. Muzykalnyje instrumenty v Bibliji.–
Moskva, 2003, p. 154.
Ten pat, p. 154.
J. Braun, p. 26. Anot muzikologës J. Koliados
16
17
skaièiavimø, 72 kartus. Tikriausiai J. Braunas
galëjo priskaièiuoti ir tokias vietas, kur minimas tiktai terua, t.y. rago-trimito garsas, bet ne
pats instrumentas.
J. Koliada, p. 159.
Jei kitaip nenurodoma, cituojamas Ðventasis
Raðtas. Senasis ir Naujasis Testamentas. Lietuvos Katalikø vyskupø konferencija. – Vilnius,
1998. Cituojant Ðventojo Raðto fragmentus,
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
221
KA MI L Ë R U P EI K AI T Ë
18
19
10
11
12
13
14
15
16
222
skliausteliuose pateikiami instrumentø pavadinimai originalo kalba, kadangi vertime jie neatsispindi.
Su ðiuo þodþiu siejamas Kaino palikuonio Jubalo, muzikos instrumentø iðradëjo (Pr 4, 21),
vardas.
J. Koliados apibendrinimas, Muzykalnyje instrumenty v Bibliji, p. 48
Mano paþodinis vertimas (bei pabrëþimas) ið:
Hebrew - English Tanach. Jewish Publication Society. – Philadelphia, 2003.
B. I. Berman. Biblejskyje smysly. – Moskva,
1997, p. 174.
U. Cassuto. A commentary on the Book of Exodus. – Jerusalem, 1983, p. 231–232
Mano paþodinis vertimas.
Ji ðvenèiama septintàjá mënesá (po Babilono
tremties þinomà kaip Tiðri), pagal mus – rugsëjá. Tiðri buvo pirmasis mënuo pagal Babilono kalendoriø, tad þydai pirmàjà Tiðri dienà
pavadino Roð Haðana – hebr. „metø galva“. Ði
ðventë þymi Deðimties Atgailos dienø pradþià
ruoðiantis Jom Kipur (Iðpirkimo) Dienai, kuri
ðvenèiama deðimtà septintojo mënesio dienà.
Pagal senesnájá þydø kalendoriø metai prasidëdavo pavasará Pesacho ðvente – Nisano mënesá, pagal mus – kovà-balandá, þr. Ið 12, 2 (þr.
S. Bacchiocci. God’s Festivals in Scripture and
History, V. 2: The Fall Festivals. – Michigan,
1996).
A. P. Bloch. The Biblical and Historical Background of Jewish Customs and Ceremonies. –
New York, 1980, p. 21.
K. Burbulio parengtas Biblijos vertimas. Vilnius, 1996. Intarpas mano.
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
„Ha“ yra þymimasis artikelis.
Apie kerenà þr. tolesniame tekste.
J. Koliada, p. 156.
Archeologija nepalaiko Paþadëtosios þemës uþëmimo modelio tuo laikotarpiu, apie kurá kalba Biblija. J. R. Bartlett. Archeology and Biblical
Interpretation. – London, 1997, p. 23.
A. Shiloah. Jewish Musical Traditions. – Detroit,
1992, p. 42.
Þr. www.aish.com/holidays/The_High_Holidays/graphics/hh00_header_rosh_hashana.
J. Koliada, p. 56–57. Kaip teigia muzikologë,
kerenas veikiausiai buvo maþesnis nei ðofaras
(apie 20 cm. ilgio) ir labiau iðlenktas.
K. Burbulio parengtas Biblijos vertimas. Lietuvos Katalikø vyskupø konferencijos iðleistame Ðventojo Raðto vertime (1998) ði eilutë
skamba taip: „Uþsivilkau aðutinæ ant odos, sëdþiu èia dulkëse nugalëtas“, o angliðkajame
Tanacho vertime (Jewish Publication Society,
2003) kerenas ðioje eilutëje prilyginamas „ðlovei“: „apsivilkau aðutine, ir palaidojau savo
ðlovæ dulkëse“. Taigi, vertëjai skirtingais vaizdiniais iðreiðkia tà paèià kereno simbolizuojamà idëjà.
Danieliaus 2, 4–7, 28 fragmentas buvo uþraðytas aramëjiðkai. Kiti instrumentai, iðvardinami
statulos garbinimo ceremonijoje kartu su karna, yra maðrokita, katros, sabcha, pesanterin, sumponeja.
J. Braun, p. 33.
Septuagintoje (apie 250 m. pr. Kr.) instrumentø pavadinimai kelia painiavà. Hebrajiðki rago pavadinimai – ðofaras, kerenas, jovelis – daugelyje fragmentø pakeisti trimitu (gr. salpinge).
MÛSØ AUTORIAI
Antanas ANDRIJAUSKAS, habilituotas humanitariniø mokslø daktaras, profesorius. Gimë 1948 m. Kaune. VDA
profesorius. Kultûros, filosofijos ir meno instituto skyriaus vadovas, Lietuvos estetikø asociacijos prezidentas.
1973 m. Maskvos M. Lomonosovo universitete baigë filosofijos studijas. 1978 m. apgynë filosofijos daktaro, 1990 m. – habilituoto daktaro disertacijas. 1981–1982 m. staþavosi Sorbonos universitete ir Collége de
France. Vizituojanèio profesoriaus teisëmis skaito paskaitas ávairiose ðalyse. Yra paskelbæs 11 monografijø ir
per 360 mokslo darbø. Moksliniø tyrimø sritys: filosofijos istorija, estetika, meno filosofija, menotyra, orientalistika, kultûrologija. 2003 m. uþ darbø ciklà „Lyginamieji kultûros, filosofijos, estetikos ir meno tyrimai“
apdovanotas Valstybine mokslo premija.
El. paðtas: aandrijauskas@hotmail.com
Jonas BALÈIUS, humanitariniø mokslø daktaras, docentas. Gimë 1943 m. Kultûros, filosofijos ir meno instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, Vilniaus pedagoginio universiteto Etikos katedros vedëjas. 1986
m. apgynë disertacijà tema „Prano Dovydaièio visuomeninës ir filosofinës paþiûros“. Domisi etikos istorijos, filosofijos istorijos, lietuviø etinës minties klausimais. Rengia monografijà „Dorovinë lietuviø identiteto problema“.
El. paðtas: etika@vpu.lt
Auðra BIRGELYTË, magistrë. Gimë 1975 m. Marijampolës rajone. Baigë Vilniaus pedagoginio universiteto Gamtos
mokslø fakultetà, ágijo geografijos magistro laipsná. Studijavo vokieèiø kalbà. Ðiuo metu Vilniaus pedagoginio universiteto edukologijos doktorantë.
El. paðtas: ausra_birg@yahoo.de
Romualdas DULSKIS (g. 1957), kunigas, teologijos daktaras, docentas. Vytauto Didþiojo universiteto Katalikø
teologijos fakulteto dëstytojas. Europos katalikø teologø draugijos narys. Knygø „Ekumeninë teologija“ (2001
m.) ir „Paðaukimø teologija ir pastoracija“ (2004 m.) autorius. Moksliniø interesø sritis – þmogaus paðaukimas ekumeninëje ir tarpreliginio dialogo perspektyvoje.
El. paðtas: r.dulskis@ktf.vdu.lt
Christoph FLÜELER, habilituotas humanitariniø mokslø daktaras. Gimë 1957 m. Stans (Ðveicarija). Fribourgo
universiteto profesorius, skaito paleografijos ir kodikologijos kursus, dësto viduramþiø lotynø kalbà. Moksliniø interesø sritys: viduramþiø politinës filosofijos istorija, aristotelinës filosofijos recepcija viduramþiais,
Petras Overietis, viduramþiø manuskriptø kodifikacija.
El. paðtas: christophe.flueler@unifr.ch
Virginija JAKIMENKO, humanitariniø mokslø daktarë, docentë. Gimë 1956 m. Vilniuje. 1979 m. baigë filosofijos studijas Maskvos M. Lomonosovo universitete. 1988 m. apgynë filosofijos daktaro disertacijà. Dirbo
Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto prodekane, Filosofijos ir politologijos katedros vedëja.
Nuo 2000 m. – Mykolo Romerio universiteto Filosofijos katedros docentë. Moksliniø tyrimø sritys: socialinë filosofija, logika, mokslo metodologija.
El. paðtas: jvirgini@takas.lt
Lina KLUSAITË, magistrë. Gimë 1971 m. Kaune. Baigë Kauno aukðtesniàjà meno mokyklà. Vytauto Didþiojo
universitete ágijo teologijos bakalauro laipsná. 2005 m. VDU baigë teatrologijos studijas ir ágijo menotyros
magistro laipsná. Nuo 2005 m. – VDU doktorantë.
El. paðtas: lina.klusaite@delfi.lt
Bronislovas KUZMICKAS, habilituotas humanitariniø mokslø daktaras, profesorius, Mykolo Romerio universiteto
Filosofijos katedros vedëjas. Gimë 1935 m. Prienø rajone. 1960 m. baigë Vilniaus universitetà, 1966 m. apgynë filosofijos daktaro, 1984 m. – habilituoto daktaro disertacijas. Dëstë filosofijà aukðtosiose mokyklose,
dirbo moksliná darbà. Mokslinio darbo sritys: filosofijos istorija, katalikybës filosofija, etika. Paraðë septynias
knygas, paskelbë apie 200 moksliniø, mokslo populiarinimo ir publicistiniø straipsniø.
El. paðtas: Brkuzm@lrs.lt
Nijolë LOMANIENË, humanitariniø mokslø daktarë, docentë. Gimë 1953 m. Palangoje. 1976 m. baigë Vilniaus universiteto Istorijos fakultetà, psichologijos specialybæ, filosofijos specializacijà. 1991 m. apgynë
humanitariniø mokslø daktaro disertacijà. Dirbo Aukðtojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijoje,
Vilniaus pedagoginiame universitete, nuo 1998 m. – Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Filosofijos istorijos ir logikos katedros docentë. Moksliniø interesø sritys: logikos filosofija, aktualios moralës
filosofijos problemos.
El. paðtas: Nijole.Lomaniene@fsf.vu.lt
Auðra MALKEVIÈIÛTË, magistrë. Gimë 1971 m. Rokiðkio rajone. 1995 m. Vilniaus universitete ágijo filosofijos
bakalauro, o 1997 m. VDU – filosofijos magistro laipsná. Ðiuo metu dirba Mykolo Romerio universiteto
Filosofijos katedros lektore. Moksliniø tyrimø sritys: moralës filosofija, fenomenologija, hermeneutika.
Tel. + (370 5) 2714628
Asta MEÐKAUSKIENË, magistrë. Gimë 1963 m. Ignalinoje. 1987 m. apgynë istorijos bakalauro, 2000 m. –
socialiniø mokslø (etikos) magistro laipsná. 2004 m. baigë edukologijos doktorantûros studijas Vilniaus pe-
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
223
MÛSØ AUTORIAI
dagoginiame universitete. Dirbo Vilniaus S. Daukanto vidurinës mokyklos etikos mokytoja, VPU Etikos
katedros asistente. Nuo 2005 m. – VPU Etikos katedros lektorë, Pedagogikos ir psichologijos fakulteto
prodekanë. Moksliniø tyrimø sritys: etikos teorija ir dëstymo istorija, edukologijos metodologija.
El.paðtas: astamesk@yahoo.com
Raimonda NORKUTË, magistrë. Gimë 1981 m. Radviliðkyje. 2003 m. Vytauto Didþiojo universitete ágijo menotyros bakalauro laipsná. 2005 m. baigë magistrantûros studijø Kultûros vertybiø apsaugos programà (VDU,
Menø institutas). Magistro teziø tema: „Ðiaulënø Ðv. Onos baþnyèios sakralinës dailës paveldo apskaita ir
ávertinimas“.
El. paðtas: newraimonda@yahoo.com
Tomas PABEDINSKAS, magistras. Gimë 1980 m. Kaune. 2005 m. Vytauto Didþiojo universitete ágijo menotyros magistro laipsná. Ðiuo metu – VDU Menø instituto doktorantas. Tyrinëjimø sritis: atvaizdo reikðmë socialiniame ir kultûriniame kontekste, jo santykis su regimàja tikrove; fotografijos teorija ir praktika.
El. paðtas: t.pabedinskas@leidykla.vdu.lt
Valdas PRUSKUS, habilituotas socialiniø mokslø daktaras. Gimë 1950 m. Vilniuje. Studijavo Vilniaus universitete, Lietuvos filosofijos, sociologijos ir teisës instituto aspirantûroje. 1985 m. apgynë filosofijos,
1997 m. – habilituoto socialiniø mokslø daktaro disertacijas. Dirba Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir politologijos bei Vilniaus pedagoginio universiteto Socialiniø mokslø katedrø profesoriumi. Lietuviø katalikø mokslo akademijos narys, Tarptautinës konferencijos, globojamos Ðventojo Sosto
„Verslo efektyvumas ir solidarumas: vertybiø konfliktas“ dalyvis ir prelegentas (Italija, 1998). Moksliniø
interesø sritys: religijos, politikos, verslo etikos, tarpkultûrinës komunikacijos ir ðvietimo sociologija. Yra
paskelbæs 6 monografijas ir per 130 moksliniø straipsniø.
Tel.: +370 5 2695677
Kamilë RUPEIKAITË, magistrë. Gimë 1973 m. Kaune. 1999 m. baigë Lietuvos muzikos ir teatro akademijà ir
ágijo muzikologijos magistro laipsná. Nuo 1999 m. yra Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos doktorantë.
Tyrinëjimø sritis – muzikos instrumentø prasmës Ðventajame Raðte. 1997 m. staþavosi Lundo universitete,
2004–2005 m. mokësi judaikos studijoms skirtame Paideia institute Stokholme.
El. paðtas: kamile_r@yahoo.com; kamile@email.lt
Dalia Marija STANÈIENË, humanitariniø mokslø daktarë, docentë. Gimë 1948 m. Palangoje. 1971 m. baigë
Vilniaus universiteto Fizikos fakultetà, 1983 m. apgynë filosofijos daktaro disertacijà. 1976–1988 m. dirbo Vilniaus universiteto Filosofijos katedroje vyr. dëstytoja. Kultûros, filosofijos ir meno instituto vyresnioji
mokslo darbuotoja, VPU Etikos katedros docentë, „Logos“ þurnalo vyr. redaktorë, Tarptautinës Tomo Akvinieèio asociacijos (SITA) Lietuvos skyriaus direktorë. 1993 m. staþavosi Ðv. Tomo Akvinieèio kolegijoje
Los Andþele (JAV), 1999 m. – Ðv. Tomo universitete Hiustone (JAV). 2001 m. gavo Prancûzijos vyriausybës stipendijà ir staþavosi Poitiers universitete (Prancûzija).
El. paðtas: logos@post.omnitel.net
Aivaras STEPUKONIS, humanitariniø mokslø daktaras. Gimë 1972 m. Kaune. 1991 m. baigë Juozo Gruodþio
konservatorijà. 1995 m. Stiubenvilio pranciðkonø universitete (JAV) baigë filosofijos ir teologijos bakalauro studijas. Nuo 1995 m. filosofijos studijas tæsë Tarptautinëje filosofijos akademijoje Lichtenðteino kunigaikðtystëje, kur 1997 m. apgynë magistro laipsná, 2005 – filosofijos daktaro disertacijà. Ðiuo metu – Kultûros, filosofijos ir meno instituto mokslo darbuotojas.
El. paðtas: astepukonis@centras.lt
Rima VALINÈIÛTË, doktorantë. Gimë 1977 m. Vilniuje. 1999 m. Vytauto Didþiojo universitete ágijo menø
bakalauro, 2001 m. – dailëtyros magistro laipsná. Nuo 2001 m. VDU Menø instituto doktorantë. Nuo
1999 m. dirba Kauno arkivyskupijos muziejuje. Moksliniø interesø sritys: Lietuvos senoji dailë, baþnytinë
dailë, muziejininkystë.
Tel.: +(370 680) 81 751
Aldona VASILIAUSKIENË, humanitariniø mokslø (istorija) daktarë. Gimë 1945 m. Anykðèiø rajone. Nuo 1975 m.
dirba Vilniaus universitete vyr. mokslo darbuotoja. 1990 m. apgynë daktaro disertacijà. Nuo 1992 m. LKMA
Istorijos mokslø sekcijos pirmininkë. Tyrinëja Katalikiðkàjá intelektualiná sàjûdá Lietuvoje ir Lietuviø katalikø
mokslo akademijos bei jos nariø veiklà. Ðia tematika paraðë per 300 mokslo populiarinimo ir per 20 moksliniø straipsniø, 10 ávairios apimties knygø, yra dviejø bibliografijø autorë. Vadovauja 2000 m. susikûrusiai
Lietuviø, ukrainieèiø istorikø asociacijai.
Tel +(370 5) 265 1268
Juozas ÞILIONIS, socialiniø mokslø daktaras, docentas. Gimë 1949 m. Lazdijø rajone. 1971 m. baigë Vilniaus
pedagoginio instituto Lietuviø kalbos ir literatûros fakultetà. 1984 m. Sankt-Peterburgo A. Gerceno valstybiniame pedagoginiame institute apgynë daktaro disertacijà. Nuo 1985 m. dirba Vilniaus pedagoginiame
universitete, Edukologijos katedroje. Nuo 1997 m. – Pedagogikos ir psichologijos fakulteto dekanas.
El. paðtas: ppf.dekanatas@vpu.lt
224
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
MÛSØ AUTORIAI
LOGOS
44
ISSN 0868-7692 0 0
LOGOS 44
2005 SPALIS • GRUODIS
225

Similar documents

Sveika šeima - Šilokarčema

Sveika šeima - Šilokarčema regiono atliekø tvarkymo centro RATC eksploatuojama stambiagabarièiø atliekø surinkimo aikðtelë, savo darbà pradëjusi ðiø metø sausio 2 dienà. Sveèius pasitiko ir apie ðià aikðtelæ papasakojo èia d...

More information

Frascati vadovas

Frascati vadovas pripaþástama svarbiausiu veiksniu, uþtikrinanèiu suderintà ðalies plëtrà, svarbiausia priemone, padedanèia pasiekti materialinës ir dvasinës gerovës. Þinios, gebëjimas pasinaudoti naujausiais atrad...

More information

10 - PLBE

10 - PLBE vykti arba gydytis, arba ilsėtis, arba gyventi, arba susitikti su artimaisiais. –Ar į Lietuvą iš Kazachstano yra grįžę daug lietuvių, buvusių tremtinių ir politkalinių? –Kiekviena šalis stengiasi a...

More information