Skaityti

Transcription

Skaityti
LOGOS
2004/36
RELIGIJOS,
FILOSOFIJOS,
KOMPARATYVISTIKOS
IR M ENO ÞURNA LA S
Visa ðirdimi atsidëjau iðmintingai tyrinëti ir
Nagrinëti visa, kas vyksta po dangumi.
Kokia varginanti uþduotis, kurià
Dievas yra davæs þmonëms spræsti!
Maèiau visa, kas daroma po saule.
Tikëk manimi, visa yra tik rûkas ir vëjø vaikymas.
Koh 1, 13-14
S VEIKINAME
P R ANO D OV YDAIÈ IO P REMIJOS LAUREATÀ
L I E T UV OS TEISËS UN IV ERSITETO
PROFESORIØ
B RONISLOVÀ K UZMICKÀ
Gyvenanèius ne Lietuvoje ir norinèius uþsisakyti þurnalà
LOGOS
Praðome praneðti savo adresà ir laiðkus siøsti:
„LOGOS“ ÞURNALAS,
LAISVËS PR. 60,
LT-2056 VILNIUS,
LITHUANIA
Èekius uþ prenumeratà
(vienas þurnalo numeris su prisiuntimu 20 USD)
arba aukas siøsti adresais:
KUN. KÆSTUTIS TRIMAKAS „LOGOS“
2830 DENTON CT.
WESTCHESTER IL 60154 U.S.A.
VIDA JANKAUSKIENË
LIETUVIØ KATALIKØ RELIGINË ÐALPA
351 HIGHLAND BOULEVARD, BROOKLYN,
NEW YORK 11207
U.S.A.
Anksèiau iðleistus „LOGOS“ þurnalo numerius
galima nusipirkti redakcijoje:
„LOGOS“ ÞURNALAS, LAISVËS PR. 60,
LT-2056 VILNIUS, TEL. (8~5) 2421963, FAKS. (8~5) 2429454
Þ U R N A L A S P L A T I N A M A S T I K G A V U S R E D A K C I J O S L E I D I M À © P L A T I N I M O T E I S ËS P R I K L A U S O R E D A K C I J A I
LOGOS
ÞURNALO KOLEGIJA
prof. habil. dr. Antanas ANDRIJAUSKAS
Kultûros, filosofijos ir meno institutas
dr. Vaclovas BAGDONAVIÈIUS
Kultûros, filosofijos ir meno institutas
dr. doc. Jonas BALÈIUS
Vilniaus pedagoginis universitetas
prof. dr. Paul Richard BLUM
Lojolos koledþas, Baltimorë, JAV
tëv. Jonas Dominykas GRIGAITIS OP
Dominikonø ordinas Lietuvoje
dr. doc. Faustas JONÈYS
Vytauto Didþiojo universitetas
dr. prof. John F. X. KNASAS
Hiustono Ðv. Tomo universitetas, JAV
dr. doc. Graþina MINIOTAITË
Dëkojame
Suteikusiems þurnalo leidybai
paramà
Kultûros, filosofijos ir meno institutas
prof. habil. dr. Romanas PLEÈKAITIS
Kultûros, filosofijos ir meno institutas
dr. doc. mons. Vytautas SIDARAS
Vytauto Didþiojo universitetas
prof. dr. Philippe SOUAL
Poitiers universitetas, Prancûzija
dr. doc. Dalia Marija STANÈIENË
Kultûros, filosofijos ir meno institutas
dr. doc. Laima ÐINKÛNAITË
Vytauto Didþiojo universitetas
prof. dr. kun. Kæstutis TRIMAKAS JAV
Vytauto Didþiojo universitetas
prof. habil. dr. kun. Pranas VAIÈEKONIS
Vytauto Didþiojo universitetas
Spaudos, radijo
ir televizijos rëmimo fondui
Lietuvos ðvietimo ministerijai
Lietuviø Katalikø Religinei Ðalpai
Kun. Pranciðkui Giedgaudui OFM (JAV)
Prel. Antanui Bertaðiui (JAV)
Kun. Jonui Jûraièiui (Ðveicarija)
Kun. Rapolui Krasauskui (JAV)
Kun. Albinui Arminui (Ðveicarija)
Kun. Kæstuèiui Trimakui (JAV)
P. Vytautui Musoniui (JAV)
LOGOS
bendradarbiai ir skaitytojai
V Y R . R E D A K TO RË
Dalia Marija STANÈIENË
V Y R. REDAKTOR ËS PAVAD U O TO J AS
Gintautas VYÐNIAUSKAS
STILISTË
S T I L I S TA S
Aldona RADÞVILIENË
(A NGLØ KALBO S)
DIZAINERIS
Joseph A. EVERATT
Saulius JUOZAPAITIS
REDAKCIJOS ADRESAS
LAISVËS PR. 60
LT-2056 VILNIUS
TEL. (5) 2421963
FAKS. (5) 2429454
E L E K T R O N I N I S PA ÐTA S
© LOGOS 36
EINA KETURIS KARTUS
PER METUS
DUOTA RINKTI
2004-02-18
PASIRAÐYTA SPAUDAI
2004-03-15
STEIGIMO LIUDIJIMAS NR. 239
FORMATAS 70×100/16
OFSETINË SPAUDA, 14 SP. L.
TIRAÞAS 1000 EGZ.
UÞSAKYMAS 112
SPAUDË
UAB „PETRO OFSETAS“
ÞALGIRIO G. 90
LT-2005 VILNIUS
logos@post.omnitel.net
PUSLAPIS INTERNETE
http://www.litlogos.lt
ÞURNALÀ GLOBOJA
Kultûros, filosofijos ir meno institutas,
Dominikonø ordinas Lietuvoje
STRAIPSNIAI,
PATEIKIAMI SKYRIAMS
„MOKSLINË MINTIS“,
„KULTÛRA“, „MENAS“,
RECENZUOJAMI DVIEJØ
RECENZENTØ
Pirmajame virðelyje:
Autoriø nuomonë
gali nesutapti
su redakcijos nuomone.
Uþ savo teiginius
atsako autorius
Jonas DANILIAUSKAS.
Neðanti laiðkà. 1996.
Drobë, aliejus. 59 × 46
Uþsklandoms panaudoti
Jono Daniliausko darbai
TURINYS
Mokslinë mintis
Jonas BALÈIUS
Antanas Maceina – krikðèioniðkojo egzistencializmo
Lietuvoje pradininkas (pabaiga) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 6
Loreta ANILIONYTË
E. Husserlio fenomenologijos modifikacijos M. Schelerio
aksiologijoje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 20
Antanas ANDRIJAUSKAS
Neklasikinio màstymo principai Kierkegaard’o „Egzistencinës
krizës“ filosofijoje (pabaiga) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 28
Jûratë BARANOVA
Paulis Ricoeuras: pohëgelinis sugráþimas prie Kanto (tæsinys) . . 33
Dalia Marija STANÈIENË
Abelaro teologijos metodologija (tæsinys) . . . . . . . . . . . . . . . . . . 43
Jolita BALÈIÛNAITË
Septynios Ðventosios Dvasios dovanos ir jø sàveika
su dorybëmis pagal ðv. Tomà Akvinietá (tæsinys) . . . . . . . . . . . . 52
Vytautas RADÞVILAS
Istorijos samprata Prancûzø personalizmo filosofijoje (pabaiga)
Auðra MALKEVIÈIÛTË
66
Tautinio pasaulëvaizdþio atspindþiai XIX a. rusø màstytojø
F. Dostojevskio, V. Solovjovo, S. Bulgakovo þmogaus
istorinës bûties sampratoje (tæsinys) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 71
Tomas KAÈERAUSKAS
Ávykio poetika ir egzistencinis màstymas . . . . . . . . . . . . . . . . . . 78
Vytis VALATKA
Keturiø pirmøjø Aristotelio kategorijø interpretavimas
scholastinëje logikoje Lietuvoje XVI a. antrojoje pusëje . . . . . . 86
Donatas VEÈERSKIS
Filosofija ir mokslas M. Merleau-Ponty fenomenologijoje . . . . . 95
Rita ÐERPYTYTË
Apie tragiðkumà ir jo alternatyvos galimybæ Kierkegaard’o
màstyme . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 101
Vaclovas BAGDONAVIÈIUS
Vatikano dokumentai
Kultûra
Kultûros esmës ir raidos samprata Vydûno filosofijoje . . . . . . . 106
Popieþius JONAS PAULIUS II
Enciklika „Ecclesia de Eucharistia“ (pabaiga) . . . . . . . . . . . . . . . . 112
Renata ÐUKAITYTË
Nuo „reprezentacijos“ prie „komunikacijos“: þvilgsnis
á menines transformacijas naujoje kultûros terpëje (pabaiga)
Robertas URBONAVIÈIUS
121
Kryþiaus kelio tema XX a. antrosios pusës Kauno
baþnyèiø dailëje (pabaiga) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 128
Raimonda NORKUTË
Viduklës baþnyèios Angelo Sargo paveikslas (pabaiga) . . . . . . 145
Edgaras KLIVIS
Metafora ir mise-en-sc ène (pabaiga) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 157
Aldona VASILIAUSKIENË
Vyskupø ingresai Lietuvoje XXI amþiaus pradþioje . . . . . . . . . 166
Jurgita STANIÐKYTË
Prasmës konstravimo principø kaita ðiuolaikiniame
Lietuvos teatre . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 175
Menas
Jonas DANILIAUSKAS
Klasika
Tomas AKVINIETIS
Tapyba . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 184
Teologijos Suma I-II, 94–95 klausimai apie teisæ (tæsinys) . . . . . . 191
AL FÂRÂBÎ
Apie „Dorybingojo miesto“ gyventojø paþiûras (31 sk., tæsinys) 213
Recenzija
Autoriai
217
223
CONTENTS
Research
Jonas BALÈIUS
Antanas Maceina: The Founder of Christian Existentialism
in Lithuania (end) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 6
Loreta ANILIONYTË
The Modification of Husserl’s Phenomenology in the Axiology
of Scheler . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 20
Antanas ANDRIJAUSKAS
Non-Classical Principles of Thinking in Kierkegaard’s
“Existential Crisis Philosophy” (end) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 28
Jûratë BARANOVA
Paul Ricoeur: Posthegelian Return to Kant (sequel) . . . . . . . . . . . . . 33
Dalia Marija STANÈIENË
Abélard’s Methodology of Theology (sequel) . . . . . . . . . . . . . . . . . . 43
Jolita BALÈIÛNAITË
Seven Gifts of the Holy Spirit and their Interaction with the
Virtues according to St. Thomas Aquinas (sequel) . . . . . . . . . . . . . . 52
Vytautas RADÞVILAS
Selected books
The Concept of History in the Philosophy of French Personalism (end) 66
Auðra MALKEVIÈIÛTË
Reflections of National Worldview in Nineteenth Century Russian
Philosophers’ – Dostoyevsky, Solovyov and Bulgakov –
Concept of Man’s Historical Being (sequel) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 71
Tomas KAÈERAUSKAS
The Poetic Event as Existential Thinking . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 78
Vytis VALATKA
The Interpretation of the First Four Predicaments in Scholastic
Logic in Lithuania in the Second Half of the Sixteenth Century . . . 86
Donatas VEÈERSKIS
Philosophy and Science in Merleau-Ponty’s Phenomenology . . . . . . 95
Rita ÐERPYTYTË
On the Tragic and the Possibility for its Alternative
in Kierkegaard’s Thinking . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 101
Vaclovas BAGDONAVIÈIUS
Vatican documents
Culture
Concepts of the Essence and the Development of Culture
in Vydûnas’ Philosophy . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 106
Pope JOHN PAUL II
The Encyclical „Ecclesia de Eucharistia“ (end) . . . . . . . . . . . . . . . . 112
Renata ÐUKAITYTË
From “Representation” to “Communication”: A Look at Recent
Changes in Art (end) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 121
Robertas URBONAVIÈIUS
The Theme of the Stations of the Cross in Kaunas Church
Art of the Second Half of the Twentieth Century (end) . . . . . . . . . 128
Raimonda NORKUTË
The Image of the Guardian Angel in Viduklë Church (end) . . . . . 145
Edgaras KLIVIS
Metaphor and Mise-en-Scène (end) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 157
Aldona VASILIAUSKIENË
The Ordination of Bishops in Lithuania at the Beginning
of the Twenty First Century . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 166
Jurgita STANIÐKYTË
The Construction of Meaning in Contemporary Lithuanian
Theatre Productions . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 175
Art
Jonas DANILIAUSKAS
Classics
St. Thomas AQUINAS
Paintings . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 184
Summa Theologica I-II, Questions 94-95 on Law (sequel) . . . . . . . 191
AL FÂRÂBÎ
About the Views of a “Virtuous City” Inhabitants (ch. 31, sequel)
Review
Contributors
217
223
213
JONAS BALÈIUS
Gauta 2003-10-02
Pabaiga. Pradþia „Logos“ Nr. 35
JONAS BALÈIUS
Kultûros, filosofijos ir meno institutas
ANTANAS MACEINA – KRIKÐÈIONIÐKOJO
EGZISTENCIALIZMO LIETUVOJE
PRADININKAS
Antanas Maceina: The Founder of Christian Existentialism in Lithuania
SUMMARY
Antanas Maceina (1908–1987) is considered to be one of the founders of Christian existentialism in
Lithuanian philosophy. As revealed by the author of the article, Maceina might really have had such intentions. Yet a more detailed analysis of Maceina’s literary works (“Job’s Drama” and others) shows that
he nevertheless did not quite succeed in the conceptualisation of this idea. As implied by the concept of
Christian existentialism, the moral grounds of all existence should be sought not in the natural, but in the
supernatural world. This is exactly the reason why no human being should feel alone or abandoned while
in this world, and be sure instead to get a well-earned reward for a moral and rightful life. Yet “Job’s
Drama” makes the reader doubt whether Maceina was really persuasive enough and reasoning about this
idea. Moreover, the possibility of ambivalent interpretations of “Job’s Drama” raises doubts about the
concept of Christian existentialism itself.
M
inëtàjà situacijà – aistringà þmogaus sieká prilygti Dievui savo
valia ir galia, arba susidievinti, A. Maceina perkelia ir á kultûros sritá. Pastarojoje prometëjizmas kaip tam tikros rûðies ar formos kûrybinis demonizmas, t. y.
kaip atkakli, tikslinga kûrëjø pastanga
susidievinti – iðsiskirti ið minios, pranokti, pralenkti kità, esàs ypaè ryðkus per
visà þmonijos kultûros istorijà. O realizuojamas ðis siekis, ðis troðkimas skirtingomis kultûros formomis. Taip neva atsiradæs ne tiktai aischiliðkasis, bet ir gëtiðkasis, baironiðkasis, nyèiðkasis, mark-
RAKTAÞODÞIAI. A. Maceina, Jobo drama, katalikiðkoji filosofija, krikðèioniðkasis egzistencializmas.
KEY WORDS. Maceina, Job’s Drama, Catholic philosophy, Christian existentialism.
6
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
MOKSLINË MINTIS
sistinis „prometëjizmas“, o kartu su juo
ir daugelis kitø kûrybinio þmogaus ir
þmonijos demonizmo apraiðkø bei formø, áprasminamø ir Vakarø kultûroje.
Ypaè jø turtinga esanti vokieèiø ir anglø
groþinë literatûra, menas, filosofija, net
mokslas.
Ádomumo dëlei priminsiu, jog prie to
paties – prometëjiðkojo, arba demoniðkojo, tipo kûrëjø A. Maceina priskiria ir
garsøjá mûsø poetà V. Mykolaitá-Putinà.
Vienà jo eilëraðèio posmeliø jis ir pacituoja:
… jeigu pasieksi
padangëj iðkeltà virðûnæ,
Tu bûsi kaip Dievas,
Paniekintos þemës klajûne!
Krikðèioniðkojo prometëjizmo samprata
glaudþiai susijusi ir su pamatiniais egzistencinës filosofijos teiginiais, nuostatomis bei þmogaus padëties egzistencijoje vertinimais, taèiau kai kuo nuo jø ir
skiriasi. Ðis skirtumas iðryðkëjàs tokiu
mastu, kokiu teistinis egzistencializmas
skiriasi nuo ateistinio. Todël ir vienas
pamatiniø A. Maceinos krikðèioniðkojo
prometëjizmo sampratos postulatø, kuris
autoriaus nuolat akcentuojamas, tai
maiðto prieð Dievà beprasmiðkumas, negalimumas, dorovinis ir faktinis neperspektyvumas. Aischilo Prometëjas, sukildamas
prieð Dzeusà, be abejo, visiðkai pagrástai vadovaujasi nuostata, jog ðis senovës
graikø dievas buvæs tironas. Jis nemylëjæs ir netgi bijojæs þmoniø, be to, tai
buvæs tikras jëgos bei prievartos antgamtyje ásikûnijimas, ir kaip tik todël
toks maiðtas doroviðkai esàs prasmingas, pateisinamas. Dzeusas, remiantis
graikø mitologija, ir pats á valdþià atëjo
prievartos bûdu, t. y. nuversdamas nuo
sosto savo tëvà Kronà, o ðis – savo tëvà
Uranà ir t. t. Toliau senovës graikø mitologinë sàmonë nesiekë; jiems pakako
ir to, kas buvo þinoma apie ðiuos tris jos
dievus.
Krikðèioniø Dievas, be abejo, suprantamas ne kaip mitinë figûra. Be to, tai
esàs ir absoliutus moralinis autoritetas,
kuris savo vieðpatavimà pasaulyje ir
þmonijoje, t. y. visoje sukurtoje bûtyje,
grindþiàs ne prievarta, o rûpesèiu ir
meile. Ðia prasme ir pirmøjø þmoniø ið
rojaus iðvarymas traktuotinas ne kaip
Dievo kerðtas ar neapykanta jiems uþ jø
blogus darbus, o tiktai kaip jø paèiø
laisvos valios, laisvo apsisprendimo vertinimas, kurio rezultatas – nauja paèiø
þmoniø sukurtoji realybë; realybë, kurioje jau ið tikrøjø egzistuojàs ir pirmøjø þmoniø taip svajotasis paþinti gëris
ir blogis. Juk ir èia jau cituotoji formulë, A. Maceinos pasiskolinta ið Ðventojo
Raðto, – eritis sicut dii ið tikrøjø aprëpia
ir áprasmina toká pirmøjø þmoniø maiðto prieð Dievo nustatytà tvarkà variantà, kuriame þalèio, t. y. piktosios dvasios, gundymai ir paþadai ávertinami ir
kaip didesnë vertybë, ir kaip didesnë, negu
Dievo, tiesa. Kitaip tariant, ðëtono pagalba paniekinæ Dievo sukurtàjá pasaulá –
pasaulá be nuodëmës, be prievartos ir
mirties, – Adomas ir Ieva savo laisva
valia, niekieno neverèiami paniekino ir
patá Dievà, nes ið tikrøjø jie pasirinko
tai, ko labiausiai troðko ir ko moraline
prasme pasirodë esà labiausiai verti.
Vadovaudamasis ðia, èia jau minëta
nuostata, jog tradicinis, t. y. maiðtingaLOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
7
JONAS BALÈIUS
sis prometëjizmas, nukreiptas prieð Dievà ir jo darbus, ið tikrøjø visada yra neperspektyvus, nedoras ir destruktyvus,
A. Maceina kaip tik ir pabando jam
prieðprieðinti krikðèioniðkàjá prometëjizmo
variantà, grindþiamà jau ne tradicine
formule eritis sicut dii, o kaip tik jam
prieðinga – erimus sicut Deus.
Pastaroji A. Maceinos formulë, arba,
tiksliau pasakius, gyvenimiðkoji nuostata, reikðminga tuo, kad ji padeda filosofui ið tradicinio prometëjizmo sampratos
turinio eliminuoti bet koká maiðtingumà
tiek prieð Dievà, tiek ir prieð savo artimà. Kartu ði formulë á egzistencinæ þmogaus buvimo pasaulyje sampratà áneða ir
visiðkai kità doroviná turiná – krikðèioniðkàjà prometëjizmo sampratà, grindþiamà
krikðèioniðkomis dorovinëmis vertybëmis, kurios A. Maceinos yra ávardijamos
ne kaip individo susidievinimas, o kaip jo
sudievëjimas.
Realiame gyvenime sudievëjimas reiðkiàs ne kà kita, kaip visiðkà savæs atsiþadëjimà Dievo ir savo artimo labui. Toká gyvenimo kelià, dorovines vertybes
yra pasirinkæ visi Baþnyèios pranaðai ir
ðventieji, o mûsø laikais – Motina Teresë, popieþius Jonas Paulius II. Vadinasi, tai egzistencinë nuostata, visiðkai
prieðinga tradicinei, prometëjiðkajai. Jos
niekada nesirenka pasaulio tironai.
Sudievëjimas ðiuo konkreèiu atveju
taip pat reiðkiàs ir tiesioginá bendradarbiavimà su Dievu, t. y. Dievo liudijimà
ir iðtikimybæ, neretai rizikuojant ir savo
asmenine laisve ar net gyvybe, kaip tatai yra buvæ pirmøjø krikðèioniø persekiojimo laikais senovës Romoje arba komunistø valdomose ðalyse mûsø laikais.
8
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
Vadinasi, tai taip pat ne maþiau herojiðkas, o neretai ir tragiðkas tikinèiojo gyvenimo kelias, reiðkiantis jo nepalauþiamà valià siekti ágyvendinti tuos dorovinius idealus, normas bei nuostatas, kurios iðreikðtos Dekaloge ir Baþnyèios
mokyme. Kartu tai taip pat esàs kankinyste grindþiamas, jokiø abejoniø nekeliantis krikðèioniðkasis prometëjizmas.
Treèiasis A. Maceinos veikalas ið èia
jau minëtosios trilogijos Cor inquietum –
garsioji Jobo drama. Tai veikalas, kuriame,
anot A. Ðliogerio, „taip pat gvildenamas
þmogaus ir Dievo santykis, taèiau ðiuokart ne kaip istoriosofinis reginys, o kaip
egzistencinë drama“ (15, p. 21). Ði drama A. Maceinos kûryboje yra ypaè reikðminga tuo, kad joje Senojo Testamento
personaþo – teisuolio Jobo – gyvenimu ir
likimu pademonstruojama, kaip þmogus
ið tikrøjø privalàs gyventi ir kaip jis turás pasitikëti Dievo teisingumu ir gailestingumu netgi tada, kai uþklupusios
siaubingiausios nelaimës atrodytø verèia
màstyti prieðingai – nuo Jo atsiriboti ar
netgi Já prakeikti.
Minëtoji A. Maceinos Jobo drama yra
ypaè ádomi dar ir tuo, kad savo filosofine dramatine átampa, o ið dalies ir siuþetu ji yra itin panaði á S. Kierkegaard’o
vaizduojamo kito Biblijos patriarcho –
Abraomo – istorijà. Pastarasis, Dievui
pareikalavus, nedvejodamas pasiruoðia
paaukoti net ir savo sûnaus Izaoko gyvybæ.
Abi ðios istorijos panaðios dar ir tuo,
jog jomis ið tikrøjø stengiamasi paliudyti ir pademonstruoti giliai tikinèio þmogaus begaliná pasitikëjimà Dievu. Toks pasitikëjimas – tai þmogui atsivërusios
MOKSLINË MINTIS
Dievo valios ir galios regëjimo, jos ásisàmoninimo buityje ir bûtyje pavyzdys,
nors ðiaip jau, kaip þinoma, Dievas nuo
pat pirmosios þmoniø poros iðvarymo
ið rojaus þmogui yra nematomas ir negirdimas.
Ir vis dëlto pasaulis, kurá pirmieji
þmonës savo laisva valia pasirinko kaip
gërio ir blogio kovos bei paþinimo laukà, neiðvengiamai esàs atviras tiek toms
jëgoms, kurios neða gërá, tiek ir toms,
kurios susijusios su blogiu. Taèiau kaip
tik dël to ðiame pasaulyje likimo smûgiø, neretai visiðkai nepelnytø, negalá iðvengti net ir teisuoliai ar ðventieji.
Iliustruodamas ðià tiesà, A. Maceina
kaip tik ir pasirenka Jobà – Senojo Testamento personaþà, teisuolá, gyvenantá
pagal Dievo þodá ir valià. Neprilygstamasis Jobas – tai asmenybë, kuri visu
savo gyvenimu, vertybinëmis orientacijomis bei nepriekaiðtingu, nuoðirdþiausiu jø laikymusi tesiekia vieno – bûti
pavyzdþiu ir visai savo bendruomenei,
kuri, matydama toká jo pamaldumà, dorumà ir teisuoliðkumà, atsiskleidþiantá
netgi kiekvienoje smulkmenoje, netrunka já ne tik pamilti, bet ir patikëti juo
kaip aukðèiausiu þemiðkuoju autoritetu
sprendþiant visas bendruomenei iðkylanèias problemas.
Dël tokio – teisuoliðko – senojo Jobo
gyvenimo jis yra mylimas ne tik savo artimøjø, didelës savo ðeimynos – tarnø ir
tarnaièiø, galvijus gananèiø piemenø ir
lauko darbininkø, bet ir visos bendruomenës, kurios susirinkimuose sprendþiant bet kokià bylà, ginèà ar kivirèà Jobo iðtartas þodis visada turëdavæs nuosprendþio galià ir niekas dël jo pagrástu-
mo ir teisingumo net nebandydavo ginèytis ar prieðtarauti. Maþa to, dël tokio
teisuoliðkumo ir dievobaimingumo Jobà
pamilo ir pats Vieðpats, leidæs jam ne tik
nugyventi nepaprastai ilgà ir laimingà
gyvenimà, bet ir susilaukti daug vaikø –
sûnø ir dukterø, sukaupti doru darbu
ágytus didelius turtus. Jobas, kaip niekas
kitas, pelnytai naudojæsis ðia ypatinga
Vieðpaties malone ir palankumu; ir dël
to jam viskas ëjæ tik á naudà, kad ir ko
jis bûtø ëmæsis. Todël visi já nepaprastai
mylëjæ ir gerbæ, o jo nepaprastas dorumas, dosnumas ir sàþiningumas tapæ
prieþodþiu.
Taèiau kartà vis dëlto atëjæs toks metas, kad pas geràjá senàjá Dievà kaip amþinas Jo darbø niekintojas ir griovëjas
apsilankæs velnias. Jis pradëjæs kritikuoti
ir niekinti visà þmoniø giminæ – peikti
jø godumà, melagingumà, veidmainingumà, nuodëmingumà ir t. t. Taèiau
Dievas kaip iðimtá, kaip absoliutaus teisuoliðkumo pavyzdá jam nurodæs Jobà.
Nelabasis atsakæs, kad ir jis atkreipæs
dëmesá á dievobaimingàjá teisuolá ir á jo
ðeimynà. Taèiau manàs, kad taip esà tik
dël to, jog Aukðèiausiasis visa savo valia ir galia kuo rûpestingiausiai já ir visà jo turtà globojàs, neleidþiàs atsitikti
në menkiausiai nesëkmei, todël Jobas ir
visa jo ðeimyna Já ir garbinà bei Jam pataikaujà. „Bet tegul tik Dievas atitrauktø savo rankà, ir Jobas imtø piktþodþiauti Jam á akis. Dievas, þinoma, nepatikëjo velnio þodþiams, taèiau sutiko
Jobà iðmëginti. Jis atidavë Jobo turtà á
velnio rankas, ir ðis já sunaikino per keletà valandø. Sabëjai pagrobë jauèius ir
asiles; dangaus ugnis sudegino avis ir
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
9
JONAS BALÈIUS
piemenis; chaldëjai nusivarë kupranugarius; pakilusi audra sugriovë namus,
kuriuose puotavo Jobo sûnûs ir dukterys, ir visus juos uþmuðë. Jobas pasiliko plikas kaip iðeidamas ið motinos
ásèios“ (10, p. 432).
Taèiau Jobas, þinoma, nepiktþodþiavo, neplûdo nei Dievo, nei savo apgailëtino likimo. „Jis tiek tepasakë: „Vieðpats davë, Vieðpats ir atëmë; tebûna palaimintas Vieðpaties vardas“ (10, p. 432).
Velnias, þinoma, pasijuto esàs sugëdytas ir paþemintas, taèiau nenusileido.
Jis ir vël atvyko pas Aukðèiausiàjá „ir iðsiderëjo ið Dievo sutikimà ðá syká sunaikinti Jobo kûnà. Gavæs Vieðpaties leidimà, velnias apleido Jobà bjauriausiomis
votimis nuo kojø iki virðugalvio. Visa
Jobo oda pasidarë viena pûliuojanti
þaizda. Pûliai taip gausiai tekëjo, kad
Jobas, pasiëmæs ðukæ, juos gramdë nuo
savæs. Negalëdamas dël ligos pasilikti
tarp þmoniø, jis persikëlë á atmatø krûvà uþ savo miesto ir ten apsigyveno“
(10, p. 432–423).
Pastatæs teisuolá Jobà á, anot egzistencialistø, tokià iðskirtinæ – ribinæ situacijà, A. Maceina ir toliau atidþiai seka savo kaltës nesuvokianèio ir giliai Dievo
gerumu bei teisingumu tikinèiojo elgsenà, jo emocijas ir reakcijas, kadangi pasitikëjimas Dievu áeina ir á pamatiniø
teistinio egzistencializmo vertybiø sferà.
A. Maceina „Pratarmës“ ðiam savo veikalui þodyje taip ir sako, kad „Ði studija yra autoriaus bandymas duoti teistinio egzistencializmo apmatus. Pabrëþiame
abu þodþius, nes jie abu èia turi iðskirtinæ reikðmæ, abu nurodo knygos turiná,
linkmæ ir metodà. Taèiau kaip tik dël to
jie praðosi paaiðkinami“ (10, p. 423).
10
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
Tad kuo gi ið tikrøjø ðis A. Maceinos
atstovaujamas ir jo propaguojamas teistinis egzistencializmas skiriasi nuo, jeigu
taip galima pasakyti – neteistinio egzistencializmo varianto? „Egzistencializmu
ðiandien yra vadinama toji filosofijos
srovë, kurios problemø centre stovi ne
tiek amþinoji þmogaus esmë, kiek laikinis ir þemiðkasis jo buvimas. Ilgaamþiai
esmës nagrinëjimai mums davë puikià
þmogaus apibrëþtá, þinomà dar nuo
Aristotelio laikø; þmogus yra protingas
gyvûnas – animal rationale. Taèiau èia
pasiliko neatsakytas klausimas, o kaipgi bûna ðis protingas gyvûnas, kokia yra
jo bûtis ðioje tikrovëje, kuriai yra skirta
anà amþinàjà esmæ neðti, apreikðti ir
skleisti. <…> Jobo drama taip pat mëgina susimàstyti ties þmogiðkàja ðios tikrovës bûtimi. Buvimo klausimà ji stato
á savo svarstymø centrà. Tuo bûdu ji ásijungia á dabarties pastangas buvimo
sklaidoje rasti atsakymà, kas yra þmogus“
(10, p. 423).
Vadinasi, mes ir vël esame priversti
gráþti prie Jobo, patekusio á kraðtutinæ,
arba ribinæ, egzistencinæ situacijà ir stebëti jo reakcijà á toliau itin nepalankiai
besiklostantá savo likimà. Skaitytojui,
kad ir kokiø ásitikinimø tikëjimo klausimu jis bûtø, t. y. tikintis ar netikintis,
ið to, kas jau pasakyta, darosi aiðku, jog
teisuolio Jobo gyvenimas ir likimas yra
tapæs amþino ginèo, kas teisus, tarp Dievo ir velnio objektu. Maþa to. Apmàstydamas teisuolio Jobo gyvenimà kaip
Dievo ir velnio þaidimo kauliukais partijà, A. Maceina kartu tarsi pabando pakoreguoti ir garsøjá A. Einsteino pasakymà, jog bent jau kvantinëje mechanikoje Dievas „neloðia su mumis kauliukais“
MOKSLINË MINTIS
(3, p. 213). Taèiau moralës srityje, pasirodo, yra kitaip ir todël toks þaidimas
kauliukais èia visiðkai ámanomas.
Vis dëlto ir antràjá iðmëginimà – viso
jo kûno apleidimà votimis – Jobas, didesnei Dievo garbei, sëkmingai iðlaikë: iðëjæs
ið gimtojo miesto ir atsisëdæs ant atmatø
krûvos, garbingasis, giliai tikintis teisuolis á likimo smûgius atsako tuo paèiu:
Dievas davë, Dievas atëmë. „Jobo trys
draugai, suþinojæ apie já iðtikusias nelaimes, atvyko jo paguosti, ir, apsibarstæ
galvas pelenais, visà savaitæ sëdëjo ðalia
nelaimingojo netardami në þodþio. Po
ðios ilgos tylos Jobas pakilo, atvërë savo
burnà, prakeikë savo gimimo dienà (ne
Dievà! – J. B.) ir pradëjo ilgà pokalbá su
savo draugais, kuris iðsivystë á aðtrø ginèà. Jobo draugai norëjo atsakyti á klausimà, kodël jis kenèia. Jie norëjo jam árodyti, kad jo nelaimës ir kanèios yra jo
nuodëmiø pasëka. Bet Jobas negalëjo rasti savyje kaltës ir todël nesutiko su savo
guodëjø paþiûra. Po keletà kartø jis atsakinëjo á savo draugø kalbas, jas griaudamas ir kritikuodamas. Beveik visà Jobo knygà, iðskyrus ávadà ir pabaigà, kaip
tik ir sudaro Jobo ginèas su savo draugais, ginèas aitrus, nes tai yra nekalto
þmogaus gynimasis“ (10, p. 433).
Taèiau tai ne visa tiesa: Jobo ginèas
su draugais – anaiptol ne beprasmis,
kad nuo jo atsiribotum pasakymu, jog
„tai yra nekalto þmogaus gynimasis“.
Tarp skaudþiø ir, anot A. Maceinos,
„aitriø“ ginèo þodþiø yra ir tokie: „Paþvelkite á mane ir apstulbkite, uþsiimkite rankomis burnas! Kai að apie tai pagalvoju, iðsigàstu; drebulys apima mano kûnà. Kodël nedorëliai (kurs. mano. –
J. B.) ilgai gyvena, sulaukia þilos senat-
vës ir tampa galingi? Jø vaikai ásikuria
jiems gyviems esant ir mato savo vaikø
vaikus. Jø namai saugûs, be baimës;
Dievo rykðtë jø nebeiðtinka. Jø jautis
sëkmingai apvaisina, karvës neiðsimeta
ir atsiveda.
Savo maþylius jie siunèia bëgioti
kaip aviø kaimenæ; jø vaikai ðoka, dainuoja, pritariant bûgneliui su þvanguèiais ir lyrai, linksminasi, aidint fleitos
garsams. Nedorëliai uþbaigia savo dienas gerovëje ir á Ðeolà (Ðeolas – sen. þydø mirusiøjø karalystë, analogiðka sen.
graikø Hadui. – J. B.) nuþengia ramûs.
<…> Ar daþnai atsitinka, kad nedorëliø
þibintas bûtø uþgesintas, ar kad neganda juos iðtiktø, arba supykæs Dievas juos
kanèia apdalytø?
Ar daþnai jie bûna kaip ðiaudai vëjyje arba kaip vëtros neðami pelai? Sakote: ‘Dievas savo bausmæ jo sûnums tausoja’. Tebûnie atmokëta jam paèiam, kad
jis ið to pasimokytø! Tepamato jo paties
akys savo þûtá, tegeria jis pats Visagalio
pykèio vaisius! Juk kas jam rûpi jo namai
po mirties, kai jo mënesiø skaièius bus
pasibaigæs? Ar gali kas iðminties pamokyti Dievà – tà, kuris teisia ið tokiø aukðtybiø? Vienas þmogus mirðta pilnas jëgø,
visiðkai ramus ir saugus; jo ðlaunys aptekusios taukais, o kaulø smegenys sultingos. Kitas þmogus mirðta apkartusia
siela, niekada neragavæs laimës. Jiedu
drauge atgula á dulkes, ir kirmëlës juos
abu apninka“ (1, Job 21–22).
Tai tik kelios citatos ið visø Jobo kalbø, ið kuriø aiðkëja, jog Dievà Jobas kaltina ne tiek dël savo paties nelaimiø,
kiek dël ydingos Jo sukurtojo pasaulio
dorovinës tvarkos, t. y. dël viso to blogio, siauèianèio Jo sukurtajame pasaulyLOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
11
JONAS BALÈIUS
je, triumfo; blogio, kuris, deja, retai kada ir paties Aukðèiausiojo bûna pastebëtas, o dar reèiau – uþ visus blogus
darbus Dievo bûna tinkamai atlyginta.
Ir ið tikrøjø bûtent Jobo knygos iðsami analizë rodo, kad krikðèioniðkojo egzistencializmo samprata vargu ar gali
bûti grindþiama bûtiðkojo dorovinio teisingumo idëja. Tai akivaizdþiai matyti ið
daugelio Senojo Testamento Jobo knygos tekstø. Dievas èia ne tik kad nepaaiðkina tikrøjø Jobà iðtikusiø nelaimiø
prieþasèiø, palikdamas já absoliutaus
vieniðumo ir dorovinio netikrumo bûsenos, bet ir ima jam priekaiðtauti bei grasinti savo visagalybe:
“Atsakydamas Jobui VIEÐPATS sakë: „ Argi priekaiðtø ieðkotojas bylinësis su Visagaliu? Kas ginèijasi su Dievu,
tas turi atsakyti“.
Tada, Jobas atsakydamas VIEÐPAÈIUI, tarë:
„Esu menkutis! Kà galiu tau atsakyti? Ranka uþsiimu burnà. Kartà jau kalbëjau, tad nebekalbësiu, net dusyk, tad
daugiau to nebedarysiu“.
Tada VIEÐPATS kreipësi á Jobà ið
audros tardamas:
„Susijuosk dirþu strënas kaip vyras;
að tave klausiu, o tu man atsakyk! Argi
paneigsi net mano teisingumà? Nejau
mane pasmerksi, kad pats bûtum pateisintas? Argi tavo ranka kaip Dievo ir
gali griausti tokiu balsu kaip Jis? Jei
taip, pasipuoðk didybe ir orumu, apsirenk garbe ir spindesiu. Duok valià savo pykèio ánirðiui, paþvelk á kiekvienà
iðdidø þmogø ir já paþemink. Taip, paþvelk á kiekvienà iðdidø þmogø, paþemink já; sutrypk nedorëlius, kur jø yra.
Palaidok juos visus drauge þemëje, uþ-
12
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
rakink juos tamsiajame mirusiøjø pasaulyje. Tada ir að pripaþinsiu, kad tavo deðinë gali tave iðgelbëti“ (1, Job 39,1–40,
9; 40, 10–41, 20).
Kitaip tariant, ið ðiø Dievo þodþiø
aiðkëja, jog galià ir valià turintysis ið tikrøjø në nebando kà nors aiðkinti ar dël
ko nors teisintis. Maþa to. Jis ne tik kad
nesijauèia esàs kaltas dël visø Jobà ir jo
ðeimynà iðtikusiø nelaimiø bei kanèiø,
bet ir labai pasipiktina suþinojæs, jog dël
tokiø Jo, kaip Dievo, sprendimø dar norima su Juo ginèytis bei Jo poelgius doroviðkai vertinti. Kaip tik dël to Senojo
Testamento Dievo – Jahvës – kalba ir turëtø bûti vertinama kaip nieko bendra
nei su Dievo meile visai kûrinijai, nei su
gailestingumu jai neturinti. Prieðingai,
Dievo tikslas – ábauginti Jobà ir jo draugus, priversti juos atgailauti, pasijusti
menkais ir apgailëtinais prieð Vieðpaties
didybæ ir visagalybæ. „Tada VIEÐPATS
kreipësi á Jobà ið audros tardamas: „Kas
temdo mano uþmojá, kalbëdamas neapgalvotais þodþiais? Susijuosk dirþu strënas kaip vyras; að tavæs klausiu, o tu
man atsakyk!
Kur tu buvai, kai dëjau þemës pamatus? Pasakyk, jei esi toks supratingas!
Kas nustatë jos matmenis, tu tikrai þinai!
Argi kas tiesë ant jos matavimo virvæ?
Á kà buvo áleisti jos stulpai ir kas padëjo jos kertiná akmená, kai drauge giedojo rytmetinës þvaigþdës ir visos dangiðkosios bûtybës ðaukë ið dþiaugsmo?
O kas uþdarë jûrà uþ durø, kai ji
prasiverþë ið gelmiø, kai apdengiau jà
debesø apdaru ir suvysèiau tirðto rûko
vystyklais, kai padariau bangø mûðà jos
ribomis ir ástaèiau duris su sklàsèiais,
tardamas: ‘Iki èia ateik, bet ne toliau, èia
MOKSLINË MINTIS
tavo galingos bangos suduð’. Argi kada
nors savo gyvenime esi ásakæs, kad ateitø auðra ir prasidëtø diena, kad paimtø þemæ uþ kampø ir iðkratytø ið jos nedorëlius? Þemë keièiama kaip molis po
antspaudu ir daþoma tarsi drabuþis.
Nedorëliai nustoja savo ðviesos, ir palûþta pakelta ranka.
Argi esi áþengæs á jûros versmes ir
vaikðèiojæs po bedugnës gelmes? Argi
tau buvo atvertos mirties durys? Ar matei Ðeolo vartus?“ ir t. t. (1, Job 38, 1–41)
Kitaip tariant, ilga ir áspûdinga savo
kalba, kuria nuolat pabrëþiama tik viena – Kûrëjo didybë, Dievas vis primena
Jobui, kà ir kaip jis yra sukûræs ir dël to
galás ir su juo, kaip su kûriniu, elgtis
kaip tinkamas. Analogiðkai juk ir puodþius elgiàsis su savo puodais, o lëlininkas – su savo lëlëmis. Vadinasi, pabrëþdamas vien tik savo, kaip savininko, teises, Dievas ið tikrøjø nieko nepasako nei
apie savo kaip Kûrëjo atsakomybæ uþ
pasaulyje siauèiantá blogá, nei apie tai,
kam ir kodël Jis teisuolá Jobà pasmerkë
tokioms kanèioms ir tokiam paþeminimui. Tiesa, po to, kai Jobas ir jo draugai atlieka atgailà, Dievas pagaliau susimilsta ir liaujasi jiems grûmojæs.
„Tada Jobas, atsakydamas VIEÐPAÈIUI, tarë:
Þinau, kad tu gali visa padaryti; kà
tik uþsimoji, tà gali ávykdyti. ‘Kas temdo mano uþmojá, kalbëdamas neapgalvotais þodþiais? Ið tikrøjø kalbëjau apie
tai, ko nesupratau, apie dalykus, virðijanèius mane savo nuostabumu, kuriø
neiðmaniau. <…> Buvau girdëjæs gandus apie tave, bet dabar mano akys mato tave; todël gëdijuosi visko, kà esu pa-
sakæs, ir atgailauju dulkëse ir pelenuose“ (1, Job 41,21–42,17).
Taèiau vargu ar ði Senojo Testamento
teisuolio Jobo atgaila ið tikrøjø kà nors iðsprendþia ar paaiðkina mums rûpimu aspektu: Jobas juk lenkiasi Dievo visagalybei, pripaþindamas Já ir kaip jëgà, ir kaip
iðmintá, su kuria jis privalo skaitytis, o ne
jo teisumui ar teisingumui. Taèiau akivaizdu, jog bûtent toks Dievo supratimas
ir Jo ðlovinimas, kuris, beje, buvo visiðkai pateisinamas ir natûralus tos tolimos
epochos þmonëms kaip jø tikëjimo á Dievà atributas, deja, dar nieko mums nepasako rûpimu klausimu, pavyzdþiui, apie
Kûrëjo atsakomybæ tiek paties Jobo, tiek
ir visos kûrinijos atþvilgiu. Beje, apie dieviðkojo teisingumo supratimà taip pat. O
juk problema, kuri A. Maceinos Jobo dramoje keliama kaip pagrindinë, ir yra bûtent ði: koncepcijos autorius kaip tik ir
siekia árodyti, jog krikðèioniðkasis egzistencializmas nuo visø kitø „izmø“ skiriasi pirmiausia bûtent tuo, jog tikrai tikintysis visada gali bûti tikras ir dël begalinio Dievo gailestingumo, ir dël Jo
teisingumo.
„Tada suëjo pas já visi jo broliai bei
seserys ir visi, kurie já anksèiau paþinojo. Jie valgë duonà jo namuose su juo, atjausdami ir paguosdami dël nelaimës,
kuria VIEÐPATS buvo já iðtikæs. Kiekvienas jø davë po vienà kesità ir po aukso
þiedà. VIEÐPATS laimino vëlesná Jobo
gyvenimà labiau negu jo pradþià. Jobas
turëjo keturiolika tûkstanèiø aviø, ðeðis
tûkstanèius kupranugariø, tûkstantá jungø jauèiø ir tûkstantá asilø. Jis turëjo taip
pat septynis sûnus ir tris dukteris“, be to,
„Jobas gyveno ðimtà keturiasdeðimt meLOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
13
JONAS BALÈIUS
tø, matë savo vaikus ir vaikaièius iki ketvirtos kartos“ (1, Job 41,21–42,17).
Vadinasi, Jobui buvo atlyginta ir padaryta tai su kaupu. Tiesa, tokia Dievo
gailestingumo ir Jo teisingumo samprata taip pat, matyt, buvo bûdinga senovës
pasaulio tautoms. Todël, remdamiesi ðia
pastaràja citata, galime daryti iðvadà, jog
ið tikrøjø Jobas susilaukë tam tikro atlygio, kompensacijos uþ patirtas skriaudas.
Taèiau ar tikrai taip? „Knyga baigiasi
kaip tikra pasaka – Jobui vël pradeda
sektis. Taèiau ði pabaiga kelia abejoniø.
Juk kà tik suþinojome, kad Jobas nesiekë materialaus atlygio, o dabar jam priklauso dvigubai daugiau kupranugariø,
negu turëjo anksèiau. <…> Jobas viskà
atgauna, o susidûræs su Dievu, jis pasiekia naujà tikëjimo lygmená. Jam gimsta
dar deðimt vaikø – bet ar jie gali pakeisti þuvusius“ (2, p. 353). Taèiau esama dar
kai ko, kas ið tikrøjø apverèia aukðtyn
kojom visà mûsø turëtà supratimà apie
Dievo paskirtá bei vaidmená pasaulyje.
„Dievas supyksta ant trijø guodëjø, kurie, kitaip nei Jobas, apie Já kalbëjæ netiesà. <…> Jie ástrigo savo siauroje dogmoje, kuri vaizdavo gyvenimà labai paprastà ir lengvai sutvarkomà. Taèiau paaiðkëja, kad tikrasis gyvenimas toks nëra.
Jame apstu neaiðkumo, beprasmës kanèios, másliø ir prieðtaravimø. Pasitikëti
Dievu kartais labai sunku, bet tai ir yra
tikëjimas“ (2, p. 353).
Vadinasi, Dievas èia ið tikrøjø atsisako bûti absoliutus dorovinis autoritetas
ir ði Jo nuostata dekonceptualizuoja visus A. Maceinos bandymus árodyti, kad
esama atvirkðèiai, t. y. kad tikintysis visada turi tiesos, teisingumo, meilës ir supratimo garantijà Dieve. Taip nëra. To-
14
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
dël ir problema, kurià A. Maceina bando kelti kaip egzistencinæ, t. y. kaip etinæ ir filosofinæ, yra kur kas platesnë, sudëtingesnë ir universalesnë. Aiðku viena:
ontinë gërio ir blogio problema nëra tiesiogiai susijusi nei su þemiðkàja tikrove,
nei su bûtimi. Ji yra tik mûsø asmeninis
tikëjimas, mûsø ásitikinimas, o kartu ir
viltis bûti iðganytiems. Galiausiai tam
tikra prasme tai pripaþásta ir A. Maceina. Remdamasis Jobo atsakymais á savo
draugø priekaiðtus, neva „ðità kanèià jis
pats esàs uþsitraukæs ankstesnëmis savo
nuodëmëmis, Jobas jiems atsikerta, kad
jokios kaltës savyje nerandàs, kad esà netiesa, jog kiekvienas nusidëjëlis kenèiàs,
o kiekvienas teisingasis dþiaugiàsis gyvenimo laime. Pavyzdþiai rodà visai kà
kita“ (10, p. 435).
Vadinasi, Senojo Testamento Dievas – tai pirmiausia gamtos reiðkiniais,
jø galia disponuojantis ir per juos kalbantis, veikiantis Dievas. Galbût todël jis
ir yra toks rûstus, negailestingas, nes tokia pat rûsti ir negailestinga esanti visa
gamta. Ðia prasme Senojo Testamento
Dievas – visiðka prieðingybë Kristui, kurio dieviðkosiomis ir þmogiðkosiomis dorovinëmis savybëmis remiantis galbût ið
tikrøjø pavykæ sukurti pakankamai argumentuotà, konceptualiai neprieðtaringà krikðèioniðkojo egzistencializmo teorijà.
Jà, matyt, taip pat bûtø buvæ galima sëkmingai prieðprieðinti ir vadinamajam neteistiniam egzistencializmui. Taèiau A. Maceina pasirinko kità kelià ir dël to jam,
mano manymu, nepavyko. Maþa to,
jausdamas savo koncepcijos ribotumà ir
prieðtaringumà, autorius ásileidþia á gana nuobodþius samprotavimus apie
þmogaus dalià ir lemtá pasaulyje, jo be-
MOKSLINË MINTIS
jëgiðkumà tragiðkos realybës akivaizdoje. „Þmogus yra pokalbio objektas tarp
Dievo ir velnio; þmogus yra objektas Jobo ginèø su draugais; þmogus galop yra
objektas smûgiø ir kanèios“ (10, p. 436).
Taèiau vargu ar tai gali kà nors átikinti. A. Maceinos þodþiai, kad Dievo leidimas velniui iðmëginti Jobà atskleidþia
mums gilià ir skaudþià þmogiðkosios prigimties dramà, kurià Dostojevskis yra iðreiðkæs Dmitrijaus Karamazovo þodþiais:
„Dievas su velniu kovoja þmogaus ðirdyje“ – geriausiu atveju yra tik graþûs aforizmai (10, p. 436). Neabejotina yra kas
kita. Jobo drama, deja, tik dar labiau átikina ir sutvirtina ásitikinimà, jog þmogiðkoji egzistencija neturi ir negali turëti ontoetinio lygmens. Ir dël to ji ir reiðkiasi
kaip beprasmybës ir absurdo triumfas
ðiame pasaulyje, kur netgi dieviðkuoju
bûties lygmeniu nepaprastai lengvai
sprendþiama tiek dël þmogaus gyvybës,
tiek dël jo likimo, tiek ir dël jo orumo apskritai. Taèiau tokia iðvada jau nieko
bendra neturi nei su teistiniu egzistencializmu, nei su þmogiðkàja tiesos ir teisingumo samprata.
Jobo situacija ir likimas tik dar kartà
árodo, jog þmogus ir ðiame, ir aname pasaulyje neturi nei á kà atsiremti, nei ið ko
nors tikëtis pagalbos. A. Maceinos teiginys, kad „Dievas, atiduodamas Jobà á
velnio rankas, nori iðsklaidyti átarimà,
esà Jobas tarnaujàs Vieðpaèiui tik tol,
kol ðis já savo Apvaizda globojàs“ (10,
p. 439), taip pat neiðlaiko kritikos. Kuo
nors abejoti gali tiktai þmogus – ribota
bûtybë, taèiau Dievas – niekada. Ir tai iðplaukia bûtent ið paèios dieviðkumo
sampratos, paties ðio apibrëþimo esmës:
Dievas – tai visur esanti, visagalë ir vi-
saþinë bûtybë, nes tik dël ðiø savo bûties
charakteristikø Jis ir yra absoliutas. Dievas þino ne tik tai, kas mes esame, bet ir
kuo tapsime, ir ðis Jo þinojimas yra lygiai
toks pat absoliutus bei tikras, kaip ir Jis
pats. Beje, ar ne ta paèia abejone grindþiama ir þinoma M. Lutherio nuostata,
jog Dievas kartà ir visiems laikams atpirko pasaulá, taigi ir visus þmones tiek
praeityje, tiek ir ateityje savo paties Sûnaus mirtimi ant kryþiaus ir prisikëlimu? „Liuterio manymu, jeigu darbais
galëtume uþsitarnauti malonæ, Kristaus
atpirkimas ant kryþiaus mums bûtø nereikalingas, o tuo paèiu ir Evangelija,
nes tai, kad Kristus ant kryþiaus mus ið
mûsø nuodëmiø iðpirko, ir yra geroji
naujiena – Evangelijos turinys. <…> Kad
ir kaip ten bûtø, visi sutaria, kad Liuteris ëjo á ðá atradimà laipsniðkai: vena vertus, studijuodamas Ðv. Raðtà (tai rodo jo
skaitytos paskaitos), kita vertus, veikiamas ir kitø faktoriø, ið kuriø svarbiausias
buvo paskutiniojo teismo baimë ir ið to
kylantis egzistencinis klausimas, kaip laimëti Dievo malonæ“ (5, p. 299–231).
Tikru viduramþiø misticizmu dvelkia
ir A. Maceinos ásitikinimas, kad Dievas
ir velnias galá tarpusavyje diskutuoti
taip, kaip tai apraðyta Jobo knygoje. Kaip
þinoma, panaðiu metodu, raðydamas
„Faustà“, naudojosi ir J. W. Goethe. Ir tai
tik patvirtina nuostatà, jog dialogas tarp
Dievo ir velnio – literatûrosofinë, o ne teosofinë galimybë ar iðvada. Taèiau A. Maceina mano kitaip. Todël gana keistai atrodo ir kitas jo teiginys, jog Dievo su velniu disputas pagrindþia dorovinæ Dievo
uþ ðá pasaulá ir þmogø atsakomybæ. Tiesa, ið dalies tai autoriø verèia daryti Jobo knygos turinys, jos siuþetas. Taèiau
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
15
JONAS BALÈIUS
skaitytojas ir ðiuo atveju vargu ar gali atsikratyti minties, jog tos pastangos, bûdai ir metodai, kuriuos Dievas pasirenka bandydamas „árodyti“ velniui dorovinæ Jobo iðtikimybæ Vieðpaèiui, kelia
dar didesniø to paties pobûdþio abejoniø. Velnias, remiantis A. Maceinos mintimi, tik todël ir egzistuoja, kad visur ir visada galëtø reikðtis kaip Dievo ir Jo darbø iðjuoka. Vadinasi, ne tiesos ieðkojimas ar
abejonës dël dorovinës Jobo iðtikimybës
Vieðpaèiui, o vien tik noras pasijuokti,
paðiepti Dievà yra tikrasis visø Ðëtono
pastangø motyvas. Tad kokiu pagrindu
tuomet yra ámanomas ir bet koks dialogas tarp ðiø gërio ir blogio pradø?
Taèiau ir ðiuo atveju pagrindinë teistinio egzistencializmo kaip koncepcijos
problema slypi visai ne èia: liks Jobas iðtikimas Dievui ar neliks, ontiniai gërio,
groþio, tiesos ir teisingumo pamatai nuo
to nepasikeis. Taèiau analogiðkas Dievo
apsisprendimas dël Jobo ið tikrøjø jau
yra su tuo susijæs.
Maþa to. Nuo ðio Aukðèiausiojo apsisprendimo galiausiai priklauso ir tai,
ar bus ámanoma krikðèioniðkàjá egzistencializmà, kaip màstymo apie þmogø ir jo
bûtá ontoetinæ paradigmà, padaryti radikaliai skirtingà nuo visø kitø, pavyzdþiui, kad ir nuo ateistiniø egzistenciniø
tokio pobûdþio interpretacijø. Jobo drama, deja, minëtøjø tokiø pagrindø nei
neatranda, nei juos átvirtina.
Vadinasi, ir visi A. Maceinos bandymai konceptualizuoti Jobo dramà kaip teistinio egzistencializmo filosofiná bei pasaulëþiûriná pagrindà, taip pat vargu ar pagrásti. Ne veltui, matyt, siekdamas sustiprinti savo pozicijà, A. Maceina galiausiai prisipaþásta: „Nesunku pastebë-
16
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
ti, kad ðitaip savas problemas sprendþia
ir naujøjø laikø vadinamoji egzistencinë
filosofija“ (10, p. 439). Taèiau kuo tada ji,
ði filosofija, skiriasi nuo A. Maceinos
propaguojamosios? Juk svarbiausia ðioje koncepcijos autoriaus intencijoje – pagrásti þmogaus pasitikëjimà Dievu – suteiti
jam viltá dël doroviniø pasaulio pagrindø
nepajudinamumo. „Tiesa, dabarties màstytojai, – pabrëþia A. Maceina, – á daugelá klausimø atsakë kitaip negu Jobas;
jie papildë tai, ko Jobas buvo nelietæs.
Taèiau pagrindinës uþuomazgos Jobo
knygoje jau yra. O kai kur ði knyga net
pralenkia mûsø dienø egzistencinæ filosofijà, atskleisdama tokiø áþvalgø, kuriø,
kaip matysime vëliau, mûsø egzistenciniai màstytojai nepastebëjo arba per maþa ávertino“ (10, p. 441).
Kokios tai áþvalgos? „Tiesa, – tæsia
A. Maceina, – Jobo knyga yra drama, vadinasi, poezijos, ne filosofijos veikalas.
Jos metafizika yra iðreikðta vaizdais ir
simboliais. Taèiau tai në kiek jai nekliudo bûti metafiziðkai savo esmëje. Bûdama gilus poezijos kûrinys, ji kaip tik ir
slepia savyje tam tikrà egzistencijos
sampratà, tam tikrà nusistatymà þmogaus buvimo ir likimo atþvilgiu. Jobo
knyga yra vienas ið didþiøjø pasaulio literatûros veikalø, kuriuose filosofijos ir
poezijos tapatybë apsireiðkia kuo ryðkiausiai. Ji rodo, kad egzistencijos klausimas anaiptol nëra mûsø dienø þmogaus atradimas, bet amþinai skaudi ir
amþinai neiðsprendþiama problema.
Jobo knyga artima dabarties egzistencinei filosofijai ir religine savo nuotaika.
Kaip ið tolimesniø ðios knygos studijø
galës paaiðkëti, egzistencinio màstymo problematika ið esmës yra religinë, nes þmogus
MOKSLINË MINTIS
ið esmës yra religinë bûtybë. Jo egzistencija yra klausimas, atvertas Dievo akivaizdoje, ir jo likimas yra neatsiejamai
sujungtas su Dievu. Todël kas nagrinëja egzistencijos problemà, negali jos nenagrinëti transcendencijos ðviesoje“ (10,
p. 441–442). Ir èia pat priduria: „Tiesa,
esama egzistencinës filosofijos atstovø ir
ateistø“ (10, p. 442). Ir iðvardija: J. P. Sartre’as, M. Heideggeris ir kiti.
Vadinasi, nepagrástai iðplësdamas, o
ið tikrøjø – sutapatindamas religinæ ir egzistencinæ problematikà, A. Maceina ne
tik kad neatsako á mums rûpimà klausimà, bet ir já apeina. Jam „egzistencinis
màstymas ið tikro yra religinis savo problematika ir savo nuotaika, net jeigu jis
Dievo ir neranda. Jobo knygoje ðitas religiðkumas iðeina aikðtën visu savo svoriu. Dievas stovi paèiame jos centre.
<…> Ðitas tad egzistencijos organiðkas
susiliejimas su transcendencija kaip tik
ir padaro, kad Jobo knyga ásijungia á eilæ
visø tø veikalø, kurie egzistencijos iðsprendimà randa jos santykyje su Dievu, arba religijoje“ (10, p. 443).
Dël tos paèios prieþasties, vis labiau
þavëdamasis, A. Maceina galiausiai prilygina Jobo knygà paties Dievo þodþiui
ir Apreiðkimui ir pabrëþia, jog ketinàs
jos idëjà iðkelti á „principø aukðtá“. Kokie tai principai?
Akivaizdu, jog prometëjiðkasis Jobo
ákarðtis, jo pasiryþimas siekti tiesos ir
teisingumo „bylinëjantis su paèiu Dievu“, deja, labai greitai iðblëso ir virto
apgailëtinai baugiu nuolankumu Jo visagalybës akivaizdoje. Todël vargu ar
netgi ið principo yra ámanomas, pavyzdþiui, iðdidaus ir laisvo savo dvasia Pro-
metëjo, kovojanèio prieð Dzeuso tironijà ir besiaukojanèio þmonijos labui, lyginimas su Jobu, nes visoks tokio pobûdþio lyginimas bûtø ne pastarojo naudai. Juoba kad teisuolis Jobas, prieðingai
negu kad pusdievis Prometëjas, ið tikrøjø nieko „bloga“ Dievui nebuvo padaræs; prieðingai – tai Dievas pasirinko já
savo eksperimentams, kad tik galëtø
„sugëdinti Ðëtonà“.
Vadinasi, jeigu nuolankusis Jobas,
A. Maceinos pasiryþimu, ið tikrøjø bûtø keliamas á krikðèioniðkojo egzistencializmo „principø lygmená“, tuomet reikëtø ypaè pabrëþti, jog krikðèioniðkasis prometëjizmas yra ne kas kita, kaip kaltumo
be kaltës iðpaþinimas, baikðtumas bei
vergiðkas nuolankumas, kurie, kaip dorovinës asmens savybës, tradicinio prometëjizmo atþvilgiu atrodo tiesiog apgailëtinai.
A. Maceina ir ðiuo klausimu radikaliai kitokios nuomonës. „Vieðpats davë
velniui leidimà sunaikinti ið sykio Jobo
turtà, o paskui ir jo kûnà. Jobas buvo iðblokðtas ið kasdienybës ne pats savo valia kaip Katalikø Baþnyèios vienuoliai,
bet aukðtesnës galybës ranka. Taèiau ne
pats iðbloðkimo bûdas èia yra svarbus, o
toji þmogaus elgsena paskui, elgsena naujoje padëtyje, kuri atsiranda netekus turto ir kûno“ (10, p. 455).
Didþiuodamasis ir dþiaugdamasis
tuo, kad Jobas „garbingai“ iðlaikë visus
jam Dievo siunèiamus iðbandymus, tarp
jø ir visø savo sûnø ir dukterø netektá,
A. Maceina, be kita ko, ypaè pabrëþia ir
iðaukðtina kanèios prasmæ bei vertæ þmogaus gyvenime. Toks A. Maceinos posûkis á kiekvienam egzistuojanèiajam akLOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
17
JONAS BALÈIUS
tualià problemà, atrodo kiek nelauktas ir
netikëtas. Netikëtas todël, kad kanèia ir
yra toji þmogiðkosios buities ir bûties sfera, kuri daþniausiai nuðvieèiama tik negatyviai. Ir tai natûralu: þmogus nieko
taip nebijo ir nevengia kaip kanèios, nelaimiø ir mirties. Todël tradicinëje, neteistinëje, egzistencinëje filosofijoje kanèia ir yra nuðvieèiama kaip ribinë situacija, kuri þmogaus gyvenimà padaro sunkø, tragiðkà, menkavertá ir beprasmá. Neretai toks gyvenimas suvokiamas kaip lëtas ir neiðvengiamas individo slinkimas
mirties, nebûties link ir t. t.
Krikðèioniðkoji vertybinë orientacija
kanèios atþvilgiu visiðkai kitokia. Krikðèionybë á kanèià, jos prigimtá bei paskirtá
þmogaus gyvenime pajëgia paþvelgti
sub speciae aeternitatis þvilgsniu. Todël A.
Maceina ir sako, kad „Kanèia turi nuostabios þadinamosios galios“. Kitaip sakant, jeigu þmogus nuolatos gyventø
laimingai, jo bûties galimybës neiðsiskleistø, nes niekados neatbustø tikrajam buvimui“ (10, p. 458). Remdamasis
K. Jaspersu, A. Maceina teigia, kad „laimë daro þmogø tuðèià, ir ðita savo tuðèia átaka ji kësinasi suardyti tikràjà bûtá“ (10, p. 458). Laimës galia esanti patiriama tik per jos suduþimà, nes nesuduþusi ir dël to atrodanti kaip nedûþtanti laimë mus nuviliojanti á kasdienybæ ir prapuldanti pasaulyje.
Ar tai reiðkia, jog visais tais atvejais,
kai mes kitiems, taip pat ir savo artimiesiems, linkime laimës, meilës, sveiko, laimingo ir turtingo gyvenimo, elgiamës blogai? „Kanèia yra liudytoja, –
tæsia A. Maceina, – kad þmogus yra pasaulyje, bet kad jis yra ne ið pasaulio, jei-
18
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
gu ðitai paradoksinei þmogaus padëèiai
apibûdinti panaudosime paties Kristaus
þodþius, pasakytus jo kanèios iðvakarëse“ (10, p. 459). Vadinasi, „Jeigu tad
þmogus, gyvendamas ilgesná laimës
tarpsná, spëja pamirðti ðità savo nesavarankiðkumà ir pradeda bûti taip, tarsi jis
bûtø ið pasaulio, kanèia paþadina já ið
ðios uþmarðties ir nurodo tikràjà jo bûsenà. Ðiuo atþvilgiu kanèia yra prapuolusios bûties þadintoja“ (10, p.459).
A. Maceina mano, jog bûtent taip atsitiko ir su teisuoliu Jobu, kuris iki tol
gyvenæs visa ko pertekæs ir nematæs nei
vargø, nei rûpesèiø. „Aplinkui mane
buvo mano jaunieji; mano sveèiai maudësi piene; uola tekëjo medumi; aliejaus
upës buvo mano. Kai iðeidavau prie
miesto vartø ir jø aikðtëje pastatydavau
savo këdæ, jaunimas traukdavosi nuo
mano þvilgsnio, o seniai atsistodavo ir
stovëdavo. Didþiûnai liaudavosi kalbëjæ ir ranka prisidengdavo burnà… Að
vilkëjau teisybe, ir ji supo mane: tarsi
apsiaustas buvo man teisingumas. Að
buvau akis akliesiems ir koja raiðiesiems. Buvau vargðams tëvas ir iðtirdavau nepaþástamojo bylà. Maniau: mirsiu
pas savo atþalas, ir mano metø bus kaip
smilèiø“ (10, p. 462).
Deja, netektis ir su ja susijusi kanèia
visa tai paverèia niekais. Taèiau ko kita
gali siekti ir tikëtis þmogus pasaulyje –
nesvarbu, ar jis bûtø ið ðio pasaulio, ar
ne, – jeigu ne laimingo gyvenimo?
A. Maceinos pateikiama plati ir iðsami
kanèios aptartis yra tokia ávairiapusë,
tokia visa apimanti, jog nejuèia pradedi
galvoti, jog tikrasis nelaimingasis visada yra ne daug kentëjæs, o kanèios ne-
MOKSLINË MINTIS
patyræs þmogus, kadangi tik per kanèià
mes ið tikrøjø tampame þmonëmis, priartëjame prie Dievo ir Jam paklûstame.
Taèiau, kad ir kaip tai atrodytø keista,
Jobo gyvenimas – visiðka prieðingybë
tokiai A. Maceinos nuostatai. Jis niekada neuþsimirðo esàs ið Dievo ir nuo
Dievo, nuo Jo priklausomas ir todël Jam
iðtikimas. Toká nusiteikimà, tokià priklausomybæ nuo Dievo iðreiðkia ir
áprasmina ir ðie Jobo þodþiai: „Nuogas
iðëjau ið savo motinos ásèios, nuogas
gráðiu atgal; Vieðpats davë, vieðpats atëmë; tebûnie palaimintas Vieðpaties
vardas!“ (10, p. 456).
O tai reiðkia, jog ið tikrøjø Jobas giliai ir skaudþiai iðgyvena ne kanèià apskritai, o beprasmæ kanèià. Beprasmybë –
ir tik ji – ardo ir naikina mûsø dvasià,
kûno ramybæ ir pasitikëjimà protu, verèia suabejoti dorovinëmis pasaulio vertybëmis, gyvenimo logiðkumu ir prasmingumu. Tuo tarpu toks kanèios garbs-
tymas, poetizavimas ir aukðtinimas, kaip
ir bandymai ávilkti jà kaip problemà á
teistinës egzistencinës filosofijos rûbà,
priartina ðios koncepcijos autoriø prie
itin pavojingos ribos – filisteriðko gardþiavimosi, lygiai kaip ir prie nenatûralaus jos iðgyvenimo. Norëtøsi pasakyti
dar daugiau: begalinis kalbëjimas apie
kanèià, jos reikðmæ þmogaus gyvenime,
ið tikrøjø daro ðá A. Maceinos kûriná itin
nemalonø ir atstumiantá. Juo labiau kad,
kaip teigia ir pats autorius, „Kanèios problemos vienoks ar kitoks teorinis iðsprendimas dar nieko neduoda kenèianèiajai
bûtybei“ (10, p. 469).
Pabaigai norëtøsi pasiremti ir vienu
ið didþiausiø ðiuo klausimu autoritetø,
iðgyvenusiø ir visà GULAGO kanèiø beprasmiðkumà, neþmoniðkumà bei totalumà – Varlamu Ðalamovu, kuris jà
ávardija kaip absoliutø blogá, pabrëþdamas, jog kanèia daro þmogø piktà – stradanije delajet èeloveka zlobnym.
Literatûra ir nuorodos
11. Biblijos þodynas. – Vilnius, Alma littera, 2001.
12. Einsteino mintys. – Kaunas, Verba Vera, 2002.
13. Bronius Genzelis. Lietuvos filosofijos bruoþai. –
Vilnius, 1997.
14. Jobo knyga // Biblija arba Ðventasis Raðtas (Ekumeninis leid.), LBD, 1999.
15. Tomas Kiauka. Reformuotojo tikëjimo atradimas // Tikëjimo prieigos (sud. Nerija Putinaitë). – Vilnius, Aidai, 2003.
16. Antanas Maceina. Didysis Inkvizitorius (2-asis
leid.). – Venta, 1950.
17. Antanas Maceina. Didieji dabarties klausimai
// Raðtai. T. 5.
18. Antanas Maceina. Prometëjizmo persvara dabarties kultûroje // Raðtai. T. 2. – Vilnius, Mintis, 1992.
19. Antanas Maceina. Niekðybës paslaptis // Raðtai. T. 3. – Vilnius, Mintis, 1990.
10. Antanas Maceina. Jobo drama // Raðtai. T. 3. –
Vilnius, Mintis, 1990.
11. Vytautas Rubavièius. Ápasaulintos bûties màstymas // Literatûra ir Menas, 1993. O1. 23
/Priedas: Knygos/.
12. Joseph Ratzinger. Krikðèionybës ávadas. – Vilnius, KPL, 1991.
13. Arûnas Sverdiolas. Antano Maceinos kelias
// Antanas Maceina. Raðtai. T. 1. – Vilnius,
Mintis, 1991.
14. George Steiner. Heideggeris. – Vilnius, Aidai,
1995.
15. Arvydas Ðliogeris. Antano Maceinos sugráþimas // Antanas Maceina. Raðtai. T. 3. – Vilnius, Mintis, 1990.
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
19
L O R E TA A N I L I O N Y T Ë
Gauta 2004-02-04
LORETA ANILIONYTË
Kultûros, filosofijos ir meno institutas
E. HUSSERLIO FENOMENOLOGIJOS
MODIFIKACIJOS M. SCHELERIO
AKSIOLOGIJOJE
The Modification of Husserl’s Phenomenology
in the Axiology of Scheler
SUMMARY
In this article the speculative premises of Scheler’s ethics are considered and the decisive influence of
Husserl’s “Logical investigations” on them is shown. Ideas of Husserl, important to Scheler’s ethics, are
considered in detail. It is shown that in his ethics Scheler supplanted Husserl’s intellectualism by the
“commitment to the world”. He regarded Husserl’s theory as having the “remnants of ill-feeling towards
the world”. Scheler’s concept of “ordo amoris” is analyzed as the most characteristic sign of his rejection
of Husserl’s phenomenology.
M. SCHELERIS IR POKANTINËS ETIKOS KONTEKSTAS
Kai kalbama apie pokantinæ etikà,
kaip vienas svarbiausiø jos bruoþø paþymimas senosios racionalizmo sampratos atsisakymas. Þmogus jau netapatinamas su racionaliu þmogumi, su „gamtos maðina“. Tampa svarbus þmogaus
subjektyvumas, ágaunantis visiðkai kitokià negu Naujaisiais amþiais reikðmæ.
Naujaisiais amþiais filosofijos subjektas
buvo paþástantis objektyvià tikrovæ protas, pokantinëje filosofijoje – tai atskiras
individas; todël reabilituojama emocionalumo sritis, filosofijai darosi svarbus
atskiro þmogaus santykis su tikrove. Ir
etika pretenduoja bûti filosofine jau kitokia prasme – á jà jau nebeþiûrima kaip
RAKTAÞODÞIAI. E. Husserlis, M. Scheleris, fenomenologija, vokieèiø filosofija, aksiologija.
KEY WORDS. Husserl, Scheler, phenomenology, German philosophy, axiology.
20
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
MOKSLINË MINTIS
á mokslà apie dorovæ, o pastaroji savo
ruoþtu nebeapibrëþiama kaip atskira
þmogaus gyvenimo sritis. Dorovinis
þmogaus elgesys pradedamas traktuoti
kaip tam tikra gyvenimo apskritai forma; taigi anksèiau etika buvo „paþinimo
disciplina“, o dabar ji tampa „filosofiðka“ tuo poþiûriu, kad á dorovæ þiûrima
kaip á þmogaus dvasinio aktyvumo apskritai iðraiðkà; ir bûtent ðitokiu pavidalu ji yra gana esmingai áaugusi á „gyvenimo“ sampratà. Apskritai pokantinë
etika savo orientacijomis aiðkiai skilo á
anglø amerikieèiø bei Vakarø Europos
kryptis. Pirmoji vadovavosi empiristine
metodologija, propagavo pozityvistiná
galvojimo bûdà tyrinëdama dorovës
sprendinius loginiais lingvistiniais, matematiniais metodais. Aksiologinei krypèiai èia atstovauja ávairios emotyvizmo
teorijos. Tuo tarpu Vakarø Europos etika laikësi senosios filosofinës tradicijos,
t.y. èia labiau orientuojamasi ne á etikà
(mokslà), o á moralës filosofijà.
Tad pokantinë etika atsisuka á þmogø kaip á asmenybæ. Kiekvienu atveju tas
posûkis gana skirtingas. Mus domintø
aksiologinë etika. Pastarosios atmainø
yra nemaþa. Plaèiausiai iðplitusioje vokieèiø aksiologijoje daugiausia reiðkësi
vadinamasis vertybinis apriorizmas (apimantis vertybiná intuityvizmà, vertybiø
fenomenologijà ir „grynosios reikðmës“
apriorizmà) ir – kontinentinei filosofijai
maþiau bûdingas – vertybinis empirizmas (vertybinis psichologizmas ir vertybiø sociologija).
Fenomenologinë filosofija (ir etika),
nors principinëmis savo orientacijomis ir
nuostatomis nëra iðimtis XX a. filosofi-
jos fone, vis dëlto yra viena paradoksaliausiø ið jos metodo gautø konsekvencijø poþiûriu – kilusi ið noro sukurti
„grynàjá mokslà“, grieþtà, objektyvià
teorijà, iðsiaiðkinti jos galimybës principus ir sàlygas, ji faktiðkai, ypaè vëlesnës
jos variacijos, pasibaigia visiðku subjektyvizmu. Jau pradiniø fenomenologijos
principø subjektyvizmas ir antropologizmas ypaè iðryðkëja „taikomojoje fenomenologijoje“, kuriai priklauso ir fenomenologinë etika. Fenomenologinë etika, iðsirutuliojusi ið E. Husserlio filosofiniø svarstymø, gana tiesmukiðkai nuëjo subjektyvizmo linkme, tuo sukeldama „mokytojo“ nepasitenkinimà, kaip
paprastai turëjusá ir objektyvø pamatà,
slypëjusá „mokytojo“ kuriamos teorijos
principuose, o ne vien „mokiniø“ savavaliðkuose iðkraipymuose. Fenomenologinë etika, kurios vienas ryðkiausiø atstovø buvo vokieèiø filosofas M. Scheleris, priklauso tai etikos krypèiai, kuri
tyrinëja vidiná doroviná patyrimà. Taèiau ðis patyrimas nelaikomas vidiniu,
t.y. atsisakoma já traktuoti kaip subjektyvø, ir bandoma já objektyvizuoti. O
tai, kaip matysime, galiausiai virsta paèios dorovës ontologizavimu. Akivaizdu, kad ontologizmas praktinëje filosofijoje yra gana tiesus kelias á vertybiø
apoteozæ, todël fenomenologinë etika
yra ir aksiologinës etikos atmaina.
Kaip minëta, vienas þymiausiø fenomenologinës etikos atstovø buvo
M. Scheleris. Apskritai M. Scheleris Europos filosofinës minties istorijoje yra
dvilypë figûra. Jeigu turësime galvoje,
kokià átakà darë, pavyzdþiui, F. Brentanas fenomenologijai, taigi netiesiogiai –
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
21
L O R E TA A N I L I O N Y T Ë
ir visai ðiuolaikinei filosofijai ir jo uþmarðtá, tai, þinoma, galëtume teigti, kad
M. Scheleris ðia prasme anaiptol nëra
„nuskriaustas“, antra vertus, negalima
nematyti, kad jo etinë teorija neretai
apeinama etikos tyrinëtojø (èia neturima
galvoje ta gausybë M. Scheleriui skirtø
darbø, kurie atsirado jam gyvenant ir
kiek vëliau; jie daugiausia buvo sàlygojami aksiologiniø svarstymø bangos ir
kartu su ja nuslinko), o teorinë M. Schelerio fenomenologija apskritai nesusilaukia platesnio rezonanso; ðiuo atveju
tai ir suprantama, nes ji ið esmës nebuvo naujas þodis po E. Husserlio, o padarytos „pataisos“ pirmojo laikotarpio
E. Husserliui, daugiausia ir veikusiam
M. Schelerá, daugmaþ visos kyla ið etiniø interesø.
Tokià M. Schelerio padëtá lëmë nemaþa prieþasèiø, ir viena svarbiausiø,
matyt, bûsianti ta, kad, pasak daugelio
liudijimø, filosofija M. Scheleriui buvo
ne vien intelektualinis, akademinis uþsiëmimas, o gyvenimo aistra, vëlesnës
filosofijos þodþiais tariant, savotiðkas
„egzistencinis klausimas“, ir ðia prasme
aiðku, jog jo filosofijos vingiai bei rezultatai negalëjo sukelti visuotinio rezonanso, nes subjektyvumas èia nebuvo slepiamas (to lyg ir neleistø teigti pretenzija kurti „grieþtà mokslà“, bet to mokslo – kaip fenomenologinës teorijos –
samprata, kurios esminis reikalavimas
yra „mylintis tyrinëtojo dalyvavimas
daiktø esmëse“, savaime iðkalbinga).
Tad ir M. Schelerio etika tapo pastebima arba filosofijos tyrinëtojø, arba panaðios dvasinës struktûros màstytojø, á
kuriø dëmesio laukà M. Scheleris paten-
22
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
ka, tiesa, daþniau ne savo filosofijos visuma, o atskirais jos momentais, taip
tapdamas filosofinës tradicijos tæsëju.
Kita vertus, tai, kas pasakyta, þinoma,
lieèia visus filosofus, nes kiekviena filosofinë teorija iðauga ið ávairiø dalykø
(teoriniø interesø, pasaulëþiûriniø, psichologiniø ir pan. faktoriø), taèiau filosofai „praktikai“, t. y. tie, kurie yra iðgyvenæ savo teorijà, neretai lieka filosofijos rûmo savotiðku fonu, laipteliu, kai
svarbios bûna tam tikros jø idëjos, o ne
sistema, su kuria kiekvienas laikytø pareiga nustatyti savo santyká.
M. Scheleris, kaip ir reikia laukti ið
neakademinio tipo filosofø, raðë daugeliu klausimø – paþinimo teorijos, sociologijos, religijos, etikos ir t. t. Taèiau svarbiausias jo tyrinëjimø interesas buvo etika, ir tai natûralu turint galvoje, kad pagrindiniu ligtolinës filosofijos klaidø ðaltiniu M. Scheleris laikë europinës filosofijos uþmirðtà klausimà „kas yra þmogus?“ M. Scheleris padaro ðá klausimà
pagrindiniu savo filosofijos klausimu.
Nors M. Scheleris buvo E. Husserlio
mokinys, taèiau tai nebuvo tos paèios
dvasios þmogus. E. Husserlis buvo akademinis màstytojas, M. Scheleris – savotiðkas „teoretizuojantis“ pastorius, todël
fenomenologinis E. Husserlio metodas
buvo tarsi organizuojantis pradas jo
dvasinëms aspiracijoms tvarkyti. Bûdingas bruoþas ir tai, kad M. Schelerio fenomenologija persunkta katalikybës idëjomis, ir ði tendencija vëlesniuose jo darbuose vis stiprëjo. Katalikybës idëjø iðkëlimas buvo savotiðka reakcija á áþvelgtà visuomenës krizæ; ðios idëjos laikytos
realia iðeitimi ið tos krizës. Taèiau tos ið-
MOKSLINË MINTIS
eities M. Scheleris neranda I. Kanto etikoje; be to, iðkëlus dvasios emocionalumo reikðmæ, beveik neiðvengiamai gráþta ir Dievo problema. Apskritai ðiam lai-
kotarpiui artimesnë iracionalistinë religinë tradicija (M. Scheleriui – ðv. Augustino), o ne oficialiajai katalikybei bûdingesnës tomizmo idëjos.
E. HUSSERLIO FENOMENOLOGIJA KAIP M. SCHELERIO
TEORIJOS ÐALTINIS
E. Husserlio fenomenologija buvo savotiðka reakcija, nukreipta prieð pozityvizmà ir tai, su kuo jis susijæs. Kita vertus, E. Husserlis, kaip akademinis màstytojas, atmesdamas pozityvizmà, stengësi bet kokia kaina iðlaikyti filosofijos
moksliðkumo principà, nes bûtent mokslø krizë, jo nuomone, vedanti á netikëjimà protu ir iracionalizmo vieðpatavimà.
Galima rasti ir socialiná – psichologiná
ðios pastangos atitikmená: E. Husserlis
manë, kad mokslinë filosofija reikalinga
jo visuomenës socialiniam stabilumui
palaikyti. Beje, ádomu tai, kad E. Husserlis nesutiko su savo sekëjø pateiktomis
jo teorijos interpretacijomis. Pavyzdþiui,
N. Hartmanno ir M. Schelerio pozicijas
jis vertino kaip iðkreipianèias jo teorijà,
nes áþvelgë jose per didelá ontologizavimà. Fenomenologijos variacijos buvo aiðkios ir M. Scheleriui, ne kartà tai pabrëþusiam: „Þinoma, atsakymais á ypaè esminius filosofijos klausimus ir ne maþiau
paèios fenomenologijos suvokimu bei
metodu jai artimi tyrinëtojai daþnai labai
iðsiskiria... Giliausi prieðtaravimai tarp
fenomenologø yra paþinimo teorijos
klausimais“1. Taèiau M. Schelerá veikë labai konkretus E. Husserlio kûrybos laikotarpis, t. y. Loginiø tyrinëjimø periodas,
ir ið esmës gana apibrëþta prasme – kaip
tyrinëjimo metodas, kaip technika.
E. Husserlis teigia perëmæs „teisingus“ pozityvizmo, „gyvenimo filosofijos“ ir neokantizmo motyvus, juos susisteminæs stengdamasis iðvengti empiristinio pozityvizmo skepticizmo, „gyvenimo filosofijos“ iracionalizmo ir Marburgo neokantininkø formalizmo. Ið ðitø já
veikusiø filosofijø perimtø motyvø ir kilusi fenomenologija, kuri, anot E. Husserlio, ir esanti tikrasis, teisingas pozityvizmas. Èia reikëtø paaiðkinti pozityvizmo terminà. Já savo filosofijoms taiko tiek E. Husserlis, tiek M. Scheleris.
Pozityvizmu èia laikoma tai, kad fenomenologinis metodas leidþia pasiekti betarpiðkiausià kontaktà su pasauliu. O
pozityvistinë filosofija tapo fenomenologijos kritikos objektu.
Pozityvizmas buvo savotiðka sveiko
proto filosofija ir orientavosi á Naujøjø
amþiø filosofijos standartà – á realius
þmones. Buvo keliamas uþdavinys orientuotis á individualià sàmonæ, taigi galiausiai – á psichologijà. Tai reiðkë, kad filosofijai iðkyla psichologizmo grësmë, ir tai
jau ryðku nuo Naujøjø amþiø anglø empirizmo. Apskritai empiristinë filosofija,
bandydama ið individualaus patyrimo
(Naujaisiais amþiais – ið jusliðkumo) gauti visuotinius, abstrakèius teiginius, jau ið
anksto suplakta su psichologizmu. Ið minimos tendencijos iðsiplëtojo vadinamaLOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
23
L O R E TA A N I L I O N Y T Ë
sis scientizmas. Orientuodamiesi á empirinius gamtos mokslus, scientistai stengësi tuo paèiu principu pertvarkyti logikà ir gnoseologijà bei perkelti moksliðkumo metodus ir á kultûros, vertybiø sritá.
O tai reiðkë, kad empiriniai gamtos
mokslai (ir psichologija) turëjo ir pagrásti minëtus dalykus. Galima teigti, kad tokia filosofijos orientacija á empirinæ tikrovæ ið esmës atitiko tuometinæ pasaulëþiûrà – vartotojo, praktiðko þmogaus sàmonæ, taèiau filosofijos ásiverþimas á psichologijà meta jà á atsitiktinumo pasaulá
atimdamas ið jos visus atramos taðkus.
Todël filosofija arba ið anksto angaþuojasi ðiuo atþvilgiu, arba (daþniausiai nesàmoningai) stengiasi psichologinius teorijos motyvus paslëpti.
Psichologizmas XIX a. buvo plaèiai
paplitæs ir, kaip minëta, buvo pozityvistinio filosofavimo variantas. Jis loginius,
filosofinius, socialinius dësningumus
stengiasi aiðkintis per psichologinius,
taigi galiausiai ir sutapatina su jais.
E. Husserlis psichologizmo kritikà laikë
bûtina mokslinio filosofavimo apskritai
sàlyga. Ðià kritikà jis pradeda atkreipdamas dëmesá á poþiûrá, kad logika esanti
normatyvinis mokslas. Normatyviniø
mokslø dësniai kalba apie tai, kas turi
bûti, o teoriniø – apie tai, kas yra. Teiginio apie tai, kas turi bûti, prielaida jau
yra tam tikra vertybë, kurios prasmë iðreiðkiama teoriniame teiginyje. E. Husserlis aiðkina, kad bet kokios normatyvinës disciplinos sàlyga yra teorinë disciplina. Ið pradþiø teoriniame moksle
reikia gauti apriorinius teiginius, paskui
iðvesti ið jø normatyviuosius, o galiausiai – ir praktines taisykles. Tada kyla
24
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
klausimas, ið kokiø teoriniø mokslø semia savo pagrindus logika? Vyraujanti
nuomonë teigë, kad ið psichologijos. Pagrindinis èia pateikiamas psichologistø
(J. Millio, T. Lippso ir kt.) argumentas
buvo tas, kad logikoje kalbama apie sàvokas, sprendinius ir pan. dalykus, kurie yra psichinio pobûdþio. E. Husserlio
nuomone, psichologija yra faktø mokslas, empirinis mokslas, ir todël tokio
mokslo nustatyti dësniai gali bûti tik
apytikriai. Tuo tarpu logikos dësniai yra
absoliuèiai grieþti, o tai empiriðkai niekaip nepasiekiama. Logikos dësniai yra
apodiktiðkai akivaizdûs ir aprioriniai. O
jeigu logikos dësniai interpretuojami
psichologiðkai (kaip gamtos dësniai), tai
jie turi bûti traktuojami tik kaip tikëtini. Ið èia kyla ir E. Husserlio iðvada, kad
psichologija yra specifinë subjektyvizmo, reliatyvizmo ir antropologizmo forma, o bendras jø bruoþas yra ávairiai suprantamo subjekto laikymas tiesos masteliu. E. Husserlis atskiria individualø
reliatyvizmà nuo antropologistinio. Individualusis subjektyvizmas tapatina paþástanèiojo subjekto vaizdiná su empiriðkai konkreèiu individu. Tada subjektas
laikomas esybe, apdovanota specifiniais
þmogiðkais sugebëjimais màstyti ir paþinti, o tiesos masteliu tampa individualus þmogus. E. Husserlis daugiausia
dëmesio skiria „antropologistinio reliatyvizmo“ kritikai – antrolopologizmas
tiesos masteliu daro visà þmoniø giminæ. Taèiau ir èia nesunku pamatyti reliatyvizmo ydà: tvirtinant, kad þmonëms tiesa yra tai, kas pagal jø màstymo dësnius laikoma tiesa, iðplaukia, kad
kitø bûtybiø (ne þmoniø) atþvilgiu gali
MOKSLINË MINTIS
bûti kitos tiesos, vadinasi, gali bûti daug
tiesø, o tai yra grynas reliatyvizmas ir
nesuderinama su tiesos esme.
Bet kas tokiu atveju laikoma tiesa?
Tiesa nëra faktas. Ji turi reikðmæ daiktams, egzistuojantiems ir kintantiems
laike, bet ji pati yra aukðèiau to. Tiesa
nepriklauso nuo to, ar mes jà paþinome,
ar galësime kada nors paþinti, ji „bûtina savyje“. Tiesa nepriklauso nuo þmogaus ir jo struktûros. Þmonës jà tik iðgyvena. Jei màstanèiø bûtybiø nebûtø,
tiesa nebûtø realizuojama, bet vis dëlto
ji iðliktø pati savimi. Todël logikà turi
dominti pati tiesa, o ne jos paþinimas.
E. Husserlis teigia, kad logikos objektas
yra bûtent màstymo turinys, o ðis rûðies
atþvilgiu nëra reliatyvus, priklauso idealybës sferai. Tai, kas yra tiesa, yra absoliuèiai ir „savyje“ tiesa, o psichika
priklauso empirinës bûties sferai, kurioje vyrauja atsitiktinumas. Savo tiesos
sampratà E. Husserlis ið esmës perëmë
ið B. Bolcano teorijos, kurioje skiriami,
viena, „teiginiai“ ir „vaizdiniai savyje“,
antra, subjektyvûs vaizdiniai. B. Bolcanas tokiu bûdu atskyrë pirmøjø objektyvumà nuo antrøjø subjektyvumo, bet,
kita vertus, puolë á aiðkø platonizmà.
B. Bolcanas manë, kad tiesos negali bûti be sàmonës, taèiau „tiesa savyje“ egzistuoja tik Dievo sàmonëje. E. Husserlis eina toliau – tiesa, jo manymu, koreliatyvi sàmonei. Ðitas tolesnis E. Husserlio þingsnis nulemtas H. Lotze’s pateiktos Platono idëjø interpretacijos átakos.
H. Lotze bandë ið naujo interpretuoti
Platono idëjø teorijà apvalydamas jà
nuo neteisingomis laikomø metafiziniø
interpretacijø. H. Lotze mano, kad Pla-
tonas stengësi sukurti ne antrà, nepriklausomà idëjø pasaulá, o tik „reikðmës“
(Geltung) pasaulá.
E. Husserlio teorijoje tiesa nebetenka
anksèiau jai priskirto gnoseologinio turinio ir tampa tapati iðgyvenimo teikiamai
medþiagai. Tokià E. Husserlio paþiûrà
lëmë F. Brentano sàmonës samprata. Pasak F. Brentano, pagrindinë sàmonës savybë yra jos intencionalumas: „Kiekvienas psichinis fenomenas charakterizuojamas tuo, kà viduramþiø scholastai vadino intencionaliniu objekto egzistavimu,... orientacija objekto atþvilgiu... arba
imanentiniu objektyvumu... Mes galime
apibrëþti psichinius reiðkinius sakydami,
kad tai tokie reiðkiniai, kurie intencionaliai turi savyje paèiuose objektà“2. Ankstesnë asociatyvinë psichologija sàmonës
turiná laikë tam tikra savyje „rymanèia“
realybe, sàmonës vyksmas buvo laikomas pagal tam tikrus dësnius atsirandanèiais realiais iðgyvenimais – ðia nuostata rëmësi ir visa ligtolinë filosofija. O
F. Brentanas mano, kad psichiniame procese visada yra ir jo objektas, ir tas objektas yra imanentiðkas sàmonei, sàmonë visada yra kieno nors sàmonë. Psichiniø fenomenø esmæ ir sudaro jø intencionalumas, nukreiptumas á objektà. Psichologijos sritis – tai ne pojûèiai ar vaizdiniai, o aktai (ásivaizdavimas, sprendimas, emocinis vertinimas ir t. t.), kai jie
kà nors paverèia sàmonës objektu. Be akto objekto nëra. Psichologas turi tyrinëti
bûtent tuos aktus, o ne sàmonës turiná.
E. Husserlio mintis iðlieka ta pati – sàmonë gali pati sau nustatyti savo nuostatas,
savo orientacijas; subjektas ir objektas
neatskiriamai susijæ, neobjektinë sàmonë
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
25
L O R E TA A N I L I O N Y T Ë
negalima, kita vertus, neegzistuoja nepriklausomø nuo sàmonës objektø. Ðis
neredukuojamas akto ir objekto santykio
pripaþinimas ir sudaro fenomenologijos esmæ. Atrandamos dvi susijusios pusës – sàmonës objektai yra susijæ su tam
tikra sàmonës orientacija. Vaizdinys,
emocija, religinis iðgyvenimas – visi jie
turi skirtingas sàmonës nuostatas. Kiekvienà aktø (nuostatos) rûðá atitinka tik
jam bûdingas objektiðkumo tipas. Taèiau
negalima sakyti, kad objektas lemia nuostatà, nes objekto paties savaime nëra.
Sutikdamas su F. Brentano aktualizuota sàmonës intencionalumo koncepcija, E. Husserlis atmetë empiristinius
F. Brentano teorijos motyvus ir iðskyrë
„realø sàmonës turiná“, kurá sudaro pojûèiai, iðgyvenimai (tai, kà F. Brentanas
vadino „imanentiniu daiktiðkumu“) ir
intencionaliná sàmonës turiná („besireiðkiantá daiktà“), kuris iðgyvenimui yra
transcendentiðkas. Pasak E. Husserlio, filosofà turi dominti ne konkreti þmogaus
psichika ir jos apraiðkos, o „grynoji sàmonë“, t. y. ideali sàmonës struktûra.
Norint jà pasiekti, sàmonæ reikia iðgryninti. Sàmonës gryninimo procedûras
E. Husserlis vadina redukcijomis. Redukcijø idëja ta, jog siekiama, kad paþinimas bûtø orientuotas á grynàsias prasmes. Empirinis suvokimas betarpiðkai jø
neduoda. Tada kyla klausimas, ið kur jas
gauname. Pasak racionalistinës tradicijos
(R. Descartes’as, B. Spinoza), mes jas tarytum áþiûrime, protas turi tiesioginá sugebëjimà skirti tiesà nuo netiesos. Taèiau
Naujøjø amþiø racionalizmas buvo aiðkiai orientuotas á gamtos mokslus ta
prasme, kad jis teigë, jog tokiu bûdu no-
26
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
rima suvokti tam tikrà objektyvià realybæ. Ðitas racionalizmo aspektas tapo
E. Husserlio kritikos objektu.
E. Husserlis vietoj ðios racionalistinës
intuicijos iðkelia Epoché principà, t. y. apribojimo, susilaikymo nuo áprastø sprendiniø principà, daugelio filosofijai tradiciniø principø ir prielaidø „paëmimà á
skliaustus“. Tai reiðkia, kad nors tai, kas
á juos paimta, ir labai reikðminga áprastiniame þmogaus gyvenime, bet ið fenomenologo dëmesio lauko iðbraukiama.
Pirmiausia tai reiðkia, kad reikia atsisakyti klaidingos R. Descartes’o nuostatos,
kad esama objektyvios realybës, kurià
galima paþinti. Tai kova prieð natûraliàjà nuostatà, kuri bûdinga kasdienei þmogaus sàmonei. Natûraliojoje nuostatoje
duotas pasaulis mums pasirodo kaip
daiktø, gërybiø, vertybiø pasaulis. Kasdienis þmogus „naiviai“ ásitikinæs, kad
iðorës daiktai egzistuoja nepriklausomai
nuo mûsø. Þmogus turi tik prisitaikyti
prie pasaulio, prie reikðmiø, kurios egzistuoja paèios savaime, taigi pasaulis
mums duotas „pasyviai“, þmogus yra tik
suvokëjas. Fenomenologija reikalauja atsisakyti tos nuostatos ir pasaulá iðkelti
„uþ skliaustø“. Anot fenomenologø, reikia eiti atvirkðèiu keliu – ne nuo pasaulio á sàmonæ, o nuo sàmonës – á pasaulá.
Tad uþ skliaustø turi likti ir visi dalykai,
kaip nors susijæ su realiu individu, t. y.
konkretus socialinis – istorinis þmogus,
visos þinios, teorinës supozicijos, idëjos
apie individø biologines, psichologines,
asmenybines savybes. Kai áveikiame ðià
nuostatà, pasaulis prieð mus iðkyla kaip
fenomenø pasaulis. „Fenomenas“ fenomenologijoje reiðkia „sàmonei duotà“,
MOKSLINË MINTIS
taigi akivaizdø ir neabejotinà dalykà. Sàmonës objektas nëra aiðkinanèio ir reorganizuojanèio subjekto akto produktas,
atvirkðèiai, jis eina pirma ðiø aktø kaip
grynoji, teorijos neslegiama duotybë. Taigi lyginant su klasikine gnoseologija, èia
pasiekiamas tam tikras sàmonës atvirumas, galimybë iðeiti uþ jos paèios, bet
kartu tai yra ir riba, nes pasirodo, kad filosofo uþdaviniu tampa ðiø aktø fiksavimas, „bëgimas paskui iðgyvenimø srautà“. Bûdingas dalykas yra esmëþiûros
pasyvumas, receptyvumas – esmë „duodama“, ir redukcijos yra tos esmës tema-
tizavimas, o ne „konstravimas“. Taèiau
èia svarbiau tai, kad tokia „iðgryninta“
sàmonë vis dëlto nepaliauja buvusi individuali sàmonë. Bûdingas bruoþas yra
jau Loginiuose tyrinëjimuose pateikiamas
fenomenologijos kaip deskriptyviosios
psichologijos apibrëþimas. Galima manyti, kad tai ið esmës kitokia psichologija, bet sunku bûtø atsikratyti minties,
kad pagal toká poþiûrá sàmonë vis dëlto
laikoma tam tikros rûðies psichika. Kaip
tik ðis esminis psichologizmas ir yra tai,
uþ ko uþsikabina taikomoji fenomenologija – etika.
Literatûra ir nuorodos
11
Deutsches Leben der Gegenwart. – Berlin, 1922.
12
Fr. Brentano. Psychologie vom empirischen Standpunkt. Bd. 1. – Leipzig: Meiner, 1924.
B. d.
Jonas Daniliauskas. Þydintis ásimylëjusiø namelis. 2003. Drobë, aliejus. 65 × 81
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
27
A N TA N A S A N D R I J A U S K A S
Skiriama 190-osioms
S. Kierkegaard’o gimimo metinëms
Gauta 2003-07-22
Pabaiga. Pradþia „Logos“ Nr. 34
ANTANAS ANDRIJAUSKAS
Vilniaus dailës akademija
NEKLASIKINIO MÀSTYMO PRINCIPAI
KIERKEGAARD’O „EGZISTENCINËS KRIZËS“
FILOSOFIJOJE
Non-Classical Principles of Thinking in Kierkegaard’s
“Existential Crisis Philosophy”
SUMMARY
Kierkegaard’s non-classical principles of philosophical thinking are considered in this article. Special
attention is given to his radical critique of the Hegelian system. That critique is regarded as more profound in comparison with Schopenhauer’s. Kierkegaard develops his own philosophy of “existential crisis”,
opposing subjective will and internal changes to abstract thinking and external influences. His philosophy is that of the internal personal world and of free choice. To the famous motto of Cartesian rationalism cogito ergo sum, he opposes his own statement “I am here and think because I do exist here”.
So, the notion of existence becomes fundamental for his philosophical reflections, focused on the topics of personal existence, destiny and perspectives of being. Since personal becoming never stops, the
ability to exist is treated as a great art. The aim of genuine philosophy is not a knowledge of the external world but an inquiry into the deepest problems of personal being and creativity, of which the
greatest enigma is existence. Hence Kierkegaard gives a new subject and new tasks to philosophy.
V
adinasi, filosofinë sistema, kuri gali bûti konstruojama tik remiantis
abstrakèiais amþinybës principais, nepaiso svarbiausio dalyko – „konkreèios
individualios egzistencijos“ patirties, ku-
riai (t.y. þmogaus gyvenimui) bûdingas
laikinumas. Þmogaus egzistencijà traktuodamas kaip dialektiná procesà, Kierkegaard’as prieðprieðino savo kokybinæ
(egzistencinæ) dialektikà kiekybinei (màsty-
RAKTAÞODÞIAI. Neklasikinë filosofija, Kierkegaard’as, egzistencinis màstymas.
KEY WORDS. Non-classical philosophy, Kierkegaard, existential thinking.
28
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
MOKSLINË MINTIS
mo ir bûties logikai) Hegelio dialektikai.
Jis ne tiek siekia paneigti Hegelio filosofijà, kiek, kritikuodamas jà, nori átvirtinti savosios kokybiðkai naujos egzistencinës filosofijos, t.y. kokybiðkai naujo
màstymo, nebûdingo abstrakèiam, principus. Jis pagrástai sako: kas man ið tos
kosminiø ambicijø kupinos abstrakèios
filosofijos, kuri bendriausiais þodþiais
kalba apie viskà pasaulyje, taèiau nieko negali man padëti ðià konkreèià mano bûties akimirkà. Vadinasi, jis reikalauja naujos filosofijos ir kuria jà, skirtà
spræsti svarbiasias þmogaus bûties
(Kierkegaard’o terminija – egzistencijos)
problemas.
Kierkegaard’o veikaluose akivaizdus
prieðiðkumas spekuliatyviojo màstymo
principams ir siekimas priartinti filosofijà prie aktualiø þmogaus bûties problemø. Jis raðë: „Að nelaikau savæs filosofu, nesu águdæs, kaip kiti, manipuliuoti
filosofinëmis kategorijomis, taèiau tikroji
gyvenimo prasmë turi bûti suprantama
netgi paprasèiausiam þmogui“ [Kierkegaard, 1894, p. 290].
VAKARØ FILOSOFIJOS REFORMAVIMAS
Kierkegaard’as, kaip ir Schopenhaueris, arðiai kritikuodamas pamatinius
klasikinës Vakarø filosofijos principus,
pasuko filosofinës problematikos ontologinimo ir estetinimo keliu. Kierkegaard’o filosofijos originalumas tiesiogiai
susijæs su siekimu ið naujo, „ið vidaus“
paþvelgti á pamatines þmogaus bûties,
kûrybos, estetinio tikrovës suvokimo
problemas, pateikti kitokià filosofijos
sampratà ir iðkelti jai nekeltus tikslus.
Tikrosios filosofijos pradþia Kierkegaard’ui
yra ne nuostaba, o nusivylimas. Kol þmogø apëmusi nuostaba, apie esminius dalykus jis nesusimàsto. Tik nusivylimas
skatina já suvokti reiðkiniø esmæ. Kita
vertus, màstanti ir jauèianti atsakomybæ
uþ savo veiksmus asmenybë taip pat susiformuoja apëmus ne abejonëms, o nusivylimui, kadangi tik nusivylæs þmogus
iðsivaduoja ið apgaulingos racionalistinës
pasaulëþiûros, optimistinio tikëjimo objektyviø gyvenimo dësniø protingumu.
Racionalizmo ideologo Descartes’o
posakiui cogito, ergo sum (màstau – va-
dinasi, egzistuoju) Kierkegaard’as prieðprieðina savàjà tezæ: „Að esu èia ir màstau todël, kad egzistuoju èia“. Vadinasi, egzistencijà jis vadina pamatine filosofijos kategorija, filosofiniø apmàstymø
pagrindu. „Màstymui siûlau bûtent ne
mokytumà, o þmogaus gyvenimà, kuris
kiekvienà kartà, iðkilus sunkumui, yra
pasirengæs gyvenimà uþstatyti vien dël
tam, kad já iðspræstø“ [V B 36:2, 1844,
Kierkegaard, 2000, p. 151].
Vadinasi, atmesdamas klasikinës Vakarø filosofijos principus, Kierkegaard’as
ieðko nauja. Pagrindinës jo filosofiniø apmàstymø temos – asmens egzistencija, likimas, bûties perspektyvos. Kadangi asmenybës tapsmas vyksta kiekvienà gyvenimo akimirkà, sugebëjimas egzistuoti aiðkinamas kaip didis menas. Autentiðkos
filosofijos tikslas, jo manymu, yra ne iðorinio pasaulio paþinimas, o ásigilinimas
á didþiai asmenines þmogaus bûties, jo
kûrybinës veiklos peripetijas. Egzistencija
Kierkegaard’ui yra didþiausia máslë, kurià
jis stengiasi áminti nagrinëdamas vidiná
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
29
A N TA N A S A N D R I J A U S K A S
þmogaus pasaulá, asmeninius iðgyvenimus.
„Savo filosofijà, – raðë L. Ðestovas, – jis
vadino egzistencine – vadinasi, jis màstë, kad gyventø, o ne gyveno, kad màstytø. Tuo jis skiriasi nuo profesionaliø
filosofø, kuriems jø filosofija yra paprasta „specialybë“, tokia pat, kokia visos
kitos specialybës: filologija, astronomija,
matematika, specialybë, neturinti jokiø
sàsajø ir ryðiø su jø gyvenimu“ [Rohde,
1998, p. 385].
Taigi egzistencijos sàvoka yra „neklasikinës“ Kierkegaard’o pasaulio suvokimo koncepcijos pagrindas, á kurá remiasi visos danø màstytojo kategorijos. Mûsø þavëjimosi þiniomis amþiuje, teigë jis,
uþmirðtame, kà reiðkia egzistuoti. Filosofo veikaluose nëra tikslaus sàvokos „egzistencija“ apibûdinimo. Egzistencija aiðkinama kaip asmeniðkiausia, nepaklûstanti
objektyvacijai realybë. Ji visuomet yra konkreti, susijusi su konkretaus þmogaus gyvenimu, todël abstrakèiai neegzistuoja. Þmogaus egzistencija neiðreiðkiama uþdaros
loginës ar filosofinës sistemos principais,
ji suvokiama tik jautriausiais emociniais
iðgyvenimais. Atvirumas yra tikroji eg-
zistencijos saviraiðkos forma, glaudþiai
susijusi su vidinio þmogaus pasaulio,
„vidinës erdvës“ iðkilimu ir projekcija á
iðoriná pasaulá.
Todël visos uþdaros filosofinës sistemos Kierkegaard’o koncepcijoje aiðkinamos kaip màstymo nuosmukis, mëginimas gyvus reiðkinius ásprausti á negyvà
schemà. Neatsitiktinai 1837 m. dienoraðtyje filosofinæ mokyklà ir sistemà jis
vaizdingai prilygina þalèio iðnarai, á kurià tuoj sulenda kvailesni jos ðalininkai.
„Paradoksas, – pareiðkia jis, – yra svarbesnis nei bet kokia sistema“ [Kierkegaard, 1949, p. 523]. Arði ir gerai filosofiðkai motyvuota Kierkegaard’o klasikinës
racionalistinës filosofijos kritika egzistencinio màstymo pagrindu suduoda
stiprø smûgá sisteminiams spekuliatyviosios filosofijos principams. Mûsø aptartas pamatiniø filosofijos klausimø
performulavimas, atsiribojimas nuo racionalaus proto kulto, sisteminio màstymo principø, atsisakymas pretenzijø á
objektyvumà, subjektyviø egzistenciniø
iðgyvenimø sureikðminimas – tikra revoliucija Vakarø filosofijos istorijoje.
SUBJEKTYVUSIS MÀSTYTOJAS
Romantikams ir iracionalizmo ðalininkams Kierkegaard’as artimas elitine
pasaulëþiûra, atskiro þmogaus, nedaugelio iðrinktøjø aukðtinimu, panieka masei,
miniai, genèiai, publikai ir liaudies valdymo formø kritika. Ið visø ámanomø
dvasinës tironijos formø masinës sàmonës vieðpatavimà jis laiko nykiausia, nedvasiðkiausia, kadangi tiesiogiai atspindi unikalaus ir viso, kas iðaukðtinta, nuo-
30
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
smuká. Prie þmogaus bûties paslapties,
Kierkegaard’o nuomone, gali prisiliesti
tik tobuliausi þmonës, pajëgiantys atsiriboti nuo neautentiðkos bûties, „uþsisklæsti savyje“ ir „ið vidaus“ pasinerti á
sudëtingiausiø subjektyviø þmogaus iðgyvenimø pasaulá. Toks poþiûris tiesiogiai siejosi ne tik su teorinëmis màstytojo nuostatomis, bet ir su praktinio kasdienio gyvenimo nuostatomis. Jis gyveno
MOKSLINË MINTIS
uþsisklendæs nuo iðorinio pasaulio tarsi
ne istorijos, o savo vidiniø subjektyviø iðgyvenimø aplinkoje; jie teikë medþiagà
jo knygoms. Kierkegaard’as pirmiausia
màstë apie savo subjektyvius iðgyvenimus ir juos apraðë. Racionalistas, pasaulá
vertinantis iðoriðkai, Kierkegaard’o nuomone, tik slysta reiðkiniø pavirðiumi. Egzistencijos gelmës atsiveria tik ribinëmis
aplinkybëmis, iðgyvenant kanèià, kai asmenybë, atsiribojusi nuo iðorinio bûties
suvokimo, pasineria á egzistencijos gelmes. Introspekcija èia aiðkinama kaip patikimiausias subjektyvus egzistencijos
paþinimo bûdas. Svarbiausia, sako filosofas, yra tai, kad „suvokiu faktà, jog egzistuoju“ [Kierkegaard, 1949, p. 511]. Ið
èia kyla kierkegoriðkasis savæs, kaip
„subjektyvaus màstytojo“, traktavimas.
Tikràjà filosofijà dël jos subjektyvios
kilmës, autentiðkumo, glaudaus ryðio su
þmogaus iðgyvenimais Kierkegaard’as
suartina su menu. Jis ilgai blaðkësi tarp
meilës poezijai ir muzikai. Nepasiekiamos kitiems menams poezijos galios
aukðtinimà èia keièia himnai muzikai,
kuri, kaip ir poezija, yra menø valdovë,
jautriai iðreiðkianti vidinius asmenybës
iðgyvenimus ir iðkelianti jà virð gyvenimo prozos. Muzikà filosofas vadina
krikðèioniðkuoju menu, tiksliausiai iðreiðkianèiu jusliná demoniðkàjá asmenybës pradà.
Subjektyvusis màstytojas, anot Kierkegaard’o, nëra nei poetas, nei etikas,
nei dialektikas, nors ir gali jais bûti. Savo esme jis yra egzistuojantis individas,
o poeto egzistencija nëra esminë jo kûrybos atþvilgiu, – tik egzistencija ir etika. Kita vertus, subjektyvusis màstyto-
jas taip pat ne mokslo þmogus, o menininkas, kadangi sugebëti prasmingai egzistuoti kiekvienà nepaprastai sudëtingà þmogaus gyvenimo akimirkà yra didis menas. Ir pagaliau subjektyvus màstytojas yra gana estetiðkas, kad pajëgtø
suteikti savo gyvenimui estetiná turiná,
uþtektinai etiðkas, idant já reguliuotø,
pakankamai dialektiðkas, kad, remdamasis màstymu, ásiskverbtø á já.
Neatsitiktinai subjektyviojo màstytojo gyvenimas ir kûryba – tai savo vietos pasaulyje ieðkojimas, naujø asmenybës dvasios lygmenø atskleidimas, asmeninës tiesos suradimas, savæs turtinimas. „Didþioji mano gyvenimo problema, – raðë Kierkegaard’as, – surasti asmeninæ tiesà, tokià tiesà, kuria vadovaudamasis að norëèiau gyventi ir mirti“
[Kierkegaard, 1941, p. 31]. Vadinasi, tiesa, anot Kierkegaard’o, visuomet yra
subjektyvi („Tiesa yra subjektyvumas, o
subjektyvumas yra tiesa“), kadangi jà
kiekvienas suvokia subjektyviai, ir ji neatsiejama nuo konkretaus þmogaus individualybës, jo unikalios gyvenimo patirties. Todël á objektyvumà pretenduojanèios tiesos prilyginimos „tuðtiems
plepalams“.
Kierkegaard’o idëjos, nors daþnai netiesiogiai, paveikë daugelá XX a. filosofijos teorijø. Jo teigta neáveikiama sàmonës krizë, pasaulëvokos tragizmas, siûlymas ieðkoti kûrybinio ákvëpimo ne iðoriniame, o vidiniame asmens pasaulyje stipriai veikë K. Jaspersà, M. Heideggerá, G. Marcelá, R.M. Rilkæ, F. Kafkà,
T. Mannà, J. Ortega y Gassetà, L. Ðestovà, K. Barthà, A. Malraux, J.-P. Sartre’à,
A. Camus, J. Wahlá ir daugelá kitø
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
31
A N TA N A S A N D R I J A U S K A S
XX a. kultûros korifëjø. R.M.Rilke netgi
specialiai iðmoko danø kalbà, kad galëtø skaityti Kierkegaard’o tekstus origi-
nalo kalba, Kafka buvo sukrëstas, kai
perskaitë Arba–arba: jam atrodë, kad jis
su autoriumi – dvasiniai dvyniai.
Literatûra ir nuorodos
A. Clair. Pseudonime et paradoxe. La pensée dialectique de Kierkegaard. – Paris, 1976.
J. Colette. Kierkegaard et la non-philosophie. – Paris, 1994.
Gaidenko, 1970: Ãàéäåíêî Ï. Òðàãåäèÿ ýñòåòèçìà. – Ìîñêâà, 1970.
G. Gusdorf. Kierkegaard. – Paris, 1963.
J. Hohlenberg. L’oeuvre de S. Kierkegaard. – Paris,
1960.
Kierkegaard and Contemporary Philosophy. – Copenhagen, 1972.
S. Kierkegaard. Filosofijos trupiniai, arba Truputis
filosofijos. – Vilnius, 2000.
S. Kierkegaard. Journal, vol. 1–5, Paris, 1941–1957.
S. Kierkegaard. Baimë ir drebëjimas. – Vilnius,
1995.
S. Kierkegaard. Journal (Extraits) // Etudes kierkegaardiennes par J.Wahl, Paris, 1949.
S. Kierkegaard. L’éxistence. – Paris, 1967.
S. Kierkegaard. Liga mirèiai. – Vilnius, 1997.
S. Kierkegaard. Oeuvres completes, vol. 1–14. – Paris, 1972–1980.
S. Kierkegaard. Traité du désespoir. – Paris, 1973.
Kierkegaard vivant (coloque de Cerisy la Salle),
Paris, 1966.
S. Kierkegaard. Balta lelija. – Vilnius, 1997.
Kierkegaard, 1894: Ñ. Êèðãåãîð. Íàñëàæäåíèå è
äîëã. – ÑÏá, 1894.
Kierkegaardiana, Kobenhavn.
Rohde, 1998: Ï. Ðîäå. Ѹðåí Êèðêåãîð, ñàì ñâèäåòåëüñòâóþùèé î ñåáå è ñâîåé æèçíè. – Ñâåðäëîâñê, 1998.
Jonas Daniliauskas. Po þydinèia vyðnia. 2003. Drobë, aliejus. 65 × 81
32
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
MOKSLINË MINTIS
Gauta 2003-10-24
Tæsinys. Pradþia „Logos“ Nr. 35
JÛRATË BARANOVA
Vilniaus pedagoginis universitetas
PAULIS RICOEURAS:
POHËGELINIS SUGRÁÞIMAS PRIE KANTO
Paul Ricoeur: Posthegelian Return to Kant
SUMMARY
Paul Ricouer in this article is considered as the most consequent “posthegelian” Kantian, who productively elaborated further his ideas in moral philosophy and created a permanent place for Kant in contemporary moral philosophy. Unlike other moral philosophers who are considered as consequent Kantians
as well – Rawls, Apel, Habermas – Ricoeur does not try to interpret Kant’s discussed practical reason
as primary public. He rightly stated that the possible polilogue – a way to justice in morality – was
elaborated further by Rawls, not by Kant himself. Ricoeur discerned not only a monologic, but also a
dialogical stage in Kantian moral philosophy. He integrated many thinkers and aspects of different traditions in his philosophical analysis: Christian existentialism, phenomenology, hermeneutics, semiotics,
psychoanalysis, and religious studies. In the center of broad philosophical interests, Kant, according to
my view, remains his permanent partner in dialogue. In his early book L’homme faillible (1965), revealing the fallibility and fragility of man, Ricoeur is following Kant’s concept of transcendental imagination, which includes the opposition between limitlessness and infinity. In all his anthropological and
moral studies, Ricoeur always keeps in touch with the concept of evil revealed in Kant’s book Die
Religion innerhalb der grenzen der blossen Vernunft. In his book Kritik der reinen Vernunft, Kant, discussing the first analogy of experience, stated that the condition for the possibility of human experience is the permanence of time (beharrlich). If every moment is not a moment of the same time, the
subject would not be able to unite all the images into one consciousness. Ricoeur returned to this problem
in his book Temps et recit. For his narrative concept of the person’s self-identity, Ricoeur reflects on
insights not only from Aristotle’s Poetics, but also starts from Kant’s third antinomy between determinism and free-will as well.
RAKTAÞODÞIAI. P. Ricoeuras, I. Kantas, moralës filosofija, fenomenologija, hermeneutika.
KEY WORDS. Ricoeur, Kant, moral philosophy, phenomenology, hermeneutics.
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
33
J Û R AT Ë B A R A N O VA
RICOEURO DIALOGAS SU KANTU
Ricoeuras nëra antikantininkas. Nëra
ir grynas kantininkas. Kaip paþymi jo
kritikas Patrickas L. Bourgeois, daugelyje
vietø cituodamas Kantà, Ricoeuras laiko
save pohëgeliniu kantininku1. Taèiau, be
kantiðkojo transcendentalizmo, Ricoeuro
màstymui nesvetimas tam tikras polinkis struktûrinti dialektinëmis triadomis.
Iðskyræs du nesuderinamus vienas kità
neigianèius problemos polius, jis ieðko
treèiosios iðeities. Hëgeliðkosios sintezës?
Pats Ricoeuras nelinkæs taip manyti. Taèiau dialektinio màstymo motyvø Ricoeuro etikoje taip pat esama. Kantas su
Hegeliu èia susiejami fenomenologinio
Ricoeuro þvilgsnio perspektyvoje.
Kaip nurodo Walteris J. Lowe, patikimiausias bûdas skaityti Ricoeurà yra
stengtis áþvelgti bûdà, kuriuo remdamasis jis sukuria konfliktà tarp dviejø
svarstomos problemos aspektø arba poliø ir po to ima tarpininkauti, susiedamas prieðingus polius ir tuo pat metu
iðlaikydamas tarp jø tam tikrà produktyvià átampà. Mary Schanderbrand ðá
Ricoeuro metodà pavadino panaðumø
paieðkõs per konfliktà dialektika2.
Kita vertus, kantiðkàsias áþvalgas Ricoeuras kûrybiðkai susiejo su kitais savo filosofiniais tyrimais. Ricoeuras – fenomenologas, perëjæs prie hermeneutikos, á savo màstymo laukà átraukë psichoanalizæ, struktûralizmà, diskurso semiotikà, metaforos teorijà, religijotyrà,
biblinæ hermeneutikà. Kantas taip pat já
domino. „Þmogus ið prigimties yra trapus ir linkæs klysti“, – sako Ricoeuras.
Viena ið pirmøjø Ricoeuro knygø taip ir
pavadinta – Klystantis þmogus (L’homme
34
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
faillible, 1965). Màstyti apie etinæ þmogaus savivokà jam padëjo ne tik Kantas,
bet Descartes’as, Husserlio fenomenologija, egzistencialistai Pascalis, Kierkegaard’as. Filosofinei antropologijai skirtame tritomyje, kurio bendras pavadinimas yra Valios filosofija (Philosophie de la
volonte): Laisva ir nelaisva (Le volontaire et
l’involontaire, 1950); Klystantis þmogus (Finitude et Culpabilite.I. L’homme failllible,
1960); Blogio simbolika (Finitude et Culpabilite.II. La symbolique du mal, 1960), jis,
viena vertus, tæsia savo pirmøjø filosofijos mokytojø – krikðèioniðkøjø egzistencialistø màstymo tradicijà. Jis buvo
Gabrielio Marcelio studentas. Gilinosi á
Karlo Jasperso veikalus. Jam buvo artimas Emmanuelio Mounier personalizmas. Kartu su Dufrenne’u iðleido knygà Karlas Jaspersas ir egzistencijos filosofija (Karl Jaspers et la Philosophie de l’existence, 1947), po metø – Gabrielis Marcelis ir Karlas Jaspersas. Paslapties filosofija ir
paradokso filosofija (Gabriel Marcel et Karl
Jaspers. Philosophie du mystére et philosophie du paradoxe, 1948).
Kita vertus, þmogaus trapumui bei
klystamumui atskleisti jis pasitelkia
Kanto transcendentalinës vaizduotës
kontekste iðskleistà baigtinumo ir begalybës prieðprieðà. Be to, Ricoeuras niekada neiðleidþia ið akiø Kanto filosofinës antropologijos, ypaè jo veikalo Religija vien tik proto ribose (Die Religion innerhalb der grenzen der blossen Vernunft,
1794). Èia Kantas taip pat kalba apie
þmogaus prigimties trapumà (fragilitas)
kaip jo ðirdies silpnumà: þmogus norás
gërio, bet negalás jo ágyvendinti3. Kan-
MOKSLINË MINTIS
tas yra vienas ið Ricoeuro nuolatinio intensyvaus dialogo su filosofijos tradicija partneriø. Ðalia kitø.
Grynojo proto kritikoje aptardamas
pirmàjà patyrimo analogijà, Kantas teigë, jog tam, kad þmogaus patyrimas
bûtø apskritai galimas, laikas privalo
bûti pastovus (beharrlich). Jeigu kiekvienas momentas nebus to paties visa apimanèio laiko momentas, subjektas bus
nepajëgus sujungti vaizdiniø á vienà sàmonæ. Transcendentaliniai laiko pagrindai tampa bûtina patyrimo galimybës
sàlyga. Prie ðios temos Ricoeuras sugráþta veikale Laikas ir naratyvas (Temps
et recit, tome I 1983, tome II, 1984, tome III 1985).
Knygoje Pats sau kaip kitas (Soi-même
comme un autre, 1990) jis remiasi Aristoteliu. Taèiau lygiai taip pat ir Kantu.
Vienas sukûræs etikà, kitas – moralæ. Taèiau Ricoeuras áþvelgia ir bendras struktûrines jø màstymo paraleles. Jie abu
pradëjæ màstyti nuo monologo, tada
perëjæ prie dialogo ir galiausiai uþbaigæ
treèiojo átraukimu á svarstymø erdvæ –
politinio teisingumo apsibrëþimu. Kodël
bûtent tokia triada? Ricoeuras jà áþvelgia trijose Kanto kategorinio imperatyvo formuluotëse. Galiausiai prieðtaravimà tarp Aristotelio etikos ir Kanto moralës ðioje paties Ricoeuro vadinamoje
„maþojoje etikoje“ iðsprendþia hëgeliðkasis sittlichkeit.
Kurdamas naratyvistinæ asmenybës
tapatybës sampratà, Ricoeuras sugráþta
prie Aristotelio Poetikos, kurioje suranda
apibûdintas pagrindines tragedijos
vyksmo trajektorijas. Kita vertus, naratyvistinei asmenybës koncepcijai struktûrinti jis pasitelkia treèiàjà Kanto proto antinomijà – laisvës ir determinizmo
prieðprieðà.
Ricoeuras, atsakydamas kritikui Bourgeois, vadina jo uþuominà apie pohëgeliná kantizmà ironiðka. Kita vertus, jis
pripaþásta, kad jo kantiðkoji filosofijos
orientacija yra neginèijama4.
GRYNOJI VAIZDUOTË KAIP BAIGTINUMO IR BEGALYBËS SINTEZË
Ricoeuras artimas egzistencialistams
tuo, kad mano, jog pamatinës filosofinës
problemos kyla ne ið gryno màstymo, o
ið ikifilosofinës patirties. Ricoeuro dëmesio centre atsiduria krikðèioniðkasis egzistencializmas. Jo manymu, ikifilosofinës patirties pamatiðkumà apibûdina sàvoka „kanèia“. Meditacijos kanèios tema
priartina já prie jo paties minimo Pascalio bei Kierkegaard’o panaðiø meditacijø. Taèiau, kita vertus, Ricoeuras nevengia ir reflektyviosios filosofijos tradicijos
patirties. Knygà Klystantis þmogus jis
pradeda iðskirdamas kanèios patetikà
grynojo màstymo lauke. Jo manymu,
þmogaus baigtinumo-begalinumo paradoksà aptikæs jau Descartes’as, kuris
ketvirtojoje savo meditacijoje konstatavo, jog suprantàs, kad priklauso nuo begalybës netobulumø, todël nesistebi, jeigu klysta. Þmogus atsiduriàs tarp já sukûrusio Dievo tobulybës, t.y. paèios bûties, ir nebûties. Tai filosofinë ikifilosofinës kanèios patirties refleksija. Ricoeuras mano, kad filosofinë refleksija vaidina tik ðalutiná vaidmená – ji iðryðkina tas
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
35
J Û R AT Ë B A R A N O VA
prasmes, kurios jau glûdi ikifilosofinëje
patirtyje. Filosofija neturinti savarankiðkø kilmës ðaltiniø. Filosofija, kai ji imasi kalbëti ne apie Idëjà, o apie patá þmogø, ir yra, Ricoeuro manymu, kanèios filosofija5. Ricoeuras èia artimas savo mokytojams Marceliui ir Jaspersui.
Kita vertus, nuo krikðèioniðkøjø egzistencialistø Ricoeurà, kaip ir Heideggerá bei Sartre’à, atskiria metodas. Èia
Ricoeuras pasitelkia Husserlio fenomenologijà. Nors filosofijos ðaltiniai ir nëra savarankiðki, jos metodas privalàs bûti savarankiðkas. Kaip paþymi Davidas M. Rasmussenas, Ricoeuras yra
grieþtas metodologas6. Fenomenologija
jam leidþianti iðvengti ir patetiðkos, ir
psichologinës kanèios interpretacijos. Fenomenologinë patirtis nors ir atskleidþianti þmogaus ribotumà kaip jo kûno
apibrëþtumà, taèiau jos postuluojamas
sàmonës intencionalumas nëra nukreiptas á vidinæ introspekcijà. Að pirmiausia
esu nukreiptas á pasaulá ir jo apraiðkas:
á daiktus, gyvas bûtybes, realius asmenis. Kûnas pasirodàs ne tik kaip ribotas,
bet ir kaip atviras pasauliui. Jo atvirumas pasauliui padaro já tarpininku tarp
manæs ir pasaulio.
Taèiau kodël kûnas yra vis dëlto ribotas? Tai pastebëjo jau Kantas, sutapatinæs baigtinumà su jusliðkumu. Suvokdamas pasaulá savo juslëmis, galiu já
vienu metu suvokti tik ið tam tikros laikinos ir ribotos perspektyvos. Todël
kaip juslinis kûnas visada esu ribotas.
Net negaliu prisiminti savo gimimo datos. Esu èia ir dabar. Taèiau negaliu sugràþinti savo ankstesniøjø „èia ir dabar“
ir turiu skolintis ið kitø atminties savo
gimimo laikà ir vietà. Kita vertus, tas
36
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
pats ribotas þmogus pats pajëgia kalbëti apie savo paties ribotumà. Ðiame gebëjime formuluoti teiginá apie savo ribotumà Ricoeuras áþvelgia patvirtinimà,
kad baigtinumas paþásta save ir save iðreiðkia. Jau Descartes’as meditacijose
yra nurodæs, kad ðalia riboto supratimo
þmoguje slypinti noro ar siekimo „ko
nors geresnio ir didesnio uþ save patá“
galimybë7. Viena vertus, mes þinome
nedaug dalykø, kita vertus, teigiame
daug daugiau dalykø, negu þinome.
Kaip galëèiau atpaþinti perspektyvà paèiame suvokime, jei kaþkokiu bûdu neperþengèiau savo paties ribotos perspektyvos? – klausia Ricoeuras. Ricoeuro, kaip ir Charleso Tayloro manymu, ið
solipsistinio perspektyvinio uþdarumo
þmogø gelbsti kalba. Jau gimdami mes
áþengiame á kalbos pasaulá, kuris mus
apgaubia ir yra uþ mus ankstesnis. Kalbos padedami galime transcenduoti savo perspektyvà, nes gebame iðreikðti ir
tuos daiktø aspektus, kuriø nematome.
Pats kalbos aktas, pats sakymas jau reiðkia transcendencijà. Daikto ávardijimas,
vardo jam priskyrimas jau esàs vieningos reikðmës jam suteikimas. Ði reikðmë
jau esanti neperspektyvinë daikto vienybë. Ðioje analizëje Ricoeuras jauèiasi artimas ne tik Husserliui, bet ir Hegeliui.
Ricoeuras perþengia klasikinës Husserlio fenomenologijos ribas átraukdamas á
savàjá metodà ir kalbos fenomenologijà,
ir hermeneutikà.
Atskleidæs supratimo ir jusliðkumo,
remdamasis Kantu, bei valios ir supratimo, remdamasis Descartes’u, „disproporcijà“, Ricoeuras iðkelia sau áprastà
klausimà: kaip juos susieti? Kas tarpininkauja tarp baigtinumo ir begalybës?
MOKSLINË MINTIS
Atsakymà jis suranda kantiðkoje grynosios vaizduotës paradigmoje – bûtent fenomenologiðkiausioje Kanto áþvalgoje.
Transcendentalinë vaizduotë atliekanti
intencionalià sintezæ. Ji tampa jungiamàja grandimi, nes projektuoja save á daiktø buvimo bûdà. Taip ji sujungianti
baigtinumà ir begalybæ, nes nuþyminti
ontologines daiktø dimensijas. Taèiau
daiktø objektyvumas yra niekur kitur, o
tik paèioje sàmonëje8. Ricoeuras, kitaip
negu Kantas, ðià transcendentalinæ sintezæ áþvelgia ne tarp jusliðkumo ir supratimo, o tarp prasmës ir esaties (presence). Jis nesustoja ties Kanto epistemologija ir moksline objektø prigimties
samprata. Reali apriorinë sintezë neslypinti netgi pirmuosiuose principuose.
Apriorinës sintezës galimybæ laiduoja
jau pats daikto objektyvumas – tai, kad
jis atsiduria prieð mane, pateikiamas
mano poþiûriui ir su juo bei apie já galima komunikuoti bet kuria racionaliai
bûtybei suprantama kalba. Objektyvumas neslypás nei sàmonëje, nei principuose. Tai veikiau pats daiktø buvimo
bûdas. Ricoeuras ðioje vietoje nuo Kanto ir Husserlio þengia þingsná Heideggerio link. Taèiau Kanto grynosios vaizduotës sàvokos eksplikacija lieka pamatine Ricoeuro ieðkomo sprendimo kryptimi. Vartodamas sàvokà að transcendentalinës sintezës kontekste, Ricoeuras
pabrëþia, kad ji esanti tik bendra forma,
galiojanti visiems ir kiekvienam. Ði analizë dar neatveda prie asmens. Kad priartëtø prie asmens, Ricoeuras savo filosofinëje antropologijoje þengia dar vienà þingsná: nuo teorinës pereina prie
praktinës sintezës analizës. Antroje knygos Klystantis þmogus dalyje jis pakartoja baigtinumo ir begalinumo prieðprieðos distinkcijà analizuodamas charakterio ir laimës santyká. Kaip Kanto grynoji
vaizduotë sintetina teorinio þmogaus
baigtinumo ir begalinumo nesuderinamumà, taip praktiniame lygmenyje toká pat judesá atliekanti Kanto praktinë filosofija, iðskirdama pagarbos sàvokà ir
per jà sintetindama charakterá bei laimæ.
Tiesiog stebina Ricoeuro gebëjimas
perðnekëti ir perinterpretuoti tradiciðkai
gana tolimus filosofus, susieti juos jo paties pasiûlyta triadiniø struktûrø þaisme.
Transcendentalinë refleksija pradedanti nuo daikto. Ji apmàsto daikto objektyvumo galimybës sàlygas. Èia Ricoeuras áþvelgia jos galià ir jos ribotumà.
Ji atverianti grynai filosofinæ antropologijos dimensijà. Kita vertus, ji esanti ir
ribota, nes daiktø visata tëra tik abstrakti mûsø gyvenamojo pasaulio formulë9.
Daiktai stokoja jausminiø ir praktiniø,
vertæ konstituojanèiø aspektø. Praktiniame lygmenyje „asmuo“ Ricoeuro antropologijoje pakeièia „daiktà“. Asmens sàvokà jis perima ið antrosios Kanto kategorinio imperatyvo formuluotës.
PAGARBA KAIP CHARAKTERIO IR LAIMËS SINTEZË
Transcendentalinë ribotos juslinës
perspektyvos samprata praktiniame lygmenyje iðkyla kaip charakterio primestas perspektyvos ribotumas. Ar nëra
þmogaus valia ribojama jau paties fakto, kad ji esanti ne grynasis veiksmas,
bet motyvuotas projektas, veiksmas –
aistra? Èia Ricoeuras priartëja prie SarLOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
37
J Û R AT Ë B A R A N O VA
tre’o troðkimo analizës. Kaip sako Ricoeuras, trokðdamas að atsiduriu uþ savæs,
að esu kartu su tuo, ko að trokðtu pasaulyje. Troðkime að atsiveriu visoms jausminëms daiktø pusëms, kurios kreipiasi á mane ir mane patraukia. Jeigu trokðtu kito kûno, trokðtamas kûnas jau ið
anksto nuo manæs iðslysta, atiduodamas
savo kûniðkumo élan projektuojanèiai
asmenybei. Troðkimas visada esàs trûkumas kaþko… potraukis prie… Todël
troðkimo pobûdis visada orientuotas ir
selektyvus. Trokðtame apibrëþtø dalykø, ir tai uþdaro pasaulio perspektyvà.
Tokiu pat uþdarumu paþymëtos ir valios galios. Kiekviena galia turinti ir
antràjà – bejëgiðkumo – pusæ. Taèiau
galia, glûdinti kûno judesiuose, tampa
áproèiu – inercija. Valios perspektyvumas, iðtvermingumas ir inercija apibrëþia charakterá. Charakteris – mano egzistencijos atvirumo baigtinë visuma.
Tai mano „portretas“. Kito þmogaus
„portretas“ paðaliniam stebëtojui visada
pasirodo kaip uþdara visuma. Charakteris iðreiðkia ribotà mûsø motyvacijos
lauko kaip visumos atsivërimà10. Charakteris tarsi ir nëra ið iðorës mus vedantis likimas. Taèiau, sako Ricoeuras,
tam tikra prasme jis yra likimas. Mes
negalime keisti savo charakterio. Kita
vertus, mes jo nesirenkame, mes já gauname – paveldime. Asmuo negali pakeisti savo motyvacijos lauko visumos.
Negaliu „áeiti“ á savo charakterá ar já
„palikti“. „Ðia prasme mano charakteris
yra radikaliai nepasirinktas visø mano
pasirinkimø ðaltinis.“11 Ðiuo aspektu
charakteris yra neatskiriamas nuo paties
asmens egzistencijos fakto.
38
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
Ricoeuro meditacijos asmens faktiðkumo tema pakartoja Pascalá. Pats mano gimimas jau esàs charakteris. Mano
gimimo faktas sako man ne tik tai, kad
tai buvo ávykis kitiems, bet ir tai, kad
savo egzistencijà radau èia ir gavau ið
kitø. Bûdamas savo tëvø palikuonis,
niekada, – sako Ricoeuras, – nesuþinosiu man duotos dovanos paslapties. Ðis
objektyvavimo svaigulys gàsdina. Ëmus
màstyti apie savo protëvius, mano gimimo faktas iðryðkëja man kaip atsitiktinumø susipynimas ir tuo paèiu bûtinybës
rezultatas. Ir charakteris, ir paveldimumas turi tik tokià prasmæ: „tai duotas,
faktinis mano laisvo atvirumo visoms
buvimo þmogumi galimybëms sferos
susiaurinimas“12.
Ar ámanoma susintetinti laimæ ir
charakterá? – retoriðkai klausia Ricoeuras. Tokios sintezës galimybæ jis áþvelgia
asmens sampratoje. Kantiðkasis að, sutampantis su „màstanèiu að“, nebuvo asmenybë. Tai buvusi sàmonë apskritai. Ji
neturëjusi asmens dël savæs ir savyje patirties. Asmenybæ Ricoeueras ávardija
kaip tikslà, o ne kaip patyrimà. Asmenybë yra visø pirma projektas, kurá að
pristatau paèiam sau. Ðá projektà Ricoeuras, sekdamas Kantu, pavadina þmonija. Jis neturi galvoje kolektyvinës visø þmoniø aprëpties, taèiau þmogiðkàjà
þmogaus kokybæ. Ðià kokybæ, vëlgi sekdamas Kantu, Ricoeuras ávardija kaip
elgesá su kitais ir su savimi. Jis pacituoja Kanto antrojo kategorinio imperatyvo
formuluotæ: „Elkis taip, kad nei savo asmenyje, nei kieno nors kito asmenyje
niekada þmogaus nepanaudotum vien
kaip priemonës, o visada kaip tikslà“13.
MOKSLINË MINTIS
Þmonija Ricoeuro interpretacijoje tampa
praktiniu asmenybës idealu.
Asmuo sintetina charakterio ir laimës
aspektus specifinio, Ricoeuro þodþiais tariant, moralinio jausmo – pagarbos – padedamas. Tarp pagarbos sàvokos vaidmens Kanto praktinëje filosofijoje ir
transcendentalinës vaizduotës vaidmens
teorinëje filosofijoje Ricoeuras áþvelgia
stulbinamà panaðumà14. Asmens sintezë
tampa etiniu objektu bûtent dël pagarbos. Kaip transcendentalinë vaizduotë
buvusi treèiuoju terminu, homogeniðku
ir suvokimui, ir jusliðkumui, taip ir pagarba, jo manymu, tampa tarpininke
tarp troðkimo savybës ir proto. Vaizduotë buvo sintezës sàlyga objekte; pagarba
yra sintezës sàlyga asmenyje15.
Lucas Anckaertas straipsnyje „Pagarba kitam. „Tu“ vieta Ricoeuro etikoje“
interpretuoja ðios kantiðkosios pagarbos
sàvokos vartojimà kaip iðplaukianèià ið
Husserlio simpatijos ir Hegelio konflikto sampratø sintezës. Husserlis penktojoje dekartiðkoje meditacijoje ið esmës,
anot Anckaerto, suformulavo filosofi-
ná poþiûrá á kità asmená Prancûzijoje16.
Husserlis iðkëlë klausimà: kaip ámanoma màstyti kità ið savo paties transcendentalinio ego perspektyvos. Ar galinti
kito fenomenologija leisti pasirodyti kitam asmeniui kaip subjektui, o ne vien
tik kaip daiktui? Viena vertus, kitas,
kaip kûnas, priklauso daiktø sferai. Kita vertus, kitas turi bûti suvoktas kaip kitas að (alter ego). Ðis alter ego turi savo
pasaulá, jis suvokia mane, nustato tarpusavio santykius su manimi. Kyla klausimas, koks turi bûti mano santykis su
kito asmens pasauliu? Husserlis, kaip
vëliau ir Scheleris, kalba apie simpatijà.
Taèiau simpatijos jausmas kaip jausmas,
Ricoeuro akimis þiûrint, kyla ið to paties
santykio su kitu moduso kaip ir antipatija, pyktis, pavydas. Tai noetiðkai pagrásta santykio su alter ego simetrija. Ávedus kantiðkàjà pareigos sampratà, jis pakeièiamas ið pareigos kitam kylanèia asimetrija. Að galiu ágyti savo laisvæ tik ið
pagarbos kitam, tik apribodamas savàsias kaip empirinio subjekto laisvës pretenzijas.
JAUSMO FILOSOFIJA IR KANTO ANTROPOLOGIJA
Taèiau nei teorinë, nei praktinë baigtinumo ir begalybës sintezës galimybë ar
grynojoje vaizduotëje, ar asmens ideale,
Ricoeuro manymu, nesuteikianti adekvataus pagrindo þmogui suprasti. Ðios
analizës nepastebi jausmo dimensijos.
Kodël apskritai joms buvo skiriama tiek
daug dëmesio? Tarsi abiejø ðiø lygmenø
Ricoeurui reikia tik tam, kad iðvengtø
kanèios interpretavimo patetikos, kurios
daug mituose ir kanèios retorikoje. For-
malizmas, kaip pripaþásta pats Ricoeuras, padëjæs jam didþiulæ ir neapibrëþtà
emocijø sumaiðtá transformuoti á filosofinæ problemà. Taèiau jokia filosofinë
analizë ar taikomi metodai negali pakeisti paèios problemos turinio. Paskutiniame knygos Klystantis þmogus skyriuje autorius vël primena, jog kanèia ir þmogaus trapumas yra pagrindinë filosofinës
antropologijos problema. Kanèia – tai
jausmas. Todël aukðèiausiu savo antroLOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
39
J Û R AT Ë B A R A N O VA
pologijos triadiniu taðku Ricoeuras pasirenka klausimà: kaip apskritai galima
jausmo, arba „ðirdies“, filosofija?
Jausmo filosofijoje, kurios probleminæ sklaidà nuþymi Ricoeuras, turëtø nebelikti vietos Kantui. To ðirdies balso,
apie kurá raðë Pascalis, Kantas iðvengia.
Taèiau Kantas raðë apie ypatingà jausmà – susiþavëjimà, kurá susiejo su pagarba. Pagarba Kanto moralës filosofijoje, paþymi Ricoeuras, kildinama ið tam
tikro racionalumo troðkimo, panaðaus á
dekartiðkàjà kilnumo sampratà. Ðis susiþavëjimas esàs vienu metu ir veiksmas, ir aistra, ir laisvos valios sprendimas, ir emocija paèioje kûno gelmëje.
Vartodamas pagarbos (Gemut) sàvokà
kaip mano egzistencijos sàmonæ, að nurodau pozityvø santyká, kuriuo susieju
troðkimà su moralës dësniu. To jausmo
kryptis nepaprastai padidina mano paties vertæ. Tokios esanèios pagarbos
jausminës iðtakos. Taèiau ðioje vietoje,
pripaþásta Ricoeuras, kantizmas ið tiesø
mus palieka17. Vëlyvasis Kanto darbas
Antropologija pragmatiniu poþiûriu yra
þmogaus apraðymas jo aistrø ir etinio
dualizmo aspektu. Kantas èia iðskiria
pamatiniø þmogaus aistrø trilogijà: turëjimà (Habsucht), dominavimà (Herrschsucht) ir garbæ (Ehrsucht). Kantas ðias
aistras, sako Ricoeuras, pateikiàs kaip
jau puolusias þmogaus jausmingumo
formas. Kà paties Ricoeuro plëtojamai
„ðirdies“ filosofijai suteikia ðios Kanto
antropologinës áþvalgos?
Jos tampa jam atspirties taðku pereinant prie ekonominës, politinës ir intersubjektyviosios antropologiniø þmogaus
dimensijø analizës. Tokio iðëjimo jis negalëjæs rasti nei Tomo Akvinieèio, nei
40
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
Descartes’o aistrø analizëje. Filosofinë
antropologija turinti ne tik konstatuoti
jausminá nuopuolá, bet ir modeliuoti
vaizduotëje tà tobulos nekaltybës bûsenà, ið kurios tebuvo galima nupulti. Tokios, Husserlio terminais tariant, „vaizduotës variacijos“ leidþia ásivaizduoti kità karalystæ kaip galimybæ. Ðioje galimybëje galiu suvokti esmæ. Ricoeuras ir savo jausmø filosofijos analizæ pradeda
nuo fenomenologijos objektyviai apmestø reikalavimø atsigræþti á daiktus. Taèiau daiktas nëra vien tai, á kà yra þiûrima. Ricoeuras papildo daiktiðkumo sampratà ekonominëmis, politinëmis ir kultûrinëmis dimensijomis. Tik per ðias dimensijas ámanoma objektyviai artikuliuoti að santyká su kitu að. Kanto áþvelgta turëjimo paieðka iðreiðkia pasisavinimo aistrà, kuri neatskiriama nuo godumo, ðykðtumo ir pavydo. Tai specifinis
santykis su ekonominiu objektu. Ekonominis objektas nesàs tiktai malonumo
ðaltinis ar kliûtis, kuriuos reikia apeiti, jis
yra pasiekiamas gëris. Tuo þmoniø pasaulis radikaliai skiriasi nuo gyvuliø natûralios aplinkos. Tiek, kiek ðie objektai
pasiekiami man, jie sukuria naujus galimus jausmus, susijusius su ágijimu, iðsaugojimu, turëjimu, iðlaikymu. Atsiranda santykis tarp að ir mano. Taèiau tai,
kas yra mano, að galiu prarasti. Todël turëjimas reikalauja sutelkti jëgas, besiprieðinanèias praradimui. Pasak Ricoeuro, ðis
santykis tarp að ir mano ið daiktø sferos
perkeliamas ir á mano santyká su kitu að,
taip pat su savo mintimis. Turëjimas persmelkia visa tai, su kuo þmogus susilieèia. Taèiau turëjimo santykis tampa abipusiðkai iðnaudojamas. Du susidûræ ego
abipusiðkai paneigia vienas kità. Ar tai
MOKSLINË MINTIS
reiðkia, – retoriðkai klausia Ricoeuras, –
kad nekaltybës turëjimas yra neásivaizduojamas, kad turëjimas yra pirmapradiðkai kaltas ir kad þmoniø bendruomenë galima tik apribojus turëjimà? Savo
ásivaizduojamojoje utopijoje Ricoeuras
sakosi neásivaizduojàs visiðko turëjimo
apribojimo. Tuo jo atsakymas radikaliai
skiriasi nuo Ericho Frommo modeliuojamos pasiûlos utopinës situacijos. Frommas, kaip ir Ricoeuras, svarstydamas turëjimo santyká, numato alternatyvià nuostatà – turëti ar bûti, – radikalumu prilygstanèià heidegeriðkajai autentiðkos ir
neautentiðkos bûties prieðprieðai. Ricoeuro atsakymas ne toks radikalus. Jis sakosi galás nubrëþti demarkacinæ linijà tik
tarp teisingo turëjimo ir neteisingo turëjimo. Net atëmus visà privatinæ nuosavybæ, pasisavinimo santykis iðliksiàs per
„mes“ ir „mûsø“ modusà. Ðis turëjimo
santykis implikuoja ir antràjá – þmogaus
galios kito þmogaus atþvilgiu santyká.
Ne tik technologine, bet ir ekonomine ir
socialine prasme. Iðkyla politinës galios
ir nuosavybës santykiø nulemtos galios
dualizmas. Valstybës galia pati savaime
Ricoeuro interpretacijoje nesanti bloga.
Bendruomenë, susijungusi á valstybæ,
tampa pajëgi priimti sprendimus. Taèiau
per teisinës fizinës prievartos galimybæ
valstybë ágyjanti nedaugelio þmoniø galios visiems iðskirtinæ privilegijuotà teisæ. Ricoeurui ðioje vietoje pasirodo labai
konstruktyvi Kanto nurodyto skirtumo
tarp galios „krypties gërio link“ ir „dispozicijos blogiui“ analizë skyriuje „Esë
apie radikalø blogá“. Tai bûtø galios ir
prievartos santykiø atskyrimas. Ásivaizuojamoje karalystëje Ricoeuras sakosi
galás ásivaizduoti galià be prievartos. Ði
vaizduotë leidþia suvokti, kad galia implicitiðkai slypi þmogiðkosiose bûtybëse.
Taèiau nei ekonominiai, susijæ su turëjimu ir su tarpusavio iðstûmimu, nei
politiniai santykiai, susijæ ir su galia ir
tuo paèiu – asimetrine hierarchija, negalá iðsemti þmogaus jausminës struktûros.
Treèiuoju troðkimu – kad kiti mane vertindami pripaþintø mano vertæ, – þmogus iðeinàs, mano Ricoeuras, á lygiaverèiø tarpusavio santykiø sferà. Tarpasmeniniai santykiai leidþia man norëti bûti
ávertintam ir pripaþintam. Kitø nuomonë konstituoja mano asmenybæ. Èia Ricoeuras artimas Sartre’ui, sakiusiam, kad
að visada egzistuoja pasaulyje, kuriame
yra kitas. Sartre’as pateikë ir ðios ontologinës dimensijos paþeidþiamumo prielaidas. Jeigu kitas konstituoja mano bûties
pagrindà, vadinasi, ðis pagrindas yra uþ
manæs. Að visada esu nesaugus.
Panaðiai svarsto ir Ricoeuras. Tai,
kaip kitas vertina mane, yra tik nuomonë. Tai ir kelia grësmæ. Grësmæ kelia galimybë bûti niekuo kitu, tik kito þodþiu,
ir priklausomybë nuo trapios nuomonës.Taèiau ðito noro bûti kitø pripaþintam Ricoeuras nesutapatina vien tik su
tuðèiu ðlovës troðkimu. Jo ásivaizduojamame idealiame pasaulyje ðis troðkimas
taip pat turëtø likti. Tam, kad egzistuotø, þmogui neuþtenka apsibrëþti santyká su tuo, kas yra jo, ir neuþtenka turëti
dominavimo galià. „Að noriu bûti taip
pat ir atpaþintas.“18
Ðios þmogaus antropologinës dimensijos svarbà Ricoeuras padidina sugráþdamas prie Kanto moralës filosofijos.
Svarstymà, kaip jis pats sako, uþbaigia
Kanto stiliumi. Pakartoja Kantà, sakydamas, kad þmogiðkosios bûtybës yra paLOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
41
J Û R AT Ë B A R A N O VA
þymëtos kaip „asmenys“, nes jø prigimtis nurodo, kad jos yra savaiminiai tikslai. Racionali prigimtis, sako Ricoeuras,
egzistuoja kaip tikslas sau: þmogus neiðvengiamai galvoja apie save tokiu bûdu. Ricoeurui svarbu paþymëti, kad
Kantas suteikæs þmonijos vardui objektyvumà. „Tikrasis pagarbos objektas yra
þmogaus idëja mano asmenyje ir kito
asmenyje.“19
Nepaisant ðios filosofinës analizës
nuoseklumo ir átikinamumo, Ricoeuras
uþbaigia knygà trumpuèiu skyreliu
„Jausminis paþeidþiamumas“, kuriame
konstatuoja, jog þmogaus „ðirdis“ niekada negali bûti tikra, kad uþbaigë savo
paieðkà. „Ðirdis visada nerami. Ji klausia.
„Kada að turësiu uþtektinai? Kada mano galia bus adekvaèiai pagrásta? Kada
bûèiau pakankamai ávertintas ir pripaþintas?“20 Ricoeuras èia áþvelgia „pakankamo“ kriterijaus problemà kaip tarpininko tarp malonumo ribotumo ir laimës
troðkimo begalinumo klausimà. Taèiau
iki galo ðios temos neiðplëtoja ir uþbaigia knygà paþymëdamas, kad kitoje kalbës apie ypatingà þmogaus trapumo modusà – jo kaltæ.
Atrodo, èia baigiasi galimybë apraðyti
þmogaus klystamumà – galimybë, kurià
atveria fenomenologinës perspektyvos
koreliacija su kantizmu. Treèiajame Valios filosofijos tome Blogio simbolika Ricoeuras prabyla apie simboliø hermeneutikà. Kaip paþymi Arûnas Sverdiolas,
„egzistencinë fenomenologija jam buvo
tik pereinamasis etapas nuo eidetinës fenomenologijos prie hermeneutikos“21.
Literatûra ir nuorodos
11
12
13
14
15
16
17
18
Patrick L. Bourgeois. The Limits of Ricoeur’s
Hermeneutics of Existence // The Philosophy of
Paul Ricoeur. Ed. L. E. Hahn. – Chicago and La
Salle, Illinois: Open Court, 1996, p. 549.
Walter Lowe. Introduction // Ricoeur P. Fallible Man. – New York: Fordham University
Press, 2000, p. ix.
Immanuel Kant. Religija vien tik proto ribose. –
Vilnius, Pradai, 2000, p. 45.
The Philosophy of Paul Ricoeur. Ed. L.E. Hahn. –
Chicago and La Salle, Illinois: Open Court,
1996, p. 565
Paul Ricouer. Fallible Man. New York: Fordham University Press, 2000, p. 7.
David Rasmussen. Mythic-symbolic Language
and Philosophical Antropology. A Constructive Interpretation of the Thought of Paul Ricoeur. – The
Hague : Martinus Nijhoff, 1971, p. 4.
Renë Dekartas. Metafiziniai apmàstymai //
Rinktiniai raðtai. – Vilnius : Mintis, 1978, p. 193.
Þr.: Paul Ricouer. Fallible Man. – New York:
Fordham University Press, 2000, p. 38
19
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
Þr.: Ten pat, p. 46.
Þr.: Ten pat, p. 60.
Ten pat, p. 62.
Ten pat, p. 64.
Imanuelis Kantas. Dorovës metafizikos pagrindai. – Vilnius, Mintis, 1980, p. 62.
Þr. Paul Ricoeur. Fallible Man. – New York:
Fordham University Press, 2000, p. 72.
Þr. ten pat, p. 73.
Luc Anckaert. The Second Person in Ricoeur’s
Ethics // The Foundation and Application of Moral Philosophy. Ricoeur’s Ethical Order. Ed. H.J.
Opdebeeck. – Leuven : Peeters, 2000, p. 45.
Þr. Paul Ricoeur. Fallible Man. – New York:
Fordham University Press, 2000, p. 78.
Ten pat, p. 122.
Ten pat, p. 123.
Ten pat, p. 126.
Arûnas Sverdiolas. Paulio Ricoeuro uþuolankos // P. Ricoeur. Egzistencija ir hermeneutika. Interpretacijø konfliktas. – Vilnius, Baltos lankos,
2001, p. xx.
B. d.
42
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
MOKSLINË MINTIS
Gauta 2002-02-10
Tæsinys. Pradþia „Logos“ Nr. 31
DALIA MARIJA STANÈIENË
Vilniaus pedagoginis universitetas
ABELARO TEOLOGIJOS METODOLOGIJA
Abélard’s Methodology of Theology
SUMMARY
Despite the condemnation of the Council of Soissons, Abélard continued his theological writing. In 11201140 he wrote the Theologia christiana, the Theologia Scholarum, and Sic et non as commentaries to
the Book of Genesis and to the Epistle to the Romans. In these works Abélard repeats all his theses
condemned by the Council of Soissons. He applies a method which deals with apparently incompatible
authors. It demands the precise definition of words, the meaning of which changes because of different
contexts and different authors. At first Abélard gives a precise exposition of contrary opinions, then
indicates the points of their contradictions, and finally shows the possible ways of their solution. The
most difficult contradictions he finds in matters of the Catholic faith. Abélard treats them by purely
logical methods and therefore he undermines the authority of the Scriptures and the Catholic faith. In
1140 the Council of Sens condemned the whole of Abélard’s theology as heretical.
PRATARMË
Abelarui ilgainiui darësi vis sunkiau
valdyti vienuolynà, todël jis gavo leidimà iðvykti neprarasdamas Ðv. Þildo
(Saint-Gildas) vienuolyno abato titulo
ir rango. Tada jis atsidavë pamokslavimui, raðymui, o tapæs Parakleto vienuolyno dvasiniu vadovu, daþnai èia
lankësi. Eloiza laimëjo – tiek, kiek buvo ámanoma laimëti. 1136 metais Abelaras vël pradëjo sëkmingai dëstyti ant
Ðv. Genovaitës kalvos, bet Parakleto
neapleido.
Pasmerktas Suasono susirinkime,
Abelaras ir toliau raðë teologijos veikalus. 1120–1140 metais jis paraðo Krikðèioniø teologija (Theologia christiana), Ávadas á
teologijà (Theologia Scholarum), Pradþios
knygos ir Laiðko romieèiams komentarus
(Sic et non). Suasone pasmerktos tezës visuose ðiuose kûriniuose liko nepakeistos.
RAKTAÞODÞIAI. Abelaras, teologijos metodas, tikëjimas, artimo meilë, gimtoji nuodëmë.
KEY WORDS: Abélard, method of theology, faith, love for the neighbour, original sin.
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
43
D A L I A M A R I J A S TA N È I E N Ë
TEOLOGIJOS METODAS
Pradþios knygos ir Laiðko romieèiams
komentaruose (Sic et non) Abelaras metodiðkai iðdësto Baþnyèios Tëvø ir Ðventajame Raðte iðsakytas nuomones 158
fundamentaliais dogmos klausimais. Ið
pirmo þvilgsnio ðios nuomonës atrodo
prieðtaringos. Taèiau Abelaras analizuoja ðias nuomones visai ne norëdamas
parodyti jø menkavertiðkumà, kaip skelbë jo prieðininkai ar net tie, kurie juo þavëjosi XIX amþiuje, klaidingai laikydami já laisvu màstytoju, kovojanèiu prieð
autoritetingus teiginius. Prieðingai, jis
skatina ieðkoti ðiø prieðtaravimø prieþasèiø ir juos áveikti. „Abejonë, – raðo
Abelaras Sic et non pradþioje, – verèia
mus ieðkoti, ir tik ieðkodami suvokiame tiesà.“1 Pirmame skyriuje surinkti Baþnyèios Tëvø atsakymai á klausimà „Ar
þmoniø tikëjimas turi remtis protu?“
Kai kurie Tëvai mano, kad „þmoniø tikëjimas nieko vertas, jeigu kyla ið proto“2,
o kiti teigia prieðingai – tikëjimas turi
remtis protu, vien jau dël to, kad bûtø
þinoma, kà atsakyti netikintiems. Abelaras pateikia Grigaliaus Didþiojo, Augustino, Izaijo, Ðv. Jono, Bedos, Ðv. Izidoriaus ir kitø citatas. Kaip áveikti ðiuos
prieðtaravimus? Abelaras nurodo metodà: reikia aiðkiai apibrëþti vartojamø þodþiø prasmæ, kuri kinta priklausomai
nuo autoriaus ir konteksto. Tokiu bûdu
ámanoma sutaikyti tai, kas ið pradþiø atrodo nesutaikoma. Taigi Sic et non yra
pratimø knyga teologijos studentams,
taèiau Abelaro prieðininkai panaudojo ðá
veikalà prieð já. Vëliau Tomas Akvinietis naudos toká pat metodà savo Teologijos sumoje, kiekviename skyriuje ið pra-
44
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
dþiø pateikdamas prieðtaringas nuomones, po to – pamàstymà apie ðiø nuomoniø skirtumø reikðmæ ir pabaigoje –
sprendimà bei atsakymus á prieðtaringas
nuomones. Abelaras sprendimo nepateikia, bet nurodo metodà, kuriuo remiantis galima já rasti, todël Abelarà galima
laikyti scholastikos pradininku.
Traktatas Theologia Scholarium yra tikra suma. Dauguma èia dëstomø idëjø
yra paimtos ið Theologia Summi Bonni
(Suasone pasmerktas traktatas apie Trejybæ), tik èia jos sugrupuotos, papildytos,
paaiðkintos ir kartais kiek pakeistos. Sumos suskirstymà á skyrius: 1. „Apie tikëjimà ir paslaptis“, 2. „Apie Sakramentus
ir Ásikûnijimà“, 3. „Apie artimo meilæ“,
vëliau daþnai kopijuos scholastai.
Daugiausia problemø Abelarui iðkilo raðant apie tikëjimà. Labiausiai jam
buvo priekaiðtaujama dël to, kad jis racionalizavo tikëjimà ir ðitaip radikaliai
sunaikino jo ypatingumà bei paneigë já
kaip teologinæ dorybæ. Pats Abelaras cituoja Grigaliø Didájá: „Þinotina, kad jeigu protà laikome dieviðka operacija, jis neturi nieko ypatingo, ir tikëjimas, kylantis ið
þmogaus proto, yra nieko vertas“3 . Ðiai citatai Abelaras prieðina argumentà: „kuo
nors tikime ne todël, kad Dievas taip pasakë, bet todël, kad buvo árodyta, jog tai tiesa“4, dël kurio jis buvo prieðininkø labai
kritikuojamas. Ðis sakinys, iðtrauktas ið
konteksto, iðreiðkia nukreiptà prieð tikëjimà racionalizmà, ir bûtent tuo pasinaudojo Abelaro prieðininkai. Taèiau
Abelaras jiems atsako mesdamas iððûká
anksèiau cituotam Grigaliaus Didþiojo
teiginiui: jei manome, kad apie tikëjimà
MOKSLINË MINTIS
nereikia màstyti, tai kà galëtumëm pasakyti tiems, kurie tiki kitu dievu ar kitais dievais nei mes. Á mûsø visus argumentus, teigia Abelaras, jie atsakytø,
kad protas su tokiais dalykais neturi
nieko bendro. Abelaro nuomone, tà patá ir mes atsakytumëm, todël toliau nebeámanoma jokia diskusija. Antrasis
Abelaro argumentas – ad hominem. Jis
nurodo, kad Grigaliaus Didþiojo citata
paimta ið prieð netikinèius prisikëlimu
nukreipto pamokslo, kuriame jis stengiasi juos átikinti specialiai atrinktais pavyzdþiais ar alegorijomis sakydamas
„Dievas taip pasakë“. Taèiau teiginys
„Dievas taip pasakë“, Abelaro teigimu,
yra ne argumentas. Ið pradþiø reikia árodyti, kad tai tikrai pasakë Dievas ir pasakë toks Dievas, kuris gali sakyti tik
tiesà. Abelaras tai ir daro savo Teologijoje, ypaè kalbëdamas apie Trejybës paslaptá. Dievas yra virð þmogaus proto,
bet protinga juo tikëti. Paulis Vignaux
raðo, kad Abelaro „racionalizmas“ nepranoksta Anzelmo „Tikëti, kad supras-
tum“ (Fides quarens intellectum), nes „kai
Abelaras kalba apie protà, apie pastangà suprasti, jis turi omenyje ne paslapties realumà, bet jà bylojanèiø þodþiø prasmæ“5. Abelaras aiðkina, kad reikia þinoti, kà tiki,
ir sugebëti apginti savo tikëjimà, net jei
tas, kuriuo tikima, yra nepasiekiamas
silpnam þmogaus protui. Abelaras ásitikinæs, kad þmogus yra protingas, net jei
jo protas pernelyg menkas, kad suprastø iki galo. Tà patá teigë ir Anzelmas, ir
Tomas Akvinietis.
Kalbëdamas apie artimo meilæ, Abelaras pabrëþia, kad ji visiðkai nesuinteresuota: Dievà reikia mylëti vien dël jo
paties negalvojant apie naudà, kurià gali
duoti meilë jam. Toks poþiûris – tai tyrosios meilës doktrina, pritaikyta vien
tik Dievo meilei. Taèiau Abelaras kalba
ir apie ydingà meilæ, kuri skirta bûtybëms, nevertoms bûti mylimoms dël jø
paèiø. Tuo jis skiriasi nuo Eloizos, kuri
teigia, kad jos absoliuèiai nesuinteresuota meilë Abelarui yra gera, nors ir skirta bûtybei, kuri nëra to verta.
TEOLOGIJOS SÀVOKOS
Trejybë. Kalbëdamas apie Dievà viename ir trijuose asmenyse, Abelaras nepaneigia në vieno ankstesnio savo teiginio. Tëvas yra visagalybë, Sûnus – iðmintis, o Ðventoji Dvasia – meilë. Bet
Theologia Scholarium randame naujà aiðkinimà apie trijø asmenø tarpusavio
santykius. Abelaras naudoja varinio antspaudo metaforà. Tam tikra prasme antspaudas „gimsta“ ið vario, todël galima
teigti, kad Sûnus gimsta ið Tëvo; ðia
prasme Tëvas já pagimdë. Antspaudas
tëra tik vario medþiagos dalis, taip kaip
iðmintis yra tam tikra galybës rûðis, –
taip aiðkinama Sûnaus neabsoliuti galybë. Antspaudo metafora taip pat iðryðkina „panaðumà“ su Ðventosios Dvasios
atsiradimu. Ðventoji Dvasia „kyla“ ið
Tëvo substancijos, kitaip tariant, ji nedalyvauja joje kaip Tas, kurá pagimdë. Ji
kyla ið Tëvo ir Sûnaus, nes Gerume slypi ir iðmintis, ir galybë. Antspaudui bûdingas gebëjimas palikti savo pëdsakà
kitoje, minkðtesnëje medþiagoje. Taip ir
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
45
D A L I A M A R I J A S TA N È I E N Ë
Ðventoji Dvasia palieka sutvertose bûtybëse Dievo galybës ir iðminties pëdsakus ir, suteikdama malones, atkuria prigimtinius bruoþus, kuriuos sunaikino
nuodëmë.
Ðventosios Dvasios teologijoje Abelaras labiausiai nutolsta nuo Ðv. Augustino. Pastarasis Ðventàjà Dvasià suvokia
kaip abipusæ Tëvo ir Sûnaus meilæ, taigi ji lieka Ðventosios Trejybës viduje, o
Abelarui ji yra Tëvo ir Sûnaus meilë pasauliui, kuriame ji reiðkiasi. Abelaro
prieðininkai èia áþvelgë prieðtaravimà:
treèiasis Trejybës asmuo neegzistuotø,
jei pasaulis nebûtø buvæs sukurtas. Abelaras atsako, kad jis bûtø egzistavæs uþslëpta forma, kaip ir Tëvo bei Sûnaus
meilë, sugebanti reikðtis pasaulyje, o pasaulio sukûrimas padarë treèià asmená
realø. Ðventoji Dvasia veikia pasaulyje
ir Abelaras visai neneigia jos sutapatinimo su Timajaus Pasaulio Siela.
Sukûrimas. Abeliaras teigia, kad Dievas sukûrë pasaulá toká, koks jis yra, ir
kitokio sukurti negalëjo. Jis remiasi
dviem premisomis: Dievas yra visagalis;
Dievas yra iðmintingas. Taigi protas nëra Dievo tikslingai sukurtas dalykas, o
vidinis jo veiksmø principas. Vadinasi,
Dievas padarë viskà, kà jo iðmintis leido
jam daryti. Abelaras sako: nusidëjëlis galëjo bûti iðganytas; Dievas norëjo já iðganyti, bet negalëjo, nes negalëjo trokðti
þmogaus pasmerkimo. Èia þodis „galëti“ turi skirtingas reikðmes – jos priklauso nuo to, ar kalbama apie Dievà, ar apie
jo kûriná. „Galëti bûti iðganytam“ yra
þmogiðkosios prigimties bruoþas, nes
Kristaus mirtis padarë ámanomà visø
þmoniø iðganymà. „Galëti iðganyti visus
46
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
þmones“ priklauso dieviðkajai visagalybei, bet tai yra potencialumas, kuris gali
bûti nerealizuotas, jei Dievo iðmintis tam
pasiprieðins. Ið tiesø blogis gali bûti didþiausio gërio prielaida, nes Dievas jo
netrokðta, bet neuþkerta jam ir kelio. Dievas niekada neveikia be prieþasties, ir jis
daro tai, kas geriausia, geriausiu metu ir
viskà tik dël gërio.
Ásikûnijimas. Abelarui sunku pripaþinti, kad Kristus kaip þmogus yra Trejybës asmuo. Ko gero, reikëtø sakyti
„Deus habet hominem“, o ne „Deus est homo“: þmogiðkumas – tai tarsi Dievo apsivilktas rûbas. Dël to Abelaras buvo apkaltintas nestorianizmu – erezija, kurios
ðalininkai, atsisakydami Marijà vadinti
„Dievo motina“, atskyrë dieviðkà Jëzaus
prigimtá nuo jo þmogiðkos prigimties.
Gimtoji nuodëmë. Kadangi etikoje
Abelaras skelbia, kad blogis priklauso
tik nuo ketinimo, tai jis ið esmës prieðtarauja minèiai apie ið kartos á kartà perduodamà nuodëmæ. Todël posakis
„gimti nuodëmëje“ jam reiðkia bûti pasmerktam galimybei nusidëti, kaip kad
buvo pasmerktas nusidëjæs Adomas. Be
krikðto mirusiø vaikø ar krikðèionybës
nepaþinusiø dorø þmoniø likimas Abelarui kelia sunkumø. Jis pareiðkia, kad
nemato prieþasèiø, dël kuriø nekalti vaikai turëtø bûti pasmerkti amþinajai mirèiai, bet vis dëlto priduria, jog sprendþiant ið Dovydo þodþiø, kad daugelis
Dievo sprendimø „kaip jûros gelmës“
(Ps 36, 7), tai neturi bûti absurdiðka. Dël
iðmintingø dorøjø Abelaras mano, kad
kai kurie þmonës, pavyzdþiui, filosofai,
patyrë tam tikrà Dievo apreiðkimà, ir tai
leidþia tikëti jø iðganymo galimybe. Be
MOKSLINË MINTIS
to, komentuodamas Laiðkà romieèiams,
Abelaras nelaiko Adomo nuodëmës
sunkia ir jam kyla klausimas: jei „obuolio paragavimas“ yra tokia sunki nuodëmë, kad gali bûti atpirkta tik Kristaus
mirtimi, tai kokio atpirkimo prireiks uþ
Dievo Sûnaus nuþudymà?
Atpirkimas. Viduramþiais gyvavo
teorija, kad Kristaus auka – tai iðpirka,
kurià ðis sumokëjo velniui, iðpirkdamas
þmonijà, nuo Adomo nuodëmës laikø
buvusià Ðëtono naguose. (Hugonas Senviktorietis) Anzelmas Kenterberietis ðià
idëjà atmetë ir Kristaus aukos bûtinumà
grindë bûtinumu ávykdyti Dievo teisingumà. Atsisakymas paklusti Dievui buvo tokia sunki nuodëmë, kad þmogaus
aukos nebûtø uþtekæ jai atpirkti. Reikëjo Dievo aukos. Abelaras, netikëdamas
Ðëtono valdþia, mano, kad atpirkimas –
tai nesavanaudis didþiulës Dievo meilës
þmonëms aktas. „Manau, kad ypatinga
mûsø iðteisinimo ir sutaikinimo su Dievu
per Jëzaus Kristaus kraujà malonë yra ta,
kad jo Sûnus, prisiëmæs mûsø prigimtá, iki
pat mirties mus mokë savo darbais ir þodþiais ir kad jis savo meile padvigubino mûsø prisiriðimà prie jo tam, kad tokios geradarystës ákvëpta mûsø meilë galëtø pakelti
bet kà, kad tik jam patiktø. Taigi mûsø Atpirkimas – tai ta didelë meilë, kurià mums
ákvepia Jëzaus Kristaus kanèia; ði meilë ne
tik iðvaduoja mus ið nuodëmës, bet ir suteikia mums laisvæ bûti Dievo vaikais.“6
Malonë. Abelarui sunku kalbëti
apie malonæ prisilaikant dogmos, kad
„malonë yra Dievo valia, kreipianti
þmogaus valià gërio link“, nes Etikoje jis
aiðkina, kad gëris ir geradarystës priklauso tik nuo laisvos valios ketinimo.
Abelaro manymu, Dievo malonë – tai
visos Dievo dovanos þmogui, tarp jø ir
þmogaus laisvë. Þmogaus laisvës prieðprieðinimas nesavanaudiðkai Dievo meilës dovanai yra artimas Pelagijaus aiðkinimui.
Eucharistija. Abelaras tiki realiu
Dievo buvimu Eucharistijoje, bet mano,
kad Dievo ten gali ir nebûti, kai ostija
yra áþeidinëjama arba kai ji nukrinta ant
þemës. Ðis teiginys rodo, kad Abelaras
su iðlygomis pripaþino Kristaus buvimà
ostijoje.
Panaðûs ir kai kurie kiti Abelaro teiginiai ið esmës prieðtaravo XII amþiaus
katalikø tikybos dogmoms. Dël to daugelis teologø jo nemëgo ir jis turëjo
daug prieðø.
ABELARO IR BERNARDO KLERVIEÈIO KONFLIKTAS
1140 metais Abelaras gyvena Paryþiuje ir vis su tokiu pat pasisekimu dëstytojauja bei leidþia savo veikalus. Keletas jo naujø darbø patenka á rankas Gijomui (Guillaume), Ðv. Tjery (Saint-Tierry) vienuolyno abatui. Jis labai pasipiktina Abelaro mintimis ir jas pavadina
„Abelaro naujovëmis“ tvirtindamas, kad
jos kelia didþiulá pavojø krikðèionybei.
Abatas Gijomas paraðo Abelarà smerkiantá laiðkà ir nusiunèia já Ðartro vyskupui Þofrua, o laiðko kopijà – Klervo vienuolyno abatui Bernardui7. Abelaras juose vaizduojamas kaip didþiausias piktadarys, kuris á Ðventàjá Raðtà „þiûri taip,
kaip þiûrëjo á dialektikà“8 ir skelbia tik saLOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
47
D A L I A M A R I J A S TA N È I E N Ë
vo paties iðsigalvojimus. Kadangi Gijomas nesugebëjo gauti visø Abelaro veikalø, tai jis teigia, kad ir neskaitæs jø, þinàs, kad ten iðdëstytas mokymas yra nusikalstamas tikëjimui. Todël jis siûlo kuo
greièiau pasmerkti Abelarà.
Gijomas ið ðv. Tjery vienuolyno buvo
átakingas Baþnyèios gyvenime. Jis gimë
1095 metais, ástojo á Reimso vienuolynà
ir dalyvavo 1120 metø Suasono susirinkime, kai buvo pasmerktas Abelaro traktatas apie Trejybæ. Jis prieð Abelarà sukurstë toká pat galingà prieðininkà kaip
ir jis pats – Bernardà Klervietá, tuo metu
garsiausià krikðèionybës þinovà.
Bernardas gimë 1090 metais Fontenëje, netoli Diþono, smulkiøjø bajorø ðeimoje, susigiminiavusioje ar sudariusioje sàjungà su átakingomis ðeimomis. Jis
buvo iðsimokslinæs, daugiausia studijavo literatûrà, bet pasaulietinës literatûros nevertino. Bûdamas ðeðiolikos metø
neteko motinos ir kurá laikà gyveno pasaulietiðkai. Bet 1112 metais nusprendë
stoti á Sito vienuolynà, kuris paskutiniaisiais XI amþiaus metais ypaè iðpopuliarëjo atsiskyrëliø propaguojamu dvasingumu. Vienuolyne buvo patvirtinta pati grieþèiausia Ðv. Benedikto regula, besilaikanti trijø áþadø: neturto, skaistybës
ir nuolankumo. Buvo draudþiama turëti bet koká turtà ne tik kiekvienam vienuoliui atskirai, bet ir visai bendruomenei. Sito vienuolyne buvo ávestas baltas
abitas – iððûkis juodai besirengiantiems
Kliuni vienuoliams. Á ðá vienuolynà Bernardas ástojo kartu su apie trisdeðimt giminaièiø (tarp jø buvo ir jo broliai) ir
draugais. Jis buvo nepaprastai veiklus,
todël tuometinis abatas pavedë jam
48
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
ákurti Klervo vienuolynà netoli Trua, ant
Obo kranto. Bernardas iðbuvo Klervo
vienuolyno abatu iki pat savo mirties –
1153 metø.
Bernardas buvo didelis mistikas ir
labai veiklus þmogus. Jis buvo nepaprastai átaigus oratorius, sugebëjæs tiek
mokyti savo vienuolius, tiek palenkti á
savo pusæ minià. To meto pasaulëþiûrai
jis darë didþiulæ átakà.
Bernardo ir Abelaro konfliktas tapo
garsus, nes jie abu buvo vieni iðkiliausiø XII amþiaus filosofø, kita vertus, jø
nesutarimai buvo interpretuojami kaip
laisvos minties kova su racionalø màstymà atmetanèiu misticizmu. XIX amþiuje Abelaro ir Bernardo konfliktas buvo lyginamas su Ðvietimo kova su obskurantizmu. Ðv. Bernardas buvo nuostabus raðytojas, taèiau grieþtai pasisakydavo prieð pasaulietinæ kultûrà. Vis dëlto abiejø prieðininkø poþiûriuose á krikðèioniðkà gyvenimà netgi galima áþvelgti nemaþai panaðumø. Pavyzdþiui, kai
antrajame atsakyme Abelaras ragina
Eloizà mylëti Dievà dël jo paties visiðkai nesavanaudiðka meile, kai kalba jai
apie begalinæ Kristaus meilæ, jo krikðèioniðko gyvenimo koncepcija labai artima
Ðv. Bernardo poþiûriui. O kai Bernardas
laisvæ iðkelia kaip pagrindiná dalykà, dël
kurio mes esame Dievo paveikslas, jis
beveik pakartoja tai, kà Abelaras sakë
savo Etikoje: nuodëmingas yra tik ketinimas, tai yra sàmoningas mûsø laisvos valios apsisprendimas.
Abu prieðininkai jau buvo susikivirèijæ kiek anksèiau. Lankydamasis Parakleto vienuolyne, Bernardas gerai ávertino abatës Eloizos tvarkymàsi vienuoly-
MOKSLINË MINTIS
ne, bet gana grieþtai pasmerkë uþ tai,
kad maldoje „Tëve mûsø“ seserys þodþius „virðsubstancinë duona“ pakeitë
posakiu „kasdienë duona“. Ðio pakeitimo iniciatorius Abelaras paraðë Bernardui laiðkà, kuriame teisino naujàjá posaká. Laiðko tonas buvo labai pagarbus: jame sakoma, kad Parakleto seserys, sustiprintos tikëjime Bernardo „ðventais
pamokymais“, já laiko „greièiau angelu
nei þmogumi“. Vis dëlto Parakleto vienuolynas atsisakë Abelaro padaryto pakeitimo.
Bernardas, gavæs smerkiantá abato
Gijomo laiðkà, kurá laikà màstë, o paskui
kreipësi á Abelarà praðydamas susitikti.
Ið pradþiø Abelaras sutiko su Bernardo
sprendimu, bet gráþæs pas mokinius, persigalvojo. Tarp Abelaro mokiniø buvo
Arno Breðietis, buvæs Breðos premonstrantø vienuolyno abatas. 1139 metais jis
buvo iðvarytas ið Italijos uþ tai, kad palaikë prieð vyskupà sukilusià komunà, ir
rado prieglobstá Paryþiuje. Tikriausiai jis
ir paskatino Abelarà nepaklusti. Abelaras papraðë Senso arkivyskupo surengti
vieðà diskusijà su Bernardu per 1140 metø Sekmines, kada dalyvauti relikvijø iðstatyme buvo pakviesti Senso ir Reimso
provincijø vyskupai. Taèiau Bernardas
nesutiko dalyvauti dialektiniame mûðyje, kuriame jis, matyt, bûtø pralaimëjæs,
turint omeny Abelaro patirtá tokio pobûdþio susirëmimuose.
Kadangi Bernardas jau anksèiau siekë Abelaro pasmerkimo, tai jis paraðë
popieþiui Inocentui III (ðis buvo jo draugas) ir keletui kardinolø smerkianèius
Abelarà laiðkus. Þinodamas, kad Abelaras turi ðalininkø ir uþtarëjø popieþiaus
kurijoje, ir bijodamas, kad kreipæsis á
Romà, jo prieðininkas gali bûti iðteisintas, Bernardas raðë, jog Petras Abelaras
yra katalikø tikëjimo persekiotojas ir Jëzaus
Kristaus kryþiaus prieðas.
Per 1140 metø Sekmines Abelaras
buvo iðkviestas á Senso sambûrá, á já atvyko su keletu savo mokiniø. Jis tikëjosi vieðo disputo su Bernardu, taèiau jo
laukë ne disputas, o teismo procesas.
Ten susirinko dauguma Prancûzijos vyskupø, karalius Liudvikas VII, daugybë
teologø ir Bernardas Klervietis. Pastarasis visus átikino Abelaro kaltumu ir sambûris virto Susirinkimu. Kai tik pasirodë Abelaras, jam buvo áteiktas abato Gijomo ir Bernardo sudarytas teziø sàraðas – visa tai, kas Abelaro teologijoje buvo eretiðka. Tezës buvo tokios9:
1) Tëvas yra absoliuti galybë, Sûnus – tam
tikra galybë, o Ðventoji Dvasia visai nëra
galybë.
2) Ðventoji Dvasia nëra Tëvo ir Sûnaus
substancija.
3) Ðventoji Dvasia yra pasaulio siela.
4) Kristus neásikûnijo tam, kad iðvaduotø
mus ið nuodëmës jungo.
5) Nei Kristus kaip Dievas ir þmogus, nei
tas asmuo, kuris yra Kristus, nëra vienas ið Ðventosios Trejybës asmenø.
6) Bet kokiam gëriui sukurti uþtenka laisvos valios pastangø.
7) Dievas gali ávykdyti ar neávykdyti tik
tai, kà ávykdo ar neávykdo, ir tik tokiu
metu ir tokiu bûdu, kaip tai daro, ir niekaip kitaip.
8) Dievas neprivalo ir negali sukliudyti
blogiui.
9) Adomas mums perdavë ne savo nuodëmæ, o tik bausmæ uþ savo nuodëmæ.
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
49
D A L I A M A R I J A S TA N È I E N Ë
10) Tie, kurie nukryþiavo Kristø, neþinodami, kà daro, nenusidëjo, ir joks poelgis,
padarytas dël neþinojimo, negali bûti
laikomas nuodëme.
11) Kristuje nebuvo Dievo baimës dvasios.
12) Galia atleisti ir pasmerkti buvo suteikta tik apaðtalams, o ne jø ápëdiniams.
13) Iðoriniai veiksmai nepadaro þmogaus
nei geresnio, nei blogesnio.
14) Tëvui, kuris ið niekur nekyla, tiesiogiai
ar tam tikru bûdu priklauso veikimas,
bet ne iðmintis ir gerumas.
15) Sûnaus baimës nebus bûsimajame gyvenime.
16) Demonas skatina blogiui veikdamas per
akmenis ir augalus.
17) Pati Kristaus siela nenuþengë á pragarà: ji tik ásiskverbë savo galia.
18) Nei iðorinis veiksmas, nei ðio veiksmo
troðkimas, nei geidulingumas ar jo sukeltas malonumas patys savaime nëra
nuodëmë, ir mes neprivalome slopinti
ðio malonumo.
Kai kurie ið ðiø teiginiø pakartoja
Abelaro mintis, bet dauguma jø jas iðkraipo. Proceso tikslas buvo visiems laikams ið teologijos iðstumti dialektikà.
Abelarui buvo liepta pasakyti, ar ðie teiginiai jo, ar ne jo, ir jeigu jo, apginti juos
arba jø atsisakyti, – ir jokio dialektinio
ginèo nebuvo leista. Matydamas, kad
pakliuvo á spàstus, Abelaras pareiðkë,
jog kreipsis á popieþiø, ir iðëjo. Bijodamas, kad Roma neiðteisintø Abelaro,
Bernardas papraðë vyskupø paraðyti
laiðkà popieþiui, o jame papasakoti, kas
ávyko, ir papraðyti patvirtinti ðiø teziø
pasmerkimà bei paèiam nuspræsti, kaip
nubausti eretikà. Kad bûtø didesnë átaka popieþiui, Bernardas ir pats asmeniðkai paraðë laiðkà, kuriame dramatiðkai
nupieðë situacijà. Laiðke jis akcentavo
Abelaro ir Arno Breðieèio sàjungà, nes
bûtent Inocentas III iðvijo Arno Breðietá
ið Italijos. Ðiuos laiðkus perduoti turëjæs
laiðkaneðys skubiai iðvyko á Romà. Tikslas buvo pasiektas: popieþius pasmerkë
tezes, Abelaro knygos buvo sudegintos.
Taèiau jo ðalininkai Romos dvare turëjo knygø atsargø, tad jas buvo tik dar
lengviau platinti. O Abelaras ir Arno
Breðietis buvo nuteisti atskirai kalëti vienuolyne.
Tuo metu Abelaras, nieko neþinodamas apie Bernardo intrigas, jau buvo
pakeliui á Romà, kur tikëjosi galësiàs apginti savo teologijà. Netoli Lijono jis suþinojo apie pasmerkimà. Tada nuvyko á
Kliuni vienuolynà, kurio abatà Petrà
Garbingàjá gerai paþinojo.
KLIUNI VIENUOLYNE
Abelaras, jau bûdamas senas, patyræs pralaimëjimà, iðsekæs nuo kovos ir
kenèiantis nuo ligos, Kliuni vienuolyne
pagaliau ras ramybæ. Petras Garbingasis po Abelaro mirties graþiame ir kiek
keistokame laiðke paraðys Eloizai, kad
Abelaras Kliuni gyveno ðventai, nuolan-
50
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
kiai ir pasiaukojamai. Abelaras nepraðë
puoðniø drabuþiø, kokio nors ypatingo
maisto, visko atsisakë, iðskyrus tai, ko
bûtinai reikëjo. Dël nuolankumo ir
skurdo Petras prilygina já Ðv. Germanui
ar net Ðv. Martynui, stebëdamasis, kad
toks garsus þmogus taip save menkina.
MOKSLINË MINTIS
Abelaras taip pat vertino Petrà Garbingàjá, negailëjo jam pagyrimø dël pamaldumo ir romumo. Petras Garbingasis,
tarpininkaujant Sito abatui, susitarë dël
Bernardo ir Abelaro susitikimo, kuris
pasibaigë jei ne susitaikymu, tai bent
jau nesutarimø uþglaistymu. Po ðio susitikimo buvo paraðytas popieþiui praðymas dël sankcijø Abelarui panaikini-
mo. Buvo susitarta, kad Abelaras visam
gyvenimui liks gyventi Kliuni. Ten jis
paraðë Þydo, filosofo ir krikðèionio dialogà, taip pat poemà savo sûnui Astrolabui, kurioje skatina já studijuoti literatûrà ir pasakoja, kaip sunku priversti
atgailauti ásimylëjusià moterá, – uþuomina, primenanti jam, kad turëjo motinà.
Literatûra ir nuorodos
11
12
13
14
Patrologie Latine, tome 178,1339-1349, éd. B. Boyer – R. Mc Keon, p. 89–104 // Jean Joliviet.
Abélard ou la philosophie dans le langage – Fribourg, Universitaires Fribourg Suisse, 1994,
p. 157-161.
Ten pat.
„Sciendum nobis quod divina operato si ratione comprehenditur, no est admirabilis, nec fides habet meritum cui humana ratio probet expremitentum.“ Patrologie Latine, tome 178, éd.
J-P. Migne. – Paris, 1845, col. 1050.
„Nec quia Deus id dixerat creditur, sed quia
hoc sic esse convicitur, recipet.“ Ten pat.
15
16
17
18
19
Paul Vignaux. Philosophie au Moyen Age. Armand Colin, 1958, p. 56.
Petri Abaelardi. Opera Theologica. Corpus
Christianorum Continuatio Mediaevalis, vol.11,
Commentary on Romans, éd E. M. Buytaert. –
Turnolt, 1969, p. 117.
Michael T. Clanchy. Abélard, Flamarion. – Paris, 2000, p. 361.
Ten pat.
C. J. Mews. The Lists of Heresies Imputed to Peter Abelard // Revue bénédictine, N. 95, 1985,
p. 73–105.
B. d.
Jonas Daniliauskas. Skrendanti moèiutë.
1994. Drobë, aliejus. 61 × 50
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
51
J O L I TA B A L È I Û N A I T Ë
Gauta 2003-10-16
Tæsinys. Pradþia „Logos“ Nr. 35
JOLITA BALÈIÛNAITË
Klaipëdos universitetas
SEPTYNIOS ÐVENTOSIOS DVASIOS
DOVANOS IR JØ SÀVEIKA SU DORYBËMIS
PAGAL ÐV. TOMÀ AKVINIETÁ
Seven Gifts of the Holy Spirit
and their Interaction with the Virtues according
to St. Thomas Aquinas
SUMMARY
St. Thomas Aquinas describes the gifts of the Holy Spirit as a help for a moral Christian life. It is through
the gifts of the Holy Spirit that perfection of human nature occurs, as the gifts themselves are perfections, which incline a person to follow the inspiration of the Holy Spirit. Furthermore, this inspiration
is God‘s special help for a person springing from the abundance of God‘s goodness. They let the Holy
Spirit act in a person freely and spontaneously and are a kind of permanent right of the Holy Spirit to
interfere in the life of a baptised person. Analysing the activities of each gift separately, St. Thomas
Aquinas divides them into contemplative and practical, taking into consideration the powers of the human
soul, i.e., the powers of reason and appetite. Thus every gift of the Holy Spirit makes perfect a certain
power of the human soul so that the Holy Spirit can embrace all spheres of human activity. St. Thomas
Aquinas includes the gifts of the Holy Spirit in an integral structure of virtuous life, where seven gifts
of the Holy Spirit interact with seven virtues: four cardinal virtues and three divine or theological virtues. Finally, it is revealed that according to St. Thomas Aquinas, gifts and virtues act in a person differently. The gifts of the Holy Spirit, with their activity descending from God, bring human actions to
perfection in a supernatural way, contrary to virtues, which bring human actions to perfection in a natural
way. That is why a Christian reaches his final purpose – eternal life – not only by practising virtues,
but first of all by co-operation with the Holy Spirit and letting It act through Its gifts.
RAKTAÞODÞIAI. Ðventosios Dvasios dovanos, dorybës, áprotis, protas, valia, krikðèionio dorinis gyvenimas.
KEY WORDS. The gifts of the Holy Spirit, virtues, habit, reason, will, moral Christian life.
52
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
MOKSLINË MINTIS
TVIRTUMO DOVANA
Analizuodamas Ðventosios Dvasios
tvirtumo dovanà (donum fortitudinis), ðv.
Tomas Akvinietis siekia iðsiaiðkinti, kuo
ji skiriasi nuo tvirtumo dorybës, tuo labiau, kad tiek dovana, tiek dorybë turi
tà pati pavadinimà. Þodis fortitudo kilæs
ið veiksmaþodþio forcio67, kuris lotynø
kalba reiðkia „pripildyti“, tuo tarpu fortitudo reiðkia „tvirtumà“, „stiprumà“,
„dràsà“ ir „narsumà“68. Tvirtas þmogus
yra pripildytas visø ðiø savybiø. Todël
ðv. Tomui ir svarbu atskirti þmogiðkà
tvirtumà ir antgamtiná, kuris yra Dvasios dovana. Þmogus pagal savo prigimties savybes ir bûdà turi stiprybës
daryti gera, esant tam tikroms kliûtims
ar sunkumams, bei iðtverti, pakelti kokio nors blogio poveiká69. Jam daþnai
tenka susidurti su kliûtimis ar sunkumais, kuriuos pakelti ir áveikti reikalingas tvirtumas. Kai geri veiksmai sunkiomis aplinkybëmis ir iðtvermingumas
blogio akivaizdoje kartojasi, galima kalbëti apie tvirtumo dorybæ. Taèiau ði dorybë atsiskleidþia áveikiant áprastinius,
kasdienius sunkumus, o áveikiant ypatingus sunkumus moralës ir tikëjimo srityje, tvirtumo dorybës nepakanka70. Èia
á pagalbà ateina Dievo duotas tvirtumas,
kuris yra Ðventosios Dvasios dovana. Ji
padeda krikðèionims áveikti visus sunkumus, kurie juos atitraukia nuo gërio
praktikavimo71.
Viso krikðèioniðko gyvenimo tikslas
yra amþinasis gyvenimas. Ðv. Tomas
nuolatos pabrëþia, kad jis pranoksta
þmogiðkas jëgas. Siekiant ðio tikslo gali
grësti netgi mirtini pavojai72, pavyzdþiui,
krikðèioniø persekiojimai, visuomenës
prieðiðkumas krikðèioniðkiems principams ir pan. Ðventoji Dvasia per tvirtumo dovanà taip sustiprina þmogaus valià, kad ði, nepaisydama jokiø pavojø,
nepaliautø siekti galutinio tikslo – amþinojo gyvenimo. Be to, tvirtumo dovana
ið þmogaus sielos paðalina baimæ, kuri
natûraliai kyla pavojaus akivaizdoje. Ðiai
baimei áveikti nepakanka þmogiðko tvirtumo, bet reikia dieviðkos pagalbos, nes
antgamtinio tikslo akivaizdoje stiprëja ir
pavojai, kurie tyko siekiant ðio tikslo73.
Tad tvirtumo dovana atsiskleidþia kaip
nuolatinë jëga, kurià Ðventoji Dvasia perteikia þmogaus valiai, kad jam padëtø iðtverti blogio poveiká, padràsintø prieð
pavojus ir paskatintø narsiai imtis sunkiai ágyvendinamø dalykø74.
Pasinaudodamas psalmininko þodþiais: „Juk per tave galiu paimti uþkardà, su savo Dievu galiu perðokti mûrà“
(Ps 18, 30), ðv. Tomas teigia, kad tvirtumo dovanos matmuo yra Dievo galybës veikimas, kuris á pagalbà ateina
þmogiðkam silpnumui75. Tokioje perspektyvoje þmogiðkas silpnumas tampa
Dievo galybës pasireiðkimo vieta, nes
ðv. apaðtalas Paulius sako: „Bûdamas
silpnas, esu galingas“ (2 Kor 12, 10).
Ðventosios Dvasios galybë per tvirtumo
dovanà ið vidaus uþvaldo visà þmogø ir
padeda jam atlikti Dievo darbus bei kovoti dël Jo dieviðku bûdu76. Ði kova pasiekia savo aukðèiausià laipsná kankinystëje. Todël tvirtumo dovanà galëtume pavadinti kankiniø dovana, nes popieþius Jonas Paulius II pabrëþia, kad ji
reiðkiasi „...ypaè kankinystëje; ne vien
kraujo, bet ir ðirdies kankinystëje, taip
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
53
J O L I TA B A L È I Û N A I T Ë
pat ligos, silpnumo ir negalios kankinystëje”77. Ji padeda kankiniams laikytis tiesos ir tikëjimo liudijimo iki mirties, o patiriantiems ðirdies iðbandymus – atsisakyti tam tikrø malonumø ar prigimtiniø
polinkiø vardan aukðtesnio tikslo. Ðv.
Tomas teigia, kad kankinystë yra didþiausios meilës þenklas78, nes Jëzus
Paskutinës Vakarienës metu kalbëjo:
„Nëra didesnës meilës, kaip gyvybæ uþ
draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Kankinystei yra bûdingas tvirtumas79, kuris tampa tobulas tik per Ðventosios Dvasios
tvirtumo dovanà ir kyla ið meilës, be
kurios jokia kankinystë neturi prasmës,
kadangi ðv. apaðtalas Paulius skelbia:
„...jeigu atiduoèiau savo kûnà sudeginti, bet neturëèiau meilës, nieko nelaimëèiau“ (1 Kor 13, 3). Todël A. Riaud paþymi, kad tvirtumo dovana spontaniðkai
ir tarsi natûraliai kreipia þmogaus sielà
siekti dideliø dalykø Dievo ðlovei80.
Angeliðkasis Daktaras nurodo, kad
Ðventosios Dvasios tvirtumo dovana turi dvejopà vaisingumà, kuris pasireiðkia
kantrybe ir iðtverme. Iðtvermë pasirodo,
kai reikia pakelti tam tikrà blogá, o kantrybë pasireiðkia ilgai laukiamo ar daromo gërio akivaizdoje81. Pavyzdþiui, kokia nors liga, silpnumas ar negalia yra
blogis þmogui, ir ðiuo atveju tvirtumo
dovana pasireiðkia per iðtvermæ, kuri
padeda pakelti ðá blogá. Ið to galima daryti iðvadà, kad tvirtumo dovana yra labai svarbi krikðèioniui jo mirties valandà, nes padeda iðtverti paskutinæ kovà
ir pasiekti trokðtamà tikslà – amþinàjá
gyvenimà. Taip pat, anot ðv. Tomo, iðtvermë apsaugo þmogø nuo þlugdanèio
liûdesio82, kaip sako ðv. apaðtalas Pau-
54
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
lius: „Ðio pasaulio liûdesys veda á mirtá“ (2 Kor 7, 10). Iðbandymo akimirkomis liûdesys uþtemdo gërio suvokimà,
todël reikalinga iðtvermë, kuri blogio
akivaizdoje neleidþia liûdesiui ásivieðpatauti þmogaus sieloje83.
Antrasis tvirtumo dovanos vaisius –
kantrybë – padeda ilgai viltis ir kantriai
laukti trokðtamo gërio84. Todël H. F.
Blunt paþymi, kad tvirtumo dovana
þmogui leidþia kantriai iðlaukti, kol
Ðventoji Dvasia jame uþbaigs savo tobulinimo darbà85. Be to, kantrybë suteikia
krikðèioniui pastovumo darant gerus
darbus. Tad Ðventoji Dvasia per tvirtumo dovanà ákvepia sielà didþiadvasiðkai
bei kantriai atlikti net maþiausius kasdienius darbus ir pareigas.
Tvirtumo dovana, pasak ðv. Tomo,
atitinka ketvirtàjá Kalno pamokslo palaiminimà: „Palaiminti alkstantys ir trokðtantys teisumo: jie bus pasotinti“ (Mt 5,
6). Kadangi tvirtumo dovanos paskirtis
yra padëti krikðèioniui áveikti visus sunkumus, iðkylanèius tikëjimo kelyje, tai ir
darant teisumo darbus pasitaiko ávairiø
kliûèiø, kurias paðalina tvirtumo dovana86. Taèiau svarbiausia, kad ðie darbai
bûtø atliekami su nenumaldomu teisumo troðkuliu, kuris yra ketvirtojo palaiminimo esmë87. Teisumo alkis ir troðkulys lydi krikðèioná visà gyvenimà, nes ið
esmës jis yra nenumaldomas, tik laikinai patenkinamas. Kaip þmogui nuolatos reikia vandens ir duonos troðkuliui
ir alkiui numalðinti, taip ir jo siela nuolatos alksta ir trokðta teisumo. Taèiau,
kad ðis teisumo troðkimas bûtø ágyvendinamas, reikia daug jëgø ir iðtvermës.
Èia Ðventoji Dvasia ateina á pagalbà su
MOKSLINË MINTIS
tvirtumo dovana – perteikia krikðèioniui
savo paèios jëgà ir verþlumà88. Taigi
Ðventoji Dvasia suteikia tikinèiajam ant-
gamtinio tvirtumo, kuris ágalina já, áveikiant visas kliûtis, gyventi alkstanèiø ir
trokðtanèiø teisumo palaiminimu.
MALDINGUMO DOVANA
Ðventosios Dvasios maldingumo dovanos (donum pietatis) pavadinimas turi
daug platesnæ reikðmæ nei vien pamaldumas, dievotumas. Lotynø kalboje þodis pietas taip pat reiðkia ir „pareigos
jausmà“, „meilæ“, „pagarbà“, „iðtikimybæ“, „teisingumà“, „gailestá“89. Kalbëdamas apie maldingumà, ðv. Tomas pirmiausia atskiria maldingumo dovanà
nuo maldingumo dorybës. Pastaroji pasireiðkia per pagarbà ir meilæ tëvams bei
tëvynei90. Dël kultûrinio ir socialinio savo laikmeèio sàlygojimo ðv. Tomui maldingumo dorybë pirmiausia yra nukreipta á tëvo asmená, tartum á vaikø egzistavimo pradà, todël jam dera reikðti
ypatingà paklusnumà ir pagarbà91. Paklusnumas ir pagarba tëvui ápareigoja
rodyti pagarbà ir meilæ kiekvienam ðeimos nariui, todël lygiai taip pat maldingumo dorybë reiðkiasi ir tëvynës atþvilgiu. Pagarba bei klusnumas tëvynei atitinkamai reikalauja pagarbos ir meilës
tëvynainiams bei visiems draugiðkai nusiteikusiems jø atþvilgiu92. Taigi esminiai
maldingumo dorybës elementai yra pagarba, paklusnumas ir meilë, kuriais
grindþiami þmogaus santykiai su ðeimos
nariais bei tëvynainiais.
Ðventosios Dvasios maldingumo dovana reiðkiasi analogiðkai, kaip ir maldingumo dorybë, tik èia jau kalbama ne
apie þemiðkà, bet apie dangiðkà tëvystæ. Ðv. apaðtalo Pauliaus þodþiuose: „Jûs
[...] gavote sûnystës Dvasià, kurioje ðaukiame: „Aba, Tëve!“ (Rom 8, 15) Angeliðkasis Daktaras áþvelgia maldingumo
dovanà93. Ji áveda tikintájá á santyká su
Dievu kaip Tëvu, kurá mums apreiðkë
Kristus. Jis iðmokë mus „Tëve mûsø“
maldos, kurioje á Dievà kreipiamës kaip
á savo Tëvà (Plg. Mt 6, 9). Bûtent maldoje kartodami Tëvo vardà mes atrandame dangiðkos tëvystës prasmæ ir taip
atsakome á savo paðaukimà – bûti savo
Tëvo vaikais94. Tai yra ypatingas maldingumo dovanos veikimas. Taip pat
ðv. Tomas paþymi, kad kaip per maldingumo dorybæ rodoma meilë, pagarba ir klusnumas þemiðkajam tëvui, taip
per maldingumo dovanà tikintysis rodo meilæ, pagarbà ir klusnumà savo
dangiðkajam Tëvui95. Ðv. apaðtalas Paulius raðo, kad bûtent ið Tëvo „kiekviena tëvystë danguje ir þemëje turi vardà“ (Ef 3, 15). Ði dangiðka tëvystë apima
ir visas kitas tëvystës formas. Todël
maldingumo dovana ákvepia pagarbà
bei klusnumà ir dvasiniam tëviðkam autoritetui, ar tai bûtø Ðventojo Tëvo, ar
ganytojø, ar dvasios tëvø autoritetas.
Taigi ypatingas maldingumo dovanos
veikimas pasiekia visus tuos, kurie dalyvauja dieviðkoje tëvystëje96.
Norëdamas pabrëþti maldingumo
dovanos svarbà ir vaidmená krikðèioniðkame gyvenime, ðv. Tomas Akvinietis
prieðprieðina jà religingumo dorybei. Jis
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
55
J O L I TA B A L È I Û N A I T Ë
teigia, kad atliekamas kultas Dievui
kaip Tëvui yra tobulesnis uþ kultà Dievui, kaip Vieðpaèiui ir Kûrëjui, kuris
reiðkiasi per religingumo dorybæ97. Taigi maldingumo dovana áveda þmogø á
tobulesná santyká su Dievu, kuris nebëra vien kûrinio ir Kûrëjo, bet pirmiausia Tëvo ir vaiko santykis. Kaip nurodo
tomistas A. Gardeil, veikiant maldingumo dovanai, religija ágauna ðvelnumo
atspalvá, kadangi á Dievà kreipiamës:
„Aba, Tëve“98. Ði dovana mus moko,
kad Dievas nëra tolimas Tëvas, þvelgiantis á mus ið savo didybës aukðtumø,
ar kritiðkai nusiteikæs tëvas, pasirengæs
mus bausti, bet „tëtis“, esantis visai arti mûsø, kupinas ðvelnumo ir gailestingumo99. Toks unikalus þmogaus santykis su Dievu iðskiria krikðèionybæ ið kitø religijø. Krikðèioniðkam tikëjimui bûdingas Dievo ir þmogaus artumas persmelkia ir tikinèiøjø religines apeigas, liturginius veiksmus. Maldingumo dovana ypaè veikia Baþnyèios narius, kad jø
atliekami liturginiai veiksmai bûtø ne
vien iðoriðki, bet iðgyvenami viduje100.
Taip tikintysis per savo jausmus, maldas
iðreiðkia savo ásûnystæ Tëvo atþvilgiu101.
Taèiau maldingumo dovanos veikimas neapsiriboja vien santykiu su Dievu
kaip Tëvu, bet apima ir visus, kurie yra
dangiðkojo Tëvo vaikai. Ðv. Tomas nurodo, kad ði dovana taip pat reiðkiasi pagarba ir patarnavimu visiems Dievo
þmonëms102. Priklausymas vienam dangiðkajam Tëvui visus jungia á vienà Dievo vaikø ðeimà. Ði Dievo tëvystë apima
dangø ir þemæ, kiekvienà, kuris taria Jo
vardà. Tokiu bûdu visuotinëje Dievo tëvystëje visi Jo vaikai gali atrasti brolybæ,
kurià apreiðkë Kristus103. Prisiimdamas
56
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
þmogaus prigimtá, Jis tapo visu kuo panaðus á þmones ir „nesigëdija juos vadinti broliais“ (Þyd 2, 11. 17). Kristaus broliðkas solidarumas su þmonëmis juos
ákvepia þvelgti á vienas kità kaip á brolius ir seseris Kristuje. Ði brolybës dvasia pirmiausia pasireiðkia Baþnyèioje, kuri yra mistinis Kristaus kûnas, Dievo vaikø ðeima. Vatikano II Susirinkimas paþymi, kad „gyvenanti tikinèiuosiuose,
pripildanti ir valdanti visà Baþnyèià,
Ðventoji Dvasia kuria nuostabø tikinèiøjø bendravimà ir artimai visus suvienija
Kristuje“104. Tad þmoniø tarpusavio broliðkà bendrystæ kurianti ir palaikanti
Ðventoji Dvasia ypaè tai daro per maldingumo dovanà. Todël ðv. apaðtalas
Petras ir ragina visus krikðèionis maldingumu ugdyti brolybæ (2 Pt 1, 7).
Maldingumo dovana, pasak ðv. Tomo, atitinka Jëzaus paskelbtà romiøjø
palaiminimà, kadangi maldingumo dovanai bûdinga romiai pasitikti visas
kliûtis, iðkylanèias praktikuojant maldingumà105. Tokia vidinë nuostata padeda krikðèioniui, vengiant ávairiø konfliktø, kivirèø, iðlaikyti gerus santykius su
ðalia esanèiais, á kuriuos jis þvelgia kaip
á brolius, seseris Kristuje. Ðv. Tomas paþymi, kad romumas þmoguje pasireiðkia
dvejopai: sutramdant pyktá ir neprieðgyniaujant tiesai106. Ðv. apaðtalas Paulius
ragina kiekvienà krikðèioná: „Nesiduok
pikto nugalimas, bet nugalëk pikta gerumu“ (Rom 12, 21). Sutramdydamas
pyktá, þmogus valdo save ir taip gali bûti geras ir malonus su kitais, o gerumas
ir malonumas yra Ðventosios Dvasios
maldingumo dovanos vaisiai107. Tuo tarpu neprieðgyniavimas tiesai leidþia
þmogui skverbtis gilyn á Dievo paþini-
MOKSLINË MINTIS
mà108. Todël, veikiant maldingumo dovanai, krikðèionis gali romiai priimti
kiekvienà, kad ir sunkiai suvokiamà tiesà, kylanèià ið dieviðko autoriteto. Taigi
Ðventoji Dvasia per maldingumo dova-
nà kreipia krikðèioná gyventi romiøjø
palaiminimu, kad nepaisant visø nesklandumø, romumas vieðpatautø visuose þmoniø santykiuose tiek su Dievu, tiek su artimu.
IÐMINTIES DOVANA
Ðventosios Dvasios iðminties dovanos (donum sapientia) pavadinimà ðv. Tomas kildina ið þodþiø junginio sapida
scientia, kuris reiðkia „skanø mokslà“.
Taèiau jis iðminties termino reikðmæ
grieþtai atskiria nuo jo etimologinës
reikðmës, nes pastaroji susijusi su jutimine patirtimi. Todël Akvinietis mano,
kad iðminties reikðmë yra labiau sietina
su bendra paplitusia samprata negu su
etimologine jos kilme109. Norëdamas patikslinti iðminties sampratà, jis remiasi
Aristotelio filosofine mintimi. Aristotelis, kalbëdamas apie iðmintá, sako: „Ji
yra mokslas apie kilniausias bûties formas, […] iðmintis yra ir mokslinis paþinimas, ir supratimas, kas ið prigimties
yra vertingiausia“110. Toks Aristotelio
poþiûris á iðmintá, be abejonës, darë átakà ðv. Tomo minèiai. Jam iðmintis yra
paþinimas aukðèiausios prieþasties, kuri yra Dievas, o paþindamas ðià prieþastá, þmogus gali iðmintingai apie visus
dalykus spræsti ir juos tvarkyti111. Kadangi ið aukðèiausios prieþasties – Dievo – kyla visa tikrovë, tai ir þmogus, paþindamas Já, ágauna platø, visuminá
þvilgsná á visus dalykus. Ðis þvilgsnis ir
suteikia þmogui iðminties sprendþiant ir
tvarkant visas gyvenimo sritis.
Taèiau þmogus gali turëti dvejopà iðmintá: vienà, kuri yra intelektualinë do-
rybë, ir kità, kuri yra Ðventosios Dvasios
dovana. Pirmoji ágyjama studijø keliu, o
antroji, kaip raðo ðv. apaðtalas Jokûbas,
yra „ið aukðtybiø kilusi iðmintis“ (Jok 3,
17)112. Popieþius Jonas Paulius II nurodo, kad „Akvinietis karðtai troðko parodyti iðminties, kuri yra Ðventosios Dvasios dovana ir atveria kelià á dieviðkøjø
dalykø paþinimà, pirmenybæ“113, nes iðmintis, kuri ateina ið Ðventosios Dvasios,
yra pranaðesnë uþ studijomis ágyjamà iðmintá tiek dël jos dieviðko ðaltinio, tiek
dël jos prieinamumo visiems pakrikðtytiesiems. Taigi ðv. Tomui labai svarbu
nustatyti iðminties prigimtá, kad galëtø
toliau nuodugniai nagrinëti, kokia yra
dieviðka iðmintis, t. y. Ðventosios Dvasios iðminties dovana. Todël popieþius
Jonas Paulius II primena, kad „jo teologija leidþia mums suprasti, kas yra bûdinga iðminèiai, glaudþiai susietai su tikëjimu ir dieviðkumo paþinimu“114.
Iðminties dovanai, pasak ðv. Tomo,
yra bûdinga spræsti pagal Ðventosios
Dvasios ákvëpimà, nes ðv. Paulius sako,
kad „dvasinis þmogus gali spræsti apie
viskà“ (1 Kor 2, 15)115. Akvinieèiui dvasinis þmogus yra tas, kuris vedamas
Ðventosios Dvasios. Kadangi „Dvasia visa iðtiria, net Dievo gelmes“ (1 Kor 2,
10), todël þmogus, vedamas Dvasios, turi dieviðkà þvilgsná, kuris jam leidþia
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
57
J O L I TA B A L È I Û N A I T Ë
viskà matyti Dievo ðviesoje ir apie viskà spræsti pagal Dvasios iðmintá.
Pirmiausia Ðventosios Dvasios iðminties dovana yra nukreipta á patá Dievà
ir visus dieviðkus dalykus116. Ðià dovanà galëtume pavadinti Dievo kontempliacijos dovana, nes ðv. Tomas sako,
kad ji yra skirta kontempliuoti Dievà117.
Kontempliacija yra á Dievà nukreiptas
tikëjimo þvilgsnis, kuris moko viskà matyti Jo tiesos ðviesoje118. Tad per iðminties dovanà siela yra panardinama á Dievo kontempliacijà ir padeda þmogui subrandinti dieviðkà sprendimà apie visus
dalykus.
Kadangi þmogaus protas tiek per iðminties dovanà, tiek per tikëjimà turi sàlytá su Dievu ir dieviðkais dalykais, tai
ðv. Tomas nori patikslinti, kuo ði dovana skiriasi nuo tikëjimo. Tikëjimas suteikia pagrindà dovanai veikti, nes jis priima dieviðkàjà tiesà tokià, kokia ji yra,
o iðminties dovana tik paskui leidþia
spræsti pagal dieviðkà tiesà119. Ðtai kodël
popieþius Jonas Paulius II sako, kad iðminties dovana „suponuoja tikëjimà ir
galiausiai formuluoja teisingà sprendimà paèios tikëjimo tiesos pagrindu120.
Taigi tikëjimo tiesos yra bûtinos, kad
krikðèionis, padedamas iðminties dovanos, galëtø apie viskà teisingai spræsti.
Taip paprastos tikëjimo tiesos tampa visos krikðèioniðkosios iðminties pagrindu121. Todël kiekvienas tikintysis, paþindamas paprastas tikëjimo tiesas ir leisdamas veikti Ðventajai Dvasiai, gali turëti Jos iðminties.
Ðv. Tomas teigia, kad iðminties dovana ið esmës susieta su þmogaus proto veikla, todël ji yra daugiau spekuliatyvi negu praktinë122. Taèiau ðios dova-
58
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
nos veikimas apima ne tik spekuliatyvøjá, bet ir praktiná lygmená. Kaip jau minëta anksèiau, iðminties dovana skatina
þmogø kontempliuoti Dievà, o per tai jis
patiria artumà ir vienybæ su Juo. Kontempliacija suþadina þmogaus troðkimà,
kad „Dievas bûtø viskas visame kame“
(1 Kor 15, 28). Tuomet þmogus, ákvëptas ðio troðkimo, bandys ir praktiniame,
kasdieniame gyvenime vadovautis dieviðkomis tiesomis123. Ne veltui A. Gardeil nurodo, kad tiek ðv. Augustinas,
tiek juo sekdamas ðv. Tomas teigia, kad
Ðventosios Dvasios iðminties dovana padeda ne tik kontempliuoti Dievà, bet ir
gauti ið jo gaires, kaip tvarkyti savo
praktiná gyvenimà124. Èia atsiskleidþia
kitas iðminties dovanos bruoþas – visus
dalykus tvarkyti pagal dieviðkas tiesas.
Akvinietis iðminties dovanai priskiria septintàjá Kalno pamokslo palaiminimà: „Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5, 9). Jis teigia, kad taika yra galutinis iðminties padarinys125. Kadangi iðminèiai bûdinga
suteikti visiems dalykams tvarkà ir darnà, kurios yra neatsiejami taikos elementai, tai ðv. Tomas ir susieja taikdariø palaiminimà su iðminties dovana. Jis
taikdarius apibûdina kaip tuos, kurie
skleidþia taikà savo aplinkoje, bet pirmiausia jie turi vidinæ darnà ir gyvena
taikiai su savimi, o tuo paèiu ir su kitais126. Taika ámanoma tik tuomet, kai
tiek vidiniame, tiek iðoriniame þmogaus
gyvenime vyrauja tvarka, kuri bûdinga
iðminèiai127. Toks þmogus sugeba skleisti taikà apie save ir gyventi taikdariø
palaiminimu.
Skelbdamas taikdariø palaiminimà,
Jëzus þada, kad taikdariai bus vadina-
MOKSLINË MINTIS
mi Dievo vaikais. Akvinietis nurodo, jog
bûti Dievo vaiku reiðkia bûti panaðiu „á
jo Sûnaus pavidalà, kad ðis bûtø pirmgimis tarp daugelio broliø“ (Rom 8,
29)128. Jëzus yra ásikûnijusi dieviðkoji Iðmintis129, kuri buvojo prieð visus amþius, kaip skelbia Patarliø knyga: „Kai
dar nebuvo gelmiø, að buvau pagimdyta, kai dar nebuvo tekanèiø ðaltiniø.
Prieð padedant kalnø pamatus, prieð
kalvas að gimiau“ (Pat 8, 24–25). Ðventoji Dvasia, teikdama savo iðminties dovanà, daro mus panaðius á Jëzø, „Tëvo
viengimá Sûnø“ (Jn 1, 14), kuris yra
prieð visus amþius gimusi iðmintis.
Kaip jau anksèiau minëta, Angeliðkajam Daktarui iðminties dovana yra pati
tobuliausia ið visø Ðventosios Dvasios
dovanø, nes ji labiausiai kreipia þmogaus sielà á Dievà.
SUPRATIMO DOVANA
Supratimo dovanos (donum intellectus) lotyniðkàjá pavadinimà ðv. Tomas
pasitelkia kaip pagrindà, nagrinëdamas
ðià dovanà. Jis lotyniðkàjá pavadinimà
intellectus kildina ið þodþiø junginio intus legere, kuris reiðkia „skaityti ið vidaus“130. Kadangi supratimo dovana yra
labiausiai susieta su þmogaus intelekto
veikla, todël ðv. Tomui svarbu pirmiausia iðsiaiðkinti, kokiu bûdu þmogus paþásta já supantá pasaulá. Jis nurodo du
paþinimo bûdus: intelektiná ir jusliná paþinimà, kurie ið esmës yra skirtingi, nes
juslinis paþinimas apsiriboja vien iðorinëmis daikto kokybëmis. Tuo tarpu intelektinis paþinimas skverbiasi iki paèios
daikto esmës131. Èia ðv. Tomas remiasi
Aristotelio mintimi, kad þmogaus intelektas paþásta ne atskiras daikto savybes, bet paèià daikto esmæ132. Tokiu bûdu þmogus paþásta já supanèià tikrovæ
tarsi ið vidaus, nes intelektiniam paþinimui bûdinga skverbtis á tikrovës vidø.
Taèiau Akvinietis paþymi, kad þmogaus intelekto galia yra ribota, ji susiduria su tam tikromis aiðkiai nubrëþtomis
ribomis133. Þmogaus intelektas gali pa-
þinti tik akivaizdþius, þmogiðkus dalykus. O tam, kad jis galëtø skverbtis á
dieviðkus dalykus, kurie pranoksta prigimtinæ intelekto galià, reikalinga antgamtinë ðviesa. Ði antgamtinë ðviesa,
pasak ðv. Tomo, ir yra Ðventosios Dvasios supratimo dovana134. Kadangi þmogus yra nukreiptas á antgamtinæ palaimà, tai jis siekia aukðtesniø dalykø, á
kuriuos skverbtis jam padeda supratimo
dovana135.
Kalbëdamas apie aukðtesnius dalykus, ðv. Tomas turi omenyje dieviðkus
slëpinius ir tiesas, kurie apreikðti Jëzaus
Kristaus asmenyje. Vatikano II Susirinkimas moko, jog „apreiðkimui reikia priskirti tai, kad tas tiesas apie Dievà, kurios ið esmës þmogaus protui nëra neprieinamos, […] visi gali nekliudomai,
su tvirtu ásitikinimu ir be jokios klaidos
paþinti“136. Akvinietis pabrëþia, kad tokios apreiðkimo tiesos kaip Dievo trejybiðkumas ar Dievo Sûnaus ásikûnijimas
yra neprieinamos prigimtiniam þmogaus protui, bet pasiekiamos tikëjimu137.
Tikëjimas tampa tarsi tiltu, jungianèiu
þmogaus protà su apreiðkimo tiesomis.
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
59
J O L I TA B A L È I Û N A I T Ë
„Ðitokiam tikëjimui reikia pirmiau ateinanèios ir padedanèios Dievo malonës
bei Ðventosios Dvasios vidinës pagalbos“138. Toji Dvasios pagalba ateina per
supratimo dovanà. Bûtent ji padaro mus
pajëgius labai aiðkiai ir lengvai suprasti
apreikðtàsias tiesas139. Taigi supratimo
dovana kaip antgamtinë ðviesa padeda
þmogaus intelektui skverbtis á ðias dieviðkas tiesas. Tai akcentuoja ir ðv. Tomas, sakydamas, jog „supratimo dovana þmogaus dvasiai duoda ðviesos, kad
ji paþintø tam tikrà antgamtinæ tiesà“140.
Supratimo dovana leidþia krikðèioniui antgamtines tiesas ir slëpinius skaityti tarytum vidiniu þvilgsniu141. Èia galima daryti aliuzijà á ðv. apaðtalo Pauliaus þodþius, kuriais jis meldþia Vieðpatá suteikti krikðèionims „apreiðkimo
Dvasià“, kuri apðviestø jø „ðirdies akis“,
kad jie galëtø paþinti Dievo slëpinius
(plg. Ef 1, 17–18). Ðventosios Dvasios
apðviestas þmogaus dvasinis vidinis
þvilgsnis tampa skaidrus ir skvarbus.
Tuomet jis gali skverbtis á dieviðkas tiesas ir skirti, kokia yra tikroji jø prasmë142. Ið Ðventosios Dvasios kylanti supratimo dovana paðalina visas kliûtis,
pasireiðkianèias kaip neaiðkumai ar klaidingos sampratos, kurios trukdo tikinèiajam skverbtis á dieviðkà tiesà. Taèiau
tiesa yra ávairiopa, ji apima skirtingas
paþinimo sritis. Todël Marie-Dominique
Philippe pabrëþia, kad supratimo dovana leidþia nustatyti teisingà tiesø hierarchijà143, nes prieðingu atveju nesunkiai
galima susipainioti ir þmogiðkus dalykus priskirti dieviðkiems ar atvirkðèiai.
Taip pat ðv. Tomas primena, kad supratimo dovana yra skirta gilesniam
60
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
Ðventojo Raðto suvokimui144. Bet pirmiausia ji apðvieèia tikinèiojo dvasià,
kad ðis galëtø girdëti Dievo þodá ir já
priimti kaip þodá, kylantá tiesiai ið Kristaus145. Pripaþinti Ðventojo Raðto dieviðkà autoritetà yra vienas esminiø krikðèioniðko tikëjimo elementø. Apie tai
kalba ir ðv. Paulius dalindamasis savo
dþiaugsmu su Tesalonikos krikðèionimis: „Todël mes be paliovos dëkojame
Dievui, kad, priëmæ ið mûsø iðgirstàjá
Dievo þodá, jûs priëmëte já ne kaip þmogaus þodá, bet toká, koks jis ið tikro yra,
kaip Dievo þodá, kuris ir veikia jumyse,
tikintieji“ (1 Tes 2, 13).
Be to, ði dovana svarbi ne tik priimant Dievo þodá, bet ir já interpretuojant, pritaikant kasdieniame krikðèioniðkame gyvenime. Dël supratimo dovanos
pamokslininkai, Evangelijos skleidëjai,
teologai, dvasinio gyvenimo mokytojai
turi talentà iðmintingai, kompetentingai,
paprastai ir sumaniai aiðkinti bei komentuoti Raðtà146. Taèiau perteikiant ir
aiðkinant Dievo þodá, privalu iðlaikyti
apreiðkimo turinio vientisumà, nes, kaip
paþymi popieþius Jonas Paulius II, þmogus, „tapæs Kristaus mokiniu, turi teisæ
iðgirsti ‘tikëjimo þodá’ ne suþalotà, suklastotà ar sumenkintà, o visà, iðtisà, iðlaikiusá nepaliestà savo grieþtumà ir jëgà“147. O bûtent supratimo dovana ir padeda iðlaikyti apreiðkimo turinio vientisumà ir ginti já nuo eretiniø mokymø148.
Lygiai taip pat, kaip ir nagrinëdamas
iðminties dovanà, ðv. Tomas pabrëþia,
kad supratimo dovana turi ne tik kontempliatyvø, bet ir praktiná aspektà. Kadangi ji susijusi su tikëjimu, tai susijusi
ir su viskuo, kas yra á já nukreipta149. Èia
MOKSLINË MINTIS
ðv. Tomas remiasi ðv. Pauliaus þodþiais,
kad „tikëjimas […] veikia meile“ (Gal 5,
6). Todël supratimo dovana pasireiðkia
ir tuomet, kai tikëjimas grindþiamas
meilës darbais, nes ið ðios dovanos kylantis didesnis tikëjimo tiesø suvokimas
atitinkamai veikia ir krikðèionio gerus
darbus150. Toks ðv. Tomo poþiûris á kontempliatyviàsias (iðminties ir supratimo)
dovanas parodo, kad krikðèioniðkame
gyvenime Dievo kontempliacija ir spekuliatyvus priëjimas prie tikëjimo veda
á tikëjimo skelbimà ir liudijimà konkreèiais meilës darbais. Tai paþymi ir kardinolas J. Ratzingeris, teigdamas, kad
Akvinietis „gina apaðtalinio gyvenimo
pirmenybæ prieð grynà kontempliatyvøjá
gyvenimo tipà“151.
Angeliðkasis Daktaras Ðventosios
Dvasios supratimo dovanà priskiria ðeðtajam Kalno pamokslo palaiminimui:
„Palaiminti tyraðirdþiai: jie regës Dievà“
(Mt 5, 8). Komentuodamas ðià sàsajà, ðv.
Tomas remiasi ðv. Augustino mintimi,
kad norëdamas regëti ir kontempliuoti
Dievà, þmogus turi turëti tyrà dvasiná
þvilgsná152. Pasak ðv. Tomo, bûtent su-
pratimo dovana ir suteikia krikðèioniui
tyrà dvasiná þvilgsná, kuris ágaunamas,
kai jo dvasia bûna apvaloma, iðgryninama nuo ávairiø klaidingø Dievo ásivaizdavimø ir sampratø153. Tyraðirdþiams
Jëzaus paþadëtas atlygis, kuris kartu yra
esminis supratimo dovanos vaisingumas, yra Dievo regëjimas. Pasak ðv. Tomo, jis prasideda jau ðioje þemiðkoje kelionëje, nors ir netobulu bûdu ir pasireiðkia tuo, kad mes paþástame Dievà
pirmiausia ne toká, koks jis yra, bet koks
jis nëra154.
Galiausiai supratimo dovana parodo,
kad kuo tobuliau þmogus paþásta Dievà, tuo labiau jo protas suvokia, kaip
stipriai jis yra Dievo slëpinio pranoktas155. Vadinasi, þmogaus paþinimas èia
þemëje visuomet iðliks netobulas ir neiðbaigtas, kaip raðo ðv. apaðtalas Paulius: „Dabar mes regime lyg veidrodyje, máslingu pavidalu, o tuomet regësime akis á aká“ (1 Kor 13, 12). Taigi tyraðirdþiø palaiminimas rodo, kad visas
Ðventosios Dvasios supratimo dovanos
veikimas yra nukreiptas á palaimingàjá
Dievo regëjimà.
ÞINOJIMO DOVANA
Þinojimo dovanos (donum scientiae)
pavadinimas yra kilæs ið lotyniðkojo þodþio scientia, kurio pirmoji reikðmë yra
„mokslas“156. Todël ðv. Tomas, pradëdamas nagrinëti þinojimo dovanà, pirmiausia pateikia þmogiðko ir dieviðko
mokslo apibûdinimus. Pasak jo, þmogiðkam mokslui bûdingi racionalûs protiniai svarstymai, kuriø dëka þmogaus
protas gauna tam tikrus árodymus apie
tyrinëjamà tikrovæ. Tuo tarpu dieviðkas
mokslas yra ne diskursyvus ir racionalistinis, bet absoliutus ir paprastas157. Kadangi dieviðkojo mokslo objektas – Dievas, – pasak ðv. Tomo, yra paprastas ir
absoliutus158, tai ir mokslas apie Já atitinkamai yra paprastas ir absoliutus. Kiekvienas mokslas, tiek þmogiðkas, tiek dieviðkas, suteikia paþinimui tikrumo. Pirmuoju atveju tikrumas kyla ið árodymø
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
61
J O L I TA B A L È I Û N A I T Ë
ir faktø, o antruoju atveju – ið dieviðko
autoriteto absoliutumo. Pastarasis tikrumas bûdingas ir Ðventosios Dvasios þinojimo dovanai, dël to ji panaði á dieviðkà mokslà ir kartu yra jo dalis159. Kadangi þinojimo dovana yra skirta tobulinti
tikëjimo dorybæ, todël ji suteikia tikëjimui tikrumo160. Þmogaus protas, susidûræs su prieð já iðkylanèia tikrove, daro
sprendimà apie jà, ir tai suteikia jo paþinimui tikrumà. Ðiuo proto veikimo
principu paremtas mokslinis paþinimas.
Analogiðkai þmogaus protas daro sprendimà apie tikëjimo tiesà ir per þinojimo
dovanà gauna tam tikrà tikrumà. Ji suteikia pakankamai átikinamø motyvø,
padedanèiø priimti konkreèià tikëjimo
tiesà161. Tai nurodo ir Vatikano II Susirinkimas: „Dvasia paveikia ðirdá ir palenkia jà á Dievà, atveria dvasios akis ir
teikia malonumà kiekvienam pritarti tiesai ir ja tikëti“162.
Kitas svarbus þinojimo dovanos
bruoþas – tai, kad dël jos tikintysis turi
tam tikrà dvasinæ áþvalgà, kuri jam leidþia atskirti tai, kuo yra bûtina tikëti,
nuo to, kuo tikëti neprivalu163. Tai reiðkia, kad tikintysis gali skirti tai, kas priklauso apreiðkimo turiniui, nuo to, kas
nepriklauso. Todël popieþius Jonas Paulius II pabrëþia, kad „þinojimo dovana
yra antgamtinë galia matyti ir tiksliai
apibrëþti apreiðkimo turiná“164. Ði antgamtinë galia nëra rezervuota tik kuriai
nors Baþnyèios nariø grupei ar tam tikriem asmenims. Ji, anot ðv. Tomo, yra
skirta visiems krikðèionims, kad jie galëtø þinoti, kuo jie turi tikëti, o kuo ne165.
Èia dera ðv. apaðtalo Jono þodþiai, kad
„patepimas, kurá ið jo esate gavæ, lieka
jumyse, ir nereikia, kad jus kas nors mo-
62
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
kytø, nes pats jo patepimas moko jus visko“ (1 Jn 2, 27). Toks aiðkus apreiðkimo
turinio paþinimas leidþia krikðèioniui iðvysti, kad Dievo apreiðkime yra tam tikra tvarka ir nuoseklumas, t. y. pirmiausia – Dievas, po to – Jo kûrinija.
Ðv. Tomo mintyje Dievas yra pirmoji
prieþastis, ið kurios kyla visa egzistuojanti tikrovë, o tuo tarpu þmogus, gamtos
dësniai yra antrinës prieþastys166. Èia ðv.
Tomas atlieka ðià perskyrà norëdamas
patikslinti þinojimo dovanos paskirtá ir
skirtingumà nuo iðminties dovanos. Kaip
minëta anksèiau, iðminties dovana yra
skirta padëti kontempliuoti Dievà – pirmàjà prieþastá. O þinojimo dovana yra
nukreipta á antrines prieþastis – sukurtàjà tikrovæ, kad þmogus galëtø jà paþinti
Dievo ðviesoje167. Þmogaus protas dël
ðios dovanos gali tarytum Dievo þvilgsniu vertinti kûrinius, juose áþvelgti tai, kà
jie turi tobuliausio168. Taèiau þmogui visuomet iðkyla pavojus pasilikti tik ties regima kûriniø iðore ir nematyti, á kà jie
kreipia. Ðv. Paulius sako apie pagonis:
„Juk tai, kas gali bûti þinoma apie Dievà, jiems aiðku, nes Dievas jiems tai leido suprasti. Jo neregimosios ypatybës –
jo amþinoji galybë ir dievystë – nuo pat
pasaulio sukûrimo aiðkiai suvokiamos
protu ið jo kûriniø“ (Rom 1, 19-20). Taigi
kûrinija, kurioje yra tam tikra tvarka,
groþis ir harmonija byloja þmogui apie
Dievo buvimà. Apie tai moko ir Katalikø Baþnyèios Katekizmas: „Pasaulis ir
þmogus liudija, kad juose paèiuose nëra
nei jø buvimo pagrindo, nei galutinio
tikslo, o jie patys yra kilæ ið Bûties, kuri
egzistuoja pati ið savæs, be pradþios ir be
pabaigos“169. Tuo tarpu þinojimo dovana
ákvepia þmogø betarpiðkai matyti kûri-
MOKSLINË MINTIS
nijoje Dievo buvimo atspindþius. Todël
N. Faivre, kalbëdamas apie þinojimo dovanà, teigia, kad ji perteikia krikðèioniui
antgamtinæ ðviesà, kuri jam leidþia besistebint ðiuo sukurtuoju pasauliu áþvelgti Dievo intencijà kûrinijos atþvilgiu170.
Be to, þinojimo dovana padeda teisingai suprasti kûrinius, kad jie netaptø kliûtimi artintis prie Dievo171. Akvinietis sako, kad jeigu þmogus kûriniuose mato tobulà gërá ir juose atranda galutiná tikslà, tuomet jis nusideda ir praranda tikràjá gërá – Dievà172. Kûriniø
groþis ir þavesys gali gana lengvai uþvaldyti þmogaus mintis ir ðirdá, uþuot
tapæ priemonëmis ir þenklais, kalbanèiais apie Dievà ir vedanèiais prie Jo.
Todël Ðventoji Dvasia per ðià dovanà
mums padeda teisingai atskirti gërá ir
blogá ir atmesti nuodëmæ173.
Angeliðkasis Daktaras þinojimo dovanà priskiria antrajam Kalno pamokslo palaiminimui: „Palaiminti liûdintys:
jie bus paguosti“ (Mt 5, 4). Jis aiðkina,
kad ðis palaimintas liûdesys kyla ið savo praeities klaidø ir nuodëmiø paþinimo174. Tad Ðventoji Dvasia per þinojimo
dovanà padeda þmogui atpaþinti nuodëmes ir dël jø gailëtis. „Ðirdies atsivertimà lydi iðganingas skausmas ir liûdesys, kurá Baþnyèios Tëvai vadino animi
cruciatus (dvasios sielvartas), compcunctio cordi (ðirdies graudulys)“175, – moko
Katalikø Baþnyèios Katekizmas ir pabrëþia pozityvià tokio liûdesio prasmæ. Tai
patvirtina ir ðv. Paulius savo laiðke Ko-
rinto bendruomenei, raðydamas, kad
„liûdesys pagal Dievo valià per atgailà
atveda á iðgelbëjimà“ (2 Kor 7, 10). Ðis
iðganingas liûdesys, kuris kyla ið savo
nuodëmingumo ir menkumo paþinimo,
yra þinojimo dovanos veikimo padarinys þmogaus sieloje.
Ðv. Tomas teigia, kad paþástant tiesà
apie tam tikrus dalykus gali kilti liûdesys, kuris atsiranda veikiant þinojimo
dovanai176. Ði dovana padeda þmogui
matyti tikrà ir daþnai skaudþià tiesà
apie visas blogybes, tûnanèias jo viduje. Bet kartu ji perkeièia mûsø savæs paþinimà ir vertinimà bei mûsø psichologiniø patirèiø refleksijà, nes gavus ðià
antgamtinæ ðviesà, mes gauname ir naujà poþiûrá á save, kuris yra persunktas
Ðventosios Dvasios mylinèio þvilgsnio177.
Tuomet krikðèionis gali ágyti teigiamà ir
teisingà þvilgsná á save, kad jis yra naujas þmogus, sukurtas pagal Dievà teisume ir tiesos ðventume (plg. Ef 4, 24).
Tad liûdesys, kaip atgaila dël nuodëmiø, tampa palaimintu, uþ kurá Jëzus
paþada paguodos atpildà. Akvinietis
aiðkina, kad ðios paguodos esmë yra
Dievo gerumas, á kurá þmogø kreipia
teisingas kûriniø paþinimas, kylantis ið
þinojimo dovanos veikimo178.
Ðventoji Dvasia ateina á pagalbà
krikðèioniui per þinojimo dovanà ir suteikia jam dvasinæ áþvalgà teisingai vertinti sukurtàjà tikrovæ bei suvokti, kad
viskas yra nukreipta á þmogaus iðganymà ir amþino gyvenimo ðlovæ.
Literatûra ir nuorodos
67
Blunt H. F. LL.D. Life with the Holy Ghost. –
Milwaukee, 1943, p. 88.
68
K. Kuzavinis. Lotynø – lietuviø kalbø þodynas. –
Vilnius, 1996, p. 339.
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
63
J O L I TA B A L È I Û N A I T Ë
69
S. Th. II-II, q. 139, a. 1.
Blunt H. F. LL.D. Life with the Holy Ghost. –
Milwaukee, 1943, p. 93.
71 N.Faivre. L’Esprit – Saint ses dons. – Bourg-laReine, 1955, p. 283.
72 S. Th. II-II, q. 139, a. 1.
73 Ten pat.
74 N. Faivre. L’Esprit – Saint ses dons. – Bourg-laReine, 1955, p. 282.
75 S. Thomae Aquinatis. Scriptum super sententiis,
lib. 3, dist. 34, q. 3, a. 1, sol. 1.
76 M.-D. Philippe. Le Mystére du Christ crucifié et
glorifié. – Paris, 1996, p. 149.
77 Pope John Paul II. The Spirit: Source of New Life // The Spirit, Giver of Life and Love: A Catechesis on The Creed. – Boston, 1996, p. 382:
„…especially in martyrdom; in martyrdom of
blood, but also in that of the heart and in the
martyrdom of illness, weakness and infirmity“.
78 S. Th. II-II, q. 124, a. 3.
79 S. Th. II-II, q. 124, a. 2.
80 Riaud A. CSSp. L’action du Saint-Esprit dans nos
ames. – Paris, 1952, p. 92.
81 S. Th. II-II, q. 139, a. 2, ad 3.
82 S. Th. II-II, q. 136, a. 1.
83 Ten pat.
84 S. Th. II-II, q. 136, a. 5.
85 Blunt H. F. LL.D. Life with the Holy Ghost. –
Milwaukee, 1943, p. 93.
86 S. Th. II-II, q. 139, a. 2, ad 1.
87 S. Th. II-II, q. 139, a. 2.
88 Gardeil A. OP. Le Saint-Esprit dans la vie
chrétienne. Paris, 1950, p. 63.
89 K.Kuzavinis. Lotynø – lietuviø kalbø þodynas.
Vilnius, 1996, p. 651.
90 S. Th. II-II, q. 101, a. 1.
91 Ten pat.
92 S. Th. II-II, q. 101, a. 2.
93 S. Th. II-II, q. 121, a. 1.
94 Gardeil A. OP. Le Saint-Esprit dans la vie
chrétienne. – Paris, 1950, p. 86.
95 S. Th. II-II, q. 121, a. 1, ad 1.
96 Gardeil A. OP. Le Saint-Esprit dans la vie
chrétienne. – Paris, 1950, p. 88.
97 S. Th. II-II, q. 121, a. 1, ad 2.
98 Gardeil A. OP. Le Saint-Esprit dans la vie
chrétienne. – Paris, 1950, p. 79.
99 Ponsard C. Les dons du Saint – Esprit // Famille
chrétienne, Nr. 1270, – Paris, 2002, p. 22.
100 Philippe M-D. Le Mystére du Christ crucifié et
glorifié. – Paris, 1996, p. 194.
101
70
64
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
102
103
104
105
106
107
108
109
110
111
112
113
114
115
116
117
118
119
120
121
122
123
124
125
126
127
128
129
130
131
132
133
134
135
136
137
138
Pope John Paul II. The Spirit: Source of New Life // The Spirit, Giver of Life and Love: A Catechesis on The Creed. – Boston, 1996, p. 382.
S. Th. II-II, q. 121, a. 1, ad 3.
Gardeil A. OP. Le Saint-Esprit dans la vie
chrétienne. – Paris, 1950, p. 89.
Vatikano II Susirinkimo nutarimai. Dekretas
dël ekumenizmo, 2.
S. Th. II-II, q. 121, a. 2.
S. Th. II-II, q. 157, a. 4, ad 1.
S. Th. II-II, q. 121, a. 2, ad 3.
S. Th. II-II, q. 157, a. 4, ad 1.
S. Th. II-II, q. 45, a. 2, ad 2.
Aristotelis. Rinktiniai raðtai. – Vilnius, 1990,
p. 175–176.
S. Th. II-II, q. 45, a. 1.
S. Th. II-II, q. 45, a. 1, ad 2.
Jonas Paulius II. Enciklika Fides et ratio, 44 //
Logos, Nr. 16.– Vilnius, 1999.
Ten pat.
S. Th. II-II, q. 45, a. 1.
Riaud A. CSSp. L’action du Saint-Esprit dans
nos ames. – Paris, 1952, p. 76.
Sent., lib. 3, dist. 35, q. 2, a. 1, sol. 1.
Katalikø Baþnyèios Katekizmas, 2715.
S. Th. II-II, q. 45, a. 1, ad 2.
Jonas Paulius II. Enciklika Fides et ratio, 44 //
Logos, Nr. 16. – Vilnius, 1999.
Sent., lib. 3, dist. 35, q. 2, a. 1, sol. 1.
S. Th. II-II, q. 45, a. 3.
S. Th. II-II, q. 45, a. 3, ad 3.
Gardeil A. OP. Le Saint-Esprit dans la vie
chrétienne. – Paris, 1950, p. 207.
S. Th. II-II, q. 45, a. 6, ad 3.
S. Th. II-II, q. 45, a. 6.
Gardeil A. OP. Le Saint-Esprit dans la vie
chrétienne. – Paris, 1950, p. 209.
S. Th. II-II, q. 45, a. 6.
Katalikø Baþnyèios Katekizmas, 474.
S. Th. II-II, q. 8, a. 1.
Ten pat.
Aristotelis. Rinktiniai raðtai.– Vilnius, 1990,
p. 393.
S. Th. II-II, q. 8, a. 1.
Ten pat.
S. Th. II-II, q. 8, a. 1, ad. 1.
Vatikano II Susirinkimo nutarimai. Dogminë
konstitucija apie apreiðkimà, 6. – Vilnius, 2001.
S. Th. II-II, q. 8, a. 2.
Vatikano II Susirinkimo nutarimai. Dogminë
konstitucija apie apreiðkimà, 5. – Vilnius, 2001.
MOKSLINË MINTIS
139
140
141
142
143
144
145
146
147
148
149
150
151
152
153
154
155
156
157
Blunt H. F. LL.D. Life with the Holy Ghost. –
Milwaukee. 1943, p. 69–70.
S. Th. II-II, q. 8, a. 4: „Donum intellectus illustrat mentem hominis, ut cognoscat veritatem quamdam supernaturalem“.
M.-D. Philippe. Le Mystére du Christ crucifié et
glorifié. – Paris, 1996, p. 129.
N.Faivre. L’Esprit – Saint ses dons. – Bourg-laReine, 1955, p. 207.
M.-D. Philippe. Le Mystére du Christ crucifié et
glorifié. – Paris, 1996, p. 131.
S. Th. II-II, q. 8, a. 2.
Philippe M-D. Le Mystére du Christ crucifié et
glorifié. Paris, 1996, p. 129.
Faivre N. L’Esprit – Saint ses dons. Bourg-laReine, 1955, p. 210.
Ðventojo Tëvo Jono Paulius II apaðtalinë adhortacija Catechesi traedendi, 30. – Vilnius,
1996.
N.Faivre. L’Esprit – Saint ses dons.– Bourg-laReine, 1955, p. 209.
S. Th. II-II, q. 8, a. 3.
Ten pat.
J. Ratzinger. Baþnytiniai judëjimai ir jø teologinis apibrëþimas // Naujøjø judëjimø judëjimas
Baþnyèioje. – Vilnius, 1999, p. 54.
Saint Augustin. Explication du Sermon sur la
Montagne. – Clamesy, 1981, p. 27.
S. Th. II-II, q. 8, a. 7.
Ten pat.
S. Th. II-II, q. 8, a. 7.
K. Kuzavinis. Lotynø – lietuviø kalbø þodynas. –
Vilnius, 1996, p. 773.
S. Th. II-II, q. 9, a. 1, ad 1.
158
159
160
161
162
163
164
165
166
167
168
169
170
171
172
173
174
175
176
177
178
S. Th. I, q. 3, a. 7.
S. Th. II-II, q. 9, a. 1, ad 1.
S. Th. II-II, q. 9, a. 3.
N. Faivre. L’Esprit – Saint ses dons. – Bourgla-Reine, 1955, p. 216.
Vatikano II Susirinkimo nutarimai. Dogminë
konstitucija apie apreiðkimà, 5. – Vilnius, 2001.
S. Th. II-II, q. 9, a. 1.
Pope John Paul II. The Spirit: Source of New Life // The Spirit, Giver of Life and Love: A Catechesis on The Creed.– Boston. 1996, p. 381:
„The gift of knowledge is the supernatural capacity to see and to determine with precision
the content of revelation“.
S. Th. II-II, q. 9, a. 1, ad 2.
S. Th. II-II, q. 9, a. 2.
Ten pat.
M. D. Philippe. Le Mystére du Christ crucifié et
glorifié. – Paris, 1996, p. 175.
Katalikø Baþnyèios Katekizmas, 34.
N. Faivre. L’Esprit – Saint ses dons.– Bourg-laReine, 1955, p. 219.
Gardeil A. OP. Le Saint-Esprit dans la vie
chrétienne. – Paris, 1950, p. 138.
S. Th. II-II, q. 9, a. 4.
Monléon A-M. OP. Les dons du Saint-Esprit //
Ephata. Le missel de la vie chrétienne. – Paris,
1988, p. 891.
S. Th. II-II, q. 9, a. 4, ad 1.
Katalikø Baþnyèios Katekizmas, 1431.
S. Th. II-II, q. 9, a. 4, ad 2.
M.-D.Philippe. Le Mystére du Christ crucifié et
glorifié. – Paris, 1996, p. 178.
S. Th. II-II, q. 9, a. 4, ad 1.
B. d.
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
65
V Y TA U TA S R A D Þ V I L A S
Gauta 2004-01-12
Pabaiga. Pradþia „Logos“ Nr. 35
VYTAUTAS RADÞVILAS
Vilniaus universitetas
ISTORIJOS SAMPRATA
PRANCÛZØ PERSONALIZMO FILOSOFIJOJE
The Concept of History in the Philosophy of French Personalism
SUMMARY
The article focuses on the theoretical and historical origins of the philosophy of history of French personalism. It argues that the personalist concept of history came into being as a theoretical response to
the overwhelming crisis of Western capitalist civilization and Christianity which reached its culmination during the Thirties of the last century. The unprecedented and unexpected events that were taking
place in France and many other European countries made the traditional Christian vision of history
outdated and incapable of explaining in an adequate way the dramatic changes in Western societies.
The leading figures of the French personalist movement sought to establish a new conceptual framework allowing them to explore the deepest roots of the civilizational and religious crisis and giving the
opportunity to make more reliable predictions about the future prospects of modern civilization. They
were the first Catholic thinkers to give up the speculative approach to history and to analyse it on the
basis of concrete historical experience. The following part of the article focuses on two key terms, “historical experience” and “historical discourse”, which were to become the basis of personalist thinking
on history as well as the starting point of the whole concept of history in the philosophy of French
personalism.
P
raëjusio amþiaus ketvirtojo deðimtmeèio viduryje sparèiai tirðtëjant
virð Vakarø pasaulio pakibusiø negandø debesims, prancûzø personalistai nepuoselëjo iliuzijø, kad krizæ galima
áveikti dalinëmis ekonominëmis ir socia-
linëmis reformomis ar abstrakèiu vadinamøjø humanistiniø vertybiø propagavimu. Plëtodamas iðkilaus XX a. pradþios prancûzø katalikø màstytojo Ch.
Péguy idëjas, E. Mounier reikalavo „totalinës revoliucijos“: „Moralinë revoliu-
RAKTAÞODÞIAI. Prancûzø personalizmas, Vakarø civilizacijos krizë, istorinis diskursas.
KEY WORDS. French personalism, the crisis of Western civilization, historical discourse.
66
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
MOKSLINË MINTIS
cija bus ekonominë arba jos visai nebus.
Ekonominë revoliucija bus „moralinë“
arba ji bus niekas“1. Ir vis dëlto, aiðkiai
pripaþindami, jog bûtinos didelës ekonominio ir visuomeninio gyvenimo pertvarkos, prancûzø personalistai prioritetà teikë dvasiniams, o ne medþiaginiams
bûsimosios revoliucijos veiksniams. Pasak E. Mounier, ekonominë ir politinë
revoliucija bûsianti tik pirmasis dvasinës revoliucijos þingsnis, savotiðka jos
áþanga. Jis kritikavo tuos savo kartos
„revoliucionierius“, kurie, „aukodami
tiek pastangø, kad praskintø kelià politinei ir visuomeninei revoliucijai, nejauèia ir nenori jausti atsakomybës ir iðlaisvinto þmogaus dvasiniø perspektyvø
reikalà palieka savieigai“2. Prancûzø
personalistø ásitikinimu, nesant tokios
perspektyvos, kiekviena revoliucija
esanti pasmerkta þlugti. Todël jau nuo
ketvirtojo deðimtmeèio pradþios svarbiausias personalistø rûpestis ir buvo
apmesti nors bendriausius tokios perspektyvos kontûrus. Pasak J.-M. Domenacho, „tada, kai deðinieji ir kairieji kartoja senus savo kivirèus, kada marksistai ieðko savo doktrinos pateisinimo krizëje, kuri jiems yra tik kapitalizmo krizë, Mounier intuityviai jauèia, kad ðis
sukrëtimas þymi pabaigà pasaulio, kuriam reikës atgimti, kad ðiai griûvanèiai
civilizacijai reikia prieðprieðinti naujà
globaliná projektà. Nëra dalinio sprendimo, reikia viskà pradëti ið naujo“3. Bet
nuo ko pradëti, personalistams anaiptol
nebuvo aiðku. Jø labai anksti iðkelta
„Europos renesanso“ idëja skambëjo patraukliai, bet ið tikrøjø geriausiu atveju
buvo tik poetiðkas ir miglotas kaþkokios
galimos ateities vaizdinys. Norint ðià
idëjà paversti patrauklia ir ákvepianèia
veikimo programa, bûtinai reikëjo praturtinti jà konkreèiu socialiniu ir dvasiniu turiniu. Kadangi ðito padaryti ið
karto nebuvo ámanoma, E. Mounier ir jo
ðalininkai neskubëjo griebtis aktyvios
politinës veiklos. Ið pradþiø jie domëjosi, jø paèiø þodþiais tariant, ne tiek revoliuciniø permainø metodais, kiek paèios revoliucijos „gryninimu“. Ðiuo þodþiu personalistai apibûdino savo principinæ nuostatà – pasiryþimà geriau atsiþadëti trokðtamos revoliucijos, negu
vykdyti jà prievarta. Jie tikëjo, kad reali ir pakankamai efektyvi alternatyva kitø to meto politiniø jëgø propaguojamai
prievartai ir smurtui galëtø bûti taikus
humanistiniø vertybiø ir idealø propagavimas. Trumpai sakant, „visuomenës
revoliucinio pertvarkymo problemà jis
(E. Mounier. – V.R.) suprato kaip þmoniø perauklëjimo problemà“4.
Bûta ir kitø prieþasèiø, dël kuriø personalistai neskubëjo staèia galva griebtis
praktinës politinës veiklos. Net E. Mounier itin nemëgæ ir ávairiomis nuodëmëmis nevengæ kaltinti marksistiniai kritikai vis dëlto niekada nedráso prikiðti jam
vieno dalyko – intelektualinio nesàþiningumo. Ðis prancûzø màstytojas kaip tik
iðsiskyrë ir garsëjo ypatingu nuoðirdumu
ir sàþiningumu, tad nenuostabu, kad jis
turëjo dràsos atvirai prisipaþinti neturás
gatavø krizës áveikimo receptø ir niekada nemëgino telkti ðalininkø skelbdamas
neágyvendinamas utopijas. Prieðingai,
E. Mounier buvo ásitikinæs, kad bet kurios utopijos dël savo dirbtinumo yra staèiai pasmerktos „istorinei nesëkmei“ ir
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
67
V Y TA U TA S R A D Þ V I L A S
geriausiu atveju gali duoti tik trumpalaiká iliuziná efektà. „Utopija nëra tik dirbtiniø sistemø ir nerealiø visuomeniø kûrimas“. Utopija taip pat yra ten, kur istorijos vizija, privalanti vadovauti veikimui, yra grynos spekuliacijos kûrinys
uþuot buvusi virðistoriniø postulatø pritaikymas konkreèiai istorinei situacijai,
kurioje ðie postulatai turi bûti ágyvendinti“5 – raðë prancûzø personalizmo lyderis. To meto dvasiniame ir istoriniame
kontekste personalistai buvo originalûs
tuo, kad prieð pradëdami veikti, jie stengësi iðsamiai teoriðkai apmàstyti ir suvokti Vakarø civilizacijos padëtá ir jos ateities perspektyvas. Ðiuo tikslu ir buvo
ákurtas þurnalas Esprit. Jame personalistai pradëjo, jø paèiø þodþiais tariant,
naujos civilizacijos „surinkimo“ (récueillement) darbà. Ðá darbà jie atliko skleisdami platø ir atvirà „diskursà“ (jø paèiø
vartotas plataus turinio terminas) apie
krizës gniauþtuose atsidûrusá tuometiná
Vakarø pasaulio þmogø ir jo perspektyvas. Galutinis viso „diskurso“ tikslas buvo nustatyti bûsimosios „personalistinës
ir bendruomeninës revoliucijos“ principus ir uþdavinius, iðsiaiðkinti ir propaguoti tai, kà personalistai laikë tikrosiomis vertybëmis. Pasak J.-M. Domenacho,
unikalus sugebëjimas nuosekliai plëtoti
ðá diskursà buvo skiriamasis ir itin originalus E. Mounier màstymo bruoþas:
„Èia nëra sistemos, bet, kaip sakoma
ðiandien, iðsamus „diskursas“ apie þmogø ir civilizacijà, kuriai Mounier ir jo komanda deda pagrindus uþuot per anksti kûræ politinius modelius, socialines reformas ir technokratines sintezes“6. Svarbu pabrëþti ir tai, kad nors personalistai
68
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
ir skelbë „renesansà“, jø „diskursas“ buvo nukreiptas á ateitá. Nei Mounier, nei
jo artimiausi bendraþygiai niekada rimtai neþiûrëjo á daugeliui jø amþininkø atrodþiusià patrauklià idëjà, kad þmonija
gali iðspræsti savo problemas gráþdama
á ikikapitalistinæ erà, t.y. prie viduramþiðko gyvenimo bûdo.
Prancûzø personalizmo lyderio iðtikimybæ pasirinktiems principams ir ypaè
minëtam „diskursiniam“ màstymo bûdui atskleidë 1934 m. ávykæs didelis, skilimu pasibaigæs personalistinio sàjûdþio
lûþis. Tada iðaiðkëjo, kad sàjûdþio dalyviai ir net vadovai skirtingai supranta jo
tikslus ir uþdavinius. Vieni jø, vadovaujami artimo E. Mounier draugo ir bendraþygio G. Izardo, siekë „treèiàjà jëgà“
paversti politine partija, turinèia aiðkià
doktrinà ir grieþtà organizacijà. Pats
E. Mounier ir dauguma Esprit bendradarbiø, neiðsiþadëdami politinës veiklos,
vis dëlto buvo tos nuomonës, kad „treèiosios jëgos“ sàjûdis pirmiausia esàs
minties judëjimas, o svarbiausias jo uþdavinys – kurti dvasiná naujos civilizacijos pamatà. Iðryðkëjus ðiems nesutarimams, þurnalo Esprit bendradarbiai atsiskyrë nuo G. Izardo vadovaujamo politinio sàjûdþio. Ði aplinkybë svarbi ir
verta nurodyti jà todël, kad bûtent ðis
skilimas ir atsiskyrimas sudarë palankesnes sàlygas spartesnei prancûzø pesonalizmo kaip filosofinës doktrinos raidai.
Antra vertus, tapæ savarankiðkesni
nuo tiesoginiø politinio judëjimo tikslø
bei siekiø, E. Mounier vadovaujami personalistai anaiptol nemanë, kad jø iðsikeltas uþdavinys ágyvendinti krikðèioniðkàjá „renesansà“ iðsprendþiamas „ra-
MOKSLINË MINTIS
miuose filosofijos ir humanitariniø
mokslø slëniuose“7. Toks uþdavinys
skatino derinti „mintá ir veiksmà“, t.y.
ne tik teoriðkai, bet ir praktiðkai perþengti ankðtus „grynojo“ politinio veikimo rëmus. Ieðkodami darnios teorijos ir
praktikos sintezës, prancûzø personalistai savo filosofijà pamaþu ëmë suvokti
kaip „ásitraukimo“ (engagement) teorijà.
Jø vartojama „ásitraukimo“ sàvoka plati ir nelengvai apibrëþiama, negana to,
ávairiais savo veiklos tarpsniais personalistai jai suteikdavo skirtingà prasmæ.
Apskritai ðia sàvoka nusakoma bendroji
personalistø nuostata – aktyviai dalyvauti teoriðkai ir praktiðkai sprendþiant
ekonomines, socialines, politines ir kt. to
meto prancûzø visuomenës problemas.
Tad „ásitraukimas“ reikalauja ið þmogaus veikti, nuolat apmàstant ðio veikimo eigà ir jo perspektyvà, jis tampa beprasmiðkas be savotiðkos „istorinës kantrybës“: „kantriai kurti civilizacijos sintezæ, auklëti rytojui /.../, bet taip pat
bûti pasiruoðusiam ávykiui, ásitraukti á
istorijos ðauksmà, – Mounier jauèia, kad
tai yra dvi vieno projekto pusës“8. Bëgant laikui, prancûzø personalistai vis
labiau vadovavosi ásitikinimu, kad filosofija, mëginanti spëti þmonijos ateitá
remdamasi ávairiomis politinëmis programomis, neiðvengiamai tampa ideologiniø iliuzijø belaisve. Vadinasi, nors
XX a. krizë ið dalies esanti politinë problema, jos negalima áveikti vien politinëmis priemonëmis. Pastarosios visada
esanèios „aklos“, nes leidþia spræsti tik
konkreèius tam tikro momento uþdavinius ir stokoja autentiðkos istorinës perspektyvos. Glaustai ir aiðkiai ðià pagrin-
dinæ iðvadà E. Mounier yra suformulavæs taip: „niekada nepakaks kartoti, kad
mûsø personalizmas pradiniame taðke
susitelkæs ne prie politinës pozicijos, bet
yra integrali pastanga suprasti ir áveikti
visuminæ XX amþiaus þmogaus krizæ“9.
Reikia pripaþinti, kad prancûzø personalistø pasirinktas „diskursinis“ krizës iðkeltø problemø svarstymo metodas buvo gana originalus, ir ne vien palyginti „neistoriðkos“ tuometinës katalikiðkos filosofijos fone. Didþiausi ðio metodo pranaðumai, matyt, bûtø keli. Pirmiausia jis leidþia beveik neribotai plësti
svarstomø temø laukà, aprëpti vis naujas problemas. Be to, personalistø pradëtas skleisti „diskursas“ buvo istoriðkas paèia savo prigimtimi ir suponavo
ið principo beribá atvirumà tiek praeièiai, tiek ateièiai. Tad „istoriosofinë“
problematika ðiame „diskurse“ tarytum
„uþprogramuota“ ir savaime atveria kelià personalistams plëtoti savàjà istorijos
filosofijà, kuri ðiuo atveju tampa vienu
ið svarbiausiø dalykinës, arba tematinës,
minëto „diskurso“ sklaidos aspektø. Ið
to, kas pasakyta, turëtø bûti akivaizdu,
kad „istorinës patirties“ ir „istorinio diskurso“ sàvokos faktiðkai yra glaudþiai
susijusios ir kartu yra visos bûsimosios
prancûzø personalizmo istorijos koncepcijos du atraminiai stulpai.
Ði glaudi judviejø sàsaja atsiskleidþia
tuo, kad, pleèiantis personalistø istorinei
patirèiai, turtëjo bei ávairëjo ir jø skleisto „diskurso“ tematika. Nuo ketvirtojo
deðimtmeèio vidurio èia vis svarbesnis
darësi Vakarø civilizacijos ir krikðèionybës santykio klausimas. Kadangi dauguma personalistinio sàjûdþio dalyviø buLOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
69
V Y TA U TA S R A D Þ V I L A S
vo kilæ ið katalikiðkos aplinkos, natûralu, jog á visus to meto gyvenimo reiðkinius jie þvelgë katalikybës principø ir
siekiø poþiûriu. Tai savaime reiðkia, kad
jø angaþuotumas trokðtamai personalistinei ir bendruomeninei revoliucijai savaime buvo ir ásipareigojimas krikðèionybës ateièiai. Kaip tik todël krikðèionybës vietos ir vaidmens Vakarø istorijoje
klausimas personalistams buvo ne abstrakèiai svarstoma teorinë problema, o iðkilo kaip visiems jiems asmeniðkai svar-
bi egzistencinio pasirinkimo ir net tikëjimo dilema: tikëti krikðèionybës ateitimi ar ne? Tad bûtø atrodæ tiesiog keista, jeigu personalistø plëtotame istoriniame „diskurse“ svarstymai apie krikðèionybës istorinæ lemtá, jos misijà ir likimà vis labiau modernëjanèiame pasaulyje nebûtø tapæ vienu svarbiausiø
ðio „diskurso“ atskaitos ir sklaidos taðkø. Taèiau ðis sudëtingas, bet itin ádomus ir svarbus klausimas jau bûtø kito
straipsnio tema.
Literatûra ir nuorodos
11
12
13
14
E. Mounier. Co to jest personalizm? oraz wybór
innych prac. – Krakow: Spoùeczny Instytut Wydawniczy „Znak“, 1960, s. 165.
Ten pat, s. 167.
J.-M. Domenach. Emmanuel Mounier. – Paris:
Ed. Du Seuil, 1979, p. 38–39.
B. Kuzmickas. Ðiuolaikinë katalikiðkoji filosofija. – Vilnius: Mintis, 1976, p. 152.
15
16
17
18
19
E. Mounier. Co to jest personalizm? oraz wybor
innych prac. – Krakow: Spoùeczny Instytut Wydawniczy „Znak“, 1960, s. 171.
J.-M. Domenach. Op. cit., p. 42.
Ten pat, p. 49.
Ten pat, p. 63.
E. Mounier. Co to jest personalism? Oraz wybór
innych prac. – Krakow: Spoùeczny Instytut Wydawniczy „Znak“, 1960, s. 194.
Jonas Daniliauskas. Moteris, veþanti povà. 1991. Drobë, aliejus. 114 × 146
70
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
MOKSLINË MINTIS
Gauta 2003-07-28
Tæsinys. Pradþia „Logos“ Nr. 35
AUÐRA MALKEVIÈIÛTË
Lietuvos teisës universitetas
TAUTINIO PASAULËVAIZDÞIO ATSPINDÞIAI
XIX a. RUSØ MÀSTYTOJØ F. DOSTOJEVSKIO,
V. SOLOVJOVO, S. BULGAKOVO ÞMOGAUS
ISTORINËS BÛTIES SAMPRATOJE
Reflections of National Worldview in Nineteenth Century Russian
Philosophers’ – Dostoyevsky, Solovyov and Bulgakov –
Concept of Man’s Historical Being
SUMMARY
The article is based on the insight that it is a person as a cultural subject who determines the continuity
of national culture. The worldview position of this cultural subject is formed in the cultural context
(intellectual and emotional) of the nation’s ancestors. By placing the ideas expressed in the subject’s creative
thought in a worldview form, symbolic elements that constitute the basis of national worldview are
reconstructed. To substantiate this insight, the author analyses works by three Russian philosophers –
Dostoyevsky, Solovyov and Bulgakov – applying the method of hermeneutic interpretation.
KELIAVIMO SIMBOLIS PLATUMØ PASAULËVAIZDYJE
IR FILOSOFØ KÛRYBOJE
Ilgaamþë svetimðaliø savivalë neginamame kraðte lëmë nesaugumo gimtojoje þemëje pojûtá. Jis ásitvirtino Platumø
þmogaus pasaulëjautoje, sàlygojo ðios
aplinkos þmogaus pasaulëþiûrinæ nuostatà, kad Jis nesàs savo þemës ðeimininkas: savame kraðte Jis jautësi keliaujàs
ieðkodamas já globojanèios, galingos jë-
RAKTAÞODÞIAI. Pasaulëvaizdis, platuma, keliavimas, gimtoji þemë, „gyvas gyvenimas“, Sofija.
KEY WORDS. Worldview, latitude, travelling, homeland, “alive life”, Sophia.
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
71
AUÐRA MALKEVIÈIÛTË
gos. Ðis pasaulëþiûrinis elementas áprasmintas kalbos simboliais – „keliaujanti
ðalis“ (ñòðàíà, ñòðàíñòâîâàòü). Senojoje rusø kultûrinëje tradicijoje kosminëmis
galiomis pasiþyminèià jëgà ákûnijo gimtoji þemë, simbolizavusi globà (istorikai
nurodo, kad negalëdami apsiginti nuo
gerai ginkluotø svetimðaliø, kaimø gyventojai pasislëpdavo) bei rûpestá, pasireiðkiantá jos teikiamomis gërybëmis.
Platumø þemes prijungus prie valstybinës teritorijos (XVI a. I pusë–XIX a. II pusë), istoriðkai realià, þmogø globojanèià
galià ákûnijo caro valdþia, dël savo absoliutumo ir nepasiekiamumo (manyta,
kad ðios ypatybës nulemia tikràjá teisingumà*) tautos pasaulio vaizdinyje ágavusi simbolinæ „tvirtos tëviðkos rankos“
prasmæ.
Minëtos keliavimo simbolio prasmës
menkai tepakito krikðèioniðkame poþiûryje á istoriná vyksmà – þmogaus þemiðkà kelionæ Dangaus karalystës link ir jos
metu – Dieviðkosios galios globà. Èia
pasaulëþiûrinis „mirties-prisikëlimo“
elementas, kuris áprasmino gimtosios
þemës ir kaimo þmogaus gyvenimo darnà bei atspindëjo Platumø þmogaus bûdo nepastovumà, akcentuojamà rusø
kultûros tyrinëtojø bei literatø veikaluose, ágavo moraliná aiðkinimo aspektà.
Remdamasi tyrinëtojø pateiktomis rusø
nacionalinio charakterio analizëmis, ðá
psichologiná þmogaus tipà pavadinau
Platumø þmogumi: herojiðkos natûros,
*
72
pasiryþæs kovai dël kilniø idealø, taèiau,
M. Gramovo teigimu, „nedëmesingas
kasdienio gyvenimo smulkmenoms“11.
Rusø tautosakoje, pasak B. Vyðeslavcevo, dominuoja „Kritimo ið dangaus á
pelkæ“12 motyvas (perteikiantis protëviø
pasaulëjautoje glûdintá nesaugumo pojûtá). Já tyrinëtojas interpretuoja kaip
moralinio suklydimo baimæ, kurià
iliustruoja (ir ðià baimæ, manau, sukelia) rusø tautos krikðèioniðkuose paproèiuose aptinkamas vieðas kaltës pripaþinimas bei savæs pasmerkimas. Ðá paprotá B. Vyðeslavcevas traktuoja kaip
ydingà nacionaliná bruoþà, teigdamas,
kad „nëra tokios tautos pasaulyje, kuri
taip mëgtø save barti, smerkti, paðiepti“13, nors ir pats tyrinëtojas (bei keletas
kitø, pvz., M. Gramovas) nacionalinio
charakterio apmàstymuose tai paliudija:
„gyvenimo disharmonija verèia mus liûdëti, ir mes pradedame viskà griauti ir
viskà neigti, o kartais... mylime viskà ir
tikime, norime viskà atkurti, iðgelbëti,
viskà performuoti“14.
Kultûrologas Nikolajus Arsenjevas
tautos paproèiuose iðskiria ne kanèià ar
liûdesá, o gyvenimo dþiaugsmà perteikiantá simboliná „prisikëlimo“ motyvà,
kurá iðreiðkia viena áspûdingiausiø ir
laukiamiausiø ðvenèiø – „Kristaus prisikëlimas“.
Èia susipina tiek senojo pasaulëvaizdþio detalës, atspindinèios þmogaus ir
þemës harmoningà ryðá, tiek krikðèionið-
Istorijos vadovëliuose raðoma, kad liaudis carà vadino „tëveliu“ (áàòþ êà), pas kurá ieðkoti teisybës, tikëdamiesi bûti apginti nuo vietiniø dvarponiø savivalës, valstieèiai keliaudavo ið atokiø Rusijos vietoviø. N. Arsenjevas, analizuodamas rusø tautos charakterá bei gyvenimo bûdà, taip pat
nurodo, kad „tvirtos patriarchalinës sanklodos“15 poreikis yra nuo seno ásitvirtinæs rusø protëviø
pasaulëjautoje ir iðreikðtas paproèiuose.
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
MOKSLINË MINTIS
kos pasaulëþiûros elementai: pavasarinë
atgaiva simbolizuoja atnaujintà þmogaus ryðá su Dieviðkuoju pasauliu, dvasiná asmens atgimimà.
Keliavimo simbolá áþvelgiu esant esminiu Platumø pasaulio vaizdinio elementu, kuris apima ir B. Vyðeslavcevo,
ir N. Arsenjevo iðskirtus tautos kultûros elementus. Pasaulëvaizdinio keliavimo motyvo apraiðkas XIX a. rusø istoriniame kultûriniame kontekste iliustruoja krikðèioniðkøjø judëjimø – stranikai (ñòðàíèêè) ir polomnikai (ïîëîìíèêè)16 – piligriminës kelionës, kuriø
pagausëdavo po liaudþiai nepalankiø
socialiniø ekonominiø problemø sprendimo. Kelionës tikslas – tikrasis teisingumas, egzistuojàs tikrojo „Tëvo namuose“, tad keliavimo kryptis neapibrëþta (keliaujama erdvës „anapus horizonto“ link). N. Arsenjevas paþymi, kad
net XX amþiaus pradþioje rusø krikðèioniðkose, pasiturinèiose, iðsilavinusiose
ðeimose buvo paplitusios ekumeninës,
panteistinës idëjos – kiekviename reiðkinyje buvo ieðkoma Dieviðkojo þodþio
þenklø. Tai liudija stiprià senojo Platumø pasaulëvaizdþio elementø átakà
krikðèioniðkajai pasaulio sampratai.
Vidiná þmogaus bûties neapibrëþtumà Fiodoras Dostojevskis traktuoja kaip
esminæ þmogaus sielos bei istorinio keliavimo prieþastá. Pasak màstytojo, þmogaus valios laisvë yra stichiðka jëga,
analogiðka F. Nietzsche’s teigtai „valios
galiai“, kuri inspiruoja vidiná vyksmà. Ji
sàlygoja þmogaus veiksmø spontaniðkumà, egoistinio prado sklaidà: “laisvë, jei
palieka mus su savimi, – raðo F. Dostojevskis, – sieloje atveria tik chaosà, ap-
nuogina tamsius ir þemus [jos] judesius“17 . Meilë, màstytojo suvokiama
kaip ontinës prigimties energetinë jëga,
yra ta galia, kuri nukreipia þmogaus valià tinkama linkme. Dël ðios galios poveikio þmogus apèiuopia prigimtiná
(ðîäîâîå) pradà savyje, jis iðsilaisvina
nuo vergavimo egoistiniams troðkimams
bei polinkiams, atsiveria kûrybiðkam
santykiui su gamta, þmogumi, Dievu.
Ðiomis mintimis màstytojas perteikia ne
tik moralinæ, bet ir kosmologinæ analizuojamo vidinio reiðkinio prasmæ: harmoningas þmogaus veikimas istorinëje
bûtyje ámanomas tik per jo sinergetiná
ryðá su metafizinës prigimties energetinëmis galiomis. Kita vertus, F. Dostojevskio idëja apie þmogaus prigimties silpnumà, kurá nulemia valios laisvë, ir filosofo nurodoma þmogaus vidinës pusiausvyros sàlyga – jame veikianti Dieviðkoji meilës galia perteikia Platumø
pasaulëvaizdyje áprasmintà þmogø globojanèios jëgos poreiká.
Þmogaus laisvës raiðkà tarp bûties ir
nebûties („mirties – prisikëlimo“ motyvas) màstytojas áprasmino per romano
herojø charakteriø nepastovumà: tas
pats literatûrinis veikëjas ákûnijo romantiðkà atviraðirdá svajotojà ir gaivaliðkà
storþieviðkà nutrûktgalvá (pvz., Ivanas
Karamazovas ið romano Broliai Karamazovai). F. Dostojevskis sutelkë dëmesá á
dvasiná asmens lûþá – „prisikëlimà“, já
perteikë literatûriniuose siuþetuose apie
vieðà kaltës iðpaþinimà, kuris liudija dialogo su Dieviðkàja bûtimi atnaujinimà,
sàlygojantá asmens atsivërimà já supanèiai aplinkai. „Puolusiojo“ vidinë kanèia,
jos vieðas pripaþinimas sukelia aplinkiLOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
73
AUÐRA MALKEVIÈIÛTË
niø gailestá ir broliðkà paramà, ðá reiðkiná màstytojas pastebëjo rusø kaimo bendruomenës gyvenime ir tai traktavo
kaip prigimtinio (ð äîâîå) prado apraiðkas. Rusø kaimo bendruomenës solidarumas, manau, ir tapo filosofinës idëjos
„sobornost“, paplitusios rusø filosofijoje
XIX a. pab.–XX a. pr., pirmavaizdþiu.
Pats F. Dostojevskis „sobornost“ sàvokos
dar nevartojo, taèiau ðià idëjà màstytojas
iðsako per keletà aspektø analizuodamas
þmogaus vidiná keliavimà (vienas jø – apibûdintas prieð tai). Sobornost idëjos elementus F. Dostojevskis naudoja aiðkindamas filosofinæ „gyvo gyvenimo“ nuostatà. Asmens moralinio pobûdþio svyravimai nuo vieno kraðtutinumo („nuopuolio“) iki kito („prisikëlimo“) màstytojo traktuojami kaip vidinio gyvybingumo sàlyga, kuri suteikia prasmæ vidineimoralinei þmogaus kelionei, realø pagrindà jo istorinio likimo kûrimui susiejant já su bendruomene, tauta. „Gyvo gyvenimo“ filosofiniu principu F. Dostojevskis grindþia ir istoriosofinius samprotavimus. Iðlaikyti pasaulio istorinio vyksmo gyvybingumà ir taip iðvengti kultûrinio regreso, pasak màstytojo, bûtø ámanoma tik susivienijus krikðèioniðkosios
kultûros tautoms. Tam tinkamas sàlygas
sudarytø Vakarø Europos materialinës
kultûros, kuriai bûdinga kûrybos laisvë,
jungtis su rusø tautos dvasine kultûra,
kurios turtai glûdi nacionaliniame charakteryje (gebëjimas solidarizuotis, atviraðirdiðkumas) ir krikðèioniðkuose moraliniuose paproèiuose, tradicijose.
Pirmaþmogio nuopuolio metaistorija
tampa iðeities taðku Vladimiro Solovjovo
filosofinei þmogaus istorinio keliavimo
analizei. Jo istoriná bûvá dël vidinio cha-
74
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
oso, kurá lemia valios raiðkos neapibrëþtumas, màstytojas apibûdina kaip „nesavarankiðkà ir blogà“18. Minëtas neapibrëþtumas filosofo traktuojamas tik kaip
þmogaus prigimties poþymis (já akcentavo ir F. Dostojevskis). Þmogaus valios
prigimtyje màstytojas áþvelgia sieká bûti – realizuotis veikloje, taèiau jos objektà, raiðkos bûdà sàlygoja juslinis arba
dvasinis pradai, liudijantys dviejø pasauliø þmoguje susikirtimà. Todël valios
veikimo kryptá lemia juslinis troðkimas
arba proto sprendimas, grástas sàþinës
balsu. (Ði V. Solovjovo filosofinë nuostata
siejasi ne tik su I. Kanto, bet ir Tomo Akvinieèio mintimis. Tyrinëtojai neatmeta
galimybës, kad viduramþiø màstytojo
idëjos darë átakà V. Solovjovo kûrybai.)
Moraliniuose spendimuose Vladimiras
Solovjovas akcentuoja racionalaus, o ne
intuityvaus prado reikðmæ – kitaip nei
Fiodoras Dostojevskis bei Sergejus Bulgakovas (jie atstovauja voliuntaristams).
V. Solovjovas pabrëþia, kad tik protu suvokus vidinës disharmonijos prieþastis,
þmogui kyla „poreikis <...>iðtaisyti netinkamà sielos bûvá“19. Minëtame filosofo teiginyje atsispindi „prisikëlimo“ motyvas, kurá áprasmina tiek senieji, tiek
krikðèioniðkieji tautos paproèiai. Èia jis
sietinas ne tik su moraliniu atgimimu,
bet ir su ontiniu þmogaus statuso pakeitimu. Ontine prasme filosofas þmogø
traktuoja platoniðkai – kaip „Dievo atvaizdà“20 (gërio atspindys). Þmogaus
prigimtyje, pasak V. Solovjovo, „nëra gërio“, yra tik gërio troðkimas, kuris suvokiamas po asmens valios pastangø áveikti savo gamtinës prigimties sàlygojamà
ribotumà: „ir patirtimi ásitikinus mûsø
valios negalia, mums kyla moralinë bû-
MOKSLINË MINTIS
tinybë ieðkoti kitos Valios pagalbos, kuri yra Gërio [ðaltinis]“21. Gërio egzistavimà, màstytojo poþiûriu, asmuo pirmiausia junta intuityviai kaip moraliná ástatymà ir apèiuopia realiai gyvybæ teigianèios galios – meilës – raiðkoje, kuri yra
betarpiðko ryðio su metafizine bûtimi sàlyga. Èia V. Solovjovas mëgina iðspræsti
valios laisvës sàlygiðkumo problemà,
teigtà I.Kanto samprotavimuose. Meilë,
kurios veikimà, pasak V. Solovjovo, pasaulyje nulëmë Dievo malonës aktas, sàlygoja laisvà, o ne ið pareigos kylantá valios pasirinkimà – „gyventi kaip privalu“22 dar þmogui egzistuojant istorinëje
empirinëje erdvëje. Abu filosofai, svarstydami valios laisvës klausimà, sudeda
skirtingus akcentus. Immanuelio Kanto
poþiûriu, pareiga, suponuojanti besàlygiðkà paklusimà proto balsui, sàlygoja
pagarbos sau kaip protingai bûtybei
jausmà, pripaþástant savo dvasinës-racionalios prigimties autonomiðkumà juslinës prigimties atþvilgiu (taip valia tampa nepriklausoma nuo jusliniø polinkiø).
Vladimiras Solovjovas pabrëþia meilës
kaip metafizinës prigimties galios daromà átakà intelekto moraliniam sprendimui ir jo tiesioginiam realizavimui per
valios veiklà. Èia màstytojas akcentuoja
nevisavertá þmogaus racionalaus prado
autonomiðkumà. Analizuojamose filosofo idëjose atsispindi tautos pasaulëjautos elementai: vidinis nesaugumas bei
Platumø þmogø globojanèios metafizinës galios poreikis (juos áprasma keliavimo simbolis). Dieviðkosios meilës veiki-
mà V. Solovjovas pateikia kaip asmens
moralinio „prisikëlimo“ ir ontinio statuso pakeitimo sàlygà, ði galia suvienija visus þmogaus istorinës bûties elementus
á viskà apimantá harmoningà dariná. Tiesioginë ir reali atskiro þmogaus „prisikëlimo“ sàlyga, pasak V. Solovjovo, yra
meilë kaip jausmas prieðingos lyties asmeniui: „gyvenimo centrà perneðant ið
savæs á kità“23 áveikiamas egoizmas ir sukuriamos tinkamos sàlygos paþinti tikràjá
„að“ bei tikslingai save realizuoti individualiame istoriniame kelyje. Rusø tautos
„prisikëlimas“, pasak filosofo, turëtø
vykti per tautos ðvietimà ir humanizavimà. Kritiðkai vertindamas slavofilø pabrëþiamà rusø nacionalinio charakterio
paprastumà, V. Solovjovas teigë, kad
tautos raiðka turi ágyti tam tikrà kultûrinæ formà, nes be aiðkiø vertybiniø orientyrø paprastumas tampa barbariðkumu.
Þmonijos istorijos uþbaigà kaip viskà apimantá „prisikëlimà“ màstytojas aiðkino,
kaip ir F. Dostojevskis, akcentuodamas
istorinio proceso gyvybingumà, kurá sukuria darnus krikðèioniðkøjø tautø kultûrinis bendradarbiavimas, jo esmë yra
moraliniø vertybiø realizavimas visomis
þmogaus veiklos formomis.
Filosofiniuose tekstuose S. Bulgakovas ir P. Florenskis „sàmoningai sàvokos „energija“ nekeitë sàvoka „reiðkinys“24, tuo pabrëþdami istorinio kultûrinio tapsmo momentà, kuris atspindi
þmogaus istorinio keliavimo procesà. Istorinio vyksmo dinamiðkumà S. Bulgakovas sieja su Sofijos Þemiðkosios* vei-
* Sergejus Bulgakovas paþymëjo, kad filosofine Sofijos interpretacija siekë praplësti Platono kûryboje
átvirtintà Afroditës simbolio prasmiø laukà. Sofija Dangiðkoji S. Bulgakovo filosofinëje mintyje –
tai Bûties raiðkos modusas (religiniu poþiûriu Sofijà màstytojas aiðkino kaip ketvirtàjà hipostazæ,
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
75
AUÐRA MALKEVIÈIÛTË
kimu kosminëje erdvëje. Ji apibûdinama
kaip „pirminis chaosas, pirminë valios
raiðka, pirmoji materija“25, átraukianti á
þmonijos istorijos kûrimo procesà kosmines-energetines Laisvës ir Bûtinybës
jëgas. S. Bulgakovas, kitaip nei jo pirmtakai F. Dostojevskis bei V. Solovjovas,
pabrëþia pozityvøjá pirminio Laisvës
raiðkos neapibrëþtumo aspektà – galià
kurti, kadangi Laisvë ið esmës priklauso noumenø pasauliui, tad savivalës
prieþastimi ji galinti bûti tik kaip atsitiktinumas, reiðkiantis konkretaus vyksmo istorinëje empirinëje erdvëje sàlygiðkumà. Pasak S. Bulgakovo, Laisvë kûrybinëje plotmëje egzistuoja daugiau
idëjos nei realaus reiðkinio forma. Þmonijos kûrybinës raiðkos svyravimà nuo
vieno kraðtutinumo – Laisvës teigimo
formuojantis naujoms idëjoms – iki kito – jos neigimo Bûtinybe (jà prezentuoja kultûrinës formos ribotumas, statiðkumas) – filosofas interpretuoja kaip
kryptingà istorijos fenomeno sklaidà,
kurià liudija istorijos proceso dinamiðkumas. Èia pasaulëvaizdiná „mirties–
prisikëlimo“ motyvà atspindi ðvytuoklës principu grástas kultûrinio vyksmo
aiðkinimas.
Individualiame kûrybiniame procese
konkretus „að“, kurá S. Bulgakovas apibûdina kaip „sàmonæ, valià ir energijà“26, santykyje su „ne að“ (gamta, sociumu, tauta) save paþásta kaip kuriantájá ir
ðitaip suvokiantá individualaus istorinio
keliavimo bûdà bei kryptá: bûti – tai
kurti, kurti – tai gyvai sietis su tautos
kultûrine tradicija. Jà S. Bulgakovo kûryboje prezentuoja tautos Psichëja. Per
meilæ Psichëjai „kaip prigimèiai ir tëvynei, jos þmonëms ir þemei bei visam
tam, kas juos sieja“27, asmuo realizuoja
„gyvo gyvenimo“ principà kûrybiðku
veikimu pratæsdamas tautos tradicijà.
S. Bulgakovas oponuoja V. Solovjovui,
kuris teigë, kad individualumas turás
sunykti bendrame tautø kûrybiniame
istoriniame procese siekiant galutinio
tikslo. Pasak S. Bulgakovo, „nacija turi
bûti suvokiama ne tik kaip duotybë ar
faktas, o kaip kûrybinë uþduotis arba
pareiga“28. Màstytojo nuomone, tik dël
tautø kultûrø skirtingumo ir ámanomas
istorinio vyksmo dinamiðkumas bei istorijos noumeno atvërimas, kuris yra istorijos fenomeno sklaidos, þmoniø kûrybinës veiklos galutinis tikslas. (Èia
S. Bulgakovas iðreiðkia augustiniðkà idëjà apie Istorinës þmonijos susivienijimà
su Idealiàja þmonija.)
Istorinio tapsmo idëja – tai filosofinë
keliavimo motyvo, kuris áprasmino Platumø þmogaus suvoktà jo istorinio buvimo bûdà, interpretacija. Èia svarbu ne
konkretaus iki smulkiø detaliø apgalvoto tikslo siekimas (samprata bûdinga istoriðkai màstanèiam þmogui), o pats
procesas, jo dinamiðkumas. Pasak tyrinëtojo G.Gaèevo, rusø tautai bûdinga
horizontali pasaulio matymo ir màstymo pozicija, sàlygota jos kraðto vertybiø:
Kelio, Platumos ir Tolio.
taèiau Rytø Baþnyèia atmetë jo teiginius), o Sofija Þemiðkoji, pasak filosofo, atsiradusi po „metafizinës katastrofos“ (Adomo nuopuolio), kosminëje erdvëje reiðkiasi kaip Pasaulio dvasia, istorinëje
empirinëje erdvëje – kaip istorijos fenomenas, konkreèioje nacijoje – kaip jos kûrybinë potencija –
tautos Psichëja.
76
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
MOKSLINË MINTIS
Literatûra ir nuorodos
11
12
13
14
15
16
17
18
19
M. Ãðàìîâ. Âå íûå öåíîñòè ðóññêîé êóëüòóðû: ê èíòåðïðåòàöèè îòå åñòâåíîé ôèëîñîôèè.–Ìîñêâà, Ìûñëü, 1994, ¹ 1, ñ. 57.
Á. Âû åñëàâöåâ. Ðóñêèé íàöèîíàëüíûé õàðàêòåð // Âîïðîñû ôèëîñîôèè. – Ìîñêâà.
Ìûñëü, 1995, ¹ 6, ñ. 117.
Ten pat, p. 116.
Ten pat, p. 121.
H. Apñåíüåâ. Èç ðóññêîé êóëüòóðíîé è òâîðåñê é òðàäèöè. – London, Overseas Publikations Interchange Ltd., 1992, ñ. 167.
Ten pat, p. 252.
B. Çåíêîâñêèé. Èñòîðèÿ ðóññêîé ôèëîñîôèè.
Ò. 1. – Ìîñêâà, Èíîñòðàíàÿ ëèòåðàòóðà, 1956,
ñ. 386.
B. Ñîëîâü¸â. Äóõîâíûå îñíîâû æûçíè. –
Ñ. Ïåòåðáóðã, òèïîãðàôèÿ Ñòàñþëåâè÷à,
1897, ñ. 1.
Ten pat, p. 16.
20
21
22
23
24
25
26
27
28
B. Ñîëîâü¸â. Ðóññêèé ýðîñ èëè ôèëîñîôèÿ
ëþáâè è Ðîññèè. – Ìîñêâà, Ïð ãðåñ, 1991,
ñ. 42.
B. Ñîëîâü¸â. Äóõîâíûå îñíîâû æûçíè. –
Ñ. Ïåòåðáóðã, òèïîãðàôèÿ Ñòàñþëåâè÷à,
1897, ñ. 24.
Ten pat, p. 16.
B. Ñîëîâü¸â. Ðóññêèé ýðîñ èëè ôèëîñîôèÿ
ëþáâè è Ðîññèè. – Ìîñêâà, Ïð ãðåñ, 1991,
ñ. 38.
H. Àñòàïîâ. Ñòàíîâëåíèå è ðàçâèòèå ïðàâîñëàâíîãî ó åíèÿ î ñóùíîñòè è ýíåðãèè (Àâò ðåôåðàò). – Ðîñòîâ íà Äîíó, 1995, ñ. 14.
C. Áóëãàêîâ. Ôèëîñîôèÿ õîçÿéñòâà. Òðàäãåäèÿ
ôèëîñîôèè. Ò. 1. – Ìîñêâà, Íàóêà, 1993, ñ. 166.
Ten pat, ñ. 223.
C. Áóëãàêîâ. Èçáðàííûå ñòàòüè. Ò. 2. – Ì ñêâà. Íàóêà, 1993, ñ. 647.
Ten pat, p. 650.
B. d.
Jonas Daniliauskas
Besimaudantys kubile
1991. Drobë, aliejus. 73 × 60
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
77
TOMAS KAÈERAUSKAS
Gauta 2003-10-17
TOMAS KAÈERAUSKAS
Vilniaus universitetas
ÁVYKIO POETIKA
IR EGZISTENCINIS MÀSTYMAS
The Poetic Event as Existential Thinking
SUMMARY
The author analyses the concept of mythos and poetic event (Aristotle) as the principle of individual recognition that is contrary to Plato’s knowledge of ideas in the article. The author shows the parallel between
the antique view and existential thinking. The event of individual poetic recognition as existential being–
with (Mitsein) in the world supposes philosophical poetics as open creative thinking.
K
as yra ávykio poetika? Ar èia turima omeny literatûrinës kalbos figûra, tai, kas atitinka romano fabulà? Jei
taip, kaip tai siejasi su egzistenciniu
màstymu, pabrëþusiu ne fiktyvø kalbos
planà, o gyvenimo tragizmà? Pirmiausia panagrinësiu, kas Aristoteliui yra
ávykis, tuomet bandysiu já atsekti Kier-
kegaard’o ir Nietzsche’s filosofijoje, galiausiai – Husserlio ir Heideggerio màstyme. Ðioje aristotelinës ir egzistencinës
sampratø, kalbinio ir gyvenimiðko ávykio sankirtoje skleisiu filosofinæ poetikà.
Viena vertus, ji turëtø kreipti uþ kalbos,
kita vertus, gyvenimiðkà ávyká traktuoti
kaip kalbiná.
ARISTOTELIO POETINIS MYTHOS
Aristoteliui ávykis (mythos) – svarbiausias tragedijos sandas ðalia charakteriø, kalbos (leksis), paþinimo gebos (dia-
noia), melodijos ir pastatymo. Mythos
„Poetikoje“ suprantamas kaip ávykiø
sanpuola (systasis). Tragedijos veiksmas
RAKTAÞODÞIAI. Poetinis ávykis, Mitsein (sambûvis pasaulyje), egzistencinë filosofija, filosofinë poetika.
KEY WORDS. Poetic event, Mitsein (being together in the world), existential philosophy, philosophical poetics.
78
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
MOKSLINË MINTIS
uþdaras: jo pradþia (uþuomazga), vidurys (plëtra) ir pabaiga (atomazga) sudaro visumà. Mythos graþus tiek, kiek ávykiai yra tikslingi ir optimalaus dydþio:
ávykiø perteklius kenkia tragedijai. Dël
visø epizodiniø ávykiø, kurie nesusijæ su
bendra veiksmo derme, sunku atsiminti, o drauge suvokti tragedijà. Ávykiai –
tikslingi, nes jie nukreipti á þiûrovà, kuris juos atpaþásta. Taip mythos, bûdamas
uþdaras poetiniame plane (ávykiø dermë
ir optimalus dydis), tampa atviras savo
kreiptimi á þiûrovà, ðiam atpaþástant.
Svarbiausios mythos dalys: peripetijos, atpaþinimas ir kanèia (pathos). Peripetijos, arba ávykiø iðdëstymas, yra tragedijos struktûrinis sandas. Taèiau ávykiai, plëtodamiesi akimirksniu, dramatiðkai supuola. Kaip tik tuo metu, kai
nëra iðeities ir herojui gresia mirtis, þiûrovo kanèia atveria atpaþinimo ávyká.
Tiesa, atpaþinimas gali bûti ir dþiaugsmingas, taèiau jis, viena vertus, lydimas
peripetijø, ir, kita vertus – drebulio bei
skausmo, yra geriausias, t. y. apvalantis (katharsis). Taip peripetijø grandininë reakcija, ávykstanti vienu akimirksniu, atpaþinimu perþengia dramos uþdarà tekstà sukeldama þiûrovø katarsá.
Taigi vyksta ne tik tragedijos veiksmas
(mythos), bet ir jos supratimo byla, t. y.
ji persikelia á þiûrovà, apvalydama já.
Tai ámanoma tik todël, kad tragedija yra
pamëgdþiojimas, taèiau ji mëgdþioja ne
þmones, o ávykius ir gyvenimo tikrovæ.
Aristotelio teigimu, veiksmas yra tragedijos tikslas. Èia svarbu tai, kad veiksmas nëra pamëgdþiojimas to, kas buvo.
Tai, kas buvo, galëtø ir turëtø bûti, ir
sudaro tragedijos atpaþástamà visumà.
Drauge tai ir poetikos pagrindas: mythos
poetiðkas, jei jis sudaro darnià visumà
þiûrovo apvalymui, ir filosofiðkas, jei jis
iðkyla kaip modelis (paradeigma). Taigi,
Aristotelio teigimu, poezija filosofiðkesnë nei istorija, kurioje ávykiai vaizduojami be tvarkos, todël jie nepaveikûs.
Aristotelio poetikoje kalbama apie
dvejopà ávyká: tragedijos veiksmà, vidiná, ir atpaþinimo aktà, iðoriná. Aristotelio filosofinë poetika savo ruoþtu keistai
apima du dalykus: paradigmos visuotinumà ir atpaþinimo individualumà. Platonui atpaþástama idëja iðkyla vieninteliu tikru (geru, teisingu) pavidalu, kuris
suvokiamas tik geometrijos ir dialektikos
iðlavintam protui. Aristoteliui poetiniø
ávykiø sanpuola leidþia individualiai
(apvalanèiu katarsiu) plësti kûrybines
galias. Ar ði poetinio (individualaus)
veiksmo teorija nëra Aristotelio kitokia
Platono idëjø teorijos kritika? Ar sisteminio ir egzistencinio màstymo opozicijos
uþuomazgos neglûdi jau klasikinëje Vakarø filosofijoje? Ar tai neiðreiðkia platesnio màstymo spektro nei realizmo ir nominalizmo opozicija, kurià deklaravo
Aristotelis? Juk net atmetæs idëjas kaip
nereikalingas esmes, kurios nepaaiðkina
tapsmo (judëjimo), Aristotelis vis tiek
ieðko visuotinai galiojanèiø esmiø. Tad ir
antikinio realizmo (idëja – realybës ðaltinis, leidþiantis dalyvauti tikrojoje bûtyje), ir nominalizmo (idëjos tëra bendrosios sàvokos) siekiai tie patys – visuotinë bendrybë, suvokiama mokslinio sudëjimo protui. Mokslinë esmëþiûra suvienija Platono ir Aristotelio, antikos realistø ir nominalistø pastangas: nepaisant
skirtingos mokslinës visuotinybës statuso, jos siekis sutelkia Vakarø metafizikø
pastangas. O minëta sisteminio ir egzisLOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
79
TOMAS KAÈERAUSKAS
tencinio màstymo skirtis þymi platesnæ
opozicijà, kuri ypaè iðryðkëja XIX a.
drauge su gyvenimo (Nietzsche) ir egzistencijos (Kierkegaard’as) filosofija. Kartu tai ir mokslinio (dialektinio, visuoti-
nio) bei poetinio (apvalanèio, individualaus) màstymo skirtis. Kaip ði skirtis iðkyla XIX a. filosofijoje? Ar Aristotelio filosofinës poetikos modelá galima taikyti
interpretuojant egzistencializmà?
KIERKEGAARD’O IR NIETZSCHE’S GYVENIMO ÁVYKIS
Kaip Aristotelis oponuoja Platonui,
taip Kierkegaard’as – Hegeliui. Kierkegaard’as individo baigtinybæ (virpulys)
prieðstato Hegelio dvasios amþinybei.
Jam svarbiau individualus tikëjimo ávykis nei viskà apimanèios dvasios tapsmas. Kierkegaard’ui rûpi ne anoniminë
bûtis, bet bijantis ir besistebintis Abraomas. Drauge Abraomas – laikinë bûtybë.
Abraomui paþadëtas sûnus, ir jis iki gilios senatvës viltingai jo laukia. Keliaudamas á Morijos kalnà, jis kankinasi
skausmingu laukimu. Vilties ir skausmo
kaita sudaro individualaus laiko turiná.
Baimëje ir drebëjime kalbos ritmas, Abraomo kelionës pakartotini apraðymai mûsø „atpaþástami“ kaip laiko tëkmë. Tai
baigtinis bûties myriop (Heideggeris) laikas, kurá áveikti pajëgus tikëjimo individualus ávykis. Individualiu skausmingu
Abraomo iðsiþadëjimu („begaline rezignacija“), tragiðku, t. y. lokaliu savo bûties atpaþinimu, trunkanèiu akimirksná,
iðkyla begalybës matmuo. Kierkegaard’as kalba apie begalybës palaimà ir
gilø bûties liûdesá. Èia ávykis, kaip ir
Aristotelio mythos, iðkyla dviem lygiais:
tai kalbos (ritmas) ávykis, leidþiantis
mums akimirksniu atpaþinti savo laikà
myriop. Begalybës (visuotinis) matmuo
iðkyla svaigiu judesiu ið apaèios á virðø.
Ðis judesys mums jau paþástamas ið
Aristotelio filosofinës poetikos. Atrodo,
80
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
Aristotelis kalba apie tragedijà, kalbinio
meno kûriná, o Kierkegaard’as – apie paèià egzistencijà, pirmasis – apie fikcijà,
antrasis – apie realybæ. Taèiau kalbos ir
gyvenimo opozicija iðnyksta, jei prileidþiame, kad poetinë kalba atvira egzistencijai, o þmogiðkoji egzistencija – kalbinë. Kol kas aiðku, kad ir Aristotelis
kalba apie realø poveiká þiûrovui: atpaþástamas poetinis ávykis apvalo þiûrovà
ir iðpleèia jo þiûrà. Taip mythos pranoksta kalbà, nors egzistencija niekada nesiliauja bûti kalbinë. Ði bendra kalbos ir
egzistencijos terpë, kuri iðkyla aristoteliniu ávykio atpaþinimu ir egzistenciniu
jo tragizmu, leidþia rastis filosofinei poetikai. Tai bûtø ávykio poetika, apimanti savo baigtinës egzistencijos atpaþinimà. Kartu filosofinë poetika þymëtø atvirà, nukreiptà, kûrybingà poþiûrá, siekiantá sambûvio gyvenamajame (kalbiniame) þmogaus pasaulyje. Prie klausimo, kaip Aristotelio poetikà keièia (kartu formuoja filosofinæ poetikà) egzistencializmo ir fenomenologijos mintis, dar
gráðiu. Kol kas aptarkime Kierkegaard’à
ir Nietzschæ.
Laisvas tikëjimo aktas (Abraomo sûnaus aukojimas) pranoksta ir Kanto visuotiná moraliná imperatyvà. Kanto maksima elgtis taip, kad tai taptø visuotiniu
doros principu, èia nebegalioja. Nors
Kanto etika ir epistemologija, kiek ji pa-
MOKSLINË MINTIS
remta laisvës principu, sudrebina moksliðkumo pamatus, Vakarø metafizikos
statinys gelbstimas naujais poliais. Kategorinis imperatyvas, net ir turëdamas individualø ástatymø kûrëjà, pasirodo esàs
visuotinis. Kierkegaard’as Abraomo istorija suprieðina etikà ir tikëjimà. Tikëjimas
pareikalauja nusiþengti etikos ástatymams. Abraomas perþengia etikà tapdamas þudiku. Èia slypi tikëjimo paradoksas: individas laisvu tikëjimo aktu pakyla
virð visuotinybës. Ðiuo tikëjimo ávykiu
susikerta egoizmas (darymas dël savæs)
ir visiðkas atsidavimas (savo sûnaus iðsiþadëjimas dël Dievo). Taip individualus tikëjimo ávykis, vykstantis akimirksniu, leidþia kitoje plotmëje – ne abstrakèioje idëjinëje bendrybëje – atpaþinti savo bûtá. Matëme, kad ir Aristotelio mythos, bûdamas individualus atpaþinimo
ávykis, yra kitas paþinimo principas nei
Platono visuotinës idëjos atpaþinimas.
Ar ðie du atpaþinimai – Platono ir Aristotelio – tokie nesutaikomi? Kierkegoriðkasis atpaþinimo virpulys neleidþia individui atsiriboti nuo pasaulio, prieðingai,
já átraukia á sambûvio ávyká, verèia dalyvauti tikëjimo komunijoje. Èia netikëtai
iðkyla Platono meteksis, dalyvavimo idëjoje, motyvas. Taèiau Kierkegaard’o judesys, kaip minëta, kyla ið apaèios. Kaip
tik todël Kierkegaardui individualus tikëjimas – daugiau visuotinis nei objektyvus moralës dësnis. Taip Kierkegaard’as iðkelia egzistenciná paradoksà: laikas suvokiamas momentinës (belaikës)
baimës pajauta, o pasaulis – asmeninës
tragedijos atpaþinimu. Mûsø dalyvavimas pasaulyje (sambûvis) iðkyla individualiu tragiðku savosios bûties atpaþinimo ávykiu. Tai apverstas hëgelizmas ir
platonizmas, kai dalyvavimas (meteksis)
dvasioje ar idëjoje reikalauja individualios egzistencijos uþmarðties. Filosofinë
poetika, kaip minëta, suponuoja kalbiná
gyvenamà pasaulá. Maþa to, ir dalyvavimas jame vyktø atpaþástant poetinæ figûrà (tarkim, romano ávyká). Taèiau ðis
atpaþinimas ne tik kreiptø á egzistenciná (baigtinës bûties) lygmená, bet ir padëtø kûrybiðkai iðplësti senàjà þiûrà susiliejant jai su kito atpaþinimo dalyvio
þiûra. Taip aristotelinës mythos atpaþinimo sampratos iðplëtimas egzistenciniais
motyvais padëtø rastis filosofinei poetikai, kurioje sugyventø aristotelinis atpaþinimas ir egzistencinis sambûvis. Jungiamoji grandis èia – ávykio poetika, apimanti tiek mûsø kalbinio pasaulio ávykiðkumà (tikslingumà, anot Aristotelio),
tiek savosios laikinës tragiðkos bûties atpaþinimo ávyká.
Po keliø deðimtmeèiø Nietzsche kritikuoja beasmená metafiziná màstymà, kuris „senàjá garbingàjá Að“ iðkeitë á es (beasmená santyká). Ði Nietzsche’s iðtara nurodo tiek Aristotelio poetiná, tiek Heideggerio egzistenciná màstymà. Pirmajam
poetinio mythos atpaþinimas – asmeninis,
antrasis niveliuojanèiai (mokslinei?) man
stichijai prieðstato individualià bûtá myriop. Pasak Nietzsche’s, tai ne tiek sukuria bendrà mokslinæ (loginæ) supratimo
erdvæ, kiek primeta þmogiðkus idealus
(moralæ) visai gamtai. Galiausiai tai nuskurdina patá þmogiðkàjá supratimà, kuris tampa dogmatiðku ir abstrakèiu. Maþa to, jis ir klaidingas, nes yra iðankstinës
tezës ir nuolatinis atsitiktinës minties
ramstymas. Tokia filosofija – be rizikos ir
dràsos, o toks filosofas – uþdaras, nes jis
temato duomenis, patvirtinanèius jo iðLOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
81
TOMAS KAÈERAUSKAS
ankstiná ásitikinimà. Anot Nietzsche’s, èia
„uþdaryti langai ir durys“, vadinasi, negali ávykti joks ávykis, leidþiantis apsivalyti ir iðplësti savo þiûrà. Todël toks filosofas nekûrybingas: jam nerûpi jo pasaulëvaizdþio plëtra, vien seno vaizdo patvirtinimas. Tai primena þodþius, iðtartus
vëlyvojo Wittgensteino kitoje nei Heideggerio stovykloje, apie vaizdà, mus
laikantá nelaisvëje. Ar analitikø bei hermeneutikø, kaip ir antikos realistø bei
nominalistø prieðprieða nëra paremta atsitiktiniais poþymiais? Nietzsche’s minimi filosofai sudaro bendrijas ir mokyklas, kuriose iðgrynintos kalbos terpëje cirkuliuoja sustabarëjusios dogmos. Taèiau
ði beasmenë mokslinë erdvë nepuoselëja
supratimo kaip kûrybingo þiûros horizontø susiliejimo (Gadameris), greièiau
skurdina já schemiðku màstymu. Nevyksta èia ir joks atpaþinimo ávykis minëtàja prasme. Vietoj nuðvitimo akimirksnio èia galioja moksliniø tiesø amþinybë, vietoj individo tragikos – dþiûgavimas dël mokslinës paþangos. Tai globalus visuotiniø tiesø pasaulis, bet kaip
tik todël jis uþdaras ir skurdus. Nietzsche
já vadina metafiziniu bûties gelmiø, amþinybës, pagrindø, neregimo Dievo pasauliu. Tai tinkama erdvë virðnacionaliniams klajokliams prisitaikëliams. Numarindamas Dievà, jis radikaliai atmeta
ðià senàjà filosofijà. Vietoj jos Nietzsche
iðkelia naujosios filosofijos idealà. Nietzsche parodo kenèiantá herojø ir jo tragiðkà pasaulëjautà. Filosofija jam rûpi kaip
asmeninë iðpaþintis, o filosofas turi eiti
naujais kûrybiniais keliais. Kûrybingumas èia neatsiejamas nuo tragizmo, o
naujosios filosofijos viltys siejamos su
kûrybingo individo polëkiu. Beprotis,
skelbiantis apie Dievo mirtá, rizikuoja
82
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
bûti nesuprastas, nes jo mintis kreipia
per toli á prieká. Taèiau jo metaforos asmeninis atpaþinimas leidþia ðia kreiptimi
iðplësti supratimo dalyvio þiûros horizontà. Tai lokalus atpaþinimo ávykis, kuriuo perþengiamas individas kaip abipusio supratimo dalyvis ir kaip atpaþástantis savo tragiðkà buvimà herojus. Taigi
èia atpaþinimo ávykis siejamas tiek su
kûrybinio màstymo polëkiu, tiek su savo
tragiðkosios bûties suvokimu. Drauge tai
ir kalbinis ávykis, nes iðtara „Dievas mirë“ sukreèia, verèia ið naujo apmàstyti ir
kûrybiðkai plësti senàjà þiûrà, galiausiai
sutelkia naujuosius filosofus. Jei tai þymi
atpaþinimo ávyká ir jei ðis ávykis nurodo
mûsø kalbiná sambûvá, ar negalima Nietzsche’s naujosios filosofijos pavadinti filosofine poetika? Filosofinë poetika èia
platesnë nei Aristotelio: ji apima ir gyvenimo tragizmà, ne vien kanèià meninio
ávykio akivaizdoje. Nuorodà á antikinæ
poetikà patvirtina ankstyvojo Nietzsche’s
siekiai. Iðkeldamas antikinës tragedijos
apoloniðkàjá ir dionisiðkàjá pradus ir traktuodamas juos kaip gyvenimo principus,
jis iðpleèia Aristotelio poetikà ir nubrëþia
gaires filosofinei poetikai kaip kalbinio ir
gyvenimo ávykio sankirtai. Amþinojo sugráþimo filosofema apima abu momentus: nuorodà á antikiná pasaulá (taigi ir
Aristotelio poetikà) ir kûrybinæ kreiptá á
ateitá (naujàjà filosofinæ poetikà).
Ar ðis lokalaus individo iðkëlimas
XIX a. gyvenimo ir egzistencijos filosofijoje reiðkia globaliniø metafiziniø tendencijø ignoravimà? Ar tai galima traktuoti kaip Vakarø màstymo lûþá? Ar tai
nëra pesimizmo ásigalëjimo filosofijoje
pradþia? Ar toks filosofijos susiaurëjimas neprieðtarauja ðiuolaikinëms globalinëms tendencijoms?
MOKSLINË MINTIS
ÁVYKIS FENOMENOLOGIJOJE
Ðie klausimai rûpëjo ir tokiems XX a.
màstytojams kaip Husserlis ir Heideggeris. Husserlis mokslø krizæ sieja su universalaus loginio principo iðkëlimu, suponuojanèiu dualistinæ mokslo þiûrà. Pasaulá perðvietus loginiu matematiniu
rentgenu, jis paklusniai neatsiveria
mokslininkui, prieðingai, pasaulis tuomet iðkyla kaip prieðiðkas objektas, áveikiamas eksperimento ir instrumento
prievarta. Filosofija taip pat ramstë ðià
absoliutaus proto iliuzijà, kovodama su
bet kokiu skepsiu. Taèiau tikëjimas absoliuèiu protu, teikianèiu pasaulio istorijai
ir þmonijai prasmæ, prarastas, o gamtos
mokslø objektyvumo idëja pasirodë
esanti naivi. Mokslo krizë iðryðkëja ne tik
mokslo negalia galutinai apraðyti mus
supanèià tikrovæ. Prie gamtos mokslø
krizës atvedë tiek aklumas þmogiðkosios
èia-bûties prasmei (Heideggeris) ir þmogiðkøjø iðgyvenimø nepaisymas (Dilthey’us), tiek hoministinio poþiûrio perkëlimas á gamtà, jà prievartaujant zondais, prietaisais, santykiais bei formulëmis (Ðliogeris). Universalaus loginio
principo iðkëlimas, nors ir turëjo padëti
paþinimui, t. y. þmogaus invazijai á pasaulá, atstûmë þmogø nuo jo pasaulio,
kuris skilo pusiau á objektà ir subjektà.
Pasak Husserlio, mokslai grástini gyvenamu pasauliu ir gyvenimo horizontu. Pasaulis tiek prasmingas, t. y. mums
suvokiamas, kiek jis atviras mûsø gyvenimo tëkmei, bet ne loginiams santykiams, gyvai kintanèiai þiûrai, bet ne matematiniam erdvëlaikiui, mûsø tragiðkai
kreipèiai, bet ne eksperimento visrakèiui.
Husserlio gyvenamas pasaulis artimas
Nietzsche’s filosofemoms: iðreiðkia gyve-
nimo tëkmæ (ne loginius ryðius), apima
tragiðkà subjekto savineigà (ne proto saviteigà), reiðkiasi kaip ádabartinta þiûra
(ne amþinoji tiesa), iðkyla kûrybinga pasaulëvaizdþio plëtra bei verèiø pervertinimu (ne tradiciniø vertybiø sàstingiu),
atviras kreiptimi á kità asmená ar daiktà
(ne uþdara dësniø visuma), reikalauja
begalinës interpretacijos (ne atradimo ir
iðaiðkinimo), leidþia susikirsti gyvenimui
ir mokslui (ne vien empiriniams tyrimams ir logikai). Ðios sankirtos vieta –
mokslininkø pasaulëvaizdis. Husserliui
gyvenamas pasaulis – mokslininkø pasaulëþiûros reiðkimosi vieta, mokslo pirminis pagrindas ir pirmapradis akivaizdumas (Urevidenz), teikiantis idëjas ir
modelius. Èia verta prisiminti paradigmà, kurià Aristotelis iðkëlë kalbëdamas
apie poetinæ tragedijos ávykiø visumà,
galimà atpaþinti. Sakëme, kad atpaþinimas apima ne tik kalbos lygá, tai ir pasaulëvaizdþio kûrybinis plëtros ávykis.
Pasak Husserlio, tik pripaþinæs pasaulëvaizdþio sàsajas su gyvenamu pasauliu
ir – pridursiu – su kalbine (gyvenimo
ávykio, ne formuliø prasme) visuma,
mokslas pajëgus áveikti savo krizæ. Vëlyvasis Husserlis mokslà grindþia ne visuotine atrastina tiesa, bet gyvenamu pasauliu (Lebenswelt), kuriame skleidþiasi
mûsø sàmonës fenomenai. Taigi Husserlis mokslo krizei áveikti siûlo fenomenologinæ þiûrà, paremtà atviru pasaulëvaizdþiu kaip kûrybine kreiptimi á gyvenamo pasaulio horizontà, prieð tai suskliaudus ekspansyvià gamtamokslinæ
nuostatà. Ar ði kreiptis nëra poetinis ávykis, kai atpaþástamas gyvenamas pasaulis ir iðpleèiamas pasaulëvaizdis? Èia
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
83
TOMAS KAÈERAUSKAS
taip pat ryðkus Aristotelio individualaus
atpaþinimo motyvas, nors, kaip ir Nietzsche’s atveju, atpaþinimo ávykis neapsiriboja meno kûriniu (Husserlis net nekalba apie tai), o apima gyvenamà pasaulá ir pasaulëvaizdiná modelá. Tiesa, ðis
modelis nuolat kinta, pleèiasi, bet kaip
tik tai apibûdina atpaþinimo ávykio kûrybiðkumà. Atpaþinimo, o drauge ir plëtros ávykis èia iðpleèiamas ir kita prasme:
Husserlis tvirtina, kad mokslus, tarp jø
tiksliuosius ir gamtos mokslus, turi maitinti gyvenamas pasaulis. Perfrazavus
Husserlá ir iðplëtus Aristotelinæ poetinio
ávykio sampratà, galima teigti, kad net
tiksliesiems mokslams naudinga taikyti
poetinio ávykio modelá.
Heideggeris, panaðiai, siûlo mokslà
remti èia-bûtimi ir interpretuoti já egzistenciðkai, rûpinantis bûties prasme, bûties ir tiesos saitais, laikiðka egzistencija, t. y. lokalia bûtimi. Kaip globalus
mokslo pasaulis gali bûti skleidþiamas
asmenine lokalia bûtimi? Èia-bûtis, kaip
visuma, iðkyla egzistencine bûtimi myriop (Sein zum Tode). Bûtis myriop ne tik
duota (ámesta) drauge su gimimu pirma
gamtos (biologijos) ir spekuliatyviø (ontologijos) mokslø. Heideggeriui tragiðka
pati èia-bûties sàranga: mirtis iðkyla jo
prieðstata (Bevorstand), ji suprastina kaip
„pasauliðkai sutinkantis ávykis“, jos negalima apeiti, tai saviðkiausia (eigenste)
prieðstova, kuriai èia-bûtis atsiveria rûpesèiu (Sorge), iðpleèianèiu gimimo ir
mirties ribas. Rûpestis èia iðkyla ekstatiniu dabarties ávykiu, apimanèiu ámesties pasaulin egzistencijai su kitais praeitá ir patybës tæsinio (Erstrecktheit) ateitá.
Tai akimirksnio ávykis, kuriuo buviniui
(Seiende) iðkyla laikiðkas projektas (Entwurf). Laikiðkumas èia reiðkia ne tik tai,
84
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
kad atpaþástama savo bûtis myriop, bet
ir tai, kad ji be galo iðpleèiama ðiuo kûrybiniu atpaþinimo ávykiu. Kaip ir Kierkegaard’o atveju, èia asmeninio laiko atpaþinimo akimirksnis toks talpus, kad
jis suteikia baigtiniam laikui begalybës
matmená. Nors tai asmeninis egzistencinis ávykis, ðiuo atpaþinimo modeliu reiðkiasi visa buvinio kultûrinë visuma. Bûtyje ir laike Heideggeris nekalba apie
meno kûriná, taèiau kalba apie ávyká, kuris neatsiejamas nuo tragiðkos laikiðkosios bûties. Tai leidþia iðplësti Aristotelio poetikos ribas ir taikyti poetinio (atpaþinimo) ávykio modelá ne vien meno
kûriniui, bet ir þmogiðkajai bûèiai apskritai interpretuoti. Tai ne tik laikiðka,
bet ir pasauliðka bûtis, sambûvis su likimo broliais.
Èia-bûties turiná sudaro bûtis myriop, iðkylanti rûpesèiu kaip sambûviu.
Ðis atsiveria akimirksnio sutikties ávykiu, apimanèiu praeitinæ ámestá ir ateitinæ lemtá. Drauge tai kûrybinis ávykis,
nes juo steigiamas èia-bûties projektas.
Supratimas ir yra savo bûties pasaulyje
projektas (Sichentwerfen). Taip tragiðkos
bûties myriop supratimo lokalus ávykis,
pateikdamas sambûvá pasaulyje, nuolat
pleèia mano þiûrà. Todël tai ir dosni kûrybinë steigtis: ji iðpleèia mano sambûvio horizontà, kuris èia-bûties projektu
susilieja su kitø egzistencija. Taip asmeniniu, t. y. visiðkai lokaliu, tragiðku bûties myriop atpaþinimo ávykiu atsiveria
globali sambûvio pasaulyje erdvë.
Vëlyvasis Heideggeris ðá atpaþinimo
ávyká perkelia á poetinæ kalbà, todël kalba tampa bûties namais. Kitaip sakant,
lokalus savo tragizmo atpaþinimas atveria globalià poetinës kalbos, kurioje ámanomas sambûvis, erdvæ. Tai leidþia plë-
MOKSLINË MINTIS
toti senà Platono-Aristotelio atpaþinimo
ávykio koncepcijà kaip filosofinës poetikos principà. Drauge ðis poetinis màstymas þymi slinktá nuo globalaus prie
lokalaus màstymo.
Taigi ávykio poetika egzistencijos filosofijoje apima ne tik meno kûrinio atpaþinimà. Ji þymi ir savo tragiðkos bû-
ties myriop atpaþinimà. Asmeninis atpaþinimo ávykis leidþia bûtá traktuoti kaip
pasauliðkà sambûvá. Ðá sambûvá þymi ir
priklausymas gyvenamam kalbiniam
pasauliui. Taip Aristotelio poetikos ir
egzistencinio màstymo paribyje iðkyla
filosofinë poetika, kurios modelis – poetinis (atpaþinimo) ávykis.
IÐVADOS
1. Aristotelio mythos (ávykio) koncepcija apima kalbiná atpaþinimà, kuris katarsio tragizmu pritaikomas etinei ir egzistencinei þmogiðkojo paþinimo plotmei. Drauge tai þymi kità – individualø, tragiðkà, poetiná – paþinimà, prieðinamà visuotinei Platono idëjinei þiûrai.
2. Kierkegaard’o ávykis taip pat iðkyla dviem lygiais: kalbos (ritmas) ávykis
leidþia mums akimirksniu atpaþinti savo laikà myriop. Ði bendra kalbos ir egzistencijos terpë leidþia rastis filosofinei
poetikai. Tai ávykio poetika, apimanti
savo baigtinës egzistencijos atpaþinimà.
Drauge tai atviras, kryptingas, kûrybingas poþiûris, iðreiðkiantis sambûvá gyvenamajame (kalbiniame) þmogaus pasaulyje. Jungiamoji kalbos ir egzistencijos
grandis èia – ávykio poetika, apimanti
tiek mûsø kalbinio pasaulio ávykiðkumà,
tiek savosios laikinës tragiðkos bûties atpaþinimo ávyká.
3. Nietzsche parodo kenèiantá herojø ir jo tragiðkà, bet kûrybingà pasaulëjautà. Atpaþinimo ávykis èia siejamas
tiek su kûrybinio màstymo polëkiu, tiek
su savo tragiðkosios bûties suvokimu.
Tai paremia filosofinë poetikos paradigmà, nes kartu tai ir kalbinis ávykis (iðtara „Dievas mirë“).
4. Husserliui gyvenamas pasaulis
ir jo egzistencinis ávykiðkumas – pirminë terpë, leidþianti skleistis mokslo
idëjoms. Taip filosofinë (ávykio) poetika tampa modeliu net tiksliesiems
mokslams.
5. Heideggeris Bûtyje ir laike kalba
apie ávyká, kuris neatsiejamas nuo tragiðkos laikiðkosios bûties. Tai leidþia iðplësti Aristotelio poetikos ribas ir taikyti
poetinio (atpaþinimo) ávykio modelá interpretuojant ne vien meno kûriná, bet
ir þmogiðkàjà bûtá apskritai.
Literatûra
1. Aristoteles. Poetik. – Stuttgart: Philipp Raclam
Jun, 1986.
2. M. Heidegger. Sein und Zeit. – Tübingen: Max
Niemeyer Verlag, 1993.
3. E. Husserl. Die Krisis der europäischen Wissenschaften und die transzendentale Phänomenologie. –
Haag: Martinus Nijhoff, 1976.
3. F. Nietzsche. Anapus gërio ir blogio // Rinktiniai raðtai. – Vilnius, Mintis, 1992.
4. F. Nietzsche. Tragedijos gimimas. – Vilnius, Pradai, 1997.
5. S. Kierkegaard. Baimë ir drebëjimas. – Vilnius,
Aidai, 1995.
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
85
V Y T I S V A L AT K A
Gauta 2004-01-09
VYTIS VALATKA
Lietuvos teisës universitetas
KETURIØ PIRMØJØ ARISTOTELIO
KATEGORIJØ INTERPRETAVIMAS
SCHOLASTINËJE LOGIKOJE LIETUVOJE
XVI a. ANTROJOJE PUSËJE
The Interpretation of the First Four Predicaments in Scholastic Logic
in Lithuania in the Second Half of the Sixteenth Century
SUMMARY
The interpretation of the first four predicaments of Aristotle’s scholastic logic in Lithuania in the second
half of the sixteenth century based itself on Aristotelian definitions and distinctions, offering some small
corrections, additions and even deviations.
The representatives of the above-mentioned logic, Marcin Úmiglecki, Pedro Viana and Diego Ortiz, traditionally interpreted the position of substance in a predicamental series. That is, self-existent substance
was regarded as a necessary subject for all the other predicaments, bearing the status of accidental being.
Meanwhile, an analysis of the essence of relation involved the above-mentioned authors in a significant scholastic dispute. In this controversy our scholiasts followed the position of P. Fonseca and
P. Soncinus, identifying the essence of quantity with its extension.
The interpretation of relation by the above-mentioned scholiasts stuck to a classical scholastic view.
That is, it was affirmed that that relation might be both a real entity and a pure creation of the human
intellect. The reality of relation was also traditionally reduced to the reality of components of such a
relation and the real distinction between a relation’s subject and term.
Finally, the analysis of quality made by our scholiasts has also not deviated from scholastic tradition. Within its frameworks quality was regarded as the last accidental category, determining and denominating substance intrinsically.
RAKTAÞODÞIAI. Aristotelio kategorijos, arba predikamentai; substancija, arba esmë; kiekybë, santykis, kokybë.
KEY WORDS. Aristotelian predicaments or categories, substance, quantity, relation, quality.
86
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
MOKSLINË MINTIS
ÁVADAS
Scholastinë logika savo tyrinëjimuose rëmësi ávairiais antikos autoriais: Platonu, Aristoteliu, stoikais, Porfiriju, Boecijumi ir kt. Taèiau, kaip ir visoje scholastinëje þinijoje, didþiausias autoritetas
èia buvo Aristotelio traktatai. Tad nenuostabu, kad Stageirieèio veikalas Kategorijos tapo vienu pamatiniø scholastinës logikos ðaltiniø – ðios logikos traktatuose ir paskaitø kursuose ypatingà
vietà uþëmë Aristotelio Kategorijø interpretavimas. Aiðkinant Kategorijas, analizuotos bûtinos aristoteliðkai suprasto
mokslinio paþinimo sàlygos: vadinamieji antepredikamentai (antepraedicamenta);
kategorijos, arba predikamentai (categoriae sive praedicamenta), bei postpredikamentai (postpraedicamenta).
Aptariant ðiuos aristotelinius konstruktus, daugiausia dëmesio sulaukdavo kategorijos. Kita vertus, skirtingi predikamentai scholastinëje logikoje nebuvo
laikomi vienodai reikðmingais. Sekant
Aristoteliu, daugiausia èia buvo analizuojamos pirmosios keturios kategorijos:
substancija, arba esmë (substantia), kiekybë (quantitas), santykis (relatio sive ad
aliud) ir kokybë (quantitas), o paskutiniosios ðeðios kategorijos – veikimas (actio),
patyrimas (passio), laikas (quando sive
tempus), vieta (ubi sive locus), padëtis (situs sive positio) ir turëjimas (habitus) – buvo kur kas siauriau interpretuojamos.
Jokia iðimtis ðiuo poþiûriu nëra ir
scholastinë logika Lietuvoje XVI a. antrojoje pusëje. Iðlikæ ðios logikos ðaltiniai –
tai Martino Smigleckio (Marcin Úmiglecki,
Martinus Smiglecius) 1586–1587 m. Vil-
niaus universitete skaitytas logikos kursas1, Jokûbo Ortizo (Diego Ortiz, Iacob
Ortizius) 1596–1597 m. ðiame universitete dëstytos logikos paskaitos2 bei Vilniaus jëzuitø kolegijos moksleiviø filosofiniø disputø tezës, parengtos vadovaujant ðios kolegijos profesoriams Dþonui
Hëjui (John Hay, Joannes Haius, 1574m.)3
ir Petrui Vianai (Pedro Viana, Petrus Viana, 1576, 1577 ir 1578 m.)4. Aptardami
predikamentus, ðiø ðaltiniø autoriai
daugiausia dëmesio skyrë substancijai,
kiekybei, santykiui ir kokybei analizuoti. Tuo tarpu likusioms ðeðioms kategorijoms skirta vos keletas puslapiø ar netgi sakiniø.
Svarbu paþymëti, kad ði pakankamai
iðsami keturiø pirmøjø predikamentø
analizë beveik nesulaukë tyrinëtojø dëmesio. Vienintelis Lenkijos filosofijos istorikas Romanas Darowskis, aptardamas savo straipsniuose5 (vëliau jie buvo átraukti á veikalà Filosofija Lenkijos jëzuitø mokyklose XVI a.6) minëtus ðaltinius, taip pat apþvelgë ir jø autoriø paþiûras á keturias pirmàsias kategorijas.
Taèiau ði apþvalga tëra vien trumpas ðiø
paþiûrø atpasakojimas, visai nëra gilesnës jø analizës, be to, nepatikslinti ir jø
ðaltiniai. Ið Lietuvos filosofijos istorikø
vienintelis Romanas Pleèkaitis veikale
Feodalizmo laikotarpio filosofija Lietuvoje7
yra trumpai pristatæs keturiø pirmøjø
kategorijø aptarimà scholastinëje logikoje Lietuvoje. Taèiau ðioje knygoje autorius aptaria visà minëtosios logikos palikimà ir neiðskiria kurio nors vieno ðitos logikos raidos etapo. Tad akivaizdu,
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
87
V Y T I S V A L AT K A
kad keturiø pirmøjø predikamentø interpretacija, randama minëtuose XVI a.
antrosios pusës logikos Lietuvoje ðalti-
niuose, reikalinga tolesnës iðsamesnës
analizës. Ðis straipsnis kaip tik ir yra
kuklus bandymas tai padaryti8.
SUBSTANCIJOS AIÐKINIMAS
Aristotelis pirmàjà vietà tarp kategorijø skyrë substancijos, arba esmës, predikamentui. Tad natûralu, kad analizuojant ðià kategorijà, pirmiausia reikëjo pagrásti jos pirmumà kitø predikamentø atþvilgiu. Scholastinës logikos Lietuvoje
XVI a. antrojoje pusëje atstovai ðiuo klausimu laikësi klasikinio scholastinio poþiûrio. Bûtent tvirtinta, kad predikamentø eilëje pirmesnæ vietà uþimanti kategorija esanti bûtina visø paskesniøjø kategorijø egzistavimo sàlyga. O substancija
kaip tik ir yra bûtinas likusiø devyniø
predikamentø pagrindas. Tad akivaizdu,
kad predikamentø eilëje ji nusipelno bûtent pirmosios vietos. Juk jos esmës poþiûriu substancija yra bûtis, disponuojanti savarankiðka egzistencija. Tuo tarpu likæ predikamentai – tai savaiminës
egzistencijos stokojantys atsitiktiniai poþymiai, kuriø egzistavimui bûtinas bûtent substancijos, kaip ðiø akcidentø subjekto, buvimas. Tad „substancija yra visø kitø predikamentø subjektas“9, o kartu ir bûtina jø egzistavimo sàlyga. Taigi
substancija jau jos esmës poþiûriu yra
ankstesnë uþ visus kitus predikamentus,
kurie pagal jø prigimtá tëra atsitiktiniai
ðios substancijos poþymiai. Kita vertus,
substancija pirmesnë uþ likusias kategorijas ne tik esmës, bet ir paþinimo poþiûriu (secundum cognitionem). Mat kaip teigia Smigleckis, „paþindami daikto substancijà, mes tà daiktà paþástame labiau,
88
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
negu paþindami atsitiktiná ðio daikto poþymá, kaip antai Petrà labiau paþástame
tada, kai þinome, kad jis yra þmogus, o
ne tada, kai þinome, jog jis yra kreivanosis“10. Taigi daikto substancijos, arba
esmës, paþinimas yra kur kas gilesnis ir
tikslesnis negu ðio daikto akcidentø
áþvalga. Tad nenuostabu, kad paþinimo
poþiûriu substancija pranoksta visus kitus akcidento statusà turinèius predikamentus.
Analizuodami ðià substancijà (ir kitus predikamentus), scholastinës logikos
Lietuvoje XVI a. antrojoje pusëje autoriai rëmësi Aristotelio pateiktomis definicijomis bei distinkcijomis, tiesa, kartais
nuo jø nuklysdami, jas papildydami bei
pataisydami. Ðtai remdamiesi aristoteline distinkcija minëti scholastai iðskyrë
du substancijos modusus – pirmàjà ir
antràjà substancijas. Pirmoji substancija
buvo apibrëþiama kaip tokia savarankiðka bûtis, kuri nei egzistuoja kokiame
nors subjekte, nei jam priskiriama. Tad
pirmosios substancijos statusas buvo
pripaþástamas individualiems substancialiems esiniams, pvz., konkretiems
þmonëms Petrui, Jonui ir etc. Antrosios
substancijos interpretuotos kaip individualiø substancijø bendrosios giminës ir
rûðys – kaip tokie savarankiðki esiniai,
kurie, nebûdami jokiame subjekte, vis
dëlto predikuojami pirmosioms substancijoms kaip pastarøjø esmës.
MOKSLINË MINTIS
Tiriant savybinius substancijos poþymius (propria substantiae), taip pat remtasi Stageirieèio iðvardytomis savybëmis. Ðtai mûsø teoretikø teigimu, tiek
pirmoji, tiek antroji substancijos neturi
jokio subjekto kaip savo egzistencijos
ðaltinio bei sugeba ágyti prieðingø atsitiktiniø poþymiø (pvz., kaip teigia pats
Aristotelis, „þmogus, bûdamas vienas ir
tas pats, gali bûti èia iðbalæs, èia tamsus,
èia ðaltas, èia karðtas, èia blogas, èia geras“11). Taip pat tradiciðkai tvirtinta, kad
bendrybës statusà turinèios substancijos
yra sinonimiðkai, tai yra vienareikðmiðkai, priskiriamos saviesiems individams.
Ðtai þmogiðkoji prigimtis predikuojama
konkretiems þmonëms kaip vienas ir tas
pats esinys – màstanti gyvoji bûtybë (vivens cogitans). Taip pat teigta, kad jokia
substancija negalinti bûti daugiau ar
maþiau substancialesnë uþ kokià nors
kità substancijà. Antai màstymu pasiþymintis þmogus yra tobulesnis gyvûnas
uþ ðio poþymio neturintá arklá, taèiau
joks þmogus nëra labiau gyvûnas negu
arklys. Galiausiai tvirtinta, jog substancijoms nëra nieko prieðingo.
Tiesa, minëtàjá poþymá substancijai
pripaþino tik Viana12. Smigleckis ir Ortizas ðiuo klausimu nutolo nuo Aristotelio teorijos ir aiðkino, kad substancijos turi savàsias prieðingybes. Smigleckio nuo-
mone, „prieðingø pasekmiø prieþastys
paèios yra prieðingi esiniai; o ugnies ir
vandens substancijos yra prieðingø atsitiktiniø poþymiø – ðilumos ir ðalèio, sausumo ir drëgmës – pagrindai, vadinasi,
ir paèios [vandens ir ugnies] substancijos pagal jø esmæ bus prieðingos (contrariae)“13. Taigi prieðingus poþymius turinèios substancijos paèios yra prieðybës
kaip minëtøjø poþymiø prieþastys. Kita
vertus, „skiriamieji substancijø poþymiai
(differentiae substantiales) yra prieðybës,
todël [kiekviena] substancija turi kokià
nors jai prieðingà bûtá“14. Ðtai màstymas
ir þvengimas – skiriamieji þmogiðkosios
ir arkliðkosios substancijø poþymiai – yra
akivaizdþios prieðybës, kadangi gyvûnas, ágijæs màstymo poþymá, niekada nebus þvengianti bûtybë, o nuo þvengimo
neatsiejama arklio substancija niekada
negali bûti màstantis gyvûnas. Tad ir
ðiuos prieðingus skiriamuosius poþymius turinèios substancijos taip pat yra
kontrariniai esiniai. Lygiai tokio pat poþiûrio laikosi ir Ortizas. Jis substancijø
prieðingumà aiðkino kontrariniais skiriamaisiais ðiø substancijø poþymiais. Jo teigimu, „skiriamieji tos paèios giminës
substancijø poþymiai yra prieðingos bûtys, o dël ðiø poþymiø ir [visos] tai paèiai giminei priklausanèios rûðinës substancijos yra prieðingi esiniai“15.
KIEKYBËS INTERPRETAVIMAS
Aptaræ substancijà, scholastinës logikos Lietuvoje XVI a. antrojoje pusëje autoriai tradiciðkai aptarinëjo kiekybës
predikamentà. Tai, kad predikamentø
eilëje kiekybë buvo iðkart po substanci-
jos kategorijos ir buvo pirmesnë uþ kitus akcidentinius predikamentus, mûsø
teoretikai aiðkino vien tik kiekybei bûdingu santykiu su substancija. Ðiø scholastø ásitikinimu, vien tik kiekybei tarLOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
89
V Y T I S V A L AT K A
pininkaujant substancija gali ágyti visus
kitus atsitiktinius poþymius. Kitaip sakant, tik kokià nors kiekybæ ágijusi substancija tegali tapti kokios nors kokybës,
santykio, veikimo, patyrimo ir visø kitø akcidentiniø predikamentø subjektu.
Smigleckio tvirtinimu, „ðiluma ir ðaltis,
ir t. t. negali bûti ágyjami nedaliame
subjekte; prieðingai, toks ðilumà ir ðaltá
ágyjantis subjektas privalo bûti tásus dël
jo turimos kiekybës“16. Tad kiekybë – tai
bûtina sàlyga visiems kitiems atsitiktiniams poþymiams egzistuoti substancijoje. Be to, kiekybë yra ir ðiø akcidentiniø kategorijø buvimo apskritai sàlyga,
nes bet kurio atsitiktinio poþymio egzistavimas yra tapatus jo egzistavimui substancijoje kaip savajame subjekte. Tad
akivaizdu, kad tarpininkaudama kitø
atsitiktiniø poþymiø buvimui substancijoje, kiekybë kategorijø eilëje uþima tarpinæ vietà tarp substancijos ir ðiø akcidentø.
Analizuojant kiekybæ, vienas svarbiausiø klausimø buvo kiekybës prigimtis, arba formalioji tvarka (ratio formalis
quantitatis). Spræsdami ðá klausimà,
Smigleckis, Viana ir Ortizas ásitraukë á
scholastiná disputà, kurio skirtingos ðalys pateikë skirtingas kiekybës esmës interpretacijas. Antrojoje scholastikoje matome tris esmines kiekybës prigimties
koncepcijas. Ðkotistinë teorija teigë, jog
kiekybës esmë – tai jos dalumas (divisibilitas). Kitaip sakant, kiekybë pagal savo prigimtá yra esinys, dalomas á elementus, ið kuriø jis susideda. Kita scholastø grupë perëmë Alberto Didþiojo bei
Tomo Akvinieèio poþiûrá, kad kiekybës
prigimtis yra ðio predikamento iðmatuo-
90
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
jamumas (mensurabilitas). Antrosios
scholastikos autoritetø Petro Fonsekos ir
Pauliaus Soncino sekëjai skelbë, jog esmës poþiûriu kiekybë yra esinys, sudarytas ið atskirø daliø, ið kuriø kiekviena yra uþ bet kurios kitos bei nëra pastarosios apimama. Bûtent ðià kiekybës
prigimties interpretacijà pasirinko Viana
ir Ortizas. Pastarojo teigimu, „pirminë ir
formalioji kiekybës tvarka – tai jos tásumas (extensio), arba viena uþ kitos esanèiø daliø turëjimas“17. Lygiai tà patá
skelbë ir Viana, tvirtindamas, jog
„…ginèe turime laikytis tokios nuomonës, kad jei sugretinami [kiekybës] dalomumas ir iðmatuojamumas, tai kiekybës esmë yra pats dalumas, taèiau jei
ginèe norima iðsiaiðkinti, kas yra kiekybës prigimtis absoliuèiàja prasme, tai
formalioji [kiekybës] tvarka bus ne kas
kita kaip tai, jog [kiekybë] susideda ið
daliø…“18 Ir bûtent ðis esminis kiekybës
integralumas kaip tik ir sàlygoja jos dalumà, iðmatuojamumà bei kitus bûdingus poþymius19. Juk kiekybë daloma bei
iðmatuojama vien todël, kad susideda ið
elementø, á kuriuos yra daloma ir kuriø
pagrindu matuojama.
Ðiai Vianos ir Ortizo pateikiamai
sampratai oponavo Smigleckis, nepripaþinæs në vienos ið èia minëtø kiekybës
formaliosios tvarkos koncepcijø. Tiesa,
ið pirmo þvilgsnio atrodytø, kad ðis
scholastas turëtø bûti vienoje gretoje su
Viana ir Ortizu. Mat kaip ir pastarasis,
Smigleckis teigë, kad esminë kiekybës
ypatybë – tai jos tásumas, kadangi „tásumas yra prieþastis visø [savybiø], kurios priskiriamos kiekybei: dalomumo,
etc.“20 Taèiau Ortizas kiekybës eksten-
MOKSLINË MINTIS
syvumà tapatino su viena uþ kitos
esanèiø daliø turëjimu, o Smigleckis tà
turëjimà laikë paties tásumo rezultatu.
Ðio scholasto ásitikinimu, kiekybës tásumas – tai tam tikra jos daliø tarpusavio
iðsidëstymo tvarka, dël kurios ðios dalys yra viena uþ kitos pratæsdamos viena kità, lygiai kaip þmogaus kûne galvà pratæsia kaklas, kaklà – krûtinë, etc.21
Kita vertus, ðá Smigleckio poþiûrá labai
sunku atskirti nuo Vianos ir Ortizo pasirinktos pozicijos. Mat tarp tokios sudedamøjø daliø tarpusavio iðsidëstymo
tvarkos, dël kurios tos dalys pratæsia
viena kità, ir bûtent tokiø viena kità pratæsianèiø daliø turëjimo vis tik labai
sunku áþvelgti koká nors esmingesná
skirtumà.
Taigi svarstydami kiekybës esmës
klausimà, logikos Lietuvoje XVI a. antrojoje pusëje autoriai tapo scholastinio
disputo dalyviais. Tuo tarpu kiekybës
rûðis ir bûdingus poþymius ðie logikai
aiðkino darniai. Ðtai, remiantis aristoteline distinkcija, iðskirtos dvi esminës kiekybës predikamento rûðys: tolydi ir diskreti kiekybë (quantitas continua et discreta). Pirmoji apibrëþta kaip tokia kiekybë, kurios dalys apjungiamos bendru
terminu. Tokios tolydþios kiekybës pavyzdys galëtø bûti koks nors tam tikro
kûno pavirðius. Mat ðá pavirðiø padalijus á dvi dalis, jos apjungiamos tiese
kaip bendru terminu. Tolydþios kiekybës rûðimis laikyta tiesë, pavirðius, kûnas, vieta ir laikas. Tuo tarpu diskreti
kiekybë interpretuota kaip tokia kiekybinë seka, kurios dalys neturi jokio bendro, tai yra jas apjungianèio, termino.
Reprezentatyviu tokios kiekybës pavyz-
dþiu galëtume laikyti koká nors skaièiø.
Mat jis yra ne kas kita, kaip didesnë ar
maþesnë niekuo neapjungiamø vienetø
suma. Be skaièiaus, diskreèios kiekybës
rûðims tradiciðkai priskiriamas þmoniø
kalbos þodis, susidedantis ið apjungianèiojo termino stokojanèiø skiemenø.
Interpretuojant bûdingus kiekybës
poþymius, taip pat buvo remiamasi Aristotelio iðvardytais konstruktais. Pirmiausia tvirtinta, kad svarbiausias bûdingas
kiekybës poþymis – tai jos gebëjimas bûti
lygiai ar nelygiai. Ðtai kvadrato kraðtinës
yra tarpusavyje arba lygios, arba nelygios. Kita vertus, jokia kiekybë negali bûti daugiau ar maþiau kiekybë uþ kurià
nors kità kiekybæ. Antai vieno kûno pavirðius gali bûti didesnis uþ kito kûno
pavirðiø, taèiau joks pavirðius negali bûti
labiau ar maþiau pavirðius uþ kità pavirðiø. Galiausiai teigta, kad kiekybei, kaip
ir substancijai, nëra nieko prieðingo. Tiesa, pripaþinta, kad viena kiekybë (pvz.,
koks nors kûnas) gali bûti labai didelë,
o kita kiekybë (koks nors kitas kûnas) –
be galo maþa, ir ðiuo poþiûriu minëtosios
kiekybës yra prieðybës. Taèiau kartu buvo pabrëþta, kad tokiu atveju kiekybës
yra prieðingos viena kitai ne dël paties
jø kiekybiðkumo, o vien tik dël jø tarpusavio santykio. Mat tai, kad vienas kûnas yra didelis, o kitas – maþas, lemia ne
pati ðiø kiekybiø kaip kûnø prigimtis, o
vien tik jø vieno su kitu sulyginimas.
Ið scholastinës logikos Lietuvoje
XVI a. antrojoje pusëje autoriø, aptarusiø kiekybës predikamentà, bûtina iðskirti Vianos tyrinëjimus. Mat ðis scholastas savo loginëse tezëse ne tik skyrë
tolydþià ir diskreèià kiekybæ bei iðvarLOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
91
V Y T I S V A L AT K A
dijo chrestomatines ðio predikamento
savybes. Vianos tezëse taip pat buvo
analizuojamas kiekybës modusas begalybë (infinitum) bei vieta (locus) kaip viena ið tolydþios kiekybës rûðiø. Aptardamas begalybës modusà, Viana ieðkojo
atsakymo á klausimà, ar Dievo sukurtoje Visatoje egzistuoja, arba bent jau gali
egzistuoti, begalinë kiekybë.
Scholastinëje filosofijoje buvo iðskiriamos dvi begalybës rûðys: aktualioji
bei potencialioji begalybë. Pirmoji buvo
suprantama kaip begalinë kiekybë, kurios kûrimo procesas jau uþbaigtas ir
kuri apima aktualiai egzistuojanèias begalines dalis. Tokios begalybës pavyzdys galëtø bûti be galo tæsiama linija.
Tuo tarpu potenciali begalybë interpretuota kaip kiekybinë visuma, neturinti
aktualiai egzistuojanèiø begaliniø daliø
ir esanti begalinë tik tiek, kiek jos dalys
eina viena po kitos. Ðios begalinës sekos
pavyzdþiu galëtø bûti natûriniø skaièiø
aibë. Scholastai neabejojo, kad aktualios
begalybës statusà privalu priskirti Dievui kaip visagalei bei visokeriopai tobulai esybei. Taèiau buvo nesutariama, ar
aktualiàjà begalybæ galime atrasti Dievo
sukurtame pasaulyje. Tomistinis poþiûris neigë tokià galimybæ, tvirtindamas,
jog aktuali begalybë – tai visokeriopos
tobulybës atributas, o pastaràjà turi vienintelis Dievas. Todël „…materialiuose
daiktuose neatrandama aktuali begalybë, bet tik potenciali pagal tai, kaip vienas seka po kito“22. Kitaip sakant, Visatoje teegzistuoja potenciali begalybë
kaip be galo tæsiamas materialiøjø daiktø skaièius. Tuo tarpu Dunso Ðkoto sekëjai buvo prieðingos nuomonës – kad
92
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
kiekviename pasaulio esinyje atrandama
aktuali begalybë. Mat paties Dunso Ðkoto ásitikinimu, „kadangi koká nors kûnà
galima padidinti dvigubai ir kità kûnà
galima padidinti trigubai ir taip iki pat
begalybës, vadinasi, koks nors kûnas
gali bûti aktualiai begalinis“23. Maþa to,
kiekvienas kûnas netgi yra aktualiai begalinis, nes „faktiðkai kokia nors linija
yra begalinë ir koks nors pavirðius yra
begalinis“24.
Ðiame dispute dël aktualios begalybës Viana pasirinko tomistinæ pozicijà.
Jo teigimu, „aiðkiø aiðkiausia, jog jokia
[tásios kiekybës ar skaièiaus ribø neturinti begalybë] nëra aktualiai duota ðioje daiktø Visatoje, tokia [begalybë] bûtø jokiomis ribomis neaprëþtas kontinuumas ar skaièius, jeigu pastarieji priklausytø ðio pasaulio mechanizmui“25.
Tad daiktø pasaulyje negalima nei tolydi, nei diskreti aktuali begalybë, – Vianos ásitikinimu, prieðingas poþiûris
prieðtarauja tiesai ir yra visiðkai absurdiðkas. Tuo tarpu potenciali begalybë
Visatoje duota tiek kontinuumo, tiek
diskreèios kiekybës pavidalu 26. Tiesa,
Viana neiðvardija fiziniame pasaulyje
egzistuojanèios potencialios begalybës
rûðiø, taèiau remdamiesi paties Tomo
Akvinieèio teorija, galime spëti, kad viena ðios begalybës formø – tai be galo tæsiamas daiktø skaièius.
Taigi Viana aktualià begalybæ laiko
prieðtaraujanèia natûraliai daiktø tvarkai. Kita vertus, tezëse iðkeliamas klausimas, ar visagalis Dievas gali pakeisti
ðià daiktø tvarkà sukurdamas tokià begalybæ. Á minëtà klausimà Viana atsako
neigiamai. Jo manymu, net ir Dievo vi-
MOKSLINË MINTIS
sagalybës dëka Visatoje negalima aktuali begalybë27. Ir tai jokiu bûdu nereiðkia, kad ðios begalybës negalintis sukurti Dievas dël to prarastø savo dieviðkàsias ir neiðsemiamas galias. Atvirkðèiai, negalëdamas sukurti aktualios
begalybës, Dievas kaip tik ir iðsaugo
aukðèiausiàjà tobulybæ. Vianos teigimu,
ðá negalëjimà skelbiantys autoriai suvokia, kad „laikydamiesi prieðingos nuomonës, jie atimtø ið Dievo didelæ jo galybës dalá“28. Tad tezëse grieþtai laikomasi tomistinio poþiûrio, kad aktuali
begalybë yra visokeriopos tobulybës
atitikmuo ir dël to – dieviðkosios bûties
prerogatyva. Ðis poþiûris neleido aktualios begalybës priskirti Dievo kûriniams, nes tokiu atveju ðie imtø kësintis á tik jø kûrëjui priklausantá visokeriopo tobulumo statusà.
Aktualios begalybës egzistavimo
Dievo sukurtame pasaulyje problemà
savo tezëse svarstë ir pirmojo filosofinës
kûrybos Lietuvoje ðaltinio autorius Dþonas Hëjus. Tiesa, ðá klausimà mûsø teoretikas sprendë tezëje, priskiriamoje ne
Aristotelio loginiø traktatø, o jo Fizikos
interpretacijai. Taèiau tiek, kiek ðioje tezëje kalbëta apie kiekybës moduso – aktualios begalybës – realumà, jà galime
priskirti ir scholastinës logikos kompetencijai. Svarbu paþymëti, kad ðiuo
klausimu Hëjus pasirinko lygiai tokià
pat pozicijà kaip ir Viana. Tiesa, ðià pozicijà Hëjus rinkosi gana atsargiai, kitaip
sakant, naudodamas antrojoje scholastikoje itin populiarø probabilizmo metodà. Pasak ðio scholasto, „negalime paneigti, kad autoriai, teigiantys, jog dël
dieviðkosios visagalybës natûralioje
daiktø tvarkoje gali egzistuoti be galo
didelis kûnas, laikosi tikëtinos nuomonës, taèiau mes laikomës prieðingo poþiûrio, kuris labiau atitinka tiesà ir yra
kur kas sunkiau nuneigiamas“29. Tad labiau tikëtina, kad aktualiai begalinio kûno egzistavimas nëra numatytas natûralioje daiktø tvarkoje ir kad pasaulyje gali egzistuoti tik potenciali begalybë.
Taigi aktualios begalybës realumo
klausimu Hëjus nenutolo nuo Vianos
pozicijos. Pastarasis kiekybës predikamento analizæ uþbaigë interpretuodamas vienà svarbiausiø tolydþios kiekybës rûðiø – vietà. Ðios rûðies nagrinëjimas mums svarbus todël, kad èia Viana laikësi okamistinio voliuntarizmo
principo, kuris tarp grieþtà pasaulio
tvarkà pripaþinusiø jëzuitø buvo gana
retai pripaþástamas. Ðtai, kalbëdamas
apie natûraliàjà daiktø tvarkà, pagal
kurià tas pats daiktas tuo paèiu metu
gali bûti tik vienoje vietoje, Viana vis
dëlto daro vienà iðlygà. Paties scholasto þodþiais tariant, „kad ir kaip tas pats
kûnas natûraliu bûdu negalëtø tuo pat
metu bûti dviejose vietose, vis dëlto neneigiame, jog dieviðkosios galios veikimu ðitaip gali atsitikti“30. Ðis Vianos teiginys artimas Viljamo Okamo sampratai, skelbusiai jokiems apribojimams nepaklûstanèià dieviðkàjà valià, bet kurià
akimirkà galinèià keisti net ir savo paèios nustatytas gërio ir blogio normas.
Ir vis dëlto Vianos negalëtume pavadinti nuosekliu okamistu – tam tikrose srityse jis apribojo dieviðkosios Valios veikimà, kaip antai neleisdamas pastarajai
fiziniame pasaulyje sukurti aktualios
begalybës.
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
93
V Y T I S V A L AT K A
Literatûra ir nuorodos
11
12
13
14
15
16
17
M. Smiglecius. Commentaria in Organum Aristotelis (Vilnae, 1586–1587). – Warszawa: Akademia teologii jezuickiej, 1987, zeszyt 1.
J. Ortizius. In universam Aristotelis Logicam Summula. Vilnae, 1596. – Vilniaus universiteto biblioteka, rankraðèio mikrofilmas.
J. Haius. Assertiones philosophicae // Assertiones theologicae et philosophicae. – Cracoviae,
1574, p. 10–16.
P. Viana. Assertiones logicae ex Categoriis
Aristotelis // Assertiones theologicae et logicae.
Vilnae, 1576, p. 7–12. – Vilniaus universiteto
biblioteka, mikrofilmas, P.Viana. Assertiones
philosophicae // Assertiones in gymnasio vilnensi societatis Jesu sub vernam studiorum instaurationem hoc ordine mense aprili defendendae. Vilnae, 1577, p. 9–15. – Vilniaus universiteto biblioteka, mikrofilmas, P.Viana . Assertiones ex
praecipuis totius philosophiae Aristotelis difficultatibus. Vilnae, 1578. – Vilniaus universiteto biblioteka, mikrofilmas.
R. Darowski. Jakub Ortiz SJ (1564–1625), profesor filozofii w Poznaniu i Akademii Wileñskiej // Studia philosophiae christianae, 19
(1983), nr. 2, s. 5–24; R. Darowski. Marcina
Úmigleckiego SJ rækopiúmienne wykùady z logiki (Akademia Wileñska, r. 1586/87) // Studia
philosophiae christianae, r. 20 (1984), nr. 1, s. 31–
53; R.Darowski. Piotr Viana SJ (1549–1609) i jego dziaùalnoúã filozoficzna w Polsce // Odrodzenie i Reformacja w Polsce, t. 23, 1978, s. 35–53.
R. Darowski. Filozofia w kolegiach jezuickich w
Polsce w XVI wieku. – Kraków: Wydziaù filozoficzny towarzystwa jezusowego, 1994.
R. Pleèkaitis. Feodalizmo laikotarpio filosofija Lietuvoje. Filosofija Lietuvos mokyklose XVI–XVIII
amþiais. – Vilnius: Mintis, 1975.
18
Tuo tarpu ðeðiø paskutiniøjø Aristotelio kategorijø interpretacijai scholastinëje logikoje Lietuvoje XVI a. antrojoje pusëje ðiø eiluèiø autorius
jau yra paskyræs straipsná. Þr. V. Valatka. Ðeðiø
paskutiniøjø Aristotelio kategorijø aiðkinimas
scholastinëje logikoje Lietuvoje XVI a. antrojoje pusëje // Logos, 2003/34, p. 20–29.
19 J. Ortizius, folium [toliau – f.] 119.
10 M. Smiglecius, p. 219.
11 Aristotelis. Kategorijos // Rinktiniai raðtai. – Vilnius, 1990, p. 32.
12 P. Viana. Assertiones logicae, tezë [toliau – t.] 2.
13 M. Smiglecius, p. 208.
14 Ten pat, p. 209.
15 J. Ortizius, f. 123.
16 M. Smiglecius, p. 220.
17 J. Ortizius, f. 129.
18 P. Viana, Assertiones logicae, t. 5.
19 Ten pat.
20 M. Smiglecius, p. 223.
21 Ten pat, p. 224.
22 Thomas Aquinas. Summa totius theologiae. Lugduni, 1608, I, qu. 86, art. 2, p. 164. Cituojama
ið: R. Pleèkaitis. Feodalizmo laikotarpio filosofija
Lietuvoje, p. 149.
23 Ioannes Duns Scotus. In VIII libros Physicorum
Aristotelis quaestiones // Opera omnia, vol. 2.
Lugduni, 1639, lib. III, qu. 9, p. 201. Cituojama ið: R. Pleèkaitis. Feodalizmo laikotarpio filosofija Lietuvoje, p. 149.
24 Ten pat, qu. 10, p. 204.
25 P. Viana, Assertiones philosophicae, t. 5.
26 Ten pat.
27 P. Viana, Assertiones philosophicae, t. 6.
28 Ten pat.
29 J. Haius, t. 5.
30 P. Viana, Assertiones philosophicae, t. 12.
B. d.
94
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
MOKSLINË MINTIS
Gauta 2003-11-21
DONATAS VEÈERSKIS
Vytauto Didþiojo universitetas
FILOSOFIJA IR MOKSLAS
M. MERLEAU-PONTY FENOMENOLOGIJOJE
Philosophy and Science in Merleau-Ponty’s Phenomenology
SUMMARY
The article deals with the problem of the relation between phenomenology and science. If we want to
understand the position of phenomenologists, we must first pay attention to how they have changed
the concept of rationality and the concept of the thing. In such a new light we can see phenomenology as a third position between blind creed in rationality and scepticism vis-à-vis rationality. When
Merleau-Ponty examines what scientists say about one or other phenomenon of the world, he looks
first for the principle according to which a scientist explains his discovery. Merleau-Ponty discloses that
very often this principle is a preconception, which is taken from philosophical traditions. An aspiration
to discover the true principles of science reveals phenomenology as the activity which grounds the
sciences and gives a measure (a claim to correspondence between our experience and our theory) to
judge a scientist’s explanation of the discovered phenomena. At the end of the article we can see that,
from an ontological point of view, science is (just like philosophy) the light of the world itself. In this
light we can see the world as an endless source of experience.
FENOMENOLOGINË RACIONALUMO SAMPRATA
Apmàstydami filosofijos ir mokslø
santyká, neiðvengiamai susiduriame su
skirtingu poþiûriu á jø tarpusavio ryðá.
Daþnai atrodo, kad filosofija nûdien atsiduria „rimtø mokslø“ ðeðëlyje (kaþin,
ar mokslininkui daþnai tenka atsakinëti á klausimà: „o kam reikalingas mokslas?“). Gal dël to patys filosofai taip
daþnai stengiasi árodyti, kad mokslas ir
mokslininko gyvenimas neturi nieko
RAKTAÞODÞIAI. Fenomenologija, racionalumas, mokslai, mokslo vertë, M. Merleau-Ponty.
KEY WORDS. Phenomenology, rationality, science, the value of science, Merleau-Ponty.
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
95
D O N ATA S V E È E R S K I S
bendra su mûsø „gyva patirtimi“. Taip
tarp filosofø pasklinda pasakojimai apie
„suskilusá“ mokslininko gyvenimà, nes,
anot jø, dirbdamas laboratorijoje, jis „negyvena“ ir tik nusivilkæs chalatà bei nuëjæs su draugais á kavinæ ákvepia „tikrojo gyvenimo“. Bet nemanau, kad tokios
ar panaðios mintys kyla ið pasislëpusio
nevisavertiðkumo komplekso. Mano galva, prieþastis slypi kitur – paèiame racionalumo supratime.
Taèiau kas nutiko, kad filosofai (ir ne
tik) po daugelio racionalumo aukðtinimo
metø pradëjo kalbëti apie tai, jog „vakaro ranka ant mano ðirdies iðmoko mane
kur kas daugiau“1 nei mokslai? F. Nietzsche, màstydamas apie racionalumo
ásigalëjimà Graikijoje, atrado þmogø –
Sokratà, kuris buvo „teorinio optimisto
pirmavaizdis“. Sokrato esmë, anot jo, –
perdëm iðsiplëtojusi „loginë prigimtis“,
kuri kaip „varomasis ratas sukasi uþ
Sokrato nugaros ir ... á tà judëjimà reikia
þiûrëti kiaurai per Sokratà lyg per koká
ðeðëlá“2. Ið ðiø þodþiø galime nujausti,
kad Nietzsche’i kliuvo net ne Sokrato asmuo, nes jis yra tik „ðeðëlis“, pro kurá
kiaurai matome besisukantá varomà ratà – loginæ prigimtá, t.y. racionalumà.
Kuo Nietzsche’i uþkliûva sokratiðkas racionalumas? Atsakymas slypi jau cituoto sakinio þodyje – „kiaurai“, kitaip sakant, anot Nietzsche’s, racionalumo esmë – tai atsietumas nuo konkretaus þmogaus ir konkreèios situacijos: visiðkai nesvarbu, kas màsto ir koks yra màstanèiojo gyvenimas. Ðitaip suprasdami racionalumà, neiðvengiamai áþvelgsime skilimà
tarp gyvenimiðko verþlumo, nepastovumo ir universalaus racionalaus màstymo.
96
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
Galvojant apie tai, kaip ðitoks „skilimas“ realizavosi konkretaus þmogaus
màstyme, pirmiausia perðasi Descartes’o
filosofijos pavyzdys. Jis savo laiðke princesei Elizabetai màstydamas apie sielos
ir kûno santyká raðo: „Tik kasdieniame
gyvenime ir kasdieniðkame diskurse, susilaikanèiame nuo meditavimo ir analizës to, kas jaudina vaizduotæ, suvokiame kûno ir sielos vienybæ ... vienybæ, kurià kiekvienas patiria be filosofavimo“3.
Taèiau màstanèio filosofo analizëje þmogus atsiveria kaip dviejø substancijø suma: visa jo esmë yra màstymas, o kûnas
suvokiamas tik kaip paprasèiausias mechanizmas.4 Ið ðiø jo þodþiø galime suprasti, kad pats Descartes’as nujautë
kasdienës patirties ir racionalaus màstymo skilimà: tai, kas bûna iðgyvenama
patirtyje, tampa problema loginiam
màstymui (panaðioje situacijoje esame ir
kiekvienas ið mûsø, kai matome kylanèià/besileidþianèià saulæ, o kartu þinome,
kad þemë sukasi apie jà). Bet pati ði pastaba dar nieko nelemia, nes svarbesnës
yra iðvados, kurias padaro Descartes’as.
Pasak Ortegos y Gasseto, Descartes’as
„skelbia abejotinomis ir todël nevertingomis tas idëjas bei ásitikinimus, kurie
buvo sukonstruoti ne „grynojo intelekto“. ... Didvyriðkai dràsiai Descartes nusprendþia, kad tikrasis pasaulis yra kiekybinis, geometrinis: kitas, kokybinis ir
betarpiðkas pasaulis, supantis mus savo
malonëmis ir átaiga, yra diskvalifikuojamas ir laikomas iliuziniu“5. Ðitoks Descartes’o apsisprendimas atspindëjo anø
laikø dvasià, kai atrodë, kad mokslai pagaliau nuims ðydà nuo pasaulio ir þmogaus paslaptingumo, todël ir filosofijai
MOKSLINË MINTIS
kaip vienintelá tiesos matà reikëjo perimti mokslui bûdingà matematinio akivaizdumo sieká. Visa kita, tai yra kokybiðkai
iðgyvenamas pasaulis, turëjo bûti paliktas uþ mokslo ribø kaip neturintis tikrosios (universalios) paþintinës vertës. Tad
filosofija, R. Rorty þodþiais tariant, tapo
ne praktinës iðminties ieðkojimu, bet
„profesionaliu uþsiëmimu“, kurio objektas – neabejotinumo siekis, o centras –
epistemologija6.
Taèiau toks tikëjimas mokslinio racionalumo visagalybe pradëjo svyruoti, kai
buvo pastebëta, kad mokslinis màstymas
neapima þmogaus konkreèioje situacijoje iðgyvenamo pasaulio; toks tikëjimas
negelbsti tada, kai þmogus pradeda jausti prasmës trûkumà savo konkreèiame
gyvenime. Todël atrodo, jog mums lieka
tik arba uþsimerkti prieð mokslinio racionalaus màstymo trûkumus ir aklai jo laikytis, arba atmesti racionalumà ir susitaikyti, kad „niekada nebus uþlygintas
griovys tarp mano egzistencijos tikrumo
ir turinio, kurá mëginu suteikti tam tikrumui“7. Bet gal yra treèia galimybë, gal
pasirinkimas nëra tik tarp „aklo racionalumo“ ir reliatyvizmo?
Bûtent ðitokios treèiosios galimybës
ieðkojimo poþiûriu galime þvelgti á fenomenologijà8. Prieð aptardamas MerleauPonty tekstus, kuriuose jis siekia atskleisti „naujos rûðies refleksijà“9, trumpai priminsiu Husserlio nuostatà ðiuo
klausimu. Kaip þinia, Husserlis kvietë
taikant fenomenologiná metodà sugráþti prie daiktø, bet jis nuolat màstë apie
paèià sugráþimo – transcendentalinës
redukcijos – galimybæ10. Ávairûs autoriai, remdamiesi ankstyvaisiais Husser-
lio tekstais, daþnai já kritikuoja, neva jo
apraðyta transcendentalinë redukcija
veda á idealizmà ir solipsizmà, kitaip
sakant – atveda prie to paties abstraktaus negyvenimiðko racionalumo, neþaboto intelektualizmo11. Taèiau skaitydami vëlyvuosius Husserlio tekstus, neberasime kalbëjimo apie „grynàjá“ transcendentaliná subjektà, nes juose jis raðo
apie kûniðkà subjektà, ið kurio þemiðko
konstituojanèio buvimo „visi gyvûnai,
visos gyvos bûtybës, visos bûtybës apskritai turi savo buvimo reikðmæ“.12
Kaip netrukus matysime, bûtent ðios vëlyvojo Husserlio mintys padarë didþiulæ átakà Merleau-Ponty filosofijai.
Jau pirmajame savo veikale MerleauPonty iðsikelia tikslà suprasti gamtos ir
sàmonës santyká13. Ðiuose jo þodþiuose
nesunku áþvelgti pastangà susieti racionalumà ir iðgyvenamà patirtá. Pradëdamas tyrinëjimà, Merleau-Ponty, kaip ir
visi fenomenologai, teigia, kad, bandant
suprasti koká nors reiðkiná, pirmiausia
reikia sugráþti prie iðgyvenamo pasaulio, nes tik toks sugráþimas mums gali
padëti suprasti objektyvuoto pasaulio ribas ir pagrindà14. Taèiau pirmoji problema, su kuria jis susiduria, yra ne pasaulis, atsiveriantis suvokiant, bet pats suvokiantysis. Kaip jau minëjau anksèiau,
Descartes’ui (jo filosofija atspindi Vakarø mastymo paradigmai bûdingà poþiûrá) þmogaus esmë yra màstymas, o kûnas yra tik paprasèiausia materija, mechanizmas, tik daiktas tarp visø kitø
daiktø. Merleau-Ponty, pasiûlæs suskliausti iðankstiná teoriná þinojimà bei
gráþti prie iðgyventos patirties, kvestionuoja ðià Vakarø màstymui bûdingà duLOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
97
D O N ATA S V E È E R S K I S
alistinæ þmogaus suvokimo paradigmà.
Pasak jo, patirtyje aptinku save ne kaip
dvi substancijas, bet – kaip kûniðkà-Að,
kuriame „að nesu prieð savo kûnà, bet
esu savame kûne, ar tiksliau – að esu
manasis kûnas“15.
Bet jei Að yra savasis kûnas, kaip tada randasi reikðmës – juk tradiciðkai
reikðmiø pasaulis buvo siejamas su racionalumu (iðskyrus kai kuriuos kûnui
priskiriamus pojûèius – alkio, troðkulio,
ðalèio, etc.16)? Ieðkodamas atsakymo á ðá
klausimà, Merleau-Ponty analizuoja erdvës, judëjimo, lytiðkumo ir iðraiðkos fenomenø konstituavimà. Savo tyrinëjimu
jis parodo, kad ne tik pati kûniðka egzistencija yra reikðminga (pavyzdþiui,
persmelkta lytiðkumo – Kito troðkimo ir
siekio Kitam atsiverti dviprasmiðkumo)
bei save iðreiðkia (kûniðkos iðraiðkos
reikðmë yra paèiame kûno geste, o ne
kaþkur „uþ“ jo), bet ir pats pasaulis
mums yra reikðmingas tik todël, kad
mes jame gyvename kûnu (pavyzdþiui,
pasaulio erdviðkumo suvokimas neatskiriamas nuo mano kûniðkumo)17. Todël suvokiantysis, paþindamas pasaulá,
ne pasitraukia ið jo, bet kartu su juo uþgimsta (co-naît) ir su juo bendrauja18.
Ðis paskutinis apibûdinimas atskleidþia Merleau-Ponty paþinimo sampratos ir tradicinio racionalumo supratimo
skirtingumà, nes suvokiantysis jam nëra tyrinëtojas, „iðstatantis“ prieð save visus ob-jektus, bet abipusiðkai bendrauja su suvoktuoju ir vienas nuo kito priklauso. Taigi paþinimas yra judëjimas
ratu, kuriame vienas judesio segmentas
ðaukiasi kito bei uþgimsta tada, kai uþgimsta ir kitas. Pavyzdys gali bûti paprasèiausias dangaus mëlynumo suvo-
98
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
kimas, nes norëdami patirti dangaus
mëlynumà, turime já matyti, bet kartu
ðis mëlynumas nebus „mëlynumas“, jei
nebus já stebinèiojo.
Beje, tokios pastabos atskleidþia ir
pasikeitusá paþástamo daikto supratimà,
nes daþniausiai tiek filosofai, tiek mokslininkai, siekdami tyrimo objektyvumo,
tiriamàjá daiktà atskiria nuo savæs, iðstato prieð save, lyg tai bûtø su jais nesusijusi ob-jektyvi duotybë (tai pagrindinis mokslinio metodo reikalavimas,
kuris garantuoja objektyvumà, t.y. galimybæ bet kam ir bet kada (prisiminkime Sokratà, kuris, anot jau cituoto Nietzsche’s, buvo tik ðeðëlis) tokiomis paèiomis sàlygomis gauti toká patá tyrimo rezultatà. Taèiau fenomenologai, apraðydami tikrovæ tokià, kokia ji pati mums
pasirodo, atranda daiktà ne kaip su mumis nesusijusá objektà, bet kaip mûsø iðgyvenamà daiktà. Ðitokià daikto supratimo sampratà randame jau ir fenomenologijos pradininko Husserlio tekstuose. Pasak Donno Weltono, Husserliui
daiktai, prieð tapdami objektyvaus
mokslo nuosavybe, pirmiausia bûna „iðgyvenami objektai“19. Kitaip sakant,
Husserliui daiktas pirmiausia yra iðgyvenamas daiktas (pvz., girdima mylimojo praradimo rauda ar matomas þmogaus
veidas), o ne objektyvuotas ðiø fenomenø iðaiðkinimas (pvz., minorinë tonacija ar tam tikros rasës bei rûðies þinduolis), todël bûtent toká „estetiná“ kûnà
mes ir patiriame20.
Panaðiai mano ir Merleau-Ponty, kai
teigia, kad „daiktas niekada negali bûti
atskirtas nuo já suvokianèio, jis negali bûti visiðkai pats savaime, nes jo artikuliacijos yra mûsø egzistencijos artikuliaci-
MOKSLINË MINTIS
jos“21. Bet ar ðitokia nuostata nereiðkia
antropologizmo, idealizmo, kuris galiausiai yra tas pats, tik kitaip suformuluotas, intelektualizmas? Taip ið tiesø ir bûtø, jei iðgyvenamas daiktas bûtø tik esantis-mums (t.y. visiðkai skaidri mokslinë
idëja), taèiau net paprasèiausio suvokimo analizë atskleidþia, kad daiktas visada pasirodo tik perspektyvoje, kurioje didesnë jo dalis lieka nematoma. Pats Merleau-Ponty raðo, kad daiktas pasirodo já
suvokianèiam ir kaip esantis-savyje, ir
kaip esantis-mums; netekæs bent vieno ið
ðiø aspektø, daiktas taptø arba grynàja
idëja, arba mums bûtø visiðkai nepaþinus22. Taigi suvokiant daiktà iðkyla tam
tikras dviprasmiðkumas: já mes paþástame, bet kartu paþástame já ir kaip turintá
mûsø nepaþintà pusæ. Ði neregima daikto pusë nepadaro daikto suvokimo iliuziniu, bet prieðingai, tik ji ir leidþia kalbëti apie daiktà-tikrovæ, kuri yra neiðsemiama, nes yra ásiðaknijusi „neþmogiðkos prigimties pagrinde“23. Anot M. C.
Dillon, pasaulio „buvimas-savyje-irmums“ bus sunkiai suvokiamas, jei nesuprasime, kad fenomenologinis iðgyvenamas pasaulis yra ankstesnis uþ subjektyviojo ir objektyviojo pasaulio perskyrà. Bet turint omenyje, jog iðgyvenamas
pasaulis yra ankstesnis uþ minëtas perskyras, tampa aiðku, kad neámanoma pasakyti, kas kyla ið subjekto, o kas – ið pasaulio24. Todël daikto analizë taip pat atveria judëjimà ratu, nes paþástantysis ir
paþintasis vienas nuo kito neatskiriami.
Dabar noriu ðiek tiek sugráþti prie
paþinimo sampratos pasikeitimo. Kaip
jau minëjau, þvelgdamas ið egzistencinës kûniðko subjekto perspektyvos,
Merleau-Ponty atskleidþia, kad ðitoks
buvimas yra reikðmingas ir suteikia
reikðmes aplinkai, kurioje jis save atranda. Kitaip sakant, reikðmës nëra tik loginio màstymo nuosavybë, bet yra paèios mûsø egzistencijos savybë. Taèiau
Merleau-Ponty paþymi, kad ðitos þmogaus buvimo teikiamos reikðmës „dar
nëra kantiðkas objektas, juos konstituojantis intencionalusis gyvenimas dar nëra reprezentacija, „supratimas“, leidþiantis prie jø prisiartinti, dar nëra protavimas“25, todël kyla klausimas, koks
yra santykis tarp ðiø þmogaus buvimo
teikiamø reikðmiø ir logikoje analizuojamais metodais pagrásto mokslinio
màstymo? Gal trûkis tarp mano egzistencijos ir turinio, kurá bandau jai suteikti, iðlieka, nes ið pirmo þvilgsnio atrodo, kad objektyvuojantis màstymas
neturi nieko bendra su mano iðgyvenama patirtimi?
Ieðkodami atsakymo á ðá klausimà
susiduriame su dviprasmiðkumu, nes
kai kurie Husserlio tekstø interpretatoriai jo kalbëjime apie gyvenamà pasaulá daþnai áþvelgia prieðprieðà mokslams.
Taip pat, kaip matysime netrukus, ir
Merleau-Ponty gana kritiðkai vertins kai
kuriuos mokslininkø aiðkinimus. Taèiau,
kita vertus, pats Husserlis viename ið
savo rankraðèiø raðë: „Visos nuomonës,
pateisintos ar nepateisintos, populiarios,
pavirðutiniðkos, mokslinës, visos siejasi
su jau iki-duotu pasauliu... Visos nuomonës siejasi su ðiuo betarpiðku duotumu ir gali turëti legitimuotà prasmæ tik
tuomet, kai suformuoja mintis, kurios
negriauna bendros betarpiðkos duoties
prasmës. Joks teorizavimas negalëtø sugriauti ðios prasmës“26. Taigi Husserliui
mokslai ir gyvenamasis pasaulis susisieLOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
99
D O N ATA S V E È E R S K I S
ja, jei mokslinis màstymas atitinka betarpiðkà duoties prasmæ ir jos negriauna.
Ðitoks reikalavimas mokslams gauti savo pateisinimà ið iðgyventos patirties
skamba ir Merleau-Ponty þodþiuose:
„visos loginiø reikðmiø operacijos turi
bûti pagrástos pasaulio patirtimi“27. Todël mokslininkø atradimø vertinimo kriterijus – tai jø atitikimas iðgyvenamos
patirties, kuri, bûdama mûsø pirmasis
santykis su pasauliu, turi bûti ir visø kitø reikðmiø ðaltinis.
Literatûra ir nuorodos
11
12
13
14
15
16
17
18
19
10
11
12
100
A. Camus. Sizifo mitas. – Vilnius, Baltos lankos,
1997, p. 21.
F. Nietzsche. Tragedijos gimimas. – Vilnius, Pradai, 1997, p. 102–103.
R. Descartes. Letter to Princess Elizabeth. Aliquié
edition, III, 1643, p. 45, citata tekste: R. Rorty.
Philosophy and the Mirror of Nature.– Princeton,
Princeton University Press, 1980, p. 61.
Plaèiau þr. R. Descartes. Discours de la Méthode. Les Passions de l’âme. – Paris, Booking International, 1995, p. 49, 72,103.
J. Ortega y Gasset. Mûsø laikø tema ir kitos esë. –
Vilnius, Vaga, 1999, p. 169–170.
Plaèiau þr. R. Rorty. Philosophy and the Mirror
of Nature. Princeton, Princeton University
Press, 1980, p. 60–61.
A. Camus. Sizifo mitas, p. 21.
Pavyzdþiui, savo straipsnyje „Racionalumo
problema Husserlio fenomenologijoje“ Dalius
Jonkus teigia, kad skirtingus Husserlio tekstus
sieja „naujo racionalumo paieðka“. Anot jo, tik
tokia Husserlio pamatinës intencijos samprata „ágalina áþvelgti fenomenologinës filosofijos
struktûrà ir ásisavinti jos praktinæ funkcijà“
(D. Jonkus. Racionalumo problema Husserlio
fenomenologijoje // Þmogus ir þodis. 2000, 2 t.,
Nr. 4, p. 4–12.). Ortega y Gasset taip pat teigia,
kad „gryna racija turi perleisti savo imperijà gyvenimiðkam protui“, nes „neásivaizduojame
þmogaus gyvenimo be tiesos ir neásivaizduojame tiesos, kuri egzistuotø tik paneigusi gyvybiðkumà“ (J. Ortega y Gasset. Mûsø laikø tema
ir kitos esë. – Vilnius, Vaga, 1999, p. 173, 188).
Merleau-Ponty. Phénoménologie de la perception. –
Saint-Amand, Gallimard, 1992, p. 278.
Ten pat, p. v.
Plg. A. Camus. Sizifo mitas, p. 26, 39–41.
E. Husserl. La terre ne se meut pas. – Paris, Les
éditions de minuit, 1989, p. 27. Taèiau ðitokias
„priklausomybës þemei“ uþuominas galime aptikti jau ir ankstyvuoju Husserlio màstymo lai-
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
kotarpiu, pavyzdþiui 1 Idëjø knygoje jis raðo:
„net esant visam tam [suvokimø, perspektyvø,
akivaizdumø skirtumams. – D.V.], mes su greta esanèiais þmonëmis pasiekiame tarpusavio
supratimà ir kartu su jais teigiame objektyvià
erdvës-laiko tikrovæ kaip visiems mums esantá
aplinkos pasaulá, kuriam mes visi ir priklausome“ (Ý. Ãóññåðëü. Èäåè, Êíèãà I. – Ì ñêâà,
Äîì èíòåëëåêòóàëíîé êíèãè, 1999, p. 69).
Merleau-Ponty. La structure du comportement. –
Paris, Presses Universitaires de France, 1949, p. 1.
Plaèiau þr. Merleau-Ponty. Phénoménologie de la
perception, p. 69.
Ten pat, p. 175.
Plg. R. Descartes. Discours de la Méthode. Les
Passions de l’âme, p. 114–118.
Plaèiau þr. Merleau-Ponty. Phénoménologie de la
perception, p. 162–164, 195–197, 218–219, ir
Merleau-Ponty. Sens et non-sens. – Paris, Nagel,
1958, p. 94.
Plg. Merleau-Ponty. Phénoménologie de la perception, p. 245–246.
Plaèiau þr. D. Welton. Soft, smooth hands //
The body. Red. D. Welton. – Oxford, Blackwell
Publischers, 1999, p. 52.
Ten pat, p. 53.
Merleau-Ponty. Phénoménologie de la perception,
p. 370.
Plaèiau þr. ten pat, p. 372–373.
Ten pat, p. 374.
Plg. M.C.Dillon. Merleau-Ponty’s Ontologie. –
Evanston, Northwestern University Press,
1997, p. 88–91.
Merleau-Ponty. La structure du comportement,
p. 241.
Husserliana XIII, 196. 22–34, citata tekste:
D. F¸llesdal. Lebenswelt Husserlio tekstuose //
Þmogus ir þodis. 2000, 2t., Nr. 4, p. 62.
Merleau-Ponty. La structure du comportement,
p. 379.
B. d.
MOKSLINË MINTIS
Gauta 2004-01-14
RITA ÐERPYTYTË
Vilniaus universitetas
APIE TRAGIÐKUMÀ IR JO ALTERNATYVOS
GALIMYBÆ KIERKEGAARD’O
MÀSTYME
On the Tragic and the Possibility for its Alternative
in Kierkegaard’s Thinking
SUMMARY
In the article Kierkegaard’s concept of the tragic as it is presented in his early work The Tragic in Ancient
Drama Reflected in the Tragic in Modern Drama is considered. The author shows that Kierkegaard reveals the tragic not on the first level of reflection, i.e. while constructing its “concept”, but on the second
level, i.e. while rejecting an already constructed “concept” as incapable of visualising the tragic and by
doing so to make it perceptible. This rejection of the conceptual is understood by the author of the article
not as an action of nihilist thinking but as an action of tragic thinking present in all Kierkegaard’s works.
„...kiekvienà ið mûsø neiðvengiamai apninka tam tikras liûdesys, mat
nesvarbu, kiek keistøsi pasaulis, tragiðkumo idëja tebëra ið esmës nepakitusi, taip kaip verkimas iðlieka natûraliai bûdingas þmonijai...“1
Tokius þodþius skaitome leidëjo Victoro Eremitos pseudonimu „pasiraðytoje“ S. Kierkegaard’o knygoje Arba – ar-
ba, o tiksliau – nedideliame tekste, ámantriai ákomponuotame á pirmàjá ið dviejø
solidþios apimties knygos tomø ir pavadintame „Tragiðkumas antikinëje dramoje ir jo atspindëjimas moderniojoje dramoje“. Ðiuo mokykliniu ir ganëtinai banaliu tonu didysis danø màstytojas áveda mus á vienà svarbiausiø savo màstymo perspektyvø, taèiau tragiðkumas në
viename kitame kûrinyje Kierkegaardui
RAKTAÞODÞIAI: Kierkegaard’as, tragiðkumas, refleksija, nihilizmas.
KEY WORDS: Kierkegaard, tragic, reflection, nihilism.
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
101
R I TA Ð E R P Y T Y T Ë
nebebus pagrindinë tema. Ar ði esë, ironiðkai parodijuojanti mokyklinio raðinio
stiliø, ið tiesø yra svarbi kierkegoriðkajam tragiðkumo supratimui? Kokio peno
gali duoti ðis lakoniðkas tekstas, pretenduojantis pateikti tam tikrà tragiðkumo
„sampratà“, kai net chrestomatinis poþiûris á Kierkegaard’à ápareigoja kalbëti
apie tragiðkumà, persmelkiantá visà Kierkegaard’o màstymà? Atsisakydami pretenzijos árodinëti tai, kas seniai ir ne kartà árodyta – bûtent tai, kad ne tik Kierkegaard’o màstymas, bet ir jo gyvenimas
yra su tragiðkumo þyme, - nesusilaikysime nuo pagundos naiviai paklausti: o
kas yra tragiðkumas? Koks jo santykis su
màstymu? Kas yra, kaip ir ið kur randasi tai, kà galëtume pavadinti tragiðkuoju màstymu? Kokia galëtø bûti tragiðkojo màstymo alternatyva? Ar kierkegoriðkoji laikysena numato kitos negu tragiðkojo màstymo perspektyva galimybæ?
Ðtai kodël ir pasirodë parankus tas
dar „jaunatviðkas“ Kierkegaard’o kûrinys, iðduodantis jo „autoriaus“ pretenzijà ásitraukti á filosofiniø diskusijø apie
tragedijos prigimtá laukà, kurio kontûrus nuþymëjo Platonas ir ypaè Aristotelis, o kartu teigti kitokià negu Hegelio
màstymo perspektyvà.
Tad minëtos esë teksto „autorius“
sutelkia savo dëmesá á skirtumus tarp
antikinës tragedijos koncepcijos ir moderniosios. Kad iðryðkintø tuos skirtumus, jis pasitelkia trijø Sofoklio pjesiø
apie Oidipà figûrà - Antigonæ, o tada
prasimano, iðgalvoja savo paties modernià Antigonæ, kurià kontrastiðkai prieðstato Sofoklio herojei. „Autoriaus“ tikslas ið tiesø yra labai paprastai ir mokyk-
102
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
liðkai suformuluotas – tokio palyginimo
bûdu paaiðkinti, kas sudaro kiekvienos
ið ðiø herojø tragiðkumà ir taip iðryðkinti
skirtumus tarp antikinës ir moderniosios
tragedijos sampratø.
Viso ðio kûrinio ir jame iðsikelto „autoriaus“ tikslo sëkmæ didþia dalimi lemia (arba bent jau tai sàlygoja) „autoriaus“ ir to teksto skaitytojo tam tikras
iðankstinis sutarimas, jog antikinës ir
moderniosios tragedijos sampratos ið
tiesø yra skirtingos.
Taèiau be minëto „pagrindinio“ tikslo, ne tik esë paraðtëse, tarp eiluèiø, bet
ir iðreikðtà viena lakoniðka eilute galime
iðskaityti ir ðalutiniu atrodantá arba ið
pagrindinio kylantá „kità“ tikslà – „padaryti tragiðkumà regimà“, tai yra leisti
jam pasirodyti nebe „koncepcijos“ pavidalu, o tikroviðkai. Ar ði dràsi viltis yra
kilusi tik ið „autoriaus“ abiturientiðko
„jaunatviðkumo“?
Taèiau taip retoriðkai paklausæ, vis
dëlto gráþkime prie „pagrindinio“ tikslo ir kartu su „autoriumi“ palyginkime
antikinæ ir moderniàjà tragedijas. Antikinëje tragedijoje veiksmas nekyla vien
ið charakteriø, bet pats veiksmas turi
kanèios priemaiðà. Antikinë tragedija
neplëtoja dialogo. Antikinis pasaulis neturi subjektyvybës, reflektuojanèios save. Tad antikinëje tragedijoje svarbesnis
ávykis, o ne veiksmas. Todël tokie substancialûs determinantai kaip valstybë,
ðeima ir pats Likimas antikinëje tragedijoje ir gali tapti likimiðkais graikø tragedijos veiksniais. Antikinëje tragedijoje herojaus þlugimas yra ne vien jo
veiksmø rezultatas, bet pirmiausia –
kanèia, o moderniojoje tragedijoje hero-
MOKSLINË MINTIS
jaus þlugimas telkiasi ne tiek realiame
kentëjime, kiek jo veiksme, poelgyje –
þygdarbyje. Tad modernybëje dominuoja situacija ir charakteris. Tragiðkasis herojus yra reflektyvus savæs atþvilgiu2.
Tarp visø ðiø Kierkegaard’o iðvardytøjø antikinës ir moderniosios tragedijos
skirtumø ir moderniajai tragedijai priskiriamø bruoþø yra vienas pats esmingiausias, kuris ne tik iðveda svarstymà
ið tragedijos kaip tam tikros þanrinës
plotmës aptarimo, bet ir tampa tragiðkojo herojaus charakteristika, be to, – paties „autoriaus“ santykio su tikrove apibûdinimu. Ðis bruoþas – tai tragiðkojo
herojaus reflektyvumas. Esë autorius
nurodo, kad „ði (tragiðkumà apibûdinanti. – R. Ð.) refleksija nukreipta ne
vien á betarpiðkà santyká su valstybe,
<...> likimu, bet ir su savo paties praëjusiu gyvenimu“3 – su praeitimi. Tai,
kad mus ima dominti specifinis herojaus
gyvenimo elementas – poelgis, „kalta“
refleksija. Tas pats reflektyvus santykis
„kaltas“, kad modernioji tragedija jau
nebeturi jokios epinës avanscenos, jokio
epinio prieðakinio plano, apskritai – jokio epinio likuèio. Herojus iðkyla ir puola tik dël savo poelgiø. Kuo daugiau,
pasak Kierkegaard’o, subjektyvybë yra
reflektyvi, kuo labiau mes sekame paskui Pelagijø, o tai reiðkia, kuo labiau
ryðkus individualybës ámestumas vienatiðkai á paèià save, tuo didesnë etinë kaltë prisiimama. Tai du kraðtutinumai,
tarp kuriø atsirandanèioje átampoje glûdi tai, kas ir yra tragiðka.
Tad modernybëje kaip patá refleksijos átarpintà santyká su tikrove ágalinanti
sàlyga iðkyla Laisvës idëja. Laisvë atsi-
veria kaip nepaþabojama praraja, kaip
Niekis – tokia yra savæs paties transsubstanciacijos á idealybæ ir subjektyvybæ kierkegoriðkoji kaina: „mes nieko nenorime þinoti apie herojaus praeitá; mes
uþkrauname ant jo peèiø visà jo gyvenimà kaip jo paties elgesá, padarydami
já atskaitingà uþ visa“4.
Pasinaudoti laisve ir pasinaudoti atsakingai, o kierkegoriðkai tariant, „nepasiduoti“ – tai þmogiðkas bûdas laimëti
save. Bet koks bandymas tai padaryti
antþmogiðku bûdu, manant, jog esi stiprus ir dràsus, tad viskas tavo rankose –
pasmerktas. Tragiðkas gyvenimo jausmas Kierkegaard’ui ágauna dviprasmiðkà pobûdá: paradoksalu, bet „amþius,
praradæs tragiðkumà, pelno nusivylimà“5. Tragiðkumas Kierkegaard’ui ið esmës yra savo baigtinumo pajauta. Jeigu
individas pasiduoda reikalavimui save
traktuoti kaip baigtiná (reliatyvø), jei jis
yra pasiruoðæs bûti reliatyvus, tai eo ipso yra tragiðka.
Tragiðkume slypi liûdesys, taèiau jo
vieta antikinëje tragiðkumo traktuotëje
ir moderniojoje traktuotëje nesutampa.
„Antikinëje tragedijoje ir jà atitinkanèioje sàmonëje liûdesys yra gilesnis, o
skausmas maþesnis; moderniojoje tragedijoje skausmas yra didesnis, liûdesys
maþesnis. Liûdesys visada turi savyje
kaþkà substancialesnio nei skausmas.
Skausmas visada nurodo á po kanèia
glûdinèià refleksijà, kurios liûdesys nepaþásta.“6
Tad jau ðioje, Novaliso þodþiais tariant, „literatûrinëje Saturnalijoje“ iðryðkëja, kad Kierkegaard’as refleksijà ima
laikyti ne tik tuo, kas moderniàjà trageLOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
103
R I TA Ð E R P Y T Y T Ë
dijà skiria nuo antikinës, bet ir tuo, kas
patá tragiðkumà nulemia. Tragiðka yra
ne tai, kad þmogus yra baigtinis; tragiðka yra tai, kad individas pasiduoda reikalavimui save traktuoti kaip baiginá. Ðá
þingsná Kierkegaard’as traktuoja jau
kaip refleksijos judesá. Tragiðka yra ne
pati laisvë. Tragiðka yra tai, kad pasirinkimas, gresiantis ir kalte, neávykdomas
be refleksijos.
Kaip þinia, platesnë Kierkegaardo
kûrybos analizë leistø kalbëti apie tai,
kas yra ávardyta dvigubo reflektyvumo
struktûra. Apie jà galime kalbëti, kai
màstytojo dëmesys yra labiau sutelktas
ne á tai, kas atspindima, o á patá gebëjimà atspindëti. Pavyzdþiui, Baimëje ir
drebëjime jam, ko gero, labiau rûpi tai,
kaip refleksijos aktu „sugriebti“ tikëjimo
riterio veidrodiná atspindá, nei tai, koks
tikëjimo riterio veidas atsispindi refleksijos veidrodyje.
Esë „Tragiðkumas antikinëje dramoje...“ „autorius“, kaip jau minëjome, turi tikslà „padaryti tragiðkumà regimà“.
Ðio tikslo poþiûriu sumanymas, matyt,
yra nepavykæs. Ðio tikslo ágyvendinimas
yra anapus refleksijos galimybiø. Taèiau
„naivusis“ esë „autorius“ dël ðios nesëkmës, atrodo, nelinkæs sau sukti galvos.
Tragiðkojo herojaus veidrodinis atspindys sugriebtas, jo bruoþai apraðyti, pirminis refleksijos lygmuo realizuotas vaisingai. Jo rezultatas – tam tikra tragiðkumo „koncepcija“. O antro refleksijos
lygmens, atrodytø, ir nëra. Ar rûpi „autoriui“, kaip „sugriebti“ refleksijos judesiu tragiðkàjá herojø? Ið pirmo þvilgsnio
gali atrodyti, jog ne. Taèiau ar apsimestinis „raðinio“ naivumas, balansuojantis
104
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
ties moksliðkumo riba, kaip tik ir nebus
tas antrinis refleksijos lygmuo, niekais
paverèiantis tà, kad ir pagal visus teorinius standartus sukonstruotà tragiðkumo „sampratà“ (refleksijos veidrodyje
atspindëtà tragiðkojo herojaus atvaizdà)
ir atveriantis paèios tikrovës tragiðkàjá
matmená?
Taèiau kaip „autoriui“ – poetui – iðkyla tikrovës tragizmas, kaip artisto kûryba tampa tragiðka, o jo màstymas –
tragiðkuoju màstymu?
S. Kierkegaard’as: „<...>apibrëþkime
mûsø intencijà kaip rizikingà uþmaèià
fragmentiðkos pastangos ar meno raðyti
pomirtinius (efterladt) (tai, kas uþmirðta,
pralenkta, palikta anapus savæs. – R.Ð.)
popierius“7... „menas yra tai, kas sukelia mëgavimàsi, kuris niekada nëra dabarties laiku, bet visada turi praeities elementà ir tad yra dabartis praeityje. Tai
jau yra iðreikðta iðraiðka efterladt.“8
Taip pirmiausia laikiðkai áprasmintas
artisto santykis su tikrove yra tragiðkas.
Jis, artistas, priverstas mylëti atvaizdà,
savo su(si)kurtà mylimosios, tai yra herojës, atvaizdà: „Ji yra mano kûrinys, jos
mintys yra mano mintys, ir iki ðiol tebëra taip, lyg meilës nakèiai su ja bûèiau
pasilikæs, lyg mano glëbyje ji man gilià
paslaptá bûtø patikëjusi …“9
„Ji priklauso man“10, – desperatiðkai kartoja poetas. „Antigonë yra jos
vardas.“11
Taèiau kartu prisipaþásta, kad jos visada ieðkojo „pomirtiniu“ bûdu – uþ
savæs. Bet toks ieðkojimas yra reversiðkas – ji visada yra prieðais já. Taèiau
kaip atvaizdas, kaip kûrinys. Kûryba
tad yra anakoliutiðkas (anakoluthisk) màs-
MOKSLINË MINTIS
tymo procesas – tikrovës laidojimo procesas. Ir ðitas màstymas yra tragiðkas.
Tad „padaryti tragiðkumà regimà“
„autoriui“ pavyksta ne pirminiame refleksijos lygmenyje, o antriniame – bûtent jame iðryðkëja, kad artisto egzistencija visada „pomirtinë“. Tikrovë iðkyla
kaip nuolat naikinama, anuliuojama tikrovë.
Tragiðkasis màstymas yra màstymo
perspektyva, kuri, viena vertus, susijusi su nihilizmu, kita vertus, su pastaruoju nesutampa.
Paradoksalu, taèiau filosofinis nihilizmas „neproblemina“ Niekio. Nihilizmui
Niekis yra „faktas“. Daiktai panyra á
Nieká, – taip teigia nihilizmas. Daiktai
yra ne kitaip kaip santykyje su Niekiu.
Tad Niekis yra jø egzistavimo sàlyga.
Kadangi daiktø bûties sàlyga yra Niekis,
jis yra tai, su kuo turime gyventi apsipratæ – toks bûtø tipiðkas nihilistinis poþiû-
ris. Kitaip yra tragiðkojo màstymo atþvilgiu. Tragiðkasis màstymas aptinka, kad
nihilizmo atsakymas á Niekio klausimà
yra bëgimas, iðsisukinëjimas. Tragiðkajam màstymui Niekis yra problema. Niekis yra tai, kas turi bûti svarstoma, apie
kà turi bûti keliamas klausimas. Tragiðkasis màstymas gimsta ið nihilizmo – ið
Grundfrage – „klausimo apie pagrindà“,
ið klausimo, kuriuo klausiama, „Kodël
yra kaþkas, veikiau nei bûtø Niekis“, taèiau tada, kai klausiama ne retoriðkai, o
kai tas klausimas tampa realios alternatyvos – Bûties ar Niekio – klausimu. Tragiðkasis màstymas yra nenihilistinis atsakymas á nihilizmo klausimà. Nihilizmas
iðtirpdo tragiðkumà, o tragiðkasis màstymas save traktuoja kaip alternatyvà nihilizmui. Ðià alternatyvà nihilizmui, uþduodanèià tonà visai Kierkegaard’o kûrybai, paliudija ir „literatûrinë Saturnalija“ „Tragiðkumas antikinëje dramoje…“
Literatûra ir nuorodos
11
12
13
14
S. Kierkegaard. The Tragic in Ancient Drama
Reflected in the Tragic in Modern Drama // Either/Or. Part I. Ed. and transl. by Hovard
V. Hong and Edna H. Hong. – Princeton University Press, 1987, p. 139.
Þr. ibid, p. 143.
Ibid.
Ibid, p. 144.
15
16
17
18
19
10
11
Ibid,
Ibid,
Ibid,
Ibid.
Ibid,
Ibid.
Ibid.
145.
147–148.
p. 152.
p.153.
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
105
V A C L O VA S B A G D O N AV I È I U S
Gauta 2004-01-12
VACLOVAS BAGDONAVIÈIUS
Vilniaus pedagoginis universitetas
KULTÛROS ESMËS IR RAIDOS SAMPRATA
VYDÛNO FILOSOFIJOJE
Concepts of the Essence and the Development of Culture
in Vydûnas’ Philosophy
SUMMARY
The Lithuanian thinker Vydûnas (1868-1953) based his theory of culture, the most original part of his
philosophy, on the fundamental ontological concept of spiritual absolute which is both immanent and
transcendent in relation to the world. He borrowed this concept from Hindu Vedanta. According to
Vydûnas, culture is the expression of the immanent part of the absolute in which man acts. The essence
of man is spiritual, but as a part of nature man belongs to the world. Culture springs from the contact
between the spiritual essence of man and the world. The human spirit realises itself in such forms of
man’s activity as science, art and morality. The development of culture means the humanisation of the
world. At the same time culture bears and expresses the marks of the personal and national spirit. Thus,
the development of culture is both the form of humanisation of the world and the expansion of the
spiritual realm of freedom.
Religion, as a form of contact of the human spirit with the absolute, does not belong to the world
of phenomena and therefore it does not belong to culture. Religion is the very beginning and the ultimate
end of culture; for all phenomenal reality tends to the absolute by way of spiritual evolution.
P
anenteistinio pobûdþio Vydûno filosofija grindþiama vedantiðkàja
bûties, o kartu ir þmogaus, kaip mikrokosmo, samprata. Pasak ðios sampratos,
vienintelë tikroji realybë yra dvasinis
absoliutas, kuris pasaulio atþvilgiu yra
ir imanentinis, ir transcendentinis. Grynoji dvasia sudaro nepasireiðkusià, pasaulis – pasireiðkusià absoliuto dalá. Ði
samprata sudaro Vydûno filosofijos ontologinës dalies pagrindà, o kartu yra
toji metodologinë ðaknis, ið kurios iðau-
RAKTAÞODÞIAI. Kultûra, absoliutas, religija, kûryba, pasaulis, evoliucija, þmogus, dvasia, gamta.
KEY WORDS. Culture, absolute, religion, creativity, the world, evolution, man, spirit, nature.
106
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
MOKSLINË MINTIS
go visos kitos jo filosofijos problematikos kamienas ir ðakø vainikas. Tà kamienà ir vainikà ið esmës sudaro kultûros problematika – pagrindinë, originalioji, Vydûno filosofijos dalis.
Vydûno filosofijos turinys neleidþia
sutikti su kultûros filosofo A. Sverdiolo
iðvada, jog „Vydûno filosofinë koncepcija negali bûti laikoma kultûros filosofija“, nes jis „neiðryðkino kultûrinës
veiklos specifikos, neiðdëstë savojo jos
supratimo“ (9, 19). Ið tikrøjø Vydûnas
padarë ir viena, ir kita. Be to, pagrindinë jo filosofijos problematika ið esmës
sutampa su ryðkiausiø Lietuvos kultûros filosofijos atstovø S. Ðalkauskio ir
A. Maceinos nagrinëta problematika,
kuriai daugiausia dëmesio savo studijoje
apie Lietuvos kultûros filosofijà skyrë
pats A. Sverdiolas.
KULTÛROS PRIGIMTIS
Dëmesys kultûros problematikai yra
tas momentas, kuris Vydûno filosofijà
sieja ne tik su Rytø, bet ir su Vakarø filosofine tradicija (Renesanso humanizmu, naujøjø amþiø racionalizmu, klasikine vokieèiø filosofija, vëlyvøjø vokieèiø romantikø, taip pat su kai kuriomis
XIX a. pab.–XX a. pr. kultûros koncepcijomis) bei su jo laiko ir kraðto aktualijomis, t. y. su istoriðkai apibrëþta kultûrine situacija. Toji kultûrinë situacija,
ypaè tautinës kultûros ugdymo poreikiai, këlë tokius klausimus, á kuriuos
màstytojui daugiausia reikëjo atsakyti
paèiam. Á ðiuos klausimus siekusi atsakyti vydûniðkoji kultûros koncepcija buvo kur kas originalesnë negu jo pateikta bûties samprata, kaip jau minëta, be
reikðmingesniø modifikacijø perimta ið
vedantos. Kitaip tariant, realios kultûros
aktualijos, á kurias atsiþvelgiant buvo
kuriami ir teoriniai kultûros sampratos
pagrindai, lëmë ðios sampratos savarankiðkumà bei originalumà labiausiai màstytojà veikusio klasikinio vedantizmo atþvilgiu. Taèiau, kaip sakyta, vedantiðkoji
bûties samprata Vydûnui vis dëlto bu-
vo metodologinë iðeities pozicija sprendþiant ir kultûros problemas. Tokia vedantiðkoji iðeities pozicija savo ruoþtu
Vydûno kultûros koncepcijà darë savità ir originalià kitø þymesniø lietuviðkøjø kultûros koncepcijø (A. Jakðto, S. Ðalkauskio, A. Maceinos ir kt.) atþvilgiu.
Ðios ið esmës gvildeno tas paèias kultûros realijas, taèiau kilo ið kitø ontologiniø prielaidø, daugiausia tomistiniø ar
neotomistiniø.
Nuo tiesioginio, labiausiai ontologizuoto þmogaus ir bûties santykio prie
kultûros problematikos Vydûnas eina
per tarpines, irgi ontologiná statusà turinèias grandis – religijà, pasaulio evoliucijà bei jø santyká. Nors, kaip matysime vëliau, religija (tikyba) Vydûno filosofijoje
ir nëra tiesiogiai laikoma kultûros dalimi, taèiau ji tampa tuo taðku, nuo kurio
kultûra prasideda ir ta aukðèiausia gaire, á kurià orientuotas visas gráþtamasis,
evoliucinis kultûros procesas.
Pro vedantizmo filosofijos prizmæ
þvelgianèiam Vydûnui kultûra yra bûtina, t. y. ontologiðkai sàlygota, kosminës
visumos evoliucijos dalis. Jos raidos praLOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
107
V A C L O VA S B A G D O N AV I È I U S
dþià màstytojas sieja su þmoniðkumo sferos atsiradimu toje evoliucijoje. Þmoniðkumo visumos evoliucija, anot Vydûno,
jau yra pasiekusi grynosios dvasios lygá,
kuriame tarsi atbunda absoliuto savimonë, pasireiðkianti þmogaus dvasingumu,
jo individualia savimone, tampanèia vienu ið sàmoningøjø pasaulio raidos veiksniø. „Vienas tøjø veiksniø, – raðo Vydûnas, – yra þmogus, ne kaipo pavidalas,
bet kaip dvasiðka galia. Kuomet joji pradeda pasaulyje veikti, yra tarsi tarpas
tarp erdviniø ir laikiniø pasaulio veiksniø ir jo pamatinio – jo prieþasties pildytas. Savæs þinojimas stojos. Jis yra artimas susitikimas su pasaulio Prieþastimi“
(3, liep. 28). Su þmogaus, kaip dvasinës
esybës, prabudimu prasideda aktyvus,
sàmoningas ,,sapnuotosios daugybës“
áveikimas bei kryptingas gráþimas á ,,suvoktàja vienybæ“, t. y. procesas, kurá galima palyginti su hëgeliðkosios triados
sintezës stadija. Þmogus, Vydûno aiðkinimu, yra pagrindinis tos stadijos veikëjas, aktyvus, kûrybiðkas, nors ir ne absoliuèiai, bet labai reikðminga dalimi savarankiðkas èia kylanèiø uþduoèiø sprendëjas. „Þmogaus sumanumu pasaulio sàmoningumas tiktai tæsia savo kûrimo darbà“, –
teigia màstytojas (1, 455).
Kultûros srityje, Vydûno aiðkinimu,
telpa toji þmogaus veikla, kuria realizuojamos bûtent dvasinës jo potencijos,
jo þmogiðkoji esmë. „Kà þmonës daro,
yra labai ávairios svarbos, – raðo màstytojas. – Jeigu jø veiksmu reiðkiasi þmoniðkumas, tenka kalbëti apie kultûrà“
(1, 453). Pati kultûra gimstanti ne ið reikalo patenkinti grynai materialines gyvenimo reikmes („mitimas, apsitaisymas, namai, butas ir t. t“), nes ne tø
108
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
reikmiø patenkinimas yra tikrasis þmogaus siekimø, jo egzistencijos tikslas.
Nors tø reikmiø „þmonës akstinami
veikti“, bet ið jø „vienø jokiu bûdu negalëtø iðbujoti, kà tektø vadinti þmoniðkumo apraiðka“ (1, 454), kartu ir kultûra. Tokiø gamtiðkai sàlygotø „veikimo
akstinimø“ turinèios visos gyvos bûtybës, ir jeigu juos laikytume kultûros kûrimo varikliu, aiðkina Vydûnas, tai tektø kalbëti, jog ir visi augalai bei gyvûnai kuria savo kultûrà. Dvasingumà pabrëþdamas kaip lemiamà kultûros raidos veiksná, màstytojas samprotauja
kaip ir kultûros problemas nagrinëjæ
tiek ankstesnieji, tiek ðiuolaikinës filosofijos atstovai, kurie vienintele reikðminga þmogaus kultûrinës raidos sritimi laikë tiktai sàmonës sàlygojamà dvasinës
veiklos sritá, o materialinës veiklos reikðmæ kultûros procesui laikë ðalutiniu dalyku.
Jau paèià kultûros kûrimo pradþià
Vydûnas sieja su þmogaus dvasios iðsiverþimu ið gamtiðkøjø sferø, su jos savarankiðkumo bei kûrybiðkumo pasireiðkimu. Taèiau tarp to, kas gamtoje
vyksta tarsi savaime, t. y. be vidiniø
akstinø, ir to, kà sàmoningai daro þmogus, Vydûno aiðkinimu, nëra neperþengiamos prarajos. Ikiþmogiðkosios gamtos pasaulio evoliucija yra „didþiojo sàmoningumo“, t. y. absoliuto, kûrybos
darbas, kuris þmogiðkàja veikla tæsiamas
toliau. „Bet nereikëtø þmogø iðskirti ið
gamtos veikimo, – raðo màstytojas. –
Þmogaus darbas taip pat yra tæsinys to, kà
didysis sàmoningumas gamtoje padaro
<...>. Tam kûrimui nieko nereiðkia klausimai, kaip „atsikliudyti nuo gamtos“
arba kaip „padauginti sàryðius su ja“.
MOKSLINË MINTIS
Visa tai tëra iðdava þmoniðkos veiklos
gyvenimo srityse“ (1, 454–455).
Ið indø ðaltiniø (daugiausia ið vedantos) kilæs Vydûno panenteizmas ðioje
vietoje labai artimai susisieja su màstytojo studijuoto ir labai vertinto þymiojo
vokieèiø ðvietëjo J.G. Herderio racionalizmu, kuris dievà pripaþino vienintele
protinga gamtos ir istorijos prieþastimi,
traktavo jà kaip dësningà pasaulio reiðkiniø ir daiktø vienovës pasireiðkimà,
kaip iðmintá, kuri valdo Visatà, racionaliai suderina visø jos sudedamøjø daliø
veikimà. Kultûra, anot J. G. Herderio,
neiðstumia þmogaus ið gamtos, o yra
aukðèiausioji, baigiamoji jos raidos grandis. Tos raidos tikslas – þmoniðkumas.
„Iðtirti humaniðkumo dvasià – ðtai tikrasis þmogiðkosios filosofijos uþdavinys“, – teigë J. G. Herderis (11, 111). Vydûnui kultûros raida, bûdama „didþiojo sàmoningumo“ darbo tæsinys, palyginti su gamtos vyksmu, kartu yra kokybiðkai nauja to darbo pakopa, kurios
esminis tikslas – þmoniðkumo kaip grynai dvasinio prado raiðka, ásitvirtinimas
pasaulyje ir laisvës to pasaulio atþvilgiu
ágijimas. Kultûra – tai tas procesas, kuriame, kaip jau minëta, þmogaus dvasia
veikia kaip savarankiðka kûrybiðka galia, reikðmingai ásijungianti á pasaulio
evoliucijà, jà esmingai veikianti ir turinti
jà uþbaigti. Paties màstytojo þodþiais tariant, „kultûra yra þmoniðkumo prado ásigalëjimas mums þinomame pasaulyje“
(2, 322). Kaip tik aiðkiai „numanau, kad
þmogaus veikimas, vis tiek, kà jis padarytø, pagrinde siekia didesnës þmoniðkumo
reikðmës gyvenimui. Kultûros kûrimu þmoniðkumo veiksnys nori bûti didybë pasaulyje, tarsi visai sàmoningai stengtøsi jam su-
teikti þmoniðkumo paþymá“ (1, 455). Þmogaus kuriamos kultûros vertybës Vydûnui, panaðiai kaip ir S. Ðalkauskiui (þr.
9, 67), „yra þmogiðkosios dvasios objektyvacija“. Toji objektyvacija akivaizdþiausiai pasireiðkianti þmogui santykiaujant su aplinka, „kuri savaip veikia
þmogø ir suþadina atitinkamà atoveiksmá“ (1, 455). Geografinæ ir socialinæ aplinkà („gamtà, pasaulá su jo daiktais, su
jo gyvenimu ir su kitais þmonëmis“)
Vydûnas laiko vienu ið svarbiø kultûros
savitumà ávairiuose arealuose lemianèiø
veiksniø. „Po skirtingomis padangëmis
ir sàlygomis þmoniðkumas tegali ávairiai
apsireikðti, – teigia mastytojas. – Ir bûtø tikras apsirikimas, vertinant pavirðutiniðkai vienà kultûrà kitos kultûros
reiðkiniais“ (1, 456). Taèiau Vydûno poþiûriu þmogui, kaip dvasinei esybei,
svarbi yra ne tik iðorinë aplinka, ne tik
geografinës ir socialinës sàlygos, bet ir
vidinë aplinka, t. y. gamtiðkosios jame
paèiame veikianèios sferos. Mastytojo
þodþiais tariant, þmogaus „asmuo su jo
kûno gyvumu, toliau þmogaus asmenybë su jos jausmingumu ir proto veikimu
yra þmoniðko veiksnio ne vien veikimo
jëga, bet kartu jo ir sritis, arba... jo „geografinë provinca“ (1, 456). Tad þmogus
nuolat veikia jo dvasinei esmei sàveikaujant su ðia dvejopa – iðorine ir vidine – aplinka. Bûtent toje sàveikoje þmogiðkoji dvasia ir objektyvuojasi, ásikûnija ið tos sàveikos atsirandanèiose vertybëse, kurios ir yra kultûros vertybës.
Taèiau ir tos abejopos „geografinës
provincijos“ Vydûnui nëra vienintelës
sritys, kuriose formuojasi þmogiðkoji
kultûra ir kurios nulemia jos lygá. Be iðorinæ ir vidinæ aplinkà apimanèios veikLOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
109
V A C L O VA S B A G D O N AV I È I U S
los, anot màstytojo, „yra þinoma dar kita þmogaus veikla. Ji nesikreipia nei á
erdvinæ, nei á vidujinæ aplinkà, bet staèiai á paèià savo esmæ, á patá aðainumà,
... á aukðèiausià pasaulio dalykà, bûtent
á þmoniðkumà“ (1, 457). Tai esanti gelminë dvasinë veikla, kurios tikslas –
stiprinti patá þmoniðkumo fenomenà,
daryti já kuo aktyvesná, kuo labiau uþvaldantá asmenybæ, kuri galëtø tinkamai
tobulinti pasaulá. Kitaip tariant, svarbiausia leisti suveðëti tam, kas turi bûti
objektyvuojama kultûros produktais, –
paèiai þmogaus dvasiai. Vydûno teigimu, tasai paties þmogaus pastangomis
pasiekiamas þmoniðkumo esmës „ásigalëjimas reiðkia ypatingai aukðtà kultûrà“
(1, 457), tai pagrindinis viso kultûros
proceso orientyras bei svarbiausias jos
vertingumo kriterijus, nes kuo laisvesne
ir galingesne dvasia pasiþymi kultûrà
kuriantis subjektas, tuo ji labiau prisipildo tos dvasios ir yra vertingesnë.
Pabrëþdamas þmogaus dvasios kûrybiðkumo, jos savarankiðkumo svarbà kuriant kultûrà, Vydûnas kartu paþymi,
kad tas savarankiðkumas bei kûrybiðkumas gali pasireikðti tiktai individualizuota forma. Kultûra, màstytojo aiðkinimu, ið esmës tada ir teprasidedanti, kai
evoliucijos raidoje prabundanti þmogiðkoji savimonë, arba individualioji –
„aðainë“ – sàmonë, kuri bûtent ir yra pirmasis ir vienas ið paèiø ryðkiausiø grynojo dvasingumo poþymiø. „Kultûros
kûrimas gali bûti aiðkiai suprantamas
tiktai ið aðainës sàmonës veikimo“, – akcentuoja màstytojas (1, 454). Ne aplinkos
„akstinimas“, o individualiosios sàmonës aktyvumas sudaro vidujiná þmogaus,
kaip dvasinës esybës, veikimo bûtinumà.
110
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
Tas vidujinis bûtinumas þmogui yra tiesiog ontologinë duotybë, kurios dar neturi kitos gamtiðkosios bûtybës, t. y. jis
dar nefunkcionuoja þemesniosiose gamtos sferose. Todël iðskirtinis visø kultûros produktø bruoþas, anot Vydûno,
esàs juose ákûnytas juos kûrusiø þmoniø
sàmonës individualumas. „Tik þmogaus
veikimu atsispindi ir vienetiðkumo sàmonë. Visa, kas áskaitoma á kultûrà, tuo
pasiþymi“, – teigia màstytojas (1, 454).
Individualumas kultûros procese Vydûnui ið esmës yra kûrybiðkumo ekvivalentas ir vienas ið jos vertingumo kriterijø. Pagal tai, kokiu mastu þmogus sugeba aktualizuoti savo dvasios potencijas,
kaip jas panaudoja savo prigimties ir pasaulio sutaurinimui, galima spræsti apie
jo kultûros lygá, jos kûrybiðkumo laipsná
bei originalumà. Todël kultûros kûrimas,
Vydûno aiðkinimu, ne kieno nors privilegija, o kiekvieno þmogiðkàjà savimonæ
turinèio individo gyvenimiðkojo veikimo
iðraiðka. „... Kiekvienas þmogus kuria
kultûrà, nors labai ávairiø jëgø sukaupimu ir ávairiu pasisekimu“, – akcentuoja
màstytojas (1, 455). Tiktai esminë to kûrimo sàlyga – individualios sàmonës arba savimonës dvasinë aktualizacija.
Þmogaus raiðkoje ákûnytà individualumà akcentuodamas kaip esminá kultûrinës kûrybos poþymá, Vydûnas taikliai uþèiuopë specifiná kultûros vertybiø
bruoþà, aiðkiai iðskiriantá tas vertybes ið
nekultûrinës veiklos, ið abstraktaus darbo produktø, neturinèiø jas gaminusiojo subjekto (þmogaus, tautos ir pan.) asmenybiðkumo savybiø. Kurdamas kultûros vertybes, þmogus pirmiausia iðreiðkia savo individualybæ, savo asmenybines þmogiðkàsias savybes, o kartu
MOKSLINË MINTIS
kuria, tobulina save, t. y. pats yra tos
kûrybos subjektas. Bûtent individualumas, þmogiðkøjø asmenybiniø savybiø
aktualizavimas yra esminis þmogaus
kultûrinës raiðkos bruoþas. Mat Vydûnui þmogaus esmë yra metafizinë abso-
liutinës dvasios apraiðka, save iðreiðkianti bei aktualizuojanti, besilaisvinanti
ið „pasaulio vergovës“. Toji aktualizacija, Vydûno aiðkinimu, ir realizuojasi
kultûrinëje veikloje – vienoje ið aukðèiausiø dvasinës evoliucijos pakopø.
Literatûra ir nuorodos
11. Vydûnas. Raðtai. T. 1. – Vilnius, Mintis, 1990.
12. Vydûnas. Raðtai. T. 3. – Vilnius, Mintis, 1992.
13. Vydûnas. Evoliucija ir tikyba // Lietuvos þinios,
1912, liepos 24, 26, 28, 31.
14. Vydûnas. Kultûra // Lietuvos þinios, 1909, birþelio 6, 10.
15. Vydûnas. Mano kalbos Kaune // Darbymetis,
1922, Nr. 5, p. 48–53.
16. Vydûnas. Poetas ir kultûra // Vairas, 1914,
Nr. 4, p. 2–4.
17. Vydûnas. Senovë ir mes // Naujoji Romuva,
1934, Nr. 207/208, p. 917–920.
18. R. Pleèkaitis, A. Ðliogeris. Vladimiro Solovjovo filosofijos átaka Stasio Ðalkauskio pasaulëþiûrai ikifriburginiu laikotarpiu // Lietuvos TSR
Mokslø akademijos darbai. Serija A, 1973, t. 4(45),
p. 29–40.
19. A. Sverdiolas. Kultûros filosofija Lietuvoje. –
Vilnius, Mintis, 1983.
10. A. Ðliogeris. Vladimiras Solovjovas ir idealistinë filosofija Lietuvoje (Filos. m. kand. disertacija). – Vilnius, 1973 (Vilniaus universitetas).
11. È. Ã. Ãåðäåð. Èäåè ê ôèëîñîôèè èñòîðèè
÷åëîâå åñòâà. – Ì.: Íàóêà, 1977.
B. d.
Jonas Daniliauskas. Prie baltos svirties. 1994. Drobë, aliejus. 73 × 92
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
111
JONAS PAULIUS II
JONAS PAULIUS II
ENCIKLIKA
ECCLESIA DE EUCHARISTIA
Vyskupams, kunigams ir diakonams, paðvæstiesiems asmenims ir visiems
tikintiems pasaulieèiams apie Eucharistijos santyká su Baþnyèia
2003 m. balandþio 17 d.
V SKYRIUS
EUCHARISTIJOS ÐVENTIMO KILNUMAS
47. Skaitant sinoptiniø evangelijø pasakojimà apie Eucharistijos ásteigimà bûna ástabu, kaip paprastai ir „svariai“ Jëzus ásteigë ðá sakramentà Paskutinës vakarienës vakarà. Vienas epizodas tarnauja tam kaip savotiðka prieðistorë – patepimas Betanijoje. Moteris, kurià evangelistas Jonas tapatina su Marija, Lozoriaus
seserimi, ið indo iðpila ant Jëzaus galvos
kvapiojo aliejaus, sukeldama mokiniø –
ypaè Judo (plg. Mt 26, 8; Mk 14, 4; Jn 12,
4) – pasipiktinimà, tarsi toks veiksmas
bûtø neleistinas „eikvojimas“ vargðø po-
reikiø akivaizdoje. Taèiau Jëzus mano kitaip. Në kiek nesuðvelnindamas pareigos
mylëti stokojanèiuosius, kuriais mokiniai
visuomet turi rûpintis – „vargðø jûs
visuomet turite ðalia savæs“ (Mt 26, 11;
Mk 14, 7; plg. Jn 12, 8), – Jëzus þvelgia á
artëjantá savo mirties bei laidotuviø ávyká ir vertina patepimà kaip iðankstiná
garbës, kuria jo kûnas bus prakilnus ir
po jo mirties, nes yra neatsiejamai susijæs su asmens slëpiniu, þenklas.
Sinoptiniø evangelijø pasakojimà toliau tæsia Jëzaus paliepimas mokiniams
Dokumentà parengë „Baþnyèios þinios“, 2003 balandþio 30, Nr. 8;
2003 geguþës 13, Nr. 9.
RAKTAÞODÞIAI. Eucharistija, Baþnyèia.
KEY WORDS. The Eucharist, the Church.
112
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
V AT I K A N O D O K U M E N TA I
rûpestingai paruoðti „didelá kambará“ Velykø vakarienei valgyti (plg. Mk 14, 15;
Lk 22, 12) ir pasakojimas apie Eucharistijos ásteigimà. Bent ið dalies þydø Velykø vakarienës apeigas iki Halelio
giesmës (plg. Mt 26, 30; Mk 14, 26) atspindintis pasakojimas glaustai ir iðkilmingai perteikia, nors ir skirtingø tradicijø variantais, þodþius, Kristaus iðtartus apie duonà ir vynà, kuriuos jis paverèia konkreèia savo atiduodamo kûno ir iðliejamo kraujo iðraiðka. Evangelistai prisimena visas ðias smulkmenas
ankstyvojoje Baþnyèioje jau ásitvirtinusios „duonos lauþymo“ praktikos ðviesoje. Taèiau Didþiojo ketvirtadienio ávykyje nuo pat Jëzaus laikø tikrai matyti
liturginio „skonio“, suformuoto Senojo
Testamento tradicijos ir atviro performavimui krikðèioniø ðventimuose taip,
kad derëtø su nauju Velykø turiniu,
pëdsakø.
48. Kaip moteris, patepusi Jëzø Betanijoje, Baþnyèia irgi nesibaimindama
„eikvoja“ savo geriausius iðteklius, kad
neprilygstamos dovanos akivaizdoje iðreikðtø savo stebëjimàsi bei garbinimà.
Ne maþiau negu pirmieji mokiniai, ápareigoti paruoðti „didelá kambará“, Baþnyèia amþiø tëkmëje ir ávairiose kultûrose jautë poreiká ðvæsti Eucharistijà aplinkoje, vertoje tokio didaus Slëpinio. Ið
Jëzaus þodþiø ir gestø prasidëjusi gimë
krikðèioniðkoji liturgija, iðplëtojusi judaizmo apeiginá paveldà. Juk ið tikro, kas
dar tinkamiau galëjo iðreikðti priëmimà
dieviðkojo Suþadëtinio, kuris be paliovos dovanoja save Suþadëtinei Baþnyèiai, darydamas savo vienàkart visiems
laikams ant kryþiaus atliktà Aukà priei-
namà vis kitoms tikinèiøjø kartoms ir
taip tapdamas visø tikinèiøjø valgiu?
Nors „pokylio“ logika ir perða familiarumo dvasià, Baþnyèia niekada nepasidavë pagundai subanalinti ðá „artumà“
savo Suþadëtiniui, uþmirðtant, kad jis
yra ir jos Vieðpats, o pokylis visada lieka aukos pobûdþio pokylis, paþenklintas Golgotoje iðlieto kraujo. Eucharistinis
pokylis tikrai yra „ðventasis“ pokylis, kuriame paprasti þenklai slepia neiðmatuojamà Dievo ðventumo gelmæ: „O Sacrum
convivium, in quo Christus sumitur!“ Ant
mûsø altoriø lauþoma ir mums kaip keliautojams, þygiuojantiems pasaulio keliais, siûloma duona yra „panis angelorum“ – angelø duona, prie kurios galime artintis tiktai su Evangelijos ðimtininko nuolankumu: „Vieðpatie, nesu
vertus, kad uþeitum po mano stogu“
(Mt 8, 8; Lk 7, 6).
49. Turint prieðais akis tokià iðkilià
slëpinio prasmæ, nesunku suvokti, kad
Baþnyèios tikëjimas eucharistiniu Slëpiniu istorijoje reiðkësi ne tik vidinio maldingumo reikalavimu, bet ir ávairiomis
iðorinëmis apraiðkomis, skirtomis atskleisti
ir pabrëþti ðvenèiamo ávykio didybæ. Tai
davë pradþià raidai, laipsniðkai atvedusiai prie ypatingø eucharistinæ liturgijà
reglamentuojanèiø nuostatø, atsiþvelgianèiø á ávairias teisëtas baþnytines tradicijas. Ant ðio pamato taip pat iðsiplëtojo
turtingas meninis paveldas. Architektûra,
skulptûra, tapyba, muzika orientavosi á
krikðèioniðkàjá slëpiná ir Eucharistijoje
tiesiogiai ar netiesiogiai rado didelá
ákvëpimo ðaltiná.
Ákvëpimo ðaltiniu Eucharistija, pavyzdþiui, buvo architektûrai, kuri matë
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
113
JONAS PAULIUS II
ankstesnæ Eucharistijos ðventimø vietà
persikeliant – kai tik leido istorinë aplinka – ið krikðèioniðkøjø ðeimø „domus“
á didingas pirmøjø amþiø bazilikas, vëliau á impozantiðkas Viduramþiø katedras ir galiausiai á dideles ir maþas baþnyèias, nusëjusias krikðèionybës pasiektas vietoves. Liturginëse erdvëse plëtojosi altoriø ir tabernakuliø formos, kurios buvo ne tik meninio ákvëpimo, bet
ir Slëpinio tikslaus supratimo vaisius. Tà
patá galima pasakyti apie sakralinæ muzikà: pakanka prisiminti ákvëptàsias grigaliðkàsias melodijas ir daugybæ, daþnai
didþiø, kompozitoriø, nepabûgusiø Miðiø liturginiø tekstø iððûkio. Ir argi tarp
Eucharistijos ðventimui naudojamø reikmenø bei dangalø nëra áspûdingos daugybës meno kûriniø, pradedant gero
amatininko darbais ir baigiant tikrais
meno ðedevrais?
Tad galima sakyti, kad Eucharistija
ne tik formavo Baþnyèià bei jos dvasingumà, bet ir smarkiai veikë „kultûrà“,
pirmiausia meno srityje.
50. Vakarø ir Rytø krikðèionys savotiðkai „varþësi“ stengdamiesi garbinti
Slëpiná ritualiniu ir estetiniu aspektu.
Turime dëkoti Vieðpaèiui, kad krikðèioniðkasis menas buvo praturtintas graikø
bizantiðkosios tradicijos ir viso geografinio bei kultûrinio slavø arealo architektûros bei tapybos ðedevrø. Rytuose
menas iðlaikë nepaprastai stiprià slëpinio pajautà, akinanèià menininkus laikyti savo kûrybines pastangas ne tik savo
talentø iðraiðka, bet ir autentiðku tarnavimu tikëjimui. Neapsiribodami vien
techniniais ágûdþiais, jie mokëjo nuolankiai atsiverti Dievo Dvasios dvelksmui.
114
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
Krikðèioniðkøjø Rytø ir Vakarø architektûros bei mozaikos groþybës yra
visø tikinèiøjø paveldas, þymintis – sakyèiau, net laiduojantis – taip trokðtamos tikëjimo bei ðventimo bendrystës
pilnatvæ. Tai suponuoja ir daro bûtinà ið
pagrindø eucharistinæ Baþnyèià, kokia pavaizduota garsiojoje Rubliovo Trejybës
ikonoje, Baþnyèià, kur Kristaus slëpinio
buvimas lauþomoje duonoje esti savotiðkai taip panardintas nesuvokiamoje trijø dieviðkøjø Asmenø vienybëje, kad
pati Baþnyèia virsta Trejybës „ikona“.
Laikantis tokios meno, trokðtanèio
visais savo elementais iðreikðti Eucharistijos pajautà pagal Baþnyèios mokymà,
perspektyvos, bûtina dëmesingai paisyti
nuostatø, susijusiø su sakraliniø pastatø
statyba bei árengimu. Istorija rodo, kad
Baþnyèia visada suteikdavo menininkams daug kûrybinës erdvës. Tai pabrëþiau ir að pats Laiðke menininkams100. Taèiau sakralinis menas turi iðsiskirti gebëjimu tinkamai iðreikðti Slëpiná, vadovaudamasis tuo, kaip jis suvokiamas
pilnatviðko Baþnyèios tikëjimo, ir kompetentingos valdþios nustatytomis pastoracinëmis gairëmis. Tai galioja ir
vaizduojamiesiems menams, ir sakralinei muzikai.
51. Tai, kas sakralinio meno bei liturginës tvarkos srityje ávyko ankstyvosios
krikðèionybës teritorijose, ima plëtotis
þemynuose, kur krikðèionybë jaunesnë. Bûtent ðia linkme pastûmëjo Vatikano II
Susirinkimas, jausdamas sveiko ir sykiu
„bûtino“ ákultûrinimo poreiká. Daugelio
savo pastoraciniø kelioniø metu visur
pasaulyje pastebëjau, koks gyvas geba
bûti Eucharistijos ðventimas, kai susilie-
V AT I K A N O D O K U M E N TA I
èia su skirtingø kultûrø formomis, stiliais ir jausenomis. Prisitaikydama prie
kintanèiø laiko ir vietos sàlygø, Eucharistija maitina ne tik asmenis, bet ir tautas bei formuoja krikðèioniðkosios dvasios ákvëptas kultûras.
Vis dëlto ðá svarbø pritaikomàjá darbà bûtina atlikti niekuomet neiðleidþiant
ið akiø neiðsakomo Slëpinio, á kurá lygiuotis paðaukta kiekviena karta. „Lobis“ yra per didelis ir per brangus, kad
galëtume rizikuoti já nuskurdinti ar sugadinti eksperimentais ar praktikomis,
paleistomis á apyvartà pirma jø dëmesingai neperþiûrëjus kompetentingai
baþnytinei valdþiai. Be to, eucharistinis
Slëpinys toks centrinis, kad toks patikrinimas atliktinas artimai bendradarbiaujant su Ðventuoju Sostu. Posinodiniame apaðtaliðkajame paraginime Ecclesia in Asia raðiau, kad „toks bendradarbiavimas yra esmingai svarbus, nes
ðventoji liturgija iðreiðkia ir ðvenèia vienà visø iðpaþástamà tikëjimà ir, kaip visos Baþnyèios paveldas, vietinës Baþnyèios negali bûti nustatoma atsietai nuo
visuotinës Baþnyèios“101.
52. Ið to, kas pasakyta, aikðtën iðkyla didþiulë atsakomybë, per Eucharistijos ðventimà tenkanti kunigams, turintiems tam vadovauti in persona Christi,
laiduojant bendrystës liudijimà bei tarnystæ ne tik tiesiogiai ðventime dalyvaujanèiai bendruomenei, bet ir visuotinei
Baþnyèiai, kuri visada yra Eucharistijos
dalininkë. Apgailestautina, kad dël klaidingai suprantamo kûrybiðkumo bei
pritaikymo, ypaè pirmiausiais posusirinkiminës liturginës reformos metais, netrûko daugeliui skausmo sukëlusiø pik-
tnaudþiavimø. Ypaè kai kuriose vietovëse tam tikras atsakas á „formalizmà“ paakino kai kuriuos laikyti Baþnyèios didþiosios liturginës Tradicijos ir Baþnyèios magisteriumo atrinktas „formas“
neápareigojanèiomis ir diegti nepatvirtintas bei daþnai neskoningas naujoves.
Todël jauèiu pareigà pabrëþtinai paraginti ðvenèiant Eucharistijà labai sàþiningai laikytis liturgijos normø. Jos konkreèiai iðreiðkia autentiðkà Eucharistijos
baþnytiðkumà; tokia yra jø giliausia prasmë. Liturgija niekada nëra kieno nors asmeninë nuosavybë, nei celebranto, nei
bendruomenës, kurioje ðvenèiami ðventieji slëpiniai. Kreipdamasis á Korinto
bendruomenæ, apaðtalas Paulius grieþtais þodþiais pasmerkë ðvenèiant Eucharistijà pasitaikanèius rimtus trûkumus,
kurie lemia skilimus (schísmata) ir atskalø radimàsi (hairéseis) (plg. 1 Kor 11, 17–
34). Mûsø laikais irgi reikia ið naujo atrasti bei imti branginti klusnumà liturginëms normoms kaip vienos ir visuotinës
Baþnyèios, sudabartinamos kiekviename
Eucharistijos ðventime, atspindá ir liudijimà. Kunigas, aukojantis Miðias sàþiningai laikydamasis liturginiø normø, ir jø
paisanti bendruomenë tyliai, bet iðkalbingai rodo savo meilæ Baþnyèiai. Bûtent
norëdamas iðryðkinti ðià gilià liturginiø
normø prasmæ, papraðiau atitinkamø
Romos kurijos dikasterijø parengti ðia tokia svarbia tema specialø dokumentà,
apimsiantá ir teisinio pobûdþio nurodymus. Niekam nevalia nuvertinti mums
patikëto Slëpinio: jis per daug didis, kad
kas nors galëtø sau leisti elgtis su juo
kaip panorëjæs, negerbdamas nei jo sakraliðkumo, nei visuotinumo.
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
115
JONAS PAULIUS II
VI SKYRIUS
MARIJOS, „EUCHARISTIJOS MOTERS“, MOKYKLOJE
53. Norëdami ið naujo atrasti visà artimà Baþnyèios ir Eucharistijos ryðá, negalime uþmirðti Marijos, Baþnyèios Motinos ir pavyzdþio. Apaðtaliðkajame laiðke Rosarium Virginis Mariae, apibûdindamas Ðvenèiausiàjà Mergelæ kaip Kristaus veido kontempliacijos mokytojà,
Eucharistijos ásteigimà árikiavau tarp ðviesos slëpiniø102. Marija ið tikro gali mus
vesti Ðvenèiausiojo Sakramento link, nes
jà su juo vienija gilus ryðys.
Ið pirmo þvilgsnio Evangelija ðia tema tyli. Pasakojime apie ásteigimà Didþiojo ketvirtadienio vakarà apie Marijà neuþsimenama. Kita vertus, þinome,
kad ji buvo tarp apaðtalø, vieningai atsidëjusiø maldai (plg. Apd 1, 14), pirmojoje bendruomenëje, po Kristaus þengimo á
dangø susirinkusioje Sekminiø laukti. Jos
tikrai negalëjo nebûti tarp Eucharistijà
ðvenèianèiø pirmosios krikðèioniø kartos
tikinèiøjø, kurie iðtvermingai laikësi
„duonos lauþymo“ (Apd 2, 42).
Taèiau, nesitenkinant Marijos dalyvavimu Eucharistijos pokylyje, jos ryðá su
Eucharistija galima áþiûrëti netiesiogiai,
remiantis jos vidine nuostata. Marija yra
„Eucharistijos moteris“ visu savo gyvenimu.
Baþnyèia, laikydama Marijà savo pavyzdþiu, paðaukta ne tik ja sekti, bet ir jos
ryðiu su ðvenèiausiuoju Slëpiniu.
54. Mysterium fidei! Jei Eucharistija
yra tikëjimo slëpinys, kuris taip pranoksta mûsø protà, kad esame verèiami gryniau atsiduoti Dievo þodþiui, tai, ugdantis tokià laikysenà, niekas kitas, iðskyrus
Marijà, negali bûti mûsø ramstis ir vado-
116
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
vas. Kai, paklusdami Kristaus ásakymui:
„Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22,
19), kartojame jo per Paskutinæ vakarienæ atliktus gestus, sykiu girdime Marijos
akinimà klausyti jo nesvyruojant: „Darykite, kà tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5). Su motiniðku rûpesèiu, kurá parodë per Kanos
vestuves, Marija, rodos, mums sako:
„Nesvyruokite, pasitikëkite mano Sûnaus þodþiu. Jis, kuris gebëjo paversti
vandená vynu, lygiai taip pat geba paversti duonà ir vynà savo kûnu ir krauju, ðiuo slëpiniu perteikdamas tikintiesiems gyvàjá savo Velykø atminimà, kad
taip pasidarytø ‘gyvybës duona’“.
55. Tam tikra prasme Marija iðreiðkë
savo eucharistiná tikëjimà dar iki Eucharistijos ásteigimo, pasiûlydama savo mergeliðkàsias ásèias Dievo Þodþiui ásikûnyti.
Eucharistija, susijusi su kanèia ir prisikëlimu, tolydþiai tæsia Ásikûnijimà. Per
Angelo apreiðkimà Marija pradëjo Dievo Sûnø fiziðkai paèiu tikriausiu kûno
ir kraujo bûdu, anticipuodama savyje
tai, kas tam tikru laipsniu sakramentiðkai vyksta kiekviename tikinèiajame,
kuris Vieðpaties kûnà ir kraujà priima
duonos ir vyno pavidalu.
Tad Marijos fiat, kuriuo ji atsiliepë á
angelo þodþius, ir amen, kurá kiekvienas
tikintysis taria priimdamas Vieðpaties
kûnà, sieja gili analogija. Marijos praðyta tikëti, kad tas, kurá ji pradëjo Ðventosios Dvasios veikimu, yra „Dievo Sûnus“ (plg. Lk 1, 30–35). Panaðiai ir mûsø praðoma tikëti, kad Eucharistijos slëpinyje visa savo þmogiðkàja bei dievið-
V AT I K A N O D O K U M E N TA I
kàja bûtimi duonos ir vyno pavidalais
èia ir dabar esantis tampa tas pats Jëzus,
Dievo Sûnus ir Marijos Sûnus.
„Laiminga átikëjusi“ (Lk 1, 45): Ásikûnijimo slëpinyje Marija irgi uþbëgo uþ
akiø eucharistiniam Baþnyèios tikëjimui.
Lankydamasi pas Elzbietà, ji neðioja savo ásèiose kûnu tapusá Þodá ir tampa savotiðku „tabernakuliu“ – pirmuoju „tabernakuliu“ istorijoje, – kur Dievo Sûnus, dar neregimas þmogaus akims, leidþiasi pagarbinamas Elzbietos, jo ðviesai tartum „sklindant“ per Marijos akis
ir balsà. O argi susiþavëjæs Marijos
þvilgsnis, ásmeigtas á kà tik gimusá Kristø, kurá ji laiko savo rankose, nëra neprilygstamos meilës pavyzdys, turintis
ákvëpti kiekvienà ið mûsø, priimantá eucharistinæ Komunijà?
56. Visam Marijos gyvenimui ðalia
Kristaus, ne tik Kalvarijos momentui, buvo bûdingas Eucharistijos kaip aukos matmuo. Nuneðus kûdiká Jëzø á Jeruzalæ
„paaukoti Vieðpaèiui“ (Lk 2, 22), ji iðgirsta senàjá Simeonà jai skelbiant, kad ðis
kûdikis bus „prieðtaravimo þenklas“ ir
„kalavijas“ pervers jo motinos sielà (plg.
Lk 2, 34–35). Tad jos nukryþiuotojo Sûnaus drama buvo paskelbta ið anksto ir
tam tikru bûdu iðpranaðautas Mergelës
„stabat Mater“ kryþiaus papëdëje. Diena
ið dienos rengdamasi Kalvarijai, Marija
gyveno savotiðka „iðankstine Eucharistija“, taip sakant troðkimo ir atnaðavimo
„dvasine bendryste“, kurià atbaigs susivienijimas su Sûnumi kanèios valandà ir
kuri po Velykø reikðis jos dalyvavimu
Eucharistijoje, vadovaujant apaðtalams
ðvæsiamoje kaip kanèios „atminimas“.
Kà turëjo jausti Marija, girdëdama
Petro, Jono, Jokûbo ir kitø apaðtalø ta-
riamus Paskutinës vakarienës þodþius:
„Tai yra mano kûnas, kuris uþ jus atiduodamas“ (Lk 22, 19)? Tas kûnas, atiduotas kaip auka ir sudabartintas sakramentiniø þenklø pavidalu, buvo tas
pats, kuris buvo pradëtas jos ásèiose!
Priimti Eucharistijà Marijai turëjo reikðti ið naujo priimti á savo ásèias tà ðirdá,
kuri buvo vieningai plakusi su jos, ir atgaivinti tai, kà ji asmeniðkai iðgyveno
kryþiaus papëdëje.
57. „Tai darykite mano atminimui“
(Lk 22, 19). Kalvarijos „atminime“ yra
visa, kà Kristus atliko savo kanèios ir
mirties metu. Todël èia yra ir tai, kà Kristus mûsø labui atliko savo motinos atþvilgiu. Jis jai patikëjo mylimàjá mokiná ir
per já sykiu kiekvienà ið mûsø: „Ðtai tavo sûnus!“ Lygiai taip pat jis kiekvienam ið mûsø tarë: „Ðtai tavo motina!“
(plg. Jn 19, 26–27).
Gyventi Eucharistijoje Kristaus mirties atminimu, vadinasi, be paliovos
gauti ir ðià dovanà. Tai reiðkia – sekant
Jono pavyzdþiu – pasiimti pas save tà,
kuri kaskart mums dovanojama kaip
motina. Sykiu tai reiðkia ásipareigoti tapti panaðiam á Kristø, lankant jos mokyklà ir leidþiantis bûti jos lydimam. Su
Baþnyèia ir kaip Baþnyèios Motina Marija esti kiekviename mûsø Eucharistijos
ðventime. Todël ir Rytø, ir Vakarø Baþnyèioje per Eucharistijos ðventimà nuo
senovës vieningai atmenama ir Marija.
58. Eucharistijoje Baþnyèia tobulai susivienija su Kristumi bei jo auka, persiimdama Marijos dvasia. Ðià tiesà galima
pagilinti ið naujo perskaitant „Magnificat“
eucharistinëje perspektyvoje. Juk, kaip ir
Marijos giesmë, Eucharistija pirmiausia
yra ðlovinimas ir dëkojimas. Marijai praLOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
117
JONAS PAULIUS II
bylant: „Mano siela ðlovina Vieðpatá, mano dvasia dþiaugiasi Dievu, savo Gelbëtoju“, jos ásèiose yra Jëzus. Ji ðlovina Tëvà „dël“ Jëzaus, taèiau ji taip pat ðlovina já Jëzuje ir „su“ Jëzumi. Bûtent tai yra
tikroji „eucharistinë nuostata“.
Sykiu Marija atmena didþius dalykus,
kuriuos Dievas, kaip buvo þadëjæs protëviams (plg. Lk 1, 55), padarë iðganymo
istorijoje ir skelbia didá ávyká, pranokstantá juos visus, – atperkamàjá Ásikûnijimà. Galiausiai Marijos giesmëje atsispindi ir eschatologinis Eucharistijos matmuo. Kaskart, kai Dievo Sûnus rodosi
mums kukliais sakramentiniais duonos
ir vyno þenklais, pasaulyje pasëjama
naujosios istorijos, kur galiûnai numetami nuo sostø ir iðaukðtinami maþieji (plg.
Lk 1, 52), sëkla. Marija apgieda „naujà
dangø“ ir „naujà þemæ“; Eucharistija yra
iðankstinis jø þenklas ir tam tikra prasme programinis „vaizdas“. Magnificat iðreiðkia Marijos dvasingumà, ir niekas kitas labiau kaip ðis dvasingumas nepadës
mums gyventi Eucharistijos slëpiniu. Eucharistija mums duota, kad mûsø gyvenimas, panaðiai kaip Marijos, visiðkai
taptø Magnificat!
PABAIGA
59. „Ave verum corpus natum de Maria Virgine!“ Prieð kelerius metus ðvenèiau savo kunigystës penkiasdeðimtàsias
metines. Ðiandien turiu malonæ pateikti
Baþnyèiai ðià enciklikà apie Eucharistijà savo petriðkosios tarnybos dvideðimt
penktøjø metø Didájá ketvirtadiená. Tai
darau dëkingumo kupina ðirdimi. Jau
pusæ amþiaus, nuo 1946 metø lapkrièio
2 dienos, kai Krokuvos Vavelio katedros ðv. Leonardo kriptoje aukojau savo
pirmàsias Miðias, kasdien þvelgiu á ostijà ir tauræ, kur laikas ir erdvë savotiðkai „susitraukia“ ir vël gyvai vyksta
Golgotos drama, atskleisdama savo slëpiningà „dabartiðkumà“. Mano tikëjimas kasdien leido man konsekruotoje
duonoje ir konsekruotame vyne áþiûrëti
dieviðkàjá Keliauninkà, kuris vienà dienà prisiartino prie dviejø mokiniø pakeliui á Emausà, kad atvertø jø akis ðviesai ir ðirdis vilèiai (plg. Lk 24, 13–35).
Brangûs broliai ir seserys, leiskite
man su dideliu vidiniu pakilimu, vieni-
118
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
jantis su jumis bei trokðtant sustiprinti
jûsø tikëjimà, paliudyti jums savo tikëjimà Ðvenèiausiàja Eucharistija: „Ave verum corpus natum de Maria Virgine, vere
passum, immolatum, in cruce pro homine!“
Ðtai Baþnyèios lobis, pasaulio ðirdis,
tikslo, kurio, kad ir nesàmoningai, siekia þmogus, laidas. Tai didis slëpinys,
tikrai mus pranokstantis ir gerai iðbandantis mûsø dvasios gebëjimus matyti
daugiau, negu regi akis. Èia mûsø juslës klysta – „visus, tactus, gustus in te fallitur“, giedama himne Adoro te devote, –
bet mums pakanka vien tikëjimo, ásiðaknijusio apaðtalø perduotame Kristaus
þodyje. Leiskite man visos Baþnyèios ir
visø jûsø vardu pakartoti Kristui þodþius, kuriuos po Eucharistijos kalbos
Jono evangelijoje iðtarë Petras: „Vieðpatie, pas kà mes eisime? Tu turi amþinojo gyvenimo þodþius“ (Jn 6, 68).
60. Auðtant treèiajam tûkstantmeèiui,
mes visi, Baþnyèios sûnus ir dukterys,
esame akinami energingai atnaujinti
V AT I K A N O D O K U M E N TA I
krikðèioniðkàjá gyvenimà. Apaðtaliðkajame laiðke Novo millennio ineunte raðiau,
kad èia „kalbama ne apie ‘naujos programos’ iðradimà. Programa jau yra; ji
jau seniai parengta remiantis Evangelija ir gyvàja Tradicija. Jos ðerdis galiausiai yra pats Kristus. Já bûtina paþinti,
mylëti ir juo sekti, norint jame gyventi
trinitariná gyvenimà ir su juo keisti istorijà ligi jos uþbaigos dangiðkàja Jeruzale“103. Neámanoma ágyvendinti tokios
krikðèioniðkojo gyvenimo atnaujinimo
programos be Eucharistijos.
Siekiant ðventumo, vykdant Baþnyèios misijà, ágyvendinant pastoracinius
planus visada bûtina semtis reikiamø jëgø ið Eucharistijos slëpinio bei lygiuotis
á já kaip á virðûnæ. Eucharistijoje randame Jëzø, jo atperkamàjà aukà, prisikëlimà, Ðventosios Dvasios dovanà, Tëvo
ðlovinimà, klusnumà ir meilæ jam. Apleidæ Eucharistijà, neástengtume áveikti
savo skurdumo.
61. Eucharistijos slëpinys – auka, artumas, pokylis – nesileidþia nei siaurinamas, nei manipuliuojamas; jis turi bûti iðgyvenamas visas tiek já ðvenèiant, tiek
intymiai kalbantis su kà tik per Komunijà priimtu Jëzumi, tiek per eucharistinæ adoracijà ne Miðiø metu. Tada Baþnyèia statydinasi tvariai ir rodosi tokia,
kokia yra ið tikrøjø: viena, ðventa, visuotinë ir apaðtaliðka; Dievo tauta, ðventovë ir ðeima; Kristaus Kûnas ir Suþadëtinë; visuotinis iðganymo sakramentas ir
hierarchiðkai suræsta bendrystë.
Baþnyèios kelias ðiais pirmaisiais
treèiojo tûkstantmeèio metais taip pat
yra atnaujinto ekumeninio ásipareigojimo kelias. Ðia linkme, skatinti visus pakrikðtytuosius atsiliepti á Jëzaus maldà
„ut unum sint“, mus pastûmëjo antrojo
tûkstantmeèio paskutinieji deðimtmeèiai, kuriuos apvainikavo Didysis jubiliejus. Tas kelias yra ilgas, pilnas kliûèiø, neáveikiamø þmogaus jëgomis; taèiau turime Eucharistijà ir jos metu savo ðirdies gelmëje galime iðgirsti, tartum mums bûtø adresuoti, þodþius, kuriuos iðgirdo pranaðas Elijas: „Kelkis ir
valgyk, antraip kelionë tau bus per
sunki“ (1 Kar 19, 7). Mums Vieðpaties
paliktas eucharistinis lobis verèia mus
pilnatviðkai dalytis juo su broliais, su
kuriais mus vienija tas pats krikðtas.
Vis dëlto, kad to lobio neprarastume,
èia tikrai svarbu atkreipti dëmesá, jog
ðis Sakramentas, be kita ko, yra ir tikëjimo bendrystës bei apaðtaliðkosios ápëdinystës Sakramentas.
Pripaþindami Eucharistijai visà prakilnumà, kurio ji verta, ir rûpestingai
stengdamiesi nepaþeisti në vieno jos
matmens ir reikalavimo, rodome, jog ið
tiesø suvokiame ðios dovanos didybæ. To
ið mûsø reikalauja nenutrûkstama tradicija, kuri nuo pirmøjø amþiø liudija
krikðèioniø bendruomenæ budriai saugojus ðá „lobá“. Akinama meilës, Baþnyèia
stengiasi perduoti bûsimoms krikðèioniø
kartoms në kiek nepaþeistà tikëjimà Eucharistijos slëpiniu bei mokymà apie tai.
Rûpinimasis ðiuo Slëpiniu niekada nebus
perdëtas, nes „á ðá sakramentà sutrauktas visas mûsø iðganymo slëpinys“104.
62. Brangûs broliai ir seserys, leiskimës á ðventøjø, didþiø autentiðko eucharistinio maldingumo aiðkintojø, mokyklà.
Per juos Eucharistijos teologija ágyja iðgyvenimo spindesá, mus „uþkreèia“ ir, taip
sakant, „suðildo“. Pirmiausia ásiklausykime á Ðvenèiausiàjà Mergelæ Marijà, kuLOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
119
JONAS PAULIUS II
rioje Eucharistijos slëpinys labiau negu
kokiame nors kitame asmenyje suspindi
kaip ðviesos slëpinys. Þvelgdami á jà, pradedame paþinti perkeièianèià Eucharistijos
jëgà. Joje iðvystame meilëje atnaujintà pasaulá. Ásimàstydami á jà, kuri buvo paimta á dangø su kûnu ir siela, matome auðtant „naujà dangø“ ir „naujà þemæ“, kurie atsivers mûsø akims sulig Kristaus
gráþimu. Eucharistija èia, þemëje, yra to
laidas ir savotiðkas iðankstinis þenklas:
„Veni, Domine Iesu!“ (Apd 22, 20).
Kukliai prisidengæs duona ir vynu,
perkeistais á jo kûnà ir kraujà, Kristus
lydi mus, bûdamas mûsø jëga ir kelionës valgis bei ágalindamas mus liudyti
tikëjimà visiems mûsø broliams. Ðio slëpinio akivaizdoje protas iðvysta savo ribas, tuo tarpu ðirdis, apðviesta Ðventosios Dvasios malonës, suvokia, kaip tu-
rëtø laikytis, ir atsako ðlovinimu ir begaline meile.
Persiimkime ðventojo Tomo Akvinieèio, prakilnaus teologo ir kartu poeto,
apgiedojusio eucharistiná Kristø, jausmais ir leiskime savo dvasiai viltingai
atsiverti tikslo, kurio trokðdama
dþiaugsmo ir ramybës siekia mûsø ðirdis, kontempliacijai:
Bone pastor, panis vere,
Iesu nostri miserere.
Tu nos pasce, nos tuere,
Tu nos bona fac videre
in terra viventium.
Tu qui cuncta scis et vales,
Qui nos pascis hic mortales:
tuos ibi commensales,
coheredes et sodales
fac sanctorum civium.
Roma, prie ðventojo Petro, 2003 metø balandþio 17 diena,
mano pontifikato dvideðimt penktøjø ir Roþinio metø Didysis ketvirtadienis.
Jonas Paulius II
Literatûra ir nuorodos:
100
101
102
120
Plg. AAS 91 (1999), 1155–1172.
Nr. 22: AAS 92 (2000), 485.
Plg. Nr. 21: AAS 95 (2003), 20.
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
103
104
Nr. 29: AAS 93 (2001), 285.
Ðv. Tomas Akvinietis. Summa theologiae, III,
q. 83, a. 4c.
K U LT Û R A
Gauta 2003-02-17
Pabaiga. Pradþia „Logos“ Nr. 35
RENATA ÐUKAITYTË
Vytauto Didþiojo universitetas
NUO „REPREZENTACIJOS“ PRIE
„KOMUNIKACIJOS“: ÞVILGSNIS Á MENINES
TRANSFORMACIJAS NAUJOJE
KULTÛROS TERPËJE
From “Representation” to “Communication”:
A Look at Recent Changes in Art
SUMMARY
This paper deals with the changing role and place of visual art in present-day cyberculture. Several opinions of culture and art researchers (David Bell, Paul Virilio, Ryszard W. Kluszczynski, Pierre Levy, Norbert
Bolz, Walter Benjamin and Jean Baudrillard) concerning cyberculture, electronic media art and digital
aesthetics are presented, in order to propose an approach which is the most suitable for the description of
the recent transformations in art. Though in this country the process of IT adaptation to the art sector is
quite slow, the interest of young artists in new media, especially the net and multimedia, is increasing.
Every year new non-governmental organisations appear dealing with contemporary art. Galleries and art
centres in the main towns are becoming open to innovative projects and festivals. Step by step, art is
becoming a part of cyberculture by obtaining new functions and adopting new aesthetics.
NAUJOS SKAITMENINIO MENO ERDVËS LIETUVOJE
Kibernetinës kultûros ir skaitmeninës
estetikos klausimai taip pat tampa aktualûs ir populiarûs tarp mûsø meninin-
kø ir teoretikø. Nors ðiuo metu susiduriame tik su pavienëmis iniciatyvomis
media menø srityje, eksperimentø su
RAKTAÞODÞIAI. Kiberkultûra, menas, skaitmeninë estetika, virtualizacija, komunikacija.
KEY WORDS. Cyberculture, art, digital aesthetics, virtualisation, communication.
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
121
R E N ATA Ð U K A I T Y T Ë
elektroniniais mediumais poreikis tarp
jaunos kartos menininkø sparèiai didëja. Taèiau Lietuvoje, palyginti ne tik su
Vakarø, bet ir Vidurio Europos meninëmis praktikomis, susiduriame kiek pavëluotai ir gana retai su alternatyviais
interneto ir kitø skaitmeniniø ryðio priemoniø panaudojimo bûdais meno srityje. Daugialypës terpës bei tinklo meno
projektai, virtualûs diskusijø forumai,
autonomiðkø tinklø kûrimas, virtualiø
institucijø bei bendruomeniø formavimasis yra kibernetinës kultûros apraiðkos, atsiradusios pas mus tik deðimtojo
deðimtmeèio viduryje ir antrojoje pusëje. Ðie reiðkiniai susijæ su daugybe kitø
faktoriø, ið kuriø svarbiausi – þemas visuomenës informuotumo lygis ir pasyvumas bei apatija dël pokyèiø. Beje, pastarieji itin aktualûs menà tyrinëjanèioms,
kuruojanèioms, sauganèioms ir inicijuojanèioms institucijoms.
IT sparti raida ir paplitimas kultûros
ir meno srityje lemia naujø, visiðkai kitokiø, negu tradicinës, institucijø atsiradimà. Ðios institucijos kuria reikiamà terpæ ir kontekstà naujos kartos menui
funkcionuoti. Meniniams projektams,
kuriamiems kibernetinëje erdvëje, tradicinës menà tyrinëjanèios, eksponuojanèios ir propaguojanèios institucijos ne visuomet reikalingos ar tinkamos. Ðiuo atveju kur kas reikðmingesni tampa info labai, interneto svetainës ir ávairûs fizinëje
ar virtualioje erdvëje egzistuojantys media meno centrai, institutai, galerijos.
Daugialypës kultûros raidà remianèios ir propaguojanèios institucijos Vakaruose (Ars Electronica Center Linze,
Zentrum fur Kunst und Mediatechnologie
Karlsruhe ir pan.) paprastai turi techni-
122
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
næ bazæ, tinkamà keliamiems tikslams ir
uþduotims ágyvendinti. Be to, ðios ástaigos turi apibrëþtà veiklos programà:
edukacinæ, ekspozicinæ, tyrimø. Vidurio
ir Rytø Europoje daþnai apsiribojama
pretenzingai skambanèiu pavadinimu,
uþ kurio slypi menki techniniai ir þmogiðkieji resursai14 bei gana ribota veikla
(pvz., Zagrebe Multimedia Institute ir Net.
Culture club Mama yra viena institucija,
kurià ásteigë ir administruoja maþa grupelë þmoniø). Jauni menininkai Mindaugas Gapðevièius, Kæstutis Andraðiûnas ir Darius Mikðys, ásteigdami 1998
m. Institutio Media (http://www.o-o.lt)
virtualioje erdvëje, norëjo iðvengti panaðiø kuriozø bei finansiniø ir biurokratiniø mechanizmø trukdþiø. Virtualaus elektroniniø projektø centro administravimui ir prieþiûrai nereikia nei finansiniø resursø, nei fizinës institucijos,
todël galima iðlikti nepriklausomiems
nuo rëmëjø suformuotø veiklos tikslø ir
funkcijø. Virtualios institucijos steigëjams svarbesnis buvo organizacijos turinys negu forma, todël ðiuo atveju nebuvo siekiama ákurti fiziná naujø medijø centrà latviø ir estø pavyzdþiu. Be to,
ðis projektas buvo tam tikras eksperimentas perkelti fizinës institucijos modelá á tinklo erdvæ ir tyrinëti, sekti jos
funkcionavimà internete.
Projektas buvo pradëtas ágyvendinti
manifesto paraðymu ir instituto schemos
parengimu. Pagrindinis virtualaus instituto uþdavinys buvo kaupti ir skleisti
informacijà tinkle ávairiais pavidalais:
garso, vaizdo, teksto, paieðkø sistemos
ir nuorodø sekcijos. Institucijos struktûrà sudaro fokusuotos elektroninio paðto
konferencijos (mailing list), medijø duo-
K U LT Û R A
menø bazë, elektroninis þurnalas ir internetinis radijas bei TV. Institutio Media yra komunikacijos tinklas, kuriame
„o-o“ bendruomenë keièiasi informacija.
Institutio Media steigëjai buvo vieni
pirmøjø tinklo meno propaguotojø ir
kûrëjø Lietuvoje, jie subûrë gana nemaþà naujø medijø menu besidominèiø
þmoniø grupæ, kuriai priklausë Gediminas ir Nomeda Urbonai, Saulius Norvaiðas, Darius Mikðys, Saulë Maþeikaitë ir
kiti. Jie pristatë ir inicijavo ne tik tinklo
meno, bet ir kitø medijø projektus, skleidë informacijà apie naujus meno reiðkinius. Institucija ir ðiandien aktyviai veikia, kasdien sulaukia keleto deðimèiø
lankytojø. Kæstutis Andraðiûnas ir Mindaugas Gapðevièius aktyviai dirba su
naujais projektais, dalyvauja tarptautiniuose renginiuose. Ðis menininkas talkina rengiant naujàjà tinklo menininkø
kartà dirbdamas akademinëje srityje ir
organizuodamas seminarus. Institutio
Media iki ðiol pas mus neturi „konkurentø“ nei „realioje“, nei virtualioje aplinkoje. Tinklo meno kûrëjø taip pat nelabai padaugëjo. Ne itin gausu ir tinklo
menà tyrinëjanèiø ar kuruojanèiø menotyrininkø15. Ðios meno srities nepopuliarumà lemia ne tik þemas mûsø visuomenës informatizacijos lygmuo, bet ir
tinklo meno specifika. Tai alternatyvus
menas, funkcionuojantis uþ galerinio
meno rinkos sistemø. Jis nëra skirtas parodiniam eksponavimui, veikia tik internetinëje erdvëje, antraip susiprieðintø su
paèia globalaus tinklo idëja – decentralizuoti pasaulá kuriant laisvà prieigà
prie informacijos (pateiktos ávairiais pavidalais) skirtingas pozicijas tinkle uþimantiems individams.
Tinklo meno artefaktai daþnai struktûriðkai ir temiðkai susijæ su internetu. Jie
turi sudëtingà nomadinæ struktûrà: þmoniø grupë, naudodama specialià programinæ árangà, sukuria sistemà, kuri pasipildo naujais elementais dël interaktyvios á „tinklà“ (artefaktà) ásitraukusiø
vartotojø komunikacijos. Vartotojas-þiûrovas ðiuo atveju tampa tinklo meno projektø bendraautoriu, konkreèios virtualios bendruomenës nariu. Ðios savybës
bûdingos daugeliui Mindaugo Gapðevièiaus16 projektø. Vienas jø – „asco-o“ – realizuotas kartu su prancûzø menininku
d2b buvo neseniai pristatytas Vilniuje
Ðiuolaikinio meno centre. „asco-o“ (http:/
/www.o-o.lt/asco-o/, http://www.d2b.
org/asco-o/) yra spam meno projektas.
Autoriai darbà traktuoja kaip pokðtà.
Pats pavadinimas nieko nereiðkia. Jis yra
paprasèiausia nuoroda á ASCII (American
Standart Code for Information Interchange) – JAV informacijos kodavimo standartà. Vartotojas-þiûrovas gali daryti nedideles transformacijas (anonimiðkai raðyti þinutes uþprogramuotiems adresatams ir atsakymus á jas gauti panaðiu bûdu), stebëti vyksmus vaizduoklyje ir ðitaip dalyvauti bendruomeniniame þaidime. „asco-o“ negali bûti tapatinamas su
vaizduoklyje matomais vaizdais. Pastarieji iðprovokuoja vis kitus interaktyvios
komunikacijos etapus, o tai ir sudaro
kûrinio pagrindà. Ðis projektas, pasak
Mindaugo Gapðevièiaus, – infantiliðka
ascii meno forma. Taèiau autoriai ir neturëjo ketinimø iðplëtoti projektà iki sudëtingo ascii elektroninio paðto konferencijø meno.
Kæstuèio Andraðiûno realizuotas Berlyne projektas 3IP (http://3.o-o.lt) taip
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
123
R E N ATA Ð U K A I T Y T Ë
pat negali bûti traktuojamas kaip stebëjimo ar þiûrëjimo objektas. Darbas grindþiamas mediumo logika paremta komunikacija. Þmogaus-maðinos ir maðinos-maðinos sàveikø metu IP adresai
konvertuojami á trijø dimensijø vaizdinius. Kaskart ið naujo sukuriamos 3D
rinkmenos sandëliuojamos serverio duomenø bazëje. Projekte taikytø vaizdiniø
generavimo metodø rezultatai nëra ið
anksto numatyti (juk negalima nuspëti
projektø dalyviø pasirinkimø), todël kûrybinis procesas tampa nenuspëjamas,
ágauna þaidimo bruoþø. „3IP“, taip pat
kaip ir „asco-o“ projekto internetinës
ekspresijos pagrindu galima laikyti interaktyvià komunikacijà. Taèiau þiûrovo-vartotojo „kûrybinis aktyvumas“ yra
gana sàlygiðkas ir pasyvus (ne tik ðiuose, bet ir daugelyje kitø tinklo meno
darbø). Þiûrovas yra tik jam siûlomø
autoriaus sukurtos programos funkcijø
vykdytojas-atlikëjas. Nors tekstø turiná,
tam tikrus kodus galima laisvai pasirinkti, atliekamø veiksmø forma yra ið
anksto nulemta programinës árangos.
Daugumai tinklo meno darbø, kaip
ir kà tik aptartø autoriø kûriniams, bûdinga tekstuali-performatyvi forma. Artefaktai tampa siûlymu bendradarbiauti: kartu raðyti, konstruoti, „pieðti“,
kaupti duomenis. Ðis procesas nëra atsitiktinis, jis nulemtas komunikacinës
iterneto prigimties. Internetas labiau nei
kuris kitas mediumas padeda telkti ávairiø interesø bendruomenes, leidþia kurti
ryðius tarp atskirø tinklo vartotojø ir
juos iðlaikyti. Ði galimybë laikoma viena vertingiausiø tinklo meno savybiø.
Mindaugo Gapðevièiaus darbuose gana
daþnai þiûrovai átraukiami á bendrà kû-
124
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
rybiná procesà, skatinami sukurti turiná
(daþniausiai tekstiná), já perduoti (http:
//www.o-o.lt/action/boring/, http://
www.o-o.lt/mi_ga/subject=) pasirinktiems arba nustatytiems adresatams,
manipuliuoti tam tikromis darbo detalëmis („Field“ http://www.o-o.lt/mi_ga/
field/). Pastaroji savybë bûdinga ir Kæstuèio Andraðiûno darbams (http://
www.o-o.lt/~ke_an/digirose6.html).
Ávairiø ðaliø tinklo menininkai gana
daþnai bendradarbiauja kurdami didesnius projektus. Ðitaip jie ne tik dalijasi
grupinio darbo pranaðumais, bet ir pleèia konkretaus projekto ribas bei daromas átakas. 2000–2001 metais Kæstutis
Andraðiûnas suorganizavo virtualià
„OSF baneriø kampanijà (www.o-o.lt/
action/banner), kurios metu sutelkë
ávairius meno projektus, kritikuojanèius
Atviros visuomenës fondà (Open Society Fund) veiklà ir daromà átakà meno
raidai postkomunistinëse Europos ðalyse. Be to, ðis menininkas parengë DE_
TEXT projektà (http://www.o-o.lt/~ke_
an/de_text/) – bandymà sukurti elektroninio teksto duomenø bazæ, kuri visiðkai patenkintø DE_TEXT vartotojus.
Programa turëtø paspartinti ir palengvinti pasikeitimà tekstais. Efektyviau
perduoti informacijà turëtø padëti ir
specialios paieðkø sistemos. Mindaugas
Gapðevièius taip pat dalyvavo ne viename tarptautiniame tinklo meno projekte, pats buvo jø iniciatorius („Bridges“,
„Source for Artshools“, „Tinker Net“ ir
t.t.). Dauguma tarptautiniø, globaliø tinklo meno darbø turi atvirà, garsinio
vaizdinio hiperteksto struktûrà, galinèià
plëstis iki begalybës prie jos prisijungiant vis naujiems nariams. Kai kur tai-
K U LT Û R A
komos tam tikros atrankos taisyklës: reikalaujama þinoti slaptaþodá, ávykdyti
tam tikras sàlygas norint prisidëti prie
kûrybinës grupës. Kitur pretenduojama
uþkariauti neribotà internetinæ erdvæ pasirenkant perdavimo darbo struktûrà.
Internete realizuojami menininkø
darbai ið esmës skiriasi nuo klasikiniø
meno kûriniø. Jie neturi materialios, apèiuopiamos formos, egzistuoja skaitmeniniu formatu kaip garso ir vaizdo informacija, pateikiama hiperteksto pavidalu. Tinklo menas neturi apibrëþtos vizualinës kalbos. Interaktyviuose darbuose ji nuolat kinta þiûrovui narðant po
kûrinio struktûrà. Be to, skirtingi menininkai naudoja skirtingus iðraiðkos bûdus. Vieni eksperimentuoja su gryna
forma, kiti – diskursø lygmenyje. Pats
tinklo menas yra efemeriðkas. Tad viena svarbiausiø jo kategorijø tampa laikas: navigacijos, èia ir dabar patyrimo
bei duomenø perkëlimas.
Lietuvoje tokio meno pavyzdþiø nëra daug. Mat virtuali erdvë kur kas daþniau naudojama meno darbø distribucijai, prezentacijai ir kritikai negu kûrimui. Galerijos, muziejai, meno centrai,
menininkø sàjungos ar pavieniai kûrëjai pateikia informacijà apie parodas, kolekcijas, pristato darbus. Internetas traktuojamas kaip neribotas archyvas, katalogas ar reklaminis stendas, bet ne kaip
komunikacinë erdvë. Pastaruoju metu
atsiranda mëginimø ðià spragà uþpildyti: kuriasi internetinës skaitmeninio dizaino studijos, alternatyvaus meno galerijos. Taèiau pastarosioms itin trûksta
profesionalumo ir kryptingumo. Vienas
ádomiausiø projektø Involved (jo pristatymas vyko 2002 metø spalio mën.
ÐMC) – ne pelno siekianti organizacija,
savo veiklà plëtojanti ir virtualioje
(www.involved.lt), ir fizinëje erdvëje.
Internetinë svetainë naudojama kaip
diskusijø, debatø, ekspozicijos, ávairios
informacinës medþiagos transliavimo
erdvë. Svetainëje galima rasti ne tik audiovizualinæ medþiagà apie Involved
renginius, bet ir informacijà apie ðiuolaikinio meno projektus Vakarø Europos
ðalyse. Involved steigëjai – Augustinas
Beinaravièius, Henrik Rysbakke Nielsen,
Mirjam Wirz – puikiai suderina savo
veiklà abiejose erdvëse: pradëdami diskusijà internete ðiandien aktualiomis socialinëmis, kultûrinëmis problemomis, jà
pratæsia fizinëje – daþniausiai barø, kaviniø – aplinkoje organizuojamais muzikiniais renginiais ar audiovizualinës
medþiagos projekcijomis.
Kalbant apie realios ir virtualios erdviø jungimà meniniuose projektuose, derëtø prisiminti Nomedos ir Gedimino
Urbonø tvvv.plotà (1998–1999) ir Transakcijà (2000). Pirmas projektas buvo sukurtas kaip diskusijø erdvë, sukonstruota ið
vietiniø TV programø, vaizdo konferencijø, internetiniø ir gyvø pokalbiø,
tvvv.plote buvo analizuojama ðiandieninë menininko padëtis ávairiais aspektais.
Taèiau akcentuojami buvo ne tiek socialiniai klausimai, keik mediumo diskursinës savybës, realios ir virtualios realybiø
jungimasis ir ðio proceso poveikis mûsø
aplinkai. Ðiandien informacinëmis ir komunikacinëmis technologijomis ávairi informacija apie pasaulá pasiekia mus labai sparèiai ir laisvai. Kontaktai su aplinka taip pat vyksta per elektroninius laidininkus. Gyvenant tokioje aplinkoje, vis
sunkiau atskirti tikro ir virtualaus pasauLOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
125
R E N ATA Ð U K A I T Y T Ë
lio ribas (kaip teigia projekto autoriai, kopijas – nuo originalø). Ði problematika
akcentuojama ir kitame Urbonø projekte. Transakcija analizuoja vizualumo, kaip
pagrindinio mûsø kultûros bruoþo, daromà átakà pasaulio savæs paèiø suvokimui. Ðis projektas, kaip ir anksèiau aptartas, buvo sukonstruotas komunikacinës platformos pagrindu. Pasak projektø autoriø, Transakcijoje juos labiausiai
domina dalyvavimà implikuojantis tarpdisciplininis procesas, kurio medþiaga
yra mintis, kalba ir diskusija.
Virtualumas, interaktyvumas ir multimediðkumas – sàvokos, pamaþu tampanèios aktualiomis mûsø ðiuolaikinio
meno scenoje. 2002 metø rugsëjo mën.
Kaune Ðiuolaikinio meno informacijos
centras (ÐMIC) suorganizavo pirmàjá
Lietuvoje multimedia meno festivalá Centras 2. Festivalio iniciatoriai Gediminas ir
Emanuelis Ryklys renginá skyrë skaitmeninës grafikos ir muzikos sintezei.
Festivalyje dalyvavo septyni menininkai
ið ávairiø Lietuvos miestø ir vienas ið
Anglijos. Renginio organizatoriai siekë
atsisakyti pragmatiðko poþiûrio á informacines technologijas, pristatyti kitokius, negu Lietuvoje esame pratæ matyti, paþangiø technologijø taikymo bûdus. Ðià graþià iniciatyvà planuojama
plëtoti iki tradicijos, kasmet organizuoti tarptautinius multimedijos meno festivalius. Iniciatoriai ketina su festivalio
programa keliauti po didþiuosius ðalies
miestus ir ðitaip sudaryti galimybæ plaèiam þmoniø bûriui susipaþinti su pas
mus maþai þinoma meno sritimi.
Be to, dar iki Centras 2, Vilniuje 2002
metø balandþio mën. Jaunos muzikos organizatoriai, rengdami elektroninës mu-
126
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
zikos projektà, mëgino muzikos festivaliui suteikti tarpdisciplininá pobûdá:
elektroninës ir elektroakustinës muzikos
kompozicijos buvo jungiamos su gyvos
muzikos kûriniais, skaitmeninëmis video instaliacijomis, judesio menu. Tais
paèiais metais spalio mën. sostinëje ávyko Multimedijos Lyga (Infobalt 2002 programos sudedamoji dalis). Renginio metu buvo pristatomos naujovës multimedijos technologijø srityje, supaþindinama su sëkmingais Vakarø Europos projektais, skatinamas ávairiø ðaliø specialistø bendradarbiavimas. Kompozitorius
Giedrius Kuprevièius ir teatro reþisierius Oskaras Korðunovas pristatë eksperimentinius „multimedia“ darbus.
Septintajame ir aðtuntajame deðimtmeèiais buvo gana populiaru multimedijos meno terminà vartoti kalbant apie
panaðius tarpdisciplininio pobûdþio
renginius. Tais metais „multimedializmas“ buvo suprantamas kaip ávairiø
garso ir vaizdo komponentø jungimas:
skaidriø, kino, video, muzikos, ðokio,
tekstø (sakytiniø ir raðytiniø). Visa ði
medþiaga buvo organizuojama kaip
performansas – „gyvas spektaklis“. Visi koherentiðko spektaklio elementai bûna autonomiðki vienas kito atþvilgiu. Iki
ðiol klasikinës multimedijos meno praktikos yra puoselëjamos. Jos taikomos
ávairiø koncertø, ðokio ar dramos spektakliø metu. Taèiau Vakarø ir kai kuriose Vidurio Europos ðalyse deðimtajame
deðimtmetyje multimedijos meno terminu pradëtos vadinti kiek kitokios menininkø iniciatyvos.
Ðiuolaikinis multimedijos menas jau
maþai primena spektaklá, jis nevyksta nei
realiu laiku, nei realioje erdvëje. Taip pat
K U LT Û R A
jis nëra vien tik stebëjimo objektas. Ðiandieniniai multimedijos darbai egzistuoja virtualioje erdvëje, jie patiriami interaktyvumo bûdu. Tai daugiau personalinis kontaktas, uþmezgamas namø aplinkoje, sëdint prie kompiuterio vaizduoklio ar galerijoje „sàveikaujant“ su
interaktyviomis instaliacijomis ir pan.
Pagrindiniai naujos formacijos meno laidininkai yra lazeriniai diskai ir internetas. Ávairios raiðkos priemonës – pieðinys,
grafika, tapyba, fotografija, video, ávairiø
rûðiø garsai, tekstas (þodþiu ar raðtu) –
yra jungiamos á vienà kûriná, generuojamos, transformuojamos, modifikuojamos
virtualioje erdvëje, o po to pristatomos
ekrane. Ðiuolaikinius multimedijos darbus galima patirti ne tik klausos ir regos
pojûèiais, bet ir lieèiant. Bûtent ðio naujo pojûèio átraukimas á artefakto patyrimo procesà lemia tolesnæ multimedijos
meno raidà. Ádomu, kiek metø teks laukti ðiuolaikinio meno praktikø adaptavimo mûsø meno erdvëje. Galbût festivalis Kaune taps puikia terpe naujo pobûdþio iniciatyvoms.
Nors informaciniø technologijø diegimas meno ir kultûros srityje Lietuvoje
yra gana lëtas, susidomëjimas elektroniniø medijø menu sparèiai didëja, ypaè
tarp jaunø menininkø. Pamaþu kuriasi
nevyriausybinës organizacijos ir institucijos, kuruojanèios ir inicijuojanèios naujos kartos meno projektus. Vyriausybinës
kultûros ir ðvietimo ástaigos taip pat nelieka nuoðaly. Vilniaus dailës akademijoje ásikûrusioje Fotografijos ir video meno katedroje bei Kaune, Menø instituto
tarpdisciplininiø menø katedroje jauni
dëstytojø kolektyvai skatina studentus
eksperimentuoti, sudaro palankias sàlygas jiems staþuotis paþangiose Vakarø
Europos mokymo ástaigose. Didþiøjø ðalies miestø galerijos ir meno centrai vis
plaèiau atveria duris skaitmeniniø medijø menui, ðitaip já pripaþindami ir skatindami visuomenæ domëtis meno naujovëmis. Pamaþu mûsø ðiuolaikinis menas
tampa kibernetinës kultûros dalimi, atlieka naujas funkcijas, diegia naujà estetikà, keièia vizualinæ kalbà. Galiausiai
nuo „reprezentacijos“ ir „atkartojimo“
pereinama prie „virtualizacijos“ ir „komunikacijos“. Pgrindinëmis meninëmis
kategorijomis tampa decentralizacija, simuliacija, interaktyvumas, virtualumas,
hipertekstualumas ir navigacija. O elektroniniai laidininkai – internetas ir lazeriniai diskai – vis daþniau taikomi meno produkcijai ir distribucijai.
Literatûra ir nuorodos
14
Ðiuo klausimu gana iðsamiai pasisako vienas
ið Institutio Media steigëjø Kæstutis Andraðiûnas interviu, duotame Joanne Richardson
(http://www.o-o.~ke-an/).
15
16
Pirmas mëginimas 1997 m. Ground Control.
Technology and Utopia. Antras – 2002 m. Metamorfozë.
Tinklo meno pasaulyje menininkas þinomas
slapyvardþiu „mi_ga“.
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
127
R O B E RTA S U R B O N AV I È I U S
Gauta 2003-07-22
Pabaiga. Pradþia „Logos“ Nr. 35
ROBERTAS URBONAVIÈIUS
Vytauto Didþiojo universitetas
KRYÞIAUS KELIO TEMA XX a. ANTROSIOS
PUSËS KAUNO BAÞNYÈIØ DAILËJE
The Theme of the Stations of the Cross in Kaunas Church Art
of the Second Half of the Twentieth Century
SUMMARY
The subject of the article is artistic works related to the Stations of the Cross, which were produced by
three Lithuanian artists in the second half of the 20th century for churches in Kaunas. Against the
background of the history of Lithuanian church art and devotional practice, the article considers their
iconography, symbolism and artistic peculiarities, and compares their similarities and differences. The
Stations of the Cross took their origin from the Via Dolorosa followed by Jesus Christ and described in
the Gospels. The direct meaning is the ritual repetition of the way contemplating the sufferings of the
Saviour. The iconography was shaped by the new medieval devotion (devotio moderna), which underlined
the greatness and salvational value of Christ’s sufferings.
MENINË PAVEIKSLØ KRYÞIAUS KELIO TEMA ANALIZË
Kryþiaus kelio stotys – tai keturiolikos daliø ciklas, kuriame kiekviena dalis turi savo simbolinæ prasmæ, susiklosèiusià ikonografinæ tradicijà, atitinkamus
meninës iðraiðkos akcentus (perspektyva, koloritas, plastika, ritmas ir t.t.). Daliø visuma sudaro bendrà simbolinæ –
ikonografinæ ir meninæ Kryþiaus kelio
stoèiø programà. Menininko uþdavinys – Kristaus Kanèios istorijà, pasakojamà ðiame cikle, pateikti taip, kad ji
rastø atsakà þiûrovo (ðiuo atveju – pirmiausia tikinèiojo) estetinëje savimonëje. Ðá tikslà dailininkas gali pasiekti nau-
RAKTAÞODÞIAI. Kryþiaus kelias, stotis, paveikslas, simbolis, ikonografija, tradicija.
KEY WORDS. The Stations of the Cross, picture, symbol, iconography, tradition.
128
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
K U LT Û R A
dodamasis turtingais ikonografiniais
ðaltiniais ir visa tai áprasmindamas tik
jam vienam bûdinga menine forma. Siekiant iðanalizuoti pasirinktøjø autoriø –
S. Uðinsko, V. Kvaðio ir V. Kaðinsko nutapytø darbø ðio ciklo tema menines
ypatybes, palyginti panaðumus ir skirtumus, pasirinktos kelios Kryþiaus kelio
stotys, geriausiai atskleidþianèios ðiø autoriø meninës kalbos savitumus:
Deðimtoji stotis.
Jëzui nuplëðiami drabuþiai.
Vienuoliktoji stotis.
Jëzus kalamas prie kryþiaus.
Keturioliktoji stotis. Jëzus laidojamas.
Deðimtoji stotis. Jëzui nuplëðiami drabuþiai. Tiesiogiai Evangelijose apie ðá
ávyká neuþsimenama, bet ávykis numanomas, nes apraðoma, kaip kareiviai dalijosi Jëzaus drabuþius: „kareiviai <...>
pasiëmë jo drabuþius ir padalijo juos á
keturias dalis – kiekvienam kareiviui po
dalá“ (Jn 19, 23). Tradiciðkai Jëzus vaizduojamas stovintis prie kryþiaus, o vienas ar keli budeliai nuo Jëzaus ðiurkðèiai plëðia drabuþius26.
Panaðø vaizdavimo bûdà renkasi ir
S. Uðinskas (il. 1). Paveikslo centre – stovintis Jëzus, tobulos kûno formos, atletiðkas, ákûnijantis klasikiná groþio supratimà. Ðis Jëzus nepanaðus á kenèiantá
Dievo Tarnà (toks simbolis bûdingas
V. Kvaðiui ir V. Kaðinskui), bet primena sukrikðèionintà Apolonà. Aiðku, ðis
vaizdavimas nëra naujas, panaðiai Jëzus
buvo vaizduojamas Renesanso dailëje
(geriausias to pavyzdys – Mikelandþelo Paskutinis Teismas Siksto koplyèioje).
Tokiø pat kûno formø vaizduojami ir
Il. 1. Stasys Uðinskas. 1944–1946 m., aliejus, drobë. Ðvè. Jëzaus Ðirdies baþnyèia (iliustracijos ið asmeninio Laimos Ðinkûnaitës archyvo)
Kristaus budeliai. Vienas ið jø tempia
nuo Iðganytojo tunikà (ji labiau primena drobulæ), taèiau jo galva pasukta á
prieðingà pusæ, tarsi jisai bodëtøsi savo
atliekamu darbu. Antrasis budelis þvelgia á Jëzø ir siûlo jam tauræ su vynu ir
mira: „bet jis negërë“ (Mk 15, 23)27. Ðalia priklaupæs kareivis kaip tik ir laiko
àsotá su gërimu. Dailininkas daug dëmesio skiria veidams, jø iðraiðkai. Kiekvieno ið jø „kalbësena“ individuali ir suteikia visam paveikslui naujø prasminiø
akcentø. Jëzus vaizduojamas uþmerktomis akimis, tarsi jisai norëtø atsiriboti
nuo visa to, kas vyksta. Traukiantis tunikà kareivis svajingai ir susimàstæs
þvelgia þemyn, kitø dviejø veiduose irgi nematyti prieðiðkumo Jëzui. Taip ðiai
scenai suteikiama visai nauja prasmë,
panaikinamas kanèios dramatizmas. Jëzus stovi ant kryþiaus, kuris labiau primena architektûrinæ detalæ nei tikrà kryþiaus medá. Antrajame plane, ant akmeninio tilto vaizduojamos simetriðkai iðLOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
129
R O B E RTA S U R B O N AV I È I U S
Il. 2. Vaidotas Kvaðys. 1997 m., akmens masë.
Ðv. Gertrûdos baþnyèia (iliustracijos ið asmeninio
Laimos Ðinkûnaitës archyvo)
dëstytos dvi þmoniø figûrø grupës: trys
moterys puoðniais drabuþiais ir trys kareiviai. Ðios figûros sudaro harmoningà
deriná. Galima atsekti logiðkai pasikartojantá principà. Priekyje – pirmasis trejetas: Jëzus ir du kareiviai (treèiasis klûpo, todël neáeina á ðià grupæ ir nesuardo harmonijos), antrajame plane – antrasis ir treèiasis: moterys ir kareiviai.
Taip gaunama kompozicinë aðis – trikampis, kurio centras – Jëzus. Paveikslo koloritas santûrus, spalvos praturtintos ðviesiais pustoniais. Vyrauja mëlynos ir raudonos spalvos variacijos.
V. Kvaðio (il. 2) vaizduojamas Jëzus – visiðka prieðingybë S. Uðinsko
130
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
apoloniðkajam Dievo Sûnui. Smulki, Viduramþiø asketus primenanti figûra.
Rankos prispaustos prie kûno, þemyn
nusvirusi galva, tik keli veido bruoþai ir
ryðkus erðkëèiø vainikas – kanèios simbolis. Tai tikrasis kenèiantis Vieðpaties
Tarnas: „Jis nebuvo nei patrauklus nei
graþus: matëme mes já, bet nepamëgome <...> skausmø vyras apsipratæs su
negalia, toks kuris prieð þmones uþsidengia veidà. Jis buvo paniekintas, laikëme mes já nieku“ (Iz 53, 2–3). V. Kvaðys puikiai valdo ir jauèia medþiagà –
akmens masæ. Staèiakampë erdvë dalijama monumentaliu kryþiaus þenklo
áspaudu. Tai simbolinë Jëzaus erdvë. Iðorinëse plokðtëse vaizduojama visa tai,
kas susijæ su Kanèios ciklo tema. V. Kvaðys kalba simboliø ir þenklø kalba. Dailininkas „apvalo“ scenà nuo viso to, kas,
jo nuomone, nëra svarbu, ir kalba apie
esminius dalykus. „Taip atrandamas vis
kitas þiûrëjimo taðkas ir ið to sekantis
netikëtas rezultatas“ (dailininkas R. Sliþys)28. Uþuot vaizdavæs kareivius, plëðianèius nuo Jëzaus drabuþius, V. Kvaðys iðorines plokðtes paverèia tarsi perplëðtais apdarais, kurie tempiami nuo
Jëzaus kûno; iðryðkintas net audinio medþiagiðkumas. Ið pirmo þvilgsnio lyg ne
vietoje esantis loðimo kauliukas – tai
aliuzija á Evangelijose apraðytà ávyká:
„Jie drabuþius mano dalijas, meta dël
mano apdaro burtà“ (Jn 19, 24).
S. Uðinskas kalba loginëmis konstruktyvinëmis priemonëmis, V. Kvaðys –
plastika ir simboliais, o V. Kaðinskas savo idëjas iðreiðkia spalvomis. Jos yra ryðkios, sodrios, tepamos keliais sluoksniais.
Ðioje scenoje (il. 3) á akis krinta ryðkiai
K U LT Û R A
raudonas Jëzaus drabuþis. Dailininkas
pabrëþia Jëzaus kanèios svarbà – tai byloja kruvinas Iðganytojo kûnas, erðkëèiuota galva. Jëzaus veidà dengia ðeðëlis – taip dailininkas iðreiðkia pagarbà
Atpirkimo slëpiniui. Ðalia jo guli kryþius
ir kankinimo árankiai – vinys. Budelis
vaizduojamas pritûpæs ir persisvëræs per
kryþiø, plaèiu mostu, labai iðkilmingai
jis traukia nuo Jëzaus tunikà. Antrajame
plane matyti ðventosios moterys, tolëliau – Jeruzalës panorama. V. Kaðinskas
perteikia autentiðkus Via Dolorosa vaizdus (Golgotos kalno skardis, iðkilæs virð
Jeruzalës). Apie Ðventàjà þemæ byloja ir
ðviesiai þydras pavasario dangus.
Vienuoliktoji stotis. Jëzus kalamas prie
kryþiaus. Istorija apraðoma visose Evangelijose: „Tenai já nukryþiavo, o su juo
ir kitus du, vienoje ir antroje pusëje, o
Jëzø viduryje“ (Jn 19, 18). Krikðèioniðkoje dailëje ðis ávykis vaizduojamas dvejopai. Kristus prikalamas prie kryþiaus
paguldytas ant þemës (Bizantijos tradicija), arba Jëzus stovi ant atramos, o ðalia ant kopëèiø esantys kareiviai prikala jo rankas ir kojas (italø ankstyvojo Renesanso tradicija). Baroko epochos dailininkai mëgo vaizduoti kryþiaus su jau
prikaltu Kristumi pakëlimà29.
S. Uðinskas (il. 4) renkasi Bizantijos
tradicijos suformuotà vaizdavimo bûdà,
taèiau aklai jo nesilaiko. Atsisëdæs ant
kryþiaus, Jëzus þvelgia á þiûrovus. Laisva valia jis iðtiesia savo rankà budeliui,
kuris uþ keliø akimirkø pervers jà vinimi. Dailininkas vengia ekspresijos, todël
Jëzaus veide nëra skausmo ar baimës. Iðtiesta budeliui ranka tik paliudija jo apsisprendimà: „Jis pats savo kûne uþneðë
Il. 3. Virginijus Kaðinskas. 1999–2000 m., aliejus,
drobë. Ðv. Mykolo Arkangelo (Águlos) baþnyèia
(iliustracijos ið asmeninio Laimos Ðinkûnaitës archyvo)
Il. 4. Stasys Uðinskas. 1944–1946 m., aliejus, drobë. Ðvè. Jëzaus Ðirdies baþnyèia (iliustracijos ið asmeninio Laimos Ðinkûnaitës archyvo)
mûsø nuodëmes ant kryþiaus, kad numiræ nuodëmëms, gyventume ðventumui“
(1Pt 2, 24). S. Uðinskas puikiai perteikia
ðià tikëjimo tiesà. O antrajame plane kareiviai ginèijasi dël Jëzaus tunikos:
„…pasiëmë ir tunikà. Ji buvo be siûlës,
nuo virðaus ir iki apaèios, iðtisai megzta. Todël jie tarësi: „Neplëðykime jos, bet
verèiau meskime burtà, kam ji atiteks“
(Jn 19, 23-24). Ðis ávykis kaip tik ir vaizduojamas. Vienas kareivis laiko rankoje
tunikà lyg ruoðdamasis jà plëðti. Tuo tarLOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
131
R O B E RTA S U R B O N AV I È I U S
Il. 5. Vaidotas Kvaðys. 1997 m., akmens masë.
Ðv. Gertrûdos baþnyèia (iliustracijos ið asmeninio
Laimos Ðinkûnaitës archyvo)
Il. 6. Virginijus Kaðinskas. 1999–2000 m., aliejus,
drobë. Ðv. Mykolo Arkangelo (Águlos) baþnyèia
(iliustracijos ið asmeninio Laimos Ðinkûnaitës archyvo)
pu kitas, palinkæs á prieká ir iðkëlæs pirðtà, aiðkina, kad to nedarytø. Jie visai nesidomi tuo, kas vyksta priekyje. Taip dailininkas neutralizuoja scenos þiaurumà.
132
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
Ádomu tai, kad menininko sukurtose scenose visiðkai neatsispindi karo ir tarpukario meto patirtys. Juk Kryþiaus kelio
stotys, rodos, yra tinkamiausia forma iðreikðti savo meto aplinkos skaudulius.
Prieðingai, dailininko sukurtieji paveikslai kupini ðviesos, gërio, tikëjimo þmogiðkumo pergale. V. Kvaðio ir V. Kaðinsko
darbuose labiau atsispindi XX a. pabaigos þmogaus pasimetimas, santykio su
tradicijomis praradimas, apokalipsës
nuojautos.
V. Kvaðys (il. 5) pasirenka antràjá ðios
scenos vaizdavimo bûdà. Dailininkas
ekspresyviai perteikia Kristaus kanèià,
Jëzaus veidas perkreiptas skausmo: uþmerktos akys ir plaèiai praverta burna,
ið kurios, rodos, girdimas skundas: „Eli,
Eli lema sabachtani“, – tai reiðkia: „Mano Dieve, mano Dieve, kodël mane apleidai?“ (Mt 27, 46). Kanèia pabrëþiama
ir vaizduojant nenatûraliai didelæ Jëzaus
plaðtakà. Ypaè pabrëþiama delnà persmeigusi vinis ir ið skausmo suriesti pirðtai. Dailininkas ðiurkðèia plastika akcentuoja Kristaus kûno trapumà, menkumà.
Dailininkas puikiai „materializuoja“
dvasinæ kanèià ir iðoriná skausmà. Tai
dar labiau sustiprina iðorinæ plokðtæ persmeigusi vinis: „Jie pervërë mano rankas
ir kojas“ (Ps 22, 17). Kartu vinis – vienas
ið Jëzaus kankinimo árankiø30. Iðorinëse
plokðtëse vaizduojami Jëzaus budeliai:
vienas susirietæs kala Kristaus kojas, o
antrasis – rankas. V. Kvaðys jø neidentifikuoja, tai beveidþiai þmogeliai, pilka
masë, kuri daþniausiai ir padaro baisiausius dalykus, to net nesuvokdama.
V. Kaðinskui (il. 6) nesvetimas Baroko menininkø ekspresyvumas. Jis vaizduoja kryþiaus pakëlimà, taèiau nëra nei
K U LT Û R A
virviø, nei kryþiø kelianèiø kareiviø. Jis
kybo pusiaukelëje, nematomos jëgos laikomas. Iðtiestos Jëzaus rankos, pabrëþta krûtinës làsta, uþlauþta galva ir sulenktos kojos – tai ne tik skausmo ir
kanèios iðraiðka, bet ir Kristaus agonijos,
jo merdëjimo pradþia. Kartu tai ir Jëzaus iðaukðtinimas – pakëlimas nuo þemës: „O að kai bûsiu pakeltas nuo þemës, visus patrauksiu prie savæs“ (Jn 12,
32). Jis jau nebepriklauso þemës sferai.
Èia prasideda Atpirkimo slëpinys:
„Kaip Mozë dykumoje iðkëlë variná þaltá, taip turi bûti iðkeltas ir Þmogaus Sûnus, kad kiekvienas, kuris já tiki, turëtø
amþinàjá gyvenimà“ (Jn 3, 14). Kalantis
viná á Jëzaus kojas budelis tapomas tamsiomis spalvomis ir bemaþ iðtirpsta kolorite, ðitaip visas dëmesys sukoncentruojamas á Jëzø. Dràsiai þaisdamas
spalvomis (mëlyna ir raudona), dailininkas sukuria nerimo ir kanèios bei nerealumo atmosferà. Taip visi paveikslo
elementai susiejami vieno tikslo – pabrëþti Jëzaus kanèios svarbumà. Kartu
dailininkas seka Evangelijomis: „Nuo
ðeðtos iki devintos valandos visà kraðtà
apgaubë tamsa“ (Mt 27, 45). Kristaus
kraujas, tekantis ið pervertos rankos, dël
optinës apgaulës laða ant ðventyklos kupolo: ðitaip sukuriamas dar vienas simbolis – Jëzaus, Dievo Avinëlio kraujas
nuplauna þmonijos nuodëmes ir permaldauja Dievo rûstá. Tai Naujosios
Sandoros pradþia: „Kristus atëjæs kaip
bûsimøjø gërybiø kunigas <...> savuoju krauju vienà kartà ir visiems laikams
áþengë á ðventovæ ir ávykdë amþinàjá atpirkimà“ (Þyd 9, 11-12). Jis buvo „vienà kartà paaukotas, kad nuimtø visas
nuodëmes“ (Þyd 9, 28).
Keturioliktoji stotis. Jëzaus laidojimas.
Pagal þydø paprotá negyvi nusikaltëliø
kûnai turëjo bûti palaidoti iki saulëlydþio, kitaip jie suterð þemæ: „<...> jo kûnas neturi ant medþio likti visà naktá.
Palaidosi já tà paèià dienà, <...> Tu neturi teisës terðti þemës, kurià VIEÐPATS,
tavo Dievas, duoda tau paveldëti“ (Ást
21, 23). O romënai palikdavo lavonus
nepalaidotus, kad juos draskytø paukðèiai ir tai bûtø áspëjimas þmonëms. Juozapas Arimatietis papraðë Piloto leidimo
pasiimti kûnà, ðis leido. Kadangi Jëzus
mirë ant kryþiaus apie treèià valandà
mûsø laiku, o ðabas turëjo prasidëti nuo
ðeðiø, reikëjo Jëzaus kûnà kuo skubiau
palaidoti: „Toje vietoje, kur buvo nukryþiuotas Jëzus, buvo sodas ir sode naujas kapo rûsys, kuriame dar niekas nebuvo laidotas. Ten jie ir paguldë Jëzø,
nes buvo þydø Pasirengimo diena, o kapas arti“ (Jn 19, 41 – 42). Tradiciðkai ði
tema vaizduojama taip: Jëzaus kûnas
guldomas ant staèiakampio sarkofago ir
ruoðiamas vynioti á drobules. Mergelë
Marija stovi prie savo sûnaus kûno arba lenkiasi buèiuoti jo veidà. Ðalia jos –
apaðtalas Jonas. Marija Magdalietë vaizduojama apkabinusi Jëzaus kojas arba
stovi ðalia raudodama31. Juozapas ið Arimatëjos ir Nikodemas vaizduojami vyniojantys Kristaus kûnà á drobulæ32.
S. Uðinskas (il. 7) renkasi kità ikonografiná siuþetà: Jëzaus kûno perneðimas.
Jis vaizduojamas tarp nuëmimo nuo kryþiaus ir laidojimo. Ðis siuþetas populiariausias buvo Renesanso laikais. Keli
raumeningi vyrai neða Jëzaus kûnà á kapà. Italø dailininkams ði scena leido perteikti þmogaus kûno anatomijà, nuo svorio átemptø raumenø jëgà. Veikia tie paLOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
133
R O B E RTA S U R B O N AV I È I U S
Il. 7. Stasys Uðinskas. 1944–1946 m., aliejus, drobë. Ðvè. Jëzaus Ðirdies baþnyèia (iliustracijos ið asmeninio Laimos Ðinkûnaitës archyvo)
Il. 8. Vaidotas Kvaðys. 1997 m., akmens masë.
Ðv. Gertrûdos baþnyèia (iliustracijos ið asmeninio
Laimos Ðinkûnaitës archyvo)
134
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
tys asmenys kaip ir laidojimo scenoje. S.
Uðinskas tapo keturis vyrus, neðanèius
Jëzaus kûnà á kapo angà. Kaip ir Renesanso dailininkai, S. Uðinskas vaizduoja
þmogaus kûno groþá, tobulas formas.
Puikiai nutapytos ir vyrø drabuþiø klostës, judesys. Jëzaus mirtis iðreiðkiama ne
þaizdø pabrëþimu, bet nusvirusia galva,
ðventumas pabrëþiamas ðviesos aureole.
Já neðanèiøjø veiduose – rimtis ir liûdesys; kaip visada, S. Uðinskas vengia ekspresijos, net ir ðone sëdinèios Marijos
Magdalietës kanèia sklinda daugiau ið
vidaus nei iðorës. Jos skausmà iðduoda
bejëgiðkai iðtiestos rankos ir dangun pakeltos aðarø pilnos akys, kuriose sustingæs nebylus klausimas: kodël? Beveik visà scenà uþima uola – kapas, o antrasis
planas neiðryðkintas.
Vaizduodamas ðià scenà V. Kvaðys
(il. 8), kaip visada, yra lakoniðkas, bet
iðtikimas pagrindinei idëjai. Erdvæ dalijanèio kryþiaus nebëra. Jëzaus erdve
tampa kapo anga. Kristus vaizduojamas
visiðkai suvyniotas á drobulæ, kad tai
yra ðventasis asmuo, parodo aureolë.
Kapo iðorëje vaizduojamas þmogus ritinantis akmená: „O buvo jis labai didelis“ (Mk 16, 4). Ðis þmogus – Juozapas
Arimatietis, kurio kape Jëzus ir buvo
palaidotas: „Juozapas <...> uþritino didelá akmená ant rûsio angos ir nuëjo“
(Mt 27, 59-60). Dailininkas pabrëþia Arimatieèio judesá: jis, prigludæs prie akmens, ið visø jëgø já stumia. Autorius
puikiai valdo medþiagà – iðryðkina net
Juozapo drabuþiø klostes.
V. Kaðinskas (il. 9) renkasi tradiciná
vaizdavimo bûdà. Jëzaus kûnas jau kape, paguldytas ant akmeninio gulto.
K U LT Û R A
Dailininkas pabrëþia Kristaus rankø ir
kojø þaizdas, kurios, jam prisikëlus, taps
atpaþinimo þenklu: „Ádëk èia pirðtà ir
apþiûrëk mano rankas. Iðtiesk rankà ir
ákiðk á mano ðonà; jau nebebûk netikintis, bûk tikintis“ (Jn 20, 27). Motina Marija, palinkusi prie savo sûnaus, viena
ranka uþdengia já drobule, o kita lyg nori paglostyti jo veidà. Prie Jëzaus kojø
tradiciðkai vaizduojama Marija Magdalietë. Uþ jos dar kelios moterys, o gal tai
tik fantasmagoriðki ðeðëliai. Prie Jëzaus
galvos stovi dubenëlis ir àsotis. Tai miros ir alavijo miðinys kûnui patepti:
„Taip pat atvyko ir Nikodemas, kuris
<...> atsigabeno apie ðimtà svarø aliejaus ir miros miðinio“ (Jn 19, 39). Vienas ið vyrø vaizduojamø ðalia kapo angos, tai yra Nikodemas, o antrasis – Juozapas ið Arimatëjos. Tolesnio plano dailininkas nedetalizuoja. Jis iðtirpsta sodriø spalvø kolorite ir virsta tarsi sapnu
ar vizija: „Tapytojas pasirenka ávairias
meninës iðraiðkos priemoniø sistemas,
realistiná, siurrealistiná, ekspresionistiná
vaizdavimo bûdà“33.
Apibendrindami pasirinktøjø autoriø
menines iðraiðkos priemones, galime
teigti, kad S. Uðinsko nutapytoms Kryþiaus kelio stotims bûdinga „konstruktyvizmas, architektonika ir racionalumas“34. Dailininkas vengia ekspresijos.
Vaizduodamas tobulø kûno formø personaþus, jis laikosi klasikinës groþio sampratos bei pabrëþia tikëjimà þmogumi,
Il. 9. Virginijus Kaðinskas. 1999–2000 m., aliejus,
drobë. Ðv. Mykolo Arkangelo (Águlos) baþnyèia
(iliustracijos ið asmeninio Laimos Ðinkûnaitës archyvo)
þmogiðkumu. S. Uðinskas daug dëmesio
skiria veidams, kiekvieno ið jø „kalbësena“ individuali. Veido iðraiðka daþnai
prieðinama esamai situacijai, atliekamam
veiksmui (pvz., kareivis, traukiantis nuo
Jëzaus tunikà). Meninëmis priemonëmis
(simetrija, perspektyva ir kompozicija)
dailininkas sukuria harmoningà visumà.
Paveikslø koloritas sausokas, spalvos
praturtintos ðviesiais pustoniais. V. Kvaðio meninë kalba yra lakoniðka, plastika – raiðki, ritmiðka. Dailininkas atsisako visko, kas, jo nuomone, nëra reikalinga ir trukdo slëpiniui atskleisti. Jis kalba
simboliais ir þenklais: „kalba, kuri buvo
tokia artima baroko menui“35. Menininkas puikiai valdo medþiagà, ja naudodamasis, jis sukuria naujus ir netikëtus prasminius þenklus. V. Kaðinsko sukurti
darbai Kryþiaus kelio tema prabyla ryðkiomis, sodriomis spalvomis. Per jas dailininkas pabrëþia ir sustiprina Jëzaus
kanèios prasmingumà ir sakralumà.
IKONOGRAFINË PAVEIKSLØ KRYÞIAUS KELIO TEMA ANALIZË
Per ilgus amþius Krikðèioniðkoji tradicija sukaupë turtingà lobynà: tai Ðventojo Raðto simboliniai ir alegoriniai aið-
kinimai, legendos, istorijos apie ðventuosius, didaktiniai pasakojimai. Dailininkai, vaizduodami vienà ar kità IðganyLOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
135
R O B E RTA S U R B O N AV I È I U S
mo istorijos scenà, sëmësi ið ðio lobyno
idëjø ir formavo ðitos scenos vaizdavimo tradicijà, kuri, patvirtinus Baþnyèiai,
tapdavo kanonine, – taip rasdavosi ikonografinis36 tipas. Nagrinëjant sakralinës
dailës kûriná, neuþtenka atskleisti vien
menines paveikslo ypatybes. Daug svarbiau bûna ikonografinë programa ir
simbolinis turinys. Siekiant iðanalizuoti
aptariamøjø autoriø darbø Kryþiaus kelio tema ikonografines ir simbolines
ypatybes, pasirinkti tie Kryþiaus kelio
stoèiø paveikslai, kuriuose geriausiai atsiskleidþia ðiø dailininkø kuriamos ikonografinës simbolinës ypatybës, jø savitumai ir skirtumai.
Ketvirtoji stotis.
Jëzus sutinka savo Motinà.
Aðtuntoji stotis.
Jëzus ramina verkianèias moteris.
Dvyliktoji stotis.
Jëzus mirðta ant kryþiaus.
Ketvirtoji stotis. Jëzus sutinka savo
Motinà. Evangelijose ðis ávykis neminimas. Apraðomas tik Marijos dalyvavimas Sûnaus kanèioje: „Prie Jëzaus kryþiaus stovëjo jo motina“ (plg. Jn 19, 25).
Taèiau jau nuo II a. tikima, kad Jëzaus
Motina kentëjo kartu su Sûnumi37. Ði
tradicija pirmà kartà minima apokrifinëje Evangelijoje pagal Nikodemà (150–
400 m.): „Vienas ið jo mokiniø, Jonas
<...> nuëjo pas Dievo Motinà ir jai tarë:
Kur tu buvai, kad neatëjai ir nesuþinojai, kas atsitiko <...> jie vedasi já (Jëzø)
nukryþiuoti. Jo motina garsiai suðuko:
Mano sûnau, mano sûnau, kà bloga esi
padaræs, kad jie nori tave nukryþiuoti ?
136
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
<...> Ji pakilo ir nuëjo keliu verkdama
<...> Dievo Motina <...> matydama já
(Jëzø) nualpo ir parpuolë ant þemës“38.
Tradiciðkai Jëzus vaizduojamas parkritæs po kryþiumi, o Marija vaizduojama
krentanti á apaðtalo Jono arba ðventøjø
moterø glëbá. Katalikø Baþnyèia pabrëþia Marijos ir Kristaus bendravimà: „Ðis
Motinos ir Sûnaus bendravimas iðganymo darbe aiðkiai matomas nuo mergaitiðkojo Kristaus pradëjimo iki Jo mirties.
<...> Palaimintoji Mergelë <...> liko iðtikima savo vienybei su Sûnumi iki Jo
kryþiaus, prie kurio ji stovëjo, kaip buvo Dievo numatyta, ten ji <...> kentëjo
su savo vienatiniu Sûnumi ir motiniðka
ðirdimi jungësi su jo auka“39.
Vaizduodamas ðá ávyká, S. Uðinskas
(il. 10) yra artimiausias tradicinei interpretacijai. Pirmame plane – sûnaus ir
motinos susitikimas. Jëzus viena ranka
prilaiko ant peties kryþiø, kuris èia suprantamas simboliðkai. Tai mûsø nuodëmiø naðta bei atpirkimo simbolis:
„Dievas iðgano þmogø <...> per Kristø,
per jo kryþiø“40. Balta Jëzaus spalva simbolizuoja jo dieviðkumà ir nekaltumà.
Mergelë Marija vilki violetine tunika
(skausmas ir liûdesys) su mëlynu (tyrumo, dangaus ir iðskirtinë Marijos spalva) apsiaustu. Motina ir sûnus kalbasi
ne þodþiais, o gestais. Marija tiesia á Jëzø rankas tarsi norëdama já sulaikyti, o
Iðganytojas iðtiesia rankà lyg trokðdamas jà paglostyti, lyg praðydamas leisti
jam tæsti kelionæ. Antrajame plane –
apaðtalas Jonas ir Marija Magdalietë.
V. Kvaðys (il. 11) Jëzaus ir Marijos
susitikimà vaizduoja kryþiaus erdvëje, ir
tai vienintelis atvëjis, kai ðioje erdvëje
K U LT Û R A
Il. 10. Stasys Uðinskas. 1944–1946 m., aliejus, drobë. Ðvè. Jëzaus Ðirdies baþnyèia (iliustracijos ið asmeninio Laimos Ðinkûnaitës archyvo)
Il. 11. Vaidotas Kvaðys. 1997 m., akmens masë.
Ðv. Gertrûdos baþnyèia (iliustracijos ið asmeninio
Laimos Ðinkûnaitës archyvo)
vaizduojamas ne vienas Jëzus, mat vidinë kryþiaus sfera – tai Kristaus vieta,
Jo iðskirtinumo, ðventumo ir unikalumo
pabrëþimas. Kryþiuje per Jëzø ávyksta
atpirkimas. Vaizduodamas Mergelæ Marijà, menininkas pabrëþia sûnaus ir motinos bendrumà, jø nepertraukiamà bendravimà nuo Pradëjimo iki Prisikëlimo.
Ðios bendrystës virðûnë – Mergelës Marijos Dangun Ëmimas ir jos Iðaukðtinimas. Kartu galima áþvelgti Tradicijà, kuri
teigia, kad Marija kentëjo kartu su Jëzumi, „ið meilës sutikdama, kad bûtø aukojama jos pagimdytoji gyvoji atnaða“41.
Sûnus ir motina stovi vienas prieð kità
nuleidæ galvas, lyg susitaikæ su kanèios
neiðvengiamumu ir bûtinumu. Puslankis virð jø galvø dar labiau pabrëþia
ðventøjø asmenø bendrumà. Brûkðniai
iðorinëse plokðtëse prie kiekvieno ið jø
simboliðkai atkartoja tà paèià idëjà –
bendrystæ.
V. Kvaðiui svarbiausia yra idëjø raiðka, o V. Kaðinskui (il. 12) – simboliai. Jo
sukurtoms Kryþiaus kelio stotims bûdingi keli simboliø klodai. Net ir spalvos turi simbolinæ prasmæ. Dailininkas
vaizduoja sûnaus ir motinos susitikimà
suteikdamas jam dramatiðkumo atspalviø. Raudona Jëzaus tunika reiðkia kanèià ir tvirtumà, o Marija vaizduojama su
tradicine jos spalva – mëlynu apsiaustu. Krikðèioniðkojoje ikonografijoje ðios
abi spalvos yra lygiavertës. Dailininkas
dar labiau nei S. Uðinskas pabrëþia kryþiaus simboliðkumà. Marija ir Jëzus,
kaip ir S. Uðinsko stotyje, bendrauja gestais ir þvilgsniais. Marija, apkabinusi sûnø, vaizduojama suklupusi, lyg norëtø
já sulaikyti, o Jëzus á motinà þvelgia su
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
137
R O B E RTA S U R B O N AV I È I U S
Il. 12. Virginijus Kaðinskas. 1999–2000 m., aliejus, drobë. Ðv. Mykolo Arkangelo (Águlos) baþnyèia (iliustracijos ið asmeninio Laimos Ðinkûnaitës
archyvo)
Il. 13. Stasys Uðinskas. 1944–1946 m., aliejus, drobë. Ðvè. Jëzaus Ðirdies baþnyèia (iliustracijos ið asmeninio Laimos Ðinkûnaitës archyvo)
liûdesiu ir kanèia, á jà pasisukæs tik galva, o kûnu – pirmyn. Antrajame plane
yra skeptiðkai á ðià scenà þiûrintis senas
vyras su ritinëliu (Ástatymu) – tai Amþinojo þydo prototipas42.
Aðtuntoji stotis. Jëzus ramina verkianèias moteris. Evangelijoje pagal Lukà
paraðyta: „Já lydëjo didelis bûrys liaudies ir daug moterø, kurios verkë ir aimanavo. Atsigræþæs á jas, Jëzus prabilo:
„Jeruzalës dukros! Verkite ne manæs,
138
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
bet verèiau savæs ir savo vaikø! Ateis
dienos, kai sakys: „Laimingos negimdþiusios ir neþindþiusios! „Tada bus
sakoma kalnams: „Griûkite ant mûsø!“
ir kalvoms: „Pridenkite mus!“ Jeigu ðitaip daroma þaliam medþiui, tai kas
laukia sausuolio?“ (Lk 23, 27-31). Dailëje ðventosios moterys tapatinamos su
Mergelæ Marijà lydëjusiomis palydovëmis: Marija Magdaliete, Salome ir Morta. Tradicinis vaizdavimo bûdas – Jëzus eina su kryþiumi pro verkianèiø
moterø bûrá, kurios klûpi arba stovi,
kartais greta vaizduojama ir alpstanti
Marija43.
Scenà, kurià vaizduoja S. Uðinskas
(il. 13), galima pavadinti Jëzaus susitikimas su moterimis arba Jëzus, laiminantis
moteris, nes èia nëra raudanèiø moterø.
Jos liûdnos, susimàsèiusios, bet ne verkianèios. Dailininkas netradiciðkai interpretuoja ðá evangeliná ávyká. Pirmiausia
tai sietina su paèiu Jëzaus vaizdavimu –
tai prakilnusis Dievo Sûnus, kuris „þinodamas, jog atëjo valanda jam ið ðio pasaulio keliauti pas Tëvà ir mylëdamas savuosius pasaulyje, parodë jiems savo
meilæ iki galo“ (Jn 13, 1). Èia nevaizduojama Jëzaus kanèia, nëra prievartos. Viskas vyksta savo noru. Netikëtas dailininko sumanymas – pavaizduoti motinà su
kûdikiu, kurá laimina Kristus. Tai tarsi
atbalsis Jëzaus þodþiø „verkite ne manæs,
bet verèiau savæs ir savo vaikø“ (Lk 23,
28). Taèiau S. Uðinskas tikriausiai galvojo
apie kità Evangelijos istorijà, – Jëzaus,
laiminanèio vaikus: „Leiskite maþutëlius
ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes
tokiø yra dangaus karalystë“ (Mt 19, 14).
Kûdikëlis ir Jëzus vaizduojami baltais
K U LT Û R A
drabuþiais, taip pabrëþiamas jø abiejø tyrumas ir nekaltumas bei besàlygiðkas pasitikëjimas Dievu. Kartu vaiko ákomponavimas suteikia ðiai scenai vilties ir
giedrumo.
V. Kvaðys (il. 14) aðtuntàjà stotá vaizduoja jam bûdinga simboliø kalba. Kryþiaus–Jëzaus erdvëje yra þalias medis, o
iðorëje – sausuolis. Ir èia dailininkas savo simbolika iðlieka artimas Evangelijai:
„Jeigu ðitaip daro þaliam medþiui, tai
kas gi laukia sausuolio?“ (Lk 23, 21). Þaliasis medis tarsi atkartoja didþiojo kryþiaus formà, kartu daromos uþuominos
á tikrojo Kryþiaus legendas, kuriose daromos paralelës tarp Gyvybës medþio,
buvusio Rojaus sode, ir medþio, ant kurio buvo nukryþiuotas Jëzus44. Kartu tai
ir paties kryþiaus medþio pagarbinimas.
Medþio, per kurá atëjo Iðganymas ir Gyvenimas45. Jei ðá medá galima laikyti Gyvybës medþio ávaizdþiu, tai iðoriná –
sausuolá – gero ir pikto paþinimo medþiu, kurio vaisiai atneðë mirtá. Kartu tai
mûsø nuodëmingumo ir nevaisingumo
personifikacija.
Kaip minëta, V. Kaðinsko (il. 15) naudojama simbolika turi keletà prasminiø
klodø. Pirmajame plane matome tradicinæ scenà – raudanèias moteris, kurios
pilasi dulkes ant galvos ir verkia iðkëlusios rankas (dailininkas uþfiksavo tipiðkà Rytø kraðtø moterø nevilties reiðkimo bûdà) bei jas guodþiantá Jëzø. Antrajame plane V. Kvaðys vaizduoja Jeruzalës ðventyklà, á kurià traukia procesija aukoti Velykø (hebr. Pesah – perëjimas) avinëlio. Mat Evangelijoje pagal
Jonà raðoma, kad Jëzus buvo nukryþiuotas pirmàjà Neraugintos duonos
Il. 14. Vaidotas Kvaðys. 1997 m., akmens masë.
Ðv. Gertrûdos baþnyèia (iliustracijos ið asmeninio
Laimos Ðinkûnaitës archyvo)
Il. 15. Virginijus Kaðinskas. 1999–2000 m., aliejus, drobë. Ðv. Mykolo Arkangelo (Águlos) baþnyèia (iliustracijos ið asmeninio Laimos Ðinkûnaitës
archyvo)
dienà – Nisano 14, kada buvo valgomas
paaukotas avinëlis46. Taip kuriama paralelë tarp Jëzaus ir Velykø avinëlio:
„Ðtai Dievo Avinëlis, kuris naikina paLOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
139
R O B E RTA S U R B O N AV I È I U S
Il. 16. Stasys Uðinskas. 1944–1946 m., aliejus, drobë. Ðvè. Jëzaus Ðirdies baþnyèia (iliustracijos ið asmeninio Laimos Ðinkûnaitës archyvo)
Il. 17. Vaidotas Kvaðys. 1997 m., akmens masë.
Ðv. Gertrûdos baþnyèia (iliustracijos ið asmeninio
Laimos Ðinkûnaitës archyvo)
140
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
saulio nuodëmæ“ (Jn 1,29). Kaip avinëlio kraujas iðgelbëjo þydus Egipte nuo
mirties angelo (Ið 12, 21 – 31), taip ir Jëzus savo krauju iðgelbëjo mus ið Piktojo vergijos. Kartu tai uþuomina á Vieðpaties Tarno giesmæ: „Nors ir buvo
þiauriai kankinamas, bet pakluso, – burnos nepravërë. Kaip tyli ëriukas vedamas pjauti, <...> taip jis nepratarë në þodþio“ (Iz 53, 7). Dailininkas pabrëþia
Kristaus laisvà valià prisiimant atpirkimo naðtà.
Dvyliktoji stotis. Jëzus mirðta ant kryþiaus. Apraðymas randamas visose
Evangelijose, tiesa, skiriasi paskutinieji
Kristaus þodþiai nuo kryþiaus47.Tikriausiai tai viena ið svarbiausiø krikðèioniðkojo meno temø, ir jai bûdinga ne tik
kompozicine ávairovë, bet ir simboliø
gausa. Kryþiaus kelio dvyliktosios stoties ikonografijoje daþniausiai pasirenkamas minimalistinis variantas – Jëzus ant
kryþiaus su nusvirusia galva ant deðiniojo peties, ðalia stovi apaðtalas Jonas
ir Mergelë Marija48.
S. Uðinskas (il. 16) pasirenka kità,
taèiau taip pat tradiciná ikonografiná tipà – Jëzus tarp dviejø nusikaltëliø. Jie,
o ne kûno þaizdos pabrëþia Iðganytojo
didybæ. Kaip minëta, dailininko vaizduojamas Jëzus – tai ðlovingasis Dievo
Sûnus, Triumfuojantis Atpirkëjas (Christus Victor)49. Todël menininkas nevaizduoja Jëzaus þaizdø, ypaè perverto ðono50 (panaðiai vaizduota ir Romanikos
dailëje). Taèiau Kristaus ypatingumas
pabrëþiamas dviejø nusikaltëliø vaizdais. Dailininkas, sekdamas Gotikos tradicija, juos vaizduoja ne prikaltus prie
kryþiø, bet pririðtus51; taip pabrëþiama
K U LT Û R A
Kristaus kryþiaus, kaip atpirkimo ir iðganymo árankio, unikalumas. Tik Jëzus
atpirko pasaulá per kryþiø, kuris nuo
pat pasaulio sukûrimo buvo tam skirtas
(kryþiaus legendos). Todël joks þmogus
negali bûti vaizduojamas ant iðganymo
medþio. Jëzaus iðskirtinumas pabrëþiamas ir ðviesos mandorla.
V. Kvaðys (il. 17) labai lakoniðkas, jis
ir vël atsisako viso to, kas nëra bûtina, ir
palieka vien svarbiausius dalykus. Kryþiaus erdvëje yra tik nukryþiuotasis Jëzus – Krucifiksas. Virð Jëzaus galvos uþraðas – INRI (Iesus Nazarenus Rex Iudaeorum – Jëzus Nazarietis Þydø Karalius),
randamas ant kiekvieno krucifikso. Jëzus
vaizduojamas miræs, tai atperkamojo
darbo pabaiga: „Atlikta“ (Jn 19, 30). Iðorinëse plokðtëse vaizduojamos skylës
simbolizuoja penkias Jëzaus þaizdas.
Ástriþas brûkðnys kairiajame laukelyje atkartoja pervertà Jëzaus ðonà, ið kurio
„iðtekëjo kraujo ir vandens“ (Jn 19, 34).
Ðiuo poþiûriu V. Kvaðys, kitaip negu
S. Uðinskas, tebëra iðtikimas teologinei
interpretacijai.
Ið visø autoriø V. Kaðinskas (il. 18) labiausiai pabrëþia ðios scenos dramatiðkumà. Pirmà kartà Jëzus vaizduojamas
ne tik iðkilæs virð Jeruzalës, bet ir virð viso pasaulio – tarp dangaus ir þemës.
Kristus vaizduojamas visiðkai vienas –
taip pabrëþiama Atpirkimo slëpinio
svarba. Tai transcendentinë misterija,
kulminacinis iðganymo istorijos taðkas52.
Ið pervertos Jëzaus rankos laðantys kraujo laðai krinta þemën neðdami jai atpirkimà: „Kristaus kraujas <...> iðlietas dël
mûsø iðgelbëjimo, visam pasauliui atneðë atgailos malonæ“ (Ðv. Klemensas Ro-
Il. 18. Virginijus Kaðinskas. 1999–2000 m., aliejus, drobë. Ðv. Mykolo Arkangelo (Águlos) baþnyèia (iliustracijos ið asmeninio Laimos Ðinkûnaitës
archyvo)
mietis)53. Raudona, aptemusi saulë, mënulis – tai evangeliniai simboliai: „Buvo
apie ðeðtà valandà, kai visà kraðtà apgaubë tamsa ir buvo tamsu iki devintos
valandos, saulë uþtemus“ (Lk 23, 44–45).
Saulë ir mënulis (visa gamta) gedi dël
mirusio Kûrëjo; tai yra kontrastas þmonëms, kurie „uþgauliojo Jëzø, kraipydami galvas ir sakydami „Ðe tau, kuris sugriauni ðventyklà ir per tris dienas jà atstatai, gelbëkis pats! Jei esi Dievo Sûnus,
nuþenk nuo kryþiaus!“ (Mt 27, 34–40)
Kartu Saulë, kuri vaizduojama Jëzaus
deðinëje, simbolizuoja Naujàjá Testamentà, o Mënulis – Senàjá.
Apibendrindami galime teigti, kad
visi autoriai koncentruojasi ne ties iðorine (o tai bûdinga daugumai Kryþiaus
kelio stoèiø paveikslø), bet ties vidine
Kristaus kanèia, jos átaigumu. Visi autoriai, o ypaè S. Uðinskas, pabrëþia Kristaus laisvà valià. Jëzus vaizduojamas ne
kaip aplinkybiø auka ar pasyvus dalyvis, bet kaip tas, kuris savo noru eina
mirti. Todël menininkø paveiksluose visi antraplaniai veikëjai niekada neuþgoþia Jëzaus (ypaè tai bûdinga V. Kvaðio
darbams).
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
141
R O B E RTA S U R B O N AV I È I U S
IÐVADOS
Straipsnyje nagrinëta, kaip trys XX a.
antrosios pusës dailininkai S. Uðinskas,
V. Kvaðys ir V. Kaðinskas atskleidë Kryþiaus kelio stoèiø Slëpiná. Todël èia apþvelgta nekintama Kryþiaus kelio teologinë prasmë.
1. Atskleidus Kryþiaus kelio stoèiø istorinæ raidà, teologinæ prasmæ bei
ðaltinius, iðaiðkëjo ne tik ðiai pamaldumo praktikai keliami ikonografiniai-simboliniai reikalavimai, vaizdavimo tradicijos, bet ir tai, kaip aptariamieji autoriai interpretavo kanoninius siuþetus.
2. Aptarus kiekvienos Kryþiaus kelio
stoties ikonografiná siuþetà ir jo variacijas, iðaiðkëjo, kad nors laikui bëgant ðiø siuþetø forma ir kinta, taèiau jie visada atitinka Kryþiaus kelio Slëpiná, kuris iðlieka nepakitæs.
3. Kai kuriø to paties siuþeto Kryþiaus
kelio paveikslø ikonografiniø interpretacijø analizë parodë, kad visi autoriai nesilaiko tradiciniø ikonografiniø traktuoèiø, bet kuria savo interpretacijas. Kurdami Jëzaus Kristaus
paveikslà, dailininkai remiasi skirtingomis vaizdavimo tradicijomis.
• S. Uðinskas, ið visø dailininkø bûdamas arèiausiai tradicinës ikonografinës traktuotës, kartu panaudoja ir
naujø prasminiø simboliø ir þenklø.
Jo pasirinktas Kristaus paveikslas –
tai triumfuojantis Vieðpats, Romanikos Christos Victor.
• V. Kvaðys visà dëmesá sutelkia ne á iðoriná ikonografinio siuþeto ágyvendinimà, bet á vidinius þenklus, teologi-
142
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
nes idëjas taip geriausiai priartëdamas prie tikrosios Slëpinio prasmës.
Dailininkas apie Jëzø kalba simboliø
kalba ir ðitaip atveria kelià tikram
transcendentinio asmens paþinimui.
• V. Kaðinsko sukurtiems paveikslams
bûdingi keli vienas kità papildantys
ir naujø prasmiø suteikiantys simboliø klodai. Dailininkas dràsiai susieja tiek Senojo, tiek Naujojo Testamentø simbolius bei liaudies pamaldumo áþvalgas, sukuria naujas ikonografines interpretacijas. V. Kaðinsko paveikslø Kristus – tai kenèiantis
Vieðpaties Tarnas.
4. Atlikus to paties siuþeto Kryþiaus
kelio stoèiø paveikslø meninës raiðkos analizæ, iðryðkëjo ðie dailininkams bûdingi bruoþai:
• S. Uðinsko meninei kalbai bûdingas
racionalumas, ekspresijos vengimas.
Dailininkas laikosi klasikinës dailës
tradicijø (Romanika, Gotika, Renesansas).
• V. Kvaðio meninë kalba lakoniðka,
plastiðka, raiðki ir ritmiðka. Autorius
atsisako visko, kas, jo nuomone,
trukdo atskleisti Slëpiná.
• V. Kaðinskas savo darbuose derina kelis meninës raiðkos stilius ir ðitaip sukuria papildomø prasminiø ávaizdþiø.
Aptaræ tiek menines, tiek ikonografines – simbolines autoriø darbø Kryþiaus kelio tema ypatybes, galime teigti, kad dailininkai iðvengë pavirðutiniðkumo ir imitacijos. Jø sukurtuose paveiksluose iðlaikyta pusiausvyra tarp
meninës formos ir ikonografinio turinio.
K U LT Û R A
Literatûra ir nuorodos
26
27
28
29
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
Krikðèioniðkosios ikonografijos þodynas, p. 93. Pagal romënø paprotá, pasmerktieji buvo nukryþiuojami nuogi, taèiau dailëje ið pagarbos Iðganytojui jis vaizduojamas su klubø raiðèiu –
perizonijumi.
Vynas su mira pasmerktiesiems bent ið dalies
sumaþindavo jø kanèias. Evangelijoje pagal
Matà ðis ávykis apraðomas kiek kitaip: „<…>
davë jam gerti vyno, sumaiðyto su tulþimi, bet
Jëzus tik paragavo ir negërë“ (Mt 27, 34).
R. Brilienë. Amþinybës ir laikinumo harmonija // Kauno diena. 2001, sausio 20, p. 12.
Krikðèioniðkosios ikonografijos þodynas, p. 166.
Kristaus kankinimo árankiai – daiktai naudoti
Kristaus kanèios metu. Jø skaièius ávairuoja.
Daþniausiai vaizduojami ðie: erðkëèiø vainikas,
vinys, plaktukas, ietis, rimbas. J. Metford, ten
pat, p. 258.
Aliuzija á Evangelijoje pagal Lukà apraðytà ávyká: „Atëjæs á fariziejaus namus, jis (Jëzus) sëdosi
prie stalo. Ir ðtai moteris, kuri buvo þinoma
mieste nusidëjëlë <…> verkdama priëjusi ið
uþpakalio prie jo kojø, ëmë laistyti jas aðaromis, ðluostyti savo galvos plaukais, buèiavo jo
kojas ir tepë jas tepalu“ (Lk 7, 36-38).
Krikðèioniðkosios ikonografijos þodynas, p. 171.
S. Mikënas. Virginijaus Kaðinsko miraþai //
Kultûros barai. 1995. Nr. 4, p. 29.
N. Tumënienë. Stasys Uðinskas. – Vilnius: Vaga, 1979, p. 22.
L. Ðinkûnaitë. Vaidotas Kvaðys // Logos. 1997.
Nr. 12, p. 147.
Ikonografija – temø, siuþetø, emblemø, atributø, alegorijø ir personifikacijø vaizdavimo tradicija. Dailës þodynas / Sud. J. Mulevièiûtë. –
Vilnius: Vilniaus Dailës akademijos leidykla,
1999, p. 161.
A. Lapple. Das Kreuz. Zeichen des widerspruchs
und heils. – Aschaffenburg: Pattloch, 1983, p. 56.
Ante – Nicene Fathers. Vol. VIII / Red. A. Robert. – Peabody: Hendrikson publishers, 1995,
p. 431.
Kristaus Motina Marija – Baþnyèios Motina
// Katalikø Baþnyèios katekizmas, p. 207. Ði tema iðplëtota kitose pridëtinëse pamaldose –
Graudûs verksmai bei Sopulingosios Dievo Motinos kulte.
Jonas Paulius II. Þengiant per vilties slenkstá.–
Vilnius: Katalikø pasaulis, 1995, p. 68.
41
42
43
44
45
Kristaus Motina Marija – Baþnyèios Motina //
Katalikø Baþnyèios katekizmas, p. 207.
Amþinasis Þydas – vëlyvøjø Viduramþiø legendø personaþas. Jis pasmerktas klajoti po
pasaulá iki Antrojo Kristaus atëjimo. Yra kelios
jo bausmës versijos. Viena ið jø pasakoja, kad
kai Jëzus ëjo Kryþiaus keliu, vienas þydas ið
minios sudavë jam su ritinëliu per nugarà, ragindamas paskubëti. Kita versija sako, kad tame paèiame Kryþiaus kelyje Jëzus papraðë vieno þydo atsigerti, taèiau ðis tik pasiðaipë ið jo.
Skiriasi ir Amþinojo Þydo vardai. Vienur jis
vadinamas Kartafilu, kuris pasikrikðtijæs tapo
Juozapu. Kitur jis vadinamas Jonu Dievamuðiu. Ahasveru jis pavadintas 1602 m. iðleistoje
knygoje Trumpas pasakojimas apie þydà vadinamà Ahasveru. J.Metford, ten pat, p. 24.
Krikðèioniðkosios ikonografijos þodynas, p. 155.
Prieð mirtá Adomas nusiuntë savo sûnø Setà á
Edeno sodà parneðti atleidimo aliejaus. Taèiau
angelas, saugantis áëjimà á Rojø, davë jam tris
Gyvybës medþio sëklas. Jas Setas ádëjo Adomui á burnà ir ið jø iðaugo medis su trimis kamienais. Nojus ðá medá iðkasë ir pasiëmë á arkà (kaip ir Adomo palaikus, kuriuos vëliau palaidojo ant Golgotos kalno). Po tvano já pasodino Libano kalno papëdëje. Mozë ið ðio medþio padarë lazdà, kuria ið uolos bûdavo iðgaunamas vanduo. Saliamono laikais ið jo buvo padarytas lieptas, Sabos karalienë, atvykusi pas karaliø pagarbino ðá lieptà. Vëliau ràstas buvo uþkastas. Toje vietoje iðtryðko stebuklingas Betzatos ðaltinis. Vëliau, kai ràstas
iðplaukë pavirðiun, ið jo buvo padarytas tiltas,
jungæs Jeruzalæ su Golgotos kalnu. Pagaliau ið
jo buvo padarytas Jëzaus kryþius, kuris buvo
pastatytas toje vietoje, kur buvo palaidotas
Adomas. Krikðèioniðkosios ikonografijos þodynas,
p. 296–297.
Ði idëja artima liaudiðkajam pamaldumui. Geriausias pavyzdys – Gavënios giesmës apie
Kryþiaus medá: „Kryþiau ðventas visø medþiø
tu tik vienas paþiba. * Neiðþeldins girios brandþios kito tokio niekada. */ Jokioj girioj neiðaugs jau kitas medis toks kilnus * vertas Vieðpatá priglausti ir iðgelbët mus visus, * Tave vienà krauju prausë avinëlis nuostabus“ (Kryþiau
ðventas). Dievo Tautos Liturginës Valandos. – Roma: Salezieèiø spaustuvë, 1994, p. 77–78.
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
143
R O B E RTA S U R B O N AV I È I U S
46
47
48
49
Tuo tarpu sinoptikai teigia, kad tai ávyko Nisano 15. Galimas daiktas, kad Evangelistas Jonas
sukeitë datas dël teologiniø motyvø. Ðv. Raðto
tyrinëtojas A. Rubðys teigia:“ Pagal þydus diena prasideda vakare (o ne vidurnaktá). Jonui ði
Perëjimo (Velykø) ðventë – Nisano 15-oji diena – prasidëjo saulëlydþiu penktadiená. Todël
ketvirtadienio vakaro vakarienë ir Didþiojo
Penktadienio ávykiai buvo Nisano 14-tà“.
A.Rubðys. Raktas á Naujàjá Testamentà, T. 2. – Vilnius: Katalikø pasaulis, 1997, p. 283.
Baþnyèios tradicijoje Jëzaus þodþiai nuo kryþiaus ágavo simbolinæ prasmæ ir buvo iðdëstyti ðia tvarka: 1. „Tëve, atleisk jiems, nes jie neþino kà daro“ (Lk 23, 24). 2. „Ið tiesø sakau
tau: ðiandien su manimi bûsi Rojuje“ (Lk 23,
43). 3. „Moterie ðtai tavo sûnus!“ Ir „Ðtai tavo
motina!“ (Jn 19, 26 – 27). 4. „Mano Dieve, mano Dieve, kodël mane apleidai?“ (Mt 27, 46).
5. „Trokðtu“ (Jn 19, 8). 6. „Atlikta“ (Jn 19, 30).
7. „Tëve, á tavo rankas atiduodu savo dvasià“
(Lk 23, 46). J. Metford, ten pat, p. 292.
Krikðèioniðkosios ikonografijos þodynas, p.222.
Kristus nugalëtojas – ikonografinis nukryþiavi-
50
51
52
53
mo tipas, vyravæs Romanikos mene. D.Cappadone. Dictionary of Christian art. – New York:
Continuum, 1994, p. 183.
Krikðèioniðkoje simbolikoje kraujas, iðtekëjæs ið
atvertos Jëzaus ðirdies, nukrito ant Adomo
kaukolës ir taip buvo nuplauta jo (ir visos
þmonijos) kaltë. Taip pat iðtekëjæs kraujas ir
vanduo simbolizuoja Eucharistijos sakramentà.
Krikðèioniðkosios ikonografijos þodynas, p. 222.
Kryþiavimas ant Y formos kryþiaus – populiari
nusikaltëliø bausmës priemonë viduramþiais
(maro krucifiksai). Lexixon Christlichen kunst /
Er. J. Seibert.– Freiburg: Herder, 1982, S. 142.
Ðiuolaikinë teologija neatskiria mirties ant kryþiaus ir Prisikëlimo. Mirdamas Jëzus jau ávykdë atpirkimà ir perëjo ið Mirties á Gyvenimà,
ið Tamsos á Ðviesà. Tai Perëjimas. Liturgijoje
Didysis Tridienis jau nebepriklauso Gavënios
laikotarpiui – tai Velykø slëpinio dalis. A. Kajackas. Baþnyèia liturgijoje (Liturgijos raida istorijoje). – Kaunas: Lietuvos katechetikos centras,
1998, p. 133.
Baþnyèios Tëvai. Antologija / Sud. D. Alekna,
V. Aliðauskas. – Vilnius: Aidai, 2003, p. 31.
Jonas Daniliauskas
Angelas, apglëbæs moterá
1989. Drobë, aliejus. 100 × 81
144
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
K U LT Û R A
Gauta 2003-07-23
Pabaiga. Pradþia „Logos“ Nr. 35
RAIMONDA NORKUTË
Vytauto Didþiojo universitetas
VIDUKLËS BAÞNYÈIOS
ANGELO SARGO PAVEIKSLAS
The Image of the Guardian Angel in Viduklë Church
SUMMARY
In this article the picture of the Guardian Angel in Viduklë Church is analysed from different aspects.
Using archival and historical documents, the history of the picture and its origin are reconstructed.
Analysed material shows that the picture was painted in the third quarter of the 18th century, most
likely in the seventh or eight decades of that century.
In this article, seeking to educe the intricate ideological-iconographical programe of the picture,
and also to define the artistic features and using various methods, the teological basis of the Guardian
Angel was defined, and the development of the iconographical type and the image of the Guardian
Angel in Baroque art were analysed. The picture of the Guardian Angel is valuable for its versatile,
distinctive iconographical programme, which is harmoniously combined with the artistic expression and
the text. In this picture we can see an artistic and ideological expression of Baroque art that allows the
picture to join the ranks of the Baroque cultural heritage.
ISTORIJOS VINGIUOSE
Paulius Galaunë straipsniuose apie
pirmàjà Lietuvos senojo baþnytinio meno parodà teigia, kad Angelo Sargo paveikslas sukurtas XVIII amþiuje neþinomo dailininko Viduklës baþnyèiai. Dabar
jau dokumentais galima pagrásti, kad ðis
teiginys teisingas. 1640 m. dokumente17
minima, kad Viduklës baþnyèioje steigiama Angelø Sargø brolija18. Duomenø
apie jos veiklà archyviniuose ðaltiniuose
kol kas nerasta. Taèiau XIX a. pirmosios
pusës vizitaciniuose aktuose yra mini-
RAKTAÞODÞIAI. Angelas Sargas, barokas, baþnytinis menas, ikonografija, Viduklë.
KEY WORDS. The Guardian Angel, Baroque, church art, iconography, Viduklë.
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
145
RAIMONDA NORKUTË
mos Angelø Sargø brolijos knygos, paþymima, kad ðvenèiama Angelø Sargø
ðventë19.
1699 m. Viduklëje pastatyta nauja
antroji baþnyèia, nes pirmoji statyta
1416 m. Neþinoma, kada baþnyèia uþbaigta árengti, taèiau galima spëti, kad tai
ávyko apie XVIII a. vidurá. Vidaus árangos, naujø altoriø statyba galëjo uþtrukti dël prasidëjusio karo, maro, badmeèio,
nes XVIII a. pirmoji pusë – tai ekonominio, kultûrinio nuosmukio laikas. XVIII
amþius Viduklës Ðv. Kryþiaus baþnyèios
istorijoje kaip tuðèias lapas, matyt, todël,
kad 1800 m. pastatyta nauja baþnyèia jau
1804 m. sudegë20. 1806 m. pastatyta dabartinë medinë baþnyèia.
1850 m. vizitaciniame Viduklës baþnyèios akte raðoma: „Didysis altorius
<…> droþybinio darbo <…>. Deðinëje
pusëje panaðiai dekoruotas altorius,
naudoti ankstesnio altoriaus paveikslai,
ðv. Martyno, ðv. Antano ir ðv. Jurgio.
Kairëje pusëje esantis altorius panaðiai
dekoruotas, jame yra paveikslai ið senojo altoriaus, ðv. Angelø Sargø, ðv. Jono
Nepomuko“21. Ðis dokumentas patvirtina faktà, jog Viduklës baþnyèioje buvo
Angelo Sargo paveikslas, o kad jis paminëtas tik 1850 m. ir 1851 m. vizitaciniuose aktuose, priklauso nuo ðiuos dokumentus raðiusiø asmenø. Á klausimà,
kodël anksèiau nematyta reikalo paminëti Angelo Sargo paveikslà, esantá altoriuje, negalime atsakyti, bet kad jis tik-
rai ten buvo, patvirtina jau minëti dokumentai.
Ið ðiø dokumentø aiðku, kad XIX a.
pradþioje pastaèius naujà baþnyèià, jos
árangai panaudoti paveikslai ir kai kurios
kitos altoriø dalys ið senesniø altoriø.
Taigi akivaizdu, jog Angelo Sargo paveikslas buvo ankstesniame, t. y. jau
XVIII a., altoriuje. Perkeliant senus paveikslus á naujus altorius, daþnai paveikslai apkarpomi, pritaikomi naujajam
altoriui. Angelo Sargo paveikslas, ko
gero, tuo metu buvo sumaþintas, nes
1931 m. reprodukcijoje yra aiðkiai nenatûraliø proporcijø.
Iki 1931 m. paveikslas buvo Viduklës baþnyèioje. Galbût XX amþiuje jis jau
nebebuvo altoriuje, nes 1931 m. atiduotas pirmajai Lietuvos baþnytinio meno
parodai. Po parodos laikinai buvo paliktas Kauno kunigø seminarijoje. Po to atiteko Baþnytinio meno muziejui, ásteigtam 1935 m.22 1940 m. jis uþdarytas.
1943 m. paveikslas perkeltas á atkurtà
Religinës dailës muziejø, ðis buvo uþdarytas 1944 m., o eksponatai 1948 m. perkelti á Kauno Arkikatedros bazilikos palëpæ. 1931–1978 m. laikotarpiu paveikslas buvo sumaþintas. Ið apaèios drobë
nukirpta apie 37 cm. 1977–1978 m. Angelo Sargo paveikslas atiteko Kauno kunigø seminarijai, ten buvo restauruotas.
Nuo 1999 m. vasaros paveikslas priklauso tais metais atkurtam Kauno arkivyskupijos Baþnytinio meno muziejui23.
RESTAURACIJOS
Yra þinomos dvi paveikslo restauracijos24. 1978–1982 m. laikotarpiu já res-
146
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
tauravo kanauninkas Algimantas Kajackas. Jis atliko techninæ restauracijà, taip
K U LT Û R A
pat paplatino porëmá medinëmis juostomis deðiniajame ir kairiajame pakraðèiuose (juostø plotis ~ 3,2 cm.) ir ðitaip
atidengë tapybà, anksèiau panaudotà
uþlankoms. A. Kajackas paveikslà dubliavo, t.y. pritvirtino naujà drobæ25.
1996 m. kovo mënesá Angelo Sargo
paveikslas pateko á Prano Gudyno muziejiniø vertybiø restauravimo centrà,
kad bûtø paruoðtas jau minëtai baroko
dailës parodai. Ðios antrosios restauracijos metu buvo atlikti paveikslo cheminiai tyrimai, reikiami panaudotoms medþiagoms nustatyti, taip pat atliktas nedideliø tapybos sluoksnio iðtrupëjusiø
vietø retuðas, po to paveikslas apðviestas ultravioletiniais spinduliais. Darbus
atliko restauratorë Dalia Panavaitë. Tyrimams imti grunto ir tapybos sluoksnio
pavyzdþiai ið ávairiø paveikslo vietø –
inkarnato (angelo koja), angelo tunikos,
erðkëèio ðakos, þemës rutulio (prie Dievo Tëvo). Remiantis tyrimø rezultatais,
nustatyta, kad gruntas vienasluoksnis,
rausvai rusvos spalvos. Jame rasta kreidos, ochros, klijø. Kreidos ir klijø pagrindu daryti gruntai naudoti XVIII amþiaus Prancûzijoje. Be to, yra þinoma,
kad XVIII amþiuje Vakarø Europoje pradëta po truputá pereiti prie ðviesesniø
spalvotø gruntø, nes XVII amþiaus tapyboje naudoti tamsûs arba balti gruntai26. Tad pagal nurodytas grunto ypatybes galima teigti, kad paveikslas galëjo bûti sukurtas XVIII amþiaus antrojoje pusëje.
Paveikslas tapytas aliejiniais daþais.
Autentiðkame sluoksnyje restauratoriai
atpaþino ðiuos pigmentus: ðvino baltàjá,
raudonàjá cinoberá, Berlyno mëlynàjá, ki-
Viduklës Angelo Sargo paveikslo liuminescencinis
vaizdas. 1996 m.
taip dar vadinamàjá Paryþiaus mëlynàjá. Pastarasis pigmentas sudarytas ið geleþies cianido, kuris atrastas 1704 metais, o plaèiai pradëtas gaminti XVIII
amþiaus antroje pusëje (Rusijoje paplito tik XIX a. pradþioje). Kiti paminëti
pigmentai pradëti naudoti dailëje kur
kas anksèiau (pvz., cinoberis naudotas
jau Egipto dailëje), o kai kurie kiti pigmentai buvo naudojami dar iki XIX amþiaus vidurio27. Inkarnate rasta ðvino
baltojo, cinoberio, ochros, juodo pigmento. Panaudotas Berlyno mëlynasis pigmentas leidþia teigti, kad paveikslas sukurtas XVIII amþiaus antrojoje pusëje,
veikiausiai 7–8 deðimtmetyje.
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
147
RAIMONDA NORKUTË
IKONOGRAFINËS IR MENINËS YPATYBËS
Angelo Sargo paveikslo autorius sakralinio meno tikslø – patraukti, átikinti,
skatinti pamaldumà – siekë pasitelkdamas ikonografijà, meninæ raiðkà ir tekstà28. Ðie kûrimo bûdai glaudþiai tarpusavyje susijæ, papildo vienas kità ir kartu iðreiðkia idëjinæ kûrinio programà.
Virðuje vaizduojamas Dievas Tëvas,
vilkás melsvà tunikà bei rudos spalvos
apsiaustà. Jis kaip pirmasis Ðvè. Trejybës asmuo siunèia á þemæ savo pasiuntiná Angelà Sargà. Tai patvirtina ið Jo lûpø spinduliu iki Angelo galvos iðeinantys þodþiai: „Tikëk manim, að siunèiu
Angelà“29. Dievas Tëvas vaizduojamas
pagal tradicinæ ikonografijà. Jo galvà supa trikampis nimbas, po kairiàja ranka
mëlynas þemës rutulys, pasaulio simbolis, rodantis Dievo Tëvo galià þemëje, ir
skeptras, kuris dar kartà primena apie
Aukðèiausiojo valdþià. Dievas Tëvas
kaip ir jo pasiuntinys þemëje Angelas
Sargas deðiniosios rankos rodomuoju
pirðtu rodo á sostà, pasaulietinës ir sakralinës valdþios simbolá. Sosto dieviðkàjà
prigimtá patvirtina já supanti aureolë, o
ant jos uþraðyta frazë: „Ir nuvesti á vietà, kurià paruoðiau“30 suteikia jam papildomø reikðmiø. Nuo sosto sklindanti
ðviesa reiðkia ne fizinæ ðviesà, bet iðminties ðviesà, dieviðkàjà didybæ, dvasios
spindesá. Sostas ir Dievas Tëvas pavaizduoti ant kamuoliniø debesø, kurie þymi dangiðkàjà sferà.
Daugiafigûrës kompozicijos centre
vaizduojama Angelo Sargo figûra su
vaikeliu. Jø grupë uþima didelæ paveikslo erdvës dalá. Angelo Sargo ikonografijoje laikomasi tradicijø, taèiau jos su-
148
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
prantamos gana savitai. Tradicinë angelo poza, veido tipaþas, apranga, gestai.
Angelas vaizduojamas visa figûra, poza
artima Annibale Carracci sukurtam
ávaizdþiui. Veidas panaðus á daugelá minëtø pavyzdþiø. Beveik 45 laipsniø
kampu pakreipta galvutë su ðviesiais,
trumpai kirptais plaukais, rausvomis
putliomis lûpomis. Gestai áprasti. Angelas iðkëlæs deðinæ rankà, rodomuoju gestu kreipia þvilgsná á sostà. Kupinas ramybës bei dieviðkos meilës, kairiàja ranka glosto vaikutá. Apranga ir jos spalvos
áprastos baroko dailëje: ðviesi, pilkðvai
balta tunika, kuri reiðkia angelo skaistumà, ir mëlynas apsiaustas, simbolizuojantis dvasià, dieviðkumà. Neáprasti ryðkiai raudoni sandalai, nes baroko dailëje Angelas Sargas daþniau vaizduojamas basas, neretai ðiek tiek pakilæs virð
þemës. Angelas meiliai þvelgia á globojamà vaikutá. Angelas Sargas vaizduojamas su atributais – skeptru ir skydu, o
tai nebuvo labai populiaru. Ðie atributai parodo jo dieviðkàjà prigimtá bei pabrëþia jo kaip tarpininko funkcijà. Prie
kairiosios rankos pritvirtinto skydo uþraðyta: „Ir saugoti tave kelyje“31.
Vaikutis vilki tos paèios spalvos drabuþiais kaip ir angelas. Kaire koja priklaupæs ant laiptelio ir kairæ rankà tiesiantis á virðø, ta paèia kryptimi kaip ir
Angelas Sargas – deðiniàja sosto link.
Beveik klûpanti vaikelio figûra iðreiðkia
sielà – tai tarsi pagarbus priklaupimas
prieð nesuvokiamà paslaptá. Tokia vaikelio poza taip pat áprasmina þmogaus
tikëjimà ir nuolankumà ðiame pasaulyje ir po mirties. Dramatiðka, nerimastin-
K U LT Û R A
Neþinomas Lietuvos dailininkas. Angelas Sargas.
XVIII a. III ketv. Drobë, al., 184 × 113 cm. Kauno
arkivyskupijos muziejaus Baþnytinio meno skyrius,
BMt 125 // 2003 metø fotografija
Annibale Carracci. Triptikas. 1604–1605 m. Varis,
panelis, al., 37 × 24 cm. Roma, Galleria Nazionale d’arte Antica // Web Art Gallery //
www.kfki.hu/‘arthp/index1.html
ga vaiko veido iðraiðka labiau iðreiðkia
baroko dvasià. Jo liûdnas, gilus þvilgsnis bei poza kalba apie sielà, kuri ieðko
paramos ir pagalbos.
Barokinëse kompozicijose áprasta atskirti þemiðkàjà ir dangiðkàjà sferas.
Analizuojamajame paveiksle jos nëra
ryðkiai atskirtos, be to, èia dar galima iðskirti ir treèiàjà – pragaro. Pastaroji vaizduojama angelui ið kairës. Raudoname
ugnies fone matome ðëtonà, angelà su
strëlëmis, tai gali bûti ir puolæs angelas,
bei kilmingà damà. Ðëtonas su deganèiais sparnais, ragiukais, labai iðraiðkingomis raudonomis akimis, stilinga barzdele, prasiþiojæs stebi vaikà. Nelabasis
netvirtai, bet laiko apglëbæs þemës rutu-
lá. Ðalia jo puolæs angelas su strëlëmis,
besitaikantis á vaikà ir kairiàja ranka
tempiantis já uþ apsiausto32.
Kilminga, koketiðka dama, neþinia
kodël pakliuvusi á blogio sferà, pavaizduota dviprasmiðkai. Ji maldaujamu
þvilgsniu þvelgia á virðø, o deðiniàja ranka rodomuoju gestu rodo á save. Dama
atrodo gana santûriai, taèiau galima
áþvelgti panaðumø á baroko epochoje
populiarià egzaltuotà veido iðraiðkà pakeltø á dangø akiø þvilgsniu. Kita vertus, ji ðiek tiek panaði á „rokoko piemenaitæ“. Damos apranga, ðukuosena, veidas, papuoðalai atspindi rokoko madas.
Ji vilki XVIII a. suknelæ, plaèia, ovalia
kaklo iðkirpte, papuoðtà baltu apsiuvu
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
149
RAIMONDA NORKUTË
Viduklës Angelo Sargo paveikslo fragmentas
(nëriniais). Smulkiai sugarbanoti plaukai
suðukuoti á virðø ir susukti ant virðugalvio (matyt, tai perukas). Tuo laiku buvo madingas veido blyðkumas. Porcelianinio veidelio skruostai parusvinti, galbût vadinama „Pompadour rausvuma“.
„Nepaþástamoji“ ásisegusi perlinius kabanèius auskarus, rokoko mëgtas vadinamas brioles. Sagë su kabanèiu perlu
ásegta prie suknelës dekoltë33. Taip pat
matyti þymë, kad bûta papuoðalo plaukams, taèiau jis uþtapytas.
Toks ðiø trijø figûrø (neþinomos damos, ðëtono ir angelo su strëlëmis) prieðinimas Angelui Sargui su vaikeliu kalba apie tai, kad blogio jëgos nesugeba
rasti atgarsio þmoguje, kuris yra stiprus
savo tikëjimu.
Paveikslo kompozicija sudëtinga. Èia
galima áþvelgti keletà susikertanèiø ástriþainiø, ið kuriø ryðkiausios dvi. Viena
ástriþainë ið deðiniojo apatinio kampo
kyla iki sosto. Kita ástriþainë prasideda
nuo Dievo Tëvo ir baigiasi kartuðu su
Juditos siuþetu. Ástriþainës ir jø susikirtimas pabrëþia idëjiná ir kompoziciná
centrà – Angelà Sargà su vaikeliu.
Pirmoji ástriþainë taip pat pabrëþiama ir laiptø motyvu. Laipteliø pakopos,
150
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
ant kuriø stovi Angelas Sargas, barokiðkai banguotos, dekoratyvios. Ant pirmojo laiptelio numesti roþiø þiedai. Ðiuo atveju raudonos roþës simbolizuoja ypatingà Dievo meilæ tiems, kurie Jo klauso. Tikriausiai dël to èia panaudota citata ið Senojo Testamento Iðëjimo knygos: „Bûk Jam atidus ir iðgirsk Jo balsà“34. Be to, pirmieji trys laipteliai þymi
þemiðkàjá gyvenimà, o roþës ant jø gali
reikðti ir ðio gyvenimo trumpalaikiðkumà ir tuðtybæ. Ðalia angelo pëdø numestos erðkëèio ðakos, jø motyvas taip pat
panaudotas prie kryþiaus. Erðkëtis
krikðèioniðkoje dailëje laikomas sunkumø, kliûèiø ir kanèios simboliu. Kryþius
primena ne tik Kristaus kanèià, prisikëlimo dëka jis yra tapæs ir amþinojo gyvenimo simboliu. Ðiame paveiksle kryþiø reikëtø suprasti kaip tikëjimo, paþymëto kanèiø (ðalia erðkëèiø ðakos) ir
meilës þenklais kelyje á amþinàjá gyvenimà, simbolá. Kryþius gali simbolizuoti Ðvè. Trejybës treèiojo asmens buvimà,
nes ðá simbolá galima interpretuoti kaip
Kristaus kanèià ir Atpirkimà. Tokiu sugretinimu teigiama, kad Dievas nepalieka þmogaus sielos vieniðos tame kelyje,
Jis paskiria jam nuolatiná palydovà, kuris globoja jà þemiðkajame gyvenime,
sunkumuose ir kanèiose. Globoja ir ne
tik ðiame gyvenime, nes laiptai tæsiasi ir
dangiðkoje sferoje, iki pat debesies su
sostu. Ðioje vietoje jie ðiek tiek uþdengiami kamuoliniø debesø. Debesys yra lyg
paslapties skraistë, dengianti anapusiná
pasaulá. Ði paveikslo dalis, kelias á „paruoðtà vietà“, nuþymëtas Dievo meilës,
vilties, tikëjimo ir kanèiø, kupina didþiausios traukos gilumon jëgos.
K U LT Û R A
Kûrinyje trimis kryptimis kreipiama
á sostà (paruoðtà vietà, iðganymà): Dievo Tëvo ranka, Angelo Sargo ranka ir
keliu, nuþymëtu daugybe laiptø pakopø, kuriomis kopia þmogus, iðpaþástantis dieviðkàsias dorybes ir lydimas savo
Angelo Sargo.
Kompozicijoje susidarantys trikampiai simbolizuoja Dievo galybæ, groþá ir
iðmintá, arba dieviðkàsias dorybes – tikëjimà, viltá, meilæ. Taip kûrinyje sudarytos þenklios emblemos, per kurias veikia Ðvè. Trejybë. Kartuðuose pavaizduotose scenose ið Ðventojo Raðto parodoma, kaip bibliniai veikëjai patyrë dieviðkojo Tëvo globà per Angelà Sargà. Taigi ðalia pagrindinio, kartuðuose vaizduojami papildomi siuþetai, padedantys
atskleisti didþiojo sielos globëjo slëpiná.
Toks keleto erdvës detaliø suderinimas
ir ryðkus jø atvërimas á þiûrovà ne tik
sukuria universalià aplinkà, bet ir prapleèia vaizdo pasakojamàjá pradà.
Kartuðø rëmuose áraðytos Ðventojo
Raðto citatos. Èia á Ðventojo Raðto ávykius þvelgiama kaip á istorijos liudytojus, kaip á stebuklus, kurie ávyko. Tiesa,
kurià byloja Ðventojo Raðto tekstai, turi
tæstinumo galià, tai tiesa, kuri vyksta
kiekviename ðimtmetyje, todël ja galima
kreiptis á kiekvieno laikmeèio þmogø.
Visø trijø kartuðø rëmø forma skirtinga, taèiau visi artimi rokoko stilistikai. Rokoko ornamentas Lietuvoje plito
nuo XVIII a. vidurio. Aptariamojo paveikslo kartuðai primena stilizuotas
kriaukliø formas. Yra raidæ C primenanèiø ornamentiniø kreiviø, kai kur tokios
kreivës ágauna puoðnios jûros kriauklës
formø. Taip pat yra voliutiniø uþraitø,
Ðv. Petro iðvadavimas ið kalëjimo. Viduklës Angelo Sargo paveikslo fragmentas
kurie tásdami ágauna liepsnelës, putojanèiø bangø formø. Visi kartuðai asimetriðki35. Kartuðø rëmø kraðtai sudvigubinti, vidinis apvadas plastiðkai banguotas, primena jûros kriauklës kraðtà. Pavieniai elementai driekiasi lyg bangelës
ar liepsnelës. Yra stilizuotø akanto lapø.
Tokia kartuðø stilistika artima rokoko
XVIII a. treèiojo ketvirèio formoms36.
Paveikslo apatiniø kampø kartuðuose pavaizduoti siuþetai pasirinkti ið Senojo Testamento, ðiek tiek aukðèiau
esanèiame treèiajame kartuðe – siuþetas ið Naujojo Testamento: tai ðv. Petro
stebuklingas iðvadavimas ið kalëjimo
(Apd 12,1-11). Kartuðo rëmuose áraðyta:
„Staiga ten atsirado Vieðpaties angelas“37. Daþniausiai Vakarø Europos daiLOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
151
RAIMONDA NORKUTË
Sodomos ir Gomoros sunaikinimas ir Loto iðvykimas. Viduklës Angelo Sargo paveikslo fragmentas
Judita su Holoferno galva. Viduklës Angelo Sargo
paveikslo fragmentas
lëje ðv. Petras vaizduojamas pabudæs
nuo angelo prisilietimo ir ðviesos, dar
surakintas grandinëmis, o ðalia kietai
ámigæ sargybiniai. Reèiau vaizduojamas
persisvëræs per grotuotà kameros langà
ar angelo lydimas einàs pro vartus.
Aptariamojo paveikslo autorius vaizduoja momentà, kada angelas jau veda
Petrà pro miegantá sargà, uþ jø matyti
kameros grotuotos durys ir prie jø pripuolæs nustebæs sargas. Pro duris, kurios yra uþ angelo, sklinda ðviesa ir ji
apðvieèia visà kompozicijà. Kompozicijos centriðkumas, þema horizonto linija
iðnaudojama norint pabrëþti pagrindinæ
idëjà iðreiðkianèias figûras – ðv. Petrà ir
Angelà Sargà.
Paveikslo apatiniame deðiniajame
kampe netaisyklingo ovalo formos kar-
tuðe pavaizduotas Senojo Testamento
knygos siuþetas ið Loto gyvenimo – Sodomos ir Gomoros sunaikinimas (Pr 19,
1-26). Kartuðe áraðyta frazë: „Ir iðvedë já
uþ miesto ribø“38.
Aptariamojo kûrinio autorius ðá siuþetà vaizduoja populiariausiu ikonografiniu tipu. Pirmajame plane Lotas,
vedamas dviejø angelø, su savo ðeima
ir manta skuba ið miesto. Jo þmona
Adit, norëjusi suþinoti, kas atsitiks
miestui, ir todël nepaklausiusi angelø
perspëjimo, þvelgia atgal ir iki pusës
jau pavirtusi druskos stulpu. Tolimesniame plane, figûrø uþnugaryje, degantis miestas, ið dangaus lyja ugnimi, o
liepsnos prasiverþia ir pro kartuðà. Ðá
Senojo Testamento pasakojimà galima
interpretuoti kaip pavyzdá apie Ange-
152
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
K U LT Û R A
lo Sargo suteikiamà globà nuolankiems
tarnams.
Treèiajame kartuðe, esanèiame kairiajame apatiniame paveikslo kampe, pavaizduota scena ið Juditos gyvenimo.
Prie Juditos siuþeto, kartuðo rëmuose
áraðyta frazë skamba taip: „Gyvas Vieðpats Gyvas, kadangi mane saugojo Jo
Angelas“39. Jos istorija buvo labai populiari XV–XVII a. dailëje; daþniausiai Judita vaizduojama su nukirsta Holoferno
galva ir kalaviju kartu su maiðà laikanèia tarnaite.
Ið ðiø trijø siuþetø pastarajame ryðkiausiai atsiskleidþia paties autoriaus poþiûris á vaizduojamà siuþetà, nes aptariamajame paveiksle Judità lydi ne tarnaitë, o Angelas Sargas. Ji rodo pravertà
maiðà su Holoferno galva. Tolumoje matyti palapinës, arèiausiai esanèioje – Holoferno kraujuojantis kûnas, be galvos,
tysantis ant lovos, ðalia padëtas kardas.
Judita þengia pasitikinèiu þingsniu, galva pasukta dviem ketvirèiais, þvelgia á
mus ramiu, taèiau kupinu dþiaugsmo
þvilgsniu. Juditos poza primena reprezentaciná portretà. Vilki XVIII a. populiarià, didele iðkirpte suknelæ. Tai jau laisvesnio kirpimo suknelë, kiek paaukðtintu liemeniu. Tokios suknelës bûdingos
amþiaus pabaigai. Á plaukus ásegtos
plunksnos, ápintas smulkus juvelyrinis
vërinys. Plaukai sukelti á virðø, nëra paliktø palaidø sruogø, ði ðukuosena artima XVIII a. 7–8 deðimtmeèio madoms.
Kûrinyje ryðkiai atsispindi barokinio
màstymo sintetiðkumas, siekimas jungti vaizdà ir þodá. Ðià jungtá reikëtø aiðkinti embleminiu pagrindu. Panaudotas
supaprastintas klasikinës emblemos va-
riantas, kuris buvo paplitæs XVIII a. Lietuvos baþnytinëje tapyboje. Ðiuo atveju
emblema sudaryta ið dviejø daliø – inskripcijos (Ðventojo Raðto citatos) ir vaizdinio.
Kûrinio autorius stengiasi iðvengti
grynø vertikaliø ir horizontaliø, arba
padaryti jas ne tokias akivaizdþias. Pavyzdþiui, aukðtyn kylantys debesys, pridengiantys laiptus, iðskaido jø vertikalumà. Stengiamasi formas tarpusavyje
jungti, kad jos sudarytø nenutrûkstamai
plintanèio judëjimo áspûdá.
Nors pabrëþiamas Angelo Sargo ir
vaiko grupës centriðkumas (pvz., simetriðkai jos atþvilgiu apaèioje iðdëstytais
kartuðais), kompozicijoje randame daugiau ne simetriðkai, o asimetriðkai iðdëstytø detaliø, taip vengiama stabilumo,
pusiausvyros áspûdþio. Pagrindinë judëjimo kryptis yra ástriþainë. Bendram
kompozicijos skambesiui bûdingas
puoðnus rokoko dekoratyvumas. Rakursai kompozicijai teikia ritminio þaismo,
ávairumo. Linijø ritmika sudëtinga, gausu banguojanèiø kreiviø.
Figûros gana suspaustos (deðinëje paveikslo pusëje). Dël centre esanèios figûrø grupës bei gausiø visos kompozicijos
detaliø beveik nëra erdvës. Aplinkos
perkrovimo áspûdá suðvelnina sudëtingi
figûrø judesiai. Grupës bendrumas grindþiamas emociniu personaþø, kuriems
bûdinga vienoda nuotaika, ryðiu. Figûroms bûdingos ávairios pozos bei gestai.
Jos gana aktyviai gestikuliuoja, juda, tarpusavyje bendrauja. Paveikslo ir kartuðuose esanèiø kompozicijø centriðkumu,
þema horizonto linija pabrëþiamos pagrindinæ idëjà iðreiðkianèios figûros.
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
153
RAIMONDA NORKUTË
Tapysenai bûdingas gausus tonavimas. Vietomis (daþniausiai kartuðuose)
kitos spalvos daþais figûros paryðkinamos grafinëmis linijomis. Kai kur ðiek
tiek jauèiamas potëpis, pavyzdþiui, ant
Angelo Sargo mëlyno apsiausto ryðkiu
ðviesaus daþo brûkðniu þymimos labiau
apðviestos vietos. Taip pat aptinkama
spalviniø refleksø bei blikø. Formos modeliuojamos ðviesa ir ðeðëliais, átikinamai pajaustos jø apimtys (centrinë figûrø grupë). Raiðkios drabuþiø linijos teikia dinamiðkumo. Draperijos krinta
lengvai. Mëlyna Angelo Sargo ir ruda
Dievo Tëvo drapiruotë vietomis krinta
sunkiau. Tokios sunkiau krintanèios
klostës sumaþina gyvybingumà.
Gana daug dëmesio skirta ðviesos
trajektorijai ir jos þaismui daiktø, kûnø
apimèiø pavirðiuose. Yra keletas ðviesos
ðaltiniø, taèiau galima teigti, kad ðviesa
dalyvauja kaip telkiantis veiksnys. Didþioji dalis figûrø apðvieèiama nuo sosto. Paveikslo kairiojoje pusëje laiptai
dengiami debesø, apðviesti ið virðaus ið
neaiðkios kilmës ðviesos ðaltinio. Pragariðkoji erdvë apðviesta taip pat ið neaiðkios kilmës ðaltinio ið ðono, tiksliau, apðvieèiama dama ir þemës rutulys, nelabasis yra ðeðëlyje, o puolæs angelas apðvieèiamas nuo sosto. Vietomis gretinant
gilius ðeðëlius su apðviestomis dalimis
iðgaunama kontrastiðka ðviesokaita, kuri
perteikia kûrinio vidinæ energijà.
Atskiros dalys susijusios su visuma,
vis dëlto kai kurios ið jø pakankamai
raiðkios, kad bûtø suvokiamos kaip savarankiðkos dalys (kartuðai su siuþetais). Galima sakyti, kad pagal vienà dominuojantá elementà (ðiuo atveju – tai
154
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
Angelas Sargas su vaikeliu) grupuojami
visi kiti elementai. Tai atitinka H. Wolfflin stiliø raidoje iðskirtà ketvirtàjà poþymiø porà (raida ið daugiaplaniðkumo
á vieningumà).
Analizuojamojo paveikslo kompozicijos daugiasiuþetiðkumas ir jos pripildymas detaliø tampa þiûrovui savotiðka „ðarada“, tad reikia lyginti, gretinti.
Nuoseklus siuþeto atskleidimas, suvokimo tæstinumas atspindi baroko dvasiai
bûdingà domëjimàsi nepaliaujamu tapsmu, tuo, kas neaprëpiama, iki galo nesuvokiama, todël bûtinas nenutrûkstamas minties vyksmas.
Kûrinyje panaudotas ikonografinis
sprendimas, simboliø gretinimas þadina
kontempliatyvià vidinæ idëjà, kuri atspindi dieviðkosios valios jëgà ir globà.
Angelo atsidavimas þmogui harmoningai sutampa su asmeniniu paðaukimu,
su neákainojama kiekvienos sielos verte.
Angelas Sargas parodomas ne tik kaip
didysis sielos globëjas, kvieèiantis paþinti gyvenimà, nuðviestà dieviðkosios ðviesos ir meilës, bet tai lyg Dievo bûdas
mums duoti patá save, áeiti á mus.
Ðiam kûriniui taip pat bûdingas meninës kalbos sàlygiðkumas ir raiðkos dekoratyvumas. Akivaizdu, kad pagal iðvardytas menines, stilistines ypatybes
kûrinio autorius daugiausia vadovavosi baroko estetinëmis meno nuostatomis.
Èia gana darniai jungiamos baroko ir
rokoko meninës raiðkos priemonës.
Apibendrindami galime teigti, jog senas ir gilus tikëjimas Angelu Sargu skatino kurti jo atvaizdus. Didþiojo sielos
globëjo vaizdavimas plaèiausià mastà
ágavo baroko epochoje, kai dël plintan-
K U LT Û R A
èiø kontrreformaciniø idëjø stiprëjo Angelo Sargo kultas. Aptariamasis kûrinys
sukurtas kaip tik tuo metu.
Viduklës Angelo Sargo paveiksle per
meninæ, estetinæ, idëjinæ raiðkà ávairiapusiðkai atsiskleidþia baroko epochos
menas. Taip pat dël ávairiapusiðkai atskleistos baroko þmogaus màstysenos ir
savitos daugiasluoksnës ikonografinës
programos bei meninës raiðkos ðis paveikslas turi ypatingà vietà tarp kitø
Lietuvos XVIII a. altoriø paveikslø.
Literatûra ir nuorodos
17
18
19
20
21
22
23
Decreta decanatia circa Visitationons Ecclesia
Widuklen, oct 4 data Anno 1640 // LVIA.
F. 669, ap. 2, b. 322, lap. 250.
1626 m. Angelo Sargo brolija, ákurta Lenkijoje prie Èenstochovos vienuolyno baþnyèios.
Tais paèiais metais patvirtinta popieþiaus Urbono VIII, karaliaus Zigmanto Vazos praðymu.
1634 m. Varðuvoje Lenkijos arkivyskupas Jonas
Wæýyk suðaukë provinciná sinodà. Pagal ðio sinodo nutarimus Angelo Sargo brolija turëjo bûti
ásteigta kiekviename Lietuvos–Lenkijos dekanate prie bent vienos baþnyèios. Þemaièiø vyskupas Jurgis Tiðkevièius vykdë ðá nutarimà ir jau
1646 m. praneðime Ðv. Sostui patvirtino, kad
prie vyskupijos baþnyèiø brolija jau veikia. Ðios
brolijos veikla pradëjo nykti Jurgiui Tiðkevièiui
iðsikëlus á Vilniø. 1680 m. Angelo Sargo altorius
Kauno Ðv. Jurgio Kankinio bernardinø baþnyèioje buvo globojamas vairininkø (upeiviø) cecho. L. Ðinkûnaitë. Kauno Ðv. Jurgio kankinio
bernardinø baþnyèia: interjero árangos kaita ir
raida // Lietuvos dailë europiniame kontekste. – Vilnius: VDA leidykla, 1995, p. 67–69., J. Vaiðnora.
Marijos garbinimas Lietuvoje. – Roma, 1958, p. 77.
LVIA. F. 669, ap. 2, b. 310, lap. 4; b. 322,
lap. 171.
K. Misius, R. Ðinkûnas. Lietuvos katalikø baþnyèios: þinynas. – Vilnius: Pradai, 1993, p. 174–175.
Wizyta Kosciola Parafialnego Widuklewskiego
w Powiecie Rossienskim w dekanacie Szydlonskim poloþnego za rok 1850 // LVIA. F. 669,
ap. 2, b. 310, lap. 3v; lygiai toks pat apraðymas
1851 metø vizitaciniame akte // LVIA. F. 669,
ap. 2, b. 309, lap. 3v.
Þr. L. Ðinkûnaitë. Ar turësime Baþnytinio meno muziejø? // Naujasis Þidinys. 1994. Nr. 4,
p. 45–53.
Þr. R. Valinèiûtë. Baþnytinio meno muziejaus
rinkinys: nuo istorijos iki rekonstrukcijos // Logos. Nr. 26. 2001, p.175–191.
24
25
26
27
28
29
30
Uþ informacijà apie restauracijas dëkoju dr.
Laimai Ðinkûnaitei ir restauratorei Daliai Panavaitei.
Per 1996 m. restauracijà Dalia Panavaitë nustatë, kad paveikslas dubliuotas ant naujo pagrindo balta mase, kurioje rado gyvulinës kilmës
klijø, cinko baltojo, kreidos. Dubliuotës drobës
gruntà padengë fabrikiniu bûdu, gruntas baltas, aliejinis.
Þr. Þ. È. Ãðåíáåðã. Òåõíîëîãèÿ ñòàíêîâîé
æèâîïèñè. – Ìîñêâà: Èçîáðàçèòåëüí å èñêóññòâî, 1982, c. 91–123; Dailës þodynas / Red. J. Mulevièiûtë, G. Jankevièiûtë, L. Ðatavièiûtë. – Vilnius: Vilniaus dailës Akademijos leidykla,
1999, p. 151.
Þ. È. Ãðåíáåðã, ten pat, c. 139–169.; Dailës þodynas, ten pat, p. 53, 84, 175, 266, 301.
Centrinëje paveikslo dalyje vizualiai nesujungti
áraðai sudaro vientisà Ðventojo Raðto citatà:
„Ecce Ego mittam Angelum meum / Qui Preceacat te / Et custodiat in via / et introducat
in locum quem paravi / Observa Eum et exadi vocem Eius Exo: 23; „Tikëk manim, að siunèiu angelà pirma tavæs saugoti tave kelyje ir
nuvesti tave á vietà, kurià paruoðiau. Bûk jam
atidus ir klausyk Jo balso“ (Ið 23, 20-21).
Ecce Ego mittam Angelum meum (Ið 23,20). Didþioji dalis tekstø raðyti lotynø kalba (vienas
þodis áterptas lenkiðkas). Tekstas ákomponuotas ávairiai. Kai kur kompoziciðkai atskiriamas
nuo vaizdo ( pvz., kartuðø rëmuose), taip pat
panaudojami áraðai besiplaikstanèiø kaspinø
pavidalu. Tekstai – tai Ðventojo Raðto citatos,
ne visada tikslios, taip pat netiksliai nurodoma, ið kurios Biblijos vietos paimta citata.
Tekstai raðyti remiantis Ðventuoju Raðtu, kartais cituojama, o kartais pridedama savø þodþiø, taèiau pagal prasmæ visuomet galima rasti ekvivalentà Ðventajame Raðte.
Et introducat in locum quem paravi (Ið 23,20).
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
155
RAIMONDA NORKUTË
31
32
33
34
35
36
Et custodiat in via. (Ið 23,20). Ðalia deðiniosios
Angelo kojos taip pat yra áraðas – Qui Preceacat te (pirma tavæs) (Ið 23,20).
Regimanta Stankevièienë já ávardija amûru, atstovaujanèiu gyvenimo aistroms.
Apie XVIII a. aprangà, papuoðalus ir ðukuosenas plaèiau þr. M. Matuðakaitë. Apranga XVI–
XVIII a. Lietuvoje. – Vilnius: Aidai, 2003, p. 287–
335.
Observa Eum et exadi vocem Eius Exo: 23. (Ið 23,
21).
Lietuvoje rokoko ornamentikoje asimetrija pasirodë XVIII a. penktame deðimtmetyje.
Þr. M. Matuðakaitë. Senoji medþio skulptûra ir
dekoratyvinë droþyba Lietuvoje. – Vilnius: Baltos
lankos, 1998, p. 285–313.
37
38
39
Et ecce anigelus Domini adstitit act 11. Atitinka
Apd 12,7.
Eduxerunt eum extra Civitate Civitaten. Ðiame
kartuðe randame aiðkiai apkarpytà tekstà. Be
to, nenurodoma, pagal kurá Ðventojo Raðto
epizodà raðoma. Galima daryti prielaidà, kad
tai tiesiog neiðliko apkarpius paveikslà. Taèiau nustatyta, kad ði eilutë raðyta remiantis
Pr 19,17.
Vivit Deus Vivit, quoniam custodivit Me Anielus
Eius Judith 13, 20. Atitinka Jdt 13, 16. R. Stankevièienë ðià citatà priskiria Jdt 13,20, taèiau tai
neatitinka lotyniðko Biblijos teksto (þr. Jdt 13, 20
Bibliorum Sacrorum, Liberia Editrice Vaticana,
1979) ir naujausio A. Rubðio ir È. Kavaliausko
Ðventojo Raðto vertimo.
Jonas Daniliauskas. Angelas su vyno taure. 1987. Drobë, aliejus. 100 × 81
156
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
K U LT Û R A
Gauta 2003-10-22
Pabaiga. Pradþia „Logos“ Nr. 35
EDGARAS KLIVIS
Vytauto Didþiojo universitetas
METAFORA IR MISE-EN-SCÈNE
Metaphor and Mise-en-Scène
SUMMARY
Humanistic studies of the 20th century have expanded the theory of metaphor into different fields like
historiography, narratology, culture studies, etc. What are the possibilities for applying the theory to
studies of the visual and performing arts, and theatre in particular? The article deals with the issue,
introducing R. Jakobson‘s theory, the idea of cognitive value of metaphor, and P. Ricoeur‘s hermeneutic
principles as different theoretical attitudes towards metaphor. Different perspectives expose different ways
of perceiving the metaphorical structures of mise-en-scène and distinct qualities of what can be called
the “stage metaphor”. Thus, the means of integrating different stage systems, the forms of representation and the relation of performance text to cultural context can be investigated, invoking the key concept
of metaphor. The theory of metaphor is also an effective way to locate and to interpret particular historical theatrical processes, such as for example the productions of the representatives of Lithuanian
“metaphorical theatre”: J. Juraðas, E. Nekroðius, J. Vaitkus.
KOGNITYVINË/SEMANTINË METAFOROS VERTË
R. Jakobsono pasiûlytas modelis pravartus siekiant apskritai artikuliuoti
spektaklio naratyvines ir vizualines plotmes, apibrëþti ir ávertinti reþisûrinio veikimo bûdus. Taèiau techniniø veikimo
principø apraðymas dar neiðbaigia temos. Kaip teigia P. Ricoeuras, R. Jakob-
sono metaforos kaip semiotinio reiðkinio
apraðymas nepranoksta klasikinës retorikos ir pozityvizmo, èia neatsiþvelgiama
á tai, kad metafora – semantinis reiðkinys, sugretinantis dvi semantines sritis18.
Metaforinë transpozicija ávykdoma
praplëtus áprastà paradigmà, ið kurios
RAKTAÞODÞIAI. Metafora, teatras, reþisûra, struktûralizmas, hermeneutika.
KEY WORDS. Metaphor, theatre, mise-en-scène, structuralism, hermeneutics.
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
157
EDGARAS KLIVIS
renkamasi, kaþkuo netikëtu ir nauju. Taèiau ar ðitos poetinës praplëtimo ir pasirinkimo dinamikos neorientuoja kultûriniai procesai, perþengiantys individualià kûrybinæ valià? Ar metaforos prasmës ir „gelmës“ efektas (prasmës nuojauta, kurià patiria þiûrovas, tegul ir nemokëdamas tos prasmës artikuliuoti)
galëtø bûti sukurtas, jei reþisieriaus valia nesiorientuotø á bendrus prasmës
projektus, á bendrà þiûrovø lûkesèio horizontà? Ar vien individualia valia praplësta paradigma neiðfragmentuotø
spektaklio á atskirus nesuvokiamus
ávaizdþius? Kitaip tariant, ar metafora –
tai tik individualià vaizduotæ iðlaisvinanti technika, ar taip pat ir ideologija,
kultûrinës programos dalis?
Iðkeltas klausimas aktualizuoja paèià
metaforos sampratà, pateikiamà ið skirtingø – filologijos, literatûros kritikos, filosofijos ir kultûrologijos – perspektyvø.
Metaforos apibrëþimas Vakaruose ilgà
laikà buvo siejamas su klasikinës retorikos tradicija, kuri ðià kalbos figûrà apibûdino kaip vardo pakeitimà arba denominaciná nukrypimà, kai daiktas nurodomas ne suteikiant jam áprastà jo
vardà, bet „pasiskolinant“ svetimà19. Tai
yra ámanoma arba dël objektyvaus dviejø daiktø panaðumo, arba dël subjektyvaus santykio su tais daiktais panaðumo. Metafora kaip vardo pakeitimas gali turëti du tikslus: ji arba uþpildo leksinæ spragà, pagal ekonominá principà
naujiems daiktams, patirtims ar idëjoms
duodama vardus, sudarytus ið jau þinomø, arba dekoruoja diskursà, ágyvendindama pagrindiná retorinës kalbos
tikslà – átikinti ir suteikti malonumo.
Vadinasi, metafora retorinëje tradicijoje
158
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
buvo suvokiama kaip þodþio efektas,
dekoruojantis kalbiná pavirðiø, bet nesusijæs su gilesniais semantiniais pokyèiais20. Dël ðios prieþasties ir klasikiniame pozityvizme (britø empirizmas, Vienos pozityvizmas, J. Locke‘as, Th. Hobbesas) metafora nebuvo laikoma rimto
filosofinio tyrimo vertu objektu. Toks
poþiûris plito dar ir XX a., kai daugelio
pozityvizmo filosofø, ir ne tik jø, darbai
implikavo, „kad metaforos yra pavirðutiniðkos, neesminës ar netgi pavojingos
ir logiðkai ydingos, neturinèios nei (1)
jokio pajëgumo turëti þiniø arba jas perteikti; (2) jokio tiesioginio ryðio su faktais; (3) jokios tikros reikðmës“21.
Kaip teigia amerikieèiø filosofas M.
Blackas, klasikinës retorikos tradicijai ir
pozityvizmui buvo bûdingas substitucinis poþiûris á metaforà: pasak substitucinës sampratos, metaforos fokusas, t.y.
metaforinis þodis ar iðraiðka, ástatyta á
tiesioginës reikðmës þodþiø rëmelá, padeda perduoti prasmæ, kurià ið principo bûtø galima perduoti ir tiesiogiai22.
Suvokëjo uþdavinys, susidûrus su metafora – ávykdyti atvirkðtiná perkëlimà:
metaforos supratimas panaðus á kodo
deðifravimà arba máslës minimà. Tokia
samprata paremta prielaida, kad suvokëjui tiesiog patinka minti másles, spræsti
galvosûkius, arba jam kelia dþiaugsmà
autoriaus sugebëjimas pusiau paslëpti,
pusiau atverti tikràjà prasmæ, taigi metafora, – tai teksto puoðyba, stilistinis
faktas23. Postsovietinëje (teatro) kritikoje metafora daþnai tapatinama su Ezopo kalbos technika, kitaip tariant, prie
minëtøjø „stilistiniø malonumø“ pridedamas specifinis politinis prieskonis: deðifruojant metaforinæ iðraiðkà, atpaþinti
K U LT Û R A
visiems þinomà, taèiau vieðajame diskurse nutylimà politinæ ar socialinæ realijà. Ðiuo atveju stilistinës prieþastys
papildomos politinëmis, taèiau laikomasi tos paèios pozityvistinës minties.
M. Blacko straipsnis „Metafora“,
publikuotas 1955 metais, buvo vienas
pirmøjø tekstø, kritikavæs ribotà tradiciná metaforos supratimà ir papildæs já
svarbiu kognityviniu aspektu. Substituciniam poþiûriui ðiame tekste prieðprieðinamas „interakcinis“ poþiûris: du metaforiniame procese sugretinami objektai sàveikauja tarpusavyje ir persmelkia
vienas kità taip, kad susiformuoja nauja
prasmë24. Atsidûræs konkreèiame rëmelyje, fokusinis þodis (arba objektas) ágyja
naujà reikðmæ, kuri visiðkai nesutampa
nei su tiesioginës reikðmës þodþiu (tradiciniu, realistinæ reprezentacijà atitinkanèiu objektu), nei su jokiu kitu þodþiu, kuris galëtø atsidurti ðiame kontekste. Naujas kontekstas prapleèia þodþio reikðmæ, todël sugráþti atgal, „atversti metaforà“ be semantiniø nuostoliø neámanoma.
Kaip ávyksta metaforinë interakcija,
sukurianti naujà prasmæ, atverianti sàmonei akiratá, kuris niekaip kitaip negali
bûti atvertas? Objektus, kurie sugretinami metaforoje, pasak filosofo, reikëtø
suprasti kaip sistemas: kiekvienas daiktas, þodis, gestas akimirksniu aktyvina
mûsø sàmonëje áprastiniø asociacijø sistemà (the system of associated commonplaces)25. Pavyzdþiui, cukrus yra saldus,
jam bûdinga iðtirpti ir iðnykti, jis trapus,
birus, baltas ir t.t. Su cukrumi (ar já þyminèiu þenklu) susijæs rinkinys standartiniø ásitikinimø, kurie bendri tam tik-
rai vienos kultûros, kalbos þmoniø bendrijai. Cukraus idëja „yra dalis bendresnës sistemos idëjø ir ávaizdþiø, kurie,
nors nëra labai grieþtai apibrëþti, vis
dëlto pakankamai konkretûs“26. Metaforinës interakcijos metu ðios asociacinës
sistemos, nusakanèios skirtingus objektus, persmelkia viena kità atverdamos
netikëtà prasmæ, organizuodamos mûsø
poþiûrá á tuos objektus ir pasaulá. Tad
metafora „atminimo cukrus“ (S. Ðaltenio
apsakymø rinkinio pavadinimas) susies
minëtàsias cukraus asociacines savybes
su atmintimi, prisiminimais ir to, kà suþinome apie prisiminimus ðios labai paprastos metaforos padedami, bus neámanoma perteikti kitais, daugiau tiesioginio apraðymo bûdais neprarandant
reikðmës niuansø.
E. Nekroðiaus krintanèiø cukraus gabaliukø scena spektaklyje „Kvadratas“
yra daug komplikuotesnis pavyzdys, taèiau ir èia galima matyti, kaip dviejø
þmoniø tarpusavio santykius, jø jausmus, meilæ, ilgesá nusako cukraus asociacijø tinklas. Tiesa, ðiuo sudëtingesniu
atveju (scenoje perkeltinæ prasmæ ágyja
ne vien cukraus gabaliukai, bet ir kiekvieno gabaliuko pavadinimas savaitës
dienomis bei tø gabaliukø mëtymas á
orà) metaforos suvokimui áprastiniø
asociacijø nepakanka. Kaip teigia M.
Blackas, apeliacija á bendràjá asociacijø
laukà, kai autorius paprasèiausiai remiasi bendro þinojimo apimtimis, pasitaiko
tik paèiais standartiðkiausiais atvejais.
Tuo tarpu meno kûriniuose gali bûti sudaryta ir specifinë atskirø objektø implikacijø (asociacijø) sistema, leidþianti
ypatingas metaforines kombinacijas, viLOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
159
EDGARAS KLIVIS
savertiðkai atsiskleidþianèias tik konkretaus kûrinio kontekstuose27. Vadinasi,
tokiame kûrinyje áprastinë asociacijø sistema bus prapleèiama naujomis asociacijomis, kurios papildys arba konfrontuos su áprastinëmis, o metafora atsiskleis kaip áprasto ir neáprasto, tradiciðko ir naujo, bendro ir individualaus
reikðmiø universumø sàveika. E. Nekroðiaus cukraus metafora greta áprastø saldumo, tirpumo, efemeriðkumo reikðmiø
steigia naujà asociacijø laukà, kuriame
cukrus siejamas su kalinio buitimi (po
vienà gabaliukà cukraus per dienà), o
kvadratinë cukraus gabaliuko forma –
su simboline kvadrato figûros reikðme
spektaklyje ir t.t.28
Aptartoje teorinëje perspektyvoje
ryðkëja kognityvinio metaforos suvokimo kontûrai, kuriuos iðplëtojo ir iðryðkino kiti autoriai. Metafora èia aiðkinama ne tik kaip teksto plëtojimo technika, dekoracija ir emocinis efektas, bet
kaip kognityvinis aktas, kûrinio prasmiø
architektûros elementas. Aktualu pabrëþti, kad prasminë inovacija, naujos
prasmës steigtis, pasak minëtosios teorijos, yra ámanoma tik dël „bendresnës
idëjø ir ávaizdþiø sistemos“, t.y. dël jau
egzistuojanèios reikðmiø struktûros, ásitvirtinusios konkreèioje kultûroje ir bendruomenëje tam tikromis áproèio, tradicijos, bendrø epistemologiniø, aksiologiniø ir ideologiniø struktûrø pavidalais.
Kiekviena metafora, kad ir kokia originali ir individuali ji bûtø, yra matoma
ir suvokiama kintanèiame, taèiau nuolat
jau esanèiame reikðmiø horizonte.
M. Blackas, taip pat E. R. MacCormacas, Ph. Wheelwrightas savo teorijose siûlë individualià metaforà suvokti
kaip didesnio, kultûroje pasklidusio metaforø tinklo ir hierarchiniø simboliniø
struktûrø elementà. „Metaforø þaismà
galima apraðyti ávairiuose sàrangos lygmenyse – tai priklausys nuo to, ar mes
tirsime atskirø sakiniø metaforas, ar
konkretaus eilëraðèio metaforø branduolá, ar poeto kûryboje dominuojanèià metaforikà, ar metaforas, bûdingas tam tikrai kalbinei bendruomenei ar konkreèiai
kultûrai – perspektyvà galima plësti iki
tokiø plaèiø kultûros horizontø kaip
krikðèionybë. Pagaliau esama tokiø esminiø metaforø, kurios, regis, iðkyla visuose þmonijos diskursuose. Ðiø metaforø, kurias Wheelwrightas vadina archetipais, jau nebeámanoma atskirti nuo
simboliniø paradigmø, Eliadës nagrinëjamø Lyginamosios religijotyros modeliuose.“29 Knygoje Metafora ir realybë literatûros kritikas Ph. Wheelwrightas apraðë simbolius bûtent kaip metaforinio
veikimo pratæsimà ir fiksacijà30: metaforos siejasi tarpusavyje sudarydamos
tinklus ir mobilias, taèiau atpaþástamas
hierarchines struktûras. Ði ávairiø metaforos teoretikø ið skirtingø perspektyvø
patvirtinta idëja darë átakà hermeneutinei minèiai, P. Ricoeuro interpretacijos
teorijai ir simboliø hermeneutikai, kurioje metaforai tenka svarbus vaidmuo.
P. RICOEUR: HERMENEUTINË PERSPEKTYVA
Hermeneutinëje metaforos teorijoje
P. Ricoeuras taip pat oponuoja klasiki-
160
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
nës retorikos tradicijai ir loginiam pozityvizmui, kurie meno kûriniui bûdingà
K U LT Û R A
reikðmës pertekliø laiko grynai emociniu ir dekoratyviniu veiksniu, neturinèiu jokios kognityvinës reikðmës. Tiesa,
poetiniam diskursui (ar poetinëmis strategijomis pagrástam sceniniam veiksmui) bûdingas, pasak P. Ricoeuro, „referencijos uþtemimas“31: poetiniame
tekste praneðimas akcentuojamas dël
paties praneðimo, tokiu bûdu uþtemdant referencijà, iðstumiant referentinæ
þenklo galià nurodyti á pasaulá, esantá
anapus paties teksto. Ágaudamas metaforiniø ar simboliniø galiø, sceninis elementas – objektas ar gestas – nebëra
reikðmës „perteikëjas“, nurodantis tam
tikrà realybës aspektà ar fikcinio pasaulio daiktà, jis koncentruojasi pats á save
ir á uþdarà autonomiðkà kûrinio struktûrà, kurià aktualizavo struktûralistai.
Cukraus gabaliukai mëtomi á orà spektaklyje „Kvadratas“ nëra nei nuoroda á
realø cukrø, nei á cukrø, kurá naudoja
spektaklio personaþai, – savitoje poetinëje spektaklio struktûroje jie ágauna savarankiðkà reikðmæ. Vis dëlto oponuodamas tokiai „naujosios kritikos“ ir
struktûralizmo „teksto absoliutumo“
ideologijai, P. Ricoeuras teigia, jog tekstas (iðskyrus keletà pavyzdþiø literatûroje) visuomet vis dëlto yra apie kà
nors, todël referencijos uþtemimas dar
nereiðkia visiðko jos iðnykimo. Greièiau
jau galime tarti, kad dël poetiniam
ávaizdþiui bûdingo nevienareikðmiðkumo referentinë jo funkcija (metaforiniame teatre) patiria gilius pokyèius, kuriuos P. Ricoeuras siûlo vadinti referencijos skilimu32:
Apibendrinant poetinë kalba yra apie realybæ në kiek ne maþiau nei visi kiti kalbos nau-
dojimo atvejai, taèiau nurodo jà komplikuotu bûdu, kurio svarbiausias komponentas yra
áprastinës referencijos, priskiriamos apraðomajai kalbai, sustabdymas ir tariamas panaikinimas. Vis dëlto ðis sustabdymas yra tik negatyvi antros eilës referencijos sàlyga. Sàlyga netiesioginës referencijos, kuri pastatyta ant tiesioginës referencijos griuvësiø. Ði referencija
yra vadinama antros eilës referencija tik kasdienës kalbos referencijos, laikomos pirmine,
atþvilgiu. Mat kitu atþvilgiu ji steigia pirmapradæ referencijà nurodydama, atidengdama,
atverdama – kad ir kaip pasakytum – giliàsias realybës struktûras, su kuriomis mes,
kaip mirtingieji, gimæ ðiame pasaulyje ir kurá
laikà jame apsistojæ, esame susijæ.33
Taigi hermeneutiniu poþiûriu metaforinë scenografija neimituoja realybës, taèiau ji vis tiek kalba apie pasaulá, apie
„giliàsias“ mitines, psichines, kosmines,
metafizines ir egzistencines to pasaulio
struktûras, kurios negali bûti atidengtos
áprasta realistinës reprezentacijos forma.
Metaforinis veiksmas aktoriaus vaidyboje nëra referencija, þvelgiant psichologinës vaidybos poþiûriu, taèiau taip pat
yra nuoroda á þmogiðkosios bûties struktûras, á kitus realybës aspektus, ir drauge su psichologinës vaidybos elementais
sukuria dinamiðkà kelialypæ realybës
konstrukcijà sudvigubindami realybës
kontûrà. Þodis „ásiskverbimas“ (insight),
naudojamas kognityviniam metaforos
aspektui nusakyti, gana tiksliai perteikia
tà judëjimà nuo prasmës prie referencijos, kuris poetinëje kalboje lygiai toks pat
akivaizdus kaip ir apraðomojoje34. Metafora pajëgi ásiskverbti á giliuosius, slaptuosius realybës matmenis.
Fizinis ir vizualinis teatras, ðokis gali siekti absoliutaus referencijos iðnykimo, taèiau, kaip jau minëta, Lietuvos
metaforinis teatras buvo konstruojamas
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
161
EDGARAS KLIVIS
nuolat jau esanèios realybës, á kurià jis
nurodo, horizonte. Pirmoji ir antroji referencijos eilës metaforiniame teatre nepanaikina viena kitos, bet nuolat susipindamos konkuruoja iðskleisdamos realistinæ reprezentacijà ir èia pat „imdamos jà á skliaustus“, sustabdydamos
áprastà referencijà ir projektuodamos
naujas pasaulio mise-en-scéne (ásceninimo) galimybes.
Kaip ir M. Blackas, P. Ricoeuras oponuoja klasikinei substitucinei metaforos
koncepcijai, pakeisdamas jà metaforos
kaip átampos teorija: metaforà sukuria
átampa tarp dviejø pasakymo nariø arba tarp dviejø objektø, gestø, naratyviniø elementø ar tarp dviejø skirtingø teatriniø sistemø elementø ir t.t., jei kalbame apie sceninæ metaforà. Taip yra,
nes metafora – tai anomalija, semantinis
akibrokðtas, joje sulyginami nutolæ ir
nieko panaðaus neturintys objektai. Bûtent átampa, nedermë, ðokas, netikëtumas apibûdina gyvà ir originalià metaforà. Taèiau kartu ðioji átampa kyla ne
tiek tarp atskirø elementø (objektø), o
„tarp dviejø prieðingø pasakymo interpretacijø“35. Metaforos veikimas átraukia
viso sakinio semantikos pokytá, o ne
vien dviejø þodþiø vardø pakeitimà. Bûtent teatrinë metafora labai gerai atskleidþia tai, kad kiekviena, netgi labai „lokali“ (t.y. su konkreèia detale, pavyzdþiui, dviejø personaþø asmeniniais
santykiais susijusi) metafora konstruojama integruojant visà teatriná vyksmà. Semantinis pasislinkimas ávyksta viso
spektaklio (ar bent iðtiso sudëtinio spektaklio segmento) mastu. Jau matëme,
162
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
kad tik labai santykiðkai galima kalbëti
atskirai apie metaforà aktoriaus kûryboje ar scenografijoje: aktorinis veiksmas
skleidþiasi erdvëje, jis susijæs su kitø aktoriø veiksmais, daiktais, laiku ir naratyvu; scenografinë metafora iðsipildo tik
per santyká su aktoriø kûnais, tekstu ir
veiksmu. Kitaip tariant, metafora yra reþisûriðka, metafora visuomet veikia kaip
mise-en-scéne, o ne kaip atskiros teatrinës
sistemos dalis.
Ðià svarbià mintá galima plëtoti toliau ir, sekant P. Ricoeuru, gráþti prie
átampos tarp dviejø interpretacijø, lemianèios metaforos efektà. Verbaliniame
diskurse ðios interpretacijos bûna tiesioginë ir metaforinë, kuri tiesioginei prieðtarauja arba paverèia jà absurdiðka. Paþodþiui interpretuotas metaforinis pasakymas yra beprasmis, ir beprasmis ne
vien dël verbalinës þodþiø tvarkos,
áprastiniø reikðminiø ryðiø suardymo,
bet ir dël áprastos loginës kategorizacijos
suardymo. Galima teigti, kad metafora
veikia iðtrindama logines ar kaip kitaip
nustatytas ribas: dël ðio iðtrynimo „randami nauji panaðumai, kurie buvo nematomi pagal ankstesnæ klasifikacijà.
Kitaip tariant, metaforos jëga – tai jos
sugebëjimas lauþyti egzistuojanèià kategorizacijà, kad paskui ant senøjø loginiø
ribø griuvësiø bûtø galima statyti naujas“36. Ta pati loginë sistema ir kategorizacija ásitvirtina ne tik verbalinëse sistemose, bet taip pat konkreèiose reprezentacinëse (teatro) sistemose. Lygiai
taip pat absurdiðka atrodys sceninës
metaforos interpretacija, jei ji bus paremta realistinës reprezentacijos logika:
K U LT Û R A
kodël, pavyzdþiui, miræs dailininkas
apibarstomas miltais (E. Nekroðiaus
spektaklyje „Pirosmani, Pirosmani“)?
Taèiau tai, kas nepriimtina ir prieðtarauja áprastai realybës reprezentacijai (interpretacijai), tampa prasminga kitos interpretacijos poþiûriu; ði naujoji metaforinë interpretacija matys metaforà ne tik
kaip nukrypimà nuo normos, bet ir kaip
naujà sprendimà, naujà reikðminæ jungtá. Metaforos efektà lemianti átampa kyla
kaip tik dël absurdo, prieðtaros vyraujanèiai realistinei reprezentacijai. Taigi
metafora yra konfliktas ne tarp dviejø
izoliuotø objektø, bet tarp dviejø miseen-scéne interpretacijø, tarp dviejø realybës kontûrø.
Èia galima pasitelkti metaforos ir paradokso sugretinimà (metaforos veikimas yra paradoksalus, nes ardo realybës reprezentazijà, mimetinæ iliuzijà).
Metafora yra paradoksiðka interpretacija
tik dël to, kad jos akiratyje egzistuoja ortodoksiðka interpretacija – interpretacijø
konflikto, o kartu ir metaforinio efekto
sàlyga. Tam, kad metafora sukeltø átampa, ðokà, turi egzistuoti tam tikra stabili reikðmiø sistema kaip norma.
Metaforiná paradoksà ir ortodoksinæ
interpretacijà (naratyvà, vaizdà) sieja
jiems bendras doxa sandas, kuriuo XX a.
II pusës Lietuvos teatre galima laikyti
realistinës reprezentacijos logikà ir, konkreèiau, psichologinio vaizdavimo kryptá, nes bûtent ðios krypties formoms ir
raiðkos bûdams teko „teisingumo“ ir
„tikroviðkumo“ kodo statusas, bûtent jie
patvirtina tikëjimà (doxa), kad tai, kas
matoma scenoje yra teisingas realybës
vaizdavimas. Pasak P. Ricoeuro, metaforinë interpretacija „suponuoja tiesioginæ interpretacijà, kurià griauna reikðminis jos paèios prieðtaringumas“37. Toliau
raðoma: „Bûtent ðis autodestrukcijos ir
transformacijos procesas tarsi iðkraipo
þodþius, iðpleèia reikðmæ ir atveria
mums prasmës galimybæ ten, kur paþodinë interpretacija bûtø absurdiðka“38.
Taip pat ir erdvinë/vizualinë/sceninë metafora veikia tik tam tikros sàlygiðkai stabilios reprezentacijos akivaizdoje, ardydama jà ir griaudama (kaip
paradoksas griauna mûsø ásitikinimus
dël vienokios ar kitokios pasaulio tvarkos). Takoskyra, skirianti toká vizualinës
metaforos veikimà nuo verbalinës metaforos, yra faktas, kad vizualinëje plotmëje nëra tokios stabilios ir arbitralios
sistemos, kurià kalbos plotmëje ákûnija
tai, kà vadiname tiesiogine ar „paþodine“ reikðme. Lyginant su kalba, vaizdinio reprezentacinës galimybës yra kur
kas maþiau stabilios ir nuolat ardomos
bei kaskart ið naujo ir naujai perkonstruojamos ir átvirtinamos nauju susitarimu. Kitaip tariant, jei, pasak P. Ricoeuro, metaforos efektà kalboje lemia semantinë prieðtara áprastai, paþodinei sakinio reikðmei, tai toká patá efektà sceninë metafora ágaus prieðtaraudama,
„mesdama iððûká“ áprastam realistinës
reprezentacijos kanonui, nes ðis tampa
nenuoseklus ir absurdiðkas, kai juo remiantis interpretuojama metafora.
Taèiau ortodoksinës (realistinës) interpretacijos ardymas nëra siekis eksplikuoti ir dekonstruoti institucionalizuotø
vertybiø, uþimanèiø realybës vietà, sisteLOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
163
EDGARAS KLIVIS
mas. Ar bent jau – kaip matysime – tai
nëra lietuviðkojo metaforinio teatro siekis. Jau buvo minëta, kad metaforiniam
teatrui nebuvo bûdingas postmodernistinis siekis dekonstruoti realybæ, jis veikiau sudvigubina ar sutrigubina realybës
kontûrà, sekant P. Ricoeuru – atveria alternatyvias prasmës galimybes, kitaip tariant, kaskart atsispirdamas nuo minëtosios doxa pagrindo, pamaþu konstruoja
anapus ar ðalia ortodoksinës tikrovës kità, paradoksalià (poetinæ) tikrovæ. Beje, pamaþu nuolat metaforomis nurodoma ir
eksplikuojama ðioji kita tikrovë, kitos
prasmës galimybë ágauna tvirtesná kontûrà ir ima (ið)kreipti paèià pirminæ doxa.
Tokiu bûdu metaforinis teatras pamaþu
pats átvirtino savo reprezentacinæ logikà,
savo normos matmená, kuris paskutiniajame deðimtmetyje jau buvo suvokiamas
kaip vyresniosios kartos reþisûrinë paradigma ir iððûkis jaunajai kartai.
Taèiau metafora kaip semantinë inovacija ir antros eilës referencijos sistemos þenklas vis dëlto bûna lokalus ir
laikinas reiðkinys ir, atrodytø, vien individualios kûrybinës sëkmës proverþis,
palyginti, pavyzdþiui, su simboliu. Ar
galima tarp ðiø „proverþiø“ áþvelgti ryðá, kuris leistø antrinës referencijos nubrëþiamus alternatyvius prasmës projektus susieti á daugiau ar maþiau vientisà
poetinæ struktûrà?
Pratæsdamas Ph. Wheelwrighto,
M. Blacko, E. MacCormaco mintis apie
hierarchines metaforø struktûras, P. Ricoeuras teigia, kad metaforoms bûdinga
nepaprasta daugybë reikðminiø tarpusa-
164
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
vio sàsajø39. „Iðties – viena metafora ðaukiasi kitos, ir kiekviena lieka gyvybinga,
iðlaikydama galià suþadinti visà tinklà.
[...] Tinklas gimdo metaforas, kurias galëtume pavadinti ðakninëmis – [...] jos
pajëgios sutelkti á visumà dalines, ið ávairiausiø mûsø patirties klodø pasiskolintas metaforas ir taip suteikti joms stabilumo.“40 Ðakninës metaforos kuria ir reguliuoja tinklà, kuris pavieniø, individualiø metaforø paslankø lygmená jungia
su lëtai kintanèiu simboliø lygmeniu.
Svarbu pabrëþti, kad metaforos èia suvokiamos kaip reikðminës konstrukcijos,
rezonuojanèios ir „susiðaukianèios“ su
kitomis reikðminëmis konstrukcijomis,
susipinanèios ir sudaranèios koncentriðkai platëjanèià struktûrà, kurios pavirðius – tai, pavyzdþiui, konkretûs reþisûriniai E. Nekroðiaus, J. Vaitkaus, G. Padegimo sprendimai, o gelmë – kultûrà
konstituojantis simboliø repertuaras.
Straipsnyje buvo siekiama atskleisti
teoretines perspektyvas, kurios leistø
pritaikyti metaforos teorijas teatro procesø, reþisûriniø technikø ir veikimo bûdø tyrimams. Akivaizdu, kad toks taikymas gali bûti naudingas gilinantis á
ávairias teatro sistemø integravimo, tikrovës reprezentavimo, meniniø vaizdiniø tipologizavimo, spektaklio ir kultûrinio konteksto santykio problemas.
Taip pat galima teigti, kad metaforos teorija, kaip analitinis ir interpretacinis instrumentas, leidþia tiksliai fiksuoti ávairius ðiø problemø sprendimo bûdus sceninëse praktikose, taigi leidþia interpretuoti istorinius teatro procesus, jø kaità.
K U LT Û R A
Literatûra ir nuorodos
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
Ðèê¸ð. Æèâàÿ ìåòàôîðà // Òåîðèÿ ìåòàôîðû.
Ñîñ. Í. Ä. Àðóò íîâîé. – Ì.: Ïðîãðåññ,
1990, c. 435–455, c. 443.
P. Ricoeur. The Metaphorical Process as Cognition, Imagination, and Feeling // On Metaphor / Ed. Sh. Sacks. – Chicago and London:
The University of Chicago Press, 1979, p. 141–
156, p. 143.
Ten pat, p. 143–144.
Ted Cohen. Metaphor and the Cultivation of
Intimacy // On Metaphor / Ed. Sh. Sacks. Chicago and London: The University of Chicago
Press, 1979, p. 1–10, p. 3.
M. Áëýê, op. cit., c. 153–1172, c. 158–159.
Ten pat, c. 160.
Ten pat, c. 163.
Ten pat, c. 164.
Ten pat, c. 164.
Ten pat, c. 166.
Apie ávairias cukraus reikðmines implikacijas
E. Nekroðiaus spektaklyje þr.: R. Marcinkevièiûtë. Eimuntas Nekroðius: erdvë uþ þodþiø. – Vilnius, Scena, Kultûros barai, 2002, p. 99.
P. Ricoeur. Interpretacijos teorija: Diskursas ir
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
reikðmës perteklius. – Vilnius, Baltos lankos,
2000, p. 78.
Ph. Wheelwright. Metaphor and Reality. – Indiana University Press, Bloomington, London,
1967, p. 128.
P. Ricoeur, op. cit., p. 48.
P. Ricoeur. The Metaphorical Process as Cognition, Imagination, and Feeling // On Metaphor.
Ed. by Shelton Sacks. – Chicago and London:
The University of Chicago Press, 1979, p. 141–
157, p. 151.
Ten pat, p. 151.
Ten pat, p. 150.
P. Ricoeur. Interpretacijos teorija: diskursas ir
reikðmës perteklius. – Vilnius, Baltos lankos,
2000, p. 64.
Ï. Ðèê¸ð. Æèâàÿ ìåòàôîðà // Òåîðèÿ ìåòàôîðû. Ñîñ. Í. Ä. Àðóòþíîâîé. – Ì.: Ïð ãðåññ, 1990, c. 435–455, c. 442.
P. Ricoeur. Interpretacijos teorija: diskursas ir reikðmës perteklius. – Vilnius, Baltos lankos, 2000, p. 64.
Ten pat, p. 64.
Ten pat, p. 77.
Ten pat, p. 77.
Jonas Daniliauskas. Joniniø lauþas. 1988. Drobë, aliejus. 114 × 146
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
165
ALDONA VASILIAUSKIENË
Gauta 2003-02-05
ALDONA VASILIAUSKIENË
Vilniaus universitetas
VYSKUPØ INGRESAI LIETUVOJE
XXI AMÞIAUS PRADÞIOJE
The Ordination of Bishops in Lithuania at the Beginning
of the Twenty First Century
SUMMARY
The article speaks about the events of 1926 significant to the spiritual life of Lithuania: the establishment
of the Church Province of Lithuania and three new dioceses; the birth of Antanas Vaièius, Juozas Þemaitis,
and Juozas Preikðas, future bishops of Lithuania. It reviews the history of the dioceses of Telðiai, Vilkaviðkis, and Panevëþys. In 2002 Lithuania celebrated the 75th anniversary of the dioceses of Kaiðiadorys,
Panevëþys, Telðiai, and Vilkaviðkis along with the 57th birthday of bishops Juozas Preikðas, Antanas Vaièius
and Juozas Þemaitis MIC. Since according to Cannon Law bishops who reach that age have to retire, on
January 5 the pope John Paul II issued the edict by which he assigned three new bishops ordinaries: Jonas
Boruta SJ for Telðiai, Rimantas Norvila for Vilkaviðkis, and Jonas Kauneckas for Panevëþys. The article
narrates the biographies of these bishops’ and describes their ordination.
P
rasidëjusieji 2002 metai svarbûs pasaulio tikintiesiems: sausio 24 d. Popieþius paskelbë Maldos uþ taikà diena,
kviesdamas á Asyþiø tikinèiuosius maldai. Ðioje jau antrà kartà vykusioje Maldos uþ taikà dienoje (pirmà kartà melstis uþ taikà á Asyþiø tikinèiuosius Popieþius sukvietë 1986 m. spalá) dalyvavo 12
pasaulio religijø ir 31 krikðèioniðkos
Baþnyèios ir bendruomenës delegacijos.
Ðie metai svarbûs ir Lietuvos tikintiesiems: minime palaimintojo Jurgio Matulaièio gimimo Dangui 75 metus, Kardinolo Audrio Juozo Baèkio áþengimo á Vilniaus arkikatedrà deðimtmetá, vieno ið
Lietuviø katalikø mokslo akademijos
ákûrimo idëjos këlëjø, vienintelio lietuvio
Rytø apeigø vyskupo Pranciðkaus Petro
Bûèio MIC gimimo 130-àsias metines ir
daugelá kitø sukakèiø. Reikia pasakyti,
RAKTAÞODÞIAI: Baþnytinë provincija, vyskupija, vyskupas, vyskupijos valdytojas, ingresas.
KEY WORDS: Church province, diocese, bishop, ordinary bishop, ordination.
166
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
K U LT Û R A
kad á 2002 metus atëjome praëjusiais metais paminëjæ Kaiðiadoriø, Panevëþio,
Telðiø ir Vilkaviðkio vyskupijø 75-meèius bei trijø ganytojø – Juozo Preikðo,
Antano Vaièiaus ir Juozo Þemaièio MIC
75-àsias gimimo metines. Kadangi pagal
baþnytinius kanonus 75-eriø metø sulaukæ vyskupai privalo atsistatydinti, jø vietoje Ðventasis Tëvas 24-aisiais savo pontifikato metais, 2002 m. sausio 5 d. bule
paskyrë tris naujus vyskupijø ordinarus:
Vilniaus arkivyskupo augziliarà ir Lietuvos Vyskupø Konferencijos generaliná
sekretoriø dr. vyskupà Jonà Borutà SJ –
Telðiø vyskupu, ligðioliná Kauno arkivyskupo augziliarà vyskupà Rimantà Norvilà – Vilkaviðkio vyskupu ir ligðioliná
Telðiø vyskupo augziliarà vyskupà Jonà
Kauneckà – Panevëþio vyskupu1. Sausio
7 d. naujuosius Telðiø, Panevëþio ir Vilkaviðkio vyskupus pasveikino Respublikos prezidentas Valdas Adamkus. Sveikindamas vyskupà J. Borutà SJ ir linkëdamas Dievo globos visiems darbams,
prezidentas kalbëjo: „Jûsø asmenybë, pasiaukojimas ir iðtikimybë dvasininko paðaukimui jau ne vienà deðimtmetá pelno
Jums þmoniø pagarbà, o mûsø visø gyvenimui suteikia iðminties, ramybës ir
vilties. Tikiu, kad naujoji Jûsø ganytojiðkos veiklos atkarpa taip pat bus paþenklinta dvasinio groþio ir prasmës, kad Jûsø dëka rasis daugiau ðiandien taip visiems mums reikalingø atjautos, supratimo ir gerumo“2. Tad 2002 metø pradþioje svarbûs ávykiai – trijø naujø vyskupø ingresai – ganytojiðko darbo atnaujinimas ir tæstinumas3.
Naujøjø vyskupø ingresai vyko: sausio 20 d. – vyskupo Jono Borutos SJ4,
vasario 10 d. – vyskupo Rimanto Nor-
vilos5 ir sausio 17 d. – vyskupo Jono
Kaunecko6.
Priminsime ankstesnius trijø vyskupijø – Telðiø, Vilkaviðkio bei Panevëþio
vyskupus bei vyskupijø valdytojus.
1926-ieji metai dosnûs Lietuvos tikintiesiems: balandþio 4 d. popieþius Pijus
XI bule Lituanorum Gentes paskelbë Lietuvos Baþnytinës provincijos ákûrimà.
Knygos apie arkivyskupà Meèislovà Reiná autorius kun. Juozas Ðalèius raðë: „Nepriklausomos Lietuvos Baþnytinës provincijos akto sudarymas valstybiniu poþiûriu buvo svarbus ávykis: Lietuvos
Baþnyèia gráþo tokion garbingon padëtin, kokioje ji buvo paèioje pradþioje
Mindaugo laikais. Jogailos ir kitø Lietuvos valdovø, ðiame dalyke padarytos
klaidos – pajungimas Lietuvos baþnytinio gyvenimo Lenkijoje gyvenantiems
hierarchams, buvo atitaisytos“7. Ruoðiant
savarankiðkos baþnytinës provincijos
projektà, Þemaièiø vyskupija buvo padalinta á tris dalis – vyskupijas: Panevëþio,
Telðiø vyskupijà su Klaipëdos prelatûra
ir Kauno arkivyskupijà su metropolitu
prieðakyje. Sukurta Kaiðiadoriø vyskupija (ji buvo Vilniaus vyskupijos dalis) Lietuvos vyriausybei pageidaujant sudaryta taip, kad jos ribos rodytø, jog Vilniaus
vyskupijos klausimas dar neiðspræstas.
Panaikinta 1818–1926 m. gyvavusi Seinø
vyskupija (Popieþius Pijus VI 1798 m.
kovo 25 d. ákûrë Vygriø vyskupijà, jos teritorijoje popieþius Pijus VII 1918 m. birþelio 30 d. bule Ex imposita Nobis ákûrë
Seinø (Augustavo) vyskupijà). Ið Seinø
vyskupijos dekanatø buvusiø Lietuvos
Respublikos teritorijoje buvo sudaryta
Vilkaviðkio vyskupija.
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
167
ALDONA VASILIAUSKIENË
Kauno arkivyskupu metropolitu buvo paskirtas vyskupas Juozapas Skvireckas (1873 09 18–1959 12 03)8. Vilkaviðkio vyskupu – Seinø vyskupas Antanas
Karosas (1856 02 02–1947 07 07)9. Kadangi jis buvo itin garbaus amþiaus, pagalbininku – koadjutoriumi jam buvo
paskirtas vysk. M. Reinys (1884 02 05–
1953 11 08)10. Panevëþio vyskupu buvo
paskirtas Kazimieras Paltarokas (1875
10 22–1958 01 03)11, Kaiðiadoriø – Juozapas Kukta (1873 02 03–1942 06 16), o
Telðiø – Justinas Staugaitis (1866 11 14–
1943 07 08)12.
1926-ieji metai dosnûs Lietuvos tikintiesiems ir kitu aspektu: 1926 m. Lietuvoje gimë trys bûsimi Telðiø, Panevëþio
ir Vilkaviðkio vyskupijø ganytojai. Tik
ákûrus Lietuvos Baþnytinæ provincijà, kità dienà – balandþio 5 – Þemaitijoje gimë Antanas Vaièius – ilgametis Telðiø
vyskupas, nuo 2002 m. sausio 20 d. vyskupas-emeritas13. Rugpjûèio 30 d. – Zanavykø þemëje – Griðkabûdþio parapijoje – Juozas Þemaitis – ilgametis Vilkaviðkio vyskupas, nuo 2002 m. vasario 10
d. vyskupas-emeritas14, o lapkrièio 22 d.
taip pat Griðkabûdyje gimë Juozas
Preikðas – ilgametis Panevëþio vyskupas, nuo 2002 metø vasario 17 d. vyskupas-emeritas15. Tai unikalus atvejis
Lietuvos istorijoje, ðá unikumà dar sustiprina faktas, kad tais paèiais metais,
toje paèioje Griðkabûdþio parapijoje gimë net du bûsimi vyskupai.
Telðiø, Vilkaviðkio ir Panevëþio vyskupijø istorijoje galima iðskirti tris laikotarpius: 1926–1940; 1940–1991 ir 1991–2002
metai. Pirmasis laikotarpis – tai dvasinis
pakilimas: katedrø, baþnyèiø statyba, kunigø seminarijø veikla, ávairiø katalikiðkø
168
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
organizacijø kûrimasis ir veikla, plati katalikiðka spauda, eucharistiniai kongresai ir kiti renginiai, bûræ tikinèiuosius,
teikdami jiems dvasinës stiprybës.
Antrasis laikotarpis – okupacijos, karo padariniai ir beveik 50 metø uþsitæsæs
prievartinis ateizmas – tai ne tik materialinis, bet, o tai svarbiausia, ir gyvosios
Baþnyèios griovimas. Nepaisant okupantø pastangø sunaikinti – Lietuva iðliko.
Ir èia neginèijamas nuopelnas priklauso
Baþnyèiai. Antrajame laikotarpyje svarbûs 1982, 1984 ir 1989 metai, kada buvo
konsekruoti nauji vyskupai: A.Vaièius,
J. Preikðas ir J. Þemaitis bei 1975 m., kada Telðiø vyskupijà pradëjo valdyti kapitulinis vikaras A. Vaièius (nuo 1982 m.
Apaðtalinis administratorius) ir 1989 m.,
kada á savo vyskupijas kaip Apaðtaliniai
administratoriai iðkilmingai áþengë vyskupai J. Þemaitis ir J. Preikðas.
Pagaliau treèiasis laikotarpis, kurá riboja naujos Lietuvos Baþnytinës provincijos sudarymas, Popieþiaus paskelbtas
1991 m. gruodþio 24 d. datuotu raðtu.
Ðiuo laikotarpiu buvo siekiama atkurti
tai, kas sugriauta. Ir èia istorinæ svarbà
turi Telðiø vyskupo Antano Vaièiaus,
Vilkaviðkio vyskupo Juozo Þemaièio
MIC ir Panevëþio vyskupo Juozo Preikðo darbai. Ðiuo laikotarpiu svarbûs katalikiðkajam pasauliui 1997 metai – tai
Kristaus Karaliaus metai. Jie itin svarbûs
ir Lietuvai – 1997 metais konsekruoti
trys nauji vyskupai: Jonas Boruta SJ, Eugenijus Bartulis ir Rimantas Norvila.
1997 m. geguþës 28 d. buvo ákurta nauja sufraganinë Ðiauliø vyskupija, sudaryta ið keturiø Kauno arkivyskupijos dekanatø (Joniðkio, Kelmës, Radviliðkio ir
Ðiauliø, 11 Panevëþio vyskupijos bei 17
K U LT Û R A
Telðiø vyskupijos parapijø). 2000 m.
Forkonijo tituliniu vyskupu konsekruotas Jonas Kauneckas.
Trumpai apþvelgsime, kas gi valdë minëtas vyskupijas visus tris laikotarpius.
Ákurtoje Lietuvos baþnytinëje provincijoje per 14 metø (1926–1940 m.) vyskupijø valdymas nebuvo keistas. 1940
m. kovo mënesá Telðiams buvo paskirtas vyskupas pagalbininkas Vincentas
Borisevièius (1887 11 23–1946 11 18)16, o
Kaunui – vyskupas pagalbininkas Vincentas Brizgys (1903 11 10–19??). Vietoj
vyskupo M. Reinio (1940 m. jis buvo pa-
keltas tituliniu Cypselos arkivyskupu ir
paskirtas arkivyskupo Romualdo Jalbþykovskio pagalbininku á Vilniø) Vilkaviðkio vyskupui A. Karosui pagalbininku
buvo paskirtas kun. prof. Vincentas Padolskis (1904 04 21–1960 05 06), kuris
1940 m. liepos 9 d. buvo nominuotas, o
rugpjûèio 4 d. konsekruotas vyskupu.
Itin sudëtinga vyskupijø padëtis pasidarë antrosios sovietinës okupacijos metu. Nebuvo leidþiama áðventinti naujø
vyskupø, ávairiais bûdais buvo siekiama
uþdaryti ir vienintelæ Lietuvoje paliktà
Tarpdiecezinæ kunigø seminarijà Kaune.
TELÐIØ VYSKUPIJA
Paskutinis Þemaièiø vyskupijos vyskupas Pranciðkus Karevièius (1861 09
30–1945 05 30) 1926 m. buvo pakeltas tituliniu Skitopolio arkivyskupu. Po mënesio jis atsisveikino su vyskupija ir pasitraukë á Marijampolës marijonø vienuolijà, uþleisdamas vietà arkivyskupui
Juozapui Skvireckui. Pirmuoju Telðiø
vyskupijos vyskupu, kaip jau minëta,
1926 m. balandþio 5 d. buvo paskirtas
vyskupas Justinas Staugaitis. Jis buvo
konsekruotas balandþio 25 d., o vyskupo sostà uþëmë geguþës 24 d. 1940 m.
tituliniu Lizijos vyskupu buvo pakeltas
V. Borisevièius ir paskirtas Telðiø vyskupo pagalbininku. Mirus vyskupui
J. Staugaièiui, V. Borisevièius 1944 m.
sausio 21 d. paskirtas Telðiø vyskupu
ordinaru, o kovo 4 d. iðkilmingai perëmë vyskupijos valdymà. 1944 m. vasario 28 d. Telðiø vyskupu augziliaru buvo konsekruotas Pranciðkus Ramanauskas (1893 10 18–1959 10 15). 1946 m.
pradþioje buvo suimtas vysk. V. Borise-
vièius, o tø paèiø metø pabaigoje ir
vysk. P. Ramanauskas. Pirmasis sovietø
buvo suðaudytas, o antrajam, po deðimties metø sugráþus ið Sibiro, okupacinë
valdþia neleido eiti vyskupo pareigø.
Telðiø vyskupijai likus be vyskupo, trejus metus (nuo 1946 m. gruodþio 20 d.
iki 1949 m. gruodþio 20 d.) jà iki suëmimo valdë prel. Justinas Juodaitis (1899
11 02–1969 02 03)17 – vyskupijos kanauninkø kapitulos vikaras. Saugumo poþemiuose daugiau negu metus iðkankintas, buvo nuteistas 25 metams – bausmæ
atliko sustiprinto reþimo lageriuose
Mordovijoje. Gráþæs á Lietuvà, ilgà laikà
neturëjo teisës dirbti Telðiø vyskupijoje.
Nuo 1947 m. Telðiø vyskupijos kanclerio pareigas ëjo Petras Maþelis (1894
09 21–1966 05 21)18. 1950 m. sausio 3 d.
Popieþius já paskyrë tituliniu Celenderi
vyskupu (konsekruotas Panevëþio katedroje 1955m. rugsëjo 11). 1950 m. jis
buvo iðrinktas vyskupijos valdytoju, o
1964 m. vasario mënesá paskirtas Telðiø
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
169
ALDONA VASILIAUSKIENË
vyskupu ordinaru. Mirus vysk. P. Maþeliui, Telðiø vyskupijos valdytoju kapitula 1966 m. birþelio 17 d. iðrinko Juozapà Pletkø (1895 05 22–1975 09 29).
1967 m. kovo mën. jis buvo paskirtas
vyskupijos apaðtaliniu administratoriumi, o greitai ir vyskupu, konsekruotas
Telðiø katedroje 1968 m. vasario 25 d.
Po metø, t.y. 1969 m., tituliniu Arcavicos vyskupu buvo konsekruotas Liudvikas Povilonis (1910 08 25) ir paskirtas Telðiø vyskupijos augziliaru bei generalvikaru, taèiau Telðiuose dirbo iki
1973 m., kol buvo paskirtas Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviðkio vyskupijos
vyskupu koadjutoriumi. Mirus vyskupui J. Pletkui, nuo 1975 m. spalio 3 d.
kapituliniu vikaru iðrinktas Telðiø vyskupijos kancleris Telðiø parapijos klebonas Antanas Vaièius, 1982 m. liepos
25 d. konsekruotas vyskupu.
1994 m. birþelio mënesá vyskupas
kartu su kitø Europos ðaliø aukðtais
dvasininkais dalyvavo Vatikano komisijos migracijos klausimais surengtoje
konferencijoje Maskvoje19.
VILKAVIÐKIO VYSKUPIJA
1947 m. liepos 7 d. mirus Vilkaviðkio
vyskupui Antanui Karosui, vyskupija
liko be vyskupo (vysk. V. Padolskis,
1944 m. artëjant sovietiniam frontui, buvo pasitraukæs á Vakarus). Naujø vyskupø okupacinë valdþia neleido áðventinti,
senuosius trëmë á Sibirà, tad naujo vyskupo nebuvo ko ir tikëtis. Susirinkusi
kapitula valdytoju iðrinko kanauninkà
Vincentà Vizgirdà (1874 11 13–1966 01
15), kuris kancleriu paskyrë kanauninkà
Stanislovà Mikelkevièiø. Jie Marijampolëje nusipirko mediná namà ir jame ásikûrë kurija (Vilkaviðkyje viskas buvo iðgriauta, o maþai apgriautos Vilkaviðkio
Katedros valdþia neleido remontuoti).
Deja, naujojoje kurijoje neilgai teko dirbti. 1949 metø pavasará vyskupijos valdytojas kan. V. Vizgirda ir kancleris S. Mikelkevièius saugumo buvo areðtuoti.
Kapitula vël norëjo rinkti naujà valdytojà. Reikia paþymëti, kad laisvëje tebuvo likæ tik trys kapitulos nariai: Aleksandras Grigaitis (1879–1955)20, Pranas
Kuraitis (1883–1964) ir Jonas Naujokas.
170
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
Kulto reikalø ágaliotinis Bronius Puðinis
rinkimus sukliudë, ásakydamas Vilkaviðkio vyskupijà prijungti prie Kauno
arkivyskupijos, ir privertë Vilkaviðkio
vyskupijos valdytoju iðrinkti kanauninkà Juozapà Stankevièiø (1903 03 19–
1974 11 04 )21.
Tad nuo 1949 m. geguþës 11 d. Vilkaviðkio vyskupijos kapituliniu vikaru –
valdytoju – iðrinkus Kauno arkivyskupijos valdytojà kanauninkà Juozà Stankevièiø, Vilkaviðkio vyskupija priverstinai
buvo sujungta su Kauno arkivyskupija.
Ir taip buvo beveik pusæ amþiaus. Kan.
J. Stankevièius Vilkaviðkio vyskupijos
valdytoju buvo iki 1965 metø22. Jis nesutiko vykdyti saugumieèiø reikalavimø
uþdaryti Katedrà bei bendradarbiauti ir
buvo priverstas atsistatydinti. Kapitulos
atstovai valdytoju iðrinko kun. Albinà
Jaudegá. Taèiau ið Vilkaviðkio vyskupijos kilæs Justas Rugienis – Religijø reikalø tarybos prie SSSR MT ágaliotinis Lietuvos SSR (1957–1973) – bûdamas itin arðus, ðiø rinkimø nepripaþino ir pareika-
K U LT Û R A
lavo iðrinkti tà patá, kurá iðrinkusi Kauno arkivyskupijos Kapitula. Èia Kapituliniu vikaru buvo iðrinktas ið Sibiro gráþæs iðkankintas ir prigàsdintas dr. prel.
Juozapas Matulaitis-Labukas (1894 01
19–1979 05 28) (1965 m. lapkrièio 21 d.
vizito Romoje metu jis buvo paskirtas
Kauno arkivyskupijos administratoriumi
ir gruodþio 5 d. paðventintas vyskupu).
Tais paèiais metais nuvykæs á Romà jis
buvo konsekruotas vyskupu. Padëjëju
apaðtaliniam administratoriui dr. vysk. J.
Matulaièiui-Labukui Vatikanas paskyrë
vyskupà Liudvikà Poviloná, kuris, kaip
jau minëta, 1969 m. buvo konsekruotas
Arcavicos vyskupu ir paskirtas Telðiø
vyskupo augziliaru, o 1973 m. buvo perkeltas á Kaunà – Kauno arkivyskupijos ir
Vilkaviðkio vyskupijos koadjutoriumi
(su paveldëjimo teise). 1979 m. mirus dr.
vysk. J. Matulaièiui-Labukui, vysk. L. Povilonis tapo abiejø vyskupijø apaðtaliniu
administratoriumi.
Vyskupas L. Povilonis turëjo du augziliarus. 1984 m. gruodþio 2 d. vyskupu
buvo áðventintas kun. Juozas Preikðas, o
1986 m. gruodþio 7 d. – kun. Vladas Michelevièius. 1988 metø pavasará, po kelionës á Romà, vysk. J. Preikðas buvo paskirtas abiejø vyskupijø apaðtaliniu administratoriumi. Vysk. J. Preikðas – paskutinysis abiejø vyskupijø valdytojas.
Dar po metø – 1989 metø kovo 19 d. –
monsinjoras Juozas Þemaitis MIC nominuotas tituliniu Tabaikaros vyskupu ir
paskirtas Vilkaviðkio vyskupijos apaðtaliniu administratoriumi. (Administratorius dar nëra visateisis vyskupijos ðeimininkas.) 1989 m. Vatikano skyrimu vysk.
J. Preikðas buvo pasiøstas á Panevëþio
vyskupijà, o kardinolas Vincentas Sladkevièius MIC (1920 08 20–2000 05 28) perëmë Kauno arkivyskupijos valdymà.
Vyskupas Juozas Þemaitis MIC.
1991 m. gruodþio 24 d. datuotu raðtu
Popieþius paskelbë, kad sudaroma nauja Lietuvos Baþnytinë provincija. Jà sudaro Vilniaus ir Kauno metropolijos su
keturiomis sufraganinëmis diecezijomis:
dviem prie Vilniaus (Kaiðiadoriø ir Panevëþio) ir dviem prie Kauno (Telðiø ir
Vilkaviðkio). Pertvarkius Lietuvos Baþnytinæ provincijà, 1991 m. gruodþio 24 d.
vyskupas Juozas Þemaitis buvo paskirtas Vilkaviðkio vyskupijos ordinaru.
Naujo vyskupo ingreso metu Vilkaviðkio vyskupija jungia ðeðis dekanatus:
Aleksoto (18 parapijø), Alytaus (10 parapijø), Lazdijø (16 parapijø), Marijampolës (23 parapijos), Ðakiø (21 parapija)
ir Vilkaviðkio (17 parapijø). Ið 103 parapijø 27 aptarnaujamos kitø parapijø kunigø. Yra 42 koplyèios23.
PANEVËÞIO VYSKUPIJA
1926 m. sudarius Lietuvos Baþnytinæ provincijà, Panevëþio vyskupu, kaip
jau minëta, buvo paskirtas Kazimieras
Paltarokas, 1949 m. tapæs ir dalies Vilniaus arkivyskupijos, priklausiusios
Lietuvos SSR, valdytoju – kapituliniu
vikaru.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui Panevëþio vyskupijoje buvo 98 parapijos, 26 filijos, 4 rektoratai, 81 koplyèia, ásikûrë 11 naujø baþnytkaimiø. Buvo áðventinti 195 vyskupijos kunigai. 1940 m. Panevëþio vyskupijoje dirbo 241 kunigas,
aptarnaujantis 418 950 katalikø24.
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
171
ALDONA VASILIAUSKIENË
1955 m. geguþës 22 d. Julijonas Steponavièius (1911 10 18–1991 06 18) Ðv.
Tëvo buvo pakeltas tituliniu Abtarado
vyskupu ir paskirtas Panevëþio vyskupo K. Paltaroko pagalbininku. 1955 rugsëjo 11 d. vyskupo K. Paltaroko konsekruotas Panevëþio katedroje, o 1957 m.
Apaðtalø Sostas vysk. J. Steponavièiui
suteikë Panevëþio ir Vilniaus apaðtaliðkojo administratoriaus galias su rezidencinio vyskupo teisëmis. Mirus vysk.
K. Paltarokui, J. Steponavièius tapo Vilniaus ir Panevëþio vyskupijø apaðtaliðkuoju administratoriumi. Taèiau ðias pareigas galëjo eiti tik pora metø. Vyskupas J. Steponavièius, nesutikæs su okupacinës valdþios nurodymais, siekæs statyti Baþnyèià, o ne jà griauti, 1961 m.
sausio 24 d. buvo suimtas ir iðtremtas ið
jo valdomos vyskupijos ir apgyvendintas Þagarëje25.
Ðventasis Sostas Panevëþio vyskupijos apaðtaliðkuoju administratoriumi paskyrë Panevëþio katedros klebonà kan.
Pauliø Ðidlauskà, taèiau okupacinë valdþia neleido jam eiti pareigø ir iðtrëmë
ið vyskupijos á Varënà. Tada valdytoju
buvo iðrinktas Kupiðkio vicedekanas,
Antaðavos klebonas kan. V. Kupstas, taèiau ir jam okupacinë valdþia neleido eiti pareigø.
1962 m. Panevëþio katedros kapitula vyskupijos valdytoju iðrinko kapituliná vikarà kun. Povilà Bakðá (1901 10
21–1973 07 02), jau 1962 m. tapusá Kaiðiadoriø vyskupijos valdytoju. Ðias pareigas jis ëjo iki 1973 05 30.
1973–1983 m. Panevëþio vyskupijà
apaðtaliðkojo administratoriaus teisëmis
valdë dr. vysk. Romualdas Krikðèiûnas
(gimæs 1930 07 18). Jis 1969 m. gruo-
172
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
dþio 21 d. Ðv. Tëvo Pauliaus VI buvo
nominuotas tituliniu Amajos vyskupu
ir 1973 rugpjûèio 6 d. paskirtas Panevëþio vyskupijos apaðtaliðkuoju administratoriumi.
1983 m. dël ligos atleidus Apaðtaliná
administratoriø vyskupà R. Krikðèiûnà,
geguþës 2 d. Panevëþio kapitula vël iðrinko vyskupà Julijonà Steponavièiø
vyskupijos kapituliniu vikaru, taèiau
jam nebuvo leista sugráþti ið tremties.
Tada kapitula geguþës 8 d. iðrinko naujà
Panevëþio vyskupijos valdytojà Krekenavos klebonà Kazimierà Dulksná (1910
02 09–2001 12 09)26, kuris geguþës 13 d.
pradëjo eiti pareigas.
Nuo 1989 m. Panevëþio vyskupijos
apaðtalinis administratorius – vyskupas Juozas Preikðas27 (primename, kad
1984 m. gruodþio 2 d. jis buvo konsekruotas vyskupu), 1988–1989 m. buvæs
Vilkaviðkio vyskupijos ir Kauno arkivyskupijos apaðtaliniu administratoriumi.
Ðeðerius metus Panevëþio vyskupija
neturëjo savo vyskupo ir ðtai 1989 m.
balandþio 2 d. vyko naujojo Panevëþio
vyskupijos apaðtalinio administratoriaus
vyskupo J. Preikðo ingresas. Baigdamas
pamokslà, vyskupas Juozas Preikðas pakvietë visus ðv. Miðiø aukos metu kartu pasimelsti, kad visi darnia greta, vienas kità remdami bei palaikydami,
þengtume á mûsø tautos ir Baþnyèios
dvasiná pavasará28.
2001 m. sausio 1 d. duomenimis, Panevëþio vyskupijoje yra devyni dekanatai (Anykðèiø, Birþø, Kupiðkio, Krekenavos, Panevëþio, Pasvalio, Rokiðkio, Utenos, Zarasø), 114 parapijø, 98 kunigai:
5 monsinjorai (Juozapas Antanavièius,
Jonas Balèiûnas, Klemensas Gutauskas,
K U LT Û R A
Jonas Juodelis, Petras Kuzmickas), 2 kanauninkai (Bronius Antanaitis, Petras
Þiukelis), 1 kapitulos prelatas (Kazimieras Dulksnys)29.
Literatûra ir nuorodos
11
12
13
14
[Be aut.] Pasikeitimai Lietuvos katalikø Baþnyèios hierarchijoje // Sandora. 2002. Vasaris. Nr.
2. P. 32–33; [Be aut.] Nauji Panevëþio, Telðiø ir
Vilkaviðkio vyskupai // XXI amþius. 2002. Sausio 9. Nr. 2. P. 1; [Be aut.] Telðiai // Respublika.
2002. Sausio 18. Nr. 14. P.21; ELTA.Popieþius
paskyrë naujà Telðiø vyskupà // Þemaitis. 2002.
Sausio 8. Nr.3. P.1; ELT-os ir ,,Kalvotosios Þemaitijos“ informacija. Þemaièiai turi naujà vyskupà // Kalvotoji Þemaitija. Telðiø apskrities laikraðtis. 2002. Sausio 8. Nr. 3. P. 1, 2; Vilma Kairienë. Trys Karaliai atneðë ypatingà naujienà //
Panevëþio rytas. 2002. Sausio 7. Nr. 4. P.1,2; Jonas Kazakaitis. Vyskupas J. Preikðas ramiai uþleidþia savo postà // Sekundë. 2002. Sausio 10.
Nr. 7. P. 2; Lietuvos Vyskupø Konferencijos
Sekretoriatas. Pasikeitimai Lietuvos Baþnyèios
hierarchijoje // Draugas. 2002. Sausio 15. Nr.9.
P.4; „Santakos“ inform. Paskirtas naujas Vilkaviðkio vyskupas // Santaka. Vilkaviðkio kraðto
laikraðtis. 2002. Sausio 8. Nr. 3. P. 1; ELTA ir
„Lietuvos ryto“ inf. Popieþiaus valia – trys
nauji paskyrimai // Lietuvos Rytas. 2002; ELTA,
LÞ. Popieþius pakeitë Lietuvos vyskupus // Lietuvos þinios. 2002. Sausio 7. Nr. 4. P.3; Gintautas Subaèius. Panevëþio vyskupijai vadovaus
naujas vyskupas // Sekundë. 2002 Sausio 7.
Nr. 4. P. 1; Rasa Vaièiûnienë. Atsistatydino vyskupas Juozas Preikðas // Panevëþio balsas. 2002.
Sausio 7. Nr.4. P.4.
ELTA. Valdas Adamkus pasveikino naujus vyskupus // Kauno diena. 2002. Sausio 8. Nr. 5. P. 2.
Arûnas Streikus. Ganytojiðko darbo atnaujinimas ir tæstinumas // Naujasis þidinys- Aidai. 2002.
Nr. 1–2. P. 53-57.
[Be aut.] Naujasis vyskupas iðkilmingai áþengs
á Katedrà // Þemaitis. 2002. Sausio19. Nr.8. P.1;
[Be aut.] Naujojo Telðiø vyskupo ingresas // XXI
amþius. 2002. Vasario 1. Nr. 9. P. 3; Aldona Grigulaitë. Telðiø vyskupo ingresas // Þemaitis.
2002. Sausio 22. Nr. 9. P. 1, 2; G. Braþionytë.
Sunkiausia vyskupui iðsiskirti su þmonëmis //
Kalvotoji Þemaitija. 2002. Sausio 19. Nr. 8. P. 6;
Birutë Kavaliauskaitë. Panevëþio vyskupu paskirtas kunigas Jonas Kauneckas // Gimtasis Rokiðkis. 2002. Sausio 18. P.1,4; [Be aut.] Paskirti
nauji vyskupai // Tëviðkës þinios. 2002. Sausio 8.
15
16
17
18
19
Nr. 4.; [Be aut.]Tris vyskupijas papildë naujos
jëgos // Lietuvos rytas. 2002. Sausio 12. Nr. 9.
P.12.
Aldona Kalinauskienë. Tikslas – siekti vienybës
// Suvalkietis. 2002. Vasario 12. Nr. 18. P. 1, 5;
Lina Navickaitë. „Naujas pareigas priimu kaip
Dievo valià...“ //Tëviðkës þinios. 2002. Sausio 16.
Nr.10. P.1,4; [Be aut.] Vyskupo Rimanto Norvilos ingresas // Draugas. 2002. Kovo 12. Nr. 49.
P.4; Vita Vitkutë. Vilkaviðkio Katedra sukvietë
á naujojo vyskupo ingresà // XXI amþius. 2002.
Vasario 15. Nr. 13. P. 1, 3; Dalia Byèienë. Vilkaviðkio vyskupijai vadovauja jauniausias vyskupas // Respublika. 2002. Vasario 11. Nr. 34.
P. 2; Algis Vaðkevièius. Jauniausias Lietuvos
vyskupas gavo ganytojo simbolá // Lietuvos rytas. 2002. Vasario 11. Nr. 34. P.6.
Virginija Januðevièienë. Vyskupo pamokslà tikintieji aplaistë aðaromis // Panevëþio rytas. 2002.
Vasario 18. Nr. 39. P. 1 -–2; Virginija Januðkevièienë. Vyskupo pamokslas pravirkdë visà katedrà // Lietuvos rytas. 2002. Vasario 18. Nr. 39.
P.2; Justas Jasënas. Þiûrëti Jo þvilgsniu // Þemaièiø saulutë. 2002. Kovo 8. Nr. 10. P. 2–3; V. Kapoèius. Panevëþio vyskupo Jono Kaunecko ingresas // Utenis. 2002. Vasario 23. Nr. 23. P.1;
Gertrûda Rinkûnienë. Kardinolas kvietë
dþiaugtis aukðtaièiu vyskupu // Panevëþio balsas.
2002. Vasario 18. Nr. 39. P. 1, 3; Genë Silickienë. Panevëþys liudijo naujojo vyskupo ingresà
// Respublika. 2002. Vasario 19. Nr. 40. P.25.;
B. Vertelka. Gráþo á gimtàjà vyskupijà // XXI
amþius. 2002. Vasario 22. Nr. 15. P. 1, 3; B. Vertelka. Bûti þmoniø vyskupu // XXI amþius. 2002.
Vasario 22. Nr. 15. P. 5; [Be aut.] Vyskupo Jono
Kaunecko ingreso iðkilmës Panevëþio Katedroje
// Draugas. 2002.Kovo 12. Nr. 49. P.4; ,,Ûp“ informacija. Vyskupo Jono Kaunecko ingresas //
Ûkininko patarëjas. 2002. Vasario 21. Nr. 21. P.3.
[Aut. nenurodytas] Arkivyskupas Meèislovas Reinys. – Chicago, 1977. P. 57–58.
A. Vasiliauskienë. 120 metø Ðventojo Raðto vertëjui ( minint metropolito Juozapo Skvirecko jubiliejø) // LKMA Metraðtis. 1994. T. 7. P. 84–122.
K. Þemaitis. Pirmojo Vilkaviðkio vyskupo Antano Karoso asmenybës bruoþai // Soter. 2001.
T. 6. P. 153–160.
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
173
ALDONA VASILIAUSKIENË
10
11
12
13
14
15
16
17
174
[Aut. nenurodytas] Arkivyskupas Meèislovas Reinys. – Chicago, 1977. 248 p.
Plaèiau apie Panevëþio vyskupijà þr.: B.Kviklys. Lietuvos baþnyèios. – Chicago, 1984. T. 4. Panevëþio vyskupija; Panevëþio vyskupija. Istoriniai duomenys. Pastoracinë veikla. – Vilnius,
1998. Plaèiau apie vysk. K. Paltarokà þr.: Kazimieras Paltarokas. Panevëþys. Sudarë R. Mazûrienë. 1998. 278 p.
V. Pruskus. Pirmasis Telðiø vyskupas Justinas
Staugaitis // Katalikø þinynas. – Vilnius, 1993.
P. 58–76; J. Staugaitis. Mano atsiminimai.– Vilnius, 1995. 376 p.
Genovaitë Braþionytë. Sunkiausia vyskupui iðsiskirti su þmonëmis // Kalvotoji Þemaitija. 2002.
Sausio 19. Nr. 8. P. 6; V. Milius. Vyskupo Antano Vaièiaus 75-metis // LKMA Metraðtis. 2001.
T. 18. P. 573–574; Elvyra Sabalytë. Dvasininkas
dabar ras laiko ir ðachmatams // Lietuvos rytas.
2002. Sausio 12. Nr. 9. P.11.
Birutë Nenënienë. Vilkaviðkieèiai savo vyskupo
niekada nenuliûdino // Santaka. 2002. Vasario 2.
Nr. 14. P. 3; A. Vasiliauskienë. Vilkaviðkio vyskupijos Ganytojui – 70. – Marijampolë, 1996. 176
p.; K. Þemaitis. Vilkaviðkio vyskupui Juozui Þemaièiui – 75-eri // LKMA Metraðtis. T. 19. P. 624–
625; Algis Vaðkevièius. Buvæs hierarchas – á vienuolynà // Lietuvos rytas. 2002. Sausio 12. Nr. 9.
P. 11–12.
R. Kalniûtë. Suteikti miesto garbës pilieèiø vardai // Suvalkietis. 2002. Vasario 14. Nr. 19. P.1;
LKMA Centro valdyba. Vyskupui Juozui Preikðui – 75 // LKMA Metraðtis. T. 19. P. 622–623;
A.Vasiliauskienë. Iðsipildþiusios svajonës ir ateities viltys. Panevëþio vyskupui Juozui Preikðui – 75-eri // XXI amþius. 2001. Lapkrièio 23.
Nr. 88. P. 4; B. Vertelka. Iðkilaus zanavyko pëdsakai Aukðtaitijoje // XXI amþius. 2001. Lapkrièio 23. Nr. 88. P. 6–7; Virginija Petrauskienë. Uþleisdamas postà kunigas pasiliks þiedà // Lietuvos rytas. 2002. Sausio 12. Nr. 9. P.11,12; J. Þemaitis. Atsisveikinimo þodis // Suvalkietis. 2002.
Vasario 2. Nr. 14. P. 1, 9; J.Þemaitis. Ko siekta,
kà pavyko atkurti // Tëviðkës þinios. 2002. Vasario 1. Nr. 22. P. 4.
A. Vaièius. Vyskupo Vincento Borisevièiaus
pastoracinë ir visuomeninë veikla // LKMA Metraðtis, 1994. T. 7. P. 273–276; D. Stanèikas, I. Bogomolovaitë. Vyskupo Vincento Borisevièiaus
tardymas ir þûtis // LKMA Metraðtis. T. 7.
P. 277–283.
J. Juodaitis. Vyskupo kankinio V. Borisevièiaus
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
bendraþygis // Apþvalga. 1994. Geguþës 6–12.
Nr. 18. P. 4.
18 F. Meiþenis. Paminëtas Telðiø vyskupo jubiliejus // Apþvalga. 1994. Rugsëjo 30–spalio 6.
Nr. 39. P. 5.
19 [Be aut.] Lietuvos padangëje // Katalikø pasaulis. 1994. Rugpjûtis. Nr. 8. P. 41.
20 Ekenchus omnium ecclesiarum et universi cleri provinciae eccleaiasticae Lituanae. 1940. P. 188. Aleksandras Grigaitis gimë 1877 m. rugsëjo 19 d.,
1904 geguþës 29 áðventintas á kunigus; Krikðèionybë Lietuvoje / Redagavo Vytautas S. Vardys. – Èikaga. 1997. P. 274 nurodyta, kad gimë 1879 m.; Lietuvos universitetas 1579–1803–
1922 / Redagavo Pranas Èepënas. – Chicago.
1972. P. 863 – gimë 1887; Lietuviø enciklopedija. – Boston. 1956. T.7. P. 489 – gimë 1877.
Aleksandras Grigaitis gimë 1887 m. rugsëjo
19 d. Ðakiø apskrityje Viðakio Rûdos valsèiuje
Berþupiø kaime. Þr.: Lietuvos centrinis archyvas. F. 631, ap. 3, b. 223, l. 23, 24, 27. Ði data
áraðyta paties prelato. Todël visos kitos nurodomos gimimo datos yra netikslios.
21 Posëdþio dokumentas, vaizdþiai parodantis beteisiðkà dvasininkø padëtá, saugomas Vilkaviðkio vyskupijos kurijos archyve, pirmà kartà paskelbtas knygoje: A. Vasiliauskienë. Vilkaviðkio
vyskupijos Ganytojui – 70. – Marijampolë. 1996.
P. 13–17; VVKA. Byla Nr. 14. Kun. Birbilas vincentas 1897-1970.
22 J. Stankevièius. Mano gyvenimo kryþkelës. Atsiminimai. – Vilnius: Lietuviø katalikø mokslo akademija. 2002. 744p.
23 Vilkaviðkio vyskupija 1926-2001. – Ardor, 2001.
P. 32.
24 B. Kviklys. Lietuvos baþnyèios. – Chicago. 1984.
T.4. Panevëþio vyskupija. P. 11.
25 LYA.F.K – 1. Ap. 46, I d. B. 1644.
26 B. Antanaitis. Netekome garbingo prelato. A†A
prel. Kazimieras Dulksnys (1910–1935–2001) //
XXI amþius. 2002. Sausio 4. Nr. 1. P. 6; J. Jasënas. Maironis seminaristo akimis // Þemaièiø
saulutë. 2002. Vasario 15. Nr. 7. P. 2; A.Vasiliauskienë. Panevëþio vyskupija neteko dar vieno ganytojo // Draugas. 2002 Sausio 22. P. 4.
27 LKMA Centro valdyba. Vyskupui Juozui Preikðui – 75// LKMA Metraðtis. 2001. T. 19. P. 622–623.
28 V.Veilentas. Panevëþys sveikina ganytojà // Katalikø pasaulis. 1989. Kovo 19. Nr. 4. P. 15.
29 Katalikø þinynas 2001.– Vilnius, 2001. P. 129–146;
Panevëþio vyskupijai 75 (bukletas). – Panevëþys,
2001. 20 p.
B. d.
K U LT Û R A
Gauta 2004-01-08
JURGITA STANIÐKYTË
Vytauto Didþiojo universitetas
PRASMËS KONSTRAVIMO PRINCIPØ KAITA
ÐIUOLAIKINIAME LIETUVOS TEATRE
The Construction of Meaning in Contemporary
Lithuanian Theatre Productions
SUMMARY
The object of this research is the emerging strategies of communication that subvert the traditional sense
of meaning and perception in contemporary Lithuanian theatre. These new developments are
conceptualised in the framework of post-modern and post-structural theory, in particular the post-structural critique of sign, representation and subject. The constancy of the text and the homogeneity of the
audience that interprets it are two central assumptions on which traditional literary theatre is based.
During the last decades the situation has changed, as visuality as a means of theatrical expression has
become more and more important in contemporary Lithuanian theatre, replacing the traditionally dominant position of the text in a production. By subverting, fragmenting, (re)constructing the structural elements (narrative, visual, aural) of performance, the director strives for active communication and aims
to challenge traditional modes of perception, by forcing the spectator to create the meaning for himself/herself. Typically post-modern formations of meaning and perception (visuality/textuality; disassociation of theatrical elements and intertextuality), present in contemporary Lithuanian productions are
analysed in this article.
ÁVADAS
Straipsnyje analizuojami nauji teatrinës komunikacijos bûdai, atsirandantys
ðiuolaikiniame Lietuvos teatre. Pakitæ
prasmës konstravimo/suvokimo principai nagrinëjami postmodernios estetikos kontekste, atskleidþiamos teorinës
RAKTAÞODÞIAI. Teatras, vaidyba, prasmës kûrimas, intertekstas, suvokimo procesai, vizualinë raiðka.
KEY WORDS. Theatre, production, construction of meaning, intertext, perception, visual representation.
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
175
J U R G I TA S TA N I Ð K Y T Ë
ðios kaitos prielaidos ir praktinës problemos.
Analizuojant ðiuolaikiniame teatre
vykstanèius prasmës kûrimo ir suvokimo procesø pokyèius, bûtina aptarti ðias
teorines transformacijas: meno kûrinio,
prasmës ir suvokëjo sampratø kaità, susijusià su poststruktûralistine reprezentacijos autonomijos, subjekto ir þenklo kritika.
Tradicinis poþiûris yra grindþiamas prielaida, jog bet koks komunikacinis procesas remiasi bendrais tarp autoriaus ir suvokëjo egzistuojanèiais kodais. Suvokimas ðiuo atveju yra á meno kûriná (tekstà) „ádëtø“ kodø ðifravimas. Plëtojantis
komunikacinius procesus analizuojantiems metodams, ðiomis tradicinëmis
prielaidomis apie stabilià prasmæ ir toká
pat stabilø suvokëjà buvo suabejota. Tradicinæ meno kûrinio kaip realybës reprezentavimo sampratà kritikavo poststruktûralizmo teoretikai: jie teigë, jog
bet kokia reprezentacija ne atspindi tikrovæ, o jà konstruoja, kuria1. Poststruktûralistø iðkelta bei postmodernizmo iðplëtota reprezentacijos autonomijos ir beribio reikðmës konteksto samprata teigia,
jog tai, kà mes suvokiame kaip realybæ
yra tik reprezentacijos sistemø sukonstruota „realybë“. Teiginiai, jog reikðmës
sistemos nepriklauso nuo „tikrovës“, darë didelæ átakà meno, taip pat ir teatro,
suvokimo procesø analizës bei praktikos
pokyèiams, susijusiems su daugiaprasmiðkumu ir atvira, neapibrëþta prasmine spektaklio ar dramos struktûra.
Tradicinë reprezentacijos teorija remiasi þenklo ir juo nusakomo turinio atitikimu. Kiekvienas þenklas turi nurodyti baigtiná turiná – sielà, idëjà, daiktà – ki-
176
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
taip tariant, transcendentiná signifikatà. Poststruktûralistinë teorija atskleidþia, jog
þenklas, uþuot nurodæs tam tikrà baigtinæ realybæ, nurodo kità þenklà, ir taip iki
begalybës. Galëtume teigti, jog ðis signifikatø þaismas kuria savo realybæ, kuri
tampa tikrosios realybës pakaitalu2. Dël
ðiø teoriniø áþvalgø pakinta ne tik „realybës“ pobûdis, bet ir tos realybës suvokimo logika. Þenklo neapibrëþtumas ir
ðio neapibrëþtumo sàlygojamos interpretacijos neleidþia uþèiuopti daikto esmës,
neleidþia ágyti patikimo þinojimo, aiðkaus ir apibrëþto suvokimo. Tokio teorinio bûvio sàlygomis egzistuojantis menininkas suvokia, jog jeigu kûrinio reikðmë neegzistuoja savaime arba nereprezentuoja jokio iðorinio transcendentinio
signifikato, vadinasi, ji yra kultûriðkai
konstruojama, tad bet kokio þenklo,
veiksmo, þodþio prasmë priklauso nuo
interpretatoriaus, t.y subjekto.
Kita vertus, dël poststruktûralistiniø
teorijø átakos kinta paties subjekto samprata. Atsiþvelgiant á postruktûralistines
teorijas, daroma iðvada, jog savæs suvokimas yra sukuriamas sàveikaujant
reikðmës sistemoms, kurios priskiria asmenybei tam tikrà tapatybæ, kuri kinta
priklausomai nuo konteksto. Vadinasi,
kiekviena tapatybë yra sàlygiðka. Jacques’as Lacanas apibrëþia subjektà tik kaip
santykiø laukà, konstituojantá save per
santyká su kitais3. Subjektyvumas yra
nusakomas per iðoræ, skirtumà, subjektas egzistuoja tik per santyká su kitu, tik
bûdamas vietoje kito. Vakarø filosofinë
tradicija paprastai diferencijuoja, atskiria subjektà (patirianti, suvokianti sàmonë), kuris patiria pasaulá ir formuoja sa-
K U LT Û R A
vo patirtis, idëjas apie já bei objektà (iðorinis fenomenas, kuris patiriamas) kaip
materialø, iðoriná, uþ subjekto ribø egzituojantá fenomenà. Postmodernioji pasaulëþiûra neigia tokià binarinæ opozicijà. Anot postmodernistø, objekto ir
subjekto santykiai nëra grásti opozicija,
o sàlygoja vienas kità. Remiantis differance principu, teigianèiu, jog konceptas
yra apibrëþiamas skirtumo, o ne tapatumo principo, subjekto identitetas gali
bûti konstruojamas tik per santyká su
objektu, ir atvirkðèiai.
Ðiø radikaliø teoriniø pokyèiø kontekste ðiuolaikinio teatro praktika buvo
priversta permàstyti tradicinës reprezentacijos bei suvokimo santykius. Nëra uþbaigtumo, tik prasmës þaismë:
tekstuose ji egzistuoja tik latentiniu pavidalu ir yra aktyvuojama suvokëjo.
Ðios áþvalgos atvedë teatro teorijà ir
praktikà prie radikaliai naujø spektaklio skaitymo bûdø, kai didelë erdvë suteikiama þiûrovui. Nesibaigianèios interpretacijos samprata sàlygojo postmodernaus teatro daugiaprasmiðkumà, kurio buvo siekiama naudojant ávairias
prasmës skaidymo technikas: intertekstualumà, spektaklio struktûros elementø
heterogeniðkumà; vizualumo ir tekstualumo prieðprieðà. Savo ruoþtu poststruktûralistiniø teorijø kritikai teigia,
jog panaikinus prasmës suvokimo pagrindus bei kurianèiojo subjekto vientisumà, lieka tik nihilistinë, á niekur nevedanti nuostata, uþkertanti kelià bet
kokiai kritinës refleksijos galimybei. Jeigu spektaklio prasmës neámanoma „iðsemti“, jeigu ji niekada neatsiskleidþia
suvokëjui iki galo, teatro praktikams ky-
la esminis klausimas: kaip ir kokia prasmë gali bûti kuriama postmoderniame
teatre? Ypaè aktualus poststruktûralistiniø teorijø poþiûriu tampa komunikacijos ir politinio ar ideologinio angaþuotumo teatre klausimas. Unikalaus ávykio, þiûrovo svarbumo, performatyvumo, reprezentacijos dekonstravimo akcentavimas, pasak kai kuriø teoretikø,
eliminuoja tokio pobûdþio spektaklá ið
politiniø, socialiai angaþuotø meno kûriniø lauko. Vis dëlto naujausiuose tyrimuose teatro teoretikai ir praktikai atranda postmodernistinio teatro kritinës
pozicijos ir funkcijos aspektus bei galimybes. Vienas svarbus aspektas yra susijæs su atlikëjo kûnu. Aktoriaus kûnas
prieðinasi simboliniam lygmeniui, kurá
jam stengiasi primesti meniniai stereotipai, konvencijos, strategijos, diskursai,
trokðdami sukurti vienodà, unifikuotà
sistemà kaip opozicijà judanèiam, vaidinanèiam, troðkimø valdomam kûnui.
Karnavalinis kûno potencialas (atskleistas Michailo Bachtino teorijose) daþnai
ignoruoja ðià ribojanèià simbolinæ valià.
Kitas teoretikas, teigiantis, jog kritiniai
veiksmai yra galimi postmodernaus bûvio sàlygomis, yra Philipas Auslanderis.
Pasak jo, postmoderni rezistencija ar kritika susijusi ne su specifinëmis politinëmis/ideologinëmis praktikomis, o su –
paties vaizdavimo/reprezentacijos kritika, tai yra abstraktesne ir sudëtingesne
uþduotimi4. Tam, kad galëtø atlikti kritinæ funkcijà, teatras turi bûti menas ir
antimenas tuo pat metu. Bûtent tuo, pasak P.Auslanderio, postmodernus teatras komunikacijos ir ideologijos lygmeniu skiriasi nuo modernaus5. Modernus
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
177
J U R G I TA S TA N I Ð K Y T Ë
spektaklis perduoda þiûrovams vienos
ar kitos ideologinës/politinës/meninës
orientacijos praneðimus, postmodernaus
spektaklio pasiprieðinimas ar rezistencija pasireiðkia tuo, jog jis nesistengia diktuoti suvokëjui vieno ar kito pobûdþio
praneðimø, taèiau bando dekonstruoti ir
kritikuoti patá reprezentacijos-vaizdavimo-atlikimo mechanizmà kaip politiniø,
socialiniø ideologijø ir stereotipø konstruktà. Vienintelis prieðtaravimas yra
tai, jog ði reprezentacijos kritika atliekama reprezentacijos pagalba.
Pastarojo deðimtmeèio Lietuvos teatre suvokimo pokyèiai ið esmës siejasi su
dramos teksto ir reþisûrinës koncepcijos
santykiais. Ðiuolaikinis Lietuvos teatras,
sutelkdamas dëmesá ne á vidines spektaklio struktûros sàrangas, o á jø santyká su suvokëju, remdamasis postmoderniomis strategijomis permàsto tradicinius teatrinës komunikacijos modelius.
Atlikus spektakliø analizæ, galima teigti, jog ryðkiausiai ðiuolaikiniame Lietuvos teatre pasireiðkia ðios prasmës kûrimo strategijos: pakitæs vizualumo/
tekstualumo santykis, spektaklio struktûros elementø skaidymas ir intertekstualumas. Toliau pateikiama iðsami ðiø
tendencijø analizë.
VIZUALUMO/TEKSTUALUMO SÀVEIKA
Teatras visuomet atlieka dvi funkcijas: referentinæ ir performatyvià6. Pirmoji yra susijusi su reprezentacija, veiksmø, personaþø, santykiø, situacijø vaizdavimu/perteikimu (ir glaudþiai siejasi
su dramos tekstu). Antroji – realizuoja
veiksmà, tai teatro ávykis, vykstantis èia
ir dabar tarp atlikëjo ir þiûrovo (siejama
su veiksmu). Teatro istorijoje ðios dvi
funkcijos keitë viena kità: XIX a. pab.–
XX a. pr. referentinë funkcija dominavo,
o performatyvioji buvo visai pamirðta.
Spektaklio tikslas buvo perteikti literatûros (dramos) teksto prasmæ, tuo tarpu
þiûrovø uþduotis buvo tà prasmæ suprasti. Ásigalint istorinio avangardo idëjoms (ypaè dël Antonino Artaud, Jerzy
Grotowskio „antitekstiniø“ idëjø átakos),
veiksmo/performatyvioji funkcija darësi vis reikðmingesnë. Tekstà vis daþniau
pakeisdavo aktoriaus fizinë raiðka scenoje. Dramos tekstas neteko dominuo-
178
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
janèios pozicijos, uþleido jà reþisieriaus
idëjai ar fizinei aktoriaus raiðkai scenoje. Taèiau ðie „anti-tekstualiniai gestai“
buvo nukreipti ne prieð patá tekstà, o
prieð specifinæ teksto sampratà – teksto
kaip fiksuotø reikðmiø, kurios yra galutinës ir baigtinës, valdanèios ir kontroliuojanèios kitus spektaklio struktûros
elementus ir patá veiksmà, sàvokà.
Panaði situacija susiklostë ir Lietuvoje. Dauguma Lietuvos teatro kritikø pastebi, jog pastaraisiais deðimtmeèiais
Lietuvos teatre kinta spektaklio struktûros elementø iðsidëstymas, vizualumui,
vaizdui suteikiamas pernelyg didelis
prasminis krûvis, jis ima dominuoti.
Toks pokytis paprastai pateisinamas keletu prieþasèiø: stipria reþisûrinio teatro tradicija Lietuvoje, kuri kartu su poetine-romantine pasaulëþiûra lëmë vizualios metaforinës teatro kalbos susiformavimà ir suklestëjimà (Ezopinë teatro
K U LT Û R A
kalba) bei teatro kaip meninës institucijos statuso kaita naujoje socialinëje kultûrinëje terpëje, kai teatras, neberasdamas ákvëpimo ðaltiniø ar atspirties taðkø realybëje, pasiduoda socialinëje tikrovëje neáþemintiems teatraliðkiems vizualiniams þaidimams. Anot Audronio
Liugos, ði tendencija ágauna kraðtutines
formas, kai visi spektaklio komponentai,
net ir literatûra, tampa tik medþiaga reþisieriaus fantazijoms. Tokie vizualiniai
þaidimai, atrodo, yra nukreipti prieð
dramos tekstà: „Vizualiniai elementai,
uþuot aiðkinæ ir átvirtinæ tekstà, perima
visà spektaklio reikðmiø ir informacijos
krûvá...Veiksmas netenka... nepertraukiamo, kryptingo judëjimo“7. Taèiau reikia paminëti, jog neretai tokie spektakliai siekia panaikinti hierarchinæ spektaklio elementø struktûrà, atkurti harmoningà pusiausvyrà tarp teksto/vaizdo, kritikuoja autoritarinæ dramos teksto sampratà formuodami naujà teatraliðko tekstualumo sàvokà.
Grieþta teksto/veiksmo opozicija, jø
atskyrimas yra modernistinës paradigmos dalis, tuo tarpu postmodernios situacijos erdvëje ðios dvi pozicijos jungiasi ir susipina, jø santykiai yra daug
komplikuotesni ir sudëtingesni nei binarinës opozicijos8. Teksto ir veiksmo (performatyvumo) santykiø kaità ðiuolaikiniame teatre stipriai veikia poststruktûralistinë teksto samprata. Ilgà laikà literatûrinës tradicijos privilegijuota teksto
kaip be iðimties lingvistinio meno kûrinio sàvoka transformavosi kartu su poststruktûralistinëmis teorijomis, neapsiribojusiomis teksto vien kaip lingvistinës,
kalbinës sistemos samprata ir suvoku-
siomis já kur kas plaèiau. Galima daryti
iðvadà, jog dël teksto sampratos transformacijø átakos teksto ir veiksmo prieðprieða teatre nyksta, nes abiem elementams priskiriamos panaðios savybës.
Viskas, kà galima skaityti kaip praneðimø rinkiná, sudaro tekstà, vadinasi, jeigu spektaklis gali bûti „skaitomas“, jis
kuria savo sudëtiná tekstà, á kurá jau áeina kiti, tarp jø ir dramos kûrinio tekstai. Perðasi iðvada, jog spektaklio tekstas yra ið principo intertekstualus.
Dar semiotinës mokyklos atstovai, susidûræ su teatro meno specifika, bandë
apibrëþti ir ávardyti nestabilius ar tiesiog
savarankiðkos semantinës dimensijos neturinèius teatrinius þenklus, vadinamuosius nepastovius signifikantus, kurie ágyja
signifikatà tik dël kontekstualizacijos (vidinës ir iðorinës). Taigi postmodernus
spektaklis semiotiniu poþiûriu gali bûti
apibrëþtas kaip nepastoviø signifikantø tinklas arba tiesiog spektaklio tekstas plaèiàja
prasme. Ir nors naujosios mokyklos teatro semiotikai bando prieðintis autoritarinei teksto idëjai, dekonstruotai Jacques’o
Derrida sekëjø, jie tarsi vël sugráþta prie
teksto sàvokos, tik ðá kartà já ávardija teatrinio arba spektaklio teksto terminu. Patrice Pavis teigia, jog spektaklio tekstas
yra mizanscenos metatekstas9. Argumentai, pateikiami „uþ“ ðià sàvokà, yra keli:
pirmiausia semiotikai teigia, jog tokia
teksto samprata skiriasi nuo literatûrinio
kûrinio teksto, nes nei teatro tekstas, nei
jo atskiri elementai neturi stabilios prasmës. Antra, tekstas, kurio atskiri elementai negali bûti fiksuojami (veiksmas, garsas, ðviesos ir pan.) reprezentuoja efemeriðkus, judanèius, nefiksuojamus þenkLOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
179
J U R G I TA S TA N I Ð K Y T Ë
lus. Abu ðie argumentai tarsi sueina á
vienà teiginá, jog spektaklio tekstas yra judantis, pastoviai besikeièiantis ir nepastovus, tuo tarpu teatraliðkumas (veiksmas), kaip teigia prancûzø teoretikas
Bernardas Dort, yra „þenklø nestabilumas, judrumas, jø jungties neámanomumas bei jø konfrontacija þiûrovø akivaizdoje“, tad galime daryti prielaidà, jog
tiek veiksmas, tiek spektaklio tekstas nëra kardinaliai skirtingi, vienas kità eliminuojantys elementai, o yra skirtingi to
paties proceso aspekai10. Vadinasi, postmodernaus teatro kûrëjai jungia spektaklio struktûros elementus á heterogeniðkà
spektaklio tekstà, kuriame jie yra lygiaverèiai. Ði nauja teksto samprata yra ávairiai
ávardijama ðiuolaikinio teatro teoretikø:
teksto landðaftas (Gertrude Stein, Hansas
T. Lehmannas), postdramatinis tekstas
(H. T. Lehmannas), vizualioji dramaturgija (Knutas Ove Arntzenas). Umberto
Eco, analizuodamas komunikaciná spektaklio modelá, iðkelia daugiasluoksnio teatrinio praneðimo ir suvokimo problemà,
ypaè pabrëþia teatrinio teksto skirtingumà nuo raðytinio. U. Eco teigia, jog mizanscenoje suvokëjas susiduria su daugiaprasme þenklø sistema, kurioje ypaè
problemiðki yra þodiniai (verbaliniai)
praneðimai. „Jie nëra tiesiog signifikantai, jie nukreipia ne á signifikatà, o á kitus signifikantus. Teatre, kaip ir kine,
verbaliniai þenklai þymi kitus verbalinius þenklus, apie kuriuos kalba mise en
scene“11. U. Eco knygoje The role of the
reader (1979) apibrëþia du teksto tipus:
uþdarà, kuris tiksliai nukreipia suvokëjà
tam tikra autoriaus numatyta prasmiø ir
reakcijø kryptimi bei atvirà, kuris reikalauja suvokëjo interpretacijos tam, kad
180
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
bûtø uþbaigtas12. Remdamiesi U. Eco, galime daryti iðvadà, jog atviro pobûdþio
meno kûriniai provokuoja suvokëjà kurti
kartu su autoriumi, konstruoti neiðsenkantá galimø prasmiø srautà. Postmodernaus spektaklio struktûrà galima prilyginti atviro meno kûrinio struktûrai.
Postmodernaus spektaklio tekstas – tai heterogeninë spektaklio struktûros elementø sàranga, kurioje nedominuoja nei tekstas, nei veiksmas. Toks vizualumo/tekstualumo santykis bent ið dalies iðsprendþia postmodernistinës dramos problemà, kadangi tokio pobûdþio teatro kûrëjai gali naudoti bet koká tekstà: ar postmodernios struktûros dramà, ar klasikinæ dramà, kuri yra dekonstruojama
spektaklio metu, ar kurti kolektyviná, savo patirtimi paremtà tekstà, arba jungti
visus ðiuos bûdus viename spektaklyje.
Galima bûtø iðskirti bent dvi postmodernaus vizualumo kategorijas ðiuolaikiniame Lietuvos teatre: spektakliai, kuriuose dominuoja vaizdas ir per já perteikiama prasmë, arba spektakliai, kuriuose visi elementai yra jungiami remiantis
nehierarchine sistema, t.y. lygiavertiðkai.
Pirmojo pobûdþio pavyzdþiu galëtø bûti Vegos Vaièiûnaitës ir jos teatro trupës
„Miraklis“ spektakliai, kuriuose, anot
Vaidoto Jauniðkio, „þodá nugali garsas ir
vaizdas, universalesni ir anksèiau gimæ
meno elementai“13. Galima teigti, jog tokios teatrinës estetikos pagrindas yra
vaizdas, o siuþetas kuriamas vizualia naracija. Vadinasi, suvokëjas, þiûrëdamas á
vizualø tekstà transformuotas Adomo
Mickevièiaus Vëlines (1998) ar W. Shakespeare’o Audrà (1997), spektaklio prasmæ suvokia garso ir vaizdo (neverbalinës) komunikacijos padedamas.
K U LT Û R A
Pastarojo deðimtmeèio Lietuvos teatre yra ir spektakliø, kuriuose bandoma
„sulyginti“ arba sugriauti iki ðiol egzistavusià tradicinæ spektaklio struktûros
elementø, tokiø kaip tekstas, aktorius,
scenografija, veiksmas, muzika hierarchijà. Be abejo, kaip jau buvo minëta, bandant naikinti logocentrinæ hierarchijà,
pirmiausia nukenèia dramos tekstas. Pavyzdþiui, tokiuose jaunøjø reþisieriø
spektakliuose, kaip B. M. Kolteso „Naktis prieð pat miðkus“ (reþ. I. Jonynas),
A. Ayckbourno „Nepaprastasis Ernio
iliuzijonas“ (reþ. G. Liutkevièius) þodis
nesiejamas su ryðkiai iðreikðta materialia
spektaklio forma, jis nieko neiliustruoja,
neturi prasminio krûvio. Tokio pobûdþio
spektakliai, anot kritikø, pavojingai priartëja prie hepeningo ar videoklipø, nes
èia nelieka tradicinës uþuomazgos, plëtojimo ir atomazgos. Panaðiai ir reþisieriaus Cezario Grauþinio spektakliai
R. Vitraco „Meilës misterijos“ (1997) ir
G. Büchnerio „Voicekas“ (1996) artikuliuojami kaip vizualûs spektakliai, kuriuose gausu choreografijos ir muzikos,
abu panaðûs, anot A. Liugos, á savotiðkà
„dramatiná baletà“14.
Vis dëlto kai kuriuose ðiuolaikiniuose spektakliuose autonomiðki þodinio ir
sceninio tekstø pasauliai yra lygiavertiðkai jungiami arba prieðinami sceninio
veiksmo metu siekiant destabilizuoti, pa-
keisti ásitvirtinusias suvokimo praktikas.
Tokio pobûdþio buvo pirmieji reþisieriaus Oskaro Korðunovo darbai „Ten bûti èia“ (1990), „Senë“ (1992), „Senë – 2“
(1994), „Labas Sonia Nauji Metai“(1994),
pagal OBERIU tekstus. Ðiuose spektakliuose tekstas, literatûrinë medþiaga naudojama ne kaip siuþetinis pagrindas, o
vienas ið daugelio teatrinës raiðkos elementø, tuo tarpu spektaklio siuþetà kuria visø elementø sàveika. Tuo bûdu
spektaklio struktûra tampa atvira ávairioms interpretacijoms ir prasmes kurti
gali pats suvokëjas. Kuriant spektaklá
„P.S. Byla O.K.“ (pagal S. Parulskio tekstà, 1997), tekstui teko didesnis vaidmuo
nei prieð tai, kadangi pati pjesë, bûdama
postmoderni, atviros struktûros bei intertekstualaus ir fragmentiðko pobûdþio,
paveikë ir spektaklio schemà. Reikia paþymëti, jog pirmieji O. Korðunovo reþisuoti spektakliai nëra tradiciðkai suvoktas vizualumas, kai dramos teksto prasmës prasmenga vaizdiniuose spektaklio
sprendimuose arba pompastiðka scenografija maskuoja reþisûros ar aktoriø vaidybos trûkumus. Reþisieriaus sieká sukurti atvirà spektaklio struktûrà bei atsisakyti teksto diktato galima ávardyti
kaip priartëjimà prie postmodernistinës
vizualiosios dramaturgijos bei ðios estetikos sàlygojamo meno kûrinio prasmës
polivalentiðkumo.
SPEKTAKLIO STRUKTÛROS ELEMENTØ SKAIDYMAS/DISOCIACIJA
Dar vienas prasmës konstravimo
principas, naudojamas ðiuolaikiniame
Lietuvos teatre, yra spektaklio struktûros elementø skaidymas. Toks prasmës
iðskaidymas spektaklyje iliustruoja poslinká nuo meno kaip objekto prie meno kaip imlaus ávykio. Meno objekto
kaip autonominio vieneto iðskaidymas
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
181
J U R G I TA S TA N I Ð K Y T Ë
suteikia suvokëjui galimybæ susikurti tà
objektà savo sàmonëje. Kaip teigia amerikieèiø reþisierius Richardas Foremanas, „rezonansas turi vykti tarp þiûrovo sàmonës ir objekto, nes rezonansas
tarp atskirø objekto elementø yra negyvo teatro pavyzdys“15. Prieðingai moderniems spektakliams, kurie perþengia
avanscenà – ribà tarp scenos ir þiûrovø
salës, postmodernus teatras nedaro jokiø fiziniø pastangø tà ribà panaikinti,
taèiau siekia átraukti suvokëjà á spektaklio prasmës kûrimo procesà. Anot „Ugnies veidas“ autoriaus dramaturgo Mariaus von Mayenburgo: „Didþiausias
menas – sukurti erdvæ þiûrovo galvoje,
o ne realistiðkai jà vaizduoti scenoje“16.
Atskirti arba suprieðinti spektaklio
struktûros elementai, tekstas, veiksmas,
garsas, vaizdas, sudaro tam tikras konfigûracijas, kuriø santykiai yra gana atsitiktinio pobûdþio. Taèiau ðiø elementø sàveika, jø jungimasis vyksta ne kaþkur ten, objektyviame meno kûrinyje/
spektaklyje, o suvokëjo sàmonëje.
Analizuojant postmodernaus spektaklio elementø heterogeniðkumo sklaidà, reikia paþymëti, jog tokio atviros
struktûros spektaklio turinys ir vaizdas
tampa daugiasluoksniais, prasipleèia jø
prasminës ribos. Þiûrovo sàmonë veikiama ið karto keliais lygmenimis: per
vaizdo suvokimà ir per teksto suvokimà. Toks dvigubas kodavimas populiarus
postmodernistiniame teatre ir mene apskritai. Kuriama atvira prasmiø sistema,
kuri yra nepastovi ir kintama. Ðá principà savo spektakliuose gana sëkmingai
taiko O. Korðunovas, jis bûdingas jaunø
kûrëjø Beno Ðarkos, Gintaro Varno, Cezario Grauþinio darbams.
182
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
Apie pirmàjá O. Korðunovo spektaklá
pagal OBERIU tekstus „Ten bûti èia“ kritikas Valdas Vasiliauskas raðë: „Mûsø
ausys ir akys nuolat pykstasi, matome ne
tai, kà girdime“17. Tokia prasmës disociacija, naratyvo struktûrø lauþymas siekiant sukurti kuo atviresnæ erdvæ þiûrovo interpretacijai, kuria daugiaprasmá ir
interaktyvø postmodernistinio teatro
charakterá. Pasak O. Korðunovo, veiksmo
ir teksto sandûroje atsiradusi nauja prasmë kuria tikràjá spektaklio siuþetà18. Ðtai,
pavyzdþiui, spektaklio „Roberto Zucco“
(1998, pagal B.M.Koltes’o pjesæ) metu ekrane pasirodanèios antraðtës byloja „Motinos nuþudymas“, taèiau scenoje mes
nematome þudymo faktø. Taip, pasak
reþisieriaus, atsiranda dar vienas paradoksas – girdime istorijà apie þmogþudá, o matome istorijà apie saviþudá. Pabrëþiant þenklø ir vaizdø polivalentiðkumà, kûrinys tampa daugiaprasmis, jo atskleidimas priklauso nuo þiûrovo. Vaizdinio suvokimas gali vykti dviem lygmenimis: vienu atveju spektaklio vyksmas
dël vidinio ryðio nebuvimo yra suvokiamas kaip nesusijusiø lingvistiniø ir kûniðkø epizodø, bereikðmiø garsø ar judesiø seka bei informacijos perteikimas dalimis, tarp kuriø neámanoma atrasti bendros reikðmës. Ðis bûdas primena komunikacinæ lavinà, pasiekianèià mus ið masinës informacijos priemoniø, kai informacijà mes suvokiame kaip atskiras dalis, kuriø junginys yra beprasmis. Antru
atveju, uþgaunamas subjektyvus þiûrovo asociacijø laukas, jungiantis atskirus
elementus á subjektyviai struktûruotà
reikðmiø erdvæ. Siekiant destabilizuoti
prasminæ sistemà ðiuolaikiniame Lietuvos teatre, vyksta ir kûno desemantiza-
K U LT Û R A
vimas – personaþo charakteris tik nuþymimas, pasiûlomas, taèiau nekonstruojamas dramaturgine prasme. Atskiri elementai, kuriuos pateikia aktorius, kostiumas, grimas, gestai, judesiai erdvëje, balsas nesisieja tarpusavyje ir neturi vidinio
ryðio, kurianèio prasmæ. Daþnai balsas
atskiriamas nuo aktoriaus kûno, jis áraðomas ir spektaklio metu derinamas su
gyvàja kalba, pavyzdþiui, O.Korðunovo
reþisuotame spektaklyje Sofoklio „Karalius Oidipas“ (2002). Desemantizuota
kalba nebefunkcionuoja kaip þenklas
spektaklio metu.
Susidûrus su tokia fragmentiðka,
prieðtaringa ir nestabilia spektaklio
struktûra, pasak Erikos Fische-Lichte,
suvokëjo ir spektaklio sàveika yra dvejopa: vienu atveju suvokëjas suteikia atskiriems elementams bei jø sekoms
reikðmes, kurios kyla ið jo istorinës, socialinës, asmeninës patirties, nors kartu
suvokia, jog prasmës ðiuo atveju neturi
jokiø fiksuotø, intersubjektyviø vertybiø, nes yra sudarytos ið asmeniniø
vaizduotës ir asociatyviø veiklø dariniø.
Kitas suvokimo variantas – suvokëjas
atsisako kurti bet kokias prasmes ir tiesiog stebi kûnus, objektus, þodþius ir neinterpretuoja jø kaip þenklø, turinèiø
kokias nors kitas prasmes. Domina paties objekto konkretumas19.
Nuorodos ir pastabos
11
12
13
14
15
16
17
Þr. J. Derrida. Of Grammatology. – Baltimore:
Johns Hopkins University press, 1976, p. 302.;
J. Culler. On Deconstruction: Theory and Criticism
after Structuralism. – London: Routledge, 1982.
J. Derrida terminas. Þenklas nurodo kitus þenklus, kuria nesibaigianèiø interpretacijø grandinæ, neturinèià savarankiðko ar „anapusinio“
referento.
J. Lacan. Ecrits: A Selection. – New York: Norton, 1977, p. 250.
P. Auslander. Presence and Resistance: Postmodernism and Cultural Politics in Contemporary
American Performance. – Ann Arbor: University of Michigan Press, 1992, p. 302.
Þr. P. Auslander. Presence and Resistance: Postmodernism and Cultural Politics in Contemporary
American Performance. – Ann Arbor: University
of Michigan Press, 1992, p. 302 ir M. Carlson.
Performance: A Critical introduction. – New York
and London: Routledge, 1996, p. 247.
J. Alter. A Sociosemiotic Theory of Theatre. – Philadelphia: University of Pennsylvania Press,
1990, p. 281; E.Fische-Lichte. The Show and the
Gaze of Theatre: An European Perspective. – Iowa:
Iowa University press, 1997, p. 340.
A. Liuga. Agresyvaus vaizdo teatras // 7 meno
dienos, 1996, rugpj. 2 d., p. 2.
18
19
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
Ðias kategorijas savo darbuose analizavo V. M.
Heuvelis, E. Fuchs, P. Auslanderis, S. Wattas,
F. McGlynnas, C. Pontbriand.
P. Pavis. Theatre at the Crossroads of Culture. –
London and New York: Routledge, 1992, p. 217.
B. Dort. The Liberated Performance // Modern
Drama, Nr. 25, 1982, p. 60–68.
U. Eco. Semiotics of Theatrical Performance //
TDR, 1977, Nr. 21, 1977, p. 107–117.
U. Eco. The Role of the Reader. – Bloomington:
Indiana University Press, 1979, p. 273.
V. Jauniðkis. Dabar: anuometinio Miesto ilgesys // Teatras, 1998, Nr. 2, p. 58–63.
A. Liuga. Agresyvaus vaizdo teatras // 7 meno
dienos, 1996, rugpj. 2 d., p. 2.
R. Foreman. Reverberation Machines: The Later
Plays and Essays. – New York, New York University Press, 1997, p. 254.
M. von Mayenburg. Pokalbis apie „Ugnies veidà“ uþsienyje // 7 meno dienos, lapkr. 10 d., p. 4.
V. Vasiliauskas. Ið abstrakcijø gyvenimo // Literatûra ir menas, 1990, birþel. 16 d., p. 6–7.
O. Korðunovas. Lemia ne literatûra // 7 meno
dienos, 1993, spalio 15 d., p.1.
E. Fische-Lichte. The Show and the Gaze, p. 120–
124.
B. d.
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
183
JONAS DANILIAUSKAS
Tapyba
JONAS DANILIAUSKAS
JONO DANILIAUSKO VIZIJØ
IR KOLORITO ALCHEMIJA
Gimë 1950 m. Lekëèiuose Ðakiø rajone. Mokësi M. K. Èiurlionio meno mokykloje. 1974 m. baigë Valstybiná dailës institutà, kur studijavo tapybà vadovaujamas A. Petrulio ir J. Ðvaþo. 1974-1984 m. dëstë
M. K. Èiurlionio meno mokykloje, vëliau – VDI tapybos katedroje. Surengë daugybæ personaliniø parodø
ávairiuose Lietuvos miestuose, taip pat Badene, Ciuriche, Greifsvalde, Varðuvoje. Dalyvavo grupinëse parodose Bulgarijoje, Danijoje, Rusijoje, Suomijoje, JAV, VDR, VFR, Lenkijoje, Latvijoje, Gruzijoje, Armënijoje, Japonijoje, Ispanijoje, Indijoje, Didþiojoje Britanijoje, Prancûzijoje, Ðveicarijoje, Turkijoje.
Apdovanojimai: 1979 – Lietuvos kultûros ministerijos premija, 1985 – pirmasis Lietuvos kultûros
ministerijos prizas IV-ojoje Baltijos ðaliø bienalëje, 1985 – pirmasis prizas XI-ojoje Baltijos ðaliø ir Islandijos bienalëje Rostoke (Vokietija), 1999 – Lietuvos dailininkø sàjungos premija.
J. Daniliauskas, suformavæs savità metaforiðkà kûrybos braiþà, yra iðkili dabartinës lietuviø tapybos figûra. Jo kûryba kupina dþiaugsmingos bûties pilnatvës, laisvës ir erdviø ilgesio, ðviesiø
vaikystës vizijø. Tapiniai primena irealius sapnus: èia savitai susipina svaja ir
tikrovë, vaikiðko pasaulio suvokimo betarpiðkumas ir jautrus poþiûris á þmogaus bûties problemas. Stipriausià poveiká jo kûrybai padarë vaikystës kraðtovaizdþio erdvës, mokytojai VDI tapybos katedroje (J. Ðvaþas, A. Petrulis),
M. Chagallo fantastiniø vizijø pasaulis,
H. Matisse’o fovistinis spalvos iðlaisvinimas ir jo kolorito alchemija. Dailinin-
184
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
ko paveiksluose ypatingà svarbà ágauna
pasàmonës vaizdiniø sublimacija ir jausminis spalvos intensyvumas.
Vaikystës áspûdþiai – prisipaþásta J. Daniliauskas, – vieni stipriausiø kiekvieno
þmogaus gyvenime, o tai, kad esu gimæs ir
vaikystæ praleidæs kaime – taip pat ástrigo
sàmonëje. Tikriausiai dël to dauguma mano motyvø susijæ su kaimu, su gamta, bet
tai anaiptol nereiðkia, kad tapau vien tik
peizaþus...
Dailininko tapiniuose gausu poetiniø
simboliø ir metaforø, kurios tiesiogiai
siejasi su asmenine patirtimi ir iðgyvenimais. Pasaulio suvokimo subjektyvumas paverèia J. Daniliausko kûrinius
MENAS
ypatinga lyrinës saviraiðkos forma, primenanèia intymius gyvenimo dienoraðèius. Paveikslas ateina ið gyvenimo, ið
sielos prisiminimø, sielos iðminties, o kartais ið tapybinio þaismo. Ilgainiui anksty-
viesiems dailininko darbams bûdingà
emocionaliø spalvø ir formø þaismingumà keièia brandþiai asmenybei bûdingas rafinuotumas ir harmoningesnis
erdvinis màstymas.
Prof. Antanas Andrijauskas
The Alchemy of Jonas Daniliauskas: Visions and Colouration
Jonas Daniliauskas was born in 1950 in Lekeèiai, near Ðakiai, and studied at the M. K. Èiurlionis School
of Art. In 1974 he graduated from the State Institute of Art where he studied painting. A. Petrulis and
J. Ðvaþas were his teachers. In 1974-1984 he was a teacher at the M.K.Èiurlionis School of Art and
later at Vilnius Institute of Art. He has held personal exhibitions in towns in Lithuania as well as in
Baden Baden, Zurich, Greifswald and Warsaw. He has taken part in collective exhibitions in Bulgaria,
Denmark, Russia, Finland, the USA, Germany, Poland, Latvia, Georgia, Turkey, Armenia, Japan, Spain,
India, Great Britain, France and Switzerland.
In 1979 he was awarded the prize of the Ministry of Culture of Lithuania; in 1985 the first prize of the
same ministry at the fourth biennial exhibition of Baltic art; in 1985 the first prize at the 11th biennial exhibition of Baltic and Icelandic art in Rostock (Germany); in 1999 the prize of the Union of Lithuanian Artists.
Because of his unique metaphorical
style, Daniliauskas is a significant figure
in modern Lithuanian painting. His pictures are full of the joyful plentitude of
being, of freedom and longing for space,
of bright visions of childhood. They represent a mixture of the elements of reality and unleashed fantasy characteristic of dreams, and a freshness of childish awareness and a deep understanding of human problems. His creativity
is strongly influenced by the landscapes
he saw during his childhood, by his
teachers, J. Ðvaþas and A. Petrulis, by
the fantastic word of Chagall, and by
Matisse’s alchemy of colouring. The
most important things in his pictures
are the sublimation of subconscious
phantasms and the intensity of colour.
From the urban world Daniliauskas
always strives to go back to the images
of his childhood. He longs for the “lost
world of harmony” in which everything
was integral, safe and consonant. He
looks at the world through the open
eyes of a child. Therefore, he creates
surrealistic associative visions in which
archetypal symbols and phantasms are
illogically related.
The spontaneity and rejection of the
common rules of painting are characteristic of his paintings, which are full of
poetic symbols and metaphors closely
related to his personal experience.
Therefore, his paintings resemble a personal diary. A picture comes into being
from life, memories, wisdom; sometimes it
comes from artistic play. The emotionality of forms and colours characteristic of
his early paintings is gradually replaced
by the sophisticated contemplation of a
mature personality.
Professor Antanas Andrijauskas
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
185
JONAS DANILIAUSKAS
Jonas Daniliauskas. Merginos su þvakelëmis. Ið ciklo „Joninës“ (1). 1988. Drobë, aliejus. 114 × 146
Jonas Daniliauskas. Dvi ðokanèios merginos. Ið ciklo „Joninës“ (3). 1988. Drobë, aliejus. 114 × 146
186
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
MENAS
Jonas Daniliauskas. Prie upës. 1996. Drobë, aliejus. 116 × 81
Jonas Daniliauskas. Þydintis jazminas. 2003. Drobë, aliejus. 65 × 81
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
187
JONAS DANILIAUSKAS
Jonas Daniliauskas. Moterys prie jûros. 1991. Drobë, aliejus. 65 × 92
Jonas Daniliauskas. Moteris prie jûros. 2003. Drobë, aliejus. 114 × 146
188
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
MENAS
Jonas Daniliauskas. Besiklausanti paukðèiø skridimo.
2000. Drobë, aliejus. 81 × 65
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
189
JONAS DANILIAUSKAS
Jonas Daniliauskas. Ruduo. 2001. Drobë, aliejus. 81 × 65
190
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
KLASIKA
TOMAS AKVINIETIS
TEOLOGIJOS SUMA
PIRMOJI ANTROSIOS DALIES DALIS
94–95 KLAUSIMAI APIE ÁSTATYMUS
ÁVADAS
Devyniasdeðimt ketvirtojo „klausimo“ preambulëje Tomas raðo, kad dabar svarstys ðeðis klausimus,
ið kuriø pirmasis suformuluotas ðitaip: „Kas yra prigimtinis ástatymas?“ Þinia, jog klausimas „kas?“ Tomui yra klausimas apie dalyko esmæ (prigimtá, formà), nes esmë iðreiðkiama „apibrëþimu, rodanèiu, kas
tas daiktas yra“1. Bet atrodo, kad á klausimà, kas yra prigimtinis ástatymas, Tomas jau atsakë. Juk skaitëme, kad „prigimtinis ástatymas yra ne kas kita kaip amþinojo ástatymo dalyvavimas protingame kûrinyje“2. Kodël jis vël kelia jau atsakytà klausimà? Gal ðio klausimo nagrinëjimui skirtas pirmasis artikulas viskà paaiðkina? Taèiau jo pradþia dar labiau glumina.
Ávardydamas pirmàjá artikulà, autorius pakeièia klausimo formuluotæ ið „kas yra“ á „ar yra“: „Kas
yra prigimtinis ástatymas?“ – á „Ar prigimtinis ástatymas yra nuostata?“ Jo duotas atsakymas priklauso
sudëtingø – ið dalies taip, ið dalies ne – kategorijai, todël á já bûtina ádëmiau paþvelgti. Pirmiausia Tomas sako, kad prigimtinis ástatymas ið esmës nëra nuostata, nes jis yra proto padarinys, o nuostata yra
tik priemonë3. Taèiau tas padarinys su priemone taip susijæs, jog kartais prigimtiná ástatymà galima vadinti nuostata, bûtent tada, kai þmogus aktualiai nesvarsto prigimtinio ástatymo nurodymø, bet galëtø juos
svarstyti, jeigu kas nors á juos atkreiptø dëmesá. Èia norëtøsi paklausti: tai galø gale, ar prigimtinis ástatymas yra nuostata, ar nëra? Atrodo, kad atsakymo reikia ieðkoti paskutiniame pagrindinës artikulo dalies sakinyje: „Panaðiai kaip neárodomø teoriniø dalykø pradmenys patys nëra pradmenø nuostata, bet
yra pradmenys, kurie yra nuostatoje“ ir atsakyme á treèiàjá argumentà, kuriame teigiama, kad „prigimtinis ástatymas turimas nuostata“. Apibendrindami galime pasakyti, kad prigimtinis ástatymas yra proto nurodymas, kuris nuostatoje yra kaip pirmasis þmogiðko veikimo pradas. Akivaizdu, kad ðis apibrëþimas labai skiriasi nuo ankstesniojo, sakanèio, jog prigimtinis ástatymas yra amþinojo ástatymo dalyvavimas protingame kûrinyje. Lygindami ðiuos apibrëþimus, matome, kad antrasis apibrëþimas apibûdina amþinojo
ástatymo santyká su protingu kûriniu. Tas santykis ávardijamas kaip dalyvavimas. O pirmasis apibûdina
prigimtinio ástatymo santyká su nuostata: prigimtinis ástatymas yra nuostatoje ir per jà pasireiðkia. Antruoju
apibrëþimu (q.91, a.2) Tomas atsakë á klausimà, kas yra prigimtinis ástatymas Dievo atþvilgiu; pirmuoju
Dail. Beato Angelico
RAKTAÞODÞIAI. Ástatymas, esmë, klasifikacija, paskirtis.
KEY WORDS. Law, essence, classification, effect.
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
191
TOMAS AKVINIETIS
(q.94, a.1) – kas yra prigimtinis ástatymas þmogaus sielos atþvilgiu. Klausimas vienas, o atsakymai skirtingi, nes duoti skirtinguose màstomos tikrovës lygmenyse. Teigdamas, kad prigimtinis ástatymas yra amþinojo ástatymo dalyvavimas protingame kûrinyje, Tomas tarsi leidþiasi ið dangiðkøjø aukðtybiø á nuodëmingàjà þemæ, nuo Dievo artinasi prie þmogaus. Sakydamas, kad prigimtinis ástatymas yra protingos sielos
nuostatoje esantis pirmasis praktinës veiklos principas, jis pradeda gilintis á þmogø. Sakau pradeda, nes
ðis apibrëþimas yra pernelyg abstraktus, ir norint patenkinti þingeidumà, já bûtina pripildyti konkretaus
turinio. Manau, kad á kitus penkis devyniasdeðimt ketvirtojo klausimo artikulus galima þvelgti kaip á atsakymo á klausimà, kas ir kaip þmoguje yra prigimtinis ástatymas, konkretizavimà.
Jau buvo sakyta, kad ástatymas – tai proto nurodymas, todël antrajame artikule Tomas svarsto klausimà apie prigimtinio ástatymo nurodymø kiekybæ ir kokybæ. Kitaip tariant, jis svarsto, kiek tø nurodymø yra ir kà jie liepia. Pasitelkæs teorinio ir prigimtinio proto turinio ir veikimo analogijà bei esaties ir
gërio transcendentalijas, á pirmàjá klausimà Tomas duoda sudëtiná atsakymà – tam tikra prasme prigimtinio ástatymo nurodymas yra vienas, o tam tikra prasme jø yra daug. Esatis yra tai, kà þmogus suvokia
pirmiausia: teorinis protas esatá suvokia kaip buvimà, o praktinis protas – kaip gërá; gëris yra tai, ko visi
nori. Todël pirmasis ir pats svarbiausias dieviðkojo ástatymo atspaudas arba dalyvavimas praktiniame þmogaus prote yra nurodymas siekti gërio ir vengti blogio. Taigi ðis pirmuèiausias ir pats svarbiausias prigimtinio ástatymo nurodymas yra vienas, nors dvilypis. Jis remiasi gërio samprata: gëris yra tai, ko visi
nori. Todël galima klausti, ar tai, kas vadinama gëriu, yra gëris todël, kad visi jo nori, ar, prieðingai,
visi jo nori todël, kad jis yra gëris. Abiem atvejais pirmoji prigimtinio proto nurodymo dalis yra analitinë, tautologinë ir bûtina, taèiau nieko nesako apie realius dalykus. Bet antroji nurodymo dalis – vengti blogio – jà sukonkretina primindama tai, kad ne kiekvienas siekiamas gëris yra tikrasis gëris, kad
siekiant tariamo gërio, ið tiesø galima pasiekti tikrà blogá. Tikrasis gëris yra tai, kas tobulina prigimtá ir
padeda jai pasiekti galutiná tikslà.
Akivaizdu, kad pirmasis prigimtinio ástatymo nurodymas yra pernelyg platus ir abstraktus ir já galima taikyti þmogaus veiklai apskritai, bet ne konkreèiai. Todël egzistuoja kiti prigimtinio ástatymo nurodymai. Taèiau jie, kaip teigia Tomas atsakyme á antràjá argumentà, visi „iðauga ið vienos ðaknies“, t.y.
ið kà tik aptarto nurodymo. Ið jo kylanèius kitus prigimtinio ástatymo nurodymus Tomas klasifikuoja pagal prigimtinius þmogaus polinkius, pradëdamas paèiais bendriausiais ir eidamas prie vis konkretesniø,
nes „pagal prigimtiniø polinkiø tvarkà yra prigimtinio ástatymo nurodymø tvarka“.
Pirmiausia þmogus turi polinká iðlikti, arba, pasak Akvinieèio, siekia iðsaugoti jo prigimtá atitinkantá buvimà. Polinká iðlikti Tomas priskiria ne tik þmogui ir ne tik gyvoms bûtybëms, bet ir negyviems
daiktams. Jo þodþiais tariant, ðis polinkis „bendras visoms substancijoms“. Antrasis pamatinis þmogaus
poreikis – tai giminës pratæsimas: lytinë sueitis ir vaikø auginimas. Jis bendras þmogui ir gyvûnams, nes
kyla ið jiems bendros prigimties. O ðtai treèiasis polinkis yra tik þmogiðkas, nes yra pagal tik þmogui
bûdingo proto prigimtá. Tai polinkis „paþinti tiesà apie Dievà ir gyventi visuomenëje“. Pirmajai prigimtinio ástatymo nurodymø klasei priklauso visi nurodymai, kaip iðsaugoti þmogaus gyvybæ; antrajai – nurodymai dël lytiniø ir ðeimyniniø santykiø; treèiajai – nurodymai, kaip plësti paþinimà ir saugoti taikà.
Tomo pateikta klasifikacija ádomi tuo, kad joje nurodymai siejami su polinkiais, o pastarieji ið esmës
tapatinami su tuo, kas dabar vadinama instinktais: savisaugos, dauginimosi, prisitaikymo. Atrodo, kad
Tomas neprieðtarautø, jeigu pirmosios ir antrosios klasës prigimtinio ástatymo nurodymus sietume su instinktais, tardami, kad prigimtinio ástatymo nurodymai yra suvokti ir þodþiais iðreikðti instinktai. Bet dël
treèiosios nurodymø klasës kyla abejoniø. Pavyzdþiui, þmoniø polinká gyventi visuomenëje Tomas grindþia þmogaus protingumu, bet juk yra þmogaus proto neturinèiø gyvûnø, kurie irgi linkæ gyventi gerai
organizuotose bendruomenëse. Jeigu ir polinká gyventi visuomenëje priskirtume instinktui, tai liktø vienintelis polinkis paþinti tiesà apie Dievà, o jo instinkto sàvoka neapima. Èia aiðkiai atsiveria perspektyva þmogaus prigimtá aiðkinti materialistiðkai. Ið tiesø Akvinieèio realizmas kartu su ið Aristotelio paveldëtu hilomorfizmu neneigia materialistinio þmogaus aiðkinimo (þmogaus esmë yra ne siela, o siela
ir kûnas, forma ir materija drauge4), taèiau já grieþtai riboja priskirdami aktualumà formai, o materijai
palikdamas tik galimybæ. Kadangi þmogus turi paèià aukðèiausià su kûnu susietà formà, arba suprantanèià sielà, tai protas já valdo ir ásakinëja visoms kitoms galioms, todël „þmogus ið prigimties linkæs
veikti vadovaudamasis protu“.
192
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
KLASIKA
Ðá teiginá matome treèiojo artikulo pagrindinëje dalyje. Èia Tomas ið prigimtinio ástatymo kildina
dorybingumà. Trumpai jo svarstymà galima perteikti ðitaip: visi þmonës linkæ vadovautis protu, kuris
visada liepia elgtis dorybingai; proto liepimas (nurodymas) yra prigimtinis ástatymas; vadinasi, visi dorybingi veiksmai kyla ið prigimtinio ástatymo. Ðie teiginiai leidþia suprasti, kodël Akvinieèio etika kartais
vadinama prigimtinio ástatymo etika.
Atrodo, jog ketvirtuoju artikulu autorius sugráþta prie antrojo artikulo temos, mat ten buvo klausiama, kiek yra prigimtinio ástatymo nurodymø: vienas ar daug; o ketvirtajame klausiama, ar prigimtinis
ástatymas visiems yra vienas. Akivaizdu, jog pastarasis klausimas konkretesnis uþ pirmàjá, nes èia klausiama ne tik apie ástatymo kiekybæ apskritai, bet apie jo kiekybæ ávairiø þmoniø ir tautø atþvilgiu. Atsakymo bûdas ir struktûra irgi panaðûs á antrojo artikulo. Èia irgi palyginami ir sukonkretinami teorinis
ir praktinis protas, bendrieji teoriniai ir praktiniai principai: „reikia sakyti, jog prigimtinis ástatymas, kiek
jis lieèia pirmuosius bendruosius principus, yra visiems vienas […]. Bet kiek jis lieèia tam tikrus konkreèius dalykus, kurie yra tarsi ið bendrøjø principø padarytos iðvados, daþniausiai visiems yra tas pats
ir teisingumo, ir paþinimo atþvilgiu, bet tam tikrais retais atvejais jam gali trûkti ir teisingumo, ir paþinimo“. Tie trûkumai, o kartu ir prigimtinio ástatymo traktuotës ávairovë atsiranda dël bendrojo principo
iðkraipymø. Tø iðkraipymø prieþastimis Tomas ávardija aistrà, blogà áprotá ir blogos tvarkos iðkreiptà protà.
Lygindami antrojo ir ketvirtojo artikulø turiná, vël matome, kad apie tà patá dalykà autorius màsto
skirtingais lygiais. Antrajame jis sutelkia dëmesá á prigimtinio ástatymo buvimà þmogaus sieloje; ketvirtajame (kaip, beje, ir treèiajame) jis tà ástatymà sieja su þmoniø veikla ir á jo apibûdinimà átraukia naujø konkreèiø duomenø. Bet jeigu prigimtiná ástatymà galima iðkreipti, tai natûraliai kyla klausimas, kiek
ámanoma já iðkreipti. Atrodo, kad atsakymà lengvai galima numanyti ið to, kas jau pasakyta ketvirtajame artikule, taèiau Tomas tuo nepasitenkina ir skiria atskirà, penktà, artikulà prigimtinio ástatymo kaitos
klausimui. Kodël jis taip daro, paaiðkëja perskaièius pirmàjá artikulo treèdalá, arba argumentus. Èia primenami Biblijos liudijimai, kaip Dievas ir þmonës nepaiso prigimtinio ástatymo ir kaitalioja já kaip nori.
Pagrindinëje artikulo dalyje Akvinietis nepasako nieko, ko jau nebûtø sakæs ankstesniuose devyniasdeðimt ketvirtojo klausimo artikuluose. O ðtai atsakymas á antràjá artikulo argumentà patraukia dëmesá tuo,
kaip jame prigimtinis ástatymas tapatinamas su Dievo valia – nenusiþengiant teisingumui, Dievo ásakymu galima þudyti nekaltuosius, iðtvirkauti ir vogti. Èia Akvinietis palieèia tà dvasiná „mechanizmà“,
kuriuo remdamiesi þemiðkieji religijø autoritetai sankcionuoja ir skatina paèias ðlykðèiausias niekðybes.
Nerimà kelia ir atsakymas á treèiàjá argumentà: „visø bendra nuosavybë ir visø viena laisvë yra ið prigimtinio ástatymo, nes nuosavybiø skirtingumà ir vergijà sukûrë ne prigimtis, o þmoniø protas vardan
þmogiðko gyvenimo. Todël èia prigimtinis ástatymas nëra pakeistas, nebent tik papildytas“. Juk pirmojoje citatos dalyje aiðkiai pasakyta, kad þmonës panaikino bendrà nuosavybæ ir visuotinæ laisvæ, kitaip
tariant, sunaikino tai, kas kyla ið prigimties. O antrojoje teigiama, jog prigimtinio ástatymo atþvilgiu tai
yra ne panaikinimas ir net ne iðkraipymas, o papildymas vardan þmogiðko gyvenimo.
Minèiai, kad vergovë labai naudinga, nuoðirdþiai pritarë marksizmo teoretikai, o praktikai sëkmingai realizavo gulage. Vakarø demokratijos vergovæ draudþia ástatymais, todël ten kalbëti apie vergovës
naudà – tai demonstruoti „nekorektiðkà politiná màstymà“. Taèiau, laikant lieþuvá uþ dantø, demokratinëse ðalyse galima beveik netrukdomai dþiaugtis seksualinës ir kitokiø rûðiø vergovës (pvz., priklausomybës nuo narkotikø) teikiama nauda ir malonumais.
Prigimtinio ástatymo svarstymà Tomas baigia optimistine gaida, ðeðtajame artikule teigdamas, kad bendrøjø prigimtinio ástatymo principø ið þmogau ðirdies negali paðalinti niekas: nei jo paties nusikaltimai,
nei artimøjø pinklës, nei valdþios prievarta. Kitaip tariant, kad ir kas nutiktø þmogui, kad ir kokius nusikaltimus jis padarytø, vis tiek iðliks jo polinkis á dorybæ (pvz., net uþkietëjæ nusikaltëliai turi savo neraðytus „garbës kodeksus“). Taèiau tas polinkis yra tik galimybë tapti doram, ir jà realizuoti galima tik auklëjimu. Saviauklai didesnës reikðmës Tomas neteikia. Jis sako: „nelengva suprasti, kaip þmogus galëtø pats
save iðauklëti. Juk dorybës tobulumas ypaè pasireiðkia þmogaus atitraukimu nuo netinkamø malonumø, á
kuriuos þmonës yra ypaè linkæ, ir labiausiai jauni, kuriø atþvilgiu auklëjimas yra pats veiksmingiausias“;
ir daro iðvadà: „todël tà auklëjimà, kuris atveda á dorybæ, þmonës turi gauti ið kito“, t.y. ið kitø þmoniø.
Toliau Tomas jaunuolius sukirsto á dvi kategorijas: lengvai auklëjamus ir sunkiai auklëjamus. Pirmiesiems,
kad taptø dori, pakanka tëvø þodþiø. O norint iðauklëti antruosius, tëvø autoriteto nepakanka, bûtinos
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
193
TOMAS AKVINIETIS
tokios priemonës, kuriø tëvai paprastai neturi. Tos priemonës – tai didelë baimë ir prievarta. Auklëjimo
prievarta ir baime mechanizmo kilmæ ir svarbiausias funkcijas Tomas apraðo vienu sakiniu: „kadangi kai
kurie [jaunuoliai] yra áþûlûs ir linkæ á ydas ir juos þodþiu nelengva paveikti, tad buvo bûtina jëga ir baime
juos sulaikyti nuo pikto, kad bent ðitaip susilaikydami nuo pikto darymo5, ir kitiems leistø ramiai gyventi,
ir patys, prie to pripratæ, galø gale pereitø prie to, kad laisva valia darytø tai, kà anksèiau darë ið baimës,
ir ðitaip taptø dori“. Kas gali auklëti áþûliuosius ir visuomenëje garantuoti taikà? Juk tëvø autoriteto ir galiø tam nepakanka. Atsakymas aiðkus, tai gali padaryti tik valstybë, turinti baimæ kelianèias jëgos struktûras. Ji turi nurodyti áþûliesiems, kaip reikia elgtis, ir priversti taip elgtis. O ðitaip ji gali padaryti tik leisdama ástatymus. Bûtent todël, pasak Tomo, be prigimtinio ástatymo, bûtinas þmogiðkasis ástatymas: þmones
bûtina auklëti; kai kuriuos þmones auklëti bûtina prievarta ir baime; auklëjimas bausmës baime yra auklëjimas ástatymais. Tai, kad þmogiðkasis ástatymas kyla ið poreikio auklëti, Tomas parodo devyniasdeðimt
penktojo klausimo Apie þmogiðkàjá ástatymà pirmajame artikule.
Antrajame to klausimo artikule Tomas nagrinëja þmogiðkojo ir prigimtinio ástatymo santyká. Èia jis
teigia, kad visi þmogiðkieji ástatymai iðvedami ið prigimtinio ástatymo: vieni – kaip iðvados ið prielaidø,
pvz., ið prigimtinio ástatymo nurodymo niekam nedaryti blogo iðvedamas þmogiðkasis ástatymas, draudþiantis þudyti; kiti iðvedami bendràjá prigimtinio ástatymo principà pritaikant konkreèiai situacijai, pvz.,
bendràjá prigimtinio ástatymo principà nusikaltimà lydi bausmë taikant prezidentui, suformuluojamas þmogiðkasis ástatymas uþ priesaikos sulauþymà prezidentas paðalinamas ið pareigø. Vadinasi, pasak Akvinieèio, þmogiðkasis ástatymas visais atvejais yra prigimtinio ástatymo sukonkretinimas. Jeigu tas sukonkretinimas prieðtarauja savo ðaltiniui ir pagrindui, tai jis yra ástatymo iðkraipymas. Taèiau ir ðiuo atveju neámanoma já visiðkai atskirti nuo prigimtinio ástatymo, lygiai kaip neámanoma paðalinti bendrøjø prigimtinio ástatymo principø ið þmogaus ðirdies.
Kituose dviejuose devyniasdeðimt penktojo klausimo artikuluose Tomas nuo kritikos gina Izidoriaus
þmogiðkojo ástatymo traktuotæ, iðdëstytà pirmosios viduramþiø enciklopedijos, pavadintos Etimologijos,
penktojoje knygoje. Apie nuostabø jos autoriø bûtina tarti nors keletà þodþiø.
Vienas ið paskutiniøjø Vakarø Baþnyèios tëvø Izidorius ið Sevilijos (lot. Isidorus Hispalensis) gimë
apie 560 metus, neaiðku, Kartaginoje ar Sevilijoje. Visi jo broliai tapo dvasininkais, o vienintelë sesuo
ástojo á vienuolynà. Jo brolis Sevilijos arkivyskupas Leandras á katalikø tikëjimà atvertë tais laikais Ispanijà valdþiusiø vestgotø karaliø Rekaredà. Leandrui mirus, 600 metais Sevilijos arkivyskupu buvo iðrinktas Izidorius. 633 metais jis vadovavo Ispanijos Baþnyèios ketvirtajam Toledo susirinkimui, kuris paskelbë Baþnyèios ir valstybës vienybæ, pakantumà þydams; pradëjo ðvietimo reformà ir suvienodino liturgijà. Izidoriaus nurodymu Ispanijos miestuose buvo steigiamos laisvøjø menø mokyklos, sugrieþtintas
ir pagerintas dvasininkø lavinimas. Pats Izidorius buvo visapusiðkai iðprusæs þmogus. Jo paraðytos knygos rodo, kad jis domëjosi visomis tø laikø þinijos sritimis, pradedant teologija ir baigiant þemës ûkiu.
Labiausiai já iðgarsino enciklopedija Etimologijos, arba Pradai. Ðio kûrinio dvideðimtyje knygø suraðyta
viskas, kà jam pavyko surinkti ið ankstesniøjø enciklopedininkø, specialistø ir ávairiø lotynø raðytojø
veikalø. Penktoji Etimologijø knyga skirta teisës sàvokoms ir teiginiams aiðkinti. Apie Etimologijø reikðmæ viduramþiø ðvietimui ir jø populiarumà liudija faktas, kad iðliko net 1000 rankraðtiniø jos kopijø.
Vienintelë daþniau kopijuojama knyga buvo Vulgata.
Neaiðku, ar ið tiesø Izidorius yra pirmojo Ispanijos Baþnyèios kanonø teisës rinkinio Hispana collectio autorius. IX a. ðis rinkinys buvo iðplëstas ir priskirtas Izidoriui. Dabar jis vadinamas Pseudoizidoriðkais dekretais. Dantë pavadino Izidoriø didþiu teologu.
Mirë Izidorius 636 metais Sevilijoje. Taèiau jo politiniø ir teisiniø idëjø veikiamas Ispanijos valdovas, vestgotø karalius Rekesvitas 654 metais paskelbë bendrà visos Ispanijos ástatymø rinkiná Liber iudicorum, plaèiau þinomà Fuero Juzgo antraðte. Tai buvo visà krikðèioniðkà Ispanijà vienijantys ástatymai,
nepraradæ reikðmës iki pat naujøjø laikø.
Izidoriaus vardas ir idëjos suvaidino svarbø vaidmená rekonkistoje. 1598 metais popieþius Klementas VIII já paskelbë ðventuoju. (Jo brolis Leandras irgi buvo kanonizuotas.) 1722 metais popieþius Inocentas XIII jam suteikë Baþnyèios daktaro, Doctor egregius, titulà.
Kai 1268–1270 metais Akvinietis raðë Teologijos sumos pirmosios dalies antràjà dalá, Izidorius dar
neturëjo nei ðventojo, nei Baþnyèios daktaro titulo, todël autoriui buvo maþiau prieþasèiø bûti ðaliðkam. Taèiau jis visiðkai pritarë Izidoriaus nuomonei tiek dël ástatymø kokybës (ástatymai turi tikti religi-
194
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
KLASIKA
jai, atitikti prigimtiná ástatymà ir bûti naudingi þmonëms), tiek dël jø suskirstymo pagal teisës subjektus
(tautø ir civilinë teisë) bei valstybines santvarkas (monarchinë, aristokratinë, oligarchinë, demokratinë ir
miðrioji teisë).
Baigiamajame, ketvirtajame, devyniasdeðimt penktojo klausimo artikule Tomas mini tris romënø ástatymø leidëjus: Kornelijø, Falcidijø ir Julijø. Lex Cornelia de sicariis, arba apie þmogþudþius, buvo priimtas 81 m. pr. Kr., Romoje vieðpataujant diktatoriui Lucijui Kornelijui Sulai (138-78), kaip tik todël tas
ástatymas vadinamas Kornelijaus ástatymu. Falcidijo ástatymas (Lex Falcidia) „priimtas 40 m. pr. Kr. Ðis
ástatymas nustatë, kad testamentiniam ápëdiniui visada turi likti ne maþiau kaip vienas ketvirtadalis palikimo (quarta Falcidia)“6. Julijaus ástatymais vadinami ástatymai, iðleisti Gajaus Julijaus Cezario ir Oktaviano Augusto valdymo laikais. Artikule Tomas mini 18 m. pr. Kr. Augusto iðleistà Lex Iulia de adulteris (apie iðtvirkavimà). Ðiuo ástatymu vyrui buvo atimta teisë nuþudyti pagautà svetimaujant þmonà,
taèiau tëvui palikta teisë, nors ir labai ribota, nuþudyti iðtvirkaujanèià dukrà. Ið pripaþintosios kalta iðtvirkavimu buvo atimama pusë jos kraièio ir treèdalis asmeninës nuosavybës. Po to ji bûdavo tremiama
á kurià nors salà, o jos bendrininkas netekdavo pusës savo turto ir bûdavo tremiamas, deja, ne á tà
paèià vietà, á kurià iðtremiama jo bendrininkë. „Pagal ðá ástatymà bausti ne tik tiesioginiai kaltininkai,
bet ir tie, kurie tai toleravo. Buvo baudþiami kaltos þmonos vyras ir tëvas, nereiðkæ jai kaltinimo“7.
Þvelgdami atgal á jau nueità svarstymø apie ástatymus kelià, galime matyti, kaip nuo paèios aukðèiausios, abstrakèiausios ir plaèiausios amþinojo ástatymo sampratos per vis konkretesnes prigimtinio ir
þmogiðkojo ástatymø sampratas Tomo mintis nusileidþia prie konkreèiø romënø ástatymø pavyzdþiø. Taèiau Tomas èia dar nenustoja. Kituose dviejuose klausimuose jis nagrinëja þmogiðkojo ástatymo galias ir
kintamumà. Bet apie tai kitame Logos þurnalo numeryje.
Lietratûra ir nuorodos
11
12
13
14
Tomas Akvinietis. Apie esiná ir esmæ. Apie Tiesà. Apie intelekto vienovæ prieð averoistus. –
Vilnius, Logos, 2000, p. 7.
Tomas Akvinietis. Teologijos suma. Pirmoji antrosios dalies dalis, kl.91, a.2. – Logos 34, p. 212.
Nuostata (ðitaip á lietuviø kalbà ðiame kontekste verèiamas daugiareikðmis lotyniðkas þodis habitus) yra sudëtinga sàvoka. Norint nuodugniau
susipaþinti, kaip jà ðiame kontekste traktuoja
Akvinietis, patartina paskaityti Aristotelio Nikomacho etikos 1-6 skyrius (Aristotelis. Rinktiniai
raðtai. – Vilnius, Mintis, 1990, p.84-90). Ðiuolaikinë psichologija nuostatà apibrëþia kaip
áproèio suformuotà subjekto pasirengimà atitinkamai reaguoti á tam tikrus stimulus. Pvz., daugybos lentelës iðmokytas vaikas paklaustas, kiek
bus penki kart penki, greitai atsakys – dvideðimt penki, nors iki klausimo jis galvojo visai
apie kà kita, pvz., apie þaislus. Jeigu vaikas suklys, tai bus aiðku, kad jo daugybos nuostata dar
nepakankamai suformuota, o jeigu net nesupras
klausimo, tai bus aiðku, jog ta nuostata net nebuvo pradëta formuoti.
Þr. Tomas Akvinietis. Apie esiná ir esmæ. Apie
Tiesà. Apie intelekto vienovæ prieð averoistus,
15
16
17
p. 11–23; Tomas Akvinietis. Suma prieð pagonis. Antroji knyga. – Vilnius, Logos, 2003,
p. 241–247.
Ðioje vietoje galima paklausti, ið kur kyla tas polinkis daryti piktadarybes? Juk klasifikuodamas
prigimtinio ástatymo nurodymus pagal polinkius,
Tomas tokio polinkio nemini. Á mûsø klausimà
Tomas veikiausiai atsakytø, jog tas polinkis tarp
þmoniø atsirado dël to, kad pirmapradë nuodëmë paþeidë geràjà þmogaus prigimtá. Toká atsakymà galima priimti arba atmesti, taèiau neabejotina, kad, pvz., polinkis þudyti yra polinkio iðlikti ðeðëlis.
I. Nekroðius, V. Nekroðius, S. Vëlyvis. Romënø
teisë. – Vilnius, Justitia, 1999, p. 205. Minëdamas ðià puikià romënø teisës studijà ir reikðdamas dëkingumà jos autoriams, negaliu nepaminëti, jog pasigendu vardø ir dalykinës rodykliø,
kuriø tokio pobûdþio studija tarsi pati praðosi.
Tikiuosi, kad rengdami treèià ðios knygos leidimà, autoriai paðalins ðá trûkumà.
Ten pat, p. 160.
Gintautas VYÐNIAUSKAS
Kultûros, filosofijos ir meno institutas
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
195
TOMAS AKVINIETIS
94 KLAUSIMAS
Apie prigimtiná ástatymà
Á ÐEÐIS ARTIKULUS PADALYTAS
Dabar reikia apsvarstyti prigimtiná ástatymà (plg. kl.93 ávadà). Apie já klausiama ðeðiø dalykø.
Pirma: kas yra prigimtinis ástatymas.
Antra: kas yra prigimtinio ástatymo nurodymai.
Treèia: ar visi dorybiø aktai kyla ið prigimtinio ástatymo.
Ketvirta: ar prigimtinis ástatymas visiems yra vienas.
Penkta: ar jis gali kisti.
Ðeðta: ar gali bûti paðalintas ið þmogaus proto.
1 ARTIKULAS
Ar prigimtinis ástatymas yra nuostata
Á PIRMÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad prigimtinis ástatymas yra nuostata.
1. Juk Filosofas Etikos antrojoje knygoje sako, kad sieloje yra trys dalykai: galia,
nuostata ir iðgyvenimas1. Bet prigimtinis ástatymas nëra jokia sielos galia nei
joks iðgyvenimas: juk tai akivaizdu atskirai iðvardijant. Vadinasi, prigimtinis ástatymas yra nuostata.
2. BE TO, Bazilijas sako, kad sàþinë, arba synderesis, yra mûsø intelekto ástatymas,
taèiau ðito neámanoma suprasti, nebent remiantis prigimtiniu ástatymu. Kadangi, pasak Pirmosios knygos (kl.79 a.12), synderesis yra tam tikra nuostata, tai prigimtinis ástatymas yra nuostata.
3. BE TO, toliau bus parodyta (a.6), kad prigimtinis ástatymas visada pasilieka þmoguje. O þmogaus protas, kuriam priklauso ástatymas, ne visada màsto apie prigimtiná ástatymà. Vadinasi, prigimtinis ástatymas yra ne aktas, o nuostata.
BET PRIEÐINGAI teigia Augustinas knygoje Apie santuokos gërá: nuostata yra tai,
kuo kas nors veikia, kai reikia. Taèiau prigimtinis ástatymas nëra toks: juk jis bûdingas maþiems vaikams ir prakeiktiesiems, kurie juo negali remtis. Vadinasi, prigimtinis ástatymas nëra nuostata.
ATSAKAU, jog sakyti, kad kas nors yra nuostata, galima dvejopai. Vienaip –
tiesiogine prasme ir ið esmës: ðitaip prigimtinis ástatymas nëra nuostata. Mat jau
minëta (kl.90 a.1 á 2), kad prigimtinis ástatymas yra tai, kà ásteigë protas, panaðiai
kaip teiginys yra tam tikras proto padarinys. Taèiau tai, kà kas nors daro, ir tai,
kuo kas nors daro, nëra tapatûs: juk gramatine nuostata kas nors daro kalbà riðlià. Kadangi nuostata yra tai, kuo kas nors veikia, tai negali bûti, kad koks nors
ástatymas bûtø nuostata tiesiogine prasme ir ið esmës.
196
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
KLASIKA
Kitaip nuostata galima vadinti tai, kas turima nuostata – kaip tikëjimu vadinama tai, kas turima tikëjimu. Kadangi prigimtinio ástatymo nurodymus protas kartais aktualiai svarsto, o kartais jie bûna prote tik kaip nuostatos, todël galima sakyti, kad pastaruoju atveju prigimtinis ástatymas yra nuostata. Panaðiai kaip neárodomi teoriniø dalykø pradmenys patys nëra pradmenø nuostata, bet yra pradmenys, kurie yra nuostatoje.
Á PIRMÀJÁ atsakytina, jog toje vietoje Filosofas ketina tirti dorybës giminæ ir,
kadangi akivaizdu, kad dorybë yra tam tikras veikimo pradmuo, tad kalba tik apie
tai, kas yra þmogiðkø veiksmø pradmenys, bûtent apie galias, nuostatas ir iðgyvenimus. Taèiau greta ðiø trijø dalykø sieloje yra ir kiti: pvz., tokie aktai kaip norëjimai norinèiajame; ir paþástami dalykai paþástanèiajame; ir prigimtinës sielos savybës yra joje, kaip nemirtingumas ir kitos panaðios.
Á ANTRÀJÁ atsakytina, kad mûsø intelekto ástatymas vadinamas synderesiu tiek,
kiek jis yra nuostata, turinti prigimtinio ástatymo nurodymus, kurie yra pirmieji
þmogiðko veikimo pradmenys.
Á TREÈIÀJÁ atsakytina, jog tame argumente teigiama, kad prigimtinis ástatymas
turimas nuostata. Ir su tuo mes sutinkame.
O á prieðtaravimà reikia atsakyti, jog kas nors tuo, kas yra kaip nuostata, kartais
negali naudotis dël kokios nors kliûties: pvz., þmogus negali naudotis mokslo nuostata dël to, kad miega. Panaðiai vaikas dël savo amþiaus trumpumo negali naudotis pradmenø supratimu ir prigimtiniu ástatymu, kuris jame yra kaip nuostata.
2 ARTIKULAS
AR PRIGIMTINIAME ÁSTATYME YRA DAUG NURODYMØ,
AR TIK VIENAS
Á ANTRÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad prigimtiniame ástatyme yra ne
daug nurodymø, o tik vienas.
1. Juk pasakyta (kl.92 a.2), kad prigimtinis ástatymas priklauso nurodymo giminei. Taigi, jei bûtø daug prigimtinio ástatymo nurodymø, tai reikëtø pripaþinti,
kad ir prigimtiniø ástatymø yra daug.
2. BE TO, prigimtinis ástatymas lydi þmogaus prigimtá. O þmogaus prigimtis savo visuma yra viena, nors yra daugeriopa savo dalimis. Taigi arba dël visumos vienovës yra tik vienas prigimtinio ástatymo nurodymas, arba nurodymø
yra daug – tiek, kiek yra þmogaus prigimties daliø. Ðitaip net tai, kas priklauso geidulingumo polinkiams, priklausytø prigimtiniam ástatymui.
3. BE TO, jau pasakyta (kl.90 a.1), kad ástatymas yra tai, kas priklauso protui. O
protas þmoguje yra tik vienas. Vadinasi, yra tik vienas prigimtinio ástatymo nurodymas.
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
197
TOMAS AKVINIETIS
BET yra PRIEÐINGAI, nes þmoguje prigimtinio ástatymo nurodymai su praktiniais dalykais yra taip susijæ, kaip pirmieji principai susijæ su árodymais. O pirmøjø
neárodomø principø yra daug. Vadinasi, ir prigimtinio ástatymo nurodymø yra daug.
ATSAKAU, jog, kaip jau minëta (kl.91 a.3), prigimtinio ástatymo nurodymai su
praktiniu protu yra susijæ taip, kaip pirmieji árodymo pradai susijæ su teoriniu protu:
juk ir vieni, ir kiti yra savaime suprantami principai. Taèiau savaime suprantamu
kas nors vadinamas dvejopai: vienaip pats savaime; kitaip – mums. Savaime suprantamu vadinamas toks teiginys, kurio predikatas yra ið subjekto sàvokos, taèiau bûna, kad neþinantiems subjekto apibrëþimo toks teiginys nëra savaime suprantamas. Pavyzdþiui, ðis teiginys Þmogus yra protingas savo pobûdþiu yra savaime suprantamas, nes tas, kuris sako þmogus, sako protingas, bet tam, kuris neþino,
kas yra þmogus, ðis teiginys nëra savaime suprantamas. Todël yra taip, kaip sako
Boetijus knygoje De hebdomadibus: tam tikros aksiomos arba teiginiai visiems apskritai yra savaime suprantami, pavyzdþiui, Kiekviena visuma yra didesnë uþ savo dalá
ir Tie, kurie yra lygûs vienam, yra lygûs vienas kitam. Bet tam tikri teiginiai yra savaime suprantami tik iðmintingiems, kurie supranta tai, kà þymi teiginio terminai:
pavyzdþiui, þinanèiam, jog angelas nëra kûnas, savaime suprantama, kad jo neriboja vieta, bet tai nëra akivaizdu nemokytiems, kurie to neþino.
Tie dalykai, kuriuos visi supranta, turi tam tikrà tvarkà. Mat tai, kas pirmiausia suprantama, yra esatis, kurios sàvoka priskiriama viskam, kad ir kà [þmogus]
suprastø. Todël pirmasis neárodomas principas yra tai, kad negalima drauge teigti
ir neigti, ir ðis principas grindþiamas esaties ir nebûties samprata, o juo grindþiami visi kiti, kaip pasakyta Metafizikos ketvirtojoje knygoje. Ir kaip esatis yra tai,
kas be iðlygø suprantama pirmiausia, taip gëris yra tai, kas pirmiausia suprantama praktiniame prote, kuris yra nukreiptas á veiklà: juk kiekvienas veikiantysis veikia dël tikslo, kuris turi gërio prigimtá. Todël praktiniame prote pirmasis yra tas
principas, kuris grindþiamas gërio samprata, o ji yra [iðreiðkiama ðitaip]: Gëris yra
tai, ko visi nori. Todël pirmasis ástatymo nurodymas yra tas, kad gërá reikia daryti
ir juo vadovautis, o blogio – vengti. Visi kiti prigimtinio ástatymo nurodymai juo
grindþiami taip, kad viskà, kà praktinis protas natûraliai supranta kaip þmogaus
gërá [arba blogá], apimtø prigimtinio ástatymo nurodymai kaip tai, kà reikia daryti
arba ko reikia vengti.
Kadangi gëris turi tikslo prigimtá, o blogis – jam prieðingà prigimtá, tai yra taip,
kad viskà, á kà þmogus ið prigimties linkæs, protas natûraliai supranta kaip gerà,
taigi ir kaip aktyviai siektinà, o tai, kas jam prieðinga – kaip vengtinà. Pagal prigimtiniø polinkiø tvarkà yra prigimtinio ástatymo nurodymø tvarka, nes pirmasis
prigimtinis þmogaus polinkis á gërá yra tas, kuris bendras visoms substancijoms,
bûtent tas, kuriuo kiekviena substancija siekia iðsaugoti jos prigimtá atitinkantá buvimà. Dël ðio polinkio prigimtiniam ástatymui priklauso tai, kuo iðsaugoma þmogaus gyvybë ir iðvengiama to, kas jai trukdo. Antrasis þmogaus polinkis á gërá yra
198
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
KLASIKA
siauresnis, yra pagal jam ir kitiems gyvûnams bendrà prigimtá. Todël sakoma, jog
tai, ko prigimtis iðmokë visus gyvûnus, priklauso prigimtiniam ástatymui – t.y. vyro
ir moters sueitis, vaikø auginimas ir panaðûs dalykai. Treèiasis þmogaus polinkio
á gërá bûdas yra pagal tik jam bûdingo proto prigimtá: pavyzdþiui, þmogus ið prigimties linkæs paþinti tiesà apie Dievà ir gyventi visuomenëje. Todël prigimtiniam
ástatymui priklauso visa, kas susijæ su ðiuo polinkiu, pavyzdþiui, kad þmogus vengtø neþinojimo, kad neáþeidinëtø tø, su kuriais jam reikia gyventi, ir kiti panaðûs
su tuo polinkiu susijæ dalykai.
Á PIRMÀJÁ todël atsakytina, jog visi tie prigimtinio ástatymo nurodymai tiek, kiek
jie susijæ su vienu pirmuoju nurodymu, turi vieno prigimtinio nurodymo esmæ.
Á ANTRÀJÁ atsakytina, jog visi polinkiai, kad ir kokiai þmogaus prigimties daliai jie priklausytø, pvz., geidþianèiajai ir pykstanèiajai, tiek, kiek jie tvarkomi protu, priklauso prigimtiniam ástatymui ir, kaip jau minëta (pagrindinëje artikulo dalyje), tapatûs vienam pirmajam nurodymui. Todël yra daug paprastø prigimtinio
ástatymo nurodymø, kurie taèiau iðauga ið vienos ðaknies.
Á TREÈIÀJÁ atsakytina, kad protas, nors pats savaime yra vienas, taèiau jis tvarko
viskà, kas susijæ su þmogumi. Todël proto ástatymas apima viskà, kà galima tvarkyti protu.
3 ARTIKULAS
AR VISI DORYBIØ VEIKSMAI KYLA IÐ PRIGIMTINIO ÁSTATYMO
Á TREÈIÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad ne visi dorybiø veiksmai kyla ið
prigimtinio ástatymo.
1. Mat jau (kl.90 a.2) pasakyta, kad ástatymui ið prigimties priklauso bûti nukreiptam á bendràjá gërá. Taèiau kai kuriø dorybiø veiksmai nukreipti á kieno nors
asmeniná gërá, kaip tai ypaè akivaizdu savitvardos veiksmuose. Vadinasi, ne visi
dorybiø veiksmai pavaldûs prigimtiniam ástatymui.
2. BE TO, visos nuodëmës yra nukreiptos prieð kuriø nors dorybiø veiksmus. Taigi
jei visi dorybiø veiksmai kiltø ið prigimtinio ástatymo, atrodo, reikëtø daryti iðvadà, jog visos nuodëmës yra prieðingos prigimèiai. Taèiau taip sakoma tik apie
kai kurias nuodëmes.
3. BE TO, tie dalykai, kurie nulemti prigimties, yra visiems bendri. Bet dorybiø
veiksmai ne visiems bendri: juk kas nors yra dora vienam, o kitam – ydinga.
Vadinasi, ne visi dorybiø veiksmai kyla ið prigimtinio ástatymo.
BET PRIEÐINGAI sako Damaskietis treèiojoje knygoje [Apie tikràjá tikëjimà]: dorybës
yra prigimtos. Vadinasi, ir dorybingi veiksmai yra pavaldûs prigimtiniam ástatymui.
ATSAKAU, jog apie dorybingus veiksmus galime kalbëti dvejopai: vienaip –
kaip apie dorybingus; antraip – kaip apie tam tikrai rûðiai priklausanèius ir joje
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
199
TOMAS AKVINIETIS
svarstomus veiksmus. Taigi jei kalbame apie dorybiø veiksmus kaip apie dorybingus, tai tada visi dorybingi veiksmai priklauso prigimtiniam ástatymui. Mat jau (a.2)
pasakyta, kad prigimties ástatymui priklauso visa tai, á kà þmogus ið prigimties linkæs. O kiekvienas dël savo formos ið prigimties linkæs á jam tinkamà veiklà: pavyzdþiui, ugnis – ðildyti. Kadangi protinga siela yra tikroji þmogaus forma, tai kiekvienas þmogus ið prigimties linkæs veikti vadovaudamasis protu. O tai reiðkia veikti
atsiþvelgiant á dorybæ. Todël ðitaip svarstant, visi dorybiø veiksmai kyla ið prigimtinio ástatymo, nes kiekvienam þmogui protas natûraliai liepia veikti dorybingai.
Bet jeigu apie dorybingus veiksmus kalbame kaip apie veiksmus paèius savaime, t.y. juos svarstome kaip priklausanèius tam tikroms rûðims, tai ðitaip svarstant ne visi dorybingi veiksmai kyla ið prigimtinio ástatymo. Mat atsiranda daug
dorø veiksmø, kuriø prigimtis ið pradþiø neskatina, bet, tirdami protu, þmonës juos
atranda kaip naudingus geram gyvenimui.
Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina, kad savitvarda susijusi su prigimtiniais maisto, vandens ir lytiniø santykiø geismais, kurie ið tiesø yra nukreipti á bendràjá prigimties
gërá, panaðiai kaip kiti teisëti dalykai yra nukreipti á bendràjá doroviná gërá.
Á ANTRÀJÁ atsakytina, kad þmogaus prigimtimi galima vadinti arba tà, kuri yra
bûdinga tik þmogui: pagal jà visos nuodëmës tiek, kiek jos nukreiptos prieð protà,
yra ir prieð prigimtá, kaip tai matyti Damaskieèio [traktato Apie tikràjá tikëjimà] antrojoje knygoje. Arba tà, kuri yra bendra þmogui ir kitiems gyvûnams: á jà atsiþvelgiant sakoma, kad tam tikros nuodëmës yra nukreiptos prieð prigimtá, pavyzdþiui,
vyro ir moters sueièiai, kuri yra natûrali visiems gyvûnams, yra prieðinga vyrø sueitis, kuriai suteiktas ypatingas, prieð prigimtá nukreiptos ydos vardas.
Á TREÈIÀJÁ atsakytina, kad tas argumentas nagrinëja veiksmus paèius savaime.
Taèiau dël skirtingø þmoniø gyvenimo sàlygø bûna taip, jog kai kurie veiksmai
vieniems yra dorybingi, kaip jiems priderami ir tinkami, o kitiems – ydingi, kaip
jiems nederami.
4 ARTIKULAS
AR PRIGIMTINIS ÁSTATYMAS VISIEMS YRA VIENAS
Á KETVIRTÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad prigimtinis ástatymas nëra visiems vienas.
1. Juk Dekretø pirmajame skirsnyje sakoma, kad prigimtinis ástatymas yra tai, apie
kà kalbama Ástatymuose ir Evangelijoje. Bet jis nëra visiems bendras, nes Laiðke
romieèiams sakoma, kad ne visi paklûsta Evangelijai (Rom 10,16)2. Vadinasi, prigimtinis ástatymas nëra visiems vienas.
2. BE TO, Etikos penktojoje knygoje sakoma, jog tie dalykai, kurie yra pagal ástatymà, vadinami teisingais3. Taèiau toje pat knygoje sakoma, kad pas vienus þmo-
200
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
KLASIKA
nes nëra nieko taip teisingo, kas pas kitus nebûtø keièiama. Vadinasi, net ir prigimtinis ástatymas nëra visiems vienodas.
4. BE TO, jau (a. 2,3) pasakyta, kad prigimtiniam ástatymui priklauso tai, á kà þmogus ið prigimties linkæs. Taèiau ávairûs þmonës ið prigimties linkæ á ávairius dalykus: juk vieni geidþia malonumø, kiti trokðta garbës, dar kiti – kitø dalykø.
Vadinasi, nëra visiems vieno prigimtinio ástatymo.
BET PRIEÐINGAI sako Izidorius knygoje Etimologija: Prigimtinis ástatymas yra bendras visoms tautoms.
ATSAKAU, kad jau (a.2,3) pasakyta, jog prigimtiniam ástatymui priklauso tai, á
kà þmogus ið prigimties linkæs; ið ðiø polinkiø þmogui bûdinga veikti vadovaujantis protu. O protui bûdinga nuo bendrybiø judëti prie konkretybiø, kaip raðoma Fizikos pirmojoje knygoje. Taèiau vienaip juda teorinis protas, kitaip – praktinis protas. Kadangi teoriniam protui labiausiai rûpi bûtini dalykai, kurie negali bûti
kitaip, negu yra, tai tiesa jo iðvadø, lygiai kaip ir bendrøjø principø tiesa, yra be
jokio trûkumo. O praktinis protas rûpinasi atsitiktiniais dalykais, kurie priklauso
þmogaus veiklai: todël, nors jo bendrybëse yra tam tikras bûtinumas, kuo labiau
artëjama prie konkretybiø, tuo daugiau trûkumø atrandama. Todël teoriniuose dalykuose tiek principø, tiek iðvadø tiesa visiems yra viena, nors ne visi pripaþásta
iðvadø tiesà, o pripaþásta tik principø, kurie vadinami bendrosiomis sampratomis, tiesà. Taèiau su veikla susijusiuose dalykuose nëra visiems vienos tiesos ir teisingumo konkretybiø atþvilgiu, bet tik bendrybiø atþvilgiu: ir netgi tiems, kurie turi vienà
teisingumà konkretybiø atþvilgiu, ne visiems vienodai [tas teisingumas] þinomas.
Todël akivaizdu, kad bendrøjø, tiek teorinio, tiek praktinio proto, principø atþvilgiu yra ta pati tiesa arba teisingumas, kurie yra vienodai þinomi. O dël konkreèiø teorinio proto iðvadø, tai jø tiesa yra visiems viena, bet ne visiems vienodai þinoma: juk visiems yra tiesa, kad trikampis turi tris kampus, kurie yra lygûs
dviem statiems, nors tai ne visiems þinoma. O dël konkreèiø praktinio proto iðvadø, tai nëra visiems vienos tiesos arba teisingumo ir ne visi tie, kuriems jos yra
tos paèios, jas vienodai paþásta. Vis dëlto visiems yra teisinga ir visi pripaþásta kaip
tiesà [reikalavimà], kad [þmogus] veiktø protu. O ið ðio principo kyla konkreti iðvada, kad patikëtus saugoti daiktus reikia gràþinti jø savininkui. Ði iðvada, kuri
daþniausiai bûna teisinga, tam tikru atveju gali bûti pragaiðtinga, todël bûtø neprotinga, jeigu saugojimui atiduoti daiktai bûtø gràþinti, pavyzdþiui, kai kas nors
jø reikalauja norëdamas panaudoti kovoje prieð tëvynæ. Ir kuo giliau leidþiamasi á
konkretybes, pavyzdþiui, sakant, kad saugojimui atiduoti daiktai turi bûti gràþinti
tam tikromis sàlygomis arba tam tikru bûdu, tuo labiau ryðkëja to principo nepakankamumas: juk kuo daugiau iðkeliama konkreèiø sàlygø, tuo ávairiau jis gali bûti
nepakankamas ir nebûti teisingas tiek gràþinimo, tiek negràþinimo atveju.
Todël reikia sakyti, jog prigimtinis ástatymas, kiek jis lieèia pirmuosius bendruosius principus, yra visiems vienas ir teisingumo, ir paþinimo atþvilgiu. Bet kiek jis
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
201
TOMAS AKVINIETIS
lieèia tam tikrus konkreèius dalykus, kurie yra tarsi ið bendrøjø principø padarytos iðvados, daþniausiai visiems yra tas pats ir teisingumo, ir paþinimo atþvilgiu,
bet tam tikrais retais atvejais jam gali trûkti ir teisingumo, ir paþinimo dël kokios
nors konkreèios kliûties (pavyzdþiui, atsirandanèios ir nykstanèios prigimtys kai
kuriais retais atvejais patiria stokà dël kliûèiø); taip bûna dël to, jog kai kurie turi
aistrà arba blogà áprotá, arba blogos prigimtinës tvarkos iðkreiptà protà; pavyzdþiui,
Julijus Cezaris knygoje Apie galø karà raðo, kad germanams plëðikavimas anksèiau
neatrodë neleistinas, nors akivaizdu, jog tai prieðtarauja prigimtiniam ástatymui.
Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina, jog nereikia to sakinio suprasti taip, tarsi viskas, apie
kà kalbama Ástatymuose ir Evangelijose, priklausytø prigimtiniam ástatymui, nes ten
daug kalbama apie antgamtinius dalykus; taèiau apie tai, kas priklauso prigimtiniam ástatymui, ten kalbama iðsamiai. Todël Gratijanas, pasakæs, kad prigimtinis ástatymas yra tai, apie kà kalbama Ástatymuose ir Evangelijoje, nedelsiant paaiðkina pridurdamas: kuris kiekvienam pataria kitam daryti tai, ko nori, kad jam paèiam bûtø daroma.
Á ANTRÀJÁ atsakytina, jog Filosofo þodþius reikia suprasti kaip pasakytus apie
tuos dalykus, kurie yra ið prigimties teisingi ne kaip bendrieji principai, o kaip tam
tikros ið jø padarytos iðvados, kurios yra teisingos beveik visais atvejais, bet atskirais atvejais yra nepakankamos.
Á TREÈIÀJÁ atsakytina, jog kaip þmoguje protas vieðpatauja ir ásakinëja kitoms
galioms, taip dera, kad visi prigimtiniai polinkiai, priklausantys kitoms galioms,
bûtø tvarkomi protu. Todël apskritai visiems teisinga tai, kad visi þmoniø polinkiai bûtø tvarkomi protu.
5 ARTIKULAS
AR PRIGIMTINIS ÁSTATYMAS GALI KISTI
Á PENKTÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad prigimtinis ástatymas gali kisti.
1. Juk tuos Eklezinës knygos þodþius Jis davë jiems drausmæ ir gyvenimo ástatymà
(Ekli 17,9)4 Glosa aiðkina ðitaip: Jis norëjo, kad bûtø paraðytas raidës ástatymas, kad
prigimties ástatymas bûtø iðtaisytas. O tai, kas taisoma, keièiama. Vadinasi, prigimtinis ástatymas gali kisti.
2. BE TO, prigimtiniam ástatymui prieðtarauja nekaltojo þudymas, svetimavimas
ir vogimas. Bet visa tai Dievas pakeitë: pvz., kai ásakë Abraomui nuþudyti nekaltà sûnø, kaip apie tai raðoma Pradþios knygoje (Pr 22,2), ir kai þydams ásakë pavogti ið egiptieèiø pasiskolintus indus, kaip apie tai raðoma Iðëjimo knygoje (Ið 12,35 ir tol.), ir kai Ozëjui ásakë paimti á þmonas kekðæ, kaip raðoma
Ozëjo knygoje (Oz 1,2). Vadinasi, prigimtinis ástatymas gali kisti.
3. BE TO, Izidorius Etimologijos knygoje sako, kad visiems bendra nuosavybë ir viena laisvë yra [kilusi] ið prigimtinio ástatymo. Taèiau matome, kad þmoniø ástatymai tai pakeitë. Todël atrodo, kad prigimtinis ástatymas gali bûti keièiamas.
202
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
KLASIKA
BET PRIEÐINGAI sakoma Dekretø penktajame skirsnyje:
Prigimtinis ástatymas [atsirado] dël to, kad buvo sukurtas protingas kûrinys. Ir
bëgant laikui jis nesikeièia, bet iðlieka nepakitæs.
ATSAKAU, kad prigimtinio ástatymo kaità galima suprasti dvejopai. Vienaip –
taip, kad [jis kinta dël to, jog] kas nors já papildo. Ir ðitaip niekas nedraudþia keisti prigimtiná ástatymà: juk yra daug þmogaus gyvenimui naudingø dalykø, kurie
prigimtiná ástatymà papildo tiek per dieviðkàjá ástatymà, tiek ir per þmogiðkuosius
ástatymus.
Kitaip prigimtinio ástatymo kitimas suprantamas atëmimo prasme, bûtent, jog
tas liaujasi buvæs ið prigimtinio ástatymo, kuris anksèiau buvo pagal prigimtiná ástatymà. Ir ðia prasme, kiek tai lieèia pirmuosius prigimtinio ástatymo principus, prigimtinis ástatymas yra visiðkai nekintantis. Bet kiek tai lieèia antrinius nurodymus,
apie kuriuos sakëme (a.4), kad jie yra tarsi tam tikros pirmiesiems principams artimos ir ið jø padarytos iðvados dël konkreèiø dalykø, tai ðiuo poþiûriu prigimtinis ástatymas nëra pakeistas taip, jog visada tai, kas priklauso prigimtiniam ástatymui, daþniausiai nebûtø teisinga. Taèiau gali bûti keièiamas kuriais nors atskirais
ir retais atvejais, dël kokiø nors ypatingø prieþasèiø, trukdanèiø laikytis tokiø nurodymø, kaip jau minëta (a.4).
Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina, jog sakoma, kad raðytas ástatymas yra duotas prigimtiniam ástatymui iðtaisyti arba suteikti tai, ko pastarajam trûksta, arba todël,
kad prigimtinis ástatymas kai kuriø þmoniø ðirdyse kai kuriø dalykø atþvilgiu buvo taip sugadintas, kad jie laikë gëriu tai, kas ið tiesø buvo blogis; ir toká sugedimà reikëjo iðtaisyti.
Á ANTRÀJÁ atsakytina, kad natûralia mirtimi mirðta visi, tiek kaltieji, tiek nekaltieji. Ðià natûralià mirtá dieviðkoji galia davë dël pirmapradës nuodëmës; todël
Pirmojoje karaliø knygoje raðoma, kad Vieðpats marina ir gaivina (1 Kar 2,6)5. Todël
nenusiþengiant teisingumui, Dievo ásakymu galima skirti mirtá bet kuriam þmogui, tiek kaltam, tiek nekaltam. Panaðiai ir svetimavimas yra sueitis su svetimo þmona, kuri jam skirta pagal Dievo duotà ástatymà. Todël sueitis su bet kuria moterimi pagal Dievo ásakymà nëra nei svetimavimas, nei iðtvirkavimas. Tà patá galima
pasakyti ir apie vagystæ, kuri yra svetimo daikto pasisavinimas. Mat tas, kuris kà
nors pasisavina Dievo, visatos valdovo, ásakymu, pasisavina ne prieð Vieðpaties
valià, kas bûtø vagystë. Ne tik þmoniø reikaluose visa tai, kas Dievo ásakyta, yra
privaloma, bet ir gamtoje tai, kas atsiranda ið Dievo, yra natûralu, kaip pasakyta
Pirmojoje knygoje (q.105, a.6 ad 1).
Á TREÈIÀJÁ atsakytina, jog esanèiu ið prigimtinio ástatymo kas nors vadinamas
dvejopai. Vienaip – nes á já prigimtis lenkia: pvz., nedaryti kitam skriaudos. Kitaip –
nes prigimtis jam neprieðtaravo: pvz., galime sakyti, kad þmogaus nuogumas yra ið
prigimtinio ástatymo, nes ne prigimtis jam davë aprangà, o menas iðrado. Ir ðia prasme sakoma, kad visiems bendra nuosavybë ir visiems viena laisvë yra [kilusi] ið priLOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
203
TOMAS AKVINIETIS
gimtinio ástatymo, nes nuosavybiø skirtingumà ir vergijà ávedë ne prigimtis, o þmoniø protas vardan þmogiðko gyvenimo. Todël èia prigimtinis ástatymas nëra pakeistas, nebent tik papildytas.
6 ARTIKULAS
AR PRIGIMTINIS ÁSTATYMAS GALI BÛTI PAÐALINTAS
IÐ ÞMOGAUS ÐIRDIES
Á ÐEÐTÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad prigimtiná ástatymà galima paðalinti ið þmogaus ðirdies.
1. Mat Laiðko romieèiams þodþius Kai jokio ástatymo neturintys pagonys ir toliau
(Rom 2,14) Glosa (ordinarinë) aiðkina taip, kad malone atnaujinto þmogaus ðirdyje áraðytas teisingumo ástatymas, kuris buvo kaltës paðalintas. O teisingumo ástatymas yra prigimtinis ástatymas. Vadinasi, prigimtiná ástatymà galima paðalinti.
2. BE TO, malonës ástatymas yra veiksmingesnis negu prigimtinis ástatymas. Bet
malonës ástatymas paðalinamas per nuodëmæ. Vadinasi, dar lengviau galima paðalinti prigimtiná ástatymà.
3. BE TO, tai, kà liepia ástatymas, vykdoma kaip tai, kas teisinga. Taèiau þmonës
liepia daug dalykø, nukreiptø prieð prigimtiná ástatymà. Vadinasi, prigimtiná
ástatymà ið þmoniø ðirdþiø galima paðalinti.
BET PRIEÐINGAI sako Augustinas Iðpaþinimø antrojoje knygoje: Tavo ástatymas
áraðytas þmoniø ðirdyse, ir joks neteisingumas jo nepaðalina. Bet þmoniø ðirdyse áraðytas ástatymas yra prigimtinis ástatymas. Vadinasi, prigimtinio ástatymo negalima
paðalinti.
ATSAKAU, kad jau (a. 4,5) pasakyta, jog prigimtiniam ástatymui pirmiausia priklauso tam tikri bendriausieji ir visiems þinomi nurodymai. Taèiau yra ir antriniai,
konkretesni nurodymai, kurie yra tarsi iðvados ið pirmøjø principø. Taigi kiek tai
lieèia tuos bendruosius principus, prigimtinis ástatymas negali bûti visiðkai paðalintas ið þmoniø ðirdþiø. Taèiau ið konkretaus veiksmo paðalinamas geismu arba
kuria nors kita aistra, kai ji protui trukdo bendràjá principà pritaikyti konkreèiam
veiksmui, kaip jau (kl.77 a.2) pasakyta. O kiek tai lieèia antrinius nurodymus, tai
prigimtinis ástatymas gali bûti paðalintas ið þmoniø ðirdþiø arba dël blogø árodymø, taip kaip teorijoje pasitaiko klysti dël bûtinø iðvadø; arba dël iðkreiptø paproèiø ir sugadintø áproèiø; pavyzdþiui, kai kuriø þmoniø plëðikavimo (þr. a.4) ir
net prieð prigimtá nukreipto gyvenimo, apie kurá net Apaðtalas kalba Laiðke romieèiams (Rom 1,24 ir toliau) ir nelaiko nuodëme.
Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina, jog prigimtiná ástatymà kaltë paðalina tik ið dalies,
o ne visiðkai, nebent gal visiðkai paðalina antrinius prigimtinio ástatymo nurodymus, kaip jau pasakyta (pagrindinëje artikulo dalyje).
204
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
KLASIKA
Á ANTRÀJÁ atsakytina, kad nors malonë yra veiksmingesnë negu prigimtis, taèiau prigimtis þmogui yra esmingesnë ir todël tvaresnë.
Á TREÈIÀJÁ atsakytina, jog tas argumentas kalba apie antrinius prigimtinio ástatymo nurodymus, dël kuriø kai kurie ástatymø leidëjai padarë neteisingus sprendimus.
95 KLAUSIMAS
Apie þmogiðkà ástatymà
Á KETURIS KLAUSIMUS PADALYTAS
Toliau reikia nagrinëti þmogiðkà ástatymà (þr. kl.93 ávadà). Pirmiausia tà ástatymà reikia iðnagrinëti, koks jis yra pats savaime; antra – jo galia (kl.96); treèia –
jo kintamumas (kl.97).
Pirmuoju atveju tiriami keturi dalykai.
Pirma: jo naudingumas.
Antra: jo kilmë.
Treèia: jo kokybë.
Ketvirta: jo suskirstymas.
1 ARTIKULAS
AR BUVO NAUDINGA, JOG TAM TIKRUS ÁSTATYMUS
IÐLEIDO ÞMONËS
Á PIRMÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, jog nebuvo naudinga, kad tam tikrus
ástatymus iðleido þmonës.
1. Juk pasakyta (kl.92 a.1), jog kiekvienas ástatymas siekia, kad per já þmonës pasidarytø geri. Taèiau þmonës ávedami á gërá veikiau laisvos valios átikinëjimais
negu priverèiami ástatymais. Todël [þmonëms] nebuvo bûtina leisti ástatymus.
2. BE TO, Etikos penktojoje knygoje Filosofas sako, kad þmonës kreipiasi á teisëjà kaip
á gyvà teisingumà6. Gyvas teisingumas yra geriau uþ negyvà, kuris yra ástatymuose. Todël bûtø buvæ geriau, jeigu teisingumo vykdymas bûtø buvæs patikëtas teisëjo sprendimui, virð jo neiðkeliant jokio kito ástatymo.
3. BE TO, ið to, kas jau pasakyta (kl.90 a.1.2), aiðku, kad kiekvieno ástatymo paskirtis – tvarkyti þmoniø veiklà. Bet kadangi þmoniø veikla susideda ið paskirø dalykø, kuriø yra begalë, tai niekas negali pakankamai apsvarstyti tvarkytinus dalykus, iðskyrus iðminèiø, kuris supranta konkreèius dalykus. Todël geriau bûtø buvæ, kad þmoniø veikla bûtø tvarkoma iðminèiø sprendimu negu
kokiu nors iðleistu ástatymu. Vadinasi, nebuvo bûtina leisti þmoniø ástatymus.
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
205
TOMAS AKVINIETIS
BET PRIEÐINGAI sako Izidorius knygoje Etimologija: ástatymai yra skirti tam,
kad jø baimë paþabotø þmoniø áþûlumà ir doras bûtø saugus tarp nedorøjø, ir paèius nedorëlius bausmës baimë sulaikytø nuo nusikaltimø darymo.
ATSAKAU, kad ið to, kas jau pasakyta (kl.63 a.1; kl. 94 a.3), aiðku, jog þmogus ið
prigimties yra linkæs á dorybæ, taèiau bûtina, kad pats dorybës tobulumas á þmogø
patektø per tam tikrà auklëjimà. Taip pat matome, jog tam tikras darbðtumas padeda þmogui tenkinti jo reikmes, pavyzdþiui, maisto ir drabuþiø, kuriø [patenkinimo]
kai kuriuos pradmenis jis turi ið prigimties, bûtent protà ir rankas, bet ne visà [patenkinimà], kaip kiti gyvûnai, kuriems gamta duoda pakankamai apdangalo ir maisto. Nelengva suprasti, kaip þmogus galëtø pats save iðauklëti. Juk dorybës tobulumas ypaè pasireiðkia þmogaus atitraukimu nuo netinkamø malonumø, á kuriuos
þmonës yra ypaè linkæ, ir labiausiai jauni, o jø atþvilgiu auklëjimas yra veiksmingiausias. Todël tà auklëjimà, kuris atveda á dorybæ, þmonës turi gauti ið kito. Tiems
jaunuoliams, kurie linkæ gerai elgtis dël prigimties gerumo, ið ápratimo arba veikiau
dël Dievo dovanos, pakanka tëvø auklëjimo, o ðis remiasi átikinëjimais. Bet kadangi
kai kurie [jaunuoliai] yra áþûlûs ir linkæ á ydas ir juos paveikti þodþiu nelengva, tai
buvo bûtina jëga ir baime juos sulaikyti nuo pikto, kad bent ðitaip susilaikydami
nuo pikto darymo ir kitiems leistø ramiai gyventi, ir patys, prie to pripratæ, galø
gale pereitø prie to, kad laisva valia darytø tai, kà anksèiau darë ið baimës, ir ðitaip
taptø dori. O tas, bausmës baime verèiantis [gerai elgtis] auklëjimas, yra auklëjimas
ástatymais. Todël þmoniø ramybei ir dorai buvo bûtina, kad bûtø iðleisti ástatymai,
nes, pasak Filosofo þodþiø Politikos pirmojoje knygoje, kaip þmogus, jei jis yra tobulas
dorybe, yra geriausias ið visø gyvûnø; taip, jei jis yra atskirtas nuo ástatymo ir teisingumo,
yra blogiausias ið visø, nes þmogus turi proto ginklus, kuriuos gali panaudoti savo
geidulingumui ir þiaurumui tenkinti, tokiø ginklø kiti gyvûnai neturi7.
Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina, kad gera linkintys þmonës á dorybæ atvedami veikiau laisvos valios átikinëjimais negu prievarta, taèiau bloga linkintys á dorybæ vedami tik prievarta.
Á ANTRÀJÁ atsakytina, jog, pasak Filosofo Retorikos pirmosios knygos, geriau viskà
tvarkyti ástatymu, negu palikti teisëjo sprendimui8. Taip yra dël trijø dalykø. Pirma,
lengviau surasti kelis iðminèius, kurie galëtø iðleisti teisingus ástatymus, negu daugybæ, kurie teisingai spræstø apie konkreèius dalykus. Antra, tie, kurie leidþia ástatymus, ilgai svarsto, koká ástatymà iðleisti; o apie konkreèius dalykus spendþiama
ið kà tik ávykusiø ávykiø. Taèiau pamatyti tai, kas teisinga, þmogui lengviau svarstant daugybæ atvejø negu tik kurá nors vienà. Treèia, ástatymø leidëjai sprendþia
apskritai ir apie ateities dalykus, bet kadangi teismuose pirmininkaujantys þmonës sprendþia apie dabarties dalykus, kurie jiems kelia meilæ, neapykantà arba koká
nors geismà, tai iðkreipia jø sprendimà.
Kadangi gyvas teisëjo teisingumas nedaþnai sutinkamas ir kadangi jis yra palenkiamas, tai buvo bûtina, kad ástatymas apibrëþtø, kaip spræsti visur, kur tik ámanoma, o þmogaus sprendimui patikëti kuo maþiau dalykø.
206
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
KLASIKA
Á TREÈIÀJÁ atsakytina, jog tam tikrus paskirus dalykus, kuriø negali apimti ástatymai, bûtina patikëti teisëjams, kaip ten pat sako Filosofas: pavyzdþiui, apie tai, ar
kas nors atsitiko, ar neatsitiko, ir pan.
2 ARTIKULAS
AR KIEKVIENAS ÞMONIØ IÐLEISTAS ÁSTATYMAS YRA IÐVESTAS
IÐ PRIGIMTINIO ÁSTATYMO
Á ANTRÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad ne kiekvienas þmoniø iðleistas
ástatymas yra iðvestas ið prigimtinio ástatymo.
1. Juk Filosofas Etikos penktojoje knygoje sako, kad ástatyminiam teisingumui ið pradþiø nëra jokio skirtumo, ar nustatoma vienaip, ar kitaip. Bet tam [teisingumui], kuris kyla ið prigimtinio ástatymo, yra skirtumas, ar nustatyta vienaip, ar kitaip. Vadinasi, ne viskas, kas þmoniø ástatymais nustatyta, iðvesta ið prigimtinio ástatymo.
2. BE TO, pozityvusis ástatymas yra prieðprieðinamas prigimtiniam ástatymui, kaip
tai matyti Izidoriaus Etimologijos knygoje ir Filosofo Etikos penktojoje knygoje9.
Bet tie nurodymai, kurie teikiami kaip iðvados ið bendrøjø prigimtinio ástatymo
principø, kaip jau sakyta (kl.94 a.4), priklauso prigimtiniam ástatymui. Vadinasi,
tai, kas kyla ið þmogiðkojo ástatymo, neiðvedama ið prigimtinio ástatymo.
3. BE TO, prigimtinis ástatymas visiems yra vienas: juk Filosofas Etikos penktojoje
knygoje sako, kad prigimtinis teisingumas visur turi tà paèià galià. Taigi jei þmoniø ástatymai kiltø ið prigimtinio ástatymo, tai reikëtø sutikti su iðvada, kad ir
jie yra visiems vienodi. Bet tai neatitinka tiesos.
4. BE TO, tiems nurodymams, kurie kilæ ið prigimtinio ástatymo, galima priskirti
koká nors pagrindà. Bet, pasak Teisininko, ne viskà, kà vyresnybë pateikë kaip ástatymà, galima pagrásti. Vadinasi, ne visi þmoniø ástatymai iðvedami ið prigimtinio ástatymo.
BET PRIEÐINGAI sako Tulijus Retorikoje: Ið prigimties kilusius ir paproèiais patvirtintus dalykus sankcionavo ástatymø baimë ir religija.
ATSAKAU, kad, pasak Augustino traktato Apie laisvàjá sprendimà pirmosios knygos, atrodo, jog tas nëra ástatymas, kuris nëra teisingas. Todël kiek [ástatymas] turi
teisingumo, tiek turi ástatymo galios. Taèiau sakoma, kad þmoniø reikaluose kas
nors yra teisinga todël, kad atitinka proto taisyklæ. O pirmoji proto taisyklë, kaip
matyti ið to, kas jau pasakyta (kl.91 a.2 á 2), yra prigimtinis ástatymas. Todël kiekvienas þmoniø iðleistas ástatymas turi tiek ástatymo pagrindo, kiek iðvedamas ið
prigimtinio ástatymo. O jeigu jis kuo nors nuo prigimtinio ástatymo skirsis, tai jau
bus ne ástatymas, bet ástatymo iðkraipymas.
Taèiau reikia turëti omeny, jog ið prigimtinio ástatymo kà nors iðvesti galima
dvejopai: vienaip – kaip iðvadas ið prielaidø; kitaip – kaip kokiø nors bendrybiø
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
207
TOMAS AKVINIETIS
pritaikymus. Pirmasis bûdas ið tiesø panaðus á tà, kuriuo moksluose ið pirmøjø principø padaromos árodymø iðvados. O antrasis bûdas panaðus á tà, kuriuo menuose
bendrosios formos pritaikomos kuriam nors konkreèiam atvejui: pavyzdþiui, bûtina, kad meistras bendràjà namo formà pritaikytø tam ar kitam namo pavidalui.
Vadinasi, kai kurie [þmoniø ástatymai] iðvedami ið bendrøjø prigimtinio ástatymo
principø kaip iðvados [ið prielaidø]: kaip ðis, reikalaujantis neþudyti, kurá galima
pateikti kaip iðvadà ið nurodymo niekam nedaryti blogo. O kai kurie pritaikymo bûdu: pavyzdþiui, pagal prigimtiná ástatymà tas, kuris nusideda, baudþiamas; o tai,
kokia bausme baudþiamas, yra prigimtinio ástatymo pritaikymas.
Taigi þmoniø ástatymas iðvedamas abiem ðiais bûdais. Taèiau tie [nurodymai],
kurie iðvesti pirmuoju bûdu, þmoniø ástatyme yra laikomi ne tik kylanèiais ið pastarojo, bet ir turinèiais tam tikrà prigimtinio ástatymo galià. O tie, kurie atsiranda
antruoju bûdu, turi tik þmogiðkojo ástatymo galià.
Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina, jog Filosofas ten kalba apie tuos dalykus, kurie ástatymu nustatyti per tam tikrà prigimtinio ástatymo principø pritaikymà arba konkretizavimà.
Á ANTRÀJÁ atsakytina, jog tame argumente kalbama apie tuos nurodymus, kurie ið prigimtinio ástatymo iðvedami kaip iðvados [ið prielaidø].
Á TREÈIÀJÁ atsakytina, kad bendrieji prigimtinio ástatymo principai dël didelës
þmogiðkø reikalø ávairovës negali bûti visiems vienodai taikomi. Dël to randasi
pozityvaus ástatymo ávairovë tarp ávairiø þmoniø.
Á KETVIRTÀJÁ atsakytina, jog tuos Teisininko þodþius reikia suprasti kaip pasakytus apie vyresnybës sprendimus dël konkreèiø prigimtinio ástatymo pritaikymø; bûtent su tais pritaikymais ekspertø ir supratingøjø sprendimas yra susijæs kaip
su tam tikrais principais; t.y. tiek, kiek ekspertai ið karto mato, kà geriausia nuspræsti. Todël Filosofas Etikos ðeðtojoje knygoje sako, kad tokiuose reikaluose á prityrusiø ir vyresniø þmoniø arba supratingøjø pasisakymus ir nuomones, nors jos bûtø be
árodymø, turime atsiþvelgti ne maþiau kaip á árodymus.
3 ARTIKULAS
AR IZIDORIUS TINKAMAI APRAÐË POZITYVIOJO ÁSTATYMO KOKYBÆ
Á TREÈIÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad Izidorius10 netinkamai apraðë pozityviojo ástatymo11 kokybæ, sakydamas: bus ástatymas garbingas, teisingas, prigimties
poþiûriu ámanomas, pagal tëvynës paproèius, vietà ir laikà atitinkantis, bûtinas, naudingas; ir taip aiðkiai iðreikðtas, kad niekas dël jo miglotumo nesuklystø; paraðytas ne kieno
nors asmeninei naudai, o visø pilieèiø bendrajam gëriui.
1. Mat anksèiau jis ástatymo kokybæ iðreiðkë nurodydamas tris sàlygas: Ástatymu
bus visa, kas pagrásta protu, dera religijai, palaiko drausmæ ir didina gerovæ. Todël
vëliau nederëjo didinti ástatymo sàlygø skaièiaus.
208
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
KLASIKA
2. BE TO, Tulijus traktato Apie pareigas pirmojoje knygoje (sk.7) sako, kad teisingumas yra garbingumo dalis. Todël pasakius garbingas, be reikalo priduriama
teisingas.
3. BE TO, pasak Izidoriaus, raðytas ástatymas atskiriamas nuo paproèiø. Todël á
ástatymo apibrëþimà nedera átraukti to, kas yra pagal tëvynës paproèius.
4. BE TO, [kà nors] bûtinu vadinama dvejopai. Vienaip – tà, kuris be iðlygø bûtinas, nes neámanoma, kad jis bûtø kitaip, negu yra, ir toks bûtinas dalykas nepriklauso nuo þmogaus sprendimo, todël toks bûtinumas þmogaus ástatymui
nepriklauso. Kitaip – tà, kuris bûtinas dël tikslo, ir toks bûtinumas tapatus naudingumui. Todël be reikalo abu, bûtinas ir naudingas, átraukiami [á apibrëþimà].
BET PRIEÐINGAI liudija paties Izidoriaus autoritetas (cit. vieta, pastaba 12).
ATSAKAU, kad kiekvienam daiktui, kuris yra dël tikslo, bûtina, kad jo forma
bûtø pritaikyta tikslui; kaip pjûklo forma yra tokia, kad tiktø pjovimui, kaip tai
akivaizdu Fizikos antrojoje knygoje. Tai pat ir bet kuris teisingas ir pamatuotas daiktas privalo turëti jo taisyklæ ir matà atitinkanèià formà. Þmoniø ástatymas patenkina abu ðiuos reikalavimus, nes jis yra ir nukreiptas á tikslà, ir yra tam tikra taisyklë ir matas, sutvarkytas ir pamatuotas tam tikru aukðtesniu matu, kuris ið tiesø
yra dvejopas, t.y. dieviðkasis ástatymas ir prigimtinis ástatymas, kaip aiðku ið to,
kas jau pasakyta (a.2; kl. 93 a.3). O þmoniø ástatymo tikslas – bûti naudingam þmonëms, taip ir Teisininkas sako. Todël Izidorius ið tiesø pirmiausia iðkëlë tris sàlygas: bûtent, kad tiktø religijai, t.y., kad bûtø suderinta su dieviðkuoju ástatymu;
kad palaikytø drausmæ, t.y. kad bûtø suderinta su prigimtiniu ástatymu; kad didintø gërovæ, t.y. kad bûtø suderinta su naudingumu þmonëms.
Ir ðios trys apima visas kitas sàlygas, kurias vëliau nurodë. Juk ta, kuri vadinama garbingumu, priskiriama dermës su religija sàlygai. O tai, kà jis sako toliau: teisingas, prigimties poþiûriu ámanomas, pagal tëvynës paproèius, vietà ir laikà atitinkantis,
papildo drausmës palaikymo sàlygà. Juk þmoniø drausmë pirmiausia priklauso nuo
proto tvarkos, kuri ávedama tam, kad [ta drausmë] bûtø vadinama teisinga. Antra,
[ji priklauso] nuo sugebëjimø tø, kurie veikia. Mat drausmë privalo bûti taikoma
kiekvienam pagal jo galias, atsiþvelgiant ir á prigimties galimybes (juk vaikams ji
netaikoma taip, kaip suaugusiems vyrams), ir á þmoniø paproèius; juk þmogus negali vienas gyventi visuomenëje nepaisydamas kitø þmoniø paproèiø. Treèia,
[drausmë priklauso] nuo konkreèiø aplinkybiø, [todël Izidorius] sako: vietà ir laikà
atitinkantis. O tai, kà sako toliau: bûtinas, naudingas ir t.t., priskiriama tam, kas didina gerovæ: bûtinu laikomas blogybiø ðalinimas; naudingu – gërybiø siekimas; o
aiðki iðraiðka reikalinga apsisaugoti nuo þalos, kuri galëtø kilti ið paties ástatymo.
Ir kadangi, kaip jau (kl.90 a.2) sakyta, ástatymas yra nukreiptas á bendràjá gërá, tai
tas gëris minimas paskutinëje apibrëþimo dalyje.
Todël atsakymas Á PRIEÐTARAVIMUS akivaizdus.
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
209
TOMAS AKVINIETIS
4 ARTIKULAS
AR IZIDORIUS TINKAMAI SUSKIRSTË ÞMONIØ ÁSTATYMUS
Á KETVIRTÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad Izidorius netinkamai suskirstë þmoniø ástatymus, arba þmoniø teisæ.
1. Juk ðiai teisei priklauso tautø teisë, kuri taip vadinama, kaip jis pats sako, todël, kad ja naudojasi beveik visos tautos. Taèiau jis pats sako, jog prigimtinë teisë
yra tai, kas bendra visoms tautoms. Vadinasi, tautø teisë priklauso ne pozityviajai
þmoniø teisei, bet veikiau prigimtinei teisei.
2. BE TO, neatrodo, jog tie dalykai, kurie turi tà paèià galià, skirtøsi formaliai – tik
materialiai. O sutartys, liaudies bei senato nutarimai ir kiti panaðûs dalykai, apie
kuriuos jis kalba, turi tà paèià galià. Vadinasi, jie nesiskiria vienas nuo kito, nebent materialiai. Taèiau tokiu skirtingumu mene nereikia rûpintis, nes jis gali bûti
begalinis. Vadinasi, jis netinkamai ávedë toká þmoniø ástatymø suskirstymà.
3. BE TO, valstybëje yra ne tik valdovø, dvasininkø ir kariø pareigos, bet ir kitokios þmoniø pareigos. Todël atrodo, kad suskirstæs teisæ á karinæ ir civilinæ – ji
skirta dvasininkams ir civiliams bei kariniams pareigûnams, jis privalëtø kitoms
valstybinëms pareigoms priskirti kitas teisës dalis.
4. BE TO, tuos dalykus, kurie yra atsitiktiniai, reikia praleisti. Taèiau atsitiktinumas, kad ástatymà sugalvoja tas arba kitas þmogus. Vadinasi, þmoniø ástatymai netinkamai skirstomi pagal ástatymø leidëjø vardus – bûtent vienus ástatymus vadinant Kornelijaus, kitus – Falcidijo ir t.t.
PRIEÐTARAVIMUI pakanka Izidoriaus autoriteto (cit. vieta, pastaba 17).
ATSAKAU, jog kiekvienà dalykà galima ið esmës skirstyti pagal tai, kas yra jo
sàvokoje. Pavyzdþiui, gyvûno sàvokoje yra siela, kuri yra protinga arba neprotinga, todël gyvûnas teisingai ir ið esmës skirstomas pagal protingumà ir neprotingumà, bet ne pagal baltumà ir juodumà, nes ðie [poþymiai] visiðkai neáeina á jo
sàvokà. Taèiau þmoniø ástatymo sàvokoje yra daug dalykø, pagal kuriuos bet kurá
þmoniø ástatymà galima skirstyti teisingai ir ið esmës. Juk pirmiausia þmoniø ástatymo sàvokoje yra tai, kad jis yra iðvestas ið prigimtinio ástatymo, kaip matyti ið
to, kas jau pasakyta (a.2). Ir pagal tai pozityvioji teisë skirstoma á tautø teisæ ir
civilinæ teisæ, [skirstoma] pagal du bûdus, kuriais kas nors iðvedama ið prigimtinio ástatymo, kaip jau (a.2) sakyta. Mat tautø teisei priklauso tie ástatymai, kurie
ið prigimtinio ástatymo iðvedami kaip iðvados ið prielaidø: kaip teisingi pirkimai,
pardavimai ir kiti panaðûs dalykai, be kuriø þmonës negalëtø drauge gyventi; juk
tai priklauso prigimtiniam ástatymui, kad þmogus ið prigimties yra visuomeninis
gyvûnas, kaip árodyta Politikos pirmojoje knygoje. O tie ástatymai, kurie ið prigimtinio ástatymo iðvedami konkretaus pritaikymo bûdu, priklauso civilinei teisei, pagal kurià kiekviena valstybë nustato tai, kas jai patogu.
Antras dalykas, priklausantis þmoniø ástatymo sàvokai, yra tas, kad jis nukreiptas á bendràjá valstybës gërá. Ir ðiuo poþiûriu þmoniø ástatymà galima skirstyti pa-
210
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
KLASIKA
gal ávairovæ tø, kurie bendrajam gëriui dirba ypatingus darbus: kaip dvasininkai,
uþ liaudá meldþiantys Dievà; vyresnieji, valdantys liaudá; ir kariai, kovojantys uþ
liaudies gerovæ. Todël ðioms þmoniø grupëms skirta tam tikra ypatinga teisë.
Treèias dalykas, priklausantis þmoniø ástatymo sàvokai, yra tas, kad jis yra iðleistas to, kuris valdo valstybës bendruomenæ, kaip jau pasakyta (kl.90 a.3). Ir ðiuo
poþiûriu þmoniø ástatymai skirstomi pagal valstybiniø santvarkø ávairovæ. Viena
ið jø, pasak Filosofo Politikos treèiosios knygos, yra karalystë, bûtent tada, kai valstybæ valdo vienas: todël joje vadovaujamasi valdovo nurodymais. O kita santvarka
yra aristokratija, t.y. geriausiøjø, arba kilmingiausiøjø, valdymas: todël joje vadovaujamasi iðmintingøjø nuomone (responsa prudentum) ir senato nutarimais (senatus consulta). Kita santvarka yra oligarchija, t.y. nedaugelio turtingøjø ir galingøjø valdymas: todël joje vadovaujamasi pretoriø teise (ius praetorium), kuri dar vadinama garbës
teise (ius honorarium). Dar kita santvarka yra liaudies, kuri vadinama demokratija:
todël joje vadovaujamasi plebëjø nurodymais (plebiscita). O dar kita yra tironiðka,
ji yra visiðkai sugedusi, todël nepaiso jokiø ástatymø. Taèiau yra tam tikra santvarka, sudaryta ið visø minëtø [santvarkø] miðinio, ir ji yra geriausia: todël, pasak
Izidoriaus, ji priima ástatymà, „kurá kilmingieji drauge su liaudimi sankcionavo“.
O ketvirtasis dalykas, priklausantis þmoniø ástatymo sàvokai, yra tas, kad jis
valdo þmoniø veiksmus. Ir ðiuo poþiûriu ástatymai skirstomi atsiþvelgiant á jø reguliuojamø dalykø ávairovæ ir kartais pavadinami jø autoriø vardais: pavyzdþiui,
skirstomi á Julijaus ástatymà (Lex Julia) apie iðtvirkavimà, Kornelijaus ástatymà (Lex
Cornelia) apie þmogþudþius, ir panaðiai vadinami kiti ástatymai ne dël autoriø, o
dël dalykø, kuriuos reguliuoja.
Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina, jog tam tikra prasme tautø teisë þmonëms yra prigimta, nes yra protinga tiek, kiek ið prigimtinio ástatymo iðvedama kaip iðvada,
kuri nëra labai nutolusi nuo prielaidø. Todël þmonës tuose dalykuose lengvai sutaria. Taèiau nuo prigimtinio ástatymo ji skiriasi tuo, kad labiausiai nutolusi nuo
to, kas visiems gyvûnams bendra.
Á KITUS argumentus atsakymas aiðkus ið to, kas jau pasakyta (pagrindinëje artikulo dalyje).
Literatûra ir nuorodos
11
„Kadangi sieloje yra trejopi dalykai – iðgyvenimai, galios ir nuostatos, tai vienas ið tø trijø
dalykø ir bus bûdo dorybë.“ Aristotelis. Rinktiniai raðtai. – Vilnius, Mintis, 1990, p. 89. Lenkiðkai – sprawnosc, vokiðkai – Verhabung (Begabung f. -, -en: 1. gabumas, talentingumas; 2. talentas, talentingas þmogus). Taigi nuostatà reikia suprasti kaip tam tikrà iðankstiná gebëjimà
elgtis tam tikru bûdu.
12
13
14
„Bet ne visi pakluso Gerajai Naujienai“ (Rom
10,16). Pastaba: ðiame argumente ir atsakyme
á já minimas Ástatymas yra Senasis ástatymas,
arba Testamentas.
„Visa, kas sutinka su ástatymais, yra vienaip ar
kitaip teisinga.“ Aristotelis. Rinktiniai raðtai. –
Vilnius, Mintis, 1990, p. 146.
A. Rubðys: „Jis davë jiems teisæ jo nuostabiais
darbais amþinai didþiuotis“ (Sir 17,9); J. Skvi-
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
211
TOMAS AKVINIETIS
15
16
17
reckas: „Be to jis suteikë jiems drausmës ir davë tëvonystës gyvenimo ástatymà“ (Ekli 17,9).
A. Rubðys: „Pasielk pagal savo iðmintá, bet neleisk jo þilai galvai nuþengti á Ðeolà ramybëje“;
J. Skvireckas: „Vieðpats marina ir á gyvenimà
gràþina“.
Plg. „Todël kai þmonës susivaidyja, ieðko teisëjo
pagalbos, o eiti pas teisëjà – tai eiti pas teisingumà. Mat teisëjas nori bûti tarsi ákûnytas teisingumas.“ Aristotelis. Rinktiniai raðtai, p. 152.
Plg. „Juk blogiausia neteisybë yra ta, kuri turi
ginklø, o þmogus gimsta turëdamas ginklus supratingumui bei dorybei, taèiau jais puikiausiai
gali pasinaudoti prieðingam tikslui. Todël be
dorybës þmogus yra ðventvagiðkiausias ir þiauriausias [ið gyvûnø] ir blogiausias seksualiniu ir
valgio poþiûriu“. Aristotelis. Politika, p. 67.
18
19
10
11
Plg. „Labai svarbu, kad gerai sutvarkyti ástatymai patys apibrëþtø“.
„Visuomeninis teisingumas yra ið dalies prigimtinis, ið dalies ástatyminis.“ Aristotelis.
Rinktiniai raðtai, p.158.
Izidorius (Isidorus Hispalensis, 560-636), ðventasis, nuodëmklausys, Baþnyèios daktaras ið Sevilijos, vyskupas. Gilsonne’as, raðo, kad Izidoriaus veikalas Etimologijos, arba Pradai, viduramþiø bibliotekose uþëmë tokià pat vietà, kokià ðiuolaikinëse bibliotekose uþima Encyclopaedia Britanica arba Larousse. Þr. E. Gilsone.
History of Christian Philosophy in the Middle
Ages. – London, Sheed and Ward, 1989,
p. 107.
Pozityvusis ástatymas – tai valdþios nustatyta
ir paskelbta elgesio taisyklë.
B. d.
Ið lotynø k. vertë ir komentarus paraðë
Gintautas VYÐNIAUSKAS
Versta ið: Sancti Thomae Aquinatis. Summa Theologiae I-II,
La Editorial Catolica, S.A. – Madrid, 1951
Jonas Daniliauskas
Modiljani pabuèiavimas
1995. Drobë, aliejus. 81 × 65
212
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
KLASIKA
Tæsinys. Pradþia „Logos“ Nr. 25
AL-FÂRÂBÎ
APIE „DORYBINGOJO MIESTO“
GYVENTOJØ PAÞIÛRAS
About the Views of a “Virtuous City” Inhabitants
PRATARMË
Ðiame skyriuje al-Fârâbî visø pirma kalba apie miestø rûðis. Juos klasifikuoja pagal nuomoniø ir veiksmø
santyká á penkias kategorijas: dorybingàjá, neiðmanymo, pagedimo, permainingàjá ir kenksmingàjá, kartu
nustato ðeðias neiðmanymo miesto kategorijas. Pabaigæs miestø klasifikacijà, al-Fârâbî pereina prie
dorybingø ir nedorybingø sielø veiksmø bei sàlygø, kuriomis sielos tampa atskirtomis nuo materijos,
analizës, sielos kelià á tobulybæ lygina su menininko ar amatininko tobulëjimu bei nedorybingos sielos
bûklæ – su kûno liga serganèio ligonio bûkle.
Linas Kondratas
PREFACE
In this part al-Fârâbî presents the classification of non-virtuous and corrupt cities, later goes on to an
analysis of the way of the soul towards the immaterial state and the state of the soul after death, compares the way towards the perfection of the soul with the way of a craftsman or artisan, and compares
the state of the non-virtuous soul to that of bodily sickness.
Linas Kondratas
31. APIE ÐIØ MIESTØ ÞMONES1
Taèiau neiðmanymo miestø þmoniø sielos lieka neiðtobulintos ir jø iðlikimui
(qiwâm) bûtinai reikia materijos, kadangi jose visai neatsispindi Tiesos pavidalas
(lam yartasimu fîha rasmu haqîqatin) kuria nors ið pirminiø suvokiamybiø. Todël suirus materijai, kurios dëka jie iðliko, suyra ir galios, kuriomis buvo palaikomas iðRAKTAÞODÞIAI. Dorybingasis miestas, siela, kanèia, daiktas, forma.
KEY WORDS. Virtuous City, soul, suffering, thing, form.
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
213
AL-FÂRÂBÎ
likimas to, kas suyra, taèiau iðlieka galios, kuriomis iðlieka tai, kas turi iðlikti. Ir
jeigu ðios pastarosios galios taip pat iðnyksta ir suyra virsdamos (inh.allat) kitu daiktu, tokiu atveju tai, kas lieka, virsta forma ðiam [naujajam] daiktui, á kurá transformavosi (inh.allat) likusi materija. Ir toliau, kiekvienà kartà, kai tas [daiktas] vël suyra ir transformuojasi á [kità] daiktà, tai, kas iðlieka [ið to ankstesnio daikto], tampa forma to daikto, á kurá [ankstesnysis] daiktas irdamas transformavosi (inh.allat). [Tai tæsiasi iki tol] kol irimo ir transformavimosi procesas pasiekia elementus
(ustuqsât), o galutinis likutis tampa elementø forma2. Po to tolesnis procesas (alamr) vyksta priklausomai nuo to, kam pasitaiko (‘ala mâ ittafaqa an) susiformuoti
ið daliø, sudarytø ið elementø (ajzâ’ min ustuqsât). Jeigu tos dalys susimaiðo tokiu
bûdu, kad ið jø kiltø þmogus, tada [ið elementø sudarytos dalys] atgauna [ankstesná bûvá] (‘âda) ir virsta struktûra(hay’a), esanèia þmoguje. O jeigu atsitiktø, kad
susimaiðytø tokiu bûdu, ið kurio kyla kokia nors gyvûnø ar negyvûnø rûðis, tada
tos [ið elementø sudarytos dalys] savo forma sugráþta á tà [gyvûnà ar negyvûnà].
Taigi ðie [nedorybingøjø miestø gyventojai] iðnyksta (hâlikûn)3 ir tampa niekiu
(s.â’irûn ila l-‘adam), panaðiai kaip gyvuliai, þvërys ir ropliai.
Taèiau [kalbant apie] dorybingojo miesto þmones, [pasakysime, kad] jø sielø
struktûros (hai’ât nafsâniya)4, kurias jie ágijo [sekdami] pirmtakø (aslâf) nuomonëmis, apsivalë nuo materijos bei blogøjø sielos struktûrø, kurias buvo ágijæ dël niekingø (radhîla) veiksmø. Blogosios prijungia prie pirmøjø (gerøjø) sielos struktûrø, jas sutrikdo (tukaddiru) ir joms prieðtarauja (tad.âdu). Dël pastarøjø prieðtaravimo pirmosioms siela [patiria] didelæ kanèià (adhan). Pastarosios taip pat prieðtarauja pirmosioms, [tai taip pat sukelia sielai] didelæ kanèià ir ðios dvi didelës kanèios sieloje susijungia.
Dël tø sielos struktûrø, kurios kyla ið neiðmanymo veiksmø (af‘âl al-jâhiliyya),
didelë kanèia ið tikro kyla racionaliojoje [sielos] dalyje. Kol racionalioji siela uþsiima tuo, kà jai pateikia juslës, ji tos kanèios nesuvokia, nes uþsiima tuo, kà jai juslës teikia; taèiau kai siela izoliuojasi nuo jutimø, jauèia kanèià kaip pasekmæ, kylanèià ið [blogøjø] sielos struktûrø. Tokiu atveju ji [siela] apvalo [sielos struktûras]
nuo materijos, izoliuoja jas nuo jutimø bei nuo visø á jà ið iðorës patenkanèiø dalykø5. Panaðiai bûna sielvartaujanèiam þmogui, kuris nebejauèia sielvarto, kada uþsiima tuo, kà jam teikia juslës, taèiau kai tik izoliuojasi nuo jusliø, [sielvarto keliama] kanèia vël sugráþta. Taip pat ir skausmà jauèiantis ligonis, kada uþsiima [kokiais nors] daiktais, arba maþiau jauèia ligos keliamà skausmà, arba visai nebejauèia [jokios] kanèios. Bet [pakanka jam tik] atsitraukti nuo daiktø, kurie já uþëmë,
kanèia sugráþta ir jis vël jà jauèia.
Tokiu bûdu ir racionalioji sielos dalis, kol ji uþsiima jusliø jai teikiamais [duomenimis], nejauèia blogøjø sielos struktûrø teikiamos kanèios; taèiau kada ji tampa
nuo jusliø visai izoliuota, tada vël jauèia kanèià; jai atsiskleidþia (z.ahura) blogøjø
sielos pavidalø keliama kanèia, [taip pat ir tai, kad ji] labai kenèia iðtisà amþinybæ
214
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
KLASIKA
(ad-dahr kullahu)6. Ir kai prie jo [kenèianèiojo] prisijungia (iltah.aqa) tie dorybingojo
miesto þmonës, kurie yra toje paèioje pakopoje, kaip ir jis, kiekvieno ið jø kanèia padidëja dël [savo] draugo (bi-sâh.ibin) [kanèios]7 ; kadangi susijungusiøjø [skaièius] neturi galo (bilâ nihâya), tai ir kanèia be galo padidëja per begaliná laiko tarpà (fi ghâbir
az-zamân bilâ nihâya). Tai yra nelaimës (ðaqâ’) [bûsena], prieðinga laimei.
[Pereidami] prie paklydusiø miestø þmoniø, [pasakysime] kad tas, kuris paklaidino juos ir nukreipë nuo laimës [vardan] tam tikrø tikslø, [kuriø siekia] neiðmanymo þmonës, þinojo, kas yra laimë, bei, [bûdamas] ið pagedusio (fâsiqa) miesto
þmoniø, jis vienas, be kitø [savo] miesto þmoniø, yra nelaimingas (ðaqiyyun); tuo
tarpu [kiti] miesto þmonës [po mirties] praþûva ir tampa tuðti (yaxlawna), panaðiai
kaip tai atsitinka su neiðmanymo þmonëmis (ahl al-jâhiliyya); o kas dël permainingojo miesto þmoniø, tai tik tas vienas, kuris pakeitë jø bûvá ir nukreipë juos taip,
kad jie taptø pagedusio miesto þmonëmis, yra nelaimingas, o kiti praþûva ir tampa tuðti, kaip ir neiðmanymo miesto þmonës. Tas pats [pasakytina] ir apie kiekvienà, kuris nukrypo nuo laimës per neapsiþiûrëjimà ar klaidà. O tas ið dorybingojo miesto þmoniø, kuris buvo bûtinybe ar jëga priverstas daryti neiðmanëliðkus
veiksmus, [neturës] kæsti kanèios dël to, kà [buvo priverstas] padaryti. Jo uþsiëmimas, kurá jis buvo priverstas [atlikti], nesuformuoja jame sielos struktûrø, prieðingø dorybingosioms ir [ne]sudrumsèia jo bûsenos taip, kad ji taptø kaip pagedusiojo miesto gyventojø, todël veiksmai, kuriuos jis buvo priverstas padaryti, jam
nekenkia8. Á toká [bûvá] dorybingasis [þmogus] patenka tuo atveju, kada jis [gyvena] valdomas vieno ið miestø, prieðingø dorybingajam, þmoniø, ar kada jis priverstas gyventi prieðingø dorybei [þmoniø] bûstuose.
Vertëjo paaiðkinimai
11
12
Skaitant ðá skyrelá, susidaro áspûdis, kad jis paraðytas veikiant stipraus budistinio substrato
átakai. Paraleles su budizmo mokymu trumpai
pakomentuosime tekste. Èia tik pridursime,
kad al-Fârâbî kontaktas su budizmo sekëjais
yra visai ámanomas dalykas, nes jis gimë ir jaunystæ praleido Vidurinëje Azijoje, kuri, kaip þinia, prieðislamiðkais laikais buvo vienas ið budizmo paplitimo regionø. Taèiau aiðku, ið tokio trumpo tekstelio jokiø gilesniø iðvadø daryti negalima.
Apraðytas pomirtinis tobulumo nepasiekusiø
sielø likimas ðiek tiek primena analogiðkà budistinæ sampratà, kada sankaupos – skandhos,
ið kuriø sudarytas psichosomatinis agregatasþmogus, mirties metu suyra, ir, priklausomai
nuo sukauptø karminiø tendencijø, ið naujo rekombinuojasi, sukurdamos arba naujà þmogið-
13
14
kà egzistencijà, arba gyvûnà, pragaro gyventojà ir pan. Kadangi musulmonas al-Fârâbî
karmos lyg ir nepripaþásta, todël atrodytø, kad
jis naujos egzistencijos pobûdá sieja su atsitiktinumu (mâ ittafaqa). Nors absoliutaus aiðkumo tokia trumpa pastaba neduoda. Galima
al-Fârâbî apraðymà gretinti ir su kinietiðka
I-ching visuotiniø permainø idëja. Prisiminkime, kaip filosofas Chuang-tzu samprotauja,
kuo jis tapsiàs po mirties – þiurkës kepenëlëmis ar kuo kitu.
Atrodo, kad al-Fârâbî prieðtarauja tam, kà raðë pirma, nes blogøjø miestø gyventojai á visiðkà nieká nepavirsta, nors, be abejo, bet kuriuo atveju jie praranda savo turëtà asmeninæ
tapatybæ. Matyt, filosofas tai ir turëjo galvoje.
Sielos struktûras (kuriø prasmës al-Fârâbî detaliau neatskleidþia) taip pat bûtø galima sieti
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
215
AL-FÂRÂBÎ
15
16
su budizmo klasifikaciniais vienetais (skandha,
âyatana, dhâtu).
Èia bûtø galima áþiûrëti labai glaustà uþuominà apie kaþkoká meditaciná metodà, kurá, matyt, taikë pats al-Fârâbî ir kuris taip pat turi tam
tikro panaðumo su budizmo metodais – pirma
sàmonës atsiejimas nuo jusliø, o paskui – sàmonës tarðalø (kleðø) ravëjimas
Kanèios, kuri yra trukusi „visà amþinybæ“, akcentavimas taip pat yra ryðkus budistinis motyvas, sunkiai suderinamas su musulmoniðka pa-
17
18
saulëjauta. Arba al-Fârâbî ið tikrøjø tikëjo reinkaranacija (nes kaip kanèia galëtø trukti amþinybæ?), arba, kas labiau tikëtina, naudodamasis
kokiu nors budistinës kilmës tekstu ir ið jo skolindamasis minèiø, ne viskà iki galo suderino.
Ðità teiginá bûtø galima gretinti su bodisatvos
visuotinës uþuojautos idealu.
Islamiðkas mokymas teigia, kad veiksmai yra
vertinami pagal ketinimus, todël veiksmas, kuris buvo atliktas prievarta, be ketinimo já atlikti, neigiamø pasekmiø sielai neatneða.
B. d.
Ið arabø k. vertë
Linas KONDRATAS
Versta ið: Al-Fârâbîs. Abhandlung der Musterstaat. Aus Londoner und Oxforder Handschriften.
Herausgegeben von Fr. Dieterici, Leiden, E.J.Brill, 1895. Pakartotinai perspausdinta:
Abû Nasr Ibn Muhamed Al-Fârâbî, Risala fi ara’ ahl madina al-faDhila (Der Musterstaat).
Herausgegeben von Friedrich Dieterici. Reprint by the Institute of the History of Arabic Islamic
Science at the Johann Wolfgang Goethe University in Frankfurt, 1999.
Jonas Daniliauskas. Mûsø maþa mëlyna karvutë. 1979. Drobë, aliejus. 114 × 146
216
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
RECENZIJA
Antanas Andrijauskas
TRADICINË JAPONØ ESTETIKA
IR MENAS
Vilnius, Vaga, 2002, 670 p.
TRADICINËS JAPONØ ESTETIKOS
IR MENO PASAULIO ATRADIMAS
Jau keletà metø gyvendamas ir tæsdamas studijas Kinijoje, kitomis akimis,
tarsi ið ðalies þvelgi á Lietuvos kultûriná
gyvenimà, joje gausëjanèias orientalistinës literatûros naujienas. Be abejo, ðiais
laikais, ypaè gyvenant tolimoje ðalyje,
sunku bûti gerai informuotam apie visas iðleidþiamas knygas, taèiau vargu ar
apsiriksime sakydami, jog tokio pobûdþio ir tokios didelës apimties fundamentalus veikalas kaip profesoriaus Antano Andrijausko „Tradicinë japonø estetika ir menas“ Vakarø ðaliø literatûros
kontekste yra vienas pirmøjø. Darbas
yra skirtas subtilios tradicinës japonø es-
tetikos ir meno tyrinëjimui nuo jo iðtakø iki Edo epochos pabaigos, kai japonø kultûroje iðryðkëjo kokybiðkai naujos
modernizacijos tendencijos. Tyrinëjamas
laikotarpis apima daugiau nei trylika
ðimtmeèiø. Tokios specializuotos, juolab
vienai Rytø estetikos ir meno tradicijai
skirtos studijos pasirodymas lietuviø
kalba yra netikëtas ir kartu dþiuginantis reiðkinys, liudijantis, kad mes tampame civilizuota ir atvira pasaulinei kultûrai ir menui tauta.
Nors autorius tradiciniais japonø
kultûros reiðkiniais rimtai domisi ir á
juos gilinasi daugiau nei du deðimtmeLOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
217
RECENZIJA
èius, be to, yra praëjæs rusø japonistikos
ir komparatyvistikos patriarcho akademiko Nikolajaus Konrado mokyklà, vis
dëlto stebina jo sugebëjimas susigaudyti tokiame daugiamaèiame Tolimøjø Rytø civilizacijos reiðkinyje ir lyg savo kieme jaustis didþiuliame ávairaus pobûdþio estetiniø idëjø, meno formø, ðaltiniø ir literatûros lauke. Akivaizdu, kad
tokiø uþmojø galëjo imtis tik þmogus,
gerai nutuokiantis ir jauèiantis tradicinës japonø kultûros, estetikos ir meno
subtilybes.
Uþtenka ádëmiau susipaþinti su knygos turiniu, pagrindiniu joje plëtojamø
problemø lauku, pasirinktomis temomis,
leitmotyvais, ir iðkart ásitikini, jog autorius yra gerai perpratæs akademiná darbà ir Tolimøjø Rytø tradicinës estetikos
ir meno subtilybes. Knyga paraðyta laikantis visø grieþtø akademinio darbo
reikalavimø, vieningos metodologijos,
taèiau kartu þavi gyva ir vaizdinga kalba. Galbût nepasirengusiam skaitytojui
pasirinktas japonø tradicinës estetikos ir
meno dëstymo stilius dël nepaþástamø
terminø, pavardþiø, idëjø gausos vietomis sukeltø ðiokiø tokiø skaitymo sunkumø, taèiau kita vertus, toks pateikimo
bûdas labai naudingas kaip þiniø ðaltinis besidomintiems Tolimøjø Rytø kultûros, estetikos, meno tradicijomis ir dirbantiems panaðioje srityje, juolab, kad
knygoje gausu vertingos informacijos,
kurios ieðkoti savarankiðkai prireiktø
daugelio metø. Autoriaus erudicija leido darbà paraðyti taip, kad su pateikta
medþiaga pravartu susipaþinti gilinantis ne tik á japonø, bet ir á kitø, ypaè Tolimøjø Rytø, ðaliø kultûras. O jeigu kam
218
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
kiltø ne visai korektiðkas klausimas, kà
lietuviui duoda paþintis su rafinuota
tradicine japonø estetika, menu, japonø
kultûros, mentaliteto, estetinio pasaulio
suvokimo gelminiais sluoksniais, kam
viso to reikia, galima bûtø á tai atsakyti
pirmajame Rytø kultûros þurnalo INDRA
paskelbtu Vytauto Narvilo prisipaþinimu apie Indijà: „...lankydamasis Indijoje staiga atradau Lietuvà. Indija man atvërë visai naujà Lietuvos paþinimo galimybæ“. Manau, ðio recenzuojamo veikalo autorius galëtø pasakyti panaðius
þodþius ir apie Japonijà, meile ir didþia
pagarba jos kultûrai dvelkia daugelis
aptariamos knygos puslapiø. Ið tikrøjø
gilesnë paþintis su kitos ðalies kultûra
leidþia geriau paþvelgti ir á savàjà, jà ið
naujo suvokti.
Nepaisant ðiam darbui bûdingø akademiniø intencijø, vienas vertingesniø
knygos bruoþø – meistriðkai suderintas
akademinis ir laisvas idëjø dëstymo stilius. Nors dël „skonio ir spalvø nesiginèijama“, o gal veikiau bûtent dël to ir
galima iðvardyti, mano akimis þvelgiant,
bent keletà labiausiai pavykusiø knygos
daliø. Tai pirmiausia skyrius, skirtas
Murasaki Shikibu ðedevrui „Genji monogotari“, jame iðplëtotai savitai Heian
epochos „moteriðkai literatûrinei estetikai“, jos apmàstymams apie estetinæ sàvokà mono no aware, iðreiðkianèià „ir
stiprø gilø jausmà, ir prislopintas, santûrias emocijas“, o brandþioje klasikoje
„ne ðëlstanèias aistras, bet valdomas
emocijas“. Idant nesumenkintume ðios
daug aprëpianèios sàvokos, priminsiu,
jog toks lakoniðkas jos apibûdinimas tëra nedidelis visumos fragmentas. Taip
RECENZIJA
pat labai ádomi dalis apie vienos ryðkiausiø japonø tapybos tradicijø, vadinamosios yamato-e tapybos principus,
kur siuþetai daþniausiai perimami ne ið
realaus gyvenimo, bet ið Heiano epochos literatûros, perëjusios per dailininko sàmonæ.
Neabejotinai pavykæ ir ypatingos
gelmës knygai suteikia beveik visi skyriai, poskyriai ir fragmentai, kuriuose su
didþiu iðmanymu kalbama apie dzen
màstymo tradicijà atsiþvelgiant á jos sàryðá su ávairiomis tradicinës japonø estetikos ir meno apraiðkomis – pavyzdþiui, dzen peizaþine tapyba, dzen kaligrafija, zenga tapyba, haiku poezija ar
dzen dvasia suvokiama arbatos gërimo
ceremonija. Ádomiausiø ar labiausiai vykusiø knygos daliø vëriná galima papildyti skyriais, kuriuose pateikta spontaniðkø tapybos krypèiø (haiga, zenga, bunjinga) analizë. Haiga stilius iðsirutuliojo
siekiant iliustruoti trumpas haiku eiles.
Jos pagrindas – ushin (minties gelmës)
teorija, teigianti dvasios buvimà kûrinyje. Vëliau haiga virsta zenga tapyba: „filosofiniø dzen aforizmø turiná meistrai
siekë iðreikðti pabrëþtinai taupiomis meninës raiðkos priemonëmis“. Pastarosios
mokyklos tapybinës estetikos principus
kûrë Takuanas, daugelá metø gyvenæs
kaip klajojantis atsiskyrëlis ir kûræs ypatingos prasmës paveikslus, susietus su
kaligrafija. „Að, – prisipaþásta jis, – niekuomet nesijauèiu vieniðas. Kai iðvyksta lankytojas, jauèiu groþá ir rimtá. Besileidþiant sutemoms, màstau: niekas
dabar neateis ir galiu pabûti pats su savimi. Mënuo ir lietus tokie pat vieniði
ir ramûs, ir að jauèiu juos esant manuo-
ju lietumi, mano mënuliu.“ Zenga meistrai, kaip teisingai parodo knygos autorius, daug dëmesio skiria psichologiniam menininko pasiruoðimui, meditacijai, atsiribojimui nuo iðorinio pasaulio
trikdþiø ir susiliejimui su kuriamu motyvu. Na, o bunjinga terminu apibûdinama tapybos kryptis, susiformavusi ið
henga ir zenga, klasikinës kinø tapybos
tradicijos bei Kanô mokyklos. Skirtingø
ir ilgameèiø tapybos krypèiø organiðka
sintezë bunjinga tapybai suteikë ypatingo brandumo, todël knygoje itin detaliai aptariamos ðios krypties iðtakos, pagrindiniai estetiniai ir meninës kûrybos
principai. Autorius teisingai parodo,
kad bunjinga tapytojø kûriniai, palyginti
su haiga ir zenga mokyklø, pasiþymi didesniu humanitarinio, ypaè literatûrinio, konteksto turtingumu, platesne meninës iðraiðkos priemoniø, kompoziciniø
sprendimø bei temø skale. Kartais besistengiant ásivaizduoti panaðiais þodþiais
perteikiamus vaizdinius, belieka apgailestauti, kad neturi tø tapytojø kûriniø
prieðais akis, taèiau atsidusæs verti lapà
ir netikëtai aptinki apraðomos krypties
tapybos kûrinio reprodukcijà, kuri tarsi
ðypsosi arba liûdi, kuriame nors lapo
pakraðty ar viduryje nebyliai patvirtindama þodiná kontekstà.
Negaliu nepaminëti konceptualumu
ir savitu poþiûriu patraukianèio skyriaus apie japonizmo átakà Vakarø meninei kultûrai. Ðiai temai knygoje skirta
daug vietos ir galbût daug kam bus
naujiena tai, kad ávairios, ið pirmo
þvilgsnio vien tik Vakarø kultûrai bûdingos meno kryptys, tokios kaip impresionizmas, postimpresionizmas, simLOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
219
RECENZIJA
bolizmas bei daugybë modernistinio ir
avangardinio meno krypèiø susiformavo stipriai veikiamos japonizmo estetiniø idëjø. Daugelis átakingiausiø postmodernizmo ideologø ir menininkø
nuolatos primena apie tiesioginá „postmodernistinio posûkio“ Vakarø kultûroje, filosofijoje ir mene sàryðá su Tolimøjø Rytø kultûros tradicijø átakomis. Be
abejo, pas mus tie reiðkiniai neretai
ágauna kitoká pavidalà, kartais, atrodytø, prieðingà savo kilmës ðaltiniams, taèiau net ir tuo atveju besigilinant á ðià
problematikà, minëtos sàsajos tampa vis
akivaizdesnës. Detales apie kà tik bendrais bruoþais paminëtø Rytø ir Vakarø kultûrø estetikos ir meno sàryðius,
faktus, konkreèias japonizmo reiðkiniu
besidomëjusiø autoriø pavardes bûsimiems skaitytojams belieka susiieðkoti
knygoje savarankiðkai.
Kita vertus, skaitytojas, kuris dar
menkai paþásta tradicinës japonø estetikos ir meno ypatumus, gilindamasis á
ðios turiningos knygos tekstà, suþinos,
jog tradicinëje Japonijos kultûroje susiformavo stulbinama estetiniø sàvokø
ávairovë, kuri Vakarø kultûroje daþnai
neturi atitikmenø, ir tai liudija japonø
estetikos savitumà, kartu ir brandumà.
Neatsitiktinai knygos autorius itin daug
dëmesio skiria ne tik idëjø, bet ir pamatiniø estetiniø sàvokø raidos istorijai, atskleidþia sudëtingas jø metamorfozes.
Daug dëmesio knygoje skiriama tradicinei japonø estetikai itin svarbiems estetiniø ir etiniø vertybiø sàryðingumo tyrinëjimams. Ðiuo aspektu þvelgiant, itin
pavykæs vadinamojo „Meno kelio“ problematikos aptarimas, didþiøjø japonø
220
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
estetikos ir meno patriarchø koncepcijø
apie menininko etinio tobulëjimo ir vidinio tyrumo svarbà tyrinëjimas. Neatsitiktinai knygos autorius primena labai
svarbià japonø estetinio fenomeno supratimui átakingo Kamakuros epochos
„Meno kelio“ idealogijos reiðkëjo Fujiwaros Teikos mintá, jog „autentiðkai kûrybai bûtinas dvasios tyrumas, kadangi
tikroji minties gelmë nepasiekiama, kai
sàmonë sujaukta, uþterðta neðvariomis
mintimis ir vaizdiniais“. Taigi A. Andrijauskas teisingai parodo, kad autentiðkas menas tradicinëje Japonijos, kaip ir
kitø Tolimøjø Rytø ðaliø kultûrose daþnai suvokiamas pirmiausia kaip „dvasinio tobulëjimo kelias“.
Kinijoje atsiradusi ir Japonijoje suklestëjusi rafinuota arbatos gërimo ceremonija yra vienas ið tokiø keliø, kurio
aptarimui autorius skiria ypatingà dëmesá, kadangi èia aptinka vienà svarbiausiø
raktø á japonø tradicinës estetikos savitumo paþinimà. Dar garsusis Sakai mokyklos meistras Sen no Rikyû taikliai paþymëjo, kad iki arbatos ceremonijos organizatoriaus lygmens þmogus privalo
subræsti ir „tol, kol jis netapo graþus, neturi moralinës teisës liestis prie groþio“.
Ðio principo aukðèiausia iðraiðka formuluojama dar grieþèiau – ðeimininkas „turi
bûti daugiau nei menininkas, jis pats turi tapti menu“. Be jokiø abejoniø, nuolat
sutinkamas japonø siekis kasdieniðkos
rutinos reiðkinius paversti dvasià iðaukðtinanèiu keliu iðties vertas apmàstyti. Ðis
uþmojis, kaip parodo knygos autorius,
atsispindi ávairiose japonø daugiabriaunës kultûros apraiðkose. Net ir tapytojui, kurá mes, Vakarø kultûros þmo-
RECENZIJA
nës bûtume linkæ suvokti daugiau maþiau kasdieniðkai, suiboku tapytojø priesakai pataria neliesti teptuko tol, „kol nebûsi pasirengæs dël bûsimo kûrinio paaukoti ne tik ðlovæ, bet ir gyvenimà“.
Knygoje taip pat rasite ir daugybæ
kitø vertingø þiniø apie ávairius japonø
meno ir estetikos aspektus – mandalø
tapybos ypatumus, kaligrafijos meno
subtilybes, arbatos ceremonijos niuansus, no ir bunraku teatro estetikos paslaptingà þavesá, kartu su non finito arba neiðsakymo principu, didþiai individualios dzen patirties sàryðá su ávairiomis japoniðkojo meno apraiðkomis ar
netgi apie universaliàjà energijà-pradà
qi. Manau, dalis to, kas atidþiai perskaityta, neabejotinai pakeis daugelá mûsø
visuomenëje susiformavusiø vulgariø
stereotipø apie ávairius japonø kultûros,
estetinio pasaulio suvokimo ir meno aspektus. Tai neabejotinai vienas ið garsiai
nedeklaruojamø autoriaus tikslø, kurá
jam tikrai pavyko ágyvendinti ir kuris
ðiai knygai suteikia neabejotinà papildomà vertæ. Autorius, remdamasis daugybës konkreèiø tradicinës japonø kultûros aspektø analize, parodo, kad japonai sugeba kasdieniðkoje aplinkoje pastebëti groþá ir kitus dvasiai atgaivà teikianèius dalykus, kuriø Vakarø kultûros
þmogus daþnai nepastebi, neávertina. Ið
tiesø didi estetinë tradicija, kuri, atlikdama paprastà kasdieniðkà judesá, sugeba suteikti jam ypatingà dvasinæ ir estetinæ kokybæ. Ðis japonø estetinës sàmonës paslankumas ir imlumas, kaip
parodoma tradicinëms japonø estetikos
kategorijoms skirtuose knygos fragmentuose, atsispindi labai savitose, neretai
su kinø estetikos tradicija susijusiose,
praktiðkai á kità kalbà neiðverèiamose
sàvokose. Pavyzdþiui, knygoje glaustai
aptarta viena reikðmingiausiø Japonijoje estetiniø kategorijø wabi tiesiogiai siejasi su kasdienës bûties pasauliu, kartu
iðreiðkia estetinæ sàmonæ, ákûnija ypatingà gyvenimo bûdà ir gyvenimo menà.
Tai lyg dar vienas patvirtinimas autoriaus pabrëþiamo japonams bûdingo sugebëjimo „kasdieniðkuose nepastebimuose reiðkiniuose áþvelgti ypatingà poetikà, gelmæ“.
Knyga gausiai ir tikslingai iliustruota. Tekstas, reikia paþymëti, glaudþiai
siejasi su iliustracijomis, vienas kità papildo. Apskritai ypatingas dëmesys
iliustracijai, vizualinei kultûrai yra daugelio prof. A. Andrijausko paskelbtø ir
sudarytø knygø bruoþas, tikriausiai
perimtas ið jo kontaktø su didþiu ðios
srities specialistu J. Baltruðaièiu. Recenzuojamoje knygoje nerasime paveikslø,
tiesiogiai nesusijusiø su bendru kontekstu, konkreèiuose skyriuose plëtojamomis
idëjomis, taikliomis pastabomis. Dalis
iliustracijose pateiktø japonø dailës reprodukcijø jautresná skaitytojà skatina savarankiðkai gilintis á analizuojamus reiðkinius, padeda pajusti japonø tradicinës
estetikos ir meno savitumà. Taèiau knyga ádomi ne vien tik estetiniu istoriniu
poþiûriu, bet ir filosofiniu, kadangi japonø estetinës idëjos visada susijusios
su gyvenimiðka filosofija, ir tai nuolatos
atsispindi knygos tekste ar netgi gerai
ásiþiûrëjus – pateikiamose iliustracijose.
Taip pat nebus perdëta teigti, jog ðiame
veikale galima surasti japoniðkos iðminties iðtarmiø, pranokstanèiø kasdieniðkà
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
221
RECENZIJA
filosofijà ir pervedanèiø á dvasios sferà.
Taèiau tam, þinoma, bûtinas atidus ásiklausymas ir palanki nuostata.
Þinoma, priekabus ar tiesiog skeptiðkiau nusiteikæs skaitytojas visada suras
knygoje kritikos atþvilgiu silpnesniø vietø (pavyzdþiui, ne visuomet pagrástà atsainø poþiûrá á vëlesniø epochø literatûrinæ estetikà, kuri autoriø, atrodo, daug
maþiau domina negu vaizduojamosios
dailës estetika). Taèiau pagrindiniø tyrinëjimo linijø ir prioritetø pasirinkimas
yra neabejotina autoriaus prerogatyva ir
ðioje teritorijoje ne visuomet korektiðka
primetinëti savo poþiûrius ir vertinimo
kriterijus. Kita vertus, joks þmogaus rankø kûrinys daþniausiai neiðvengia tam
tikro tendencingumo, todël ðiuokart siûlau perdëm priekabius kritikus paraðyti bent kà nors savo apimtimi ir kokybe
panaðaus á pastaràjá veikalà. Pasirodys,
kad tai nëra taip paprasta. Kita vertus,
reikia pripaþinti, kad gera literatûrine
forma paraðytas mokslinis veikalas, kaip
ir meno kûrinys, visada yra daugiau nei
diskursyvus tekstas. „Meno kûrinys tarsi gimsta apëmus savotiðkai dvasinei
ekstazei, kuomet, apribojus diskursyvø
màstymà, tiesa ir groþis atsiskleidþia visai netikëtai.“ Tai tarsi nuðvitimas, apie
kurá kalba dzen meistrai. Todël niekada
nepavyks diskursyviai iðlukðtenti tai,
kas nëra iðlukðtenama, kieno prigimties
neámanoma iki galo iðanalizuoti. Bûtent
dël to „daugiaþodþiavimà literatûrinëse
formose, bet koká vaizduojamosios dailës kûriniø perkrovimà dzen estetikos
ðalininkai grieþtai smerkia.“ Tai gerai
suvokia ir veikalo autorius, Dzen meistro D. T. Suzuki þodþiais taikliai primindamas, jog „bûtent uþuominoje slypi japonø meno paslaptis“.
Pabaigai, manau, verta atskleisti dar
porà faktø, ðiaip ar taip, susijusiø su
knyga. Daugelis þino, kad japonai ir
ðiais laikais labai rûpinasi savo tradicine kultûra ir jos saugojimu. Apie kitoje
ðalyje iðleistà kûriná kultûrine tematika
japonai pakankamai greitai suþino ir neretai duoda originalo kalba perskaityti
saviems þinovams. Ne iðimtis ir pastarasis kûrinys, kurá greitai lietuviø kalba(!) perskaitë vienas japonas, þymus
estetikos tyrinëtojas. Netrukus buvo ir
knygos autorius pakviestas á Japonijà
dëstyti. Belieka profesoriui, ar tiksliau,
jo knygai palinkëti pelnyto skaitytojo
dëmesio, o pastariesiems – japoniðko
imlumo ir pastabumo, padësianèio skaitant ne tik panaðius veikalus, bet ir siekiant surasti dvasià gaivinanèiø versmiø kitø tik atrodanèiø labai tolimø –
ðaliø kultûros, estetikos ir meno reiðkiniuose.
Julius Vaitkevièius
Nankino universitetas. Kinija
222
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
M Û S Ø A U TO R I A I
Antanas ANDRIJAUSKAS, habilituotas humanitariniø mokslø daktaras. Gimë 1948 m. Kaune. VDA Filosofijos
katedros vedëjas, profesorius. Kultûros, filosofijos ir meno instituto skyriaus vadovas, Lietuvos estetikø asociacijos prezidentas. 1973 m. Maskvos M. Lomonosovo universitete baigë filosofijos studijas. 1978 m.
apgynë filosofijos daktaro, 1990 m. – habilituoto daktaro disertacijas. 1981–1982 m. staþavosi Sorbonos
universitete ir Collége de France. Vizituojanèio profesoriaus teisëmis skaito paskaitas ávairiose ðalyse. Yra
paskelbæs 9 monografijas ir per 320 mokslo darbø. Moksliniø tyrimø sritys – filosofijos istorija, estetika,
meno filosofija, menotyra, orientalistika, kultûrologija.
Faks. +(370 5) 275 1898
Loreta ANILIONYTË, humanitariniø mokslø daktarë. Gimë 1961 m. Kaune. 1984 m. baigë Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto lietuviø kalbos ir literatûros specialybës studijas, 1991 m. apgynë daktaro disenacijà „Vertybiø problema formaliojoje ir materialinëje etikoje“ (I. Kantas ir M. Scheleris). Kultûros, filosofijos ir meno instituto vyr. mokslinë bendradarbë bei Vilniaus pedagoginio universiteto Etikos katedros
dëstytoja. Ið vokieèiø kalbos yra iðvertusi filosofiniø bei psichologiniø knygø, adaptavusi etikos vadovëliø
mokykloms. Moksliniø interesø sritis – filosofijos istorija ir etika.
Tel. +(370 5) 275 1521
Vaclovas BAGDONAVIÈIUS, humanitariniø mokslø daktaras. Gimë 1941 m. Kultûros, filosofijos ir meno instituto direktorius, Vilniaus pedagoginio universiteto Etikos katedroje e. doc. p. 1987 m. apgynë daktaro
disertacijà tema „Filosofinë Vydûno humanizmo koncepcija“. Yra paskelbæs monografijas „ Filosofiniai Vydûno humanizmo pagrindai“, „Sugráþti prie Vydûno“, taip pat apie 200 moksliniø straipsniø ir studijø Lietuvos ir uþsienio spaudoje. Domisi lietuviø filosofinës minties istorija, etikos teorija, kultûros istorija.
El. paðtas: VacysBag@kfmi.lt
Jonas BALÈIUS, humanitariniø mokslø daktaras. Gimë 1943 m. Kultûros, filosofijos ir meno instituto vyr. mokslinis bendradarbis, Vilniaus pedagoginio universiteto Etikos katedros vedëjas. 1986 m. apgynë disertacijà
tema „Prano Dovydaièio visuomeninës ir filosofinës paþiûros“. Domisi etikos istorijos, filosofijos istorijos,
lietuviø etinës minties klausimais. Rengia monografijà „Dorovinë lietuviø identiteto problema“.
Faks. +(370 5) 275 1898
Jolita BALÈIÛNAITË, magistrantë. Gimë 1978 m. Palangoje. 1999 m. baigë Klaipëdos aukðtesniàjà þemës ûkio
mokyklà ir ágijo finansininkës-ekonomistës specialybæ. 2003 m. baigë VDU Katalikø teologijos fakultetà
religijos mokslø bakalauro laipsniu. 2003 m. ástojo á Klaipëdos universiteto Sveikatos katedros socialinio
darbo magistrantûrà.
El. paðtas: broliaitm@takas.lt
Jûratë BARANOVA, humanitariniø mokslø daktarë. Gimë 1955 m. Birþuose. 1978 m. baigë Vilniaus universiteto istorijos fakultetà. 1986 m. apgynë daktaro disertacijà „Pragmatistinë Viljamo Dþeimso tiesos koncepcija“. Vilniaus pedagoginio universiteto Filosofijos katedros docentë. Autorë vadovëliø: „Politinë filosofija“ (1995), „Filosofinës etikos chrestomatija XI–XII kl.“ (1998), „Istorijos filosofija“ (2000), „Etika: filosofija kaip praktika“ (2002), kartu su Tomu Sodeika – „Filosofija XI–XII kl.“ Moksliniø interesø sritis –
ðiuolaikinë filosofija.
Tomas KAÈERAUSKAS, humanitariniø mokslø daktaras. Gimë 1968 m. Vilniuje.1985 m. baigë Vilniaus technikos universitetà, 1990 m. Vilniaus universitete ágijo filosofijos magistro kvalifikaciná laipsná. 2002 m.
apgynë daktaro disertacijà tema „Filosofinë poetika XX a. Filosofijoje“. Dirba Kultûros, filosofijos ir meno
institute ir dësto Vilniaus universitete.
El. paðtas: tkacerau@takas.lt
Edgaras KLIVIS, magistras. Gimë 1974 m. Kaune. 1998 metais Vytauto Didþiojo universitete ágijo menotyros
bakalauro laipsná. 2000 m. VDU baigë teatrologijos magistrantûros studijas. Magistro teziø tema: „Simbolis ðiuolaikiniame Lietuvos teatre“. Nuo 2000 m. – VDU, Menø instituto, teatrologijos katedros doktorantas. Moksliniø tyrimø sritys – sovietmeèio Lietuvos teatras, ðiuolaikiniai Lietuvos teatro procesai, reþisûra.
El. paðtas: klivijus@yahoo.com
Auðra MALKEVIÈIÛTË, magistrë. Gimë 1971 m. Rokiðkio raj. 1995 m. Vilniaus universitete ágijo filosofijos
bakalauro, o 1997 Vytauto Didþiojo universitete – filosofijos magistro laipsná. Ðiuo metu dirba Lietuvos
teisës universiteto Filosofijos katedroje lektore. Moksliniø tyrimø sritis – moralës filosofija, fenomenologija, hermeneutika.
Tel. + (370 5) 2714628
Raimonda NORKUTË, menotyrininkë. Gimë 1981 m. Radviliðkyje. 1999 m. baigë Radviliðkio Vaiþganto gimnazijà. 2003 m. Vytauto Didþiojo universitete ágijo menotyros bakalauro laipsná. VDU magistrantë.
Tel. + (370 680) 23034
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS
223
M Û S Ø A U TO R I A I
Vytautas RADÞVILAS, humanitariniø mokslø daktaras. Gimë 1958 m. Pakruojo rajone. 1980 m. baigë Vilniaus
universiteto Istorijos fakultetà. 1981–1984 m. – VU Filosofijos istorijos ir logikos katedros aspirantas. 1984–
1989 m. VU Filosofijos katedros dëstytojas. 1989–1999 m. – Vilniaus dailës akademijos Filosofijos katedros
vedëjas, nuo 2000 m. – Vilniaus universiteto Tarptautiniø santykiø ir politikos mokslø instituto docentas. Moksliniø interesø sritis – filosofijos istorija, socialinë ir politikos teorija.
El. paðtas: vradzvilas@yahoo.co.uk
Dalia Marija STANÈIENË, humanitariniø mokslø daktarë, docentë. Gimë 1948 m. Palangoje. 1971 m. baigë
Vilniaus universiteto Fizikos fakultetà, 1983 m. apgynë filosofijos daktaro disertacijà. 1976–1988 m. dirbo Vilniaus universiteto Filosofijos katedroje vyr. dëstytoja. Kultûros, filosofijos ir meno instituto vyr. mokslinë
bendradarbë, VPU Etikos katedros docentë, „Logos“ þurnalo vyr. redaktorë, Tarptautinës Tomo Akvinieèio
asociacijos (SITA) Lietuvos skyriaus direktorë. 1993 m. staþavosi Ðv. Tomo Akvinieèio kolegijoje Los Andþele (JAV), 1999 m. – Ðv. Tomo universitete Hiustone (JAV). 2001 m. gavo Prancûzijos vyriausybës stipendijà ir staþavosi Poitiers universitete (Prancûzija).
El. paðtas: logos@post.omnitel.net
Jurgita STANIÐKYTË, menotyros mokslø daktarë. Gimë I974 m. Kaune. 2002 m. Vytauto Didþiojo universitete ágijo
menotyros daktarës laipsná. Nuo 2003 m. – Vytauto Didþiojo universiteto Teatrologijos katedros vedëja. Moksliniø interesø sritys: XX a. Filosofijos ir ðiuolaikinës teatro teorijos sàveika; modernizmo ir postmodernizmo
sklaidos ypatumai ðiuolaikiniame Lietuvos teatre; teatraliðkumo raiðkos ðiuolaikinëje kultûroje analizë.
Rita ÐERPYTYTË, humanitariniø mokslø daktarë, docentë, Vilniaus universiteto Religijos studijø ir tyrimø centro
vedëja. Gimë 1954 m. Tauragëje. 1972 m. baigë Tauragës 2-àjà vidurinæ mokyklà, 1977 m. – Vilniaus
universiteto Teisës fakultetà. 1988 m. Vilniaus universitete apgynë filosofijos daktaro disertacijà ið teisës
filosofijos. Nuo 1988 m. dirbo Vilniaus pedagoginio universiteto Filosofijos katedroje. 1993 m. ir 1996
m. staþavosi Romos (Italija) universitete „La Sapienza“. Moksliniø interesø sritis – religijos filosofija, filosofinë hermeneutika, ðiuolaikinë italø filosofija.
El. paðtas: theo@takas.lt
Renata ÐUKAITYTË, doktorantë. Gimë 1976 m. Kybartuose. Vytauto Didþiojo universitete ágijo menotyros bakalauro laipsná (1999 m.). Lodzës universitete (Lenkijoje) baigë kinotyros specializacijos magistrantûros studijas (2001 m.). Magistro teziø tema: „Jono Meko meninës kûrybos ir kultûrinës veiklos monografinë apybraiþa“. Nuo 2001 m. Vytauto Didþiojo universiteto Menø instituto doktorantë. Tyrimø sritis – naujø medijø
menas, audiovizualinë kultûra. Nuo 2001 m. skaito paskaitas kino ir naujø medijø kultûros tema Vytauto
Didþiojo universitete ir Lietuvos muzikos akademijoje. Dirba Kultûros, filosofijos ir meno institute.
El. paðtas: renata_sukaityte@yahoo.com
Robertas URBONAVIÈIUS – magistrantas. Gimë 1979 m. Kaune. 2003 m. baigë Vytauto Didþiojo universiteto
Menø instituto menotyros bakalauro studijas. Apgynë diplominá darbà „Kryþiaus kelio tema XX a. II pusës
Kauno baþnyèiø dailëje“. Nuo 2003 m. rudens – Menø instituto Kultûros vertybiø apsaugos magistrantas.
Moksliniø interesø sritis – ðiuolaikinë baþnytinë dailë, liaudies pamaldumo praktikø teologinë ir ikonografinë prasmë bei vertë.
El. paðtas: robertas_urbonavicius@fc.vdu.lt
Vytis VALATKA, humanitariniø mokslø daktaras. Gimë 1972 m. Vilniuje. 1994 m. baigë Vilniaus universiteto
Filosofijos fakulteto bakalauro studijas, o 1996 m. – magistro studijas. 1996–2000 m. buvo Lietuvos
filosofijos ir sociologijos instituto doktorantas. 2001 m. apgynë daktaro disertacijà tema „Scholastinë
logika Lietuvoje XVI a. antrojoje pusëje“ (vadovas – prof. habil. dr. R. Pleèkaitis). Nuo 2002 m. – Lietuvos
teisës universiteto Valstybinio valdymo fakulteto Filosofijos katedros docentas.
El. paðtas: vitis@centras.lt
Aldona VASILIAUSKIENË, humanitariniø mokslø (istorija) daktarë. Gimë 1945 m. Anykðèiø r. Nuo 1975 m.
dirba Vilniaus universitete vyr. mokslo darbuotoja, 1990 m. apgynë daktaro disertacijà. Nuo 1992 m. LKMA
Istorijos mokslø sekcijos pirmininkë. Tyrinëja Katalikiðkàjá intelektualiná sàjûdá Lietuvoje ir Lietuviø katalikø mokslo akademijos bei jos nariø veiklà. Ðia tematika paraðë per 300 mokslo populiarinimo ir per 20
moksliniø straipsniø, 10 ávairios apimties knygø, yra dviejø bibliografijø autorë. Vadovauja 2000 m. susikûrusiai Lietuviø, ukrainieèiø istorikø asociacijai.
Tel +(370 5) 265 1268
Donatas VEÈERSKIS, magistras. Gimë 1976 metais Palangoje. 1997 metais baigë studijas privaèiame St. Jean
teologijos ir filosofijos institute Saint Jodarde (Prancûzijoje). 2001 metais Vytauto Didþiojo universitete
ágijo filosofijos bakalauro kvalifikaciná laipsná. 2003 metais Vytauto Didþiojo universitete ágijo filosofijos
magistro kvalifikaciná laipsná.
El. paðtas: donatasvecerskis@takas.lt
224
LOGOS 36
2004 SAUSIS • KOVAS