6SKYR Kultūra

6 SKYRIUS: KULTŪRA. REGINIAI. RENGINIAI
POSKYRIAI:
6.1. NESUSKIRSTYTOS Į POSKYRIUS ŽINIOS
6.2. KALBA. VIETOVARDŽIAI. VARDAŽODŽIAI
6.3. RAŠTIJA IR JOS KŪRĖJAI. SPAUDINIAI. KNYGININKYSTĖ
6.3.1. KNYGNEŠIAI
6.4. BIBLIOTEKOS. SKAITYKLOS
6.4.1. VIEKŠNIŲ SKAITYKLA-BIBLIOTEKA-KNYGYNAS
6.4.2. VIEKŠNIŲ MIESTO BIBLIOTEKA
6.4.3. GUDŲ KAIMO BIBLIOTEKA (GYVOLIŲ KAIME)
6.4.4. KAIRIŠKIŲ KAIMO BIBLIOTEKA
6.4.5. PAKALUPĖS KAIMO KLUBAS-SKAITYKLA
6.4.6. REKEČIŲ KAIMO BIBLIOTEKA (REKEČIŲ IR PAKALUPĖS KAIMUOSE)
6.4.7. PALNOSŲ KAIMO KLUBAS-SKAITYKLA
6.4.8. PALNOSŲ KAIMO BIBLIOTEKA
6.4.9. SVIRKANČIŲ KAIMO BIBLIOTEKA
6.5. KULTŪROS NAMAI
6.5.1. VIEKŠNIŲ KULTŪROS NAMAI
6.5.2. KAIRIŠKIŲ KAIMO KULTŪROS NAMAI
6.5.3. PALNOSŲ KAIMO KULTŪROS NAMAI
6.6. MENAS
6.6.1. TEATRAS
6.6.2. MUZIKA
6.6.3. ARCHITEKTŪRA. STATINIAI. PAMINKLAI
6.6.4. FOTOGRAFIJA
6.7. REGINIAI. RENGINIAI. SPORTAS
1
6.1. NESUSKIRSTYTOS Į POSKYRIUS ŽINIOS
Galaunė P. Kokių kultūros turtų būta Lietuvos dvaruose prieš didįjį karą // Švietimo darbas.
— 1920. — Nr. 11. — P. 28—33. — Žinios aprašui: Iš kitų leidinių.
K. A. [Kenstavičius Antanas]. Viekšniškiai prekybininkai buvo pirmieji lietuviško
spausdinto žodžio skleidėjai: Pas prof. Mykolą Biržišką // Verslas: Savaitinis lietuvių
prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų laikraštis. — 1937. — Nr. 29—30 (283—284). —
Liep. 16. — VI metai. — P. 2. — Tekste:
„Prof. Mykolas Biržiška priėmė „Verslo” bendradarbį ir šiam specijaliam numeriui pareiškė
savo mintis. — Bendram mano krašto — tėviškės kultūringumui didelės reikšmės turi mokykla.
Čia sąlygos nepergeriausios, blogos ir išmėtytos po įvairias vietas patalpos. [...]. Viekšniškiai
prekybininkai, k. t. Antanavičius, Vilčikauskas, Dargis pirmieji buvo toje apylinkėje spausdinto
lietuviško žodžio skleidėjai. [...]. Viekšnių apylinkėse pirma skambėdavo gražios žemaičių
sutartinės, jas rusų laikais buvęs klebonas Zeleckis drausdavo dainuoti ir pats dainininkus
išvaikydavo. Jo orientacija buvusi grynai lenkiška. Po Vilniaus Seimo 1905 m., tautinei
atgimimo sąmonei švystelėjus, miestely įvyko mitingas, kur kalbėjo vietinis žemaitis Rušinas ir
Landsbergaitė. [...]. Mano žiniomis pirmoji lietuvių krautuvė buvo Bielskienės.”
Mačys J. Viekšniškiai Lietuvos prisikėlime // Verslas (Savaitinis lietuvių prekybininkų,
pramonininkų ir amatininkų laikraštis). — 1937. — Liep. 16. — Nr. 29—30 (283—284). — VI
metai. — P. 2. — Visas tekstas:
Kaip kiekviename mieste, taip ir Viekšniuose prieš Didįjį karą virė savitas gyvenimas. Niekas
neinvestavo didelių kapitalų miesto augimui, plitimui. Viskas kūrėsi, vystėsi natūraliu būdu.
Prekyba ir pramonė turėjo savo kelią ir rinką. Viekšnių rinka garsėjo plačioje apylinkėje. Garsūs
turgai masindavo pirklius ir iš didesnių miestų. Čia buvo nuperkamos visokios mūsų krašto
gėrybės.
Ypatingai Viekšniai buvo garsūs savo moliniais išdirbiniais ir savo dirbtuvėmis. Nors didelių
fabrikų Viekšniai neturėjo, bet fabriko darbai buvo dirbami. Kiekvienas namas turėjo savo
fabriką. Vienur staliai, puodininkai, batsiuviai, siuvėjai, kalviai, klumpdirbiai, knygnešiai ir kit.,
kitur audėjos, mezgėjos, nerėjos verpėjos savo sąžiningu darbu skynė per gyvenimo dagius savo
tėvynei kelią į laisvę.
Santeklių panelė T. Grušauskaitė nelaimėje visiems prašantiems pirmąją pagelbą suteikdavo.
Berods, ir dabar dar senutė būdama rūpinasi atgimusios Lietuvos jaunosios kartos sveikata.
Apylinkė ją labai gerbia. Dvarininkas p. Kondratavičius savo žiniomis ir gabumais pirmas
sutvarkė lietuviškąjį Viekšnių valsčių.
Darbininkai: grovkasiai, lentpioviai ir kiti labai buvo solidarūs ir vieningi. Savo draugų
neapleisdavo. 1918 m. per Kalėdas, kada krašte viešpatavo suirutė, trukdanti Lietuvos
prisikėlimą, viekšniškiai darbininkai, tie vargo pelės smulkūs verslininkai rimčiau žiūrėjo į
laisvės žiburį.
Inteligentinės Viekšnių jėgos prieš D. karą buvo: a. a. daktaras Biržiška, turėjęs didelį
populiarumą ir plačiai pragarsėjęs, kaip geras daktaras. Viekšnių klebonas kan. Jarulaitis (buvęs
Rusijos dumoje atstovu), žymus tikybos dėstytojas mokyklose kapelionas a. a. kun. Jonas
Domarkas, pradžios mokyklos mokytojas a. a. Petras Bimba. Vaistininkas Aleksandravičius,
Kunigas Gendrėnas, vargonininkas Stulgaitis ir keletas kitų. Didžiojo karo metu jau ir kitos jėgos
ryškėjo pasireikšdamos įdomiomis formomis, pav.: „Jonai, mauk klumpį — batų kamašų bėk!”
Vadinasi, sužinok kas į miestelį atvažiavo ir kada išvažiuos.
Ne veltui rusai Viekšniuose prieš D. karą buvo įsteigę 4 kl. mokyklą. Jiems rūpėjo sumanius
viekšniškius išmokslinti ir patraukti savo pusėn. Nors dirbo Viekšniuose geri rusų pedagogai, bet
iš tos mokyklos išėjo aktingi Nepriklausomos Lietuvos kūrėjai darbininkai. Daugelis anų laikų
darbininkų ir šiandien tebedirba.
Viekšniškis J. Mačys
2
Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų,
pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p.
Daugirdaitė-Sruogienė Vanda. Žemaičių bajoro ūkis XIX amžiaus pirmoje pusėje. — Antras
leidimas. — Vilnius, 1995. — 144 p. — Pirmas leidimas 1938 m.
Lietuvių enciklopedija. — Printed in the United States of America. South Boston: Lietuvių
Enciklopedijos Leidykla. — Copyright 1965 by Lietuvių Enciklopedijos Leidykla. — T. 33. —
P. 531—533.
Balčiauskas A. Gyvenimas tarp knygų // Vienybė. — 1966. — Bal. 19. — Nr. 47 (1308). —
Visas tekstas:
Dabar jau niekas nenustemba daugiau ar mažiau išsilavinusio žmogaus bute pamatęs
asmeninę bibliotekėlę — knyga kiekvienam reikalinga kaip laikraštis, radijas. Tačiau negali
nesistebėti, užsukęs į nuošalų namelį vadinamosiose Viekšnių užbravorėse. Namelio
šeimininkas, Akmenės buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato knygrišys Stasys Liškevičius
šešiose lentynose ir spintose yra sukaupęs tokią daugybę vertingos literatūros, kurios pavydėtų
ne viena biblioteka arba muziejus. Ypač čia daug tokių knygų, kurios jau seniai laikomos
retomis, o gal ir unikaliomis. Pati seniausia S. Liškevičiaus bibliotekoje knyga išleista 1653
metais. Tarp retesnių leidinių, be abejo, reikia paminėti Širvydo žodyną, išleistą 1713 metais,
J. Basanavičiaus „Aušros” Nr. l, išspausdintą 1883 metais Ragainėje, M. Valančiaus „Žemaičių
vyskupystę” (1848 m.), Antano Juškos 1880—83 m. Kazanėje išleistas „Lietuviškas dainas” ir
daug kitų.
S. Liškevičius per daugelį metų rinko ir dabar turi beveik visus Maironio, Vaižganto,
Kudirkos, Krėvės, Mykolaičio-Putino ir kitų lietuvių rašytojų kūrinius.
Tik stambiose mokslinėse bibliotekose galima rasti S. Daukanto abu „Lietuvos istorijos”
tomus, T. Narbuto, J. Kraševskio kūrinius Lietuvos istorijos klausimais.
Dėmesį patraukia per eilę metų surinktos įdomios knygos ne tik turinio, bet ir formos
atžvilgiu. Štai 4 centimetrų aukščio nykštukas. Pasirodo, šis nykštukas septyniuose šimtuose
plonučio popieriaus puslapių turi 2000 žodžių. Tai lenkų-prancūzų kalbų žodynas. O greta
žodyno — 1599 metais Krokuvoje išleista biblija. Jos formatas siekia pusmetrį, o puslapių —
pusantro tūkstančio.
Šeimininkas vieną spintą paskyręs albumams. Čia rasime visus albumus, Tarybų valdžios me
tais išleistus Lietuvoje, o taip pat didelę vertę turinčias Ermitažo, Luvro ir kituose garsiuose
muziejuose saugomų šedevrų reprodukcijas. Sekančioje spintoje — F. Dostojevskio, S. Jesenino,
A. Puškino, Stendalio, V. Hugo, R. Rolano, O. Balzako, F. Šilerio, R. Tagorės rinktiniai raštai.
Keli klausimai visą laiką neduoda ramybės, žiūrinėjant šią turtingą asmeninę biblioteką —
kaip tiek vertingos literatūros pasisekė sukaupti, kiek tai truko, iš kur žmoguje tokia meilė
knygai?
— Dabar nė pats nebepamenu, — kalba S. Liškevičius, — kada ir kaip tai prasidėjo, nors
knygos domino mane iš pat mažens. Paimu, būdavo, į rankas seną knygą (jos anksčiau buvo
labai brangios) ir kyla noras ją paremontuoti, sutvarkyti, suklijuoti. Taip jas betvarkydamas,
išmokau knygrišybos. Sužinojęs, kad kur nors gyvena mano vienmintis, rašau jam, papasakoju,
kokių retesnių knygų susikaupė pas mane. Taip palengva pradėjau keisti įvairią literatūrą su
senais kolekcionieriais. Draugų turiu Ukmergėje, Vilkijoje, Kaune, Mažeikiuose.
Visas S. Liškevičiaus gyvenimas siejasi su knyga. Daugelį metų jis dirbo knygynuose,
nebesuskaitytų, kiek knygų per savo rankas yra praleidęs kaip knygrišys.
Kalbiesi su S. Liškevičium ir negali nesistebėti — reikia paieškoti taip apsiskaičiusio
žmogaus, taip žinančio istoriją ir literatūrą. Tuo labiau, kad žmogus jaunystėje neturėjo
galimybės baigti net pradinės mokyklos.
Tikrai, knyga — žinių šaltinis.
Kviklys Bronius. Mūsų Lietuva. — 2-oji (fotogr.) laida. — Vilnius, 1992. — T. 4. — P.
426—434. — Pirmas leidimas 1968 m.
3
Rozga Leopoldas. Akmenės rajonas. — Vilnius: Mintis, 1983. — 48 p.: iliustruota:
Fotografijos Vlado Uznevičiaus. — Tekste:
VIEKŠNIŲ APYLINKĖSE
Kartu su mašinų srautu, skubančiu į naująsias Mažeikių statybas, važiuokime Šiaulių—
Mažeikių plentu. Tai priartėdama prie giliame slėnyje vingiuojančios Ventos, tai nutoldama,
asfalto juosta už trylikos kilometrų atves į kitą miesto tipo gyvenvietę — Viekšnius.
Pusiaukelyje, sename Daubiškių kaime, plentas dar kartą kerta Dabikinę. Kairėje plačiai pabirę
balti mūrai — tai Palnosai, centrinė „Raudonosios vėliavos” kolūkio gyvenvietė. Pravažiavus
gyvenvietę ir kairiajame Ventos krante dunksantį mišką, matyti antra šio stambaus ūkio
gyvenvietė Gyvoliai. Netoliese, ant dešiniojo Virvyčios kranto — Gyvolių piliakalnis.
Pasukus iš Šiaulių—Mažeikių plento į dešinę, kiek akis užmato driekiasi žalia miškų juosta,
supanti Kamanų pelkę. Pakeliui — vienintelis rajone natūralus 35 ha ploto Meižių ežeras.
Kamanų pelkė 1960 m. paskelbta botaniniu draustiniu, o 1979 m. įsteigiamas Kamanų
valstybinis rezervatas. Pelkė užima 3650 ha, dar apie 1500 ha sudaro rezervato apsauginė zona.
Pasak mokslininkų, vėlyvajame ledynmetyje čia tyvuliavę keletas ežerėlių, kuriems nusekus bei
užakus, ir susiformavo aukštapelkė. Vienas apie 6 ha ežerėlis išlikęs pelkės glūdumoje.
Aukštapelkė beveik iš visų pusių apsupta miškų, jos krantuose daug įlankų ir pusiasalių, salelėse
— klampynių, kuriose grupėmis telkšo apie 120 mažų ežerokšnių. Pelkės vidurys iškilęs apie 4
metrus, ją maitina beveik vien krituliai. Tai vienintelė respublikoje pelkė, iš kurios vandens
perteklių į pakraščius plukdo klampupiai. Jų Kamanose net septynios. Čia išlikę retųjų augalų,
kaip antai: plačialapė rusvuolė, juosvasis vikšrenis, kilnioji glindė — opūs ir nykstantys, įrašyti į
Lietuvos raudonąją knygą. Turtingas ir gyvūnijos pasaulis: vien drugių čia pastebėta 250 rūšių,
yra didžiųjų kuolingų, gervių, dirvinių sėjikų ir kitų paukščių, apypelkio miškuose peri juodasis
gandras. 1935—1936 metais pelkę kompleksiškai ištyrė Lietuvos žemės ūkio akademijos
ekspedicija. Jos dalyviai K. Brundza, V. Ruokis, B. Baginskas ir kiti parengė išsamią
monografiją „Kamanos”, kuri ir šiandien neprarado mokslinės reikšmės.
1863 m. pavasarį prie Kamanų sukilėliai ne kartą kovėsi su caro kariuomene. 1944 m. vasarą
Kamanose buvo įsikūrusi partizanų grupė, vadovaujama LKP Mažeikių apskrities komiteto
pirmojo sekretoriaus A. Kondrato, Lietuvos partizaninio judėjimo štabo atsiųsta organizuoti
pasipriešinimą okupantams šioje Žemaitijos dalyje.
Tačiau grįžkime į plentą, nuo kurio jau matyti Viekšniai, plačiai nusidriekę palei gerokai čia
praplatėjusią Ventą. Gyvenvietė patogioje ir gražioje vietoje, tad sparčiai auga.
XVI a. buvo žinomas Viekšnių dvaras ir seniūnija. Netrukus Viekšniai tapo stamboku
prekybos centru Žemaitijoje, 1792 m. gavo miesto teises ir herbą. Jau tuomet nagingų
viekšniškių puodžių gaminiai turėję paklausą ir pasiekdavę Ukrainą, Moldaviją. 1860 m.
viename seniausių miestelio pastatų atidaryta vaistinė, kurioje iki šiol išsaugota nemaža praeito
amžiaus farmacijos prietaisų, etnografinių daiktų. Dabar, vaistinei persikėlus kitur, senąjį namą
numatoma restauruoti ir įrengti jame Šiaulių „Aušros” muziejaus filialą. Apylinkėse būta vėjo ir
vandens malūnų. Kai praeito amžiaus aštuntame dešimtmetyje pro Viekšnius buvo nutiestas
Liepojos—Romnų geležinkelis, miestelis dar sparčiau ėmė augti. Jame vykdavo turgūs ir
prekymečiai, buvo net 60 parduotuvių.
Visais laikais didžiausias Viekšnių priešas buvo ugnis. Ji nusiaubė medinį miestelį 1886
metais, 1915 metais kilo net du gaisrai. Vien tų metų balandžio 23 d. ugnis sunaikino 120 namų.
Miestelio gatvės ir apylinkės mena atkaklias šio krašto gyventojų kovas už šviesesnį
gyvenimą. Aktyviai viekšniškiai dalyvavo 1831 m. sukilime (parapija turėjo pristatyti sukilėlių
kariuomenei 584 pėstininkus ir 65 raitelius). Plačiame Viekšnių valsčiuje, kuriam tuo metu
priklausė ir nedidelis Mažeikių kaimelis, galinga banga nuvilnijo 1863 metų sukilimas. 1862
metų rudenį gretimuose Antanavo ir Daubiškių dvaruose buvo išvaduoti rekrūtai, 1863 m.
balandžio 12 d. apie 100 sukilėlių Viekšnių bažnyčioje paėmė priesaiką. Sukilėlių būriui
vadovavo pats Viekšnių dvaro valdytojas S. Pisanka.
Mitingai Viekšniuose vyko ir 1905 metų gruodį. 1918 m. rudenį medicinine praktika vertęsis
komunistas P. Linkauskas čia subūrė pogrindinę komunistinę kuopelę. Jai priklausė 1905 m.
revoliucinio judėjimo dalyvis Ch. Zarcinas, Žibikų kaimo siuvėjas J. Poškus, buvę kareiviai
4
J. Vaičkus, J. Turkauskas. Antroje gruodžio pusėje J. Vaičkaus vadovaujamas liaudies milicijos
būrys nuginklavo buržuazinę valsčiaus tarybą. Miestelyje įsikūrė revoliucinis komitetas, kuriam
vadovavo J. Poškus. Netrukus Žiogaičių, Sovaičių, Dargių, Rekečių kaimuose ir dvaruose buvo
išrinktos darbininkų ir vargingųjų valstiečių tarybos. Kovoti su kaizeriniais okupantais ir vietinės
buržuazijos gaujomis viekšniškiams padėjo ginkluoti Šiaulių darbininkai. Jų šarvuotas traukinys
pakeliui į Mažeikius sustodavo ties Viekšniais, o 1919 m. sausio 7 d. dalyvavo kautynėse su
perėjusiais į puolimą revoliucijos priešais. Didelę paramą suteikė ir Raudonosios Armijos
Internacionalinės divizijos 39 pulkas, 1919 m. sausio viduryje įžengęs į Viekšnius ir čia kurį
laiką kovęsis su Latvijos pusėn pasitraukusiais kaizeriniais okupantais ir baltagvardiečiais.
Gyventojai svetingai sutiko raudonarmiečius, kai kurie patys įstojo į pulką. Tačiau jėgos buvo
nelygios. 1919 m. kovo 4 d. vokiečiai vėl užėmė Viekšnius, o tarybinis aktyvas, kuriam laikui
persikėlęs į Mažeikius, turėjo ir iš ten pasitraukti. Traukiantis prie Jelgavos žuvo Viekšnių
revkomo organizatorius P. Linkauskas.
Paėmus valdžią Lietuvoje buržuazijai, nemaža 1918—1919 m. revoliucinių kovų dalyvių ir
pažangaus jaunimo įsijungė į pogrindininkų gretas. Padaugėjus komunistinių ir komjaunimo
kuopelių, 1928 m. Viekšniuose buvo sudaryti atskiri LKP ir LKJS parajoniai. Pogrindinėje
veikloje aktyviai dalyvavo, platino LKP atsišaukimus Čekų kaimo valstietis L. Lukošius su
dviem sūnumis, komjaunuoliai A. Ulskis, S. Geisleris, D. Nostys ir kiti, atkūrus 1940 m. Tarybų
valdžią, ėję atsakingas pareigas valsčiuje ir Mažeikių apskrityje. Pogrindininkų vadovaujami,
Viekšniuose 1934 m. streikavo miško medžiagos sandėlio darbininkai, 1938 m. laimėjo mokyklą
stačiusių darbininkų streikas, o tų metų gegužės švenčių dienomis miestelyje iškeltos dvi
raudonos vėliavos.
Pirmomis hitlerinės okupacijos dienomis fašistai ir jų lietuviškieji pakalikai nužudė apie 800
viekšniškių, tarp jų komjaunuolius A. Ulskį, A. Trainauską, S. Geislerį, kitus tarybinius
aktyvistus.
Viekšniai užgydė karo žaizdas, 1958 m. jie paskelbti miesto tipo gyvenviete. 1953 m. čionai iš
Jakiškių perkelta 7-oji kaimo profesinė technikos mokykla, kuri parengė aplinkiniams rajonams
per 3000 kvalifikuotų mechanizatorių, o įvairiuose mokyklos rengiamuose kursuose
mechanizatorių specialybę įsigijo arba kvalifikaciją pakėlė daugiau kaip 13 tūkstančių žemės
šeimininkų. Daugelis jų — plačiai žinomi savo darbo meistrai. Šios mokyklos auklėtiniui,
Skuodo rajono Mosėdžio kolūkio traktorininkui K. Gvazdžiauskui suteiktas Socialistinio Darbo
Didvyrio vardas, netoli Viekšnių esančio Svirkančių kolūkio mechanizatorius A. Švažas
apdovanotas Lenino ordinu. Profesinėje technikos mokykloje kraštotyrininkų įkurtas
visuomeninis kovų ir darbo šlovės muziejus, kurio eksponatai pasakoja apie istorinę ir
revoliucinę miestelio praeitį, apie tarybinių karių didvyriškumą vaduojant šias apylinkes iš
hitlerinių okupantų.
Maždaug už poros kilometrų nuo gyvenvietės, dešinėje Šiaulių—Mažeikių plento pusėje,
netoli geležinkelio stūksantis paminklinis akmuo primena, kad šioje vietoje 1944 m. rudenį žuvo
tarybiniai artileristai — majoras N. Minajevas, seržantas P. Šilovas ir jų kovos draugai. Mūšyje
apsupti gausesnio priešo, kariai nusprendė gyvi nepasiduoti, nukreipė į save atokiau stovėjusios
savo divizijos pabūklų ugnį ir sunaikino daug fašistų. N. Minajevui ir P. Šilovui už šį žygdarbį po
mirties suteikti Tarybų Sąjungos Didvyrių vardai. Drąsuoliai palaidoti Akmenės karių kapinėse.
Jų paskutinio mūšio vietoje kraštotyrininkai pastatė paminklinį akmenį, prie kurio vaikinams ir
merginoms įteikiami komjaunimo bilietai, rengiami gyventojų susitikimai su mūšių vietas
aplankančiais kovų veteranais ir žuvusiųjų artimaisiais.
Viekšnių kapinėse palaidotas poetas L. Skabeika (1904—1936), niūriais fašistinės diktatūros
metais lenkęs galvą kilniam socializmo idealui. Jo kapą puošia originalus paminklas, pastatytas
1979 metais. Čia pat palaidotas ir pirmasis lietuvių aviatorius A. Griškevičius (1809— 1863),
šviesaus proto ir lakios fantazijos žmogus, tikėjęs didelėmis žmonijos proto galiomis. Dirbdamas
raštininku teismuose ir kitose įstaigose, A. Griškevičius laisvalaikiu projektavo, statė ir bandė
originalius skraidymo aparatus. Vieną jų 1851 m. aprašė knygelėje „Žemaičio garlėkys”. Namas,
kuriame gyveno A. Griškevičius, restauruotas, jame įrengta memorialinė ekspozicija.
5
Garbingas čionykščių puodžių tradicijas šiandien tęsia Kauno „Jiesios” dailiosios keramikos
gamyklos cecho darbuotojai, Statybinių medžiagų kombinato Viekšnių cechas gamina
restauracines čerpes.
Vasarą Viekšnių apylinkėse netrūksta ekskursantų ir iškylautojų, įsikuria rajono pionierių,
respublikos sportininkų stovyklos. Netoliese į Ventą įteka Virvyčia. Ant jos krantų, netoli
santakos, įkurta cementininkų turizmo ir poilsio bazė, kurioje savaitgalius ir dalį atostogų
praleidžia šimtai cemento gamintojų.
Pervažiavus tiltu Ventos upę ir pasukus į Žibikus, už poros kilometrų, dešinėje kelio pusėje,
stūkso didžiulis mitologinis akmuo, vietinių gyventojų vadinamas Juoduoju arba Meilės
akmeniu. Tai respublikinės reikšmės archeologijos ir gamtos paminklas.
LAZDYNŲ PELĖDOS TAKAIS
Tarp mūsų kultūros istorijai brangių žmonių, kurių gyvenimas susijęs su Akmenės rajonu,
buvo ir Lazdynų Pelėda. Rašytojos memorialinis muziejus nuo 1966 metų veikia Paragiuose. Iš
Viekšnių į Paragius įdomiau keliauti kairiuoju Ventos krantu, vieškeliais, nuvingiuojančiais pagal
jos intaką Virvyčią. Netrukus už Svirkančių vieškelis išsišakoja, dešinioji jo atšaka veda į
Tryškius per Degimus, kairioji — per Kairiškius.
Pakeliui į Degimus iš tolo matyti Kapėnų gyvenvietė — Tučių tarybinio ūkio centras. Ant
Virvyčios kranto stovėjusiame Kapėnų dvare iš Papilės lankydavęsis S. Daukantas.
Stabtelkime Degimų miškelyje, kairėje šio vieškelio pusėje. 1942 m. rugpjūčio mėnesį šiose
apylinkėse susibūrė „Raudonųjų žemaičių” partizanų būrys, kurio branduolį sudarė grupė iš
nelaisvės pabėgusių Tarybinės Armijos karininkų ir vietiniai tarybiniai aktyvistai. Keršydami už
pagalbą partizanams, okupantai ir uolūs jų talkininkai buržuaziniai nacionalistai 1943 m. gegužės
19 d. apsupo Degimų kaimą, tardė ir kankino jo gyventojus, o čia, miškelyje, kur dabar
paminklinis obeliskas, budeliai sušaudė nekaltus Degimų ir Savarinos kaimų gyventojus Joną ir
Kostą Pozdniakovus, Teklę Pozdniakovienę, Nikolajų Chriščenovičių, Juozą Belaną, Nikolajų
Svistūną ir Aleksą Vaitiškevičių.
Pasukę keliu per Kairiškius, nuo Virvyčios taip pat nenutolsime. Kairiškių gyvenvietė — to
paties pavadinimo ūkio ir apylinkės centras, menantis atkaklias pogrindininkų kovas buržuazinės
santvarkos metais. Apsukrus dvarininkas V. Sirutavičius čia buvo įsirengęs kartono fabrikėlį,
kuriame dirbo apie 40 žmonių. 1930 metais jame įsikūrė pogrindinė komunistinė kuopelė,
vadovaujama M. Bogdelio. Į kuopelę susibūrė ir komjaunuoliai. 1932—1934 m. Kairiškiuose,
LKP parajonio centre, veikė pogrindinė spaustuvė, kurioje išleisti atsišaukimai buvo platinami
Viekšniuose, Akmenėje ir kitose vietovėse. 1932 m., pažymint Spalio šventes, čia buvo iškeltos
trys raudonosios vėliavos.
1940 m. Kairiškiuose buvo įsteigtas tarybinis ūkis. Dabar jis ekonomiškai stiprus, jam
suteiktas aukštos žemdirbystės kultūros ūkio vardas.
Gražiai iš abiejų pusių medžiais apsodintas vieškelis veda į Tryškius, esančius jau Telšių
rajone. Nuo šio vieškelio Balsių kaime kairėn atsišakoja kelias į Papilę. Apie kilometrą juo
pavažiavus, dešinėje pasimato sena sodyba po aukštais medžiais. Tai Paragiai, rašytojų Sofijos
Pšibiliauskienės (1867—1926) ir Marijos Lastauskienės (1872—1957), į lietuvių literatūrą
įėjusių bendru Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu, gimtinė. Šiame nuošaliame dvarelyje, dailininko
Nikodemo Ivanausko šeimoje, 1867 m. gimė Sofija. Kartu augo ir paskui ilgai čia gyveno
1872 m. Šiauliuose gimusi Marija. Daug sunkių valandų čia pergyveno Sofija. 1896 m. rugpjūty
ją aplankė jaunas Peterburgo universiteto studentas Povilas Višinskis, jau iki tol lietuvių
literatūrai suradęs Žemaitę ir Šatrijos Raganą. Jo karštai paraginta, Sofija taip pat vis dažniau
imasi plunksnos. Marija pirmus savo kūrinėlius paskelbia lenkų spaudoje. Dėl karčios teisybės ir
antiklerikalinių motyvų jos kūriniuose kaimynų šlėktų nekenčiama ir šmeižiama Sofija skundėsi
laiškuose P. Višinskiui: „... Ateina vakaras, žmogus nė galvos nebeturi prie rašymo, nė spėkos,
viskas paliko kame? Ir kam nauda iš to? Ar mums mirus paliks kad ir atmintis to darbo?” Slogi
mūsų literatūros aušra... Vis dėlto ir šį kartą nugalėjo tikėjimas savo jėgomis ir menu:
„Išsižadėjau visko: pažinčių senų ir visos praeities (...). Tikėdama, kad (...) būsiu naudinga
tėvynei”. Čia gimė reikšmingiausi Lazdynų Pelėdos kūriniai „Ir pražuvo kaip sapnas”, „Prie pat
dvaro”, „Motulė paviliojo”, ryškiai atkuriantys pobaudžiavinio Lietuvos kaimo panoramą. Jų
herojai — šių apylinkių žmonės.
6
Gimtajame rašytojų name atidarytas memorialinis muziejus, Telšių kraštotyros muziejaus
filialas. Jame eksponuojami rašytojų daiktai, knygos, retos nuotraukos, tėvo tapyti paveikslai.
Paragių šiandien neaplenkia turistų maršrutai.
Laurinavičius J. Kai Jonas Kirlys dirbo Viekšniuose // Vienybė. — 1986. — Lapkr. 7. —
Visas tekstas:
Ketverius metus — 1928—1932-aisiais — Viekšnių vidurinėje mokykloje dirbo Jonas Kirlys,
žinomas pedagogas, kultūros veikėjas, spaudos kolekcionierius. Jo biografijoje tai buvo svarbus
laikotarpis, nes čia jis nuveikė reikšmingą darbą.
„Kai aš dirbau Viekšnių vidurinėje, — rašė J. Kirlys savo atsiminimuose „Lapas prie lapo”,
kurie saugojami Kapsuko kraštotyros muziejuje, — atmosferą temdė klerikalai. Ypač sunku
buvo, kai kapeliono pareigas ėjo kunigas J. Stasiulis. Jis vertė mokinius sekti vienas kitą,
šnipinėti. O kun. Žadeikis labai nepedagogiškai elgėsi su mergaitėmis, negražiai jas
pravardžiuodamas.
Nepaisant tokios slogios aplinkos, Viekšnių vidurinė 1918—1934 metais, regis, nėra davusi
dvasinėms seminarijoms nė vieno jaunuolio”.
Nors ir nepalankios sąlygos, bet Kirlys energingai ėmėsi kultūrinio darbo ir mokykloje, ir už
jos sienų: skaitė paskaitas, organizavo saviveiklininkų spektaklius, literatūrinius vakarus
S. Daukantui, V. Kudirkai, K. Būgai, J. Jablonskiui, knygnešiams paminėti, spaudos parodas,
blaivybės popietes. Apie šią J. Kirlio veiklą ne sykį rašė anuometinė spauda. Pavyzdžiui,
„Šiaurės Lietuva” (1932, Nr. 2) pažymėjo, kad J. Kirlys skaitė paskaitą apie Vilniaus periodinę
spaudą nuo 1918 metų, leistą lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis. Ta proga mokykloje buvo surengta
šios periodinės spaudos paroda. Kiek anksčiau tas pat laikraštis (1931, Nr. 44) rašė, kad
mokytojas J. Kirlys mokykloje surengė literatūrinį vakarą knygnešiui J. Bieliniui pagerbti.
Viekšnių vidurinėje mokytojas J. Kirlys suorganizavo lietuvių kalbos ir literatūros kabinetą,
kuris garsėjo toli už tuometinės Mažeikių apskrities ribų. Švietimo ministerijos inspektorius
(pokario metais Kauno politechnikos instituto docentas) Zigmas Kuzmickis apie šį kabinetą
„Švietimo darbe” (1930 Nr. 9) paskelbė ilgoką straipsnį „Gražus pavyzdys gimtosios kalbos ir
literatūros mokytojams”. Kabinete buvo įvairių laikų lietuviškų knygų: L. Ivinskio kalendorių,
M. Valančiaus apysakų, žodynų. Labai turtingai atrodė periodikos skyrius, kuriame buvo itin retų
egzempliorių „Nusidavimų...”, „Aušros”, „Varpo”, „Tetutės” (satyrinio laikraščio)... Sukaupta
daug rankraščių — mokinių užrašytos tautosakos, mokyklos kronikos sąsiuvinių, „Viekšnių
provincializmų” žodynėlių, mokinių referatų, skulptūros, tapybos kūrinių, kurie siejosi su
literatūra ir kalba. „Viekšnių laboratorinį kabinetą reikia mūsų pedagoginei šeimai tik sveikinti,
— rašė Z. Kuzmickis. — Kiek galėdami, kiek sąlygos leidžia turime stengtis sekti tuo gražiu
pavydžiu”.
Tačiau kūrybingas J. Kirlio, kai kurių kitų mokytojų darbas nepatiko Viekšnių valdininkams.
1930 m. kovo 8 d. „Geležinio vilko” sporto sąjungos centro štabo pranešime buvo rašoma:
„Viekšniuose tautinių organizacijų veikimas yra apmiręs. Tai yra todėl, kad Viekšniuose nėra
toj dirvoj darbininkų. Tautinį darbą dirbti galėtų padėti vidurinės mokyklos mokytojai, bet jie
indiferentai arba net „tikrieji demokratai”. Be to, Viekšniuose nėra tinkamos patalpos daryti
susirinkimams ir rengti vakarams. Tinkamiausia patalpa būtų vidurinės mokyklos salė, bet
mokytojų taryba yra nutarusi salės jokioms organizacijoms, net šaulių sąjungai, neišnuomuoti
(neduoti). Tą sumanymą iškėlė mokytojas Kirlys Jonas, o jo nuomonę rėmė direktorius
(J. Sliesoraitis) J. L.). Vadinasi, mokyklos direktorius ir mokytojų taryba, užuot padėję tautiniam
darbui, dar patys trukdo... Vasario 16 dienos iškilmėse mokytojas Žilevičius Jonas, Kirlienė
Marija, Rozniekaitė Herta nedalyvavo, nors ir yra klasių auklėtojai”. Ne kartą fašistiniai žaliukai
iš „Geležinio vilko” organizacijos J. Kirliui grasino fiziniu susidorojimu.
Tačiau ypač reikšmingą darbą J. Kirlys Viekšniuose padarė, rinkdamas spaudą. Tam tikslui
1931 m. iš lenkų konsulo Rygoje gavo leidimą nuvykti į Vilnių, kur aplankė senus lietuvių
inteligentus, visuomenės veikėjus, buvusius redaktorius. Savo rinkiniui J. Kirlys parvežė
vertingos medžiagos.
1932-ieji mūsų periodinei spaudai buvo jubiliejiniai, nes prieš šimtą metų (1832 m. sausio
mėn.) Rytprūsiuose pasirodė pirmasis lietuviškas gotiškais rašmenimis leidžiamas laikraštis
7
„Nusidavimai apie evangelijos praplatinimą tarp žydų ir pagonių”, ėjęs kas mėnesį iki 1914 m.
J. Kirlys ryžosi paminėti tą jubiliejų — surengti Kaune lietuvių periodinės spaudos parodą. Tuo
metu Viekšnių mokytojas savo kolekcijoje turėjo apie pusantro tūkstančio atskirų pavadinimų
laikraščių, kurie ėjo nuo seniausių laikų iki 1932 m.
Apie ruošimąsi parodai plačiai rašė tuometinė spauda Lietuvoje ir užsienyje. Kai kurie
skaitytojai iš Amerikos ir kitur J. Kirliui atsiuntė dar pluoštą iš savo archyvų senų spaudos
leidinių, tuo dar labiau praturtindami ruošiamą ekspoziciją.
Jubiliejinė spaudos paroda buvo atidaryta Kaune, buv. Ekonominės karių bendrovės būstinėje
(Laisvės alėja, 27), 1932 m. vasario 24 d. Dienraštis „Lietuvos aidas” apie Viekšnių mokytojo
surengtą spaudos parodą rašė (1932, Nr. 45):
„Laikraščiai ir žurnalai sudėstyti atskirais laikotarpiais, suskirstyti miestais, šalimis ir
kryptimis. Daug diagramų duoda įdomių mūsų periodikos skaičių. Tai milžiniškas ir kruopštus
J. Kirlio darbas, rodąs, kad atskiras žmogus norėdamas daug gali padaryti”.
Paroda truko iki kovo 18 d. Tas pat laikraštis parodos uždarymo proga pažymėjo (1932,
Nr. 56):
„Lietuvių periodinės spaudos parodą aplankė beveik trys tūkstančiai žmonių. Buvo aplankę
parodą 35 ekskursijos. Jonas Kirlys rytoj su savo eksponatais išvyksta namo — į Viekšnius.
Daugelis lankytojų pageidavo, kad gražus J. Kirlio rinkinys pereitų į visuomenės rankas ir
sudarytų būsimam periodikos muziejui pagrindą”.
Deja, taip nebuvo padaryta. Apie kilnų mokytojo darbą, jo surengtą parodą rašė visi
tuometiniai Kauno laikraščiai, taip pat apskričių spauda, kai kurie Latvijos ir užsienio lietuvių
periodiniai leidiniai. Daug prie parodos organizavimo, jos propagavimo prisidėjo Justas Paleckis,
Lietuvos žurnalistų sąjungos valdybos narys. Beje, ne viskas parodoje Kauno valdininkams
patiko, juos šokiravo tai, kad J. Kirlys, surengęs Kauno centre spaudos parodą, eksponavo ir
komunistinius leidinius.
Po parodos, susikrovęs į ryšulius eksponatus, J. Kirlys traukiniu išvažiavo į Viekšnius, kur vėl
įsijungė į pedagoginį darbą, toliau rinko spaudą.
Pasibaigus mokslo metams, J. Kirlys persikėlė gyventi į Šiaulius.
J. Kirlys pedagogini darbą dirbo iki gilios senatvės. Ir spaudą vis rinko, tyrinėjo lietuvių
periodikos istoriją. Išleido knygelę „Šimtametė mokykla” (Kapsuko J. Jablonskio vidurinė),
laikraščiuose paskelbė apie du šimtus straipsnių pedagogikos ir žurnalistikos klausimais.
J. Kirliui buvo suteikti LTSR nusipelniusio kultūros veikėjo ir Paminklų apsaugos ir kraštotyros
draugijos garbės nario vardai.
Šie J. Kirlio darbai — reikšminga vaga, saugant brangias krašto praeities akimirkas. Daug
rašinių iš rajono kultūros istorijos, Viekšnių praeities, kitais, kraštotyrinio darbo klausimais jis
yra išspausdinęs mūsų rajono laikraštyje. Jo straipsnius „Vienybės” skaitytojai dar galėdavo
paskaityti neseniai... J. Kirlys visą gyvenimą jaunatviškai žengė švietėjo, kraštotyrininko keliu.
J. Kirlys mirė 1985 metais.
Virkutis Leonas. Dienos, kurių neužmiršiu // Vienybė. — 1988. — Rugpj. 4, 6, 9: ir
nuotraukos. — Tekste skyriai: 1. Prieš pusę amžiaus Viekšniuose. 2. Tarp senų mokyklos sienų.
3. Prie gyvenimo slenksčio. — Tekste:
„Gimiau Krakių kaime, [...] bet save laikau viekšniškiu, nes čia prabėgo moksleiviški metai,
čia keletą metų dirbau pedagogo darbą. Viekšnius prisimenu nuo ankstyvos vaikystės, bene nuo
1926 metų. [...]. Apie kultūrinį miestelio gyvenimą mažai ką tegalima pasakyti, nes jo lyg ir
nejautei. Inteligentiją sudarė, galima sakyti, vien mokytojai, kurių pradinėje mokykloje ir
progimnazijoje, kartu paėmus, dirbo po 14—16. Gydytojai buvo trys — visi žydų tautybės. Per
šešeris metus, praleistus Viekšnių progimnazijoje, neprisimenu, kad būtų atvykęs koks žymesnis
meno kolektyvas. Tik vieną kartą, jau prieš karą, naujoje pradinės mokyklos salėje koncertavo
operos teatro solistai Byra su Dievaityte. [...]. Tiesa, buvo kinas dideliame mediniame name,
panašiame į ūkininko daržinę, žiemą neapkūrenamame. Bet kiną rodė nereguliariai, mažai
tebuvo žiūrovų. [...]. Progimnazijos moksleivių ten nebūdavo — jiems kinas uždraustas, gali
nukentėti elgesio pažymys. [...]. Futbolas Viekšniuose buvo mėgstamas. [...]. Pavasarį ir vasarą
už Ventos, Juodeikio pušynėlyje, pavakariais jaunimas su azartu spardydavo kamuolį, [...] o kas
8
antrą sekmadienį vykdavo rungtynės su kaimyninių miestelių komandomis. Ilgą laiką iš kitų
žaidėjų išsiskirdavo Juozas Stonys, daugiausia įmušdavęs įvarčių. Nuolatinis teisėjas būdavo
pradinės mokyklos vedėjas Tėvelis. Nors nebejaunas, atsiraitojęs marškinių rankoves, jis vikriai
bėgiodavo po aikštę, spręsdamas iškylančius ginčus ir konfliktus. O jų netrūkdavo, ypač kai
vykdavo rungtynės su „Makabi” — miestelio žydų komanda. Po rungtynių, vakare, už futbolo
aikštės, Ventos slėnyje, apsuptame pušimis apaugusiais skardžiais, suskambėdavo dūdų orkestro
muzika. [...]. Neeilinis įvykis miestelio gyvenime buvo jomarkai, kurie vykdavo po sykį
kiekvienu metų laiku: žiemą po „Trijų karalių”, pavasarį — po Stanislovo, vasarą — po Jono,
rudenį — po „Rožančavos”. Tokie buvo Viekšniai, kai 1935 m. rugpjūčio pabaigoje, išlaikęs
stojamuosius egzaminus į antrą klasę, pradėjau mokytis progimnazijoje.”
Jonikienė Roma. O vis dėlto keistuoliai: Pasakojimas apie kolekcionierių Aleksą
Černobrovenką // Vienybė. — 1989. — Rugs. 2: ir nuotraukos.
Rozga Leopoldas. Akmenės rajono istorijos apybraiža. — Akmenė, 1990. — 48 p. — Tekste:
ŠVIETIMO IR KULTŪROS RAIDA
Politinė ir ekonominė rajono istorija būtų neišsami be švietimo ir kultūros apžvalgos.
Mokyklų užuomazga laikytini tie patys 1596 metai, kuomet karalienės Onos lėšomis
Akmenėje buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia šiaudiniu stogu. Tais pačiais metais miestelyje
buvo įkurta mokykla — pirmoji plačiame Žemaitijos krašte nuo Žagarės iki Jurbarko. Tik po
dešimties metų įsteigtos mokyklos Žvinguvoje, Vainute ir Vilkijoje. 1652 metais dvarininkai
C. Bžostovskis ir V. Zielinskis mokyklai paskyrė valaką žemės. Mokykla išsilaikė ilgus
dešimtmečius. XVIII amžiaus gale Kauno gubernijoje buvo tik 13 parapinių mokyklų, jų sąraše
randame ir Akmenės mokyklą. XIX amžiaus pradžioje mokyklas globoti ir prižiūrėti buvo
pavesta Vilniaus universitetui. Jo dokumentuose yra žinių, kad 1804 metais parapinės mokyklos
veikė Akmenėje, Kruopiuose, Papilėje ir Viekšniuose. Iki pat 1915 metų jose buvo po vieną
mokytoją, o mokinių skaičius svyravo. Pavyzdžiui, Akmenėje 1804 m. mokėsi 20 berniukų ir
10 mergaičių, 1810 metais — 60 berniukų ir 9 mergaitės, o 1815 metais — jau tik 38 berniukai ir
10 mergaičių. Kruopių mokyklą 1804 m. lankė 11 berniukų ir 1 mergaitė. 1810 metais — 40
berniukų ir 9 mergaitės. Panašiai mokinių būta ir Papilėje, kiek mažiau Viekšniuose.
Rusijos visuotinio švietimo ir Vilniaus Universiteto statuto pagrindai reikalavo tuomet, kad
kiekviena bažnytinė parapija arba dvi bendrai, priklausomai nuo gyventojų skaičiaus ir atstumų,
turėtų bent vieną parapinę mokyklą. Jų priežiūra ir išlaikymas buvo patikėti kunigams bei kuriam
iš turtingesnių gyventojų. Iki 1807 m. šios mokyklos buvo vienklasės, po to miestuose imta
steigti dviklases mokyklas. Kaimuose (tokie buvo ir mūsų mažieji miesteliai Akmenė, Papilė ir
kt.) ir toliau liko vienklasės mokyklos su vienu mokytoju, tačiau mokiniai čia jau buvo skirstomi
į pradedančiuosius ir pažangiuosius. Pirmieji eidavo pirmos klasės kursą, o pažangesnieji
įveikdavo ir antros klasės programą. Buvo mokoma skaityti ir rašyti, katekizmo, moralės
pradmenų, aritmetikos, žinių apie verslus ir amatus.
Į mokyklą vaikus privalėjo leisti šlėktos ir amatininkai. Neleidžiantiems vaikų į mokyklą
šlėktoms grėsė bausmė gorčius rugių, amatininkams — pusė gorčiaus. Nuo pareigos leisti vaikus
mokyklon išsilaisvindavo tik didesnis kaip 40 varstų atstumas iki mokyklos. Ši prievolė nebuvo
taikoma valstiečiams, kurių vaikai galėjo, tačiau neprivalėjo mokytis dalykų, einamų parapinėse
mokyklose. Sulaukusius 10 metų valstiečių vaikus mokydavo giedoti bei supažindindavo su
žemdirbystės įrankiais ir mokydavo jais naudotis. Šis mokymo „kursas” buvo įveikiamas per
6 savaites po Kalėdų, susirenkant po 4 kartus per savaitę. Mokyklos fundatorius turėjo teisę
pasirinkti mokytoją. Buvo mokoma lenkų kalba, tačiau žemaičiuose (tikėtina, kad ir mūsų
miesteliuose) mokydavo ir lietuvių kalbos.
1857 metais visoje Kauno gubernijoje buvo 55 mokyklos, jose buvo 178 mokytojai, jie mokė
per 2500 vaikų. Viena mokykla vidutiniškai buvo skiriama 13,7 kvadratinės mylios apylinkei, o
vienas mokinys išėjo nuo 385 gyventojų. Dauguma besimokančiųjų buvo berniukai. Viena
mokinė mergaitė buvo vidutiniškai nuo 5530 gyventojų. Tuo metu Viekšniuose ir Akmenėje jau
veikė po vieną mokyklą valstybinių valstiečių vaikams, jose buvo po vieną mokytoją, o
mokyklas lankė atitinkamai 49 ir 45 vaikai.
9
„Lenkijos karalystės geografiniame žodyne”, išleistame 1886 metais, rašoma, kad, be
parapinės, Akmenės mieste veikė ir 2 žydų mokyklos. Žydų mokyklos buvo ir Papilėje,
Viekšniuose.
1851 metais Zubovų giminės pastangomis iš Svisločiaus į Šiaulius buvo perkelta gimnazija,
7 jos klasėse vidutiniškai mokydavosi 350 mokinių, kurie kasmet už mokslą turėdavo mokėti
10 rublių. Dauguma mokinių gimnaziją palikdavo jos nebaigę, tik vėliau, į XIX amžiaus pabaigą,
mokslas įgavo prestižą, ir Šiaulių gimnazija daugeliui jos auklėtinių tapo pakopa į Peterburgo
universitetą.
Atskiras švietimo raidos etapas buvo Zubovų steigiamos valstiečių vaikams mokyklos. Šio
amžiaus pradžioje tokias mokyklas valstiečių vaikams jie įsteigė ir Dabikinėje bei vėliau —
Medemrodėje.
Reikšmingas įvykis buvo Nepriklausomos Lietuvos vyriausybės įkurtosios gimnazijos. 1919
metais pradėjusi veikti progimnazija Viekšniuose tapo labai reikšmingu šio krašto kultūros
židiniu, ilgainiui peraugusi į pilną gimnaziją, o pokario metais — į vidurinę mokyklą.
Viekšniuose pirmųjų mokslo žinių sėmėsi teatralas J. Miltinis, skulptorius B. Pundzius, tapytojas
profesorius P. Gudaitis, poetai L. Skabeika ir K. Dulkė, žymūs medikai T. ir J. Šiurkai,
ekonomistas K. Žilėnas, kompozitorius J. Kačinskas, aktorius H. Kačinskas, dailininkas
V. Ratas-Rataiskis ir daugybė kitų visoje Lietuvoje garsių žmonių.
Nepriklausomos Lietuvos metais stambesniuose miesteliuose — Viekšniuose, Akmenėje,
Papilėje veikė knygynai, Viekšniuose buvo dvi skaityklos, kurios gaudavo daugumą to meto
reikšmingesnių laikraščių ir žurnalų
1925 metais Viekšniuose veikė M. Valančiaus liaudies universitetas, apie 1932 metus
mokyklos pedagogų ir moksleivių jėgomis buvo pastatyta M. Petrausko liaudiška opera „Birutė”.
1930 m. Viekšnių progimnazijoje mokytojo J. Kirilo iniciatyva buvo įsteigtas tais laikais
vienintelis Lietuvoje literatūros mokymui laboratorinis kabinetas, kurio steigimą teigiamai
įvertino visuomeninis veikėjas, tuolaikinis švietimo ministerijos inspektorius Z. Kuzmickis. Jis
tais pat metais netrukus organizavo respublikos visiems lituanistams kursus Viekšniuose.
J. Kirlys Viekšniuose išvarė gilią tautinės savimonės ugdymo vagą, organizuodamas literatūros
vakarus moksleivijai, visuomenei. Didžioji dalis šių vakarų skirti rašytojams S. Daukantui,
V. Kudirkai, Maironiui, kalbininkams J. Jablonskiui, K. Būgai, knygnešiams paminėti. Jis daug
dirbo propaguodamas blaivybę. Dirbdamas Viekšniuose, J. Kirlys sukaupė didžiulę periodinės
spaudos kolekciją, kuri buvo su dideliu pasisekimu eksponuojama Kaune, ją aplankė A. Smetona
ir kiti to meto valstybės vadovai.
Populiarios buvo sporto varžybos, ypač futbolo, tinklinio. Mokyklose tradicija buvo rengti
poezijos, liaudies muzikos vakarus.
Lietuvos inkorporavimas į TSRS pakeitė dešimtmečiais susiformavusią švietimo ir kultūros
raidą. Buvo plačiai imta demonstruoti tarybinius kino filmus, pokario metais dramos rateliai ir
kitokie meno saviveiklos kolektyvai retai berodė lietuvių autorių kūrinius, šventėse vis dažniau
ėmė skambėti per radiją nusiklausytos stipriai ideologizuotos tarybinės dainos. Tautos kultūra
ėmė vegetuoti.
KUNIGAI — TAUTOS ŠVIETĖJAI
Ilgus dešimtmečius buvome įtikinėjami, kad religija esanti tamsybė, o dvasininkai — tos
tamsybės aršiausi skleidėjai. Tik kas būtų Lietuva, kokia būtų Lietuvos kultūra be M. Daukšos ir
K. Donelaičio, be Maironio ir Strazdelio, be Vaižganto ir Vienažindžio?
Nemažai kunigų ir mūsų rajone yra palikę gilų ne tik pastoracinės veiklos, bet ir kultūrinio,
švietėjiško darbo pėdsaką.
Iš tokių dvasininkų plejados pirmiausiai minėtinas Kalikstas Kasakauskas, praeito amžiaus
viduryje kelis dešimtmečius gyvenęs ir kunigavęs Akmenėje, čia 1886 metais miręs garbingo 94
metų amžiaus ir palaidotas senosiose Akmenės kapinėse. Tai buvo vienas mokyčiausių ano meto
žemaičių, studijavęs Vilniaus universitete, įgijęs dvasinį teologijos daktaro laipsnį. Kunigavo
Salantuose, Vilniuje, Kaltinėnuose, bet ilgiausiai išbuvo Akmenėje, čia praleido 1863 metų
sukilimą, nors iš sakyklos ir paskelbė sukilimo manifestą ir priėmė sukilėlių priesaiką, bet matyt
dėl senyvo amžiaus nebuvo represuotas.
10
Savo svarbiausią veikalą, lietuvių kalbos gramatiką „Kalbrėda liežuvio žemaitiško”,
K. Kasakauskas išleido 1832 metais, jau iki atkeliant į Akmenę, bet ir čia, žilos senatvės
sulaukęs, jis rašė populiarias knygeles apie blaivybę, rūpinosi žmonių dorove.
Maždaug tais pačiais metais Papilėje kunigavo nuoširdusis S. Daukanto globėjas kunigas
Ignas Vaišvila. Už paramą 1863 metų sukilėliams jis buvo kalinamas, vėliau grįžęs kunigavo iki
mirties 1894 metais kaimyniniame Telšių rajone, Ūbiškėje. Jo lėšomis buvo ant S. Daukanto
kapo įrengtas akmeninis antkapis. Ūbiškėje kunigas I. Vaišvila rėmė knygnešius, pats platino
lietuviškas maldaknyges.
Atskirai minėtini broliai kunigai Aleksandras ir Jonas Burbos, kilę iš anuometinio Kruopių
valsčiaus Peilių kaimo. Nors jiedu nekunigavo Akmenės rajone, bet savo visuomeninėje,
kultūrinėje veikloje panaudojo tai, ką pasisėmė iš šio krašto žmonių.
Ypač daug lietuvių kultūrai nusipelnė jaunesnysis brolis Aleksandras, gimęs 1854 metais. Jis
mokėsi Žagarės ir Kruopių pradžios mokyklose, 1882 metais baigė Vilniaus kunigų seminariją,
vikaravo ir kunigavo Žasliuose, Vidiškiuose, Labanore, dvejus metus už tautinę lietuvišką veiklą
kalintas Gardine, po to slapta emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, kur per trumpą laiką
atliko stebėtinai didelį dvasinio ganytojo ir kultūros veikėjo darbą. Nuo jaunų dienų A. Burba
rašė eilėraščius, užrašinėjo tautosaką, kurią siuntė į Peterburgą E. Volteriui bei kitiems leidėjams
ir tyrinėtojams. Tai jo užrašyti pora padavimų apie Luokavos kalną iki šiol tebėra vieninteliai
šaltiniai apie šį mūsų praeities paminklą. Amerikoje A. Burba išleido S. Daukanto Lietuvos
istoriją, K. Donelaičio raštus. Mirė sulaukęs vos 42 metų ir palaidotas Plymute.
Jo vyresnysis brolis Jonas, taip pat baigęs Vilniaus kunigų seminariją, kunigavo Tverečiuje,
Daugėliškyje, Vievyje, Švenčionyse, ten aktyviai rėmė knygnešius, lietuviškos spaudos
platintojus.
Paskutinį praeito amžiaus dešimtmetį Akmenėje vikaravo būsimasis kanauninkas, vienas
žymiausių spaudos draudimo laikų mūsų kultūros veikėjų Kazimieras Pakalniškis, rašytojas,
savo kūrinius pasirašinėdavęs Dėdės Atanazo slapyvardžiu. Vėliau daugelį metų K. Pakalniškis
kunigavo Raudėnuose, kur 1933 metais ir mirė.
Pirmame šio amžiaus dešimtmetyje Akmenėje kunigavo rašytojas Juozas Šnapštys, savo
kūrinius pasirašinėdavęs Margalio slapyvardžiu. Kilęs nuo Pakruojo ir baigęs Kauno kunigų
seminariją, J. Šnapštys kunigavo Latvijos, Baltarusijos parapijose, atkeltas į Akmenę, čia
praleido 1905—1907 metų sukilimą, baudžiamojo kariuomenės dalinio buvo laikomas namų
arešte.
Tasai šviesus ir neramaus būdo dvasininkas mokė savo parapijiečius ne vien tikybos, bet ir
chorinio dainavimo, vaidinti dramos rateliuose, buvo tiek prasilavinęs medicinoje, kad
suteikdavo ne tik dvasiškąją, bet ir medicinos pagalbą, išleido poezijos knygų, pjesių, vertė į
lietuvių kalbą A. Mickevičių, I. Krylovą, Ž. Lafonteną.
Iš Akmenės J. Šnapštys buvo iškeltas į Tauragnus, paskui kunigavo Kaune, mirė būdamas 44
metų Sudeikiuose.
Prieškarinėje Lietuvos spaudoje dažnai pasirodydavo Stasiaus Būdavo eilėraščiai. Gimęs
1908 metais Papilėje, čia augęs ir pamilęs šį kraštą, S. Būdavas baigė Kauno kunigų seminariją,
kurį laiką kunigavo tėviškėje, paskui dirbo Kauno mokyklose. Rašytojo tėvai palaidoti senosiose
Papilės kapinėse, o jis pats 1944 metais emigravo į Ameriką, mirė 1966 metais Floridoje. Jau
ikikariniais laikais išėjo keletas S. Būdavo poezijos knygučių, emigracijoje jis išleido keletą
romanų.
Tai tik kai kurie vardai, nūnai sugrįžę iš užmaršties ir besišaukiantys mūsų pagarbos ir
atminimo.
ĮŽYMŪS ŽMONĖS
Geografiniu atžvilgiu Akmenės rajonas — nuošalus Lietuvos kampelis, ilgai neturėjęs savų
švietimo, kultūros tradicijų. Tad iki šio amžiaus pradžios jis neišugdė Lietuvai tiek žymių mokslo
ir kultūros veikėjų, kaip Suvalkija, turėjusi garsiąją Veiverių seminariją. Praeitame amžiuje tik
sunkaus likimo vingiai čionai atbloškė keletą visai Lietuvai brangių žmonių.
Papilėje paskutinius keletą savo gyvenimo metų praleido garsusis Lietuvos istorikas ir
rašytojas S. Daukantas, čia miręs ir palaidotas Papilės piliakalnyje esančiose kapinėse. 1930
11
metais už Lietuvos mokytojų ir moksleivių suaukotas lėšas miestelyje jam paminklą sukūrė
žymusis lietuvių skulptorius V. Grybas. Tai vienas geriausių jo kūrinių. Skulptorius pats darė
paminklo pjedestalą, o bronzinė rašytojo figūra buvusi nulieta Berlyne.
1860 metais, po nesėkmingo „Žemaičio garlėkio” bandymo Kauno apylinkėse, Viekšniuose
apsigyveno to skraidymo aparato konstruktorius — aviacijos pradininkas Lietuvoje Aleksandras
Griškevičius, anam metui didelės erudicijos žmogus. Vietos dvarininkų jis buvo sutiktas
nepalankiai, nes buvo neturtingas, nepratęs pataikauti, įsiteikti įtakingesniam, turtingesniam.
Dvasininkija jo nemėgo dėl jo laisvamanybės ir tuoj pat po jo mirties sudegino Akmenės g.
Nr. 10 buvusiame jo name visus ten aptiktus jo rankraščius, knygas.
Mokslinę veiklą A. Griškevičius plėtojo intuityviai. Savo raštuose jis yra prasitaręs, kad neturi
vilties, jog amžininkai jį supras ir įvertins, girdi, tik būsimos kartos jo pastangų prasmę
įžvelgsiančios.
Iš Paragių kaimo seno Ivanauskių palivarko kilo dvi seserys rašytojos Sofija Pšibiliauskienė ir
Marija Lastauskienė, savo kūrinius pasirašinėjusios bendru — Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu.
S. Pšibiliauskienė čia gimė, čia ilgai gyveno, palaidota Tryškių kapinėse, M. Lastauskienė,
gimusi Šiauliuose, ilgai gyveno Varšuvoje, Peterburge, Kaune.
Iš Šiaudinės buvo kilę žymūs lietuvių mokslo ir kultūros veikėjai filologas Merkelis
Račkauskas ir žurnalistas bei diplomatas Karolis Račkauskas.
Iš Kegrių kaimo kilęs žymus šio amžiaus pradžios gydytojas ir kultūros veikėjas Domininkas
Bukantas, vienas iš Vilniaus universiteto atkūrimo iniciatorių, miręs 1919 m. Zarasuose. Jo brolis
Kazimieras Bukantas, kunigas, turėjęs įtakos Šatrijos Raganos kūrybai, jos, kaip rašytojos
brendimui.
Bene didžiausią indėlį į Lietuvos mokslo raidą yra įdėję viekšniškiai broliai profesoriai
Biržiškos. Jų tėvas, garsus ir labai gerbiamas daktaras Antanas Biržiška. Vyresnysis sūnus
Mykolas tapo žymiu literatūros istoriku, profesoriavo Kauno universitete, buvo vienas iš pirmųjų
Lietuvos Mokslų Akademijos akademikų. Akademiko vardas buvo pripažintas ir Vaclovui
Biržiškai, be galo darbščiam ir daug nuveikusiam bibliografui, Lietuviškosios enciklopedijos
leidėjui. Trečiasis, jaunesnysis brolis, Viktoras Biržiška buvo matematikas, Kauno universiteto
profesorius. Mykolas Biržiška, brolių padedamas, Viekšniuose 1938 metais pastatydino sveikatos
namus, kurie buvo pavadinti jų tėvo daktaro A. Biržiškos sveikatos namais. Šiame pastate ir
dabar veikia Viekšnių ambulatorija.
Didelių nuopelnų Lietuvai turi grafų Zubovų dinastija, glaudžiai susijusi su Akmenės rajonu.
Vladimiras Zubovas, valdęs Medemrodės dvarą, ir jo sūnus Vladimiras, Dabikinės dvaro
savininkas, tyrė ir tobulino įvairių veislių galvijų produktyvumą, buvo savo dvaruose įsteigę
mokyklas valstiečių vaikams, rengdavo koncertus, o Dabikinės dvare vykdavo klojimo teatro
spektakliai. Tai buvo taurūs ir pažangūs žmonės, simpatizavę socialdemokratų idėjoms. Vienas iš
Lietuvos socialdemokratų partijos įkūrėjų buvo kairiškietis V. Sirutavičius.
Įsikūrus 1919 metais progimnazijai Viekšniuose, joje mokėsi ir pirmus kūrybos žingsnius
žengė daugelis vėliau plačiai pagarsėjusių menininkų: tapytojas A. Gudaitis, skulptorius
B. Pundzius, dailininkas Ratas-Rataiskis, aktorius, Panevėžio dramos teatro įkūrėjas ir jo
ilgametis vadovas J. Miltinis, aktorius H. Kačinskas, kompozitorius J. Kačinskas. Istorikė
V. Daugirdaitė-Sruogienė. Jos tėvo dvare Bugiuose dažnai viešėdavo ir kurdavo rašytojas Balys
Sruoga. Viekšniuose mokėsi tragiško likimo poetas L. Skabeika bei poetas K. Baltutis-Dulkė.
Iš Papilės buvo kilęs žymus žodynų leidėjas ir rengėjas Ch. Lemchenas, pedagogas J. Murka,
spaudos darbuotojas J. Jaks-Tyris, aktorius J. Jagėla, knygų leidėjas J. Galminas, akmeniškis
kilme buvo kalendorių leidėjas, spaudos darbuotojas L. Jakavičius, iš Klykolių — grafikas
T. Kulakauskas.
Nemažai gyventojų emigravo į Vakarus jau šio amžiaus pradžioje, vienu metu Čikagoje net
veikė viekšniškių klubas. Dar daugiau žymių žmonių, kilusių iš Akmenės rajono, pasitraukė į
Vakarus 1944 metais, bėgdami nuo naujos bolševikinės okupacijos. Paliko gimtąjį kraštą
profesoriai Biržiškos, dvasininkai literatai S. Būdavas ir J. Balvočius, V. Sruogienė, aktorius
H. Kačinskas, kalbininkas viekšniškis A. Chominskis, žurnalistas J. Januškis, jau gimnazistu
būdamas sklandytuvus kūręs viekšniškis P. Požerskis, Anglijoje tapęs žymiu sklandytoju, daug
kitų talentingų, darbščių ir daug galėjusių nuveikti gimtam kraštui akmeniškių.
12
Praeito amžiaus pabaigoje per mūsų rajoną keliavo P. Višinskis, rinkdamas etnografinę
medžiagą savo studijų darbui Peterburgo universitete, grįždami iš pirmojo lietuviško spektaklio
Palangoje, rašytoją S. Pšibiliauskienę Paragiuose aplankė P. Višinskis, G. Petkevičaitė-Bitė ir kiti
to meto šviesuoliai. Ketvirtame dešimtmetyje Kamanų pelkes tyrinėjo žymūs mokslininkai V.
Ruokis, K. Brundza, M. Žemaitis ir kiti, 1936 metais išleidę išsamią monografiją „Kamanos”.
Karpėnų klinčių klodus 1929—1930 metais tyrinėjo mokslininkai geologai, vadovaujami
profesoriaus M. Kaveckio. 1906 m. prof. Leonas Kšivickis, betyrinėdamas aplinkinius
piliakalnius, buvo susidomėjęs Žibikų mitologiniu akmeniu: jis netgi spėliojęs, kad šis akmuo
galįs būti meteoritas.
Suprantama, tai tik nuotrupos didelių saitų, kurie nuošalų Akmenės rajoną sieja su Lietuvos
mokslo ir kultūros istorija. Vėliau, pokario metais, išaugo naujos akmeniškių kartos, daug
nusipelniusios tėvų žemei ir visuomenei.
Rozga Leopoldas. Akmenės kraštas. — Naujoji Akmenė: „Vienybės” laikraščio redakcija,
1992. — 48 p. — Tekste:
Pasak M. Valančiaus, Viekšnių pavadinimas kilęs nuo žodžio „vinkšna”, matyt, kadaise šių
medžių čia gausiai augę. Žmonių čia gyventa jau IX—XII amžiais, tačiau karų su kalavijuočiais
šis kraštas labai nusiaubtas ir ilgą laiką buvo mažai gyvenamas. Žinoma, kad jau XVI amžiuje
buvęs Viekšnių dvaras. 1528 m. tuometiniame Viekšnių valsčiuje buvusios 33 bajorų šeimos,
turėjusios karo prievolę valstybei. XVII amžiuje Viekšnių seniūnija ne kartą buvo anuometinio
Biržinėnų valsčiaus centru. Tasai valsčius, siauras ir ilgas, ėjęs nuo dabartinių Biržuvėnų per
Tryškius, Viekšnius iki Leckavos, o centras būdavęs tame dvare, kurio savininkas būdavęs
išrinktas vyriausiuoju. 1674 metais valsčiuje buvę 216 valstiečių kiemų. 1792 m. Viekšniai gavo
miesto (vadinamąsias Magdeburgo) teises, galėjo rengti savaitinius turgus ir 4 jomarkus, gavo
herbą (skydas su 3 žvaigždėmis, perjuostas juosta).
Šias apylinkes viduramžiais ne kartą siaubė atėjūnai švedai, istorijos šaltiniuose minimas itin
žiaurus 1710 m. maras, jį sekę badas, gaisrai. Žibikų miške ligi šiol yra kapeliai, vadinami
„Švedų kapais”, o kiek tokių masinio laidojimo vietų nūnai jau išnykę!
Miesto teisėmis Viekšniai neilgai naudojosi. Lietuvą užėmus Rusijai, po 1795 metų, Viekšnių
dvaras buvęs atiduotas caro Povilo I meilužei, caro Nikolajaus I auklėtojai Šarlotai Livenienei.
1826 m. gavusi kunigaikštienės titulą, ji amžių baigė Viekšniuose, čia mirė 1828 m. Ilgą laiką
prieš tai Viekšnius valdė Sapiegų giminė, 3 didikų Gorskių kartos. Po Livenienės mirties dvaras
tapo valstybinis, XIX amžiaus viduryje jį valdė S. Pisanka, aktyvus 1863 m. sukilimo dalyvis.
Viekšnių apylinkes stipriai palietė abu didieji XIX amžiaus sukilimai prieš carizmą. 1831 m.
sukilimui Viekšnių parapija turėjo pasiųsti 584 pėstininkus ir 85 raitelius, tačiau prievolę vargu
ar įvykdė, nes sukilėlių kariuomenė atėjo tik iki Kuršėnų. Užtat 1863 metų pavasarį naujo
sukilimo banga galingai šias apylinkes užplūdo. Jau iš rudens buvo nepaklusimo valdžiai
incidentų.
Antanavo ir Daubiškių dvaruose valstiečiai išvadavo rekrūtus. Prasidėjus sukilimui, 1863 m.
balandžio mėnesį, J. Stanevičiaus sukilėlių būrys iš Biliūniškių pradėjo reidą per Viekšnius,
Antanavą į Akmenę. Balandžio 12 d. apie 100 sukilėlių prisiekė Viekšnių bažnyčioje, nakvojo.
Tuo tarpu nemažai viekšniškių jau buvo išėję į Viekšnių dvaro valdytojo S. Pisankos
vadovaujamą Laižuvos sukilėlių būrį. S. Pisanka buvo kareivių pagautas, po ilgų kankinimų ir
tardymų birželio 14 d. ties Meškelių kaimo kapinėmis pakartas ir čia užkastas. Šiaulių kalėjime
atsidūrė ir jame mirė jau senas Tučių dvarininkas Feliksas Kontrimas, dalyvavęs tiek 1831, tiek
1863 metų sukilimuose, S. Daukanto bičiulis ir geras lietuvių kalbos žinovas. Vyskupas
M. Valančius buvo priverstas iš Viekšnių iškeldinti caro valdžiai įskųstą Viekšnių kleboną
R. Bortkevičių.
Senosios Viekšnių gatvelės, jeigu prabiltų, primintų ir klaikų 1867—1868 metų badą, ir 1886
metų gaisrą, sunaikinusį 42 gyvenamuosius namus, ir nelaiminguosius 1915 metus, kai kilo net
du gaisrai. Tuomet, balandžio 23 d., ugnis sunaikino 120 namų, liepsnojo net mūrinė bažnyčia.
Viekšniai ilgus amžius buvo daugiatautis miestelis. 1897 metais jame buvę 1305 krikščionys
(matyt, lietuviai bei lenkai) ir 1646 žydai, buvę net 60 parduotuvių. Suprantama, kiekviena
gyventojų grupė siekė savo tikslų, bet sugyveno draugiškai. Miestelio ir viso valsčiaus gyvenime
13
savo atspaudą palikdavo įvairios epochos. 1853 m. miestelį vizitavo ir atstatytą bažnyčią
šventino didysis žemaičių dvasinio atgimimo šauklys M. Valančius. Neliko be atgarsio jo
šaukimas į blaivybę. Iš 30680 Viekšnių dekanato katalikų už blaivybę buvo pasirašę beveik 28
tūkstančiai. Bet rusų valdžios politika ilgainiui įveikė šį taurų siekį. 1904 m. Viekšnių degtinės
monopolis jau pardavė svaigalų už 33 tūkstančius rublių.
Neramūs čia buvo ir 1905 metų įvykiai, žmonės mitingavo, vijo rusus mokytojus ir valsčiaus
įstaigų tarnautojus, sukrovus ant geležinkelio rietuvę žuolių, bandyta nuversti traukinį, tačiau
kliūtį mašinistas laiku pastebėjo.
Jau XVI amžiuje Viekšniuose buvusi pastatyta pirmoji bažnyčia. XIX amžiuje pastatyta
mūrinė, po gaisro šio amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais ji atstatyta ir 1921 m. įgavo dabartinę
išvaizdą. Pastaraisiais metais jos bokštas dar paaukštintas.
Seniausias, dar iš XVIII amžiaus vidurio likęs ir gaisrų aplenktas miestelio pastatas yra senoji
vaistinė. Jame vaistinė įsikūrė 1860 metais ir buvo viena pirmųjų (po Palangos) plačiame
Žemaitijos regione. Paskutinius keletą savo gyvenimo metų Viekšniuose praleido ir, anksti
pavargęs, 1863 metais mirė, sulaukęs vos 54 metų, įdomus, šviesaus proto žmogus Aleksandras
Griškevičius, rašęs filosofinius traktatus ir sugalvojęs bei konstravęs skraidyti galintį aparatą
„Žemaičio garlėkį”. Name, kur jo gyventa, nūnai kraštotyrininkų įrengtos memorialinė bei
etnografinė ekspozicijos. Ant jo kapo senosiose kapinėse pastatytas paminklinis akmuo. Jau
praeito amžiaus gale ir šio pradžioje Viekšniai buvo vienas iš didžiausių Žemaitijos valsčių,
turėjo savo daktarą ir 4—5 kunigus.
Nuo seno Viekšniai garsėjo puodžiais, jų žiestų puodų, ąsočių ir kitų gaminių apsčiai būdavo
jau praeito amžiaus turguose. Prieš II pasaulinį karą miestelyje buvo keletas puodų dirbtuvių.
Bolševikinės diktatūros metais, draudžiant privačius verslus, ir puodų gamyba buvo nuolat
„centralizuojama”, nedidelė ir nedaug pelno duodavusi keramikų dirbtuvė tapo Kauno
susivienijimo „Jiesia” filialu, kuris greit kauniečiams tapo neparankus dėl didelio atstumo.
Pasielgta „išmintingiausiai”, dirbtuvė likviduota ir nugriauta. Tačiau mokančių šio amato dar yra,
šis įdomus ir paklausus verslas dar gali atgyti.
Jau nuo carinės Rusijos valdymo laikų daug šio krašto žmonių iškeliavo anapus Atlanto
geresnės dalios ieškoti. Apie 1920—1930 metus Čikagoje, sako, veikęs net viekšniškių klubas.
Nemažai šio krašto gyventojų į Vakarus pasitraukė ir 1944-aisiais, artėjant raudonajai armijai.
Taip Vakaruose atsidūrė ir septyniolikmetis jaunuolis P. Požerskis, dar paauglystėje Viekšniuose
sukonstravęs savo gamybos sklandytuvą. Gyvendamas Anglijoje, jis tapo žymiu Europos
sklandytoju, dalyvavo daugelyje varžybų ir pasiekė reikšmingų pergalių.
Tačiau grįžkime dar į senesnius laikus, kai visą kraštą slėgė carinės Rusijos priespauda, kai
Lietuvai buvo uždraustas jos raštas ir spausdintas žodis. Tuomet Viekšniai buvo gana svarbus
Žemaitijoje nelegalios lietuviškos spaudos platinimo centras. Į rytus [į šiaurę ir šiaurės vakarus]
nuo miestelio, Pluogų kaime, buvęs slaptas M. Šiuipio sandėlis, kuriame šis slėpdavęs iš Prūsijos
atgabentą spaudą. Knygas dažniausiai gabendavęs knygnešys F. Petravičius ir perduodavęs
platinti miestelio gyventojams J. Dargiui ir J. Vilčikauskui. Jiedu knygų gaudavę ir iš Ūbiškėje
gyvenusio knygnešio D. Bubėno. Taip į šį kraštą kelią skynėsi ne tik lietuviškos maldaknygės,
bet ir V. Kudirkos „Varpas”, J. Basanavičiaus „Aušra”. O čia paminėtieji knygnešiai mirė ir į
gimtąją žemelę atgulė jau po I pasaulinio karo, mažai kam bežinomi, savo darbą atlikę.
Tačiau bene labiausiai Viekšnius išgarsino čia ilgus dešimtmečius gyvenusi Biržiškų šeima,
Lietuvai išugdžiusi tris brolius profesorius — Mykolą, Vaclovą ir Viktorą, nepaprastai daug per
gyvenimą nuveikusius Lietuvos mokslui ir kultūrai. 1880 metais į Viekšnius pirmą kartą atvyko
Maskvos universitetą ką tik baigęs jaunas gydytojas Antanas Biržiška. Radęs čia siautusią
epidemiją, užsibuvo... visam savo gyvenimui. Net 42 metus A. Biržiška gyveno Viekšniuose ir
gydė šio krašto žmones — nuo Žagarės iki Tirkšlių ir nuo Kuršėnų iki Leckavos. Tai buvo
šviesus, didelės dvasinės kultūros žmogus, puikus visų ligų gydytojas, viekšniškių gerbtas ir
labai mylėtas. Jo žmona, Elžbieta Biržiškienė, baigusi Maskvoje muzikos mokslus ir įgijusi
pedagogikos žinių, pati vadovavusi privačiai mokyklai, taip pat buvo aukštos vidinės kultūros,
tokiais sugebėjo išugdyti ir tris sūnus. Įgiję pradinių mokslo žinių namuose, broliai buvo išleisti į
Šiaulių gimnaziją, kur netrukus tapo apsisprendusiais lietuviais, savo krašto patriotais.
Vyriausiasis iš brolių, Mykolas, tapo žymiu literatūros istoriku, tautosakos tyrinėtoju, buvo
14
aktyvus lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimo dalyvis, Vasario 16-osios akto signataras,
Kauno ir Vilniaus universitetų profesorius ir rektorius, vienas pirmųjų Lietuvos akademikų.
Vaclovas Biržiška, baigęs teisės studijas, buvo ir žymiausias iki šiol lietuvių bibliografas,
bibliotekininkystės mokslo kūrėjas. Jauniausiasis brolis, Viktoras, pasirinkęs matematiko kelią,
spalio perversmo metais Peterburge buvo trijų gamyklų direktorius, grįžęs į Lietuvą,
profesoriavo Kauno universitete, dėstė kitose mokyklose. 1944 metų vasarą visi trys broliai
Biržiškos pasitraukė į Vakarus, ilgainiui atsidūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose ir net būdami
toli nuo tėvynės, nuo jos istorijos bei kultūros šaltinių, nepaprastai daug nuveikė. JAV išleistas
Vaclovo Biržiškos „Aleksandrynas” yra didžiausias paminklas, sukurtas sau ir tėvynei. Užtat
bolševikų okupuotoje tėvynėje mokslininkų vardai buvo nutylimi ir trinami iš tautos atminties.
Biržiškų vardu dabar pavadinta gatvė, kurioje ši šeima kadaise gyveno.
Senosiose Viekšnių kapinėse galima parymoti prie daktaro Biržiškos ir jo žmonos kapo, o
miestelyje — aplankyti jų garsiems sūnums skirtą ekspoziciją, kol kas įrengtą A. Griškevičiaus
namo muziejaus dalyje. Viekšniuose susikūrusi Biržiškų draugija siekia pastatydinti
profesoriams paminklą, atstatyti jų šeimos namus ir įrengti juose muziejų.
Istorikai mini 1910 metais Viekšniuose surengtą lietuvių vakarą, 1911 metais miestelyje įkurta
pradinė mokykla, ilgainiui peraugusi į progimnaziją, dar vėliau — į gimnaziją. Joje ne vienerius
metus mokėsi būsimasis tapytojas A. Gudaitis, skulptorius B. Pundzius, aktorius, ilgametis
Panevėžio dramos teatro režisierius J. Miltinis, dailininkas V. Ratas-Rataiskis, aktorius
H. Kačinskas, kompozitorius J. Kačinskas, poetai K. Baltutis-Klemensas Dulkė ir L. Skabeika
bei daugelis kitų žymių ir daug Lietuvai nusipelniusių žmonių. Jų talentams atsiskleisti padėjo
čia dirbę talentingi pedagogai P. Brazdžius, J. Aukštikalnis, J. Žilevičius, V. Deniušis ir kiti savo
pašaukimui atsidavę šviesuoliai. 1925 metais Viekšniuose veikė M. Valančiaus liaudies
universitetas, 1932 metais pastatyta M. Petrausko liaudiška opera „Birutė”, čia buvo rengiami
visos Lietuvos mokytojams lituanistikos, keramikos kursai, literatūros vakarai S. Daukantui,
V. Kudirkai, Maironiui paminėti, moksleivių ekskursijos pasiekdavo net lenkų okupuotą Vilniaus
kraštą.
1918 metų rudenį ir 1919 metų pradžioje Viekšniuose bene ilgiausiai išsilaikė bolševikinis
„revoliucinis komitetas”, kurį rėmė čionai atklydusi reguliariosios Rusijos kariuomenės divizija.
Jo veikla vis dėlto gilesnio pėdsako nepaliko. Susikūrus ir sustiprėjus nepriklausomai Lietuvos
valstybei, Viekšniuose įsitvirtino nauji valdžios organai. Kurį laiką valsčiaus tarybai vadovavo
Bugių kaimo ūkininkas Kazimieras Daugirdas, istorikės V. Daugirdaitės-Sruogienės tėvas.
1938 m. Viekšniuose pastatyti A. Biržiškos vardo sveikatos namai, kuriuos gimtinei padovanojo
profesorius M. Biržiška. Pastaruoju metu čia atstatytas kadaise stovėjęs ąžuolinis kryžius,
išsaugotas ir pirmykštis užrašas su gydymo įstaigos pavadinimu.
Ramų nepriklausomos valstybės gyvenimo ritmą 1940-ųjų pavasarį sudrumstė bolševikinės
Tarybų Sąjungos karinė invazija. Prasidėjo senų ūkio struktūrų griovimas, inteligentų, kariškių
trėmimai. Karo pradžioje bolševikinių aktyvistų buvo nužudytas Viekšnių klebonas kanauninkas
J. Navickas. Atėję hitleriniai okupantai sunaikino ne tik buvusius bolševikų talkininkus, bet ir
beveik visus miestelio žydus. 1944 metų vasarą Mažeikiuose susikūrė Tėvynės apsaugos
rinktinė. Jos štabo įkūrimo susirinkimas įvyko Viekšniuose 1944 metų liepos 29 dieną.
Susirinkime dalyvavo Akmenės, Joniškio, Pasvalio, Rokiškio, Svėdasų, Utenos, Zarasų ir kitų
Lietuvos vietovių atstovai. Tačiau rinktinė buvo silpnai ginkluota ir neturėjo vokiečių
kariuomenės pasitikėjimo. Kurį laiką ji buvo užėmusi gynybos pozicijas netoli Viekšnių, vėliau,
rugsėjo—spalio mėnesiais, grįžo netoli Papilės, bet artėjant lemiamam rusų puolimui, buvo
pakeista vokiečių daliniais, tik ir jie nepajėgė rimčiau pasipriešinti veržliam raudonosios armijos
puolimui 1944 metų rudenį.
Tą vasarą pro Kruopius, Akmenę ir Viekšnius su miniomis pabėgėlių traukėsi ir būsimasis
rašytojas Marius Katiliškis, vėliau romane „Išėjusiems negrįžti” vaizdingai ir labai tiksliai
aprašęs šių vietovių vaizdus.
Pokario metais Viekšniai taip pat buvo valsčiaus centras, o nuo 1951 metų įtraukti į Akmenės
rajoną, 1958 metais paskelbti miesto tipo gyvenviete. 1923 metais miestelyje buvęs 401
gyvenamasis namas ir 1918 gyventojų, 1939 metais buvo 2492 gyventojai, 1992 metais — 2292
gyventojai. 1981 metais miestelyje įkurti Telšių „Masčio” ir Plungės liaudies kūrybos gaminių
15
įmonės „Minija” barai, pokario metais atkelta kaimo profesinė technikos mokykla. Restauruotas
senasis vandens malūnas, numatyta restauruoti senosios vaistinės pastatą.
Buvusi miestelio centro aikštė sugadinta pokario metais, senojoje miesto dalyje įterpta jos
architektūrą gadinančių daugiaaukščių pastatų. Tačiau miestelis jaukus ir patogus poilsiui,
vandens ir žvejybos mėgėjus traukia senasis tvenkinys ir žalios, erdvios Ventos pakrantės,
kuriose ne kartą rengtos įvairios šventės, Joninių apeigos.
Prie Ventos, perėjus ją „kabančiu” lieptu, naujojo tautinio atgimimo metais pašventintas
parapijos globėjo šventojo Jono koplytstulpis. Daugeliui senųjų miestelio gatvių sugrąžinti jų
tikrieji pavadinimai. Ilgai užsitęsė naujų kultūros namų statyba, o senuosius 1958 metais
sunaikino eilinis gaisras. Neišsaugojo viekšniškiai savo senosios gimnazijos pastato, tačiau išliko
ir sovietinės ideologijos priespaudą atlaikė Vytauto paminklas netoli bažnyčios. Pabūkime,
pailsėkime dar valandėlę senuosiuose Viekšniuose, pasišnekėkime su jų gyventojais žemaičiais ir
geriau pajusime savitą, šviesią ir graudžią šio krašto dvasią, taip jaudinusią ir tolimuose
kraštuose atsidūrusius tautiečius.
... O paskui pakeliaukime miškingomis ir jaukiomis Viekšnių apylinkėmis, kurios taip pat
žingeidžiam keleiviui daug ką gali priminti ir papasakoti.
Jei važiuosim į vakarus, netrukus už Ventos statybinių medžiagų įmonės keramikos cecho,
gaminančio čerpes restauruojamiems senamiesčių pastatams, ošia žalias Žibikų pušynas.
Dešinėje kelio pusėje, po tamsiaskarėmis eglėmis, — didžiulis mitologinis akmuo, vadinamas ir
Meilės, ir Juoduoju akmeniu. Gyvas dar padavimas, kad nelabasis vieną naktį jį padebesiais
nešęs numesti ant Viekšnių bažnyčios, bet ar dėl sunkumo per lėtai skridęs, ar kitokia gaišatis
ištikusi, tik užgiedojęs gaidys, ir tekę milžinišką riedulį nudrėbti į miško tankmę. O kairėje kelio
pusėje — švedų kapeliai, parymojus valandėlę, paseks tylią sakmę apie protėvių kančias ir
vargus.
Nuo kryžkelės už Ventos upės pasukus kairėn, asfaltuota kelio juosta taipogi atves į daug
gražių vietų. Kairėje pusėje, už trejeto kilometrų, — cementininkų vasaros trumpalaikio poilsio
bazė „Virvytė”, kurioje per sezoną laiką praleidžia ir pasiilsi per tūkstantį cementininkų ir jų
artimųjų. Netoli poilsio bazės yra Ventos ir Virvytės santaka. Pasakojama, kad netoli jos beveik
prieš porą šimtų metų Napoleono kariuomenės pulkas traukdamasis užkasęs prisiplėštas
brangenybes. Nepriklausomos Lietuvos metais neva du kartus čia buvojusios prancūzų
mokslininkų grupės, tik nieko neaptikusios.
Iš netolimo Kegrių kaimo buvo kilę du broliai Bukantai. Gydytojas Domininkas Bukantas,
vienas iš Vilniaus universiteto atkūrimo iniciatorių, pasiaukojamai gydęs Zarasų krašto žmones ir
pats miręs nuo epidemijos. Jo brolis Kazimieras Bukantas aktyviai dalyvavo tautinio lietuvių
atgimimo sąjūdyje, turėjo nemažos įtakos rašytojai Šatrijos Raganai, jos kūrinių dvasingumui. Iš
šių vietų kilusi ir pokario Lietuvos kraštotyrininkė, tautosakos užrašinėtoja Amelija Urbienė,
padovanojusi Viekšniams daug savo darbų.
Keliaudami Virvytės pakrantėmis prieš srovę, pasieksime vaizdingą Gyvolių piliakalnį, kurį,
kaip ir kitas šio krašto istorines vietas, šio amžiaus pradžioje tyrinėjo profesorius L. Kšivickis.
Netoliese ir vienas iš liaudies technikos paminklų — Gudų malūnas su vaizdingomis
apylinkėmis.
Ten, kur Viekšnių—Kairiškių vieškelis kerta Virvytės upę, yra senas Pavirvytės dvaras, kurio
savininkai Paulavičiai kadaise artimai bendravo su Biržiškų šeima, laikė aniems laikams gausią
namų biblioteką. Dvare praeito amžiaus gale lankėsi P. Višinskis, rinkdamas duomenis savo
antropologiniam moksliniam darbui. Čia pat ir Kapėnai, sena, prie Virvytės vingių prigludusi
gyvenvietė. Čia buvusio dvaro savininkas F. Kontrimas dalyvavo 1831 ir 1863 metų
sukilimuose, buvo caro kareivių susektas ir mirė Šiaulių kalėjime. Kalbama, kad jis draugavęs ir
savo dvare priimdavęs S. Daukantą, kurį stebinęs geru lietuvių kalbos mokėjimu, gal net
saugojęs, o paskui sunaikinęs kažin kokius jo rankraščius. Kapėnuose pastaraisiais
dešimtmečiais buvo didelio, bet ekonomiškai silpno valstybinio ūkio centras, pastatyta nauja
devynmetė mokykla. Iš netolimo Boguslavo palivarko buvo kilęs žymus kalbininkas, slavų kalbų
specialistas, Krokuvos ir Vilniaus universitetų dėstytojas A. Chominskis.
Keliaujant pavenčiais aukštyn, yra senas Santeklių kaimas, kadaise garsėjęs savo keltu.
Dvaras turėjęs net 25 trobesius. Praeito amžiaus gale dvarą valdė K. Radavičiūtė, lietuvių
16
rašytojo ir etnografo L. Jucevičiaus jaunystėje mylėta ir galbūt paskatinusi jį atsisakyti
dvasininko kelio. Santekliuose mėgdavę buvoti Vanda ir Balys Sruogos. Aplinkui taip pat senos
Klyšių, Daubiškių vietovės. Ties Daubiškių kaimu iš dešinės į Ventą įteka Dabikinė, atvingiavusi
iš Latvijos miškų.
Nuo Palnosų gyvenvietės kelias, perkirtęs Mažeikių—Šiaulių plentą, nuvingiuoja žalia miškų
siena apstotos Kamanų pelkės pusėn. Kamanų pašonėje nedidukas Meižių ežerėlis. Pasakojama,
kad jis atneštas nuo Viekšnių. Girdi, čia buvusi lanka, ir vieną gražią dieną į ją nusileidęs debesis
ir palikęs toje vietoje ežeras. Beje, jis tikrai negilus. O toje vietoje, prie Viekšnių, kur buvusi
ankstesnė ežero keliauninko vieta, likusi Burokiškės pelkė.
Pakeliui prie Meižių ežero Ašvėnų ir Bugių kaimų liekanos. Mums svarbūs Bugiai, kuriuos
iki II pasaulinio karo valdė Kazimieras Daugirdas. Čia dažnai svečiuodavosi ir vasarodavo jo
dukra Vanda Daugirdaitė-Sruogienė su vyru, lietuvių rašytoju Baliu Sruoga Čia bebūdami, jiedu
kartu parašė istorinę apysakaitę „Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus”, čia rašytojui,
lietuvių literatūros klasikui, gimė ne vieno kūrinio sumanymas, čia jis ir atostogų metu įtemptai
dirbdavo.
Iš Viekšnių apylinkės buvo kilę taip pat praeito amžiaus pabaigos ir šio amžiaus pradžios
liaudies švietėjas, parengęs ir išleidęs bene 25 dvasiško ir pasaulietinio turinio knygas, kunigas,
garbės kanauninkas J. Balvočius, liaudies menininkas J. Rušinas, kurio drožinių išlikę ir
muziejuose, ir daugelio gyventojų namuose,
Už trejeto kilometrų nuo Viekšnių į rytus [į šiaurę] yra geležinkelio stotis. Kadaise juokauta,
kad Liepojos—Romnų geležinkelis turėjęs eiti arčiau miestelio, bet viekšniškiai pagailėję
matininkams kyšio, bent jau gerai nepamylėję, užtat geležinkelis nusuktas pro šalį. Prie šio
geležinkelio sparčiai išaugus Mažeikiams, Viekšniai nebepajėgė su jais varžytis.
Baigiant viešnagę Viekšniuose, dar reikėtų prisiminti, kad iš čia buvo kilę įdomūs žmonės —
visuomenės veikėjas J. Beržanskis-Klausutis, įrodinėjęs savo kilmę iš Lietuvos kunigaikščių
giminės, žurnalistas J. Jonuškis, baustas ir persekiotas visų valdžių, čia mokėsi ir anksti džiovos
pakirstas palaidotas poetas L. Skabeika, nuo Viekšnių buvo kilęs ir bene pirmasis Lietuvos jūrų
kapitonas Liudas Stulpinas.
Gedvilas Algirdas. Ar idealizuoti tarpukario Lietuvos kultūrą? // Vienybė. — 1995. — Liep.
15.
Bauža Kostas. Viekšnių istorija (1805—1945): Diplominis darbas. — Vilnius: Vilniaus
pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Lietuvos istorijos katedra, 1996. — 138 p. — P. 33—
40, 67—112. — [Kopija yra Viekšnių muziejuje]. — Tekste: Tautinis atgimimas. Viekšnių
kultūrinis gyvenimas.
Akmenės kraštas / Teksto autorius Leopoldas Rozga; Dailininkas Aloyzas Janulis;
Nuotraukos Jono Danausko. — Vilnius: Atkula, 1998. — 32 p. — P. 24—27, 29, 31. — Tekste:
Skyriai:
„Viekšnių seniūnija”,
„Viekšniai Ward”,
„Die Gemeinde Viekšniai”.
Nuotraukos:
„Viekšniai — senas ir gražus Žemaitijos miestelis”;
„Paminklas profesoriams Mykolui, Vaclovui ir Viktorui Biržiškoms bei jų tėvams”;
„Seniausiame Viekšnių pastate — vaistinė muziejus”;
„Aviacijos pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus muziejuje — jo sumanyto „garlėkio”
modelis”;
„Prie šio stalo prieš 100 metų dirbdavo gydytojas Antanas Biržiška”;
„Čia buvo senas Daubiškių dvaras”;
„Žemaitijos dangus Virvytės veidrodyje”;
„Tučių kaimo kapinaitės”;
„Poilsiavietė prie srauniosios Virvytės”;
17
„Šimtametis Viekšnių malūnas — technikos paminklas”.
Viekšnių seniūnija
Akmenės rajono vakaruose, prie Ventos upės ir Šiaulių—Mažeikių plento, įsikūrę Viekšniai.
Seniūnijos plotas — 164 kv. km, gyventojų — 5400. Iš jų 2330 gyvena pačiame miestelyje.
Jau XVI a. buvusį Viekšnių dvarą ilgai valdė didikų Sapiegų ir Gorskių giminės. 1792 m.
Viekšniams suteiktos Magdeburgo teisės ir herbas su karūna bei trimis šešiakampėmis
žvaigždėmis. Nuo seno Viekšniai buvo įvairiatautis miestelis. 1897 m. jame gyvenę 1305
krikščionys (matyt, lietuviai, lenkai ir rusai) ir 1646 žydai, buvę net 60 parduotuvių. Dabartinę
Viekšnių šv. Jono bažnyčią 1853 m. pašventino Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius.
Viekšniai daug kartų nukentėjo nuo gaisrų. 1886 m. gaisras sunaikino 42 gyvenamuosius
namus. 1915 metais kilo net du gaisrai, tų metų balandžio 23 d. ugnis sunaikino 120 namų.
Iš XVIII a. vidurio išliko medinis namas miestelio centre, kuriame 1860 metais įsteigta
vaistinė. Po Palangos vaistinės — tai seniausia farmacijos įstaiga visoje Žemaitijoje. Pastate
įkurta ir muziejaus ekspozicija, saugoma daug buvusio šios vaistinės savininko
J. Aleksandravičiaus surinktų senovinių farmacijos reikmenų.
Savo gyvenimo pabaigoje Viekšniuose glaudėsi ir 1863 m. čia mirė Aleksandras Griškevičius,
jau anuomet projektavęs ir bandęs sukurti savaeigį skraidymo aparatą. Pastate, kuriame jo
gyventa, 1981 m. įsteigtas memorialinis muziejus, kurio viena ekspozicija ir pasakoja apie A.
Griškevičių ir Lietuvos aviacijos raidą. Kitoje ekspozicijoje — kraštotyrininkų surinkti šio krašto
gyventojų XIX—XX amžių sandūroje naudoti buities daiktai.
Centrinėje miestelio aikštėje stovi šviesus ir išvaizdus paminklas, atidengtas 1995 m.
rugpjūčio 25 d. Biržiškų šeimai už jos nuopelnus Lietuvai. 1880 metais baigęs Maskvos
universitetą, jaunas gydytojas Antanas Biržiška su žmona Elzbieta, talentinga pedagoge ir
muzike, atvyko į Viekšnius ir iki mirties (42 metus) gydė šio krašto žmones. Biržiškos išaugino
ir išleido į mokslą tris sūnus, tapusius garsiais mokslininkais. Mykolas Biržiška (1882—1962) —
literatūros istorikas, tautosakos tyrinėtojas, Vasario 16-osios Akto signataras, Kauno Vytauto
Didžiojo ir Vilniaus universitetų profesorius ir rektorius. Vaclovas Biržiška (1884—1956) —
bibliografas ir kultūros istorikas, Kauno universiteto mokslinės bibliotekos įkūrėjas, Kauno ir
Vilniaus universitetų bibliotekų direktorius, „Lietuviškosios enciklopedijos” redaktorius.
Viktoras Biržiška (1886—1964) — matematikas, Kauno ir Vilniaus universitetų profesorius.
Kauniečio skulptoriaus Č. Pečiuko sukurtas paminklas ir primena profesorių bei jų tėvų gerus
darbus.
Tarpukario metais Viekšniuose veikė progimnazija, kurioje mokėsi daug talentingų jaunuolių,
vėliau savo darbais ir kūryba išgarsinusių Lietuvą. Tai tapytojas A. Gudaitis, skulptorius
B. Pundzius, aktorius ir ilgametis Panevėžio dramos teatro vadovas J. Miltinis, kompozitorius
J. Kačinskas ir jo brolis aktorius H. Kačinskas, poetai L. Skabeika ir Klemensas Dulkė bei
daugybė kitų. Juos mokė ir ugdė talentingi pedagogai P. Brazdžius, J. Aukštikalnis, V. Deniušis,
J. Žilevičius. Viekšniškiai yra baleto artistas J. Katakinas, fotografas ir keliautojas P. Normantas.
Apie 40 įvairių sričių mokslų daktarų yra Viekšnių vidurinės mokyklos auklėtiniai.
Ties Viekšniais kelią Ventai užstoja galinga užtvanka. Prie jos rymo šimtametis vandens
malūnas. Tai technikos paminklas. Seniūniją puošia ne tik Venta, bet ir netoliese į ją įsiliejanti
Virvytė. Netoli jų santakos įrengta cementininkų poilsiavietė. Ant Virvytės kranto stūkso du seni
Gyvolių piliakalniai.
Už trejeto kilometrų žaliuojančiame Žibikų pušyne guli didžiulis akmuo, vadinamas Meilės,
arba Juoduoju, akmeniu. Padavimas teigia, kad velnias gūdžią naktį nešęs šį akmenį padangėmis,
ketindamas numesti ant Viekšnių bažnyčios. Tačiau jį benešant užgiedojęs gaidys, ir akmenį
paskubom tekę numesti į mišką. Taip nelabasis padovanojo Viekšnių kraštui įdomų gamtos
paminklą.
Rytų pusėje Viekšnių seniūnija atsiremia į jau minėtąją Kamanų aukštapelkę. Jos pašonėje
malonia vėsa gundo nedidukas Meižių ežerėlis. Netoliese ąžuoliniu kryžiumi paženklinta
miškininko Kazimiero Daugirdo sodybos vieta Bugiai. Tarpukario metais čia dažnai buvodavo
šeimininko dukra, būsimoji profesorė V. Daugirdaitė-Sruogienė su vyru, rašytoju Baliu Sruoga.
Kairiajame Ventos krante iki Antrojo pasaulinio karo buvo gražus Santeklių dvaras, kurio visi 26
18
pastatai buvo mediniai. Šiame dvare gyvenusi tautodailininkė, talentinga audėja O. Bagnickaitė
1941 metais sovietinių okupantų buvo ištremta.
Bolševikų talkininkai 1941 m. birželyje nužudė ilgametį Viekšnių kleboną kanauninką
J. Navicką.
Senose Viekšnių kapinėse palaidoti aviatorius A. Griškevičius, poetas L. Skabeika, profesorių
Biržiškų, kompozitoriaus ir aktoriaus Kačinskų tėvai. O jaunoji šio krašto karta mokosi miestelio
vidurinėje ir žemės ūkio mokyklose, pagrindinės mokyklos veikia Palnosų ir Kapėnų kaimuose.
Šiurkuvienė J. Viekšniuose — konferencija ir sukaktys // Šiaulių kraštas. — 1999. — Geg. 5:
ir nuotraukos. — Tekste: „Praėjusį šeštadienį [1999-05-01] Viekšniuose surengta respublikinė
konferencija „Žemaičių kultūros įvairovė ir jos atspindžiai Viekšnių krašte”, paminėtas Biržiškų
vardo viekšniškių draugijos bei jos folklorinio ansamblio „Poilsėlis” dešimtmetis.” Išklausyti
pasakojimai apie tautosaką, L. Skabeiką, žemaičių moterų drabužius, viekšniškių dainavimo
ypatumus, kraštotyrą, Biržiškų ekspoziciją muziejuje. Skyriai: Konferencijoje ir padainuota.
„Poilsėlis” atliko kadrilį. — Visas tekstas:
Praėjusį šeštadienį [1999-05-01] Viekšniuose surengta respublikinė konferencija „Žemaičių
kultūros įvairovė ir jos atspindžiai Viekšnių krašte”, paminėtas Biržiškų vardo viekšniškių
draugijos bei jos folklorinio ansamblio „Poilsėlis” dešimtmetis.
Konferencijoje ir padainuota
Po šv. Mišių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje grupė viekšniškių bei svečių apsilankė prie
Biržiškų paminklo, Antano Biržiškos ir jo žmonos bei kitų šviesuolių kapų miestelio senosiose
kapinėse. Čia padėta gėlių, uždegtos žvakės.
Viekšnių parapijos vikaras kunigas Vytautas Dvaržeckis pašventino prie Dr. A. Biržiškos
sveikatos namų stovintį kryžių.
Konferencijoje „Žemaičių kultūros įvairovė ir jos atspindžiai Viekšnių krašte” vilniškė
literatūrologė Gražina Kadžytė pagvildeno tautosaką, kauniškis humanitaras Ramutis
Karmalavičius kalbėjo apie Viekšniuose palaidotą poetą Leoną Skabeiką. Muziejininkė,
dailininkė vilniškė Danutė Aleknienė papasakojo apie XIX amžiaus žemaičių moterų drabužius,
parodė nuotraukų, audinių pavyzdžių. Muzikologė, Vilniaus universiteto „Ratilio” ansamblio
vadovė Zita Kelmickaitė apžvelgė viekšniškių dainavimo ypatumus.
Prieš kiek laiko Viekšnių apylinkes tyrinėjusi Z. Kelmickaitė susirinkusiesiems pasiūlė
vietinių gyventojų dainų įrašų, keletą jų atliko pati bei padedama studentės Loretos Mukaitės.
Sostinės atstovė L. Mukaitė kalbėjo ir kaip žemaičių jaunimo sambūrio „Samogielija”
pirmininkė. Palnosų bibliotekininkas Bronius Kerys pristatė savo kraštotyros veiklą, o
viekšniškis muziejininkas Algirdas Gedvilas apžvelgė per dešimtmetį sukauptą Biržiškų
ekspozicijos medžiagą.
„Poilsėlis” atliko kadrilį
Savo dešimtmetį „Poilsėlio” folklorinis ansamblis paminėjo ir nauja programa „Dešimties
posmų kadrilis”, kurią parodė po konferencijos, vakarone.
Biržiškų draugijos ir „Poilsėlio” veiklos pradžia sietina su devyniomis moterimis, Biržiškų
135-ųjų gimimo metinių minėjime atlikusiomis tris dainas. Šiuo metu ansamblis padidėjęs iki
30-ies narių, kurių jauniausiam 25-eri, o vyriausiam — 75-eri metai, buriamasi į kur kas
gausesnę Biržiškų draugiją.
„Poilsėlis” koncertavo visuose rajono miestuose ir miesteliuose, Šiauliuose, Alytuje,
Klaipėdoje, Vilniuje įvykusioje Pasaulio lietuvių dainų šventėje.
Biržiškų draugijos pirmasis vadovas buvo Kęstutis Nacys, o iš jo perimtas šias pareigas iki
šiol eina Aušrelė Jadvyga Gurauskaitė. Na o „Poilsėliui” nuo pat jo įsteigimo vadovauja Nijolė
Kontutienė, jau kelerius metus jai choreografijos srityje talkina Antanas Krivickas.
[Tekstas prie nuotraukų:] Dešimtmetį švenčiantis Biržiškų vardo viekšniškių draugijos
folklorinis ansamblis „Poilsėlis” šiemet pasipuošė naujais rūbais. Biržiškų vardo viekšniškių
draugijos pirmininkė Aušrelė Jadvyga Gurauskaitė uždegė žvakę, padėjo gėlių ir ant Antano
Biržiškos bei jo žmonos Elzbietos kapo.
19
Lukošiūtė Sandra. Viekšniai — miestelis, kurį vieni senbuviai vadina mirštančiu, kiti —
atsigaunančiu: Gimtinės spalvos // Santarvė (Mažeikių rajono laikraštis). — 2000. — Vas. 17. —
Nr. 20 (8067): ir nuotrauka. — Tekste:
„Antanas Sidabras dirba meistru mokykloje, o laisvalaikiu domisi senienomis. Jis sukaupė
daugiau nei 2000 knygų. Tarp jų — maldaknygės, baudžiavos laikais kvepiantys bibliografiniai
leidiniai, pavieniai senų laikraščių ir žurnalų numeriai. Kai kurios knygos išleistos dar praėjusio
šimtmečio pradžioje. A. Sidabro bibliotekoje netrūksta beletristikos, grožinės, lituanistinės,
teisinės literatūros. Daugumą tų leidinių viekšniškis perskaitęs, nors jo širdžiai mielesnės knygos
apie techniką. Vyriškis neprisimena, kuomet susidomėjo senų daiktų rinkimu. Gal jaunystėje
užsikrėtė nuo savo kraštiečio B. Kerio, besidominčio Viekšnių istorija? Antano Sidabro
„muziejuje” yra ne tik knygų. Nedideli kambariukai prigrūsti laikrodžių, įvairios aparatūros,
monetų, buteliukų, kryžiukų, sraigtelių, veržlių... Anot šeimininko, daiktų vertė nėra didelė.
Provincijoje sunku rasti ką nors vertinga. Jis kaupia tai, ką pavyksta išprašyti ar nusipirkti iš
vietinių gyventojų. A. Sidabras sakė, kad senų daiktų rinkimas jam teikia malonumą.
Šeimininkas prisiminė, kaip kartą nuo vagių, panūdusių susikrauti jo muziejines vertybes, teko
gintis ginklu. A. Sidabras neslėpė, jog į jo namus užklysta kolekcininkų, bandančių gerumu ar
gudrumu išvilioti kokį daiktą. Kaip aplinkiniai reaguoja į jo pomėgį? „Pasyviai. Žmonės dabar
nelabai tuo domisi. Jie nori ypatingų dalykų ir geriau renkasi kompiuterius. Tą istorinį dvelksmą
reikia pajausti”, — sakė senienų rinkėjas. Pašnekovo nuomone, seniau inteligentai tokius
dalykus vertino. Tuo labiau, kad Viekšniuose jų netūkę. O ką, dabar jų mažai? Vyriškis
nusijuokė, pridūręs, kad dabartiniams inteligentams rūpi kiti dalykai. A. Sidabras surengė kelias
senų leidinių parodėles mokykloje, tačiau, anot jo, vaikai abejingai pavartė vos vieną kitą
leidinėlį. Seni daiktai ne vienintelė šio viekšniškio aistra. Jis mėgsta pasikrapštyti ir prie buitinės
technikos, ir teptuką į rankas paimti. Daugiau nei dvidešimt metų Antanas Sidabras dirbo
dailininku: piešdavo plakatus, rašydavo laidojimo juostas, apipavidalindavo švenčių dekoracijas.
Darbo buvę daug, tad nelikdavę laiko piešti savo malonumui. Vyriškis sakė dabar už tai
atsigriebiąs, tapydamas peizažus.”
Plastinina Bernarda. Biblioteka žino, ko reikia jos skaitytojams // Santarvė. — 2000. —
Lapkr. 16. — Tekste: Bibliotekininkės Bronė Ročienė ir Ona Pačengienė, bibliotekos
kraštotyrinė medžiaga, bibliotekos renginiai: Živilės Mačytės-Antanaitienės knygos „Širdies
dalelė Viekšniuose”, Stanislavos Januškytės-Urbonienės knygos „Likimas”, Liudos VasičevosBažadragienės poezijos knygos „Kelias” pristatymai. — Visas tekstas:
Mažeikių viešosios bibliotekos Viekšnių filialas įsikūręs sename mediniame name. Jau per 30
metų šiame pastate, o remontą per paskutinįjį ketvirtį amžiaus regėjo tik kartą. Didžiajame
kambaryje įsikūręs vaikų ir suaugusiųjų abonementas, kitame — pagalbinis fondas. Trečiasis
skirtas renginiams. Bibliotekoje registruota apie 800 skaitytojų, knygų fondas — maždaug 19
tūkstančių egzempliorių. Antri metai bibliotekos nebegauna naujos literatūros, tad šiemet
paskelbta akcija „Dovanokim bibliotekai po vieną naują knygą”.
Skaitytojus aptarnauja dvi bibliotekininkės. Jau 36-erius metus šiam darbui atidavusi Bronė
Ročienė sako, jog tai tiesiog jos gyvenimas, kitokio ir neįsivaizduojanti. 1992-aisiais jos kolege
tapo Ona Pačengienė. Abi moterys čionykštės, abi — Viekšnių vidurinės, Vilniaus kultūros
mokyklos auklėtinės. Vyresnioji bibliotekininkė Bronė darban atėjo tiesiai iš mokyklos suolo,
mokėsi neakivaizdžiai. Ji iš tų žmonių, kurie iš karto „sėdo į savo ratus”. Kiek prisimena, visą
savo laisvalaikį skyrė saviveiklai. Per pusketvirto dešimtmečio išbandžiusi viską: dramą, šokį,
raiškųjį skaitymą, dainą, buvo aktyvi agitmeninių brigadų narė, o dabar jau 11 metų nesiskiria su
„Poilsėlio” folkloriniu ansambliu. — Bene prieš trejus metus nusprendėme bibliotekos
lankytojus supažindinti su gabiais, garsiais Viekšnių žmonėmis, viekšniškių amatų istorija, —
sako B. Ročienė. — Juk kiek žymių mokslo ir meno žmonių: poetų, rašytojų, dailininkų,
keliautojų yra kilę iš mūsų mažo miestelio.
20
MAŽO MIESTELIO DIDELI ŽMONĖS
Vyr. bibliotekininkės žodžius patvirtina gausi kraštotyrinė kartoteka, kurioje apie 2000
kortelių. Teminėje lentynoje „Viekšniai ir viekšniškiai” — kraštotyrinė medžiaga apie šį kraštą ir
jo žmones, senos nuotraukos.
Unikali Viekšnių etnografinė medžiaga, surinkta viekšniškės kraštotyrininkės Amelijos
Lengvinaitės-Urbienės — net 16 tomų. Tai Viekšniuose ir jų apylinkėse dainuotos dainos,
sukurtos patarlės, mintos mįslės. Čia nemažai žinių apie Viekšnių papročius, garsius amatininkus
ir dažytojus, verpėjus, puodžius, muzikantus. Atskiras aplankas skirtas aviacijos pradininkui
Lietuvoje Aleksandrui Griškevičiui.
O kas nežino Viekšnius garsinusių Biržiškų pavardės, gydytojo Antano Biržiškos ir jo žmonos
Elzbietos, pedagogės ir muzikantės! A. Biržiška, 1880 metais baigęs Maskvos universitetą,
apsigyveno Viekšniuose ir keturis dešimtmečius gydė miestelio ir net tolimų apylinkių žmones.
Bibliotekoje nemažai informacijos ir apie tris Biržiškų sunūs: Mykolą, Vaclovą, Viktorą.
Literatams bus įdomu susipažinti su kraštotyrine medžiaga apie XX amžiaus pradžios poetą
Leoną Skabeiką, palaidotą senosiose Viekšnių kapinėse, buvusios Viekšnių progimnazijos
auklėtinį, aktorių ir režisierių Juozą Miltinį. Biblioteka turi surinkusi medžiagos ir apie šių dienų
literatus, meno žmones. Tai Viekšnių vidurinėje mokęsis baleto šokėjas Jonas Katakinas, gyvasis
literatūros klasikas Juozas Erlickas, nepailstantis keliautojas ir fotomenininkas Paulius
Normantas.
Tiems, kas domisi praeitimi, bibliotekininkės pasiūlys pasiskaityti Viekšnių miestelio bei greit
80-metį švęsiančios bibliotekos istoriją, kt.
APLINKA IR ŽEMAITIŠKA ŠNEKTA SUARTINA
Renginiams skirtą kambarį bibliotekininkės pavadino „Moterų alkieriumi”. Senovišką
pavadinimą atitinka ir apstatymas: skrynia, kuparu vadinama, rankšluostinė, kaimiečių dovanotas
verpimo ratelis, mūsuose kalvaratu pramintas.
1998-aisiais moterys sumanė ruošti vaikų piešinių parodas. Į jas susirinkdavo mažųjų klasės
draugai, tėvai, mokytojai, būdavo kviečiami ir menininkai. Siekiant kuo intymesnės aplinkos,
betarpiško bendravimo, renginiuose kalbama žemaičių tarme.
„Moterų alkieriaus” dažnos viešnios — geriausios šeimininkės, darbščiausios rankdarbių
mėgėjos. Rudenį moterys suruošia konservuotų daržovių, vaisių parodas, pateikia įvairiausių jų
gaminimo receptų. Prieš Kalėdas vyksta rankdarbių parodos-pardavimai, kuriuose savo darbus
pateikia ne tik viekšniškės, bet ir aplinkinių kaimų moterys.
Pamėgtos miestelio gyventojų ir fotografijos, vietinių autorių dailės darbų parodos.
— Kultūros namai organizuoja įvairias progines šventes, pramoginius renginius, — sako
B. Ročienė, — o mūsų tikslas — teikti dvasiai atgaivą. Ypač mėgstami vakarai prie žvakių
šviesos. Susirenka grupelė bendraminčių, skaitome eilėraščius, dalijamės kelionių įspūdžiais,
bendraujame.
JOS VISOS IŠ VIEKŠNIŲ
Kai „Moterų alkieriuje” būna per ankšta, persikeliama į senovišką pastatą —
J. Aleksandravičiaus vaistinę-muziejų. Jo gyvenamosios patalpos — tai tipiškas XX a. pradžios
inteligento butas. Šio buto svetainę ir „pasiskolina” bibliotekininkės savo renginiams.
Bibliotekos darbuotojos palaiko glaudžius ryšius su iš Viekšnių kilusiais literatais, rengia jų
naujų knygų pristatymus. Viekšniškiai susipažino su nauja Živilės Mačytės-Antanaitienės dviejų
dalių apysaka „Širdies dalelė Viekšniuose”. Kartu su kraštietės tautodailininkės Stanislavos
Januškytės-Urbonienės tapybos darbų paroda buvo pristatyta ir jos apysakų, novelių, miniatiūrų
knygelė „Likimas”. Joje autorė pasakoja apie savo kraštiečius, mini konkrečius žmones.
Šiltas, betarpiškas buvo Liudos Vasičevos-Bažadragienės poezijos knygelės „Kelias”
pristatymas. Poetė yra parašiusi dainą apie Viekšnius, kurią viekšniškiai žino ir dainuoja. O
Viekšnių vidurinei švenčiant 80-mečio jubiliejų, L. Vasičeva sukūrė žodžius mokyklos himnui.
Jaudinančiai nuskambėjo B. Ročienės skaitomi niekur nespausdinti eilėraščiai, kuriuos Liuda
parašė prieš 30 metų ir pati jų neišsaugojo. 20 ar 30 eilėraščių šitiek metų išgulėjo pas jos klasės
draugę Bronę...
Pastaruosius renginius mokytojas V. Kontutis užfiksavo vaizdo kameros juostoje.
21
DARBAS — TAI KŪRYBA IR IEŠKOJIMAI
Viekšnių biblioteka visais laikais buvo laikoma geriausia tarp Akmenės viešosios bibliotekos
filialų. Kokią vietą viekšniškiai užims mūsų rajono bibliotekų kolektyve — parodys ateitis.
Tačiau atsisveikinus su Viekšnių bibliotekininkėmis širdyje liko jauki šiluma. Čia apsilankęs
negali nepajausti, jog moterys dirba su meile ir atsidavimu. Darbas joms — tai kūryba ir
ieškojimai, visų svarbiausia — žmogus, skaitytojas, o ne skaičiai, planai, ataskaitos — buvę
neatskiriami sovietmečio bibliotekinio darbo atributai. Deja, dar ir šiandien dažnai
tebereikalaujama dirbti pagal „raidę”, ir ne visada toleruojamas siekimas ištrūkti iš rėmų, šiek
tiek kitaip suvokiant savo darbo paskirtį...
Aviacijos pradininko Lietuvoje Aleksandro Griškevičiaus muziejus Viekšniuose —
Museum des Anfängers der Aviatik in Litauen Aleksandras Griškevičius in Viekšniai — The
Museum of the Lithuanian Aviation Founder Aleksandras Griškevičius in Viekšniai / Muziejaus
20-mečio proga / Tekstas Leopoldo Rozgos. Nuotraukos Apolinaro Juodpusio. — Naujoji
Akmenė: Išleido UAB „Vienybės” redakcija. — 2001 m. gegužės 26 d. — Lankstinukas. —
Tekste:
Skyriai:
A. Griškevičiaus ekspozicija.
Iš metų tolumos.
Darbais garsino Lietuvą.
Nusilenkimas Biržiškoms.
Viekšniai ir jų apylinkės.
Museum des Anfängers der Aviatik in Litauen Aleksandras Griškevičius in Viekšniai.
The Museum of the Lithuanian Aviation Founder Aleksandras Griškevičius in Viekšniai.
Nuotraukos:
1. [Muziejus žiūrint iš Akmenės gatvės].
2. Muziejaus ekspozicijos kampelis. Pirmame plane — „garlėkio” maketas.
3. Unikalus nežinomo meistro pintas sietynas iš buvusio Santeklių dvaro. Manoma, kad šiam
sietynui ne apie 100 metų.
4. Vaiko lopšys ir lova iš pasiturinčio ūkininko sodybos. Šiam eksponatui apie 150 metų.
5. Paminklas Biržiškoms. Jis pastatytas 1995 metais.
6. Viktoras, Mykolas ir Vaclovas Biržiškos.
A. Griškevičiaus ekspozicija. Aviacijos pradininku Lietuvoje laikomas Aleksandras
Griškevičius gimė 1809. I. 6 Krakių apylinkėse, dabartiniame Kėdainių rajone, nusigyvenusių
bajorų šeimoje. Yra žinoma, kad 1818—1824 m. mokėsi Kėdainiuose. Tai buvo apsiskaitęs, labai
išsilavinęs žmogus, mokėjęs lietuvių, rusų, lenkų ir, matyt, keletą Vakarų Europos kalbų, tad
nesunkiai rasdavo darbo. 1830 m. dirbo raštininku Vilniaus gubernijos valdyboje, 1834 —
Šiaulių apskrities teisme, 1836—1845 metais sekretoriavo Šiaulių miesto rotušėje, nuo 1845 m.
— vertėjas Kauno gubernijos civilinio teismo rūmuose. Laisvu nuo tarnybos laiku
A. Griškevičius domėjosi skraidymo teorija, filosofija, parengė keletą skraidymo aparato
projektų. Vieną iš jų aprašė 1851 m. išleistoje knygelėje „Žemaičio garlėkys” („Parolot
Žmudzina”). Iš esmės tai turėjo būti aerostato ir garo mašinos kombinacija, varoma propeleriu,
turinti horizontalius sparnus. Yra žinių, kad pats savo sukonstruotus aparatus statė ir nesėkmingai
bandė. Netekęs tarnybos, po 1859 m. A. Griškevičius gyveno Šiauliuose ir Viekšniuose, 1863. II.
11 mirė, palaidotas senosiose Viekšnių kapinėse. Netrukus prieš mirti, 1860 m., parašė filosofinį
traktatą „Gamtos tikrovė, arba matematinės išvados apie dievybę, sielą ir tikėjimo paslaptis
trumpais populiariais pašnekesiais”. Iš jo matyti, kad A. Griškevičius gerai žinojo Vakarų
Europos filosofų darbus, juos traktavo savitai. Carinė valdžia dėl šio kūrinio autoriui buvo
iškėlusi bylą Šiaulių apskrities teisme. Restauruotame pastate, kuriame savo gyvenimo pabaigoje
glaudėsi A. Griškevičius, 1981 metais atidarytas visuomeninis muziejus. Pirmoji jo ekspozicija ir
skirta Aleksandrui Griškevičiui. Skyriuje eksponuojami A. Griškevičiaus suprojektuoto
„garlėkio” ir 1933 m. Atlantą perskridusio lėktuvo „Lituanika” modeliai, menininkų darbai,
stenduose glaustai atspindima aviacijos Lietuvoje raida, Akmenės aviacinio sporto klubo veikla.
22
Iš metų tolumos. Aviacijos pradininkui A. Griškevičiui skirtą ekspoziciją taip pat papildo ir
pratęsia gretimame to paties namo kambaryje įrengta etnografinė ekspozicija, pasakojanti apie
Viekšnių krašto žmonių buitį, papročius ir tradicijas XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje.
Muziejaus įkūrėjas pedagogas Algirdas Gedvilas ir medikė, didelė šio krašto istorijos ir kultūros
brangintoja Apolonija Sriubaitė sukaupė gausią seniai pagamintų namų apyvokos daiktų, buities
įrankių, baldų ir drabužių kolekciją, didelį linų apdirbimo įrankių rinkinį. Šiuos daiktus
padovanojo Viekšnių miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojai. [...]. Šiame skyriuje saugomas ir
iš šio krašto kilusios kraštotyrininkės Amelijos Urbienės darbų rinkinys. Jos užrašai apibendrina
ir charakterizuoja šio krašto žmonių papročius, kalbą, amatus.
Darbais garsino Lietuvą. Iš Viekšnių yra kilę daug žymių žmonių, mokslo ir kultūros
darbuotojų, kuriuos šiandien žino ir gerbia lietuvių tauta. Nemažai talentingų jaunuolių
tarpukario metais mokėsi čia veikusioje progimnazijoje. Senosiose Viekšnių kapinėse yra anksti
mirusio poeto Leono Skabeikos (1904—1936) kapas, iš kaimyninio Žibikų kaimo buvo kilęs
poetas Klemensas Dulkė (Klemensas Baltutis, 1909—1944), iš Kegrių kaimo — gydytojas ir
kultūros veikėjas Domininkas Bukantas (1873—1919), buvusioje Viekšnių progimnazijoje
mokėsi aktorius, Panevėžio dramos teatro įkūrėjas ir ilgametis vyriausiasis režisierius Juozas
Miltinis (1907—1994), kompozitorius Jeronimas Kačinskas (g. 1907 m.), jo brolis aktorius
Henrikas Kačinskas (gim. 1903 m.), dailininkas Vaclovas Ratas-Rataiskis (1910—1973),
dainininkė Janina Liustikaitė (1924 m.), dailininkas Antanas Gudaitis (1904—1989), daug kitų
visai šaliai žinomų žmonių. Viekšniuose tarpukario metais dažnai buvodavo istorikė Vanda
Daugirdaitė su vyru rašytoju Baliu Sruoga. Įvairiuose mokslo, kultūros, meno baruose ir šiuo
metu darbuojasi dešimtys Viekšnių vidurinės mokyklos auklėtinių, tapusių mokslininkais.
Plastinina Bernarda. Kartą per metus — visi kartu // Santarvė. — 2001. — Birž. 14: Ir Jono
Strazdausko fotografuota nuotrauka. — Tekste: Mažeikių rajono bibliotekininkų šventė
Viekšniuose. — Visas tekstas:
Praėjusią savaitę mūsų rajono bibliotekininkai paminėjo savo profesinę ir jau tradicine tapusią
šventę. Tik renginio vieta šį kartą buvo netradicinė. Mažeikiškiai išvyko susipažinti su prieš
metus rajono ribas praplėtusia Viekšnių seniūnija.
Viekšnių žemė išauginusi ne vieną garbų žmogų, miestelio pasididžiavimas — pastatai,
siekiantys dar užpraeitą šimtmetį. Tad pirmiausia, apžiūrėję Viekšnių biblioteką, kartu su jos
šeimininkėmis ir šventės organizatorėmis B. Ročiene ir O. Pačengiene bibliotekininkai surengė
ekskursiją po miestelį.
Aplankyta senoji vaistinė — muziejus, kuri praėjusiais metais šventė 140 metų sukaktį. Tai
trečioji tarp seniausių Lietuvos vaistinių. Jos kieme už ūkinio pastato įkurtas vaistažolių sodas,
kurį prižiūrinti B. Kolbergienė kultūros darbuotojams įdomiai papasakojo apie augalų
gydomąsias savybes.
Stabtelėję prie čia pat aikštės skverelyje stovinčio paminklo profesoriams Biržiškoms ir jų
tėvams, bibliotekininkai pasuko Ventos link. Ten prie pylimu užtvenktos upės stovi senas 1897
metais statytas malūnas — technikos ir architektūros paminklas. Prie jo glaudžiasi Julijos ir
Alekso Jucių sodyba, kurią jie pritaikė įvairiems svečių priėmimams, pobūviams, susibūrimams.
Čia ir vyko bibliotekininkų šventė.
Susirinkusiuosius pasveikino Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkė, Viešosios
bibliotekos direktorės pavaduotoja I. Atkočaitienė. Gražiai pagerbta 45 metus bibliotekiniam
darbui atidavusi Tirkšlių bibliotekos darbuotoja R. Rimkuvienė. Po ketvirtį amžiaus Viešojoje
bibliotekoje darbuojasi direktorė A. Jonauskienė ir ūkio skyriaus vedėja B. Butavičienė.
Nepamiršti ir amžiaus sukaktuvininkai: Račalių bibliotekoje dirbanti S. Bružienė ir ilgametis
Palnosų bibliotekos darbuotojas B. Kerys.
Šiltų žodžių skirta šiemet gražias amžiaus sukaktis paminėjusioms Viešosios bibliotekos
darbuotojoms I. Atkočaitienei, E. Filimonovai, G. Kelmelienei, Pikelių filialo vyr.
bibliotekininkei B. Želvienei. Pasidžiaugta negalėjusios dalyvauti šventėje Židikų
bibliotekininkės Reginos Valantytės pagerbimu — ji šiemet pelnė rašytojos M. Pečkauskaitės —
Šatrijos Raganos premiją.
23
Į draugiją priimtos trys naujos narės — Viešosios bibliotekos skaitytojų aptarnavimo skyriaus
darbuotoja V. Girdenytė, Sedos bibliotekininkės J. Petrikienė bei Z. Kudienė.
Nuotaikingą popietę mažeikiškiams padovanojo Biržiškų draugijos etnografinis ansamblis
„Poilsėlis”.
Elekšis Juozas. Mokslininkai analizavo žemaičių kultūros įvairovę // Kopijuota iš interneto
2004-04-06. — Tekste:
Prieš trejus metus Viekšnių miestelyje pastačius paminklą Biržiškoms — gydytojui Antanui,
jo žmonai Elžbietai ir trims sūnums profesoriams: Mykolui, Vaclovui ir Viktorui, kilo mintis čia
kas keleri metai organizuoti mokslines konferencijas. Šių metų gegužės 1-ąją vyko antroji
konferencija „Žemaičių kultūros įvairovė ir jos atspindžiai Viekšnių krašte”.
Konferencijos iniciatorė — Biržiškų draugijos pirmininkė gydytoja Aušrelė Gurauskaitė
sukvietė daug žymių mokslininkų, kultūros veikėjų, meno kolektyvų. Jai vadovavęs Vilniaus
universiteto Kauno humanitarinių mokslų fakulteto prodekanas dr. Albertas Ružė pasidžiaugė,
kad provincijoje vykstančios konferencijos susilaukia daugelio mokslininkų dėmesio, kad jose
pateikiama daug naujos ir įdomios medžiagos. Vilniaus universiteto humanitarinių mokslų
fakulteto dėstytojas dr. Romutis Karmalavičius analizavo poeto Leono Skabeikos poeziją, kuri,
kaip sakė pranešėjas, visai „iškrenta” iš lietuvių poezijos savo kitoniškumu, kaip, beje, ir paties
poeto pažiūros. Labai įdėmiai išklausytas Lietuvos muzikos akademijos dėstytojos dr. Zitos
Kelmickaitės pranešimas apie Viekšnių apylinkių dainavimo ypatumus. Pasirodo, docentė tose
apylinkėse su studentais yra surinkusi per 700 dainų. Ji leido pasiklausyti kai kurių įrašų, o
melodingesnes kartu su Lietuvos muzikos akademijos doktorante Loreta Mukaitė pati padainavo.
Beje, docentė sakė, kad tarmės nyksta taip smarkiai, kad gryną savo tarmę yra išlaikę tik
žemaičiai. Įdomu ir tai, kad nuo dainų gavo pavadinimus net kai kurie kaimai. Dainorių kaime
ekspedicijos metu užrašyta net 19 unikalių dainų. Studentų korporacijos „Samogitia” prezidentė
Loreta Mukaitė supažindino su šios studentų organizacijos veikla, žemaičių ir jaunimo rėmimo
fondu.
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja Gražina Kadžytė analizavo papročių
teisės atspindžius lietuvių tautosakoje. Nacionalinio muziejaus vyriausioji muziejininkė Danutė
Aleknaitė savo pranešimą apie žemaičių moterų išeiginius drabužius pagražino gausiais
pavyzdžiais. Pasirodo, apdaras parodydavo luomą, etnografinę priklausomybę, padėtį šeimoje,
amžių ir net charakterį ir, be abejo, turtingumą. Ji priminė įdomų M. Valančiaus paminėjimą, kad
Viekšnių moterys dėvėjo gana spalvingus rūbus, kurie žydėjo kaip lelijos, žėravo kaip aguonos.
Beje, žemaitės ypač išsiskyrė savo skarelių surišimu, jų gausa. Kartais jos ryšėdavo net tris
skareles — ant galvos, kaklo ir pečių.
Daug vertingos medžiagos pateikė ir vietiniai kraštotyrininkai. Bronius Kerys rengia savo
krašto bibliografiją, kuri jau apima 617 p., o iš viso turėtų būti 1500 p. Algirdas Gedvilas
analizavo Lietuvos aviacijos pradininko muziejuje sukauptą Biržiškų ekspoziciją. Beje, ji vis
negali persikelti į A. Biržiškos namus, kurie tebėra sudarkyti, praradę pirmykštį vaizdą, stovi
negyvenami ir apleisti. Viekšniškiai buvo sutarę, kad galima gauti iš JAV profesoriaus, vasario
16-osios akto signataro M. Biržiškos pomirtinę kaukę, bet signatarų namų vadovybė net į du
raštiškus pasiūlymus neatsakė.
Po konferencijos vyko koncertas, kuriame pasirodė viekšniškių etnografinis ansamblis
„Poilsėlis”, beje, atgaivinęs nuotaikingą šokį „Dirižablis”, kurį šoko dar mūsų seneliai (vadovė
Nijolė Kontutienė). Įdomią programą parodė Klaipėdos universiteto ansamblis „Auksodė”
(vadovė Rūta Vildžiūnienė). Koncerte taip pat dalyvavo N. Akmenės saviveiklininkai ir
Klaipėdos universiteto studentai ir dėstytojai.
Juozas Elekšis. Biržiškų draugijos narys.
Plastinina Bernarda. Viekšnių meno žmonės turi savo klubą // Santarvė. — 2004. — Bal. 8.
— Visas tekstas:
Jau seniai Viekšnių kultūros namų direktorė Birutė Švažienė brandino idėją suvienyti
miestelio menininkus. Vasario viduryje ši mintis buvo realizuota, ir kovo pabaigoje atidaryta
pirmoji naujai įsikūrusio menininkų klubo darbų paroda.
24
IDĖJĄ PALAIKĖ VIENINGAI
Viekšnių literatai, prieš porą metų susijungę į „Vinkšnelės” sambūrį, dažnai susirenka, skaito
ir aptaria savo kūrybą, pristato ją visuomenei, dalijasi sėkmėmis ir rūpesčiais. Prieš gerą mėnesį
jie netgi išleido savo kūrybos rinktinę.
Kuo blogesni už literatus menininkai, svarstė B. Švažienė. Paakinta šios minties, per Lietuvos
Valstybės atkūrimo dieną ji pakvietė į susitikimą po vieną atstovą įvairių meno sričių, kurių tik
Viekšniuose esama. Į kultūros namus, įsikūrusius Viekšnių pirties pastate, prie kavos puodelio
pabendrauti susirinko nemažas būrys įvairių polinkių meno žmonių.
Anot B. Švažienės, Viekšniuose yra ne vienas tapytojas. Jiems atstovauti buvo pakviestas
Michailas Ivančenka. Į susitikimą ateiti neatsisakė ir savito unikalaus meno atstovė Sniegena
Chriščinavičienė, vienintelė Viekšniuose likusi audėja Birutė Maželytė. Nedaugelis šiandien,
ypač iš jaunimo, beužsiimą siuvinėjimu. Todėl į būsimąjį klubą buvo pakviestos kilpiniu būdu
siuvinėjanti Danutė Daujotienė, peltakiuotų takelių ir servetėlių, siuvinėtų paveikslų autorė Jolita
Parieštienė. Susitikime dalyvavo ir medžio drožėjas Vitalijus Baltutis, kurio pomėgis — verpstės,
mokytoja Genovaitė Drąsutienė, besidominti karpiniais, Loreta ir Sigitas Kazlauskai,
užsiimantys fotografijos menu, kalvis Česlovas Pečetauskas, floristikos darbus pamėgusi Gitana
Butkuvienė.
Šie žmonės palaikė kultūros namų direktorės idėją ir nusprendė susiburti į klubą. 14 jo narių
savo veiklos koordinatore išsirinko B. Švažienę. Kitame susirinkime nuspręsta išsirinkti klubo
pavadinimą ir surengti pirmąją pavasarinę darbų parodą-pristatymą.
MENININKAI PRIPAŽĮSTA LAISVĘ
Darbų ekspozicija buvo paruošta greitai. Liko išrinkti klubo pavadinimą. Pasiūlymų buvo
daug. Pasak B. Švažienės, norėjosi kažko naujo, neįprasto, kad pavadinimas atspindėtų visas
meno šakas. Gerokai pasiginčiję, klubo nariai apsistojo ties „Spalvarniu”.
Vėliau buvo aptarta tolesnė veikla, numatyta rengti kūrybines išvykas, bendrus susitikimusseminarus su kitų miestų ir rajonų bendraminčiais. Atverstas pirmasis klubo metraščio puslapis,
kuriame jau puikuojasi pirmojo susitikimo bendra nuotrauka ir įamžinta parodos ekspozicija.
Anot klubo koordinatorės, tai — laisvų, nepriklausomų meno žmonių sąjunga, niekam
neįsipareigojanti ir nesaistanti savęs jokiais įstatais ar nario mokesčiais. Klubo nariai rinksis
kartą per mėnesį. Parodą, kurios ekspozicija veiks iki balandžio 17-osios, lankytojai gali
apžiūrėti kasdien, išskyrus sekmadienius, nuo 12 iki 18 valandos.
Sigito Strazdausko nuotr.
Plastinina Bernarda. Žmonės pasigenda senovinių švenčių — su apeigomis ir ritualais //
Santarvė. — 2007. — Birž. 23. — P. 8: iliustruota. — Tekste:
Joninės Lietuvoje buvo švenčiamos nuo senų senovės. Mūsų rajone bene giliausias šios
šventės tradicijas turi viekšniškiai. Senesnieji gyventojai prisimena paparčio žiedo ieškojimą,
aukuro ir laužų kūrenimą, laivų karnavalus. Viekšniškiai mano, kad mūsų tautos papročius ir
tradicijas užgožė užsienio kultūros invazija. Dabartinės Joninės — tik komercinis renginys, be
liaudies papročių ir apeigų.
RASOS ŠVENTĖ NEIŠNYKO
Dar ir šiandien Joninės kai kur švenčiamos kaip Rasos šventė. Pagal Katalikų Bažnyčios
liturgiją — tai Šv. Jono Krikštytojo gimimo šventė, jau XVI a. lietuviškuose raštuose vadinama
Joninėmis. Rasos — archajiškas šios šventės pavadinimas. Skambiu rasos vardu vadinamas
sidabrinis vandens lašelis, kurio galia sentėviai šventai tikėjo. Joninių rasa — jaunystės,
sveikatos ir grožio šaltinis, stebuklinga priemonė laukų derliui.
Viekšniuose yra Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Nuo senų senovės birželio 24-ąją čia vykdavo
Šv. Jono atlaidai. Sovietiniais laikais, norint žmones šiek tiek atitraukti nuo bažnyčios, tos dienos
išvakarėse būdavo organizuojamos masinės Joninių šventės. Tačiau žmonės puikiai suderindavo
abu šiuos pasižmonėjimus: per atlaidus nueidavo j bažnyčią, o Joninių šventę atšvęsdavo pušyne.
RENGĖJŲ IŠMONĖ — LAIVŲ KARNAVALAI
„Santarvės” pašnekovai viekšniškiai Sabina ir Viktoras Rimavičiai, Rūta Mylienė, Bronė
Ročienė, Tamara Maneikienė prisimena, kad Joninės būdavo lyg draugų ir giminių pasibuvimas
25
Juodeikių pušyne. Įspūdinga buvo šventės pradžia: saviveiklininkai, jos dalyviai, tarp kurių
būdavo ir šokėjų kolektyvų iš Latvijos ir Estijos, iškilminga, puošnia kolona žygiuodavo per
miestelį, Ventos upės lieptą pušyno link. Taip būdavo kviečiama į šventę.
Joninės prasidėdavo koncertu. Grodavo Viekšnių vidurinės mokyklos muzikos mokytojo
Vinco Deniušio vadovaujamas kultūros namų pučiamųjų orkestras, pasirodydavo svečių
kolektyvai, ansambliai, kultūros namų tautinių šokių ratelis, dainuodavo duetai.
R. Mylienei labiausiai atmintin įstrigo per Jonines organizuojami laivų karnavalai. Juose
dalyvaudavo organizacijos, įstaigos, šeimos. Laivai būdavo išpuošiami pagal pasirinktą temą.
Paslaptingų šviesų apšviestas upe plaukdavo piratų laivas. Įspūdingai atrodydavo tarp degančių
fakelų ant plausto plūduriuojančios vaidilutės. Kitame laive išdidžiai įsitaisęs sėdėdavo jūrų
valdovas Neptūnas.
Prieš vidurnaktį žiūrovai ant Ventos kranto lūkuriuodavo atplaukiančių laivų. Komisija
įvertindavo laivų karnavalo dalyvių pastangas, skirdama simbolines premijas.
Mažeikių muziejaus fondų saugotoja Raimonda Ramanauskienė, besidominti etnologija, sakė,
kad laivų karnavalai per Jonines būdavo tik organizatorių išmonė. Panašiai kaip sovietmečiu, kai
per derliaus šventes miesto gatvėmis važiuodavo išpuošti sunkvežimiai, simbolizuojantys gerą
metų derlių. Skirtumas tik tas, kad laivai plaukia vandeniu. Vanduo — tai gyvybė, o Rasos
šventė — gyvybės suklestėjimas. Neptūnas — vandens valdovas, vaidilutės — jo palydovės. Tai
ir visas ryšys su Rasos arba Joninių švente.
VAINIKĖLIAI PRANAŠAUJA MERGINOS ATEITĮ
Vainikėlių plukdymas jau esąs Joninių akcentas. B. Ročienė prisimena: gražu būdavo stebėti,
kaip nakties tamsoje upe atplaukdavo valtelės, kuriose sėdėdavo merginos, pasipuošusios
tautiniais drabužiais. Jos turėdavo iš pievų gėlių nupintus nedidelius vainikėlius, į vidurį būdavo
įdėtas kartoninis pagrindas, ant kurio pastatydavo degančią žvakutę. Kai merginos vainikėlius
nuleisdavo į vandenį, visa Venta pasidabindavo mažytėmis mirguliuojančiomis liepsnelėmis.
Joninių dalyviai šį vaizdą stebėdavo nuo kranto.
R. Ramanauskienė paaiškino, kad pagal senąsias Joninių apeigas, vainikai buvo pinami tikint,
jog jie sukaupia amžino, nesibaigiančio gyvenimo jėgų. Vainikas — tai saulės ženklas, meilės ir
skaistumo simbolis, viena iš jo funkcijų — būrimas, ritualiniai veiksmai, susieti su ateities
pranašavimu. Sumetusios vainikėlius į vandenį, merginos stebėdavo, į kurią pusę kurios
vainikėlis pasuks, iš tos pusės mylimasis tais metais pasirodys. Arba nusipindavo kiek galima
daugiau vainikėlių, duodavo jiems vyriškus vardus, o savo vardu pavadindavo didžiausią
vainiką. Visus juos suleidusios į vandenį žiūrėdavo: kuris vainikėlis arčiausiai priplauks prie jos
vainiko, tokiu vardu ir bus šaukiamas jos išrinktasis.
PAPARČIO ŽIEDAS — LAIMĖS SIMBOLIS
Paparčio žiedo ieškojimas visada buvo neatskiriama Viekšniuose švenčiamų Joninių dalis.
Todėl per kiekvienas Jonines būdavo organizuojamas jo ieškojimas.
S. Rimavičienė pasakojo, kad šventės rengėjai padirbdavo paparčio žiedą, kurį stropiai
paslėpdavo tankiame papartyne, pritvirtinę jį prie vieno iš paparčių. Visi Joninių dalyviai prieš
pat vidurnaktį pasklisdavo po pušyną, tikėdamiesi surasti laimingąjį žiedą. Tas, kuriam tai
pavykdavo, būdavo skelbiamas laimingiausiu žmogumi, esą visus metus jį lydės sėkmė. Jei tai
būdavo mergina, tai ji būtinai ištekės, jei vaikinas — susiras jaunąją, jei jauni sutuoktiniai — jų
laukia šeimos pagausėjimas.
Pagal etnografų iššifruotą senųjų apeigų prasmę, paparčio žiedas galėjo sietis su grįžtančia
saule — svarbiausiu gamtos įvykiu. Tikima, kad paparčio žiedą — didžiausios laimės simbolį —
gali surasti tik labai stiprios valios, ryžtingas žmogus. Stebuklingąjį augalą jo pražydėjimo metu
saugo piktosios dvasios, baidyklės ir velniai. Kas žiedą atranda, supranta viso pasaulio žmonių,
paukščių ir gyvulių kalbas.
„Papartis — vienas seniausių Žemės augalų, augęs dar prieš ledynus. Jo nei žiedų, nei sėklų
niekas nėra matęs. Dėl tam tikrų paparčio išskiriamų medžiagų gyvūnai jo neėda, po jais ir šalia
jų kitiems augalams nėra vietos. Dėl to ir paplito spėjimai apie slėpiningąjį paparčio žiedą,
pražydusį per vidurvasario šventę”, — R. Ramanauskienė papasakojo, kodėl būtent papartis tapo
Joninių simboliu.
26
LAUŽAI PADEDA ŠVIESTI SAULEI
Svarbiausias ir iki šiol išlikęs Joninių momentas — laužų kūrenimas. B. Ročienė prisimena,
kad jaunimas prie jo praleisdavo visą naktį. Prie degančio laužo būdavo pakviečiami visi Jonai ir
Janinos ir apvainikuojami ąžuolų vainikais.
Pušyno aikštelėje būdavo kūrenamas laužas, akmeninis aukuras. Iš miestelio atžygiuojančios
kolonos priekyje vaikinas nešdavo liepsnojantį fakelą, kurio liepsna uždegdavo aukurą. Dvi
tautiniais drabužiais vilkinčios merginos saugodavo „šventąją” ugnį. Šventės dalyviams ši trijulė
priminė žynį ir vaidilutes.
Šitą momentą muziejininkė R. Ramanauskienė susiejo su dar vienu svarbiu Rasos šventės
komponentu — ugnimi. Tai šviesa, šiluma, judėjimas ir gyvybė. Stebuklinga ugnis įsikūnijusi
šviesos kamuolyje — Saulėje, gyvybės bei šilumos šaltinyje. Per Rasos šventę Saulė baigia
įkopti į patį aukščiausią dangaus tašką ir pavargusi stabteli. Laužo kūrenimas — tai pagelbėjimas
saulei šviesti, pagarba jai ir linkėjimas sugrįžti.
Prie degančių laužų linksminosi ir senas, ir jaunas. Plačiai žinomas šokinėjimas per šventinį
laužą, kuriuo buvo siekiama pagerinti savo sveikatą, pasisemti jėgų.
ŽAIDIMAI NĖRA JONINIŲ AKCENTAS
Viekšnių Jonines visada lydėdavo įvairūs atrakcionai ir žaidimai, veikdavo vadinamasis
laimės šulinys. Būdavo organizuojamos komandų virvių traukimo varžybos, bėgimo su maišais
rungtis, molinių puodų daužymas užrištomis akimis. Pastaroji rungtis būdavusi itin populiari, nes
Viekšniai — puodžių miestas, kuriame veikė keramikos cechas. Organizatoriams nebūdavo labai
sudėtinga iš šios įmonės gauti brokuotų gaminių, kurie puikiausiai tikdavo šiai rungčiai.
Anot muziejaus specialistės R. Ramanauskienės, laimės šulinys ir juo labiau kiti atrakcionai ir
žaidimai per Jonines su šia švente neturėjo nieko bendro. Sovietiniais laikais įvairios loterijos
būdavo organizuojamos ne tik kaip pramoga, bet ir tam, kad rengėjai surinktų lėšų šventės
išlaidoms padengti.
PASIILGO SENOVINIŲ JONINIŲ
Anksčiau žmonės būdavę daug aktyvesni, stengdavosi visur dalyvauti, ne tik vaikai, bet ir
suaugusieji įsijungdavo į žaidimus. Laikas pakeitė žmones. Keičiasi gyvenimas, keičiasi ir jų
poreikiai. Dabar jaunimo visiškai kiti interesai, o vyresnioji karta pastebimai aptingo, kai kas net
apskritai užsidarė abejingumo kiaute. Tokios mintys sukasi T. Maneikienės galvoje.
Į Jonines neplūsdavę žmonės iš visų pakraščių, o susirinkdavo tik visi savi, jaunos šeimos su
mažais vaikais. Susėsdavo draugai ir giminės į kompaniją, kiekvienas su savo atsineštu maistu.
Niekas tada nežinojo šašlykų ar keptų dešrelių. Burnoje tirpdavo naminė dešra, kumpis ar
lašiniai su svogūnu. Ratu „prasukdavo” vieną kitą buteliuką. Joninių šventei visiškai užtekdavo
vienintelio bufeto.
Viekšniškių nuomone, šių dienų Joninės įdomios tik jaunimui. Nebeliko tradicijų, papročių,
Joninės virto triukšmingu, masiniu komerciniu renginiu. Liaudiškos dainos išvirto į monotonišką
popsą be aiškios melodijos, su primityviais tekstais. Pašnekovai mano, kad nacionalinį
pasididžiavimą, kultūrą, papročius ir tradicijas užgožė iš užsienio atplūdusios mados, kartais
labai abejotinos ir lietuviui svetimos. Vis dėlto pokalbį baigėme optimistine gaida, tikėdamiesi,
kad lietuviškos tradicijos ir papročiai nemirs, o atgims su nauja jėga.
Labanauskaitė-Perminienė Jadvyga (gimusi 1924 m. Dauginių kaime, gyvenanti Čekų
kaime). Atsiminimai. — 2010. — Liep. 31. — Žodžiu. — Tekstas perrašytas iš diktofono:
Bov Kapienūse fabrėks i Kairiškiūs bovo. Nu i kuokiej tie puopiermedee bovo tuokėj, puo
mietrą, kėik anėi tėn bovo, nežinau. Liob sumes į Virvytę, ir anėi plauks iš Kairiškių į Kapienus,
vandeniu. O kap tėi nepaskendo, aš nežinau, mus anėi bovo išvirinti jau. Nu tai viens vienuo
pusie Virvytės stuoviedavo žmuogus, kituoj, kituo pusie. Reiškia, pastumdymui, ka už kuokių
krūmų užkliūs tėi, tai tus pastumdys į šalį vės. Bet vistiek palėkdavo, parsinešdavuom, mes
vistiek da raduom. Aš gal įsigalvuojau, dėlkuo i nepaskėndo. Musėi bovo lėngvi. Anėi tuoki rodi
jau bovo, anėi bovo išdeginti turbūt’. Juk tap įmesk, jug ons mėtro ilgomo, metras ilgomo. Nu
bet vuo kėik ons, klausyk, jug ons, įmesk į vandenį, jug ons nuskęs, a ne? Pėlna Virvyčia
važioudavo ka būs puotvynis, tad iš tun Kairiškių fabrėko į Kapienus tat. Mataa, mas pri pat, mas
27
matydavuom. Ka važiou, kad ein į Kapienų fabrėką. Į Kairiškius prigatavuodavo, paruošdavo,
sutvarkydavo, tėn jug nuskusdavo tas žėivis i paleisdavo i Kapienus. Tas bovo toukart
Sirutavičio laikaas ka bovo, Smetuonos laiki tas bovo. Aš da į muokyklą nejau, ruoduos. Da mes
maži tebuvuom ka matiem. Vuo gal ir ejau, matydavau. Pavasarees jau visaduos plukdydavo tus
medžius. Iš Kairiškių į Kapienus. Nu ka vanduo, ka didelis puotvynis yr. Ka i ledus išnešdavo, ka
bovo pėlna pėlna Virvyčia vandens bovo, toukart ka didelis puotvynis bovo, vuo tap ne —
nenuneš. Bet kad eidavo bangos, didelis puotvynis būdavo.
Nu tas zastavas ištraukdavo kad vanduo būs stėprus, nu ištrauks tas zastavas, ka neišplieštom,
i sudies ont tuo tėlto. Tas zastaukas. Vuo mes ejuom į muokyklą, per tas zastaukas reikies pereit,
per tų tėltą reikies pereit. Bet tas tėlts labaa paprasts bovo, tuokių lėntų paprasts bovo visai. Vuo
tas ta bovo prūds. Iš tuo prūdo posės bovo zastaukos uždietos, vuo tėn tuolyn ejo Virvytė, jau
sekliau bovo. Tėn bovo tas prūds, mat jėms reikiejo vandens, tam fabrėkou. Teip bovo.
Ai, tas bovo jau pri kumunistų. Tetė važiavo... Kairiškiūs grūdus, prievolę vežė, išvažiavo.
Prisidiejo maišų vežėmą, nedaug tėn bovo, gal kuokėi pėnki maišaa tų grūdun, ir išvažiavo,
išvežė prievolę. Tik tik įvažiavo į tuo Virvytę, tujau ir paleido zastaukas. Jėtumon, ka būt paleidė
vidury Virvyčiuos, ons būtų nuskėndis i su arkliu. Ta da išplaukė. I šitaa i grūdaa nuskėndo, da
kėtą maišą ištraukė. Vuo pats parejo vėsas šlaps. I tas arklys išsoko į pašalį. Parejo pas Matutį,
tėn ir išsidžiovėno, parvažiavo, vuo taip bovo anam. Tyčiuoms atsoko tėi darbininkaa, tas
zastaukas ištraukė. Ka būtų įvaževis į vidurį, jis būtų nuskėndis. Geraa ka bovo pavaževis tap
nelabaa tuolėi nu pašalio. Tėn bovo giliau tuoliau nu pašalio. Tap anam bovo. Tai tėn brasta bovo
gera, važioudavo. Ka zastavą uždies, važioudavo. I su arklees važioudavuom į atlaidus, į
Šiaudėnę ka važioudavuom, su arklees važioudavuom, galies pervažiout su arkliu. Bet ka jau būs
tas a rudou, pavasarį daug vandens, nu ta i būdavo tap. Ka anėms trūks vandens, paleis
zastaukas, ka būs per daug vandens, paleis zastaukas, ka mažaa vandens, uždarydavo tas
zastaukas. Daug vandens būdavo, ta ištrauks tas zastaukas, suguldys unt tuo tėlto.
Aš ejau pirmiause į Dauginius į muokyklą. Pats pirmiause ejau į Kapienus. Pėrmą klasę ejau į
Kapienus. Toukart tiktaa būdavo rudenį, žėimą nereikiejo eit tėn. Nu rugsiejo mienesio liki Vėsų
Švėntų. Tik tėik ten mes ejuom į muokyklą. Vuo da ejau į Dauginius, pas Bernuotą bovo da
muokykla. Tėn ejau ontrą klasę. Dauginiūs ejau. Uo tuoliau ejo į Kairiškius. Da, palauk, ejuom
ten pas tuokį, kaimi tėn bovo, kažkap pavardie... Misis, Nicis, kažkap, Nėcius. Bovo kaimo
muokykla, kuol’ pastatė muokyklą. Uo tap trėtį skyrių, ketvėrtą skyrių baigiau Kairiškių
muokykluo. Pėrma Kapienūse, tik neėlgaa aš tejau, da mas tebgyvenuom senuo suodybuo tėn.
Tik aš tėn ejau nu rugsiejo mienesio iki Vėsų Švėntų. Ir tuoliau nebmokėno. Smetuono laiki
žėimuoms nemuokėno pėrmaks. Munėi bovo aštouni metaa. Aštuonių metų. Kapienų muokykla,
kor pas Pranauskį, tėn vėsą laiką i bovo ta muokykla. Bovo vėsą laiką tėn pas Pranauskį,
ūkininks tuoks bovo, i tėn muokykla bovo vėsą laiką. Iki pat, kai kum... kai baigies tėn, tuos
muokykos kaimūs jau uždaro. Pas Bernuotą bovo tuokį, Kuostį Bernuotą, irgi paprastame name
bovo. Paskui į Kairiškius. Pas Nėcių ejom. Irgi Kairiškių kaime bovo tuoks Niecius, turiejo
muokyklą, bovo tėn pas ūkininką tuokį. Tėn irgi ejuom vėini žėimi. A potam į Kairiškius
išejuom. Sirutavičius pastatė muokyklą. Tik pastatė. Ka mes parejuom, pėrmą kartą bovo, tik
pradiejo muokint, į naują muokyklą. Kai pastatė, i mas parejuom, tėn į muokyklą ejuom. Tėn
netuolėj pri pat muokyklos bovo tas Nėcius, gyveno. Užsidarė vėsos tuos kaimo muokyklos.
Kaip gerai, ka būdavo Kaliedos, Sirutavičius tujau pat doudavo mums saldainių, doudavo
kavuos, bulkos. Tuokį atnešdavo pėino betuoną tuokį pastatydavo tėn, mas į eilę sustuodavuom,
turiejuom puodelius pasijiemi, pripėls mums kavuos, bulkos doudavo ir da saldainių doudavo
Kalieduoms, tuokį po maišėlį visims. Tuoks bovo Sirutavičius gers puons.
— I kiek metų muokieties tėn Kairiškiuos?
— Tris metus.
— A daug klasių tuo metu bovo?
— Keturios klasės tebovo. Pas mumis tebovo tik keturios klasės. Aš 1937 baigiau.
— I daugiau nebsimuokėt?
— Ne, nesimuokiau. Grėcius tuoks muokytuoju bovo. Grėcius, Gricienė bovo. Ons i
Dauginiūs muokytuojavo tas Grėcius. Ka bovo, potam tėn. I potam anų, kap užejo rusaa, pajiemė
ir išvežė. Da bovo šuokee, da ons munį išvedė šuokt, tas Grėcius, jau bovo atejė rusaa. Sako:
28
„Šimts velnių išejo, tūkstontis velnių parejo”. Ont vuokiečių, sako, šimts velnių išejo. Tūkstontis
velnių parejo. Munį da šuokt išvedė. Tujau, nežėno kor, išvežė anų į Sibirą. Šaulys ons bovo da.
Vaikų neturiejo. Žmuona bovo muokytuoja, ons bovo, muokytuos bovo Grėcius tas. Kairiškiuos
vėsą laiką bovo. Ons mėrė Sibire, ons nebegrįžo jau. Kap tik užejo rusaa, tujau anų i pajiemė.
Ontrą kartą ka užejo. Nes aš buvau jaunuoji ūkininkė vėsą laiką. Eidavau žaist, kad ons da bovo.
Muokykluo mums būdavo Jaunųjų ūkininkų ratėlis. I švaruo, tvarkuo reikiejo dalyvaut ir
sėdavom į tuos tuokius, nu i morkas, ir kokias tėn daržoves reikies augint jau jiem. Labaa miegau
žaist kvadratą. Ka mon bovo geraa ka nuveidavuom per pertraukas kvadratą žaist. Renginee
būdavo, važioudavo į paruodas. Reikiedavo vežt rankdarbius, bovo Tryškiūs paroda, vežiem tus
savo. Tėi augindavo, veždavo daržuoves, vaikiokaa kor augėno. Buruoks, kor didėsnį veš, a kų
nuors nuveš. Nu vuo mes rankdarbius. Muokykluo bovo Tryškiūs ta paruoda. Da bovo Grėcius
muokytuos. Kap užejo rusai, pasibaigė vėskas. Aš tiktaa anuo žmuoną, daugiau neprisėmenu, ka
daugiau nebovo, tie do i tebovo muokytuojai. Ana muokėno ontrą klasę, vuo ons trečią i ketvėrtą.
Ana ontrą klasę i pėrmą klasę, muokytuoja, anuo žmuona.
— Pirtis bovo?
— Ne, pirties nebovo. Tik bovo klietė, truoba, kūtė ir javams kolt, kap tuo vadindavo, kor
diedavo rugius. Keturi pastataa tebovo tiktaa.
— Rankinių girnų neturiejuot?
— Ai ne, senuolis turiejo, da palėko tėn prie... Mono senuolis tik turiejo tas tuokias. Tuokie du
akmenaa tuokiej bovo, i da palėko Dauginiūse. Da ons žadiejo vežtėis, Edvards, parsivežt čia
anus. Liob bovo akmou tuoks i vidurie tuokia kiaurinė bovo, turiejo senuolis, mona senuolee
turiejo. Dauginiūse gyveno vėsą laiką. Jauni mėrė. Aš da maža maža tuokia bovau, prisimenu,
kuokių gal šešių metų bovau, ka mėrė.
— Koldavo su arklėne mašina. No būdavo, turiedavo arklinių, pakinkys arklius ir koldavo su
arklėne mašina. Tas turiejo turiejo da arklėnę mašiną, tas Laputis turiejo da.
— Vuo Dauginiūse nebovo?
— Ne, Dauginiūse ne. Šnekiejo — ons turiejo. Lėnų mėnamą mašėną, ruods kad turiejo ir
arklėnę mašiną. Esam kūlę po karo su arkliais. Pakinkys arklius, untaa, i sokdavo. I pas mumis
esam kūlėj su arklėne mašina. Tai atvažiuodavo, turbūt, tas Laputis. Aš nežinau iš kor gaudavo
tuo mašėną. Mas neturiejuom, bet tiktaa atvažioudavo. Pačiuo pradžiuo po karo. Aš neprisimenu,
ruods, ka bovo normali ta kulamuoji. Pakinkys arklį, aš esu varius dar. I varysiu tus arklius i
rinkį. Gint į rinkį tus arklius, ka nesustuotom. Ruods ka normali bovo ta kulamuoji. Pas mumis
žinau ka kūlė, vėiną metą atsėmenu aiškee ka kūlė su ta mašina pas mumis. Ruods ka Laputis i
bovo. Vuo kou iškulsi. A degalų nebovo, kuo nebovo, aš nežinau kuo, negaliejo kolt. Daug kas
kūlė su arklėne mašina, i Deniušis Untuons koldavo. Labaa lėngvee būdavo, ont stalelio geraa
dėrbt bovo, nesunkee. Palėngva koldavo labaa. Mažaa tereikies dout tų šiaudų. O potam kūlė su,
žinaa su, nu, kūrendavo. Mono bruolis eidavo koldams su dampiu. Malkuoms, su malkuoms
prikūrens i kols.
— O kaip tas bruolis... O kas tų dampį turiedavo?
— O Palčauskis turiejo tas. Glodėnis irgi gyveno, Kegriūse turiejo kolamą mašėną. I potam
turiejo tas šitaa vuo... i Glodėnis, i Palčauskis turiejo, mona tas diedė, žinaa tų Palčauskį, tas
turiejo kolamą mašėną gerą.
— A tas Palčauskis, kap anuo vards?
— Osvalds bovo. Anuo tievs Osvalds bovo. Vuo sūnaa bovo Kestutis ir Algirds.
— A tai kuris turiejo tuo?
— Nu tai tas tievs turiejo. O tėi sūnaa nejo koldami. Tas bovo Smetuono laikaas. Ui sunkee
dėrbdavuom.
Tus puopierius džiuovindavo, pastuogės tuokios bovo lauke. Tuokie stuogaa bovo, vuo šuonaa
bovo atviri. Išneš tuos kardonus, puopierius, tap sukabindavo sukabindavo i džiuovindavo lauke
ka būs gražus uors. Neturiejo kor, džiovyklų, tuo puopieriaus stuoruojo.
Mes ka gyvenuom suodybuo, ta žinaa kap bovo. Paprasta truoba bovo, medėnė, šiaudinis
stuogs. Vėins kambarėlis tebovo, i tėn nieko nebovo gero, suodybuo. Nams pri namo, truoba pri
truobuos. Čia mūsų bovo klietė, vuo už klieties jau ne mūsų žemė bovo. Suodyba pri suodybos
29
bovo. Šiaudėnee stuogaa bovo, kamėnaa bovo tuokėj apvali, tuokėj kap rodi tuokėj kažkuokėj.
Tuoks apval’s kamėns tuoks. I kulama daržinie bovo, kūtės dėdelės bovo. Tetės tieviškė bovo tėn
tėi pastataa. Truoba pri truobuos bovo. Tap daug nebovo, kėik tėn — trys Labanauskee bovo, tėn
nieko nebovo. Nivėino kėto nebovo. Mono tetė bovo Labanauskis Stanisluovs, senuolis bovo
Antans. Da Labanauskis bovo, tėn tuoliau gyveno. Deniušis gyveno. Nu Liaugminienė gyveno
tuo suodybuo tėn. Nu i tėik i tebovo. Mūsų tetės... kėik bovo a vienuolika vaikų bovo — tetės
bruolių. Ruods ka vienuolika bovo. Aduoms, Vacluovs, bovo Duomininks, Stanisluovs, Petras,
Proncėškus... Aduoms, un karo bovo, Didįjį karą i bovo, tas tetės bruolis. Par karą žmuona mėrė,
vuo kap parejo iš karo, tada... Mūsų tetė augėno anuo dukrą. Pasijiemė mažą tievaa. Muotina
anuos mėrė. Ka parejo iš karo, tas tetės bruolis, ta mergelė bovo maža, bet ons tujau neužėlgo
mėrė, tas tetės bruolis. Mūsų mama tuo mergelę paaugėno.
— Vuo kas tėn tuos vienuolika vaikų turiejo?
— Ai, mono senuolis. Palčauskienė, vuo, bovo tetės sesou.
— Vuo kor pirmuosios Komunijos priejuot?
— Aš Tryškiuose. Ejuom pėškom į Tryškius muokintėis da. Su bruoliu ejuom piesti į Tryškius
muokintėis. Tryškių parapėjės, Tryškiūs i bovo. Ka buvau didesnė, jau ka pana paaugau,
važioudavau vėsor su dvėračiu. Į Tryškius važioudavau su arklees su mama. Į Tryškius, į
Šiaudėnę. Į atlaidus, į Šventą Roką, i dar kažkuokie atlaidaa tėn bovo. Su arkliu vis
važiuodavom, kuol’ neturiejau dvėračio. Vuo taap gyvenom kėtą kartą. Gers gyvenėms bovo.
Geraa bovo visim.
Mama bovo parsivežusi savo pasogėnę luovą. Da iki laiko bovo čia. Bet kap tėn griuovė tus
pastatus, mas nevežiemuos tuos luovos, kažėn kor. Tetė padėrbdavo tuokias luovas, tuokius
apsuodelius prikaldavo, mažiems vaikams mieguot.
Tuoks Munius bovo, irgi tuoks, ons irgi dėrbdavo viedrus medinius. Bet tas jau bovo... pri
vuokiečių, atruodo, vokiečių laiku, viedrus medinius dėrbdavo. Nebovo viedrų, medinius
dėrbdavo viedrus. Mono tetė nemuokiejo, mono tetė tik klumpius muokiejo dėrbt geraa. Tuokius
tus — uodėnee vėršaa, medpadee tuokėj bovo. Ai, moms geraa bovo gyvent. Mas turiejuom
vėskuo. Kiti žmuonis neturiejo kų valgyt’. Ateidavo pas mumis, prašydavo — brolienel’,
paskuolyk rugiūn, kap iškols, atidous. Ateidavo dounos prašydavo, doudavo pu kepalą dounos.
Nu da doud — dabaa būs ne ont jouko, atidousi tuo douną. Ne mas jiemiem, ne mums reik tuos
dounos. Must’ turiejuom kuo pavalgyt, ka tik bluogaa gyveno žmuonis, neturiejo kų valgyt.
— Kiek žemės turiejuot?
— Pėnkiuolika hektarų bovo. Mamos tievaa bovo baguoti labaa, anėi liob padiedavo. Ka
reikies kų dėrbt. Ka reikiejo persikelt iš senuos suodybos į naują, atvažiavo Zavėckis, mamos
tievo bruolis, vežė. Nuardė klietį seną, parvežė, perstatė kūtę seną, perstatė, tik truobą naujų
balkių pastatė. Vuo kūtė senų balkių, klietis, palauk kuokių metų — mono senuoliaus ta klietė
bova dar, tetės teties bovo. Parvežė perstatė tuo klietį. Kūtį perstatė vėsą, tik truobą naujaa
pastatė. I daržėnę kulamuoji pastatė. Vuo da iš senų, senų laikų bovo, žėnaa, tuoki apvali balkee
bovo labaa stipri. Da čia buvuom parsivežė kap griuoviemies. Pjaustiem į malkas tus balkius.
— Bet dabar jau nugriauta vėskas?
— Iš įkainavimo gavau. Nugriuovė. Gers gyvenėms bovo, geriau kap dabaa ka bovo. Du
bruolee bovo, i sesou bovo mono dar. Mono sesou mėrė 1941 metas.
— Vuo muokykluoj a į sąsiuvinius rašiet?
— Į sąsiuvinius mes rašiem. Bovo sąsiuviniai. Tiktaa rašals bovo tap pamirkyt, nu parkelio
nebovo. Tik reikies pamirkyt, plunksnos bovo. Bovo viskuo, i sasiuvinių, i knygų.
Ka mas irgi guliejuom apkasi, buvuom pasikasę kažkor, upelie kažkor tėn, buvuom išsikielie
tėn. Da mon bruolis bovo išvaryts i padvadą kažkor į Telšius. Parvažiavo, Telšiūs bovo padvaduo
ten, parvažiavo pavargis. Mas išejuom į apkasą, vuo bruolis sako, aš netoriu sveikatos, aš niekor
neisiu, ons guliejo luovelie. Vuo mes buvuom išejė, i aš buvau išejusi, i tetė, i mama, sesou jau
bovo mėrusi. Apkasaa bovo iškasti apėi mūsų vėsą truobą. Vuokiečee bovo iškasę apkasus. Bet
anėi nesiedo į tus apkasus. Aš dar irgi ejau, buvau pavaryta apkasų kast’. Da mošt’ gavau. Išejau
su tuokia Kulvinskate, Palionių merge, atejo vuokietys, ka devė mums par nogarą abidviem, tas
vuokietis — ko tap vielaa ateinat. O potam mumis lietuvius sustatė į pakalnę vėsus tėn, pri
30
Kairiškių tėn, pri Matočio, į pakalnę. Vuo tus, lėnkaa kor bovo, tai lėnkaa bovo visi ont kalno
bovo lėnkaa. Nu tai potam užejo rusų lėktovs, vėiną tų lėnką peršavo. Mes buvuom pakalnie. Tas
bovo vokiečiams išeinont. Potam tėi lėnkaa, tėi belaisvee bovo, kor apkasus kasė. Aš žinau, ka
jie pas Palčauskį bovo, tėi belaisvee, tuo doubuo, anėi tėn mėiguodavo. Daug bovo anų, į
muotrėška bovo tuokia. Mūsų daržs tėn bovo. Kas tėn, sietinee bov. Einont prigruobs, tus
sietinius raus iš daržo, nešees į tuo doubą tėn pas Palčauskį. I rusų bovo, i lėnkų bovo. Daugiau
lėnkų bovo. Par naktį tėn doubuo, ryto metą išvarys į apkasus. Iki pat mūsų, pri pat mūsų
apkasaa bovo, apėi vėsą truobą apkasaa iškasti bovo. I lietuvius varydavo kartu, i belaisvee
kasdavo tus apkasus. Bet tėi į tus į tus apkasus nesiedo, mes buvuom tap pasitraukėj į Pabūgenį.
Sugrįžuom iš Pabūgenio. Palikuom toštį truobą. Viskų išsivežiem, da palėko lašinių spintelie.
Nieks nieko nepadarė. Išbuvuom kuokis dvė paras, i karves išsivediem, ir arklius, vėskų, tik
paršiukaa bovo maži palėkė tuokėj, bet nieks nieko nepajiemė. Nieks nieko. Tebraduom i tus
lašinius ka parejuom, viskų spintelie tebraduom. Bet jau rusaa užejo toukart.
Mes įstuojuom patys paskutiniejie, mas nestuojuom į kulchuozą. Išgyvenuom dar tris metus.
Buvuom pavienees. Nejuom į kuolūkį. Pyliavos bovo didžiausios, matytom, pyliavas pėldavo.
Su tas Šiūšelees mono bruolis kartaas susitėkdavo i sakydavo — tik nestuokit į kulchuozą.
Mama, nerašykemuos, da nerašykemuos. Nu kap jau pradiejo... ka jau aprašė viskų, atiemė, ta
toukart įstuojuom į kuolūkį. Bovo „Tarybų Lietuva”, potam mus bovo „Virvytės” kuolūkis. Kų
mes atideviem tiem... Mas turiejuom du arklius, vėiną arklį buvuom pardevėj, vėiną arklį
atideviem i daugiau nieko. Arklį atiemė, ratus atėdeviem, šlajelę atideviem, rages. Atvažavo,
susirėšo kap gurguolę ir išsivežė vėskų ka įstuojuom. Išsivežė į brigadą. Da policininks bovo
atvaževis, i policiją pajiemė da. Mama riek atsistuojus, juk gurguolė išvežė šlajukus, rages, ratus,
brikelė tuokia bovo. Rataa darbėnee, brikelė, šlajukaa, ragės. Arklys, vuo karvės ne, karvių
nebjiemė, tik arklį atiemė. Vėiną buvuom pardevė, du turiejom, vėiną buvuom jau pardevė tų
arklį, beturiejom vėiną. Pardaviem tyčiuoms, ka nebūtų į kuolūkį. Graži bovo, kap nepardout,
mes turiejuom teisę pardout da tus arklius. Tuokia vienkinkė brikelė bovo.
— Tai su ta kur važiuodavot į bažnyčią?
— Noje noje. Ana bovo su vėinu arkliu, ne puorėnė brėka, bet vienkinkė brikelė bovo tuokia.
Da i dabaa bovo padėrbta, ont kūtės palėko, neparvežiem. Bovo naujaa padėrbė, bet neapkalta.
Nebreikiejo beapkalt, užejo kulkuozas, niekam nuoriejo tuos brikelės, išsisvaidė tuos dalys.
— Vuo ruogės a bovo tuokios, kad jau puoniškos ruogės?
— Šlajelee skaities. Šlajelės bovo. Da tebebovo mamos pasogėnės šlajelės. Nu, galiejo
važiout trys žmuonis geraa.
Gavėniuo nevalgiem mesuos. Per Gavėnia pasninkaa bovo. Sėmenėnės padėrbs mama, bulbių
išvėrs. Pieniškos sriobos. Valgyt mėsuos negaliejo. Pėnktadienees. Tik pėntadienees. Tik Didįjį
savaite daugiau, tap pėntadienees nevalgiem. Nebovo tap jau bluogaa. Geraa bovo gyvent’
vistėik. Mono gabi mama bovo labaa, bovo Amerikuo, sesuo iš Amerikos siuntinius siųsdavo
anaa.
— Da man pasakykit apie tuos, kur dampius turiejo, pas jumis kur atvažiuodavo ar aplinkui
kur nors kūlė.
— No jug, šitaa, turiejo tas Krutinis.
— Nu bet pas jumis neatvažiuodavo...
— Atvažioudavo, atvažioudavo į pas mumis į Dauginius. Krutinis atvažioudavo. Pri stalo
siedies, ons gers arielką, Paulioks būdavo tou mašinieriu, mustaas tėik prigers, ka nu stalo
neatsikels tas Krutinis. Nu putam da Glodėnis gyveno čia šitaa Kegriūs, irgi turiejo mašėną. Ons
turiejo vėsą, i kulamuojį, i tų. Mono bruolis da eidavo kartaas kol’t. O potam turiejo tėi...
Palčauskis turiejo kulamuojį i Mačee turiejo kulamuojį. Tėi Mačiokaa, jau tas jau bovo, priš galą
jau čia bovo. Tėi konėgo giminaitee. Konėgo tas bruolio sūnus. Anuo tievs turiejo. Mačius bovo.
Nu ons turiejo viskų, i dampį, i kolamuojį, konėgo bruolis turiejo. Mačiokaa važioudami
koldavo. Tas Juonis Mačioks, untaa, eidavo koldams. I mono bruolis kartaas eis padiet kolt.
— Ūkis kažkur bovo anų?
— Bovo bovo. Čia Tučiūs, kame, aš nežinau, kame tas ūkis bovo, didelis ūkis bovo.
Palčauskis turiejo kolamą mašėną, mes su Palčauskio kūliem. Vėsą laiką turiejo, kul’ tik užejo...
31
Karas prasidiejo, neblėko nieko. Tuoks Mačius turiejo da kolamą mašėną, Dauginiūs turiejo irgi,
tuoks Mačius Aleksėndra. Da biškį kūliem mes.
— Patriūbuočius pasakykit, kurie tie ten triūbas turiejo?
— Jug sakiau, Indriuškaa turiejo, Dauginiūs. Anėi sūnaa bovo trys i tas tievs, tėi turiejo. Nu i
Matutis gyveno Dauginiūs tėn pri Kairiškių. I da, vuo anuo bruolis gyveno Bėrbėliškie, irgi
Matutis, anėi bovo ta anų kumpanija. Tų Matutį geraa pažinau. Da mono veselee nuoriejo tetė
prašyt. Mona tetė sako — reek trubus pajimt veselee. Aš sakau — kam anų, nereek, nenuoriejau.
Tų Matočio. Matotee tėi. Trubininkaa bovo.
Turiejo tas Šiurys turiejo tiktaa armuoninką. Mono kavalierius tas, ons bovo muzikonts.
Mėrės jau yr. Ai, ons da nesens, 1922 gimėmo, jau ne senų laikų. Ons bovo Dauginiūs, neturiejo
savo ne ūkio, tap pat gyveno pas... nuomuojuos. Priš galą gyveno Telšiūse. Dabaa sakė ka mėrės
jau y. Ons Riaukienee giminaitis da kažkaap, Riaukam.
— Vuo kor eidavuot į šuokius?
— Į Kapienus, į Kairiškius. I dar būdavo kaimūs, pas žmuonis būdavo. Pas Labanauskį
Aleksėndrą būdavo, daa kėtor būdavo tuokėj. Tap daugiausee į Kairiškius i Kapienus gegužėnės
ka būdavo. Vuo tap į muokyklą Kairiškių. Ka bovo šuokee Kairiškiūs, muokykluo būdavo. Jau
tas bovo pri kumunistų.
— Kada kaimuose bovo pas žmuones, a kor, kuokius tus šuokius gruodavo?
— Nu labaa gražee senuoviškų šuokių. Fuokstruots, valsis, tangoo, vuo kas da... Nueidavuom
su draugiems, su draugiems pareidavuom.
— Pėlna Virvyčia važioudavo tų malkų, ka būs puotvynee. Uuiii, ka banguos, kad eis tap
banguoms į Kapienus iš Kairiškių. Neturiejo kų, nebovo ne mašinos, neturiejo, su arklees
puopierį veždavo. Iš Kapienų į Pabalvės stuotį. Neturiejo mašėnos tas Sirutaviče, su arklees
vėskų dėrbo. Prisikriaus puopierio iš Kapienų i važious jau. Potam priš galą nusipėrko jau
sunkvežimį, turiejo priš galą. Vėiną mašėną nusipėrko priš gala, vuo tap puonaa ka būs,
atvažious su arklees pri tų rūmų tėn. Vėsor su arklees važiniejuos. Purmuons būs, i puorėnė
brėka tuokia.
— Kažkuokia muotrėška, Dišmonienė bovo, ruoduos. Nupėrko Sirutaviče tų fabrėką.
Sirutavičius nupėrko anų. Vuo pirmiau kažkuokia Dišmonienė bovo, nežinau, kuokia tėn ta
puonia Dišmonienė. Kapienūs tėn gyveno. Bet putam Sirutaviče nupėrko. Du dvaraa bovo. Šimts
hektarų Kapienūs, šimts hektarų Kairiškiūs bovo. I da kažkor, sako, turiejės, nežinau.
Kairiškiūs tėn kasė, ont Šiaudėnės einont, kanalus kasė tėn. Pri Sirutavičiaus kad bovo kanals
tuoks didelis iškasts. Unt Šiaudėnės einont, už Kairiškių tėn.
Liob įsidiesem, tetė bovo padėrbės tuokius ratelius ont medinių tekinėlių. Stapunelė, mon
seserelė da bovo, mėrė 1941 metaas, įsidieseem tų bruolėlį, ka vešam. Apvėrto vėiną kartą, tas
vaks palėko mums unt žemės, tėi tekėnee sokaas vėršou. Da tebgyvenuom senuojuo suodybuo.
Da aš nejau ne į muokyklą.
— A ta senuoji suodyba tuoli bovo nuo naujuosios?
— Netuolėi netuolėi. Pri Palčauskio, va. Palčauskis palėko senuojuo suodybuo. Vuo mūsų čia
bovo priš pat Palčauskį. Mes nedaug, ne tėn tap tuolėi teišsikieliem, biškį. Už bažnyčios mes tik
persikieliem. Ka mon mama apsižanijo, rado aštuonių metų tetės bruolio dukrą. Ta vėskų
prižiūriejo, tai padiejo mamaa vėskų, ta Staselė Dabšienė. I mumis prižiūriejo. Mon nebovo tap
sunkee. Viskų padiejo dėrbt, į talkus eis, mon nebovo bieduos, mon geraa bovo. Bovo tap kap
tarnaitė. Aš baigiau muokyklą, ana apsiženijo toukart. Aš dabaigiau, kuokius metus da gal’ bovo,
dar bovo ana. Potam toukart apsižanijo, Kaune ana gyveno. Ana mumis prižiūriejo ka mes
buvuom mažos.
— Nu o kuoks labiausiai darbs nepatėkdavo?
— Aust’ nepatėko. Verpt nepatėko. Nert labaa patink, megzt patėko labaa.
— A staklės bovo pas jumis?
— Mama turiejo, audė ir audė viskų. Milus ausdavo, i lininius ausdavo. Tik aštounyčių
neausdavo. Trinyčius ausdavo.
32
— Bovo vėsą laiką tas Rupūžkalnis. Vuo tėn tas kels, Rupūžkalnis senee jau bovo. Aš
prisėmenu tų Rupūžkalnį.
— Tik bruolis bovo nusipėrkės, jau dvėratį turiejo. Smetuons laiki turiejo dvėratį, aš
neturiejau.
— Šimtadėinee bovo kumiečee. Fabrikantų vakaa kada ejo į muokyklą bovo geraa apsiriedė
vėsi. Su geraas batelees. Puonia siediedavo atsisiedusi pri truobuos. Vuo kor ejo kumieče,
kumiečių vakaa bovo biedni. Atsineš pėino butelkelę į muokyklą. Pėitus mon vėiną kartą
pavuogė. Aš atsinešdavau dešruos visumet, mona mama padėrbdavo. Tas kumetyns bovo tuoks,
tuokios truobos bovo, o tėn daug gyveno, kelios šeimos gyveno tami kumetyni. Kumetyns tas.
Kairiškiūs, tuoliau ont Šiaudėnės tėn į tuo posė. Tėn bovo do. Vėins tas kumetyns da tebie, ta
vėina truoba kumetyno da tebie. Vuo tėn tuoliau bovo. Da aš vėiną kartą nakvuojau tėn. Bluogaa
gyveno kumiečee, labaa bluogaa.
— A tie šimtadieniai dėrbdavo... ūkio darbus?
— Ūkio darbus anėi dėrbdavo. Vėskas bovo su ronkuoms, i rugee renkami, vėskas bovo,
untaa.
— Su klumpees, su naginiems, su klumpiems. Ir aš ejau su klumpees į muokyklą. Nu, vėršus
uodinis, uo padaa medėnee. Tetė padėrbdavo. Žėima ka būs, apsimausiu į tuokius tūbus, ka
speigaa, vuo tap ejau su klumpees. Trys kilometraa bovo muokykla. Trys kilometraa bovo į
Kairiškius nueit. Tuolėi muokykla. Kelee tuokėj būdavo, eidavuom per laukus, bovo tuoks
takėlis. Bovo paprasts tuoks kel’s, tuoks ne vėiškelis, potam tuoks takėlis par laukus tėn. Par
fabrėką reikiejo eit, per dvarą.
— A tas fabriks keldavo triukšmą kuokį?
— Tik švėlpdavo. Dvylektuo valunduo švėlpdavo dėiną, pėitams visumat švėlps, trūbys
pėitams. Nu i putam, ruods, a šešiuos ar aštouniuos dar vakari, vakaraas. Nurytaas i vakaraas, į
dėiną tris kartus švėlpdavo. Jau fabrėks švėlp, mas ir atsikelsam. Balsas bovo didelis. Jau
šešiuom švėlp nuryto, jau reek keltėis. Šešiuoms nuryto švėlpdavo i putam dėini dvylektuo. Nu i
vakarą da švėlpdavo. Aš vakare neprisimėnu geraa. Aštuoniuos a šešiuos. Tuoks balsas bovo
didelis, ujuj.
— Po tris avis laikysem par žėimą. Puorą arklių i kumelį laikydavo visumet, do arklee būdavo
i kumelys. Kap tas kumelys paaugs jau, toukart tų pardous, tų kinkys jau į plūgą. Be komelio
nebovo, tetė visumet turiejo kumelį. Ka važiousi, kap bovo untaa, paskou biegs kumelelee. Mon
mama važious su kumele į Vėikšnius, visumat kumelėlis paskou biegdavo. Mas turiejuom
kumelę, nu ir visumat tas kumelėlis būdavo. Į atėdevė į kulkuozą kumelę.
— Kur maudieties?
— Nu, pirtie, vasarą Virvyčiuo, vuo tap pirtie. Pas kaimynę bovo, mas neturiejuom,
Labanauskis turiejo, Aleksėndra, pirtį, pas kaimynus maudiemies, pas diedienę eidavuom tėn.
Mas tik neturiejuom. Aplinkou kaimynaa visi turiejo pirtis.
— Daug da ejo iš kaimo žmuonių į fabrėką. Geraa muokiejo, geras algas muokiejo. Netrūko
darbininkų fabrėke. Tas Pesėckis dėrbo fabrėke, tuo Peseckioko tievs, šitaa kor yr dar tas sūnus
anuo. Tuoks Kundruots fabrėke dėrbo. Turiejo dukrą, sūnų. Kap vedė į muokyklą, geraa
apsirėngė vaikaa. Gražees batukaas, gražee apsiriedie. Žmuonos niekor nedėrbo, vyraa išlaikė i
žmuonas i vakus išlaikė, kor fabrėke dėrbo. Tėms bovo geraa gyvent. Kumiečee... nieko nebovo
gera iš kumiečių. Atsineš pėino butelką į muokyklą i dounos gabalėlį. Šimtadėinės duktie pėino
atsineš kuožną kartą į muokyklą pėitams, Sideravičiūtė tuokia.
Žėimą nuveš bruolis, kap nebejo į muokyklą, ons nebaigė keturių skyrių, nuveš visumet su
arkliu į tuo muokyklą. Atvažious parvežti. Kaimyną vėiną vėins kaimyns nuveš, kėtą kėts
kaimyns nuveš. Ka būs gers ragių kel’s, su ragiems važiout. Ka galies par ledą išvažiout, gers
kel’s būdavo. A pri tėlto atvažioudavo, mas ateidavuom lig tėlto i parveždavo mumis nomėi. Iš
Kairiškių su arkliu, žėimą. Prisies tas rages tų vakų. Munį atvažioudavo parvežt i Filę
Labanauskaitę, va tėi kiti neatvažious. I gali nebeit į muokyklą, nebovo prievartos eit. Keturius
skyrius, i mono bruolis nebaigė keturių skyrių. Pasibaigė metaa i nebejo tuoliau.
33
— A knygas reikiedavo pirktis?
— Nu mes pėrkom. Katrėj biedni bovo, tokiems devė knygas, uo mes pėrkuom. Atsėmenu,
pirkau vėsas knygas.
Per [vardadienius] būs gegužėnės su trūbaas visumet. Veltou įleis į tas gegužėnes, bilioto
nejimdavo. Su trūbaas būdavo gegužėnės, daržinies vėsaduos, tuos kulamuosiuos daržinies
būdavo. Tėi šuokee būdavo daržiniese visumet. Atsėmenu, ka bovo vėiną kartą tuo gegužėnė,
mas dar šuokuom, vaidilutės buvuom tuos. Nežinau, a dvyleka mergaičių. Su baltuom
pakluodiem apsiautė mumis ir mas šuokuom, tuos vaidilutės. Užkūrė laužą tuokį daržinie tuo,
tuokį vidurie padarė. Mas turiejuom vainikus, sudiejuom tus vainikus į laužą, deginuom tėn. Ta
mums devė pinigų Sirutaviče, devė saldainių da už tų vaidėnėmą. Vėiną kartą pri rūmų šuokuom,
tėn ta bovo iš puopieriaus suknelės pasiūtos, iš ružavo puopieriaus pasiovo ir baltaas alyvaas
prisagstė, apsagstė su alyvaas baltaas žėidaas tas sukneles mums. Šuokuom tėn pri rūmų pas tus
puonus. Puonų bovo privažiavė, puonaa žiūr susistuojė, uo mas šuokuom tap pri rūmų, tuos
mergaitės. Gražį tuokį šuokį šuokuom labaa gražee. Iš ružavo puopieriaus, žinaa, kvalduoto
tuokio puopieriaus ružavo bovo pasiūtos suknelės tuokios. Putam po tų šuokių da saldainių
mums devė, vakarienę devė. Da susėrgau, pradiejau viel vemt aš — privalgiau saldainių.
Sirutavičienė devė mon da vaistų. Ne kas tėn ir eidavo. Iš Dauginių aš eidavau, tuokia Poškaatė.
Kėik mas buvuom, a dešims tų mergaičių ka šuokuom tus šuokius. Vuo tuo vaidilutę daržinie
šuokuom.
Futbuolą liob, krešinį žaisdavuom su tuoms paneliems. Tuos panelės atvažioudavo, daug,
žinaa, tų studėnčių. Mūsų tuokios... vaikaa dar buvuom. Krepšinį ne vaikaa, jau bov baigusi
keturis skyrius. Vėiną kartą tik laimiejuom. Aš muokiejau, geraa gaudysiu sviedinį. Tuos panelės
do kartu. Mūsų ta klasė vėiną kartą.
— Ons i vadovavo tam fabrikui?
— Ja, fabrėko vaduovs.
— A vėsą laiką ons vadovavo?
— Vėsą laiką ons bovo.
— Ka Sirutaviče išsikriaustė, arklees išvažiavo. Siediejo, vėskų susidiejo ir išvažiavo. I užejo
tujau rusaa.
— Ar anie mašėnos nebovo nusipėrkėj?
— Priš galą turiejo mašėną, vėiną turiejo. Bet ons nevažiavo su mašėną, išvežė su arklees,
prisikriuovė, išvažiavo su arklees. Puora arklių. Sirutaviče, ons tuoks mažylėlis, tuoks žems
bovo, tuoks paprasts žmuogelis visai tuoks. Tik ta puonia graži bovo. Ontrą žmuoną ons turiejo,
ta graži bovo labaa. Tuos pirmuosios aš nepažinau. Mono ta pusseserė, Dapšienė, Labanauskaatė
ana bovo, ana tarnavo tėn, pas anuo už pakajavuoją bovo, pas tų Sirutaviče. Bovo šeimininkė,
bovo i pakajavuoja bovo. No ta Staselė tarnavo už pakajavuoją, tas bovo Smetuonos laiki. Ta
liob vėsumet kad pareis šeštadienees numėi, ka pridies mums pyragų, saldainių parneš,
Sirutavičienė įdiedavo parnešt’ moms, tų saldainių, vėskuo. Į tuo Staselee duovanų doudavo, ir
muokiedavo algą geraa, ir, žiūriek, nupėrko vėiną gražį kuostiumėlį nupėrko, tuokį rodą tėn
tuokį, tuokį mielėną kuostiumėlį nupėrko, duovanų daug doudavo visumet taa pakajavuojaa, ta
Staselė būdavo. Tas tuoks pakajuovs tebovo: reikies puonams batus nuvalyt’, atvažious puonaa
— apvėl’kt’ puonus, nuvėl’ktė. Atvažious su lietpalietees — nuvėl’kt’. Arba su kuokees...
nuvėl’kt’, pakabint’. Į stalą nešt reikiejo. Šeimininkė valgyt vėrdavo. Pakajuova tik valgyt įneš
patiems puonams, nu i pakajus sutvarkyt reikies, iššlouti, noje, išplaut’, sutvarkyti. Taap bovo.
Ana už pakajavuoses tarnavo, mono pusseserė ta. Tetės seserėis duktie. Ka tėn tėi tėi rūmaa
paprasti bovo, aš liob nuveisu po tuo karo. Eik eik, tėn paprasčiausia medėnė truoba, šūds tėn
bovo, tų pakajee tėn nieko. Pečee tuokėj stati bovo, kūrenami bovo su taas pečees tėn. Niekuokėj
tėi rūmaa nebovo, paprasti bovo ir anie. Diltuo pastatyta tap gražee, aplinka graži, gieliems
apsuodinta.
Vuo muokykla va ta mumis ekskursija, puo tus kiaulininkus mumis liob vadžiuos. Po fabrėką
tonkee eidavuom ekskursija, vesdavo muokytuoja. Į kiaulininkus Sirutavičio tėn. Ažiūriet vėskų.
Tuokios vėsos karvės šiemargos bovo, vėsa bonda bovo. Tėn tuos pri pat muokyklos bovo,
34
aptvertos ganyklos bovo, aptverta su vieloms ganykla bovo. Mes tas karves matiem. Mėlžiejos
mėlždavo tas karves, matydavuom. I tuos karvės bovo netuoli muokyklos.
Kap tik rusaa atejo, tujau padėrbo elektrėnę iš Kapienų. Mumis da išvarė kėrstė, žėnaa, tų
mėšką. Kažkap vyraa kėrto, mus reikiejo šakas geniet. Tujau pat kap užejo rusaa. I tujau padėrbo
elektrėnę Kapienūse. Rusaa padėrbo elektrėnę. Kapienūse bovo karvės ir Kairiškiūse
Sirutavičiaus. Rožė, tėn gyveno tievaa ont kalno. Netuoliej gyveno Rožiaus Juonio tuo tievaa.
Tuokia maža truobelė bovo. Kų tas Rožė turiejo, a ko, a mėnamą linų mašėną turiejo, ruods,
nebžinau, linams mint mašėną. Tėik aš daugiau... į tus Kapienus tėik i teidavau.
Vėsaduos būdavo vardėnės. Tų tai geraa žinau. Kėik jau ejau į tuo muokyklą, vėsada per tas
švėntės vėsada būdavo. I tėn pri tų rūmų einam tėn šuokt, einam sveikint, i moms i valgyt
doudavo, vėskų tėn. Nu tik tebovo do sūnaa i dukra. Lialia vadindavo dukterelę. Ons vėsą laiką
tuoks. Susitraukęs, su lazdele vakščiuos, ne iš paniberijos su lazdele. Nebovo da sens. Vuokiečių
laike išbiego tėk, pasitraukė. Pirmuosios žmuonuos tas viens bovo. Ontruos žmuonuos bovo
dukra ir sūnus bovo. Lialia, labai graži mergaitė bovo ta duktie anuo. I žmuona bovo labai graži.
— A tie sūnai nieko nedėrbdavo?
— Anėi sudėntaa bovo, taas laikaas studijavo. I ta duktie studijavo. Da jauni bovo. Tuos
pėrmuosios žmuonuos jau gal ir, gal jau bovo, kų dėrbo, nežinau. Ta aš ontruosios žmuonuos tik
tepažinau tų. Ta mergaitė, ta anuo duktie bovo už munį vyresnė. Labai graži Lialė Sirutavičiūtė.
Iš muokyklos dėinų. 1937 metai tas bovo. Vuo tas [sūnus] pasilėko čia Lietuvuo. Per karą dar
bovo Pabugenie pas Pluonį. Kartu tėn buvuom pas Pluonį, nu tuokiam sklepe kažkuokiam.
Potam Šiauliūs gyveno.
Visi išmėrėj. Aš tik jau vėina i besu. Nu ne iš Kairiškių, bet, žinaa, ka aš į muokyklą ejau tėn,
iš pat ontruos klasės, priaugusi esu. Kažkaap eidavau, susitikdavuom, vakščiuos visumet po
dvarą, lazdelę pasijiemis, apėi tų fabrėką, a ta teip vaikščiodavo.
35
6.2. KALBA. VIETOVARDŽIAI. VARDAŽODŽIAI
Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų,
pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 39—41 ir kt. — Tekste: „Plaukiama pro
patį Raudonskardį, staigų, prie pat miestelio (dešinįjį), aukštoką, gelsvą, molėtą krantą, kurį kas
pavasarį Venta paplauna ir verčia kelią vis toliau atkelti (mano atminimu buvo jau trys, o gal net
keturi keliai); nuo skardžio žiemą mėgome rogutėmis važinėtis — baisu ir malonu! Kitoje upės
pusėje pylimai iš prieš 100 metų, kai caro vyriausybė buvo pradėjusi kasti Ventos („Vindavos”)
kanalą Dubysai su Nemunu sujungti ir ties Viekšniais mėgino upės vingį išlyginti; darbas liko
nebaigtas.”
Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. — 1966. — P. 34, 56, 63, 65, 78, 85, 112, 113, 135,
136, 138, 143, 151, 152, 154, 167, 168, 173, 176, 178, 184, 186, 187, 188, 196, 198, 243, 279,
285, 290, 295, 315, 317, 357, 360, 363, 375, 376, 396, 403, 432, 436, 438 ir kt.; žemėlapiai.
Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 3 // VVB, VM. — Tekste: 1973 metų
aprašas: Viekšnių miestelio šunų, kalių, katinų ir kačių vardai. 1974 metų aprašai: Darželio gėlių
vardai. Kaip Viekšnių miestelio žemaičiai pakeičia vyrų ir moterų vardus. Žydų vardai: Kokiais
vardais Viekšniuose žemaičiai vadina savo miestelio žydus. 1975 metų aprašas: Grybų vardai.
Urbienė Amelija. Žydų vardai: Kokiais vardais Viekšniuose žemaičiai vadina savo miestelio
žydus: 1974 metų aprašas // Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 3 // VVB, VM.
— Tekste:
Vyrų vardai: Apkis (Abe Potes), Arkis, Benckis, Berkis, Dovitkis, Faifkis, Gerškis, Chajums,
Chajumkis, Charkis (Charkė), Irškis, Jankelis, Joselis, Joskis, Kackis, Konka, Leibis, Mėiškis,
Nokums, Notkis, Peiskis, Šikis (Šij-Michel), Šliomkis, Zelikis.
Moterų vardai: Anckė, Belkė, Breinelė, Cipkė, Cyrė, Dvierkė (Dvierelė), Feigė (Feigelė),
Fentkė, Chaikė, Intkė, Itkė, Kaska, Lipkė (Libė), Malkė, Merkė, Peskė, Roza (Raiskė), Ruokė,
Rochė (Rochala), Siulkė, Sorkė, Taibkė (Taibelė), Taubė (Taubelė).
Urbienė Amelija. Tautosaka: Aplankas Nr. 1 // VVB, VM. — Tekste: Užrašyta 1974 metais:
Kaip spragilai kulia. Užrašyta 1975 metais: Kaip žemaitis žemaitiškai keikiasi. Kokių turėjo
pravardžių žmonės Viekšnių miestelyje bei jo apylinkėje. Kaip žemaičiai skaičiuoja metų laikus.
Kaip žemaičiai skaičiuoja giminystę. Matai (Kaip Viekšnių žemaitis savimi mieruoja). Matai
(Kokių dar yra matų). Ką sako netepti ratai.
Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 5 // VVB, VM. — Tekste: 1977 metų
aprašai: Iš kur Kuršėnų ir Papilės vardai. Iš kur Viekšnių vardas.
Urbienė Amelija. Vietovardžiai: Užrašyti 1979 metais // Urbienė Amelija. Tautosaka:
Aplankas Nr. 3 // VVB, VM. — Tekste:
Įteklius — buvusio ūkininko Bukonto Jono lankos toje vietoje, kur Virvytė įteka į Ventą,
kairėje Virvytės pusėje. Priešais, kitapus Virvytės — Santeklių dvaro lankos ir Santeklių miškas.
Pelenės pelkė — Kegrių miške, už ūkininko Kazlauskio, į pietų pusę. Toje pelkėje gyveno
velnias, kuris klaidino žmones.
Juodlieknis — nedidelis upelis. Teka iš Čekų kaimo ūkininkų pievų. Į Ventą įteka prieš
kapus, netoli Šarkio, prie Grabio.
Šilupis — nedidelis upelis. Teka pro ūkininkų Glodenio, Maneikio žemes. Iš dabartinio
koklių fabriko.
Užimtinės — Viekšnių ūkininkų pievos į pietvakarius nuo miestelio, maždaug už 5 kilometrų.
Pastauninkas — pievos už Ventos. Nuo tilto ir kelio į vakarų pusę, link Pavenčių kaimo.
Mačinė — įlanka dešinėje Ventos pakrantėje už Įtekliaus, kur prieina Mačiaus žemės.
36
Grybauskinė — dešiniajame Virvytės krante. Seniau čia buvo Grybauskio dvaras ir malūnas.
Taip ir sakydavo: „Važiuosim į Grybauskinę susimalti”. Ir patį dvarą žmonės Grybauskine
vadino.
Gandrinė — Santeklių dvaro žemė toje vietoje, kur „latvių kapeliai”. Čia vasarą sustodavo
čigonai, atvažiavę į Viekšnių jomarkus (Sekminių, šv. Jono).
Juodeikio pušynėlis — kairėje Ventos pusėje, netoli Kanavų (kanalo). Priklausė Zaventės
kaimo ūkininkui Vincentui (sūnui) Juodeikiui. Seniau ir dabar pušynėlyje rengiamos gegužinės.
Žalvės — miškas į šiaurę nuo Viekšnių, už 4—5 km., už geležinkelio.
Urbienė Amelija. Tautosaka: Aplankas Nr. 4 // VVB, VM. — Tekste: Užrašyta iš savo
atsiminimų: Būdingi posakiai. Įvairūs nusakymai. Poterai. Adverniška kalba. Greitakalbiai.
Skaičiavimai. Gyvulių ir paukščių balsų pamėgdžiojimas. Kaip vadina arba varo gyvulį ar
paukštį. Įvairūs patarimai bei pamokymai. Palyginimai.
Urbienė Amelija. Pravardės Viekšnių miestelyje bei jo apylinkėse: 1979 metų aprašas //
Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 7 // VVB, VM. — Tekste: Lekmė (Povilas
Beržunskis Rekečių kaime. Jo sūnus — Lekmelė). Pundzius Muzikantas (Kegrių kaime).
Knarkazas (Skunsmonas). Poškus Graps. Barakodelaitė (Barakauskienė). Žaiboks Dargis.
Spingys Amerikonas (gyveno Vytauto gatvėje). Spingys Daktaras (Amerikono brolis). Uosis
Znočys. Saldžioji Magdelė (Magdalena Juodšerytė). Silkinelė Magdelė. Baltutis Didgalvis
(Kegrių kaime). Baltutis Medkojis (Kegrių kaime). Erlickis Velėninis (Žalionės kaime, Erlickio
Kriaučiaus tėvas). Bagotasis Liauksminas (Kegrių kaime), taip pat — Liauksminas Amo-amo,
a Pana Šventoji. Raudonoji Mortelė. Beržunskis Kozeris. Paukšteliai (Vaitkevičiai).
Urbienė Amelija. Kaip audėja [Ona Šiaulienė] nusako siūlų spalvas: 1981 metų aprašas //
Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 7 // VVB, VM.
Urbienė Amelija. Viekšniškių nusakymai apie žmogų: 1981 metų aprašas // Urbienė Amelija.
Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 7 // VVB, VM.
Vilkys A. „Važiuojam prie Meižių ežero?”: Mūsų kalba // Vienybė. — 1981. — Saus. 31. —
— Visas tekstas:
Nebe pirmus metus akmeniškiai poilsio dienomis skuba prie vienintelio rajone ežerėlio. Čia
1971 metais statybos trestas šiaurinėje ežero pakrantėje įkūrė poilsiavietę. O 1973 metais iš
rajono centro pradėjo kursuoti ir autobusas. Greitai vienintelis gamtos sukurtas vandens telkinys
tapo populiarus ir gausiai lankomas. Ežeras paskelbtas ornitologiniu draustiniu!
O kaip vadinti šią rajono įžymybę?
Kreipkimės į kalbininkus, autoritetingiausius vardų rašybos aiškintojus. A. Ružė (beje, kilęs iš
Viekšnių apylinkės) „Kalbos kultūroje” rašė: „Jau keli dešimtmečiai kurie-ne-kurie Akmenės
rajonų kaimų vardai oficialiuose dokumentuose ir spaudoje rašomi iškraipyti. Iškraipymai
daugiausia yra atsiradę dėl tarminių formų netikslaus atstatymo į literatūrinę kalbą. Dalį tokių
formų įtvirtino 1950 m. išleistas „Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirstymas”.
Nepaisant vartosenos „tradicijų”, reikėtų įteisinti taisyklingas, pagal fonetikos dėsnius į
literatūrinę kalbą atstatytas tų kaimų vardų formas”. Toliau kalbininkas A. Ružė pateikė keletą
vardų taisymų.
Akmenės apylinkėje yra kaimas. Tarmiškai tariamas Meiže (kirčiuotas paskutinis skiemuo).
Bet, žinome, šio žodžio tarminis ėi atliepia literatūrinės kalbos ie (palyginkime bendrinį
daiktavardį mėiže = miežiai). Taigi pagal lietuvių kalbos fonetikos dėsnius į literatūrinę kalbą
atstatę taisyklingą vardo formą, turime kaimo vardą — Miežiai. Tvirtagalę priegaidę turi
kirčiuotas paskutinysis skiemuo ai. Vadinasi, kaimo vardas neturi nieko bendro su bendriniu
daiktavardžiu miežiai — javų pavadinimu. Taip pat turime taisyti ir ežero vardą, rašyti Miežių
ežeras. Paskutinysis kirčiuotas skiemuo irgi turi tvirtagalę priegaidę.
Todėl dabar vartojamas oficialus kaimo vardas Meižiai yra tarmiškas ir literatūrinei kalbai
neteiktinas. Lygiai tą pati galima pasakyti ir apie dabar Akmenės rajone vartojamą ežero vardą:
jis tarmiškas ir literatūrinei kalbai neteiktinas.
37
Tiesa, pasimokyti, kaip teisingai rašyti ir tarti kaimo bei ežero vardus, turime iš ko. Tereikia
tik noro. Štai Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto gamtos fakulteto dėstytojas
A. Levickas „Tiesoje” rašė apie mūsų rajono vandens telkinius. Tarp kitų paminėjo ir Miežių
ežerą. Lietuvių kalbos ir literatūros instituto dabartinės lietuvių kalbos sektoriaus vadovas,
filologijos kandidatas A. Vanagas savo knygoje „Lietuvos TSR hidronimų daryba” mūsų rajono
ežerą taip pat vadina Miežių ežeru, o kaimą — Miežių kaimu.
Ar ne laikas tad iškraipytai rašomus ežero ir kaimo vardus mūsų dokumentuose, rajono
autobusu stotyse ir kitur pakeisti taisyklingais: Miežių ežeras, Miežių kaimas, Miežiai.
A. VILKYS. Lietuvos TSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos rajono skyriaus kalbos
sekcijos pirmininkas.
Matačiūnaitė V. Tiriame rajono vietovardžius // Vienybė. — 1981. — Rugs. 5. — Tekste:
„Vieną vasarą buvom Viekšniuose.” Dėstytojas Albertas Ružė.
Valiušaitis V. Kalbininkų ekspedicija pasibaigė // Vienybė. — 1982. — Spal. 16. — Tekste:
„1979 m. vardynas buvo aprinktas ekspedicijos vadovo A. Ružės gimtosiose vietose — Viekšnių
apylinkėje. 1980 metais baigti rinkti vietovardžiai Viekšnių apylinkėje. [...]. Šiemet išvaikščioti
Papilės ir Kairiškių apylinkių kaimai. [...]. Daugiausia dainų įdainavo O. Meškienė iš Birbiliškių
kaimo.” Marija Stankevičienė iš Degimų.
Ruškys Vytautas. Pradžia žodynui // Vienybė. — 1989. — Liep. 25: „Autoriaus nuotraukoje:
docentas A. Ružė su grupe studenčių”. — Visas tekstas:
Prieš tris dešimtis metų Albertas Ružė, Vilniaus universiteto studentas, vaikščiojo po
gimtąsias Viekšnių apylinkes ir klausėsi žmonių pasakojimų. Vėliau iš jų rinko to krašto tarmei
būdingus žodžius ir užrašinėjo į specialias korteles, kurias panaudojo diplominiame darbe. Bėgo
laikas dirbant Universiteto Kauno vakariniame fakultete, kuriame parašyta disertacija filologijos
mokslų kandidato vardui gauti ir iš dėstytojo tapta docentu, tačiau mintys dažnai sugrąžindavo į
tėviškę. Norėjosi jai padaryti ką nors gero, įsimintino. Išeitį padėjo rasti kito kalbininko,
V. Vitkausko, pavyzdys. Kolega parašė „Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodyną”, kuris yra
pirmasis tokio pobūdžio darbas lietuvių kalbotyroje. O kodėl negalėtų būti, sakykim, „Viekšnių
šnektos žodyno”? Juk šio krašto leksika irgi turi daug savitumų, kurių išsaugojimas būtų
naudingas krašto kultūrai.
Šiais metais docentas ėmėsi konkrečių darbų. Dar pavasarį pradėjo rinkti studentus į kalbinę
ekspediciją Akmenės rajone.
Tiesa, čia jau sykį lankėsi su grupele entuziastų, kurie užrašinėjo vardažodžius, bet šįsyk
užsimota platesniems darbams. Norinčiųjų buvo daug, todėl atrinktos pažangiausios studentės:
A. Šėgždaitė. I. Sideravičiūtė, R. Gudišauskaitė, V. Dusevičiūtė ir kitos. Prie jų prisijungė Kauno
Maironio vidurinės mokyklos lituanistė Ž. Sadauskaitė, Kūno kultūros instituto redaktorė
A. Pribušauskaitė.
Per dvidešimt kalbinės ekspedicijos dalyvių buvo įsikūrę Viekšnių vidurinės mokyklos
bendrabutyje. Dieną laikini gyventojai, „apsiginklavę” magnetofonais (beje, per dešimtį dienų
trečdalis jų išėjo iš rikiuotės), pasklisdavo po miestelį, apylinkes, o vakarais dalindavosi
įspūdžiais, perklausydavo įrašus. A. Ružė gerai prisimena tuos žmones, su kuriais bendravo
jaunystėje, ir stebisi, kaip laikas pakeitė jų šnektos ypatybes. Kol kas nesutiko nė vieno senolio,
kuris būtų išlaikęs žemaičių kalbinės fonetinės tarmės sistemą. Bendravimas su kitatarmiais ar
literatūrine kalba šnekančiais žmonėmis, taip pat televizija, radijas paveikė žemaičių šnektą.
Tačiau daugelio pašnekovų buvo įdomu klausytis apie žemės ūkio darbus, audimą, kalvystę, apie
išvežimus į Sibirą. Studentėms ilgam įsiminė bendravimo akimirkos su viekšniškiais
S. Kriaučiūnu, M. Rupkaite, taip pat su Krak[iuose] gyvenančiu A. Kuodžiu, M. Dainiene iš
Užventės kaimo.
— Pirmasis žingsnis pavyko — prirašėme per 40 magnetofoninių kasečių, kurias galutinai
apdorosime namuose, — džiaugiasi docentas A. Ružė. — Planuojame Viekšnių apylinkėse
viešėti dar mažiausiai penketą vasarų. Juk žodynas reikalauja ilgo ir kruopštaus darbo.
38
Beje, kalbininkas prašė pabrėžti, kad šioje ekspedicijoje jį kaip mokslininką palaiko net trys
organizacijos: Lietuvių kalbos draugija, Universiteto Kauno vakarinis fakultetas ir Kraštotyros
draugija.
Tamulynaitė Irena (Ekspedicijos dalyvė). Dešimt dienų Viekšniuose // Vienybė. — 1989. —
Rugs. 26. — Visas tekstas:
Liepos 3—12 dienomis pabiro pasklido Vilniaus universiteto Kauno vakarinio fakulteto
studentai lituanistai Viekšnių parapijoje. Čia vyko kalbinė ekspedicija, kurią suorganizavo
Lietuvių kalbos draugijos Kauno skyrius, Lietuvos kraštotyros draugija ir Vilniaus universiteto
Kauno vakarinio fakulteto Lietuvių kalbos ir literatūros katedra. Studentai, vadovaujami Lietuvių
kalbos ir literatūros katedros docento Alberto Ružės, rinko Viekšnių šnektos žodyno medžiagą.
Kalbos faktų rinkimo ekspedicijos Akmenės rajone jau vyko 1979—1982 metais, kai mūsų
pirmtakai — lituanistai, vadovaujami doc. A. Ružės, rinko Akmenės rajono vardyną. Tuomet jie
išvaikščiojo per 230 kaimų, surinko 6000 kalbos vienetų, iš jų 2000 vietovardžių. Visa vardyno
medžiaga, surinkta Akmenės ir kaimyniniuose (Mažeikių 1983—1984 m., Skuodo 1985 m.,
Telšių 1986—1988 m.) rajonuose, atiduota Lietuvių kalbos ar literatūros institutui.
Šiemet pradėjome naują, patiems mažiau žinomą darbą. Kiekvieną rytą pasklisdavome po
kaimus nešini magnetofonais. Šį kartą ėjome ne į kiekvieną trobą, o ieškojome seniausių vietinių
žmonių, geriausiai išlaikiusių savo gimtąją tarmę. Na, o suradę klausinėjome juos būtų ir nebūtų
dalykų, kad tik daugiau įdomesnių tekstų, daugiau negirdėtų žodžių užrašytume. Pildėme
tremtinių anketas, rinkome pokario laikų atsiminimus. Prirašėme per 40 kasečių Viekšnių
šnektos tekstų. Surinktus tekstus Kaune reikės iššifruoti, žodžius surašyti į korteles. Viekšniuose
būdami, per tas dešimt dienų visus surinktus tekstus tespėjome išklausyti, aptarti tarmės
ypatybes. Kaip dirbti su žodynui renkama medžiaga, aiškino kartu buvusi dėstytoja
A. Pribušauskaitė. Nuolat tarėmės ir su vadovu doc. A. Ruže, geriausiai žinančiu savo gimtosios
tarmės paslaptis. Šnekesnius žemaičius trukdėme po keletą dienų. Pas Mortą Baranauskienę,
gyvenančią Viekšniuose, ekspedicijos dalyvės Ž. Sadauskaitė ir D. Bonkevičiūtė užtruko dvi
dienas, daug įdomaus išgirdo ir užrašė. Vertingos Mortos Paplauskienės iš Viekšnių pasektos
sakmės — pasakojimai apie įvairių apeigų papročius. R. Gudišauskaitė ir I. Ružytė džiaugėsi
sutikusios Mortą Klovienę, gyvenančią Palnosų kaime. Besisvečiuodamos jos namuose, prirašė
tris magnetofono juostas puikių Viekšnių šnektos tekstų. Kiti ekspedicijos dalyviai su pagarba
taria Antano Kuodžio, gyvenančio Krakių kaime (Mažeikių raj.), Monikos Dainienės iš Užventės
kaimo, Birutės Jasiulienės, gyvenančios Dainorių kaime, Alberto Bučiaus iš Gudų kaimo, Stasės
Vėžauskienės iš Viekšnių ir kitų pateikėjų pavardes. Ketvirtojo kurso studentės V. Kušlevičiūtė ir
S. Poškutė ilgai prisimins liepos 7-osios dienos popietę, kai Žibikų kaime, Augustino Šidlausko
troboje, jas pasivijo rajono milicijos darbuotojai ir puolė kamantinėti, ką jos čia veikiančios.
Girdi, vaikšto ir klausinėja, kiek žmonės pinigų turi... Gerai, kad A. Šidlauskas neišvijo Valerijos
su Saule įkandin tų milicininkų, kurie ne tik kad neatsiprašę, bet ir neprisistatę nurūko toliau
„tvarkos daryti”. Nors ir nejauku po tokio susitikimo kalbėtis, bet A. Šidlauskas suprato, kad
studentės čia niekuo dėtos... Studentėms būtų maloniau, jei pareigūnai būtų gebėję užtikrinti
ramų poilsį, nes ne visi jaunieji viekšniškiai supranta, kad ekspedicijos dalyviams, sukorusiems
per dieną ne vieną kilometrą, norisi poilsio, ir naktiniai jų „ūbavimai” po langais tikrai niekam
nebuvo įdomūs...
Dešimt dienų netruko prabėgti. Tikime, kad kitą vasarą vėl susitiksime su mums jau
pažįstamais Viekšnių krašto žmonėmis, nes mūsų vadovo doc. A. Ružės žodžiais tariant, tai
daugelio metų darbas, juk ateityje numatomam rengti Viekšnių šnektos žodynui reikia sukaupti
daug žodžių, sakinių, posakių, kuriuos tarsi skruzdėlės šapelius, viekšniškių padedami,
pradėjome šią vasarą nešti į vieną krūvą! Manau, kad ne vieną kartą susitiksime ir su Viekšnių
metraštininku, Respublikos nusipelniusiu mokytoju Algirdu Gedvilu. Mus, lituanistus, sudomino
kambarėlis, skirtas broliams Biržiškoms. Stumdydamiesi ankštame kambarėlyje garsiai
svarstėme — malonu būtų matyti ekspoziciją gimtajame profesorių name, būtent tenai jos vieta.
Kodėl mįslingi žvilgsniai iš nuotraukų turi žvalgytis po svetimas kertes, lyg namų neturėtų?..
Visiems sutiktiems ir mums talkinusiems žmonėms nuoširdžiai dėkojame už kartu praleistas
valandas ir dienas, o atsisveikindami sakome: „iki kitos vasaros!”
39
Ekspedicija Viekšniuose: Mūsų interviu / Kalbėjosi Leopoldas Rozga // Vienybė. — 1991.
— Liep. 24. — Visas tekstas:
Praeitą savaitę Viekšniuose vėl įsikūrė Kauno studentų filologų ekspedicija. Apie jos tikslus ir
užmojus paprašėme papasakoti ekspedicijos vadovą, Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio
fakulteto katedros vedėją, filologijos mokslų kandidatą Albertą Ružę.
Tai tęstinė ekspedicija, pradėta užpernai. Joje dalyvauja Vilniaus universiteto Kauno
humanitarinio fakulteto studentai ir absolventai. Atvykome 20 žmonių. Ekspediciją organizavo
dvi įstaigos — Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros
katedra ir Lietuvių kalbos draugijos Kauno skyrius.
Mūsų tikslas — toliau rinkti medžiagą Viekšnių šnektos žodynui, apsiribojant pačia seniausia
čionykšte teritorija — Viekšnių parapija. Viską įrašinėjame į magnetofono juostą, dalį įrašų
nedelsiant šifruojame, kitus įrašus kaupiame.
Kiek Jūsų darbas pasistūmėjęs į priekį?
Žodynui medžiagos reikia labai daug, manau, kad dar ketvertą ar penketą metų tikrai
dirbsime. Pateikėjų stoka. Žmonės mus priima maloniai.
Kokios pagalbos tikitės iš viekšniškių?
Svarbiausia — kad šnekėtųsi. Ūkininkai kad papasakotų apie žemės ūkio darbus, apie kūlimą,
talkas, šienapjūtės darbus ir papročius. Bitininkas kad papasakotų apie bites, kalvis — apie
kalvystę, žodžiu, kiekvienas apie savo sritį ir darbus kad kuo daugiau papasakotų. Taip pat ir apie
papročius, šventes, vestuves — kaip jos būdavo organizuojamos seniau, kokios būdavo apeigos.
Visą tai mes įrašinėsime, iš tų teminių pokalbių išrankiosim leksiką žodynui.
Vadinasi, reikia, kad su Jumis ir Jūsų studentais viekšniškiai kalbėtųsi žemaitiškai?
Būtinai. Kartais žmonės stengiasi šnekėti bendrine kalba, prisitaikyti prie užsukusio svečio.
Deja, tarp ekspedicijos dalyvių studentų neturim nė vieno žemaičio, tad bendrauti sunkiau.
O tokie žodynai labai reikalingi tiek kalbos, tiek istorijos mokslui, pagal juos galima nustatyti,
kur mūsų protėvių protėviai yra gyvenę. Akmenės rajono teritorija, o joje — Viekšnių apylinkės
svarbūs tuo, kad čia nuo amžių buvo kuršių ir žiemgalių sandūra. Iš kalbos pėdsakų dabartinėje
šnektoje galima bus spręsti, kas mes patys esame — ar kuršių, ar žiemgalių palikuonys. Ir pačios
žemaičių tarmės raidos ypatumus galima fiksuoti.
Kaip įsikūrėte, ar esate remiami viekšniškių?
Būsime Viekšniuose iki liepos pabaigos. Nuoširdus ačiū vidurinės mokyklos direktoriui, kad
priima ir apgyvendina bendrabutyje. Puikiai sutariame ir su miestelio valdžia. Tik noriu paprašyti
jaunuolių, kad vakarais nedrumstų mums ramybės. Pernai, negalėdami atsiginti nuo įkaušusių
jaunikaičių, buvome priversti net milicijos šauktis. Susitarėme, kad ir šiemet policijos pareigūnai
mus gelbės, bet geriau būtų, kad tos pagalbos nereikėtų. Mes atvykome ne pramogauti, o dirbti,
per dieną ir pavargstam, tad naktiniais, kad ir labai šaunių vaikinų koncertais bei šūkaliojimais
grožėtis neturime laiko.
Ačiū ir sėkmės Jums.
Vilkys Aloyzas. Penktoji iš eilės — Viekšniuose: Mūsų kalba // Vienybė. — 1993. —
Liep. 28. — Visas tekstas:
Liepos mėnuo paprastai būna turiningiausio kalbininkų darbo metas. Tada, dažniausiai
karščiausiomis arba lietingiausiomis vasaros dienomis, institutų darbuotojai ir aukštųjų mokyklų
dėstytojai kartu su savo pagalbininkais išsiruošia į Lietuvos kaimus ir miestelius, organizuodami
vadinamąsias kalbos faktų rinkimo ekspedicijas.
Tokia ekspedicija, tapusi jau tradicine, nes ruošiama penktą vasarą iš eilės, nuo liepos 1-osios
iki liepos 15-osios dirbo Viekšnių apylinkėje. Galbūt mes jos nebūtume sulaukę, jeigu ne
didžiulės mūsų rajono patrioto, Viekšnių gimnazijos auklėtinio Alberto Ružės, dabar Vilniaus
universiteto Kauno humanitarinio fakulteto lietuvių filologijos katedros docento, humanitarinių
40
mokslų daktaro, pastangos. Duodamas interviu, ponas A. Ružė pabėdojo, kad kalbininkų
ekspedicijas rengti darosi vis sunkiau, nes aukštojo mokslo įstaigoms labai trūksta lėšų, o valdžia
beveik neparemia. Vienintelis išsigelbėjimas — geranoriška, apylinkių viršaičių, miestelių merų
ir vidurinių mokyklų mokytojų bei direktorių pagalba. Štai ir Viekšnių vidurinės mokyklos
direktorius p. Vytautas Valius šiemet be užmokesčio vidurinės mokyklos bendrabutyje priglaudė
kalbos faktų rinkimo ekspedicijos dalyvius: trylika Kauno humanitarinio fakulteto studenčių
lituanisčių, šio fakulteto dėstytoją p. Albiną Pribušauskaitę (beje, p. A. Pribušauskaitė, buvusi
tremtinė, yra žurnalo „Caritas” vyriausioji redaktorė) ir p. A. Ružę.
Nors, A. Ružės teigimu, šiųmetinė ekspedicija po Viekšnių parapiją palyginti su ankstesnėmis
ir nebuvo tokia naši, studentės su savo dėstytojais iš tiesų padarė nemažai — įrašyta apie 25
magnetofoninės juostos kasetės. Tose kalbininkams brangiose plonytėse juostelėse — Viekšnių
tarmės žmonių pasakojimai, posakiai ir dainos. Kaip rašė „Gimtosios kalbos” žurnalas (6-ajame
numeryje), Kauno studentai jau buvo įrašę 130 val. magnetofono juostos. Taigi po šios
ekspedicijos po Viekšnių parapiją kauniškiai humanitarai į savo dienraščius įrašys 150 valandų.
Baigdamas pridursiu, kad p. A. Ružė su savo studentais yra dalyvavęs 15 ekspedicijų,
išvaikščiojęs Akmenės, Mažeikių ir Telšių rajonus, trečdalį Skuodo rajono.
Aloyzas Vilkys. Lietuvių kalbos draugijos Akmenės skyriaus valdybos pirmininkas.
Nepritarta kalbininkų išmonei // Vienybė. — 1994. — Vas. 19. — Tekste: „Iš Žemaitijos
kilę kalbininkai A. Ružė, A. Girdenis, A. Vanagas pagaliau įrodė, kad kaimo ir ežero
pavadinimas kilęs ne iš javų pavadinimo, o iš žemaitiškos pavardės Meižis.”
Ivinskis L. Raštai. — Vilnius, 1995. — P. 566. — Tekste: A. P. Kašarauskas turėjo L. Ivinskio
surinktų žodžių iš Žvingių ir Viekšnių parapijų rinkinį. Ištraukas paskelbė K. Būga: Tauta ir
žodis. — 1923. — T. 1. — P. 344—352.
Ruškys Vytautas. Viekšnių šnekoriai buvo atviri // Šiaulių kraštas. — 1995. — Liep. 28. —
Visas tekstas:
1979 metais Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto dėstytojas A. Ružė mūsų
rajone pradėjo rinkti Žemaitijos vardyną, dešimt vasarų jo vadovaujamų ekspedicijų studentai
keliavo po Akmenės, Mažeikių, Telšių, Skuodo rajonų kaimus. Remiantis sukaupta medžiaga,
parašyti 6 diplominiai darbai, baigiama mokslų daktaro disertacija, maždaug 35 tūkstančiai
kalbos vienetų atiduota į Lietuvių kalbos instituto kartoteką.
Prieš septynetą metų pasirinkęs naują kalbos tyrinėjimų temą ir ėmęs organizuoti Viekšnių
šnektos leksikos ekspedicijas, mokslų daktaras A. Ružė ketino sudaryti šio krašto šnektos žodyną
(vienintelį tokio pobūdžio leidinį — „Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodyną” — prieš 19 metų
tėra išleidęs iš Šiaulių rajono kilęs kalbininkas V. Vitkauskas). Tačiau jau po poros metų A. Ružė
lyg ir nusivylė — pavėluota mažiausiai tris dešimtmečius, nes yra užmiršta specifinė Viekšnių
krašto šnekta, kuri iš čia kilusio mokslininko vaikystėje dar tebebuvo gyva. Vis dėlto į darbą
nenumota ranka, jis tęsiamas nusprendus, kad ir šių dienų šnektą svarbu užfiksuoti, tekstus
palikti vėlesnėms kartoms, bent būsimieji mokslininkai turės medžiagos tarmės tyrinėjimams.
Kas vasarą į ekspediciją susirinkdavo po keliolika savanorių lituanistų — studentų ir
mokytojų, — tačiau pastaruoju metu tokių entuziastų neliko, fakulteto Lietuvių filologijos
katedros vedėjas A. Ružė atsiveža vadinamuosius rekrūtus — antro arba trečio kurso studentus,
dažniausiai merginas, kurioms šis darbas įeina į mokymo programą ir už tai privalu gauti įskaitą.
Nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro jos ir šią vasarą beldėsi ne į vieną trobą, ieškodamos šnekių,
iš Viekšnių krašto kilusių žemaičių. Retas kuris žmogus, pamatęs diktofoną sutrikdavo,
atvirkščiai, šnekėjo net apie anksčiau tabu buvusius dalykus, nors mergaitės siūlydavo patiems
rinktis pokalbio temą, kuri dažniausiai ribodavosi buitimi, tačiau be politikavimo neapsiėjo nė
vienas.
Ekspedicija beveik pirmą kartą taip ilgai, dešimtį dienų, kaime išbuvusioms miestietėms iš
Kauno įsiminė ir kitkuo. Antai, viena ūkininkė taip įsigilino į pačios sekamą pasaką, jog
susipyko su namiškiais, raginusiais neužmiršti gyvulių, juos paliuobti. Studentės sutiko
specialaus kalbinio išsilavinimo neturinčią pašnekovę, kuri neįprastai kvalifikuotai aiškino
41
žodžių reikšmes. Šiaip jau nelinkusios bendrauti su jais šnekinančiais vaikinais, nes paprastai
jaunimas nėra išlaikęs senosios krašto kalbos ypatybių, vis dėlto merginos įjungė diktofoną
Palnosų kaime, kur 23 metų V. Radavičius nustebino turtingu žodynu, tarme. Pasakojimų
įdomumu vis dėlto išsiskyrė senesnio amžiaus žmonės, taip pat palnosiškiai, A. Ūkanienė,
B. Malūkienė, Viekšnių gyvenvietėje sutikta E. Pranaitienė bei V. Liaugaudienė iš Žalionės,
A. Andriuškienė iš Krakių (Mažeikių rajonas). Nors senukai džiaugėsi atidžiomis pašnekovėmis,
tačiau šioms tokie pokalbiai buvo rimtas darbas, stengiantis valdyti šneką, kad ši būtų kuo
vaizdingesnė, kad kalbinamasis perteiktų kuo daugiau neįprastos leksikos, kuo gausiau tarmybių.
Keinys Stasys. Kalbos gyvybės pamatas: Specialiai „Vienybei” // Vienybė. — 1995. — Rugs.
30. — Tekste: Jonas Balvočius (1842—1915). A. Baranauskas prieš 100 m. lankėsi Viekšniuose.
— Visas tekstas:
Didieji bendrinės (bendrosios visų lietuvių) kalbos ugdytojai ir prievaizdai, ypač Jonas
Jablonskis (1860—1930) ir Juozas Balčikonis (1885—1969), buvo tikri tos kalbos grynumo
sergėtojai. Gyva kalba — tai kalba, išlaikiusi savitumą ir individualumą, neužteršta svetimų
kalbų gramatikos, laikraščių, radijų, valdininkų ir apskritai miestų prastakalbės. Tokią kalbą jie
girdėjo paprastų sodžionių ir miestelėnų lūpose, dėl to patys nesidrovėjo iš jų semtis kalbos turtų
ir nuolat skatino tai daryti savo mokinius. Ir šių eilučių rašytojui prof. J. Balčikonis atvėrė
tikrąsias kalbos versmes.
Dabartinis kalbos mokslas taip pat skelbia, kad tarmės yra bendrinės kalbos gyvybės ir
stiprybės šaltinis. Gimtoji tarmė — tvirčiausias ją turinčio žmogaus kalbos pamatas, jo kalbos
raiškumo, tikslumo, įtaigumo, vaizdumo, aiškus daiktas, ir lietuviškumo garantija. Gimtoji tarmė
daugeliui žemaičių bei lietuvių ir šiandien tebėra pirmoji ir pagrindinė, ne vienam ir vienintelė
kalba, išmokta iš motinos, tėvo, senolių, vyresniųjų brolių ir seserų lūpų.
Kalba, kad ir pamažėliais, kinta. Apie tai pačioje šio šimtmečio pradžioje puikiai rašė ir
žinomas mūsų kultūros darbininkas (labai rūpinęsis ir kalbos daryba), iš Viekšnių parapijos kilęs
Žemaičių kanauninkas Jonas Balvočius (1842—1915): „Ne vis, kas buvo anuomet, gali būti ir
dabar. Svietas klesčia visose šakose — taigi ir kalboje — ir kiekvienas nori, kad būtų arčiau,
geriau ir teisingiau. Kiekvienas protauja pats ir nebesikenčia pasaitu vedamas. Visur eina geryn.
Ar dėlto, kad mano tėvelis avėjo vyžas, ir aš turiu nusimauti batus? Kad mano motutė
tevalgydavo miežinį ragaišį, tai jau man nėra leista išsikepti kvietinį pyragą? Anaiptol!”
(„Vilniaus žinių” laikraštis, 1904 m.).
Tarmės, kaip ir pati kalba, taip pat visą laika kinta. Tarpais lėčiau, tarpais sparčiau.
Pastaraisiais dešimtmečiais, labai išplėtus vaikų ir jaunimo mokymą (daugelis baigė vidurinę
mokyklą, nemažai kas ir įvairias specialiąsias), vos ne į kiekvieną trobą ar butą atėjus
televizoriui, radijui, laikraščiui, knygai, bendrinė kalba ėmė sparčiai veikti tarmes. Senesnės ir
vidurinės kartos akyse spėriai atsinaujino žodynas — jaunoji ir vidurinė karta bemaž nevartoja iš
lenkų ar kitų kalbų praeitais šimtmečiais į tarmę įaugusių skolintų žodžių, pvz.: abrozdas
„paveikslas”, abrūsas „rankšluostis”, dziegorius „laikrodis”, mėlnyčia „malūnas”, tancius „šokis”
ir daugelio kitų, į gyvąją tarminę kalbą įsiliejo didelis pluoštas bendrinės kalbos žodžių. Kinta ir
gramatika — jaunoji karta vis rečiau bevartoja dviskaitą (modo einam, jodo einau, tor do vako),
plinta aukštaitiškas būtasis dažninis laikas (eidavau...), senojo „liuob šuoktė, liuob dainioutė,
liuob pas mergės nuvažioutė” vietoje ir kt. Šiokių tokių kitimu patiria garsynas.
Didelė dalis kaimų bei miestelių žmonių dabar yra pasidarę savotiški dvikalbiai (sakyti
dvitarmiai nėra kaip) — moka ir tarmę, ir bent kiek (kas geriau, kas prasčiau) bendrinę kalbą.
Pastaroji dažniausiai laikoma geresne, kaip mokytieji sakytų, prestižiškesne kalba. Mat jos ir ja
mokoma mokyklose, kalbama bažnyčioje, didesniuose renginiuose, ja teikiama visa viešoji
informacija (laikraščiai, knygos, radijas, televizija ir kt). Dėl to su valdininkais, įvairiais
specialistais, ypač tais, su kuriais rečiau sueinama (gydytojais, mokytojais ir kt.), ne vienas, kad
ir liežuvį lauždamas, stengiasi šnekėti, kaip senesni žmonės sako, poniškai, tai bus lietuviškai,
t. y. bent vietomis paaukštaičiuodamas. Ne vienu atveju taip, iškraipyta tarme, šnekama ir su
didesnius ar mažesnius mokslus išėjusiais ir gimtąją tarmę „primiršusiais” ar „užmiršusiais”
giminaičiais, net vaikais. Tai jau negerai.
42
Bet dar blogiau, kad nemažai tėvų ir net babų, senolių nuo kūdikystės su vaikais ar vaikaičiais
stengiasi šnekėti, net čiauškėti nebe tarmiškai, neretai nevykusiu tarmės ir bendrinės kalbos
kratiniu. Tarp savęs šnekėdami žemaitiškai, kartais bendrinės kalbos dorai nė nemokėdami, šitaip
savo vaikus jie moko „žemaitiškai bendrinio” žargono. Tokie papročiai ar mados daro labai daug
žalos tų kūdikių ir vaikų kalbai. Iš tų vaikelių atimamas jų kalbos gyvybės ir tvirtybės pamatas gimtoji tarmė. Nei skusti, nei kepti, kaip jie, vargšai, kalbės užaugę?! Į ką pavirs, taip darant, ir
mūsų brangioji žemaičių tarmė, ir visų lietuvių vienytoja bendrinė kalba!?
Daug daug vandens vingiuotais Žemaičių žemės upeliais, Virvytės ir Ventos upėmis nutekėjo į
gintaro jūrą nuo to laiko, kai Papilės kalnelis priglaudė šviesų mokslavyrį Simoną Daukantą. Bet
šių jo žodžių, parašytų „Istorijoje žemaitiškoje”, nereikia užmiršti: „Visų didžiausia tautos
liecyba arba privilija, ir nuo paties Dievo leista dovena yra jos kalba”. Žemaičiui tokia privilegija
ir Dievo dovana visų pirma yra šlovingoji žemaičių tarmė, M. Mažvydo, D. Poškos,
M. Valančiaus, S. Daukanto, Žemaitės, Šatrijos Raganos, Lazdynų Pelėdos ir daugelio kitų mūsų
raštijos milžinų kalba. Nuo šios tarmės prasidėjo jų ir prasideda kiekvieno iš mūsų lietuvių kalba,
nes, kaip yra rašęs poetas ir dvasininkas Antanas Baranauskas, Žemaičių pavyskupiu būdamas,
lygiai prieš 100 metų lankęsis Viekšniuose, „gyvoji kalba ne po knygas guli, bet žmonių burnoje
tarmių upeliais teka”.
Sergėkime, broliai ir seserys žemaičiai, didžiausią savo turtą — gimtąją tarmę. To turto per
šimtmečius jokie gaisrai nesudegino, jokie vagys neišvogė. Iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas, iš
širdžių į širdis ji atkeliavo iki mūsų dienų. Šventa mūsų pareiga gražią, turtingą ir gyvą ją
perduoti savo vaikams ir vaikaičiams. Mielos motinos, žemaitės! Neatimkit iš vaikų to
didžiausio turto, kurį iš savo tėvų gavot ir kurį šioj žemėj galit ir turit savo vaikams duoti. Tegu
plačiai skamba žavi akmeniškių, papilėniškių, viekšniškių šneka! Juk ji ne bendrinės kalbos
konkurentė, o talkininkė, ramstis ir gyvybės bei galios šaltinis.
Viekšniai // Vanagas A. Lietuvos miestų vardai. — Vilnius, 1996. — P. 11, 272—274. —
Tekste: „Vardo kilmė nėra visiškai aiški, bet greičiausiai jis gali būti susidaręs iš vandenvardžio.
Tiesa, šiuo metu prie Viekšnių panašaus ežero ar upės, rodosi, nėra. Bet anksčiau toks galėjo
būti. Tai rodo J. Sprogio XVI a. surinkti duomenys. [...]. Kad tai įmanoma, rodo kiti
vietovardžiai.” Lietuvoje upės — Viekšnia, Viekšnupis, Viekšna, Viekšninė.
Baliukonytė G. Tėviškėnų pėdomis // Diena. — 1996. — Rugpj. 31. — P. 8: ir nuotrauka. —
Tekste:
„Albertas Ružė gimė ir augo Viekšnių seniūnijos Svirkančių kaime. Tėvelis, kaip gimtojo
kaimo seniūnas ir ūkininkas (turėjo 25 ha žemės) bei Lietuvių tautininkų sąjungos narys, po karo
buvo suimtas ir išvežtas į Kemerovo srities Kiseliovo lagerį, kur netrukus mirė. Likusiems
šeimos nariams slapstantis šiaip taip pavyko išvengti tremties.” [...]. „Išleidau tik mokomąją
knygą „Lietuvių kalbos rašyba” (1985), parašiau apie 60 straipsnių, esu trijų akademinių lietuvių
kalbos gramatikų bendraautoris. Nuo 1991-ųjų „Šviesos” leidykloje guli knyga „Lietuvių kalbos
pagrindai”, kurią parengėme kartu su profesoriais V. Drotvinu ir A. Pakeriu.” Jau aštuoniolika
metų doc. A. Ružė vadovauja kalbinėms ekspedicijoms. „Dešimt metų rinkome žemaičių
vardyną Akmenės, Mažeikių, Telšių ir Skuodo rajonuose. [...]. Visa surinkta medžiaga atiduota
Lietuvių kalbos institutui. Planavome parengti Viekšnių šnektos žodyną, bet tą reikėjo pradėti
daryti prieš dvidešimt penkerius metus, nes šnektos leksika jau smarkiai pasikeitusi. Žodynas
neišeis, bet šnektos tekstų bus galima paskelbti.” Biržiškų komisijos veikla.
Mažeikiai: Praeitis, dabartis ir perspektyvos: Konferencijos, įvykusios 1996 m. kovo 2—3 d.
medžiaga. — Klaipėda, 1997. — 160 p. — Tekste skyrius: Mažeikių miesto kalba, jos
tradiciškumas ir šiuolaikinės apraiškos.
Rozga Leopoldas. Mūsų upelių vardai // Vienybė. — 1997. — Liep. 5.
Rozga Leopoldas. Šimtametės Klyšių godos: Mūsų kaimų biografijos // Vienybė. — 1998. —
Rugs. 15. — Tekste: Vietovardžiai: Atmata, Čiuodželka, Darželiai, Naikauskiškė. Pelkės —
43
Lauryniškė, Karklų, Meškos, Apvalioji. Darginiškės pieva. Upeliai — Kerbesas, Dunajus,
Vigada.
Sadauskas R. Raistynų ir pelkių šviesa // Vienybė. — 1998. — Spal. 15. — Cituota iš:
Valstiečių laikraštis. — 1998. — Rugs. 29. — Tekste:
„Ko tik čia nerasi. Kamanų ežerą, Avino, Liepų, Alksnių, Beržų, Treinauskų, Čepo, Salininkų,
Gailaičių, Adomavos, Pakamanių pusiasalius; Pakamanio, Paislio, Kališupio, Briedaulio, Bugių,
Meižių įlankas; Berželio, Didžiosios, Skendenio, Nimfėjų, Šiaurinės, Pailgosios, Paežerės
klampynes.”
Juodpusis Apolinaras. Paskutinė ekspedicija Viekšniuose? // Vienybė. — 1999. — Rugpj. 3:
ir nuotrauka. — Visas tekstas:
Kaip ir kasmet, šiemet Viekšniuose dirbo mūsų kraštiečio, Vilniaus universiteto Kauno
humanitarinio fakulteto docento daktaro Alberto Ružės vadovaujama šios aukštosios mokyklos
studentų ekspedicija. Besibaigiant įtemptam ekspedicijos darbui, pakalbinome jos vadovą apie
viešnagės Viekšniuose rezultatus.
Žinau, kad Jūsų rengiamos ekspedicijos į Viekšnius ir jų apylinkes yra tradicinės. Tad
gal šiek tiek iš jų rengimo istorijos.
Tai jau 21-oji ekspedicija. 1979 metais darbą pradėjome kaip tik Viekšniuose, o dabar, ko
gero, paskutinė taip pat čia. Vien Viekšniams, Viekšnių parapijai esame paskyrę dvylika
ekspedicijų, o pastaruosius vienuolika metų dirbame ir gyvename būtent Viekšniuose. Anksčiau,
pirmąjį dešimtmetį, į ekspedicijas važiuodavo tik savanoriai — Vilniaus universiteto Kauno
humanitarinio fakulteto įvairių kursų studentai lituanistai. Pasitaikydavo net ne studentų.
Pamenu, kadaise, gal prieš 17 metų, Papilės ekspedicijoje dalyvavo dabar garsus filosofas
Arvydas Juozaitis.
Taigi bent trumpai apie dabar nuveiktą darbą ir Jūsų talkininkus.
Šį kartą, kaip ir ankstesniais metais, diktofonais įrašinėjame įvairius tekstus, žmonių
pasakojimus apie buitį, šventes, papročius, praėjusio karo įvykius, partizaninį judėjimą. Jei
viskas gerai pavyks, tikimės parengti rinkinuką, ir tie mūsų užrašyti tekstai bus paskelbti. Jei ne,
tai vis tiek suregistruoti jie liks. Dabar juos šifruoja kaip tik iš Viekšnių kilusi antrą kursą baigusi
mūsų fakulteto studentė Lina Valiūtė, buvusio Viekšnių vidurinės mokyklos direktoriaus dukra.
Norėčiau pažymėti, jog bet kas šifruoti užrašytų tekstų negali, turi būti vietos žmogus, kad
suprastų kalbintų pašnekovų kalbos subtilybes ir tiksliai užrašytų. O Lina kaip tik yra į tą darbą
įsigilinusi ir jį gerai perpratusi.
Apie talkininkus. Dabar, kaip į privalomą praktiką, važinėja antrąjį kursą baigę lituanistai.
Technikos dabar turime įvairesnės, tad per gerą savaitę mano pagalbininkės — trylika mergaičių
— neblogai padirbėjo. Be to, joms buvo puiki galimybė plačiau susipažinti su pačių Viekšnių
istorija. Ekspedicijos išvykas finansuoja universitetas, sumoka už kelionę. Suprantama, tie
pinigai nėra dideli. Šiaip mes labai dėkingi Viekšnių vidurinei mokyklai. Nuo tų laikų, kai
mokyklai vadovavo A. Gedvilas ir kiti direktoriai, iki šiol mokyklos vadovybė mus maloniai ir
svetingai priima. Šiemet už rūpestį ir dėmesį irgi esame dėkingi direktoriui R. Griciui.
Prašyčiau apibūdinti ir įvertinti ekspedicijos darbo ypatumus. Ką šį kartą iš Viekšnių
išsivežate?
Sunkoka apibūdinti. Tekstai, kaip minėjau, yra įvairaus turinio. Šiemet daugiausia domėjomės
paties miestelio gyventojais. Dar suradome nemažai žmonių, iš kurių iki šiol nieko nebuvo
užrašyta. Labiausiai domėjomės vyresniaisiais žmonėmis, išsivežame dvidešimties valandų
trukmės tekstų įrašus. Visais laikais, rinkdami medžiagą, orientuodavomės į Viekšnių parapiją,
ieškojome pateikėjų, kurie gimę, augę ir didesnę gyvenimo dalį praleidę Viekšnių parapijoje, nes
būtent parapijos ribos yra pačios seniausios, visais laikais pastoviausios ir geriausiai atspindi
vietovės kalbos ypatumus.
44
Vertindamas daugelio metų ekspedicijų darbą, pastebiu, kad senų žmonių, gerų pateikėjų
mažėja, gryną tarmę išlaikiusių liko taip pat nedaug. Visur braunasi bendrinės kalbos elementai.
Jei surandi kokį žmogų, kuris dar pašneka be bendrinės kalbos įtakos, grynai tarmiškai, pajunti
radęs lobį. Bet tokių jau retai bepasitaiko. Tiesa, tarmė, šnekta nemiršta, bet ji yra veikiama
bendrinės kalbos ir, sakysime, viekšniškių būtasis dažninis laikas „liob šuoktė, liob dainioutė” —
jį dabar itin retai bepasitaiko išgirsti. Ir kitų pakitimų pastebime. Leksika jau labai susiniveliavo,
senosios žemaitiškos leksikos labai mažai beužtinkame.
Štai kokius pokyčius kalboje pajutę, baiminamės, jog ši ekspedicija į Viekšnius bus paskutinė.
Bet su Viekšniais atsisveikiname ne liūdėdami, o su dėkingumu visiems viekšniškiams ir visiems
parapijos žmonėms, su kuriais bendravome, kad mus, mūsų kalbos, mūsų etnokultūros lobyną
praturtino kuo galėjo ir kaip mokėjo.
Per daugelį ekspedicijų Viekšniuose metų, jų apylinkėse nenuilstančio mūsų kraštiečio, kalbos
turtų rinkėjo, jo talkininkų pastangomis surinkta labai daug Viekšnių krašto gyventojų
pasakojimų, nutikimų, buities vaizdelių, tradicijų, papročių, kurie jau išnyko arba baigia išnykti,
aprašymų. Ateinančio tūkstantmečio pradžioje tikėsimės sulaukti šio beišnykstančio turto
publikacijos.
Keinys S. Duonelė su žmogiena? // Vienybė. — 1999. — Rugs. 19.
Rozga Leopoldas. Žaliose Kapėnų giriose // Vienybė. — 2000. — Bal. 18: Nuotrauka:
„Ilgametis Kapėnų girių ugdytojas Klemensas Žukauskas”. — Tekste: Kapėnų girininkija.
Girininkijos vadovas nuo 1965 m. iki 2000 m. kovo mėnesio vidurio Klemensas Žukauskas.
Girininkijos miškai.
„Gražūs, vaizdingi, tolima praeitimi dvelkiantys ir miškų pavadinimai: Serbentava, Ubagšilis,
Vanaginė, Karalinė, Vidgiris. Dalis miškų pavadinimus ir vardus pasisavino nuo buvusių
šeimininkų arba kaimynystėje gyvenusių žmonių: Vilko beržynas, Mačiaus miškelis, Mikuckio
miškas, Balandinė. Didžiausias iš visų — Birbiliškės miškas — 1300 hektarų, baigia nustelbti
jame išsimėčiusias šio ištuštėjusio kaimo sodybas. Neseniai iš Mažeikių urėdijos kapėniškiams
perduoti Kegrinės miškas ir vaizdingasis Žibikų pušynas, įeinantys į Ventos regioninį parką.”
Nabažienė Lina [Lina Martinkutė-Nabažienė]. Užlieknės apylinkės istorijos vingiuose. —
Užlieknė: Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Užlieknės filialas, 2001. — 59 p.
— Kompiuterinis leidinys. Tiražas 2 egz. — Tekste:
Daugelį metų čia buvo labai pelkėtos vietos, vadinamos lieknais. Tad tik juos įveikę žmonės
atsirasdavo už liekno, dabartinėje Užlieknėje. Nuo to ir kilęs Užlieknės vardas. [...].
Manoma, kad Lėlaičiuose senovėje buvęs didelis dvaras, vadinamas Lėlaičiais. Karališkieji
dvarai dažnai turėjo „-laičių” pavadinimą. Senieji kaimo žmonės sakydavo, kad lėlaitiškiai ne tik
tėvūnaičiai, bet ir iš karališkųjų. Tokiu būdu kaimas gavo dvaro vardą. Lėlaičių kaimas buvo
suskirstytas į dvi dalis: Didžiuosius Lėlaičius ir Mažuosius Lėlaičius. Mažieji Lėlaičiai dar buvo
vadinami Simutiškėmis.
Paventės pavadinimas kilo nuo to, kad kaimas išsidėstęs palei Ventos upę.
Medžialenkės kaimo vardas kilęs nuo žodžių „medžiai linko”. Medžiai augo pelkėse ir linko
nuo vėjo.
Meinorių vardo kilmės šiandien jau niekas nebegali paaiškinti. Žmogaus panašia pavarde
tarpukario Meinoriuose nebuvo, tačiau yra manoma, kad pirmasis gyventojas buvo pavarde
Meinorius. Jis prie Ventos atsikėlęs dar tada, kai nebuvo nei Užlieknės, nei Medžialenkės.
Meinoriui pasistačius namą, vietovė buvo pavadinta Meinoriaus ūkiu. Ūkininko šeima gausėjo,
užaugę vaikai ėmė statytis namus greta, pamažu kėlėsi ir kiti žmonės, todėl gyvenvietę pavadino
Meinoriais.
Kai kurios Užlieknės apylinkių vietovės turi įdomias pravardes. Pietvakarinė Užlieknės
teritorijos dalis seniau buvo vadinama Užsienio kaimu, nes ten gyventi pirmieji atsikėlė latviai.
Dabar ši vietovė tuščia (tik dirbama žemė) ir vadinama Kazachstanu. Pelkėta ir miškinga vieta
tarp Užlieknės ir Lėlaičių yra vadinama Kuba.
45
Ruikienė Živilė [Mažeikių muziejaus muziejininkė]. Esperantininkai Mažeikiuose //
Muziejininkystės biuletenis. 2002 m. Nr. 5—6 // Kopijuota iš interneto 2004-04-06. — Tekste:
2002 m. Mažeikių muziejuje pradėta rinkti medžiaga iki šiol dar nenagrinėta tema
„Esperantininkai Mažeikių rajone”.
Pirmosios žinios apie esperantininkus Mažeikių rajone siekia 1925 metus. Esperanto kalba
leidžiamas žurnalas „Litova stelo” rašė, kad mokytojas Apolinaras Opulskis rūpinasi esperanto
kursų steigimu mokyklose.
Nenuilstantis tarptautinės kalbos propaguotojas esperantininkas nuo 1915 m., A. Opulskis
gimė 1884 m. Pakvistyje (Mažeikių apskr.). Vaikystėje su tėvais išvyko į Peterburgą, kur ir
pradėjo mokslus. Studijuodamas Peterburgo universitete fizikos-matematikos fakultete susirgo
tuberkulioze. Ilgą laiką gydęsis ir negavęs diplomo, A. Opulskis pradėjo mokytojauti Panevėžio
gimnazijoje. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje jis evakavosi į Rusiją, gyveno Petrograde ir
Maskvoje, kur apie 1916 m. Maskvos universitete išlaikė valstybinius egzaminus. 1919 m. jis
grįžo į Lietuvą, kur mokytojavo Kauno lenkų gimnazijoje, 1924 m. tapo Kauno II gimnazijos
direktoriumi. Jo paties prašymu buvo perkeltas į Mažeikių gimnaziją. Apie jo darbą čia byloja
archyvuose išlikęs tarnybos lapas bei pedagogų tarybos posėdžių (1926—1928 m.) protokolai.
Nėra žinoma, ar aktyvus esperantininkas A. Opulskis bandė sudominti šia kalba ir Mažeikių
gimnazistus.
Iki 1936 m. A. Opulskis dirbo Tauragės komercinėje mokykloje. Jau būdamas pensininkas,
apie 1943 m. jis atsidūrė Viekšnių gimnazijoje. „Toks žilas, su barzdele. Jis dėstė tik sau.
Bendras didžiausias kartotinis, bendras mažiausias vardiklis... Vos tik įėjęs į klasę, bakst pirštu ir
klausia: bendras didžiausias kartotinis...” — prisimena savo matematikos mokytoją Apolinarą
Opulskį J. Gedvilienė, pakalbinta Mažeikių muziejaus etnografinės ekspedicijos Viekšniuose
metu. „Senukas matematikas” Opulskis minimas ir Živilės Mačytės-Antanaitienės sudarytoje
atsiminimų knygelėje „Viekšniai ir mūsų gimnazija iki 1945 metų”. N. Kėvišas prisimena:
„ ...senuką Opulskį neužtarnautai erzindavo mokiniai. Paklaustas, kokia bus pamoka, —
matematika, fizika ar chemija, atsakydavo, kad tarp tų disciplinų aštrios ribos negali būti.
Praeidavo kelios ilgos minutės, kol susigaudydavome, kuriuos užrašus išsiimti. „Jis tikrai buvo
eruditas, bet mokiniai jo nemėgo, gal dėl to, kad jis buvo akademiškas toks,” — prisimena buvęs
Viekšnių vid. m-klos direktorius A. Gedvilas.
A. Opulskis mirė 1948 m. Vilniuje, palaidotas Bernardinų kapinėse. Ant jo paminklo yra
epitafija esperanto kalba. Ilgą laiką esperantininkų veikla Mažeikiuose buvo apmirusi ir tik apie
1970-uosius aktyvaus esperantininko K. Bužoko dėka buvo suorganizuoti esperanto kalbos
kursai. Tačiau tarybiniais metais tokia veikla buvo nepageidaujama ir esperantininkams teko
išsiskirstyti. Vis dėlto 1976 m. pačioje Mažeikių pašonėje, Viekšniuose, įvyko svarbus
esperantininkų renginys — 17-oji Pabaltijo esperantininkų stovykla (BET-17 — Baltia Esperanta
Tendaro). Šios stovyklos kasmet pakaitomis vyksta Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Nors
esperanto kalba nebuvo oficialiai uždrausta, tačiau 1973 m. tokia stovykla Lietuvoje neįvyko,
nes valdžia nedavė leidimo. Buvo aišku, kad ir 1976 m. leidimas stovyklai organizuoti nebus
gautas, tad grupelė esperantininkų aktyvistų nutarė rizikuoti. Po ilgų paieškų stovyklos
organizatoriai esperantininkai A. Vebeliūnas ir V. Baniulaitis „atrado” Viekšnius. Profesinė
technikos mokykla priglaudė esperantininkus, kurių susirinko 241 iš įvairių Tarybų Sąjungos
kampelių. Stovyklos metu vyko esperanto kalbos kursai, saviveiklininkų koncertai, net sporto
varžybos. Paskaitas skaitė Vilniaus universiteto prof. J. Dagys, žymus keliautojas A. Poška. Nors
pati stovykla praėjo sklandžiai, tačiau buvo ir nukentėjusių. Organizacinio komiteto pirmininkas
T. Lukoševičius buvo pakviestas į partijos komitetą, ten jam buvo priekaištaujama ir grūmojama.
Viekšnių profesinės technikos m-klos direktorius už politinę trumparegystę taip pat buvo
nubaustas. Nukentėjo ir pasvalietė esperantininkė B. Aukštikalnienė, kuriai tarpininkaujant
Pasvalio spaustuvėje buvo atspausdinti kvietimai esperanto kalba.
Padvelkus atgimimo vėjams, esperantininkai vėl pajuto norą suburti gretas. Mažeikiuose
propaguoti tarptautinę kalbą ėmėsi mokytoja Elena Kuzmickytė, 1988-aisiais sukvietusi
esperantininkus į kursus. Šiuo metu Mažeikiuose Merkelio Račkausko gimnazijoje esperanto
kalbos gimnazistus moko esperantininkė G. Opulskienė. Su jos pagalba Mažeikių muziejuje
surengta paroda „Esperanto — tiltas tarp tautų”, kuria norima muziejaus lankytojams pristatyti
46
esperanto kalbą, supažindinti juos su plačia esperantininkų veikla. Muziejaus stenduose
eksponuojami leidiniai, garsajuostės, lankstinukai esperanto kalba, atvirukai iš daugelio pasaulio
šalių. Parodos atidaryme dalyvavo tarptautinę kalbą mokantys ar ja besidomintys mažeikiškiai.
Galbūt ateityje Mažeikių esperantininkų gretos pagausės, ir kalba populiarės šiame Žemaitijos
kampelyje.
Poškus Vytautas. Ozomu. — 2006. — Rugpj. 27. — Žodžiu: Tekstas perrašytas iš diktofono:
— Senuovie tap sakydavo — ozomu.
— Ak tai ozumu?
— Ozumu.
— Ozumu ar ozomu?
— Ozomu. Mes daugiau žėnuom tuokius senuovės. Dabaa, pasakyk — „svyns”. Nežėno —
kraiks. Kad aš mažs buvau, tuokia senelė bovo, jau kuokių devyndešimt metų, no ir ana taap.
Senų senuovie taap rokoudavuos. Meinuoriuose. Svyns. Oi daug y tukių žuodžių. Bėng išnykt’.
Pažytka — nauda.
Rimkutė Aušra (Lietuvių kalbos instituto Terminologijos centras). Garbingo žemaičio
kalbininko jubiliejus // Būdas žemaičių. — 2006. — Rugs. 26. — Tekste:
Vienam žymiausių lietuvių kalbos terminologų, docentui daktarui Stasiui Keiniui šių metų
rugsėjo 20 dieną sukako gražus 70-ties metų jubiliejus. Ši sukaktis teikia progą paminėti be galo
darbštaus kalbininko gyvenimą ir darbus. Stasys Keinys gimė 1936 m. rugsėjo 20 d. Mažeikių
apskrities Viekšnių valsčiaus Pakalupio kaime. 1954 m. baigė Viekšnių vidurinę mokyklą.
Vilniaus valstybiniame universitete (dabar — Vilniaus universitetas) Istorijos ir filologijos
fakultete 1954—1959 m. studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.
Mokslininkas ir pedagogas
Baigęs universitetą, ėmė dirbti Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Į institutą St. Keinį
pasikvietė žymus lietuvių kalbininkas, kalbos mokslo ir terminologijos darbų organizatorius doc.
dr. Jonas Kruopas. Tas pakvietimas, kaip pasakoja pats St. Keinys, buvo lemtingas. Po keleto
metų jis įstojo į Vilniaus universiteto aspirantūrą. Baigęs aspirantūros studijas, St. Keinys nuo
1966 m. iki 1975 m. dirbo Vilniaus universiteto Kauno vakariniame fakultete. Dėstė dabartinę
lietuvių kalbos morfologiją, žodžių darybą, akcentologiją, rašybą, lietuvių dialektologiją, baltų
filologijos įvadą. 1968 m. sėkmingai apgynė filologijos mokslų kandidato (nostrifikuota 1993 m.
humanitarinių mokslų daktaro) disertaciją „Lietuviškų vienažodžių terminų darybos tipai”.
1975 m. jam suteiktas docento vardas. 1974-aisiais metais jis vėl, J. Kruopo pakviestas, grįžta į
Lietuvių kalbos ir literatūros institutą. Grįžta visam laikui dirbti mėgstamų leksikografijos ir
terminologijos darbų. Darbo metai institute St. Keiniui buvo patys kūrybingiausi. Nuo 1976 iki
1992 metų jis buvo Terminologijos tarybos prie Mokslų akademijos Prezidiumo pirmininko
pavaduotojas. Institute vadovavo Dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos skyriui (1987—1989),
vėliau Kalbos kultūros ir terminologijos skyriui (1989—1991).
Nepamiršo St. Keinys ir pedagoginio darbo. Dėstė Vilniaus valstybinio universiteto Kauno
vakariniame fakultete, Šiaulių pedagoginiame institute, Vytauto Didžiojo universitete, iki pat šiol
dirba Vilniaus pedagoginio universiteto Lituanistikos fakultete. Lietuvių kalbos ir literatūros
specialybės bakalaurams dėsto dabartinės lietuvių kalbos morfologiją, žodžių darybą,
magistrantams ir doktorantams terminologiją, magistrantams kalbos vartoseną ir normalizaciją.
Vadovauja kursiniams, diplominiams, bakalauro ir magistro darbams, doktorantūros komitetams
ir doktorantams, buvo ginamų filologijos mokslų kandidato ir daktaro disertacijų oficialiuoju
oponentu.
Reikšmingi St. Keinio leksikografijos darbai. Jis yra Dabartinės lietuvių kalbos žodyno
trečiojo (1993), ketvirtojo (2000) ir penktojo (2003) pataisytų ir papildytų leidimų vyriausiasis
redaktorius. Jo rūpesčiu ketvirtasis Dabartinės lietuvių kalbos žodyno leidimas 2002 m. buvo
išleistas kompaktine plokštele, o 2003 m. įdėtas į internetą. Kompiuterinis penktasis šio žodyno
leidimas yra skirtas mokykloms. „Infobalt 2004” parodoje šis žodynas buvo išrinktas geriausiu
47
lietuvių leksikografijos leidiniu, o 2005 m. pabaigoje St. Keiniui už kompiuterinį žodyno
variantą buvo įteikta Kalbos (Felicijos) premija.
Įvairiapusė veikla
Trumpai kažin ar įmanoma aprėpti visą mokslinių darbų įvairovę... Kalbininko veikla
plačiašakė. Per daugiau nei keturis dešimtmečius aktyvaus mokslinio ir pedagoginio darbo metų
pasirodė daug vertingų mokslinių straipsnių, mokslo leidinių recenzijų, parašytos knygos
„Terminologijos abėcėlė” (1980), „Bendrinės lietuvių kalbos žodžių daryba” (1999), „Dabartinė
lietuvių terminologija” (2005). Daug laiko skiria ir praktiniam terminologijos tvarkybos darbui.
Jo peržiūrėta, taisyta, redaguota daug įvairių mokslo sričių terminų žodynų, nemažas pluoštas
terminų standartų. Būtina paminėti su bendraautoriais parengtus terminų žodynus. Jų parengta
keliolika... Tai „Kalbotyros terminų žodynas” (1990), „Geležinkelininko žodynėlis” (1992),
„Rusų-lietuvių kalbų geležinkelių transporto žodynas” (1997), „Socialinės apsaugos terminų
žodynas” (1999), „Radioelektronikos terminų žodynas” (2000), „Aiškinamasis geležinkelių
transporto terminų žodynas” (2006) ir kiti. St. Keinys daug dėmesio skyrė geležinkelio
terminijos norminimui. Tai tarsi noras pratęsti savo tėvo, ilgai dirbusio „prie gelžkelio”, darbą,
tik kiek kitaip... Lietuvos Respublikos susisiekimo ministras įvertino lietuviškų geležinkelio
terminų kūrėjo ir normintojo darbą. Jo įsakymu St. Keinys apdovanotas Garbės geležinkelininko
ženklu. Ir tai dar ne viskas... Geriausiai St. Keinio darbo rezultatai matyti iš „Bibliografijos
rodyklės” (2006), kurią sudaro per 600 pozicijų. Kalbininkas dirba našiai, be atokvėpio — ir
toliau rašomi straipsniai, rengiamos knygos, žodynai, dėstoma studentams, vadovaujama jų
darbams...
Apie St. Keinį, drąsiai galiu teigti, vieną žymiausių lietuvių terminologų, kalbėti nėra
lengva... Netrūksta jam žemaitiško užsispyrimo, principingumo, ir begalinio darbštumo. Dirbti
su St. Keiniu gera ir malonu.
Gražios sukakties proga Lietuvių kalbos instituto Terminologijos centre dirbantys
kolegos nuoširdžiai linki dar ilgai nepavargti ir toliau versti terminologijos vagas. Ad
multos annos!
48
6.3. RAŠTIJA IR JOS KŪRĖJAI. SPAUDINIAI. KNYGININKYSTĖ
Viekšniškių tamsumas: [apie kunigų agitaciją prieš socialistų spaudą] / Rukorius. — (Žinios
iš Lietuvos) // Naujoji gadynė. — 1906, liep. 5 (18) (Nr. 7), p. 108—109. — Žinios aprašui iš
knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1906. D. 1.
— Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001. — 388 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo
brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės. Rukorius —
tikroji pavardė Vaclovas Biržiška].
Rukorius [Vaclovas Biržiška]. Viekšniškių tamsumas // Naujoji gadynė. — 1906. — Liep.
5 (18). — Nr. 7. — P. 108—109. — Žinios aprašui: Povilo Saudargo. — Tekste:
„Seniai jau mųsų apylinkė savo tamsumu garsi. Laikraščių maža kas teskaito, o knygų be
maldaknygių retas kas turėjo rankose. Kada ant jomarko pamėgino pardavinėti „Šviesos”
knygeles, tai nepardavė nei vienos: prieis, pažiūrės ir padės ant vietos. Didelį ačių už tą žmonių
tamsumą reikia atiduoti mųsų kunigėliams. Viėkšnių parapija jau trisdešimts su viršum metų
valdoma kunigo kanauninko Zaleskio, kurs yra plačiai žinomas, kaipo šviesos priešas: jam terūpi
pinigai. Jis yra žinomas, kaipo tvirtas valdžios šalininkas, ir ligšiol, kiek išgalėdamas, malšino
žmonių tarpe norą pasipriešinimo, savo būvio pagerinimo. Ir štai šių metų pradžioj nustebom:
išgirdom, kad kanauninkas platina savo parapijoj kokias tai knygutes lietuvių kalba... Nustebom
— ir pradėjom jieškoti tų knygučių; pasirodė, kad tai žinomas juodašimčių raštas: „Didžiausi
mųsų priešai socijalistai ir masonai!” Tokią tai šviesą platino mųsų kanauninkas. [...]. Prie tokios
kunigų agitacijos, ar galima stebėties, kad tuo laiku, kuomet visa Lietuva sukilo, Viekšnių
valsčius tylėjo ir laukė; o kada prasidėjo reakcija, kada prasidėjo skraidytojų (lietučkų) darbai,
viekšniečiai tiek darbo teturėjo, kad vienas ant kito plepėjo, ką tik galėjo išgalvoti, šnipinėjo,
manydami tokiu būdu užsipelnyti pagyrimą nuo valdžios, nuo visokių Ostenų, Petersonų ir kitų
žmogžūdžių. Ypač šnipinėjimu atsižymėjo tūlas žulikas Engelis, aludėj tarnaujantis Poškus ir
paleistuvė Liutkaitė. Dėl jų tai skundų būvo suimtas buvęs Liepojaus gimnazijos mokinys
Augustinas Rušinas. O kad tas, atsedėjęs porą savaičių, Šiaulių kalėjime, dėlei stokos
apkaltinančių žinių, tapo paleistas, tai mųsų policija su žandarais, su pagalba šnipų vėl davė
skundą ant jo valdžiai. Atvažiavo tuoj žandarų aficierius, bet Rušino nesurado, nes tas,
nenorėdamas antrą sykį kalėjime sedėti, turėjo prasišalinti policijai iš akių.”
„Šviesus” žmogus: [apie zakristijono A. Virkučio požiūrį į „Naujosios gadynės” laikraštį],
Viekšniai / Jonas Jurgaitis. — (Žinios iš Lietuvos) // Naujoji gadynė. — 1906, liep. 13 (26)
(Nr. 8), p.125. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų
periodinių leidinių publikacijos. 1906. D. 1. — Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001. —
388 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas,
slapyvardis, parašyti prie žinutės. Jonas Jurgaitis — tikroji pavardė Kipras Bielinis ].
Pagal Jurgio ir kepurė: [apie kunigo M. Valančiausko draudimą platinti „Naująją gadynę”],
Viekšniai / Jonas Jurgaitis. — (Žinios iš Lietuvos) // Naujoji gadynė. — 1906, liep. 19 (rugpj. 1)
(Nr. 9), p. 138. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų
periodinių leidinių publikacijos. 1906. D. 1. — Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001. —
388 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas,
slapyvardis, parašyti prie žinutės. Jonas Jurgaitis — tikroji pavardė Kipras Bielinis].
„Nr. 8 „Naujosios gadynės” perskaičiau...” / Antanas Virkutis; [su redakcijos prierašu]. —
(Laiškai į redakciją) // Naujoji gadynė. — 1906, liep. 26 (rugpj. 8) (Nr. 10), p. 157. — Žinios
aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos.
1906. D. 1. — Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001. — 388 p. — [BK pastaba: Apraše po
įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės].
Sujudo, Viekšniai / Balandėlis. — (Žinios iš Lietuvos) // Naujoji gadynė. — 1906, rugpj. 23
(rugs. 5) (Nr. 14), p. 220. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C.
Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1906. D. 1. — Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla,
49
2001. — 388 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas,
slapyvardis, parašyti prie žinutės. Balandėlis — tikroji pavardė Simonas Januškis].
„Leidus lietuviams spaudą, visi troškome...”: [laikraščio kritika] / Jonas Švažas iš
Viekšnos m., škaplierninkas. — (Kas girdėti Lietuvoje) // Šaltinis. — 1906, spal. 31 (18)
(Nr. 31), p. 490—491. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų
periodinių leidinių publikacijos. 1906. D. 1. — Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001. —
388 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas,
slapyvardis, parašyti prie žinutės].
Kunigų apgynėjos: [dėl kunigų požiūrio į „Naująją gadynę”], Viekšniai / J. Šaknis. —
(Žinios iš Lietuvos. Ką veikia mųsų kunigai) // Naujoji gadynė. — 1906, lapkr. 23 (5) (Nr. 27), p.
430. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių
publikacijos. 1906. D. 1. — Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001. — 388 p. — [BK
pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie
žinutės. J. Šaknis — tikroji pavardė Kipras Bielinis].
„Į mųsų valsčiaus raštinę (kanceliariją) pareina „Vilniaus žinios”...”: [apie valsčiaus
pareigūnų savavaliavimą], Viekšniai / Valstietis. — (Iš Lietuvos) // Vilniaus žinios. — 1907,
liep. 13 (26) (nr. 91), p. 2—3. — Žinios aprašui iš: Lietuvos bibliografija: Serija C. Lietuviškų
periodinių leidinių publikacijos. 1907. D. 1. — Vilnius, 2004. — 448 p. — P. 236.
Viekšniai // Šaltinis. — 1907. — Gruod. 26. — Žinios aprašui: Ką skaitė mūsų senoliai /
Parinko B. Kerys // Vienybė. — 1995. — Rugs. 9. — Tekste:
„Susitaisė apšvietimo draugijos „Vilniaus Aušros” skyrius. Prie draugijos prisirašė jau 41
žmogus. Toji draugija dabar rengia knygyną ir skaityklą. Kiekvienas, kuris norės, už nedidelį
mokesnį galės į skaityklą užėjęs pasiskaityti arba į namus knygelę parsinešti. Mokesnis paskirtas:
metams 1 rub., mėnesiui 10 kap., kas norės vieną kartą knygelę pasiimti — 2 kap. [...]. Knygynas
ir skaitykla bus netoli bažnyčios, dailidės Butkaus namuose, pas Oną Butkaitę. [...]. Prie mūsų
draugijos valdybos priklauso: kun. P. Viliūnas, E. Biržiškienė, D-ras A. Biržiška, Juozapas
Pundzius ir Kazimieras Butkus. Kandidatai: V. Juodeikis, A. Beržanskis, I. Klimavičius,
A. Baltutis ir A. Žubinas. [Pasirašė:] Šilo bajoras.”
Garnio telegramos: [Jumorist. žinutės iš įv. Lietuvos vietovių] // Garnys. — 1914. —
Nr. 1—6. — Turinyje aut: [...], Viekšniškis, [...]. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos
bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1914. D. 1. — Kaunas, 1998.
— 476 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas,
slapyvardis, parašyti prie žinutės].
„Čia yra keliolika lietuvių krautuvių savininkų, iš kurių bent 3 skaito „L. žinias”...”,
Viekšniai // Lietuvos žinios. — 1914. — Liep. 19 (rugpj. 1). — P. 2—3. — (Įvairios žinios). —
Parašas: Vištvanagis. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų
periodinių leidinių publikacijos. 1914. D. 1. — Kaunas, 1998. — 476 p. — [BK pastaba: Apraše
po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės.
Vištvanagis — tikroji pavardė Pranas Jacevičius].
Knabikaitė-Zabulionienė Bronė. Iš Spaudos draudimo gadynės // Knygnešys. 1864—1904.
— Antras fotografuotas leidimas. — Vilnius, 1992. — T. 2. — P. 182—184. — Pirmas leidimas
1928 m. — Tekste: B. Knabikaitė — viekšniškė. Mokėsi Mintaujoje, grįžo į Viekšnius. Imdavo
spaudinių iš Jono Dargio ir Vilčikausko. Brolis kunigas Kasperavičius išleido mojinių maldų
knygelę „Vainikėlis”. Šią knygelę, parvežtą iš Kupiškio, platino ir Viekšniuose.
Dulkė Klemensas. Mano tėviškė: Eilėraštis // Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų,
pramonininkų ir amatininkų laikraštis. — 1937. — Nr. 29—30 (283—284). — Liep. 16. — VI
metai.
50
Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų,
pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p.
Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų,
pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 86—87, 113 (nuotrauka). — Tekste:
„Jaunąjį Vincentą Aleksandravičių leido į mokslus jo dėdė Žagarės klebonas kun. Kazimieras
Aleksandravičius, (1824—1884 m.), kuriam nesvetimi buvo ir lietuvystės dalykai; jam, o gal
kitam kun. Aleksandravičiui, „Varpas” priskyrė Koženevskio komedijos vertimą; pas jį senatvėje
rado prieglaudą Sim. Daukanto bičiulis, buvęs Papilės klebonas kun. Ign. Vaišvila.”
Vitkus A. Naujas knygynas [Viekšniuose] // Pergalės vėliava. — 1957. — Vas. 23.
Balčiauskas A. Gyvenimas tarp knygų // Vienybė. — 1966. — Bal. 19. — Tekste: Akmenės
buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato knygrišys, knygų kolekcionierius — bibliofilas
Stasys Liškevičius. Nebuvo baigęs net pradžios mokyklos. „Daugelį metų dirbo knygynuose.”
Nezabitauskas A. Viekšniai prieš 60 metų // Vienybė. — 1966. — Gruod. 17. — Tekste:
Straipsnis „Viekšniškių tamsumas”: Naujoji gadynė. — 1906. — Liep. 5 (18). — Nr. 7. —
P. 108—109.
Žilevičius R. Įdomi viešnagė // Tėvynės balsas. — 1966. — Nr. 38. — Žinios aprašui: Iš kitų
leidinių. — Tekste: Bibliofilas Stasys Liškevičius.
„Pergalės vėliava” // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. — Vilnius, 1968. — T. 2. —
P. 816. — Tekste: Akmenės rajono laikraštis 1951 02 17—1962 04 21. Mažeikių rajono laikraštis
nuo 1962 04 26.
„Vienybė” // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. — Vilnius, 1971. — P. 740. —
Tekste: Akmenės rajono laikraštis nuo 1965 02 10.
Laurinavičius J. Poeto Leono Skabeikos takais // Vienybė. — 1974. — Liep. 27. — Tekste:
Viekšnių progimnazija, „Literatūros mėgėjų” kuopelė, jos sienlaikraštis „Gojelis”, kuriame
L. Skabeika skelbė savo eilėraščius.
Žalys J. Mano svajonių žemė... // Vienybė. — 1976. — Saus. 6. — Tekste: Tučių aštuonmetės
mokyklos direktorius apie mokyklą, save. Su dviem bendraautoriais parašė knygą „Jaunųjų
technikų būrelio vaidmuo vykdant politechninį mokymą”. Joje yra nuotraukų iš Tučių.
Neimantas R. Kur skrido „Žemaičių garlėkis” // Neimantas R. Venta — draugystės upė. —
Vilnius, 1978. — P. 36—42. — Tekste: Bibliofilas Stasys Liškevičius.
Gedvilas Algirdas. Šviesos neužstosi // Vienybė. — 1982. — Saus. 16. — Tekste:
„Literatūros mėgėjų” kuopelė 1924—1925 mokslo metais Viekšnių mokykloje. Leonas
Skabeika.
„1926 metais kapeliono P. Gasiūno iniciatyva Viekšnių knygynas, priklausęs vietos
kooperatyvui, buvo perduotas pavasarininkams. [...]. Pasistengė, kad knygyno įsteigėjas Viekšnių
progimnazijos lietuvių kalbos mokytojas J. Aukštikalnis būtų perkeltas į pradinę mokyklą kaime.
Šį faktą patvirtina buvęs mokytojas J. Kirlys: „Kai kurių mokytojų iniciatyva buvo įsteigtas
kooperatinis knygynas, [...] tačiau šis knygynas, „pasidarbavus” mokyklos kapelionui
P. Gasiūnui, netrukus buvo likviduotas.”
Rozga Leopoldas. Akmenės rajonas. — Vilnius: Mintis, 1983. — 48 p.: iliustruota:
Fotografijos Vlado Uznevičiaus. — Tekste:
51
LAZDYNŲ PELĖDOS TAKAIS
Tarp mūsų kultūros istorijai brangių žmonių, kurių gyvenimas susijęs su Akmenės rajonu,
buvo ir Lazdynų Pelėda. Rašytojos memorialinis muziejus nuo 1966 metų veikia Paragiuose. Iš
Viekšnių į Paragius įdomiau keliauti kairiuoju Ventos krantu, vieškeliais, nuvingiuojančiais pagal
jos intaką Virvyčią. Netrukus už Svirkančių vieškelis išsišakoja, dešinioji jo atšaka veda į
Tryškius per Degimus, kairioji — per Kairiškius.
Pakeliui į Degimus iš tolo matyti Kapėnų gyvenvietė — Tučių tarybinio ūkio centras. Ant
Virvyčios kranto stovėjusiame Kapėnų dvare iš Papilės lankydavęsis S. Daukantas.
Stabtelkime Degimų miškelyje, kairėje šio vieškelio pusėje. 1942 m. rugpjūčio mėnesį šiose
apylinkėse susibūrė „Raudonųjų žemaičių” partizanų būrys, kurio branduolį sudarė grupė iš
nelaisvės pabėgusių Tarybinės Armijos karininkų ir vietiniai tarybiniai aktyvistai. Keršydami už
pagalbą partizanams, okupantai ir uolūs jų talkininkai buržuaziniai nacionalistai 1943 m. gegužės
19 d. apsupo Degimų kaimą, tardė ir kankino jo gyventojus, o čia, miškelyje, kur dabar
paminklinis obeliskas, budeliai sušaudė nekaltus Degimų ir Savarinos kaimų gyventojus Joną ir
Kostą Pozdniakovus, Teklę Pozdniakovienę, Nikolajų Chriščenovičių, Juozą Belaną, Nikolajų
Svistūną ir Aleksą Vaitiškevičių.
Pasukę keliu per Kairiškius, nuo Virvyčios taip pat nenutolsime. Kairiškių gyvenvietė — to
paties pavadinimo ūkio ir apylinkės centras, menantis atkaklias pogrindininkų kovas buržuazinės
santvarkos metais. Apsukrus dvarininkas V. Sirutavičius čia buvo įsirengęs kartono fabrikėlį,
kuriame dirbo apie 40 žmonių. 1930 metais jame įsikūrė pogrindinė komunistinė kuopelė,
vadovaujama M. Bogdelio. Į kuopelę susibūrė ir komjaunuoliai. 1932—1934 m. Kairiškiuose,
LKP parajonio centre, veikė pogrindinė spaustuvė, kurioje išleisti atsišaukimai buvo platinami
Viekšniuose, Akmenėje ir kitose vietovėse. 1932 m., pažymint Spalio šventes, čia buvo iškeltos
trys raudonosios vėliavos.
1940 m. Kairiškiuose buvo įsteigtas tarybinis ūkis. Dabar jis ekonomiškai stiprus, jam
suteiktas aukštos žemdirbystės kultūros ūkio vardas.
Gražiai iš abiejų pusių medžiais apsodintas vieškelis veda į Tryškius, esančius jau Telšių
rajone. Nuo šio vieškelio Balsių kaime kairėn atsišakoja kelias į Papilę. Apie kilometrą juo
pavažiavus, dešinėje pasimato sena sodyba po aukštais medžiais. Tai Paragiai, rašytojų Sofijos
Pšibiliauskienės (1867—1926) ir Marijos Lastauskienės (1872—1957), į lietuvių literatūrą
įėjusių bendru Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu, gimtinė. Šiame nuošaliame dvarelyje, dailininko
Nikodemo Ivanausko šeimoje, 1867 m. gimė Sofija. Kartu augo ir paskui ilgai čia gyveno
1872 m. Šiauliuose gimusi Marija. Daug sunkių valandų čia pergyveno Sofija. 1896 m. rugpjūty
ją aplankė jaunas Peterburgo universiteto studentas Povilas Višinskis, jau iki tol lietuvių
literatūrai suradęs Žemaitę ir Šatrijos Raganą. Jo karštai paraginta, Sofija taip pat vis dažniau
imasi plunksnos. Marija pirmus savo kūrinėlius paskelbia lenkų spaudoje. Dėl karčios teisybės ir
antiklerikalinių motyvų jos kūriniuose kaimynų šlėktų nekenčiama ir šmeižiama Sofija skundėsi
laiškuose P. Višinskiui: „... Ateina vakaras, žmogus nė galvos nebeturi prie rašymo, nė spėkos,
viskas paliko kame? Ir kam nauda iš to? Ar mums mirus paliks kad ir atmintis to darbo?” Slogi
mūsų literatūros aušra... Vis dėlto ir šį kartą nugalėjo tikėjimas savo jėgomis ir menu:
„Išsižadėjau visko: pažinčių senų ir visos praeities (...). Tikėdama, kad (...) būsiu naudinga
tėvynei”. Čia gimė reikšmingiausi Lazdynų Pelėdos kūriniai „Ir pražuvo kaip sapnas”, „Prie pat
dvaro”, „Motulė paviliojo”, ryškiai atkuriantys pobaudžiavinio Lietuvos kaimo panoramą. Jų
herojai — šių apylinkių žmonės.
Gimtajame rašytojų name atidarytas memorialinis muziejus, Telšių kraštotyros muziejaus
filialas. Jame eksponuojami rašytojų daiktai, knygos, retos nuotraukos, tėvo tapyti paveikslai.
Paragių šiandien neaplenkia turistų maršrutai.
Lungys R. „Šį mėnesį sukako...” // Vienybė. — 1984. — Rugpj. 25: A. Šarkio fotografuota
nuotrauka. — Visas tekstas:
Šį mėnesį sukako 80 metų nuo poeto Leono Skabeikos gimimo. Anksti atsiskleidęs poetinis
L. Skabeikos talentas buržuazinės santvarkos sąlygomis nespėjo suklestėti. Pakirstas gyvenimo
nepriteklių ir sunkios ligos, jis mirė nesulaukęs 32 metų amžiaus.
52
Gimnaziją būsimasis poetas lankė Viekšniuose, čia kapinėse ir palaidotas. Viekšniškiai gerbia
L. Skabeikos atminimą, prižiūri jo kapą, mokyklos kraštotyrininkai yra užrašę apie jį
prisiminimų.
Viekšnių zoniniai kultūros namai ir biblioteka surengė poeto 80-mečio sukakties paminėjimą.
Kultūros namuose lankytojus pakvietė poeto nuotraukų ir literatūros apie jį parodėlė. Gausus
būrelis gyventojų, moksleivių su gėlėmis patraukė į kapines. Vidurinės mokyklos mokytojas
S. Ablingis prie L. Skabeikos kapo papasakojo apie jo gyvenimo ir kūrybos kelią, apibūdino
mūsų kraštiečio vietą lietuvių literatūros istorijoje. Kultūros namų meno vadovė B. Švažienė ir
bibliotekininkė B. Ročienė paskaitė poeto eilių.
Šiandien galima tik spėlioti, kaip būtų susiklostęs L. Skabeikos tolesnis gyvenimo ir kūrybos
kelias, jeigu ne ankstyva mirtis. Juk daugelis jo bendraamžių, kartu žengusių pirmus kūrybos
žingsnius, vėliau tapo plačiai žinomais ir pripažintais poetais. Gyvenimo pabaigoje L. Skabeikos
pareikštos simpatijos socializmo idealams galėjo atverti naujas kūrybos perspektyvas.
Laurinavičius J. Kai Jonas Kirlys dirbo Viekšniuose // Vienybė. — 1986. — Lapkr. 7. —
Visas tekstas:
Ketverius metus — 1928—1932-aisiais — Viekšnių vidurinėje mokykloje dirbo Jonas Kirlys,
žinomas pedagogas, kultūros veikėjas, spaudos kolekcionierius. Jo biografijoje tai buvo svarbus
laikotarpis, nes čia jis nuveikė reikšmingą darbą.
„Kai aš dirbau Viekšnių vidurinėje, — rašė J. Kirlys savo atsiminimuose „Lapas prie lapo”,
kurie saugojami Kapsuko kraštotyros muziejuje, — atmosferą temdė klerikalai. Ypač sunku
buvo, kai kapeliono pareigas ėjo kunigas J. Stasiulis. Jis vertė mokinius sekti vienas kitą,
šnipinėti. O kun. Žadeikis labai nepedagogiškai elgėsi su mergaitėmis, negražiai jas
pravardžiuodamas.
Nepaisant tokios slogios aplinkos, Viekšnių vidurinė 1918—1934 metais, regis, nėra davusi
dvasinėms seminarijoms nė vieno jaunuolio”.
Nors ir nepalankios sąlygos, bet Kirlys energingai ėmėsi kultūrinio darbo ir mokykloje, ir už
jos sienų: skaitė paskaitas, organizavo saviveiklininkų spektaklius, literatūrinius vakarus
S. Daukantui, V. Kudirkai, K. Būgai, J. Jablonskiui, knygnešiams paminėti, spaudos parodas,
blaivybės popietes. Apie šią J. Kirlio veiklą ne sykį rašė anuometinė spauda. Pavyzdžiui,
„Šiaurės Lietuva” (1932, Nr. 2) pažymėjo, kad J. Kirlys skaitė paskaitą apie Vilniaus periodinę
spaudą nuo 1918 metų, leistą lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis. Ta proga mokykloje buvo surengta
šios periodinės spaudos paroda. Kiek anksčiau tas pat laikraštis (1931, Nr. 44) rašė, kad
mokytojas J. Kirlys mokykloje surengė literatūrinį vakarą knygnešiui J. Bieliniui pagerbti.
Viekšnių vidurinėje mokytojas J. Kirlys suorganizavo lietuvių kalbos ir literatūros kabinetą,
kuris garsėjo toli už tuometinės Mažeikių apskrities ribų. Švietimo ministerijos inspektorius
(pokario metais Kauno politechnikos instituto docentas) Zigmas Kuzmickis apie šį kabinetą
„Švietimo darbe” (1930 Nr. 9) paskelbė ilgoką straipsnį „Gražus pavyzdys gimtosios kalbos ir
literatūros mokytojams”. Kabinete buvo įvairių laikų lietuviškų knygų: L. Ivinskio kalendorių,
M. Valančiaus apysakų, žodynų. Labai turtingai atrodė periodikos skyrius, kuriame buvo itin retų
egzempliorių „Nusidavimų...”, „Aušros”, „Varpo”, „Tetutės” (satyrinio laikraščio)... Sukaupta
daug rankraščių — mokinių užrašytos tautosakos, mokyklos kronikos sąsiuvinių, „Viekšnių
provincializmų” žodynėlių, mokinių referatų, skulptūros, tapybos kūrinių, kurie siejosi su
literatūra ir kalba. „Viekšnių laboratorinį kabinetą reikia mūsų pedagoginei šeimai tik sveikinti,
— rašė Z. Kuzmickis. — Kiek galėdami, kiek sąlygos leidžia turime stengtis sekti tuo gražiu
pavydžiu”.
Tačiau kūrybingas J. Kirlio, kai kurių kitų mokytojų darbas nepatiko Viekšnių valdininkams.
1930 m. kovo 8 d. „Geležinio vilko” sporto sąjungos centro štabo pranešime buvo rašoma:
„Viekšniuose tautinių organizacijų veikimas yra apmiręs. Tai yra todėl, kad Viekšniuose nėra
toj dirvoj darbininkų. Tautinį darbą dirbti galėtų padėti vidurinės mokyklos mokytojai, bet jie
indiferentai arba net „tikrieji demokratai”. Be to, Viekšniuose nėra tinkamos patalpos daryti
susirinkimams ir rengti vakarams. Tinkamiausia patalpa būtų vidurinės mokyklos salė, bet
mokytojų taryba yra nutarusi salės jokioms organizacijoms, net šaulių sąjungai, neišnuomuoti
(neduoti). Tą sumanymą iškėlė mokytojas Kirlys Jonas, o jo nuomonę rėmė direktorius
53
(J. Sliesoraitis) J. L.). Vadinasi, mokyklos direktorius ir mokytojų taryba, užuot padėję tautiniam
darbui, dar patys trukdo... Vasario 16 dienos iškilmėse mokytojas Žilevičius Jonas, Kirlienė
Marija, Rozniekaitė Herta nedalyvavo, nors ir yra klasių auklėtojai”. Ne kartą fašistiniai žaliukai
iš „Geležinio vilko” organizacijos J. Kirliui grasino fiziniu susidorojimu.
Tačiau ypač reikšmingą darbą J. Kirlys Viekšniuose padarė, rinkdamas spaudą. Tam tikslui
1931 m. iš lenkų konsulo Rygoje gavo leidimą nuvykti į Vilnių, kur aplankė senus lietuvių
inteligentus, visuomenės veikėjus, buvusius redaktorius. Savo rinkiniui J. Kirlys parvežė
vertingos medžiagos.
1932-ieji mūsų periodinei spaudai buvo jubiliejiniai, nes prieš šimtą metų (1832 m. sausio
mėn.) Rytprūsiuose pasirodė pirmasis lietuviškas gotiškais rašmenimis leidžiamas laikraštis
„Nusidavimai apie evangelijos praplatinimą tarp žydų ir pagonių”, ėjęs kas mėnesį iki 1914 m.
J. Kirlys ryžosi paminėti tą jubiliejų — surengti Kaune lietuvių periodinės spaudos parodą. Tuo
metu Viekšnių mokytojas savo kolekcijoje turėjo apie pusantro tūkstančio atskirų pavadinimų
laikraščių, kurie ėjo nuo seniausių laikų iki 1932 m.
Apie ruošimąsi parodai plačiai rašė tuometinė spauda Lietuvoje ir užsienyje. Kai kurie
skaitytojai iš Amerikos ir kitur J. Kirliui atsiuntė dar pluoštą iš savo archyvų senų spaudos
leidinių, tuo dar labiau praturtindami ruošiamą ekspoziciją.
Jubiliejinė spaudos paroda buvo atidaryta Kaune, buv. Ekonominės karių bendrovės būstinėje
(Laisvės alėja, 27), 1932 m. vasario 24 d. Dienraštis „Lietuvos aidas” apie Viekšnių mokytojo
surengtą spaudos parodą rašė (1932, Nr. 45):
„Laikraščiai ir žurnalai sudėstyti atskirais laikotarpiais, suskirstyti miestais, šalimis ir
kryptimis. Daug diagramų duoda įdomių mūsų periodikos skaičių. Tai milžiniškas ir kruopštus
J. Kirlio darbas, rodąs, kad atskiras žmogus norėdamas daug gali padaryti”.
Paroda truko iki kovo 18 d. Tas pat laikraštis parodos uždarymo proga pažymėjo (1932,
Nr. 56):
„Lietuvių periodinės spaudos parodą aplankė beveik trys tūkstančiai žmonių. Buvo aplankę
parodą 35 ekskursijos. Jonas Kirlys rytoj su savo eksponatais išvyksta namo — į Viekšnius.
Daugelis lankytojų pageidavo, kad gražus J. Kirlio rinkinys pereitų į visuomenės rankas ir
sudarytų būsimam periodikos muziejui pagrindą”.
Deja, taip nebuvo padaryta. Apie kilnų mokytojo darbą, jo surengtą parodą rašė visi
tuometiniai Kauno laikraščiai, taip pat apskričių spauda, kai kurie Latvijos ir užsienio lietuvių
periodiniai leidiniai. Daug prie parodos organizavimo, jos propagavimo prisidėjo Justas Paleckis,
Lietuvos žurnalistų sąjungos valdybos narys. Beje, ne viskas parodoje Kauno valdininkams
patiko, juos šokiravo tai, kad J. Kirlys, surengęs Kauno centre spaudos parodą, eksponavo ir
komunistinius leidinius.
Po parodos, susikrovęs į ryšulius eksponatus, J. Kirlys traukiniu išvažiavo į Viekšnius, kur vėl
įsijungė į pedagoginį darbą, toliau rinko spaudą.
Pasibaigus mokslo metams, J. Kirlys persikėlė gyventi į Šiaulius.
J. Kirlys pedagogini darbą dirbo iki gilios senatvės. Ir spaudą vis rinko, tyrinėjo lietuvių
periodikos istoriją. Išleido knygelę „Šimtametė mokykla” (Kapsuko J. Jablonskio vidurinė),
laikraščiuose paskelbė apie du šimtus straipsnių pedagogikos ir žurnalistikos klausimais.
J. Kirliui buvo suteikti LTSR nusipelniusio kultūros veikėjo ir Paminklų apsaugos ir kraštotyros
draugijos garbės nario vardai.
Šie J. Kirlio darbai — reikšminga vaga, saugant brangias krašto praeities akimirkas. Daug
rašinių iš rajono kultūros istorijos, Viekšnių praeities, kitais, kraštotyrinio darbo klausimais jis
yra išspausdinęs mūsų rajono laikraštyje. Jo straipsnius „Vienybės” skaitytojai dar galėdavo
paskaityti neseniai... J. Kirlys visą gyvenimą jaunatviškai žengė švietėjo, kraštotyrininko keliu.
J. Kirlys mirė 1985 metais.
Miknys R. „Varpo” bendradarbiai ir varpininkų spaudos leidinių korespondencijos // Jaunųjų
istorikų darbai. — Vilnius, 1987. — Kn. 6. — P. 152. — Tekste: Iš viso 17 Jono Beržanskio
korespondencijų 1889, 1890, 1892, 1893 metais.
Virkutis Leonas. Buvusio Viekšnių gimnazijos pirmosios abiturientų laidos abituriento,
vėliau Akmenės, Mažeikių ir Biržų rajonuose dirbusio lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju,
54
pedagogo — veterano atsiminimai apie Viekšnius 1934—1941 metais. — Biržai, 1987-02-10. —
Rankraštis // VVB. — [Virkutis Leonas. Dienos, kurių neužmiršiu // Vienybė. — 1988. —
Rugpj. 4, 6, 9]. — Tekste:
Buvo ir knygynas, bet tik jo pavadinimas, nes, išskyrus bulvarinio pobūdžio knygiūkštes ir
kalendorius, nei grožine literatūra, nei kitomis knygomis ten neprekiavo. Prekiavo ten daugiau
įvairiomis rašymo reikmėmis, knygų įrišimui reikalingomis medžiagomis ir prekėmis iš po
prekystalio, nieko bendro neturinčiomis nei su knygomis, nei su kultūra. [...]. Miestelyje veikė
palyginti nemaža „Visuomenės biblioteka”. Knygų joje buvo įvairų įvairiausių. Jau patekdavo
dauguma išleidžiamų grožinės literatūros knygų. [...]. Biblioteka įsigydavo beveik visas lietuvių
rašytojų išėjusias knygas, čia patekdavo ir pažangiųjų rašytojų kūriniai. [...]. Šalia bibliotekos,
didesniame kambaryje buvo skaitykla. Joje ant stalo išdėlioti beveik visi Lietuvoje leidžiami
laikraščiai ir žurnalai. Šalia tautininkų „Lietuvos aido” gulėjo valstiečių liaudininkų „Lietuvos
žinios”, krikdemų „Rytas”, vėliau „XX amžius”. Tai dienraščiai. Čia buvo ir įvairių partijų
leidžiami savaitraščiai. Šalia T. Tilvyčio humoristinio „Kuntaplio” šliejosi bulvariniai „Diena”,
„Sekmadienis”, L. Giros redaguojamas literatūrinis „Literatūros naujienos ir kiti. Žurnalų irgi
galėjai pasirinkti sočiai. [...]. Bibliotekoje ir skaitykloje vakarais lankytojų netrūkdavo. Nemažą
jų dalį sudarė moksleiviai. Mat, progimnazijos biblioteka tilpo dviejose spintose, stovėjusiose
mokyklos koridoriuje. [...]. Per turgavietės vidurį tęsėsi neįmantrių būdų, palapinių eilė —
vadinamųjų bagamazų. „Bagamazininkai” prekiavo įvairiausia smulkme: sagomis, sagėmis,
karoliais, mezginiais moterų rūbų puošimui, skarelėmis, pigiais žaislais, peiliais, peiliukais —
visko ir neišvardinsi. Vienoj kitoj būdoj prekiavo ir religinės paskirties prekėmis:
maldaknygėmis, šventųjų paveikslais ir paveiksliukais. [...]. Prekiavo ir knygomis. Tai būdavo
[...] įvairių religinių organizacijų leidžiamos knygelės religine tematika arba Jakavičiaus
Šiauliuose pseudoliteratūra: įvairūs kalendoriai, knygelės su intriguojančiomis antraštėmis —
„Mikaldos pranašavimai”, „Kaip išsirinkti mergaitę ar prisivilioti bernelį”, „Meilės laiškų
vadovėlis”, „Sapnininkas”. [...]. Ir šią literatūrą pirkdavo. Ir nebrangu, ir atitinka 2—3 pradinių
mokyklų skyrių išsilavinimo lygį, kokį tada teturėjo dauguma kaimo jaunimo.
Virkutis Leonas. Dienos, kurių neužmiršiu // Vienybė. — 1988. — Rugpj. 4, 6, 9: ir
nuotraukos. — Tekste skyriai: 1. Prieš pusę amžiaus Viekšniuose. 2. Tarp senų mokyklos sienų.
3. Prie gyvenimo slenksčio. — Tekste: Progimnazija, vidurinė mokykla, mokytojai, mokiniai,
mokyklos renginiai. Literatūrą dėstė K. Vėlyvis. „Literatų būrelis kelis kartus per metus
išleisdavo šapirografuotą laikraštėlį „Pirmieji žingsniai”. [...]. Be literatų, kitų būrelių kaip ir
nebuvo.”
Daina apie Viekšnius / Žodžiai L. Vasičevos-Kasaliūnienės, S. Ablingio, muzika ir priedainio
tekstas — D. Marciuškienės // Mūsų mokykla: [Viekšnių vidurinė mokykla — 70: 1919–1989].
— Akmenė: Rinko ir spaudė Šiaulių „Titnago” spaustuvės Akmenės skyrius, 1989. —
4 puslapiai. — Tiražas 400 egz. — Šį vienkartinį leidinį Viekšnių vidurinės mokyklos 70-mečio
organizaciniam komitetui padėjo parengti Apolinaras Juodpusis. — Visas dainos tekstas:
Pirmo saulės žvilgsnio palytėti,
Iš rūkų, banguojančių švelniai,
Pasipuošę atkalnėm gėlėtom,
Išplaukia seni mieli Viekšniai.
Mieste mano mielas, gimtas mieste,
Mieste mano — mylimi Viekšniai!
Aš visur visad tave minėsiu,
Nes tu man jaunystę juk davei!
Gatvės tavo greit bus tiesios, lygios
Ir namai kaskart vis augs aukštyn,
Niekam su tavim nesusilygint,
Visad būsi tu manoj širdy!
55
Mieste mano mielas, gimtas mieste,
Mieste mano — mylimi Viekšniai!
Aš visur visad tave minėsiu,
Nes tu man jaunystę juk davei!
Gal išskirs mus metai, žmonės, laikas,
Viskas užmarštin nueis seniai. —
Vis kartosiu, kaip kartojau vaikas:
„Mieste mano — mylimi Viekšniai!"
Mieste mano mielas, gimtas mieste,
Mieste mano — mylimi Viekšniai!
Aš visur visad tave minėsiu,
Nes tu man jaunystę juk davei!
Jaunos dienos vėtromis nuskriejo,
Nuringavo pavenčių takais,
Bangele Ventoj tik sublizgėjo
Ir pabiro žiedlapiais baltais.
Mieste mano mielas, gimtas mieste,
Mieste mano — mylimi Viekšniai!
Aš visur visad tave minėsiu,
Nes tu man jaunystę juk davei!
Ir kai vėl jaunų dienų ieškoti
Renkasi šarmoti smilkiniai,
Dainomis jaunystės apdainuoti,
Išplaukia seni mieli Viekšniai.
Mieste mano mielas, gimtas mieste,
Mieste mano — mylimi Viekšniai!
Aš visur visad tave minėsiu,
Nes tu man jaunystę juk davei!
Gedvilas Algirdas. Jonas Kirlys Viekšniuose // Vienybė. — 1989. — Bal. 8: ir nuotrauka:
„Viekšnių kooperatyvo „Ąžuolas” knygyno patalpos su skaitykla 1922—1930 metais. Matome
pardavėją Sofiją Perminaitę, kuri aktyviai propaguodavo lietuvišką spaudą, tame tarpe ir JAV
leidžiamus lietuviškus laikraščius”. — Visas tekstas:
LTSR nusipelnęs kultūros veikėjas Jonas Kirlys mokyklai atidavė keturiasdešimt metų.
1929—1932 metais jis mokytojavo Viekšniuose, ir visur, kur tik teko jam padirbėti, paliko
ženklius pėdsakus kaip nuoširdus kraštotyrininkas, vienintelis Lietuvoje periodinės spaudos
kolekcionierius, spaudos muziejaus įsteigėjas Žagarėje ir vienintelis to laikotarpio lituanistas,
įkūręs laboratorinį lietuvių kalbos ir literatūros kabinetą tuometinėje Viekšnių progimnazijoje.
Tai buvo energingas žmogus, išradingas ir kūrybingas pedagogas, tiek daug nuveikęs ugdant
tautinę savimonę. Jis mokykloje suorganizavo Lietuvos mokyklose leidžiamų rankraštinių
laikraštėlių parodą, rengė vakarus S. Daukantui, J. Jablonskiui, V. Kudirkai, J. Basanavičiui,
knygnešiui J. Bieliniui pagerbti, spaudos draudimo laikotarpio leidiniams ir jų autoriams
propaguoti, buvo pasišventęs antialkoholinei kovai. Savo atsiminimuose apie darbą Viekšniuose
J. Kirlys rašė: „Viekšniuose teko ilgokai dirbti. Tai malonus Žemaitijos kampelis, žmonės geri,
ramūs, kuklūs. Bet mokykloje nuotaika ne visuomet buvo gera. Tiesa, mokytojų kolektyvas
turėjo labai gerų norų šviesti ir mokyti jaunimą. Apylinkės valstiečiai stengėsi savo vaikus siųsti
į Viekšnių keturklasę mokyklą, nes Mažeikiai — apskrities miestas buvo tolokai, o kitur tebuvo
tik pradinės mokyklos. Kai kurių mokytojų iniciatyva Viekšniuose buvo įsteigtas kooperatinis
knygynas, kuriame buvo galima gauti ateistinės ir šiaip jau pažangesnės literatūros, o taip pat
Amerikoje leidžiamų laikraščių. Mokytojas V. Deniušis 1932 metais, subūręs apie 40 asmenų,
pastatė Viekšniuose M. Petrausko liaudies operą „Birutė” su choru ir orkestru. Man pačiam
56
spaudos pirmojo lietuviško laikraščio „Nusidavimai apie evangelijos praplatinimą tarp žydų ir
pagonių” šimtmečio (1832—1932) proga teko nuvykti į Kauną ir 1932 m. sausio—vasario mėn.
surengti nemažą lietuviškos periodinės spaudos parodą”.
Manau „Vienybės” laikraščio skaitytojams įdomu būtų susipažinti su šio kovingo
antialkoholinės propagandos vykdytojo parinktų ir paties suformuluotų pluošteliu aforizmų, iš
kurių nemaža dalis net ir nūdienos gyvenime praverstų, siekiant kuo sparčiau išgyvendinti
girtavimą.
Algirdas GEDVILAS. LTSR nusipelnęs mokytojas.
Raguotienė G. Knygynai XX a. pradžios Lietuvoje // Knygnešys. — 1990. — Nr. 2. — P.
42—44. — Tekste: Viekšniuose Vilčekauskio knygynas.
Krivickas J. Res non verba: Šiaulių berniukų gimnazijos istorija. — Kaunas, 1991. — P. 23.
— Tekste: J. Beržanskis.
„Vienas pirmųjų Šiaulių gimnazijoje pradėjo platinti „Aušrą”, pats jai rašė. Su V. Kudirka
bendradarbiavo „Varpe”, „Ūkininke”. J. Beržanskis sutvarkė mūsų rašomąsias raides cz, sz, ù
(pakeitė į č, š, l). [...]. Mokėjo 10 kalbų. [...]. Beržanskiai [Jonas ir Liudvikas] vieni pirmųjų
gimnazijoje pradėjo per pertraukas kalbėti lietuviškai, dalyvavo slaptoje lietuvių kuopelėje. [...].
Beržanskiai visą laiką labai gerai mokėsi ir 1875 m. net buvo įrašyti į „aukso lentą”.
Tamošiūnas J. Lietuviškų periodinių leidinių bibliografija 1832—1982. — Kaunas, 1991. —
P. 603. — Tekste: 1884 m. Jonas Beržanskis su broliu Liudviku leido slaptą hektografuotą
laikraštėlį „Žinių nešėjas”. 1885 m. leidimą tęsė P. Matulionis ir J. Spudulis.
Juodpusis Apolinaras. Draugą prisimenant: [Algimantą Šarkį] // Vienybė. — 1991. —
Vas. 2. — Tekste:
„Mokėmės bene pirmosiose Viekšnių gimnazijos klasėse, kai pamačiau Algio pirmąsias
fotografijas, dažnai iš siauros fotojuostos tik kontaktiniu būdu atspaustas. Reikia tik stebėtis —
koks buvo šio Čekų kaimo vaiko pomėgis fotografijai, kad net po daugelio metų, baigęs vidurinę
mokyklą, pasirinko žurnalisto darbą, pasirinko draugu fotoaparatą. [...]. Prisimenu pernykščią
žiemą, tokią kraupią vasario 4-ąją, kai visus mus sukrėtė nelaukta, netikėta žinia — staiga mirė
Algelis, kaip jį vadindavo artimieji, kaip vadindavome ir tebeprisimename mes.”
Pamilusi augalų pasaulį: Mūsų kraštiečiai: [Živilė Lazdauskaitė] / Kalbėjosi Apolinaras
Juodpusis // Vienybė. — 1994. — Lapkr. 12: ir nuotrauka. — Visas tekstas:
Kaip buvome užsiminę, Viekšniuose lankėsi kraštietė botanikė, gamtos mokslų daktarė Živilė
Lazdauskaitė, 1956 metais baigusi Viekšnių vidurinę mokyklą, tolesnio savo gyvenimo tikslu
pasirinkusi botaniką, margaspalviame ir įvairiame floros pasaulyje suradusi mokslinės veiklos
prasmę. Pakalbinome ją, tokią pat žvalią nenuoramą, kaip ir anų laikų viekšniškę mokinukę,
tokią pat žemaitukę, nors jau seniai seniai nebegyvenančią mieluosiuose Viekšniuose.
Papasakok, Vile (tebūna man leista į Tave kreiptis būtent taip, kaip vadinome
mokykloje), kaip iš Viekšnių vidurinės atsidūrei „žolelių pasaulyje” — botanikos moksle?
1961 metais baigusi Vilniaus universiteto gamtos fakultetą, dirbau pagal paskyrimą Vilniuje, o
toliau aspirantūra garsiajame Tartu universitete, Estijoje, po to vėl gal ne tiek juodas, kiek
kruopštus darbas. Klausi, kas pastūmėjo į botaniką. Nežinau. Turbūt tie mūsų Viekšniai. Pameni,
kokia buvo ta mūsų vaikystė ir ankstyvoji jaunystė? Tai nuostabieji pavenčiai, Kalupis,
vinguriuojantis pro pat mokyklą, Užbravarės, aplinkiniai miškai, lankos ir miškeliai. Savaime
susiliejau su gamta, todėl ir nekilo abejonės dėl būsimos savo specialybės. Na, o botanika man
buvo apskritai arčiau, negu, sakykim, zoologija.
O kodėl aspirantūra Estijoje?
Nesigailiu ten gilinusi savo žinias, nes Tartu universitete, apskritai Estijoje, jau tada buvo šiek
tiek kitoks mąstymas ir požiūris į mokslą. Lietuvoje tada visi ieškojo praktinių dalykų moksle, jo
57
ekonominio efekto, o ten nesidrovėjo gilintis į teorines problemas, ten apskritai gajesnė teorinės
minties mokykla. Disertacijoje parengiau graižiažiedžių augalų sisteminę charakteristiką, o ją
apgyniau tik 1985 metais, taigi nesu mokslininkė pensininkė su dešimtmečiu stažu (žaismingai
juokiasi, kaip pašnekovei įprasta).
O toliau?
Toliau darbas, darbas, darbas. Su kolegomis iš Botanikos instituto, kur iki šiol tebedirbu vyr.
moksline bendradarbe, daug laiko praleidome kruopščiai rinkdami medžiagą saugomose
teritorijose ir visąlaik rūpinamės, ką Lietuvoje galima išsaugoti. Mes buvome bjaurūs, mūsų
nemylėjo valdžia, nes visais balsais rėkdavome, kad štai čia reikia priežiūros, negalima gyvulių
ganyti, negalima kirsti, pastatų statyti. O dabar, kai buvo kuriamas saugomų teritorijų įstatymas,
jame daug kas surašyta mūsų surinktos medžiagos pagrindu, tad tame savo darbe ir konkrečią
savo darbo bei gyvenimo prasmę matau.
Dabar visas pasaulis yra susirūpinęs biologinės įvairovės išsaugojimu, nes gamta yra taip
nugyventa, kad toliau ir smukti nebėra kur. Prieita prie išvados — saugoti ne tik retuosius, bet
būtent visus augalus.
Kaip vertinate mūsų rajono botaninę įvairovę?
Iš vienos pusės — tai nuostabus kraštas. Pirmiausia — Kamanos, vienas žymiausių iš keturių
Lietuvos rezervatų. Deja, rajonas nugyventas, nes prakticizmas padarė savo: nukirto šimtametį
ąžuolą, pasėjo gorčių miežių — ir viskas gerai. Akmenės rajonas agrarizuotas, melioruotas.
Užpelkėjusias, uždurpėjusias vietoves numelioravo, o naudos ne kažin kiek buvo gauta. Užtat
sunyko retoji augmenija.
Dabar vėl planuojama pelkes eksploatuoti, iš jų imti vietinį kurą. Bet mūsų, botanikų,
požiūriu, pelkė per brangi, kad ji būtų naudojama kuro resursams gausinti. Juk jose dalis mūsų
istorijos, archeologijos, paleontologijos. O štai dabar planuojama sodinti kažkokius krūmus ir
viską išvaryti per kaminą. Pagaliau ar nepadarys nepataisomos žalos ir tas beatodairiškas miškų
kirtimas, kai, prisidengus vėjovartų tvarkymu, guldomas sveikut sveikutėlis miškas, o mediena
parduodama užsieniui?
Grįžkime prie Tavo mokslinės veiklos.
Kaip sakiau, tebedirbu Botanikos institute. Dėstau. Pernai turėjau labai įdomų kursą Vilniaus
universitete. Užsieniečiams, lituanistinių studijų dalyviams, skaičiau kursą apie Lietuvos gamtą.
O dabar esu pakviesta skaityti paskaitų Klaipėdos universitete. Ten dėstysiu kursą apie Lietuvos
florą ir jos apsaugos problemas.
Parašiau knygą „Pavasarį žydintys augalai”, o su kitais autoriais esu parengusi ar tik ne
dešimtį knygų, tarp kurių svarbiausia yra „Lietuvos raudonoji knyga”, šešiatomė „Lietuvos
flora”, „Aukštadvario flora ir augalija” bei kitos.
Turiu minčių, svajonių. Norėčiau apibendrinti medžiagą apie Nemuno slėnio augaliją,
norėčiau ką nors parašyti apie Žemaitijos florą, nes tokio kūrinio nėra. Klausi apie Viekšnių
florą? Yra toks Tupčiauskaitės darbas — viskas aprašyta dešimties kilometrų spinduliu aplink
Viekšnius. Gaila, dar tik rankraštyje.
Atsisveikinau su miela mūsų kraštiete, linkėdamas jai ir tolesnio sėkmingo mokslinio
darbo, kad ilgai netrukus galėtume pasveikinti kaip habilituotą daktarę. Juk ne šventieji
puodus lipdo!
Lietuviški periodiniai leidiniai. 1823—1940: Kontrolinis sąrašas. — Vilnius: LNB, 1993. —
1099 p. — Tekste:
ARAS: Viekšnių vidurinės mokyklos „Literatūros mėgėjų” laikraštėlis. — Viekšniai, Be
metų. — Išsp. šapirogr. — LNB yra: Nr. 19.
GOJELIS: Viekšnių vidurinės mokyklos „Literatūros mėgėjų” laikraštėlis. — Viekšniai,
1925—1926. — Išsp. šapirogr. — LNB yra: 1925. — Nr. 1—4, 2—7; 1926. — Nr. 9.
YLA: Viekšniai, 1940. — Bibliotekose nėra.
58
LAIMĖS ŽIBURYS: Viekšnių vidurinės mokyklos mokinių laikraštėlis. — Viekšniai, 1926.
— Išsp. šapirogr. — LNB yra: 1926 metų balandžio mėnesio.
LAPINŲ UOLA: Viekšnių vidurinės mokyklos skautų „Lapinų” skilties neperiodinis
laikraštėlis. — Viekšniai, 1927, 1929. — Išsp. šapirogr. — LNB yra: 1927. — Nr. 1/2—3; 1929.
— Nr. 4/5.
MOKINIŲ MINTYS: Viekšnių vidurinės mokyklos neperiodinis laikraštėlis. — Viekšniai,
1926. — Išsp. šapirogr. — LNB yra: 1926. — Nr. 1/2; Be metų. — Nr. 3.
MOKINIŲ ŽINGSNIAI: Viekšnių vidurinės mokyklos mokinių neperiodinis laikraštėlis. —
Viekšniai, 1928—1931. — Išsp. šapirogr. — LNB, Bibliografijos ir knygotyros centre yra
nemažai egzempliorių.
MOKSLEIVIŲ MINTYS: Viekšnių vidurinės mokyklos mokinių neperiodinis laikraštėlis.
— Viekšniai, 1926—1927. — Išsp. šapirogr. — LNB yra keli egzemplioriai.
MŪSŲ TIKSLAS: Viekšnių vidurinės mokyklos ateitininkų kuopelės mėnesinis laikraštėlis.
— Viekšniai, 1925—1926. — Išsp. šapirogr. — LNB yra keli egzemplioriai.
PIRMIEJI ŽINGSNIAI: Neperiodinis Viekšnių jūrų skautų laikraštėlis. — Viekšniai,
[1926—1927]. — Išsp. šapirogr. — LNB yra keli egzemplioriai.
PIRMIEJI ŽINGSNIAI: Viekšnių valstybinės progimnazijos literatūros mėgėjų būrelio
[laikraštėlis]. — Viekšniai, 1935—[1938]. — Išsp. šapirogr. — LNB, Istorijos instituto
bibliotekoje yra keli egzemplioriai.
ŠVIESA: Viekšnių vidurinės mokyklos „Ateitininkų” kuopos mėnesinis laikraštėlis. —
Viekšniai, 1922. — Išsp. šapirogr. — LNB, Istorijos instituto bibliotekoje yra keli egzemplioriai.
ŠVYTURYS: Viekšnių vidurinės mokyklos katalikų moksleivių lavinimosi kuopelės
laikraštėlis. — Viekšniai, 1925. — Išsp. šapirogr. — LNB yra: 1925. — Nr. 2.
VIEKŠNIŲ SKAUTAS: Viekšnių skautų neperiodinis laikraštėlis. — Viekšniai: „Viekšnių
skauto” leidimo komisija, 1927. — Išsp. šapirogr. — LNB yra: 1927. — Spal. 20.
Rozga Leopoldas. Pamirštas tautos švietėjas [Jonas Balvočius]: Iš rajono enciklopedijos //
Vienybė. — 1993. — Saus. 16. — Nr. 4 (5315). — Visas tekstas:
Nūnai, kuomet kiekvienas piršto krustelėjimas matuojamas nauda ir pelnu, vis mažiau
pasišventėlių, kurie ne tik aukotų savo tautos ir tėvynės gerovei turtą. Dar mažiau tų, kurie skirtų
tam visą savo gyvenimą. O juk tik tokių pasišventėlių, stiprios dvasios ir labai savo kraštą
mylėjusių žmonių pastangomis kadaise atgimė Lietuva.
Tarp tokių didžiai gerbtinų pirmojo Lietuvos atgimimo darbininkų buvo ir mūsų kraštietis
kunigas Jonas Balvočius, nuo kurio gimimo šiemet suėjo 150 metų.
J. Balvočius buvo gimęs 1842 metų kovo 2 d. Purvėnų kaime, tuometiniame Viekšnių
valsčiuje. Matyt, baigęs Viekšnių pradžios mokyklą, 1863—1868 metais mokėsi Varnių kunigų
seminarijoje, ją baigęs, buvo pasiųstas į Peterburgo dvasinę akademija. Nors ir pasiprašęs atleisti
iš akademijos dėl akių ligos, J. Balvočius ją baigė teologijos kandidato laipsniu ir buvo
įšventintas kunigu. Ketvertą metų pravikaravęs Kėdainiuose, paskui net 27 metus buvo Vadoklių
parapijos klebonas. Čia daug darbavosi ne tik parapijiečių tikėjimą stiprindamas, bet ir
lietuvybės atgimimą propaguodamas, tad lenkomanų buvo įskųstas, kad neva anksti nusenęs ir
nebegalįs eiti kunigo pareigų. Šešetą metų išbuvo altarista Dusetose, paskui persikėlė į Ėriškius,
tuomet buvusius Ramygalos parapijoje, čia beveik vien savo lėšomis pastatydino parapijos
trobesius. 1914 metais persikėlęs į netolimą Uliūnų kaimą, javų svirną perstatė į bažnytėlę,
įrengė klebonijos pastatus. Šiais ūkiniais darbais besirūpindamas, 1915 metų lapkričio 12 d. ir
mirė.
Už uolų tarnavimą Bažnyčiai ir savo tautai vyskupo P. Karevičiaus jis buvo pakeltas
kanauninku, pripažintas šv. Kazimiero draugijos garbės nariu.
59
Įdomus buvo J. Balvočiaus požiūris į spaudos atgavimo reikalą. Gyvendamas įvairiose
parapijose, jis matė rusų okupacinės valdžios gobšumą ir buvo įsitikinęs, kad per kyšius
stambiems caro valdininkams lietuvišką raštą susigrąžinti tikrai esą įmanoma. Tam paskyręs savo
likusias nuo statybų santaupas, pats važinėjo į Peterburgą, samdė įtakingus asmenis, kad darytų
žygių lietuviškai raštijai atgauti. O kad carinė švietimo ministerija negalėtų sakyti, jog lietuviai
neturi savo literatūros, vadinasi, ir raštas jiems nereikalingas, pats ėmė rašyti ir versti knygas. J.
Balvočiaus argumentas buvo toks pat, kaip ir kadaise S. Daukanto, savo knygeles pasirašinėjusio
įvairiais slapyvardžiais, kad atrodytų, jog Lietuva turi daug rašytojų ir šiaip mokytų vyrų.
Beveik Žemaitės bendraamžis, taip pat rašyti pradėjęs vėlai — būdamas 56 metų, jau
nepaliovė rašęs iki mirties. Per 17 paskutinių gyvenimo metų jis parašė, išvertė ir parengė
spaudai net 17 religinio pobūdžio ir 8 pasaulietinius, mokslo populiarinimo leidinius, kuriuos
spausdino savo lėšomis, platino pusvelčiui, sau naudos jokios neturėdamas, džiaugdamasis jau
tuo, kad tamsūs žmonės ima knygą į rankas, mokosi skaityti, pažinti raštą ir Dievo žodį.
Balvočiaus parengta maldaknygė „Aušros žvaigždė”, dar autoriui gyvam esant, buvo išleista net
4 kartus, „Sodžionių teologija” išėjo 2 kartus, vertimas „Apeigos Rymo katalikų” — 3 kartus.
Yra dingęs jo parengto lenkų-lietuvių kalbų žodyno rankraštis, žmonių švietimui buvo skirtos
J. Balvočiaus knygelės „Krylovo pasakos”, „Jonukas Karklynas eina Lietuvos pažintų”,
„Sveikata”, net 3 populiarios „Zoologijos” tomai. Prisiminimų knygoje „Kunigo giminė”
J. Balvočius pateikė duomenų ir apie gimtųjų Viekšnių apylinkes, iš čia kilusius žmones. Panašu,
kad šiais duomenimis pasinaudojo M. Biržiška, rašydamas savo enciklopedinę knygą „Anuo
metu Viekšniuose ir Šiauliuose”.
O kur dar dešimtys, o gal ir šimtai straipsnių, žinučių „Vilniaus žiniose”, „Nedėldienio
skaityme” ir kituose ano meto laikraščiuose.
Daug dešimtmečių nutekėjo, pasikeitė mūsų kultūra ir mokslas, paseno ne tik Jono
Balvočiaus, bet ir daugelio kitų ano meto autorių knygelės, kadaise mūsų senolių godžiai
skaitytos ir kėlusios jų dvasią ir mintis virš kasdienybės. Matyt, negreit turėsime galimybių bent
vieną J. Balvočiaus raštų rinkinėlį išleisti. Bet tai yra sąžiningi istorijos dokumentai,
primenantys, iš kur mes atėjome ir kas buvo tie pirmieji šaukliai į laisvę ir į šviesą.
Štai kodėl, man regis, vertėtų viekšniškiams pamąstyti, kaip pagerbti savo darbštaus kraštiečio
Jono Balvočiaus atminimą. Gal verta būtų jo vardu katrą nors miestelio gatvę pavadinti, gal
kryžių jo atminimui pastatyti netoli aukštabokštės bažnyčios.
Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Pūgai siaučiant // Vienybė. — 1994. — Kovo 16, 19.
— Tekste: Minimi J. Aleksandravičiaus užrašai, „kurių daugiau negu tūkstantis lapų”.
Rozga Leopoldas. Žurnalistai nuo Akmenės // Vienybė. — 1994. — Geg. 7. — Tekste:
Jonas Januškis gimė 1900 m. Čekų kaime. Baigė keturklasę Viekšnių mokyklą. Iš Šiaulių
gimnazijos 1921 metais išėjo į savanorius. Vėliau baigė gimnaziją, studijavo ekonomiką
Leipcige. Lietuvoje dirbo kooperacijos srityje. Trečiojo seimo narys. Vėliau išvyko į užsienį. Yra
redagavęs „Darbininkų balsą”, „Naująją gadynę”, „Keleivį”.
Gedvilas Algirdas. Talentų dirva. (Mokinių literatūrinė veikla Viekšnių progimnazijoje
1920—1940 metais) // Vienybė. — 1994. — Gruod. 3. — Visas tekstas:
Kai mokykloje ryškėja jai būdingas veiklos bruožas, besireiškiantis daugelį metų ir tampantis
kone tradicija, — tai geras ženklas. Taip jau atsitiko, kad Viekšnių progimnazijoje būti literatu
reiškė turėti autoritetą tarp visų moksleivių. Tokia nuomonė susiformavo ne iš karto, tik po
daugelio metų, kai išryškėjo, jog mokyklos literatai daug ką sugeba, jie palankiai vertinami visų
mokytojų, net matematikų, jie kviečiami su savo programa į kaimynines mokyklas, jie garbingai
atstovauja mokyklai Žemaitijos zonos literatų būrelių sąskrydžiuose.
Tai prasidėjo jau nuo 1920-ųjų mokslo metų. Literatus rėmė, jiems simpatizavo pirmasis
mokyklos direktorius A. Taškūnas. Be jo paramos literatai nebūtų įsigiję šapirografo, nebūtų
galėję leisti kelių dešimčių egzempliorių tiražu savo laikraštėlį „Gojelis”. Įdomu, kad į jo
redkolegiją įėjo gabūs literatūrai ir dailei mokiniai, kaip Leonas Skabeika (vėliau simbolistinės
krypties poetas), Julius Stonys (vėliau pedagogas lituanistas), Vaclovas Voveris, Antanas
60
Gudavičius-Gudaitis (vėliau žymus tapytojas). Mokiniai literatai pasivadino „Literatūros
mėgėjų” kuopele. Ši kuopelė tiek veikla, tiek skaičiumi buvo įtakingiausia mokykloje, nors ir
turėjo konkurentų — ateitininkų bei skautų. Nuo 1925 metų keičiamas laikraštėlio pavadinimas:
išeina platesnės apimties ir didesniu tiražu „Moksleivių varpai”. Charakteringa, kad šis
laikraštėlis buvo platinamas ir kitose mokyklose, o jei tiksliau — buvo keičiamasi su kitų
mokyklų literatų leidžiamais panašiais leidiniais. Tais pačiais metais laikraštėlio leidyboje ima
reikštis savitas, išties originalus literatas Klemensas Baltutis-Dulkė (vėliau žinomas poetas
futuristas).
Kaip žinia, bet kuriai literatūrinei veiklai reikalingi vienokie ar kitokie šaltiniai, plečiantys
akiratį, interesų sferą. Tokiu stimuliuojančiu šaltiniu Viekšnių moksleiviams buvo nuo 1929 metų
įsisteigusi skaitykla ir knygynas prie Viekšnių kooperatyvo „Ąžuolas”. Šią skaityklą rėmė JAV
gyvenantys buvę viekšniškiai. Jų pastangomis skaitykla gaudavo daug ir įvairių periodinių
leidinių — tiksliau, visą JAV leidžiamą periodiką lietuvių kalba. Be abejo, buvo ir Lietuvoje
leidžiama grožinė literatūra bei periodika. Kaip savo atsiminimuose rašo buvęs mokyklos literatų
būrelio pirmininkas L. Virkutis, skaitykla buvo daugelio mokinių traukos centras. Beje, apie šią
skaityklą palankiai atsiliepė ir buvęs literatūros mokytojas J. Aukštikalnis, nuolatinis tos
skaityklos rėmėjas ir lankytojas.
Kitas veiksmingas literatūrinės veiklos šaltinis buvo literatūros mokytojai, visapusiškai
skatinę ir rėmę mokyklos literatus. Be jau minėto J. Aukštikalnio, mokinių mėgiamas buvo
reiklus ir principingas mokytojas J. Navasaitis. Atsidavęs literatūrai, būrelio veiklai buvo Vytauto
Didžiojo universitetą tik ką baigęs ir į Viekšnius atvykęs mokytojas J. Stonys. Jo pastangomis vėl
atnaujinamas šapirografu leidžiamas ir vėl kitu pavadinimu išėjęs laikraštėlis „Pirmieji
žingsniai”. Dar labiau būrelio veiklą išplėtė ir suintensyvino mokytojas K. Vėlyvis. Jaunasis
mokytojas J. Stonys buvo perkeltas į Kupiškio gimnaziją, kur jo pastangomis literatai ypač
įsitraukė į tautosakos rinkimą. Apie šį mokytoją labai šiltai ir su meile rašė kupiškėnas rašytojas
A. Baltrūnas.
Tačiau grįžkime prie K. Vėlyvio, pamėgusio tarpmokyklinius literatų sąskrydžius, kurie labai
praplėtė literatų akiratį, įgalino suartėti ir susipažinti su kitų mokyklų literatais. Į tuos literatų
vakarus atvykdavo mokiniai iš Joniškio, Kupiškio, Panevėžio, Tauragės, Mažeikių. Sąskrydžiai
vyko kasmet ir vis kitoje mokykloje. Ten bene pirmą kartą moksleiviai galėjo susipažinti su
pradedančiais garsėti būsimu rašytoju J. Avyžiumi ir poetu P. Dreviniu.
Mokytojas K. Vėlyvis ėmėsi žygių literatų veiklą sujungti su scenos menu. Jo pastangomis
literatai pastatė K. Binkio „Atžalyną” ir, ekskursuodami po Lietuvą vaidindavo ištraukas iš šio
veikalo. 1940 metų pavasarį buvo suorganizuota išvyka į ką tik atgautą senąjį Vilnių ir, atlikdami
lietuvybės gaivintojų misiją, susitikimuose su Vilniaus lietuviais bei Švenčionėlių gyventojais,
viekšniškiai ten surengė literatų vakarus su ištraukomis iš „Atžalyno”. Vaidino be dekoracijų,
turėjo tik vaidmeniui reikalingus rūbus bei šiek tiek pasigrimuodavo. Tos išvykos dalyvis
L. Virkutis savo atsiminimuose rašo, jog pasisekimas buvęs didžiulis.
Mokytojas K. Vėlyvis literatų būrelyje sudarė kritikų sekciją ir su jos nariais daug dirbo
individualiai. Buvo skelbiami literatūrinių rašinių, prozos kūrinėlių konkursai, rengiamos
programos mokinių pasilinksminimo vakarams. Juose dažniausiai skambėdavo Putino, S. Nėries,
A. Miškinio, A. Kossu-Aleksandriškio eilėraščiai, taip pat ir sava kūryba. Čia aktyvūs buvo
mokiniai J. Karčiauskas, S. Niūniavaitė, K. Kazlauskas, L. Virkutis ir kiti. Įdomu ir tai, kad
Viekšnių laikraštėlio idėjos buvo populiarios ir kitose mokyklose. Antai Mažeikių gimnazijos
literatai turėjo ne tik savo literatūrinį laikraštį, bet sudarė ir storesnį leidinį, pavadintą almanachu
ir spausdintą hektografu. Beje, mažeikiečių laikraštėlyje kai kas buvo spausdinama iš viekšniškių
literatų kūrybos.
Nemažą pasisekimą turėjo visuomenei surengtas vakaras, kuriame buvo Žemaitės apsakymo
„Marti” veikėjo Vingių Jono literatūrinis teismas, įdomu, kad visa tai buvo atlikta žemaitiškai,
todėl šį teismą publika sutiko entuziastingai.
Nors Viekšnių progimnazija jaunimo skaičiumi buvo negausi — tik apie 120 mokinių, bet
mokytojų pastangomis, savo literatų veikla, jos lygiu ir aktyvumu prilygo kitoms gimnazijoms,
su kuriomis sėkmingai bendravo literatūriniuose vakaruose ir sąskrydžiuose. Juose viekšniškiai
buvo laukiami ir mielai sutinkami. Manau, kad aktyvių mokytojų pastangomis mokinių
61
entuziazmas sudarė palankią literatūrinei veiklai terpę, kurioje savo kūrybą pradėjo ir savo indėlį
į mūsų literatūrą įnešė poetai L. Skabeika ir K. Baltutis-Dulkė. Kiti tos pačios atmosferos
įtakojami pasuko dailės link ir tapo žymiais Lietuvos menininkais. Tai pasakytina apie skulptorių
B. Pundzių, tapytoją A. Gudaitį, režisierių J. Miltinį, kompozitorių J. Kačinską aktorių
A. Kačinską, pedagogą tautodailininką A. Kazlauską.
Biržiškos: Elžbieta ir Antanas, Mykolas, Vaclovas ir Viktoras / Sudarė Henrikas Jasiūnas.
Vido Naujiko nuotraukos. — [Vilnius]: Išleido Vilniaus universitetas ir Biržiškų draugija, [1995].
— [26] p. — Teksto autoriai: Albertas Ružė, Henrikas Jasiūnas. Teksto pavadinimas: Biržiškos.
Raguotienė G. Lietuvių spaudos knygynai 1904—1918 m. // Knygotyra: 1994. — Vilnius,
1995. — Nr. 21 (28). — P. 73, 78. — Tekste: Nemažai provincijos knygynų priklausė [...]
knygnešiams. [...]. Tarp jų J. Vilčekauskas (Vilčechovskis). — P. 78: Knygyno savininkas
Martynas Vilčekauskas (Vilčechovskis), buvęs knygnešys.
Sejavičienė Julija. Atkūrė rajoną 1965-aisiais... // Vienybė. — 1995. — Saus. 14. — Tekste:
„Vienybės” pirmas numeris 1965-02-10.
Gedvilas Algirdas. Kaip išsaugoti kultūros vertybes? // Vienybė. — 1995. — Bal. 19. —
Visas tekstas:
Ne paslaptis, jog dėl vienokių ar kitokių priežasčių negrįžtamai praradome ir toliau
prarandame daugelį kartais net neįkainojamų kultūros vertybių. Vargu, ar beįmanoma suvokti,
kodėl taip atsitiko. Žinoma, visų lengviausia suversti kaltes ir ieškoti kaltininkų vienpusiškai
teigiant, jog tarybinis laikotarpis mūsų kultūros vertybėms padarė daugiausia žalos. Be abejonės,
taip pasakoma daug tiesos, bet ne visa tiesa. Kraštotyrinis darbas ir tuo metu buvo nuosekliai
dirbamas, jame reiškėsi daug tai veiklai atsidavusių, tiesiog pasišventusių žmonių. Jie, girdėdami
nuolatinius priekaištus, tendencingus kaltinimus, patirdami persekiojimus, kantriai dirbo.
Moksliniam, objektyviam kraštotyriniam darbui trukdė aibės kliūčių, ypač nepamatuotai didelis
tos veiklos ideologizavimas, vienpusiškumas. Etnografinės vertės eksponatus buldozeriniai
ateistai šluote nušluodavo, nepataisomų nuostolių padarė melioracija, tiksliau, sodybų tuštėjimo
metai.
Pozityvi buvo daugelio mokytojų kraštotyrininkų veikla kuriant mokyklose kraštotyros
kampelius, renkant vertingą etnografinę, literatūrinę medžiagą. Net ateistinės veiklos
kraštutinumai nesukliudė Viekšnių vidurinės mokyklos mokytojai kraštotyrininkei I. Saltonienei
sukaupti vertingos XIX a. ir anksčiau išleistos religinės literatūros, ypač maldaknygių. Deja, kad
ir kaip keista, mokykliniai kraštotyriniai kampeliai daug kur baigia išnykti, ypač jei tam darbui
atsidavę mokytojai arba išėjo į pensiją, arba vienaip ar kitaip ignoruojami kaip „atgyvenę
kadrai”, stokoją patriotizmo, tautiškumo, katalikiškos orientacijos.
Manau, kad mūsų kraštiečiui profesoriui Vaclovui Biržiškai patriotizmo ar tautiškumo stokos
prikišti negalėtų joks superpatriotas. Būdamas be galo darbštus, Vaclovas Biržiška paliko itin
gilų pėdsaką mūsų literatūroje, moksle, kultūroje, visų pirma, kaip bibliografas ir lietuvių
kultūros istorikas.
Nagrinėdamas mūsų kultūros raidą, profesorius taip pat didžiai pergyveno ir jaudinosi dėl ir
anuomet vykusio, vienokio ar kitokio kultūros vertybių niokojimo. Savaitinio žurnalo „Lietuva”
priede „Iliustruotoji Lietuva”, straipsnyje „Atgyjančios lietuvių knygos” (1926 m. rugsėjo 25 d.,
Nr. 39), jis rašė taip (kalba netaisyta):
...„Visų Lietuvos kultūros tautų likimas buvo beveik vienodas: amžiais savos kultūros
kraunamos plytelės nyko, gamtos jėgų — vėjo, lietaus, žmonių ir karų, politinių ir tikybinių,
buvo naikinamos, ir nieks savo krašte jomis beveik nesirūpino, o kartais ir sąmoningai naikino.
Vieniems tai buvo senos, pagoniškos ir dėl to naikintinos kultūros palaikai, ir jau žemaičių
vyskupijos sinodas 1753 m. (...) liepė deginti ir naikinti įvairius liaudies meno ir kulto palaikus,
o vėliau su tokiu pat malonumu buvo naikinami ir liaudies papročiai, dainos, senovės apeigos ir
t. t. Kitiems tat buvo lietuviškos liaudies nekultūringumo pažymys ir dėl to naikintinas ir
pakeistinas lenkų, vokiečių, mūsų kultūros reiškiniais. Ir tik retkarčiais vienas kitas svetimtautis
62
jomis susidomėdavo ir surinkęs veždavo į savo krašto muziejus. Jei ne viskas išnyko, tai
labiausiai dėl to, kad visi tie naikintojai — kultūrtregeriai dažniausiai taip toli stovėjo nuo
liaudies, jog jų naikinimo ūpas tos liaudies nepasiekdavo.
Vienos tos kultūros palaikų dalies — lietuvių senųjų knygų — likimas buvo dar liūdnesnis už
kitas lietuvių kultūros šakas, nes iki XVIII amž. pabaigai tiek Didžiojoj, tiek Mažojoj Lietuvoj
spausdinamos lietuvių knygos buvo skiriamos labiausiai ne masėms, ne liaudžiai, bet tik
praktikos įvairių tikybų kunigų reikalams ir tai negausingai lietuvių svietiškai inteligentijai, kuri
ir lietuvių knygas į rankas ėmė ir dėl to tų knygų spausdinta nedaug egzempliorių, o išspausdinus
jų nebranginta, po kelerių metų jos visai išnykdavo ir išsilikdavo ar pripuolamai kokioj svetimoj
bibliotekoje, ar užklydusios į ūkininkų pastogę — tenai amžiais išgulėdavo, išsaugotos nuo tų
tikybinių kovų, kurių kitų priemonių tarpe matė ir lietuvių knygų naikinimą ir deginimą;
išsaugotos ir nuo persekiojimo spaudos uždraudimo laikais.
Taigi nestebėtina, kad nežiūrint ir šiaip nedidelio skaičiaus senųjų lietuviškų knygų ir raštų, jų
yra visai, net savo pavadinimais, nežinomų; yra knygų, niekieno nematytų, kad ir žinomų, yra
knygų, kurių tėra likęs tik vienas kitas egzempliorius”...
Beje, tiek mokytojai I. Saltonienei, tiek man kai kas iš senosios viekšniškių kartos yra
padovanoję senų leidinių, ištrauktų iš senų pastatų palėpių. Dalis vertingų leidinių yra sukaupta
pas kolekcionierius. Gaila, bet pastarieji šias vertybes traktuoja tik iš materialinės pusės — jei
sumokėsi didelius pinigus — gal ir perleis, o jei ne, tai ne. Pas vieną kolekcionierių yra
profesorių Biržiškų tėvo bibliotekai priklausiusių leidinių, bet savininkas nesutinka jų grąžinti
net ir restauravus profesorių Biržiškų tėviškės pastatą. Jo vertinimo matas tik vienas — pinigai.
Kito kolekcionieriaus nuosavybė yra labai retas senosios lietuvių literatūros leidinys dar iš XVII
amžiaus, kurį net prof. V. Biržiška savo bibliografiniame sąvade mini esantį be titulinio lapo.
Mano žinomas kolekcionierius šį leidinį turi sveiką. [B. K.: Žinoma, kad čia minimas
kolekcininkas, didelis Lietuvos patriotas, šį leidinį siūlė dar veikusiems Knygų Rūmams ir kelių
valstybinių institucijų specialistams, tyrinėjusiems senuosius leidinius. Palaipsniui paaiškėjo, kad
atiduotas valstybei ir šis leidinys dingtų. Todėl leidinys atiduotas saugojimui seife iki tol, kol
Lietuvai jo prireiks]. Pinigingi snobai gali iš bet kurio kolekcionieriaus vertingus leidinius
nupirkti, ir tuomet tikrai nežinia, kur jie beatsidurs. Visai neaišku, kaip kolekcionierių palikimą
vertins jų vaikai ar giminės, gal dalį išmes, bet kam išpardavinės, išblaškys. Man toks vienas
atvejis jau yra žinomas. Mūsų spaudoje vis dažniau aptinkame žinių, kad per vis dar kiauras
Lietuvos sienas ar dėl dalies nesąžiningų muitininkų nemaža unikalių kultūros vertybių
negrįžtamai iškeliauja užsienin. Kaip matome, anot garsiems politikams būdingų terminų,
„procesas vyksta”...
Manau, kad tikslinga iš mokyklinių kraštotyrinių kampelių tai, kas dar išlikę, perduoti į
muziejus, nes mokyklose daugelis vertybių dingsta, jos yra neinventorizuotos, be to, pasitraukus
iš darbo mokytojui entuziastui, kitų, ypač tiksliųjų mokslų kolegų, akimis jos tik vietą užima, o
ją galima „racionaliau” panaudoti. Dalis mokyklų vadovų paskiria jų tvarkymą ūkvedžiams ar
techniniam personalui, kurie jomis nusikrato kaip nereikalingu balastu.
Kai ką tektų pasakyti ir dėl paties kultūros vertybių vertinimo, ypač jei žiūrima ideologizuotu
aspektu — tada traktuojama vienareikšmiškai — nuversti, sunaikinti, išmesti. Taip atsitiko su
aibe paminklų, turėjusių didelę meninę vertę, kaip Kryžkalnyje susprogdintoji skulptūra.
Grįžkime prie prof. V. Biržiškos požiūrio, jis nieko nevertino vienareikšmiškai. JAV
leidžiamose „Naujienose” 1957. IV. 19 Vincas Maciūnas straipsnyje „Vaclovo Biržiškos įnašas
lituanistikon” rašo: ...„Kultūrinių santykių tyrinėjimas nebuvo V. Biržiškai tik sausų mokslinių
studijų objektas, o drauge tai jam buvo reikalas, į kurį jis ėjo su visu savo stipriu temperamentu,
su visa siela. Tad ir polemikoje, kurios nevengdavo, jis būdavo dažnai aštrus, bet antra vertus
užsispyrusiai nesilaikė savo mokslinių išvadų, kurias, iškilus naujiems duomenims, pataisydavo
ar papildydavo naujose savo veikalų laidose ar straipsniuose...”
Tai neabejotina tolerancija. 1995-ieji pasaulio visuomenės paskelbti Tolerancijos metais.
Tiesa, tarybiniais metais išaugusioms kartoms mokytis tolerancijos gana sunku, gal net per vėlu,
nes niekada jos nepatyrė. Tačiau matome ir tai, kad nepalyginamai sunkesnėmis sąlygomis
išgyvenę kur kas tolerantiškesni yra didelė dalis iš Sibiro grįžusių tremtinių, politinių kalinių. Tai
atsispindi tiek jų pasisakymuose per radiją, tiek populiarioje televizijos „Krantų” laidoje.
63
Vertindami ir saugodami kultūros vertybes, galėtume ir turėtume elgtis analogiškai. Galutinį žodį
po rimtų mokslinių tyrimų turėtų tarti tik kvalifikuoti kultūros vertybių tyrinėtojai. Manau, kad
jie visais atžvilgiais padorūs, sąžiningi, tolerantiški. Jau ir nūdienos gyvenimas yra parodęs, kad
gali susikalbėti skirtingai mąstantys, tikintieji ir laisvamaniai, ypač dėl dvasinių, kultūrinių
vertybių vertinimo bei išsaugojimo.
Baigdamas šią temą manau, kad mums, kaip tautai, jau visiems be išimties, pažiūrų ar
nuomonių skirstymų vienareikšmiškai reikia daryti viską, kad kuo greičiau būtų nutrauktas
kultūros, meno vertybių niokojimas, išvogimas, kad visa tai, ką dar Lietuvoje turime, išliktų
ateities kartoms.
Sukaktys // Vienybė. — 1995. — Geg. 10. — Tekste: 1835 m. Pluogų kaime gimė Gabrielius
Beržanskis — vienuolis bernardinas, religinių knygų vertėjas į lietuvių kalbą. Mirė 1888 04 23
Aglonos vienuolyne Latvijoje.
Mokyklos laikraštis // Vienybė. — 1995. — Birž. 10. — Tekste: Viekšnių vidurinės
mokyklos mokiniai pradėjo leisti laikraštį „Viltis”. Išleido jaunųjų biržiškiečių klubas,
vadovaujamas bibliotekininkės E. Plastininos. Išspausdintas Mažeikių spaustuvėje. Laikraštyje ir
A. Gedvilo straipsnis apie mokinių literatūrinę veiklą 1920—1940 m.
Raguotienė G. Spaudą atgavus. — Vilnius, 1996. — P. 335. — Tekste: Viekšniuose knygynas
1914 (?) — 1918 metais. Savininkas Martynas Vilčekauskas (Vilčechovskis). Buvęs knygnešys.
Janulis Č. Bendra šventė // Vienybė. — 1996. — Bal. 13. — Tekste: Renginiui senų
kalendorių kolekciją paskolino kairiškietis bibliofilas A. Bučas.
Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. [Pranešimas konferencijoje „Viekšnių kraštas ir jo
žmonės”]. — Viekšniai. — 1996. — Rugpj. 24. — Žodžiu: „Tikrai K. Aleksandravičius išvertė
Koženevskio komediją.”
Krokodilas surijo tris žemaičio žąsinus: Retro: tarpukario spauda apie mus / [Pateikė
Bronius Kerys] // Vienybė. — 1997. — Liep. 5. — Nr. 53 (5769). — P. 12. — Visas tekstas:
VIEKŠNIAI. Trijų karalių jomarko vakare tūli žiūrėjo išstatytas kino filmų reklamas. Tuo
tarpu priėjo dikčiai įkaušęs žemaitis ir klausia:
— Vuo kū če ruodys?
— E, čia bus rodomas krokodilas, — paaiškino jam.
— O ar aš galėčiau jį pamatyti?
— O je! Jei tik sugraibysi 20 litų.
Žemaitis pasiaiškino, kad pinigus visus pragėręs, bet vežime turįs dar 3 žąsis. Šie paaiškino,
kad žąsys dar geriau, nes krokodilas jau dvi dienos, kaip nieko neėdęs, ir pasiūlė pasiimti žąsis ir
traukti su jais pažiūrėti to „nevidono”.
Parėjus į vieno iš besarmačių namus, vienas jų įlindo į dėžę ir ėmė nežmoniškai prunkšti,
kitas paaiškino, kad tai krokodilas užuodęs žmogaus kvapą, pajutęs alkį ir galįs iššliaužti iš dėžės
ir visus čia suryti. Todėl liepė žemaičiui kišti per skylę į dėžę vieną žąsį. Šis patarimą išpildė. Bet
„krokodilas” nenurimo ir ėmė dar bjauriau rėkti. Žemaitis išsigando ir nieko nelaukdamas sukišo
likusias dvi žąsis, manydamas tuom jį nuraminti. Veltui. „Krokodilas” dar smarkiau, bet su visa
dėže ėmė ristis link žemaičio. Šis klykdamas spruko pro duris ir vos kvapą atgaudamas išdūmė
namo be žąsų ir krokodilo nematęs.
Tai mat, kokių dar esama.
Nytis.
Šis įvykis aprašytas Lietuvos valstiečių liaudininku sąjungos laikraštyje, „Lietuvos ūkininkas”
1929 metų vasario 8 dieną.
Rozga Leopoldas. Duoklė Tėvui ir gimtinei // Vienybė. — 1997. — Rugs. 20. — Tekste:
Apie Živilės Mačytės-Antanaitienės knygą „Širdies dalelė Viekšniuose”. — Tekste:
64
Prieš trejetą metų „Vienybėje” pristatydami Živilės Mačytės-Antanaitienės autobiografinę
apysaką „Virventas”, sakėme, kad reikia jos tęsinio, ir štai autorė žodį ištesėjo, pateikdama
Klaipėdos leidykloje „Eldija” išleistą dviejų dalių autobiografinę knygą „Širdies dalelė
Viekšniuose”. Ji parašyta iš tiesų talentingai ir gyvai, lyg nuotykių romanas prikaustanti
skaitytojo dėmesį ir verčianti džiaugtis ar piktintis taip pat audringai, kaip tai sugeba pati autorė.
Ponia Živilė apysaką skiria savo tėvelio, tarpukario Lietuvos karininko ir pedagogo, hitlerinės
okupacijos metais buvusio Viekšnių valsčiaus komendanto Juozo Mačio atminimui. Bet lygiai
taip pat duoklė atiduota ir jos jaunystės kraštui Viekšniams, kur prabėgo ir patys gražiausi, deja,
ir labai skaudūs gyvenimo metai. Autorė liudija ne tik savo ir jos tėvelio patirtus ir matytus
faktus, bet įtaigiai piešia prieštaringą visos okupuotos Lietuvos gyvenimą. Ne kiekvieno daliai
likimas pažėrė tiek skriaudų ir neteisybės, kiek teko patirti autorei ir jos artimiesiems, deja, tokių
sužalotų likimų būta ne vieno tūkstančio. Tad apysaką galima laikyti apibendrinta visos pokario
kartos lietuvių biografija.
Bet kurį senesnį rajono gyventoją sudomins vaizdingai nupiešti paskutinių prieškario, karo
metų Viekšnių ir viekšniškių gyvenimo paveikslėliai, sutiktų žmonių portretai.
Galėjęs pasitraukti į Vakarus, kapitonas Juozas Mačys 1944 metų vasarą nusprendė likti
tėvynėje, nes nesijautė ką pikto padaręs. Pats buvęs teisingas, jis tikėjosi, kad bet kuri valdžia
paisys teisingumo. Bet bolševikų nedelsiant buvo areštuotas ir nė už ką išsiųstas į Berijos
gulagus. Tuo savaime buvo užkirstas kelias ir vaikams — į mokslą, į norimą profesiją. Be galo
troškusi tapti baleto šokėja, Ž. Mačytė negalėjo sau leisti tokios prabangos, nes reikėjo trapiems
moters pečiams nešti „išgyvenimo” naštą. Bet ką gali samprotauti apie troškimus, kuomet net
paprasčiausios teisybės negalėjai pasiekti?
Iš tėvo perėmusi skrupulingą teisingumo jausmą, autorė griežta ir neatlaidi apysakos
herojams, atvirai mini gerus ir prastus sutiktų žmonių darbus — ir aukštų pareigūnų, su kuriais
gyvenimas suvedė, ir vadinamų paprastų žmonių. Nemažai paminima ir iš mūsų rajono kilusių
arba jame dirbusių žmonių, kurių paveikslus čia išvysime ne nulakuotus, o tikroviškus — ir su
ydomis, ir su žmogiškomis silpnybėmis. Juk be silpnybių gal tik Dangaus gyventojai.
Apysaka „Širdies dalelė Viekšniuose” mūsų rajono gyventojams yra tarsi kraštotyros
vadovėlis, tarsi įdomi nenuobodi istorijos pamoka, kurią verta išklausyti iki galo.
Adomaitis A. Ventos regioninis parkas: Lankstinukas. — Kaunas: Spindulys, [1998].
Elekšis Juozas. Takeliai tėvų čia susipynė: [Prisiminimai, pasakojimai, eilėraščiai, dainos].
— Vilnius, 1998. — 100 p.
Išleistas naujas lankstinukas: Ventos regioninis parkas // Šiaulių kraštas. — 1998. — Kovo
23. — Tekste: „Ventos regioninio parko administracija Kauno „Spindulio” spaustuvėje
2 tūkstančių egzempliorių tiražu išleido pažintinį lankstinuką „Ventos regioninis parkas”.
Lankstinuke publikuojamas parko žemėlapis, fotomenininko Jono Danausko nuotraukos,
pateikiami įvairūs faktai apie parką, jame esančius gamtos, istorijos paminklus.”
Misius K. Lietuviško žodžio gynėjas Juozas Liaugminas // Vienybė. — 1998. — Bal. 9. — Iš
knygos „Mažeikiai. Praeitis, dabartis ir perspektyvos. Konferencijos, įvykusios 1996 m. kovo
2—3 d. medžiaga”. — Tekste:
„1895 m. per Viekšnių valsčiaus sueigą J. Liaugminas pasisakė prieš stačiatikių privilegijas.
Policija jį iškrėtė ir rado antivyriausybinį laikraštį „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga”, taip pat
anticarines eiles.” Parengė spaudai keletą lietuviškų spaudinių (kalendorius, maldaknygę, žodyną
ir kt.).
Rozga Leopoldas. Akmeniškiai iš „Žurnalistikos enciklopedijos” // Vienybė. — 1998. —
Geg. 7. — Tekste:
Enciklopedijos sudarytojai į ją pagrįstai įtraukė mūsų kraštiečių profesorių Mykolo ir Vaclovo
Biržiškų biografijas. Abu broliai jaunystėje nė tik bendradarbiavo socialdemokratų spaudoje, bet
65
ir leido laikraščius. Vaclovas Biržiška tarpukario metais, galima sakyti, pats vienas leido žurnalus
„Knygos” ir „Bibliografijos žinios”. [...].
Ypač neramus buvo iš Čekų kaimo Viekšnių seniūnijoje kilusio Jono Januškio likimas.
Lietuvos kariuomenės savanoris, ekonomikos studijas baigęs Leipcigo universitete, J. Januškis
redagavo socialdemokratų partijos leidinius „Darbininkų balsas”, „Naujoji gadynė”, už valdžios
kritiką buvo tremiamas ir kalinamas, emigravęs į užsienį, Berlyne ir Paryžiuje redagavo laikraštį
„Kova”, o persikėlęs į JAV, buvo „Naujosios gadynės”, „Keleivio” redaktorius.
Jonikienė Roma. Tarp meno ir amato: Pokalbiai // Vienybė. — 1998. — Rugpj. 22: ir
nuotrauka. — Tekste: „Laimondas puikus šachmatininkas, treniruojąs neįgaliuosius viekšniškius.
Jo komanda dažnai švenčia pergales. Laimondą pavergė poezija, ir „duoklę” jai atiduoda.
Vilniaus meno ir amatų centras išleido eilėraščių rinktinę „Vienatvės šventė”, kur yra ir
Laimondo eilių, iš kurių būtų galima sudaryti autorinę poezijos knygą”. — Visas tekstas:
Savo gimimu mes lygūs. Bet jau nuo tada, į kokius vystyklus tave suvynioja, į kokį lopšį
paguldo, tampame sudėlioti į „lentynas”. Vieni turi viską, antri mažą dalelę to visko, treti —
nieko... Ir vis dėlto esame lygus vienu: galime kibtis į gyvenimą taip stipriai, kad mūsų pirštų
nuo jo skverno neatplėštų joks viesulas. Per mokslą, per pažinimą, per norą kurti suteikta teisė
eiti pirmyn. Tik ar naudosies ta teise, ar nesiryši, čia jau, kaip sakoma, tavo reikalas.
Viekšniškis Laimondas ABLINGIS naudojosi prigimtine teise kibtis į gyvenimą. Jis, ilgą laiką
kovodamas su liga, išmoko ir sugeba daug daugiau, nei tūkstančiai nė karto nesirgusių, likimo
popintų žmonių. Laimondas puikus šachmatininkas, treniruojąs neįgaliuosius viekšniškius. Jo
komanda dažnai švenčia pergales. Laimondą pavergė poezija, ir „duoklę” jai atiduoda. Vilniaus
meno ir amatų centras išleido eilėraščių rinktinę „Vienatvės šventė”, kur yra Laimondo eilių. Jam
pasiūlyta spaudai parengti eilių, iš kurių būtų galima sudaryti autorinę poezijos knygą.
Laimondas įsitikinęs, jog neįgalus žmogus lygiai taip pat, gal tik atsargesniais žingsneliais, gali
žengti per pasaulį. Ir parodyti visiems savo sugebėjimus. Tuo, sako, įsitikinęs keliaudamas — nei
Vokietijoje, nei Šveicarijoje, nei Italijoje nebuvo atstumtas. „Savęs įtikinėti, kad lygiai taip pat
tarnauji žmonijai, kaip ir sveiki, nereikia, bet kaip įtikinti aplinkinius? Gyvendamas ir kurdamas,
tai gali padaryti”, — mano Laimondas.
Vaikystės plastilininiai žmogeliukai
Laimondo tėvai — mokytojai. Žinomi žmonės, dabar jau pensininkai. Tėvas dėstė lietuvių
kalbą, mama fizinį lavinimą. Vaiku būdamas, Laimondas susirgo sunkia liga — stomelitu ir
meningitu. Dienos bėgo ligoninėse: Šiauliai, Kaunas, Vilnius...
„Vaikui ligoninėse be galo liūdna. O kai jose kaip ir gyveni, reikia kažką prasimanyti.
Buvau kokių 4—5 metų, kai slankiodamas koridoriais, mokiausi raidžių. Perskaičiau:
„Operacinė”, „Tvarstomasis”... Tikra mano gyvenimo šventė prasidėjo, kai išmokau
skaityti. Knygų nebepaleidau. Vaiko dienos bėgo namuose. Jos nebuvo tokios, kaip kitų
berniūkščių: be išdaigų, be karstymosi medžiais. Buvau su artimaisiais, bet pagal amžių
vienišas. Lipdydavau iš plastilino žmogeliukus, jiems automobilius, namelius. Vienoje
rankoje vienas „plastelinukas”, kitoje — kitas. Jau du tokie susitinka, kalbasi mano
lūpomis: diskutuoja, barasi... Plastelininiai žmogeliukai buvo mano draugai”.
Laimondas prisimena, jog vos tik išmokęs skaityti, eiliavo. Tiesiog vaikiškai: „Kai sergi sloga
— yra labai bloga...” Kūrė eilėraštukus — pokalbius su snaigėmis ir visais jį supančiais
daiktais... Jis iki devintos klasės mokėsi namuose, buvo pirmūnas, gyvenimo tiesų mokėsi iš
knygų, tokių idealistiškai gražių...
„Skaičiau labai daug. Prieš mane vėrėsi gyvenimo paslaptys. Knygose gerieji nugali
bloguosius. Laimi tiesa, visada kažkur gyvena laimė... Susiformavau idealistinį požiūrį į
gyvenimą, į žmones, santykius tarp jų. Ir kai pats išėjau į pasaulį — pirma į vidurinės
mokyklos devintą klasę, paskui į Vilniaus universitetą — pasimečiau sūkuriuose. Tikrovėje
buvo kitaip. Nei žmonės tokie geri, nei teisybė nugali, nei laimė gyvena šalia. Bet atmetus
visas patirtas blogybes, esu dėkingas knygoms — tikiu, jog gėrio daugiau nei blogio.
O žmogus pats privalo už save kovoti. Ir nesvarbu, kaip jis atrodo, ir kaip pavaikšto:
66
slenka lazda pasiremdamas ar skaito Brailio raštą. Tiesiog kasdien turi įrodinėti, jog gali,
sugebi, esi toks, kaip sveikieji”.
Laimondas svajojo studijuoti mediciną, bet jam gydytojų komisija jokiu būdu nepasirašė
sveikatos lapo. Apsisprendęs įstojo į Vilniaus universiteto istorijos fakultetą studijuoti
bibliotekininkystės. Literatūra visada buvo arčiausiai širdies. Po penkerių mokslo metų dirbo
Viekšniuose, Mažeikiuose, Naujojoje Akmenėje. Vėlgi susidūrė su daugybe dalykų, sveikiems
retai pasitaikančių. Naujojoje Akmenėje, nors buvo vienas iš dviejų aukštąjį mokslą turinčių
specialistų, jam pavedė antspauduoti knygas... Galbūt ta nuolatinė moralinė kova ir šiandien
šnibžda — nepasiduok. Dabar Laimondas to moko savo šachmatininkus.
Šachmatai
„Mane šachmatais išmokė žaisti tėvas. Patiko ir neblogai sekėsi. Šachmatų
pradžiamokslio buvo mažai, kad galėčiau ką nors pasiekti. Mokiausi iš knygų. Jau
vienuolikti metai, kaip šiam pomėgiui skiriu daug laiko. Treniruoju neįgaliuosius.
Pastebėjau, kad mano likimo žmonės nepasitiki savimi. Juos reikia drąsinti, tiesiog stumte
stumti į pergalę”.
Į varžybas Laimondas juos įkalbinėdavo važiuoti. Tiesiog iš lovos išversdavo, įtikinėdavo, jog
seksis. Ir sekasi... Grįžta patenkinti. Kad ir kas nutiktų — negalima užsidaryti kertėje. Jis pats tai
patyrė keliaudamas. Vokietijoje (Laimondas kalba ir rašo vokiškai), Hamburge susirado
neįgaliųjų žmonių klinikas. Manė, susipažinsiąs, gal ten susidomės jo įmonėlės gaminamomis
pagalbinėmis priemonėmis — lazdomis. Bet pažintis kiek kitokia buvo: vokiečiai pasiūlė
bendrauti, sakė — gal mes jums padėsime. Laimondas tai vertina objektyviai, jei kas padėtų tuos
ryšius palaikyti, gal kokią pagalbą vokiečiai ir suteiktų. Pavyzdžiui, Italijoje, sakė Laimondas,
susidomėjo lietuviškais meniškai raižytais kryžiais. Pasaulis atviras — tik ieškok kur įsiterpti. Ne
paskutinėje vietoje ir literatūra. Mūsiškių poezija domisi austrai, šveicarai...
„Pelai, šiaudai...”
„Mano tėvas labai griežtas kūrybos požiūriu. Kai patikėdavau jam pirmuosius
eilėraščius, perskaitęs sakydavo: „Pelai, pelai, na, čia — šiaudai”. Grūdų vis nebūdavo.
Nelepino jis manęs pagyrimais. Gerai, kad taip darė ir tebedaro. Užsigrūdinu. Ir dabar,
nors mano eilės spausdinamos, tėvas nedažnai aptinka „grūdų”. Puoselėju svajonę — į
platesnį pasaulį išeiti su poezija. Šveicarijoje kalbėjausi su šiuos reikalus išmanančiais
žmonėmis. Reikia, kad kūryba būtų išversta į vokiečių, kitas kalbas. Juk reikėtų pasiryžti
ir pramokti tiek, kad galėtum savo eiles išversti į vokiečių kalbą. Manau, tokiam mokslui
verta aukoti laiką. Viekšniškis, žinomas keliautojas P. Normantas man pažadėjo, kad jo
žmona poeziją išvers į vengrų kalbą, padės išleisti toje šalyje. Tiesiog taip padrąsinčiau
gabius šalia gyvenančius, jog reikia siekti pasiekiamo. Ne savęs gailėtis, o gyventi”.
Paprašiau Laimondo nusifotografuoti. Sako: „Reikia susišukuoti, nes mama man vis primena,
kad neatidus sau. Aš jai atsakau — o kas į mane žiūri...” Žiūrėti į žmogų — nereikšmingas
veiksmas, išgirsti jį ir suprasti — kur kas svarbiau.
Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. [Pasakojimas Akmenės rajono savivaldybės viešosios
bibliotekos bibliotekininkų renginyje]. — Naujoji Akmenė. — 1998. — Spal. 16. — Žodžiu:
„1929 metais prie Viekšnių kooperatyvo „Ąžuolas” buvo įsteigta skaitykla ir knygynas. Šią
skaityklą rėmė JAV gyvenantys buvę viekšniškiai. Jų pastangomis skaitykla gaudavo gana daug
periodinių leidinių ir netgi knygų. Skaitykla naudojosi ir Viekšnių progimnazijos mokiniai.”
Urbonienė Stanislava. Likimas: Apysaka, novelės, miniatiūros. — Žiežmariai, 1999. —
128 p.
Tėvų takelių bylojimai: Knygų lentynoje // Vienybė. — 1999. — Saus. 19. — Tekste:
„Praėję 1998-ieji metai brangūs mūsų kraštiečiui, Vilniuje gyvenančiam viekšniškiui Juozui
Elekšiui, mat išėjo jau ketvirtoji jo prisiminimų ir poezijos knyga „Takeliai tėvų čia susipynė”. Ją
pristatant, gera proga priminti, jog mūsų kraštiečio eilės jau plačiai pasklidusios visoje Lietuvoje.
67
Pagal J. Elekšio žodžius penkias dainas sukūrė „Ventukų” kapelos vadovas R. Dievinas,
akmeniškė I. Gulbinienė sukūrė muziką jo žemaitiškam eilėraščiui „Tuo žemie”, porą melodijų
J. Elekšio žodžiams parašė ir nepavargstantis kapelų globotojas J. Gaižauskas. Ir šioje knygoje
įdėtas gražus pluoštelis J. Elekšio eilėraščių bei dainų, tačiau didžiausią dalį sudaro į spalvingas
noveles peraugantys prisiminimai. Dalis aprašomų epizodų susiję su autoriaus gimtosiomis
Viekšnių apylinkėmis.”
Elekšis Juozas. Auginam koksagyzą. Dygsta ragai: [Iš knygos „Takeliai tėvų čia susipynė”] //
Vienybė. — 1999. — Saus. 19.
Jonikienė Roma. Vienuolių namo gyventoja: Susitikimai // Vienybė. — 1999. — Kovo 23:
Autorės nuotraukoje: Bronė Aleksaitytė, daug metų padėjusi Viekšnių krašto žmonėms. — Visas
tekstas:
Žaliai dažytas dviaukštis medinis namas stovi visų keliukų sankryžoje. Kai dairaisi pro jo
langus, matai, kurion pusėn nuskuba žmonės. Viekšnių miesto gyventojai namą vadina
„vienuolynu”. Čia dešimtis metų gyvena tikėjimui ir geriems darbams pasišventusios moterys.
Dabar name septynios gyventojos. Jauniausia iš jų, septintoji, čia laikinai, padeda nudažyti duris,
langus. Namui reikia remonto. Kuklaus, žinoma, kokį įstengtų atlikti moterys. Visos gyventojos
turi savo pareigų: geroji šeimininkė Morta, kuri verda valgį, yra skalbėja. Tačiau jai jau
nebereikia varginti rankų, viską išskalbia automatinė mašina. Gyvena žaliajame name ir Bronė
ALEKSAITYTĖ. Ji atsakinga už kiemo sutvarkymą, gėles ir želdinius. „Nes tokia mano
profesija ir viso gyvenimo pomėgis”, — paaiškina močiutė, kai paklausiau, kas taip tvarkingai
užlaiko aplinką. Sodininkė ji kai šilta, o žiemą — rašytoja. Visos mintys, pastebėjimai,
džiaugsmai ir rūpesčiai suguldyti į sąsiuvinius. Rašyta ir kurta dešimtis metų.
Kūryba
Bronei Aleksaitytei bus devyniasdešimt. Inteligentiška močiutė, gražios suvalkietiškos kalbos,
daug studijavusi, apvažiavusi tėvynę nuo krašto iki krašto. Ir visą gyvenimą tarnavusi žmonėms.
Mes nedaug kalbėjomės apie tikėjimą. Tik tiek, kad šeima, kurioje buvę 15 vaikų, tvirtai tikėjo
Išganytoju ir šviesiausiais idealais. Tėvai buvo stiprus ūkininkai ir labai gražiai tvarkėsi.
Eiliuoti Bronė Aleksaitytė sakė pradėjusi keturioliktais gyvenimo metais. Nebuvo drąsi poetė,
nerodė eilių kitiems. „Ir skaityti žinomų poetų eiles vengiau. Man vis atrodydavo, kad
perskaitysiu ten savo mintis. Nebebus jokios kūrybinės paslapties”, — prisimena močiutė. Bet
kūrybingam žmogui sunku talentą nuslėpti. Jos prašydavo tautinėse ir religinėse šventėse skaityti
eiles. Bronė parengdavo programas. Malonu būdavo, kai iš Vokietijos ar Anglijos sulaukdavo
lietuviškų laikraščių, kuriuose išspausdinti jos eilėraščiai. Gyvenimo audros išblaškė
B. Aleksaitytės gimines, tad jie pasitraukė užsienin, o Bronės kūrybos pasiūlydavo lietuvių
laikraščiams.
Ir dabar, kai Viekšniai švenčia kokią širdžiai malonią šventę, B. Aleksaitytė visada parašo ir
paskaito savo eilių. Taip buvo, kai atidengė paminklą Biržiškoms, taip esti per Vasario 16-ąją,
per Sausio 13-ąją. Jei pati skaityti negali, paprašo kultūros namų direktorės B. Švažienės. „Man
tas viešas žodis kaip įsipareigojimas prieš žmones. Gal kuriam ir liks širdyje”, — sakė eilėraščių
autorė. Ir didžiuojasi ji pažintimi su viekšniškiais. Sako, kad po miestą negali vaikščioti galvą
nuleidusi. Vis sveikinasi žmonės, kepures nukelia — ir tu turi pagerbti.
Kelias į Viekšnius
Eilėmis aprašytas Bronės Aleksaitytės gimtasis Šakių kraštas ir Baltrušių kaimas, kur ji gimė.
Gausybė tvenkinių, alėjų, tvarkingos sodybos. Atrodytų, močiutė nieko nepamiršo: nei takelių,
nei pievų, nei papročių, nei pokario kančių, kai svetimi viską sutrypė ir sugriovė.
Bronė Aleksaitytė buvo progimnazijos mokinė, pasirinko Fredos aukštesniąją sodininkystės ir
daržininkystės mokyklą. Ją baigusi, dėstytojavo, o pomėgis gražiai tvarkyti aplinką išliko iki
šiol. Karui beprasidedant, mokėsi Vilniaus socialinėje mokykloje „Caritas” su teise dirbti vaikų
darželiuose. Užėjusiems rusams tokio pobūdžio mokslai nepatiko. Uždarė mokyklą. Anot
močiutės, garsios asmenybės mokė lietuvaites. Ir mintys buvo diegiamos apie meilę tėvynei ir
aukojimąsi artimui. Karui pasibaigus, Bronė Aleksaitytė baigė Šiaulių medicinos mokyklą.
68
Išmoko masažo paslapčių. Ir su medikės diplomu keliavo po Lietuvą. 1975 metais persikėlė į
Viekšnius, čia gyveno jos gera draugė. Pritapo prie žmonių, gydė juos ir „statė ant kojų", kiek
pajėgė ir išmanė. Apvaikščiojo kaimus bemasažuodama ligų prie lovos prirakintus žmones.
„Pasitarnavau Viekšnių visuomenei”, — taip kukliai apie savo darbą parašiusi biografijoje Bronė
Aleksaitytė. „Aš mačiau, kaip atgauna jėgas ir viltį sergą žmonės. Kaip po varginančių masažų
jie gali pajudinti kojas, rankas. Tada džiaugdavausi, kad pasirinkau tokį darbą”, — pasakojo
močiutė.
Vertybės
Apie ką šnekėjomės, ką beprisiminėm, visas kalbas pabaigdavome prasmės ieškojimu.
Devyniasdešimt metų prasmingai prabėgo, o kai reikia tai įvertinti — lieka kelios eilutės. „Žinot,
kokios mintys kamuoja senatvėje? Ogi gimtųjų vietų ilgesys, tėvų šnektos skambesys ir
prisiminimai apie Suvalkijos laukus, pievas...” Ir jokie turtai neturi vertės, užtenka žmogui mažo
kampelio prisiglausti. Svarbu, ką davei žmonėms. Ar padėjai jiems, ar džiaugeisi, liūdėjai su
jais? Ir dar svarbu, kad ne vien dejuotum, kad įžvelgtum ateities šviesą, nes ir patys sunkiausi
metai bus tavo visada. Taip sakė močiutė, ilgą gyvenimą nugyvenusi.
Juodpusis Apolinaras [Viekšnių mokyklos XI laidos (1954 m.) abiturientas]. Plunksnos
broliai ir sesės // Vienybė. — 1999. — Spal. 16: nuotrauka, kurioje „Mokslo ir technikos”
redaktorius A. Žvirzdinas ir pavaduotoja G. Biržietytė-Kriščiukaitienė. — Tekste: Buvę Viekšnių
mokyklos mokiniai V. Burbulis, N. Steponkutė, G. Biržietytė-Kriščiukaitienė, I. Ikamaitė,
A. Šarkis, A. Vaikasas, V. Miniotas, A. Žvirzdinas, J. Elekšis, K. Lipeika. — Visas tekstas:
Šiandien, mokyklos jubiliejaus iškilmėse, bus minimi daugelio specialybių — mokslininkų,
inžinierių, kalbininkų, medikų, teisininkų, visuomenės veikėjų — atstovai, kuriems startas į
gyvenimą buvo Viekšnių mokykla. Tarp jų, neabejoju, bus paminėti ir plunksnos broliai bei sesės
— žurnalistai. O jų nemažai.
Daugeliui žinomas Vladas Burbulis, berods, aštuntosios laidos abiturientas, teisininkas ir
žurnalistas, dirbęs teisėju, bet didžiausią gyvenimo dalį paskyręs žurnalistikai — radijui ir
televizijai, ELTAI, vadovavęs informacijos punktams Rumunijoje, Suomijoje, Lenkijoje,
Maroke, Vietname. Dabar Vladas — ITAR-TASS-o skyriaus vedėjas Lietuvoje. Šis žmogus iš
jaunystės buvo landus ir apsukrus, žodžiu, tikras žurnalistas. Štai vienas pavyzdėlis. Tolimais
pokario metais prie mūsų mokyklos vyko kažkokios šventės — gal gegužės 1-osios „iškilmės”.
Viekšniškis miestelio fotografas Barkus nufotografavo šventę, o jau kitą dieną tuometinėje
„'Tiesoje” viekšniškiai išvydo... V. Burbulio nuotrauką iš tos šventės.
Viekšnių mokykla gyveniman išleido gražų būrelį plunksnos brolių ir sesių: Nijolę
Steponkutę, Gražiną Biržietytę-Kriščiukaitienę, Iloną Ikamaitę, buvusius kolegas, gaila, jau
Viekšnių kapinėse besiilsinčius Algimantą Šarkį ir Antaną Vaikasą. Viekšniuose yra gimęs
(1928 m.) žurnalistas Vytautas Miniotas, redagavęs ne vieną anuometinį periferijos laikraštį,
dirbęs „Tiesoje” ir „Laike ir įvykiuose”, „Lietuvos ūkyje”, išleidęs keletą apybraižų knygų apie
žvejus, teisėsaugos darbuotojus, keliones.
Kai kurie mūsų mokyklos auklėtiniai, nors ir ne žurnalistikos mokslus baigę, dabar dirba
spaudoje arba yra aktyvūs neetatiniai bendradarbiai. Štai lituanistas Aleksandras Žvirzdinas bene
dvidešimt penkerius metus dirba žurnale „Mokslas ir technika”, jo redaktoriumi buvo
pastaruosius aštuonerius metus, Juozas Elekšis dirba Lietuvos mokslininkų leidinyje „Mokslo
Lietuva”, teisininkas advokatas Kęstutis Lipeika rašydavo šeimos teisės ir dorovės temomis.
Žurnalistika yra paviliojusi ir daugiau viekšniškių.
Nuotraukoje, darytoje šių metų pradžioje „Mokslo ir technikos” redakcijoje, redaktorius
A. Žvirzdinas (dabar jis, išėjęs į užtarnautą poilsį, redakcijoje lieka konsultantu) ir pavaduotoja
G. Biržietytė-Kriščiukaitienė.
Vasičeva-Bažadragienė Liuda. Pasiilgau Viekšnių: Eilėraštis // Vienybė. — 1999. — Spal.
16: ir nuotrauka.
Rozga Leopoldas. Jaunatviškas jubiliejus Viekšniuose // Vienybė. — 1999. — Spal. 21: ir
A. Juodpusio nuotraukos. — Tekste: Mokyklos koridoriuose A. Juodpusio nuotraukų paroda
69
„Viekšniai ir viekšniškiai”. [...]. Dalyviai galėjo įsigyti knygele išleistus mokyklos istorijos ir
prisiminimų apie ją tekstus, ilgamečio mokytojo S. Ablingio kūrybos knygą, lankstinuką, šventės
programą. Minimi mokyklos direktoriai, mokytojai, buvę mokiniai.
Vasičeva-Bažadragienė Liuda. Tam, kuris pirmas pamilo. Gegužinė. Sidabrinis tiltas:
Lyrikos skiltis // Vienybė. — 1999. — Gruod. 9: ir nuotrauka. — Tekste: Gimusi 1945 metais,
autorė 1963 metais baigė Viekšnių vidurinę mokyklą. „Iš nieko negali atsirasti kas nors, — sako
Liuda. Visa, ką atiduodu, jau esu gavusi. Lietuva, Viekšniai, auklėtojas Stasys Ablingis, namai,
pušyno kvapas, lietaus barbenimas į langą... Ačiū Dievui, kad visa tai turiu. Širdyje...”
Juodpusis Apolinaras. Susitikimas su poete: Viekšniai ir viekšniškiai // Vienybė. — 2000. —
Saus. 22. — Visas tekstas:
Viekšnių senosios vaistinės muziejaus menė tą šeštadienį vos sutalpino miestelio
šviesuomenę, susirinkusią susitikti su kraštiete literate Liuda Vasičeva-Bažadragiene, ką tik
išleidusia savo kūrybos knygutę „Kelias”.
Renginys prasidėjo daina, lyg ir himnu Viekšniams, „Mieste, mano mielas gimtas mieste”.
Šios dainos tekstas taip pat Liudos — anuometinės penkiolikmetės Viekšnių vidurinės mokyklos
aštuntokės. Pratęsdami Viekšnių temą L. Vasičevos poezijoje, renginio dalyviai pokalbį ir
išplėtojo apie tai: juk tiek anksčiau parašytuose eilėraščiuose, tiek ir vėlesnėje viešnios kūryboje
Viekšniai skamba daugelyje posmų, o dainingi priedainiai prašyte prašosi muzikos.
Kultūros namų direktorė B. Švažienė paskaitė keletą Liudos eilėraščių, o bibliotekininkė
B. Ročienė, kuri kadaise su Liuda Vasičeva mokėsi vienoje klasėje, be kita ko, prisiminė, kaip
prieš 30 metų ji rankiodavusi Liudos parašytus ir dėl vaikiško lengvabūdiškumo numestus
eilėraščius, kurių dabar itin abiem brangių išliko didokas pluoštas.
Pati L. Vasičeva pažymėjo, kad rimtai kūryba susidomėjusi tik prieš kelerius metus. Paklausta
apie Viekšnių temą savo kūryboje, ji davė suprasti, kad Viekšniai — ne gatvės, ne namai,
Viekšniai jai — gamta, aplinka, reiškinys. Klausytojai pajuto, kad viešnia, kaip jautri asmenybė,
aplinkui mato ir jaučia daugiau ir giliau, nei kiti.
Taip prisiminimus keitė eilės, šias — padėkos žodžiai viešniai, žodžius — muzika.
B. Zvicevičienė dėkojo Liudai, kad ji savo eilėraščiais pakėlusi čia susirinkusius virš pilkos
kasdienybės, kad minutei kitai atsirado galimybė pasijusti kitais žmonėmis — tauresniais,
jautresniais.
Vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja S. Vaišnienė poetei padėkojo už kūrybą ir
konkrečiai už eilėraštį, kuris tapo mokyklos himnu. Renginyje dainavo R. Liaudanskienės
vadovaujamas ansamblis, fortepionu skambino dvyliktokė E. Baltutytė. Šioje gražioje šventėje
buvo miela matyti Liudos Vasičevos mamytę ir brolį su šeima. Sumanių viekšniškių kultūros
darbuotojų renginiai, kaip daugelis pastebi, nebetelpa nei į kultūros namams skirtas patalpas, nei
į biblioteką. Šis renginys vaistinės muziejuje — ne pirmas. Neseniai čia buvo surengta
viekšniškės tautodailininkės Stanislavos Urbonienės (Januškytės), dabar gyvenančios
Žiežmariuose, tapybos darbų paroda, pristatyta jos apysaka ir novelių bei miniatiūrų knygutė
„Likimas”, skirta tragiškos lemties seseriai Vidai. [Urbonienė Stanislava. Likimas: Apysaka,
novelės, miniatiūros. — Žiežmariai, 1999. — 128 p.].
Rozga Leopoldas. Skausmingi likimų vingiai: Tarp knygų // Vienybė. — 2000. — Birž. 29: ir
„Vienas iš knygon įdėtų S. Urbonienės paveikslų”. — Tekste: Apie Stanislavos Urbonienės
knygą „Likimai”. — Visas tekstas:
Būtų nedovanotina nepaminėti pernai išleistą iš Viekšnių krašto kilusios ir Žiežmariuose
gyvenančios miškininkės, literatės ir dailininkės Stanislavos Urbonienės knygą „Likimai”.
Didesnę jos dalį užima autobiografinė apysaka „Topoliai”, iliustruota pačios autorės tapybos
darbais.
Vaizdingai ir spalvingai sekamoje sakmėje apie savo artimųjų gyvenimą ir nepelnytai
skausmingus likimus, aprėptas ir viso Viekšnių krašto peizažas. Su didele meile minimi Čekų,
Lėlaičių ir kiti šimtus kartų basomis vaiko kojelėmis išvaikščioti kaimai, senosios miesto gatvės
70
ir, suprantama, mokykla bei jos mokytojai, kuriuos iš vieno kito taiklaus štricho taip lengva
atpažinti.
Ir visa tai — slogaus pokario, trėmimų ir persekiojimų baimės, darbo pusvelčiui fone. Kaip
vaiko akutėmis pamatyta, taip ir įstrigę visam gyvenimui:
„Žvilgsnis nukrypo į netoliese žaliuojančius dobilus.
— Kokie vešlūs. Beregint maišą pritratinčiau. Driekiasi iki pat kalvio Krutinio namų. Vargu ar
galima juos rauti. Kaime dabar viskas priklauso Kolūkiui. Jis prarijo ne tik mūsų, bet ir kaimynų
vežimus, plūgus, valomąsias ir kuliamąsias. Karves Kolūkis kažkodėl laiko pakėlęs virvėmis už
pažastų, o nugaišusias išveža į mišką. Kolūkiečiai, pasakojo kaimynė, ką dienos šviesoj Kolūkiui
suneša, sutemus atgal namo partempia”...
Apysakoje, tarsi kokioje enciklopedijoje, neaplenktos ir Viekšnių krašto garsenybės, net Juozo
Miltinio apsilankymai savo vaikystės krašte, žmonių prisiminimai apie daktarą Biržišką.
Ir kiekvienas skirsnis, kiekvienas puslapis — su didele švelnia meile Viekšniams ir
viekšniškiams. Nes čia kaip vanduo per malūno užtvanką nutekėjo alkani, kupini neteisybių, bet
vis tiek šviesūs ir brangūs vaikystės metai. Knyga „Likimas” — tarsi paminklas ir savo
vaikystei, ir patiems Viekšniams. Kaip nepasakyti ačiū už tą gaivinantį švelnumą ir teisybės
gurkšnį?
Vasičeva-Bažadragienė Liuda. Jei mokėčiau tapyti: Eilėraštis // Vienybė. — 2000. —
Birž. 29.
Vasičeva-Bažadragienė Liuda. Ilgiuos tavęs: Eilėraštis // Vienybė. — 2000. — Rugpj. 17.
Plastinina Bernarda. Biblioteka žino, ko reikia jos skaitytojams // Santarvė. — 2000. —
Lapkr. 16. — Tekste: Bibliotekininkės Bronė Ročienė ir Ona Pačengienė, bibliotekos
kraštotyrinė medžiaga, bibliotekos renginiai: Živilės Mačytės-Antanaitienės knygos „Širdies
dalelė Viekšniuose”, Stanislavos Januškytės-Urbonienės knygos „Likimas”, Liudos VasičevosBažadragienės poezijos knygos „Kelias” pristatymai. — Visas tekstas:
Mažeikių viešosios bibliotekos Viekšnių filialas įsikūręs sename mediniame name. Jau per 30
metų šiame pastate, o remontą per paskutinįjį ketvirtį amžiaus regėjo tik kartą. Didžiajame
kambaryje įsikūręs vaikų ir suaugusiųjų abonementas, kitame — pagalbinis fondas. Trečiasis
skirtas renginiams. Bibliotekoje registruota apie 800 skaitytojų, knygų fondas — maždaug 19
tūkstančių egzempliorių. Antri metai bibliotekos nebegauna naujos literatūros, tad šiemet
paskelbta akcija „Dovanokim bibliotekai po vieną naują knygą”.
Skaitytojus aptarnauja dvi bibliotekininkės. Jau 36-erius metus šiam darbui atidavusi Bronė
Ročienė sako, jog tai tiesiog jos gyvenimas, kitokio ir neįsivaizduojanti. 1992-aisiais jos kolege
tapo Ona Pačengienė. Abi moterys čionykštės, abi — Viekšnių vidurinės, Vilniaus kultūros
mokyklos auklėtinės. Vyresnioji bibliotekininkė Bronė darban atėjo tiesiai iš mokyklos suolo,
mokėsi neakivaizdžiai. Ji iš tų žmonių, kurie iš karto „sėdo į savo ratus”. Kiek prisimena, visą
savo laisvalaikį skyrė saviveiklai. Per pusketvirto dešimtmečio išbandžiusi viską: dramą, šokį,
raiškųjį skaitymą, dainą, buvo aktyvi agitmeninių brigadų narė, o dabar jau 11 metų nesiskiria su
„Poilsėlio” folkloriniu ansambliu. — Bene prieš trejus metus nusprendėme bibliotekos
lankytojus supažindinti su gabiais, garsiais Viekšnių žmonėmis, viekšniškių amatų istorija, —
sako B. Ročienė. — Juk kiek žymių mokslo ir meno žmonių: poetų, rašytojų, dailininkų,
keliautojų yra kilę iš mūsų mažo miestelio.
MAŽO MIESTELIO DIDELI ŽMONĖS
Vyr. bibliotekininkės žodžius patvirtina gausi kraštotyrinė kartoteka, kurioje apie 2000
kortelių. Teminėje lentynoje „Viekšniai ir viekšniškiai” — kraštotyrinė medžiaga apie šį kraštą ir
jo žmones, senos nuotraukos.
Unikali Viekšnių etnografinė medžiaga, surinkta viekšniškės kraštotyrininkės Amelijos
Lengvinaitės-Urbienės — net 16 tomų. Tai Viekšniuose ir jų apylinkėse dainuotos dainos,
sukurtos patarlės, mintos mįslės. Čia nemažai žinių apie Viekšnių papročius, garsius amatininkus
ir dažytojus, verpėjus, puodžius, muzikantus. Atskiras aplankas skirtas aviacijos pradininkui
Lietuvoje Aleksandrui Griškevičiui.
71
O kas nežino Viekšnius garsinusių Biržiškų pavardės, gydytojo Antano Biržiškos ir jo žmonos
Elzbietos, pedagogės ir muzikantės! A. Biržiška, 1880 metais baigęs Maskvos universitetą,
apsigyveno Viekšniuose ir keturis dešimtmečius gydė miestelio ir net tolimų apylinkių žmones.
Bibliotekoje nemažai informacijos ir apie tris Biržiškų sunūs: Mykolą, Vaclovą, Viktorą.
Literatams bus įdomu susipažinti su kraštotyrine medžiaga apie XX amžiaus pradžios poetą
Leoną Skabeiką, palaidotą senosiose Viekšnių kapinėse, buvusios Viekšnių progimnazijos
auklėtinį, aktorių ir režisierių Juozą Miltinį. Biblioteka turi surinkusi medžiagos ir apie šių dienų
literatus, meno žmones. Tai Viekšnių vidurinėje mokęsis baleto šokėjas Jonas Katakinas, gyvasis
literatūros klasikas Juozas Erlickas, nepailstantis keliautojas ir fotomenininkas Paulius
Normantas.
Tiems, kas domisi praeitimi, bibliotekininkės pasiūlys pasiskaityti Viekšnių miestelio bei greit
80-metį švęsiančios bibliotekos istoriją, kt.
APLINKA IR ŽEMAITIŠKA ŠNEKTA SUARTINA
Renginiams skirtą kambarį bibliotekininkės pavadino „Moterų alkieriumi”. Senovišką
pavadinimą atitinka ir apstatymas: skrynia, kuparu vadinama, rankšluostinė, kaimiečių dovanotas
verpimo ratelis, mūsuose kalvaratu pramintas.
1998-aisiais moterys sumanė ruošti vaikų piešinių parodas. Į jas susirinkdavo mažųjų klasės
draugai, tėvai, mokytojai, būdavo kviečiami ir menininkai. Siekiant kuo intymesnės aplinkos,
betarpiško bendravimo, renginiuose kalbama žemaičių tarme.
„Moterų alkieriaus” dažnos viešnios — geriausios šeimininkės, darbščiausios rankdarbių
mėgėjos. Rudenį moterys suruošia konservuotų daržovių, vaisių parodas, pateikia įvairiausių jų
gaminimo receptų. Prieš Kalėdas vyksta rankdarbių parodos-pardavimai, kuriuose savo darbus
pateikia ne tik viekšniškės, bet ir aplinkinių kaimų moterys.
Pamėgtos miestelio gyventojų ir fotografijos, vietinių autorių dailės darbų parodos.
— Kultūros namai organizuoja įvairias progines šventes, pramoginius renginius, — sako
B. Ročienė, — o mūsų tikslas — teikti dvasiai atgaivą. Ypač mėgstami vakarai prie žvakių
šviesos. Susirenka grupelė bendraminčių, skaitome eilėraščius, dalijamės kelionių įspūdžiais,
bendraujame.
JOS VISOS IŠ VIEKŠNIŲ
Kai „Moterų alkieriuje” būna per ankšta, persikeliama į senovišką pastatą —
J. Aleksandravičiaus vaistinę-muziejų. Jo gyvenamosios patalpos — tai tipiškas XX a. pradžios
inteligento butas. Šio buto svetainę ir „pasiskolina” bibliotekininkės savo renginiams.
Bibliotekos darbuotojos palaiko glaudžius ryšius su iš Viekšnių kilusiais literatais, rengia jų
naujų knygų pristatymus. Viekšniškiai susipažino su nauja Živilės Mačytės-Antanaitienės dviejų
dalių apysaka „Širdies dalelė Viekšniuose”. Kartu su kraštietės tautodailininkės Stanislavos
Januškytės-Urbonienės tapybos darbų paroda buvo pristatyta ir jos apysakų, novelių, miniatiūrų
knygelė „Likimas”. Joje autorė pasakoja apie savo kraštiečius, mini konkrečius žmones.
Šiltas, betarpiškas buvo Liudos Vasičevos-Bažadragienės poezijos knygelės „Kelias”
pristatymas. Poetė yra parašiusi dainą apie Viekšnius, kurią viekšniškiai žino ir dainuoja. O
Viekšnių vidurinei švenčiant 80-mečio jubiliejų, L. Vasičeva sukūrė žodžius mokyklos himnui.
Jaudinančiai nuskambėjo B. Ročienės skaitomi niekur nespausdinti eilėraščiai, kuriuos Liuda
parašė prieš 30 metų ir pati jų neišsaugojo. 20 ar 30 eilėraščių šitiek metų išgulėjo pas jos klasės
draugę Bronę...
Pastaruosius renginius mokytojas V. Kontutis užfiksavo vaizdo kameros juostoje.
DARBAS — TAI KŪRYBA IR IEŠKOJIMAI
Viekšnių biblioteka visais laikais buvo laikoma geriausia tarp Akmenės viešosios bibliotekos
filialų. Kokią vietą viekšniškiai užims mūsų rajono bibliotekų kolektyve — parodys ateitis.
Tačiau atsisveikinus su Viekšnių bibliotekininkėmis širdyje liko jauki šiluma. Čia apsilankęs
negali nepajausti, jog moterys dirba su meile ir atsidavimu. Darbas joms — tai kūryba ir
ieškojimai, visų svarbiausia — žmogus, skaitytojas, o ne skaičiai, planai, ataskaitos — buvę
neatskiriami sovietmečio bibliotekinio darbo atributai. Deja, dar ir šiandien dažnai
tebereikalaujama dirbti pagal „raidę”, ir ne visada toleruojamas siekimas ištrūkti iš rėmų, šiek
tiek kitaip suvokiant savo darbo paskirtį...
72
Rozga Leopoldas. Auklėtinių dėkingumo gestas: Tarp knygų: [Knyga „Viekšniai ir mūsų
gimnazija iki 1945 metų”] // Vienybė. — 2000. — Lapkr. 16. — Visas tekstas:
Malonu sveikinti kiekvieną reiškinį, kuris praturtina mūsų nacionalinę kultūrą ar bent padeda
mums patiems nepasimesti, susivokti savo epochoje ir atsirinkti tikrąsias dorovines vertybes iš
trumpalaikių blizgučių. Tokiu geru reiškiniu laikytina ir prisiminimų knygelė „Viekšniai ir mūsų
gimnazija iki 1945 metų”.
Tai buvusių Viekšnių gimnazijos auklėtinių prisiminimai ir apmąstymai apie sudėtingą,
didelės išminties ir nuovokos reikalavusį periodą — mokymąsi Viekšnių progimnazijoje ir
gimnazijoje 1940—1945 metais. Neseniai aštuoniasdešimtmetį atšventusiai Viekšnių vidurinei
mokyklai tai ypač sudėtingas ir nelengvas periodas, bene mažiausiai tyrinėtas ir analizuotas,
kupinas didelių prieštaravimų ir tragedijų. Dvi okupacijos, žmonių trėmimai ir žudymai, masinis
žydų naikinimas, baimė ir netikrumas dėl ateities. Šie ir daugybė kitų skausmingų įvykių bei
vaizdų paženklino anuomet mokyklą lankiusių jaunuolių vaizduotę, įsirėžė atmintin iki
paskutinio atodūsio.
Beveik visi tuometiniai moksleiviai vėliau išgyveno skausmingas dramas: buvo priversti
palikti tėvynę Lietuvą, kiti, likę gimtinėje, patyrė persekiojimus, tremtis, materialinio ir dvasinio
gyvenimo apribojimus. Dar kiti susitaikė su okupacinių valdžių siūlomomis privilegijomis.
Tačiau mokykloje įskiepyta meilė Lietuvai, atsakomybė už jos likimą neišblėso ir vertė
sąžiningai, pagal išgales ir talentą jai dirbti.
Būtent anapus Atlanto gyvenančių buvusių klasės ir mokyklos draugų K. Narščiaus,
A. Laurinaičio ir kitų paskatinta, Kretingoje gyvenanti Živilė Mačytė-Antanaitienė ir ryžosi
tuščioje vietoje sukurti tokį reikšmingą paminklą savo jaunystės oazei — Viekšnių mokyklai.
Panaudojusi kai kuriuos ir „Vienybėje” įvairiu laiku skelbtus prisiminimus, kitų rašinius pati
suredagavusi iš įvairių laiškų ir užuominų, ji parengė šį prisiminimų leidinėlį. Galima būtų
priekaištauti, kad teminiu atžvilgiu tikrai reikšminga ir reikalinga knyga leista paprastu
kopijavimo būdu, kad neišvengta smulkių klaidelių. Tačiau žinant, kaip viskas buvo daroma ir
kaip stigo lėšų (jų knygelės leidybai paaukojo tik vienas Amerikoje gyvenantis mokslo draugas),
ne tik negali priekaištauti, bet norisi nusilenkti jos sumanytojams ir autoriams.
Palyginti nedidelės, 78 psl. apimties knygelėje sudėti 11 autorių prisiminimai ir įvadinis
pasakojimas apie Viekšnių mokyklos istoriją ir jos nuopelnus Lietuvos kultūrai bei mokslui.
Išsamūs, spalvingi ir stilistiškai gyvi Z. Aleksandravičiūtės-Navickienės bei pačios sudarytojos
Ž. Mačytės-Antanaitienės prisiminimai, tarsi gaivus ir šviesus ilgesio atodūsis — dainininkės
J. Liustikaitės-Saurazas pasakojimas „Mūsų jaunystės aidas”, įdomus A. Laurinaičio etiudas
„Viekšnių mokykla dviejų okupacijų metais”. Šviesiais sentimentais dvelkia architekto
N. Kėvišo, A. Kazlausko, K. Narščiaus ir kitų autorių rašinėliai. Nevienodos apimties ir
nevienodo tikslumo, jie, sudėti vienon vieton, tapo svariu istorijos dokumentu, kurio genezę ir
paskirtį nusako šios knygos sudarytojos Z. Antanaitienės eilutės:
„Galvodama apie Viekšnius, noriu užmiršti blogį ir matyti tik šviesius, linksmus momentus
bei mūsų vaikiškas išdaigas.
Aš myliu Viekšnius ir mylėsiu visą tą laiką, kuris man liko. Norėčiau, kad nors truputis tos
meilės pereitų ir mano vaikams, kad jie nepamirštų nei senelių kapų, nei takų, kuriais
vaikščiojome, nei mano mielo Santeklių miško...”
Duok Dieve, šviesių dienų bei ilgo gyvenimo ir knygai, ir jos autoriams.
Iš viekšniškės Vilhelminos Imbrienės poezijos sąsiuvinio // Vienybė. — 2001. — Saus. 25.
[„Vienybės” redakcija]. Kazys Simanonis. 1923 02 11 — 2001 02 04: [Nekrologas] //
Vienybė. — 2001. — Vas. 6. — Visas tekstas:
Skaudi žinia atėjo iš Viekšnių, kad sekmadienį Mažeikių ligoninėje mirė mokytojas, rašytojas
Kazys Simanonis.
K. Simanonis buvo gimęs Gudonių kaime, Anykščių rajone, 8 hektarus valdžiusio valstiečio
šeimoje. Nuo mažens teko įprasti prie ūkio darbų, ganė kaimo bandą, dvejus metus tarnavo pas
stambesnius ūkininkus. Tačiau jaunuolį traukė mokslas. 1942 m. jis baigė Ukmergės gimnaziją,
paskui dvejus metus Vytauto Didžiojo universiteto teologijos fakultete studijavo filosofiją.
73
Būdamas 22 metų, jaunuolis pradėjo mokytojo biografiją. Kelis mėnesius mokė pradinukus,
nuo 1946 dirbo tuometinio Dotnuvos rajono Krakių vidurinėje mokykloje, o 1951 m. persikėlė į
Viekšnius, čia vidurinėje mokykloje dėstė prancūzų, vokiečių kalbas, beveik visą laiką buvo
direktoriaus pavaduotoju mokymo reikalams. 1979 m. jis apgynė pedagogikos mokslų kandidato
disertaciją ir 13 metų dirbo Šiaulių pedagoginiame institute docentu.
Nuo 1991 metų K. Simanonis vėl mūsų kraštuose: porą metų darbavosi Mažeikių rajono
statistikos skyriuje, vėliau Viekšnių vidurinėje mokykloje turėjo etikos pamokų.
Velionis buvo ne tik talentingas, išmanantis ir mylintis jaunimą pedagogas, bet ir subtilus,
darbštus rašytojas. Išleido novelių rinkinį „Velnio kilpa” (1994), poemą „Už bočių žemę” (1995),
romaną „Likimo keliais” (1996), mūsų rajono švietimo skyriaus remiamas, 1999 metais išleido
etinių pokalbių moksleiviams knygą „Tiesos keliu”. Džiaugėsi parengęs spaudai romaną „Oi,
neverk, matušėle”, pjesių rinkinį „Budeliai ir aukos”. Jo meninės prozos ir poezijos kūriniai
spinduliavo didele ir gaivia meile savo Tėvynei Lietuvai, įsitikinimu, jog gėrio ir taurumo
pergalė prieš blogio ir klastos jėgas neišvengiama. Kruopščiai ir atsakingai nugludinta poezija ir
stambūs prozos kūriniai liudija didelį velionio darbštumą, didelį reiklumą sau.
Kazys Simanonis labai brangino mokytojo darbą, mylėjo Viekšnius ir jų žmones, didžiavosi,
kad tokia didelė jo gyvenimo atkarpa susijusi su šiuo kraštu.
„Vienybės” redakcija.
[Artimieji]. Kazys Simanonis (1923—2001): [Nekrologas]. — Santarvė. — 2001. — Vas. 6.
— Visas tekstas:
Vasario 4-ąją po ilgos ir sunkios ligos mirė pedagogas, mokslininkas, rašytojas Kazys
Simanonis.
Visą savo gyvenimą paskyręs būsimųjų mokytojų ruošimui ir mokytojavimui, Kazys
Simanonis domėjosi pedagogikos teorija ir praktika, dorinio auklėjimo problemomis, apsigynė
daktarinę disertaciją tema „Mokinių savarankiškos veiklos ugdymas diferencijuojant kalbų
mokymo procesą”. Daugiausia laiko bei jėgų Kazys Simanonis atidavė mokytojo darbui —
beveik tris dešimtmečius jis mokė viekšniškius vaikus lotynų, prancūzų ir vokiečių kalbų. 13
metų dirbo Šiaulių pedagoginio instituto Pedagogikos katedros docentu.
Kazys Simanonis gimė 1923 metais Anykščių rajone, Gudonių kaime. Kalbėdamas apie savo
kūrybos ištakas, K. Simanonis teigė: „Nuo pat mažens teko ganyti kaimo bandą, tarnauti pas
ūkininkus, pažinti valstiečio, žemdirbio gyvenimą — ką paskui ir pavaizdavau savo kūriniuose”.
Interesų ratas labai platus. Kazys Simanonis ne iš karto pasirinko pedagogo profesiją.
1942-aisiais baigęs Ukmergės gimnaziją, jis įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto
Teologijos fakultetą. Pokario metais jam teko dalyvauti rezistencijos kovose, po sužeidimo ir
ligoninės Kazys Simanonis išvyko mokytojauti į Kėdainių rajoną. 1950-aisiais atvykęs į
Viekšnius, vidurinėje mokykloje dirbo 27 metus.
Kazį Simanonį domino ne tik pedagoginis darbas. Jo laisvalaikis skiriamas literatūrai ir
scenos menui. Mokytojų ir mokinių dramos būrelyje jis režisuoja įvairius scenos veikalus, o
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, imasi plunksnos.
„Jaučiau pareigą žuvusiems draugams: privalėjau objektyviau nušviesti mūsų kartos patriotinę
veiklą ir kovą — per daug jau buvo istorinės klastotės sovietmečiu, buvę prisiplakėliai nesiliauja
šmeižę laisvės kovų ir dabar”, — rašė jis.
Pedagogo ir rašytojo palikimas gana gausus. „Tarybinės mokyklos”, „Šeimos” žurnaluose bei
„Pedagogikos” almanache publikuota 10 straipsnių, išleisti trys leidiniai mokymo ir auklėjimo
temomis.
Paskutinįjį praėjusio amžiaus dešimtmetį išspausdintos ir grožinės Kazio Simanonio knygos:
novelių knyga „Velnio kilpa” (1994), poema ir lyrika „Už bočių žemę” (1995), romanas „Likimo
keliais” (1996), etinių pokalbių rinkinys „Tiesos keliu” (1999). Paruošti spaudai liko romanai
„Gimtoji žemė” ir „Oi neverk, matušėle!”, pjesių rinkinys „Budeliai ir aukos”.
Kazio Simanonio — jautraus ir gero žmogaus, doro, teisingo ir mylinčio tėvo, senelio, vyro
trūks daugeliui. Dievo valia — vedus tiesiausiu keliu visą gyvenimą, suteikti paskutinįjį kančios ir skausmo išbandymą. Skirti didelę dovaną: matyti pasaulį ir jį įamžinti savo kūryboje,
74
įprasminti dienas, valandas, pažinimą ir meilę, praradimus ir išmintį — ir žmogų, dar neparašiusį
paskutinio sakinio, pasiimti Anapus.
Visa tai liko mums. Darbai, knygos, prisiminimai. Portretas gedulo rėme. Ir paties kažkada
parašyti žodžiai: „Šioj žemėj mes tik praeiviai”. Kaip paguoda, kaip įspėjimas, kaip
atsiprašymas...
Artimieji.
Kazio Simanonio laidotuvės — vasario 7 d. Viekšniuose.
Šv. Mišios Viekšnių bažnyčioje — 12 val. 30 min.
Bužokaitė Marytė. Gyvenimą paaukojo Dievui ir žmonėms // Būdas žemaičių. — 2001. —
Vas. 27: ir nuotraukos. — Visas tekstas:
Viename laikraščio numeryje jau pristatėme nuostabų žmogų — poetę Bronę Aleksaitytę.
Norisi dar kartą pakalbėti apie gerbiamą Bronelę (taip mažybiniai visi pažįstami ją vadina,
teatleidžia ir man už tokį familiarumą).
Gimė ji 1909 m. birželio 14 d. Šakių apskrityje, Barzdų valsčiuje, Baltrušių kaime. Tėvai
ūkininkavo ir augino gausią šeimyną. Penkiolikos vaikų būryje Bronelė buvo jauniausia. Galima
suprasti, kad nelengva buvo išmaitinti ir išleisti į mokslus tokią gausią šeimyną. Metai nusinešė
tų dienų vargus, bet liko jausmai, užrašyti eilėraščių posmuose. Dar tik trylikos metų
mergaičiukė ji rašė:
Šiam pasauly nėra laimės,
Visur vargai ir nelaimės.
Visur ašaros, skausmai,
Vien tik skurdą tematai.
1925 m. baigusi Pilviškių progimnaziją mergaitė įstojo į Fredos Aukštesniąją sodininkystėsdaržininkystės mokyklą ir gavo agrotechnikės diplomą. Vėliau teko pasimokyti Vilniaus
socialinių mokslų „Caritas” mokykloje, dirbti vaikų darželiuose. Nenurimstanti ir nepasiduodanti
kasdienybės rutinai Bronelė Šiauliuose 1949 m. baigia dar ir medicinos mokyklą. Dirba kūdikių
namuose, o vėliau įsidarbina Druskininkų vaikų sanatorijoje. Baigusi gydomojo masažo kursus,
masažistės darbą dirba iki pat pensijos.
Nors specialiai nesimokė muzikos, bet buvo iš prigimties muzikali ir septynerius metus
vargonininkavo Lazdijų raj. Gerdašių bažnyčioje.
Atvykusi pas draugę į Viekšnius, Bronelė buvo nustebinta šio miestelio apylinkių
vaizdingumo. Ji pati sako, kad viekšniškių nuoširdumas, gamtos grožis ją kažkuo patraukė ir tai
nulėmė, kad 1975 metais Bronelė persikėlė čia gyventi. Oficialiai įsidarbinusi nebuvo, bet
gydomojo masažo paslaugas suteikė ne vienam to stokojusiam apylinkės gyventojui.
Nuo pat jaunų dienų ir per visą gyvenimą Bronelę lydi du jos širdžiai malonūs pomėgiai —
gėlininkystė ir poezija. Koks gražus sąskambis — gėlės ir jausmų išraiška eilėmis. Atrodo, tai ir
paaiškina, iš kur trapi moterėlė turėjo jėgų taip gražiai nugyventi ilgą ir nelengvą gyvenimą.
Blogis, kuris, deja, visais laikais šalia mūsų, nesutepė, neapnuodijo sielos. Ir klausantis
neskubaus Bronelės pasakojimo apie nugyventus metus švysteli mintis — jos gyvenimas
nušviestas Aukščiausiojo palaiminimo. Eidama dvidešimtuosius savo gyvenimo metus jį sužino,
kad draugė įstojo į vienuolyną. Ta žinia sukrečia ją, juolab, kad buvo mačiusi teatre pjesę „Už
vienuolyno sienų”. Teatro spektaklis vienuolių gyvenimą parodė gan niūriomis spalvomis. Mintis
paaukoti gyvenimą Dievui laikas nuo laiko vis kirba galvoje. Pasakiusi apie tai mamai, gavo tokį
atsakymą — geriau jau matysiu tave karste mirusią tik ne vienuolyne. Po ilgų apmąstymų
prieštaravimai jaunuolės širdyje nutyla ir ji nusprendžia — tai mano kelias. Slapta nuo tėvų ji
užsirašo į Marijos nekalto prasidėjimo seserų tarnaičių kongregaciją.
Pasirinktas vienuoliškas gyvenimo būdas neįpareigojo nešioti vienuolės drabužių, bet visi
darbai ir veikla buvo paaukoti Dievui. Taip ir ėjo Bronelė per gyvenimą dalindama šalia
esantiems gėrį ir, kiek leido jėgos, kovodama su blogiu. Visuose varguose, bėdose pasikliaudama
Aukščiausiuoju, ji sako niekada juo nenusivylusi ir niekada nesigailėjusi dėl savo pasirinkimo. Ir
šiandien Viekšniuose ji gyvena draugėje su: tokiomis pat vienuolėmis. Iš viso jų yra šešios. Visos
jau pensininkės, bet puikiai sugyvena, kartu dirba, kartu meldžiasi.
75
Neaplenkė Bronelės ir ligos. Vienu metu sirgo aštria plaučių tuberkulioze. Teko atsisakyti
darbo ir daug laiko praleisti gydymo įstaigose. Kiek sustiprėjus — naujas išbandymas —
maliarija. Sklaidant Bronelės rankraščius gali atsekti jos gyvenimo kelią. Visose bėdose ji
ieškojo pagalbos pas Dievą.
Kai širdis manoji vėso
Žadinau joje aš Jėzų:
— Kelkis, Jėzau! Tiesk man ranką...
Ieškojo stiprybės sau, bet neužmiršo padėkoti ir žmonėms, gelbėjusiems ir padėjusiems. Štai
posmai, skirti medikams:
Tirpina jie savas dienas, naktis
Karštam dejonių katile
Ir lašina gyvybę savo lašas po lašelio
Į bendrą taurę darbo ir aukų,
Kad tik kiti gyvent galėtų.
Ir taip visose gyvenimo situacijose. Kiekvienos šventės, jubiliejų, visuomenės įvykių atšvaitai
jos posmuose. Nenusišalina ji ir dabar nuo kasdieninių įvykių, čia peikdama ar pabardama, čia
pagirdama ir apdainuodama šiandienos aktualius dalykus. Gaila, kad tiek širdies įdėjusi į kūrybą,
šiandien negali pasidžiaugti atspausdinta savo knyga. Būtų puiku, jei atsirastų neabejingas
dosnus žmogus, kuris pasirūpintų jos poezijos posmų įamžinimu. Belieka palinkėti gerbiamai
Bronei Aleksaitytei geros sveikatos, ilgų gyvenimo metų ir padėkoti jai už tą išspinduliuojamą
gėrio energiją. Padėkokime Dievui už tokius žmones, be jų mūsų pasaulis netektų savo žavesio.
Rozga Leopoldas. Spalvingas ir vertingas kaimynų leidinys // Vienybė. — 2001. — Kovo 29.
— Tekste: Apie leidinį „Mažeikių krašto gamta”, kuriame yra ir apie Viekšnių krašto gamtą.
Aviacijos pradininko Lietuvoje Aleksandro Griškevičiaus muziejus Viekšniuose —
Museum des Anfängers der Aviatik in Litauen Aleksandras Griškevičius in Viekšniai — The
Museum of the Lithuanian Aviation Founder Aleksandras Griškevičius in Viekšniai / Muziejaus
20-mečio proga / Tekstas Leopoldo Rozgos. Nuotraukos Apolinaro Juodpusio. — Naujoji
Akmenė: Išleido UAB „Vienybės” redakcija. — 2001 m. gegužės 26 d. — Lankstinukas. —
Tekste:
Skyriai:
A. Griškevičiaus ekspozicija.
Iš metų tolumos.
Darbais garsino Lietuvą.
Nusilenkimas Biržiškoms.
Viekšniai ir jų apylinkės.
Museum des Anfängers der Aviatik in Litauen Aleksandras Griškevičius in Viekšniai.
The Museum of the Lithuanian Aviation Founder Aleksandras Griškevičius in Viekšniai.
Nuotraukos:
1. [Muziejus žiūrint iš Akmenės gatvės].
2. Muziejaus ekspozicijos kampelis. Pirmame plane — „garlėkio” maketas.
3. Unikalus nežinomo meistro pintas sietynas iš buvusio Santeklių dvaro. Manoma, kad šiam
sietynui ne apie 100 metų.
4. Vaiko lopšys ir lova iš pasiturinčio ūkininko sodybos. Šiam eksponatui apie 150 metų.
5. Paminklas Biržiškoms. Jis pastatytas 1995 metais.
6. Viktoras, Mykolas ir Vaclovas Biržiškos.
A. Griškevičiaus ekspozicija. Aviacijos pradininku Lietuvoje laikomas Aleksandras
Griškevičius gimė 1809. I. 6 Krakių apylinkėse, dabartiniame Kėdainių rajone, nusigyvenusių
bajorų šeimoje. Yra žinoma, kad 1818—1824 m. mokėsi Kėdainiuose. Tai buvo apsiskaitęs, labai
išsilavinęs žmogus, mokėjęs lietuvių, rusų, lenkų ir, matyt, keletą Vakarų Europos kalbų, tad
76
nesunkiai rasdavo darbo. 1830 m. dirbo raštininku Vilniaus gubernijos valdyboje, 1834 —
Šiaulių apskrities teisme, 1836—1845 metais sekretoriavo Šiaulių miesto rotušėje, nuo 1845 m.
— vertėjas Kauno gubernijos civilinio teismo rūmuose. Laisvu nuo tarnybos laiku
A. Griškevičius domėjosi skraidymo teorija, filosofija, parengė keletą skraidymo aparato
projektų. Vieną iš jų aprašė 1851 m. išleistoje knygelėje „Žemaičio garlėkys” („Parolot
Žmudzina”). Iš esmės tai turėjo būti aerostato ir garo mašinos kombinacija, varoma propeleriu,
turinti horizontalius sparnus. Yra žinių, kad pats savo sukonstruotus aparatus statė ir nesėkmingai
bandė. Netekęs tarnybos, po 1859 m. A. Griškevičius gyveno Šiauliuose ir Viekšniuose, 1863. II.
11 mirė, palaidotas senosiose Viekšnių kapinėse. Netrukus prieš mirti, 1860 m., parašė filosofinį
traktatą „Gamtos tikrovė, arba matematinės išvados apie dievybę, sielą ir tikėjimo paslaptis
trumpais populiariais pašnekesiais”. Iš jo matyti, kad A. Griškevičius gerai žinojo Vakarų
Europos filosofų darbus, juos traktavo savitai. Carinė valdžia dėl šio kūrinio autoriui buvo
iškėlusi bylą Šiaulių apskrities teisme. Restauruotame pastate, kuriame savo gyvenimo pabaigoje
glaudėsi A. Griškevičius, 1981 metais atidarytas visuomeninis muziejus. Pirmoji jo ekspozicija ir
skirta Aleksandrui Griškevičiui. Skyriuje eksponuojami A. Griškevičiaus suprojektuoto
„garlėkio” ir 1933 m. Atlantą perskridusio lėktuvo „Lituanika” modeliai, menininkų darbai,
stenduose glaustai atspindima aviacijos Lietuvoje raida, Akmenės aviacinio sporto klubo veikla.
Iš metų tolumos. Aviacijos pradininkui A. Griškevičiui skirtą ekspoziciją taip pat papildo ir
pratęsia gretimame to paties namo kambaryje įrengta etnografinė ekspozicija, pasakojanti apie
Viekšnių krašto žmonių buitį, papročius ir tradicijas XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje.
Muziejaus įkūrėjas pedagogas Algirdas Gedvilas ir medikė, didelė šio krašto istorijos ir kultūros
brangintoja Apolonija Sriubaitė sukaupė gausią seniai pagamintų namų apyvokos daiktų, buities
įrankių, baldų ir drabužių kolekciją, didelį linų apdirbimo įrankių rinkinį. Šiuos daiktus
padovanojo Viekšnių miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojai. [...]. Šiame skyriuje saugomas ir
iš šio krašto kilusios kraštotyrininkės Amelijos Urbienės darbų rinkinys. Jos užrašai apibendrina
ir charakterizuoja šio krašto žmonių papročius, kalbą, amatus.
Darbais garsino Lietuvą. Iš Viekšnių yra kilę daug žymių žmonių, mokslo ir kultūros
darbuotojų, kuriuos šiandien žino ir gerbia lietuvių tauta. Nemažai talentingų jaunuolių
tarpukario metais mokėsi čia veikusioje progimnazijoje. Senosiose Viekšnių kapinėse yra anksti
mirusio poeto Leono Skabeikos (1904—1936) kapas, iš kaimyninio Žibikų kaimo buvo kilęs
poetas Klemensas Dulkė (Klemensas Baltutis, 1909—1944), iš Kegrių kaimo — gydytojas ir
kultūros veikėjas Domininkas Bukantas (1873—1919), buvusioje Viekšnių progimnazijoje
mokėsi aktorius, Panevėžio dramos teatro įkūrėjas ir ilgametis vyriausiasis režisierius Juozas
Miltinis (1907—1994), kompozitorius Jeronimas Kačinskas (g. 1907 m.), jo brolis aktorius
Henrikas Kačinskas (gim. 1903 m.), dailininkas Vaclovas Ratas-Rataiskis (1910—1973),
dainininkė Janina Liustikaitė (1924 m.), dailininkas Antanas Gudaitis (1904—1989), daug kitų
visai šaliai žinomų žmonių. Viekšniuose tarpukario metais dažnai buvodavo istorikė Vanda
Daugirdaitė su vyru rašytoju Baliu Sruoga. Įvairiuose mokslo, kultūros, meno baruose ir šiuo
metu darbuojasi dešimtys Viekšnių vidurinės mokyklos auklėtinių, tapusių mokslininkais.
Vaišnienė S. Viekšniškės dovana gimtajam miestui // Būdas žemaičių. — 2002. — Saus. 21.
— Visas tekstas:
Liudą Vasičevą-Bažadragienę pirmąkart sutikau prieš trejetą metų, kai ieškojau buvusio
Viekšnių vidurinės mokyklos moksleivio, galinčio parašyti žodžius mokyklos dainai. Tada Liuda
(1963-iųjų metų XX laidos abiturientė) ilsėjosi Viekšniuose, parvykusi vasaroti iš Marijampolės,
kur pastaraisiais metais gyvena. Sunkokai sekėsi kalbinti pašnekovę, nes ji vis tvirtino savo
eiliavimų nelaikanti poezija, tik eilėmis užrašanti išplaukiančius jausmus, kylančias mintis. O tie
jausmai — dažniausiai apie gimtuosius Viekšnius ir Dievą. Sakė kurianti tik sau ir nematanti
reikalo savo kūrinių rodyti kitiems. Tąsyk išsiskyrėme, o po kurio laiko gavau laišką, kuriame
buvo žodžiai mokyklos dainai. Po keleto metų vartau apystorę poezijos knygelę „Žingsniai”,
kurioje tarp eilėraščių, skirtų Viekšniams ir viekšniškiams, randu ir mokyklos dainą „Skraidykit
kaip paukščiai”. Tačiau dėmesį prikausto ne tik tai...
77
Iš tiesų tik Viekšnius mylintis žmogus gali manyti, jog „Viekšniuose mėnuo plaukia kitaip —
/ Dangumi. Ir kitaip lyja lietūs.” Arba „Čia gražiausi, kilniausių širdžių ir su polinkiu polėkiams
žmonės”. Matyt, teisingai pastebėta, nes kas kitas, jei ne keistas polėkis paskatino Viekšnių
bibliotekos darbuotojas B. Ročienę ir O. Voverienę įkurti prie bibliotekos „Moterų alkierių”. Čia
susirenka bendraminčiai aptarti Viekšniams svarbių kultūrinių naujienų. Viena iš reikšmingiausių
pasirodė besanti Liudos Bažadragienės naujametė dovana Viekšniams — jos knygelė
„Žingsniai”. Šaltą gruodžio pavakarę vyko šiltas ir gyvas pokalbis „alkieriuje”. Čia ir pati Liuda
prisipažino: „Rašyti galiu tik apie tai, ką geriausiai pažįstu, o geriausiai pažįstu viekšniškius.”
Todėl eilėraštis, dedikuotas vakaro organizatorei Bronelei R., prasideda žodžiais: „Aš šiandien
gyvenu prisiminimais, / Draugus, kurie nebesugrįš, menu.” O prisiminimai išplaukia iš pat
ankstyvųjų moksleiviškų metų, kai „klasė visa / Į mokyklą (...) kaliošuota atėjo” (eilėraštis
„Kaliošai”). Arba — apie paslaptis su geriausiomis draugėmis, kurias „lyg grūdą sielon sėjom /
jas brandinom, jas branginom / Trise, aš ir dvi Gražinos.” Tai iš tikrųjų buvę žmonės ir su jais
susiję įvykiai. O dar įdomiau skaityti apie senbuviams gyventojams puikiai pažįstamus, daugiau
ar mažiau įžymius žmones. Nors, anot Liudos, „Visi įžymūs žmonės iš Viekšnių (kitur tokios
gausybės jų nebūna” (eil. „Žmonės iš Viekšnių”).
Šviesiais prisiminimais tą vakarą dalijosi ir knygelės autorės sesuo Galia, motina ir
dailininkas M. Ivančenka. Tačiau ryškiausią apžvalgą, kaip ir dera buvusiam auklėtojui, pateikė
dabar pensininkas, mokytojas lituanistas S. Ablingis. Jam Liuda labiausiai dėkinga už skatinimą
kurti, neužsidaryti „tarp puodų”. Tikrai reikia dėkoti likimui, kad viekšniškiai turi lyg ir Viekšnių
himnu tapusią Liudos Vasičevos ir jau Anapilin išėjusios D. Marciuškienės bendros kūrybos
dainą „Mieste, mano mieste, gimtas mieste, / Mieste mano mylimi Viekšniai”. Viltingas kūrėjos
samprotavimas ir išleistame rinkinyje: „Tau naują dainą padainuoti noriu, / Tenuskambės ji
atkalnėm Ventos, / Nuskries pakvipusiu pušynais oru / Ir aidu skardžiuose atsikartos” (eil.
„Širdies brangiausias žiedas”).
Prieš metus pirmoji poezijos knygelė vadinosi „Kelias”, po metų jau seka „Žingsniai”, o
toliau „Moterų alkieriuje” gal vėl skaitysime naujas eiles ir džiaugsimės, jog yra gimtinę
mylinčių kūrybingų viekšniškių. O mes drauge su Liuda tyliai kartosime: „Apsigyventi galime
visur — / Kaune ir Druskininkuos, Kelmėj ir / Šiauliuose, / Statyt namus, gražiausiai įsikurt, /
Tačiau laimingi būsim tik Viekšniuose.”
Dainuojanti poetė: [Vilhelmina Imbrienė] / Puslapį parengė Sigutė Vaišnienė // Būdas
žemaičių. — 2002 — Geg. 3: ir nuotrauka. — Tekste:
Tęsiame pažintį su Viekšnių kūrėjų sambūrio „Vinkšnelė” poetais. Šįkart pristatysime vieną iš
sambūrio įkūrėjų — dainuojančią poetę Vilhelminą Imbrienę.
— Jūsų kūryboje — nemažai dainų. Kas Jums yra daina?
— Duona ant mano stalo nėra tokia soti kaip daina. Tačiau retas žmogus supranta, kad tai
Dievo duota ir ne mano valioje ką nors pakeisti. Dažnai, pabudusi ankstyvą rytą, griebiu pieštuką
ar gitarą, tėvų nupirktą prieš pusę amžiaus, ir, pasveikinusi naują dieną, atsiduodu jausmams.
Įkvėpimas kartais ateina ir naktį. Susapnavusi „saldžią” melodiją, tuojau ją užrašau į diktofoną
kartu su naujai gimusiais žodžiais. Taip mano dainyne atsiranda nauja daina ar jausminga
baladė... Dainuodama jaučiuosi tarsi apsigobusi rūbu, kuris mane ir dengia, ir apnuogina. Manau,
kad tokia jausena neįgyjama, jos neišmokstama. Tai atsinešamą gimstant.
— Kokioje terpėje vystėsi Jūsų kūrybiniai gebėjimai?
— Mano tėvai buvo kaimo šviesuoliai. Mama — dainininkė, mezgėja, audėja... Iki
aštuoniasdešimties metų dainavo Židikų kultūros namų etnografiniame ansamblyje, kartu su tėvu
giedodavo laidotuvėse. Apsiskaitęs, turintis gerą atmintį tėvas domėjosi istorija, geografija,
politika, astronomija, kosmoso didybę skaitydavo tarsi knygą. Muzika nuolat skambėjo mūsų
namuose ir buvo nuolatinis laisvalaikio palydovas. Tad išaugau geroje, mylinčioje Dievą,
žmones, darbus ir gyvenimą šeimoje.
— Kur susipažinote su muzikine abėcėle?
78
— Tėvai pritarė mano veržimuisi į muziką, nupirko muzikos instrumentą. Tik gaila, kad
gimiau per anksti, kai dar nebuvo muzikos mokyklų ir jokio muzikinio parengimo kaimo vaikui.
Tiktai įsigydama pradinių klasių mokytojos specialybę, susipažinau su muzikiniu raštu, teorija,
kultūra. Dirbdama daug metų rengiau dainingas klases, per pamokas dainuodavome žinomų
autorių bei mano kūrybos dainas. Dėkoju Dievui už menišką savo prigimtį...
— Kada prasidėjo Jūsų kūrybinis kelias?
— Nežinau, kada buvo to mano kūrybinio kelio pradžia. Gal dar vaikystėje, kai savo emocijas
iškraudavau vėjui... Gal dar pirmoje Židikų vidurinės mokyklos klasėje, aprašius bendraklasio
nesėkmę: „Kai nuslinko Jonas prie lentos juodos, / daugino jis gaidį iš žąsies pilkos...”. Gal po
sukrėtimo paauglystėje, kai netekau draugo, gero muzikanto. Tiesiog pasinėriau nuo pat gimimo
į dainas kaip į patį gyvenimą. Ko gero, tai Dievo dovana — Likimas. Į kūrybą atveda ilgesys,
todėl rašau dainas, eilėraščius. Rašau, pagauta įkvėpimo, ir man yra labai gera...
— Kokius išskirtumėte charakteringus savo kūrybos bruožus?
— Šiandien, apgalvodama netrumpą savo gyvenimo laikotarpį, galiu pasakyti, kad randų
mano sieloje nėra. Esu atlapaširdė romantikė. Visus džiaugsmus, nesklandumus ir nesėkmes
palieku savo kūryboje — baladėse ar eilėraščiuose... Analizuodama savo pradžią, negaliu
neprisiminti ir šviesių, dvasingų asmenybių — pedagogų Juodikienės, B. Kekienės,
I. Olberkienės, V. Olberkio ir kitų, kurie padėjo suprasti Gyvenimą, pamilti Gimtinę su Šatrijos
Raganos išvaikščiotais takais... Gal tie žmonės pasėjo many nerimą, kuris išsilieja dainomis ir
eilėraščiais... Kas žino...
— Kas tas žmogus, su kuriuo tarsi kalbatės savo eilėraščiuose?
— Skaičiau, kad senovėje, norėdami nubausti nepaklusnų žmogų, jį uždarydavo į kambarį,
nukabinėtą veidrodžiais. Žmogus po keleto dienų išprotėdavo. Mane galima būtų nubausti
izoliavus nuo žmonių: „Man reikia žmogaus, kad per lietų šilumą jausčiau širdies, / Kad dainos
sparnais susiliestų audringoje jūroj lemties...” Tik kurdami žmonės mokosi būti laimingi. Jie gali
atsiremti į kūrybą, į Laiką...
— Kokia Jūsų ateities vizija?
— Spaudoje įprasminti mintį.
Apkabinti Ventos vingį.
Duris rinkinėliui atverti.
Gausybę kūrybos paberti.
Imbrienė Vilhelmina (literatų sambūrio „Vinkšnelė” organizatorė). Eilės apie būtį ir nebūtį //
Būdas žemaičių. — 2002. — Lapkr. 8. — Visas tekstas:
Jau antrą kartą šį sezoną Viekšnių miesto bibliotekon susirenka literatų sambūris „Vinkšnelė”.
Šį kartą poetai savo kūrybą paskyrė mirusiųjų atminimui. Popietę „Posmai mirusiesiems”
pradėjo bibliotekininkė O. Pačengienė kun. Vito Kaknevičiaus eilėraščiu „Vėlinės”. Juo buvo
priminta, kad ši diena — tai paslaptingas gyvųjų ir mirusiųjų susijungimo bei suartėjimo laikas.
Supami žvakių liepsnelių savo kūrybos eilėraščius skaitė poetai S. Ablingis, B. Aleksaitytė,
I. Praspaliauskienė, I. Žiurauskienė, V. Imbrienė.
Liūdesio, ilgesio ir amžinybės motyvai buvo jaučiami ir iš bibliotekoje veikiančios parodos
„Senieji Viekšnių kapinių kryžiai”. Jų autoriai — V. Kontutis ir B. Kerys.
Ta pačia proga susirinkusiems savo kūrybą pristatė nauja sambūrio narė Sigita Sidabrienė. Jos
eilėraščius analizavo mokytojas S. Ablingis.
Gedvilas A. Nepelnytai užmirštas poetas: Klemensas Baltutis-Dulkė / Puslapį parengė Sigutė
Vaišnienė // Būdas žemaičių. — 2003. — Rugpj. 1. — Tekste:
Tikrai nedaug težinome apie poetą futuristą Klemensą Baltutį, savo kūrinius dažniausiai
pasirašinėjusį „Dulkės iš Vėjų skersgatvio” slapyvardžiu. Jis buvo kilęs iš Viekšnių valsčiaus
Žibikų kaimo. 1922—1926 metais mokėsi Viekšnių progimnazijoje, vėliau studijavo Kauno
79
universitete. Šiek tiek bendravo su kitu iš Viekšnių krašto kilusiu poetu simbolistu Leonu
Skabeika. Jiedu, matyt, dėl skirtingo temperamento nelabai tesugyveno. Dažniausiai ginčydavosi
dėl skirtingo požiūrio į simbolizmą kaip literatūros kryptį. K. Baltučiui atrodė, kad L. Skabeikos
kūryboje nukrypstama į pernelyg didelių demoniškų aistrų išraišką. L. Skabeikai 1928 m.
išleidus eilėraščius jau atskira knyga „Po juodo angelo sparnais”, stipriosios ir silpnosios
simbolizmo pusės akivaizdžiai išryškėjo. Pasirodė, jog K. Baltutis buvo teisus, įžvelgdamas
silpnąsias kolegos kūrybos puses. Jo bendramoksliu progimnazijoje buvo ir J. Miltinis, kurį, nors
ir matė jame kūrėjo sugebėjimus dramaturgijoje, peikė už polinkį save sureikšminti, siekiant
pagrindinių vaidmenų progimnazijos moksleiviškoje saviveikloje. O saviveikla Viekšnių
progimnazijoje buvo itin populiari, tiesiog klestėjo. Buvo pastatyta net operetė „Malūnininkas ir
kaminkrėtys” bei M. Petrausko liaudies opera „Birutė” su choru ir orkestru, kurią režisavo
mokytojas V. Deniušis. Tiesa, tas klestėjimo periodas labiausiai išryškėjo kiek vėliau, kai tiek
J. Miltinis, tiek K. Baltutis progimnaziją jau buvo baigę. Tačiau be geros pradžios nebūna ir
sėkmingo tęsinio.
Klemensas buvo savotiškas keistuolis, retkarčiais pasireikšdavo netikėtais poelgiais. Jam vis
užkliūdavo J. Miltinis, kurį mėgdavo pašiepti. Pastarasis, eidamas į mokyklą, turėjo įveikti
Ventos ir Virvytės upes. Gyveno Gudų kaime ir po netrumpos kelionės, avėdamas klumpėmis,
atrodė varganai. Dažnokai net pavėluodavo į pamokas. Tikriausiai K. Baltutis nekukliomis
replikomis priekabiavo ne dėl suvargusios J. Miltinio išvaizdos, o pavydėdamas ryškėjančių jo
sugebėjimų vaidyboje. Apie K. Baltučio ir J. Miltinio nesutarimus straipsnio autoriui papasakojo
jų bendramokslė, vėliau viekšniškiams (ir ne tik jiems) gerai žinoma kraštotyrininkė,
A. Lengvenaitė-Urbienė.
Pats Klemensas, kaip pradedantysis literatas, iš pradžių buvo žinomas tik bendraklasiams bei
vienam kitam mokytojui. Labai domėjosi literatūra: tiek grožine, tiek filosofine ar memuarine,
susijusia su literatūros klasikais, muzikais bei dailininkais. Buvo perskaitęs viską, ką tik galėjo
rasti progimnazijos ir miestelio bibliotekose. Pasak to meto literatūros mokytojo J. Aukštikalnio,
K. Baltučio rašiniams buvo būdinga savita temos interpretacija. Labiausiai mėgo taip vadinamas
laisvas temas, kuriose fantazijos tikrai nestokojo.
Studentaudamas Klemensas nevengė bohemiško gyvenimo. Apskritai jis buvo gana
produktyvus. 1929 m. Telšiuose išleido eilėraščių rinkinį „Po tėviškės klonius”, 1935 m. poezijos
knygutę „Upokšniai šnera”, 1937 m. eilėraščių rinkinėlį vaikams „Paukšteliai čiulba”.
Periodikoje paskelbė poemėlę „Devyni raiteliai”, redagavo žemaičių poetų antologiją „Septyni”,
į kurią įdėjo ir savo eilių. Deja, ryškiau pasireikšti Klemenso talentas nespėjo. Poetas mirė 1944
metais gruodžio 7 dieną Kaune.
A. Gedvilas, kraštotyrininkas.
Plastinina Bernarda. Vienuolės eilės skirtos „ne tiems, kas lėbauja ir šoka”: Vardai ir veidai:
[Bronislava Aleksaitytė] // Vakarų Lietuva. — 2004. — Lapkr. 23-29. — Nr. 47 (468): „Sigito
Strazdausko ir asmeninio albumo nuotraukos: [1.] Pradėjusi kurti vaikystėje Bronislava
Aleksaitytė eiles rašo ir dabar. [2.] Bronislava Aleksaitytė — aukštesniosios Sodininkystės ir
daržininkystės mokyklos absolventė. 1929 metai. [3.] „Zanavykės godos” — B. Aleksaitytės
eilėraščių ir atsiminimų knyga”. — Visas tekstas:
Smulkutė, inteligentiška Bronislava Aleksaitytė iš Viekšnių miestelio — labai miela, maloni ir
šilta moteris.
Praėjusią vasarą atšventusi savo 95-ąjį gimtadienį ir 2003-aisiais išleidusi eilėraščių rinkinį
„Zanavykės godos”, sesuo vienuolė mažumėlę skundžiasi pablogėjusia atmintimi, tačiau vis dar
greita, energinga ir neprarandanti humoro jausmo.
VAIKYSTĖ
„Ne tiems rašau, kas lėbauja ir šoka, bet tiems, kas braukia nuo kaktos rasas”, — paprašyta
prisiminti savo pirmąjį eilėraštį, kiek pamąsčiusi sueiliuoja Bronislava. Šios eilutės, parašytos
dar vaikystėje, — tarsi jos visos kūrybos pagrindinė mintis. Anot jos, ji mokanti rašyti tiktai
vargo žmogui, panašiam kaip ir pati. Poetė savo kūrybos neskiria dideliems žmonėms, nes jie
priklauso ne jos pasauliui.
80
Suvalkietė, gimusi Baltrušių kaime, Šakių rajone, Bronelė, kaip ją ir šiandien vadina jos
gyvenimo draugės seserys vienuolės, užaugo 15 vaikų šeimoje, nors penki mirė dar maži.
Bronelė buvo šeimoje pagrandukas, o kaip mažiausia, labiausiai mylima ir lepinama. Ji mano,
kad tai jai išėję ne į naudą, nes išlepintas žmogus būna nepraktiškas.
Eilėraščius pradėjo rašyti ir spausdinti sienlaikraščiuose būdama 12-14 metų. Užlipusi ant
verandos stogo ji žiūrėdavo į mėnulį, ir taip gimdavo melancholiškos eilės. Tarp keturiolikos
tvenkinių užaugusi kaimo mergaitė labai mylėjo gamtą, todėl ir jos eilėse daug gamtos motyvų.
Kodėl tarp keturiolikos tvenkinių? Bronelė pasakoja, kad caro laikais buvusi visai kitokia
ūkių valdymo sistema. Ūkiai buvę susispietę į vieną vietą, kiekvienam jų priklausę po tvenkinį.
Kai ūkiai skirstėsi, tai Aleksaičių šeimai atitekę tie visi tvenkiniai ir per 60 margų žemės (per 34
hektarus).
Taigi nuo pat mažens Aleksaičiukai buvo pripratę maudytis ir nardyti.
Į VIENUOLĖS KELIĄ PAKVIETĖ DIEVAS
Kas Bronelę paskatino pasukti Dievo keliu? 1929-aisiais ji jau buvo baigusi keturmetę
aukštesniąją Sodininkystės ir daržininkystės mokyklą. Anot jos pačios, buvusi linksma, gyva,
mėgstanti šokti, „nešpėtnos” išvaizdos, tad baigus tokią mokyklą, ateitis buvo viliojanti. Tačiau
buvo kažkas, vertęs ją vis dažniau susimąstyti, atsiskyrus nuo kitų svajoti. Mergina pamėgo
vienatvę, pajuto ilgesį kažko kilnaus ir gražaus. „Jei kas užsimindavo ar klausdavo apie
„ženybas”, tai aš tokias užuominas priimdavai kaip įžeidimą”, — sako Bronislava.
Mergina troško padėti žmonėms. Tai buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios ji, išgirdusi Dievo
kvietimą, nuėjo šiuo keliu.
Sesuo vienuolė sugrįžta į paauglystę ir prisimena vieną nutikimą, kuris jau tada privertė ją į
save pažvelgti kitomis akimis. Būdama 15-16 metų ir besimokydama kartu su berniukais, ji, kaip
ir kitos mergaitės, nevengė flirto, mėgo šokti ratelius ir kitokius šokius. Kartą jį šoko su vienu
savo bendraklasiu. Atsidūrus taip arti vienas kito, Bronelei staiga dingtelėjo, kad tai — vyriškis.
Nuo tos minties ją nupurtė: „Kaip aš, mergaitė, galiu drįsti būti taip arti berniuko?” Jeigu iki tol
jai buvo tas pats — berniukas ar mergaitė šalia jos, tai nuo to kartoji pamiršo tokius šokius.
JOS MISI JA BUVO PADĖTI ŽMONĖMS
Priklausydama Švenčiausiosios Nekaltosios Mergelės Marijos seserų tarnaičių kongregacijai,
kaip ir kitos seserys vienuolės, B. Aleksaitytė niekada nenešiojo specialaus apdaro —
vienuoliško abito. Tai susiję su jų pagrindiniu tikslu — padėti žmonėms. Atlikti šios misijos
vienuolės negali užsidariusios vienuolyne. Jos turi būti tarp žmonių, kuriems tarnauti paskyrė
save.
Visą gyvenimą Bronislava dirbo kaip ir pasaulietės moterys, pagal savo specialybę. Prieš pat
karą baigusi Kaune Carito socialinę dvimetę mokyklą, dirbo Biržų vaikų darželyje. Po karo —
Druskininkų sanatorijose, o dar vėliau — Lazdijų rajone Gerdašių bažnytkaimio vargonininke.
Nuo 1975 metų Bronislava gyvena Viekšniuose ir dabar, kaip ir kitos seserys vienuolės,
būdama pensininkė, tvarko aplinką, puoselėja gėles, prie namų esančiame darželyje augina
daržoves.
POEZIJAI LIKO IŠTIKIMA IKI DABAR
Teiraujamės Bronislavos, iš kur tas polinkis kurti eiles. Gal seneliai, tėvai, broliai ir seserys
taip pat turėjo tokį talentą? Pasak poetės, mamytės tėvelio raštas buvęs labai gražus. Jis turėjęs
polinkį literatūrai ir bandęs savo jėgas prozoje. Netgi buvęs parašęs knygą, tačiau, ko geroji liks
tik rankraštis.
Sesuo Antanina baigė humanitarinius mokslus, ištekėjo už rašytojo Prano Penkaičio ir prieš
Antrąjį pasaulinį karą su juo pasitraukusi į Vokietiją apsigyveno Leipcige.
Pradėjusi kurti vaikystėje, Bronelė eiles rašo ir dabar. Jos eilėraščiai spausdinami ne tik rajono
spaudoje, bet ir lietuvių laikraščiuose Bradforde (Anglija), Freiburge (Vokietija). Labai dažnai,
sako ji, tekdavę rašyti proginius eilėraščius arba prašomai kitų. Poetė su meile kalba apie
Salomėją Nėrį, jos širdies poeziją, tačiau pati rašo ne tik lyrines, bet ir humoristines bei satyrines
eiles.
...Gražiai Viekšnių muziejuje birželio 14-ąją buvo paminėtas literatų sambūrio „Vinkšnelė”
vyriausios narės Bronislavos Aleksaitytės garbingas jubiliejus.
81
Poetę sveikino Carito moterys, Viekšnių bibliotekos darbuotojos, Marijos legiono narės,
ateitininkai, daug ją pažįstančių ir gerbiančių žmonių.
Viekšniai / Tekstas Leopoldo Rozgos ir Broniaus Kerio. Nuotraukos Loretos ir Sigito
Kazlauskų. Kiti autoriai nurodomi prie nuotr. — Viekšniai: Biržiškų draugija, 2005 (Maketavo ir
spausdino UAB „Utenos Indra”). — 40 psl. ir viršelis: iliustruota. — Tekstas lietuvių ir anglų
kalbomis. — Tiražas 1000 egz. — ISBN 9955-676-09-4.
Vaišnienė Sigutė. „Išmokyt noriu — būti Žmogumi” // Būdas žemaičių. — 2005. — Kovo 2:
Autorės nuotrauka „Liuciją Jagielienę (kairėje) savo kūrybos daina sveikina vokalinė grupė
„Pelergonijos”. — Visas tekstas:
Ketvirtadienį Viekšnių miestelio bibliotekoje Kapėnų pagrindinės mokyklos pradinių klasių
mokytoja, kūrėjų sambūrio „Vinkšnelė”, Lietuvos Kaimo rašytojų sąjungos narė Liucija
Jagielienė pristatė savo kūrybą. Čia skambėjo pedagogės skaitomi kūrinėliai, susirinkusieji
dėkojo už šilumą skleidžiančias mintis, sveikino amžiaus jubiliejaus proga. Patalpą puošė
L. Jagielienės floristikos darbai.
Kaip muzika išsilieja žodžiai
„Kiekvienas savyje turime svajonę, kuri priklauso tik tau pačiam. Ta svajonė ateina iš motinos
gamtos: iš žaliuojančio miško, žydinčios pievos, pienių lankos, žibančio rasos lašelio, pilko
lauko akmenėlio, palinkusio gėlės žiedelio, iš netikėtai pražydusios šakelės... Svajonė tampa
ieškojimu ir išskleidžia sparnus. Jai jau per mažas tik tavo širdies kampelis... Ir tada kaip muzika
iš tavo širdies išsilieja žodžiai...” — taip poreikį širdyje susikaupusius jausmus išreikšti žodžiais
apibūdina L. Jagielienė.
Didžiausią postūmį kūrybai Liucija gavo besimokydama Mažeikių II vidurinėje mokykloje iš
savo šviesaus atminimo lietuvių kalbos mokytojos Vaidilutės Barvydienės. Pedagogė įžvelgė
moksleivės gebėjimą savitai matyti pasaulį ir reikšti mintis, skatino dalyvauti įvairiausiuose
moksleiviškuose konkursuose. V. Barvydienės pamokos ir palaikymas nulėmė tolesnį Liucijos
gyvenimą: ji pati pasirinko pedagogės kelią ir visą gyvenimą kūrė. Be abejo, dirbant su
pradinukais kūrybos reikalauja ir kiekviena pamoka: vaikai visa širdele įsitraukia į mokytojos
siūlomą ieškojimų bei žaidimų pasaulį. Tačiau pačiai Liucijai vaiko pasaulėvoka taip pat tapo
įkvėpimo šaltiniu: „Įvairiaspalvis ir įdomus vaiko pasaulis. Jis viduje dažnai būna ne toks pat,
koks matomas išorėje. Įvairūs vaiko jausmai, mintys, svajonės. Tik mums, suaugusiems, įėjimas
į vaiko pasaulį uždarytas tvirtomis langinėmis. Atrodo, jau viskas aišku, bet nesuprantami vaiko
poelgiai tą aiškumą vėl užkloja neaiškumo skraite. O neretai ir mes, suaugusieji, dar aukštesne
tvora atsitveriame nuo vaiko savo sukurtomis tiesomis ir netiesomis, kasdieniais rūpesčiais,
darbais. Ir paliekame vaiką vieną nuošalyje su savo mažytėmis, bet labai svarbiomis
problemomis. Dar blogiau, kad mes, suaugusieji, net nebandome suprasti tų poelgių, o kartais
vaikus nuviliame, išduodame, ir galiausiai — prarandame... „tai novelių rinkinio „Vaikystės
langinės” įžanga. Tiesa, vis dar nepavyksta išleisti knygelės, tačiau atskiros novelės buvo
spausdintos „Vienybės”, „Šeimininkės”, „Ūkininko” bei kituose laikraščiuose ir žurnaluose,
Mažeikių rajono literatų almanache „Gyva oda”.
L. Jagielienės poezija — tai ir nostalgijos, ir džiaugsmo proveržiai. Reaguojama į kolegų
šventes ir netektis. Beje, mokytojo jausmai kūrėjai ypač pažįstami, tad atskleidžiami labai
subtiliai, jaudinančiai. Akivaizdu, jog labiausiai pasitikima žodžiu: „Žodi mano, / Neišduok, kaip
žmogus / Išduoti gali. / Žodi mano, / Supsiu aš tave / Poezijos lopšely. / Žodi mano, / Būk
stipresnis / Už bjauriausią melą. / Žodi mano, / Aš tikiu tavim be galo. / Žodi mano, / Skausmui
atsiverk, / Mano sielon / Tu giliai pažvelk. / O kaip noris / Tavimi tikėti — / Meilės žodžių /
Niekam negailėti. ( Eil. „Prašymas”)
Didžiausias turtas įgyjamas atiduodant
Ėjimas į vaikus ir suaugusius atvira širdimi, su gerumo šviesa, aukojant savo laiką kitų labui
neliko nepastebėtas ir neįvertintas. Popietėje Švietimo skyriaus vyr. specialistė A. Kelpšienė
įteikė Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėjo A. Stonkaus
Padėkos raštą. Nuoširdžiausius linkėjimų žodžius išsakė kūrybiniai sambūriai „Vinkšnelė”,
82
„Erdvė”, „Spalvarnis”, vokalinė grupė „Pelargonijos” (vad. A. Erlickas). Toliau eiti ieškojimų ir
atradimų keliu linkėjo pradinių klasių pedagogų asociacijos „Pupa” atstovės, kolegės iš savos ir
aplinkinių mokyklų, mokiniai, draugai. Kaip paprastai tokiomis progomis tvyrojo šilta,
šypsenomis ir gerumo žodžiais nuskaidrinta atmosfera. Belieka tikėtis, jog išsipildys Liucijos
svajonė — išleisti savo kūrybos knygas, jog gims dar originalesnių floristikos darbų, jog tai, kas
padaryta, taps pamatu dar svaresniems kūrybiniams darbams.
Bronė Beržiūnienė, Aldona Gaigalaitė, Vytautas Merkys, Zofija AleksandravičiūtėNavickienė. Jų testamentai vykdomi. — Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla,
2006. — 186 p.
Plastinina Bernarda. Rusakalbių bendruomenės istorija sugulė į knygą // Ketvirtadienis
(„Santarvės” priedas, leidžiamas kartą per mėnesį). — 2006. — Birž. 29. — Nr. 46: iliustruota //
Santarvė. — 2006. — Birž. 29. — Nr. 71 (9014). — Visas tekstas:
Muziejininkas Algimantas Muturas šiemet išleido knygą „Apie ką kalba cerkvės varpai”.
Knyga primena skaitytojams, kad Mažeikių krašte gyveno ir gyvena kitos kultūros žmonių,
kurie, be abejo, daro įtaką mūsų krašto gyvenimui. Iki šiol niekas tuo nesidomėjo, tad prieš
kelerius metus A. Muturui gimė mintis rinkti medžiagą apie Viekšnių cerkvės parapijoje, kuri
prasidėjo nuo Vegerių, Klykolių ir tęsėsi iki pat Ylakių ir Barstyčių, jau trečią šimtmetį
gyvenančią rusakalbių bendruomenę.
PAGRINDINIS ŠALTINIS — CERKVĖS METRAŠTIS
Šį didelį darbą leidinio autorius pradėjo nuo draugystės su „Jaunystės” vidurine mokykla ir
Mažeikių rusų bendruomene, kurios pirmininkė ir mokyklos direktorė yra Nina Grigorjevna
Skibickaja. Muturas susipažino su Telšių stačiatikių cerkvės šventiku Nestoru. Pastarasis davė
paskaityti Viekšnių cerkvės metraštį, kurį rašė visi čia dirbę šventikai. Metraštis gerokai
nukentėjęs, išplėšyti kai kurie lapai. Nežiūrint to, išliko daug vertingų žinių.
Šis metraštis tapo vienu pagrindinių šaltinių būsimajai knygai. Iš šio dokumento
muziejininkas susidarė vaizdą apie visą pastoracinę veiklą, sužinojo, kokie šventikai dirbo
cerkvėje, kokios apeigos būdavo atliekamos, kokie vykdavo atlaidai ir šventės.
Prezidento Antano Smetonos laikais Viekšniuose lankydavosi stačiatikių vyskupai, būdavo
organizuojamos didžiulės iškilmės. Viekšniškiai stačiatikiai su baltais žirgais ir vainikais,
giedodami giesmes, važiuodavo į geležinkelio stotį pasitikti aukštų svečių. Jų garbei pastatydavo
bromą, apšviestą lemputėmis.
Metraštis supažindina su santuokų, mirčių, gimimų statistika. Be cerkvės kasdienybės, galima
daug sužinoti apie rusakalbių bendruomenės dvasinį ir visuomeninį gyvenimą. Vykdavo dramos
būrelio užsiėmimai, grieždavo styginių instrumentų orkestras, buvo suburtas choras.
Pastarasis kolektyvas dar prieš Antrąjį pasaulinį karą dalyvavo pirmojoje Pabaltijo rusakalbių
dainų šventėje, vykusioje Pečioros mieste (Estija).
PRISIMINIMAI KNYGAI ĮKVĖPĖ SIELĄ
Viskas, ką A. Muturas išskaitė metraštyje, vėliau buvo patikslinta viekšniškių rusakalbių
prisiminimais.
„Rinkdamas medžiagą supratau, kad jeigu nebūtų buvę cerkvės, kuri labai palaikė jų dvasią,
jiems būtų buvę sunku išgyventi. Ko gero, būtų pradėję gerti arba nuėję kitokiais blogais keliais.
Cerkvė jiems suteikė stiprybės išlaikyti savo dorybę, kalbą, papročius, tradicijas. O kartu jie
išliko lojalūs Lietuvos valstybei, tvarkai, įstatymams”, — susidarytą nuomonę apie rusakalbius
gyventojus dėsto A. Muturas.
Bendraudamas su jais knygos autorius sako įsitikinęs, kad tie rusakalbiai, kurie čia gimė iki
1940-ųjų, yra dideli Lietuvos patriotai. Jie nejaučia ilgesio savo istorinei tėvynei.
1930-ieji buvo Vytauto Didžiojo metai. Juos minint, prezidentas A. Smetona važinėjo po visą
Lietuvą ir buvo užsukęs į Viekšnius. Visų trijų konfesijų maldos namuose vyko iškilmingos
pamaldos. Prezidentas susitiko ir pabendravo su tikinčiaisiais bažnyčioje, po to — sinagogoje.
Stačiatikiai cerkvėje Lietuvos prezidentą sutiko su duona ir druska. Jis pasakė kalbą,
pasišnekučiavo su žmonėmis.
83
Ir dabar, kai knyga jau guli ant stalo, A. Muturas sako su daugeliu rusakalbių, su kuriais teko
bendrauti, likę geri draugai.
Labai įdomus žmogus Sergejus Bartaševičius iš Dagių kaimo, kuris sakęs, kad jam tas pats,
kaip kalbėti — rusiškai ar lietuviškai. Miela ir malonu buvę bendrauti su viekšniške Vera
Semionovna Vasičeva, kuri 1918 metais, per revoliuciją, gimė Peterburge, ir jos prosenelis caro
laikais į Viekšnius buvo atsiųstas prižiūrėti ir tvarkyti miškų. Kitos Viekšnių Fermos kaimo
gyventojos — Zinaidos Ivanovnos Busel seneliai čia atsikėlė 1863 metais iš Daugpilio (Latvija).
Abiem šioms moterims knygoje skiriama nemažai vietos, aprašytos jų giminės istorijos.
A. Muturas neslepia susižavėjimo V. Vasičeva ir Z. Busel. Abi jau bebaigiančios devintą
dešimtį, tačiau kelia nuostabą jų namuose į akis krintanti tvarka ir švara.
„Pas Z. I. Busel staltiesė baltesnė už sniegą, baisu net ranką padėtį kad nenuteptum O gyvena
moteris viena. Buvo pas vaikus į miestą išvažiavusi, bet ilgai neištvėrė. Esą, ką veikti
daugiabučiame, kaip paukščiui narvelyje uždarytai be jokio užsiėmimo. Parbėgo į savo namus,
kur viskas sava”, — daug vargo gyvenime mačiusios moters ištverme stebisi A. Muturas.
TEMA VERTA ANTROSIOS KNYGOS DALIES
Knygos autorius sako susigyvenęs su savo kūrinio tema, su joje aprašomais žmonėmis.
Sukaupta daugiau medžiagos, negu sutalpinta į knygą. Anot jo, būtų galima sėsti ir rašyti antrąją
dalį. Labai daug papildomos medžiagos būtų galima rasti buvusiame Kauno gubernijos archyve.
Tačiau tam reikia daug laiko ir pinigų.
Labai įdomu būtų plačiau panagrinėti Lietuvos sentikių temą. Mūsų krašte jie gyveno
Skuodo-Ketūnų, Luobos sentikių parapijoje, jų buvo ir Vegerių kaime. Sovietiniais metais apie
tai mažai kalbėta.
Knygoje nėra mokslinių apibendrinimų, išvadų, nėra maldų ir dogmatikos, religinių tiesų
aiškinimo. Kalbama apie paprastų žmonių gyvenimą, buitį, papročius, santykius su lietuviais.
Apžvelgiamas laikotarpis nuo XIX a. II pusės iki Antrojo pasaulinio karo.
PADĖJO LEMTINGAS SUSITIKIMAS
Iš pradžių A. Muturas medžiagą rinko tik kaip muziejininkas ir ruošėsi ja papildyti muziejaus
fondus. Kaip gimė knyga?
Ko gero, lėmė atsitiktinumas.
2004 metų rudenį rinkimų reikalais į Mažeikius atvyko Seimo narė Dalia TeišerskytėČupkovienė, lydima savo sutuoktinio Anatolijaus Vasiljevičiaus Čupkovo. Pora užsuko į
muziejų. Su Anatolijumi A. Muturas buvo pažįstamas iš jaunystės laikų — abu kilę iš Papilės.
A. Muturas užkalbino svečią, įsišnekėjo su juo, davė paskaityti savo muziejinio darbo
metmenis. Po poros savaičių iš A. Čupkovo jis sulaukė pasiūlymo leisti knygą. Vilniškis
finansavo ir jos leidimą.
A. Muturui talkino ir N. Skibickaja, suradusi vertėją į rusų kalbą ir finansavusi šį darbą. Tad
knyga išėjo ne tik gausiai iliustruota nuotraukomis iš Mažeikių muziejaus fondų bei
A. V. Čupkovo asmeninio archyvo, bet ir tekstas pateiktas dviem kalbomis.
Kiekvienais metais liepos 16-ąją Viekšniuose vyksta tradiciniai Sergijaus atlaidai. Čia
susirenka visi Viekšnių cerkvės parapijos žmonės. Į atlaidus žada atvažiuoti ir A. V. Čupkovas su
žmona. Žmogus, be kurio, anot A. Muturo, ši knyga nebūtų išvydusi dienos šviesos, žada ją
pristatyti Viekšnių atlaidų dalyviams.
Plastinina Bernarda. Knygoje — gražiausios mūsų rajono sodybos // Santarvė. — 2007. —
Kovo 1: iliustruota. — Tekste:
Savivaldybės kultūros centre vyko tradicinė šventė, kurios metu buvo apdovanoti konkurso
„Metų ūkis-2006” ir konkurso-apžiūros „Pavyzdingai tvarkomas jaunojo ūkininko ūkis-2006”
nugalėtojai.
Šiame renginyje klubo „Mano namai” pirmininkas Pranciškus Tolišius pristatė dar leidyklos
dažais kvepiančią naują knygą „Gražiausios Mažeikių rajono sodybos ir sodai”. Šia knyga buvo
apdovanoti joje minimų gražiausių sodybų ir sodų šeimininkai.
84
Malūkas Vytautas. Jadvyga Balvočiūtė pristatys knygą // Santarvė. — 2007. — Geg. 5. —
Tekste:
Gegužės 9 dieną 15 valandą Kretingos muziejaus Baltojoje salėje įvyks knygos „Lietuvos
vaistiniai augalai” pristatymas. Jame, be kitų autorių, dalyvaus ir jos bendraautorė iš mūsų rajono
— viena žymiausių Lietuvos žolininkių, provizorė, ekologiškų vaistažolių „Jadvygos žolės”
gamintoja ir platintoja Jadvyga Balvočiūtė.
Tą pačią dieną Kretingos muziejuje bus atidaryta jos dukters, mokytojos Rūtos Balvočiūtės
tapybos darbų paroda.
Vadovas po Ventos regioninį parką. Guide around Venta Regional Park / Leopoldas Rozga.
— Utena: UAB „Utenos Indra”, 2008. — 128 p.: iliustruota. — Tekste: Sudarytojas ir tekstų
autorius Leopoldas Rozga. Naudotasi Lietuvos Garbės kraštotyrininko Bronislovo Kerio užrašais
ir fotoarchyvu. [...] Nuotraukos A. Almanio, E. Čepulytės, J. Fokienės, A. Jaroševo, B. Kerio,
A. Niciaus, O. Noreikienės, L. Rozgos, J. Strazdausko ir iš Ventos regioninio parko direkcijos
archyvo.
Drobelienė Onutė. Vadovas po Ventos regioninį parką / 2009-01-29 // Kopijuota iš internete
esančio VALSTYBINĖS SAUGOMŲ TERITORIJŲ TARNYBOS puslapio. — Visas tekstas:
Ketvirtadienį Viliošių kaimo turizmo sodyboje įvyko Ventos regioninio parko direkcijos
pokalbis su rėmėjais, Akmenės, Mažeikių ir Šiaulių rajonų savivaldybių atstovais, inteligentija
apie šios saugomos teritorijos ateitį bei perspektyvas. Susitikime pristatyta knyga „Vadovas po
Ventos regioninį parką”. Patogaus formato gausiai iliustruotas leidinys pasakoja apie įdomiausias
ir dažniausiai lankomas parko ir jo apylinkių vietoves, jų istorijos, kultūros paveldą, čionykštės
gamtos ir augalijos įvairovę. Apie daugelį buvusių šio krašto dvarų, kapinaičių, piliakalnių yra
išlikę įdomių sakmių, vietovardžių kilmės variantų.
Prieš 16 metų Lietuvoje buvo įsteigti trys dešimtys regioninių parkų, turinčių apsaugoti čia
esančias gamtos, istorijos, etnografines vertybes, kad jos tarnautų norintiems pažinti gimtąją šalį
ir prasmingai pailsėti gamtoje. Deja, tokiose vietose ribojama ūkinė veikla, reikalaujama
nedarkyti gamtos moderniais pastatais. Gal ir dėl to kai kuriose Lietuvos vietose reiškiamas
nepasitenkinimas ar net reikalaujama tokius parkus naikinti. Leidinio sudarytojas ir tekstų
autorius L. Rozga reiškė viltį, kad naujoji knyga padės glaudžiau bendrauti su parko teritorijoje
ir aplink ją gyvenančiais, pasitarnaus mokytojams ir krašto tyrinėtojams. Knygoje panaudota
Lietuvos Garbės kraštotyrininko B. Kerio sukaupta medžiaga, išspausdintos parko darbuotojų,
kitų šio krašto fotografų darytos nuotraukos.
O bendravimo su visuomene, abipusio supratimo ir gero susikalbėjimo reikės, nes Ventos
regioninio parko mokslinis potencialas dar tik atsiskleidžia. Lietuvos geologijos tarnybos
direktoriaus pavaduotojas dr. J. Satkūnas vaizdžiai papasakojo apie pastaruoju metu aptiktus
naujus didelės geologinės vertės objektus Kaukolinės atragį, Svirkančių atodangą. Šiuos objektus
jau artimiausiu metu geologai ketina nuodugniau tyrinėti.
„Vadovą po Ventos regionini parką” palankiai įvertino Akmenės rajono savivaldybės
administracijos direktorė J. Dunauskaitė, Mažeikių ir Šiaulių rajonų savivaldybių specialistai,
knygą spausdinusios leidyklos „Utenos Indra” direktorius A. Kibickas, Ventos gimnazijos
pedagogė E. Čiobienė, renginio vedėja, kultūros darbuotoja B. Švažienė ir tautodailininkas
Č. Pečetauskas iš Viekšnių, literatė R. Almanienė ir kiti pokalbio dalyviai. Savo atsiliepimą
perdavė kraštotyrininkas B. Kerys.
Didelio nuoširdumo ir jaukumo suteikė Ventos muzikos mokyklos pedagogės A. Nainytės
vadovaujamo vaikų etnografinio kolektyvo meninė programėlė apie Lietuvos miškus, Viekšnių
literatės V. Imbrienės dainos, pritariant parko direktoriui A. Niciui ir specialistui A. Almaniui.
Naujoji knyga pradėjo kelionę pas gamtos ir kultūros paveldo mėgėjus, į mokyklas. Joje,
suprantama, ne viskas sutilpo. Atskiros pažinties šaukiasi šio krašto augalijos įvairovė. Pasak
parko ekologo R. Kažukausko, atskiros pažinties verta ir žemaičių apdainuotoji upė Venta.
„Vienybė”, Akmenės rajono laikraštis, 2009 m. sausio 28 d.
85
Trys broliai iš Viekšnių. TV filmas. I ir II dalys. / Filmo autoriai: Daiva Grikšienė, Dangiras
Mačiulis, Tomas Andrijauskas, Vladas Baranauskas, Vaidotas Kazlauskas, Aurimas Žvinys. —
DVD diskas: Lietuvos žurnalistų sąjungos Šiaulių apskrities skyrius. — 2009. — Filmo titruose
tekstai: Sukurta pagal Mykolo Biržiškos atsiminimų knygą „Anuo metu Viekšniuose ir
Šiauliuose. [...]. Kuriant laidas panaudotos fotografijos ir senieji atvirukai iš Petro Kaminsko ir
Bronislovo Kerio kolekcijų. — Iš interneto 2009-03-09 nukopijuotas tekstas apie filmą:
Brolių Biržiškų gyvenimas — TV ekrane
Žurnalistė Daiva Grikšienė su kūrybine grupe pristato naują televizijos projektą „Trys broliai
iš Viekšnių”. Tai pasakojimas apie amžiams Lietuvos valstybingumo ir kultūros istorijon savo
pavardes įrašiusius tris brolius — Mykolą, Vaclovą ir Viktorą Biržiškas. Jie gimė kartu su
„Aušra” XIX a. devintajame dešimtmetyje, kuomet lietuvių tauta pradėjo savo kelionę
valstybingumo atkūrimo link. Istorijos vingiais brolių nueitas kelias ilgas — nuo Viekšnių iki
Los Andželo...
Brolių Biržiškų vaikystė ir gimnazijos metai — būtent šis laikotarpis patenka televizijos laidų
ciklo „Trys broliai iš Viekšnių” akiratin. Kūrybinė grupė — redaktorė Daiva Grikšienė, istorikas
humanitarinių mokslų daktaras Dangiras Mačiulis, operatorius Tomas Andrijauskas — šįkart
atitolo nuo tradicinių laidų rėmų ir pabandė surasti naujų televizinių sprendimų. Filmai sukurti
nenaudojant interviu žanro, juose yra vaidybinių elementų, bet dokumentinis pasakojimas lieka
autentiškas — pateikiami visi tikri Biržiškų gyvenimo įvykiai. Projekte pakviestas dalyvauti
Šiaulių dramos teatro aktorius Vladas Baranauskas žiūrovus tarsi nusiveda prieš visą šimtmetį,
lyg suveikus laiko mašinai. Jo lūpomis prabyla pats Mykolas Biržiška savo prisiminimų knygos
„Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose” žodžiais. Projekto bendraautorius ir dar vienas Šiaulių
dramos teatro aktorius — Aurimas Žvinys.
Gydytojo ir muzikos mokytojos šeimoje nedideliame Šiaurės Lietuvos provincijos miestelyje
Viekšniuose gimę broliai Biržiškos augo ir brendo kartu su lietuvių tautiniu judėjimu, kuris juos
tarsi įsisūnijo. Dar sėdėdami gimnazijos suole Šiauliuose, į lietuvių tautinį judėjimą įsijungę
broliai nuėjo įprastą ir kartu nepaprastai reikšmingą to meto lietuvių inteligentų kelią: dvarininkų
ir bajorų aplinka, mokslas Šiaulių gimnazijoje, studijos Rusijos universitetuose ir grįžimas
gimtinėn dirbti tautinio darbo bei kurti nepriklausomą Lietuvą. Nenuostabu, jog vyriausiasis
brolių Mykolas Biržiška 1918 m. vasario 16 d. tapo Nepriklausomybės Akto signataru.
Tarpukario Lietuvoje broliai buvo įtakingi visuomenės, kultūros ir mokslo veikėjai. Visi jie —
Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai, be jų dabar net būtų sunkiai įsivaizduojama XX
amžiaus pradžia — daug kur tuo metu jie buvo pirmieji. Profesorius Mykolas Biržiška —
lituanistas, akademikas, Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų rektorius,
Nepriklausomybės Akto signataras. Profesorius Vaclovas Biržiška — teisininkas, bibliografas,
Lietuviškosios enciklopedijos leidėjas. Profesorius Viktoras Biržiška — matematikas,
inžinierius, publicistas.
Kartu su kitais tautiečiais nepriklausomą Lietuvos valstybę kūrusių brolių Biržiškų biografijos
— tai modernių laikų Lietuvos istorija, atsiskleidžianti jų asmeniniuose likimuose, tarsi
paženklintuose istorijos „regalijomis”. Taip pat tai pasakojimas apie unikalią šeimą, Lietuvai
davusią net tris profesorius — to dar nepasisekė, berods, pakartoti nė vienos šeimos atstovams.
Unikalu ir tai, kad vienintelis Lietuvoje paminklas, skirtas visai šeimai, pastatytas ne kam kitam,
o Biržiškoms.
Daivos Grikšienės vadovaujama kūrybinė grupė keletą metų iš eilės yra rengusi videofilmų
ciklą „Žymiausi Šiaulių krašto kultūros paminklai” apie įspūdingiausius Šiaulių krašto
piliakalnius, bažnyčių architektūrą, dvarų sodybas, mitologinius akmenis, senąsias kapines, vėjo
ir vandens malūnus. Prieš keletą metų įgyvendintas tarptautiniu tapęs videoprojektas „Vandens
kelias, kurio nebuvo”, pasakojantis apie Ventos-Dubysos kanalą ir grandiozinius carinės Rusijos
planus sujungti Baltijos ir Juodąją jūras. Šis projektas Lietuvos radijo ir televizijos komisijos
konkurse „Pragiedruliai” paskelbtas geriausia 2005 metų regioninių televizijų kultūros laida.
2006 metais parengtas dar vienas tarptautinis videoprojektas — televizijos laidų ciklas „Baltų
duetas”, kuriame pasakojama apie Latvijoje susibūrusias lietuvių bendruomenes, nacionalinių
vertybių išsaugojimą ir asmenybės saviraiškos galimybes bei problemas svetur. Šis projektas
86
nominuotas kaip geriausia kultūros švietimo analitinė laida. 2007 m. ta pati kūrybinė grupė
parengė laidų ciklą „Plieninės vertybės” apie techninį ir pramoninį paveldą.
„S plius” televizija TV ciklo „Trys broliai iš Viekšnių” pirmąją laidą rodys vasario 16 d. 19
val. 40 min.
„Šiauliai plius” informacija.
Ruškys Vytautas. Bronislovo Viekšnių knyga // Šiaulių kraštas. — 2010. — Geg. 28: ir
nuotrauka // Tekstas kopijuotas iš interneto. — Visas tekstas:
Viekšniuose (Mažeikių rajonas) gyvenantis Bronislovas Kerys yra vienintelės šalyje
išsamios kompiuterinės knygos kraštotyros tema sudarytojas — „Viekšnių kraštas:
bibliografija ir žinios krašto istorijai“. Autorius be atlygio savo knygą dalija kompaktiniais
diskais tiems, kas domisi Viekšniais.
Viekšniai įamžinti tomais
Bronislovas Kerys savo sudarytą kompiuterinę knygą „Viekšnių kraštas: bibliografija ir žinios
krašto istorijai“ suskirstė į penkis tomus. Didžiausiame jų pristatoma vietovės istorija, geografija,
o taip pat kraštotyros, švietimo, kultūros, ūkio ir kitos temos. Po atskirą tomą skirta krašto
žmonėms ir gyvenvietėms. Visiems šiems kompiuterinėje laikmenoje esantiems tekstams
išspausdinti įprasto formato knygoje reikėtų apie 6 tūkstančių puslapių.
Dar po tomą sudaro Viekšnių krašto senus laikus įamžinusios beveik 1200 fotografijų ir
beveik 150 kopijų dokumentų, rastų Viekšnių krašte.
Paskatino bibliografinė retenybė
B. Kerys pradėjo knygą 1996-aisiais, kai gavo bibliografinę retenybę — leidinį su pirmojo
visuotinojo Lietuvos gyventojų surašymo 1923 metais duomenimis. Jie tarsi pašaukė Viekšnių
praeitimi besidomintį vietinį gyventoją surinkti ir paskleisti vien savo gimtojo krašto panašius
faktus.
„Pirmiausia atrodė svarbu, kad viekšniškiai sužinotų, kiek kuriame kaimelyje seniau gyveno
žmonių, kiek buvo trobų, žemės, — mena B. Kerys. — Taip užsikabinau ir pradėjau“.
Kai jis apsisprendė lankyti vietinius gyventojus ir užrašyti prisiminimus, pajuto kaip plečiasi
temų ratas. „Apsisprendžiau išklausyti kokį senolį, tarkim, apie vietinius muzikantus, o jis dar
pasakoja, kaip vaidendavosi prie ano kryžiaus, — pateikia pavyzdį kraštotyrininkas. — Tai kaip
aš galiu nesigilinti į vaidenimosi istorijas ar nepristatyti kryžių temos. O kai kito pašnekovo
klausinėji apie kryžius, jis noriai ima pasakoti apie kalvius — ir kaip gali negirdėti“.
Pradžioje buvo lengva
B. Kerys džiaugiasi, kad kaupti bibliografinę informaciją darbo pradžioje buvo gerokai
lengviau, negu dabar.
„Tada patikimai veikė tarpbibliotekinis abonentas, ir galėdavau užsisakyti daugybę knygų,
vien nurodęs pavadinimą, — mena entuziastas. — Dabar keliama daugybė tokių reikalavimų,
kokių anksčiau nebuvo. Antai, jei aš noriu užsakyti knygą, tai apie ją turiu suteikti labai išsamią
informaciją, pranešdamas net puslapių skaičių. Būtent visus tokius bibliografinius duomenis aš
anksčiau ir sutikslindavau, kai gaudavau reikiamą knygą. O juk man ne kiekvienos knygos ir
bereikia, jei žinau visą jos bibliografiją. Tad kai ne visas knygas begaliu dabar pamatyti, esu
priverstas savo darbe bibliografines nuorodas pateikti, remdamasis kitais šaltiniais“.
Informacija atkeliauja iš ... katilinės
Pastaruoju metu kraštotyrininko informacijos šaltiniu tapo viena miestelio katilinė. Mat jau ne
pirmi metai joje vis atgabenama sudeginti pasenusių knygų, kitokių leidinių, o apie B. Kerio
domėjimąsi tokia literatūra žinantys žmonės jam yra atnešę ne vieną išgelbėtą senieną.
Katilinėje deginami ir rankraščiai, kurie irgi domina kraštotyrininką. Antai apsidžiaugė vienos
ateistų organizacijos metraščiu. Joje rastos pavardės padėjo sutikslinti anksčiau sukauptą
informaciją. Įdomus buvo ir rankraštis apie keramikos gamyklos Viekšniuose veikusiame ceche
dirbusių puodininkų veiklą.
„Esu baugus“
87
Dabar septintą dešimtį metų amžiaus įpusėjęs kraštotyrininkas prisipažįsta esąs bailus ir
drovus žmogus.
„Jei būčiau drąsesnis, tai knyga būtų dvigubai ir trigubai didesnė, — mano jos autorius. —
Nes bijau eiti pas žmones ir šnekinti“.
Nes pasikeitė aplinka, negu buvo prieš keliolika metų. Pavyzdžiui, dabar senyvesnius
viekšniškius atakuoja senų nuotraukų rinkėjai ar supirkėjai. Už vienetą moka nuo kelių iki
keliolikos litų. Tačiau senoliai nelinkę sau brangių daiktų pardavinėti, vis atsisako siūlymų.
Tad kraštotyrininkas neišdrįsta lankyti tų įdomių viekšniškių, kuriuos prigąsdino supirkėjai.
„Puldinėjami žmonės, aišku, nepatikės ir mano pasiūlymu tik paskolinti senas fotografijas —
kol jas nuskenuosiu ir įtrauksiu į savo archyvą“, — įsitikinęs B. Kerys.
Jis nebedrįsta naudotis ir savo paruoštais rašteliais, kurių vienoje pusėje pateiktas skolinimosi
tekstas, o kitoje — besiskolinančiojo paso kopija.
Ekspedicijų dalyvius siuntė pas Kerį
Viekšnių apylinkėse surengtos kalbos ir kraštotyros tiriamosios ekspedicijos dalyviai iš
Lietuvių kalbos ir literatūros instituto stebėjosi aplankytų vietinių reakcija. Jie, prašomi
prisiminti savo krašto praeitį, vis siūlydavo: „Eikit pas Kerį, jis viską žino“.
Tad ir atėjo. Paskui ilgai negalėjo išeiti. Galiausiai išsivežė ir kompiuterinę knygą, ir daugybę
kalbintų žmonių garso įrašų.
Vėliau iš instituto atėjo žinia, kad mokslo darbuotojai stebėjosi vieno žmogaus pastangomis.
Ir atsidėkodami atsiuntė kelias dėžes knygų.
Pasigenda įvertinimo
Daugybę kompiuterinės knygos variantų autorius siuntinėjo šalies muziejams, kitoms kultūros
įstaigoms. Dėl vienintelės priežasties — kad jo kraštotyrinis darbas taptų kuo plačiau prieinamas
besidomintiems visos valstybės praeitimi.
„Stebina, kad ne visi atsako, kur mano knyga padedama, ar apie ją teikiama informacija“, —
sakė B. Kerys. Ir mano, jog priežastis — jis pats kaip autorius: „Nes nesu koks profesorius,
pagaliau kurios nors srities specialistas, o tik — niekas, neturintis aukštojo mokslo diplomo. Tik
buvęs bibliotekininkas“.
Viekšniškis pats viešina savo darbą — prirašytus kompiuterinius diskelius dalija
pažįstamiems ar kitiems Viekšnių praeitimi susidomėjusiems žmonėms. Ir džiaugiasi jų patirtais
atradimais.
Antai paskambino nepažįstamas žmogus ir kalbėjo, kad iš knygos sužinojo iki šiol negirdėtų
faktų. Dar pasakojo, kad jau popieriuje atsispaudė 600 puslapių. „Kai ėmė stebėtis, kad tai tik
dešimtoji dalis knygos ir prakalbo suprantąs, kiek daug įdėjau darbo, — taip sušildė mano širdį“,
— sakė autorius.
„Stengtis galės kiti“
Pabaigęs pirmąjį savo knygos variantą, autorius ketino kiekvieną temą dar labiau plėtoti. Ir tai
jau darė. Jau platino dar du naujesnius variantus. Džiaugiasi, kad išsamiausiai pateikta
informacija apie puodžius, partizanus. O daugumą kitų pristatytų temų vadina tik jų rėmais.
„Tačiau man dar daugiau padaryti nebepavyks — širdelė nebeleidžia, — apgailestauja
B. Kerys. — Gelbėjimosi būdas — plėsti kraujagysles, o prireikus — šuntuoti. Bet man nei viena
nei kita negresia, nes neturiu pinigų, o gresia vien, aišku, kas...“
Ir dar B. Kerys pabrėžia nebijąs mirties, nes maždaug prieš trisdešimt metų ji buvo priartėjusi.
Tada šešerius metus išbuvo prikaustytas prie lovos, kol medikai nustatė ligą ir surado vaistų ją
palengvinti. Tada pakilo, bet iki šiol neapsieina be vaistų.
„Džiaugiuosi, kad mano kompiuterinė knyga gal padės kitiems žmonėms labiau gilintis į
Viekšnių krašto praeitį, ir galės kiti stengtis papildyti surinktą medžiagą“, — tikisi B. Kerys.
Gyvenimo prasmė
— Dabartinė karta vargu ar imtųsi ne pirmą dešimtmetį trunkančio darbo, už kurį
niekas nemoka atlyginimo, pagaliau nepatiriate ir garbaus įvertinimo visuomenėje, bent
šiuo metu. Kodėl tuo užsiėmėte?
88
— Viskas susiję su mano gyvenimo prasme. Ją įžvelgiau tada, kai ėmiausi sudarinėti knygą.
Prieš penkiolika metų tos žinios tikrai buvo reikalingos. Juk aukštųjų mokyklų studentai ir prašė
mano surinktų faktų diplominiams darbams. Tai stiprino mano įsitikinimą — jei kam reikės
sužinoti apie Viekšnių kraštą, ras mano knygoje. Kai kurie artimesni draugai gyrė, o kai kas
mane prilygino ir Biržiškai, ir Mašiotui.
Kitas reikalas — vaikystėje atrastas kolekcionavimo pomėgis. Būtent kolekcionavimu man
tapo ir žinių rinkimas. Juk kaip malonu, kad aš žinau, ir galbūt tokių nėra daug, kurie žinome,
kad kokioje nors literatūroje paminėtas faktas, bet trūksta dar vienos jo dalies. Ir staiga koks
žmogus man tą dalį pasako, aš ją galiu skelbti. Tuo aš apsidžiaugiu, kaip būčiau kokį pinigą
radęs.
Daugybė kolekcijoje ir kitokių faktų. Pavyzdžiui, surandu literatūroje padarytą faktinę klaidą
ir atseku kas ją padarė, nustatau, kas ją kartojo nusirašinėdamas. Iš tokių klaidų galėčiau parašyti
atskirą knygą — kaip tų klaidų taisymą. Bet to nedarysiu. Pakanka, kad chronologiškai išdėlioju
tekstus, ir skaitytojas pamato, kas pradėjo daryti klaidą, kas ją kartojo, o kas ją jau surado ir vėl
rašo teisingai.
Autoriaus nuotr. SUDARYTOJAS: Apie Viekšnių kraštą kompiuterinę knygą sudaręs
Bronislovas Kerys: „Sužinoti ir paskelbti naujų faktų apie savo gimtųjų vietų praeitį — man
tolygu kaip senovinių pinigų kolekcionieriui rasti dar vieną monetą“.
Komentarai:
Girdas, 2010-05-28 09:01
Tikrai įdomu, tokie žmonės kaip Kerys yra Lietuvos kultūros žiedas, o Ruškio str. —
pavyzdys kaip dera atskleisti tokius tautos kultūros puoselėtojus.
Robertas, 2010-06-02 13:24
Bronislovui Viekšniškiui turėtų būti pastatytas paminklas dar jam gyvam esant, kad galėtų
ramus sau laukti pabaigos, žinodamas, jog nors ir skurdo, tapo vienas ne tik turtingiausių, bet ir
kilniausių šių laikų viekšniškių.
89
6.3.1. KNYGNEŠYSTĖ
Bubėnas D. Ilgi darbo metai ir ištrėmimas // Knygnešys. 1864—1904. — Antras
fotografuotas leidimas. — Vilnius, 1992. — T. 1. — P. 123. — Pirmas leidimas 1926 m. —
Tekste:
„1897 m. Tryškių inteligentai pradėjo parsisiųsdinti iš Klaipėdos, Ženevos, Anglijos ir
Vokietijos visokiomis kalbomis socialdemokratų partijos brošiūrų, kurių per dvejus metus
atgabenau 30 pūdų. Tomis brošiūromis rūpindavosi [...] inžinierius Sirutavičius iš Kairiškių
dvaro, Balsių dvarininkė Pšibiliauskienė.”
K. A. [Kenstavičius Antanas]. Viekšniškiai prekybininkai buvo pirmieji lietuviško
spausdinto žodžio skleidėjai: Pas prof. Mykolą Biržišką // Verslas: Savaitinis lietuvių
prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų laikraštis. — 1937. — Nr. 29—30 (283—284). —
Liep. 16. — VI metai. — P. 2. — Tekste:
„Prof. Mykolas Biržiška priėmė „Verslo” bendradarbį ir šiam specijaliam numeriui pareiškė
savo mintis. — Viekšniškiai prekybininkai, k. t. Antanavičius, Vilčikauskas, Dargis pirmieji buvo
toje apylinkėje spausdinto lietuviško žodžio skleidėjai.”
Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų,
pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 94—95 ir kt. — Tekste:
„bagamazninką Jonavičių, kuris dėl lietuviškų knygelių pardavinėjimo nekartą atsidurdavo
kalėjime ir ten rožančius dirbo, kuriuos paskui žmonėms pardavinėjo. Taip pat krikštytas žydas,
bagamazninkas (paskui šimtininkas) Jonas Dargis vertėsi knygų kontrabanda ir visados mokėjo
išsipainioti; kartą, kažkieno įspėtas, policijai išėjus už miestelio jo kontrabandos pasitikti, jis per
Viekšnių davatkas knygas į Viekšnius perkeldino ir krečiamas nieko jau nebeturėjo. Jis paskui
stojo policijos sargybiniu (stražniku), bet žmonėms nekenkė, kur reikiant įspėjo. [...]. Taip pat
nevieną lietuvišką knygą žmonėse paleido bagamazninkas, iš motinos žydės, Martynas
Vilčikauskis (1859—1918. I. 28), kuris vėliau įsteigė savo krautuvę.”
Viekšnių švietimo istorijai. — Nežinomo autoriaus ranka mėlynu rašalu parašytas tekstas
1959 metais pagamintame mokykliniame sąsiuvinyje / Teksto radimo aplinkybės, kai kurie tekste
minimi faktai, paties teksto ypatybės lyg ir patvirtina spėjimą, kad tai mokytojos Mortos
Butkutės rašytas tekstas. — 2010 metais pateikė Antanas Sidabras. — Tekste:
Knygnešiai
Slaptasis mokymas turėjo ryšių su slaptai platinama lietuviška spauda, kuri buvo gabenama iš
Prūsų ir į Viekšnius. Tą spaudą platino daugiausia įvairūs prekybininkai, bagamazninkai,
pauperiai ir kiti tam darbui atsidavę žmonės. Jų tarpe buvo Dargis Jonas, Vilčekauskas Juozas,
Bronislava Knabikaitė-Zabulionienė, Pakalniškienė, Knabikas, Čekų Šarkis ir kiti. Slaptos
spaudos jie gaudavo pas Jušką Kalvarijoje ir kituose miesteliuose. Apylinkės knygnešiai turėjo
išsidirbę sutartinę, vadinamą liberišką kalbą ir ja, paslaptims išlaikyti, susikalbėdavo. Žmogus
vadinosi — loks, mergaitė — kvaranka, pinigai — kobine, gerti — kerit. Sakinys: paslėpk
knygas, ateina žandaras — pasiliepok vaseliuškas, opnajot butūzas.
Kviklys Bronius. Mūsų Lietuva. — 2-oji (fotogr.) laida. — Vilnius, 1992. — T. 4. — P. 430.
— Pirmas leidimas 1968 m. — Tekste:
„Spaudos draudimo laikais čia buvo vienas iš draudžiamosios spaudos platinimo centrų.
Netoli miestelio esančiame Pluogų vienkiemyje kun. M. Šiuipio pastangomis, buvo įsteigtas
slaptas spaudos sandėlis. Dar prieš 1870 m. knygos į Viekšnius buvo gabenamos vežimais, iš čia
siunčiamos į Laižuvos, Leckavos, Akmenės, Tirkšlių apylinkes ir kitas vietoves. Barbora
Šiuipaitė-Beržanskienė iki savo mirties (1893 m.) rinko knygas ir buvo sukaupusi nemažą
biblioteką.”
90
Urbienė Amelija. Švažai — kontrabandininkai, knygnešiai, revoliucionieriai: 1973 metų
aprašas // Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 3 // VVB, VM. — Tekste:
Jurgis Švažas buvo Viekšnių miestelio gyventojas, kilęs iš Padvarių kaimo. Miestelyje gyveno
Stoties gatvėje, netoli šventoriaus. Mokėjo skaityti ir rašyti. Jį buvo išmokiusios Santeklių dvaro
panelės. Jurgis Švažas buvo labai nagingas: skuto barzdas, siuvo batus, mokėjo pataisyti
užsikirtusius revolverius, taisė laikrodžius ir... kas be ko — nugerdavo.
Emilija Pakalniškytė-Švažienė buvo siuvėja. Jos motina Pakalniškienė turėjo „bagamazą”.
Pardavinėjo „kningas” (maldaknyges), ražančius, škaplierius, šukas, žiedus, „noperskus”,
vargonėlius, švilpius, karolius. Rožančius padirbdavo ir škaplierius išausdavo pati. „Kningų”,
kalendorių, „lementorių”, proklomacijų prieš caro valdžią patys parsigabendavo arba jų gaudavo
iš Čepinskienės, gyvenusios Čekų kaime.
Kai dar buvo uždrausta spauda, jų parnešti į Čekus siųsdavo savo sūnų Antaną ir dukterį
Emiliją. Vaikams motina buvo pasiuvusi plačius „mantelėlius” (paltukus). Po mantelėliais ant
kaklo užkabindavo terbas. Vaikai, pasiėmę tuščią „karazinką” (krepšą) eidavo per tiltą į Čekų
kaimą. Čepinskienės ūkis buvo netoli, reikėjo tik tiltą pereiti ir į kalną pasikelti. Čepinskienė
vaikus pavaišindavo, „ant kelio” į „karazinką” įdėdavo duonos puskepalį ir pieno bonką,
obuolių, o į terbas prikraudavo ko turėdavo.
„Kningas”, kalendorius, „lementorius” savo bagamaze išpardavinėdavo Pakalniškienė.
Proklomacijas motina su vaikais išklijuodavo miestelyje. Vaikai nešdavo „šiaučiaus” klijus ir
proklomacijas. Motina greit patepdavo sieną, duris ir proklomaciją prispausdavo. Jeigu tuo tarpu
kas nors pasirodydavo, motina klausdavo: „Ar nematėt mano Jurgio? Nuo pat ryto nepareina.
Išėjau su vaikais ieškoti...” Proklomacijas priklijuodavo prie krautuvių, prie „pažarnos”
(gaisrinės) ir net prie paties prystavo pono Šurupovo durų.
Pas Jurgį Švažą susirinkdavo visi „cicilikai” (taip anais laikais vadino socialistus). Jų niekas
neįtardavo, nes jie ateidavo barzdų nusiskusti, laikrodžių pataisyti, batų pasisiūdinti. Ateidavo
Vaičiukauskis, dirbęs vaistinėj pas Aleksandravičių, Liutkevičius — volosnoj pravlenija
sekretorius, Rušinas, kilęs iš Rekečių kaimo ir dirbęs pas Aleksandravičių (jis vėliau turėjo savo
vaistinę Akmenėje). Atvažiuodavo kunigas Tumas [Vaižgantas] iš Leckavos, vėliau — iš
Laižuvos. Jis atveždavo knygų, kurias Švažai parduodavo kitiems.
Viekšnių miestelio fotografo Jono Kinčino tėvas tarnavo valsčiuje „sotniku”. Jis buvo už
„stražninką” mažesnis. Jo darbas — nunešti „pavieskas”, pakviesti ką nors į valsčių. Jis, išgirdęs
valsčiuje kalbant, kad į miestelį atvyks caro valdininkai kratų daryti, pranešdavo Jurgiui Švažui.
Stražninkas buvo ir Dargis (žydas perkrikštas). Kai jis krikštijosi, savo žydišką pavardę pakeitė,
priimdamas pavardę savo kūmo — krikšto tėvo. Jo žmona turėjo bagamazą. „Kningų” savo
bagamaze nepardavinėjo, kai spauda dar tebebuvo uždrausta — ja nepasitikėjo. „Kningas”
pradėjo pardavinėti tada, kai spaudą leido. Kartą, darant kratą pas Švažus, motina pasiuntė
dukterį, kad ši praneštų Dargienei apie kratą. Dargienė pasakė: „Mes jau vakar žinojom, kad bus
krata”. Bet Švažų neperspėjo.
Namie Švažai turėjo ir savo kalbą. Jeigu norėjo pasakyti, kad ateina stražninkas, sakė
„batūzas atapnoja”. Su uždraustomis knygomis pas Švažus atgabendavo ir ginklų. Daugiausia
revolverių. Atveždavo 5—7, o kartais net iki 100. Ir ginklus, ir knygas slėpė sklepelyje. Sklepelis
buvo iškastas kiaulių kūtelėje. Sudėdavo viską į sklepelį, uždengdavo lentomis, apmesdavo
mėšlais ir apkreikdavo šiaudais. Knygų, proklomacijų ir ginklų parsivežti važiuodavo Emilija
Švažienė. Visada su savimi veždavosi vaikus. E. Švažienę veždavo Antanas Mažonas, gyvenęs
Viekšnių miestelyje. Jis buvo gaspadorius, turėjo žemės, arklius. Už vežimą jam reikėdavo
mokėti. Veždavo Ignas Baltutis, gyvenęs Žibikų kaime ir Jonas Šarkis, gyvenęs Paventės kaime.
Abudu veždavo veltui, nes buvo Švažienės giminaičiai. Iš miestelio išvažiuodavo naktį ir taip pat
naktį grįždavo, kad niekas negalėtų pamatyti.
Slaptos spaudos ir ginklų parsivežti važiuodavo į Bivainės mišką, kuris yra „ant Telšių
važiuojant”. Viską gavo iš Petravičiaus. Petravičius gyveno pačiame miške. Pas jį ir
pernakvodavo, ir dieną prabūdavo. (…) Iš Petravičiaus parsiveždavo „kningų”, kalendorių,
„lementorių”, proklomacijų, revolverių, „trejų devynerių” pakeliuose, „akspelerijos” — vaistų
nuo visokių ligų. „Akspelerija” buvo supilta į trišonius buteliukus, kaip dabar pilsto acto
esenciją. Dar parveždavo kamparo plytelėse, karolių ražančiams dirbti. Vėliau, kai tų prekių
91
buvo galima laisvai gauti vietoje, jų iš Vokietijos nebevežė. Kai manifestas jau buvo išleistas,
„kningų” dar ilgai neleido pardavinėti — gaudė.
Knygas, proklomacijas ir ginklus Švažai išduodavo pagal slaptažodį. (…) Dažniausiai būdavo
kalbama apie paukštelius: „gegužė kukuoja”, „lakštingala gieda”, „gandras parlėkė” ir t. t. Jeigu
kas, atėjęs pas Švažą su kokiu nors reikalu (…), pradėdavo kalbėti apie gegužę, lakštingalą,
Švažai žinodavo, kad tam galima duoti ginklų, knygų, proklomacijų.
Antanas Švažas (gimęs 1895 m.) pasakojo, kaip jis (po 1905 m.) prikabinęs žandarui ant
nugaros proklomaciją. Žandaras sėdėjo alinėje. Jis prisitaikęs ir prikabinęs. Ant proklomacijos
buvę išpiešti caras ir Stolypinas, o po jais bliūdas, pridėtas nukapotų galvų. Antanas Švažas
minėjo dar „ciciliką” Chaimą Blanką, vėliau išvažiavusį į Ameriką, ir Šimkevičių. Šimkevičius
buvo pilstytuvės viršininkas Viekšniuose. Pilstytuvėje pilstė iš Žagarės atvežtą alų iš bačkų į
bonkas. Žagarėje buvo Naryškino alaus darykla. Šimkevičius ir Blanka iš Švažo išsinešdavo
ginklų ir proklomacijų. Antanas Švažas sakė, kad „kningas”, kalendorius, „lementorius” dar
gaudavo iš Beresnevičiaus, kuris gyveno prie Pateklos upės, ir iš Bubino, gyvenusio Ūbiškėje.
Merkys V. Lietuvos valstiečiai ir spauda XIX a. pabaigoje—XX a. pradžioje. — Vilnius,
1982. — P. 16, 30, 31, 37. — Tekste: Feliksas Petravičius, Dominykas Bubėnas, Jonas
Janavičius.
Rozga Leopoldas. Knygnešių gadynės padavimai: Iš kraštotyrininko užrašų // Vienybė. —
1989. — Kovo 30. — Visas tekstas:
TAUTINIO atgimimo pakylėta dvasia šiandien mes atsigręžiame į savo krašto istoriją —
tokią brangią ir taip mažai pažįstamą. Joje kaip ryto aušra skaisčiai švyti per keturis lietuviškos
spaudos draudimo dešimtmečius parodytas didelis mūsų tautos didvyriškumas bei ryžtas.
Ilgametė kova dėl gimtosios kalbos, dėl spaudos, dėl teisės mokyti vaikus lietuviškai buvo vienas
iš veiksnių, sutelkusių lietuvių tautą ir atvedusių ją į nacionalinį atgimimą, o paskui — į
nepriklausomos valstybės sukūrimą. Šiemet sukanka 125 metai nuo tos sunkios epochos
pradžios.
Pralaimėjus 1863—1864 metų sukilimui, ilgiems dešimtmečiams mūsų krašte įsiviešpatavo
reakcija. Protingiausi, karštai ją mylėję žmonės buvo išžudyti, ištremti, išvyti iš tėvų žemės.
Negana to, Vilniaus gubernatorius Muravjovas jau 1864 metais išleidžia įsakymą, uždraudžiantį
mokyklose vadovėlius lietuviškomis raidėmis. Po metų naujas generalgubernatorius Kaufmanas
šį įsakymą patvirtino ir pasiekė, kad vidaus reikalų ministras Valujevas visiškai uždraustų
lietuviškų knygų spausdinimą ir pardavinėjimą. Knygas lietuviškomis raidėmis buvo įsakyta
konfiskuoti, o sulaikytus nepaklusnius jų platintojus griežtai bausti.
Bene pirmasis Lietuvą kovon už gimtąjį žodį pakėlė Žemaičių vyskupas ir didelis liaudies
švietėjas Motiejus Valančius, jau 1866 metais ėmęs viešai reikalauti grąžinti lietuvišką spaudą,
pats savo knygas pradėjęs leisti Prūsijoje ir organizavęs jų gabenimą per sieną. Bene pirmieji
knygnešiai ir buvo M. Valančiaus talkininkai Raguvos valstietis Stasys Račiukas, raseiniškis
bajoras Simonas Kulakauskas (abu 1871 metais ištremti į Sibirą). Netrukus į jų būrelį įsijungė
garsusis Jurgis Bielinis, rietaviškis Julius Steponkevičius, valstietis Rakuiža. Jie slapčiomis į
Tilžę gabendavo Valančiaus rankraščius ir pinigus už knygų spausdinimą, o iš ten grįždavo su
išspausdintų knygų pundais.
Dar anksčiau, 1862 metais, caro valdžia Lietuvoje uždraudė parapijines mokyklas, ir jau 1863
metais vyskupas Valančius per kunigus ima skleisti raginimus slaptai mokyti vaikus gimtosios
kalbos, samdyti „daraktorius” — tų slaptų mokyklų mokytojus.
PRASIDĖJO ilgi tamsos ir intensyvaus lietuvių tautos rusinimo dešimtmečiai, kuriuos mūsų
kraštietis profesorius Vaclovas Biržiška vėliau pavadins lietuvių golgota. Net bažnyčiose arba
išeinantiems iš jų žmonėms buvo atiminėjamos lietuviškos maldaknygės, imta daryti kratas,
persekioti lietuviškas knygas platinusius žmones, kankinti juos kalėjimuose, tremti į Sibirą.
Pirmoji krata, manoma, buvusi netoli Platelių, Gintališkės kaime, o pirmasis knygnešys,
skaudžiai nukentėjęs dėl meilės savo tautai, buvo drąsi moteris Karolina Laniaučaitė, kurią 1869
metais žandarai su knygomis areštavo netolimuose mums Gruzdžiuose. Išlaikę apie 16 mėnesių
įvairiuose kalėjimuose, knygnešę paleido policijos priežiūron, bet moteris tęsė savo darbą. Trečią
92
kartą su draudžiamų lietuviškų knygų pundu suimtą Karoliną nuteisė ir ištrėmė į Oloneco
guberniją, iš kurios, manoma, ši moteris jau nebegrįžo.
O lietuviškų knygų srautas didėjo, nepajėgdavo jam kelio pastoti nei pasienio žandarai, nei
šnipai, nei savi išdavikai. (Deja, ir tarp lietuvių buvo tokių, kurie išdavinėjo ir skundė
knygnešius. Apytikriai suskaičiuota, kad paskutinį prieš spaudos draudimą dešimtmetį (1854—
1863 metais) iš viso pasirodė 267 lietuviški leidiniai, o l884—1893 metais jau 584, dar kitą
dešimtmetį — jau 786 spaudiniai.). Žinoma, aukų ir nuostolių daug patirta. Vien labai apytikriais
paskaičiavimais nuo 1891 iki 1902 metų žandarai atėmė, konfiskavo per 170 tūkstančių
spaudinių.
KIEK buvo tų žmonių, kurie savo likimu, savo šeimomis rizikavo, bet nešė lietuvišką žodį,
šiandien niekas nebepasakys. „Turtų, rodos, nė vienas nesusikrovė iš knygų kontrabandos.
Gyvybę gi, laisvę ir tėvynę didžiuma jų prarasdavo”, — sakė apie tuos didelio dvasios stiprumo
žmones Vaižgantas. Knygnešių keliai nusidriekė per visą Lietuvą, į tolimiausius kaimelius ir
vienkiemius.
Pasiekdavo jie ir dabartinio mūsų rajono apylinkes. Kas buvo tie žmonės, kurie nešė knygos
šviesą į priespaudos tamsoje uždarytą liaudies gyvenimą?
Vienas jų buvo Feliksas Petravičius, gimęs 1858 metais. Neturtingas 12 metų berniukas buvo
atiduotas Laižuvos klebonui už liokajų, paskui su tėvu prekiavo smulkiais daiktais ir taip,
keliaudamas per miestelius ir atlaidus, vertėsi. Paskui, suėjęs su Vincentu Stončium, pradėjo
gabenti iš Prūsų knygas. Buvo ne kartą sulaikytas, žandarai atėmė knygas, taigi prarado daug
turto, buvo kalėjime ir mirė niekam nežinomas.
Parsivežtas iš Tilžės knygas, daugiausia maldaknyges ir šiaip religinius raštus, Petravičius
dažniausiai perduodavo į Viekšnius čia gyvenusiems Jonui Dargiui ir Juozui Vilčikauskui.
Jonas Dargis buvo persikrikštijęs iš žydų, tarnavo miestelyje policininku, gal tai ir buvo gera
priedanga verstis uždraustos lietuviškos literatūros platinimu. Knygų jis gaudavęs iš
F. Petravičiaus bei iš D. Bubėno, gyvenusio Ūbiškėje. Jaunas būdamas, pats ėjo į Tilžę, bet
nesisekė, trūko apsukrumo, daug knygų iš jo atėmė. Mirė jau po pirmojo pasaulinio karo.
Juozas Vilčikauskas buvęs jaunesnis, knygų gaudavo tuo pačiu keliu ir nė karto nepakliuvo
žandarams. Mirė Viekšniuose jau po karo, turėdamas apie 50 metų.
Knygnešiai platindavo ne tik knygas, bet ir visokius paveikslėlius, tame tarpe ir satyrinius.
Viename buvęs nupieštas besimeldžiantis valstietis, o šalia jo stovi žandaras ir velnias. Velnias
sako žandarui: „Broli mano, ar nematai, kad šis lietuvis meldžiasi iš naujos knygos? Atimk iš
jo”. Tokių pašaipų žandarai ypač nekęsdavę. Iš D. Bubėno tokį paveikslėlį veltui gavusi viena
Akmenės davatka. Kažin kas pamatė ir apskundė uriadnikui. Daug vargino satrapai senutę,
galop, kaip elgetą, privertė mėnesį kalėti. Ir aplinkinių gyventojų teiravosi, iš kur pas seną
moteriškę galėjęs toks paveikslas atsirasti, bet niekas nieko nepasakė.
LEGENDINIS mūsų tautietis Mikalajus Katkus savo atsiminimuose yra pasakojęs apie visą
vežimą literatūros, sulaikytos ties Kelme 1902 metais. Jame kartu su draudžiamomis
lietuviškomis knygomis buvo ir užsienyje spausdinamos „Iskros” didelė siunta. Caro valdininkai
nusigandę, matydami, kad uždrausto lietuviško žodžio nešėjai pramynė takus ir revoliucinei
literatūrai. O toji siunta buvusi adresuota į Šiaulius, į grafo Vladimiro Zubovo valdomą Ginkūnų
dvarą. Tai tas pats Zubovas, kuris paskui, nuo 1911 metų valdė Medemrodės dvarą ir čia 1933
metais mirė. Apie Zubovų giminės indėlį puoselėjant lietuvių tautinę kultūrą reikalinga atskira
studija, čia tik priminsime, kad V. Zubovas jaunystėje buvo susijęs su „Proletariato” partija ir
organizacija „Narodnaja volia”, paskui Šiauliuose rėmė V. Kapsuką, o 1914 metais padėjo jam,
pabėgusiam iš Sibiro tremties, slėptis Medemrodėje ir išvykti į Lenkiją
Domininko Bubėno į Ūbiškę parsivežtas knygas imdavo platinti ne tik viekšniškiai. Savo
prisiminimuose šis vienas žymiausių knygnešių yra rašęs: „Nuo 1892 metų maldaknygių jau
nebepirkau, o tik tikybinio ir pasaulinio turinio knygeles, kurias parsigabendavau iš Tilžės...
Knygų vardų ir skaičiaus negaliu suvokti. Kas mėnuo pargabendavau po pilną vežimą.
1897 m. Tryškių inteligentai pradėjo parsisiųsdinti iš Klaipėdos, Ženevos, Anglijos ir
Vokietijos visokiomis kalbomis socialdemokratų partijos brošiūrų, kurių per dvejus metus
atgabenau 30 pūdų. Tomis brošiūromis rūpindavosi daktaras Bružas iš Tryškių miestelio,
93
inžinierius Sirutavičius iš Kairiškių dvaro... Balsių dvarininkė Pšibilauskienė (rašytoja
S. Pšibiliauskienė-Lazdynų Pelėda — L. R.).”
Pačioje Ūbiškėje knygnešius visokeriopai remdavo ir iš jų religinių knygų imdavo ten iki
mirties 1894 m. kunigavęs S. Daukanto globėjas kunigas Ignas Vaišvila.
Ilgai ir sunkiai tekėjo spaudos draudimo gadynės dešimtmečiai, pareikalavę didelių aukų ir
pasiaukojimo. 1918 metais, kai kūrėsi suvereni Lietuvos valstybė, daug tų žmonių, buvusių
knygnešių, dar buvo gyvi. Tik nauji įvykiai iškėlė į viršų naujus veikėjus, o tie, kurie sveikatą ir
gyvenimą dėl lietuviško žodžio aukojo, liko primiršti, daugelis taip ir išėjo, nesulaukę nei
deramos pagarbos, nei dėmesio. Nebuvo jiems sukurta iškilnių paminklų, daugelio jų
atsiminimai liko neišklausyti. Argi ne pranašas buvo Maironis, kadaise sakydamas:
Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris,
Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,
Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis
Jiems nebesuprantamos bus.
Rozga Leopoldas. Spaudos draudimo metai // Rozga L. Akmenės rajono istorijos apybraiža.
— Akmenė, 1990. — 48 p. — P. 39—40. — Tekste: F. Petravičius, M. Šiuipys, Barbora
Šiuipaitė-Beržanskienė. D. Bubėnas. „Iš Tilžės parvežtas knygas, daugiausia maldaknyges ir
religinius spaudinius F. Petravičius perduodavęs į Viekšnius ten gyvenusiems Jonui Dargiui ir
Juozui Vilčikauskui.”
Rozga Leopoldas. Akmenės rajono istorijos apybraiža. — Akmenė, 1990. — 48 p. — Tekste:
SPAUDOS DRAUDIMO METAI
Pralaimėjus 1863—1864 metų sukilimui, buvo represuoti ne tik jo aktyviausi dalyviai. Buvo
skaudžiai nubausta visa lietuvių tauta, atimant jai spausdintą žodį, tikriau — atimant gimtąjį
žodį. Vilniaus gubernatorius Muravjovas jau 1864 metais išleido įsakymą, uždraudžiantį
mokyklose naudoti vadovėlius lietuviškais rašmenimis. Netrukus buvo uždraustas lietuviškų
knygų spausdinimas ir pardavinėjimas. Knygas lietuviškomis raidėmis buvo įsakyta konfiskuoti,
o platintojus griežtai bausti.
Bene pirmasis Lietuvą kovon dėl gimtosios kalbos pakėlė Žemaičių vyskupas Motiejus
Valančius, pats ėmęs leisti lietuviškas knygas bei organizavęs jų gabenimą iš Prūsijos. Netrukus
iškilo visa plejada knygnešių, šio darbo profesionalų ir kankinių. Žymiausiu iš knygnešių
laikomas Jurgis Bielinis, tačiau jo pasekėjų ir talkininkų buvo šimtai, daugelis mirdami nusinešė
prisiminimus, šio galingo sąjūdžio detales. Vis dėlto aišku, kad būtent knygnešių darbas priartino
ir pažadino lietuvių tautinį atgimimą.
Knygnešių keliai neaplenkė ir dabartinio Akmenės rajono teritorijos. Vienas iš žinomų mūsų
kraštiečių knygnešių buvo Feliksas Petravičius, gimęs 1858 metais. Neturtingas 12 metų
berniukas buvo atiduotas Laižuvos klebonui už liokajų, paskui su tėvu prekiavo smulkiais
daiktais, keliaudamas per Žemaitijos miestelius ir kaimus. Suėjęs su Vincentu Stončium ir, matyt,
jo paragintas, pradėjo gabenti iš prūsų knygas. Buvo ne kartą žandarų sulaikytas, neteko gabentų
knygų, tuo pačiu prarasdamas daug savo turto. Buvo kalinamas ir vėliau mirė niekieno
nežinomas ir neparemtas.
Spaudos draudimo metais Viekšniuose buvo vienas iš draudžiamos spaudos platinimo centrų.
Netoli miestelio esančiame Plūgų [Pluogų kaimo] vienkiemyje kun. M. Šiuipio pastangomis
buvo įsteigtas slaptas spaudos sandėlis. Dar prieš 1870 m. knygos į Viekšnius buvo gabenamos
vežimais, iš čia siunčiamos į Laižuvos, Leckavos, Akmenės, Tirkšlių apylinkes ir kitas vietoves.
Barbora Šiuipaitė-Beržanskienė iki savo mirties (1893 m.) rinko knygas ir buvo sukaupusi
nemažą biblioteką.
Iš Tilžės parvežtas knygas, daugiausia maldaknyges ir religinius spaudinius, F. Petravičius
perduodavęs į Viekšnius ten gyvenusiems Jonui Dargiui ir Juozui Vilčikauskui.
J. Dargis buvo persikrikštijęs iš žydų, tarnavo Viekšnių miestelyje policininku, matyt, tai
buvo patikima priedanga verstis uždraustų lietuviškų raštų platinimu. Knygų jis gaudavęs ne tik
iš F. Petravičiaus, bet ir iš D. Bubėno, gyvenusio Telšių pusėje, Ubiškėje. Jaunas būdamas,
94
J. Dargis pats ėjęs keliskart į Tilžę, bet nesisekė, gal trūko apsukrumo ar paprasčiausios sėkmės.
Daug knygų iš jo žandarai atėmė. Mirė J. Dargis jau po Pirmojo pasaulinio karo.
Juozas Vilčikauskas buvęs jaunesnis, knygų jis gaudavęs tokiu pat keliu, bet nė karto
nepakliuvęs žandarams. Mirė Viekšniuose taip pat po Pirmojo pasaulinio karo.
Legendinis mūsų krašto švietėjas M. Katkus savo atsiminimuose pasakojo apie visą vežimą
literatūros, sulaikyta ties Kelme 1902 metais. Siunta buvusi adresuotą į Šiaulius, į grafo
V. Zubovo valdomą Ginkūnų dvarą. Pažymėtina, kad Zubovai jau spaudos draudimo laikais savo
dvaruose ėmė steigti mokyklas valstiečių vaikams, kuriose slapta buvo mokoma ir lietuvių
kalbos. Tokia mokykla šio amžiaus pradžioje ėmė veikti ir Dabikinės dvare.
Knygnešio D. Bubėno parvežtas į Ūbiškę knygas imdavo platinti ne tik viekšniškiai. O knygų
jis kas mėnesį po visą vežimą parveždavęs. 1897 metais Tryškių inteligentai ėmė parsisiųsdinti iš
Klaipėdos, Ženevos, Anglijos ir Vokietijos socialdemokratų partijos brošiūrų. Jas čia platindavo
Tryškių miestelio daktaras Bružas, Kairiškių dvaro savininkas V. Sirutavičius, rašytoja
S. Pšibiliauskienė ir kiti šviesuoliai.
Pačioje Ūbiškėje knygnešius visokeriopai remdavęs ir pats iš jų religinių knygų pirkdavęs
kunigas Ignas Vaišvila, paskutinis S. Daukanto globėjas.
Knygnešių vežimuose greta maldaknygių vis dažniau pasitaikydavo tautos sąmonę žadinusių
„Aušros”, V. Kudirkos „Varpo” pluoštelių, gimtoji kalba kėlė lietuvių tautą ir neleido jai pražūti
rūsčiuose carizmo pančiuose.
Laurinavičius Jonas. Kai gryčioje „gegutė kukavo” // Vienybė. — 1991. — Saus. 29. —
Visas tekstas:
Viekšnių miestelyje, Stoties gatvėje, XIX a. pabaigoje gyveno Pakalniškiai. Jie turėjo savo
„bagamazėlį” (parduotuvėlę), kurioje pardavinėdavo šukas, antpirščius, karolius, stalo įrankius,
rožančius (patys juos darė), škaplierius ir kanceliarijos prekes. Patikimiems žmonėms
pasiūlydavo ir lietuviškų knygų: maldaknygių, elementorių, laikraščių.
Parnešti uždraustos lietuviškos literatūros Pakalniškienė siųsdavo savo vaikus į Čekų kaimą
pas Čepauskus, kurie palaikė ryšį su Telšių knygnešiais. Motina vaikams po paltukais ant kaklo
užkabindavo plačias terbas, duodavo tuščią „karazinką” (krepšį) ir išsiųsdavo į Čekų kaimą.
Čepauskai prikišdavo į terbas lietuviškos literatūros, o vaikams į kelią krepšin įdėdavo obuolių,
duonos ar butelį pieno. Vaikų atneštą literatūrą išplatindavo motina. Vėliau į šį darbą įsijungė ir
vyriausioji Pakalniškių duktė Emilija su savo vyru Jurgiu Švažu.
Švažai knygas slėpdavo duobėje, kuri buvo iškasta kiaulių kūtelėje. Duobę uždengdavo
lentomis ir apversdavo mėšlu bei apkreikdavo šiaudais. Emilija Švažienė knygų parveždavo iš
Bivainės miške gyvenusio Petravičiaus. Kadangi Švažai neturėjo nei arklio, nei vežimo, Emilijai
veltui duodavo savo „padvadas” giminaičiai: Žibikų kaime gyvenęs Ignas Baltutis ir Paventės
kaime gyvenęs Jonas Šarkis. Jei knygnešių ryšininkai atsiųsdavo pas Švažus kokį žmogų knygų
paimti, jų duodavo tik tiems, kurie pasakydavo sutartą slaptažodį: „gegutė kukuoja”, „gandras
parskrido” ir t. t. Švažai žinodavo, kad tokiems žmonėms galima duoti knygų.
J. Švažas buvo „cicilikas”, 1905 m. dalyvavo anticariniuose mitinguose, kalbėdavo „ant
bačkos”, klijavo proklamacijas. Jis buvo nagingas vyras: ir batus siuvo, ir laikrodžius taisė, ir
barzdas skuto. Todėl pas jį dažnai būdavo žmonių, kuriuos agitavo kovoti prieš carizmą.
Rozga Leopoldas. Akmenės kraštas. — Naujoji Akmenė: „Vienybės” redakcija, 1992. —
48 p. — P. 26. — Tekste:
Tačiau grįžkime dar į senesnius laikus, kai visą kraštą slėgė carinės Rusijos priespauda, kai
Lietuvai buvo uždraustas jos raštas ir spausdintas žodis. Tuomet Viekšniai buvo gana svarbus
Žemaitijoje nelegalios lietuviškos spaudos platinimo centras. Į rytus [į šiaurę ir šiaurės vakarus]
nuo miestelio, Pluogų kaime, buvęs slaptas M. Šiuipio sandėlis, kuriame šis slėpdavęs iš Prūsijos
atgabentą spaudą. Knygas dažniausiai gabendavęs knygnešys F. Petravičius ir perduodavęs
platinti miestelio gyventojams J. Dargiui ir J. Vilčikauskui. Jiedu knygų gaudavę ir iš Ūbiškėje
gyvenusio knygnešio D. Bubėno. Taip į šį kraštą kelią skynėsi ne tik lietuviškos maldaknygės,
bet ir V. Kudirkos „Varpas”, J. Basanavičiaus „Aušra”. O čia paminėtieji knygnešiai mirė ir į
gimtąją žemelę atgulė jau po I pasaulinio karo, mažai kam bežinomi, savo darbą atlikę.
95
Merkys V. Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias 1864—1904. — Vilnius, 1994. — P.
164, 221. — Tekste: Elgeta Juozas Jokubauskas (Jakubovskis), valstietis — elgeta Antanas
Rimkus (gimęs apie 1832 m.), Sonteklių dvaro keltininkas Jonas Lapkus (g. 1859 m.), Tučių
kaime gyvenęs kalvis Dominykas Mažeika, Simono.
Bauža Kostas. Viekšnių istorija (1805—1945): Diplominis darbas. — Vilnius: Vilniaus
pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Lietuvos istorijos katedra, 1996. — 138 p. — P. 33—
40. — [Kopija yra Viekšnių muziejuje]. — Tekste: Knygas pardavinėjo ir Jonas Reivitis,
J. Knabikas.
Kerys Bronius. Randevu Viekšnių kapinėse // Vienybė. — 1996. — Rugpj. 10, 14, 17, 21,
24, 28; Rugs. 4.
Mažeikiai: Praeitis, dabartis ir perspektyvos: Konferencijos, įvykusios 1996 m. kovo 2—3 d.,
medžiaga. — Klaipėda, 1997. — 160 p. — Tekste skyrius: Mažeikiai 1661—1917 metais. —
P. 24—28 poskyris „Draudžiama lietuvių spauda Mažeikiuose ir jų apylinkėse”. Minimas Juozas
Liaugminas:
„J. Liaugminas gimė apie 1863 m. tikriausiai Viekšnių valsčiuje. [...]. Gyvendamas
Viekšniuose, J. Liaugminas rusiškomis raidėmis parašė lietuvišką kalendorių 1896-iems metams
ir 1895 m. vasaros pabaigoje įteikė cenzūrai. Gavus reikiamus atsiliepimus, kalendorių
spausdinti leista. Nežinia kodėl J. Liaugminas šiuo leidimu nepasinaudojo ir kalendoriaus
neišspausdino. [...]. 1895 m. per Viekšnių valsčiaus sueigą J. Liaugminas pasisakė prieš
stačiatikių privilegijas. Policija jį iškrėtė ir rado antivyriausybinį laikraštį „Žemaičių ir Lietuvos
apžvalga”, taip pat anticarines eiles. [...]. 1896—1899 m. J. Liaugminas gyveno Mažeikiuose.”
Kerys Bronius. Vienužis ir Viekšnių kraštas: Iš kraštotyrininko užrašų // Vienybė. — 1997.
— Geg. 27. — Tekste:
Knygos autorė T. Bikinaitė rado žinių ir apie knygnešius: „Čia, Laižuvoje, A. Vienažindys,
nepaisydamas skundikų ir caro žandarų, per knygnešį Reivytį ir brolius Žebrius palaiko glaudų
ryšį su „Aušros” redakcija. Jis bendrauja su Žemaitijos knygnešiais, parsiveža draudžiamosios
spaudos iš Viekšnių.”
Rozga Leopoldas. Nusilenkime jų žygdarbiui: Knygnešių dienai artėjant // Vienybė. — 1998.
— Kovo 5, 7, 10, 14. — Nr. 25 (5844), 26 (5845), 27 (5846), 28 (5847). — Tekste: Skyrius
„Viekšnių pusėje”.
Knygnešiai ir žmonės, pas kuriuos rasta lietuviškų spaudinių: Barbora Šiuipaitė-Beržanskienė
(Pluogų kaimas), sūnus Jonas Beržanskis, Jonas Janavičius (Viekšniai), Juozas Vilčikauskas
(Viekšniai), Vladas Sudinčius (Sudintas), Juozas Jokubauskas (Viekšniai), Antanas Rimkus
(Viekšniai), Jonas Dvariškis, Dominykas Mažeika (Tučių kaimo kalvis). „Santeklių dvaro
šeimininke tarnavusios Ievos Kinčinienės-Kryževičienės tėvo namuose, Tirkšlių valsčiaus
Geidžių kaime, darydamas kratą, uriadnikas jos kraičio skrynioje surado 8 lietuviškas knygas —
kalendorius, elementorius, sapnininką. Buvo tardomas ir Ievos vyras, to paties Santeklių dvaro
juodadarbis Antanas Kinčinas-Kryževičius, kilęs iš Žalionės kaimo. [...]. Panašu, kad Santeklių
dvaras buvo tarsi antrasis lietuviškos spaudos prieglobstis Viekšnių valsčiuje. 1901 m. gegužės
2 d. pristavas užgriuvo daryti kratą Santeklių dvaro keltininko Jono Lapkaus namuose ir čia
aptiko net keturiolikos lietuviškų knygų bibliotekėlę”. — Visas tekstas:
Pažymėdami Knygnešio dieną, nusilenkiame tūkstančiams savo senolių, kurie carinės
okupacijos sutemose nešė lietuvišką žodį būsimosioms kartoms, būsimajai laisvai ir
nepriklausomai Lietuvai. Ilgus keturis dešimtmečius lietuviška spauda buvo ujama ir
persekiojama valdžios, bet ji išliko ir tarnavo bundančiam lietuvių tautiniam atgimimui, žadino
meilę ir pagarbą tėvų kalbai ir tautos kultūrai, be kurių šiandien neturėtume valstybės.
Knygnešių keliai ir takai, įveikdami sraunųjį Nemuną, žandarų uolumą ir jų pakalikų
budrumą, driekėsi nuo Tilžės po visą Lietuvą, neaplenkdami ir nuošalaus Akmenės krašto.
96
Lietuvos valstybiniame istorijos archyve saugoma daugybė ano meto bylų, liudijančių ne tik
nūnai užmirštus knygnešių ir slaptų mokytojų vardus, bet ir persekiotų, areštuotų knygų,
kalendorių, laikraščių pavadinimus. Spauda anuomet kentėjo kartu su savo skaitytojais ir
platintojais, buvo atiminėjama, naikinama, areštuojama.
Šiandien galime pasididžiuoti, kad ir mūsų krašte būta daugybės drąsių, mokėjusių aukotis
žmonių, kurie gabeno, platino ar bent jau patys skaitė slaptus lietuviškus spaudos leidinius ir
savo vaikus mokė lietuviško rašto. Akademikas Vytautas Merkys yra užfiksavęs bene 36 bylas,
kuriose nurodomi dabartinio Akmenės rajono arba iš šios teritorijos kilę asmenys, sulaikyti ir
bausti už lietuviškos spaudos platinimą bei vaikų mokymą lietuviškai. Tad ir apžvelkime bent
glaustai tų nutolusių žygdarbių pėdsakus, prisiminkime tauriųjų, savo kraštiečių vardus, kurių
dar neįamžino nė vienas paminklas.
Viekšnių pusėje
Anksčiausiai knygnešių maršrutai nukrypo į Viekšnius. Netoli miestelio, Pluogų kaime,
gyveno bajorų kilmės Beržanskių šeima. V. Merkys apie šią šeimą taip pasakoja: „Motina
Barbora Šiuipaitė-Beržanskienė (mirė 1893. VI. 16), savo brolio kunigo Mykolo Šiuipio
skatinama, nuo 1870 m. savo namuose priiminėjo ir slėpė vežimais iš Prūsų pristatomą lietuvišką
spaudą, ypač religines knygas. Čia jas išskirstydavo smulkesniems knygnešiams, kurias jie
išplatindavo Laižuvos, Leckavos, Akmenės, Tirkšlių apylinkėse. Pati B. Beržanskienė
susikomplektavo biblioteką, kurioje turėjo M. Valančiaus, S. Daukanto, brolių Juzumų,
L. Ivinskio, D. Poškos raštus. Sūnus J. Beržanskis, mokydamasis Šiaulių gimnazijoje (ją baigė
1883 m.), buvo slaptos gimnazistų bibliotekos vedėjas. Biblioteką, turėjusią apie 3000 knygų,
papildydavo lietuviška spauda (pvz., „Aušra”). Biblioteka buvo slepiama grafo Zubovo tėvų
namuose. Apie ją jau 1883 m. buvo gavę žinių ir žandarai, — susirašinėjo dėl kratos darymo,
tačiau jos atsisakė, kad nebūtų kompromituojamas V. Zubovo tėvas — Kauno gubernijos bajorų
vadovas.”
Nenuostabu, kad B. Beržanskienės sūnus Jonas išaugo šviesiu žmogumi ir visą gyvenimą
darbavosi dėl tėvynės, tapo vienu iš V. Kudirkos bendražygių leidžiant „Varpą”.
Visą savo gyvenimą lietuviškos spaudos platinimui paskyrė viekšniškis Jonas Janavičius.
1879 m. už draudžiamų lietuviškų knygų laikymą platinimo tikslais teisėjas jam skyrė anuo metu
didelę 50 rub. baudą. Po 10 metų policija pas jį vėl surado 26 knygas, iš kurių tik 6 nebuvo
draudžiamos, nes išleistos rusiškomis raidėmis. 1893 metais žandaras su uriadniku iš
J. Janavičiaus vėl atima 10 knygų, tarp kurių 5 buvo lietuviškos, už tai Vilniaus
generalgubernatoriaus sprendimu jis mėnesį turėjo išbūti policijos areštinėje. 1903 m. rudenį
J. Janavičius vėl turėjo nemalonumų dėl aptiktos lietuviškos spaudos, bet po pusmečio byla buvo
nutraukta.
1894 m. spalio mėnesį Viekšniuose įkliuvo elgeta iš Pipirių kaimo [apie 20 km už Akmenės]
Jonas Skabeika (gal — Skabeikis), iš kurio atimti 1894 ir 1895 m. Lietuvos ūkininkų kalendoriai
ir dar viena knyga. Tardomas jis prisipažino knygas ėmęs iš viekšniškio Juozo Vilčikausko, kuris
savo ruožtu knygas imdavo iš platintojų D. Bubėno Ubiškėje bei viekšniškio F. Petravičiaus arba
pats atsigabendavo iš Prūsijos. Jau 1890 m. per atlaidus Žemaičių Kalvarijoje J. Vilčikauskas
įkliuvo platindamas lietuviškas maldaknyges. Kartu su juo buvo suimtas Boleslovas Šiušys iš
Akmenės.
Knygas iš Prūsijos gabeno ir valstiečiu save vadinęs viekšniškis Vladas Sudinčius arba
Sudintas. 1898 m. gruodžio 11 d. pasienio sargyba užtiko jo pėdsakus ir jais atsekė į Gargždų
valsčių, o čia rado nešulį su 59 lietuviškomis knygomis. Apklausiamas V. Sudintas sakė knygas
turėjęs pargabenti į Viekšnius, tačiau pats nuo žandarų paspruko.
Santeklių dvaro šeimininke tarnavusios Ievos Kinčinienės-Kryževičienės tėvo namuose,
Tirkšlių valsčiaus Geidžių kaime, darydamas kratą, uriadnikas jos kraičio skrynioje surado
8 lietuviškas knygas — kalendorius, elementorius, sapnininką. Buvo tardomas ir Ievos vyras, to
paties Santeklių dvaro juodadarbis Antanas Kinčinas-Kryževičius, kilęs iš Žalionės kaimo. Vyras
ir žmona bausmę — 3 dienų areštą 1901 m. gegužės mėnesį atbuvo Rygoje, į kurią jau buvo
persikėlę gyventi.
97
Panašu, kad Santeklių dvaras buvo tarsi antrasis lietuviškos spaudos prieglobstis Viekšnių
valsčiuje. 1901 m. gegužės 2 d. pristavas užgriuvo daryti kratą Santeklių dvaro keltininko Jono
Lapkaus namuose ir čia aptiko net keturiolikos lietuviškų knygų bibliotekėlę.
Daugelis knygų platintojų buvo neturtingi, neturėję nuolatinio pajamų šaltinio žmonės.
Elgetomis buvo pavadinti ir Viekšnių miestelio gyventojai Juozas Jokubauskas bei Antanas
Rimkus, iš kurių policija 1902 metais atėmė net 17 lietuviškų leidinių, tarp kurių buvo devyni tų
metų kalendoriai. Abu vyrai gavo po 2 paras atsėdėti valsčiaus daboklėje. Viena iš paskutinių šio
pobūdžio bylų Viekšniuose buvo iškelta valstiečiui Jonui Dvariškiui, kurį Kauno gubernatorius
siūlė nubausti už laikytą lietuvišką spaudą. Vis dėlto 1904 m. pavasarį ši byla buvo panaikinta.
Nemalonumų turėjo ir Tučių kaimo valstietis Dominykas Mažeika, vertęsis kalvio amatu.
Pamatęs, kad į jo sodybą suka uriadnikas, jis bandė į krūmus išnešti namie laikytas lietuviškas
knygas, tačiau nespėjo. Buvo atimtas kalendorius ir pora maldaknygių „Aukso altorius”.
Papilės krašte
Iki šiol beveik netyrinėta ir neanalizuota knygnešių veikla Papilės apylinkėse. Tuo tarpu čia
persekiojimas buvo dar nuožmesnis, o gal policija turėjo daugiau skundikų. Jeigu lietuviškos
spaudos platinimas čia ir plėtojosi anksčiau, represijos prasidėjo paskutiniame XIX amžiaus
dešimtmetyje. 1891 metais Šiaulių girininkijos žvalgas iš eigulio Vinco Baldausko atėmė
lietuvišką kalendorių. Kadangi eigulio tarnyba buvo valdiška, buvo susirašinėjama su Kauno
gubernijos valstybės turtų valdytoju, vis dėlto eigulys bausmės išvengė.
Gal V. Baldausko giminė buvo Pelkelės kaime gyvenęs valstietis Juozas Baldauskas, kurio
namuose 1902 m. žandarai surado dvi lietuviškas knygas. Bausmę skyrė pats Rusijos imperijos
vidaus reikalų ministras — sumokėti 5 rub. baudos arba atbūti 2 dienas arešto valsčiaus
daboklėje. Tais pačiais 1891 metais miškų žvalgas lietuvišką 1892 metų kalendorių atėmė ir iš
kito Papilės valsčiaus eigulio Kazio Kovėros.
Papilėniškis kilme buvo ir Kuršėnų valsčiaus Gaugarių kaime gyvenęs bajoras Feliksas
Butkevičius, kurio namuose 1898 m., per kūčias, uriadnikas per kratą aptiko 3 lietuviškas
knygas. Paties caro paliepimu nuo vasario 29 d. Butkevičius turėjo atbūti 7 dienas Šiaulių
kalėjime.
Tikrais knygnešiais galima vadinti Jurgį Gaigalą ir jo sūnų Juozą, gyvenusius Biliūniškių
kaime. 1900 metų kovo 2 d. pristavas, darydamas kratą netoli Kuršėnų gyvenusio K. Milašausko
namuose, rado nakvojančius tėvą ir sūnų Gaigalus, o prie jų du maišelius su 22 lietuviškais
elementoriais. Jiedu aiškinosi grįžtą iš mugės Pašvitinio miestelyje. Jau kitą dieną buvo kratomi
Gaigalų namai Biliūniškėse. Sekliai čia surado Peterburge išleistą 1900 metų „Ūkiškąjį
kalendorių” ir dar vieną knygą. Caro paliepimu Jurgis Gaigalas turėjo atbūti 3 dienų areštą
Papilėje.
Tų pačių 1900 metų vasario mėnesį nukentėjo ir Žardelių kaimo ūkininkas Antanas Jurkus.
Papilės miestelyje policininkas iš jo atėmė dvejų metų „Ūkiškuosius kalendorius” ir „Sapnų
knygelę”. Nedelsiant atlikta krata Jurkų sodyboje, čia surastos 3 senos lietuviškos knygos bei
keletas kalendorių. Drauge buvo tardoma ir Barbora Jurkienė bei sūnus Jonas. Galop caro
paliepimu tėvams byla nutraukta, o sūnui teko 7 paros arešto Šiauliuose.
Archyve saugoma ir bajorų kilmės Papilės miestelio gyventojos Sofijos Vizgintaitės byla.
Mergina darbavosi dvarininko Naryškino aludėje pardavėja. Žandarai pas ją surado dvi
lietuviškas knygas, o Vilniaus generalgubernatorius leido pasirinkti: sumokėti 5 rub. baudą ar
atbūti 2 paras arešto.
Kaip šia proga neprisiminti kunigo Igno Vaišvilos, globojusio senatvėje paliegusį
S. Daukantą? Iš Papilės Vaišvila buvo perkeltas į Žagarę, o iš ten, jau žilos senatvės sulaukęs, į
Ubiškę. Nuo 1884 m. ten gyvendamas, jis bendravo su knygnešiu D. Bubėnu, sakoma, net pūdais
imdavęs iš jo religines knygas ir dovanodavęs tikintiesiems.
Akmenė ir akmeniškiai
Lietuviška spauda niekuomet neišnyko ir Akmenės apylinkėse, ją platino ir skaitė paprasti
žmonės, nebodami pavojaus ir galimų bausmių. Viena pirmųjų čia 1893 metais įkliuvo Uršulė
Bruklienė, gyvenusi, matyt, pačiame miestelyje. Iš jos buvo atimta viena lietuviška knyga ir
98
vienas peveikslėlis su lietuvišku tekstu. Vilniaus generalgubernatoriaus paskirtoji bausmė buvo
gana griežta — 7 paros arešto.
Taip pat griežtai buvo nubaustas ir pastovios vietos neturėjęs stalius Vincas Červinskas.
1898 m. sausio 2 d. policijos šimtininkas jo bute Akmenėje darė kratą ir aptiko M. Valančiaus
„Giesmių knygą”, porą kalendorių ir dar vieną knygelę. Už tai stalius turėjo atsėdėti 7 paras
valsčiaus daboklėje. 1900 metų liepos 25 d. Akmenėje buvo kratomas neturtingas miestelėnas
Kazimieras Stasys Sakalauskas, kilęs iš netolimos Laižuvos. Jo namuose rastos 6 lietuviškos
knygos.
Akmenės valsčiui anuomet priklausė ir Kanteikių kaimas bei greta buvęs dvaras. Šio kaimo
vaikai lankydavo Menčių kaimo pradinę mokyklą. Šios mokyklos mokytojas 1904 m. kovo
pradžioje iš mokinuko Adomo Skiriaus atėmė A. Miluko knygelę „Lengvas būdas pačiam per
save pramokti rašyti”. Berniukas prisipažino knygelę gavęs iš kito mokinio, Antano Puzaro, o šis
išgąsdintas pasakė, jog radęs tėvų namo pastogėje. Kanteikiuose gyvenusio berniuko tėvo Jono
Puzaro namuose buvo nedelsiant atlikta krata ir surasta pora numerių „Tėvynės sargo” bei
keletas knygų. Kadangi brendo būtinybė lietuviškos spaudos draudimą atšaukti, tų pačių metų
vasarą Kauno gubernijos valdžia bylą J. Puzarui nutraukė.
O bene didžiausią garbę Akmenei pelnė iš šio miestelio kilęs spaudos darbuotojas, kalendorių
ir kitokios literatūros leidėjas Liudvikas Jakavičius. Jau Akmenėje iš knygnešio B. Šiušio jis
gaudavęs lietuviškų leidinių, o sulaukęs dvidešimties metų, išvažiavęs į Rygą, ten pats ėmėsi
leidybos ir spaudos platinimo, 3 kartus buvo patekęs į žandarų nagus.
Bet nedaug savo nuopelnais lietuviškai spaudai jam nusileido jau paminėtas Boleslovas
Šiušys, apie 1860 m. gimęs atsargos kareivis, ilgai gyvenęs Akmenės miestelyje. Pasak jo paties
prisipažinimo, knygnešyste ir knygų prekyba jis vertėsi nuo 1886 metų ir buvo tikrai
profesionalus prekiautojas knygomis. 1890 m. liepos 12 d. per mugę Žagarėje caro uriadnikai
padarė kratą jo prekybos palapinėje ir rado arti pusantro šimto egzempliorių lietuviškų knygų bei
laikraščių. Už tai buvo nubaustas mėnesiu kalėjimo ir dvejais metais tremties. Buvo kalinamas
Šiauliuose. Vėliau B. Šiušys persikėlė į Rygą ir ten vertėsi lietuviškų spaudinių platinimu.
Kruopių apylinkėse
Plito lietuviška spauda ir Kruopių apylinkėse, tik čia gal sunkiau buvo pastoti jai kelią.
Nuošaliai nuo geležinkelio ir svarbesnių kelių esantis miestelis ir tarp miškų pasimetę kaimai
nebuvo lengvai pasiekiami. Gal ir skundikų bei valdžios pataikūnų mažiau buvo.
Vis dėlto be aukų ir nuostolių ir čia neapsieita. 1896 m. liepos 5 d. uriadnikas darė kratą
keturiasdešimtmečio siuvėjo Jono Gedžiaus namuose ir rado 1893 bei 1894 metų Lietuvos
ūkininkų kalendorius ir keletą lietuviškų lapelių. Byla buvo iškelta, bet teko nutraukti
atsižvelgiant į caro tų metų gegužės 14 dienos manifestą.
Netoli Kruopių buvusiame, o dabar jau sunaikintame Biržų kaime gyvenęs valstietis Pilypas
Tamulis su lietuviškomis knygomis įkliuvo 1904 metų pavasarį. Kauno gubernatorius jį siūlė
nubausti, tačiau gegužės 16 d. byla buvo nutraukta.
Neabejotina, kad Kruopių apylinkes pasiekdavo iš Peilių kaimo kilusio šviesuolio dvasininko
Aleksandro Burbos laiškai, nes giminės čia tebegyveno.
Slaptų mokyklų pėdsakais
Mažai tyrinėtos ir aprašytos mūsų rajono teritorijoje veikusios slaptos lietuviškos mokyklos,
nedaug težinoma ir mokytojų (anuomet juos vadino daraktoriais) pavardžių.
Šio amžiaus pradžioje slapta mokykla susekta jau paminėto Kruopių valsčiaus Peilių kaimo
gyventojų Burbų sodyboje. Joje tuo metu gyveno kunigų Aleksandro ir Jono Burbų brolis Juozas.
1904 metų kovo 13 d. uriadnikui užgriuvus į sodybą, joje prie stalo sėdėjo 4 vaikai, o prieš juos
gulėjo 4 prirašyti sąsiuviniai. Kratos metu namuose surasti dar penki lietuviški leidiniai, tarp jų
„Tėvynės sargo” numeris. Buvo užvesta byla, tačiau tų pat metų rugpjūčio mėnesį nutraukta, nes
artėjo spaudos draudimo saulėlydis.
Kur kas anksčiau persekiojimus patyrė lietuviškos mokyklos Papilės apylinkėse. 1892 metų
vasario 12 d. uriadnikas su žandaru netikėtai užklydo į Jonaičių kaimo gyventojo Benedikto
Balkausko sodybą ir rado slaptą mokyklą. Joje telšiškė Ona Misiulytė gimtosios ir lenkų kalbų
rašto bei tikybos tiesų mokė 8 vaikučius, tarp kurių buvusi ir viena mergaitė. Visi vaikai buvo
99
6—9 metų. Po metų Vilniaus generalgubernatorius daraktorei paskyrė 7 dienas arešto policijoje,
bet vaikučių tėvus nuo bausmės atleido.
Šalia Papilės esančiame Augustaičių kaime, bajorų kilmės stambaus ūkininko
Valentinavičiaus namuose, XIX amžiaus pabaigoje vaikus mokė apie 78 metų stalius Juozas
Liutkus. Sodybos savininkas su broliais valdė 40 dešimtinių žemės. Matyt, tikėtasi, kad tokioje
vietoje caro valdininkai nieko neįtars. 1898 m. kovo 26 d. uriadnikas čia rado besimokančius 10
vaikų, visi 7—15 metų amžiaus, iš jų 5 mergaitės. Senasis daraktorius juos mokė lietuviško
rašto, tikybos, taip pat lenkų bei rusų kalbų. Ant stalo gulėjo 9 lietuviškos maldaknygės,
3 elementoriai ir vienas rusiškas kalendorius, 4 lenkiškos knygos, du rusiškai prirašyti
sąsiuviniai, 6 plunksnakočiai, po du pieštukus bei liniuotes, 4 lentelės ir pora grifelių. Sodybos
savininkas V. Valentinavičius Vilniaus generalgubernatoriaus įsakymu turėjo sumokėti 25 rublių
baudą arba atbūti 7 dienas arešto. Mokytojui ir 4 vaikų tėvams buvo paskirtos 15 rublių baudos
arba po 7 paras arešto.
Iš Akmenės kilęs dailidė Juozas Šalavėjus, 32 metų vyriškis, gyveno Žagarėje. 1896 m.
vasario 22 d. uriadnikas jo namuose rado slaptą mokyklą, kurioje tuo metu buvo dvi mergaitės ir
vienas berniukas, bet valdžios tarnai netruko nustatyti, kad paprastai susirinkdavo po 6—9
vaikus. Mokinių amžius buvęs tarp 6 ir 11 metų. Juos mokė pats buto savininkas J. Šalavėjus, už
kiekvieno vaiko mokymą per savaitę jis gaudavęs po 10—15 kapeikų. Kratos metu paimti
2 lietuviški elementoriai bei 7 maldaknygės, 2 lenkiškos knygos ir 10 rusiškų. Vilniaus
generalgubernatorius mokytoją nubaudė 14 parų arešto, o tėvams paskyrė 1 rublio baudas.
Pačioje Akmenėje vaikus savo namuose slaptai mokė Rozalija Žilinskienė, 48 metų amžiaus
moteris. 1904 metų kovo 3 d. pristavas jos namuose aptiko mokyklą su 20 vaikučių, tarp kurių
buvo 8 mergaitės. Visi vaikai buvo nuo 8 iki 10 metų. Sodybos šeimininkė juos mokė lietuviško
rašto bei katekizmo, už vaikų mokymą tėvai atsilygindavę maisto produktais, malkomis ir
mokėdavę nuo vaiko per savaitę po 10—15 kapeikų. Kratos metu buvo paimti 25 lietuviški
elementoriai, katekizmai ir maldaknygės.
Iš šių glaustų pastabų matyti, kad lietuviška spauda pasiekdavo visus dabartinio Akmenės
rajono kampelius, kad rizikavo (manykime, jog įkliuvo nedaugelis) įvairių visuomenės sluoksnių
bei profesijų atstovai. Būdinga, kad šalia lietuviškų elementorių slaptose mokyklose prieš
vaikučių akis gulėdavo katekizmas ir maldų bei giesmių knygos. Kad slaptose mokyklose buvo
rašto mokomos ir mergaitės, tik patvirtina tautos išmintį, o gal ir nuojautą, jog būsimąsias
motinas, savo vaikų ir anūkų pirmąsias mokytojas reikia ugdyti nuo mažens. Juk iš motinos lūpų
visi išgirdome pirmą gimtosios kalbos žodį, pirmąją pasaką bei lopšinę, juk motinos ranka
pirmoji mokė vaikiška rankute išvedžioti kryžiaus ženklą. Deja, visi anų laikų lietuviškos
spaudos gabentojai ir platintojai, visi slaptų mokyklų mokytojai ir mokiniai jau išėję amžinybėn.
Sunkiais atgimstančiai valstybei laikais tauta nepajėgė ir nesuspėjo nei jų vardų užrašyti, nei
paminklų jiems pastatyti. Bet nuo laiko aukštumos tik didingesnis atrodo jų žygdarbis, tik dar
tauresnė jų pastangų prasmė. Nusilenkime jiems. Ir kol neturime muziejaus, bent mokyklose ir
bibliotekose saugokime išlikusius jų vardus.
Kaluškevičius B., Misius K. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai. 1864 — 1904. — Vilnius:
Diemedis, 2004. — 672 p.
Šiuipys Antanas. Paventės kaimo Šiuipiai. Mykolas Šiuipys — knygnešystė ir didysis
metalinis kryžius Viekšnių senosiose kapinėse broliui Jonui. — 2006. — Spalio 10. — Žodžiu:
Tekstas perrašytas iš diktofono:
— Mano senelis [Simas Šiuipys] turėjo seserį. Marinė [Šiuipytė] jinai vadinosi. I ta Marinė
biški buvo tuokia, nu... kažkuo tai ne taip... Marinė, no Marija turbūt buvo. Ji gyveno a špitolėj...
Lygtai tėn apačiuoj gyveno, tame padvale [rūsyje]. Kai būdavo potvynis pavasarį, užtvindavo.
Esu matis — poudaa plaukiuo... Ta Marinė gąsdindavo: Šiuipių ta vieta yr prakeikta... a ne
prakeikta, kažkaip tai, pasmerkta. Man neatidavė dalies. Aš nuvažiavau į Romą i užpirkau pas
popiežių mišias. I paskė, kad septynios kartos, kurios gyvens tame ūkyj, vargs. Bet ji tikrai
buvusi ten. Bovo tarybiniais laikais išaiškinta, ka ji nusipirkusi indulgenciją. I ta indulgencija
100
pateko pas tos Marijos seserį, sesers vaikus, i tėn pateko į Ateizmo muziejų. Mono senelio sesuo.
Šiuipytė.
— O tas, kuris Darbėnuose [Mykolas Šiuipys], iš kur jis buvo?
— O tas buvo jau dėdė. I, sako, iš kur ta Marinė gavo pinigų? Sako, iš kunigo, dėdės. Vuo tas
kunigs viens tebuvo. Tai jo brolis buvo Jonas, Šiuipys Jonas. Jis kaip mėrė, jis [Mykolas]
tebebuvo gyvas dar. Iš Pandėlio, turbūt, į Leckavą atsikielė, Leckavuo dvejis metus išbuvęs
klebuonu. Tas Jonas buvo tas anuo brolis, kurs išleido i tuos kunigus. Ons vėsą ūkį tą valdė.
Lėlaičių malūnėlis, ont Pievupio, Lėlaičiuose. Į pakalnę nusileisdavuom iš tieviškės, i bovo
malūnėlis. Kuoks, no 150 metrų.
— Tiek Mykols, tiek Jons iš ten i kilę?
— Nu taip.
— O taip tiksliai, koks ten kaimas?
— Tėn aš nesuprantu vieno dalyko, kaip ten bovo. Jis buvo Paventės kaimas. Mano senelio
Simo Šiuipio sesuo buvo Šarkienė. Čia antruo pusie Ventos Šarkis bovo. Mauzoliejus buvo
tuoks. Anūkas tos Šarkienės bovo atsivežės metriką. I parašyta, kad Pranciška Šiuipytė gimusi
Lėlaičių kaime. O kodėl jis Lėlaičių kaimas, aš nesuprantu. Gal vėliau tą dalį kaimo pavadėno
Paventės. Bet, kiek aš prisimenu, vėsad bovo Paventės kaims. Nuo Pievupio link Viekšnių bovo
Paventės kaimas, vuo antruo [Pievupio] pusie Lielaičių kaims. Nu, gal kūma bovo gėrts... Jonas
Šiuipys, jo sūnus buvo Simas Šiuipys, Simo sūnus buvo Antanas, aš gėmės iš Antano. I vėsą
laiką vėsi mes gyvenuom ten. [...]. Mono sūnus Pranas. Mono sūnaus sūnus Titas.
Šiuipys Antanas. Vilniui vaduoti sąjungos (VVS) skyrius Paventės kaime. Šiuipiai —
knygnešiai. Vežimas į Ameriką. — 2006. — Spalio 10. — Žodžiu: Tekstas perrašytas iš
diktofono:
Simas Šiuipys vežė į Ameriką žmones. Aš prismenų, trisdešimts kuokiais trečiais metais, aš
buvau pėnkių metų tik, tėvas... Buvo susirinkimas jaunimo pas mus, ir įsteigė Vilniaus vaduoti
sąjungą, kuopelę. Virkutis Leons bovo pirmininks, iždininkė bovo... tuokia kaimynkos sesuo
gyveno, pas kaimynką. Mano tėvas buvo didelis organizatorius. Ans buvo populiarus labai. Pas
mus namuose tas bovo. Paventės kaime. Ans bovo išgeriantis, bet žmuonės labai jį gerbė.
Virkutis tėn kitoj pusėj upelio gyveno tėn ont kalnioko. Ar tuoks apsišvietęs žmogus buvo tas
Virkutis. „Ūkininko patarėją” mes jiemiem, i buvo nupaišyts Lietuvos žemėlapis, ir kur buvo
įsteigtos tuos kuopelės, buvo rodyklė į Vilnių. VVS — taip vadinuosi. Tuo laikotarpiu masiškai
buvo. Iki to laiko, kai paskelbė ultimatumą lenkai. Visi šaukė — mes be Vilniaus nenurimsim!
I tada Vilniui vaduoti sąjunga, tuos vėsos bovo uždarytos.
Pagrindinis [vežimo] buvo organizatorius Simas Šiuipys. Paskou bovo jo šuogeris Šarkis ir
Šarkio šogeris Baltutis, Klemensas vardu bovo. Šarkis Jonas yra įrašytas į knygą tą knygnešių —
giminių parodymu. O apie Šiuipį, apie Baltutį nieko neparašyta. Man paskojo tėvo sesuo, kad jie
parveždavo tėn visuokių i maldaknygių, laikraščių, knygų visuokių. Parsiveždavo po bačkelę
vyno. Tas Baltutis bovo apsiženijęs su Šarkyte. Ir ons šuogeris bovo. O Šiuipio šuogeris buvo
Šarkis. Kad jie vežė tas knygas... Kas tau, Šarkiou sakau, kas tau pasakuojo? Sako, tievs
pasakuojo mon. Vuo tėn apie tą knygnešystę nieko nie parašyta. Jis, tas Simas Šiuipys, kai
atveždavo, tų užsakymų visuokių atveždavo. Aš buvau kokioj... jau kokioj antroj klasėj,
gimazijoje buvau, aš pas babą gyvenau. Už sienos, baba tėn su muotriškuoms gyveno, vuo aš čia,
kambariuks bovo. Girdi, Šiuipys vežė žmuonis į Ameriką. Aš įejau pas tą babą, sakau, su kou
vežė Šiuipys žmuonis į Ameriką? Nu kaap, su arklees. Aš nuskvatuojau. Baba supyko. Kaapgi,
sako, paklausk Proncėškaus. Jug Proncėškus važiavo su Šiuipiu į Ameriką. Prancėškus bovo
mano mamos brolis. Maiguos gyveno, už fermos [buvusios kolūkio fermos, netoli Maigų ežero].
1948 metais, kada mono tievus išvežė, aš gyvenau kurį laiką, mienesį a do mienesius, pas tą
Proncėškų. Ten bovo vietoj agentai. Jie iš paprūsio imdavo. Į antrą pusę nevažiavo. Tik juoks
jiemė — Elekšis, kažkuokią knygelę išleidis, i tėn rašyta, kaip Šiuipys padiejo per rubežių pereit.
Tėn nieko panašaus nebovo. Šiuipys atveždavo lig rubežiaus, agentui pabarškėno į longėlį
mažuo truobelėj. Išejo žmogus, atskaičiavo... tėik žmuonių y, tėik pinigų reik, pasijiemė. Ons
savo pasijiemė, kas priklauso anam, o kėtus įdevė anam i viso gero. Vuo paskou ons, šiuopus
rubežiaus tvarkies savo kėtus reikalus. Man Končienė ta sako, vieną kartą mačiau parsivežė
101
revolverį. Už sienos buvo žmuogus kits. Tas, kur vesdavo per sieną, tik per sieną vesdavo, kėto
nieko. Tas žmuogus, kurs pajiemė iš tuo pervediejaus per rubežių, tas pajimdavo, nupėrkdavo
bilietus į traukinį iki Briuselio. A Briuselis jau žėno, kėik atvažious, i tėik nupirkta bilietų jau.
O tėn, kap įsuodėn į laivą, jau be palydovo. O tėn agentai jau Amerikoj laukia. I tie agentai
paimdavo, pagal turimus adresus išvežiuodavo. [Grįždami] viskuo parsiveždavo, i knygų, i
revolverį, i skarelių, ir vyno bačkelę parsiveždavo. Jis buvo ir pijuoks... I triūbij tą mėnesį,
sekantį mėnesį vėl. Į mėnesį vieną kartą, sakė. Ateidavo užsirašydavo pas jį, pas Šiuipius. Ne pas
tuos kitus. Jis sugaišdavo savaitę. Važiuodavo tik naktim. Pusiaukelie keisdavo arklius. Žmuogų
nusisamdę, žemės turiejo, tas žmuogus arklius prižiūriejo. Vuo tas Baltutis Klemo Dulkės tėvas
buvo.
102
6.3.1.1. KNYGNEŠIAI
BERŽANSKIENĖ-ŠIUIPAITĖ BARBORA
Beržanskis J. Pluogų knygnešė // Knygnešys. 1864—1904. — Antras fotografuotas leidimas.
— Vilnius, 1992. — T. 2. — P. 15—17. — Pirmas leidimas 1928 m. — Tekste:
„Gyvendamas Darbėnuose kunigas Mykolas Šiuipys susipažino su Kretingos apylinkių
knygnešiais kontrabandininkais ir jiems nurodė ištikimą vietą, kur galima turėti knygų sandėlį.
Ta vieta buvo gret Viekšnių miestelio, Pluogų vienkiemyje, jo tikros sesers, mano motinos,
Barboros Šiuipaitės namai.
Dar prieš 1870 m. pradėjo kasmet po keletą sykių važiuoti mums, vaikams, nepažįstami
žmonės, atveždami ir palikdami po vežimą įvairiausių knygų — daugiausia tikybinio turinio:
maldaknygių, šventųjų gyvenimų, „bromų” ir kitų spausdintų Prūsuose knygų. Tas knygų
vežimas, mums, vaikams, bematant, tuojau būdavo išskirstomas dalimis ir iškaišiojamas po
šieną, po šiaudus ir po pelus. Paskui per savo gentis ir gerus žmones mano motina tas visas
knygas pasistengdavo paskleisti tarp mokančių skaityti Laižuvos, Leckavos, Akmenės, Tirkšlių ir
kitų artimiausių parakvijų apylinkėse. Tą darbą dirbti jai noriai padėdavo ir jaunesnieji
kunigėliai.
Tie knygų vežimai užvažiuodavo pas mano motiną per 23 metus su viršum iki jai numirštant
Pluoguose 1893 metų birželio 16 dieną. Pati ji turėjo gana didoką biblioteką, kur buvo visi raštai
vyskupo Valančiaus, S. Daukanto, brolių Juzumavičių, Ivinskio, Poškos ir kt. Visas knygas buvo
atidžiai perskaičiusi, jų turinį tankiai mums, vaikams, išpasakodavo, ir tuo būdu nuo mažų dienų
mes buvome pripratę ir prisirišę prie žemaičių kalbos, kuri ir buvo mūsų gimtoji kalba.”
Kviklys Bronius. Mūsų Lietuva. — 2-oji (fotogr.) laida. — Vilnius, 1992. — T. 4. — P. 430.
— Pirmas leidimas 1968 m. — Tekste: „Spaudos draudimo laikais čia buvo vienas iš
draudžiamosios spaudos platinimo centrų. Netoli miestelio esančiame Pluogų vienkiemyje kun.
M. Šiuipio pastangomis, buvo įsteigtas slaptas spaudos sandėlis. Dar prieš 1870 m. knygos į
Viekšnius buvo gabenamos vežimais, iš čia siunčiamos į Laižuvos, Leckavos, Akmenės, Tirkšlių
apylinkes ir kitas vietoves. Barbora Šiuipaitė-Beržanskienė iki savo mirties (1893 m.) rinko
knygas ir buvo sukaupusi nemažą biblioteką.”
Rozga Leopoldas. Spaudos draudimo metai // Rozga L. Akmenės rajono istorijos apybraiža.
— Akmenė, 1990. — 48 p. — P. 39—40. — Tekste: M. Šiuipys, Barbora ŠiuipaitėBeržanskienė.
Merkys V. Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias, 1864—1904. — Vilnius, 1994. —
P. 59—60. — Tekste: Barbora Šiuipaitė-Beržanskienė savo brolio kunigo Mykolo Šiuipio
skatinama, nuo 1870 m. savo namuose priiminėjo ir slėpė vežimais iš Prūsų pristatomą liet.
spaudą, ypač religines knygas. Čia jas išskirstydavo smulkiems knygnešiams, tie išplatindavo
Laižuvos, Leckavos, Akmenės, Tirkšlių apylinkėse. Pati B. Beržanskienė susikomplektavo
biblioteką.
Kerys Bronius. Randevu Viekšnių kapinėse // Vienybė. — 1996. — Rugpj. 10, 14, 17, 21,
24, 28; Rugs. 4.
Rozga Leopoldas. Nusilenkime jų žygdarbiui: Knygnešių dienai artėjant // Vienybė. — 1998.
— Kovo 5, 7, 10, 14. — Nr. 25 (5844), 26 (5845), 27 (5846), 28 (5847). — Tekste:
Anksčiausiai knygnešių maršrutai nukrypo į Viekšnius. Netoli miestelio, Pluogų kaime,
gyveno bajorų kilmės Beržanskių šeima. V. Merkys apie šią šeimą taip pasakoja: „Motina
Barbora Šiuipaitė-Beržanskienė (mirė 1893. VI. 16), savo brolio kunigo Mykolo Šiuipio
skatinama, nuo 1870 m. savo namuose priiminėjo ir slėpė vežimais iš Prūsų pristatomą lietuvišką
spaudą, ypač religines knygas. Čia jas išskirstydavo smulkesniems knygnešiams, kurias jie
išplatindavo Laižuvos, Leckavos, Akmenės, Tirkšlių apylinkėse. Pati B. Beržanskienė
103
susikomplektavo biblioteką, kurioje turėjo M. Valančiaus, S. Daukanto, brolių Juzumų,
L. Ivinskio, D. Poškos raštus. Sūnus J. Beržanskis, mokydamasis Šiaulių gimnazijoje (ją baigė
1883 m.), buvo slaptos gimnazistų bibliotekos vedėjas. Biblioteką, turėjusią apie 3000 knygų,
papildydavo lietuviška spauda (pvz., „Aušra”). Biblioteka buvo slepiama grafo Zubovo tėvų
namuose. Apie ją jau 1883 m. buvo gavę žinių ir žandarai, — susirašinėjo dėl kratos darymo,
tačiau jos atsisakė, kad nebūtų kompromituojamas V. Zubovo tėvas — Kauno gubernijos bajorų
vadovas.”
Nenuostabu, kad B. Beržanskienės sūnus Jonas išaugo šviesiu žmogumi ir visą gyvenimą
darbavosi dėl tėvynės, tapo vienu iš V. Kudirkos bendražygių leidžiant „Varpą”.
BERŽANSKIS JONAS, JONO
Beržanskis J. Pluogų knygnešė // Knygnešys. 1864—1904. — Antras fotografuotas leidimas.
— Vilnius, 1992. — T. 2. — P. 15—17. — Pirmas leidimas 1928 m. — Tekste:
[↑ Beržanskienė-Šiuipaitė Barbora]. „Aš, šitos Pluogų knygnešės sūnus, būdamas Šiaulių
gimnazijos VIII klasės mokiniu, pavasarį ir vasarą 1883 metais skleidžiau Šiauliuose pirmuosius
„Aušros” numerius tarp suvažiuojančių į turgų vietinių kaimiečių, bėgiodamas po užvažiuojamus
namus. Tuomet aš buvau slaptos gimnazijos mokinių bibliotekos vedėjas. Ta biblioteka turėjo
apie 3000 tomų įvairaus turinio knygų ir buvo laikoma grafo Vladimiero Zubovo vardu antrame
aukšte ties grafo Mikalojaus Zubovo dvarų kontora Šiauliuose. Į šitą biblioteką žinomas
Miglovara [J. Miliauskas]iš Rygos atsiųsdavo man ryšelius „Aušros”. Atskiri jos numeriai ir
buvo iškaišiojami tarp žmonių. Tas mano darbas tampriai buvo rišamas su darbu mano motinos,
varomu Pluogų apylinkėje. Toliau jau „Aušros” skleidimas ir joje bendradarbiavimas mudviems
dviejų brolių Liudviko ir mano ėjo Petrapilyje, mudum studentaujant. Iš čia mes
išsiuntinėdavome laiškais atskirus „Aušros” numerius mums žinomiems žemaičiams. „Aušrai”
užgesus 1886 metais ir mano broliui Liudvikui 1888 m. gegužės 23 d. mirus, knygnešio darbą
dirbau kiek mažiau. Ir taip buvo iki pasirodant 1889 ir 1890 metais „Varpui” ir „Ūkininkui”,
kurie [...] mano buvo skleidžiami net Permės gubernijoje ir Kurše.” — [Rašyta 1927 m. rugsėjo
18 d].
Merkys V. Lietuvos valstiečiai ir spauda XIX a. pabaigoje—XX a. pradžioje. — Vilnius,
1982. — P. 94. — Tekste: „1883 m. pavasarį bei vasarą Šiauliuose „Aušrą” iš J. Miliausko
[Miglovaros] (gyvenančio Rygoje) gaudavo gimnazistas Jonas Beržanskis, kuris ją įduodavo
turgun suvažiuojantiems valstiečiams.”
Merkys V. Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias, 1864—1904. — Vilnius, 1994. —
P. 59—60. — Tekste:
[↑ Beržanskienė-Šiuipaitė Barbora]. Sūnus J. Beržanskis, mokydamasis Šiaulių gimnazijoje
(baigė 1883 m.), buvo slaptos gimnazistų bibliotekos vedėjas. Biblioteka buvo grafo Vladimiro
Zubovo tėvų namuose. Apie ją 1883 m. buvo gavę žinių ir žandarai. Kratos nedarė, kad
nekompromituotų. V. Zubovo tėvas — Kauno gub. bajorų vadovas. Pasitenkinta kratomis
gimnazistų butuose. J. Beržanskis mirė 1936 07 12 Kaune. — Nurodyta literatūra:
Vladimirovas L. Šiaulių Zubovų bibliotekos klausimu // VVU Mokslinės bibliotekos metraštis.
— Vilnius, 1961. — P. 206.
Kerys Bronius. Randevu Viekšnių kapinėse // Vienybė. — 1996. — Rugpj. 10, 14, 17, 21,
24, 28; Rugs. 4.
Rozga Leopoldas. Nusilenkime jų žygdarbiui: Knygnešių dienai artėjant // Vienybė. — 1998.
— Kovo 5, 7, 10, 14. — Nr. 25 (5844), 26 (5845), 27 (5846), 28 (5847). — Tekste:
Anksčiausiai knygnešių maršrutai nukrypo į Viekšnius. Netoli miestelio, Pluogų kaime,
gyveno bajorų kilmės Beržanskių šeima. V. Merkys apie šią šeimą taip pasakoja: „Motina
Barbora Šiuipaitė-Beržanskienė (mirė 1893. VI. 16), savo brolio kunigo Mykolo Šiuipio
skatinama, nuo 1870 m. savo namuose priiminėjo ir slėpė vežimais iš Prūsų pristatomą lietuvišką
104
spaudą, ypač religines knygas. Čia jas išskirstydavo smulkesniems knygnešiams, kurias jie
išplatindavo Laižuvos, Leckavos, Akmenės, Tirkšlių apylinkėse. Pati B. Beržanskienė
susikomplektavo biblioteką, kurioje turėjo M. Valančiaus, S. Daukanto, brolių Juzumų,
L. Ivinskio, D. Poškos raštus. Sūnus J. Beržanskis, mokydamasis Šiaulių gimnazijoje (ją baigė
1883 m.), buvo slaptos gimnazistų bibliotekos vedėjas. Biblioteką, turėjusią apie 3000 knygų,
papildydavo lietuviška spauda (pvz., „Aušra”). Biblioteka buvo slepiama grafo Zubovo tėvų
namuose. Apie ją jau 1883 m. buvo gavę žinių ir žandarai, — susirašinėjo dėl kratos darymo,
tačiau jos atsisakė, kad nebūtų kompromituojamas V. Zubovo tėvas — Kauno gubernijos bajorų
vadovas.”
Nenuostabu, kad B. Beržanskienės sūnus Jonas išaugo šviesiu žmogumi ir visą gyvenimą
darbavosi dėl tėvynės, tapo vienu iš V. Kudirkos bendražygių leidžiant „Varpą”.
BUKONTAI. BUKANTAI
ČIA ILSIS ADOMAS IR AGNIEŠKA BUKONTAI. ADOMAS MIRĖ 1913 M.
PASTATĖ SŪNUS DOMININKAS // Iš įrašo antkapyje Viekšnių senosiose kapinėse.
Lauraitis Vincas. Gydytojas ir visuomenės veikėjas // Vienybė. — 1988. — Geg. 1. —
Tekste: „Bukantų sodyboje [Kegrių kaime] buvo įrengta slapta lietuviškų leidinių saugykla.”
DARGIS JONAS
Bubėnas D. Kai kurie žemaičių knygnešiai // Knygnešys. 1864—1904. — Antras
fotografuotas leidimas. — Vilnius, 1992. — T. 1. — P. 65—66. — Pirmas leidimas 1926. —
Tekste: „Paskui Petravičius 1883 m. pradėjo su manimi eiti į Tilžę ir gabenti maldaknyges,
kalendorius ir dvasiško turinio knygeles ir siuntinėti visa tai į Viekšnius Jonui Dargiui, Juozui
Vilčikauskui ir kitiems, kurie tiktai reikalavo knygų. [...]. Jonas Dargis iš Viekšnių miestelio,
persikrikštijęs iš žydų. Gimė 1858 m. Pirma knygas ėmė iš manęs ir Petravičiaus, paskui ėjo į
Tilžę, bet jam nesisekė; daug knygų atėmė iš jo ant rubežiaus; tada ėmė knygas iš manęs ir iš
Petravičiaus; ilgus metus pirkliavo knygomis, kol laisvė užėjo. Dabar gyvena savo butelyje,
Viekšnių mieste, truputį pirkliaudamas.”
Bubėnas D. Ilgi darbo metai ir ištrėmimas // Knygnešys. 1864—1904. — Antras
fotografuotas leidimas. — Vilnius, 1992. — T. 1. — P. 121. — Pirmas leidimas 1926 m. —
Tekste: D. Bubėnas gyveno Luokės valsčiaus Ubiškio viensėdyje. „Iš namų jau kitais vežimais
veždavo į Viekšnius bagamazninkui Jonui Dargiui ir Juozapui Vilčikauskiui.”
Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų,
pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 94—95. — Tekste:
„Taip pat krikštytas žydas, bagamazninkas (paskui šimtininkas) Jonas Dargis vertėsi knygų
kontrabanda ir visados mokėjo išsipainioti; kartą, kažkieno įspėtas, policijai išėjus už miestelio
jo kontrabandos pasitikti, jis per Viekšnių davatkas knygas į Viekšnius perkeldino ir krečiamas
nieko jau nebeturėjo. Jis paskui stojo policijos sargybiniu (stražniku), bet žmonėms nekenkė, kur
reikiant įspėjo.”
Viekšnių švietimo istorijai. — Nežinomo autoriaus ranka mėlynu rašalu parašytas tekstas
1959 metais pagamintame mokykliniame sąsiuvinyje / Teksto radimo aplinkybės, kai kurie tekste
minimi faktai, paties teksto ypatybės lyg ir patvirtina spėjimą, kad tai mokytojos Mortos
Butkutės rašytas tekstas. — 2010 metais pateikė Antanas Sidabras. — Tekste:
Knygnešiai
Slaptasis mokymas turėjo ryšių su slaptai platinama lietuviška spauda, kuri buvo gabenama iš
Prūsų ir į Viekšnius. Tą spaudą platino daugiausia įvairūs prekybininkai, bagamazninkai,
pauperiai ir kiti tam darbui atsidavę žmonės. Jų tarpe buvo Dargis Jonas, Vilčekauskas Juozas,
Bronislava Knabikaitė-Zabulionienė, Pakalniškienė, Knabikas, Čekų Šarkis ir kiti. Slaptos
spaudos jie gaudavo pas Jušką Kalvarijoje ir kituose miesteliuose. Apylinkės knygnešiai turėjo
105
išsidirbę sutartinę, vadinamą liberišką kalbą ir ja, paslaptims išlaikyti, susikalbėdavo. Žmogus
vadinosi — loks, mergaitė — kvaranka, pinigai — kobine, gerti — kerit. Sakinys: paslėpk
knygas, ateina žandaras — pasiliepok vaseliuškas, opnajot butūzas.
Urbienė Amelija. Švažai — kontrabandininkai, knygnešiai, revoliucionieriai: 1973 metų
aprašas // Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 3 // VVB, VM. — Tekste:
Viekšnių miestelio fotografo Jono Kinčino tėvas tarnavo valsčiuje „sotniku”. Jis buvo už
„stražninką” mažesnis. Jo darbas — nunešti „pavieskas”, pakviesti ką nors į valsčių. Jis, išgirdęs
valsčiuje kalbant, kad į miestelį atvyks caro valdininkai kratų daryti, pranešdavo Jurgiui Švažui.
Stražninkas buvo ir Dargis (žydas perkrikštas). Kai jis krikštijosi, savo žydišką pavardę
pakeitė, priimdamas pavardę savo kūmo — krikšto tėvo. Jo žmona turėjo bagamazą. „Kningų”
savo bagamaze nepardavinėjo, kai spauda dar tebebuvo uždrausta — ja nepasitikėjo. „Kningas”
pradėjo pardavinėti tada, kai spaudą leido. Kartą, darant kratą pas Švažus, motina pasiuntė
dukterį, kad ši praneštų Dargienei apie kratą. Dargienė pasakė: „Mes jau vakar žinojom, kad bus
krata”. Bet Švažų neperspėjo.
Rozga Leopoldas. Knygnešių gadynės padavimai // Vienybė. — 1989. — Kovo 30. —
Tekste:
„Parsivežtas iš Tilžės knygas, daugiausia maldaknyges ir šiaip religinius raštus, Petravičius
dažniausiai perduodavo į Viekšnius čia gyvenusiems Jonui Dargiui ir Juozui Vilčikauskui. Jonas
Dargis buvo persikrikštijęs iš žydų, tarnavo miestelyje policininku. [...]. Knygų jis gaudavęs iš
F. Petravičiaus bei iš D. Bubėno, gyvenusio Ūbiškėje. Jaunas būdamas, pats ėjo į Tilžę, bet
nesisekė, trūko apsukrumo, daug knygų iš jo atėmė. Mirė jau po pirmojo pasaulinio karo. Juozas
Vilčikauskas buvęs jaunesnis, knygų gaudavo tuo pačiu keliu ir nė karto nepakliuvo žandarams.
Mirė Viekšniuose jau po karo, turėdamas apie 50 metų.”
Rozga Leopoldas. Akmenės rajono istorijos apybraiža. — Akmenė, 1990. — P. 39. —
Tekste: „Mirė J. Dargis jau po Pirmojo pasaulinio karo.”
JANAVIČIUS JONAS
Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų,
pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 94. — Tekste: „bagamazninką Jonavičių,
kuris dėl lietuviškų knygelių pardavinėjimo nekartą atsidurdavo kalėjime ir ten rožančius dirbo,
kuriuos paskui žmonėms pardavinėjo.”
Merkys V. Lietuvos valstiečiai ir spauda XIX a. pabaigoje—XX a. pradžioje. — Vilnius,
1982. — P. 37. — Tekste: „Apie Viekšnius nuo 8-to dešimtmečio darbavosi Jonas Janavičius
(įkliuvo net 4 kartus).”
Merkys V. Draudžiamos lietuviškos spaudos kelias, 1864—1904. — Vilnius, 1994. — P. 155.
— Tekste:
Janavičius (Janovič) Jonas, valstietis, gyv. Viekšniuose, pauperis (skurdžius). Už knygų
laikymą platinimui 1879 m. taikos teisėjo nubaustas 50 rublių bauda. 1889 m. policija iš jo atėmė
26 lietuviškas knygas. 1893 m. žandaras ir uriadnikas Viekšniuose vėl iš jo paėmė 10 knygų (5 iš
jų lietuvių kalba). 1893 09 17 nubaustas 1 mėn. arešto policijos areštinėje. 1903 11 08 Kauno
gubernatorius vėl pristatė bausti. Byla nutraukta 1904 05 16. — Nurodyti fondai archyve.
Rozga Leopoldas. Nusilenkime jų žygdarbiui: Knygnešių dienai artėjant // Vienybė. — 1998.
— Kovo 5, 7, 10, 14. — Nr. 25 (5844), 26 (5845), 27 (5846), 28 (5847). — Tekste:
Visą savo gyvenimą lietuviškos spaudos platinimui paskyrė viekšniškis Jonas Janavičius.
1879 m. už draudžiamų lietuviškų knygų laikymą platinimo tikslais teisėjas jam skyrė anuo metu
didelę 50 rub. baudą. Po 10 metų policija pas jį vėl surado 26 knygas, iš kurių tik 6 nebuvo
draudžiamos, nes išleistos rusiškomis raidėmis. 1893 metais žandaras su uriadniku iš
106
J. Janavičiaus vėl atima 10 knygų, tarp kurių 5 buvo lietuviškos, už tai Vilniaus
generalgubernatoriaus sprendimu jis mėnesį turėjo išbūti policijos areštinėje. 1903 m. rudenį
J. Janavičius vėl turėjo nemalonumų dėl aptiktos lietuviškos spaudos, bet po pusmečio byla buvo
nutraukta.
KNABIKAITĖ-ZABULIONIENĖ BRONĖ
Knabikaitė-Zabulionienė Bronė. Iš Spaudos draudimo gadynės // Knygnešys. 1864—1904.
— Antras fotografuotas leidimas. — Vilnius, 1992. — T. 2. — P. 182—184. — Pirmas leidimas
1928 m. — Tekste: B. Knabikaitė — viekšniškė. Mokėsi Mintaujoje, grįžo į Viekšnius. Imdavo
spaudinių iš Jono Dargio ir Vilčikausko. Brolis kunigas Kasperavičius išleido mojinių maldų
knygelę „Vainikėlis”. Šią knygelę, parvežtą iš Kupiškio, platino ir Viekšniuose.
MOTUZAS JONAS (1863—1929)
Laurinavičius J. Mažeikių knygnešys // Gimtinė. — 1989. — Rugs. 30. — Tekste:
J. Motuzas (1863—1929) gimė Milių kaime prie Viekšnių. Grįžęs iš caro kariuomenės,
apsigyveno Viekšniuose. 1892 m. vedė ir išvyko į Sedą, po kelerių metų į Mažeikius. 1921—
1923 m. buvo Mažeikių burmistru. Fotografas, drožėjas, knygnešys.
PAKALNIŠKIENĖ IR PAKALNIŠKYTĖ-ŠVAŽIENĖ EMILIJA
Laurinavičius Jonas. Kai gryčioje „gegutė kukavo” // Vienybė. — 1991. — Saus. 29. —
Visas tekstas:
Viekšnių miestelyje, Stoties gatvėje, XIX a. pabaigoje gyveno Pakalniškiai. Jie turėjo savo
„bagamazėlį” (parduotuvėlę), kurioje pardavinėdavo šukas, antpirščius, karolius, stalo įrankius,
rožančius (patys juos darė), škaplierius ir kanceliarijos prekes. Patikimiems žmonėms
pasiūlydavo ir lietuviškų knygų: maldaknygių, elementorių, laikraščių.
Parnešti uždraustos lietuviškos literatūros Pakalniškienė siųsdavo savo vaikus į Čekų kaimą
pas Čepauskus, kurie palaikė ryšį su Telšių knygnešiais. Motina vaikams po paltukais ant kaklo
užkabindavo plačias terbas, duodavo tuščią „karazinką” (krepšį) ir išsiųsdavo į Čekų kaimą.
Čepauskai prikišdavo į terbas lietuviškos literatūros, o vaikams į kelią krepšin įdėdavo obuolių,
duonos ar butelį pieno. Vaikų atneštą literatūrą išplatindavo motina. Vėliau į šį darbą įsijungė ir
vyriausioji Pakalniškių duktė Emilija su savo vyru Jurgiu Švažu.
Švažai knygas slėpdavo duobėje, kuri buvo iškasta kiaulių kūtelėje. Duobę uždengdavo
lentomis ir apversdavo mėšlu bei apkreikdavo šiaudais. Emilija Švažienė knygų parveždavo iš
Bivainės miške gyvenusio Petravičiaus. Kadangi Švažai neturėjo nei arklio, nei vežimo, Emilijai
veltui duodavo savo „padvadas” giminaičiai: Žibikų kaime gyvenęs Ignas Baltutis ir Paventės
kaime gyvenęs Jonas Šarkis. Jei knygnešių ryšininkai atsiųsdavo pas Švažus kokį žmogų knygų
paimti, jų duodavo tik tiems, kurie pasakydavo sutartą slaptažodį: „gegutė kukuoja”, „gandras
parskrido” ir t. t. Švažai žinodavo, kad tokiems žmonėms galima duoti knygų.
J. Švažas buvo „cicilikas”, 1905 m. dalyvavo anticariniuose mitinguose, kalbėdavo „ant
bačkos”, klijavo proklamacijas. Jis buvo nagingas vyras: ir batus siuvo, ir laikrodžius taisė, ir
barzdas skuto. Todėl pas jį dažnai būdavo žmonių, kuriuos agitavo kovoti prieš carizmą.
SUDINČIUS VLADAS, MOTIEJAUS (SUDINC)
Merkys V. Draudžiamos lietuviškos spaudos kelias, 1864—1904. — Vilnius, 1994. — P. 369.
— Tekste: Gimė apie 1884 m. Gyveno Viekšniuose. Gaudytas 1898 12 11, pabėgo. „Sudinčius
sakėsi spaudą turėjęs nunešti į Viekšnius.” — Nurodytas fondas archyve: F. 1242. Ap. 1. B. 108.
// LVIA.
Rozga Leopoldas. Nusilenkime jų žygdarbiui: Knygnešių dienai artėjant // Vienybė. — 1998.
— Kovo 5, 7, 10, 14. — Nr. 25 (5844), 26 (5845), 27 (5846), 28 (5847). — Tekste:
107
Knygas iš Prūsijos gabeno ir valstiečiu save vadinęs viekšniškis Vladas Sudinčius arba
Sudintas. 1898 m. gruodžio 11 d. pasienio sargyba užtiko jo pėdsakus ir jais atsekė į Gargždų
valsčių, o čia rado nešulį su 59 lietuviškomis knygomis. Apklausiamas V. Sudintas sakė knygas
turėjęs pargabenti į Viekšnius, tačiau pats nuo žandarų paspruko.
ŠVAŽAS JURGIS IR ŠVAŽIENĖ-PAKALNIŠKYTĖ EMILIJA
Leckava (Šiaulių paviete). Garsus tamsybės platintojas // Naujoji gadynė. — 1906. —
Rugpj. 23 (Rugs. 5). — Nr. 14. — P. 220. — Žinios aprašui: Povilo Saudargo. — Tekste:
„Leckavos klebonas ne tik savo parapijoj pagarsėjęs, bet ir visose aplinkinėse: Viekšniuos,
Mažeikiuos, Tirkšliuos. [...]. Viekšniuos per šventą Joną, nuėjęs pas škaplierninką Švažą,
nusipirko jis gulintį ant stalo „Naujosios gadynės” numerį ir klausia jo:
— Kur gi tu būtum dėjęs tą laikraštį?
— Būčiau žmonėms pardavęs.
— Še — še dabar parduok! — tyčiojasi jis, įsidėdamas į kišenę nupirktąjį numerį.
Švažas paėmė nuo lentynos daugiau numerių ir padėjo juos ant stalo. Pamatęs tai, kunigėlis
net ėmė šokinėti iš piktumo ir, kiek tik gali, ėmė šaukti, kaip da žemė jo neprarįjanti, kaip
perkūnas neužmušąs už tokių „biaurių gazietų” pardavinėjimą.
Per Jokūbines buvo tas pats Švažas į Leckavą nuvažiavęs. Pajutęs, kad jis ten yra, kunigėlis
pasišaukė jį pas save ir ėmė obuoliais ir vynu vaišinti, kad tik nustotų „tokias” knygas
pardavinėjęs; girdi, jis surašysiąs, kokias galima, bet iš to niekas neišėjo.”
Viekšniai. (Šiaulių pav.). Krata // Naujoji gadynė. — 1906. — Rugpj. 23 (Rugs. 5). —
Nr. 14. — P. 221. — Žinios aprašui: Povilo Saudargo. — Tekste: „5 š. m. išvažiavus
gubernatoriui, vakarą uriadnikas su 6 sargybiniais atėjo krėsti Jurgį Švažą. Tas reikalavo
leidžiamojo rašto; uriadnikas sakėsi turįs, bet nerodė ir norėjo daryti savo darbą. Pasiėmęs 2
„poniatuosius”, Švažas krėsti leido. Jieškojo proklomacijų, kurios tą dieną buvo praplatintos ir
revolverių. Nieko neradęs, uriadnikas pasiėmė 8 atskirus „N. Gadynės” numerius.”
Urbienė Amelija. Švažai — kontrabandininkai, knygnešiai, revoliucionieriai: 1973 metų
aprašas // Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 3 // VVB, VM. — Tekste:
Jurgis Švažas buvo Viekšnių miestelio gyventojas, kilęs iš Padvarių kaimo. Miestelyje gyveno
Stoties gatvėje, netoli šventoriaus. Mokėjo skaityti ir rašyti. Jį buvo išmokiusios Santeklių dvaro
panelės. Jurgis Švažas buvo labai nagingas: skuto barzdas, siuvo batus, mokėjo pataisyti
užsikirtusius revolverius, taisė laikrodžius ir... kas be ko — nugerdavo.
Emilija Pakalniškytė-Švažienė buvo siuvėja. Jos motina Pakalniškienė turėjo „bagamazą”.
Pardavinėjo „kningas” (maldaknyges), ražančius, škaplierius, šukas, žiedus, „noperskus”,
vargonėlius, švilpius, karolius. Rožančius padirbdavo ir škaplierius išausdavo pati. „Kningų”,
kalendorių, „lementorių”, proklomacijų prieš caro valdžią patys parsigabendavo arba jų gaudavo
iš Čepinskienės, gyvenusios Čekų kaime.
Kai dar buvo uždrausta spauda, jų parnešti į Čekus siųsdavo savo sūnų Antaną ir dukterį
Emiliją. Vaikams motina buvo pasiuvusi plačius „mantelėlius” (paltukus). Po mantelėliais ant
kaklo užkabindavo terbas. Vaikai, pasiėmę tuščią „karazinką” (krepšą) eidavo per tiltą į Čekų
kaimą. Čepinskienės ūkis buvo netoli, reikėjo tik tiltą pereiti ir į kalną pasikelti. Čepinskienė
vaikus pavaišindavo, „ant kelio” į „karazinką” įdėdavo duonos puskepalį ir pieno bonką,
obuolių, o į terbas prikraudavo ko turėdavo.
„Kningas”, kalendorius, „lementorius” savo bagamaze išpardavinėdavo Pakalniškienė.
Proklomacijas motina su vaikais išklijuodavo miestelyje. Vaikai nešdavo „šiaučiaus” klijus ir
proklomacijas. Motina greit patepdavo sieną, duris ir proklomaciją prispausdavo. Jeigu tuo tarpu
kas nors pasirodydavo, motina klausdavo: „Ar nematėt mano Jurgio? Nuo pat ryto nepareina.
Išėjau su vaikais ieškoti...” Proklomacijas priklijuodavo prie krautuvių, prie „pažarnos”
(gaisrinės) ir net prie paties prystavo pono Šurupovo durų.
Pas Jurgį Švažą susirinkdavo visi „cicilikai” (taip anais laikais vadino socialistus). Jų niekas
neįtardavo, nes jie ateidavo barzdų nusiskusti, laikrodžių pataisyti, batų pasisiūdinti. Ateidavo
108
Vaičiukauskis, dirbęs vaistinėj pas Aleksandravičių, Liutkevičius — volosnoj pravlenija
sekretorius, Rušinas, kilęs iš Rekečių kaimo ir dirbęs pas Aleksandravičių (jis vėliau turėjo savo
vaistinę Akmenėje). Atvažiuodavo kunigas Tumas [Vaižgantas] iš Leckavos, vėliau — iš
Laižuvos. Jis atveždavo knygų, kurias Švažai parduodavo kitiems.
Viekšnių miestelio fotografo Jono Kinčino tėvas tarnavo valsčiuje „sotniku”. Jis buvo už
„stražninką” mažesnis. Jo darbas — nunešti „pavieskas”, pakviesti ką nors į valsčių. Jis, išgirdęs
valsčiuje kalbant, kad į miestelį atvyks caro valdininkai kratų daryti, pranešdavo Jurgiui Švažui.
Stražninkas buvo ir Dargis (žydas perkrikštas). Kai jis krikštijosi, savo žydišką pavardę
pakeitė, priimdamas pavardę savo kūmo — krikšto tėvo. Jo žmona turėjo bagamazą. „Kningų”
savo bagamaze nepardavinėjo, kai spauda dar tebebuvo uždrausta — ja nepasitikėjo. „Kningas”
pradėjo pardavinėti tada, kai spaudą leido. Kartą, darant kratą pas Švažus, motina pasiuntė
dukterį, kad ši praneštų Dargienei apie kratą. Dargienė pasakė: „Mes jau vakar žinojom, kad bus
krata”. Bet Švažų neperspėjo.
Namie Švažai turėjo ir savo kalbą. Jeigu norėjo pasakyti, kad ateina stražninkas, sakė
„batūzas atapnoja”. Su uždraustomis knygomis pas Švažus atgabendavo ir ginklų. Daugiausia
revolverių. Atveždavo 5—7, o kartais net iki 100. Ir ginklus, ir knygas slėpė sklepelyje. Sklepelis
buvo iškastas kiaulių kūtelėje. Sudėdavo viską į sklepelį, uždengdavo lentomis, apmesdavo
mėšlais ir apkreikdavo šiaudais. Knygų, proklomacijų ir ginklų parsivežti važiuodavo Emilija
Švažienė. Visada su savimi veždavosi vaikus. E. Švažienę veždavo Antanas Mažonas, gyvenęs
Viekšnių miestelyje. Jis buvo gaspadorius, turėjo žemės, arklius. Už vežimą jam reikėdavo
mokėti. Veždavo Ignas Baltutis, gyvenęs Žibikų kaime ir Jonas Šarkis, gyvenęs Paventės kaime.
Abudu veždavo veltui, nes buvo Švažienės giminaičiai. Iš miestelio išvažiuodavo naktį ir taip pat
naktį grįždavo, kad niekas negalėtų pamatyti.
Slaptos spaudos ir ginklų parsivežti važiuodavo į Bivainės mišką, kuris yra „ant Telšių
važiuojant”. Viską gavo iš Petravičiaus. Petravičius gyveno pačiame miške. Pas jį ir
pernakvodavo, ir dieną prabūdavo. (…) Iš Petravičiaus parsiveždavo „kningų”, kalendorių,
„lementorių”, proklomacijų, revolverių, „trejų devynerių” pakeliuose, „akspelerijos” — vaistų
nuo visokių ligų. „Akspelerija” buvo supilta į trišonius buteliukus, kaip dabar pilsto acto
esenciją. Dar parveždavo kamparo plytelėse, karolių ražančiams dirbti. Vėliau, kai tų prekių
buvo galima laisvai gauti vietoje, jų iš Vokietijos nebevežė. Kai manifestas jau buvo išleistas,
„kningų” dar ilgai neleido pardavinėti — gaudė.
Knygas, proklomacijas ir ginklus Švažai išduodavo pagal slaptažodį. (…) Dažniausiai būdavo
kalbama apie paukštelius: „gegužė kukuoja”, „lakštingala gieda”, „gandras parlėkė” ir t. t. Jeigu
kas, atėjęs pas Švažą su kokiu nors reikalu (…), pradėdavo kalbėti apie gegužę, lakštingalą,
Švažai žinodavo, kad tam galima duoti ginklų, knygų, proklomacijų.
Antanas Švažas (gimęs 1895 m.) pasakojo, kaip jis (po 1905 m.) prikabinęs žandarui ant
nugaros proklomaciją. Žandaras sėdėjo alinėje. Jis prisitaikęs ir prikabinęs. Ant proklomacijos
buvę išpiešti caras ir Stolypinas, o po jais bliūdas, pridėtas nukapotų galvų. Antanas Švažas
minėjo dar „ciciliką” Chaimą Blanką, vėliau išvažiavusį į Ameriką, ir Šimkevičių. Šimkevičius
buvo pilstytuvės viršininkas Viekšniuose. Pilstytuvėje pilstė iš Žagarės atvežtą alų iš bačkų į
bonkas. Žagarėje buvo Naryškino alaus darykla. Šimkevičius ir Blanka iš Švažo išsinešdavo
ginklų ir proklomacijų. Antanas Švažas sakė, kad „kningas”, kalendorius, „lementorius” dar
gaudavo iš Beresnevičiaus, kuris gyveno prie Pateklos upės, ir iš Bubino, gyvenusio Ūbiškėje.
Laurinavičius Jonas. Kai gryčioje „gegutė kukavo” // Vienybė. — 1991. — Saus. 29. —
Visas tekstas:
Viekšnių miestelyje, Stoties gatvėje, XIX a. pabaigoje gyveno Pakalniškiai. Jie turėjo savo
„bagamazėlį” (parduotuvėlę), kurioje pardavinėdavo šukas, antpirščius, karolius, stalo įrankius,
rožančius (patys juos darė), škaplierius ir kanceliarijos prekes. Patikimiems žmonėms
pasiūlydavo ir lietuviškų knygų: maldaknygių, elementorių, laikraščių.
Parnešti uždraustos lietuviškos literatūros Pakalniškienė siųsdavo savo vaikus į Čekų kaimą
pas Čepauskus, kurie palaikė ryšį su Telšių knygnešiais. Motina vaikams po paltukais ant kaklo
užkabindavo plačias terbas, duodavo tuščią „karazinką” (krepšį) ir išsiųsdavo į Čekų kaimą.
Čepauskai prikišdavo į terbas lietuviškos literatūros, o vaikams į kelią krepšin įdėdavo obuolių,
109
duonos ar butelį pieno. Vaikų atneštą literatūrą išplatindavo motina. Vėliau į šį darbą įsijungė ir
vyriausioji Pakalniškių duktė Emilija su savo vyru Jurgiu Švažu.
Švažai knygas slėpdavo duobėje, kuri buvo iškasta kiaulių kūtelėje. Duobę uždengdavo
lentomis ir apversdavo mėšlu bei apkreikdavo šiaudais. Emilija Švažienė knygų parveždavo iš
Bivainės miške gyvenusio Petravičiaus. Kadangi Švažai neturėjo nei arklio, nei vežimo, Emilijai
veltui duodavo savo „padvadas” giminaičiai: Žibikų kaime gyvenęs Ignas Baltutis ir Paventės
kaime gyvenęs Jonas Šarkis. Jei knygnešių ryšininkai atsiųsdavo pas Švažus kokį žmogų knygų
paimti, jų duodavo tik tiems, kurie pasakydavo sutartą slaptažodį: „gegutė kukuoja”, „gandras
parskrido” ir t. t. Švažai žinodavo, kad tokiems žmonėms galima duoti knygų.
J. Švažas buvo „cicilikas”, 1905 m. dalyvavo anticariniuose mitinguose, kalbėdavo „ant
bačkos”, klijavo proklamacijas. Jis buvo nagingas vyras: ir batus siuvo, ir laikrodžius taisė, ir
barzdas skuto. Todėl pas jį dažnai būdavo žmonių, kuriuos agitavo kovoti prieš carizmą.
VILČIKAUSKAS JUOZAS
Bubėnas D. Kai kurie žemaičių knygnešiai // Knygnešys. 1864—1904. — Antras
fotografuotas leidimas. — Vilnius, 1992. — T. 1. — P. 65—66. — Pirmas leidimas 1926. —
Tekste:
„Paskui Petravičius 1883 m. pradėjo su manimi eiti į Tilžę ir gabenti maldaknyges,
kalendorius ir dvasiško turinio knygeles ir siuntinėti visa tai į Viekšnius Jonui Dargiui, Juozui
Vilčikauskui ir kitiems, kurie tiktai reikalavo knygų. [...]. Juozas Vilčikauskas iš Viekšnių
miestelio; jo amžiaus ir mokslo nežinau. Pirma knygas jis ėmė iš manęs ir Petravičiaus, paskui
pats ėjo į Tilžę, bet jam nesisekė: daug knygų atėmė jam ant rubežiaus. Paskui jis ėmė tik iš
manęs ir Petravičiaus. Ilgus metus knygomis pirkliavo, iki pačios laisvės, o maskoliams pats
nebuvo pakliuvęs. Mirė po karo, turėdamas apie 50 metų.” Petravičius Feliksas, Felikso, gimęs
1858 08 15. Bubėnas Dominykas, Jono, gimęs 1856 11 18.
Bubėnas D. Ilgi darbo metai ir ištrėmimas // Knygnešys. 1864—1904. — Antras
fotografuotas leidimas. — Vilnius, 1992. — T. 1. — P. 121. — Pirmas leidimas 1926 m. —
Tekste: D. Bubėnas gyveno Luokės valsčiaus Ubiškio viensėdyje. „Iš namų jau kitais vežimais
veždavo į Viekšnius bagamazninkui Jonui Dargiui ir Juozapui Vilčikauskiui.”
Rozga Leopoldas. Knygnešių gadynės padavimai // Vienybė. — 1989. — Kovo 30. —
Tekste: „Parsivežtas iš Tilžės knygas, daugiausia maldaknyges ir šiaip religinius raštus,
Petravičius dažniausiai perduodavo į Viekšnius čia gyvenusiems Jonui Dargiui ir Juozui
Vilčikauskui. Jonas Dargis buvo persikrikštijęs iš žydų, tarnavo miestelyje policininku. [...].
Knygų jis gaudavęs iš F. Petravičiaus bei iš D. Bubėno, gyvenusio Ūbiškėje. Jaunas būdamas,
pats ėjo į Tilžę, bet nesisekė, trūko apsukrumo, daug knygų iš jo atėmė. Mirė jau po pirmojo
pasaulinio karo. Juozas Vilčikauskas buvęs jaunesnis, knygų gaudavo tuo pačiu keliu ir nė karto
nepakliuvo žandarams. Mirė Viekšniuose jau po karo, turėdamas apie 50 metų.”
Merkys V. Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias 1864—1904. — Vilnius, 1994. —
P. 348, 424. — Tekste: Vilčikauskas (Vilčinskij) Juozas. Valstietis, gyveno Viekšniuose,
skurdžius. [...]. Viekšniuose areštuotas Akmenės valsčiaus gyventojas J. Skabeika. (1894 m.)
„Sakėsi gavęs iš pauperio Juozo Vilčikausko ( 27 m. valstiečio, gyv. Viekšniuose).” Nurodyti
fondai archyvuose: F. 378. PS. 1895. B. 7. L. 23—24. // LVIA; F. 50. Ap. 2. B. 94. L. 4. // KVA.
Raguotienė G. Lietuvių spaudos knygynai 1904—1918 m. // Knygotyra: 1994. — Vilnius,
1995. — Nr. 21 (28). — P. 73, 78. — Tekste: Nemažai provincijos knygynų priklausė [...]
knygnešiams. [...]. Tarp jų J. Vilčekauskas (Vilčechovskis). — P. 78: Knygyno savininkas
Martynas Vilčekauskas (Vilčechovskis), buvęs knygnešys.
Rozga Leopoldas. Nusilenkime jų žygdarbiui: Knygnešių dienai artėjant // Vienybė. — 1998.
— Kovo 5, 7, 10, 14. — Nr. 25 (5844), 26 (5845), 27 (5846), 28 (5847). — Tekste:
110
1894 m. spalio mėnesį Viekšniuose įkliuvo elgeta iš Pipirių kaimo [apie 20 km už Akmenės]
Jonas Skabeika (gal — Skabeikis), iš kurio atimti 1894 ir 1895 m. Lietuvos ūkininkų kalendoriai
ir dar viena knyga. Tardomas jis prisipažino knygas ėmęs iš viekšniškio Juozo Vilčikausko, kuris
savo ruožtu knygas imdavo iš platintojų D. Bubėno Ubiškėje bei viekšniškio F. Petravičiaus arba
pats atsigabendavo iš Prūsijos. Jau 1890 m. per atlaidus Žemaičių Kalvarijoje J. Vilčikauskas
įkliuvo platindamas lietuviškas maldaknyges. Kartu su juo buvo suimtas Boleslovas Šiušys iš
Akmenės.
VILČIKAUSKAS MARTYNAS (1859—1918 01 28)
Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų,
pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 95. — Tekste: „Taip pat nevieną lietuvišką
knygą žmonėse paleido bagamazninkas, iš motinos žydės, Martynas Vilčikauskis (1859—
1918 01 28), kuris vėliau įsteigė savo krautuvę.”
Raguotienė G. Lietuvių spaudos knygynai 1904—1918 m. // Knygotyra: 1994. — Vilnius,
1995. — Nr. 21 (28). — P. 73, 78. — Tekste: Nemažai provincijos knygynų priklausė [...]
knygnešiams. [...]. Tarp jų J. Vilčekauskas (Vilčechovskis). — P. 78: Knygyno savininkas
Martynas Vilčekauskas (Vilčechovskis), buvęs knygnešys.
Raguotienė G. Spaudą atgavus. — Vilnius, 1996. — P. 335. — Tekste: Viekšniuose knygynas
1914 (?) — 1918 metais. Savininkas Martynas Vilčekauskas (Vilčechovskis). Buvęs knygnešys.
111
6.4. BIBLIOTEKOS. SKAITYKLOS
Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų,
pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 47: Daubiškių dvare pas Morus. —
Tekste:
„Daug darbo Morui buvo prižiūrėti žmonos šunelius — foksterierę Ferri ir pasmirdusį
mopsiką Bubį, juodu pašerti, pasiskaityti laikraščius, o ypačiai skaityti po kelias valandas savo
žmonai mėnesinius rusų žurnalus „Russkaja Mysl” ir „Viestnik Jevropy”, knygas rusiškai,
lenkiškai, prancūziškai, rodos, ir vokiškai. Bibliotekoje buvo apie porą tūkstančių knygų, ypačiai
rusų ir lenkų kalbomis, gražiai sudėtų atskirame kambary Dabikinės upės juodojo ąžuolo, kurį
klaidingai vadino mahoniu, didelėse spintose.”
Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų,
pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 298—301 ir kt. — Tekste:
E. Paulavičius „70-siais metais rusų vyriausybei ėmus rusinti lenkų mokyklas, jis pasitraukė iš
mokyklos ir, kaip dovaną, gavo iš mokyklos globėjų ir laikytojų puikią lenkišką mokyklos
biblioteką, kurią jis parsigabeno Pavirvytėn. Pavirvytėje jis gyveno jau ligi pat savo mirties. Tai
buvo aukštas, gražus vyras, gražiai apsišvietęs, puikiai kalbėjęs lenkiškai (kitus mėgo barti dėl
daromų kalbos klaidų), tik nekoks ūkininkas. Jo rūpesniu ir paraginimu 80-taisiais metais
įsisteigė kilnojamoji lenkiška skaitykla tarp dvarininkų ir šiaip inteligentų, kurioje, be
Paulavičių, dalyvavo dar mano tėvai, Daubiškių Morai, Sonteklių Radavičiūtė (vėliau
T. Gružauskaitė), Klyšių Daugirdai, Meškelių Kondratavičiai, Viekšnių Aleksandravičiai
(vaistininkas) ir Moncevičiai, vėliau (Sobieslovui vedus) dar Pančerinskiai ir kiti; iš viso 12
narių, kurių kiekvienas kasmet išrašydavo bene už 5 rublius lenkiškų knygų ir kas mėnesį jas
mainė su kaimynais nustatyta tvarka. Knygininku, kiek atsimenu, buvo iš pradžių Ant. Moras,
paskui Edvardo Paulavičiaus sūnus Jonas. Šitokia lenkiška bibliotekėlė ir mūsų metu tebeveikia,
kad ir su kitokiu dalyvių sąstatu.”
Krigeris R. Skaitytojų konferencija Dauginiuose // Pergalės vėliava. — 1958. — Vas. 8. —
Tekste: Dauginių biblioteka, vedėja V. Vilčinavičiūtė. Pastatė vieno veiksmo pjesę „Asmeninis
reikalas”. Lankėsi Akmenės kultūros namų direktorė S. Niūniavaitė.
Viekšnių švietimo istorijai. — Nežinomo autoriaus ranka mėlynu rašalu parašytas tekstas
1959 metais pagamintame mokykliniame sąsiuvinyje / Teksto radimo aplinkybės, kai kurie tekste
minimi faktai, paties teksto ypatybės lyg ir patvirtina spėjimą, kad tai mokytojos Mortos
Butkutės rašytas tekstas. — 2010 metais pateikė Antanas Sidabras. — Tekste:
Kultūrinis darbas
Po 1905 m. viekšniškiai inteligentai, gydytojo Biržiškos Antano vadovaujami, sudėjo pinigų ir
ėmė pirkti knygas, norėdami įsteigti viešą lietuvišką biblioteką. Grįžtant reakcijai, kunigas
Zaleskis juos pagąsdinęs: „Nekiškit pirštų kur nereikia. Įkliūsite!”. Tada jie knygas loterijos būdu
savitarpy pasidalinę ir bibliotekos steigimas iširęs.
Liubinavičiūtė Angelė (Centrinės bibliotekos darbuotoja). Patirties pas kolegas // Vienybė.
— 1993. — Geg. 15. — Visas tekstas:
Kaime biblioteka reikalinga, tai gali patvirtinti Gyvolių ir aplinkinių kaimų gyventojai, kurie
lankosi ir skaito Gudų kaimo bibliotekoje. Čia dirba darbšti, pareiginga ir kūrybinga darbuotoja
Adelė Mozgerienė, ji žino, kad kaimo žmogui po dienos darbų norisi knygą ar laikraštį
paskaityti. Atėjus žiemai, kada daugiau laiko, čia mėgstama susieiti į būrį pasilinksminti,
padainuoti, nes Gyvoliuose gyvena būrys šaunių dainininkų. Čia visi laukia švenčių, ir gražiai
švenčia Užgavėnes, Velykas, Sekmines, Motinos dieną, Rugsėjo 1-ąją.
Nepamiršti ir vaikai, bibliotekoje jie laukiami, čia jų visada gausu, pati darbuotoja dažnai
lankosi mokykloje. Daug dirbama su vaikais, bibliotekininkė puoselėja meilę knygai, ugdo
būsimuosius skaitytojus, „Vienas lauke ne karys”, — sako A. Mozgerienė, — „kas aš ir mano
112
biblioteka be skaitytojų”. Negalima pamiršti Gudų pradinės mokyklos mokytojų ir viso kaimo
gyventoju geranoriškumo, savitarpio supratimo. Tuo betarpiškai įsitikino rajono bibliotekų
darbuotojai, apsilankę pas savo kolegę, kuri pasidalino darbo patyrimu, savo pasakojimą
iliustravo skaidrėmis, moksleiviai atliko literatūrinę kompoziciją, skirtą Motinos dienai, ant stalų
gražiai išdėlioti akį traukė Gyvolių kaimo gyventojos A. Avižūnienės megzti darbeliai.
Neįmanoma buvo neužsukti ir į Palnosų bei Viekšnių bibliotekas, čia taip pat dirba bibliotekinio
darbo entuziastai, savo darbo žinovai.
Kerys Bronius (Palnosų kaimo bibliotekos bibliotekininkas). Tau reikalinga kaimo
biblioteka? // Vienybė. — 1995. — Bal. 1. — Visas tekstas:
Daugumai piliečių nereikalingų įstaigų yra visose valstybėse. Nerimą kelia tai, kad Lietuvoje
šiuo metu daugumai piliečių nebereikalingos bibliotekos. Kaimuose bibliotekomis naudojasi
vidutiniškai trečdalis gyventojų. Miestuose dar mažiau.
Buvusioje, vadinkim, socialistinėje santvarkoje buvo nuostata, kad piliečiai privalo skaityti,
tokiu būdu turtinti savo dvasinį gyvenimą. Dabar tokios valstybinės kultūros politikos nėra.
Viskas priklauso nuo žmonių. Bibliotekos yra tos vietovės gyventojų. Buvo aiškiai pasakyta —
jeigu gyventojai jos „negina su šakėmis”, biblioteką panaikinti. Mažiausiai bibliotekos buvo
reikalingos mūsų rajono kaimuose. Liko tik 14 kaimo bibliotekų — dvigubai ar net trigubai
mažiau, negu kituose Lietuvos rajonuose. Kituose Šiaulių zonos rajonuose situacija tokia:
Mažeikių rajone liko 21, Kelmės ir Šiaulių — 33, Raseinių — 38, Radviliškio — 37, Pakruojo
— 24 kaimo bibliotekos. Žinoma, gyventojams aktyviai reikalaujant, bibliotekos gali būti vėl
įkurtos — rajonas išgarsėtų visoje Lietuvoje, bet dabar tai gal nebūtų nemalonu naujai rajono
valdžiai.
Bibliotekoms labiausiai kenkia tai, kad administratoriai — įvairių rangų vadovai — žino, kiek
kainuoja bibliotekų išlaikymas, bet nesuvokia bibliotekų vertės. Taip yra ne tik mūsų rajone,
Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Administratoriai nusivilia mažais skaičiais, nesuvokdami, kad
reali bibliotekos veikla turtingesnė už bet kurį teorinį modelį. Viešoji biblioteka yra demokratinio
pobūdžio švietimo, kultūros ir informacijos institucija, ne vien tik spaudinių išdavimo vieta.
Dabar, norint gauti kiek didesnę biudžeto dalį, bibliotekininkams dažnai tenka ne dirbti tikrai
bibliotekinį darbą, o įvairiais renginiais ir kitaip įrodinėti apylinkės gyventojams, visų rangų
administratoriams esminę bibliotekų įtaką šalies ateičiai.
Bibliotekas, kaip ir kitas valstybines įstaigas, išlaiko žmonės iš mokesčių. Pernai pinigų buvo
skirta tiek, kad kaimo bibliotekos per metus gavo vidutiniškai po 33 knygas. 1993 m. 680
Lietuvos leidyklų išleido 2224 pavadinimų knygų. Maždaug tiek pat ir 1994 metais. Iš tų
daugiau kaip dviejų tūkstančių kaimo bibliotekos gavo tik penkių pavadinimų knygas. Galima
sakyti, kad pastaraisiais metais kaimo bibliotekos negavo skaitytojams reikalingiausių spaudinių.
Lyginant su kitų rajonų kaimo bibliotekomis, mūsų rajono kaimo bibliotekose spaudinių labai
mažai. Per mažai spaudinių net turtingiausiose spaudiniais bibliotekose: Papilės — 11720,
Palnosų — 9891, Kapėnų — 9503, Kairiškių — 8650, Sablauskių — 8265 egzemplioriai, apie
kitas kaimo bibliotekas ką ir bekalbėti. Bibliotekas bent kiek gelbėjo periodiniai leidiniai,
kuriems prenumeruoti lėšų buvo rasta.
Pastaraisiais metais mažėjo kaimo bibliotekų patalpos. Tik keturių didžiausių kaimo
bibliotekų — Kairiškių, Kivylių, Gudų, Papilės — plotus galima laikyti normaliais. Visose kitose
netelpa spaudiniai.
Kiekviena kaimo biblioteka rūpinasi savo ir artimiausių kaimų gyventojais. Šis plotas ribotas
ir vadinamas bibliotekos mikrorajonu. Bibliotekoje paprastai yra visų mikrorajono gyventojų
sąrašas. Papilės biblioteka vis dar laikoma kaimo, jos mikrorajone gyventojų daugiausiai —
3085. Mažiau Kruopių bibliotekos mikrorajone — 860. Mažiausiai gyventojų — nuo 200 iki 400
— Vegerių, Jučių, Pakalniškių, Gudų bibliotekų mikrorajonuose. Kitų aštuonių kaimo bibliotekų
mikrorajonuose vidutiniškai po 600 gyventojų. Kabinetiniai ponai yra įteikę Seimui priimti
bibliotekininkystės įstatymą, pagal kurį būtų panaikintos bibliotekos, kurių mikrorajonuose
gyvena mažiau, negu 700 gyventojų.
113
Jeigu Seimas tokį įstatymą priimtų, mūsų rajone liktų tik dvi kaimo bibliotekos — Papilės ir
Kruopių. Taigi tie, kuriems bibliotekos reikalingos, būkite budrūs, laikykite paruoštas tas šakes
jų pasiilgusiems.
Visų kaimo bibliotekų mikrorajonuose gyvena apie 10300 gyventojų. Bibliotekose skaito
2713 — daugiau kaip ketvirtadalis. Daugiausiai gyventojų, net 60 procentų, skaito Vegerių
kaimo bibliotekoje. Kiek mažiau, po 39 procentus gyventojų, skaito Jučių ir Pakalniškių
bibliotekose. Aštuoniose kaimo bibliotekose skaito po trečdalį gyventojų ir tik Eglesių,
Kairiškių, Papilės bibliotekose po ketvirtadalį gyventojų. Šiais skaičiais mūsų bibliotekos
nesiskiria nuo kitų rajonų. 1993 m. Šiaulių zonos kiekvienoje kaimo bibliotekoje skaitė
vidutiniškai po 207 skaitytojus. Pas mus dabar po 194 skaitytojus. Daugiausiai skaitytojų šiose
kaimo bibliotekose: Papilės — 395, Kruopių — 260, Kapėnų — 230, Kivylių ir Palnosų — po
220. Kitose — iki 200 skaitytojų. Administratoriui gali atrodyti, kad tai mažai, tačiau tik vienas
argumentas jau priverčia susimąstyti — beveik pusė visų skaitytojų, 1130 — vaikai. Ar galima iš
jų atimti knygą? Pernai kaimo bibliotekų skaitytojai paėmė skaityti apie 47 tūkstančius
spaudinių. Vienas skaitytojas vidutiniškai po 17. Tai nėra daug. Bibliotekų veiklos efektyvumą
mažina ir patys skaitytojai. Bibliotekininkai knygas išduoda mėnesiui, periodinius leidinius tik
kelioms dienoms, o skaitytojai apsilanko bibliotekose vidutiniškai tik kas 3 mėnesiai. Gautos
naujos knygos ilgam pradingsta iš bibliotekų, kiti skaitytojai jų laukia mėnesių mėnesiais.
Mūsiškai skaitant, 200 skaitytojų kokią nors „Laukinę Rožę” skaitytų 50 metų. Didžiosiose
bibliotekose ir keliuose rajonuose (Mažeikių irgi) jau imamos baudos už spaudinių negrąžinimą
nustatytu laiku. Už kiekvieną spaudinį ir kiekvieną dieną. Norima baudas įvesti ir pas mus.
Sakykim, už vienos knygos grąžinimą viena diena vėliau bauda 10 centų.
Skaitytojams laikas atsipeikėti ir pradėti branginti bibliotekų spaudinius, įsisąmoninti, kad
skaitytojai privalo atsiskaityti už sugadintus ir negrąžintus spaudinius. Skaitytojo formuliaras su
parašu nesudyla labai ilgai. Tegu negalvoja Palnosų kaimo bibliotekos ar kurios kitos bibliotekos
skaitytojai, buvę skaitytojai, neatsiskaitę su biblioteka metus ar keliolika metų, kad jie užmiršti.
Jeigu už juos, jų padarytą žalą neatsiskaitys pats bibliotekininkas, atsiskaityti teks, ir kuo vėliau,
tuo brangiau, nes knygos vis brangsta. Spaudinių negrąžinimas — dabar madinga vogimo forma.
Paimi gerą knygą, apsimeti kvailučiu ir dėl kurios nors sugalvotos priežasties negrąžini.
Bibliotekininkams, klausantis tokių skaitytojų, iš gėdos ausys rausta. Gėda ir dėl tų, kurie išplėšo
patikusius lapus, vagia knygas manydami, kad bibliotekininkas nieko nežino. Žino ir atsiskaito
už kiekvieną sugadintą, pavogtą spaudinį. Kiekvienas bibliotekininkas gali pateikti knygas
vagiančių skaitytojų sąrašiuką. Skaudu bibliotekininkams, dažniausiai romantikams, idealistams,
bandantiems daryti gera kiekvienam skaitytojui, patirti kraštutinį nedėkingumą, pažeminimą,
panieką ar tyčiojimąsi, išreiškiamą negrąžinant, pavagiant, sugadinant sunkiai gautą, iš toli
parvežtą spaudinį.
Ar užteks gerumo šitiek iš visų pusių engiamiems bibliotekininkams, ar ilgai užteks? Kaimo
bibliotekoms reikalinga tos apylinkės gyventojų parama. Jeigu Tau reikalinga biblioteka, apgink
ją, padėk jai — ji yra Tavo.
Kerys Bronius. Deputatų centai ir šampanas // Vienybė. — 1995. — Bal. 15.
Kerys Bronius. Po saldainį skaitytojams // Vienybė. — 1995. — Geg. 10.
Lungys R. Draugauja bibliotekininkai // Vienybė. — 1995. — Rugs. 27. — Tekste: Pas
Akmenės rajono bibliotekininkus lankėsi Radviliškio rajono bibliotekininkai. Apie rajoną
pasakojo „Vienybės” laikraščio redaktorius, kraštotyrininkas L. Rozga. Bibliotekininkai lankėsi
ir Viekšniuose, krašto bibliotekose.
Juodpusis Apolinaras. Bibliotekoje — šventė // Vienybė. — 1995. — Gruod. 23: ir
nuotraukos. — Tekste: Renginys rajono Viešojoje bibliotekoje. Dalyvavo buvusios Rekečių
kaimo bibliotekos bibliotekininkė Eugenija Balčiauskienė, buvusios Svirkančių kaimo
bibliotekos bibliotekininkė Ona Černobrovenko, Viekšnių bibliotekos bibliotekininkė, dabar jau
pensininkė Zofija Margienė [Voverytė-Budreikienė].
114
Janulis Č. Bendra šventė // Vienybė. — 1996. — Bal. 13. — Tekste: Kairiškių kaimo
biblioteka, bibliotekininkė Janina Čibirienė. Apsilankė rajono viešosios bibliotekos vaikų
literatūros skyriaus lėlių teatras, Kapėnų mokyklos mokiniai. Veikė bibliofilo A. Bučo senų
leidinių paroda.
Mažeikiai: Praeitis, dabartis ir perspektyvos: Konferencijos, įvykusios 1996 m. kovo 2—3 d.
medžiaga. — Klaipėda, 1997. — 160 p. — Tekste skyrius: Mažeikių rajono savivaldybės
viešosios bibliotekos istorija.
Šiurkuvienė J. Susitikimas // Šiaulių kraštas. — 1997. — Kovo 18. — Tekste: Viešojoje
bibliotekoje susitikimas su Stase Niūniavaite. Minimi bibliotekininkai B. Ročienė, B. Kerys.
Kerys Bronius. Naivu ar nenaivu? // Vienybė. — 1997. — Spal. 18. — Visas tekstas:
Gerai, gerai, sutinku, kad ir muziejaus reikia, ir kraštotyros centrų reikia. Bet toliau rašote:
„Tik naivu tikėtis, kad skolose įklimpęs rajono biudžetas bent artimiausią penkmetį pajėgtų skirti
lėšų tokių centrų patalpoms ir žmonėms išlaikyti”. Galiu pridėti, kad naivu to tikėtis ir po,
sakykim, 30 metų. Tiek metų dirbu kultūros įstaigose ir matau, kaip milijoninės lėšos skiriamos
vienos ar kitos politikų grupės kliedėjimo įgyvendinimui, o kultūros įstaigoms, sakykim,
bibliotekoms, skiriama apie ketvirtadalis būtinai reikalingos sumos. Bet geriau būti naiviu. Juk
pasirinkti tenka tik iš dviejų — arba aš naivus ir tikiu, kad Lietuvoje pinigų kultūrai yra, arba
šaliai šitiek metų vadovauja... kas?
Tikriausiai, aš ir mano kolegės bibliotekininkės — visi mes, bibliotekininkai, — naivuoliai
idealistai. Gal Lietuvoje vienintelė grupė žmonių, kurie dar „aukojamės” dėl kitų. Ne, ne
„valdžia” ir savivaldybės išlaiko bibliotekas (skirdamos mums mažiausias šalyje algas, ne
mėnesius, metus, bet dešimtmečius, neva, negalinčios sutvarkyti bibliotekų patalpų, jų nuomos,
apšildymo, apšvietimo), o mes, bibliotekininkai, aukodami savo gyvenimą, savo sveikatą, savo
pinigus: dauguma dirbame beveik nešildomose patalpose (žiemą aš pats ateinu į biblioteką,
kurioje 2 laipsniai šilumos), todėl beveik visi jau nepagydomai sergame. Nors dirbame ne
lengviau, negu kai kurie aukšti ponai, atlyginimo gauname apie ketvirtadalį to, ką realiai
uždirbame. Per 30 metų nė karto negavau atlyginimo, kuris būtų atitikęs atliktą darbą. Mano
pinigai ėjo, eina ir, matyt, eis tiems, kurie dabar, pravažiuodami mersedesais, išpila ant manęs,
tebevažinėjančio varganu dviračiu, peleninės nuorūkas. Toks bibliotekininko gyvenimas —
vienui vienas kovoji su visa tave žlugdančia aplinka, atrodo, visi prieš biblioteką ir
bibliotekininką. Sudarytos tokios sąlygos, kad ir negali padaryti to, ką reikėtų, ką norėtum, todėl
visą laiką vien neigiamos emocijos.
Jeigu koks nors burtininkas šią sekundę, mostelėjęs lazdele, bibliotekininkus paverstų
verslininkais ar normaliais savivaldybės valdininkais, tai šią sekundę, nepaisant savivaldybės
pastangų — algų, algelių ir kitų elgetiškų „dotacijų” — žlugtų visos bibliotekos. Taigi valstybė ir
dar kai kas naudojasi mūsų idėjiškumu. Kartais, būdamas nenaivus (tikėdamas, kad valstybė
tikrai neturi pinigų) ir nesiekiau, kad būtų įkurtas kraštotyros centras. Perskaitęs, kad bus
steigiamas muziejus (kuriam reikėtų mažiausiai dviejų aukštų pastato su požemiais ir dar daug
ko), naiviai pamaniau, kad atsirado daug pinigų. O kad taip, kodėl pirma neįkūrus kraštų
kraštotyros centrų, kurie tą bendrą muziejų ir įsteigtų?
Tačiau man, bibliotekininkui, nors ir nekokiam kraštotyrininkui, skaudžiausi Jūsų žodžiai —
kas dirbs? Būdami tokie naivūs ir tokie nenaivūs, mes visi — rajono vadovai, partijos ir kitokios
organizacijos, mokytojai ir mokiniai, kultūros ir visokie kitokie darbuotojai, gal net Tautos
namai, iš kurių tiek daug tikėjausi, visas rajonas tiek „nusivažiavome”, kad be kelių žmonių nėra
kam (iš tūkstančių) „užsiimti” kraštotyra. Nėra žodžių išreikšti „susižavėjimui”! Gal tai ir
šiandieninės bibliotekų, visos kultūros, švietimo politikos nuopelnai? Kas dabar beatsakys, gal
jau po laiko?.. Tad ir klausimas: gerbiamieji, ar jums Lietuva dar reikalinga?
115
6.4.1. VIEKŠNIŲ SKAITYKLA-BIBLIOTEKA-KNYGYNAS
Viekšniai // Šaltinis. — 1907. — Gruod. 26. — Tekste:
„Susitaisė apšvietimo draugijos „Vilniaus Aušros” skyrius. Prie draugijos prisirašė jau 41
žmogus. Toji draugija dabar rengia knygyną ir skaityklą. Kiekvienas, kuris norės, už nedidelį
mokesnį galės į skaityklą užėjęs pasiskaityti arba į namus knygelę parsinešti. Mokesnis paskirtas:
metams 1 rub., mėnesiui 10 kap., kas norės vieną kartą knygelę pasiimti — 2 kap. [...]. Knygynas
ir skaitykla bus netoli bažnyčios, dailidės Butkaus namuose, pas Oną Butkaitę. [...]. Prie mūsų
draugijos valdybos priklauso: kun. P. Viliūnas, E. Biržiškienė, D-ras A. Biržiška, Juozapas
Pundzius ir Kazimieras Butkus. Kandidatai: V. Juodeikis, A. Beržanskis, I. Klimavičius,
A. Baltutis ir A. Žubinas. [Pasirašė:] Šilo bajoras.”
Kenstavičius A. Viekšniai seniau ir dabar // Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų,
pramonininkų ir amatininkų laikraštis. — 1937. — Nr. 29—30 (283—284). — Liep. 16. — VI
metai. — P. 2. — Tekste: Apie Antaną Spingį: „Jis, kitų Amerikoj gyvenančių viekšniškių
padedamas, įsteigė pirmą visam apskrity viešą biblioteką-skaityklą.”
Stebėtojas. Tvarkytina skaitykla // Mažeikių tiesa (LKP(b) Mažeikių apkomo ir apskr. vykd.
k-to organas). — 1946. — Lapkr. 27. — Nr. 87 (142). — Tekste:
„Dažnai užėjus į miestelio klubą-skaityklą matosi tikra betvarkė. Kai kurios esamos knygos
sudėtos stalčiuje, o kitos netvarkingai išmėtytos ant stalo. Su laikraščiais dar blogiau, vieni
suversti ant stalo, o kiti išmėtyti net ant grindų. Klubo-skaityklos vedėja drg. Šiaulytė savo darbu
matyti neužinteresuota. Šios betvarkės nemato ir valsčiaus komjaunimo komiteto sekretorius drg.
Soročinskas, nors klubas-skaitykla randasi komjaunimo komiteto patalpose. [Pasirašė:]
Stebėtojas”.
Virpša K. Iš bibliotekos albumo // Vienybė. — 1967. — Lapkr. 11. — Tekste: Bibliotekos
istorija: 1922 m. mokytojai J. Aukštikalnis, J. Žilevičius įkūrė skaityklą. Vedėjas J. Žilevičius,
vėliau — Z. Perminaitė. 1930 metais skaityklą užgrobė pavasarininkai. 1935 metais skaitykla vėl
atgaivinta ir pertvarkyta į biblioteką. Įsikūrė Tėvelio namo (Vytauto g. Nr. 12) antrame aukšte.
Lauraitis Vincas. Ištikimas liaudžiai: 100-ąsias Prano Viliūno gimimo metines pažymint //
Vienybė. — 1982. — Bal. 17, 20. — Visas tekstas:
Šių metų balandžio 17 dieną sukanka 100 metų, kai gimė Pranas Viliūnas (1882—1937),
revoliucinio judėjimo Lietuvoje dalyvis, publicistas, literatūros kritikas, pedagogas. Paprastas,
kuklus, bet neišsenkamos energijos, tvirtos valios žmogus buvo P. Viliūnas. Jis visas savo žinias,
karštą širdį, sugebėjimus, visą savo gyvenimą atidavė kovodamas už varguose paskendusių
darbo žmonių šviesesnį gyvenimą. Apie 16 metų išbuvęs kunigu ir matydamas, kad savo pažiūrų
negali sutapatinti su dvasininko pareigomis, P. Viliūnas 1920 metais nutraukė ryšius su
kunigyste. Metęs kunigystę, šis šviesus žmogus tapo liepsningu kovotoju už darbo žmonių
reikalus. Šiame straipsnyje noriu papasakoti apie P. Viliūno švietimo, kultūros ir labdarybės
veiklą Viekšniuose.
Viekšniai — prie Ventos upės prigludęs nuošalus Žemaitijos miestelis. Dvidešimtojo amžiaus
pradžioje juose buvo kelios gatvelės, iš abiejų pusių apstatytos medinėm lūšnelėm. Dauguma
lūšnelių suaižėjusiom sienom, skudurais ir pakulom užkamšytais langais. Tik centrinėje miestelio
gatvėje buvo išlūžinėjęs lentų šaligatvis, tačiau vidury gatvės — balos ir purvas.
Didžiausias ir gražiausias pastatas Viekšniuose buvo bažnyčia, tarsi balta gulbė aukštai
iškilusi virš stogų ir medžių. Viduje bažnyčia dabinosi spalvingais altoriais, meniškais
paveikslais ir šventųjų statulom. Netoli bažnyčios — sode paskendusi klebonija, o už jos keli
dviaukščiai pirklių namai.
Vargingai tada gyveno Viekšnių miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojai. Dauguma miestelio
gyventojų dirbo akmenskaldžiais, kalviais, kasė šulinius, vertėsi tradiciniu verslu — gamino
molinius puodus. Kaimų valstiečiai, skylėtom sermėgom vilkėdami, naginėm avėdami, nešė
sunkią vargo naštą. Javai pelkėtuose laukuose neretai išmirkdavo, bulvės supūdavo. Lietingą
116
rudenį nei išbristi, nei išvažiuoti. Nelaimių prislėgti, neraštingi žemaičiai nusiraminimo
ieškodavo bažnyčioje ir karčemoje. Tačiau revoliucinio judėjimo, prasidėjusio Rusijos
gubernijose, aidai, nors ir pavėluotai, pasiekdavo ir Viekšnius.
Buvo 1906 metų pradžia. Žemaitijoje gyvos 1905 metų revoliucijos nuotaikos. Valsčių
centruose ir kaimuose jaučiamas agrarinio ir nacionalinio išsivadavimo judėjimo pakilimas.
Sekmadieniais bei turgaus dienomis — audringi socialdemokratų organizuojami žemės ūkio
darbininkų ir valstiečių mitingai. Juose dvarų kumečiai ir valstiečiai raginami vienytis ir su
ginklu kovoti prieš caro valdžią.
Reakcingi katalikų kunigai smerkė mitingus ir streikus, draudė tikintiesiems juose dalyvauti.
Ypač negalėjo pakęsti mitingų ir streikų Viekšnių klebonas Zaleskis. Jis per išpažintį ir
kalėdodamas grasino žmonėms, kad jie, kovodami prieš caro valdžią, nusikalsta prieš dievą ir po
mirties pateks į pragarą. Pamokslų metu klebonas Zaleskis įrodinėjo, kad caro valdžia skirta
dievo. Dievas, girdi, galingiausias danguje, o caras — žemėje. Klebonas, iš sakyklos
aiškindamas žemaičių vyskupo M. Paliulionio 1906 m. sausio 30 dieną paskelbtą ganytojišką
aplinkraštį, keikė visus, kurie dalyvauja revoliucijoje ir pasisako prieš caro valdžią. Viekšnių
bažnyčioje buvo kalbamos maldos už carą ir jo šeimą. Veltui Zaleskis grasino visiems, kurie eina
prieš caro valdžią, veltui ragino iš sakyklos, kad kataliko pareiga išduoti „cicilikus”
pareigūnams. Žemaitijos miesteliuose ir kaimuose plito streikai.
Vieną 1906 metų žiemos sekmadienį klebonas Zaleskis iš sakyklos paskelbė, kad pas jį
vikarauti atvažiuoja iš Salantų socialistas Pranas Viliūnas. Būdamas pažangių demokratinių
įsitikinimų, P. Viliūnas Salantuose varguomenės tarpe buvo išvystęs plačią veiklą
propaguodamas pažangias socialdemokratų idėjas, ugdydamas revoliucinius darbininkų ir
valstiečių įsitikinimus. 1905 metais P. Viliūnas Salantuose dalyvavo revoliuciniuose įvykiuose,
ragino valstiečius į kovą prieš caro valdžią, agitavo už dvarų žemės padalinimą.
Kai šaltą žiemos pavakarę Viekšniuose pasirodė varganas P. Viliūno vežimas, davatkos,
susirinkusios prie klebonijos, rėkė iki užkimimo, kad cicilikas bažnyčioje padarys naują tvarką.
Klebonas, triukšmaujant davatkoms, paslaptingai šypsojosi. Tačiau bėgo dienos. Viekšnių
parapijos tikintieji galutinai įsitikino, kad vikaras naujos tvarkos bažnyčioje neįvedė. Pamaldos
vyko sena tvarka. Užtat vikaro paprastumas ir nuoširdumas greitai patraukė parapijiečių dėmesį.
Jis nekeikė revoliucijos ir socialdemokratų, kaip klebonas Zaleskis, nesišalino darbo žmonių,
užkalbindavo kiekvieną miestelyje sutiktą žmogų. Greitai P. Viliūnas užmezgė ryšius su
miestelio ir kaimo varguomene. Savo pamoksluose vikaras paliesdavo svarbiausias visuomeninio
gyvenimo problemas, gvildeno to gyvenimo negeroves, kritikavo sukčius, intrigantus,
nesąžiningus žmones. Pamoksluose pasakojo parapijiečiams apie tai, kas vyksta Rusijos
miestuose ir kaimuose, su pasididžiavimu pritarė darbo žmonių revoliucinei veiklai.
P. Viliūnas, nekreipdamas dėmesio į tuo metu sustiprėjusias carizmo represijas pažangių
veikėjų atžvilgiu, visas jėgas Viekšniuose skiria revoliucinių idėjų propagavimui, kultūros ir
švietimo interesams. Jis pasiryžo savo švietėjiška, kultūrine ir visuomenine veikla auklėti tuos
užguitus ir neraštingus žemaičius.
Jau ankstyvoje vaikystėje P. Viliūnas išmoko skaityti ir rašyti. Nuo tada knyga tapo geriausiu
jo draugu. Jei motina, pareidama iš Utenos, parsinešdavo kokį pirkinį, suvyniotą į laikraštį, sūnus
perskaitydavo nuo pirmos iki paskutinės eilutės. Didžiausia Prano svajonė buvo lietuviška
knyga. Tačiau knyga P. Viliūno vaikystės metais buvo didelė retenybė kaime. Viliūnienė dažnai
aplankydavo Utenos mokytojus prašinėdama paskolinti sūnui paskaityti knygų. Mokydamasis
Jelgavos (tuo metu — Mintaujos) gimnazijoje, Kauno kunigų seminarijoje, vėliau kunigaudamas
Salantuose, iš knygnešių buvo įsigijęs daug lietuviškų knygų.
Visas knygas P. Viliūnas atsivežė į Viekšnius. Be grožinių M. Valančiaus, S. Daukanto,
J. Žemaitės, J. Biliūno, K. Jasiukaičio, J. Gurauskio ir kitų rašytojų kūrinių, vikaras turėjo
nemažai gamtos mokslų populiarintojų J. Adomaičio-Šerno. V. Demskio ir J. Šliūpo knygų.
Viekšniuose P. Viliūnas savo knygų pagrindu pasiūlė organizuoti biblioteką. Jaunimas
pasiūlymui karštai pritarė. Vienas miestelio gyventojas savo name paskyrė bibliotekai kambarį.
Buvo įrengtos lentynos ir sudarytas knygų katalogas. Vakarais į biblioteką gausiai susirinkdavo
žmonių.
117
Norėdamas kuo daugiau pasitarnauti varguose paskendusiems žemaičiams, P. Viliūnas
Viekšniuose organizuoja beraščių mokymą. Ilgai žiemos vakarais bibliotekoje negesdavo šviesa.
Prie stalo susodinęs būrelį jaunuolių, vikaras mokė juos lietuviško rašto. Didelį dėmesį jis skyrė
rusų kalbos mokymui, aiškindamas, kad rusų kalba atveria duris į platų pasaulį. Mokymo
procese stengėsi skiepyti revoliucines idėjas, ugdyti patriotinius jausmus carizmo engiamai darbo
liaudžiai.
P. Viliūnas nepasitenkina savo žiniomis. Jis kruopščiai studijuoja rusų revoliucinių demokratų
Gerceno, Ogariovo, Belinskio, Černyševskio, Dobroliubovo ir kitų raštus. Skaitydamas šių
autorių kūrinius, P. Viliūnas įsisavino revoliucinių demokratų reikalavimus, kurie ragino
valstiečius ir visus demokratinius sluoksnius rengtis ginkluotam sukilimui prieš carizmą.
Revoliucinių demokratų kūrinių įtakoje formavosi P. Viliūno pasaulėžiūra.
Didelį dėmesį skirdamas kultūriniam darbui, P. Viliūnas Viekšniuose įsteigė „Vilniaus aušros”
skyrių. „Vilniaus aušra” buvo dvasininkų organizacija, turėjusi tikslą sustiprinti bažnyčios įtaką
ir atitraukti darbo liaudį nuo revoliucinės veiklos. Bet Viekšnių skyriuje darbas buvo
organizuojamas priešinga linkme. Į skyriaus valdybą nariais, be katalikų, buvo priimta ir daug
netikinčių. Viekšniuose „Aušros” skyrius organizavo visuomenės poilsio vakarus, paskaitas,
kurios nieko bendro neturėjo su religiją.
„Aušros” skyriaus veikla nepatiko klebonui Zaleskiui. Jis kreipėsi į Kauno vicegubernatorių
Griazevą motyvuodamas, kad P. Viliūnas į skyrių priėmė nariais laisvamanius ir cicilikus, kurie
savo veikla kompromituoja bažnyčią.
Kauno vicegubernatorius su Vilniaus gubernatoriaus žinia uždarė „Aušros” skyrių
Viekšniuose.
P. Viliūnas, kalėdodamas po Viekšnių parapijos kaimus, skubėdamas pas sunkiai sergantį su
paskutiniu patepimu ar lydėdamas mirusį į kapus, matė vargą ir skurdą. Susidūręs su varganu
kumečių ir valstiečių gyvenimu, matydamas skriaudas ir išnaudojimą, jautėsi bejėgis ką nors
pakeisti. Bet būdamas jautrios prigimties, ryžosi kovoti prieš neteisybę ir vargus. Už religinius
patarnavimus iš vargšų neimdavo pinigų. Labai neturtingiems iš savo lėšų suteikdavo piniginę
paramą. Tai buvo negirdėtas dalykas. Žmonės ėmė kreiptis ne į kleboną, bet į vikarą.
Klebonui Zaleskiui tai nepatiko. Jis mėgino vikarą gražiais žodžiais įtikinti, kad kunigo
pareiga yra rūpintis dvasiškais reikalais, o žemiškais tegul rūpinasi valdžios žmonės. Kai po
vieno pokalbio P. Viliūnas priminė klebonui apie triukšmingas puotas klebonijoje ir
išnaudojamųjų samdinių sunkią dalią, klebonas, paraudęs iš pykčio, drebėdamas metė repliką:
— Ne tavo reikalas, vikare, žiūrėk, kad vyskupas sutanos nenuvilktų!
Zaleskis, nuvykęs į Kauną, vyskupui Cirtautui išdėstė, kad vikaras P. Viliūnas skleidžiąs
tikinčiųjų tarpe laisvamaniškas idėjas, neprisilaikąs kunigui nustatytų gyvenimo normų.
Vyskupas, prisiminęs klierikų streiką seminarijoje, įsakė P. Viliūną iškelti į Žemaičių Kalvarijos
parapiją (dabar Varduva). P. Viliūnas, išbuvęs pustrečių metų Viekšniuose, vis dėlto atliko didelį
labdarybės, švietimo ir kultūros darbą.
Urbienė Amelija. Viekšnių miestelio choras ir jo veikla: 1984 metų aprašas // Urbienė
Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 7 // VVB, VM. — Tekste:
Kooperatinės bendrovės „Ąžuolas” salė buvo dviejų aukštų name. Apačioje — krautuvė,
viršuje — salė ir skaitykla. Šitas namas stovėjo toje vietoje, kur dabar yra [Žemės ūkio
mokyklos] pastatai. Kitapus gatvės vienaukščiame pastate buvo parapijos salė. Vincas
Lengvenis, „kalbėdamas apie kooperatinę bendrovę „Ąžuolas”, atsiminė, kad kooperatinės
bendrovės pirmininku buvęs Bertulis, valdybos nariai — Lacius ir Teodoras Urvikis. Krautuvės
vedėjas buvęs Balvočius, pavaduotojas — Aleksis Vaškys, o pardavėja — Elzė Jakštaitė.” Salė
buvusi antrajame aukšte. Šalia salės buvusi skaitykla. Čia galėjo pasiskaityti laikraščių visi, kas
tik norėjo. Skaityklos vedėja buvo Zosė Perminaitė.
Virkutis Leonas. Buvusio Viekšnių gimnazijos pirmosios abiturientų laidos abituriento,
vėliau Akmenės, Mažeikių ir Biržų rajonuose dirbusio lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju,
pedagogo — veterano atsiminimai apie Viekšnius 1934—1941 metais. — Biržai, 1987-02-10. —
118
Rankraštis // VVB. — [Virkutis Leonas. Dienos, kurių neužmiršiu // Vienybė. — 1988. —
Rugpj. 4, 6, 9]. — Tekste:
Buvo ir knygynas, bet tik jo pavadinimas, nes, išskyrus bulvarinio pobūdžio knygiūkštes ir
kalendorius, nei grožine literatūra, nei kitomis knygomis ten neprekiavo. Prekiavo ten daugiau
įvairiomis rašymo reikmėmis, knygų įrišimui reikalingomis medžiagomis ir prekėmis iš po
prekystalio, nieko bendro neturinčiomis nei su knygomis, nei su kultūra. [...]. Miestelyje veikė
palyginti nemaža „Visuomenės biblioteka”. Knygų joje buvo įvairų įvairiausių. Jau patekdavo
dauguma išleidžiamų grožinės literatūros knygų. [...]. Biblioteka įsigydavo beveik visas lietuvių
rašytojų išėjusias knygas, čia patekdavo ir pažangiųjų rašytojų kūriniai. [...]. Šalia bibliotekos,
didesniame kambaryje buvo skaitykla. Joje ant stalo išdėlioti beveik visi Lietuvoje leidžiami
laikraščiai ir žurnalai. Šalia tautininkų „Lietuvos aido” gulėjo valstiečių liaudininkų „Lietuvos
žinios”, krikdemų „Rytas”, vėliau „XX amžius”. Tai dienraščiai. Čia buvo ir įvairių partijų
leidžiami savaitraščiai. Šalia T. Tilvyčio humoristinio „Kuntaplio” šliejosi bulvariniai „Diena”,
„Sekmadienis”, L. Giros redaguojamas literatūrinis „Literatūros naujienos ir kiti. Žurnalų irgi
galėjai pasirinkti sočiai. [...]. Bibliotekoje ir skaitykloje vakarais lankytojų netrūkdavo. Nemažą
jų dalį sudarė moksleiviai. Mat, progimnazijos biblioteka tilpo dviejose spintose, stovėjusiose
mokyklos koridoriuje.
Virkutis Leonas. Dienos, kurių neužmiršiu // Vienybė. — 1988. — Rugpj. 4, 6, 9: ir
nuotraukos. — Tekste skyriai: 1. Prieš pusę amžiaus Viekšniuose. 2. Tarp senų mokyklos sienų.
3. Prie gyvenimo slenksčio.
Gedvilas Algirdas. Jonas Kirlys Viekšniuose // Vienybė. — 1989. — Bal. 8: ir nuotrauka:
„Viekšnių kooperatyvo „Ąžuolas” knygyno patalpos su skaitykla 1922—1930 metais. Matome
pardavėją Sofiją Perminaitę, kuri aktyviai propaguodavo lietuvišką spaudą, tame tarpe ir JAV
leidžiamus lietuviškus laikraščius”. — Visas tekstas:
LTSR nusipelnęs kultūros veikėjas Jonas Kirlys mokyklai atidavė keturiasdešimt metų.
1929—1932 metais jis mokytojavo Viekšniuose, ir visur, kur tik teko jam padirbėti, paliko
ženklius pėdsakus kaip nuoširdus kraštotyrininkas, vienintelis Lietuvoje periodinės spaudos
kolekcionierius, spaudos muziejaus įsteigėjas Žagarėje ir vienintelis to laikotarpio lituanistas,
įkūręs laboratorinį lietuvių kalbos ir literatūros kabinetą tuometinėje Viekšnių progimnazijoje.
Tai buvo energingas žmogus, išradingas ir kūrybingas pedagogas, tiek daug nuveikęs ugdant
tautinę savimonę. Jis mokykloje suorganizavo Lietuvos mokyklose leidžiamų rankraštinių
laikraštėlių parodą, rengė vakarus S. Daukantui, J. Jablonskiui, V. Kudirkai, J. Basanavičiui,
knygnešiui J. Bieliniui pagerbti, spaudos draudimo laikotarpio leidiniams ir jų autoriams
propaguoti, buvo pasišventęs antialkoholinei kovai. Savo atsiminimuose apie darbą Viekšniuose
J. Kirlys rašė: „Viekšniuose teko ilgokai dirbti. Tai malonus Žemaitijos kampelis, žmonės geri,
ramūs, kuklūs. Bet mokykloje nuotaika ne visuomet buvo gera. Tiesa, mokytojų kolektyvas
turėjo labai gerų norų šviesti ir mokyti jaunimą. Apylinkės valstiečiai stengėsi savo vaikus siųsti
į Viekšnių keturklasę mokyklą, nes Mažeikiai — apskrities miestas buvo tolokai, o kitur tebuvo
tik pradinės mokyklos. Kai kurių mokytojų iniciatyva Viekšniuose buvo įsteigtas kooperatinis
knygynas, kuriame buvo galima gauti ateistinės ir šiaip jau pažangesnės literatūros, o taip pat
Amerikoje leidžiamų laikraščių. Mokytojas V. Deniušis 1932 metais, subūręs apie 40 asmenų,
pastatė Viekšniuose M. Petrausko liaudies operą „Birutė” su choru ir orkestru. Man pačiam
spaudos pirmojo lietuviško laikraščio „Nusidavimai apie evangelijos praplatinimą tarp žydų ir
pagonių” šimtmečio (1832—1932) proga teko nuvykti į Kauną ir 1932 m. sausio—vasario mėn.
surengti nemažą lietuviškos periodinės spaudos parodą”.
Manau „Vienybės” laikraščio skaitytojams įdomu būtų susipažinti su šio kovingo
antialkoholinės propagandos vykdytojo parinktų ir paties suformuluotų pluošteliu aforizmų, iš
kurių nemaža dalis net ir nūdienos gyvenime praverstų, siekiant kuo sparčiau išgyvendinti
girtavimą.
Algirdas GEDVILAS. LTSR nusipelnęs mokytojas.
119
Ročienė Bronė. Viekšnių bibliotekai — 70 metų // Vienybė. — 1992. — Kovo 18. — Visas
tekstas:
Charakteringa, jog mūsų tautos kultūriniame gyvenime visada aktyviai reiškėsi švietimo
darbuotojai, ypač pedagogai lituanistai. Neatsitiktinai ir Viekšniuose 1922 metais įkurti
biblioteką skaityklą iniciatyvos ėmėsi lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Jonas Aukštikalnis,
progimnazijos direktorius A. Taškūnas bei pačioje mokykloje tvarkęs mokiniams skirtą
bibliotekėlę mokytojas J. Žilevičius. Šią idėją materialiai parėmė to meto Viekšnių kooperatyvo
pirmininkas A. Šiultė, kuris kooperatyvo patalpose skyrė kambarį bibliotekos skaityklai,
nepretenduodamas į nuomos mokestį.
Knygų fondo pradžią sudarė miestelio inteligentijos aukos knygomis ir po 12 litų nuo asmens.
Visa tai buvo skirta to meto periodikos leidiniams prenumeruoti. Dalis aukų atkeliavo iš JAV
gyvenusių buvusių viekšniškių. Bene aktyviausias buvo J. Spingys. Bibliotekos skaityklos
vedėjos pareigos buvo patikėtos Z. Perminaitei, kuri joje išdirbo septynerius metus. Skaitytojų
skaičius išaugo arti tūkstančio. Įdomiausia tai, kad dalis jų buvo iš artimiausių kaimų. Šis
kultūros židinys turėjo išrinkęs tarybą, į kurią įėjo pedagogai Jonas Žilevičius, Jonas
Aukštikalnis ir kunigas Tomas Švambarys. Iš moksleivijos savo aktyvumu, kaip nuolatiniai
žingeidūs skaitytojai, pasireiškė Leonas Skabeika (vėliau poetas), Klemensas Baltutis (vėliau
poetas futuristas, pasirašinėjęs slapyvarde Klemensas Dulkė). Gausiai buvo prenumeruojama
periodika — beveik visi to meto laikraščiai ir žurnalai, taip pat ir iš JAV, nepaisant jų
visuomeninės politinės krypties. Tai sukėlė pavasarininkų nepasitenkinimą — iš tarybos
pasitraukė kun. T. Švambarys, o vėliau ir pavasarininkų vadovas kun. J. Gasiūnas. Ir skaityklą
pasiėmė savo žinion. Biblioteka su visu savo fondu atsiskyrė ir persikėlė į kitas patalpas — į
Viekšnių pradžios mokyklos vedėjo B. Tėvelio nuosavo namo antrąjį aukštą. Bibliotekos vedėjos
pareigoms buvo paskirta K. Juodčerytė-Mockienė. Esamą literatūrą imta kataloguoti. Skaitytojai,
kaip užstatą, sumoka 5 litus metinį mokestį — šis mokestis tapo akstinu tausoti skaitomą
literatūrą, ir knygų fondo naudojimosi laikąs gerokai prailgėjo. Biblioteka susilaukė realios
paramos iš profesoriaus Vaclovo Biržiškos, kuris pastoviai atsiųsdavo naujai iš spaudos išėjusios
literatūros.
Nuo 1942 metų bibliotekos vedėju ėmė dirbti Klaudijus Gelžinis, itin aktyvus knygos
propaguotojas, kuris ėmė ruošti literatūros vakarus, knygų aptarimus tiek pačioje bibliotekoje,
tiek mokykloje bei įkūrė keturiolika kilnojamųjų bibliotekėlių aplinkiniuose kaimuose. Jo
aktyvumas, propaguojant knygą, neliko nepastebėtas, ir 1950 metais jis buvo perkeltas į kultūros
ministeriją bibliotekų skyrių inspektoriumi. Jam išsikėlus, kurį laiką bibliotekos veikla sumažėjo,
vedėjai dažnai keitėsi. Tai tęsėsi iki 1957 metų, kol bibliotekoje atsirado jauna specialistė Zofija
Voverytė-Margienė. Knygų fondas išaugo iki 12000 egz., žymiai padidėjo skaitytojų skaičius.
Kadangi pati vedėja buvo aktyvi saviveiklos mėgėja, bibliotekos veikla pasidarė daugiaplanė.
Imami praktikuoti ne tik literatūros vakarai, bet ir to meto naujovė — literatūriniai teismai pagal
populiariausius grožinės literatūros kūrinius. Bibliotekos vedėjai pasisekė į savo aktyvo gretas
įtraukti nemažai pedagogų, medicinos darbuotojų — mokytojus Nijolę Kontutienę, Stasį Ablingį,
Mirdzą Mertėnaitę, medicinos felčerę Liudą Pukinskytę ir kitus.
Žodžiu, bibliotekos veikla tampa įvairesnė, turiningesnė — tai ir naujų knygų parodos,
aptarimai, teminiai vakarai, susitikimai su kraštiečiais, literatūrinės vakaronės, paįvairintos
tautosakiniais motyvais, papročiais, tradicijų atkūrimu. Taip jau susiklostė, kad be bibliotekos ir
kultūros namų kultūrinis gyvenimas neįsivaizduojamas. Būdinga, kad visa tai buvo daroma esant
pačiai skurdžiausiai materialinei bazei, vis kur nors glaudžiantis, ar vidurinėje mokykloje, ar
profesinėje techninėje, ar dar kur nors.
Ir kaip būtų šaunu, kad šiemet, švenčiant Viekšnių miestelio savivaldos 200 metų ir
bibliotekos 70-mečio jubiliejus, šis kultūros židinys galėtų jį pažymėti naujuose kultūros
namuose.
Bronė ROČIENĖ. Viekšnių bibliotekos darbuotoja.
Ročienė Bronė (Viekšnių miesto bibliotekos vedėja). Viekšnių bibliotekai — 70 metų / Iš
Akmenės raj. laikraščio „Vienybė”, 1992. Kovo 18 // Tarp knygų. — 1992. — Nr. 5. — P. 6.
120
Ką skaitė mūsų senoliai / Parinko B. Kerys // Vienybė. — 1995. — Rugs. 9. — Tekste
ištraukos iš žinutės (Šaltinis. — 1907. — Gruod. 26.) apie „Vilniaus Aušros” skyrių Viekšniuose.
— Tekste:
„Susitaisė apšvietimo draugijos „Vilniaus Aušros” skyrius. Prie draugijos prisirašė jau 41
žmogus. Toji draugija dabar rengia knygyną ir skaityklą. Kiekvienas, kuris norės, už nedidelį
mokesnį galės į skaityklą užėjęs pasiskaityti arba į namus knygelę parsinešti. Mokesnis paskirtas:
metams 1 rub., mėnesiui 10 kap., kas norės vieną kartą knygelę pasiimti — 2 kap. [...]. Knygynas
ir skaitykla bus netoli bažnyčios, dailidės Butkaus namuose, pas Oną Butkaitę. [...]. Prie mūsų
draugijos valdybos priklauso: kun. P. Viliūnas, E. Biržiškienė, D-ras A. Biržiška, Juozapas
Pundzius ir Kazimieras Butkus. Kandidatai: V. Juodeikis, A. Beržanskis, I. Klimavičius,
A. Baltutis ir A. Žubinas. [Pasirašė:] Šilo bajoras.”
Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. [Pasakojimas Akmenės rajono savivaldybės viešosios
bibliotekos bibliotekininkų renginyje]. — Naujoji Akmenė. — 1998. — Spal. 16. — Žodžiu:
„1929 metais prie Viekšnių kooperatyvo „Ąžuolas” buvo įsteigta skaitykla ir knygynas. Šią
skaityklą rėmė JAV gyvenantys buvę viekšniškiai. Jų pastangomis skaitykla gaudavo gana daug
periodinių leidinių ir netgi knygų. Skaitykla naudojosi ir Viekšnių progimnazijos mokiniai. [...].
Norėčiau paminėti Viekšnių bibliotekos vedėją Klaudijų Gelžinį. Tai buvo šviesus žmogus.
Žmonės kalbėjo, kad jis neaiškių politinių pažiūrų, prie kiekvienos valdžios vis verčia kailį, bet
tai visai nesvarbu. Jis labai gražiai mokėjo bendrauti su mumis — vaikais, paaugliais. Vėliau
kalbėjau su buvusiais mokiniais. Jie rinkdavosi į biblioteką — čia ir Edmundas Levitas, ir
Benediktas Noreikis, dar kiti. Bibliotekos vedėjas parūpindavo šaškių, šachmatų. Ir vienas, ir
kitas sakosi dėkingi visą gyvenimą, kad bibliotekos vedėjas įpratino juos skaityti ne tik grožinę,
bet ir techninę literatūrą.”
121
6.4.2. VIEKŠNIŲ MIESTO BIBLIOTEKA
Viekšniai // Šaltinis. — 1907. — Gruod. 26. — Tekste:
„Susitaisė apšvietimo draugijos „Vilniaus Aušros” skyrius. Prie draugijos prisirašė jau 41
žmogus. Toji draugija dabar rengia knygyną ir skaityklą. Kiekvienas, kuris norės, už nedidelį
mokesnį galės į skaityklą užėjęs pasiskaityti arba į namus knygelę parsinešti. Mokesnis paskirtas:
metams 1 rub., mėnesiui 10 kap., kas norės vieną kartą knygelę pasiimti — 2 kap. [...]. Knygynas
ir skaitykla bus netoli bažnyčios, dailidės Butkaus namuose, pas Oną Butkaitę. [...]. Prie mūsų
draugijos valdybos priklauso: kun. P. Viliūnas, E. Biržiškienė, D-ras A. Biržiška, Juozapas
Pundzius ir Kazimieras Butkus. Kandidatai: V. Juodeikis, A. Beržanskis, I. Klimavičius,
A. Baltutis ir A. Žubinas. [Pasirašė:] Šilo bajoras.”
Kenstavičius A. Viekšniai seniau ir dabar // Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų,
pramonininkų ir amatininkų laikraštis. — 1937. — Nr. 29—30 (283—284). — Liep. 16. — VI
metai. — P. 2. — Tekste: Apie Antaną Spingį: „Jis, kitų Amerikoj gyvenančių viekšniškių
padedamas, įsteigė pirmą visam apskrity viešą biblioteką-skaityklą.”
Puzinas B. Suvesti konkurso rezultatai // Pergalės vėliava. — 1958. — Vas. 1. — Tekste:
Bibliotekos vedėja Z. Voverytė paskelbė geriausio skaitytojo konkursą. Laimėjo Irena
Lengvenytė, Stasys Rimša, Viktoras Jarašiūnas.
Voverytė Z. Daugiau knygos mylėtojų // Pergalės vėliava. — 1958. — Gruod. 27.
Šarkis Algimantas. Knyga — geriausias draugas // Pergalės vėliava. — 1959. — Kovo 21.
Virpša K. Iš bibliotekos albumo // Vienybė. — 1967. — Lapkr. 11. — Tekste:
Bibliotekos istorija: 1922 m. mokytojai J. Aukštikalnis, J. Žilevičius įkūrė skaityklą. Vedėjas
J. Žilevičius, vėliau — Z. Perminaitė. 1930 metais skaityklą užgrobė pavasarininkai. 1935 metais
skaitykla vėl atgaivinta ir pertvarkyta į biblioteką. Įsikūrė Tėvelio namo (Vytauto g. Nr. 12)
antrame aukšte. Vedėja K. Juočerytė-Mockienė. Biblioteka pertvarkyta į valstybinę. Vėliau
bibliotekininkai K. Gelžinis, F. Škerbaitė, E. Bernotaitė, A. Mačius, P. Lizdenis, Z. Budreikienė
[Voverytė], B. Pikevičiūtė.
Budreikienė Z. Skaitytojų netrūksta // Vienybė. — 1969. — Vas. 22. — Tekste: Bibliotekoje
yra 16 200 egz. spaudinių. Skaito 811 skaitytojų.
Budreikienė Z. Tradicijos senos // Vienybė. — 1971. — Bal. 24. — Tekste: Biblioteka įkurta
1922 m. Karo metais bibliotekininkas Klaudijus Geležinis išsaugojo beveik visas bibliotekos
knygas. Bibliotekoje 15 600 knygų. Skaito 820 skaitytojų. Skaitytojai Aloyzas Mačius, Valerija
Mačienė, Adomas Sakalauskas.
Zofija Budreikienė: P. Orvydo nuotrauka ir tekstas // Vienybė. — 1975. — Saus. 18. —
Tekste: Bibliotekoje 20 299 egz. spaudinių. Skaito 900 skaitytojų. 1974 metais jiems išduota
22 788 egz. spaudinių.
Juozapavičienė Melanija. Kad knyga aplankytų // Vienybė. — 1976. — Rugpj. 26. —
Tekste: Fonde 19 968 egz. spaudinių. Skaitė 970 skaitytojų. Jiems išduota 15 536 egz. spaudinių.
Lauraitis Vincas. Ištikimas liaudžiai: 100-ąsias Prano Viliūno gimimo metines pažymint //
Vienybė. — 1982. — Bal. 17, 20. — Visas tekstas:
Šių metų balandžio 17 dieną sukanka 100 metų, kai gimė Pranas Viliūnas (1882—1937),
revoliucinio judėjimo Lietuvoje dalyvis, publicistas, literatūros kritikas, pedagogas. Paprastas,
kuklus, bet neišsenkamos energijos, tvirtos valios žmogus buvo P. Viliūnas. Jis visas savo žinias,
karštą širdį, sugebėjimus, visą savo gyvenimą atidavė kovodamas už varguose paskendusių
122
darbo žmonių šviesesnį gyvenimą. Apie 16 metų išbuvęs kunigu ir matydamas, kad savo pažiūrų
negali sutapatinti su dvasininko pareigomis, P. Viliūnas 1920 metais nutraukė ryšius su
kunigyste. Metęs kunigystę, šis šviesus žmogus tapo liepsningu kovotoju už darbo žmonių
reikalus. Šiame straipsnyje noriu papasakoti apie P. Viliūno švietimo, kultūros ir labdarybės
veiklą Viekšniuose.
Viekšniai — prie Ventos upės prigludęs nuošalus Žemaitijos miestelis. Dvidešimtojo amžiaus
pradžioje juose buvo kelios gatvelės, iš abiejų pusių apstatytos medinėm lūšnelėm. Dauguma
lūšnelių suaižėjusiom sienom, skudurais ir pakulom užkamšytais langais. Tik centrinėje miestelio
gatvėje buvo išlūžinėjęs lentų šaligatvis, tačiau vidury gatvės — balos ir purvas.
Didžiausias ir gražiausias pastatas Viekšniuose buvo bažnyčia, tarsi balta gulbė aukštai
iškilusi virš stogų ir medžių. Viduje bažnyčia dabinosi spalvingais altoriais, meniškais
paveikslais ir šventųjų statulom. Netoli bažnyčios — sode paskendusi klebonija, o už jos keli
dviaukščiai pirklių namai.
Vargingai tada gyveno Viekšnių miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojai. Dauguma miestelio
gyventojų dirbo akmenskaldžiais, kalviais, kasė šulinius, vertėsi tradiciniu verslu — gamino
molinius puodus. Kaimų valstiečiai, skylėtom sermėgom vilkėdami, naginėm avėdami, nešė
sunkią vargo naštą. Javai pelkėtuose laukuose neretai išmirkdavo, bulvės supūdavo. Lietingą
rudenį nei išbristi, nei išvažiuoti. Nelaimių prislėgti, neraštingi žemaičiai nusiraminimo
ieškodavo bažnyčioje ir karčemoje. Tačiau revoliucinio judėjimo, prasidėjusio Rusijos
gubernijose, aidai, nors ir pavėluotai, pasiekdavo ir Viekšnius.
Buvo 1906 metų pradžia. Žemaitijoje gyvos 1905 metų revoliucijos nuotaikos. Valsčių
centruose ir kaimuose jaučiamas agrarinio ir nacionalinio išsivadavimo judėjimo pakilimas.
Sekmadieniais bei turgaus dienomis — audringi socialdemokratų organizuojami žemės ūkio
darbininkų ir valstiečių mitingai. Juose dvarų kumečiai ir valstiečiai raginami vienytis ir su
ginklu kovoti prieš caro valdžią.
Reakcingi katalikų kunigai smerkė mitingus ir streikus, draudė tikintiesiems juose dalyvauti.
Ypač negalėjo pakęsti mitingų ir streikų Viekšnių klebonas Zaleskis. Jis per išpažintį ir
kalėdodamas grasino žmonėms, kad jie, kovodami prieš caro valdžią, nusikalsta prieš dievą ir po
mirties pateks į pragarą. Pamokslų metu klebonas Zaleskis įrodinėjo, kad caro valdžia skirta
dievo. Dievas, girdi, galingiausias danguje, o caras — žemėje. Klebonas, iš sakyklos
aiškindamas žemaičių vyskupo M. Paliulionio 1906 m. sausio 30 dieną paskelbtą ganytojišką
aplinkraštį, keikė visus, kurie dalyvauja revoliucijoje ir pasisako prieš caro valdžią. Viekšnių
bažnyčioje buvo kalbamos maldos už carą ir jo šeimą. Veltui Zaleskis grasino visiems, kurie eina
prieš caro valdžią, veltui ragino iš sakyklos, kad kataliko pareiga išduoti „cicilikus”
pareigūnams. Žemaitijos miesteliuose ir kaimuose plito streikai.
Vieną 1906 metų žiemos sekmadienį klebonas Zaleskis iš sakyklos paskelbė, kad pas jį
vikarauti atvažiuoja iš Salantų socialistas Pranas Viliūnas. Būdamas pažangių demokratinių
įsitikinimų, P. Viliūnas Salantuose varguomenės tarpe buvo išvystęs plačią veiklą
propaguodamas pažangias socialdemokratų idėjas, ugdydamas revoliucinius darbininkų ir
valstiečių įsitikinimus. 1905 metais P. Viliūnas Salantuose dalyvavo revoliuciniuose įvykiuose,
ragino valstiečius į kovą prieš caro valdžią, agitavo už dvarų žemės padalinimą.
Kai šaltą žiemos pavakarę Viekšniuose pasirodė varganas P. Viliūno vežimas, davatkos,
susirinkusios prie klebonijos, rėkė iki užkimimo, kad cicilikas bažnyčioje padarys naują tvarką.
Klebonas, triukšmaujant davatkoms, paslaptingai šypsojosi. Tačiau bėgo dienos. Viekšnių
parapijos tikintieji galutinai įsitikino, kad vikaras naujos tvarkos bažnyčioje neįvedė. Pamaldos
vyko sena tvarka. Užtat vikaro paprastumas ir nuoširdumas greitai patraukė parapijiečių dėmesį.
Jis nekeikė revoliucijos ir socialdemokratų, kaip klebonas Zaleskis, nesišalino darbo žmonių,
užkalbindavo kiekvieną miestelyje sutiktą žmogų. Greitai P. Viliūnas užmezgė ryšius su
miestelio ir kaimo varguomene. Savo pamoksluose vikaras paliesdavo svarbiausias visuomeninio
gyvenimo problemas, gvildeno to gyvenimo negeroves, kritikavo sukčius, intrigantus,
nesąžiningus žmones. Pamoksluose pasakojo parapijiečiams apie tai, kas vyksta Rusijos
miestuose ir kaimuose, su pasididžiavimu pritarė darbo žmonių revoliucinei veiklai.
P. Viliūnas, nekreipdamas dėmesio į tuo metu sustiprėjusias carizmo represijas pažangių
veikėjų atžvilgiu, visas jėgas Viekšniuose skiria revoliucinių idėjų propagavimui, kultūros ir
123
švietimo interesams. Jis pasiryžo savo švietėjiška, kultūrine ir visuomenine veikla auklėti tuos
užguitus ir neraštingus žemaičius.
Jau ankstyvoje vaikystėje P. Viliūnas išmoko skaityti ir rašyti. Nuo tada knyga tapo geriausiu
jo draugu. Jei motina, pareidama iš Utenos, parsinešdavo kokį pirkinį, suvyniotą į laikraštį, sūnus
perskaitydavo nuo pirmos iki paskutinės eilutės. Didžiausia Prano svajonė buvo lietuviška
knyga. Tačiau knyga P. Viliūno vaikystės metais buvo didelė retenybė kaime. Viliūnienė dažnai
aplankydavo Utenos mokytojus prašinėdama paskolinti sūnui paskaityti knygų. Mokydamasis
Jelgavos (tuo metu — Mintaujos) gimnazijoje, Kauno kunigų seminarijoje, vėliau kunigaudamas
Salantuose, iš knygnešių buvo įsigijęs daug lietuviškų knygų.
Visas knygas P. Viliūnas atsivežė į Viekšnius. Be grožinių M. Valančiaus, S. Daukanto,
J. Žemaitės, J. Biliūno, K. Jasiukaičio, J. Gurauskio ir kitų rašytojų kūrinių, vikaras turėjo
nemažai gamtos mokslų populiarintojų J. Adomaičio-Šerno. V. Demskio ir J. Šliūpo knygų.
Viekšniuose P. Viliūnas savo knygų pagrindu pasiūlė organizuoti biblioteką. Jaunimas
pasiūlymui karštai pritarė. Vienas miestelio gyventojas savo name paskyrė bibliotekai kambarį.
Buvo įrengtos lentynos ir sudarytas knygų katalogas. Vakarais į biblioteką gausiai susirinkdavo
žmonių.
Norėdamas kuo daugiau pasitarnauti varguose paskendusiems žemaičiams, P. Viliūnas
Viekšniuose organizuoja beraščių mokymą. Ilgai žiemos vakarais bibliotekoje negesdavo šviesa.
Prie stalo susodinęs būrelį jaunuolių, vikaras mokė juos lietuviško rašto. Didelį dėmesį jis skyrė
rusų kalbos mokymui, aiškindamas, kad rusų kalba atveria duris į platų pasaulį. Mokymo
procese stengėsi skiepyti revoliucines idėjas, ugdyti patriotinius jausmus carizmo engiamai darbo
liaudžiai.
P. Viliūnas nepasitenkina savo žiniomis. Jis kruopščiai studijuoja rusų revoliucinių demokratų
Gerceno, Ogariovo, Belinskio, Černyševskio, Dobroliubovo ir kitų raštus. Skaitydamas šių
autorių kūrinius, P. Viliūnas įsisavino revoliucinių demokratų reikalavimus, kurie ragino
valstiečius ir visus demokratinius sluoksnius rengtis ginkluotam sukilimui prieš carizmą.
Revoliucinių demokratų kūrinių įtakoje formavosi P. Viliūno pasaulėžiūra.
Didelį dėmesį skirdamas kultūriniam darbui, P. Viliūnas Viekšniuose įsteigė „Vilniaus aušros”
skyrių. „Vilniaus aušra” buvo dvasininkų organizacija, turėjusi tikslą sustiprinti bažnyčios įtaką
ir atitraukti darbo liaudį nuo revoliucinės veiklos. Bet Viekšnių skyriuje darbas buvo
organizuojamas priešinga linkme. Į skyriaus valdybą nariais, be katalikų, buvo priimta ir daug
netikinčių. Viekšniuose „Aušros” skyrius organizavo visuomenės poilsio vakarus, paskaitas,
kurios nieko bendro neturėjo su religiją.
„Aušros” skyriaus veikla nepatiko klebonui Zaleskiui. Jis kreipėsi į Kauno vicegubernatorių
Griazevą motyvuodamas, kad P. Viliūnas į skyrių priėmė nariais laisvamanius ir cicilikus, kurie
savo veikla kompromituoja bažnyčią.
Kauno vicegubernatorius su Vilniaus gubernatoriaus žinia uždarė „Aušros” skyrių
Viekšniuose.
P. Viliūnas, kalėdodamas po Viekšnių parapijos kaimus, skubėdamas pas sunkiai sergantį su
paskutiniu patepimu ar lydėdamas mirusį į kapus, matė vargą ir skurdą. Susidūręs su varganu
kumečių ir valstiečių gyvenimu, matydamas skriaudas ir išnaudojimą, jautėsi bejėgis ką nors
pakeisti. Bet būdamas jautrios prigimties, ryžosi kovoti prieš neteisybę ir vargus. Už religinius
patarnavimus iš vargšų neimdavo pinigų. Labai neturtingiems iš savo lėšų suteikdavo piniginę
paramą. Tai buvo negirdėtas dalykas. Žmonės ėmė kreiptis ne į kleboną, bet į vikarą.
Klebonui Zaleskiui tai nepatiko. Jis mėgino vikarą gražiais žodžiais įtikinti, kad kunigo
pareiga yra rūpintis dvasiškais reikalais, o žemiškais tegul rūpinasi valdžios žmonės. Kai po
vieno pokalbio P. Viliūnas priminė klebonui apie triukšmingas puotas klebonijoje ir
išnaudojamųjų samdinių sunkią dalią, klebonas, paraudęs iš pykčio, drebėdamas metė repliką:
— Ne tavo reikalas, vikare, žiūrėk, kad vyskupas sutanos nenuvilktų!
Zaleskis, nuvykęs į Kauną, vyskupui Cirtautui išdėstė, kad vikaras P. Viliūnas skleidžiąs
tikinčiųjų tarpe laisvamaniškas idėjas, neprisilaikąs kunigui nustatytų gyvenimo normų.
Vyskupas, prisiminęs klierikų streiką seminarijoje, įsakė P. Viliūną iškelti į Žemaičių Kalvarijos
parapiją (dabar Varduva). P. Viliūnas, išbuvęs pustrečių metų Viekšniuose, vis dėlto atliko didelį
labdarybės, švietimo ir kultūros darbą.
124
Brencius Jonas. Meilė knygai ir žmogui // Vienybė. — 1982. — Rugpj. 24. — Visas tekstas:
Turbūt nėra Viekšniuose žmogaus, kuris nepažintų vyr. bibliotekininkės Zofijos Budreikienės.
Pažįsta ją ir kitų rajono vietovių gyventojai, nes neretai apsilanko čia vienos ar kitos knygos
ieškodami, kurių nerasi kitose rajono bibliotekose.
Zofija bibliotekininke dirba jau ketvirtis amžiaus.
— Jaunystėje svajojau tapti pedagoge, — pasakoja Z. Budreikienė. — Tačiau gyvenimas
susiklostė taip, kad tapau bibliotekininke. Ir tikriausiai dėlto, kad labai myliu knygas ir žmones.
Viekšnių biblioteka gana turtinga, jos fonduose per 20 tūkstančių politinės, mokslinės bei
grožinės literatūros knygų. Ir skaitytojų ratas nemažas. Jų gyvenvietėje ir apylinkėje 1240.
Bibliotekininkė su pagarba mini pensininko Adomo Sakalausko, draudimo agentės Gražinos
Končiuvienės ir kitų pavardes. Jie šios bibliotekos skaitytojais yra jau 25—30 metų. Aktyvūs ir
jaunieji skaitytojai, tokie kaip profesinės technikos mokyklos moksleivis Alvydas Gerikas.
Nuolatiniai bibliotekos lankytojai yra vidurinės mokyklos mokytojai bei moksleiviai. Jie taip pat
dideli bibliotekininkės pagalbininkai.
— Malonu dirbti, ir darbas geriau sekasi, kai šalia triūsia nuoširdi ir sumani bendradarbė
Bronė Ročienė, — džiaugiasi Zofija.
Bronė čia jau aštuoniolikti metai. Atėjo ką tik baigusi Viekšnių vidurinę mokyklą. Trūko
žinių, trūko specialaus pasiruošimo, tad neakivaizdžiai baigė Vilniaus kultūros mokyklos
bibliotekininkystės skyrių. Vyr. bibliotekininkė Zofija Budreikienė Vilniaus bibliotekininkystės
technikumą baigė 1957 metais.
Darbe abi gerai sutaria, viena kitai padeda. Nors Viekšnių biblioteka ankštokose patalpose, bet
viskas gerai sutvarkyta. Net ir nepažįstantys šių moterų pasakys, kad čia triūsia tikrai savo darbą
mylinčios sumanios bibliotekininkės.
Autoriaus nuotraukoje: Viekšnių bibliotekos vyr. bibliotekininkė Z. Budreikienė.
Urbienė Amelija. Viekšnių miestelio choras ir jo veikla: 1984 metų aprašas // Urbienė
Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 7 // VVB, VM. — Tekste:
Kooperatinės bendrovės „Ąžuolas” salė buvo dviejų aukštų name. Apačioje — krautuvė,
viršuje — salė ir skaitykla. Šitas namas stovėjo toje vietoje, kur dabar yra [Žemės ūkio
mokyklos] pastatai. Kitapus gatvės vienaukščiame pastate buvo parapijos salė. Vincas
Lengvenis, „kalbėdamas apie kooperatinę bendrovę „Ąžuolas”, atsiminė, kad kooperatinės
bendrovės pirmininku buvęs Bertulis, valdybos nariai — Lacius ir Teodoras Urvikis. Krautuvės
vedėjas buvęs Balvočius, pavaduotojas — Aleksis Vaškys, o pardavėja — Elzė Jakštaitė.” Salė
buvusi antrajame aukšte. Šalia salės buvusi skaitykla. Čia galėjo pasiskaityti laikraščių visi, kas
tik norėjo. Skaityklos vedėja buvo Zosė Perminaitė.
Virkutis Leonas. Buvusio Viekšnių gimnazijos pirmosios abiturientų laidos abituriento,
vėliau Akmenės, Mažeikių ir Biržų rajonuose dirbusio lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju,
pedagogo — veterano atsiminimai apie Viekšnius 1934—1941 metais. — Biržai, 1987-02-10. —
Rankraštis // VVB. — [Virkutis Leonas. Dienos, kurių neužmiršiu // Vienybė. — 1988. —
Rugpj. 4, 6, 9]. — Tekste:
Buvo ir knygynas, bet tik jo pavadinimas, nes, išskyrus bulvarinio pobūdžio knygiūkštes ir
kalendorius, nei grožine literatūra, nei kitomis knygomis ten neprekiavo. Prekiavo ten daugiau
įvairiomis rašymo reikmėmis, knygų įrišimui reikalingomis medžiagomis ir prekėmis iš po
prekystalio, nieko bendro neturinčiomis nei su knygomis, nei su kultūra. [...].
Miestelyje veikė palyginti nemaža „Visuomenės biblioteka”. Knygų joje buvo įvairų
įvairiausių. Jau patekdavo dauguma išleidžiamų grožinės literatūros knygų. [...]. Biblioteka
įsigydavo beveik visas lietuvių rašytojų išėjusias knygas, čia patekdavo ir pažangiųjų rašytojų
kūriniai. [...]. Šalia bibliotekos, didesniame kambaryje buvo skaitykla. Joje ant stalo išdėlioti
beveik visi Lietuvoje leidžiami laikraščiai ir žurnalai. Šalia tautininkų „Lietuvos aido” gulėjo
valstiečių liaudininkų „Lietuvos žinios”, krikdemų „Rytas”, vėliau „XX amžius”. Tai dienraščiai.
Čia buvo ir įvairių partijų leidžiami savaitraščiai. Šalia T. Tilvyčio humoristinio „Kuntaplio”
šliejosi bulvariniai „Diena”, „Sekmadienis”, L. Giros redaguojamas literatūrinis „Literatūros
125
naujienos ir kiti. Žurnalų irgi galėjai pasirinkti sočiai. [...]. Bibliotekoje ir skaitykloje vakarais
lankytojų netrūkdavo. Nemažą jų dalį sudarė moksleiviai. Mat, progimnazijos biblioteka tilpo
dviejose spintose, stovėjusiose mokyklos koridoriuje.
Reklaitis Vytautas. Paminėtas V. Kudirka // Vienybė. — 1988. — Gruod. 27. — Visas
tekstas:
Visa Lietuva šiomis dienomis mini mūsų tautos žadintojo Vinco Kudirkos gimimo 130-ąsias
ir jo įsteigto laikraščio „Varpas” pasirodymo 100-ąsias metines. V. Kudirkos veikla, jo įdėjos
šiais tautinio atgimimo, dvasinio atsinaujinimo metais ypač gyvos ir aktualios.
Mūsų rajone pirmieji sujudo viekšniškiai. Gruodžio 17 dieną jie gausiai susirinko prie Vytauto
Didžiojo paminklo. Minėjimo rengėjos bibliotekininkė B. Ročienė ir mokytoja A. Opulskienė
daug pasidarbavo, kad šis renginys vyktų sklandžiai ir įdomiai. Minėjimui vadovavo pedagogas
V. Kontutis. Mokytojas S. Ablingis susirinkusius supažindino su V. Kudirkos gyvenimu,
papasakojo apie šio tauraus žmogaus visuomeninę veiklą. V. Kudirkos kūrinius skaitė
B. Švažienė, V. Bružas, S. Vaišnienė.
Minėjime daugiau dalyvavo senyvo amžiaus žmonės ir vaikai, gaila, kad labai nedaug buvo
jaunimo, vyresniųjų klasių moksleivių. Matyt, dar ne visi suvokėme, kas esame, ne visi
sugebėjome įveikti savyje stagnaciją.
Baigiantis minėjimui, laikydami rankose uždegtas žvakutes, jo dalyviai sugiedojo V. Kudirkos
„Tautišką giesmę”, Maironio „Lietuva brangi” ir „Marija, Marija”. Daugelio senųjų viekšniškių
akyse buvo matyti ašaros, o veiduose šypsenos, žmonės džiaugėsi, kad po daugel metų trukusio
dvasinio muštro gali susirinkti laisvai ir paminėti tai, kas brangu. Ir kai minėjimas pasibaigė, jo
dalyviai dar ilgokai nesiskirstė, sustoję ratu dainavo, o paskui ne vienas pasuko į biblioteką,
kurioje buvo surengta V. Kudirkos kūrinių parodėlė.
Gedvilas Algirdas. Jonas Kirlys Viekšniuose // Vienybė. — 1989. — Bal. 8: ir nuotrauka:
„Viekšnių kooperatyvo „Ąžuolas” knygyno patalpos su skaitykla 1922—1930 metais. Matome
pardavėją Sofiją Perminaitę, kuri aktyviai propaguodavo lietuvišką spaudą, tame tarpe ir JAV
leidžiamus lietuviškus laikraščius”. — Visas tekstas:
LTSR nusipelnęs kultūros veikėjas Jonas Kirlys mokyklai atidavė keturiasdešimt metų.
1929—1932 metais jis mokytojavo Viekšniuose, ir visur, kur tik teko jam padirbėti, paliko
ženklius pėdsakus kaip nuoširdus kraštotyrininkas, vienintelis Lietuvoje periodinės spaudos
kolekcionierius, spaudos muziejaus įsteigėjas Žagarėje ir vienintelis to laikotarpio lituanistas,
įkūręs laboratorinį lietuvių kalbos ir literatūros kabinetą tuometinėje Viekšnių progimnazijoje.
Tai buvo energingas žmogus, išradingas ir kūrybingas pedagogas, tiek daug nuveikęs ugdant
tautinę savimonę. Jis mokykloje suorganizavo Lietuvos mokyklose leidžiamų rankraštinių
laikraštėlių parodą, rengė vakarus S. Daukantui, J. Jablonskiui, V. Kudirkai, J. Basanavičiui,
knygnešiui J. Bieliniui pagerbti, spaudos draudimo laikotarpio leidiniams ir jų autoriams
propaguoti, buvo pasišventęs antialkoholinei kovai. Savo atsiminimuose apie darbą Viekšniuose
J. Kirlys rašė: „Viekšniuose teko ilgokai dirbti. Tai malonus Žemaitijos kampelis, žmonės geri,
ramūs, kuklūs. Bet mokykloje nuotaika ne visuomet buvo gera. Tiesa, mokytojų kolektyvas
turėjo labai gerų norų šviesti ir mokyti jaunimą. Apylinkės valstiečiai stengėsi savo vaikus siųsti
į Viekšnių keturklasę mokyklą, nes Mažeikiai — apskrities miestas buvo tolokai, o kitur tebuvo
tik pradinės mokyklos. Kai kurių mokytojų iniciatyva Viekšniuose buvo įsteigtas kooperatinis
knygynas, kuriame buvo galima gauti ateistinės ir šiaip jau pažangesnės literatūros, o taip pat
Amerikoje leidžiamų laikraščių. Mokytojas V. Deniušis 1932 metais, subūręs apie 40 asmenų,
pastatė Viekšniuose M. Petrausko liaudies operą „Birutė” su choru ir orkestru. Man pačiam
spaudos pirmojo lietuviško laikraščio „Nusidavimai apie evangelijos praplatinimą tarp žydų ir
pagonių” šimtmečio (1832—1932) proga teko nuvykti į Kauną ir 1932 m. sausio—vasario mėn.
surengti nemažą lietuviškos periodinės spaudos parodą”.
Manau „Vienybės” laikraščio skaitytojams įdomu būtų susipažinti su šio kovingo
antialkoholinės propagandos vykdytojo parinktų ir paties suformuluotų pluošteliu aforizmų, iš
kurių nemaža dalis net ir nūdienos gyvenime praverstų, siekiant kuo sparčiau išgyvendinti
girtavimą.
126
Algirdas GEDVILAS. LTSR nusipelnęs mokytojas.
Brencius Jonas. Veteranė // Vienybė. — 1990. — Kovo 20: Ir nuotrauka. — Visas tekstas:
Zofijos Margienės visas gyvenimas prie knygų.
Kadaise mokslas Viekšnių vidurinėje mokykloje, vėliau tuometiniame Vilniaus
bibliotekininkystės technikume ir pagaliau 1957 metais darbo pradžia Viekšnių bibliotekoje. Nuo
mažumės pamėgusi knygą, Z. Margienė pamilo ir savo profesiją.
Zofiją puikiai pažįsta ne tik Viekšnių miestelio knygų bičiuliai, seni ir jauni, bet ir aplinkinių
kaimų gyventojai. Bibliotekos šeimininkė visada maloni su skaitytojais, nesvarbu, kokio jie
amžiaus, visus juos pakalbina, žino jų pomėgius, tad visada pataria, pasiūlo, ką naujo biblioteka
gavusi. Už tokį gerumą ir nuoširdumą skaitytojai gerbia ją, mielai lankosi bibliotekoje.
Turi Zofija Margienė ir savo hobi: mėgsta vaidinti saviveikliniame dramos ratelyje, iki šiol
nesiskiria su scena. Viekšnių saviveiklininkams sunkios sąlygos, neturi kultūros namų, tačiau kol
yra entuziazmo, visos kliūtys įveikiamos.
Mums besikalbant, Zofija Margienė suskaičiavo, kad yra sukūrusi 26 įvairius vaidmenis.
— Įsimintinas man visam gyvenimui liko Brigitos vaidmuo S. Čiurlionienės, pjesėje „Vilos
puošmena”, — pasakoja Zofija.
Keletą herojų Zofija Margienė yra įkūnijusi ir Žemaitės pjesėse. Viekšnių saviveiklininkai
Žemaitės komediją „Trys mylimos” rodė ne tik miestelio, bet ir aplinkinių kaimų gyventojams.
Šiame linksmame spektaklyje Zofija Margienė sukūrė komišką Motinos vaidmenį.
Viename jubiliejuje, kuriame dalyvavo svečiai, buvę viekšniškiai, iš daugelio Lietuvos
kampelių, saviveiklininkai parodė K. Sajos pjesę „Pasimatymas sodo namelyje”. Stebėjęs šį
spektaklį kraštietis, buvęs Panevėžio dramos teatro režisierius Juozas Miltinis, nuoširdžiai
džiaugėsi Zofijos Margienės sukurtu vaidmeniu.
Bibliotekos ir saviveiklos scenos veteranė iškelta kandidate į rajono Tarybos deputatus.
Ročienė Bronė. Viekšnių bibliotekai — 70 metų // Vienybė. — 1992. — Kovo 18. — Visas
tekstas:
Charakteringa, jog mūsų tautos kultūriniame gyvenime visada aktyviai reiškėsi švietimo
darbuotojai, ypač pedagogai lituanistai. Neatsitiktinai ir Viekšniuose 1922 metais įkurti
biblioteką skaityklą iniciatyvos ėmėsi lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Jonas Aukštikalnis,
progimnazijos direktorius A. Taškūnas bei pačioje mokykloje tvarkęs mokiniams skirtą
bibliotekėlę mokytojas J. Žilevičius. Šią idėją materialiai parėmė to meto Viekšnių kooperatyvo
pirmininkas A. Šiultė, kuris kooperatyvo patalpose skyrė kambarį bibliotekos skaityklai,
nepretenduodamas į nuomos mokestį.
Knygų fondo pradžią sudarė miestelio inteligentijos aukos knygomis ir po 12 litų nuo asmens.
Visa tai buvo skirta to meto periodikos leidiniams prenumeruoti. Dalis aukų atkeliavo iš JAV
gyvenusių buvusių viekšniškių. Bene aktyviausias buvo J. Spingys. Bibliotekos skaityklos
vedėjos pareigos buvo patikėtos Z. Perminaitei, kuri joje išdirbo septynerius metus. Skaitytojų
skaičius išaugo arti tūkstančio. Įdomiausia tai, kad dalis jų buvo iš artimiausių kaimų. Šis
kultūros židinys turėjo išrinkęs tarybą, į kurią įėjo pedagogai Jonas Žilevičius, Jonas
Aukštikalnis ir kunigas Tomas Švambarys. Iš moksleivijos savo aktyvumu, kaip nuolatiniai
žingeidūs skaitytojai, pasireiškė Leonas Skabeika (vėliau poetas), Klemensas Baltutis (vėliau
poetas futuristas, pasirašinėjęs slapyvarde Klemensas Dulkė). Gausiai buvo prenumeruojama
periodika — beveik visi to meto laikraščiai ir žurnalai, taip pat ir iš JAV, nepaisant jų
visuomeninės politinės krypties. Tai sukėlė pavasarininkų nepasitenkinimą — iš tarybos
pasitraukė kun. T. Švambarys, o vėliau ir pavasarininkų vadovas kun. J. Gasiūnas. Ir skaityklą
pasiėmė savo žinion. Biblioteka su visu savo fondu atsiskyrė ir persikėlė į kitas patalpas — į
Viekšnių pradžios mokyklos vedėjo B. Tėvelio nuosavo namo antrąjį aukštą. Bibliotekos vedėjos
pareigoms buvo paskirta K. Juodčerytė-Mockienė. Esamą literatūrą imta kataloguoti. Skaitytojai,
kaip užstatą, sumoka 5 litus metinį mokestį — šis mokestis tapo akstinu tausoti skaitomą
literatūrą, ir knygų fondo naudojimosi laikąs gerokai prailgėjo. Biblioteka susilaukė realios
paramos iš profesoriaus Vaclovo Biržiškos, kuris pastoviai atsiųsdavo naujai iš spaudos išėjusios
literatūros.
127
Nuo 1942 metų bibliotekos vedėju ėmė dirbti Klaudijus Gelžinis, itin aktyvus knygos
propaguotojas, kuris ėmė ruošti literatūros vakarus, knygų aptarimus tiek pačioje bibliotekoje,
tiek mokykloje bei įkūrė keturiolika kilnojamųjų bibliotekėlių aplinkiniuose kaimuose. Jo
aktyvumas, propaguojant knygą, neliko nepastebėtas, ir 1950 metais jis buvo perkeltas į kultūros
ministeriją bibliotekų skyrių inspektoriumi. Jam išsikėlus, kurį laiką bibliotekos veikla sumažėjo,
vedėjai dažnai keitėsi. Tai tęsėsi iki 1957 metų, kol bibliotekoje atsirado jauna specialistė Zofija
Voverytė-Margienė. Knygų fondas išaugo iki 12000 egz., žymiai padidėjo skaitytojų skaičius.
Kadangi pati vedėja buvo aktyvi saviveiklos mėgėja, bibliotekos veikla pasidarė daugiaplanė.
Imami praktikuoti ne tik literatūros vakarai, bet ir to meto naujovė — literatūriniai teismai pagal
populiariausius grožinės literatūros kūrinius. Bibliotekos vedėjai pasisekė į savo aktyvo gretas
įtraukti nemažai pedagogų, medicinos darbuotojų — mokytojus Nijolę Kontutienę, Stasį Ablingį,
Mirdzą Mertėnaitę, medicinos felčerę Liudą Pukinskytę ir kitus.
Žodžiu, bibliotekos veikla tampa įvairesnė, turiningesnė — tai ir naujų knygų parodos,
aptarimai, teminiai vakarai, susitikimai su kraštiečiais, literatūrinės vakaronės, paįvairintos
tautosakiniais motyvais, papročiais, tradicijų atkūrimu. Taip jau susiklostė, kad be bibliotekos ir
kultūros namų kultūrinis gyvenimas neįsivaizduojamas. Būdinga, kad visa tai buvo daroma esant
pačiai skurdžiausiai materialinei bazei, vis kur nors glaudžiantis, ar vidurinėje mokykloje, ar
profesinėje techninėje, ar dar kur nors.
Ir kaip būtų šaunu, kad šiemet, švenčiant Viekšnių miestelio savivaldos 200 metų ir
bibliotekos 70-mečio jubiliejus, šis kultūros židinys galėtų jį pažymėti naujuose kultūros
namuose.
Bronė ROČIENĖ. Viekšnių bibliotekos darbuotoja.
Ročienė Bronė (Viekšnių miesto bibliotekos vedėja). Viekšnių bibliotekai — 70 metų / Iš
Akmenės raj. laikraščio „Vienybė”, 1992. Kovo 18 // Tarp knygų. — 1992. — Nr. 5. — P. 6.
Juodpusis Apolinaras. Gražaus jubiliejaus gražus paminėjimas (Viekšnių bibliotekai 70
metų) // Vienybė. — 1993. — Saus. 30: ir dvi nuotraukos. — Visas tekstas:
Sunkius laikus dabar pergyvena kultūros įstaigos ir jų darbuotojai: trūksta lėšų, spaudžia
buitiniai rūpesčiai, ne vienas bibliotekininkas jau liko be darbo. Bet štai Viekšnių biblioteka
rūpesčių verpete nepamiršo vieno itin reikšmingo dalyko — ši miestelio kultūros įstaiga savo
biografiją pradėjo prieš septynis dešimtmečius.
Negausiai tąkart susirinko viekšniškiai į minėjimą. Ir apsiriko! Jubiliejinio renginio
organizatoriai bei talkininkai parodė labai daug išmonės ir širdies, kad apžvelgtų ir įvertintų
bibliotekos vietą, vaidmenį ir reikšmę per tuos sudėtingus septynis dešimtmečius. Bibliotekos
istorijos apžvalgą padarė Z. Margienė. Klausėmės jos sodraus pasakojimo ir stebėjomės — kiek
viekšniškėms bibliotekininkėms reikėjo meilės ir ryžto, kad surinktų duomenis ir dokumentus
apie biblioteką ir joje dirbusius žmones, kaip kruopščiai parengta įspūdinga ekspozicija, kiek
mąstyta ir permąstyta, kad niekas nebūtų užmirštas. Tarp kitko, pačios dabar dirbančios
bibliotekininkės — irgi didoka šios kultūros įstaigos istorijos dalis: Z. Margienė čia dirba
35-erius metus, B. Ročienė — 28.
Buvo prisiminti žmonės, stovėję prie bibliotekos kūrimo ištakų arba išvarę gilią veiklos vagą
per daugelį metų. Tai šviesios atminties viekšniškiai mokytojai J. Žilevičius ir J. Aukštikalnis,
bibliotekininkas Kl. Gelžinis ir kiti. Įdomių duomenų išgirdome apie šio šventinio minėjimo
viešnią K. Juočerytę-Mockienę, kuri bibliotekai vadovavo 1935—1941 metais, prisiminimais
dalinosi G. Žalienė, čia dirbusi 1962—1964 metais.
Visais laikais Viekšnių bibliotekininkai plėtojo gražią tradiciją — ne tarp knygų sėdėti, o
pastoviai būti tarp žmonių, dirbti su jais. Užtat bibliotekos ilgametė veikla glaudžiai susijusi su
meno saviveikla ir kraštotyra, su menine kūryba, kuri taip ryškiai apibūdina Viekšnių bibliotekos
skaitytojus, jos nuolatinius talkininkus ir bičiulius nuo anais laikais garsaus poeto Leono
Skabeikos iki šių dienų literatų. Štai kodėl bibliotekos 70-mečio minėjime taip organiškai
skambėjo viekšniškių literatų B. Aleksaitytės, I. Praspaliauskienės, S. ir L. Ablingių eilės, taip
pat V. Lizdenio vadovaujamo moterų vokalinio ansamblio dainuojamos dainos. Minėjime
padėkos raštais, gėlėmis ir dovanėlėmis buvo pagerbtos Viekšnių bibliotekoje dirbusios ir
128
dirbančios moterys, taip pat aktyviausi skaitytojai. Jubiliates ir veteranes sveikino rajono
kultūros skyriaus vedėjas A. Krivickas ir Centrinės bibliotekos darbuotojos.
Nuotraukose: jubiliejiniame minėjime kalba Z. Margienė; K. Juočerytę-Mockienę sveikina
rajono centrinės bibliotekos direktorė D. Taraškevičiūtė.
Margienė Zofija. Ištikimi bičiuliai // Vienybė. — 1993. — Gruod. 24. — Visas tekstas:
VIEKŠNIAI. Nauja knyga bibliotekoje retenybė. Periodikos leidiniai suskaičiuojami ant
pirštų, bet nepamiršta kelelio į Viekšnių biblioteką skaitytojai, kurie jau 20-30 metų randa
fonduose kuo nuraminti sielą. Artėjančių švenčių proga Viekšnių bibliotekininkės sveikina visus
skaitytojus ir linki ištvermės bei optimizmo.
Visada su gera nuotaika ir šypsena praveria bibliotekos duris pedagogų būrelis:
N. Kontutienė, R. Mylienė, Z. Žypraitė, B. Narmontienė, I. Saltonienė, Gedvilų, Ablingių
šeimos, medikė I. Praspaliauskienė, draudimo darbuotoja G. Končiuvienė, darbininkas
L. Petrovas, namų šeimininkė E. Drobotienė ir kiti. Tai žmonės, kurie mums suteikia
pasitikėjimo, suprantame, kad dirbame reikalingą darbą.
Zofija MARGIENĖ. Bibliotekininkė.
Ką skaitė mūsų senoliai / Parinko B. Kerys // Vienybė. — 1995. — Rugs. 9. — Tekste
ištraukos iš žinutės (Šaltinis. — 1907. — Gruod. 26) apie „Vilniaus Aušros” skyrių Viekšniuose.
— Tekste:
„Susitaisė apšvietimo draugijos „Vilniaus Aušros” skyrius. Prie draugijos prisirašė jau 41
žmogus. Toji draugija dabar rengia knygyną ir skaityklą. Kiekvienas, kuris norės, už nedidelį
mokesnį galės į skaityklą užėjęs pasiskaityti arba į namus knygelę parsinešti. Mokesnis paskirtas:
metams 1 rub., mėnesiui 10 kap., kas norės vieną kartą knygelę pasiimti — 2 kap. [...]. Knygynas
ir skaitykla bus netoli bažnyčios, dailidės Butkaus namuose, pas Oną Butkaitę. [...]. Prie mūsų
draugijos valdybos priklauso: kun. P. Viliūnas, E. Biržiškienė, D-ras A. Biržiška, Juozapas
Pundzius ir Kazimieras Butkus. Kandidatai: V. Juodeikis, A. Beržanskis, I. Klimavičius,
A. Baltutis ir A. Žubinas. [Pasirašė:] Šilo bajoras.”
Juodpusis Apolinaras. Bibliotekoje šventė // Vienybė. — 1995. — Gruod. 23. — Tekste:
Rekečių kaimo bibliotekos bibliotekininkė Eugenija Balčiauskienė, Svirkančių kaimo bibliotekos
bibliotekininkė Ona Černobrovenko, Viekšnių bibliotekos bibliotekininkė Zofija Margienė
[Voverytė-Budreikienė-Margienė]. — Visas tekstas:
Žvarboką gruodžio rytą į jaukią Viešosios bibliotekos skaityklą, kurioje vyko bibliotekininkų
šventė, rinkosi rajone dirbę ir dirbantys bibliotekininkai, žmonės, neiškeitę savo profesijos,
neišėję ieškoti lengvesnio, pelningesnio darbo, žmonės, turtingi ne brangenybėmis, pinigais, o
žiniomis, dvasios lobiais ir tuos lobius dalinantys kitiems — savo skaitytojams. Nors
bibliotekininkų dienos nerasime jokiame kalendoriuje (ji pažymėta tik dienoraščiuose ir
darbuotojų mintyse), bet tai visų knygos draugų šventė.
Bibliotekų tarybos pirmininkė O. Janionienė pasveikino koleges, neseniai atšventusias
amžiaus ir darbo jubiliejus. Joms buvo įteiktos dovanelės, tarti šilti padėkos žodžiai. Viešosios
bibliotekos direktorė D. Taraškevičiūtė nuoširdžiai pasveikino koleges ir buvusias darbuotojas,
dabar šio suėjimo viešnias su švente, papasakojo apie pasikeitimus bibliotekų darbe, apie darbo
kasdienybę ir problemas.
Visą gyvenimą bibliotekoje išdirbusios, o dabar jau pensininkės Jadvyga Dargužienė ir Zofija
Margienė pasidžiaugė, kad jos laimingos, nors dirbo už mažą atlyginimą ir nesukaupė turtų, bet
visą gyvenimą turėjo didžiausią žmonijos stebuklą — knygą, dainą, šokį ir didelį būrį gerų,
nuoširdžių draugų. Priverstinai išėjusi iš darbo bibliotekoje, dabar dirbanti kitoje įstaigoje Onutė
Radzevičienė bibliotekoje dirbtus metus prisiminė kaip pačius gražiausius ir šviesiausius, o
koleges — kaip draugiškiausias ir nuoširdžiausias. Geru žodžiu bibliotekoje prabėgusius metus
minėjo Onutė Černobrovenko, Eugenija Balčiauskienė ir kitos šventės viešnios.
Pertraukėlės metu bibliotekininkės apžiūrėjo stendą „Mūsų šventės ir kasdienybė”, minė
mįsles ir minkles, dalyvavo viktorinoje, atrakcionuose, prisiminė liaudies žaidimus, dainavo.
129
Trumpa žiemos diena baigėsi. Žmonės skirstėsi, į namus išsinešdami šilumos ir gerumo
kibirkštėlę, pailsėję.
Autoriaus nuotraukose: jubiliejinio gimtadienio proga vyr. bibliotekininkę Vidą Ukanienę
(kairėje) sveikina skaitytojų aptarnavimo ir bibliografijos skyriaus vedėja Zita Sinkevičienė;
susitiko bibliotekininkės veteranės (iš kairės O. Černobrovenko, J. Dargužienė, E. Balčiauskienė
ir Z. Margienė).
Lietuvos viešosios bibliotekos 1943 metų anketos duomenimis. — Vilnius, 1996. — P. 18,
43. — Tekste: Viekšnių viešoji biblioteka įsteigta 1937 m. Veikia skaitykla, patalpos
patenkinamos. Fonde 3317 tomų. 420 skaitytojų. Per mėnesį išduota 1500 tomų. Vedėjas
Klaudijus Gelžinis.
Raguotienė G. Spaudą atgavus. — Vilnius, 1996. — P. 29, 300, 324, 329. — Tekste: Parapijų
bibliotekos: Veikė biblioteka Viekšniuose, bibliotekininku dirbo steigėjas kunigas Pranas
Vilūnas. [Kunigas Pranas Vilūnas dirbo vikaru Viekšniuose nuo 1906 metų žiemos pustrečių
metų]. [...]. 1907 metų pabaigoje „Vilniaus aušros” švietimo draugijos Viekšnių skyriaus
bibliotekai buvo surinkta 300 knygų. Biblioteka „nežinoma, ar veikė”. [...]. Viekšniuose nuo
1913 m. kurį laiką veikė „Blaivybės” draugijos biblioteka.
Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. [Pasakojimas Akmenės rajono savivaldybės viešosios
bibliotekos bibliotekininkų renginyje]. — Naujoji Akmenė. — 1998. — Spal. 16. — Žodžiu:
„1929 metais prie Viekšnių kooperatyvo „Ąžuolas” buvo įsteigta skaitykla ir knygynas. Šią
skaityklą rėmė JAV gyvenantys buvę viekšniškiai. Jų pastangomis skaitykla gaudavo gana daug
periodinių leidinių ir netgi knygų. Skaitykla naudojosi ir Viekšnių progimnazijos mokiniai. [...].
Norėčiau paminėti Viekšnių bibliotekos vedėją Klaudijų Gelžinį. Tai buvo šviesus žmogus.
Žmonės kalbėjo, kad jis neaiškių politinių pažiūrų, prie kiekvienos valdžios vis verčia kailį, bet
tai visai nesvarbu. Jis labai gražiai mokėjo bendrauti su mumis — vaikais, paaugliais. Vėliau
kalbėjau su buvusiais mokiniais. Jie rinkdavosi į biblioteką — čia ir Edmundas Levitas, ir
Benediktas Noreikis, dar kiti. Bibliotekos vedėjas parūpindavo šaškių, šachmatų. Ir vienas, ir
kitas sakosi dėkingi visą gyvenimą, kad bibliotekos vedėjas įpratino juos skaityti ne tik grožinę,
bet ir techninę literatūrą.”
Bibliotekose // Vienybė. — 1999. — Vas. 6. — Tekste: Viekšnių bibliotekoje susibūrė
„Moterų seklyčia”, kur vyksta kameriniai renginiai įvairiausiomis temomis.”
Rudienė A. Viekšniuose — „Moterų alkierius” // Vienybė. — 1999. — Bal. 3. — Tekste: „Už
bibliotekos sienos esančiame kambarėlyje, kuriame kadaise glaudėsi kultūros namai, B. Ročienės
ir O. Pačengienės iniciatyva veikia „Moterų alkierius”, kur nuolat rengiamos darbščių moterų
rankdarbių parodos, vyksta popietės.”
Viekšnių vidurinės mokyklos Vc klasės mokiniai [Rašinio autoriai]. Įdomi popietė //
Vienybė. — 1999. — Spal. 16. — Tekste: Viekšnių bibliotekoje renginys apie žemaičių kalbą,
spaudinius. Bibliotekininkės B. Ročienė ir O. Pačengienė.
Liubinavičiūtė Angelė. Dešimtmečiai tarp knygų // Vienybė. — 1999. — Gruod. 28: ir
bibliotekininkės B. Ročienės nuotrauka. — Visas tekstas:
Neklysi sakydamas, kad visas jos gyvenimas tarp knygų. Kas suskaičiuos, kiek kartų Bronelės
rankos lytėjo tą ar kitą knygą, kiek kartų ją nešė skaitytojui ir vėl dėjo į lentyną. Ir kiek
gyvenimų, kiek likimų ir kiek paveikslų sudėta į kiekvieną leidinį, kurių tūkstančiai bibliotekos
lentynose. Niekas nesuskaičiuotų nė valandų, kurios taip nepastebimai prabėga besikalbant su
skaitytojais, besiklausant jų nuomonių, įspūdžių, samprotavimų. Nuo 1964-ųjų ji toje pačioje
bibliotekoje, kurioje pati pradėjo skaityti.
Viekšniams, visiems čia gyvenantiems knygų mylėtojams pasisekė, kad jų bibliotekoje triūsia
tokios šaunios savo darbo fanatikės pačia geriausia prasme, Zofija Margienė ir Bronė Ročienė.
130
Joms abiem darbas, biblioteka, knygos ir bendravimas su žmonėmis, tas knygas skaitančiais, yra
tarsi Dievo ar likimo dovana, malonė ar priedermė, kurios nevalia neatlikti. Bet tik šios
profesijos žmonės suvokia, kiek reikia sielos gerumo ir širdies šilumos, kad kiekvienas, kurį
įvedi į tą „knygų sodą”, juo susižavėtų visam likusiam gyvenimui.
Šiame amžiuje kultūra Lietuvoje niekad nebuvo tas šaltinis, kuris malšina materialų troškulį.
Ir bibliotekos, ir kitos kultūros įstaigos dažniausiai būdavo ir, deja, iki šiol lieka neprestižine
darbo vieta. Neprestižinė, materialisto akimis, ir bibliotekininko profesija, nesuteikianti
galimybių nei į turtą, nei į kokias nors privilegijas ar lengvatas. Lietuvoje keturi tūkstančiai
vadinamųjų masinių bibliotekų, kuriose dirba tokie pat ar panašūs knygos entuziastai, kaip Bronė
Ročienė. Tačiau Viekšnių biblioteka skiriasi nuo kitų savo istorija, kuri prasidėjo jau tolimais
tarpukario metais. Viekšnių biblioteka, regis, skiriasi nuo daugelio kitų ir savo skaitytojų
dvasingumu, gėrio troškuliu.
Čia, Viekšniuose, Bronelės šaknys, čia ji sava. Ir pažįsta visus — nuo nedrąsaus mokinuko iki
žilagalvio senolio. Jau kelios skaitytojų kartos užaugo jos akyse.
Tik biblioteka vis ta pati — kukli, net skurdoka savo išore, amžinai stokojanti vidinės erdvės,
tačiau visuomet tvarkinga, sauganti savyje kažin kokią aurą, kuri neleidžia apsisukus išeiti ir
šildo dvasią bei apžavi jaukumu. Šeimininkauja čia Bronelė, sukasi per dienas vis tokia pat
jaunatviška, visuomet žvali, linksma ir energinga.
Šimtmečių sandūra reikšminga kiekvienam per ją žengiančiam. Tebūna ji įsimintina ir brangi
Bronelei — kaip reikšmingi visi jos 35 metai, nepastebimai prabėgę tarp knygų, bet palikę šviesų
pėdsaką šimtų skaitytojų širdyse.
Angelė Liubinavičiūtė. Viešosios bibliotekos metodininkė. Apolinaro Juodpusio nuotr.
Susitikimas bibliotekoje // Vienybė. — 2000. — Bal. 4. — Tekste: Antradienį bibliotekoje
įvyko susitikimas su dailininku mėgėju Michailu Ivančenka. Jis supažindino su akvarelės darbais
ir pristatė įvairių akvarele tapytų paveikslų. Daug M. Ivančenkos įvairaus žanro paveikslų
eksponuojama Viekšnių muziejuje, keliasdešimt puošia jo namų sienas. Susitikime dailininkas
prisipažino, kad jam labiausiai patinka tapyti Viekšnių apylinkių ir nykstančių senų pastatų
vaizdus. Yra sumanęs įamžinti kuo daugiau Viekšnių pastatų, gatvių ir nepakartojamų vaizdų.
Jonikienė Roma. Biblioteka priima kūrėjus // Vienybė. — 2000. — Liep. 27: ir nuotrauka. —
Tekste: Viekšnių bibliotekos veikla, renginiai, bibliotekininkės Bronė Ročienė ir Onutė
Pačengienė. — Visas tekstas:
Lietų keikėme susirietę, netgi šaligatvis virto didele bala. Spėliojome, gal Viekšniuose nelyja
ir išvykę iš Naujosios Akmenės, pamatysime saulę. Kaimyniniuose Viekšniuose, deja, lijo...
Bibliotekos, kur susitikome su čia dirbančiomis Onute Pače[n]giene ir Brone Ročiene, langai
žvelgia į visas pasaulio puses, tad lietaus čiužesys monotoniškai ramus. Kava užplikyta, galima
ir pasikalbėti. Bibliotekininkės Bronė ir Onutė visada buvo tarp pagirtų ir daug dirbančių.
Renginiai, parodos, poezijos skaitymai, Viekšnių senovė „praeidavo” pro biblioteką. Ir dar nauja
idėja, pasiūlyta mokytojos N. Kontutienės, suburti „moterų alkierių”, taip pat „užkliuvo”
bibliotekoje. Daug įsimintinų susitikimų įvyko „alkieriuje”. Sueina poezijos mėgėjai, į svečius
pasikviečia gimtinėje viešinčius žinomus viekšniškius, mėgaujasi posmais. Kito žymaus
viekšniškio paprašo tapybos parodą surengti. Vėl būrys gerbėjų sueina. Kad aplinka papildytų
nuotaiką, renkasi „alkieriaus” svečiai vaistinės muziejuje. Įspūdis ilgam išlieka širdyse.
Bronė Ročienė mano, kad nepaprastai svarbu kuriančio žmogaus darbus parodyti visuomenei.
„Kai apsižvalgėme tarp saviškių, pamatėme, kiek daug gabių kraštiečių. Parodoje eksponavome
Z. Milevičienės megztas pirštines: 15 skirtingo rašto porų! Eksponavome auksarankių moterų
nėrinius, mezginius. Buvo ir bendrų parodų, kur savo kūrybos darbus sunešė keletas autorių”, —
pasakojo B. Ročienė.
Onutė Pače[n]gienė sakė, kad biblioteka savaime tapo kultūriniu židiniu, nes žmonėms reikia
pramogų. Tad be parodų, susitikimų, į biblioteką kviečiami iš kelionių sugrįžę žmonės, kad
papasakotų apie svečius kraštus. Tokios tradicijos, kad bibliotekininkės įsijungtų į kultūrinį
gyvenimą, susiformavo dar Akmenės rajone. Atskyrus Viekšnių kraštą, bibliotekininkės
nerimavo, kaip pritaps Mažeikiuose, ar kitame rajone susiformavusios tradicijos tiks naujiems
131
šeimininkams. „Jokių kitokių pageidavimų iš naujų vadovų nesulaukėme, netgi domėtasi mūsų
patirtimi”, — sakė moterys. Darbo pobūdžio keisti nesinorėtų, nes viekšniškiai jau įpratę prie
renginių ir susitikimų.
Viekšnių bibliotekoje dirba moterys, kurių visa biografija susieta su šia profesija. Bronė
Ročienė pernai paminėjo savo pasirinkimo 35-metį, o Onutė Pače[n]gienė mūsų susitikimo dieną
paminėjo 16 darbo metų bibliotekoje „jubiliejų”. Bibliotekininkės sakė, kad neapsiriko
pasirinkdamos profesiją, niekada nesigailėjo. Dirba tai, kas patinka. Laimė, kad gali tai patirti.
Bibliotekoje plazda idėja — nufilmuoti visus žymius Viekšnių krašto žmones, kad jų
atvaizdas ir mintys liktų ateinančioms kartoms. Tokie archyvai būtų neįkainojami. Kaip šiandien
nepamainomos senųjų viekšniškių nuotraukos. Iš jų atkuriame istoriją. Štai tarpukario Viekšnių
batsiuviai. Suskaičiuojame 35, ir visi turėjo darbo. Dabar nėra kur batų pasikalti...
Viekšnių bibliotekai reikia remonto, visa, kas suteikia jaukumo, pačių moterų rankomis
sukurta, sutvarkyta. Jauku, kai pakuria krosnį ir susėda prie šiltos koklių sienos...
Autorės nuotraukoje: bibliotekininkės Onutė Pače[n]gienė ir Bronė Ročienė.
Plastinina Bernarda. Biblioteka žino, ko reikia jos skaitytojams // Santarvė. — 2000. —
Lapkr. 16. — Tekste: Bibliotekininkės Bronė Ročienė ir Ona Pačengienė, bibliotekos
kraštotyrinė medžiaga, bibliotekos renginiai: Živilės Mačytės-Antanaitienės knygos „Širdies
dalelė Viekšniuose”, Stanislavos Januškytės-Urbonienės knygos „Likimas”, Liudos VasičevosBažadragienės poezijos knygos „Kelias” pristatymai. — Visas tekstas:
Mažeikių viešosios bibliotekos Viekšnių filialas įsikūręs sename mediniame name. Jau per 30
metų šiame pastate, o remontą per paskutinįjį ketvirtį amžiaus regėjo tik kartą. Didžiajame
kambaryje įsikūręs vaikų ir suaugusiųjų abonementas, kitame — pagalbinis fondas. Trečiasis
skirtas renginiams. Bibliotekoje registruota apie 800 skaitytojų, knygų fondas — maždaug 19
tūkstančių egzempliorių. Antri metai bibliotekos nebegauna naujos literatūros, tad šiemet
paskelbta akcija „Dovanokim bibliotekai po vieną naują knygą”.
Skaitytojus aptarnauja dvi bibliotekininkės. Jau 36-erius metus šiam darbui atidavusi Bronė
Ročienė sako, jog tai tiesiog jos gyvenimas, kitokio ir neįsivaizduojanti. 1992-aisiais jos kolege
tapo Ona Pačengienė. Abi moterys čionykštės, abi — Viekšnių vidurinės, Vilniaus kultūros
mokyklos auklėtinės. Vyresnioji bibliotekininkė Bronė darban atėjo tiesiai iš mokyklos suolo,
mokėsi neakivaizdžiai. Ji iš tų žmonių, kurie iš karto „sėdo į savo ratus”. Kiek prisimena, visą
savo laisvalaikį skyrė saviveiklai. Per pusketvirto dešimtmečio išbandžiusi viską: dramą, šokį,
raiškųjį skaitymą, dainą, buvo aktyvi agitmeninių brigadų narė, o dabar jau 11 metų nesiskiria su
„Poilsėlio” folkloriniu ansambliu. — Bene prieš trejus metus nusprendėme bibliotekos
lankytojus supažindinti su gabiais, garsiais Viekšnių žmonėmis, viekšniškių amatų istorija, —
sako B. Ročienė. — Juk kiek žymių mokslo ir meno žmonių: poetų, rašytojų, dailininkų,
keliautojų yra kilę iš mūsų mažo miestelio.
MAŽO MIESTELIO DIDELI ŽMONĖS
Vyr. bibliotekininkės žodžius patvirtina gausi kraštotyrinė kartoteka, kurioje apie 2000
kortelių. Teminėje lentynoje „Viekšniai ir viekšniškiai” — kraštotyrinė medžiaga apie šį kraštą ir
jo žmones, senos nuotraukos.
Unikali Viekšnių etnografinė medžiaga, surinkta viekšniškės kraštotyrininkės Amelijos
Lengvinaitės-Urbienės — net 16 tomų. Tai Viekšniuose ir jų apylinkėse dainuotos dainos,
sukurtos patarlės, mintos mįslės. Čia nemažai žinių apie Viekšnių papročius, garsius amatininkus
ir dažytojus, verpėjus, puodžius, muzikantus. Atskiras aplankas skirtas aviacijos pradininkui
Lietuvoje Aleksandrui Griškevičiui.
O kas nežino Viekšnius garsinusių Biržiškų pavardės, gydytojo Antano Biržiškos ir jo žmonos
Elzbietos, pedagogės ir muzikantės! A. Biržiška, 1880 metais baigęs Maskvos universitetą,
apsigyveno Viekšniuose ir keturis dešimtmečius gydė miestelio ir net tolimų apylinkių žmones.
Bibliotekoje nemažai informacijos ir apie tris Biržiškų sunūs: Mykolą, Vaclovą, Viktorą.
Literatams bus įdomu susipažinti su kraštotyrine medžiaga apie XX amžiaus pradžios poetą
Leoną Skabeiką, palaidotą senosiose Viekšnių kapinėse, buvusios Viekšnių progimnazijos
auklėtinį, aktorių ir režisierių Juozą Miltinį. Biblioteka turi surinkusi medžiagos ir apie šių dienų
literatus, meno žmones. Tai Viekšnių vidurinėje mokęsis baleto šokėjas Jonas Katakinas, gyvasis
132
literatūros klasikas Juozas Erlickas, nepailstantis keliautojas ir fotomenininkas Paulius
Normantas.
Tiems, kas domisi praeitimi, bibliotekininkės pasiūlys pasiskaityti Viekšnių miestelio bei greit
80-metį švęsiančios bibliotekos istoriją, kt.
APLINKA IR ŽEMAITIŠKA ŠNEKTA SUARTINA
Renginiams skirtą kambarį bibliotekininkės pavadino „Moterų alkieriumi”. Senovišką
pavadinimą atitinka ir apstatymas: skrynia, kuparu vadinama, rankšluostinė, kaimiečių dovanotas
verpimo ratelis, mūsuose kalvaratu pramintas.
1998-aisiais moterys sumanė ruošti vaikų piešinių parodas. Į jas susirinkdavo mažųjų klasės
draugai, tėvai, mokytojai, būdavo kviečiami ir menininkai. Siekiant kuo intymesnės aplinkos,
betarpiško bendravimo, renginiuose kalbama žemaičių tarme.
„Moterų alkieriaus” dažnos viešnios — geriausios šeimininkės, darbščiausios rankdarbių
mėgėjos. Rudenį moterys suruošia konservuotų daržovių, vaisių parodas, pateikia įvairiausių jų
gaminimo receptų. Prieš Kalėdas vyksta rankdarbių parodos-pardavimai, kuriuose savo darbus
pateikia ne tik viekšniškės, bet ir aplinkinių kaimų moterys.
Pamėgtos miestelio gyventojų ir fotografijos, vietinių autorių dailės darbų parodos.
— Kultūros namai organizuoja įvairias progines šventes, pramoginius renginius, — sako
B. Ročienė, — o mūsų tikslas — teikti dvasiai atgaivą. Ypač mėgstami vakarai prie žvakių
šviesos. Susirenka grupelė bendraminčių, skaitome eilėraščius, dalijamės kelionių įspūdžiais,
bendraujame.
JOS VISOS IŠ VIEKŠNIŲ
Kai „Moterų alkieriuje” būna per ankšta, persikeliama į senovišką pastatą —
J. Aleksandravičiaus vaistinę-muziejų. Jo gyvenamosios patalpos — tai tipiškas XX a. pradžios
inteligento butas. Šio buto svetainę ir „pasiskolina” bibliotekininkės savo renginiams.
Bibliotekos darbuotojos palaiko glaudžius ryšius su iš Viekšnių kilusiais literatais, rengia jų
naujų knygų pristatymus. Viekšniškiai susipažino su nauja Živilės Mačytės-Antanaitienės dviejų
dalių apysaka „Širdies dalelė Viekšniuose”. Kartu su kraštietės tautodailininkės Stanislavos
Januškytės-Urbonienės tapybos darbų paroda buvo pristatyta ir jos apysakų, novelių, miniatiūrų
knygelė „Likimas”. Joje autorė pasakoja apie savo kraštiečius, mini konkrečius žmones.
Šiltas, betarpiškas buvo Liudos Vasičevos-Bažadragienės poezijos knygelės „Kelias”
pristatymas. Poetė yra parašiusi dainą apie Viekšnius, kurią viekšniškiai žino ir dainuoja. O
Viekšnių vidurinei švenčiant 80-mečio jubiliejų, L. Vasičeva sukūrė žodžius mokyklos himnui.
Jaudinančiai nuskambėjo B. Ročienės skaitomi niekur nespausdinti eilėraščiai, kuriuos Liuda
parašė prieš 30 metų ir pati jų neišsaugojo. 20 ar 30 eilėraščių šitiek metų išgulėjo pas jos klasės
draugę Bronę...
Pastaruosius renginius mokytojas V. Kontutis užfiksavo vaizdo kameros juostoje.
DARBAS — TAI KŪRYBA IR IEŠKOJIMAI
Viekšnių biblioteka visais laikais buvo laikoma geriausia tarp Akmenės viešosios bibliotekos
filialų. Kokią vietą viekšniškiai užims mūsų rajono bibliotekų kolektyve — parodys ateitis.
Tačiau atsisveikinus su Viekšnių bibliotekininkėmis širdyje liko jauki šiluma. Čia apsilankęs
negali nepajausti, jog moterys dirba su meile ir atsidavimu. Darbas joms — tai kūryba ir
ieškojimai, visų svarbiausia — žmogus, skaitytojas, o ne skaičiai, planai, ataskaitos — buvę
neatskiriami sovietmečio bibliotekinio darbo atributai. Deja, dar ir šiandien dažnai
tebereikalaujama dirbti pagal „raidę”, ir ne visada toleruojamas siekimas ištrūkti iš rėmų, šiek
tiek kitaip suvokiant savo darbo paskirtį...
Plastinina Bernarda. Kartą per metus — visi kartu // Santarvė. — 2001. — Birž. 14: Ir Jono
Strazdausko fotografuota nuotrauka. — Tekste: Mažeikių rajono bibliotekininkų šventė
Viekšniuose. — Visas tekstas:
Praėjusią savaitę mūsų rajono bibliotekininkai paminėjo savo profesinę ir jau tradicine tapusią
šventę. Tik renginio vieta šį kartą buvo netradicinė. Mažeikiškiai išvyko susipažinti su prieš
metus rajono ribas praplėtusia Viekšnių seniūnija.
133
Viekšnių žemė išauginusi ne vieną garbų žmogų, miestelio pasididžiavimas — pastatai,
siekiantys dar užpraeitą šimtmetį. Tad pirmiausia, apžiūrėję Viekšnių biblioteką, kartu su jos
šeimininkėmis ir šventės organizatorėmis B. Ročiene ir O. Pačengiene bibliotekininkai surengė
ekskursiją po miestelį.
Aplankyta senoji vaistinė — muziejus, kuri praėjusiais metais šventė 140 metų sukaktį. Tai
trečioji tarp seniausių Lietuvos vaistinių. Jos kieme už ūkinio pastato įkurtas vaistažolių sodas,
kurį prižiūrinti B. Kolbergienė kultūros darbuotojams įdomiai papasakojo apie augalų
gydomąsias savybes.
Stabtelėję prie čia pat aikštės skverelyje stovinčio paminklo profesoriams Biržiškoms ir jų
tėvams, bibliotekininkai pasuko Ventos link. Ten prie pylimu užtvenktos upės stovi senas 1897
metais statytas malūnas — technikos ir architektūros paminklas. Prie jo glaudžiasi Julijos ir
Alekso Jucių sodyba, kurią jie pritaikė įvairiems svečių priėmimams, pobūviams, susibūrimams.
Čia ir vyko bibliotekininkų šventė.
Susirinkusiuosius pasveikino Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkė, Viešosios
bibliotekos direktorės pavaduotoja I. Atkočaitienė. Gražiai pagerbta 45 metus bibliotekiniam
darbui atidavusi Tirkšlių bibliotekos darbuotoja R. Rimkuvienė. Po ketvirtį amžiaus Viešojoje
bibliotekoje darbuojasi direktorė A. Jonauskienė ir ūkio skyriaus vedėja B. Butavičienė.
Nepamiršti ir amžiaus sukaktuvininkai: Račalių bibliotekoje dirbanti S. Bružienė ir ilgametis
Palnosų bibliotekos darbuotojas B. Kerys.
Šiltų žodžių skirta šiemet gražias amžiaus sukaktis paminėjusioms Viešosios bibliotekos
darbuotojoms I. Atkočaitienei, E. Filimonovai, G. Kelmelienei, Pikelių filialo vyr.
bibliotekininkei B. Želvienei. Pasidžiaugta negalėjusios dalyvauti šventėje Židikų
bibliotekininkės Reginos Valantytės pagerbimu — ji šiemet pelnė rašytojos M. Pečkauskaitės —
Šatrijos Raganos premiją.
Į draugiją priimtos trys naujos narės — Viešosios bibliotekos skaitytojų aptarnavimo skyriaus
darbuotoja V. Girdenytė, Sedos bibliotekininkės J. Petrikienė bei Z. Kudienė.
Nuotaikingą popietę mažeikiškiams padovanojo Biržiškų draugijos etnografinis ansamblis
„Poilsėlis”.
Vaišnienė S. Viekšniškės dovana gimtajam miestui // Būdas žemaičių. — 2002. — Saus. 21.
— Visas tekstas:
Liudą Vasičevą-Bažadragienę pirmąkart sutikau prieš trejetą metų, kai ieškojau buvusio
Viekšnių vidurinės mokyklos moksleivio, galinčio parašyti žodžius mokyklos dainai. Tada Liuda
(1963-iųjų metų XX laidos abiturientė) ilsėjosi Viekšniuose, parvykusi vasaroti iš Marijampolės,
kur pastaraisiais metais gyvena. Sunkokai sekėsi kalbinti pašnekovę, nes ji vis tvirtino savo
eiliavimų nelaikanti poezija, tik eilėmis užrašanti išplaukiančius jausmus, kylančias mintis. O tie
jausmai — dažniausiai apie gimtuosius Viekšnius ir Dievą. Sakė kurianti tik sau ir nematanti
reikalo savo kūrinių rodyti kitiems. Tąsyk išsiskyrėme, o po kurio laiko gavau laišką, kuriame
buvo žodžiai mokyklos dainai. Po keleto metų vartau apystorę poezijos knygelę „Žingsniai”,
kurioje tarp eilėraščių, skirtų Viekšniams ir viekšniškiams, randu ir mokyklos dainą „Skraidykit
kaip paukščiai”. Tačiau dėmesį prikausto ne tik tai...
Iš tiesų tik Viekšnius mylintis žmogus gali manyti, jog „Viekšniuose mėnuo plaukia kitaip —
/ Dangumi. Ir kitaip lyja lietūs.” Arba „Čia gražiausi, kilniausių širdžių ir su polinkiu polėkiams
žmonės”. Matyt, teisingai pastebėta, nes kas kitas, jei ne keistas polėkis paskatino Viekšnių
bibliotekos darbuotojas B. Ročienę ir O. Voverienę įkurti prie bibliotekos „Moterų alkierių”. Čia
susirenka bendraminčiai aptarti Viekšniams svarbių kultūrinių naujienų. Viena iš reikšmingiausių
pasirodė besanti Liudos Bažadragienės naujametė dovana Viekšniams — jos knygelė
„Žingsniai”. Šaltą gruodžio pavakarę vyko šiltas ir gyvas pokalbis „alkieriuje”. Čia ir pati Liuda
prisipažino: „Rašyti galiu tik apie tai, ką geriausiai pažįstu, o geriausiai pažįstu viekšniškius.”
Todėl eilėraštis, dedikuotas vakaro organizatorei Bronelei R., prasideda žodžiais: „Aš šiandien
gyvenu prisiminimais, / Draugus, kurie nebesugrįš, menu.” O prisiminimai išplaukia iš pat
ankstyvųjų moksleiviškų metų, kai „klasė visa / Į mokyklą (...) kaliošuota atėjo” (eilėraštis
„Kaliošai”). Arba — apie paslaptis su geriausiomis draugėmis, kurias „lyg grūdą sielon sėjom /
jas brandinom, jas branginom / Trise, aš ir dvi Gražinos.” Tai iš tikrųjų buvę žmonės ir su jais
134
susiję įvykiai. O dar įdomiau skaityti apie senbuviams gyventojams puikiai pažįstamus, daugiau
ar mažiau įžymius žmones. Nors, anot Liudos, „Visi įžymūs žmonės iš Viekšnių (kitur tokios
gausybės jų nebūna” (eil. „Žmonės iš Viekšnių”).
Šviesiais prisiminimais tą vakarą dalijosi ir knygelės autorės sesuo Galia, motina ir
dailininkas M. Ivančenka. Tačiau ryškiausią apžvalgą, kaip ir dera buvusiam auklėtojui, pateikė
dabar pensininkas, mokytojas lituanistas S. Ablingis. Jam Liuda labiausiai dėkinga už skatinimą
kurti, neužsidaryti „tarp puodų”. Tikrai reikia dėkoti likimui, kad viekšniškiai turi lyg ir Viekšnių
himnu tapusią Liudos Vasičevos ir jau Anapilin išėjusios D. Marciuškienės bendros kūrybos
dainą „Mieste, mano mieste, gimtas mieste, / Mieste mano mylimi Viekšniai”. Viltingas kūrėjos
samprotavimas ir išleistame rinkinyje: „Tau naują dainą padainuoti noriu, / Tenuskambės ji
atkalnėm Ventos, / Nuskries pakvipusiu pušynais oru / Ir aidu skardžiuose atsikartos” (eil.
„Širdies brangiausias žiedas”).
Prieš metus pirmoji poezijos knygelė vadinosi „Kelias”, po metų jau seka „Žingsniai”, o
toliau „Moterų alkieriuje” gal vėl skaitysime naujas eiles ir džiaugsimės, jog yra gimtinę
mylinčių kūrybingų viekšniškių. O mes drauge su Liuda tyliai kartosime: „Apsigyventi galime
visur — / Kaune ir Druskininkuos, Kelmėj ir / Šiauliuose, / Statyt namus, gražiausiai įsikurt, /
Tačiau laimingi būsim tik Viekšniuose.”
Urnienė Nijolė. „Neseniai aplankiau...” // Būdas žemaičių. — 2002. — Vas. 20. — Visas
tekstas:
Neseniai aplankiau tautodailininkę Snieguolę Chriščinavičienę. Ji papasakojo įspūdžius iš
kelionės į Suomiją, kur dalyvavo parodoje. Tris mėnesius Snieguolės paveikslai bus
eksponuojami Suomijoje. Turku mieste veikia K. Donelaičio kultūros draugija, kuri ir pristatė
Sniegenos darbus Suomijos visuomenei bei išleido žurnalą, kuriame rašoma apie viekšniškę
menininkę ir jos kūrybą.
Vasario 7-osios vakarą Viekšnių bibliotekos „Alkieriuje” į susitikimą su Snieguole
Chriščinavičienę susirinko būrelis moterų. Vakarą pradėjo „Alkieriaus” įkūrėja ir šeimininkė,
vyr. bibliotekininkė Bronelė Ročienė. Muzikos mokyklos smuikininkių griežiama melodija
lydėjo žiūrinčiuosius į nuostabius, gamtos dovanotus vaizdus. Pamatėme, kad Sniegena kuria
paveikslus ne tik iš smėlio, bet ir bando tapyti dažais. Ji, prakalbusi eiliuota, gražia žemaitiška
tarme, „nuvedė” į Žemaitijos kaimelį, į tėviškę, į savo jaunystės metus. Meilę grožiui, menui,
darbui ji „pasiėmė” iš savo mamos. Vakare dalyvavęs tautodailininkų draugijos pirmininkas,
kalvis Česlovas Pečetauskas palinkėjo kolegei sėkmės ir dovanojo savo nukaltą „laimės pasagą”.
Pasisvečiavusi pas Snieguolę visada išeinu pakilios nuotaikos, pilna jėgų ir energijos,
šviesesnėmis akimis žiūrinti į mūsų niūrią kasdienybę. Manau, kad būtų gerai apie Sniegeną
Chriščinavičienę papasakoti laikraščio skaitytojams.
Nijolė Urnienė, Viekšnių muziejaus darbuotoja.
Imbrienė Vilhelmina. Eilės apie būtį ir nebūtį // Būdas žemaičių. — 2002. — Lapkr. 8. —
Visas tekstas:
Jau antrą kartą šį sezoną Viekšnių miesto bibliotekon susirenka literatų sambūris „Vinkšnelė”.
Šį kartą poetai savo kūrybą paskyrė mirusiųjų atminimui. Popietę „Posmai mirusiesiems”
pradėjo bibliotekininkė O. Pačengienė kun. Vito Kaknevičiaus eilėraščiu „Vėlinės”. Juo buvo
priminta, kad ši diena — tai paslaptingas gyvųjų ir mirusiųjų susijungimo bei suartėjimo laikas.
Supami žvakių liepsnelių savo kūrybos eilėraščius skaitė poetai S. Ablingis, B. Aleksaitytė,
I. Praspaliauskienė, I. Žiurauskienė, V. Imbrienė.
Liūdesio, ilgesio ir amžinybės motyvai buvo jaučiami ir iš bibliotekoje veikiančios parodos
„Senieji Viekšnių kapinių kryžiai”. Jų autoriai — V. Kontutis ir B. Kerys.
Ta pačia proga susirinkusiems savo kūrybą pristatė nauja sambūrio narė Sigita Sidabrienė. Jos
eilėraščius analizavo mokytojas S. Ablingis.
Vilhelmina Imbrienė, literatų sambūrio „Vinkšnelė” organizatorė.
135
Ročienė Bronė. Viekšnių bibliotekai — 80 metų // Būdas žemaičių. — 2002. — Lapkr. 29. —
Visas tekstas:
1922 metais Viekšniuose įkurti biblioteką-skaityklą iniciatyvos ėmėsi būrelis inteligentų,
mokytojai J. Žilevičius, J. Aukštikalnis ir progimnazijos direktorius A. Taškūnas. Materialiai šią
idėją parėmė tuometinis Viekšnių kooperatyvo pirmininkas, kuris skyrė kambarį
bibliotekai-skaityklai kooperatyvo patalpose. Knygų fondo pradžią sudarė miestelio
inteligentijos aukotos knygos ir po 12 dovanojo kiekvienas asmuo. Dalis aukų atkeliavo iš JAV
gyvenusių viekšniškių.
Bibliotekos-skaityklos vedėjos pareigos buvo patikėtos Zofijai Perminaitei, kuri šiose
pareigose dirbo septynerius metus. Šis kultūros židinys turėjo išrinkęs tarybą, į kurią įėjo
pedagogai J. Aukštikalnis, J. Žilevičius ir kunigas T. Švambarys. Aktyviausi, smalsiausi
moksleiviai buvo Leonas Skabeika (poetas), Klemensas Baltutis (poetas — futuristas,
pasirašinėjęs slapyvardžiu Klemensas Dulkė). Gausiai buvo prenumeruojama periodika, beveik
visi to meto laikraščiai ir žurnalai, taip pat iš JAV.
Vėliau biblioteka su visu sukauptu fondu persikėlė į pradžios mokyklos vedėjo B. Tėvelio
nuosavo namo antrąjį aukštą. Bibliotekos vedėja dirbo K. Juočerytė-Mockienė. Jai dirbant esamą
literatūrą imta katologuoti. Skaitytojai, kaip užstatą, mokėjo 5 litų metinį mokestį. Šis mokestis
tapo akstinu tausoti skaitomas knygas. Biblioteka susilaukė realios paramos iš profesoriaus
Vaclovo Biržiškos, kuris nuolat atsiųsdavo naujai išleistos literatūros.
Nuo 19[4]2 m. bibliotekos vedėju ėmė dirbti Klaudijus Gelžinis, itin aktyvus knygos
propaguotojas. Jis ėmė ruošti literatūros vakarus, knygų aptarimus. Aktyvumas neliko
nepastebėtas 1950 metais šis žmogus paskirtas dirbti Kultūros ministerijos Bibliotekų skyriaus
inspektoriumi. Jam išvykus, bibliotekos veikla sumažėjo, nes dažnai keitėsi darbuotojai, kol
1957 metais bibliotekoje atsirado jauna specialistė Zofija Voverytė-Margienė, dirbusi iki 1994
metų. Jai dirbant, žymiai padidėjo skaitytojų skaičius, bibliotekos veikla pasidarė įvairesnė. Nuo
1965 metų bibliotekoje dirbo trys darbuotojos. Dešimt metų bibliotekininke išdirbo
A. Kindurienė. Šiuo metu bibliotekoje dirba dvi darbuotojos. Jubiliejų būna įvairių —
triukšmingų ir ramesnių, kuklių bei tyliai praeinančių. Prie pastarųjų galima priskirti ir kuklų
Viekšnių bibliotekos jubiliejų.
Bronė Ročienė, Viekšnių bibliotekos bibliotekininkė.
Vaišnienė Sigutė. 80-oji bibliotekos sukaktis // Būdas žemaičių. — 2002. — Gruod. 11: ir
L. Kazlauskienės nuotrauka „Bibliotekos darbuotojos B. Ročienė ir O. Pačengienė”. — Visas
tekstas:
Gruodžio 5 dieną Viekšnių miesto bibliotekos „Alkierius” vos talpino suėjusiuosius paminėti
80 metų sukaktį. Apmąstymams sutelkė muzikos mokyklos smuikininkių ansamblis,
vadovaujamas K. Daugintienės. Šią dvasingą atmosferą papildė Viekšnių vidurinės mokyklos
vienuoliktokai drauge su mokytoja I. Kiuduliene, perskaitydami ir pakomentuodami ištraukas iš
Senojo Testamento „Giesmių giesmės” knygos. Susirinkusieji turėjo progos išgirsti Mylimojo
(kuris vaizduojamas tai kaip karalius, tai kaip piemuo) ir Mylimosios meilės pokalbį. Ši knyga
dažniausiai suprantama kaip Dievo ir Dievo tautos meilės alegorija, kartu išreiškianti įkvėptą
žmogiškosios meilės idealą. Pasirinkta tema atitiko ir adventinę nuotaiką, ir knygos paskirtį,
mokyti žmogų mylėti. V. Imbrienė dainavo savo kūrybos dainas apie meilę.
Dar neišsisklaidžius nuskambėjusių eilių kerams, vakaro dalyviai ėmė sakyti meilės ir
dėkingumo žodžius tiek pačiai bibliotekai, tiek jos darbuotojoms B. Ročienei bei O. Pačengienei.
Sveikino Mažeikių viešosios bibliotekos direktorė A. Jonauskienė ir pavaduotoja I. Atkočaitienė,
kultūros skyriaus vedėja A. Rupkutė, miestelio įstaigų vadovai, bibliotekos buvę darbuotojai,
skaitytojai bei draugai.
Beje, apie bibliotekos draugus reikėtų kalbėti išsamiau, nes jų daug ir šventės proga dera
prisiminti. Susibūrimo vietos žemaitiškas pavadinimas „Alkierius” yra pasiūlytas darbščiųjų
mezgėjų. Tai D. Kateivienė, Z. Milevičienė, Z. Galkuvienė, S. Kripienė, R. Mylienė,
N. Kontutienė ir kitos. Be auksarankių, puošiančių „Alkierių”, organizuojančių parodas, čia
renkasi ir poetų sambūrio „Vinkšnelė” kūrėjai. Visuomenei skirtuose renginiuose ir savų tarpe
eiles skaito Viekšnių poetai [V]. Imbrienė, I. Praspaliauskienė, I. Žiurauskienė, B. Aleksaitytė,
136
L. Vasičeva, S. Chriščinavičienė, S. Sidabrienė, S. Ablingis. Kiekvieną pirmadienį „Alkieriun”
repetuoti subėga folklorinio ansamblio „Poilsėlis” dainininkai. Jau daugelį metų čia dainuoja ir
šoka N. ir V. Kontučiai, T. Maneikienė, R. Mylienė, S. ir D. Gurskiai, A. Paulauskienė,
K. Grabys, S. Ablingis, L. ir A. Kaminskai, H. ir A. Kateivos, Z. Žypraitė, pati bibliotekos
šeimininkė B. Ročienė. Be abejo, yra ir būrys kitų, čia nepaminėtų. Įvairius planus „Alkieriuje”
brandina Biržiškų draugijos nariai, suvadinti pirmininkės gydytojos A. Gurauskaitės. O kur dar
knygų pristatymai, proginės parodos, poezijos vakarai, į kuriuos susirenka meną mylintys
žmonės. Atskirai norėtųsi paminėti pastaraisiais metais vykusias tautodailininko kalvystės
meistro Č. Pečetausko, dailininkų S. Chriščinavičienės, M. Ivančenkos, drožėjo V. Baltučio,
florisčių N. Petrikienės, G. Butkuvienės, fotografo V. Kontučio ir kitų vykusias autorines darbų
parodas.
Iš tiesų be žmonių biblioteka būtų negyva ir niekam nereikalinga. Žavu, kad yra visas būrys
pensinio amžiaus žmonių, savo sielai atgaivos jau daugelį metų ieškančių bibliotekos knygose.
Minėtinas čia J. Bukauskas, [I]. Praspaliauskienė, A. Kindurienė, D. Kudžmienė, R. Mylienė,
O. Lazdauskienė ir daugelis kitų. Dažnai vyresnio amžiaus žmonės į biblioteką susirenka tiesiog
paplepėti, savo bėdų pasipasakoti ar šiaip naujienų sužinoti. Labai malonu, kad žmonės atsiliepė
į akciją „Dovanokit bibliotekai po knygą”. Daugelis atnešė po 1—2 knygas, o gydytojas
A. Petrašiūnas net už 500 Lt iš Vilniuje vykusios knygų mugės dovanų parvežė. Daug knygų
dovanojo ir gydytoja A. Gurauskaitė.
Minėjimą rengiant, reikėjo šio, reikėjo ano, tad didesnį ar mažesnį verslą turintys viekšniškiai
parėmė bibliotekos darbuotojas kiek galėjo. Parama buvo joms, tačiau A. Pleškio,
Z. Pakalniškienės, G. Miltenienės, R. Maneikienės, E. Pupkienės, E. Kripo, E. Tamošauskienės
indėlis džiugino ir visus vakaro svečius.
Nesinorėtų tokia gražia proga dejuoti, jog į kitas vertybes knygą keičia šių dienų jaunimas ar
prisiminti remonto verkiančias bibliotekos sienas. Tegul tai lieka po to, kai išsisklaidys vakaro
kerai. Besišypsantys, gera linkintys veidai tik sutvirtino žinojimą, jog Viekšniuose yra ryškus
kultūros židinys.
Vaišnienė Sigutė. Parodoje — Pavirvytės dvaro kuždesiai // Būdas žemaičių. — 2004. —
Birž. 25: iliustruota. — Visas tekstas:
Netoli Viekšnių—Kairiškių vieškelio ant gražaus Virvytės kranto stovi senasis Pavirvytės
dvaro parkas. Išretėję seni klevai ir jų paunksnėje prisiglaudęs buvusio dvaro pastatas, kaip
senatve sergantis žmogus atrodo liūdni ir visų užmiršti. Retas kuris iš čionai užklystančių bežino,
kad kadaise čia buvo vienas žymesnių praėjusio amžiaus pabaigos šio krašto kultūros centrų.
Dvarą valdžiusi gausi Paulavičių šeimyna turėjo anais laikais didelę biblioteką, prie kurios buvo
susibūręs bene dvylikos šeimų skaitytojų klubas. Jo nariai patys pirkdavo ir papildydavo
biblioteką knygomis, keisdavosi jomis tarpusavyje. Dvaro savininkai, ypač jų vaikai, pritarė
atgimstančiai lietuvybei, gražiai bendravo su Viekšnių vaistininko Aleksandravičiaus, daktaro
Biržiškos šeimomis. Gražių įspūdžių iš Pavirvytės išsivežė praėjusio amžiaus gale čia viešėjęs
Povilas Višinskis.
Deja, metų tėkmė ir įvykių verpetai išblaškė po Rusijos ir Lenkijos platumas gausią
Paulavičių giminę, dvaras ir didelis sodas ilgainiui atiteko kuršėniškiui Nagurskiui. Senieji šių
apylinkių gyventojai dar pamena, kad dvaras buvo gražiai tvarkomas; kieme žydėjusios alyvos,
gėlėmis apsodintos terasos leidosi prie Virvytės.
Nežinia, per kokį stebuklą tebėra išlikęs medinis dvaro pastatas. Dar nesurūdijusios kalvėje
kaltos vinys, dar išlikę mediniai gonkelių puošybos fragmentai. Tačiau liūdina neprižiūrimas ir
netvarkomas dvarą supantis sodas.
Į Viekšnių biblioteką susirinkę lankytojai turėjo progos pamatyti dvaro fragmentus,
užfiksuotus Rūtos Kučinskaitės fotografijų parodoje „Pavirvytės dvaro šnabždesys". Su
Pavirvytės dvaro istorija supažindino bibliotekininkės O. Pačengienė ir B. Ročienė.
Prisiminimais pasidalijo mokytoja G. Virkutytė-Batulinienė, kurios močiutė gyveno dvaro
pastate. Pasakojimą pailiustravo senomis nuotraukomis.
Miestelio gyventojai ir svečiai maloniai kviečiami aplankyti senąjį dvarą menančią
fotoparodą.
137
Vaišnienė Sigutė. Bibliotekininkė mini dvigubą sukaktį: [Bronė Ročienė] // Būdas žemaičių.
— 2004. — Rugs. 17: L. Kazlauskienės nuotrauka „Jubiliatės B. Ročienės (kairėje) nuoširdi
veikla matoma ir vertinama. Šalia — bibliotekos vedėja O. Pačengienė”. — Visas tekstas:
Šis rugsėjis Mažeikių viešosios bibliotekos Viekšnių filialo darbuotojai Bronei Ročienei
ypatingas net dvejomis solidžiomis sukaktimis — amžiaus šešiasdešimtmetis ir keturiasdešimt
metų vienoje darbo vietoje.
Svarbiausia su skaitytoju bendrauti
Gimusi Viekšniuose, čia baigusi mokyklą ir visąlaik dirbusi viename iš svarbiausių miestelio
kultūros židinių, ir pati Bronė tapo Viekšnių istorijos dalimi. Griežtai atsisakiusi drauge
peržvelgti savo veiklos metraštį, ji negalėjo uždrausti to padaryti ilgus metus ją pažinojusiems
žmonėms.
Zofija Margienė, buvusi bibliotekos vedėja, drauge su Brone išdirbo 30 metų. Grįždama į tuos
metus buvusi bendradarbė prisimena ypatingai turiningą jų veiklą. Ruošta daugybė teminių
vakarų, susitikimų su skaitytojais, knygų aptarimų. Kad būtų įdomiau, pasikvietusios draugus
inscenizuodavusios kūrinius ir, žinoma, pačios vaidindavusios. Su pasirodymais vykdavusios į
kaimynines bibliotekas. Žodžiu, bibliotekos darbuotojos stengėsi pritraukti ir suaugusius, ir
mažus. Bronei ypatingai puikiai sekėsi bendrauti su mažaisiais.
Pradinių klasių mokytoja Zita Dabožinskienė vardija ilgiausią sąrašą renginių, kuriuos jos
mokinukams organizavo B. Ročienė. Tai ir įvairių su knyga ir vaikais susijusių dienų minėjimai,
pažintys su vaikams kūrusiais rašytojais, įsimintina išvyka pas Gyvoliuose gyvenančią mokytoją
Kateivienę, kur stebėtas duonos kepimas ir širdingų žodžių klausytasi kramtant medumi
pasaldintą šiltą riekę. Dabar pati Viekšnių vidurinės mokyklos bibliotekoje dirbanti Audronė
Rudienė sako neįsivaizduojanti miesto bibliotekos be Bronės. Nuo vaikystės išlikęs džiugus
lankymosi knygų pasaulyje įspūdis, vėliau bendras darbas jai pačiai tapo tarsi gyvenimo
mokykla. Įsiminęs Bronės mokėjimas kiekvieną įėjusįjį pasitikti kaip laukiamiausią svečią,
prisitaikyti prie bet kokio išsilavinimo ar amžiaus žmogaus, gebėjimas išklausyti ir patarti.
Aktyvi saviveiklininkė
Kas pažįsta Bronę, tas žino ir jos skambų balsą. Folklorinio ansamblio „Poilsėlis” vadovė
Nijolė Kontutienė išgyrė Bronės kaip dainininkės gebėjimus: stiprų balsą, aštrią klausą ir puikią
atmintį. Ji prisimenanti daugybę liaudies dainų, tačiau labiausiai širdies stygas Bronelei suvirpina
romansai. Rusiški, lietuviški, žinomi ir mažiau girdėti — visokių moteris moka, daug jų su
Z. Margiene, B. Švažiene išdainuota. Prieš dešimtį metų ansambliečiai jai kaip jubiliejinę dovaną
romansų vakarą padovanoję. Kita silpnybė — dūdos. Ne kartą Bronė nostalgiškai prisimindavusi
pušyne vykusias gegužines, kai visa apylinkė skambėdavusi nuo pučiamųjų orkestro garsų. Tas
prisiminimas prieš keletą metų ją įkvėpė surinkti senuosius Viekšnių muzikantus ir atgaivinti
senąją miestelio muzikinę dvasią.
O kas nežino Bronės užkietėjusio žemaitiško patriotizmo. Pati puikiai tarmiškai šnekanti, ji
nuolat agituoja jaunimą neužmiršti žemaitiškos šnektos. Vietinio folkloro žinojimą, gražią
tarmišką šnektą ji visai respublikai pademonstravo televizijos „Krašto garbės” laidoje.
Darbas matomas ir vertinamas
Galima būtų ilgiausius sąrašus prirašyti Bronės, drauge su kolegėmis, organizuotų knygų
pristatymų, susitikimų su kraštiečiais, parodų. Jos iniciatyva įkurtas „Moterų alkierius”, kur
renkasi visokio pobūdžio kūrėjai ir šiaip bendraminčių rate norintys pabendrauti miestelio ir jo
apylinkių gyventojai. Žmonės nuoširdžią veiklą mato ir vertina. Apie kūrybingą viekšniškių
veiklą ne kartą rašė Akmenės ir Mažeikių rajonų spauda. Daug gražių žodžių apie Bronės veiklą
pasakė Mažeikių viešosios bibliotekos direktorė Aldona Jonauskienė ir pavaduotoja Irena
Atkočaitienė. Jos pasidžiaugė, kad B. Ročienė už ilgametį bibliotekinį darbą, tradicijų
puoselėjimą, reikšmingas iniciatyvas apdovanota Kultūros ministerijos padėkos raštu. Taip pat
kolektyvas Bronę išrinko geriausia praėjusių metų rajono bibliotekininke.
Ištikima draugė, puiki kaimynė
Nors galbūt ne vienas pasakytų, kad Bronė yra žemaitiškai užsispyrusi ir impulsyvi, tačiau
visi žino, kad bet koks tamsesnis santykių debesėlis nuplaukia greitai ir be pėdsakų. Jau daugelį
138
metų su Brone artimai bendraujanti mokytoja Irena Lagno pabrėžė nuoširdų šios moters
atsidavimą draugams: pirmoji atskubanti ištikus bėdai, randanti nuraminimo žodžių. Labai
mėgstanti gamtą — grybauti, rinkti žolynus, grožėtis gamtovaizdžiu. Nuo rūpesčių pailsinti
besikrapštinėdama sode. O svarbiausia, kad su ja galima apie daug ką pasikalbėti: aptarti naujas
knygas, išgirsti protingą patarimą, pasidalinti sielos nerimu. Ir visada gali būti tikras, kad
atvirumo minutę išsakytos mintys liks tik jųdviejų paslaptis.
Mokytoja lituanistė, Bronės kaimynė Antanina Opulskienė gyrė ne tik profesinę B. Ročienės
veiklą, bet ir taikų, nuoširdų kaimynišką bendravimą. Galima buvo pakalbinti daugelį
viekšniškių, tačiau, ko gero, jų mintys būtų buvusios panašios. Pati mylinti gyvenimą ir kitus ji
užkrečia optimizmu. Jau sparnuotu yra tapęs Bronelės tariamas posakis: „Nu, žėnuot, žmuonės,
kokėj mes esam faini”.
Tad belieka sukaktuvininkei palinkėti stiprios sveikatos, o visa kita savaime išplauks iš vietoje
nenurimstančios bibliotekininkės B. Ročienės širdies ir patirties.
Vaišnienė Sigutė. Pristatė poezijos knygą // Būdas žemaičių. — 2004. — Gruod. 10: Autorės
nuotrauka „Liuda Vasičeva-Bažadragienė santūriai vertina savo kūrybą”. — Visas tekstas:
Miesto bibliotekoje pristatyta trečioji Marijampolėje įsikūrusios viekšniškės poetės Liudos
Vasičevos-Bažadragienės knyga „Troškulys”. Nors pati Liuda sakosi savęs nelaikanti poete,
tačiau eiliuotas žodis jai labiausiai padeda išreikšti vidinius išgyvenimus, požiūrį į dvasinius ir
kitus žmogaus būties klausimus.
Ypač įdomu skaityti savotišką odę Viekšnių vidurinės mokyklos vyresniajai pedagogų kartai.
Autorė leidinyje daug gražių dėkingumo žodžių pasakė mokytojams bei kitiems miestelyje
žinomiems žmonėms. Dalis aprašytų žmonių jau yra išėję Anapilin, tad po daugelio metų
L. Bažadragienės knyga bus įdomi ir kraštotyriniu aspektu.
Susitikimo su žemiete dalyviai, dėkodami autorei, sakėsi tikį, jog tai ne paskutiniai josios
kūrybiniai darbai.
Vaišnienė Sigutė. Bibliotekoje vyko minėjimas // Būdas žemaičių. — 2004. — Gruod. 10:
Autorės nuotrauka „Kraštotyrininkas A. Gedvilas pristatė profesoriaus V. Biržiškos veiklą”. —
Visas tekstas:
Miesto bibliotekoje vyko minėjimas, kuriame prisimintas iškilus žemietis profesorius
Vaclovas Biržiška. Lietuvos nusipelnęs kraštotyrininkas mokytojas Algirdas Gedvilas
susirinkusiesiems priminė profesoriaus reikšmę Lietuvos kultūrai.
V. Biržiškos veikla labai turininga ir ne kartą aprašyta įvairiuose leidiniuose. Jo darbų esmę
atskleidžia paties pasakyti žodžiai: „Dėl lietuviškos knygos eičiau net į patį pragarą”. Dirbdamas
Vilniaus, Vytauto Didžiojo universitetų bibliotekų direktoriumi, profesorius sukaupė didžiulius
knygų fondus, išleido penkis „Lietuvos bibliografijos” tomus, buvo „Lietuviškos enciklopedijos”
atsakingas redaktorius, dėstė Humanitarinių mokslų fakultete lietuvių knygos istoriją ir
bibliografiją. Karo metais traukdamasis į Vakarus, dėstė Hamburge ir Pinerberge veikusiame
Pabaltijo universitete. JAV pabaigė rašyti trijų tomų bibliografinį veikalą „Aleksandrynas”.
Šie keli paminėti profesoriaus veiklos štrichai byloja apie jo milžinišką indėlį į Lietuvos
švietimą, pasiaukojamą darbą tautos labui. Anot A. Gedvilo, pagal nuveiktų darbų mastą
profesoriai Biržiškos Lietuvoje dar nėra tinkamai įvertinti.
139
6.4.3. GUDŲ KAIMO BIBLIOTEKA (GYVOLIŲ KAIME)
Liubinavičiūtė Angelė. Patirties pas kolegas // Vienybė. — 1993. — Geg. 15. — Tekste:
Gudų kaimo biblioteka.
Ką vietoje bibliotekos? / I. Lagno, O. Noreikienė, D. Kateivienė. Gudų pradinės mokyklos
mokytojos // Vienybė. — 1995. — Bal. 26. — Visas tekstas:
Broniaus Kerio straipsnyje „Tau reikalinga kaimo biblioteka?” pasakyta tikra tiesa. Kultūros
židinių šiais, laisvos Lietuvos laikais, kaimui tarsi nereikia. Uždarinėjamos bibliotekos,
mokyklos, kultūros namai, o vietoje jų steigiamos komercinės parduotuvės ir pardavinėjami
svaiginamieji gėrimai. Tokiu keliu eidama, Lietuva tikrai „suklestės”.
Nejaugi valdžios vyrai nemato, kad kaimuose iš kultūros židinių liko tik biblioteka? Kas nors
pasakys: turite televizorius. Ką gero matome? Seksą, muštynes, žiaurumą. O juk norime
paskaityti ir įdomesnę knygą, ir laikraštį. Spaudos skaityti einame į biblioteką, nes ne visi išgali
ją užsiprenumeruoti. Mums Gudų biblioteka reikalinga. Kartu čia ruošiame ne tik vaikams
popietes, bet ir suaugusiems pokalbius, šventinius vakarus. Tikras džiaugsmas, kad bibliotekos
vedėja Adelė Mozgerienė pasišventusi šiam darbui — biblioteka dirba neapšildomose patalpose.
Į biblioteką užėjusios retai kada randame ją vieną. Ji visada apsupta mokinių. Kaimo moterys
ateina pasiguosti, pasidalyti įspūdžiais.
Mes prieš bibliotekų uždarymą.
I. LAGNO, O. NOREIKIENĖ, D. KATEIVIENĖ. Gudų pradinės mokyklos mokytojos.
Morkūnienė V. Pakeisto laiko beieškant: [Gyvolių kaimas] // Šiaulių kraštas. — 1998. —
Vas. 21: ir bibliotekininkės A. Mozgerienės nuotrauka. — Tekste skyriai: „Gyvoliai. Kelionė į
kitą laiko juostą”; „Gyvena pagal laikrodį”; „Parduotuvė. Čia laikas matuojamas pinigais”;
„Biblioteka. „Mums ne tas pats, ką daro ministrai”; „Mokykla. Pasaulio pažinimo pamokėlė”;
„Kateivų kiemas. Žmonės iš kitos laiko juostos”. — Tekste: Biblioteka ir bibliotekininkė Ada
Mozgerienė.
Sinkevičienė Z. Žiemos palydos Gyvolių kaime // Vienybė. — 1998. — Kovo 3.
Liubinavičiūtė Angelė. Krenta šviesa į žmones // Vienybė. — 1998. — Gruod. 24. — Tekste:
Bibliotekininkė Adelė Mozgerienė, bibliotekos veikla.
Jonikienė Roma. „Aš užaugau prie Virvytės” // Vienybė. — 1999. — Vas. 11: ir nuotraukos.
— Visas tekstas:
Vakaronės pavadinimu pasakyta, ko Gyvolių kaimo žmonės susirinko į savo biblioteką. Čia
buvo linksma etnografinė vakaronė su klausimais apie gimtojo krašto praeitį su prizais, su
žaidimais, šokiais, dainomis, kurių jaunoji karta ir girdėjusi nebuvo. Čia visus pavaišino
tradiciniais lietuviškais valgiais. O ir pati aplinka priminė parodą: rėčiai, kočėlai, verpstės,
duonminkiai kubilai puošė salės du kampus, vidurys buvo paliktas šokiams, pasieniais
sustumdyti suolai nesutalpino žiūrovų. Nedažni kaime tokie šventadienių pasisėdėjimai, bet
žmonių laukiami.
Ir vakaras pasitaikė kaip tik: snigo, o vėjas žadėjo vis smarkėti, tarytum prieš Užgavėnes, patį
žiemos išvarymo metą, būtų nutaręs nepasiduoti. Vakaronei rengėsi visas būrys Gyvolių kaimo
žmonių: garsiosios penkios dainininkės P. Gabalienė, E. Mačienė, J. Mokusienė, A. Kugrienė,
B. Ledžienė — dainuoti, pradinės mokyklos vaikai išmoko visko, ko prireikė linksmybėms,
kaimo moterys sutiko įdomių istorijų papasakoti. Gaspadine su gaspadoriumi pasivadino
S. Krupovisovienė ir P. Lemežis, bibliotekininkė A. Mozgerienė buvo „už scenarijų” atsakinga,
tad vis pasitardavo, kas ką atliks. Pasisvečiuoti į Gyvolius atvyko mero pavaduotoja
E. Meškienė, kultūros skyriaus vedėja J. Rekašienė ir Viešosios bibliotekos direktorė
Z. Sinkevičienė su nemažu būriu kolegių.
Gaspadinė su gaspadoriumi žiūrovams surengė konkursą, klausinėjo, iš kur Gyvolių kaimo
pavadinimas kilęs, kokie dvarai ir piliakalniai čia garsūs. Klausė, ar žino žmonės savo kaimo
140
gausiausią šeimą, seniausią ir jauniausią gyventojus. Ir kiek iš viso kaime gyventojų? O gyvena
kaime 324 žmonės, senajai Zabikienei 96 metai, o jauniausias kaimo žmogus Martynas gimė
prieš tris mėnesius. Gausiausia G. ir A. Kinčinų šeimyna, kuri, augindama daug vaikų, ir našlaitį
priglaudė. Konkurso azartą „pagavę” vakaronės dalyviai prisiminė senuosius dvarus ir visa, kuo
Gyvoliai garsūs. Pavadinimas, kaip išaiškino gaspadinė Salomėja, kilęs iš čia gyvenusių žmonių
gyvybingumo. Siautė maras, visi aplinkiniai kaimai išmirė, o čia lemčiai nepasidavė — kūrėsi
šeimos, gimė vaikai. Ir pavadino kaimą Gyvoliais, kaip nesunaikintos gyvybės simbolį.
Gudų pradinės mokyklos mokinukai parodė papročiais pagrįstą programą. Toks kolektyvas
bet kurio miesto žiūrovą sužavėtų. Dainingosios močiutės, kaip juokavo gaspadinė, per du
repeticijų mėnesius tiek dainų pridainavo, kad artėjant vakaronei, nebežinojo kurias pasirinkti.
Tad dainavo net pagal žiūrovų pageidavimus. Paprašo apie meilę — yra, paprašo linksmos —
yra... D. Jankauskienė papasakojo istoriją apie raganas, R. Kryževičienė — legendą, kaip
atsirado gaidys ir višta, S. Venslovienė padeklamavo eilių ir priminė žemdirbiams pavasario
ilgesį juk žemė jau laukia žmogaus rankų.
„Gaspadinė” Salomėja vakaronėje pasidžiaugė, kad kaimas vis noriau dalyvauja renginiuose,
veikloje. Sausio 26 d. susikūrė Ūkininkių draugijos Gyvolių skyrius, kuriam vadovaus
bibliotekininkė A. Mozgerienė. Jau susibūrė 24 moterys. Kadangi biblioteka yra kaimo šerdis, tai
bibliotekininkė bus visų aktyviųjų vadovė.
Vakaronėje, tarp žaidimų, dainų ir linksmybių, buvo pasakyta svarbiausia mintis —
džiaugiamasi, kad kaimo kultūrinis židinys neišnešiotas po plytą, kad žmogui reikia žmogaus.
Geru žodžiu, gėlės žiedu, dovanėle buvo pagerbti visi renginio organizatoriai. Kai svečiai iš
toliau susirengė namo, kaimas vis dar šoko.
Autorės nuotraukose: dainininkės iš Gyvolių; Gudų pradinės mokinukai parodė puikią
programą; „gaspadinė” ir „gaspadorius” visus išjudino linksmybėms.
Jonikienė Roma. Ir savame kaime darbų begalės // Vienybė. — 1999. — Kovo 4: ir
nuotrauka. — Visas tekstas:
Taip buvo nuo seno ir, tikriausiai, bus dar ilgai. Žmonės ieško vietos, ieško kito žmogaus,
kuris galėtų juos sutikti, surengti vakaronę, parašyti šventei scenarijų. Ieško linksmo,
bendraujančio, daug žinančio saviškio, nes svetimas kaimo suburti nepajėgs, o ir ką pasakys
senbuviams — čia gimusiems, čia gyvenimą nugyvenusiems? Tai padaryti gali tik saviškis. Gudų
bibliotekoje bibliotekininkei Adai Mozgerienei dabar pareigų gerokai daugiau nei bet kada
anksčiau. Oficialiai pareigų niekas neužkrovė. Gyvolių kaimo gyventojams kultūrinio gyvenimo
norisi. Tai ir eina jie pas Adą Mozgerienę. Bibliotekoje senovines dainas repetuoja močiutės, ką
naujo sumanę, ateina mokinukai. Kur daugiau nėrinių, puokščių, rankdarbių ar senovinių
rakandų parodą surengsi — tik bibliotekoje. Tad ir renkasi čia visi.
Kai vienkiemyje įsikūrė tarybos narės S. Krupovisovienės šeima, renginių padaugėjo.
Salomėja po parodos savivaldybėje į Gudų biblioteką parvežė senovinių rakandų ekspoziciją.
Ėjo kaimo žmonės apžiūrėti, ir dažnas sakė, kad saugo namuose vieną kitą seną daiktą. Atiduotų
jį bibliotekai į parodą. Bibliotekininkei Adai beliko kinkyti arkliuką ir traukti per kaimus,
surinkti tas etnines dovanas. Surinko ir suvežė...
Prisimena Gyvolių kaimas praeitų metų Užgavėnes, kuriose pagal Ados scenarijų kone visi
vaidino, šoko, blynais vaišinosi, laužą kūreno. Ir ne visi režisierę pažino, o persirengusi ji buvo
gandru... Ne vienas Adai užsimena — ar bus šiemet šventė? Bibliotekoje skamba senos,
nedažnam girdėtos dainos. Padainuoti ateina senosios Gyvolių kaimo gyventojos. Ada vėl lyg
kokia chorvedė ar etnografinio ansamblio vadovė. Nors tokia ir nėra, bet žmonės to nori. Ir
įdomiausia, kaip pati bibliotekininkė sakė, kad prireikus Viekšnių seniūnijai saviveiklininkų
programą parodyti, paprašė jos dainininkes parengti ir atvežti. Vežė, nes močiutės puikiai, o
svarbiausia, noriai dainuoja. „Esu lyg patikėtinis, ypač vaikams”, — pasakojo ponia Ada. Ir sakė,
kad nenorinti jų apvilti, bet visada siūlanti pasitarti su mokytojais. Penktokė Iveta Milevičiūtė
savo eilėraščius taip pat atnešė bibliotekon. Adai Mozgerienei norėjosi, kad tie vaikiškai
malonūs, talentingi kūrinėliai pradžiugintų tiek mergaitę, tiek jos artimuosius. Ji paprašė savo
sūnų pagalbos, kad kompiuteriu surinktų ir į nedidukę knygutę sudėtų eiles. Pirmasis jaunosios
poetės leidinukas pavyko. Ir kiek džiaugsmo visiems suteikė.
141
Biblioteka kaime, kaip paradoksaliai tai gali atrodyti, vėl tapo žiburiu, apie kurį buriasi
žmonės. Nes daugiau ir nėra kur burtis. Kaimas nurimo, apsiprato su politikos išdaigomis ir nori
draugėn susieiti, padainuoti, pavakaroti laisvu nuo darbų metu. Taip Gyvolių kaimas sukasi apie
Gudų biblioteką, o bibliotekininkė vis pamalonina saviškius kokiu vakarėliu, parodėle ar
padrąsina pradedantį poetą.
Autorės nuotraukoje: Ada Mozgerienė dabar karaliauja tarp etnografinių eksponatų, kuriuos
pati suvežė arkliuku.
Žemės diena // Vienybė. — 1999. — Kovo 27. — Tekste: Gudų kaimo bibliotekos renginys
Pasaulinei žemės dienai.
Šventė vaikams // Vienybė. — 1999. — Birž. 8.
142
6.4.4. KAIRIŠKIŲ KAIMO BIBLIOTEKA
Janulis Č. Bendra šventė // Vienybė. — 1996. — Bal. 13. — Tekste: Kairiškių kaimo
biblioteka, bibliotekininkė Janina Čibirienė. Apsilankė rajono viešosios bibliotekos vaikų
literatūros skyriaus lėlių teatras, Kapėnų mokyklos mokiniai. Veikė bibliofilo A. Bučo senų
leidinių paroda.
143
6.4.5. PAKALUPĖS KAIMO KLUBAS-SKAITYKLA
Keinys Stasys. Darbas perkeltas į brigadas // Pergalės vėliava. — 1955. — Rugs. 4. —
Tekste: Vedėja Eugenija Šimkutė ir jos veikla.
Žilinskas L. Laiku paruošti kultūros-švietimo įstaigas žiemai // Pergalės vėliava. — 1955. —
Spal. 9. — Tekste: Ypač pavyzdingai atremontuota Pakalupės klubas-skaitykla. [...]. Naujai
steigiama biblioteka „Vienybės” kolūkyje, jai remontuojamos patalpos.
Juodpusis Apolinaras. Daugiau metodinės paramos kaimo saviveiklininkams // Pergalės
vėliava. — 1956. — Kovo 15. — Tekste: Pakalupės, Sovaičių, Gudų, Kairiškių, Tučių, Dauginių
kaimų klubai-skaityklos, „Vienybės” kolūkio biblioteka.
Šimkutė Eugenija. Kultūrinį — masinį darbą į brigadas // Pergalės vėliava. — 1957. —
Bal. 13.
Širvinskas A. Šviesūs langai užeiti kviečia // Pergalės vėliava. — 1957. — Gruod. 21. —
Tekste: Neseniai persikėlė į naujas patalpas.
Ercupas A. Namelis prie kelio // Pergalės vėliava. — 1959. — Spal. 21. — Tekste: Tris
mėnesius uždaryta. Nuo 1959 m. birželio mėnesio dirba Laima Dirsytė. 60 skaitytojų, fonde —
1360 egz. 1959 m. nupirkti nauji muzikos instrumentai.
144
6.4.6. REKEČIŲ KAIMO BIBLIOTEKA (REKEČIŲ IR PAKALUPĖS KAIMUOSE)
Žilinskas L. Laiku paruošti kultūros-švietimo įstaigas žiemai // Pergalės vėliava. — 1955. —
Spal. 9. — Tekste: Ypač pavyzdingai atremontuota Pakalupės klubas-skaitykla. [...]. Naujai
steigiama biblioteka „Vienybės” kolūkyje, jai remontuojamos patalpos.
Juodpusis Apolinaras. Daugiau metodinės paramos kaimo saviveiklininkams // Pergalės
vėliava. — 1956. — Kovo 15. — Tekste: Pakalupės, Sovaičių, Gudų, Kairiškių, Tučių, Dauginių
kaimų klubai-skaityklos, „Vienybės” kolūkio biblioteka.
Juozapavičienė Melanija. Darbšti bibliotekininkė // Vienybė. — 1973. — Lapkr. 3. —
Tekste: Rekečių kaimo bibliotekos bibliotekininkė Eugenija Balčiauskienė. 314 skaitytojų. —
[”Vienybės” kolūkio, vėliau — Rekečių kaimo biblioteka, perkelta į Pakalupio kaimą, 1988 m.
uždaryta].
Juodpusis Apolinaras. Bibliotekoje šventė // Vienybė. — 1995. — Gruod. 23. — Tekste:
Rekečių kaimo bibliotekos bibliotekininkė Eugenija Balčiauskienė, Svirkančių kaimo bibliotekos
bibliotekininkė Ona Černobrovenko, Viekšnių bibliotekos bibliotekininkė Zofija Margienė
[Voverytė-Budreikienė-Margienė]. — Visas tekstas:
Žvarboką gruodžio rytą į jaukią Viešosios bibliotekos skaityklą, kurioje vyko bibliotekininkų
šventė, rinkosi rajone dirbę ir dirbantys bibliotekininkai, žmonės, neiškeitę savo profesijos,
neišėję ieškoti lengvesnio, pelningesnio darbo, žmonės, turtingi ne brangenybėmis, pinigais, o
žiniomis, dvasios lobiais ir tuos lobius dalinantys kitiems — savo skaitytojams. Nors
bibliotekininkų dienos nerasime jokiame kalendoriuje (ji pažymėta tik dienoraščiuose ir
darbuotojų mintyse), bet tai visų knygos draugų šventė.
Bibliotekų tarybos pirmininkė O. Janionienė pasveikino koleges, neseniai atšventusias
amžiaus ir darbo jubiliejus. Joms buvo įteiktos dovanelės, tarti šilti padėkos žodžiai. Viešosios
bibliotekos direktorė D. Taraškevičiūtė nuoširdžiai pasveikino koleges ir buvusias darbuotojas,
dabar šio suėjimo viešnias su švente, papasakojo apie pasikeitimus bibliotekų darbe, apie darbo
kasdienybę ir problemas.
Visą gyvenimą bibliotekoje išdirbusios, o dabar jau pensininkės Jadvyga Dargužienė ir Zofija
Margienė pasidžiaugė, kad jos laimingos, nors dirbo už mažą atlyginimą ir nesukaupė turtų, bet
visą gyvenimą turėjo didžiausią žmonijos stebuklą — knygą, dainą, šokį ir didelį būrį gerų,
nuoširdžių draugų. Priverstinai išėjusi iš darbo bibliotekoje, dabar dirbanti kitoje įstaigoje Onutė
Radzevičienė bibliotekoje dirbtus metus prisiminė kaip pačius gražiausius ir šviesiausius, o
koleges — kaip draugiškiausias ir nuoširdžiausias. Geru žodžiu bibliotekoje prabėgusius metus
minėjo Onutė Černobrovenko, Eugenija Balčiauskienė ir kitos šventės viešnios.
Pertraukėlės metu bibliotekininkės apžiūrėjo stendą „Mūsų šventės ir kasdienybė”, minė
mįsles ir minkles, dalyvavo viktorinoje, atrakcionuose, prisiminė liaudies žaidimus, dainavo.
Trumpa žiemos diena baigėsi. Žmonės skirstėsi, į namus išsinešdami šilumos ir gerumo
kibirkštėlę, pailsėję.
Autoriaus nuotraukose: jubiliejinio gimtadienio proga vyr. bibliotekininkę Vidą Ukanienę
(kairėje) sveikina skaitytojų aptarnavimo ir bibliografijos skyriaus vedėja Zita Sinkevičienė;
susitiko bibliotekininkės veteranės (iš kairės O. Černobrovenko, J. Dargužienė, E. Balčiauskienė
ir Z. Margienė).
145
6.4.7. PALNOSŲ KAIMO KLUBAS-SKAITYKLA
Ercupas A. Kolūkio klube-skaitykloje // Pergalės vėliava. — 1956. — Rugs. 20. — Tekste:
Vedėja Avižūnaitė. Fonde 274 egz. knygų. Geriausi skaitytojai Donatas Jankauskas, Kazys
Jurevičius.
146
6.4.8. PALNOSŲ KAIMO BIBLIOTEKA
Juozapavičienė M. Kaimo bibliotekų apžiūra // Vienybė. — 1980. — Vasario 26. — Tekste:
Palnosų filialui siūloma įsteigti kilnojamąją bibliotekėlę.
Juozapavičienė M. Bibliotekininkų darbai ir užmojai // Vienybė. — 1980. — Vasario 28. —
Tekste: „Dažnai keičiasi darbuotojai Kapėnų, Ramučių, Sablauskių, Palnosų, Kairiškių
filialuose”.
Knygos bičiulių plenumas // Vienybė. — 1981. — Birželio 2. — Tekste: Plenume kalbėjo
[...] „Raudonosios vėliavos” kolūkio pirminės organizacijos narys B. Kerys.
Juozapavičienė M. Šviestis ir šviesti // Vienybė. — 1981. — Gruod. 31: ir nuotrauka. —
Tekste: Palnosų kaimo bibliotekos bibliotekininkas Bronius Kerys. — Visas tekstas:
Centrinės bibliotekos Palnosų filialo vyr. bibliotekininkas Bronius Kerys nenoriai pasakoja
apie save, tarsi nebūtų ko pasakyti. Supranti kuklumą, kai žinai, kad bibliotekoje Bronius dirba
tik antri metai. O knygos mylėtojų gyvenime šie dveji metai atnešė daug permainų.
Darbo pradžia Bronių baugino. Per metus iki jo buvo pasikeitusios dvi darbuotojos. Filialo
patalpos buvo nejaukios, šaltos, dažniausiai užrakintos, todėl žmonės pamažu pradėjo pamiršti
kelią čionai.
Tačiau knygai abejingų nebuvo, Tai gerai žinojo Bronius Kerys ir ėjo pas skaitytojus, nešė
jiems knygas, būrė bibliotekos skaitytojus. Kiekviena proga, kiekviename susirinkime jis kalbėjo
apie biblioteką ir knygą, tvarkė fondus, katalogus ir kartotekas, ruošė knygų parodas.
Skaitytojai greitai įvertino bibliotekininko darbštumą, įvertinome jį ir mes, Centrinės
bibliotekos darbuotojai.
Dabar Palnosuose knygas skaito 400 skaitytojų. Per metus kiekvienam jų vidutiniškai
išduodama po 20 knygų. Į biblioteka ateina ir jaunas, ir senas. Filialas turi daug aktyvių
skaitytojų. Tai A. Dementjeva, T. Jaraminas, J. Kriaučiūnas, D. Klimavičiūtė, Vida ir Petras
Liaudenskai, J. Maliukas ir daugelis kitų.
B. Kerys talkina ūkio mokslinės techninės informacijos grupei. MTI fondas kaupiamas ūkio
kontoroje, jo iniciatyva parengtas sisteminis katalogas, sutvarkytas fondas.
Bronius daug dirba su žmonėmis. Jo nuomone, reikia gerai pažinti skaitytoją, kiekvienam iš jų
įduoti pačią reikalingiausią, naudingiausią knygą. O bibliotekininkui tenka susitikti ne tik su
įvairaus amžiaus ir profesijų, bet ir su skirtingų interesų, poreikių ir charakterių žmonėmis.
Filialo aktyvistai naujus savo renginius skiria TSRS 60-mečiui.
Filiale aktuali vaizdinė agitacija, didelis dėmesys skiriamas propagandistų ir partinio švietimo
mokyklų klausytojų aprūpinimui literatūra.
Pabuvojęs šiame filiale, pajunti, kad Bronius Kerys gerai supranta pagrindinį savo darbo
tikslą, jaučia pareigą ne tik kitus šviesti, bet ir pačiam šviestis, Tai patvirtino rajono
bibliotekininkų atestacija. B. Kerys iš kaimo bibliotekininkų geriausiai buvo įsisavinęs žinias,
tiksliausiai atsakė į visus klausimus.
Kiekviename darbe yra sunkumų. Juos Broniui padeda nugalėti ūkio vadovas P. Bukauskas,
partinės organizacijos sekretorė E. Babenskienė, kultūros namų darbuotojos Z. Bukauskienė,
J. Pacevičienė.
M. Juozapavičienė. Centrinės bibliotekos metodinio skyriaus vedėja.
Barasienė Teresė. Auga darbo pirmūnų gretos // Bibliotekų darbas. — 1983. — Nr. 4. —
P. 11. — Tekste:
Kokia vieta socialistinio kaimo kultūroje tenka knygai ir bibliotekai — tai pagrindiniai
klausimai, kuriuos rūpėjo išaiškinti Šiaulių zonos komisijai, susumuojant kaimo bibliotekųfilialų kultūrinės veiklos apžiūros rezultatus.
Kaimo kultūros židinys — šiais žodžiais galima apibūdinti kiekvieną biblioteką, tapusią
apžiūros nugalėtoja savo rajone. Per trejetą metų atsiliekančią Palnosų (Akmenės raj.) biblioteką
vedėjas B. Kerys neatpažįstamai pakeitė. [...].
147
Palnosų bibliotekoje šis darbas pradėtas nuo pagarbos knygai mokymo. Vedėjas B. Kerys
pasakoja, kad, pradėjus dirbti bibliotekoje, teko aiškinti skaitytojams, jog iš bibliotekos paimtą
knygą reikia grąžinti laiku, nesuteptą, nesuplėšytą, nes jos laukia kiti. Daug dingusių knygų jis
parnešė į biblioteką, surinkęs jas, besilankydamas skaitytojų namuose. Kolūkiečių
susirinkimuose, politinio švietimo mokyklos užsiėmimuose taip pat kalbama apie pagarbą
knygai. Prie bibliotekos veikia klubas „Noriu žinoti”, jo tikslas — sudominti vaikus knyga,
išmokyti joje rasti atsakymą į dominantį klausimą. Klubo užsiėmimai vyksta visur —
bibliotekoje, mokykloje, kultūros namuose, pievoje, miške, ūkio dirbtuvėse ir kitur —
priklausomai nuo to, kokią temą pasiūlo klubo nariai. Užsiėmimams vaikai ruošiasi patys, kaupia
medžiagą, nagrinėja pasirinktą temą. Taip jie išmoksta naudotis žodynais, žinynais, kitais
informaciniais leidiniais, taip ugdoma jų pagarba knygai. Apie vaikų skaitymą, knygos vietą
šeimoje kalbama mokyklos tėvų susirinkimuose.
Kriščiukaitienė Gražina. Gamyba ir kultūra // Komjaunimo tiesa. — 1983. — Geg. 12. —
Tekste: Bibliotekos vaikų klubas.
Gudavičiūtė Irena. Eksperimentas pavyko // Bibliotekų darbas. — 1986. — Nr. 3. — P. 19.
— Visas tekstas:
Mūsų vaikams darbų nestinga. Pamokoms, namų darbams, užklasinei veiklai reikia nemaža
laiko ir jėgų. Kada ir kaip vaikui pailsėti, kur iškrauti emocijas? Žinoma, kad paaugliai patys
ieško būdų, „laisvų plotų” arba be tikslo slankioja pakiemiais, neturėdami kur dėtis. Dabartinį
vaiką varžo galybė draudimų. Įspraustas į mokyklos, šeimos reikalavimų rėmus, jis praranda
savarankiškumą, tampa inertiškas, — taip galvojo Akmenės rajono CB Palnosų filialo
bibliotekininkas Bronius Kerys. Kilo mintis įkurti vaikų klubą. Šiam žingsniui B. Kerys ruošėsi
ilgai: domėjosi vaikų psichologija, pedagogika, nagrinėjo šalyje veikiančių klubų patyrimą. Savo
veiklą Palnosų kaimo bibliotekos vaikų klubas „Noriu žinoti” pradėjo 1983 metais. Buvo
numatytos klubo sekcijos: technika, sportas, filatelija, net teatrinę studiją bandyta įkurti.
Išanalizuoti klubo veiklos kryptis sunku, nes per savo veiklos laikotarpį organizatoriai
eksperimentavo, keitė darbo formas. Šiuo metu teatrinės studijos nėra. Buvo bandyta pastatyti
Juozo Marcinkevičiaus pjesę „Pasaka su inspektoriais”, parodytas vienas veiksmas. Tačiau ir
dabar renginius bandoma teatralizuoti.
Kūrimosi stadijoje klubas susidūrė su tokiais sunkumais, kaip neigiama tėvų pažiūra,
nepasitikėjimas. Trūko pagalbos iš šalies. Pastaruoju metu vaikų klubui padeda kultūros namų
direktorė D. Kontenytė, ūkio partinės organizacijos sekretorė E. Babenskienė, Daubiškių
aštuonmetės mokyklos direktorės pavaduotoja J. Noreikienė. Ūkis paskyrė patalpas, kurias patys
vaikai ruošiasi įsirengti. Pasikeitė ir gyventojų požiūris į tokį vaikų laisvalaikio organizavimą.
Svarbiausias klubo tikslas — sudominti vaikus knyga, ugdyti savarankiškumą. Būsimo
renginio temą siūlo klubo nariai, užsiėmimams vaikai ruošiasi patys, kaupia medžiagą, nagrinėja
pasirinktą temą, mokosi naudotis informaciniais leidiniais. Renginių formos labai įvairios —
viktorinos, literatūros, muzikos valandėlės, bibliografinės apžvalgos, pokalbiai įvairiomis
temomis. Ypač jiems patinka pačių organizuojamos diskotekos. Joms vaikai ruošiasi ypač
kruopščiai: tariasi, skaito, gilinasi, o paskui patys būna vedėjai. Klubui vadovauja prezidentas
(šiuo metu — dešimtokė V. Butaitė). Kiekvienam renginiui sudaromos organizatorių,
informatorių ir tvarkdarių grupės.
Klubo tikslas — ugdyti vaikų savarankiškumą, organizacinius sugebėjimus, iniciatyvą. Čia
vaikai mokosi bendrauti, suprasti save ir kitus. Jo veikla nukreipta prieš dvasios tinginystę,
pasyvumą. Praėjo treji metai. Per tą laiką keitėsi klubo veiklos formos, tėvų, mokytojų požiūris.
— Klubas dar nėra toks, kokio norėtų vaikai ir aš pats, — kalba B. Kerys. Šiaip ar taip, klubas
kaime — naujovė, ir tenka nugalėti nemaža sunkumų. Laikas parodys, kokius interesus,
polinkius atras Palnosų apylinkės vaikai. Bet jau dabar galime pasakyti, kad eksperimentas
pavyko.
Baltušis Jonas. Kaimo biblioteka žmogui: Respublikinis kaimo bibliotekininkų seminaras //
Bibliotekų darbas. — 1986. — Nr. 4. — P. 4—6. — Tekste:
148
Apie bibliotekininko prestižą kalbėjo Akmenės rajono CB Palnosų filialo vedėjas B. Kerys.
Reikalavimų, pareigų daugėja, o atlyginimas minimalus. Bibliotekininkų darbas dažnai
tikrinamas, prarastas saikas visokiems įpareigojimams, kuriems įvykdyti nepakanka vieno
žmogaus fizinių galimybių. Slegia tokia užduočių našta. Vis mažiau gaunama naujų knygų,
vėluoja Spaudos metraštis, spausdintos kortelės. B. Kerio vadovaujamą biblioteką lanko 35 proc.
gyventojų, o antra tiek sutelkiama išnešiojant knygas. Tai didelis sunkumas, o rezultatas menkas.
Kai kuriose šeimose vaikai neturi sąlygų skaityti, tad daug dirbama su jais kaimo bibliotekoje.
Nepamiršti ir tėvai.
Kaimo biblioteka: kokia yra, kokia turėtų būti // Bibliotekų darbas. — 1986. — Nr. 5. —
P. 7—9: ir nuotrauka. — Tekste:
Bronius Kerys, Akmenės rajono Palnosų kaimo bibliotekos vedėjas. Bibliotekininkas padeda
visiems — skaitytojams, ūkio visuomeninėms organizacijoms, darbo kolektyvams. O jo reikalai
mažai kam rūpi. Bibliotekos prestižas visų pirma priklauso nuo spaudinių fondo kokybės. Uolūs
skaitytojai per porą metų perskaito, kas juos domina, po to retai užsuka į biblioteką.
Tarpbibliotekinis abonementas negelbsti, nes grožinės knygos nesiunčiamos. Geriau būtų, jeigu
patys galėtume užsakyti naujas knygas. Būna taip: negauname ko reikia, o atkeliauja nereikalingi
leidiniai. Mano galva, naujomis knygomis pirmiausia derėtų aprūpinti bibliotekas, tik po to
prekybos tinklą. Mūsų darbą trukdo „Spaudos metraščio”, kai kurių rekomenduojamųjų rodyklių
ir metodikos rekomendacijų vėlavimas. Daugybę kliūčių tenka įveikti, kol įsigyju savo
bibliotekos vaikų klubui būtinas audiovizualines priemones, kanceliarinius reikmenis. Vargas
kasdien pradėti darbo dieną bibliotekos valymu ir apkūrenimu; be to, už tai atlyginama tik
simboliškai. Dirbu daug, ir vis dėlto nuolatos slegia nepadarytų darbų našta. Matyt, metodikos
centruose nesubalansuojami reikalavimai. Išsiruošęs su knygų šūsnimi pas vangius savo
skaitytojus, bibliotekos duris užrakinu. Būna nesmagu, nes skriaudžiu tuos skaitytojus, kurie
kasdien užbėga į biblioteką knygos, žurnalo ar šiaip pabūti laisvą valandą. Daugiausia laiko ir
jėgų skiriu vaikams, ypač tiems, kurie auga nedarniose šeimose. Stengiuosi išsiugdyti tikrų
knygos mylėtojų būrį. Prieš trejus metus įkūriau vaikų klubą „Noriu žinoti”. Norinčių dalyvauti
jo veikloje buvo ir yra daug. Sumaniai, išradingai darbuojasi technikos, sporto, filatelijos, meno
mėgėjai. Valandos, praleistos klube, ugdo vaikų savarankiškumą, kūrybiškumą, organizacinius
sugebėjimus. Pasikeitė tėvų požiūris į tokį vaikų laisvalaikio organizavimą. Klubą materialiai
remia ūkis.
Kerys Bronius. Kas mums trukdo?: Tęsiame pokalbį apie kaimo biblioteką // Bibliotekų
darbas. — 1987. — Nr. 4. — P. 11—14. — Visas tekstas:
Nors vis dar nesulaukiame konkrečių rekomendacijų, kaip turėtų persitvarkyti, intensyvinti
veiklą kaimo biblioteka, manau, ne vienas kaimo bibliotekininkas ieško darbo gerinimo būdų.
Todėl apmaudu, kai mūsų veiklą dar stabdo tai, kas nepriklauso nuo mūsų. Norėčiau trumpai
panagrinėti keletą kaimo bibliotekų problemų ir pasiūlyti, kaip, mano nuomone, būtų galima jas
išspręsti.
Dienoraščiai. Bibliotekoje dirbu aštuntus metus ir vis dar negaliu suprasti, kaip gali egzistuoti
toks dienoraštis, kuriame skaitytojus galima tik įregistruoti. Kiekvienais metais, kartais tuoj po
įregistravimo, skaitytojų išvyksta, miršta, vaikai išauga, tačiau dienoraščių pirmose dalyse niekas
nesikeičia, Skaitytojai neišregistruojami. Per metus nedidelėje bibliotekoje skirtumas tarp įrašų
dienoraščių pirmosiose dalyse ir realios padėties — 30—50 skaitytojų. Šiuos neberealius
dienoraščių duomenis rašome ataskaitoje.
Padėtį ištaisyti visai nesunku. Reikėtų panaikinti nereikalingas skiltis, kurių yra kiekviename
dienoraštyje, o reikalingas praplėsti ir vertikaliomis linijomis padalyti į 2 dalis. Vienoje dalyje
rašyti „įregistruota”, kitoje — „išregistruota” (sutrumpintai). Lapo apačioje 2 horizontalios
skiltys — „per mėnesį” ir „yra”. Žinoma, bibliotekininkas visus metus turės stengtis, kad būtų
tiek skaitytojų, kiek numatyta plane. Šitoks dienoraštis palengvintų apskaitą, ji visada būtų tiksli
ir tai įgalintų atsisakyti kasmetinio skaitytojų perregistravimo.
Skaitytojų perregistravimas. Kas nežino, koks tai milžiniškas darbas ir bibliotekininkams, ir
jų vadovams! O iš tikrųjų kaimo bibliotekose tai žaidimas. Duomenis apie skaitytojus mes
149
patiksliname jiems apsilankius. Dienoraštį su tikslia pirmąją dalimi, sakykim, turėsime. Tad kam
mums reikalingas šitiek darbo ir laiko reikalaujantis, praktiškai mums bereikšmis skaitytojų
kasmetinis perregistravimas? Tik tam, kad surašytume kitus formuliarų numerius, kurių eilė
mums ir ne tokia svarbi. Mes turime abėcėlinius skaitytojų sąrašus ir gyventojų kartotekas su
formuliarų numeriais. Laikas būtų atsisakyti numerių fetišizavimo bent kaimo bibliotekose.
Tikrintojams turėtų užtekti tikslaus dienoraščio ir formuliarų, nesvarbu, kokiais numeriais. Netgi
būtų patogu, jeigu tie numeriai iš viso nesikeistų.
Naujų skaitytojų formuliarams galima duoti išregistruotųjų numerius. Tam atvejui, jeigu kas
nors norėtų patikrinti spaudinių išdavimą, išregistruotų skaitytojų formuliarus galima sudėti už
skirtuko. Manau, kad panaikinus skaitytojų perregistravimą, turint tikslius dienoraščius, iš esmės
pagerėtų skaitytojų apskaita ir aptarnavimas, ypač pirmą pusmetį. Nebūtų iškraipomi bibliotekų
darbo rezultatai. Kaip galim sakyti, kad sausio 1 dieną nėra nė vieno skaitytojo? Juk
neperregistruoti skaitytojai — ne tuščia vieta.
Skaitytojų skaičius. „Bibliotekų darbe” (1986 m. Nr. 11, p. 2) A. Kancleris teigia: „Dar
blogiau, kai bibliotekininkai, vaikydamiesi aukštų skaitmeninių rodiklių, nusižengia savo
profesinei sąžinei ir valstybinei apskaitos drausmei — prirašinėja neatliktus darbus, žymi
neišduotas knygas, skaitytojų skaičių didina „mirusiomis sielomis”. Manau, visiems aišku, kad
mes patys savo skaitmeninių rodiklių nesugalvojome. Šie skaičiai viršija realias galimybes,
tačiau mes labai brangia kaina privalome juos įvykdyti.
Septynerius metus kasmet nustatydavau tikslų tikrai skaitančių, perskaitančių nors po vieną
knygą per metus, skaitytojų skaičių. Tai 27—30 procentų visų gyventojų. Manau, kad tiek pat
skaito ir kitose respublikos kaimo bibliotekose. Didesniais skaičiais sunku patikėti. Aptarnauti tik
šiuos skaitytojus būtų bibliotekininko svajonė. Atrodytų, koks paprastas dalykas — aptarnauti
skaitančius skaitytojus, taip, kaip Respublikinėje, Šiaulių viešojoje ar panašioje bibliotekoje! Bet
mums tai svajonė. Kad nebūtų panaikinta biblioteka, kad rodikliai atitiktų vidurkius ir kitus
skaičius, mes turime įregistruoti skaitytojais dar 34—37 procentus neskaitančių gyventojų, kurie
tikrai neskaito ir tikrai neskaitys, nepaisant visų bibliotekininko priemonių. Ir tada biblioteka
žlunga, nes apie tris ketvirtadalius darbo laiko, visos veiklos skiriama darbui su neskaitančiais, o
tik vienas ketvirtadalis darbui su skaitančiais. Ir taip kiekvienais metais su tais pačiais
skaitytojais. Spaudiniai nešami neskaitantiems į namus ir lieka ten, kol atsiras laiko juos
neskaitytus pasiimti. Formuliaruose nė vieno netikro parašo, spaudiniai tikrai išduoti. Formaliai
tai, matyt, ne prirašinėjimas, tačiau kuo skiriasi nuo prirašinėjimo? Toks pat akių dūmimas abiem
atvejais. Tik vienu atveju nelegalus, kitu — legalus, O kaip su profesine sąžine?
Skaitytojų formuliarai. Teigiama, kad standartu 7.35.81. sudarytos sąlygos tobulinti darbo
organizavimą, didinti darbo našumą ir t. t. Sprendžiant iš naujų formuliarų, kol kas yra
atvirkščiai. Peržiūrėkime abu formuliarus. Štai vaikų formuliaruose, ypač devintokų, dažnai
tenka rašyti tėvo vardą, kuris čia nenumatytas. Nėra vietos mokyklos pavadinimui. Abiejuose
formuliaruose nėra eilutės telefonų numeriams, todėl tenka ranka rašyti žodį „tel.”; be to,
numeris turėtų būti pastebimas iš pirmo žvilgsnio. Taip pat reikėtų labiau išskirti vietą
svarbiausiam elementui — klasės numeriui. Rašoma „išsilavinimas” ir „kokias kalbas moka”.
Manau, kad turėtų būti „išsimokslinimas” ir „kokiomis kalbomis skaito”. Beveik nereikalinga
kaime eilutė „Profesija”, tačiau labai reikalingos, ir būtent pirmame puslapyje, eilutės
„Darbovietė” ir „Kuo dirba”. Taip pat, jeigu dokumentuose reikalaujama skirstyti į darbininkus,
kolūkiečius ir t. t., tai kodėl to nebėra pirmame puslapyje? Didžiausias formuliaro trūkumas, kad
šias žinias dabar tenka rašyti ranka ir dar ketvirtame puslapyje. Jau vien tik tai apsunkina darbą
su formuliarais, mažina darbo našumą. Negana to, pirmajame puslapyje net 3 eilutės skirtos paso
duomenims. Vienas dalykas, kad tie duomenys mums visai nereikalingi ir jais, tikriausiai,
niekada nepasinaudosime; kitas dalykas, kad kaimo bibliotekoje normaliu būdu užpildyti visas 3
eilutes praktiškai neįmanoma. Tai priklauso nuo skaitytojų. Mes galim tik prašyti ir laukti. Todėl
nereikėtų šių duomenų taip fetišizuoti. Man pačiam jie visiškai nereikalingi. Gyventojų kartoteką
mes sudarome pagal apylinkės knygas, kurios surašytos pagal pasus. Ketvirtajame puslapyje
siūloma ranka rašyti juridiškai bereikšmį įgaliojimą savo vaikui ar kitam šeimos nariui. Manau,
tai grynas formalizmas, atspindintis prirašinėjimo baimę. Kaime nedaug skaitytojų lankosi patys,
todėl toks įgaliojimas turėtų būti beveik kiekviename formuliare, — ir ne tik savo vaikams, bet ir
150
tolimesniems giminėms, draugams, kaimynams. Tai kodėl nebuvo galima to įgaliojimo teksto iš
karto išspausdinti? Rašyti ranka apie 400 įgaliojimų — nemažas darbas. Nors aš manau, kad tie
negaliojantys įgaliojimai — beprasmis žaidimas, kurį reikėtų nutraukti.
Šitiek ilgai mus mokė datose rašyti arabiškus skaitmenis, o štai įdėklo pavyzdyje mėnesiai vėl
rašomi romėniškais skaitmenimis, o klasės numeris vaikų formuliaro pavyzdyje arabiškais
skaitmenimis. Tad kaip, galų gale, rašyti kelintinius skaitvardžius?
Norėčiau sužinoti, kaip gali taip būti, kad standartas kenkia realiam darbui? Ir ar dar ilgai taip
bus?
Fondo apskaita. Mes nežinome, kiek ir kokių knygų mums užrašyta kortelėse CB
komplektavimo skyriuje, todėl visiškai priklausome nuo skyriaus darbuotojų sąžiningumo.
Gerai, jeigu jie sąžiningai ir gerai dirba, o jeigu ne — nukentėti teks mums ir niekas mūsų
negins, nieko negalėsime įrodyti.
Fondą patikrinti sunku ir keblu. Vienintelė laikina išeitis — fondą sutikrinti su tiksliu
abėcėliniu katalogu, po to abėcėlinį katalogą su CB komplektavimo skyriaus katalogu.
Abėcėlinis katalogas turėtų būti tikslus, kortelėse turėtų būti nurodytos leidinių kainos, antrose
pusėse — patikrinimų ženklai.
Spaudinių nurašymas. Spaudiniai nurašomi, kai susidėvi ir kai negrąžinami skaitytojų.
Mums paslaugiai siūloma nurašyti ir kitais atvejais, jie visi išvardinami. Tuo sudaromas įspūdis,
kad dabar jau su nurašymu bėdos nėra. Tačiau tie kiti atvejai reti ir lieka tik šie du minėtieji.
Jeigu susidėvėjusius spaudinius šiaip taip galima nurašyti — didžiausias keblumas čia tik
makulatūra, — tai su spaudiniais, negrąžintais įskaitytojų, reikalai labai blogi. Nurašyti
negalima, o priversti skaitytoją atsiskaityti neįmanoma; ir taip būna gana dažnai. Prievartinis
atsiskaitymas dažniausiai atstumia skaitytojus nuo bibliotekos. Atsiskaitymas per notarinę
kontorą per sunkus, abipusiai nemalonus; bibliotekininkui lengviau atnešti iš namų savo knygą.
Negaliu sakyti, kad visi neatsiskaito. Atsiskaito. Dalis norėtų atsiskaityti pinigais, už kuriuos
biblioteka galėtų pirkti spaudinių knygyne, tačiau mes neturime kvitų ir šitokių veiksmų
registravimo žurnalo. Būtinai reikėtų leisti nurašyti nors nedidelį procentą skaitytojų, ypač vaikų,
negrąžintų spaudinių. Galima akte surašyti skaitytojų pavardes, pridėti formuliarus ar pan.
Raginimai išspausdinti ant kartono, todėl kopijų padaryti neįmanoma ir nesiūlau, kaip tai
paprastai siūlo notarinės kontoros.
Skaitytojų užsakymų registravimas. Intensyviai dirbant, beveik kiekvienas skaitytojas
pageidauja kokios nors knygos, kartais tokios, kurios tuo metu nėra bibliotekoje. Reikalingas
žurnalais tokių užsakymų registravimui. Šitoks žurnalas gali tapti viena iš svarbiausių priemonių
aptarnaujant skaitytojus, dirbant individualų darbą. Jis tiktų ir neigiamų atsakymų
apskaičiavimui, skaitymo planavimui. Savaime susidarytų eilė išduodant retus spaudinius.
Tokį žurnalą, būtinai mažo formato, būtų galima ir išspausdinti, nors tinka ir užrašų knygutė
su skiltimis: eil. nr., užsakymo data, spaudinys, užsakovas, gavimo šaltinis, gauta. Šitokia užrašų
knygute naudojuosi jau metus. Žymiai daugiau laiko dabar skiriu užsakytų spaudinių gavimui.
Skaitytojai įprato užsakyti, stengiasi greičiau grąžinti. Žymiai daugiau spaudinių gauname iš CB,
per TBA. Užsakymams panaudoju ir leidyklų planus, spaudos metraštį, „Knižnoje obozrenije”,
„Ekspresinformaciją”. Visa tai skaitytojai peržiūri ir ties reikalingu spaudiniu užrašo savo
pavardę.
Individualaus darbo aprašymas. Šia tema kyla daug ginčų. Daug kartų buvau surašęs geras
vaikų, jaunimo, specialistų kartotekas, tačiau man pačiam jos nė karto nebuvo reikalingos. Juk į
jas rašome tai, ką ir šiaip žinome. Ir ši [rašliava] — ne individualus darbas, Kitas dalykas, kad
tos kartotekos gali padėti tų grupių apskaitai, bet tik pirmosios kortelės. Antra vertus, žymiai
patogiau čia pat prie darbo stalo turėti šių grupių sąrašus su žymėjimais, kuriuos galima greitai
peržvelgti. Todėl kartotekų nauda abejotina. Man užtenka sąrašų, formuliarų, interesų tyrimo
išvadų, užsakymų žurnalo.
Bibliografinio informavimo registravimas. Tikras bibliotekininkas pokalbiuose su
skaitytojais per darbo dieną suteikia 20—30 bibliografinių informacijų, atsakymų į užklausas.
Informuoja bibliotekoje, gatvėje, darbovietėse, butuose, dažniausiai nesinaudodamas literatūra. Ir
visais atvejais būtinybė pokalbį užregistruoti bibliografinių užklausų žurnaluose ar specialistų
informavimo kartotekoje sukelia pasidygėjimą, nes tas užregistravimas visiškai nereikalingas —
151
nei skaitytojams, nei mums. Registruojame tik dėl tikrintojų, ir dar informavimo šaltinius
sugalvojame, kad būtų pagal taisykles. Tai, ką rašome į specialistų informavimo kartoteką, mums
nereikalinga. Mums reikia tik žinoti, kurie specialistai jau supažindinti su vienu art kitu
spaudiniu. O tai pasižymėti žymiai patogiau sąraše. Reikėtų labiau pasitikėti bibliotekininku ir
nereikalauti registruoti to, kas ir taip įeina į bibliotekininko pareigas.
Raginimas, pranešimas. Reikalingas toks centralizuotai išspausdintas lapelis, kurį būtų
galima pasiųsti skaitančiam ir neskaitančiam. Jame turėtų būti kvietimas apsilankyti, pranešimas,
kokias ir kada grąžinti knygas. Turėtų būti daugiau vietos knygų išvardinimui ir kainoms. Turėtų
būti ir pagrindinės atsiskaitymo su biblioteka taisyklės bei paaiškinimai, kada laikyti spaudinį
sugadintu, kokiais spaudiniais galima pakeisti negrąžintus, sugadintus ir t. t. Taip pat reikalingas
spausdintas lapelis su pranešimu apie gautą spaudinį. Jeigu tokio lapelio nėra, gavus užsakytą
spaudinį, tenka rašyti laišką ar eiti į namus. Toks pranešimas tiktų ir bibliografiniam
informavimui. Intensyviai dirbant tai ne smulkmena.
Bibliotekos taisyklės. Kiekvienas skaitytojas pasirašo, kad susipažino su taisyklėmis, o
supažindinti nėra su kuo. Kaimo skaitytojui skirtų aiškių, konkrečių taisyklių, išspausdintų lape,
kurį būtų galima eksponuoti stende, nėra; taip pat jų nėra ir skaitytojams vaikams. Esančios
taisyklės daugiau skirtos mums. Iš jų kaimo skaitytojas visai nesupranta, kaip atsiskaityti už
sugadintus spaudinius, kaip elgtis su spaudiniais ir kai kurių kitų dalykų.
Spaudinių gavimas. Vidutiniškai iš 10 000 egz. knygos tiražo Palnosų filialas gauna 1 egz.
Kai tiražas 30 000 egz., jeigu knyga mažavertė, gauname 3 egz., jei vertinga, negauname visai
arba 1 egz. Todėl bibliotekoje trūksta reikalingų spaudinių ir vis daugėja nereikalingų. Ir tuos
pačius gauname praėjus 3—5 mėnesiams po jų išleidimo. Dėl to labai nukenčia bibliotekos ir
bibliotekininko prestižas.
Spaudiniai iš kitų bibliotekų. Yra knygų, kurių tas pats vaikas prašo metų metais, bet iš kur
jas gauti? Dažniausiai didesnės bibliotekos jas turi, tačiau jos nesiunčiamos. Man atrodo, kad ir
grožinė literatūra per TBA be reikalo nesiunčiama. Mes visų knygų negauname ir liekame jų nei
skaitę, nei matę. Daug prarandame, atsiliekame negaudami grožinės literatūros rusų kalba.
Išdavimas abonemente ir išsiuntimas per TBA: kas garantuoja, kad išduota knyga bus grąžinta, ir
dar laiku? Išsiuntimas tai netgi labiau garantuoja. Grožinę literatūrą galima siųsti trumpesniam
laikui. Jei knyga populiari, užsakantį per TBA galima taip pat įrašyti į eilę. Garantuoju, kad
daugeliu atveju knyga bus greičiau grąžinta, negu išdavus abonemente.
Neretai pats bibliotekininkas parveža skaitytojui knygą iš kitos rajono bibliotekos, tačiau to
užregistruoti nėra kur, todėl spaudinių judėjimas CBS ataskaitose mažesnis, negu yra tikrovėje.
Masiniai renginiai. Manau, kad reikalavimas kaimo bibliotekai, praktiškai vienam
bibliotekininkui, rengti masinius renginius, nors ir susietus su knyga, yra abejotinas. Vienas
kaimo bibliotekininkais jau nebepajėgus gerai atlikti bibliotekinius darbus, kurių vis daugėja.
Biblioteka kaime turi atlikti savo funkcijas, o ne būti kažkuo tarpiniu tarp kultūros namų ir
bibliotekos. Papildomo spaudinių populiarinimo, taigi ir masinių renginių reikalingumą rodo
spaudinių išdavimas.
Veiklos plano struktūra. Jeigu nereikėtų kasmet kartoti to, kas ir be plano įeina į
bibliotekininko pareigas, metinis bibliotekos veiklos planas tilptų dviejuose puslapiuose. Iš eilės
panagrinėkim rekomenduojamą plano struktūrą, kurios mes privalome laikytis.
Pagrindiniai uždaviniai. Jei čia turimi omenyje vadovėlio teiginiai, tai kam juos kartoti? Jeigu
turimi omenyje konkretūs uždaviniai, tai jie tokie pat kiekvienais metais ir nė vieno negalima
išskirti labiau. Tai, ką paprastai mes čia rašome, dažniausiai kaip tik papildomi uždaviniai tais
metais.
Toliau braižome lentelę, kurioje skiltis „vykdytojai” mums nereikalinga, nes vykdytojas
visuomet biblioteka. Planuoti kitų organizacijų veiklą mes neturime teisės.
Gyventojų bibliotekinio aptarnavimo organizavimas. Čia mes neturime ką rašyti.
Sugalvojame ką nors ir kartojame kasmet.
Darbas su skaitytojais. Čia galima rašyti apie spaudinių propagavimą. O ką dar? Kartoti
vadovėlio teiginius, kasmet rašyti: „toliau tęsti individualų darbą”? Gal kasmet aiškinti, kaip
dirbti tą individualų darbą? Bet tai jau rašliava.
152
Toliau 5, 10 ir 11 skyriuose pilstome vandenėlį, rašome apie tai, kas ir be plano vykdoma.
Jeigu jau reikia bibliotekininkui planuoti skaityti, tai kodėl neplanuoti siuvėjui siūti, kepėjui
kepti ir t. t.? Mes turime rašyti pseudomokslišką, sudėtingą planą su daugybe skyrių, kuriuose
galim parašyti vos po vieną sakinį, ir tą patį tam, kad skyrius nebūtų tuščias.
Tikiuosi teigiamų ir neigiamų kaimo bibliotekininkų atsiliepimų apie šias mano pastabas. Taip
pat norėčiau iš jų pačių gauti tikslesnių duomenų apie tikrai skaitančių gyventojų skaičių.
Bronius Kerys. Akmenės rajono CB Palnosų filialo vedėjas
Mėgėjų klubas bibliotekoje: būtinybė ar mada? // Bibliotekų darbas. — 1987. — Nr. 5. —
P. 14—20: ir nuotrauka. — Tekste:
BRONIUS KERYS. Kalbant apie bibliotekų klubus, daugiau išryškėja, sakyčiau, minorinių
gaidų. Žinoma, skaitytojui gerai, jei bibliotekoje yra klubas. Bet paklaustas, ar norėtų pats klubui
vadovauti, skaitytojas atsako neigiamai. Rajoniniame seminare ėmęs apklausinėjau
bibliotekininkus — jų atsakymai irgi buvo tokie patys. Priežasčių esama daug. Inteligentų yra,
bet juos reikia suburti, organizuoti. Bibliotekininkui tam pirmiausia trūksta laiko. Kaimo
bibliotekoje juk dirba vienas žmogus. O reikalavimai jam keliami tokie, kad neapsiriksiu pasakęs
— nėra tokios bibliotekos, kurioje jau taip viskas būtų padaryta, kad galima būtų imtis klubo.
Kita vertus, manau, kad kiekviena normaliai veikianti biblioteka tuo pačiu jau yra neformalus
skaitytojų klubas. Skaitytojų klubo atmosfera yra normalios bibliotekos veiklos rezultatas. Taigi
jei yra taip, steigti joje dar atskirą skaitytojų klubą gal ir nebūtina.
Praktikoje neigiamu dalyku laikyčiau, kai klubą įsteigti nutariama iš viršaus ir vadovas
paskiriamas. Blogai bus, jei iš bibliotekininko reikalausime steigti klubą ir jam vadovauti, nors
jis to nenori ir negali. Pagaliau jis nesuinteresuotas, nes darbo prisideda daug (ir laisvalaikio
sąskaita, ir neatlyginamo darbo). Ir bibliotekai iš to mažai „naudos” — juk tokį spaudinių
išdavimo padidėjimą, kokį duoda klubo veikla, individualiu darbu galima turėti labai greit. Taigi
klubas reikalauja iš bibliotekininko pasiaukojimo, o tai ne kiekvienam pagal jėgas.
Mėgėjų nėra daug. O kai į klubą suburiami ne mėgėjai, jis virsta lektoriumu su pasyviais
klausytojais. Deja, skaitant spaudą, kyla įspūdis, kad tokie pseudoklubai vyrauja. Būna ir taip,
kad knygos klubas virsta dailės studija, diskoklubu ar kuo tik nori. Mano nuomone, ne teatras
turi vilioti į biblioteką, bet knyga. Čia norisi priminti K. Orlovos straipsnį žurnalo „Bibliotekar”
1986 m. 12 nr., kur pabrėžiama: „Pradėti reikia nuo svarbiausio: išmokime dirbti savo darbą,
patys save gerbti [...]. Žodžiu, bibliotekininkas pirmiausia turi būti bibliotekininkas”.
Dar viena blogybė yra veiklos reglamentavimas, atskaitomybė. Klubas ir popieriai —
nesuderinami dalykai.
Taigi siūlymai dėl klubų veiklos bibliotekose tokie: jo įkūrimo, veiklos ar panaikinimo
klausimą turėtų spręsti pats bibliotekininkas — klubo vadovas. Kadangi klubas yra savanoriškas,
tai įvairių nuostatų, taisyklių, ataskaitų ir kitų popierių reikalingumą jis turi spręsti savo
nuožiūra. Jei bibliotekininkas imasi vadovauti klubui, jam už tą papildomą darbą turėtų būti
kokia nors forma ir atlyginama (juk ir diskotekos vedėjui atlyginama už renginius). Dar viena
spręstina problema — tai klubų veiklai (ypač vaikų klubams) reikalingi pinigai. Čia dažnai ko
nors prireikia — muzikos įrašų, įrankių, žaidimų, aparatūros. Be lėšų klubas skursta ir žlunga.
Skaitytojų klubai reikalingi, bet dėl minėtų kliūčių jiems kyla pavojus tapti popieriniais.
O tokių klubų nereikia niekam.
Ne konkuruoti, o bendradarbiauti: Knygos bičiuliai // Naujos knygos. — 1987. — Nr. 9.
— P. 26—27. — Tekste:
B. Kerys:
— Kaimo dvasinė kultūra rodo, kad knygos mėgėjų klubai labai reikalingi, — tai pripažįsta ir
patys bibliotekininkai, tačiau vadovauti jiems nenori. Atvirai kalbant, apsidžiaugiau vaikų klubą
perdavęs kultūros namams. Kaip jo reikalai toliau klostysis, sunku pasakyti: dabar klubas
reformuojamas. Kaimo bibliotekininkai labai užimti, pagaliau jie turi dirbti savo darbą, o ne
dainuoti ir šokti... Man atrodo, kad ten, kur nenori steigti klubų, tegu jų ir nesteigia — nereikia
varu varyti. Mūsų bėda, kad aklai paklūstame visokioms kampanijoms: neriamės iš kailio,
153
darome, kartais net patys gerai nežinodami, kas iš to išeis. O klubo vadovas visų pirma turi būti
eruditas, tik tada jis patrauks, suintriguos žmones. Bėda ta, kad tų eruditų ne tiek jau daug.
Gricius Z. Nenuorama iš Palnosų // Vienybė. — 1987. — Spal. 31. — Tekste: Apybraiža apie
bibliotekininką B. Kerį.
Rimkuvienė I., Juozapavičienė M. Klubas bibliotekoje // Vienybė. — 1987. — Lapkr. 3. —
Tekste: Bibliotekos vaikų klubas.
Керис Б. Что нам мешает?: Сельские маршруты книги // Библиотекарь. — 1988. — № 1.
— Стр. 28—29. — Visas tekstas:
Издающийся в Вильнюсе журнал «Библиотеку дарбас» («Библиотечная работа») в
апрельском номере за этот год опубликовал статью сельского библиотекаря Б. Кериса «Что
нам мешает»? Речь в ней идет о назревших проблемах перестройки и улучшения
деятельности сельских библиотек.
Часть вопросов, поднятых библиотекарем из Литвы, в других республиках уже решена,
кое-какие его предложения спорны.
В целом же статья Б. Кериса представляется нам актуальной и полезной.
Перепечатываем ее с небольшими сокращениями.
На русский язык статью перевела сотрудница Государственной библиотеки Литовской
ССР Я. Берувене.
ЧТО НАМ МЕШАЕТ?
Мы пока не имеем конкретных рекомендаций, как должна перестраиваться,
интенсифицировать свою деятельность сельская библиотека, а потому ищем свои способы
улучшения ее работы. Но все ли нам по силам решить самим?
Хотелось бы коротко проанализировать несколько проблем, стоящих перед сельскими
библиотеками, и предложить, как, по моему мнению, можно их решить.
Перерегистрация читателей. Кто не знает, какой это гигантский труд и для
библиотекарей, и для их руководителей! А на самом деле, в сельской библиотеке это
проводить не нужно. Данные о читателях мы уточняем постоянно и фиксируем это в
первой части дневника. Тогда зачем нам нужно столько времени занимать практически не
имеющей значения ежегодной перерегистрацией читателей? Только затем, чтобы записать
другие номера формуляров, порядок которых нам не столь важен?
Было бы удобно, если бы эти номера вообще не менялись. На формулярах, выданных
новым читателям, можно писать номера выбывших читателей. На тот случай, если бы ктонибудь захотел проверить общую книговыдачу, формуляры выбывших читателей можно
сложить за разделитель. Думаю, что при отказе от перерегистрации читателей при
наличии точных дневников улучшились бы учет и обслуживание читателей, особенно и
первое полугодие. Не искажались бы результаты работы библиотек. Как можно говорить,
что на 1-ое января мы не имеем ни одного читателя? Ведь неперерегистрированные
читатели — не пустое место.
Число читателей. В журнале «Библиотеку дарбас» (1986 г. № 11, с. 2) А. Канцлерис
писал: «Еще хуже, когда, библиотекари в погоне за высокими численными показателями
идут наперекор профессиональной совести и дисциплине государственного учета —
приписывают невыполненные работы, отмечают невыданные книги, число читателей
увеличивают при помощи «мертвых душ»...
Думаю, всем ясно, что мы сами численных показателей не выдумываем, ведь они, как
правило, превышают реальные возможности. Но мы любой ценой обязаны их достичь.
Семь лет подряд в нашей библиотеке фиксировалось число действительных читателей,
точно прочитавших хотя бы по одной библиотечной книге в год. Набиралось 27—30
процентов всех жителей. Думаю, что примерно столько читают и в других сельских
библиотеках республики. И как приятно было бы работать только с ними — обслуживать
читающих читателей. Как это делается в Республиканской, Шяуляйской публичной или в
154
другой большой библиотеке! Но для нас это мечта. Чтобы библиотеку не закрыли, чтобы
ее показатели соответствовали средним, мы должны регистрировать как читателей еще
34—37 процентов нечитающих жителей, которые не приходят в библиотеку, несмотря на
все старания библиотекаря. А мы на них тратим примерно три четверти рабочего времени.
Тратим из года в год. Книги и журналы несем нечитающим домой и оставляем до тех пор,
пока найдется время забрать их непрочитанными. В формулярах нет ни одной неверной
подписи, печатные издания действительно выданы. Но чем это отличается от приписки?
Ничем. Очковтирательство в обоих случаях. Только в одном случае нелегальное, в другом
— легальное.
Читательские формуляры. Утверждается, что стандарт 7.35—81 способствует
совершенствованию организации труда, повышению его производительности и т. д. Но
если внимательно посмотреть на новые формуляры, то впечатление складывается
противоречивое. В детских формулярах, а именно для девятиклассников, часто приходится
писать отчество, которое здесь не указано. Нет места для названия школы. В обоих
формулярах нет строки для телефонов, поэтому рукой приходится писать слово «тел.»,
ведь номер должен быть виден с первого взгляда. Так же надо выделить место и для
самого главного элемента — номера класса.
Во взрослом формуляре пишется: «образование» и «какими языками владеете». Думаю,
что должно быть и «на каких языках читаете». Вряд ли нужна в селе строка «профессия».
Но очень нужны и именно на первой странице строки «место работы» и «кем работаете».
Также, если в документации требуется делить читателей на рабочих, колхозников и т. д., то
почему этого нет на первой странице?
Самый большой недостаток формуляра — это то, что данные сведения приходится
писать от руки на четвертой странице. Это вызывает дополнительные затраты времени. На
первой странице нет строк для данных паспорта. Другой вопрос, что эти данные нам
совсем не нужны и ими, наверное, никогда не воспользуемся. К тому же в условиях
сельской библиотеки собрать эти данные совсем непросто.
На четвертой странице формуляра читателю предлагается подписать юридически
ничего не значащую доверенность на получение книг членами своей семьи. Думаю, это
чистый формализм, отражающий боязнь приписки. В селе немногие читатели приходят в
библиотеку сами, поэтому такая доверенность должна быть почти в каждом формуляре, —
и не только на детей, но и дальних родственников, соседей, друзей. Почему же текст
доверенности нельзя было сразу напечатать? Ведь написать рукой несколько сотен
доверенностей — немалая работа. К тому же, на мой взгляд, работа практически
бессмысленная.
Так долго учили нас даты писать арабскими цифрами, а вот на образце вкладыша
месяцы опять обозначаются римскими цифрами.
Хотелось бы узнать, есть ли смысл в стандарте, мешающем реальной работе?
Списание изданий. Издания списываются, когда изнашиваются и когда не
возвращаются читателями. Если с износившимися книгами проблемы, можно сказать, нет,
то с невозвращенными дела очень плохи. Заставить читателя рассчитываться за них
бывает невозможно. Расчет через нотариальную контору труден и обоюдно неприятен,
библиотекарю легче принести свою книгу. Правда, некоторые задолжники желают
рассчитаться деньгами, за которые библиотека могла бы приобрести книги в книжном
магазине, но мы не имеем квитанций и журнала для регистрации таких действий.
Обязательно нужно разрешить нам списание хотя бы небольшой части невозвращенных
читателями, особенно детьми, изданий. Можно ведь в акте указать фамилии читателей,
приложить формуляры...
Регистрация заказов читателей. Очень часто читатели спрашивают конкретные
книги, которых в библиотеке нет. Нужен журнал для регистрации таких заказов. Он может
стать существенным подспорьем в обслуживании читателей, в индивидуальной работе с
ними. Такой журнал, обязательно небольшого формата, можно было бы напечатать, хотя
приемлема и записная книжка с разделителями: порядковый №, дата заказа, наименование
издания, заказчик, источник получения, отметка о получении. Такой самодельной
155
записной книжкой я пользуюсь уже год. Читатели привыкли заказывать литературу,
стараются поскорее ее потом возвратить. Намного больше изданий мы теперь получаем из
центральной районной библиотеки, по МБА. Я сам использую и рекламирую как
издательские
планы,
так
и
летопись
печати
«Книжное
обозрение»,
«Экспрессинформацию». Все это читатели просматривают и рядом с нужными изданиями
пишут свои фамилии.
Описание индивидуальной работы. На эту тему бывает много споров. Много раз
приходилось писать и составлять картотеки: для детей, молодежи, специалистов и т. д. Но
лично мне они не нужны. Ведь в них отражается то, что и так хорошо известно. Намного
удобнее иметь на рабочем столе списки читательских групп с отметками, которые можно
быстро просмотреть. Для меня достаточно таких списков, дополненных формулярами, выводами исследования интересов, журналом заказов.
Регистрация библиографических справок. Настоящий библиотекарь в течение
рабочего дня при разговоре с читателями дает 20—30 таких справок или ответов на
запросы. Информирует в библиотеке, на улице, в рабочих коллективах, в квартирах и,
чаще всего, не пользуясь подсобной литературой, а по памяти. Необходимость
регистрировать каждую такую беседу в журналах библиографических запросов или в
картотеке информирования специалистов просто угнетает. Подобная регистрация не
нужна ни читателям, ни нам. Регистрируем только для проверяющих и еще выдумываем
источники информации, чтобы все было по правилам. То, что пишем для картотеки информирования специалистов, тоже, на мой взгляд, не нужно. Мы должны знать, какие
специалисты уже ознакомились с одним или другим изданием. А это отметить удобнее в
списке. Надо больше доверять библиотекарю и не требовать регистрировать то, что и так
входит в его обязанности.
Извещение. Нужен такой централизованно отпечатанный листок, который можно было
бы направить читающему и нечитающему. В нем должно быть приглашение посетить
библиотеку или извещение, когда и какие книги вернуть. Должно быть больше места для
названий книг и цен. Нужно напечатать и основные правила расчета с библиотекой, и
пояснения, когда можно считать издание испорченным, какие издания можно принести
вместо утерянных, испорченных и т. д. Также нужен отпечатанный листок с извещением о
получении заказанного издания. Когда такого листка нет, приходится или писать письмо,
или идти на дом к читателю. При интенсивной работе это далеко не мелочи.
Правила пользования библиотекой. Каждый читатель подписывается, что
ознакомился с этими правилами, а знакомиться бывает не с чем. Конкретных правил,
отпечатанных на листе, который можно было бы вывесить, правил, рассчитанных именно
на сельского читателя, нет; также их нет и для маленьких читателей. Существующие
правила больше ориентированы на нас, библиотекарей.
Получение изданий. Когда тираж новинки 30 тысяч, то малоценной книги мы
получаем 3 экземпляра, а дефицитной — ни одного или только один. Поэтому в
библиотеке ощутима нехватка нужных изданий, а ненужных становится все больше. Да и
те поступают в библиотеку только через 3—5 месяцев после выпуска. В итоге падает
престиж и библиотеки, и библиотекаря.
Издания из других библиотек. Есть книги, которые из года в год спрашивают прежде
всего дети. Но где их взять? В больших библиотеках они, как правило, имеются, но не
высылаются. Мне кажется, что напрасно не высылается по МБА художественная
литература. Мы, например, много теряем, отстаем, не получая русской прозы, поэзии...
Выдача в абонементе или отправка по МБА: где больше гарантия, что выданная книга
будет возвращена и еще вовремя? Отправка это гарантирует. Художественную литературу
можно было бы высылать на более короткое время. Если книга популярная, для
заказывающего по МБА можно тоже установить очередь.
Нередко сам библиотекарь привозит для читателя книгу из районной библиотеки, но
это негде регистрировать, поэтому движение фонда ЦБС в отчетах меньше, чем на самом
деле.
156
Массовые мероприятия. По моему мнению, предъявляемые сельской библиотеке
требования практически одной организовать массовые мероприятия, хотя и связанные с
книгой, — несерьезны. Сельский библиотекарь не в силах хорошо выполнить свою работу,
объем которой все увеличивается. Библиотека на селе должна выполнять именно свои
функции, а не быть чем-то средним между Домом культуры и библиотекой.
Необходимость дополнительной популяризации литературы показывает характер
книговыдачи.
Структура рабочего плана. Если не повторять ежегодно того, что и без плана входит в
обязанности библиотекаря, годовой план деятельности библиотеки поместился бы на двух
страницах. Давайте проанализируем рекомендуемую структуру плана, которой мы
обязаны придерживаться.
Основные задачи. Если здесь имеются в виду абзацы из учебника, то зачем их
повторять?
Дальше идет таблица, в которой графа «исполнитель» нам не нужна, потому что
исполнителем является библиотека. Планировать деятельность других организаций мы не
имеем права.
Организация библиотечного обслуживания жителей. Здесь нам нечего писать.
Придумываем что-нибудь и каждый год повторяем то же самое.
Работа с читателями. Здесь можно писать о пропаганде изданий. А что еще? Повторять
постулаты учебника, ежегодно писать: «дальше продолжать индивидуальную работу?»
Может, ежегодно объяснять, как именно ее надо вести? Но ведь это уже писанина.
Дальше в 5, 10 и 11 разделах пишем о том, что и без плана выполняем.
Мы должны составлять псевдонаучный, сложный план со множеством разделов, в
которых едва можем написать одно предложение, и то только для того, чтобы не оставить
раздел пустым.
Надеюсь получить положительные и отрицательные отзывы сельских библиотекарей о
высказанных мной замечаниях. Также хотелось бы от них самих получить точные
сведения о числе и учете действительно читающих жителей.
Б. КЕРИС, заведующий Полносским филиалом Акмянской ЦБС. Литовская ССР.
Kerys Bronius. Bibliotekininko pastabos // Vienybė. — 1988. — Vas. 25. — Visas tekstas:
Sudreba senutėliai laiptai ir bibliotekos sienos. Aišku, pirmaisiais laiptais atšuoliuoja
Rolandas. Po įprasto „kas naujo?” kimba į bibliografiją. Po kiek laiko vėl žingsniai, šįkart lėti,
rimti, netgi iškilmingi. Tai jau Arūnas. Ir visai be garso tarpduryje pasirodo Virginija. Visi buvę
vaikų klubo „prezidentai” — Rolandas Liaudenskas, Arūnas Deniušis, Virginija Butaitė. Dabar
jie jau studijuoja, dirba, tačiau bibliotekos neužmiršo.
Šie jaunuoliai aktyviausi skaitytojai. Daug skaito ir G. Babenskas, S. Šajauskas, V. Gaubys, A.
Meškys, D. Jankauskaitė, L. Deniušytė. Jaunimas ypač mėgsta knygas apie karo aviaciją,
povandeninius laivus, skaičiavimo mašinas ir kitą techniką, mokslo neišaiškintus reiškinius.
Spaudinių šiomis temomis bibliotekoje nedaug, todėl tenka imtis bibliografinių leidinių. Iš jų
galima sužinoti apie visus šalyje išleidžiamus spaudinius. Remiantis bibliografinėmis
rodyklėmis, kita informacine medžiaga, skaitytojui reikalingas knygas galima parsisiųsdinti iš
kitų bibliotekų. Praėjusiais metais šia galimybe pasinaudojo nemažai skaitytojų — iš įvairių
šalies bibliotekų gauta 83, o iš Centrinės bibliotekos saugyklos — 182 egzemplioriai leidinių.
Mūsų bibliotekos skaitytojai aktyvesni už kitus rajono kaimų gyventojus.
Pernai daug skaitė ir vyresnio amžiaus žmonės. Yra per 30 skaitytojų, kurie kiekvienas
perskaitė daugiau literatūros negu vidutiniškai respublikoje. Tai V. Mačius, V. ir P. Liaudenskai,
V. Švažas, J. Maliukas, V. Kriaučiūnienė, V. Dagelis, K. Šlaustas, D. Jankauskas, P. Skabeikis ir
daugelis kitų. Džiaugiuosi, kad aktyviai skaito ne tik kolūkio vadovai, specialistai, bet ir kiti
kolūkiečiai. Daugėja skaitytojų, besidominčių žemės ūkio, technine literatūra, išduoti 1258
egzemplioriai tokių spaudinių.
Vaikai mūsų bibliotekoje pernai skaitė mažiau negu įprasta. Jie daugiau skaitė mokyklose.
Vis dėlto mūsų bibliotekos 13 jaunųjų skaitytojų viršijo respublikos vidurkį. Jau kelinti metai
157
tarp aktyviausių skaitytojų yra I. Jaraminaitė, D. Jankauskaitė, K. Dargytė, D. Jankauskas,
S. Kozytė ir kiti.
Bibliotekoje yra apie 6 tūkstančius knygų. Knygų skaičius nustatomas pagal gyventojų
skaičių. Todėl labai svarbu, kad skaitytojai knygas grąžintų laiku — ne vėliau kaip po 15 dienų.
Tačiau kai kurie skaitytojai knygas grąžina tik po 4 mėnesių. Taip daroma meškos paslauga
kitiems. Kuo ilgiau knygos laikomos namuose, tuo tuštesnės bibliotekos lentynos, daugiau
nepatenkintų skaitytojų. Juk jeigu naują knygą nori perskaityti 10 žmonių, bet kiekvienas ją
grąžins tik po 4 mėnesių, tai paskutinysis skaitytojas knygą galės perskaityti tik daugiau kaip po
3 metų!
Siekdama pagerinti aptarnavimą, biblioteka jau antri metai supažindina skaitytojus su
bibliografiniais spaudiniais, leidyklų planais, rekomenduoja užsisakyti knygas iš anksto. Tada
skaitytojui nebereikės spėlioti, ras ar neras bibliotekoje jam reikalingą knygą. Šis aptarnavimo
būdas laikomas perspektyvia naujove.
Blogai, kad bibliotekoje po truputį mažėja pačių populiariausių knygų, nes jos labai greitai
sugadinamos arba dėl įvairių priežasčių negrąžinamos. Gėda sakyti, bet knyga išlaiko 20 žmonių
„skaitymą”. Daugiausia knygų dingsta todėl, kad jos paskolinamos kitiems žmonėms. Dažnai
knygos negrąžinęs skaitytojas net nesijaučia esąs dėl to kaltas, jos neieško, nesutinka atlyginti
žalos. Gadindami ir negrąžindami knygų, galim likti pustuštėse skurdžiose bibliotekose. Todėl
norėčiau visiems rajono gyventojams priminti: kiekviena knyga su antspaudu ar inventoriniu
numeriu yra valstybės nuosavybė. Peržiūrėkite savo knygas ir radę atneškite į artimiausią
biblioteką.
Bronius KERYS. Palnosų kaimo bibliotekos vyr. bibliotekininkas.
Грицюс З. Непоседа из Палносая: Литературный конкурс // Библиотекарь. — 1988. —
№ 3. — Стр. 26—27. — Visas tekstas:
Вряд ли студент Вильнюсского университета имени В. Капсукаса, будущий специалист
литовского языка и литературы Бронюс Керис мог предугадать, как отразится на его жизни
крохотное объявление, помещенное на четвертой странице «Вечерних новостей»: «Для
работы в театре молодежи требуются рабочие сцены». Бронюс пошел. Тянуло его не
только магическое слово «театр» — привлекал, чего греха таить, и дополнительный
заработок к студенческой стипендии.
И началась, закрутилась новая жизнь. Стало казаться, что нет ничего важнее залитой
светом сцены, предпремьерной суматохи, множество раз повторяемых монологов актеров.
— Посмотрите на рабочего сцены, и вы почувствуете, удался ли спектакль, — любил
повторять тогдашний главный режиссер театра В. Чибирас.
От своих родителей Бронюс унаследовал не только любовь к прекрасному, но и
трудолюбие. Скоро получил повышение: стал главным машинистом сцены. Пару лет сам
выступал как актер на второстепенных ролях... Много добрых минут подарила сцена
Бронюсу. С труппой театра побывал он во всех уголках республики.
И неизвестно, как бы сложилась его судьба, если бы против двойной нагрузки не
запротестовал организм. Из-за болезни на предпоследнем курсе пришлось оставить
университет. Но недуг не отступал. Прошло шесть долгих лет.
— Не повезло тебе, парень, — прямо сказал ему однажды врач. — Знаю в республике
лишь один случай, когда пациент с таким заболеванием хотя бы условно выздоровел.
Женщина какая-то...
Ни адреса, ни имени той женщины, которая победила болезнь, он не знал. Но все эти
тяжелые для Бронюса Кериса годы она была для него как бы маяком надежды. И он шел к
нему, стиснув зубы, упорно, ежедневно тренируя свое ставшее беспомощным тело.
Сначала — по нескольку минут, потом — все увеличивая нагрузку.
— Однажды пытался ходить несколько часов подряд, — вспоминает Бронюс, — и упал
в обморок, не выдержал. Но именно тогда понял, что еще немножко, и смогу сказать медикам: вы ошиблись, выздоровели уже двое.
...Тот день пришел. И тогда Бронюс задумался: какое же дело ему теперь по силам и
одновременно по душе?
158
Ведь в Векшняе, маленьком городке на северо-западе Литвы, выбор профессий не ахти
какой богатый. Обратился в районный отдел культуры. Там посоветовали поступить на
курсы библиотекарей, организованные при центральной районной библиотеке.
— Недалеко от твоей родины, в Палносае, работник как раз и нужен, — убеждали
районные руководители.
И как не убеждать, если в том, 1980 году, уже успели смениться две сотрудницы, а
филиал так и не смог избавиться от сомнительной славы отстающего.
И сейчас помнит он свой первый рабочий день. Заглянули тогда к нему всего двое
детишек из местной восьмилетней школы. А где же взрослые? Посмотрел в картотеку и
удивился еще больше. На территории, обслуживаемой библиотекой, проживает около
шестисот жителей, в списках читателей нашел почти четыреста фамилий. Да только
подписи на формулярах уж больно похожи друг на друга. И тогда решил: с такими
хитростями надо кончать!
Начал с того, что с кипой книг обошел всю округу, постучал в каждую калитку. Кто-то
благодарил, обещал заглянуть в библиотеку, а кто-то даже не считал нужным предложить
стул. Иные ворчали: «Ну что ты за человек, Керис. И так от забот голова кругом идет».
Бронюс не обижался, заводил с хозяевами неторопливый, задушевный разговор.
— Иногда много читающего человека в деревне считают даже лентяем. Отсюда у
некоторых и соответствующее отношение к книге. И никакие нотации и увещевания тут не
помогут, — считает Бронюс. — Надо суметь найти непосредственный контакт с
человеком. Психология, педагогика сейчас сельскому библиотекарю нужны не меньше,
чем прочные знания библиотековедения и библиографии. Чего греха таить — авторитет
сельского библиотекаря еще не очень велик. И кому же его поднимать, если не нам самим?
Уже с самого начала Бронюс убедился: читателя надо подготовить, воспитать.
С детского возраста. Постепенно формировать его взгляды и вкусы, чтобы потребность в
хорошей книге позже переросла в стремление совершенствоваться духовно, заниматься
самообразованием. Так родилась идея одного из первых в республике детских клубов
«Хочу все знать», для которого он времени не жалел.
И сейчас, когда местный колхоз «Красное знамя» построил для своего правления новое
современное административное здание, а в старом три комнаты заняла библиотека, одну
из них Бронюс, не колеблясь, отдал детям. Там всем найдется занятие по душе.
— Взять хотя бы Владаса Гаубиса. Уже с детских лет мечтал паренек об авиации.
Просил книжки про летчиков. В сельской библиотеке их немного. Помогал МБА. Да и сам
я интересовался, что вышло в центральных издательствах об авиации, — вспоминает
Бронюс.
Владас Гаубис станет военным летчиком. И куда бы ни забросила его судьба, вспомнит,
наверное, он потом о небольшой сельской библиотеке и Бронюсе Керисе. Часто к нему заходят первые члены клуба, сейчас уже студенты Каунасского политехнического института
— Арунас Денюшис и Ромас Ляуденскас.
— Вы знаете, в школе на занятиях по информатике нам делать было нечего. Все стало
известно еще здесь, в клубе, — радуются ребята.
Каждый молодой читатель проходит здесь своеобразный курс библиографии. Учится
работать с книгой, пользоваться картотекой, искать литературу в библиографических
пособиях. Керис объясняет терпеливо, постепенно включая в систему обучения элементы
своеобразной игры. А собранным тут фондам может позавидовать любая районная
библиотека. К примеру, «Книжную летопись СССР» здесь стали получать раньше, чем в
районном центре.
И теперь никто не удивляется, что каждый год по МБА эта маленькая сельская
библиотека получает около двухсот книг. И это не считая тех, которые Бронюс два раза в
месяц привозит из обменного фонда районной библиотеки.
В Палносае около полусотни специалистов с высшим и средним специальным
образованием, в том числе немало учителей, студентов-заочников. Все они знают дорогу в
свою библиотеку. Характерно, что работники культуры отчитываются перед собранием
колхозников. Хозяйство всем выплачивает тридцатипроцентную надбавку к тарифной
159
ставке. Бронюс не забывает дороги в правление колхоза, на общественных началах
заведует кабинетом технической информации и пропаганды научных знаний.
Б. Керису трудно пришлось бы без помощи секретаря парткома колхоза Элены
Бабенскене, председателя первичной организации ВОК Дануты Баранаускене. Они охотно
участвуют в подготовке бесед, обзоров, читательских конференций по книгам известных
советских писателей В. Бубниса, В. Распутина, В. Быкова. Не без деятельного участия
добровольных помощников постоянно обогащается любовно оформляемая «Летопись
библиотеки».
Добрые всходы дали посеянные семь лет назад Бронюсом Керисом семена любви к
книге. Но выращивать их нелегко. Все тяжелее становится удовлетворять запросы
читателей. Каждый из них в библиотеке в год получает по 6—7 книг. Но есть и такие, в
формулярях которых за тот же срок выстраивается названий почти в десять раз больше.
Нередко приходится им отказывать — выбор книг ограничен. Когда не хватает
приключенческой литературы — куда ни шло, но ведь серьезные трудности возникают и с
военно-патриотической, и с атеистической книгой. К тому же книжные новинки нередко
поступают с большим опозданием.
Так что иногда своих постоянных читателей — супругов Казимераса и Марию
Шукисов, Петраса и Виду Ляуденскасов, Ирену и Антанаса Денюшисов ему приходится
встречать и с радостью, и с огорчением одновременно. Бедноваты для них оказываются
фонды библиотеки.
Сейчас Палносайский филиал Акмянской центральной районной библиотеки
постоянно в числе победителей социалистического соревнования. На недавно
проходившем в районе конкурсе профессионального мастерства не было равных старшему
библиотекарю Бронюсу Керису. Его опытом интересуются коллеги не только в районе, но
и в республике. Без непоседы из Палносая не обходится ни один семинар сельских
библиотекарей республики, к его мнению прислушиваются сотрудники Министерства
культуры республики.
А недавно имя Бронюса Кериса зазвучало со страниц республиканского журнала
«Библиотеку дарбас» («Библиотечная работа»). Острая, принципиальная статья Бронюса о
формализме в соревновании, приписках, о наболевших проблемах библиотечного
обслуживания сельских читателей вызвала горячие отклики и полемику. С ним спорили,
кое в чем не соглашались, но никто не остался равнодушным. О сельских библиотеках, их
нуждах и заботах подготовило передачу республиканское радио, напечатал проблемную
статью еженедельник Союза писателей Литовской ССР «Литература ир менас» («Литература и искусство»).
— Важно, — говорит Б. Керис, — не быть равнодушным, когда повсюду в стране идут
революционные преобразования. Нужно каждому найти свое место в перестройке.
З. ГРИЦЮС, заведующий отделом районной газеты «Венибе» г. Новая Акмяне
Литовской ССР.
Читатель о перестройке, о журнале и о себе: Суждения, мнения // Библиотекарь. —
1989. — № 5 — Стр. 8—11. — Tekste:
О ТОМ, ЧТО НАМ МЕШАЕТ
БРОНЮС КЕРИС — сельский библиотекарь, Акмянский район Литовской ССР.
Публикация в журнале: «Что нам мешает?» 1988 № 1; очерк о нем: 3. Грицюс
«Непоседа из Палносая» 1988 № 3.
— В мае 1987 года я написал свое первое письмо в редакцию журнала «Библиотекарь».
Как говорится, наболело. Рассказал о нерешенных проблемах сельских библиотекарей.
Досталось от меня и журналу. Написал я, что открываю каждый номер и не верю своим
глазам: будто и нет у нас проблем, будто и нет сельских библиотекарей, которые могли бы
выступить на страницах печати. На мое сердитое письмо редакция ответила, что
принимает критику и постарается «сделать выводы».
160
Потом журнал напечатал мою статью о бедах сельских библиотекарей. Так и завязалось
наше сотрудничество.
Сегодня я могу сказать, что «Библиотекарь» изменился к лучшему. Появились дельные
статьи. Например, о работе библиографов. В то же время в «Библиотекаре» еще много
публикаций, написанных «шершавым языком плаката». И темы, и рубрики порой не
имеют отношения к библиотечной жизни. Не слышен голос сельских библиотекарей.
Встречаются иногда короткие письма, а где же большие статьи? Я думаю, половина
журнала должна отводиться письмам с мест. Со всей страны. Не верится, что сельские
библиотекари всего Советского Союза не имеют что сказать. Кстати, литовские
библиотекари, работающие на селе, часто пишут в «Библиотеку Дарбас». И результат —
налицо. Многие из тех проблем, о которых говорилось в моей статье, уже решены. Основательный удар нанесен «бумажному валу». С нынешнего года нам дали возможность самим
планировать показатели: и количество читателей, и книговыдачу. И никто не боится, что
эти планы получаются иногда вдвое меньше прежней нормы. Зато теперь эти планы
выполняются честно и отражают реальное положение.
Я думаю, журналу «Библиотекарь» главное внимание нужно уделить
профессиональным вопросам. Это — и технология процессов, и методические советы. Но
самое важное — пора начинать разработку нового Положения о библиотечном деле, в
котором четко будут обозначены функции и задачи библиотек. Журнал может собрать
немало ценных предложений от библиотекарей со всей страны. Нынешнее Положение
несет отпечаток предыдущего периода нашей истории. В нем много общих слов и
недостает конкретных и действенных определений. В результате библиотекари по сей день
занимаются чем угодно — и борьбой за трезвость, и празднованием юбилеев, и
оформлением наглядной агитации, а своих непосредственных задач, информационных, не
выполняют. И даже затрудняются их четко обозначить.
После опубликования моей статьи «Что нам мешает?» я невольно оказался в центре
внимания. Сельские библиотекари пишут мне письма, спрашивают совета. Я стал как бы
старостой сельских библиотекарей. Но это, конечно, не так. Один голос, даже «старосты»,
не делает погоды. Атмосфера прояснится, когда будет многоголосье.
Gricius Zenonas. Nenuorama iš Palnosų: J. Basanavičiaus konkursui // Knygnešys. — 1990.
— Nr. 6. — P. 40—41: ir nuotrauka. — Visas tekstas:
Vienodas, lygia vaga srūvantis dėstytojo balsas plaukia ir plaukia, atsimušdamas į sienas,
plačius langų stačiakampius ir gesdamos prislopintame auditorijos šurmulyje. Sėdintys pirmoje
eilėje vangiai skrebena plunksnomis, tolėliau kažkas tyliai aptarinėja vakarykštes futbolo
rungtynes.
— Ką pamačiau! — kaimynas atsargiai pastumia „Vakarines naujienas”. Jam knieti kuo
greičiau nustebinti draugą: jaunimo teatrui reikia scenos darbininkų. — Eisime? Prisidursime
vakarais prie stipendijos!
Kas tada galėjo žinoti, kad du gerus bičiulius sudominęs atsitiktinis skelbimas tiek daug reikš
vieno iš jų — Broniaus Kerio — gyvenime!
Bronius iš tėvų paveldėjo ne tik polinkį teatro menui, bet ir darbščias rankas. Per porą metų
pasiekė aukščiausią techninio personalo karjeros pakopą — tapo vyriausiuoju scenos mašinistu.
Scenos paruošimas, dekoracijos, apšvietimas — dešimtys reikalų užgriūdavo Bronių prieš
kiekvieno spektaklio pradžią. Ypač tada, kai išsirengdavo į gastroles po atokiausius respublikos
kampelius, o kaimo kultūros namų direktorius sumišęs rodydavo savo neišvaizdžią, kelių
kvadratinių metrų sceną.
— Tada Jaunimo teatras dar tik pradėjo formuoti savąjį „veidą”, dar nesibūriuodavo prie kasų
atliekamo bilieto besiviliantys gerbėjai, — prisiminęs anas dienas šypteli Bronius. — Bet tada
visi buvome jauni, kupini entuziazmo, jaunatviško polėkio...
Atsiverčiame Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos tomą. V. Šekspyro „Romeo ir Džiuljeta”
Jaunimo dramos teatre. Tarp žinomų respublikos aktorių fotografas užfiksavo ir Bronių Kerį.
— Vaidinau šiame pastatyme kaip statistas. Teko dalyvauti ir kituose spektakliuose. Violetos
Palčinskaitės pjesėje „Aš vejuosi vasarą” suvaidinau net vieną iš svarbesnių personažų.
161
Nežinia, kaip toliau būtų susiklostęs Broniaus Kerio likimas, jei ne sunki liga: susilpnėjo
regėjimas. Teko palikti ketvirtąjį universiteto kursą, atsisakyti svajonės tapti lietuvių kalbos ir
literatūros specialistu. Bet tai buvo tik nelaimės pradžia. Vėliau liga užgriuvo visu sunkumu,
ilgiems šešeriems metams parblokšdama į patalą.
— Nepasisekė tau, vaikine, — nebeguodė net geriausi sostinės specialistai, — visoje
respublikoje žinome tik vieną atvejį, kai ligonis vėl bent kiek pasveiko.
„Tu turi būti antras — nedavė ramybės mintis, — dar ne viskas prarasta, dar galima pakovoti
už gyvenimą ir už save”. Ir Bronius tvirčiau sukando dantis, diena po dienos pradėjo treniruoti
nusilpusį organizmą. Pradžioje — keliolika minučių, vėliau — vis ilgiau ir ilgiau.
— Vieną dieną mėginau vaikščioti beveik šešias valandas ir apalpau, — prisimena jis tas
nelengvas dienas. — Ir kaip tik tada pajutau, kad galėsiu medikams pasakyti: Lietuvoje šią ligą
nugalėjo jau du.
Pagaliau Bronius prieš save patiesė baltą popieriaus lapą, pabandė rašyti „Ką aš galėsiu veikti,
kas mano jėgoms?” — mąstė jis. Gimtuosiuose Viekšniuose tų užsiėmimų ne per daugiausia, o
važinėti toliau per sunku. Kažkas patarė: rajone trūksta kultūros darbuotojų... Nuvykau
pasiteirauti. Kultūros skyriuje pasiūlė jam mokytis prie rajono centrinės bibliotekos
veikiančiuose bibliotekininkų kursuose.
— Netoliese nuo tavo tėviškės, Palnosuose, kaip tik reikia bibliotekininko, — sutarė dėl
darbo.
Tais, 1980 metais, Palnosuose spėjo pasikeisti dvi darbuotojos, o biblioteka taip ir nesugebėjo
atsikratyti atsiliekančios vardo. Bronius nesitikėjo čia rasiąs idealią tvarką, bet tai, ką pamatė,
gerokai nuliūdino. Pirmai darbo dienai pasibaigus, dar ilgai rymojo, galvodamas apie ateitį. Vos
pora mokinukų tądien užsuko į biblioteką. Tuo tarpu sprendžiant pagal kartoteką, bibliotekos
aptarnaujama apylinkė — viena iš labiausiai skaitančių rajone... Gal naujasis bibliotekininkas
nepatiko? Bronius pastebėjo, kad daugumoje kortelių skaitytojų parašai panašūs kaip du vandens
lašai... Apie tokias „gudrybes” jis buvo užtektinai prisiklausęs dar kursuose. Bronius su knygų
pundeliu patraukė kaimo keliais, ieškodamas skaitytojų kortelėse pažymėtų adresų. Vienur jį
sutiko susidomėję, dėkodavo, žadėdavo prigavę laiko patys užsukti bibliotekon, kitur net prisėsti
nepasiūlydavo, piktokai numodavo ranka: ką čia išsigalvojai. Norėdavosi užsivožti ant galvos
kepurę ir — „viso labo”. Bet užgniauždavo nuoskaudą, rasdavo gerą žodį, ir, žiūrėk, šeimininkai
jau meiliau atsisveikina.
Bronius Kerys netruko įsitikinti — skaitytoją reikia ugdyti. Ugdyti iš mažens, palaipsniui, kad
potraukis knygai vėliau peraugtų į poreikį skaityti, užsiimti savišvieta. Taip gimė sumanymas
prie kaimo bibliotekos suburti vaikų klubą „Noriu žinoti”. Kai „Raudonosios vėliavos” kolūkis
pasistatė naują administracijos pastatą, senajame trys kambariai atiteko bibliotekai. Vieną iš jų
Bronius nedvejodamas atidavė jauniesiems skaitytojams. Tegu čia susirinkę paskaitys naujas
knygas, pavartys žurnalus, pažais įdomų žaidimą, pabendraus su savo vienmečiais... Pirmieji
vaikų klubo nariai dabar jau studijuoja aukštosiose mokyklose ir visada su dėkingumu prisimena
bibliotekoje praleistas valandas.
— Vlado galva iš pat mažens pramušta aviacijai. O iš kur tokių knygų rasi kaimo
bibliotekoje? Parsisiųsdindavau jų per tarpbibliotekinį abonementą, pats pasidomėdavau, kas
naujo, populiaresnio išleista TSRS, — pasakojo Bronius.
Vladas Gaubys liko ištikimas savo svajonei — ketina susieti savo gyvenimą su aviacija.
Bibliotekoje jis, kaip ir daugelis kitų jaunųjų skaitytojų, išmoko naudotis bibliografine
informacija, kartotekomis, užsisakyti reikalingą leidinį. Beje, kai kuriuos bibliografinius
leidinius, kaip antai „TSRS knygų metraštį”, Palnosų biblioteka pradėjo gauti anksčiau negu
rajono centrinė.
— Ar ne per didelė prabanga kaimo bibliotekai toks nepigiai kainuojantis leidinys, —
neiškenčiau nepasiteiravęs.
— Anaiptol, — tvirtai atremia Bronius. — Išaugo kaimo inteligentijos būrys, išaugo ir jos
poreikiai.
Per tarpbibliotekinį abonementą Palnosų biblioteka kasmet užsako apie porą šimtų įvairiausio
turinio knygų. Palnosiškiams skaitytojams talkina ne tik mūsų respublikos, bet ir kaimyninės
Latvijos, net TSRS (V. Lenino) bibliotekos.
162
Bronius nelaukia, kol kas ko paprašys. Jis pats žino, kas kuo domisi, taigi sužinojęs apie
įdomesnį leidinį, būtinai pasiūlo.
Bibliotekoje kruopščiai tvarkoma ir išankstinių užsakymų kartoteka. Be to, kartą per savaitę
Bronius užsuka į kolūkio mokslinės techninės informacijos kabinetą, nepamiršta ūkio
specialistams parūpinti naujausios literatūros.
Nelengva vadovauti kaimo bibliotekai, vis sunkiau patenkinti skaitytojus. Bronius parodė
krūvelę knygų su gerokai aptrintais, apzulintais viršeliais.
— Štai ir visi populiaresni leidiniai. Bėda, kad kaimo bibliotekos ir tas kelias knygas gauna
labai pavėluotai. Seniau, kai literatūra jas aprūpindavo Respublikinis bibliotekų kolektorius,
naujos knygos į kaimą atkeliaudavo po 2—3 mėnesių. Dabar, kai rajonuose įsteigta tarpinė
grandis — komplektavimo skyriai, šis kelias dvigubai pailgėjo, o knygų bado toji „priemonė”
taip ir nesumažino. Ne vienam palnosiškiui knietėjo perskaityti pagarsėjusį Ivano Stadniuko
kūrinį „Karas”, deja, iki bibliotekos jis taip ir neatkeliavo...
Jei knygų trūksta, tai ir skaitytojų biblioteka neprisivilios. Bronius Kerys sukasi kaip
įmanydamas: ieško literatūros per mainų fondą, tarpbibliotekinį abonementą...
Centrinės bibliotekos Palnosų filialas vienas geriausių N. Akmenės rajone. Nebuvo lygių
1988 metais vykusiame rajono bibliotekininkų profesinio meistriškumo konkurse ir šio filialo
vyr. bibliotekininkui Broniui Keriui. Jo darbo patirtimi domisi net Respublikos bibliotekų
darbuotojai. Be nenuoramos iš Palnosų neapsieina nė vienas kaimo bibliotekų darbuotojų
respublikinis seminaras, Broniaus nuomonė vertinama kultūros ministerijoje... B. Kerio
straipsnis „Bibliotekų darbe” sukėlė tikrą audrą. Žmogus rašė su širdgėla, dėstė, kas susikaupė
per septynerius darbo metus. Apie formalizmą socialistiniame lenktyniavime, skaitytojų
prirašinėjimą, apie daugelį dalykų, prie kurių jau, deja, pripratome...
Bronius nemanė, kad straipsnis taip sujaudins kaimo bibliotekininkus, kone pusmetį į
„Bibliotekų darbo” redakciją plaukė bibliotekininkų laiškai iš pačių atokiausių respublikos
kampelių. Daugumas Broniui pritarė, kai kam straipsnyje dėstomos mintys nepatiko.... Apie
kaimo bibliotekų problemas prabilo Respublikos radijas, savaitraštis „Literatūra ir menas”.
— Nežinau, ar po šių straipsnių sumažės formalizmo mūsų darbe. Bet juk svarbiausia —
nelikti abejingu, neužsidaryti patogiame abejingumo kiaute, — samprotauja.
Kas pasakys, kad ne taip?
Kerys Bronius. Kaimai be knygų // Respublika. — 1992. — Rugpj. 22. — Visas tekstas:
Sos! Akmenės rajono kaimo bibliotekininkų prašomas pranešu, kad šį mėnesį mūsų rajone
numatoma panaikinti dar 11 kaimo bibliotekų, o vėliau, matyt, ir kelias likusias. Liksime be
bibliotekų... Jau panaikinti ir beveik visi kaimo kultūros namai. Motyvuojama tuo, kad labai
brangi nuoma. Likome be kultūros... Rajono valdžios atstovė paaiškino, kad jie — tik sraigteliai
„mechanizme” ir patys lėšų rajono biudžetui negali gauti. Tik paskirstyti, kas gaunama.
Bronius KERYS, Palnosų kaimo bibliotekininkas.
Žibikienė G. Kantrybės gyventi... // Tarp knygų. — 1994. — Nr. 8. — P. 1—5.
Šiurkuvienė J. Balandžiai kilnoja čerpes // Šiaulių kraštas. — 1995. — Saus. 20. — Tekste:
Biblioteka, bibliotekininkas B. Kerys, jo gyvenimas.
Knygų karalystės vietininkas: [Palnosų kaimo bibliotekos bibliotekininkas Bronius Kerys] /
Aktyviausius laikraščio talkininkus [...] kalbina arba apie juos rašo Roma Jonikienė, Julija
Sejavičienė. Nuotraukos Jono Brenciaus ir Apolinaro Juodpusio // Vienybė. — 1996. — Geg. 7:
ir nuotrauka.
Šiurkuvienė Jolanta. Kompiuteris — Palnosų bibliotekoje // Šiaulių kraštas. — 1998. —
Geg. 12: ir nuotrauka. — Visas tekstas:
Palnosų kaimo biblioteka praėjusią savaitę praturtėjo kompiuteriu. Jį nuosavą iš namų čia
atgabeno bibliotekininkas Bronius Kerys.
Pasak B. Kerio, šis kompiuteris yra senutėlis, labiau tinkamas vaikams pasimokyti
spausdinimo ir darbo kompiuteriu pačių pradmenų nei sudėtingesnėms operacijoms. Palnosų
163
bibliotekoje daugiausia lankosi vaikų, sugužančių iš tame pačiame pastate įsikūrusios Daubiškių
pagrindinės mokyklos. Šiomis dienomis jų dėmesį užvaldęs kompiuteris, kuriuo kiekvienas
naudojasi, kaip išmano. B. Kerys vaikams juokais tepasakė: „Darykit, ką norit, tik plaktuku
nedaužykit...”
Autorės nuotr.: Palnosų bibliotekininko Broniaus Kerio šios įstaigos lankytojams vaikams
atiduotą kompiuterį išbando Daubiškių pagrindinės mokyklos šeštokės Laura Daniauskaitė ir
Simona Kiršaitė.
Šiurkuvienė Jolanta. „... tik gerumą nusinešam į kitą pasaulį”. Pasakojimas apie šių dienų
knygnešį, Palnosų kaimo bibliotekininką Bronių Kerį // Šiaulių kraštas. — 1998. — Geg. 14. —
Nr. 109 (1961): ir dvi nuotraukos [Tekstai po nuotraukomis: „Savarankiškai išmokęs valdyti
kompiuterį, Palnosų bibliotekininkas Bronius Kerys šio darbo pradmenų iš namų atsineštu
senutėliu kompiuteriu moko ir mokinukus”. „Bronius Kerys dažniausiai važiuotas dviračiu, prie
kurio pritvirtinta speciali kraitė sudėti spaudiniams”]. — Visas tekstas:
Palnosų kaimo (Akmenės rajonas) bibliotekininkui Broniui Keriui, atrodo, visuomet buvo ir
yra per ankšti jo tiesioginio darbo rėmai. Jis — vienas iš rajono kraštotyrininkų, gamtotyrininkas,
daugelio aktualių straipsnių autorius, bebaigiamos didžiulės bibliografijos apie Viekšnių kraštą
autorius. Tačiau Palnosų ir aplinkinių kaimų bei viensėdžių gyventojams B. Kerys pirmiausia —
knygnešys, iš Vilniaus, Šiaulių ar Naujosios Akmenės savo rūpesčiu vežęs ir tebevežantis
spaudinius.
Avintys kaliošus nebeužeina
„Biblioteka — aptarnavimo įstaiga. Jei žmogus neateina, patys turim jam siūlyti knygas,” —
taip visuomet supratęs savo darbą B. Kerys pasakojo, jog neretai šis tarsi tyčia buvo sutvarkomas
ne skaitytojo patogumui. Antai prieš kelerius metus biblioteka darbą baigdavo valanda anksčiau
nei tūlo skaitytojo darbovietė. Dabar šio nesklandumo nebeliko, nes dauguma sodiečių —
bedarbiai.
Bandė B. Kerys darbuotis ir vakarais iki 22 valandos — niekas tuo laiku knygų nebeateina, jo
nuomone, pavakariais kaimo gatvės ištuštėjančios baiminantis chuliganų ar apsčiai
besišlaistančių girtuoklių.
Anksčiau į biblioteką valstiečiai paskaityti laikraščių užsukdavę ir kaliošais avėdami, o dabar
drovisi. Mat biblioteka įsikūrusi palėpėje bene įmantriausio didžiulio kaimo pastato, po kurio
stogu glaudžiasi mokykla, paštas ir kitos įstaigos. Tačiau tokia buveinė knygnešio nedžiuginanti
— verčiau jau ji būtų nedidukės vienaaukštės parduotuvės vietoje, kur užsukti gal susiviliotų
dažnas pro šalį žingsniuojantis ir šviesą bibliotekos lange išvydęs palnosiškis. Pasak B. Kerio,
dėl parinktos netinkamos jai vietos biblioteka suaugusiems skaitytojams žlugo, dabar jos duris
tevarstą vaikai. Negali sakyti, kad ji ištuštėjo: čia nuolat bruzda mokiniai, o pasibaigus mokslo
metams, suguža darželinukai, vasaroti į kaimą pas senelius iš miestų suvežti vaikai. Per jų
gausybę neretai bibliotekininkas išbūnąs perdien alkanas: išvaryti vaikų iš skaityklos, kad galėtų
ramiai užkąsti, nedrįsta, valgyti prie jų — juo labiau: dabar neretas vaikas nuolat neprivalgęs.
Vienu metu Palnosų bibliotekoje vaikų skaitomumas buvo didžiausias Lietuvoje.
Skaitytojų pomėgių kartoteka
B. Kerio žodžiais, jau dešimtmetį bibliotekoms trūksta knygų, tiksliau — pinigų joms įsigyti,
o tai esanti pati didžiausia jų nelaimė. Ką begali rasti įdomaus lentynose skaitytojas, kasmet
perskaitantis po dvidešimt knygų? „Kaip tokiai bibliotekai, kaip Palnosų, išgyventi? — klausė
B. Kerys ir pats atsakė: — Tik vežantis knygų iš kitur”. Palnosiškiai skaitytojai šiandien
nebenaršo po knygų lentynas, o eina tiesiai prie bibliotekininko stalo, kur, žino, ras krūvelę naujų
spaudinių.
Sunku pasakyti, kada daugelį metų bibliotekininku dirbantis B. Kerys pradėjo domėtis
skaitytojų skoniais, charakteriais ir pagal tai pats siūlyti knygas. Jis išsaugojęs kruopščiai
sutvarkytą kartoteką, kur prie skirtukų su temų pavadinimais sugrupuoti pluošteliai kortelių su
žmonių pavardėmis. „Ji tebegalioja, bet dabar man nebereikalinga, — šypsosi knygininkas, —
Visų pomėgius žinau mintinai”. Sklaidydamas kartoteką, regis, žino ir kiekvieno žmogaus
gyvenimo istoriją: katras iškeliavęs Anapilin, kur nutekėjusios merginos, kur nubloškė lemtis
164
išvažiavusius mokytis į didmiesčius vaikinus. B. Kerys prisiminė, jog ne visiems patinka jo
bandymas išsiaiškinti interesus, psichologiją: jaunos panelės pykteli, kam jis šias visko
klausinėjąs.
Pasiteiravus, ar siūlydamas žmonėms knygas, B. Kerys kartu ir neugdo jų skonio,
bibliotekininkas pritariamai linktelėjo galva. Jis visuomet stengėsi turėti „Ekspresinformacijos”
leidinį, kuriame išvardijami naujausi spaudiniai. Šį bibliotekininkas skaitydamas išmarginąs
taškeliais — žino, katrą knygą kam pasistengs gauti ir pasiūlys perskaityti. Juk dažniausiai
žmonės nežiną, o ir iš kur jiems žinoti apie naujausią literatūrą. „Jei nesiūlai, nerodai —
skaitytojai yra numirę. Jei vieną kitą knygą parodai, pasiūlai — jie pradeda domėtis, atoveikis
išeina”, — svarstė B. Kerys. Jis geras knygas aplinkiniams siūląs, kaip, tarkim, jaunimas perša
kitiems muziką: paleidžia visu garsu — nori, kad ir kiti klausytųsi, nes įsivaizduoja, jog ši
visiems patiks... Ir neprašomas bibliotekininkas palnosiškiams knygų pasiūląs, o paprašytas — iš
po žemių iškasąs... Tiesa, prisipažino, per pastaruosius trejus metus jis mažiau vaikštąs pas
žmones į namus, siūlydamas knygų — dažniausiai neturi kada, o kartais pristinga ir sveikatos.
Knygos keliauja portfelyje ir dviračiu
Anot bibliotekininko, senais laikais, kai knygas iš sostinės saugyklų ar Šiaulių vežiodavo tik
jis vienas, per metus pargabendavęs po tris šimtus knygų. Dabar mažiau, nes atsiradę daug
„konkurentų”. Antai į Akmenės rajono savivaldybės Viešosios bibliotekos knygų saugyklą
Naujojoje Akmenėje suvažiuoją kolegių bibliotekininkių vyrai automobiliais, prisimetą į juos
knygų — jiems gerai. O B. Kerys į portfeliuką įsikišąs kas belikę. Autobusu pargabenąs link
namų Viekšniuose, o po to nuolatine savo transporto priemone — dviračiu minąs dešimtis
kilometrų į Palnosus ir kitus kaimelius. Knygos saugiai suguldomos specialiame metaliniame
krepšyje, pritvirtintame prie dviračio.
Vadinamasis tarpbibliotekinis abonementas, kurio dėka anksčiau buvo keičiamasi spaudiniais,
anot B. Kerio, sunyko. Kas dabar siųsdinsis knygą iš Vilniaus, kai ši paslauga kainuoja
penkiolika litų ir norimo spaudinio tenka laukti porą savaičių? Žmogus, ypač neturtingas
kaimietis, atsiduria tarp dviejų neperšokamų sienų: ir nusipirkti naują, ir parsisiųsdinti leidinį iš
toliau jam nebeįkandama.
Ne ką pigiau parsisiųsti knygą iš Šiaulių: po penketą litų tektų pakloti už jos kelionę į abu
galus. Tad bibliotekininkas sukaupiąs sąrašą 30—40 reikiamų knygų, prasimanąs asmeninių
reikalų — ir į kelionę. „Tuo, ką parsivežu, tuo ir gyvenu,” — pasakė knygnešys, čia pat
suskaičiavęs, jog šiuo metu iš saugyklų parvežęs turi 150 knygų.
Gerumo kaina
Pasiskolintą knygą B. Keriui skaitytojai privalėtų grąžinti po dešimties dienų. Kai grąžina po
trejeto mėnesių — dar gerai. Knygininkas paminėjo pavardę moteriškės, brangios knygos
neatiduodančios nuo 1989 metų. B. Kerys žinąs šios skolos pabaigą: jis pats už pusšimtį litų
nupirks naują leidinį ir atiduos vietoj pradangintojo. Taip jau buvę ne kartą. Tekę atvežtų, ypač
vertingų ir brangių knygų bergždžiai ieškoti ir skolininkų palėpėse, landžioti namų užkaboriuose.
Su dažnu tokiu žmogumi išsiskirta piktuoju. Antai jaunuolis, gavęs trisdešimt litų įkainotą leidinį
apie kultūrizmą, jo negrąžino. Kelintą kartą vyrukui apie tai priminęs, B. Kerys buvo šio
pasiųstas ne pačia maloniausia kryptimi ir nerenkant žodžių. „Tai mano gerumo rezultatas”, —
prasitarė bibliotekininkas, šiuo metu už prašapusias knygas skolingas per du šimtus litų.
Nusistebėjus, kodėl po to jis vis tiek veža, neša, siūlo žmonėms knygas, B. Kerys atsakė
žiupsneliu savo filosofijos: „Kai mirštam — viskas pradingsta, tik gerumą nusinešam į kitą
pasaulį...”
Paklausus, ar būna atvirkščiai — žmonės dovanoja knygų bibliotekai, B. Kerys paminėjo
keletą. Kaip nebūtų keista, viena jaunuolė, anot knygnešio, iš viso kaimo „biedniausia” ir
pasmerkčiausia, nusiperkanti knygą, o perskaičiusi ją bibliotekininkui atiduodanti. Daugiausia
knygų bibliotekai padovanojęs pats B. Kerys.
Sudarinėja didžiulį katalogą
Dabar knygnešys yra paniręs į darbą, kuriam, anot jo žinovų, šalyje nėra analogų. Jis rengia
didžiulę knygą apie Viekšnių kraštą, kurią sudaro „bibliografinės nuorodos ir žinios krašto
istorijai” arba „kontūrai, metmenys ateities darbui”.
165
Jau nuo seno kraštotyrą itin mėgęs B. Kerys kaupė galybę bibliografinių kortelių. Kai jų
turėjo per porą tūkstančių, tapo sunku jose susigaudyti. Tada vyriškis nusprendęs pasitelkti
kompiuterį. Nei šio įrenginio, nei pinigų jam įsigyti neturėjo, dirbti juo nemokėjo, tik buvo
skaitęs knygų šia tema. Nenaują kompiuterį bibliotekininkui padarė jo bičiulio viekšniškio
Antano Sidabro sūnus Algis, dirbantis vienoje iš kompiuterių firmų Kaune. Savarankiškai
išmokęs valdyti šį įrenginį, B. Kerys dabar turi kompiuteriu išspausdinęs bene keturis šimtus
puslapių — tai esą trečdalis jo būsimojo veikalo.
Šio turinyje nurodyta, kad jis apims Viekšnių krašto gamtos, istorijos, paminklų, etnografijos,
religijos, švietimo, kultūros ir kitas sritis. „Ko gero, likimas seniai mane paruošė šiam darbui:
psichologiškai, moraliai ir visaip kitaip, — galvoja B. Kerys. — Man labai lengva jį dirbti, tai
tarsi poilsis, kai silpna, prakaitas bėga...”
Šis leidinys būsiąs gardus kąsnis bet kokiam istorikui: paimk, perskaityk ir apibendrinęs
parašyk išsamią Viekšnių istoriją. Bibliotekininkas nesuka galvos, ar jo knygą kas nors išleis.
Ketina kompiuteriu išspausdinęs po vieną jos egzempliorių išdalyti kelioms bibliotekoms ir
muziejui, nusiųsti Lietuvos Mokslų Akademijos bibliotekininkui, šalies Bibliotekininkų tarybos
vicepirmininkui Povilui Saudargui. Šis žmogus užsiminęs, kaip galima būtų knygą išleisti, o jei
atsiras pakankamai lėšų, B. Kerys pasiryžęs ją ištempti iki turtingo albumo. Mat jis turįs ir du
šimtus „smetoninių laikų” nuotraukų, jos beveik visos niekur nepublikuotos. Anuomet B. Keriui
pavykę įsisukti į garsaus viekšniškio fotografo Jono Kinčino negatyvų archyvą, kuris vėliau
atsidūrė sąvartyne.
Dalis B. Kerio kūrinio skyrių dar plonoki. Todėl jam pirmiausia rūpi juos užpildyti. Dar norįs
pasinerti į kraštotyrą. „Dabar laikai tokie — kiekvienas žmogus, vyresnis už mane, turi labai
daug žinių, bet jas reikia užfiksuoti,” — sako jis. Kaimų senbuviai žiną apie mokyklas,
gyvenvietes, žmones, kurių nebėra. Tad kiekvienas senukas esąs brangenybė.
Regis, kartais knygnešiui pasidaro nyku, baisu ir liūdna. Vienam pačiam, gyvenančiam
nebaigtame statyti name, po motinos mirties nekylančios rankos tvarkytis.
Miręs, pasak B. Kerio, neteksi ne daiktų ar turto, o paties brangiausio dalyko — pasaulio, su
gamta ir artimaisiais. Tai ir vedą jį dar klajoti po lankas, kalbinti savo kelyje sutiktus žmones.
Lukošiūtė Sandra. Dirbtinai išaugintas kaimas primena bendrabutį // Santarvė. — 2002. —
Vas. 7. — Nr. 16 (8364): ir nuotraukos. — Tekste:
VYRUI BIBLIOTEKININKUI — NE PYRAGAI
Per bibliotekos langą matyti visas Ventos pakrantės grožis. Ta vieta įamžinta ir vienoje Balio
Sruogos dramų. Istoriškai svarbią vietą žymi medinis stulpas.
Bibliotekininkas Bronisl[o]vas Kerys domisi istorija, surinktą medžiagą sutalpino į 863
puslapius, o tiksliau sakant, į tris knygas. Gal todėl jo pasakojamos istorijos bei legendos taip
sužavi, kad net nebežinai, tikėti ar juoktis, kur baigiasi tiesa ir kur prasideda prasimanymai.
Anot pašnekovo, Palnosai sukurti dirbtinai, dėl to nukentėjo. Mat trobos viena prie kitos taip
sugrūstos, kad užsimanius padainuoti tavo balsą kaimynai dar per tris trobas girdės. „Čia gyvena
daug suvažiavėlių, atsikraustėlių. Bando bando tą draugiškumą įskiepyti, bet kažkaip sunkiai
sekasi. Juk anksčiau čia atvažiuodavo gyventi kviesti specialistai, kurie laikinai apsigyvendavo
centre stovinčiame keturbutyje. Šiems pasistačius savo namus, atsikeldavo kiti naujakuriai. Šalia
esantis Gyvolių kaimas nuo čia skiriasi kaip diena nuo nakties”, — pasakojo istorijos žinovas.
Kitas keistumas, pasak Bronisl[o]vo Kerio, kad Viekšnių link turėjęs plėstis kaimas
„sugalvojo” tai daryti į priešingą pusę. Anksčiau kaimo centre buvęs dvaro palivarkas, stovėjusi
karčiama ir „magazinas”. „Išskyrus senukus gyventojus, nieko reikšmingo nebeliko, — apie
dabartį kalbėjo pašnekovas. — Viename kaimo gale — koplytėlė, kitame — kapeliai. Ir dulkantis
kelias... Daugiau nieko”.
Kiek vėliau prisiminė tris senkapius, o štai netoliese stovintis ąžuolas neseniai įtrauktas į
valstybės saugomų paminklų sąrašą. Vaikams bibliotekininkas pasakoja, kad po juo auksas
užkastas. Ir kas ten besupaisys, kiek tiesos tose legendose. Tačiau pašnekovas tikina pats ne
vieną istoriją apie užkastus turtus girdėjęs.
166
Anot B. Kerio, pagrindinė Palnosų problema — bedarbystė. Tačiau įdomu tai, kad viename
kaime gyvuoja dvi parduotuvės ir, kaip žmonės šneka, abi išsilaiko. „Yra ir daugiau neoficialių
parduotuvių, tų oficialiųjų kiti ir nebežino”, — šmaikštavo vyriškis.
Paties Bronisl[o]vo biografija, sakė, ne kartą spaudoje aprašyta. Kurį laiką studijavęs
universitete lituanistiką, uždarbiavęs teatre. Grįžęs po armijos tapo vyriausiuoju teatro
administratoriumi. Vėliau liga šešeriems metams prirakino prie lovos. Kiek prakutęs Bronislovas
įsidarbino kultūros skyriuje, paskui baigė bibliotekininkystės kursus. Palnosuose dirba nuo 1979
metų rudens.
Susidomėjus, kad tokias pareigas užima vyriškis, ir pats pašnekovas neslėpė, jog per darbo
praktiką daugiau bibliotekininkų vyrų nėra sutikęs.
„Niekas nenori pripažinti, jog tai sunkus darbas. Visi vyrai, kurie anksčiau buvo bibliotekos
skaitytojai, išsikorė arba vėžiu susirgo. Detektyvai stovi, nebėra kam jų skaityti, — pasakojo
B. Kerys. — Ir su mergaitėmis sunkiau. Reikia žinoti, kaip su jomis bendrauti. Anksčiau moterys
į biblioteką pavakariais rinkdavosi. Po vieną neidavo. O paskui joms nuo vyrų kliūdavo... Ir šiaip
su žmonėmis sunkiau bendrauti. Su vyrais čerkos nekilnosi, su moterimis neblevyzgosi”.
Bronisl[o]vas sako, kad daugelis jį dar iš senų, tarybinių, laikų pažįsta, kai kolūkio
prezidiume sėdėdavo ir, anot paties, „imidžą” palaikydavo.
Tarp knygų pasaulio ir krašto istorijos / Puslapį parengė Vida Keršienė. Autorės nuotraukos
// Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Kovo 5. — Nr. 9 (21). — Tekste:
Palnosų kaimo bibliotekai nuo 1979 metų vadovauja Bronius Kerys, gimęs ir augęs
netolimame Pakalupės kaime. Jis pirmiausia išsakė nepasitenkinimą kalbininkais, kurie
rekomenduoja gimtąjį kaimą vadinti Pakalupiu — niekuomet negirdėjęs, kad senieji vietos
gyventojai kada nors taip būtų jį vadinę.
Apskritai kalbininkams bibliotekininkas sakė turįs ir daugiau priekaištų. Pavyzdžiui, kodėl jie
rekomenduoja, kad reikia vartoti žodžius „Gramdyti” arba „paūksnė”, kai nuo seniausių laikų
žmonės sakydavo ir tebesako „grandyti”, „paunksnė” [„paunksmė”]. „Nusileidžiam
suvalkinimui, kuris kalbą daro neskambią ir nemelodingą”, — apgailestavo B. Kerys.
Bibliotekininkas rengia didžiulę knygą apie Viekšnių kraštą. Ją sudaro bibliografinės
nuorodos ir žinios krašto istorijai. Jau turi surinkęs 1200 puslapių medžiagos. Dėlioja pagal
metus. Anot B. Kerio, pagal alfabetą, žinoma, medžiagą reikėtų dėlioti kitaip, tačiau pasirinkta
tvarka teisinga istoriškai. Beje, būtent B. Kerio surinkta informacija apie kaimus pateikiama ir
„Trečiadienio valandoje”.
Domėtis kraštotyra B. Kerys sakė pradėjęs jau senokai. Kartu su viekšniškiu draugu Antanu
Sidabru rinkę degtukų dėžutes, pašto ženklus. Nueidavę pas žmones, o šie leisdavę pasirausti
palėpėse. Ten rasdavę senų knygų, kurios laikui bėgant pradėjo traukti vis labiau ir labiau. Mėgo
keliauti, bet kelionėse pradėjo stengtis atrasti ką nors iš praeities.
„Vienas esu niekas. Viską mes darėme kartu su draugu”, — savo nuopelnus atkakliai menkino
bibliotekininkas-kraštotyrininkas. Jis daugiau nei dvi valandas pasakojo apie kaimų praeitį, karo
ir pokario metus, nes stengėsi ir dar tebesistengia rasti atsakymus į iki šiolei neatsakytus
klausimus. B. Kerys apgailestavo, kad priklausomai nuo politinių vėjų kraipoma mūsų tautos
istorija, daug įvykių oficialiai nušviečiama visai ne taip, kaip buvo iš tikrųjų. Mat jis nuolat
bendrauja su anuo metu gyvenusiais žmonėmis ir turi surinkęs daug jų pasakojimų.
„O ar žinote, kad senasis kelias į Viekšnius yra šventas? — paklausė staiga. Ir paaiškino, jog
šiuo keliu kunigas veždavo švč. Sakramentą ligoniams. Važiuodamas su juo negalėdavo su
niekuo kalbėtis, o kelyje susitikę kunigą kietai sučiauptomis lūpomis ir apsirengusį atitinkamais
rūbais žmonės nusiimdavo kepures ir priklaupdavo.
Kaip pasakojo gimtojo krašto istorijos tyrinėtojas, pro Palnosus einančiu keliuku yra
vaikščiojęs Maironis, P. Višinskis, B. Sruoga; per upę plaustu kėlėsi Napoleono armijos kariai.
Palnosų biblioteka, kurioje dirba B. Kerys, šiemet turi 202 skaitytojus. Iš jų tik 48 —
suaugusieji, bet ir tie į biblioteką patys beveik neateina. Knygas jiems paima vaikai. Labiausiai
palnosiškių skaitoma literatūra — žurnalai, ypač vaikiški. Dar mėgstamos plonos pasakų
knygelės. Storesnės knygos, anot bibliotekininko, didesnio populiarumo neturi — gal dėl greito
167
gyvenimo tempo žmonėms tiesiog nebelieka laiko, gal ir nebenori. Šimto puslapių knygos, kaip
sakė B. Kerys, skaitytojams jau yra per storos.
Puslapį parengė Vida Keršienė, autorės nuotraukos.
168
6.4.9. SVIRKANČIŲ KAIMO BIBLIOTEKA
Lipeika K. Vakarai prie knygų // Pergalės vėliava. — 1958. — Saus. 8. — Tekste: „Žalgirio”
kolūkio biblioteka, vedėjas K. Lipeika, geriausi skaitytojai — J. Buta, kalvis V. Maneikis.
Šiaulys R. Literatūrinė viktorina // Pergalės vėliava. — 1958. — Vas. 1. — Tekste: Vedėjas
K. Lipeika suruošė literatūrinę viktoriną Čekų pradinėje mokykloje. Laimėjo mokiniai
S. Šiaulytė, S. Galminas, E. Sidabraitė.
Lakačiauskienė E. Pamilkite knygą // Pergalės vėliava. — 1960. — Birž. 8. — Tekste:
Vedėja E. Lakačiauskienė. 1960 metais 243 skaitytojai. Geri skaitytojai H. Skabeikis,
A. Martinkus, Z. Dirkstienė, G. Bubokaitė, A. Pranauskienė, J. Liauksminienė.
Ona Černobrovenko: J. Brenciaus nuotrauka ir tekstas // Vienybė. — 1985. — Geg. 16. —
Tekste: Svirkančių kaimo bibliotekos bibliotekininkė Ona Černobrovenko. „Aktyvūs skaitytojai
yra pensininkai Stefanija ir Antanas Erlickai.” — [Svirkančių kaimo biblioteka 1992 metais
uždaryta].
Juodpusis Apolinaras. Bibliotekoje šventė // Vienybė. — 1995. — Gruod. 23. — Tekste:
Rekečių kaimo bibliotekos bibliotekininkė Eugenija Balčiauskienė, Svirkančių kaimo bibliotekos
bibliotekininkė Ona Černobrovenko, Viekšnių bibliotekos bibliotekininkė Zofija Margienė
[Voverytė-Budreikienė-Margienė]. — Visas tekstas:
Žvarboką gruodžio rytą į jaukią Viešosios bibliotekos skaityklą, kurioje vyko bibliotekininkų
šventė, rinkosi rajone dirbę ir dirbantys bibliotekininkai, žmonės, neiškeitę savo profesijos,
neišėję ieškoti lengvesnio, pelningesnio darbo, žmonės, turtingi ne brangenybėmis, pinigais, o
žiniomis, dvasios lobiais ir tuos lobius dalinantys kitiems — savo skaitytojams. Nors
bibliotekininkų dienos nerasime jokiame kalendoriuje (ji pažymėta tik dienoraščiuose ir
darbuotojų mintyse), bet tai visų knygos draugų šventė.
Bibliotekų tarybos pirmininkė O. Janionienė pasveikino koleges, neseniai atšventusias
amžiaus ir darbo jubiliejus. Joms buvo įteiktos dovanelės, tarti šilti padėkos žodžiai. Viešosios
bibliotekos direktorė D. Taraškevičiūtė nuoširdžiai pasveikino koleges ir buvusias darbuotojas,
dabar šio suėjimo viešnias su švente, papasakojo apie pasikeitimus bibliotekų darbe, apie darbo
kasdienybę ir problemas.
Visą gyvenimą bibliotekoje išdirbusios, o dabar jau pensininkės Jadvyga Dargužienė ir Zofija
Margienė pasidžiaugė, kad jos laimingos, nors dirbo už mažą atlyginimą ir nesukaupė turtų, bet
visą gyvenimą turėjo didžiausią žmonijos stebuklą — knygą, dainą, šokį ir didelį būrį gerų,
nuoširdžių draugų. Priverstinai išėjusi iš darbo bibliotekoje, dabar dirbanti kitoje įstaigoje Onutė
Radzevičienė bibliotekoje dirbtus metus prisiminė kaip pačius gražiausius ir šviesiausius, o
koleges — kaip draugiškiausias ir nuoširdžiausias. Geru žodžiu bibliotekoje prabėgusius metus
minėjo Onutė Černobrovenko, Eugenija Balčiauskienė ir kitos šventės viešnios.
Pertraukėlės metu bibliotekininkės apžiūrėjo stendą „Mūsų šventės ir kasdienybė”, minė
mįsles ir minkles, dalyvavo viktorinoje, atrakcionuose, prisiminė liaudies žaidimus, dainavo.
Trumpa žiemos diena baigėsi. Žmonės skirstėsi, į namus išsinešdami šilumos ir gerumo
kibirkštėlę, pailsėję.
Autoriaus nuotraukose: jubiliejinio gimtadienio proga vyr. bibliotekininkę Vidą Ukanienę
(kairėje) sveikina skaitytojų aptarnavimo ir bibliografijos skyriaus vedėja Zita Sinkevičienė;
susitiko bibliotekininkės veteranės (iš kairės O. Černobrovenko, J. Dargužienė, E. Balčiauskienė
ir Z. Margienė).
169
6.5. KULTŪROS NAMAI
6.5.1. VIEKŠNIŲ KULTŪROS NAMAI, KULTŪROS CENTRAS
Saladžiuvienė Regina. Mums reikia konkrečios paramos // Pergalės vėliava. — 1955. —
Bal. 3. — Tekste: Meno vadovė Regina Saladžiuvienė apie pasiruošimą dainų šventei, patalpas.
Lėtai statomi kultūros namai. Šokių repeticijos vyksta bibliotekoje, nėra muzikos instrumento.
„Šokių ratelio vadovas vietoje muzikos turi dainuoti.”
Liubšys K. Po darbo valandų // Pergalės vėliava. — 1956. — Saus. 24.
Saladžiuvienė Regina. Trumpai // Pergalės vėliava. — 1956. — Kovo 4. — Tekste: Neseniai
prie kultūros namų įsteigtas jaunųjų rašytojų būrelis. Valdyba: V. Blinkevičius, S. Ablingis,
S. Venclovaitė.
Vitkus A. Skamba dainos, juokas // Pergalės vėliava. — 1956. — Birž. 28. — Tekste:
Viekšniuose, pušyne už Ventos sekmadienį pirmas jaunimo festivalis. Rengė kultūros namai ir
„Vienybės” kolūkis. Per Ventą kėlė valtimi. Jojo raiteliai Mačius ir Stancevičius iš „Vienybės”
kolūkio.
Kovas V. Festivalis ir... biznis // Pergalės vėliava. — 1956. — Birž. 28. — Tekste: Nebuvo
liepto per Ventą. Žmones kilnojo viena valtimi už pinigus.
Tamašauskas V. Daug rankų didžią naštą pakelia // Pergalės vėliava. — 1957. — Kovo 23.
Šarkis A. Ir vėl suliepsnojo laužai prie Ventos // Pergalės vėliava. — 1957. — Birž. 26. —
Tekste: Viekšniuose šeštadienį ir sekmadienį antras festivalis.
Česnulevičius J. Kultūros entuziastai // Pergalės vėliava. — 1957. — Gruod. 4.
Ką Jums atnešė 1957 metai? — Papasakojo Viekšnių kultūros namų direktorius Vytautas
Tamašauskas // Pergalės vėliava. — 1958. — Saus. 1. — Tekste: Pjesė-pasaka „Juodojo ežero
paslaptis”. 9 estradinės programos, 21 koncertas, programa „Televizorius”, liaudies meno
išdirbinių paroda, kinolektoriumas.
Butkutė J., Pamerneckas V. Papartis pražydo // Pergalės vėliava. — 1958. — Liep. 2. —
Tekste: Viekšniuose trečias festivalis — Joninės. Vietoje bilietų — festivalio ženkliukai. Vakare
valtelių paradas.
Bumblys Stasys. Paparčio žiedas surastas // Pergalės vėliava. — 1959. — Liep. 4. — Tekste:
Joninės Viekšniuose, valčių karnavalas.
Virmauskas K. Antroji Viekšnių jaunystė // Vienybė. — 1965. — Kovo 3. — Tekste: Šokių
ratelis. Nijolė Lazdauskaitė, Kalvis Domas Stonkus, Andrejus Vereščiaginas.
Vaidotas K. Puiku, viekšniškiai // Vienybė. — 1965. — Birž. 26. — Tekste: Šokėjai
P. Milašauskas, B. Mazaveckytė, A. Pakalniškis, B. Juodpusienė, J. Liauksminas,
O. Lazdauskienė. Dainų šventėje dalyvaus du liaudies šokių kolektyvai, vadovaujami
N. Kontutienės, V. Deniušio vadovaujamas dūdų orkestras. Respublikinėje peržiūroje Viekšnių
kultūros namai — pirmosios vietos laureatai.
Virmauskas K. Mūsų darbas ir daina — tau, Tarybų Lietuva! // Vienybė. — 1965. — Liep. 3.
— Tekste: Rajoninė dainų šventė Akmenės pušyne. Viekšnių šokėjų nuotrauka.
Rasimavičius V. Šventė Viekšnių pušyne // Vienybė. — 1967. — Liep. 13.
170
Genys A. Tvirtas jaunimo kolektyvas // Vienybė. — 1968. — Gruod. 21. — Tekste:
R. Saladžiuvienė, šokėjai.
Genys A. „Jaunųjų širdžių” būryje // Vienybė. — 1968. — Gruod. 26. — Tekste:
R. Saladžiuvienė, saviveiklininkai.
Sutkutė B. Prie bočių stalo // Vienybė. — 1971. — Saus. 12.
Švažienė B. Renginiai Viekšniuose // Vienybė. — 1981. — Gruod. 15. — Visas tekstas:
Viekšnių zoninių kultūros namų dramos ratelis, vadovaujamas LTSR kultūros žymūnės, darbo
veteranės R. Saladžiuvienės, pastatė C. Solodario trijų veiksmų komediją „Alyvų sode”.
Spektaklyje pagrindinius vaidmenis atlieka LTSR meno saviveiklos žymūnai Z. Budreikienė,
V. Bružas, S. Ablingis. Apie šį scenos veteranų branduolį glaudžiai susibūrė jauni dramos
mėgėjai — V. Šemeklytė, O. Pleškienė, V. Baužytė, A. Garbenis, V. Raudonis. Su šiuo pastatymu
dalyvauta Ventoje įvykusioje zonos dramos kolektyvų apžiūroje „Dobilėlis penkialapis-81”,
pasirodyta Jučių kolūkio žemdirbiams. Dabar saviveiklininkų laukia išvyka į Gudų, Kruopių ir
Svirkančių kultūros namus.
Gruodžio mėnesį viekšniškiai bus pakviesti į dar vieną įdomų renginį — etnografinę vakaronę
„Gimtųjų Viekšnių takais...” Vakaronėje prisiminimais bus atgaivinti senieji Viekšniai su savo
tradicijomis, garsiaisiais puodžiais, numatyta susitikti su pirmosios Viekšniuose puodžių artelės
„Pergalė” vadovu Valerijonu Kalina, surengti jo keramikos darbų parodą. Vakaronė ruošiama
talkinant dideliam būriui rajono kraštotyrininkų.
B. ŠVAŽIENĖ. Viekšnių zoninių kultūros namų vyr. metodininkė.
Merkytė A. O kaip linksma buvo... // Vienybė. — 1982. — Rugpj. 3: ir nuotraukos. —
Tekste: Festivalis Viekšnių pušyne. R. Saladžiuvienė: „Tokį festivalį antrą kartą organizuojam.”
Nuotraukos: Šventės režisierė B. Švažienė, LTSR nusipelnęs artistas A. Gabrėnas, Viekšnių
gyvenvietės Tarybos vykdomojo komiteto pirmininkas J. Vanagas, Palnosų kultūros namų
moterų ansamblis, Viekšnių vidurinės mokyklos šokėjai.
Ruškys V. Dramos ratelio entuziastai: Fotoreportažas // Vienybė. — 1983. — Spal. 22:
„J. Brenciaus nuotraukose: LTSR liaudies artistė K. Kymantaitė (viduryje) su saviveiklininkais;
viekšniškius sveikina S. Sverdiolas; vakaronės dalyviai”. — Visas tekstas:
Foje iškabintos premjeras skelbiančios afišos, pridėliota sceninių pastatymų programėlių. Per
vieną vakarą parodyti tiek spektaklių nepajėgtų Viekšnių kultūros namai. O žmonės į 7-osios
vidurinės kaimo profesinės technikos mokyklos aktų salę susirinko ne tik iš miestelio, suvažiavo
iš visos Lietuvos. Susirinko paminėti Viekšnių zoninių kultūros namų dramos ratelio
trisdešimtmetį, prisiminti ilgas savo ir kitų malonumui paskirtas laisvalaikio valandas.
1953 metais pedagogas V. Deniušis režisavo pirmąjį miestelio saviveiklininkų spektaklį.
Prisiminė I. Turgenevo pjesės „Neatsargumas” auklių Margaritos ir Doloresos vaidmenis
B. Jokubaitytė-Zvicevičienė ir R. Saladžiuvienė. Tą vakarą jų dialogą keitė S. Rimavičienės ir
D. Končiūtės-Daugirdienės, S. Eselinienės ir B. Simonaičio, S. Rimavičienės ir A. Sriubaitės,
V. Bružo, B. Bučienės ir V. Baužytės sceniniai etiudai, A. Barvydienės daina. Žmonės turi
mėgiamas profesijas, šeimas, bet scenos neužmiršta.
— Vaidinau 26 kartus, — prisimena pensininkas A. Laniauskas. — Aštuonias dešimtis metų
nugyvenau, visokio pasaulio mačiau, o spektaklio „Saulė ir stulpas” veikėjai niekada neišėjo iš
galvos. Turėjau su kuo gretinti savo likimą, savo mintis.
Vilnietė J. Simaškienė ryškiausiai prisimena repeticijų valandas, druskininkietė
O. Jodgaudienė — išvykas su spektakliais į kaimus, o biržietė M. Plepėnienė tvirtina kultūros
namus buvus jos antraisiais namais. Kai meno saviveikla įauga į kraują, randa dirvą jai ir kitur
išsikėlę gyventi viekšniškiai.
— Taip mūsų kolektyve pritapo Gamybinio kombinato darbuotojas A. Šarkis, Partijos rajono
komiteto skyriaus vedėjas A. Juodpusis, — pasidžiaugia gamybinio susivienijimo „Akmenės
cementas” kultūros rūmų liaudies teatro režisierė S. Niūniavaitė.
171
Artistų, jų vadovės LTSR kultūros žymūnės R. Saladžiuvienės veiklą pagyrė ir svečiai —
respublikos kultūros ministerijos mokslinio metodinio centro direktorius S. Sverdiolas, meno
saviveiklos skyriaus vedėja G. Grigienienė, neetatinė mokslinė bendradarbė S. Surkevičienė.
Gerbdama dievdirbius, molininkus, negaliu nemylėti meno saviveiklos. Tai mūsų
profesionalaus meno pradžia. Tiesa, jis auga, o saviveikla, atrodo, vis tokia pat. Ne, mano
mielieji, kaip ją kuria kiti žmonės, taip ir ji vis kitokia. Gerbiu jus už jūsų hobį, — šiltai kalba
LTSR liaudies artistė K. Kymantaitė.
Iškilmingame vakare taip pat dalyvavo Partijos rajono komiteto sekretorė V. Norkienė, rajono
Tarybos vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas S. Nagys, rajono kultūros skyriaus vedėja
L. Jonaitienė, Viekšnių gyvenvietės Tarybos vykdomojo komiteto pirmininkas J. Vanagas,
apylinkės Tarybos vykdomojo komiteto pirmininkė I. Lagno, kurie seniausiam rajone dramos
rateliui įteikė šventinius sveikinimus.
Už meno saviveiklos pasiekimus LTSR mokslinio metodinio centro garbės raštais apdovanoti
gyvenvietės bibliotekos darbuotojos Z. Budreikienė, B. Ročienė, vidurinės mokyklos pedagogas
S. Ablingis, zoninių kultūros namų darbuotoja B. Švažienė, ambulatorijos vyr. medicinos sesuo
S. Eselinienė, rajono Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato ir Statybinių medžiagų
kombinato darbuotojai A. Sidabras ir V. Bružas. Rajono kultūros skyriaus garbės raštai įteikti
dramos ratelio aktyvistams R. Saladžiuvienei, R. Bukauskienei, V. Baužytei, V. Raudoniui.
Trys dešimtmečiai gėrio, grožio akimirkų — gilios tradicijos. Viekšniškiai, aplinkinių kaimų
gyventojai vėl pasiilgo naujų premjerų. Laukia naujų afišų.
Švažienė Birutė. Šokio meno puoselėtojai // Vienybė. — 1985. — Rugpj. 13: ir nuotrauka. —
Tekste: Senimo šokių kolektyvas.
Saladžiuvienė Regina. Vieniša nesijaučiau: Žmogus tarp žmonių // Vienybė. — 1985. —
Rugs. 14. — Visas tekstas:
Ilgos ir sunkios dienos už ligoninės sienų, kur tvyro tyluma, kur šmėžčioja balti chalatai.
Taip norisi vasaros žalumos, pamėgtos dainos garso, skambaus sveiko juoko ir artimo
bendradarbių žodžio...
Tokias sunkias minutes išgyvenau ir aš, gulėdama ligoninėje Vilniuje. Čia prabėgo ir
pavasaris, ir vasara. Kaip didžiausios dovanos laukdavau bendradarbių laiškų, telefono
skambučių, kurie grąžindavo mane į namų aplinką, į bendradarbių būrį.
Ir štai vieną dieną palatoje išvydau Kultūros skyriaus vedėją A. Norkienę, rajoninių kultūros
namų direktorių A. Krivickį, didelį būrį Viekšnių zoninių kultūros namų pagyvenusių šokėjų.
Pradžiugau. Mintimis grįžau į ten, kur skubėdavau rytais į darbą, kur laukdavo daug
neatidėliotinų darbų. Ir tą dieną, kai išvydau bendradarbius palatoje, man atrodė, aš kilsiu ir
eisiu, bėgsiu ten, kur manęs laukia...
Visas būrys kultūros darbuotojų užsuko manęs aplankyti, atvykę į respublikinę jubiliejinę
dainų šventę. O juk neretai konkrečiai veiklai rankos nepakyla, tik žodžiai draugų lūpose būna
nuostabūs. Mūsų kolektyve atvirkščiai — žmogus apgaubiamas ne žodžiais, o nuoširdžiu
dėmesiu.
Ir aš, ligoninėje jausdama nuoširdų bendradarbių rūpinimąsi manimi, tarsi iš naujo pajutau,
kad trys dešimtmečiai, atiduoti pamėgtam darbui, neliko be pėdsako, kad žmonių širdyse sėta
meilė sudygo...
Tikiuosi netrukus grįžti į darbą. Tam jėgų suteikė ne tik gydytojai, bet ir mano bendradarbiai,
nepalikę manęs vienišos sunkiais ligos mėnesiais.
R. Saladžiuvienė. Viekšnių zoninių kultūros namų direktorė.
Grigas Antanas. (Viekšnių gyvenvietės Tarybos deputatas). Viekšniškių renginiai // Vienybė.
— 1986. — Geg. 20: V. Raudonio nuotraukose: pasirodo senimo šokių kolektyvas; scenoje —
jaunieji saviveiklininkai. — Visas tekstas:
Įdomūs ir nuotaikingi buvo Viekšnių gyvenvietės kultūros dienų renginiai, kurie tapo išsamia
mūsų gyvenimo apžiūra.
172
Daugeliui apylinkių, gyvenviečių šiems renginiams užteko vieno vakaro, o viekšniškiams
prireikė trijų. Kultūringai šias pavakares praleido ir maži, ir dideli.
Pirmasis kultūros dienų renginys — Žemaitės komedija „Piršlybos”. B. Švažienės režisuotas
spektaklis sukvietė pilnutėlę profesinės technikos mokyklos salę. Džiugu, kad šalia seniai
pažįstamų scenos meno entuziasčių Z. Margienės, A. Rudienės drąsiai jautėsi ir jauni, gamybinio
mokymo meistrai B. Petrikas, A. Beniušis, K. Margis.
Kitas renginys buvo skirtas mūsų mažiesiems. Tai Viekšnių vidurinės mokyklos lėlių teatro
spektaklis „Avinėlis beragėlis”. Daug savo laisvalaikio paaukoja lėlių teatrui moksleiviai, dar
daugiau — jų vadovė mokytoja N. Kontutienė. Pridursiu, kad šis lėlių teatras neseniai tapo
respublikinės apžiūros laureatu.
Baigiamasis renginys sutelkė dainos, šokio, muzikos mėgėjus. Šoko, dainavo maži, jauni,
pagyvenę. Vis platesnio pripažinimo susilaukia vaikų, merginų ir mišrus chorai. Daug dalyvių —
platesnė geografija. Saviveiklininkų būryje dabar sutiksi dainos mylėtojų iš visų miestelio
kolektyvų: iš abiejų mokyklų, darželio, „Masčio” susivienijimo Viekšnių cecho. Tai kultūros
namų darbuotojos R. Liaudanskienės veiklos baras.
Trečiąją kultūros renginių dieną veikė įvairios parodėlės: kas gaminama Viekšniuose, ką turi
sukaupę miestelio gyventojai, gėlininkai.
Gyvai buvo domimasi vidurinės mokyklos mokytojo, LTSR nusipelniusio mokytojo
A. Gedvilo parašyta mokyklos istorija, duomenų apie šią mokyklą baigusius įžymius mūsų
krašto žmones nesutalpinsi į jokį stendą. Suprantama, tobulėjimui ribų nėra. Reikia siekti, kad
ateityje tokiuose renginiuose dalyvautų ir mokyklų, įstaigų, organizacijų meno saviveiklos
kolektyvai, būtina toliau šlifuoti šokėjų įgūdžius. Tai — ateities darbai. Tikime, kad kultūros
namų darbuotojų B. Švažienės, R. Liaudanskienės ir A. Rudienės išradingumas neišblės.
Viekšniškiai mano, kad ateityje tokie renginiai ir turėtų būti rengiami gyvenvietėse, apylinkių
centruose.
Lengvenaitė-Urbienė Amelija. Mano vaikystės Viekšniai // Vienybė. — 1987. — Kovo 31
(Ir nuotrauka: Viekšnių bažnyčios gaisras); Bal. 2. — Tekste: Viekšniai, mokyklos, mokytojai,
žmonės. „Eidama į liaudinę, kasdien turėjau prošal praeiti pro didžiulį namą, kur tuo metu buvo
Viekšnių vidurinė mokykla. (Vėliau šitame name ilgą laiką buvo paštas, o dar vėliau — kultūros
namai. Deja, jų šiandien nebėra: anot viekšniškių — „Mūsų Kultūra sudegė”). Ir į patį namą, ir į
tos mokyklos mokinius žiūrėjau su didžiausia pagarba.”
Butautaitė Eglė. Linksma buvo šventėje: Fotoreportažas // Vienybė. — 1988. — Liep. 30. —
Tekste: Surengta šventė Viekšniuose. Direktorė R. Saladžiuvienė, meno vadovė
B. Liaudanskienė.
Juodpusis Apolinaras. Dešimtmečių tėkmėje (Viekšnių kultūros namų dramos kolektyvo
trisdešimtpenkmetis) // Vienybė. — 1989. — Saus. 17: Iliustruota — „Vytauto Raudonio ir
Algimanto Šarkio nuotraukose: viršuje — sveikinimo žodžius taria (iš kairės) rajoninių kultūros
namu direktorė A. Norkienė, rajono Tarybos vykdomojo komiteto pirmininkas A. Rimkevičius ir
rajono kultūros skyriaus vedėja N. Pilipavičienė; apačioje —dramos kolektyvo veteranai
B. Stankaitienė, P. Skonsmonienė, R. Skonsmonas ir S. Ablingis”. — Visas tekstas:
Viekšniai jau senokai nebuvo matę tokios šventės: į vidurinę mokyklą sugužėjo miestelio
inteligentija, atvyko svečių iš Mažeikių, Biržų, Šakių ir kitų rajonų. Tą vakarą daugiausiai
malonių rūpesčių turėjo vietos kultūros namų dramos ratelio kolektyvas ir jo ilgametė vadovė
Regina Saladžiuvienė — kolektyvas pažymėjo vaisingos veiklos trisdešimtpenkmetį.
Visko būna meno saviveikloje — ir gero entuziazmo, ir ilgai įsimenančių pastatymų, ir
nesėkmių. Viekšniškiams turbūt būdingiausias bruožas — kolektyvo ilgaamžiškumas, tas
mokėjimas palaikyti ryšius su žmonėmis, kuriuos scena sujungė ilgai ir tvirtai draugystei, tas
pavydėtinas kruopštumas ištisus tris su puse dešimtmečio rinkti kolektyvo veiklos istoriją.
Tą vakarą svečius sukviesti į salę buvo nelengva — visi būriavosi prie albumų, prie afišų
stendų, prie fotografijų ir sąrašų. Kiek čia vertingos istorinės medžiagos! Štai pirmojo spektaklio
173
— I. Turgenevo „Neatsargumas” — programėlė ir fotografija. Spektaklį, kurį viekšniškiai išvydo
1953 m. vasario 23 d., režisavo šviesios atminties viekšniškis mokytojas Vincas Deniušis.
Varto šias brangias relikvijas Viekšnių vidurinės mokyklos mokytojas S. Ablingis, buvęs jo
kolega, dabar biržietis L. Virkutis, mažeikietė B. Veverytė-Stankaitienė, negali atsižiūrėti, negali
neprisiminti smulkmenų, kuriozų.
— Ar pameni?.. — klausia L. Virkutis.
— O aš kol su špaga išmokau vaikščioti... — prisimena S. Ablingis. Per tuos 35-eris metus
Viekšnių scenoje pastatyti 65 spektakliai. Pastarasis — G. Mareckaitės „Berniukas su balandžiu”
— šių mokslo metų pradžiai, viekšniškių mokinukų džiaugsmui. Minimuose 65 pastatymuose
dalyvavo 108 atlikėjai, 25 vaidmenis Viekšnių scenoje sukūrė Zofija Margienė, 15 — Liuda
Pukinskytė-Petraitienė, 12 — Stasys Ablingis. Kaip minėta, pirmąjį spektaklį režisavo
V. Deniušis, po vieną — N. Kontutienė ir D. Butnoriūtė, tris — B. Švažienė ir 59 —
nepailstančioji Regina Saladžiuvienė.
Kiek už šių sausų statistinių skaičių „juodo” darbo, nemigo naktų, nervų, bet kiek ir
nepakartojamo neįkainojamo kūrybinio džiaugsmo! Daug gražių gyvenimo metų viekšniškiai
scenos entuziastai atidavė miestelio kultūrai ir savišvietai. Trisdešimčiai saviveiklininkų suteikti
LTSR meno saviveiklos žymūno vardai, 17 iš jų — dramos mėgėjai.
Žiūrėjau į jų portretus specialiame stende — jų jaunystę primena fotografijos, o dabar buvau
su jais greta ir galvojau: brendo, vyriškėjo jie kartu su gyvenimo rūpesčiais, bet ir su scenos
džiaugsmais, prasmingai brendo. Vienas kitas, žiūriu, jau ir į užtarnautą poilsį taikosi, kelių, deja,
niekada greta nebebus. Atsistojame tylos minute Jų pagerbti — pirmojo režisieriaus mokytojo
Vinco Deniušio, nepakeičiamo dailininko dekoratoriaus Albino Stonio, gabaus aktoriaus Adomo
Laniausko, kitų...
Bėga metai, bėga laikas. Viekšnių vidurinės mokyklos mokytojas S. Ablingis, oficialiojoje
dalyje apžvelgdamas dramos kolektyvo kelią, ypač pirmuosius metus, pažymėjo, jog tada
kūrybai buvo dėkingesnės sąlygos — nebuvo televizijos, profesionalūs teatrai nedažnai
užsukdavo, ir vietinių artistų spektakliai buvo mėgiami. O režisierė R. Saladžiuvienė — ta
neramioji dvasia — į dramą vienus priviliojo, kitus privertė, trečius diplomatiškai į dublerius
įsuko ir taip sucementavo brandų kolektyvą, kurio jubiliejinės šventės yra visų Viekšnių ir
viekšniškių šventės. Šioje šventėje jubiliejinį vakarą buvo parodytos penkios ištraukos iš
spektaklių, kurių visuose greta kitų vaidino bibliotekininkė Zofija Margienė, ir apie jos indėlį
teks atskirai rašyti.
Rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininkas A. Rimkevičius, šiltai
kalbėdamas apie Viekšnių žemę, padovanojusią daug talentingų žmonių, apgailestavo, kad
jubiliejų viekšniškiai scenos entuziastai pažymi svetimoje pastogėje, bet užtikrino, jog
keturiasdešimtmetis vyks naujuose kultūros namuose. Tai sukėlė plojimų audrą. Toje audroje
buvo maloniau priimti sveikinimų adresus, garbės raštus, padėkos žodžius.
Akmenėlis Nerijus. Viekšniškių spektakliai // Vienybė. — 1990. — Liep. 17. — Visas
tekstas:
Žinomas, senas savos kūrybinės veiklos tradicijas turintis Viekšnių kultūros namų dramos
kolektyvas šių metų pradžioje sumanė pastatyti Žemaitės komediją „Apsiriko” ir pažymėti mūsų
literatūros klasikės gimimo 145-ąsias metines. Nieko nelaukdami saviveiklininkai ėmėsi darbo,
ir vasario mėnesį viekšniškiai jau buvo pakviesti į premjerą. Koks tolesnis šio pastatymo
likimas?
Pasirodo, scenos meno entuziastai su spektakliu lankėsi Palnosuose, Kapėnuose, Kairiškiuose,
Sablauskiuose, antrą kartą vaidino Viekšniuose. Ir visa tai padaryta aktorių entuziastų ir
nenuilstančiosios režisierės Reginos Saladžiuvienės pastangomis.
— Negaliu atsidžiaugti žmonėmis, kurie vaidina šiame spektaklyje, — pasakoja režisierė. —
Ir dekoracijas padėjo padaryti, ir transporto priemonėmis pasirūpina, nors pergyvename sunkų
blokados ir degalų deficito laikotarpį. Štai aną sekmadienį sumanėme nemokamai spektaklį
parodyti „Virvytės” turistinėje poilsio bazėje besiilsintiems žmonėms. Kaip tyčia nebegavome
automašinos, ir ką gi — mano artistai nėrėsi iš kailio, bet dekoracijas nugabeno. Traktorium!
174
Pirmą kartą viekšniškiai vaidino gamtos prieglobstyje, tyliai pušaitėms ošiant. Pradžioje
baiminosi — gal nesigirdės žodžių, gal dėmesį blaškys aplinka. Ir susirinkę poilsiautojai, ir patys
aktoriai — visi tą vakarą pergyveno malonias valandėles, pajuto gaivų atokvėpio gėrį. Kaip
nepajus, kai nuoširdžiai vaidinama, kai skamba Žemaitės žodis ir žodis apie ją, kai aidi
nuotaikingos žemaitiškos dainos.
Spektaklyje vaidinantys viekšniškiai — bibliotekininkė Zofija Margienė, vairuotojas
Romualdas Voveris ir jo sūnus melioratorius Rimantas, mokytojas Vitalijus Baltutis ir jo žmona
prekybininkė Irena, farmacininkė Rasa Dargytė, žemės ūkio mokyklos darbuotoja Genutė
Daukšaitė — parodė tikrai daug entuziazmo, o mokytoja Dioniza Marciuškienė — muzikinio
išradingumo.
Viekšniškių scenos mėgėjų spektakliuose į priešblokadinį fondą surinkta apie 700 rublių.
O planuose nauji sumanymai ir didelis noras suvaidinti Rumšiškėse, Liaudies buities muziejuje.
Regina Saladžiuvienė: Nekrologas // Vienybė. — 1994. — Lapkr. 26: ir nuotrauka. — Visas
tekstas:
Ketvirtadienį, lapkričio 24 d., mirė buvusi ilgametė Viekšnių kultūros darbuotoja Regina
Saladžiuvienė. Ne tik viekšniškiai, ne tik meno saviveiklos entuziastai, bet ir daugelis mūsų
krašto gyventojų velionę pažino, buvo patyrę jos širdies gerumą, grožėjosi jos režisuotais
spektakliais, žavėjosi jos energija ir išradingumu.
Regina Saladžiuvienė buvo gimusi 1917 metų spalio 14 d. Omsko mieste, darbininkų šeimoje.
Dvejų metų būdama, neteko tėvo, tik 1922 metais motina su trimis vaikučiais grįžo į Lietuvą,
apsistojo Panevėžio mieste.
1937 metais Regina baigė Panevėžio mergaičių gimnaziją, 1940 m. persikėlusi į Vilnių, dirbo
Filharmonijoje sekretore mašininke. Susilpnėjus sveikatai, porą metų gydėsi Birštone.
Nuo 1950 m. Regina Saladžiuvienė gyveno ir darbavosi mūsų rajone, Viekšniuose, iki
1966 m. — vidurinėje mokykloje sekretore mašininke, o nuo 1966 iki 1992 metų — kultūros
namuose, ilgą laiką buvo jų direktorė.
Be galo darbšti, pareiginga, drausminga, mėgstanti savo darbą, pasirengusi visomis jėgomis
kelti žmonių širdis ir sielas prie meno ir grožio, sumani ir išradinga, negailinti jėgų ir sveikatos
siekiant užsibrėžto tikslo — tokią Reginą Saladžiuvienę pažino ir tokią ją prisimins tiek
viekšniškiai, tiek viso rajono kultūros darbuotojai. Prisimins jos režisuotus saviveiklinius dramos
spektaklius, koncertus, šventes. Stokodama profesinių žinių, velionė išnaudodavo kiekvieną
progą daugiau išmokti ir sužinoti seminaruose ir kursuose, respublikinėse ir kaimynų meno
šventėse.
Deja, jos biografija neatitiko bolševikinių standartų, tad už sumanumą ir nuošaliam kraštui
paskirtą dvasinę kūrybą dažniausiai susilaukdavo tik profesionalų kuklaus padėkos žodžio, o ne
valdžios pripažinimo. Tačiau velionė niekada ir niekam nereiškė priekaištų, tenkinosi kuklia
kultūros darbuotojos buitimi, vienminčių pagarba bei darbo džiaugsmu, nuoskaudas ir
nepriteklius palikdama savo vienatvei. Ir ekonominei krizei ėmus siaubti rajono kultūrą, velionė
tapo viena pirmųjų jos aukų — turėjo atsisveikinti su darbu, teikusiu jėgų ir gyvenimo pilnatvės.
Keitėsi Viekšniai ir kultūros namų pavaldumas, o R. Saladžiuvienė buvo ir liko mums visiems
ta pati šviesioji kultūros, dvasingumo žvaigždelė, nežinia iš kur besisemianti jėgų kitiems šviesti.
Ji buvo Inteligentė ir Kūrėja.
Ačiū Tau, brangioji Regina, už mums, mūsų kraštui paskirtus gyvenimo, darbo ir kūrybos
dešimtmečius. Tavo didžiosios sielos šviesa šildo ir šildys mus, likusius gyventi. Tegul būna Tau
palankus dangiškasis mūsų Globėjas.
Rajono kultūros darbuotojai.
Juodpusis Apolinaras. Fotografija — regimoji atmintis (2) // Vienybė. — 1997. — Vas. 1. —
Tekste: „Štai Viekšnių valsčiaus pašto tarnautojai 1930-aisiais, Vytauto Didžiojo metais,
nusifotografavę prie savo įstaigos. Buvęs pašto pastatas pokario metais buvo rekonstruotas, čia
įrengti anuomet gana erdvūs kultūros namai, kur viekšniškiai ir atvežtinius spektaklius bei filmus
žiūrėdavo, ir patys vaidindavo. Bet pastatas žuvo liepsnose, ir tik sena fotografija bemini anuos
175
laikus. [...]. Iš viekšniškio fotografo J. Kinčino kolekcijos į mus žvelgia nepakartojami, įspūdingi
tipažai — tarnautojai ir kunigai, lietuviai ir žydai.”
Jonikienė Roma. Kruopiškiams teatrų „Pastogė 98” buvo svetingiausia // Vienybė. — 1998.
— Lapkr. 12. — Tekste: „Tarpusavyje varžėsi keturi saviveikliniai dramos kolektyvai iš Papilės,
Kruopių, Kairiškių ir Viekšnių.” Viekšnių — drama „Sunki našta”. Režisavo B. Švažienė.
Jonikienė Roma. Vėl ir vėl pamilti gyvenimą: Susitikimai: [Joana Baužienė] // Vienybė. —
1999. — Vas. 2: Autorės nuotraukoje: Joana Baužienė su proanūkiu Endriumi. „Du artistai.
Vienas vaidina pagal raštą, o kitas iš natūros”, — apie save ir proanūkį juokavo Joana. — Visas
tekstas:
Žmogui nėra svetimas joks pojūtis. Juk kartais taip pasiklysti jausmuose, kad, atrodo, esi
gūdžiausioje girioje ir ieškai proskynos. Kartais taip susijaukia mintys, kad, atrodo, nebeturi
draugų — vien priešai. Kartais pasijauti tokiu vienišu, nors vilku kauk. Bet toje įsivaizduojamoje
girioje atrandi proskyną, jausmai atlėgsta, saviškiai priglaudžia, ir vėl esi žmogus, pajėgiantis
gyventi, svajoti O skaitytojams norisi papasakoti apie tokias asmenybes, kurios gyvenimą
pamilsta dar ir dar kartą — po nesėkmių, nusivylimų, kurios ne pragyventus metus skaičiuoja, o
kiekvienuose prabėgusiuose metuose suranda žavesio.
„PER VIDURĮ” AUGINO VAIKUS
Viekšniškė Joana Baužienė jau paminėjo 75-metį. Jai saviškiai eilėraštį sukūrė, kurio esmę
suvokia tik patys artimiausi. Prieš gerus porą metų moters gyvenimas įgavo daugiau spalvų. Ji
vėl sugrįžo į saviveiklinę sceną, į neįgaliųjų dramos kolektyvą. Vėl atmintinai mokosi ilgiausią
tekstą, vėl jaudinasi, kol pakyla scenos uždanga, vėl skuba gyventi. Blogai, kai nėra kur „dėti”
laiko, kai jau imi save smaugti mintimis, jog esi niekam nebereikalingas. Pomėgis vaidinti, tai
pati didžiausia galimybė būti reikalingu. Joana Baužienė savo teatre pagrindinė artistė. Ji —
„mamytė”. Ir pagal amžių, ir pagal būdą. Taip ją teatre ir vadina: „sveika, mama”.
Pati „mama” dalyvavimą saviveikloje suskirstė į dvi dalis: vaidino jaunystėje ir dabar. Per
vidurį augino vaikus, tvarkė namus, daug dirbo. Žodžiu, vargo savo vargus.
Vaidinti pradėjo mokykloje, jei tik kur jos reikėjo, visur buvo. Mokėsi Plinkšių žemės ūkio
mokykloje. Ten tvarka buvusi griežta: nori jaunimas vakarėlio — ruoškite programą. „Ten tai
privaidinau, prisideklamavau, kad, maniau, ilgam užteks”, — šelmiškai apie jaunas dienas
pasakojo Joana. Sakė, sau prisiekusi — Klaipėdos žemės ūkio technikume neišsiduos apie
saviveiklą, bus tyli, rami... Bet kur tau, kai mokslo metams prasidėjus, dėstytojai paklausė, kas
dalyvavo saviveikloje, nebeištvėrė. Sulaužė duotą žodį. „Bet technikume spektaklius, lyg
kokiame tikrame teatre, statėme. Rūbai, dekoracijos. Į generalinę repeticiją ateidavo žinomas
režisierius P. Gaidys”, — prisiminė pašnekovė. Jis jau tada pastebėjo gabią studentę. Vis
sakydavo, jog mergina ne tą profesiją pasirinko. Joana kartu su rašytoju, K. Saja vaidino, jis tuo
pačiu metu technikume mokėsi.
PASILIKO ČIA
Kilusi Joana Baužienė iš Židikų. Po mokslų technikume paskyrė į Akmenę — į žemės ūkio
valdybą. „Po kultūringų vakarėlių Klaipėdoje Akmenė pasirodė tamsus kraštas. Šokiuose įkaušę,
grindys šiukšlinos. O ir kavalieriai kažkokie nevykę”, — prisiminė ji pirmuosius įspūdžius. Ypač
vienas bendradarbis Antanas, vis ranką suspaudžia ar kitaip po akimis maišosi „Aš panelėms vis
sakydavau, kas už jo ištekės, kvailė bus! Pati ir ištekėjau”, — juokiasi Joana. Ilgą ir gražų
gyvenimą nugyveno. Pasistatė Viekšniuose namą. Jau amžiną atilsį Antanas... Visą tą laiką Joana
saviveiklos nė nebeprisiminė. O „atrado” ją Birutė Švažienė, Viekšnių kultūros namų direktorė.
Nė nežinojo, kad Joana buvo puiki saviveiklininkė;
VĖL Į SCENĄ
„Bijojau po tiek metų vėl į sceną sugrįžti, bet norėjau. Su žmonėmis susitinku, vis ne viena. Ir
toks įpareigotas jautiesi. Žodžius mokaisi, repeticijų nepraleidi, sirgti nebėra kada. Net
migdomųjų nebereikia”, — linksmai apie naujas gyvenimo spalvas pasakojo Joana. Pasakojo ji,
kad tekstą mokėsi net daržą ravėdama. Kaimynas sakė: „Bambi sau panosėje nesustodama”.
Režisierė B. Švažienė sakė, kad reikia „mamą” net sutramdyti. Mat moka ji visų artistų žodžius
176
ir pasakinėja. „Tikra tiesa, kad mūsų Joanai teatras lyg naujas gyvenimas. Ji visada paklaus, ar
palaidinė dera, ar bateliai dailūs, susišukuos gražiai”, — gyrė režisierė savo artistę. Joana
Baužienė scenoje — tarytum sunkiame darbe. Labai sunku klausos aparatu besinaudojančiam
žmogui viską, kas aplinkui vyksta, suvokti. „Mes esame ja sužavėti”, — sakė B. Švažienė.
Pati Joana sakė, kad saviveiklininkų teatras jai jėgų suteikęs. Nuotaika pakilesnė. Kaip ir tą
dieną, kai inspektorius elektros skaitiklio patikrinti atėjo. „Šilta, namo durys atviros, stoviu prie
viryklės, kotletus kepu. Deklamuoju Maironį — apie raganų kalną. Atsigręžiu — stovi vyriškis.
Man tokia sarmata. Sakau, negalvok, tamsta, kad man pasimaišė. Tik nuotaika gera. Žmogus
atsakė, jog nenorėjo tokio gražaus eilėraščio pertraukti, todėl tylėjo”, — iš širdies juokėsi Joana,
pasakodama akimirkas iš praskaidrėjusio gyvenimo.
Apie gyvenimą, vaikus, anūkus, proanūkį kurį kartais „padaboja”, apie teatrą, kaimynus Joana
pasakoja su meile ir pasididžiavimu. Lyg ir nebūtų kuo skųstis, kad tik sveikata leistų vaidinti,
tarp keturių sienų neužsidaryti.
Sejavičienė Julija. Buvo ką ir pažiūrėt, ir parodyt: Seniūnijų kultūros ir meno dienos //
Vienybė. — 1999. — Vas. 11. — Visas tekstas:
Šeštadienį rajono centro gyventojams skambią dainą, trankų šokį, žemaitišką žodį atvežė
Viekšniai.
Retai kada būna šitaip: po koncerto žiūrovai apspito Viekšnių saviveiklininkus ir dėkojo už
puikų koncertą.
— Jūs tikra artistė, kokia elegantiška jūsų sceninė laikysena, koks nuostabus balsas, — sakė
Jadvyga Lapina, spausdama Palnosų kultūros namų direktorės Eugenijos Skrebutėnienės ranką.
Viekšnių seniūnijos koncertą apvainikavo Palnosų kultūros namų estradinis ansamblis, kuriam
vadovauja Pranas Damanskis.
Ansamblio solistai Laimutis Čiuladis, Egidijus Daujotas ir Eugenija Skrebutėnienė,
pasitelkusi seserį Angelę Norkienę, tikrai žavėjo sodriu vokalu, artistiškumu. Be to, ir jų
repertuaro dainos buvo žinomos ir mielos. Žiūrovai prašė ir prašė kartoti kone kiekvieną jų
atliktą dainą.
O pradėjo koncertą Viekšnių muzikos mokyklos moksleivis Donatas Balvočius daina, kurios
posmas kvietė: „Jeigu Žemaitijoj būsit, aplankykit Viekšnius mūsų”. Žemaičių tarme koncertui
vadovavo Viekšnių kultūros namų direktorė Birutė Švažienė.
Su žemaičių dainomis per salę į sceną atėjo garsusis Biržiškų draugijos etnografinis
ansamblis, kuriame matėme daug pažįstamų veidų: pedagogų S. Ablingio, V. Kontučio,
N. Kontutienės, dabartinio Viekšnių vidurinės mokyklos direktoriaus R. Griciaus, kultūros
darbuotojo A. Krivicko ir kitų. Etnografinį ansamblį „Poilsėlis” subūrė ir jam vadovauja Nijolė
Kontutienė. Biržiškiečiai dovanojo žiūrovams nuostabų koncertą. Nuoširdžiais plojimais tarsi
dyvinais epitetais žiūrovai apdovanojo ir Viekšnių kultūros namų 9 asmenų kapelą, kuriai
vadovauja Antanas Erlickas (klasiko J. Erlicko brolis). Keletą dainų padainavo kapelos solistės
D. Barakauskienė ir V. Imbrienė. Gražią žemaičių krašto etnografinę programą parodė Daubiškių
ir Palnosų pagrindinių mokyklų etnografiniai ansambliai (vadovė E. Skrebutėnienė), Viekšnių
šokėjai senjorai ir Žemės ūkio mokyklos šokėjai (vadovas A. Krivickas). Gražiai koncertavo ir
Žemės ūkio mokyklos estradinis ansamblis. R. Teniuko, K. Vaičekausko, L. Abromaitytės,
J. Daujotaitės pasirodymą žiūrovai priėmė šiltai.
Gal nesuklysiu teigdama, kad Viekšnių saviveiklininkai nustebino, nes parodė žanriniu ir
meniniu požiūriu itin turtingą programą, atvežė gausų būrį saviveiklininkų. Jų talentus mokėjo
gražiai sujungti didžiulę kultūros darbo patirtį turintys vadovai — B. Švažienė, E. Skrebutėnienė,
N. Kontutienė, A. Krivickas ir kiti. Už koncertą viekšniškiams padėkojo rajono kultūros skyriaus
vedėja J. Rekašienė, „Bočių” draugijos atstovas M. Aleknavičius.
Kultūros rūmų vestibiulyje veikė didelė tautodailės darbų paroda. S. Chriščianavičienė joje
eksponavo smulkių akmenėlių paveikslus, pedagogė J. Parieštienė — siuvinėtus paveikslus,
meniškas servetėles, B. Maželytė — savo austas lovatieses, rankšluosčius. Tarp kitko,
B. Maželytė išaudė rūbus biržiškiečių ansambliui ir netrukus turėtume pamatyti juos nauja
apranga. Atskirą rankdarbių stendą turėjo Viekšnių žemės ūkio mokyklos moksleiviai, Kapėnų
pagrindinės mokyklos floristų būrelis „Šlamutis”, kuriam vadovauja ir savo nuostabių darbų
177
eksponavo mokytoja L. Jagielienė. Daug gražių darbelių atvežė ir Daubiškių pagrindinės
mokyklos floristai.
Viekšniškiai turėjo ką parodyti, o rajono centro gyventojams buvo ko pažiūrėti ir pasiklausyti.
„Viekšnių kultūros namų kapela...” // Vienybė. — 1999. — Kovo 13. — Nuotrauka ir
tekstas: „Viekšnių kultūros namų kapela, vadovaujama Antano Erlicko, koncertais paįvairina ne
tik savo miestelio gyventojų laisvalaikį. [...]. Kapeloje groja 9 nariai, instrumentininkų melodijas
praturtina mažasis dainininkas Donatas Balvočius, Viekšnių žemės ūkio mokyklos mokytoja
Danutė Barakauskienė, seniūnijos globos darbuotoja Lina Kaminskienė. Keletą kartų su kapela
dainavo paminklotvarkininkė Vilhelmina Imbrienė.” Arūnas Šarkis, Marius Krasauskas, Karolis
Vaičiakauskas, Ildifonsas Venalis.
Juodpusis Apolinaras. Kultūros švyturį prisimenant // Vienybė. — 1999. — Gruod. 7. —
Tekste: Viekšniuose renginys Reginai Saladžiuvienei prisiminti. — Visas tekstas:
Daugiau kaip keturis dešimtmečius sunkų, bet taip reikalingą kultūros plėtros darbą
Viekšniuose dirbo Regina Saladžiuvienė. Ji buvo ir kultūros namų meno vadovė, ir saviveiklinių
spektaklių režisierė, ir šokių mokytoja, ir kraštiečių susitikimų bei kitų masinių renginių
organizatorė. Štai jau penkeri metai, kaip tasai kultūros švyturys užgeso. Laimei, Viekšniai ir
viekšniškiai šios taurios asmenybės nepamiršo ir nepamiršta.
Biržiškiečių draugijos vadovės gydytojos A. Gurauskaitės ir biržiškiečių ansamblio
„Poilsėlis” iniciatyva prieš savaitę Viekšniuose įvyko itin šiltas ir jaudinantis vakaras Reginai
Saladžiuvienei prisiminti. Giesme, malda, daina, betarpiškais įspūdžiais apie bendrą darbą gražus
viekšniškių inteligentų būrelis prisiminė nepamirštamas dienas ir vakarus, besiruošiant vienam ar
kitam renginiui, repetuojant, aptariant ateities planus.
B. Švažienė, bene ilgiausiai dirbusi kartu su R. Saladžiuviene, pasakojo, kaip ši moteris buvo
reikli sau ir kitiems, kaip ji daugeliui mokėjo įteigti mintį maksimaliai aukotis, drauge dirbti.
A. Rudienė prisiminė, kaip režisierė sugebėdavo ir vaikui, ir pagyvenusiam saviveiklininkui
įrodyti, jog jis esąs pats reikalingiausias, pats svarbiausias. Štai čia ir slypi tokios gilios, tokios
turtingos mėgėjiškų meno kolektyvų tradicijos Viekšniuose.
Vakaro metu prisiminimais apie šią šviesią asmenybę dalinosi N. Kontutienė, B. Zvicevičienė,
Z. Margienė, S. Ablingis ir daugelis kitų. Gydytoja A. Gurauskaitė, kurios tėvų namuose
R. Saladžiuvienė daugelį metų gyveno ir kur vyko šis prisiminimų vakaras, dėkodama visiems už
pagarbą velionei, šviesiais prisiminimais papildė daugelio išsakytas mintis.
Kaip vaizdingiausia vaisingo ilgamečio R. Saladžiuvienės darbo Viekšniuose iliustracija yra
be galo vertinga metraštinė medžiaga apie viekšniškių pastatytus spektaklius ir šventes. Su
pavydėtinu kruopštumu Viekšniuose ji saugoma. Kaip ir atmintis apie šviesius žmones.
Nuotraukoje: A. Gurauskaitė (kairėje) ir B. Švažienė R. Saladžiuvienės paminėjimo vakare.
Jonikienė Roma. Erlickas, bet ne tas // Vienybė. — 2000. — Birž. 15: ir nuotrauka.
Lukošiūtė Sandra. Kultūros namai be namų? Viekšniškiai juokais tai vadina likimo pirštu //
Santarvė. — 2001. — Saus. 16: „Jono Strazdausko nuotr. Kultūros namų darbuotojai Antanas
Erlickis, Birutė Švažienė, Antanas Krivickas, Julija Juciuvienė tenkinasi kambariu Žemės ūkio
mokykloje”. — Visas tekstas:
Gruodžio 31 diena Viekšnių kultūros namams — liūdna data. Šiemet — ypač, nes sukako
trisdešimt metų, kai medinis kultūros namų pastatas supleškėjo iki pamatų. Nuolatiniai
gyventojai juokauja, kad jų miestelį nuo seno persekiojo likimo pirštas: Viekšniai neturėjo
kultūros namų bei liepto per Ventą.
SUSITAIKĖ SU PROBLEMA
25 metus Viekšnių kultūros darbuotojai glaudėsi bibliotekos patalpose, repetuodavo viename
kambaryje. Prireikus salės, prieglobsčio prašydavosi vidurinėje arba žemės ūkio mokyklose.
Kultūros namų direktorė Birutė Švažienė prieš aštuonerius metus su Viekšnių žemės ūkio
mokyklos tuometiniu direktoriumi Rimantu Norbutu susitarė, jog už remontą priglaus juos po
savo stogu. Prisijungus prie Mažeikių, iškilo nauja problema. Mažeikių politechnikos mokykla,
178
kurios filialu praėjusiais metais tapo Viekšnių žemės ūkio mokykla, pradėjo reikalauti salės
nuomos.
„Nors ten esantis inventorius priklauso kultūros namams... Kaip dabar nustatysi, mokykla ar
mes daugiau naudojamės sale?” — stebėjosi B. Švažienė.
Tiesa, naujieji kultūros namai 1992 metais buvo pradėti statyti. Reikėjo tik montuoti
įrengimus, kai užgriuvęs atgimimas viską nuslopino. Didžiulis pastatas metus stovėjo atviras.
Vėliau visas landas užmūrijo, tačiau, anot direktorės, visiems „cikaunu”. Be to, laikas daro savo.
Kreiptasi į Akmenės rajono merą — atsakymas aiškus: norint pabaigti statybą, reikėtų daug
milijonų, ne ką pigiau kainuotų ir pastato rekonstrukcija. Nepaguodė ir po prijungimo apsilankęs
Mažeikių rajono meras.
„Visais laikais Viekšnius persekiojo gaisrai... Jau, rodos, ledai pajudėjo, ir — kaip likimo
pirštas — prasidėjo Atgimimas”, — prisiminė kultūros namų direktorė, pridūrusi, kad prieš
vienuolika metų viekšniškiai sulaukė liepto per Ventą, kuomet ansamblis „Lietuva” surengė
grandiozines Jonines. O kaip su kultūros namais? „Atsistojęs vidury miestelio nešauksi, jog
neturime pastato. Viekšniškiai su tuo susitaikė”, — šiandieninę situaciją apibūdino Birutė
Švažienė, užsiminusi, jog problemų kyla ir dėl tualeto, ir dėl rūbinės.
LIŪDNĄ JUBILIEJŲ PASITIKO LINKSMAI
Nepaisant to, kad jubiliejus prieš Naujuosius susietas su liūdnais prisiminimais, ta proga
koncertavo visi kolektyvai: folklorinis, pagyvenusių šokėjų bei moterų ansambliai, liaudiška
kapela, moterų duetas bei dramos mėgėjų teatras.
Viekšniai turi seną tradiciją — kasmet surengti po spektaklį, kuriame vaidina vis kiti aktoriai.
Prieš ketvertą metų į teatralų veiklą įtraukti ir neįgalieji. Pirmasis spektaklis pastatytas 1953
metais, kai kurių aktorių jau nebėra tarp gyvųjų. Anot režisierės B. Švažienės, vaidinti mieliau
imasi moterys ir kaip visada trūksta vyrų. „Gal todėl, kad moterys iš prigimties smalsesnės?” —
spėjo pašnekovė.
Pasak direktorės, jie gali didžiuotis, kad kultūros namai Viekšniuose — visa ko centras. Prieš
keletą metų tapo tradicija per Mindaugo karūnavimo dieną apdovanoti pavyzdinių sodybų
šeimininkus. Ši diena sutampanti ir su miestelio švente.
JONINĖS PRIMINĖ INDŲ FILMĄ
— Daugelį metų velkasi problema: negalime organizuoti renginių pušyne. Kiekvieną vasarą
dėl to kyla didelis triukšmas, — apie nesklandumus su ten Jonines organizuojančiu verslininku
pasakojo Birutė Švažienė. — Jis daro komercines Jonines su šlapiais marškinėliais ir panašiai.
Sutinku, tegul jos būna modernesnės, bet privalo išlaikyti tautines tradicijas, o ne paremtas
pinigais.
Kultūros namų direktorei per 25 metų darbo praktiką labiausiai įsiminė ansamblio „Lietuva”
surengtos Joninės. Tokį pat renginį ansambliečiai pakartojo po penkerių metų. Būta ir vainikėlių
leidimo į Ventą, ir fakelų, žodžiu, išlaikytos visos tradicijos. Net senos moteriškėlės stebėjosi:
„Gražu kaip indų filme”.
Viekšnių kultūros namai gali pasidžiaugti niekada nestokoję žiūrovų, net sunkiausiais laikais.
„Ataskaitiniame koncerte prieš Naujuosius salikė buvo pilna. Į savo renginius viekšniškiai tikrai
eina. Nė karto nejautėme atoslūgio. Kita vertus, kaip direktorė, pasirenku pigesnius renginius.
Žinau, kad į brangesnius žmonės neįstengia nusipirkti bilietų”, — sakė B. Švažienė.
Ne kartą apie miestelio gyventojus teko girdėti: „Kažką tokio jie turi”. Renginiuose esą ne tik
daug žmonių, bet ir šilumos. „Viekšniškiai visada buvo išdidūs. Mokėjo pakovoti už savo miestą,
palaikyti saviškius. Nuvažiuojam kur koncertuoti į didmiestį, susirenka ten gyvenantys
viekšniškiai. Neapčiuopiamas ryšys su praeitimi. Gal todėl, kad iš mūsų krašto kilę be galo daug
garsių žmonių, kurie prisideda prie Viekšnių garsinimo. „Jūs — įdomūs” — dažnai tenka išgirsti
iš atvykusiųjų”, — savitumo priežastis bandė spėti kultūros namų direktorė Birutė Švažienė.
Sučylienė Janina. Respublikoje pripažinta Viekšnių kapelija // Būdas žemaičių. — 2001. —
Birž. 8. — Tekste: „Viekšnių kultūros namuose kapela pradėjo griežti apie 1987 metus. Jai
vadovauja „garsaus klasiko” brolis Antanas Erlickas. Kapelija dalyvavo respublikinėje dainų
šventėje, grojo rajoninėse šventėse, „Žemaitiško smuikelio” šventėje, ne kartą koncertavo
įvairiuose kaimo kultūros namuose.”
179
Eidimtienė Marija. 50-metį trukęs Viekšnių kultūros namų gyvavimas // Būdas žemaičių. —
2003. — Rugpj. 6: ir nuotraukos: „Birutė Švažienė tiki, kad Kultūros namai turės savo stogą.
Nuotrauka iš redakcijos archyvo. „Užkonservuotą” kultūros namų pastatą jau dešimtmetį griauna
patys viekšniškiai. L. Kazlauskienės nuotrauka. Prie senųjų kultūros namų. Nuotrauka daryta
1960 metais”. — Visas tekstas:
Šiemet Viekšnių mėgėjų teatrui sukanka 50 metų, kaip, beje, ir Kultūros namams. Ilgus metus
vienintelė spektaklių režisierė ir Kultūros namų direktorė buvo a. a. Regina Saladžiuvienė. 1953
metais Viekšniuose penki entuziastai, vadovaujami šviesaus atminimo mokytojo Vinco Deniušio,
pastatė I. Turgenevo trijų veiksmų pjesę „Neatsargumas”. Tai buvo kultūrinio darbo Viekšniuose
pradžia. Mėgėjų teatras jubiliejui rengia jau 80-ąją premjerą. Apie teatro ir Kultūros namų
istoriją mintimis dalijasi Viekšnių kultūros namų direktorė, Mėgėjų teatro režisierė Birutė
Švažienė:
— Neatsitiktinai pati kultūrinio gyvenimo pradžia buvo spektaklis. Ir dabar Viekšniuose
mėgstami artistai, į spektaklius susirenka gausus būrys teatro mėgėjų. Jei šnekame apie pradžių
pradžią, tai negalima nepaminėti tų pirmųjų, pramynusių kelią kelioms viekšniškių aktorių
kartoms. Ir dabar Viekšniuose gyvena pirmojo spektaklio (1953 m.) artistai, buvę mokytojai
Birutė Jokubaitytė-Zvicevičiėnė ir Stasys Ablingis.
Iki 1970 m. Viekšniuose buvo Kultūros namai. Kai sudegė medinis pastatas, kultūros
darbuotojai dviem dešimtmečiams prisiglaudė miesto bibliotekoje. Spektakliai „gimdavo”
sunkiose sąlygose: dekoracijas susikrovę į vežimėlius, artistai keliaudavo į vidurinę ar tuometinę
profesinę technikos mokyklą, o pavaidinę vėl grįždavo atgal. Tiesa, kūrybinį džiaugsmą
kompensuodavo išvykos į tuometinius kolūkius, kur aktoriai buvo mielai kviečiami ir vaišinami.
Per tuos metus Kultūros namų dramos kolektyve ne tik vaidino, bet vėliau ir režisieriaus
specialybes pasirinko Arūnas Baltutis, Daiva Butnoriūtė-Kvaukienė, Paulius Mylė. Pastarasis ir
diplominį spektaklį gynė Viekšniuose.
Nesitvėrė džiaugsmu viekšniškiai 1988 m. galų gale sulaukę naujų Kultūros namų statybos
pradžios. Tai turėjo būti erdvus, patogus pastatas: talpinanti per 400 žiūrovų salė, didelė
biblioteka (dabar jau avariniame name esanti), parodų salė ir kt. patalpos. Turėjo būti... Deja,
1992 m. statyba dėl lėšų stygiaus buvo nutraukta. Po ilgų ginčų ir diskusijų — „užkonservuota”
— užmūryti langai ir kt. angos. Jau dvyliktus metus pastatas griaunamas, ardomas, ten randa
prieglobstį paaugliai.
Aš nuo 1976 metų dirbu, o nuo 1992-ųjų vadovauju Viekšnių kultūros namams bei Mėgėjų
teatrui. Nuo 1992 m. rudens dešimtmetį Kultūros namai gyveno visavertį gyvenimą, nes buvom
geranoriškai priimti į tuometinę Žemės ūkio mokyklą. Akmenės rajono vadovų dėka
suremontuota salė, įrengta scena, apšvietimas. Atvykdavo profesionalūs kolektyvai, netrūko
švenčių ir kitų renginių. Turėjo kur repetuoti ir koncertuoti saviveiklininkai. 2001 m. rudenį
pasikeitė Žemės ūkio mokyklos statusas ir vadovai (mokykla tapo Mažeikių politechnikos
mokyklos skyriumi, vedėja paskirta iš Mažeikių). 2002 m. pradžioje buvo pareikalauta nuomos.
Žinoma, metų pradžioje biudžete lėšų tam nebuvo numatyta, todėl neliko kitos išeities, kaip
išsikraustyti. Nuo 2002 m. vasario 1 d. Kultūros namai „prisiglaudė” pirtyje. Iki šiol čia
repetuoja bei mažus kamerinius renginius ruošia kultūros darbuotojai. Salės ir scenos, deja,
pirtyje nėra!
Nors jau treji metai, kai Viekšniai prijungti prie Mažeikių rajono, bet vis dar neapsiprantame
„naujoje kultūrinėje terpėje”. Kultūros skyriaus vedėja mums nuolat priekaištauja dėl didesnių
nei mažeikiškių kultūrininkų atlyginimų, ir dirbame kaime net keturi specialistai... Kai
priklausėme Akmenės rajonui, buvome priskirti miesto kategorijai. 1992 m. Akmenės rajone po
reformos iš 22-iejų kultūros namų liko 8, todėl ir etatai buvo peržiūrėti pagal kategorijas: miesto,
centro ir kaimų, o meras A. Lupeika pasirūpino didesniais atlyginimais, kurie iki tol prilygo
valytojos uždarbiui. Sutinku, kad Mažeikių rajone taip pat būtina reforma, tik ji turi vykti viešai.
Dabar su nerimu laukiame sprendimų ir iki šiol nežinome reformos esmės.
Kultūros namų darbo sąlygomis susidomėjo net LNK televizija. Ji parengė reportažą žinioms,
kurį galėjo liepos 13 d. pamatyti visa Lietuva. Tačiau iš rajono vadovų nesulaukėme jokio
atgarsio. Buvo sakoma, kad tariamasi su Mažeikių politechnikos mokyklos Viekšnių skyriumi,
tačiau rezultatų nėra. Kad ir sunkiomis sąlygomis, kolektyvai dirba, kuria. Į veiklą įsijungė naujų
180
žmonių — štai prieš pusantrų metų Viekšnių kultūros namuose pradėjo dirbti Rimantas
Mikalauskas, kurio dėka liaudiškos muzikos kapela jau parengė puikų repertuarą. Kolektyvas,
kurį papildė daug jaunų žmonių, kviečiamas koncertuoti įvairiose šventėse. Džiugu, kad
R. Mikalauskas rūpinasi ne tik repeticijomis — šiemet jis organizavo ekskursiją po Lietuvą. Tai
buvo saviveiklininkams atlygis už triūsą. Viekšnių kultūros namų folkloro kolektyvas negausus,
tačiau vadovaujamas Julijos Juciuvienės, dirba išradingai. Įvairioms progoms parengia naujas
dainas, programą paįvairina puikiai atliekamais romansais. O senjorų šokių kolektyvas su
vadovu Antanu Krivicku noriai talkina folklorininkams, parengdami retro stiliaus bei folklorinių
šokių bei ratelių. Kultūros namų saviveiklininkai dalyvauja miesto šventėse, pasirodo ir kituose
rajone vykstančiuose renginiuose.
Viekšnių mėgėjų teatro ir Kultūros namų 50-mečio jubiliejų teatro mylėtojai pasitiks taip pat
jubiliejine — 80-ąja premjera. Rengiame draminį spektaklį „Neatmezgamasai mazgas”. Su
nerimu patyliukais rengiamės jubiliejui. Duok Dieve, kad ši šventė vyktų po savo stogu, savoje
salėje ir scenoje! Bet ar tai įmanoma!? Man, beveik trisdešimt metų paaukojusiai sunkiam
nedėkingam kultūriniam darbui, skaudu, kad po pusės šimtmečio nedaug kas pasikeitė ir laikosi
tik meno mylėtojų entuziazmo dėka. Ir šiandien, kaip prieš 33-ejus metus: keliauja po miestelį
artistai su dekoracijomis, muzikantai su instrumentais, šokėjai ir dainininkai, nešini rūbais.
Plastinina Bernarda. Viekšnių meno žmonės turi savo klubą // Santarvė. — 2004. — Bal. 8.
— Visas tekstas:
Jau seniai Viekšnių kultūros namų direktorė Birutė Švažienė brandino idėją suvienyti
miestelio menininkus. Vasario viduryje ši mintis buvo realizuota, ir kovo pabaigoje atidaryta
pirmoji naujai įsikūrusio menininkų klubo darbų paroda.
IDĖJĄ PALAIKĖ VIENINGAI
Viekšnių literatai, prieš porą metų susijungę į „Vinkšnelės” sambūrį, dažnai susirenka, skaito
ir aptaria savo kūrybą, pristato ją visuomenei, dalijasi sėkmėmis ir rūpesčiais. Prieš gerą mėnesį
jie netgi išleido savo kūrybos rinktinę.
Kuo blogesni už literatus menininkai, svarstė B. Švažienė. Paakinta šios minties, per Lietuvos
Valstybės atkūrimo dieną ji pakvietė į susitikimą po vieną atstovą įvairių meno sričių, kurių tik
Viekšniuose esama. Į kultūros namus, įsikūrusius Viekšnių pirties pastate, prie kavos puodelio
pabendrauti susirinko nemažas būrys įvairių polinkių meno žmonių.
Anot B. Švažienės, Viekšniuose yra ne vienas tapytojas. Jiems atstovauti buvo pakviestas
Michailas Ivančenka. Į susitikimą ateiti neatsisakė ir savito unikalaus meno atstovė Sniegena
Chriščinavičienė, vienintelė Viekšniuose likusi audėja Birutė Maželytė. Nedaugelis šiandien,
ypač iš jaunimo, beužsiimą siuvinėjimu. Todėl į būsimąjį klubą buvo pakviestos kilpiniu būdu
siuvinėjanti Danutė Daujotienė, peltakiuotų takelių ir servetėlių, siuvinėtų paveikslų autorė Jolita
Parieštienė. Susitikime dalyvavo ir medžio drožėjas Vitalijus Baltutis, kurio pomėgis — verpstės,
mokytoja Genovaitė Drąsutienė, besidominti karpiniais, Loreta ir Sigitas Kazlauskai,
užsiimantys fotografijos menu, kalvis Česlovas Pečetauskas, floristikos darbus pamėgusi Gitana
Butkuvienė.
Šie žmonės palaikė kultūros namų direktorės idėją ir nusprendė susiburti į klubą. 14 jo narių
savo veiklos koordinatore išsirinko B. Švažienę. Kitame susirinkime nuspręsta išsirinkti klubo
pavadinimą ir surengti pirmąją pavasarinę darbų parodą-pristatymą.
MENININKAI PRIPAŽĮSTA LAISVĘ
Darbų ekspozicija buvo paruošta greitai. Liko išrinkti klubo pavadinimą. Pasiūlymų buvo
daug. Pasak B. Švažienės, norėjosi kažko naujo, neįprasto, kad pavadinimas atspindėtų visas
meno šakas. Gerokai pasiginčiję, klubo nariai apsistojo ties „Spalvarniu”.
Vėliau buvo aptarta tolesnė veikla, numatyta rengti kūrybines išvykas, bendrus susitikimusseminarus su kitų miestų ir rajonų bendraminčiais. Atverstas pirmasis klubo metraščio puslapis,
kuriame jau puikuojasi pirmojo susitikimo bendra nuotrauka ir įamžinta parodos ekspozicija.
Anot klubo koordinatorės, tai — laisvų, nepriklausomų meno žmonių sąjunga, niekam
neįsipareigojanti ir nesaistanti savęs jokiais įstatais ar nario mokesčiais. Klubo nariai rinksis
181
kartą per mėnesį. Parodą, kurios ekspozicija veiks iki balandžio 17-osios, lankytojai gali
apžiūrėti kasdien, išskyrus sekmadienius, nuo 12 iki 18 valandos.
Sigito Strazdausko nuotr.
Vaišnienė Sigutė. Prisiminė ilgametę kultūros darbuotoją: [Reginą Saladžiuvienę] // Būdas
žemaičių. — 2004. — Gruod. 10: Autorės nuotrauka „Zofija Margienė dalijasi prisiminimais
apie Reginą Saladžiuvienę”. — Visas tekstas:
Kultūros namų direktorė B. Švažienė pakvietė miestelio inteligentiją į prisiminimų popietę,
skirtą ilgametės kultūros namų direktorės Reginos Saladžiuvienės 10-ies mirties metų sukakčiai
paminėti.
Po šv. Mišių susirinkusieji dalijosi prisiminimais apie bendrą kūrybinę veiklą, etikos ir
estetikos pamokas, gautas iš šios daugiau nei pusšimtį metų Viekšniuose žmonėms tarnavusios
šviesuolės.
R. Saladžiuvienė į Viekšnius buvo atvykusi iš Kauno. Gūdžiais sovietinio nepakantumo
metais ji slėpė savo praeitį, tačiau negalėjo paslėpti inteligencijos, elegancijos, ypatingo
gebėjimo bendrauti su žmonėmis. Prisiminimų popietėje iškilo jos turiningos veiklos su dramos
kolektyvais epizodai, prisiminimai apie linksmas gegužines, Joninių šventes, Lietuvoje
pasklidusių žemiečių suorganizuotus susitikimus. Buvę jos saviveiklininkai prisiminė nuotykius,
patirtus išvykose, vadovės gebėjimą žmones suburti, kvėpti darbui. „Kai Regina kviesdavo
dalyvauti saviveikliniame kolektyve, atsisakyti negalėjai, nes ji taip įtikindavo, kad esi ten pats
reikalingiausias, jog mesdavai visus darbus ir eidavai, kur kviečiamas”, — prisiminė dažnas
kalbėtojas. Prisimintos ir kelionės į įvairius respublikos teatrus, kur direktorės pažinčių dėka
viekšniškiai sėdėdavę geriausiose vietose ir rengdavęsi atskirose rūbinėse. Daug, tikrai daug
gražių žodžių buvo pasakyta jau dešimtmetį Kauno Panemunės kapinėse besiilsinčios Viekšnių
šviesuolės atminimui pagerbti. Kartais nostalgiškas, o kartais linksmas gaidas prasmingai papildė
V. Lizdenio atlikimas, bendros dainos.
Lazdauskaitė-Kontutienė Nijolė / Prie Nijolės Lazdauskaitės-Kontutienės kapo duobės
2007-03-02. — Tekstas perrašytas iš diktofono:
Sigutė Vaišnienė:
Oi Dieve, Dieve, Dievuli mona,
Pajiemei tievelius, pajimk ir monį!
Visi mes, pastarosiomis valandomis atėję atsisveikinti su Anapilin iškeliavusia Nijole
Lazdauskaite-Kontutiene, pynėme savo jausmų ir minčių pynę. Ir tikiu, kad toje prisiminimų
tiesmėje plaukė padėka mamai, seseriai, draugei, kolegei, mokytojai, kilniam žmogui už tai, kad
mūsų gyvenimus ji nušvietė nepaprasta sielos šviesa bei širdies šiluma. Visi juk žinom turį širdį,
bet vieniems ji tik gyvybės variklis, o kitiems — viso gyvenimo variklis. Nijolė savo gyvenimą
matavo širdimi. Jug ar galima neatiduodant širdies šilumos per keturiasdešimt metų mokyti
svetimus vaikus? Ir mokyti ne tik gimtosios kalbos taisyklių, bet ir mylėti žmogų, raginti
atskleisti sielą gėriui, grožiui, dvasingumui. Ar galima neatveriant širdies dainuoti dainą ir
dainuoti taip, kad nuplaukti jausmingų melodijų trelėmis drauge norėtų ir kiti? Ir taip ne dieną,
ne metus, o dešimtmečius. O įsivaizduokime, kaip be širdies šilumos, be dvasios stebuklingo
virpulio būtų gimusios, prakalbėjusios ir su žiūrovais susikalbėjusios lėlės? Ar ne širdies
nerimstantis veržimasis ten, už įprastos kasdienybės ribų, už paprastų ir pamatuojamų dalykų
plakė šokio ritmu? Ir — viens, du, trys, viens, du, trys — sukosi pati, ir kvietė paskui save
mažus, jaunus bei jau žilstelėjusį plauką nuglosčiusius. Ir ne tik. Dvasios gelmėje tilpo viskas —
ištvermė slaugant sergančius ir išlydint Anapilin artimuosius, meilė dalijant savo gyvenimiškąją
išmintį dukroms, virpulys glaudžiant prie savęs pasaulio stebuklą — anūkėlius. Tikėjimas tariant
maldos žodžius ir išskleidžiant sielą giesmei. Ji nedarė nieko, kas nebūtų išdegę jos dvasios
širdies skausmo, gilaus išgyvenimo, kūrybiškumo ugnyje. Todėl viskas buvo tikra, jaudino, vertė
mąstyti, tikėti, augti. Netgi su pavasario saulės pažadintu gėlės žiedu ji kalbėjosi sava kalba ir tas
negirdimas širdies ir augalo susikalbėjimas virsdavo svaiginančių kvapų, spalvų bei formų
harmonija. Tik šį pavasarį besistiebiantis žiedelis lauks ir nustebs nesulaukęs Nijolės širdies ir
182
rankų šilumos. Ir ne tik jis. Visi mes, širdį su savo Nijole, širdies ugnies ilgėsimės to raminančio
jaukumo, sklidusio nuo Tavo asmenybės. Jau tiek daug atiduota, tiek daug išdalinta, kad pavargo
kilnaus žmogaus didelė širdis. Lai nuo šiol amžinoji šviesa gaubia ją. Tegul ilsis jinai, jungdama
tuos, kurie jau Anapus, su tais, kur ateis. O atsisveikinimo mintis norėčiau užbaigti viekšniškės
kūrėjos Izolinos Nenaškinos šviesiam Nijolės atminimui skirtomis eilėmis:
Kiek dar liko dainų nedainuotų,
Kiek dar posmų paliko širdy.
Tu ėjai vis taku akmenuotu,
Suklupai. Atsikelt nebgali.
Nenueisi daugiau tu prie upės,
Nebmatysi bangelių Ventos,
Tik kas naktį, nušvitus mėnuliui,
Juodas kryžius prie kapo rymos.
Išėjai Tu į kitą pasaulį
Su daugybe daugybe dainų.
Gal būt ten kaip pas mus šviečia saulė,
Tik jame teks palaukti draugų.
O kas likom šioj žemėj, ateisim,
Kai pavasariais ims plaukt ledai,
Ir dainų jos pamiršti neleisim,
Tų, kurias vakarais dainavai.
Aldona Vėlavičienė:
Juk šioj žemėj daug kas keista, net netikėta. Akimirka it žaibas nutraukė, nukirto mintis,
siekius ir gvazdikai pakrypo, pasviro po kojom. Galimybė taip neskausmingai išeiti iš gyvenimo
ne kiekvienam skirta. Prieš 50 metų mes su Nijole susitikome mokyklos koridoriuose. Visada
puošni, tvarkinga, papurusia galvute. Nijolė Lazdauskaitė buvo gabi ir mokinė. Klasėje ji nebuvo
lašelis, ji buvo veržli scenoje, šokiuose, pamokose. Ir jos toks stropumas išugdė meilę darbui,
kūrybai, taip pat suteikė jėgas tolesnio gyvenimo audroms. Šviesus Nijolės prisiminimas visada
liks mūsų bendraklasių 11-tos abiturientų laidos širdyse, atmintyse. Amžiną tau ramybę, Nijole.
Mums primins pražydusi kapų ramybėje gėlelė, kad Tu čia, ir tiktai čia. Amžiną atilsį Tau. Tegul
būna Tau lengva smiltelė ir drėgna žemelės velėna. Visų savo klasės, buvusios klasės mokinių
vardu užjaučiu ir mes visi užjaučiam likusius ir liūdinčius artimuosius, gimines, draugus ir
pažįstamus.
Albina Paulauskienė:
Brangioji, Nijole, išėjai sudie nepasakius, išėjai amžinam poilsėliui. Tik verkia šiandien
liūdnos žvakės, tik liūdi šios gražios gėlės. Susirinkome šiandien atsisveikint su Tavimi ir
atsisveikinti amžinai. Visus metus į gyvenimą atveda laikas, visų gyvenimą įprasmina laikas, visi
mes esam laiko vaikai. Atėjo laikas ir visai nelauktai išsivedė mūsų mylimą draugę, mamą, sesę,
močiutę.
Nijolė folklorinį ansamblį „Poilsėlį” įkūrė 1989 metais. Iš pradžių dainavome tik šešios
moterys, o vėliau, bėgant metams, sukvietė ji 30 ansambliečių. Jos didžiulė meilė buvo šio krašto
dainoms, šokiams, papročiams. Daugiau kaip 18 metų lankydama senyvo amžiaus viekšniškius,
rinko ir užrašė jų dainuojamas dainas, mokėsi iš jų šokių, domėjosi jų papročiais. Todėl
organizuojamuose teminiuose vakaruose, išvykose ansamblis dainavo daugiausia viekšniškių
dainas. Ne vienam ansambliečiui jubiliejų, švenčių progomis parinkdavo nuoširdžiausius
linkėjimus, posmus, įpindama melodijas. Negailėdama savęs, davė mums daug. Du kartus
pabuvojome pasaulinėje lietuvių dainų šventėje Vilniuje, tarptautiniam folkloro festivalyje
Lenkijoje, televizijos laidoje „Krašto garbė”. Paskutinis jos darbas buvo „Bičkopis”. Tai
programa, skirta atrankai į šių metų pasaulinę lietuvių dainų šventę. Sunku ir apsakyti, kiek, kur
ir kada. Ji turėjo retas Dievo dovanas — santūrumą, draugiškumą, kūrybiškumą, kuriomis
dalijosi su esančiais šalia jos. Visiems padėdama, užjausdama, paguosdama, niekada
183
nepavargdavo. O kiek brendo dar svajonių, kiek dar liko planuotų darbų darbelių... Kas
bepasodins Tavo mėgstamas tulpes, kas bepražydins lelijas, kas bepalaistys pelergonijas, kas
besudėlios akmenėlius prie takelio, kas besurūšiuos užrašytas dainas ir posmus, kas beparuoš
programą „Poilsėlio” koncertams? Nijole, Tu jau kelyje į amžinuosius namus, nes Tavo širdis,
taip mylėjusi visus — ir dukras, ir anūkus, sesę, artimuosius, draugus, kaimynus, pavargo.
Negailestingas likimas suglaudė Tavo darbščiąsias rankas ant širdelės. Išėjai iš šio žemiško
gyvenimo, bet Tavo šviesus atminimas, meilė, pasišventimas kitiems visada liks mūsų širdyse
kaip nepamirštamas gyvas Tavo atminimo žiedas. Truks mums Tavo žvalumo, gyvenimiško
džiaugsmo, Tavo širdies gerumo. Šią sunkią valandą dalijamės skausmu su velionės artimaisiais.
Miela mūsų vadove, miela Nijole, šiandien Tavo „Poilsėlis” susirinko į paskutinę repeticiją.
Kažkada Tu mus išmokei dainą „Tegul būna lengvas poilsėlis”, kuri ir tapo mūsų ansamblio
himnu. O dabar jis tebūna atsisveikinimo rauda.
Plastinina Bernarda. Žmonės pasigenda senovinių švenčių — su apeigomis ir ritualais //
Santarvė. — 2007. — Birž. 23. — P. 8: iliustruota. — Tekste:
Joninės Lietuvoje buvo švenčiamos nuo senų senovės. Mūsų rajone bene giliausias šios
šventės tradicijas turi viekšniškiai. Senesnieji gyventojai prisimena paparčio žiedo ieškojimą,
aukuro ir laužų kūrenimą, laivų karnavalus. Viekšniškiai mano, kad mūsų tautos papročius ir
tradicijas užgožė užsienio kultūros invazija. Dabartinės Joninės — tik komercinis renginys, be
liaudies papročių ir apeigų.
RASOS ŠVENTĖ NEIŠNYKO
Dar ir šiandien Joninės kai kur švenčiamos kaip Rasos šventė. Pagal Katalikų Bažnyčios
liturgiją — tai Šv. Jono Krikštytojo gimimo šventė, jau XVI a. lietuviškuose raštuose vadinama
Joninėmis. Rasos — archajiškas šios šventės pavadinimas. Skambiu rasos vardu vadinamas
sidabrinis vandens lašelis, kurio galia sentėviai šventai tikėjo. Joninių rasa — jaunystės,
sveikatos ir grožio šaltinis, stebuklinga priemonė laukų derliui.
Viekšniuose yra Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Nuo senų senovės birželio 24-ąją čia vykdavo
Šv. Jono atlaidai. Sovietiniais laikais, norint žmones šiek tiek atitraukti nuo bažnyčios, tos dienos
išvakarėse būdavo organizuojamos masinės Joninių šventės. Tačiau žmonės puikiai suderindavo
abu šiuos pasižmonėjimus: per atlaidus nueidavo j bažnyčią, o Joninių šventę atšvęsdavo pušyne.
RENGĖJŲ IŠMONĖ — LAIVŲ KARNAVALAI
„Santarvės” pašnekovai viekšniškiai Sabina ir Viktoras Rimavičiai, Rūta Mylienė, Bronė
Ročienė, Tamara Maneikienė prisimena, kad Joninės būdavo lyg draugų ir giminių pasibuvimas
Juodeikių pušyne. Įspūdinga buvo šventės pradžia: saviveiklininkai, jos dalyviai, tarp kurių
būdavo ir šokėjų kolektyvų iš Latvijos ir Estijos, iškilminga, puošnia kolona žygiuodavo per
miestelį, Ventos upės lieptą pušyno link. Taip būdavo kviečiama į šventę.
Joninės prasidėdavo koncertu. Grodavo Viekšnių vidurinės mokyklos muzikos mokytojo
Vinco Deniušio vadovaujamas kultūros namų pučiamųjų orkestras, pasirodydavo svečių
kolektyvai, ansambliai, kultūros namų tautinių šokių ratelis, dainuodavo duetai.
R. Mylienei labiausiai atmintin įstrigo per Jonines organizuojami laivų karnavalai. Juose
dalyvaudavo organizacijos, įstaigos, šeimos. Laivai būdavo išpuošiami pagal pasirinktą temą.
Paslaptingų šviesų apšviestas upe plaukdavo piratų laivas. Įspūdingai atrodydavo tarp degančių
fakelų ant plausto plūduriuojančios vaidilutės. Kitame laive išdidžiai įsitaisęs sėdėdavo jūrų
valdovas Neptūnas.
Prieš vidurnaktį žiūrovai ant Ventos kranto lūkuriuodavo atplaukiančių laivų. Komisija
įvertindavo laivų karnavalo dalyvių pastangas, skirdama simbolines premijas.
Mažeikių muziejaus fondų saugotoja Raimonda Ramanauskienė, besidominti etnologija, sakė,
kad laivų karnavalai per Jonines būdavo tik organizatorių išmonė. Panašiai kaip sovietmečiu, kai
per derliaus šventes miesto gatvėmis važiuodavo išpuošti sunkvežimiai, simbolizuojantys gerą
metų derlių. Skirtumas tik tas, kad laivai plaukia vandeniu. Vanduo — tai gyvybė, o Rasos
šventė — gyvybės suklestėjimas. Neptūnas — vandens valdovas, vaidilutės — jo palydovės. Tai
ir visas ryšys su Rasos arba Joninių švente.
184
VAINIKĖLIAI PRANAŠAUJA MERGINOS ATEITĮ
Vainikėlių plukdymas jau esąs Joninių akcentas. B. Ročienė prisimena: gražu būdavo stebėti,
kaip nakties tamsoje upe atplaukdavo valtelės, kuriose sėdėdavo merginos, pasipuošusios
tautiniais drabužiais. Jos turėdavo iš pievų gėlių nupintus nedidelius vainikėlius, į vidurį būdavo
įdėtas kartoninis pagrindas, ant kurio pastatydavo degančią žvakutę. Kai merginos vainikėlius
nuleisdavo į vandenį, visa Venta pasidabindavo mažytėmis mirguliuojančiomis liepsnelėmis.
Joninių dalyviai šį vaizdą stebėdavo nuo kranto.
R. Ramanauskienė paaiškino, kad pagal senąsias Joninių apeigas, vainikai buvo pinami tikint,
jog jie sukaupia amžino, nesibaigiančio gyvenimo jėgų. Vainikas — tai saulės ženklas, meilės ir
skaistumo simbolis, viena iš jo funkcijų — būrimas, ritualiniai veiksmai, susieti su ateities
pranašavimu. Sumetusios vainikėlius į vandenį, merginos stebėdavo, į kurią pusę kurios
vainikėlis pasuks, iš tos pusės mylimasis tais metais pasirodys. Arba nusipindavo kiek galima
daugiau vainikėlių, duodavo jiems vyriškus vardus, o savo vardu pavadindavo didžiausią
vainiką. Visus juos suleidusios į vandenį žiūrėdavo: kuris vainikėlis arčiausiai priplauks prie jos
vainiko, tokiu vardu ir bus šaukiamas jos išrinktasis.
PAPARČIO ŽIEDAS — LAIMĖS SIMBOLIS
Paparčio žiedo ieškojimas visada buvo neatskiriama Viekšniuose švenčiamų Joninių dalis.
Todėl per kiekvienas Jonines būdavo organizuojamas jo ieškojimas.
S. Rimavičienė pasakojo, kad šventės rengėjai padirbdavo paparčio žiedą, kurį stropiai
paslėpdavo tankiame papartyne, pritvirtinę jį prie vieno iš paparčių. Visi Joninių dalyviai prieš
pat vidurnaktį pasklisdavo po pušyną, tikėdamiesi surasti laimingąjį žiedą. Tas, kuriam tai
pavykdavo, būdavo skelbiamas laimingiausiu žmogumi, esą visus metus jį lydės sėkmė. Jei tai
būdavo mergina, tai ji būtinai ištekės, jei vaikinas — susiras jaunąją, jei jauni sutuoktiniai — jų
laukia šeimos pagausėjimas.
Pagal etnografų iššifruotą senųjų apeigų prasmę, paparčio žiedas galėjo sietis su grįžtančia
saule — svarbiausiu gamtos įvykiu. Tikima, kad paparčio žiedą — didžiausios laimės simbolį —
gali surasti tik labai stiprios valios, ryžtingas žmogus. Stebuklingąjį augalą jo pražydėjimo metu
saugo piktosios dvasios, baidyklės ir velniai. Kas žiedą atranda, supranta viso pasaulio žmonių,
paukščių ir gyvulių kalbas.
„Papartis — vienas seniausių Žemės augalų, augęs dar prieš ledynus. Jo nei žiedų, nei sėklų
niekas nėra matęs. Dėl tam tikrų paparčio išskiriamų medžiagų gyvūnai jo neėda, po jais ir šalia
jų kitiems augalams nėra vietos. Dėl to ir paplito spėjimai apie slėpiningąjį paparčio žiedą,
pražydusį per vidurvasario šventę”, — R. Ramanauskienė papasakojo, kodėl būtent papartis tapo
Joninių simboliu.
LAUŽAI PADEDA ŠVIESTI SAULEI
Svarbiausias ir iki šiol išlikęs Joninių momentas — laužų kūrenimas. B. Ročienė prisimena,
kad jaunimas prie jo praleisdavo visą naktį. Prie degančio laužo būdavo pakviečiami visi Jonai ir
Janinos ir apvainikuojami ąžuolų vainikais.
Pušyno aikštelėje būdavo kūrenamas laužas, akmeninis aukuras. Iš miestelio atžygiuojančios
kolonos priekyje vaikinas nešdavo liepsnojantį fakelą, kurio liepsna uždegdavo aukurą. Dvi
tautiniais drabužiais vilkinčios merginos saugodavo „šventąją” ugnį. Šventės dalyviams ši trijulė
priminė žynį ir vaidilutes.
Šitą momentą muziejininkė R. Ramanauskienė susiejo su dar vienu svarbiu Rasos šventės
komponentu — ugnimi. Tai šviesa, šiluma, judėjimas ir gyvybė. Stebuklinga ugnis įsikūnijusi
šviesos kamuolyje — Saulėje, gyvybės bei šilumos šaltinyje. Per Rasos šventę Saulė baigia
įkopti į patį aukščiausią dangaus tašką ir pavargusi stabteli. Laužo kūrenimas — tai pagelbėjimas
saulei šviesti, pagarba jai ir linkėjimas sugrįžti.
Prie degančių laužų linksminosi ir senas, ir jaunas. Plačiai žinomas šokinėjimas per šventinį
laužą, kuriuo buvo siekiama pagerinti savo sveikatą, pasisemti jėgų.
ŽAIDIMAI NĖRA JONINIŲ AKCENTAS
Viekšnių Jonines visada lydėdavo įvairūs atrakcionai ir žaidimai, veikdavo vadinamasis
laimės šulinys. Būdavo organizuojamos komandų virvių traukimo varžybos, bėgimo su maišais
rungtis, molinių puodų daužymas užrištomis akimis. Pastaroji rungtis būdavusi itin populiari, nes
185
Viekšniai — puodžių miestas, kuriame veikė keramikos cechas. Organizatoriams nebūdavo labai
sudėtinga iš šios įmonės gauti brokuotų gaminių, kurie puikiausiai tikdavo šiai rungčiai.
Anot muziejaus specialistės R. Ramanauskienės, laimės šulinys ir juo labiau kiti atrakcionai ir
žaidimai per Jonines su šia švente neturėjo nieko bendro. Sovietiniais laikais įvairios loterijos
būdavo organizuojamos ne tik kaip pramoga, bet ir tam, kad rengėjai surinktų lėšų šventės
išlaidoms padengti.
PASIILGO SENOVINIŲ JONINIŲ
Anksčiau žmonės būdavę daug aktyvesni, stengdavosi visur dalyvauti, ne tik vaikai, bet ir
suaugusieji įsijungdavo į žaidimus. Laikas pakeitė žmones. Keičiasi gyvenimas, keičiasi ir jų
poreikiai. Dabar jaunimo visiškai kiti interesai, o vyresnioji karta pastebimai aptingo, kai kas net
apskritai užsidarė abejingumo kiaute. Tokios mintys sukasi T. Maneikienės galvoje.
Į Jonines neplūsdavę žmonės iš visų pakraščių, o susirinkdavo tik visi savi, jaunos šeimos su
mažais vaikais. Susėsdavo draugai ir giminės į kompaniją, kiekvienas su savo atsineštu maistu.
Niekas tada nežinojo šašlykų ar keptų dešrelių. Burnoje tirpdavo naminė dešra, kumpis ar
lašiniai su svogūnu. Ratu „prasukdavo” vieną kitą buteliuką. Joninių šventei visiškai užtekdavo
vienintelio bufeto.
Viekšniškių nuomone, šių dienų Joninės įdomios tik jaunimui. Nebeliko tradicijų, papročių,
Joninės virto triukšmingu, masiniu komerciniu renginiu. Liaudiškos dainos išvirto į monotonišką
popsą be aiškios melodijos, su primityviais tekstais. Pašnekovai mano, kad nacionalinį
pasididžiavimą, kultūrą, papročius ir tradicijas užgožė iš užsienio atplūdusios mados, kartais
labai abejotinos ir lietuviui svetimos. Vis dėlto pokalbį baigėme optimistine gaida, tikėdamiesi,
kad lietuviškos tradicijos ir papročiai nemirs, o atgims su nauja jėga.
Abelkienė Gajutė. „Viekšnius sukūrė amatai” // Būdas žemaičių. — 2007. — Liep. 24:
iliustruota: yra ir nuotrauka, panaši į Nr. 0512. — Tekste: Viekšnių miestelis nuo seno garsėjo
savo amatais. Ypač dirbiniais iš molio jį garsino puodžiai. Netrūko čia ir kitokių meistrų:
batsiuvių, kalvių, siuvėjų, mezgėjų. Šiuo metu senieji amatai primiršti, tad Viekšnių kultūros
centras, siekdamas atgaivinti senuosius lietuvių amatus, kviečia visus rugpjūčio 15 d. į pirmąją
respublikinę amatininkų šventę, pavadintą „Viekšnius sukūrė amatai”. [...].
Abelkienė Gajutė. Puodininkai perduoda savo amato gudrybes // Būdas žemaičių. — 2007.
— Rugpj. 10. — Tekste:
Jau antrą savaitę Viekšnių Vinco Deniušio meno mokykloje dirba puodininkų mokykla,
kurioje savo patirtį perduoda Vygantas Vasaitis, keramikas iš Vilniaus „Amatų gildijos”.
Pasimokyti žiesti puodus, ąsočius ir kitokius dirbinius ateina ir suaugę, ir vaikai. Menininkui
padeda Meno mokyklos mokytojai ir senasis Viekšnių meistras Romualdas Voveris. Trečiadienį
Viekšnių kultūros centre atidaryta V. Vasaičio darbų paroda.
Nori atgaivinti senąsias tradicijas
V. Vasaitis keramika susidomėjo vaikystėje, Viekšniuose pamatęs, kaip dirba Šležas. Šis
susidomėjimas išliko visam gyvenimui. 1991 m. baigė Telšių aukštesniąją taikomosios dailės
mokyklą, 1999 m. — Vilniaus dailės akademiją, keramikos specialybę. 2001 m. kartu su
Mindaugu Rutkausku įkūrė VšĮ „Amatų gildija” ir yra jos narys. Ši įstaiga siekia tęsti
puodininkystės tradicijas Vilniuje. Savo veiklą ji vysto socialinėje, švietimo ir kultūros srityse.
Dirbtuvėje dirba puodžiai: čia galima stebėti visą darbo procesą, taip pat susidaryti įspūdį apie
keramikos dirbtuvę bei susipažinti su visa puodžiaus darbo aplinka. Atviroje dirbtuvėje puodžiai
lipdo, naudodamiesi tradiciniais darbo įrankiais, žiedžia su kojiniu žiedimo ratu, glazūravimui ir
dekoravimui naudojamos senosios priemonės. Veikia nuolatinė istorinės keramikos ekspozicija.
Tiesa, „Amatų gildijai” priklauso ir kitų liaudies amatų atstovai.
Puodininkyste domisi visi
Prisimindamas senąsias Viekšnių puodžių tradicijas, V. Vasaitis sugalvojo puodininkystės
meno paslaptis perduoti miestelio vaikams, tačiau pasirodė, kad jomis domisi ir suaugę. Kasdien
dirbtuvėje pilna lankytojų. Vieną dieną užplūdo net 80 vaikų būrys iš „Virvytės”, kur veikė
kūrybiškumo ugdymo stovykla „Misija įmanoma: kelionė laiku”. Stovyklautojai ne tik klausėsi
186
Vyganto pasakojimų, bet ir patys sėdo prie žiedimo rato, bandė žiesti kokį nors daiktą. Kitoje
klasėje Viekšnių Vinco Deniušio meno mokyklos mokytoja Genovaitė Drąsutienė mokė vaikus
lipdyti iš molio.
Viekšniškis Romualdas Voveris, senos puodininkų giminės palikuonis, pats buvęs
puodininku, iš pradžių gana nedrąsiai stebėjo Vyganto darbą, o vėliau ir pats sėdo į darbo vietą,
norėdamas prisiminti senus gerus laikus. Dabar jau meistrui dirbti sunku, sveikata nebe ta, bet
šventėje dalyvauti žada.
Parodoje — įvairių stilių darbai
Į meistro V. Vasaičio darbų parodos atidarymą rinkosi Viekšnių „Spalvarnio” klubo nariai —
menininkai, kiti, besidomintys keramika, senaisiais amatais. Kultūros centro direktorė Birutė
Švažienė džiaugėsi, kad žengtas pirmas žingsnelis atgaivinant senuosius Viekšnių amatus.
„Pažintis su Vygantu užsimezgė prieš metus, — pasakojo direktorė, — jau žadėjome jį kviesti į
šventę, o dar taip sutapo, kad Vygantas ir puodininkų mokyklą atidarė, kad kitus pamokytų.”
„Tai pranoko visus lūkesčius, — neslėpė džiaugsmo B. Švažienė. — Juk Viekšniai visada buvo
puodų sostinė, tad Vygantui išjudinus gal nebesustosime, tęsime jo pradėtą darbą ir atkursime
puodininkystės tradicijas.”
V. Vasaitis, pristatydamas parodą, pasakojo, kad tai — kelerių paskutinių metų darbai. Prieš
porą metų buvo susidomėjęs japoniško stiliaus darbais, paskui ėmėsi lietuviškų puodų ir kitų
keramikos darbų rekonstrukcijos. „Negaliu sakyti, kad tai mano darbai ir apskritai negaliu
pavadinti to menu, — kukliai pasakojo menininkas, — tai kopijos arba restauruoti daiktai.” Ypač
įdomiai atrodė puodynės, papuoštos tošimi. „Su tošimi dirbti mokiausi iš mažeikiškių
Ramanauskių”, — prisipažino Vygantas. Bandė meistras ir iš arabų pasimokyti, tačiau
mieliausiai žiūrisi jau jo paties sukurti darbai, gimę, anot autoriaus „iš lietuviškų blevyzgų”.
Keramikas juokavo: „Šalta buvo šią žiemą, štai ir kvailiojau.” Ir „prikvailiojo” visokių indų su
paukščiukais, „dainuškomis”, linksmais piešiniais.
Atidaryme dalyvavęs kalvis Česlovas Pečetauskas labai džiaugėsi gražia paroda ir pritarė
norui atgaivinti senuosius amatus. „Besidominčių tikrai netrūksta, — tikino kalvis. — Ypač
įdomu vaikams. Tai patyriau porą dienų padirbęs su jaunimu „Virvytės” stovykloje.”
Tiek V. Vasaitis, tiek Č. Pečetauskas ir kiti atidaryme dalyvavę menininkai vienu balsu
tvirtino, kad reikia suskubti mokytis iš dar gyvų senųjų meistrų, išsaugoti tai, kas dar likę,
atgaivinti praeitį ir pritaikyti šiandieniniam gyvenimui.
Baigdama parodos atidarymą Kultūros centro direktorė sakė, kad dabar jau gėda žengus pirmą
žingsnį sustoti vietoj. Pradžia — tai pirmoji respublikinė Amatininkų šventė, įvyksianti per
Žolinę, antrasis žingsnis — Amatų centro Viekšniuose įkūrimas.
187
6.5.2. KAIRIŠKIŲ KAIMO KULTŪROS NAMAI
Juodpusis Apolinaras. Kairiškių entuziastai // Vienybė. — 1966. — Kovo 19.
Norvaišas A. Kairiškių žiburiai // Vienybė. — 1967. — Saus. 5. — Tekste: Direktorė
Kazimiera Vileniškienė.
Rasimavičius V. Dega šviesos prie Virvytės // Vienybė. — 1967. — Kovo 4. — Tekste:
Direktorė K. Vileniškienė, saviveiklininkai. Kovo 4 dieną per televiziją.
Krapauskas M. Pavasario šventė // Vienybė. — 1969. — Geg. 1.
Trys Kazimieros Vileniškienės pasakojimai // Vienybė. — 1969. — Liep. 26, 29, 31.
Jonikienė Roma. Kruopiškiams teatrų „Pastogė 98” buvo svetingiausia // Vienybė. — 1998.
— Lapkr. 12. — Tekste: „Tarpusavyje varžėsi keturi saviveikliniai dramos kolektyvai iš Papilės,
Kruopių, Kairiškių ir Viekšnių.” Kairiškių — spektaklis „Bobutės susipyko”. Režisavo
J. Čibirienė.
188
6.5.3. PALNOSŲ KAIMO KULTŪROS NAMAI
Orvydienė J. „Čia mano gimtieji laukai...” // Vienybė. — 1971. — Bal. 13. — Tekste:
Direktorė Eugenija Šeputienė, meno vadovė Valė Legačinskaitė, pagyvenusių žmonių tautinių
šokių ratelis, moterų ansamblis ir kiti saviveiklininkai.
Vaitoškienė A. Senolių sutartinės // Vienybė. — 1973. — Gruod. 25. — Tekste: Palnosų
kultūros namų etnografinis ansamblis. Pirmas koncertas 1973 03 08. Dalyviai ir: Kazimiera
Kugrienė, Ona Jasutienė, Anelė Petkienė, Agnė Ūkanienė.
Jasaitienė O. Saviveiklos entuziastai // Vienybė. — 1975. — Rugpj. 23. — Tekste:
Pagyvenusių šokėjų kolektyvas.
Bakaitienė V. Kai nelauki „pamokos” galo // Vienybė. — 1989. — Kovo 2. — Tekste:
Daubiškių mokyklos tėvų komiteto ir Palnosų kultūros namų renginys.
Babenskienė Elena. Palydėjo koncertu // Vienybė. — 1995. — Saus. 7.
Pabuvo kartu // Vienybė. — 1995. — Bal. 12. — Tekste: Gavėnios popietė: Palnosų kultūros
namuose susirinko Viekšnių, Ventos, Kruopių, Naujosios Akmenės parapijų giesmininkai.
Giedojo giesmes, skaitė eiles.
Babenskienė Elena. Advento vakarojimas // Vienybė. — 1997. — Gruod. 10. — Tekste:
Pagyvenusių žmonių etnografinis ansamblis ir mokinių ansmblis giedojo giesmes, kultūros namų
darbuotoja Daiva Liutkienė supažindino su Advento papročiais, gruodžio mėnesio šventėmis.
Veikė Sniegenos Chriščinavičienės paveikslų religine tema paroda. Paveikslų autorė pasakojo
apie savo kūrybą, atsakinėjo į klausimus.
Meškienė Eugenija (rajono mero pavaduotoja). 35-eri metai kultūros baruose: [Palnosų
kultūros namų direktorė Eugenija Skrebutėnienė] // Vienybė. — 1998. — Rugs. 29. — Visas
tekstas:
Rajone yra nemažai kultūros darbuotojų veteranų. Viena iš tokių — Eugenija Skrebutėnienė,
Palnosų kultūros namų direktorė. Kultūros baruose ji pradėjo dirbti 1963 metais Mažeikių
rajone. 1965 metais persikėlė į mūsų rajoną. Dirbo rajoninių kultūros namų direktore, vėliau —
Dabikinėlės kaimo kultūros namų direktore. 1980 metais Eugenija likimo nubloškiama į Skuodo
rajoną. 1987 metais ji vėl grįžo į mūsų rajoną. Eugenija sugeba sukviesti į kultūros renginius
kaimo žmones.
Tai pamatėme praėjusį savaitgalį Palnosų kultūros namuose, kai vyko šventinis koncertas
„Rudens spalvos”, skirtas kultūros namų direktorės Eugenijos Skrebutėnienės 35 darbo metų
jubiliejui.
Nuoširdžius sveikinimo žodžius ir dainas skyrė jungtinis Akmenės ir Palnosų kultūros namų
folklorinis ansamblis (vadovės A. Norkienė ir E. Skrebutėnienė), Akmenės ir Palnosų kultūros
namų estradinio ansamblio dainininkai ir muzikantai: P. Damanskis, V. Gricius, A. Norkienė,
L. Čiuladis, E. Daujotas, mažiausioji dainininkė Griciūtė.
Dainomis ir muzika buvo prisiminti 35-eri metai — nuo pat pirmos jubiliatės atliktos dainos.
Vėliau keturios dainininkės apsirengė net ir tokiais pat rūbais, kaip 1963—1965 metais, ir
padainavo to meto dainą apie varnalėšą.
Dirbdama rajoniniuose kultūros namuose 1971—1973 metais, Eugenija su seserimi Angele
Norkiene įkūrė estradinį ansamblį ir abi jame dainavo.
Eugenija augo 10 vaikų šeimoje. Visi jos broliai ir seserys muzikantai ir dainininkai. Trys
seserys — kultūros darbuotojos.
Jubiliejinio koncerto vedėja D. Liutkienė įdomiai pateikė kai kuriuos E. Skrebutėnienės
biografijos duomenis. Labai gražiai pirmoji pasveikino jubiliatę jos mokinė Reda Gržibauskaitė
ir abi kartu padainavo „Šilagėlę”. Sveikino Daubiškių pagrindinės mokyklos direktorė
189
S. Poškienė, Kultūros skyriaus vedėjos pareigas laikinai einanti J. Rekašienė ir tie, su kuriais
Eugenija dirbo, kūrė, organizavo įvairius renginius.
Žiūrovai, klausydami tokio koncerto, taip pat nukeliavo į vaikystę ar jaunystę, prisiminė senus
draugus ir atskirus to meto renginius.
Sejavičienė Julija. Buvo ką ir pažiūrėt, ir parodyt: Seniūnijų kultūros ir meno dienos //
Vienybė. — 1999. — Vas. 11. — Visas tekstas:
Šeštadienį rajono centro gyventojams skambią dainą, trankų šokį, žemaitišką žodį atvežė
Viekšniai.
Retai kada būna šitaip: po koncerto žiūrovai apspito Viekšnių saviveiklininkus ir dėkojo už
puikų koncertą.
— Jūs tikra artistė, kokia elegantiška jūsų sceninė laikysena, koks nuostabus balsas, — sakė
Jadvyga Lapina, spausdama Palnosų kultūros namų direktorės Eugenijos Skrebutėnienės ranką.
Viekšnių seniūnijos koncertą apvainikavo Palnosų kultūros namų estradinis ansamblis, kuriam
vadovauja Pranas Damanskis.
Ansamblio solistai Laimutis Čiuladis, Egidijus Daujotas ir Eugenija Skrebutėnienė,
pasitelkusi seserį Angelę Norkienę, tikrai žavėjo sodriu vokalu, artistiškumu. Be to, ir jų
repertuaro dainos buvo žinomos ir mielos. Žiūrovai prašė ir prašė kartoti kone kiekvieną jų
atliktą dainą.
O pradėjo koncertą Viekšnių muzikos mokyklos moksleivis Donatas Balvočius daina, kurios
posmas kvietė: „Jeigu Žemaitijoj būsit, aplankykit Viekšnius mūsų”. Žemaičių tarme koncertui
vadovavo Viekšnių kultūros namų direktorė Birutė Švažienė.
Su žemaičių dainomis per salę į sceną atėjo garsusis Biržiškų draugijos etnografinis
ansamblis, kuriame matėme daug pažįstamų veidų: pedagogų S. Ablingio, V. Kontučio,
N. Kontutienės, dabartinio Viekšnių vidurinės mokyklos direktoriaus R. Griciaus, kultūros
darbuotojo A. Krivicko ir kitų. Etnografinį ansamblį „Poilsėlis” subūrė ir jam vadovauja Nijolė
Kontutienė. Biržiškiečiai dovanojo žiūrovams nuostabų koncertą. Nuoširdžiais plojimais tarsi
dyvinais epitetais žiūrovai apdovanojo ir Viekšnių kultūros namų 9 asmenų kapelą, kuriai
vadovauja Antanas Erlickas (klasiko J. Erlicko brolis). Keletą dainų padainavo kapelos solistės
D. Barakauskienė ir V. Imbrienė. Gražią žemaičių krašto etnografinę programą parodė Daubiškių
ir Palnosų pagrindinių mokyklų etnografiniai ansambliai (vadovė E. Skrebutėnienė), Viekšnių
šokėjai senjorai ir Žemės ūkio mokyklos šokėjai (vadovas A. Krivickas). Gražiai koncertavo ir
Žemės ūkio mokyklos estradinis ansamblis. R. Teniuko, K. Vaičekausko, L. Abromaitytės,
J. Daujotaitės pasirodymą žiūrovai priėmė šiltai.
Gal nesuklysiu teigdama, kad Viekšnių saviveiklininkai nustebino, nes parodė žanriniu ir
meniniu požiūriu itin turtingą programą, atvežė gausų būrį saviveiklininkų. Jų talentus mokėjo
gražiai sujungti didžiulę kultūros darbo patirtį turintys vadovai — B. Švažienė, E. Skrebutėnienė,
N. Kontutienė, A. Krivickas ir kiti. Už koncertą viekšniškiams padėkojo rajono kultūros skyriaus
vedėja J. Rekašienė, „Bočių” draugijos atstovas M. Aleknavičius.
Kultūros rūmų vestibiulyje veikė didelė tautodailės darbų paroda. S. Chriščianavičienė joje
eksponavo smulkių akmenėlių paveikslus, pedagogė J. Parieštienė — siuvinėtus paveikslus,
meniškas servetėles, B. Maželytė — savo austas lovatieses, rankšluosčius. Tarp kitko,
B. Maželytė išaudė rūbus biržiškiečių ansambliui ir netrukus turėtume pamatyti juos nauja
apranga. Atskirą rankdarbių stendą turėjo Viekšnių žemės ūkio mokyklos moksleiviai, Kapėnų
pagrindinės mokyklos floristų būrelis „Šlamutis”, kuriam vadovauja ir savo nuostabių darbų
eksponavo mokytoja L. Jagielienė. Daug gražių darbelių atvežė ir Daubiškių pagrindinės
mokyklos floristai.
Viekšniškiai turėjo ką parodyti, o rajono centro gyventojams buvo ko pažiūrėti ir pasiklausyti.
Babenskienė Elena. Šventė Palnosuose // Vienybė. — 1999. — Kovo 30. — Tekste:
Mokykloje ir kultūros namuose renginiai Pasaulinei žemės dienai.
Meškienė Eugenija. Graži šventė Palnosuose // Vienybė. — 1999. — Gruod. 9. — Tekste:
Estradinio ansamblio 15 metų jubiliejus.
190
Lukošiūtė Sandra. Dirbtinai išaugintas kaimas primena bendrabutį // Santarvė. — 2002. —
Vas. 7. — Nr. 16 (8364): ir nuotraukos. — Tekste:
NEPAISANT LIŪDNŲ PROGNOZIŲ, KULTŪRA KAIME DAR TVERIA
Didelė gyvenvietė, nusidriekusi pagal Ventą — taip atsisveikindamos Palnosus apibūdino
mokytojos. „Daug gyvų sielų palaidojome. Likusiuosius dar palaiko kultūros namų etnografinis
ansamblis”, — čia jos apie žymesnius vietinius gyventojus.
„Sunkus kultūros namų gyvenimas”, — tarsi nieko naujo nepasakė šių namų šeimininkė
Eugenija Skrebutėnienė. „Ypač sunku kaimelyje, kai šalia valdžios — lengviau. O čia kasdien
penkių kilometrų (iki Viekšnių — aut. past.) nepabėgiosi”, — tęsė ji. Eugenija sakė dirbanti lyg
nuosavuose kultūros namuose: sutempė čia savo baldus, gėles — vis šiek tiek jaukiau bus.
„Išeičiau iš čia — nieko nebeliktų. Jaunas darbuotojas pražūtų, nežinotų, kaip ką daryti”, —
liūdną kultūros nūdieną piešė Eugenija Skrebutėnienė, šį darbą dirbanti jau 40 metų. Dabartinė
situacija, pasak jos, tokia: dirbam ir laukiam, kada uždarys. Išgyventi dar leidžia specialios lėšos,
surinktos per šokius ar kai kuriuos renginius.
Palnosiškiai turi savų tradicijų, kažin ar kitur apie tokias išgirsi. Sveikinimo koncertui, kuris
vyksta gyvai didžiulėje kultūros namų salėje, pradedama ruoštis iš anksto, užsakomi sveikinimai.
O jau koncertuoti atvažiuoja ir savi, ir svetimi. Dažniausiai vaikai tėvams sveikatos linki,
kaimynas kitam gerą žodį pasako, pasitaiko gimtadienių. O jau salėje žmonių — nėra kur
atsisėsti! Ir taip dešimt metų.
Beje, tai vienintelis renginys, kur reikia mokėti pinigus. Į kitus susiėjimus žmonės įleidžiami
nemokamai, nes priešingu atveju kultūros namai žiūrovų nesulauktų. Koncertuoti norėję
„Žentai”, Aliukai, Kazlauskai, tačiau neatsirado norinčiųjų — gyvenvietėje dauguma bedarbių.
Anot kultūros namų direktorės, palnosiškiai turi ir dar vieną keistoką tradiciją. Vėlinių
išvakarėse gyventojai renkasi čia, literatūrinį montažą paskaito, surengia gedulingų puokščių
parodą-pardavimą, už mirusiuosius sugieda kalnus, išėjusiems kaimo gyventojams prie
nuotraukų uždega po žvakelę. Ir visa tai todėl, kad jie neturi bažnyčios.
Pavasarį, kultūros namų paraginti, palnosiškiai pradeda ruoštis pavyzdinės sodybos
rinkimams. Po kiemus pravažiuoja gaspadorius su gaspadine, vieniems gerą žodį pasako, kitiems
velniukai šluotą palieka, kad sodybos šeimininkai suskubtų susitvarkyti. Praėjusių metų rinkimų
finalas buvo surengtas gražiausioje sodyboje.
„Nenoriu girtis, bet stengiuosi nedaryti menko lygio renginių. Geriau, kai ateina daugiau
žmonių”, — sakė Eugenija Skrebutėnienė. Dabar kultūros namuose repetuoja šeši kolektyvai:
skaitovų, vaikų ir suaugusiųjų estradiniai bei etnografiniai kolektyvai, moterų trio, vokalinis
ansamblis.
Pati Eugenija sakė kilusi iš muzikalios šeimos, iš 9 vaikų trys seserys pasirinko kultūros sritį.
„Skaudu, kai į sceną dainuoti išeina vis jaunesni”, — neslėpė pašnekovė, anksčiau pati dainavusi
estradiniame ansamblyje. Dainininkės „karjerą” ji pradėjo būdama septynerių metų. Pirmoji
scena buvusi Renavo dvare. „Norisi dvasinio peno. Negalėčiau sėdėti užsidariusi namuose”, —
sakė Eugenija, į darbą važinėjanti iš Mažeikių, o vasaras praleidžianti čia, Palnosuose.
Kultūros namų direktorė sutiko, jog gyvenvietė sensta, o štai etnografiniame ansamblyje
veidai vis jaunėja... „Kur bepašnekėsi, visi pranašauja, kad kultūra tvers dar 3—5 metus. Bet
kiek galima dar reikia ją išlaikyti, kad nesunaikintume paskutinio šviesaus dalyko”, — mano
Eugenija Skrebutėnienė.
Sučylienė Janina. Palnosuose gyvas kultūrinis gyvenimas // Būdas žemaičių. — 2002. —
Liep. 26: iliustruota. — Visas tekstas:
Palnosų kaime, gražiame Konteklių [Sonteklių] pušyno slėnyje, liepos 21 d. pavakaryje vyko
vasaros šventė. Žmonės rinkosi į sportines varžybas, kuriose rungtyniavo Palnosų, Viekšnių ir
Ventos bei dvi mažųjų palnosiškių komandos: „Palnosų Žalgiris” ir „Palnosų sveikuoliai”.
20.00 val. vyko šventės atidarymas. Susirinkusiuosius pasveikino Palnosų kultūros namų
direktorė Eugenija Skrebutėnienė ir Daubiškių pagrindinės mokyklos direktorė Silva Poškienė.
Šventės metu koncertavo net trys estrados ansambliai: „Ekstra” iš Papilės, vadovaujamas
Sauliaus Montvilos, Ventos kultūros namų estrados ansamblis, vadovaujamas Alvydo
Vaičekausko ir Akmenės kultūros namų estrados ansamblis, vadovaujamas Algio Lakačiausko.
191
Koncerto metu buvo pagerbti Palnosų tvarkingiausių sodybų šeimininkai, kuriais šiemet tapo:
Birutė ir Jonas Varanavičiai, Vacys Beliackas [Beleckas], Stanislovas ir Jonas Varanavičiai,
Jolanta ir Rolandas Babenskai, Vilma ir Vidas Draciuliai [Bračiuliai]. Jiems buvo įteikti seniūno
įsteigti padėkos raštai, gėlės bei skirtas muzikinis kūrinys. Nebuvo pamiršti ir tų tvarkingų
sodybų šeimininkai, kurių namai jau seniai paženklinti tvarkingiausių sodybų lentelėmis. Tai
Danutės ir Juozo Rimkų, Onos Jankienės ir Alfonso Jašmonto sodybos. Jiems buvo įteiktos
gėlės, pavaišinti šampanu. Dar kartą pasidžiaugta jų dideliu ir labai reikšmingu darbu.
Iki paryčių vyko linksma gegužinė, degė laužai, skambėjo dainos. Nebuvo, pamiršti kaimo
varduvininkai, pažymėti gimtadieniai. Taip pat apdovanoti sportinių varžybų nugalėtojai.
Pajėgiausi tinklininkai buvo palnosiškiai, kuriuos treniruoja Darius Kochas. Visose kitose
rungtyse neaplenkiama buvo „Palnosų Žalgirio” komanda. Jiems rengėjai įteikė didelį tortą. O
„Palnosų sveikuoliams” teko rengėjų paguodos prizai — įvairios asmeninės dovanėlės. Tik
saulei tekant vasaros šventės dalyviai ėmė skirstytis į namus.
Palnosiškė Elena Babenskienė visų vasaros šventės dalyvių vardu dėkoja Kultūros namų
direktorei Eugenijai Skrebutėnienei ir visam jos vadovaujamam kolektyvui už meilę ir begalinį
pasiaukojimą savo krašto žmonėms. Negaudama nė cento iš seniūnijos, Kultūros namų vadovė
gebėjo surengti didelį, gražų ir prasmingą renginį palnosiškiams ir visiems, kurie panoro
atsipūsti po sunkių vasaros darbų.
Abelkienė Gajutė. Vaikystės šventė ir vaikams, ir tėveliams // Būdas žemaičių. — 2007. —
Birž. 5: Autorės nuotraukos. — Tekste:
Šeštadienį Palnosuose vyko tradicinė šventė, skirta Tarptautinei vaikų gynimo dienai bei Tėvo
dienai, „Ir vėl kartu”. Ją surengė Viekšnių kultūros centro Palnosų filialo darbuotojos: Viekšnių
kultūros centro direktorės pavaduotoja Inga Gudauskienė bei kultūrinių renginių organizatorė
Rima Šiuipienė, kuri taip pat vadovauja Palnosų jaunimo klubui „Skersvėjis”. [...].
192
6.6. MENAS
Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai ir tautosaka: Aplankas // VVB, VM. — Tekste: Kaip
seniau lovas taisė. Apie audeklus ir jų audimą. Apie abrūsus.
Galaunė P. Kurių kultūros turtų būta Lietuvos dvaruose prieš didįjį karą // Švietimo darbas.
— 1920. — Nr. 11. — P. 28—33.
Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų,
pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p.
Neužmiršime (Apie buržuazinių nacionalistų nusikaltimus hitlerinės okupacijos metais
Mažeikių apskrityje). — Vilnius, 1960. — P. 5, 27—34 ir kt. — Tekste: „Visų tų žydų
neprisimenu, bet galiu kai kuriuos nurodyti, būtent: kino mechaniką Peisoką su žmona ir 10 metų
dukra...”
Žilevičius R. O ir sustatysiu aukso bromą... // Kultūros barai. — 1966. — Nr. 5. — P. 62—65.
— Tekste: Drožėjas Juozas Rušinas.
Žilevičius R. Trimitas trimituoja nerimą // Kultūros barai. — 1966. — Nr. 10. — P. 20—26.
— Žinios aprašui: Milius V. Žemaičių etnologijos bibliografija. — Vilnius, 1997. — P. 34. —
Tekste: Drožėjas ir muzikos instrumentų meistras Pranas Perminas Viekšniuose.
Biržietytė Gražina. Skulptorium būsiu! // Komjaunimo tiesa. — 1971. — Geg. 1. — Tekste:
Skulptorius B. Pundzius.
Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 2 // VVB, VM. — Tekste: 1972 metų
aprašai: Dažymas. Viekšnių miestelio audėjos. Kaip dirbamas molinis puodas. 1973 metų
aprašas: Kaip Viekšnių miestelyje audė škaplierius ir dirbo rožančius.
Канцедикас А. Литовская народная скульптура. — Москва: Советский художник, 1974.
— P. 175: Глодянис Йонас [...] дер. Кяграй Мажейкяйского уезда. [Yra nuotrauka].
Перминас Пранас (1865—1937) дер. Векшняй Мажейкяйского уезда.
Žilevičius R. Talentas // Vienybė. — 1974. — Birž. 22, 25. — Tekste: Viekšnių mokykla.
Mokytojas P. Brazdžius. Skulptorius B. Pundzius.
Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 5 // VVB, VM. — Tekste: 1976 metų
aprašai: Priedas prie aprašo „Dažymas”. Kaip Velykoms dažė kiaušinius.
Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 7 // VVB, VM. — Tekste: 1981 metų
aprašai: Kiek lovatiesių išaudė Ona Šiaulienė. Kaip audėja nusako siūlų spalvas.
Babenskienė Elena. Rudens spalvos // Vienybė. — 1981. — Spal. 1. — Tekste: „Lankytojai
parodoje gėrėjosi ir savamokslio dailininko Viekšnių apylinkės gyventojo Aloyzo Lengvenio
tapytais paveikslais.”
Urbienė Amelija. Jonas Glodenis — kalvis ir dievadirbys: 1982 metų aprašas // Urbienė
Amelija. Aprašai, parašyti įvairių asmenų prašymu apie Viekšnius, apie save ir apie savo darbą:
Aplankas // VVB, VM. — Tekste:
Jonas Glodenis (1868—1943), kaip ir jo tėvas Baltramiejus, gimė, užaugo ir visą amžių
nugyveno Kegrių kaime. Jonas Glodenis buvo kalvis, turėjo savo kalvę. Dienomis dirbdavo
kalvėje, o drožinėdavo poilsio metu arba naktimis. Dirbo jis šventuosius, kryžius, koplytėles. Jo
darbų daug buvo pristatinėta Kegrių kaimo kapeliuose. „Visi Kegrių kapeliai yra Glodenio
fundacija”. Jono Glodenio darbų yra ir Kairiškių kapeliuose. Jo darbo kryžiai dideli, kryžmos
apvalios. Pasakojo duktė Emilija Lukošienė, g. 1921 m.
193
Urbienė Amelija. Juozas Rušinas — liaudies menininkas: 1985 metų aprašas // Urbienė
Amelija. Etnografiniai aprašai ir tautosaka: Aplankas // VVB, VM. — Tekste:
Juozas Rušinas gimė 1906 10 25 Pluogų kaime. Tėvai Kazimieras Rušinas ir Pranciškona
Statkaitė-Rušinienė turėjo 26 hektarus žemės. Juozas Rušinas baigė pradžios mokyklą. Jo
mokytoja buvo Morta Butkutė. 1931 05 25 Juozas vedė Eufemiją Beišinaitę. Tėvams mirus, su
broliu Jonu pasidalino paveldėtą žemę. Kuriant kolūkius, Jonas išvyko į Rygą, o Juozas liko
kolūkyje. Vėliau persikėlė į Viekšnių priemiestį — Pakalupės kaimą. Dirbo statybininku. Dar
dirbo lovas, spintas, stalus, krėslus, klumpius ir šventuosius. 1979 m. J. Rušinui dėl ligos teko
amputuoti vieną, o 1982 m. ir antrą koją. Nuo 1984 m. J. Rušinas Liaudies meno draugijos narys.
Drožinėti patiko iš pat mažumės. Pirmas jo darbas — išdrožinėtas kunigas. Dar piemeniu
būdamas, dirbo žaislus vaikams. Mokėjo padirbti tačkeles, ratelius, rogeles. Dirbo malūnėlius,
švilpynes, tarškynes, inkilus. Buvo pasidirbęs sau medinį dviratį, kūlimo mašiną. Ta mašina buvo
nedidelė, kaip „kuzavėlis” — inkilėlis. Keturiolikos metų drožinėjo lazdas, visokias šmėklas,
velniukus, kryželius prie kelių. Vėliau dirbo kaukes, paveikslams rėmus. Pirmasis darbas, už kurį
gavo ušmokesnį, buvo dievomunka. Buvo taip — padirbo nemažą dievomunką. Viekšniuose
gyveno toks Končius, laikė bagamazą. Nunešė ją tam Končiui ir paprašė parduoti už 8 litus.
Končius pardavė už 9 litus. J. Rušinas sau pasiėmė 8 litus, o litą paliko Končiui už pardavimą.
Už tuos 8 litus prisipirko peilių, kaltų, skaptų. Pradėjo tuomet ir savo padirbtas lazdas
pardavinėti. Už lazdą žmonės mokėdavo po 3 litus. Lazdos buvo puikiai išdrožinėtos, lengvos ir
rankai patogios. Kai turėjo savo žemę ir gaspadoriavo, paskui, kai buvo kolūkiečiu, drožinėti
laiko neturėjo. Drožinėdavo tik vakarais. Labiausiai patinka drožinėti paukščius. Labiausiai
patinka padirbti tokius paukščius, kokių mažai tėra arba iš viso nėra.
Viekšnių bažnyčiai yra padirbęs: 1. Koplytėlę „Šv. Onos bažnyčia Vilniuje” (yra bažnyčioje).
2. Skulptūrą „Šv. Jonas Krikštytojas” (yra vartuose). 3. Sovylą „Kristus su kryžiumi”
(šventoriuje ant kanauninko J. Navicko kapo). 4. Skelbimų lentą (bažnyčioje). 5. Tris
dievomunkeles (yra bažnyčioje). 6. Dvi kėdes.
Kontrimas Č. Lietuvos geležiniai kryžiai. — Vilnius, 1991. — Tekste: P. 67: Dauginių kapų
vartų kryžius. Piešė N. Blaževičiūtė. Vad. Č. Kontrimas, 1974. — P. 68: Viekšnių kapų
koplytėlės viršūnė. Piešė Č. Kontrimas. Perpiešė V. Ajauskas, 1965. — P. 68: Viekšnių kapų
paminklo viršūnė. Piešė Č. Kontrimas, 1968. Perpiešė G. Lasinskas, 1968.
Gedvilas Algirdas. Mokytoją Praną Brazdžių prisiminus // Vienybė. — 1991. — Rugpj. 31.
— Tekste: Dirbo Viekšnių progimnazijoje 1922—1926 metais.
Juodpusis Apolinaras. Žvilgsnis į miestelio istoriją: Viekšniams — 200 // Vienybė. — 1992.
— Liep. 11. — Tekste: „Mokyklos salei, kur vyko oficialusis renginys, jaukumo suteikė
viekšniškių A. Lengvenio ir M. Ivančenkos tapybos darbeliai.”
Paroda // Vienybė. — 1995. — Bal. 22. — Tekste: Balandžio 20 d. Viekšnių muziejuje
atidaryta drožėjo Juozo Rušino darbų paroda.
Rozga Leopoldas. Ugdęs talentus Lietuvai [Pranas Brazdžius] // Vienybė. — 1995. —
Gruod. 6: ir nuotrauka. — Visas tekstas:
Gruodžio 5 dieną suėjo 100 metų, kai gimė mokytojas Pranas Brazdžius, talentingas
menininkas keramikas, gal dar talentingesnis pedagogas, menui gabių jaunuolių ieškotojas.
Kupiškio krašto sūnus, paėmęs į žmonas žemaitę nuo Akmenės, visam gyvenimui suaugo su
mūsų žeme ir jos žmonėmis. Čia, prie Akmenės, nusipirkęs sklypą, pasistatė namą, čia praleido
niūrius karo metus, čia Akmenės kapinėse, ir jo amžinojo poilsio vieta.
Šio amžiaus pradžioje daugelio lietuvių keliai buvo nusidriekę po Rusijos, Ukrainos tolumas,
o kai kuriuos dar toliau vedė: J. Basanavičių Bulgarijon, šimtus kitų tautiečių — tolimojon
Amerikon. P. Brazdžiaus jaunystė taipogi susijusi su Ukraina, čia, Mirgorodo taikomosios dailės
mokykloje, 1912—1918 metais mokėsi keramikos paslapčių. Grįžęs į jau nepriklausoma
194
valstybe tapusią Lietuvą, mokytojavo Kalvarijoje ir Marijampolėje, o nuo 1923 iki 1927 metų —
Viekšniuose.
Anuometinei Viekšnių progimnazijai tai buvo intelektualinio klestėjimo metas, kuriuo ir nūnai
galima didžiuotis. Ją tuo metu lankė nemažai talentingų vaikų, ilgainiui tapusių garsiais kūrėjais.
Polinkį menui jaunas pedagogas P. Brazdžius greit pastebėdavo ir visokeriopai skatindavo menui
gabius vaikus. Ypač atidžiai dirbo su Bronium Pundzium, kuris pavasarį pėsčias po 12 kilometrų
iš Pievėnų į Viekšnius ateidavęs. „Jei ne tu — būč aręs...” — po daugelio metų skulptorius
prisipažinęs, savo buvusiam mokytojui. Čia, Viekšniuose, būsimasis skulptorius ir profesorius
B. Pundzius nulipdė pirmą savo darbą — V. Kudirkos biustą ir pastatė prie mokyklos. Bet
patriotiškų davatkų skundai pasipylė — kaip čia piemuo drįso Kudirkai paminklą daryti. Abu su
mokytoju vežė į žemės ūkio ir pramonės parodą Viekšnių gimnazistų darbelius, ten pat, parodoje,
pasikišęs švarkelį po galva, Pundziukas ir miegodavęs. Bet nuovargio kaip nebūta, kuomet
būsimasis skulptorius Kaune gavo sidabro medalį ir premiją, dar pavyko savo lipdinių parduoti,
tad grįžo namo kone milijonieriai — su 850 litų kišenėje. Tai kaimo berniūkščiui buvo ir gera
paspirtis, ir galutinis mokytojo autoriteto pripažinimas. Kai 4 klases baigusiam iškilo dilema kur
eiti, mokytojo spiriamas ir patraukė į Kauno meno mokyklą.
Matyt, kad Viekšniuose jaunasis keramikas P. Brazdžius bus pažadinęs ir dailininko Vaclovo
Rato-Rataiskio talentą. Pokario metais atsidūręs tolimojoje Australijoje, šis dailininkas piešė
didelio ilgesio kupinus paveikslus ir rašydavo savo mokytojui gerus, nuoširdžius laiškus. Gražiai
piešęs ir Juozas Miltinis, tas pats būsimasis artistas ir režisierius, bet jo P. Brazdžiui nepavyko
padaryti dailininku — artisto prigimties šauksmas buvo stipresnis. Dar Marijampolėje buvo
pastebėjęs talentingą papurgalvį Joną Kvederavičių. Pokario metais gyvendamas Vokietijoje,
dailininkas J. Kvederavičius taipogi ilgėjosi tėvynės ir piešė „lietuviškus” paveikslus. „Tai vis
Jūsų dėka, mokytojau”, — prisipažinęs per laišką.
Bene dvylika žymių menininkų, pasak paties amžiną atilsį mokytojo, apaštalų, palydėjo į
kūrybos kelią. P. Brazdžius per savo pedagoginio darbo dešimtmečius, suteikė pasitikėjimo savo
talentu. Ir pats brendo. Gal paties švietimo ministro L. Bistro apsilankymas Viekšnių
progimnazijoje turėjo įtakos, kad 1927 metais P. Brazdžius gavo ilgalaikę komandiruotę į
Čekoslovakiją tobulinti keramiko įgūdžius. Grįžęs mokytojavo Mažeikių gimnazijoje, 1931
metais pakviečiamas keramikos studijos vedėju į Kauno meno mokyklą, nuo 1934 iki 1940 metų
buvo jos techninis vadovas.
Sovietinė valdžia jo nepasigedo, karo metus praleido Akmenėje, ir paskui čia gyveno,
mokytojavo. Vis dėlto sovietmečio enciklopedijos skyrė po keletą eilučių jo gyvenimui ir
kūrybai apibūdinti.
Tik ar gali išsakyti ir apibendrinti mokytojo gyvenimą ir darbą kelios rašto eilutės? Mokytojas
gyvena savo mokinių kūryboje ir atmintyje. Jo atminimui lenkiasi ir tiesiogiai jo nepažinę.
Sruogienė Vanda. Pamirštoji pionierė // Vienybė. — 1996. — Liep. 5, 10, 13, 17, 20, 24. —
Visas tekstas:
Zofija Aleksandravičiūtė-Navickienė neseniai gavo Dalios Sruogaitės, gyvenančios
Amerikoje, laišką: „Mieloji Zosyte, galų gale radau tą mamos straipsnį. Žinoma, jis tiktų
„Vienybei”, tačiau daryk ką nori”.
Profesorės Vandos Sruogienės straipsnyje, parašytame 1971 m. Čikagoje, pasakojama apie
Santeklių dvaro augintinę garsiąją audėją, o vėliau ir dvaro paveldėtoją Oną Bagnickaitę bei ją
supusią to meto aplinką.
Santeklių Ona Bagnickaitė
Ona Bagnickaitė buvo pirmoji menininkė Lietuvoje, kuri pradėjo platesniu mastu taikyti mūsų
liaudies audinių raštus modernaus buto įrengimui — kilimams, užuolaidoms, staltiesėms,
lovatiesėms ir kt. Ji su savo darbais dalyvavo žemės ūkio parodose, iškeldama mūsų tautinių
ornamentų grožį ir propaguodama idėją, kad savi darbai pakeistų dažnai banalų ir net neskoningą
importą. Jos biografija iškeltina, nes ji yra įdomi, ypač tuo, kad Bagnickaitės ryšiai buvo išėję
toliau už sienų to žemaičių dvarelio, kuriame ji gyveno ir dirbo.
195
Santeklių dvarelis ir jo savininkės
Šia proga pravartu pažvelgti ir į patį dvarelį Santeklius, ir jo gyventojus, nes apskritai dvarų
pasaulis Lietuvoje yra nugrimzdęs į negrąžinamą praeitį. Maža kam jis yra arčiau žinomas, ne
daug kas iš mūsų visuomenės juo domėjosi, o jaunimui tai visai terra incognita. O tai juk buvo
integralinė Lietuvos dalis, kultūros oazės, nors ir izoliuotos nuo kaimo, kad ir ilgus amžius
slėgusios mūsų liaudį ir ne be pagrindo kaimo žmogaus neapkenčiamos, bet nelikusios jam be
įtakos. Santeklių dvarelis, jei ne būdingas visam mūsų kraštui, reprezentavo ne retą Žemaitijoje
dvarų ryšį ir su kaimu, ir su tautinio lietuvių atgimimo žadintojais, ir vėliau su nepriklausomos
Lietuvos veikėjais.
Santekliai! Tą vietovę žinojo Juozas Tumas-Vaižgantas, žavėjosi jos grožiu, tik, kaip jis pats
man sakė, pavartojęs jos vardą „Pragiedruliuose”, suteikdamas jai kitokį turinį.
Santekliai buvo nedidelis dvarelis prie Ventos, netoli nuo Viekšnių. Jį supo seni, aukšti
medžiai, didžiulis sodas, kuris jungėsi su mišku. Tarp dvaro kiemo ir miško stovėjo sena,
laikoma stebuklinga, pušis su įaugusia į ją koplytėle, susijusia su 1863 metų sukilimu. Taip pat
už Ventos, prie kelio iš Viekšnių į Akmenę, apie šią praeities tragediją bylojo kryžius-koplytėlė,
ženklinusi žuvusiųjų sukilėlių kapą.
Prie dvaro sodybos į Viekšnių pusę buvo vandens malūnas — iš dvaro jį nuomojo bene trijų
kartų suvokietėjusi latvių Jungų šeima. Ventos pakrantėse, miškely, kas pavasarį praeivį
svaigindavo savo kvapu daugybė žydinčių pakalnučių ir ievų. Vasarą akį traukė didelės baltos
vandens lelijos Ventoje, prie malūno užtvankos. Iš kitos dvaro pusės, prie kelio į Tryškius, per
upę kėlė pėsčius, raitus ir važiuotus labai įdomus savo senoviškais įrengimais, taip pat iš seno
dvarui priklausęs plaustas. Prie jo, ant gan aukšto Ventos kranto, stiebėsi trys, paskui tik dvi labai
aukštos pušys, patraukiančios menininkų akis. Vienas iš daugelio padavimų, supusių šią seną
vietovę, minėjo, kad tos pušys atsiminė dar pro plaustą traukusį Napoleono kariuomenės dalinį,
kuris Ventos ir Virvytės santakoje užkasęs aukso lobį. Nuo plausto dešinėn į dvarą, pro daržines
ir kitus ūkio pastatus, vedė medžiais apsodinta alėja. Pats namas buvo statytas bene prieš
pusantro šimto metų: medinis, su vėliau įgytu neįprastu Žemaitijoje kažkokiu dvigubu, kaip
aiškinta, Zakopanės stiliaus stogu.
Įėjus į namą — plati priemenė, po dešine salonėlis, apstatytas karalienės Viktorijos laikų
senais baldais; už jo — antras pilnas spintų su knygomis, fortepijonu, keliais foteliais; pora
kambarėlių į šoną; toliau ilgas niūrus valgomasis su XVIII a. kontušuotų bajorų portretais ir
durimis į balkonėlį tiesiai į nuostabų reginį: į Ventą, medžius, plačias pievas. Už valgomojo —
„kredensas”, tarnų pusės sandėliukai, didelis valgomasis šeimynai, laiptai į rūsį, virtuvę, kur
milžiniška krosnis, kaip atrodo, buvo dar gal XVII a. siekiančio didžiadvario liekana, lygiai kaip
ir sodą nuo Ventos pusės supęs mūras, jau beveik visai žemėmis apneštas.
Santekliai priklausė Lietuvos praeity žinomai Gruževskių šeimai ir nuo neatmenamų laikų
buvo skirti gyventi netekėjusioms jos narėms. Atsimenu dar senjorę Kazimierą Radzevičiūtę, iš
kurios dvarą paveldėjo Teklė Gruževskaitė. Su savininkėmis paprastai dar gyveno viena ar dvi
benamės senutės, draugės ar šeimininkės. Šio šimtmečio pradžioje, kada vasaros metu dažnai iš
Varšuvos prigužėdavo į apylinkės dvarus linksmos, judrios lenkiškai kalbančios ponijos, atsirado
anekdotiškas Santeklių dvaro paaiškinimas: vietovardis prieš amžius kilęs iš to, kad čia yra
Ventos ir Virvytės santaka, virto „są Tekle” — lenkiškai yra Teklės.
Neeilinė asmenybė buvo toji Teklė Gruževskaitė, vietos žmonių Santeklių panele vadinama.
Didelio ūgio, žilaplaukė, mano atminime jau gerokai į kuprą susimetusi, sulinkusi, visad naminio
darbo drabužiais vilkėjusi, bet su Lietuvos-Lenkijos unijos ženklo sage (trimis herbais: Vyčiu,
Ereliu ir Gudijos Arkangelu), ji stebino visus, kurie ją pažino, savo dideliu išsilavinimu ir
apsiskaitymu. Be lenkų, mokėjo kiek rusų kalbą, puikiai vokiečių ir prancūzų kalbas, laisvai
skaitė angliškai, o su tarnais ir kaimiečiais kalbėjo gražia žemaičių šnekta. Tęsdama seną
Lietuvos dvarų moterų krikščionišką tradiciją, ji laikė savo pareiga gydyti tarnus, darbininkus ir
kaimynus kaimiečius, turėjo homeopatijos knygynėlį, pati rinko, džiovino vaistažoles ir
gamindavo medikamentus. Už jos duodamus „cukrelius”, „grybelius”, už jos švelnumą ir gerumą
žmonės ją mylėjo.
Darbininkui sunkiau susirgus, ji tuoj siųsdavo arklius į Viekšnius daktarą Biržišką parvežti ir
jam už vizitą atlygindavo. Santeklių panelė griežtai laikėsi vyskupo Valančiaus žemaičiuose
196
įskiepyto blaivybės principo, nors dažnai kovodama su savo tarnais, jautėsi bejėgė... Kai ji mirė
keletą metų prieš karą, kaimietės rūpestingai prižiūrėjo jos kapą, rūtelėmis apsodindavo.
Kuomet kaimyninių dvarų vaikai važiuodavo į Santeklius aplankyti senutės, jiems buvo
prisakoma elgtis labai mandagiai, kalbėti tyliai, nevartoti jokių „negražių” žodžių — panelė
Teklė buvo visų gerbiama.
Onos Bagnickaitės jaunystė Santekliuose
Toje senų panų gūžtoje kadaise lankydavosi ir mano motinos šeima, kaimynai Paulavičiai iš
Pavirvytės (seniau Žalionės) dvaro. Didelė tai buvo giminė — penkios dukterys ir keturi sūnūs.
Nuobodu būdavo mergaitėms ceremoninguose svečiuose, tad neapsakomas buvo jų džiaugsmas,
kai apie 1885 metus Santeklių dvaro šeimynoje atsirado jų amžiaus, gal kokių aštuonerių metų
augintinė, vardu Andzė, Ancikė, su kuria joms buvo leista pažaisti. Tai ir buvo Ona Bagnickaitė.
Mano prosenelis, Juozas Paulavičius, buvo apsišvietęs ir savo laiku pažangus žmogus. Jis
rūpinosi Šiaulių gimnazijos statyba. Jo sūnus Edvardas, buvęs Kališo gimnazijos direktorius,
apie 1876, tėvui mirus, persikėlė į Pavirvytį. Jis rašinėjo laiškus kaimynams dvarininkams,
įtikinėdamas juos baudžiavos panaikinimo būtinumu (tokius laiškus buvau radusi savo senelio
Rainoldo Daugirdo archyve). Savo vaikus jis auklėjo demokratiniais principais, įpareigodavo
dukteris šviesti dvaro darbininkus, mokyti juos skaityti ir rašyti. Kiek prisimenu iš pasakojimų,
tai jo įtakoje Andzė buvo paimta iš virtuvės į „pakajus”, o kai pasirodė esanti gabi, „tetos”
pradėjo ją rūpestingai auklėti. Kaip dauguma to laiko dvaro panelių, ji išėjo „naminį” mokslą,
buvo mokoma lenkų ir prancūzų kalbų ir literatūrų, skambinti fortepijonu, piešti, taip pat kitų
bendravimo dalykų.
Linksma, lipšni Andzė skaidrino liūdnų globėjų nuotaikas, už tai pradėta be saiko ją lepinti.
Visos jos užgaidos buvo tenkinamos, visi norai pildomi.
Teko man pakartotinai girdėti, kad Bagnickaitė buvusi Lazdynų Pelėdos apysakos „Karalaitė
Lėlė” prototipu. Sofija ir Marija Ivanauskaitės buvo jau netolimos Santeklių kaimynės, o
Paulavičių dvare Marija ilgomis valandomis dirbo kaip namų siuvėja. Man rodosi, kad tai jos
rankomis buvo gražiai išsiuvinėtos mano motinos kraičio paklodės. Turėjo tad progų ir Andzė
išgirsti apie lietuvių tautinį atgimimą, ypač kai apylinkėse apie 1893—94 metus atsirado žymusis
lietuvių tautos žadintojas Povilas Višinskis. Matyt, jo įtaka ten buvo nemaža, jeigu viena iš mano
tetų, Anelė (vėliau Venordin) svajojo ištekėti už turtingo žmogaus, kad galima būtų išleisti
lietuvių kalbos žodyną. Ji ilgai draugavo ir susirašinėjo su Višinskiu (jų laiškus prof. Vaclovas
Biržiška saugojo Vytauto Didžiojo Universiteto bibliotekoje). O mano tėvai XX a. pradžioje
vežėsi iš Viekšnių man auklę į Kaukazą, kad iš pat mažens išmokčiau savo tėvynės žmonių
kalbą.
Palankią lietuvybei nuotaiką pas paaugančias Pavirvytės ir Santeklių paneles stiprino
draugystė su kitais kaimynais dvarininkais — karštais lietuviais patriotais Vladu ir Juozu
Sirutavičiais iš Kairiškių. Jiedu dažnai pas jas lankėsi. Vėliau į Pavirvytės ir Santeklių
bibliotekas kelius surasdavo ir broliai Biržiškos, taip pat ir ne vienas iš jaunų studentų, jų draugų.
Apylinkėse lankėsi ir didelis senovės Lietuvos mylėtojas Mykolas Brenšteinas. Kartu su žmona,
Andrejauskaite nuo Telšių, rinko lietuvių tautodaile, kėlė susidomėjimą liaudies audiniais,
medžio dirbiniais, keramika. Jie palaikė ryšius su Tadu Daugirdu ir Liudviku Kšivickiu,
žinomais Lietuvos piliakalnių tyrinėtojais, kurie ir apie Viekšnius jau žiūrinėjo. Tiesa,
Brenšteinas, žavėdamasis lietuvių liaudies menu ir norėdamas jį apsaugoti, daug gražių ir retų
daiktų išsivežė ne tik į Vilniaus muziejų, bet ir į Krokuvos. Kaip ten bebūtų, ne vien sulenkėjusių
dvarininkų, orientuotų į Varšuvą, balsai girdėjosi Santekliuose — dar prieš pirmąjį karą čia
užklysdavo ir nauji vėjai.
Bagnickaitės studijos Lenkijoje, Prancūzijoje ir Rusijoje
Kai Ona Bagnickaitė paaugo, kaip koks magnetas ji traukė į save jaunimą. Smulki, gal ne tiek
graži, kiek žavinti savo gyvu temperamentu ir sąmojum, ji šoko ir flirtavo su kaimynais
dvarininkaičiais, iš didmiesčių atostogų atvažiuojančiais studentais. Mano dėdė Eduardas
Paulavičius, neradęs Andzės atgarsio aistringai meilei, leido sau į galvą kulką, tik daktaras
Biržiška išgelbėjo jo gyvybę. Buvo ir kitų desperatiškai siekusių jaunosios vėjavaikės dėmesio.
O kai mano tėvas, Kazimieras Daugirdas, jaunas veterinarijos gydytojas, atvykęs į tėviškę iš
197
Užkaukazės, 1895 vedė mano motiną Jadvygą Paulavičiūtę, kaimynai buvo nustebę, nes prieš
vedybas jis dažniau buvo matomas per vakarėlius su Andze negu su mano motina.
Susirūpino tetos savo augintinės lengvabūdiškumu ir nutarė ją pakreipti praktiškesniu,
rimtesniu keliu: išsiuntė į tuomet garsius kulinarijos kursus Lenkijoje. Andzė išmoko gaminti
gardžius patiekalus, bet virtuve nepasitenkino. Susipažinusi su dailininkais, panoro mokytis
tapybos. Tetoms sutikus, įstojo į Varšuvos meno mokyklą, į profesoriaus K. Stabrovskio klasę.
Tai turėjo būti jau 1906—1907 metais, nes ten tuo laiku kaip tik studijavo M. K. Čiurlionis.
Vėliau Santeklių salonėly kabėjo jau žinoma iš spaudos, gerokai padidinta nuotrauka — tos
mokyklos „plain air” ekskursijos grupė į Istebnos kaimą Silezijoje. Joje matome Čiurlionį, taip
pat ir Oną Bagnickaitę — grupės priešaky, juodais drabužiais. Ta nuotrauka yra leidinyje „M. K.
Čiurlionis...” Vilnius 1960, tarp 96 ir 97 puslapių.
Gerosios tetos sutiko duoti pinigų tolimesnėms studijoms Paryžiuje. Gaila, nebeatsimenu
tiksliai, ar Bagnickaitė ten buvo Claudo Mone, ar Henrio Matiso jei ne betarpiška, tai bent vieno
iš tų didžiųjų menininkų mokyklos mokinė. Vėliau, po karo, ji buvo iškabinusi Santekliuose
keletą impresionistinių paveikslų, jos pačios ir kitų menininkų aliejus, bet netrukus turėjo juos
nuimti, nes buvo svečių išjuokti. Daugiau ji į tapybą nebegrįžo. Kaip dabar prisimenu, tie
paveikslai buvo įdomūs: anų laikų Viekšnių šviesuomenės nuomone pasitikėti netenka, nes, kai
1911 m. kunigo Jarulaičio klebonijoje „žinovai” matydavo M. K. Čiurlionio triptiką „Raigardas”,
tai vienu balsu apšaukdavo, kad jis yra dekadentiškas ir meniškai bevertis...
Ką Bagnickaitė veikė Paryžiuje, patekusi į bohemos ratelį, ji man, savo draugės dukteriai,
nedaug tepasakojo. Tik kartais patikėdavo, kaip ji ištisus penkerius metus gyvenusi japonų
kolonijoje, kaip ji vertinusi visai skirtingą, bet nepaprastai subtilią japonų kultūrą, pagaliau kaip
ji rengėsi tekėti už vieno japonų dailininko, vardu Saito. Tasai Saito priklausė samurajų luomui,
ir kai mirė brolis, buvo priverstas grįžti į Japoniją ir vesti velionies našlę. Tai buvo prieš pat
pirmąjį pasaulinį karą. Bagnickaitė grįžo į Lietuvą ir daugiau apie tą japoną niekad negirdėjo.
Buvo sutelkusi ir vertingą japonų graviūrų kolekciją, kuri iš Santeklių dvaro yra patekusi į
Šiaulių „Aušros” muziejų. Šią kolekciją V. Rimkus aprašė „Kultūros barų” 1970 m. balandžio
numeryje.
1915 m. Bagnickaitė dėl karo veiksmų atsidūrė Rusijoje. Ten ji įstojo į savo buvusio
mokytojo K. Stabrovskio dailiojo audimo mokyklą. Stabrovskis, kilęs nuo Naugarduko, iš pat
jaunystės domėjosi lietuvių tautodaile, eksponavo savo paveikslus pirmoje lietuvių parodoje
Vilniuje 1907 m. ir ne tik buvo artimas M. K. Čiurlioniui, bet jo vėlesnėje kūryboje labai žymi
lietuvio genijaus įtaka. Čia mūsų menininkė ne tik įsigijo gerą amatą, bet įgavo jam būdingą
kryptį, pagrindu imdama mūsų liaudies meną, kuriam niekad nenustojo entuziazmo.
Santekliai, įsikūrus juose audimo dirbtuvei
1918 m. vasarą Bagnickaitė grįžo į Santeklius. Kurį laiką ten gyveno ir viena jos giminaitė,
Gruževskaitė, kuri tuomet buvo laikoma viena iš turtingiausių nuotakų Lietuvoje. Abi jos piktino
ne vieną konservatyvų dvarininką savo „moderniškumu” ir „demokratiškumu”: į pažįstamų
dvarus važinėdamos pačios, be vežėjo, basos, su skarelėmis ant galvos, nevengdamos per
gegužines pašokti ir su kaimiečiais.
Betgi laikai pasikeitė. Gyvenimas privertė rimčiau susimąstyti, reikėjo dirbti. Žemės reformos
apkarpytas dvarelis, visai savarankiškai vedamas garsios Žemaitijos istorijoje pavardės nešėjo
ūkvedžio Zigmo Kenstavičiaus, vertė savininkę ir jos augintinę gyventi labai kukliai. Tada tai
Bagnickaitė nutarė verstis audimu.
Pirmajame Santeklių salonėlyje buvo įtaisyta audykla, pastatytos dvejos staklės, prikrauta
krepšių su linais, vilnomis, pašytomis, dažytomis, suverptomis ir dar visai žalia medžiaga ant
sienų — įvairios meno paveikslų reprodukcijos, eskizai numatytiems audiniams ir kt. Prie vienų
staklių dirbo pati panelė Ona, prie kitų — jos pasamdytas audėjas. Tai buvo labai keista būtybė,
garsėjusi savo kaime. Jonelis, kaimiečių vištgaidžiu vadintas, mūvėjo vyriškomis kelnėmis, bet
dėvėjo moteriškas bliuzeles ir nešiojo skarelę ant trumpai kirptų ir šviesiai dažytų plaukų. Buvo
puikus darbininkas, tylus, kantriai kėlęs savo ponios nuotaikas — retai kas tegirdėjo jo spiegiamą
balsą. Greta kitų dvare niekuo nepasižymėjusių tarnų negalima nepaminėti ir kito ypatingo tipo
— senų laikų liekanos, „furmono” Mateušo. Jo vienintelės pareigos buvo prižiūrėti porą
išvažiuojamų arklių ir vežioti paneles į bažnyčią, į svečius. Jau pusamžis žmogus, nevedęs,
198
neišpasakytas tinginys, retai kada beišsipagiriojęs, tad nosį turėjo kaip įsirpusią slyvą, violetinę.
Mūsų mergės juokėsi, kad atvažiavęs kur su „pana Anna” į svečius, tuoj dairydavosi čerkos ir
domėjosi daugiau jaunų bernų, negu mergų draugyste.
Pasikeitė visa namų nuotaika ir išvaizda. Lentynose atsirado naujų keliomis kalbomis meno
žurnalų, knygų, liaudies drožinių, Viekšnių keramikos; ant staliukų vietoj senoviškų siuvinėtų ar
megztų servetėlių buvo pamesti raštuoti namų darbo audeklėliai, gražiai sugrupuoti vaisių
„nature morte”, menininkės ranka sudėtos puokštės — vasarą gyvų gėlių, žiemą džiovintų žolių.
Niekur kitur Lietuvoje neteko matyti tokių didelių, spalvingų zinijų, kaip panelės Teklės
užaugintų Santeklių dvaro palangėse! Iš spintų išimti į dienos šviesą įvairūs antikiniai
laikrodžiai, senoviškos vazelės. Visa tai sudarė kuklią, bet labai skoningą visumą, jauteis lyg
kokiame mažame muziejuje.
Man vis būdavo gaila, kad palyginti nedideliuose kambariuose nebuvo vietos dviem
didžiulėm puikiom skryniom iš XVII—XVIII a. su puošniais Gruževskių herbais ir senoviškam
klavikordui, kurie buvo laikomi erdvioje palėpėje. Visur buvo švaru, nedažytos grindys blizgėjo.
Dvaro pastatai, per erdvūs apkarpytam žemės plotui po reformos, rodė smukimo ženklus:
vienų sienos pakrypo, kitų pažaliavę stogai įdubo.
Ir seniau, prieš karą, svečiai ne per dažnai lankydavosi Santekliuose, o nepriklausomybės
laikais jų vizitai pasidarė dar retesni. Ir patys lankytojai pasikeitė. Mano motinos šeima, kaip ir
daugelis iš lenkiškai kalbančių dvarininkų, atsidūrė Lenkijoje; gražioji Pavirvytė dar prieš karą
parduota Nagurskiams. Iš senų bičiulių liko Biržiškai, Zubovai, mano tėvas, buvęs Klaipėdos
uosto kapitonas Adomas Daugirdas su šeima (jo motina, Stanislava Pečkauskaitė, buvo Marijos
Pečkauskaitės pusseserė) ir dar vienas kitas iš kaimynų. Mudu su vyru (rašytoju Baliu Sruoga —
„Vienybės” red. pastaba), kartais ir su mūsų pažįstamais, atostogaudami mano tėviškėje,
atvažiuodavome į kaimyninius Santeklius pasimaudyti Ventoje (prie namo buvo medinė
maudyklė), pažiūrėti naujų audinių. Apskritai palaikėme artimus bičiuliškus ryšius su
Bagnickaite.
Du kartus per metus Santekliuose būdavo didesni suvažiavimai: liepos 26 d. susirinkdavo
kaimynai Onos vardinėms, o rugsėjo 23 d. pagerbdavo panelę Teklę. Per šventą Oną
pasitaikydavo ir pašokti, o neprilygstami kepsniai, namie gaminti ledai (o, kokie jie būdavo
skanūs!) primindavo, kad jaunesnioji šeimininkė kadaise lankė kulinarijos kursus... Panelės
Teklės vardinės būdavo švenčiamos kukliau, nes jau atostogų metas buvo pasibaigęs, bet
priėmimai pasižymėjo rūpestingumu ir senomis tradicijomis dvelkiančiu vaišingumu.
Pasikalbėjimuose vyravo Lietuvos gyvenimo aktualijos, lietuvių kalba, nors savybėje senu
įpročiu kalbėta lenkiškai.
Visai atskiru gyvenimu ėjo ūkvedžio Kenstavičiaus šeimos dienos. Jų gyvenamas namas buvo
tame pat kieme, gal ne mažesnis už patį dvaro pastatą. Šeima buvo gausi, vasarą pas
Kenstavičius privažiuodavo vasarotojų, giminių, kurie maudėsi Ventoje, žuvavo, uogaudavo,
grybaudavo miške aplink paslaptingąjį Lapkalnį (gal senas pilkapis — to niekas netyrinėjo).
Kaip man dabar gaila, kad, dažnai būdama Santekliuose, nežinojau, jog tarp tų Kenstavičių
vasarotojų vaikų po kiemą bėgiojo mažas Algimantas Mackus! Tik Amerikoje teko patirti, kad
Kenstavičienė buvo Mackaus motinos tėvo sesuo. O jaunas poetas man pasakojo, kad vieni iš
gražiausių jo vaikystės atsiminimų buvo iš senų, romantiškų Santeklių. Gal tie jo atminty likę
vaizdai ir atspindi jo poezijoje tas elegiškas, anot nepamirštamo Vinco Krėvės išsireiškimo,
Lietuvos gamtos nuotaikas...
Menininkė ir jos darbai
Ona Bagnickaitė buvo ne šiokiadienė moteris. Draugystėje linksma, švystelėjanti sąmojumi,
mokėjusi pasakot gražius anekdotus, labai apsiskaičiusi, drąsiai reiškusi savo originalią nuomonę
apie pasaulinės literatūros kūrinius ir meną. Amžinai jaunos dvasios, ji draugavo su trijų kartų
atstovais: mano motinos, mano ir mano dukters, kuri kaip maža mergaitė siautėjo po Santeklius,
žaisdama su Andze ir tuo mažybiniu vardu ją vadindavusi.
Bagnickaitė nevengdavo palaikyti ryšių su Viekšnių lietuvių šviesuoliais. Kartą, gal apie 1922
metus, išsiruošėm drauge į iškylą su Henriku Kačinsku ir Leonu Skabeika į gražias Žemaitijos
vietoves, į Šatrijos kalną. Ji dažnai lankėsi Viekšniuose pas profesorių Biržiškų tėvus, klausėsi
patarimų pas jų motiną, buvo artima visos jų šeimos bičiulė.
199
Kai kurie, nepažinę menininkų, ne visai rimtai į ją žiūrėjo, nes ji dažnai būdavo išsiblaškiusi,
vis ką nors pametusi, ieškanti. Gyvai sekė Paryžiaus madas, mėgo gražiai rengtis, bet kartu
garsėjo savo netvarkingumu: čia saga ištrūkusi, čia rankovė prairusi. Ji mokėdavo gyvai kreipti
dėmesį į gamtos grožį ir kartais, pastebėjusi kokį ypatingą reginį, saulėleidį, kokias nors
nepaprastas spalvas ar kitką, staiga pertraukdavo kitų kalbą ir džiaugsmingai sušukusi
nukreipdavo visų akis į jos entuziazmą sužadinusį objektą.
Abi su panele Tekle visad žiemą rūpestingai lesindavo paukščius. Bagnickaitės kambario
langas būdavo plačiai atidarytas, ir pabertos palangėje sėklytės pritraukdavo iš miško
margaspalvius sparnuočius; neretai kokia zylelė ar dagiliukas be baimės įlėkdavo į namų vidų ir
vaišinosi specialiai jiems ant stalo paliktais trupinėliais.
Jau apie 1919 metus Bagnickaitė pradėjo vykdyti savo sumanymą austi kilimus ir kitus
audinius liaudies meno raštais. Iš seno ji domėjosi žemaitiškais audiniais, persipiešdavo juos,
rinkdavo raštus. Ji važinėjo po artimų miestelių atlaidus ir turgus, žiūrinėjo senesnių, įdomesnių
raštų. Ji ne tik ieškojo, kur galėjo, literatūros apie audimo techniką, bet ir ilgas valandas
konferuodavo su apylinkės šeimininkėmis, garsėjusiomis audėjomis. Iš jų ji sužinodavo iš seno
išlikusias paslaptis apie dažymo meną natūraliais dažais — medžių žieve, lapais, šaknelėmis.
Paprasta savo apsiėjime, įsigijo draugių iš kaimo moterėlių, su kuriomis ją rišo meilė savo
darbui. Kartais nelengva būdavo įtikinti kaimietes, kad jų rankų darbas, pačių niekinamas, yra
daug vertingesnis už jų perkamus „krominius” audeklus.
Vasaros metu Santeklių kieme didžiuose katiluose būdavo virinamos, dažomos linų gijos,
vilnos, paskui pavėsy džiovinamos, ne kartą vėl mirkomos, kol įgaudavo norimą atspalvį, kol
įsitikinta pasiekus spalvos atsparumą.
Bene Biržiškų ir Balio Sruogos paraginta, Bagnickaitė pateikė savo audinius pirmoje
rajoninėje žemės ūkio parodoje Mažeikiuose. Jos eksponatai — kilimai, pakojėliai, užuolaidos,
languoti pledai ir kt. turėjo didelį pasisekimą — sukėlė didelį susidomėjimą ir beveik visi buvo
išpirkti. Po to ji dalyvaudavo parodose Šiauliuose, Kaune ypač daug efektingų darbų parodė
1928 ir 1930 metais. Prisimenu vieną mažą epizodą iš parodos Kaune, kuris sukėlė kalbų tam
tikrose sferose. Ji paprastai sėdėdavo savo paviljone ir, kai atėjo prezidentas A. Smetona, sumišo
— nežinojo, ar reikia atsikelti, tačiau nusprendusi, kad ji yra moteris, o jis vyras (tai kas, kad
prezidentas) — ir neatsikėlė, o sėdėdama mandagiai aiškino apie savo darbą.
Nors Bagnickaitės audiniai ir nusipelnė tinkamo visuomenės susidomėjimo, bet materialiai ji
nedaug pelno teturėjo. Žaliavos pirkimas, darbininko išlaikymas, dažymas ir medžiagos
paruošimo išlaidos prašokdavo nepraktiškos menininkės apskaičiavimus. Ji vos tegalėjo galus su
galais sudurti. Kukliai Bagnickaitei gal ir nebūtų trūkę platesnio užsimojimo, tik, nebuvo
priemonių tam įvykdyti, svarbiausia, stokojo kapitalo investavimui.
V. Jonuškaitės-Zaunienės parama
Bagnickaitės darbas pagyvėjo ir paįvairėjo, kai 1931 m. per Velykas Vincė JonuškaitėZaunienė, lankydamasi mano tėviškėje, nuvažiavo į Santeklius susipažinti su Bagnickaitės darbu.
Įprastu entuziazmu ji tuoj padarė stambius užsakymus ir nedelsdama aprūpino menininkę
Lietuvos, Suvalkijos raštais. Po kiek laiko dideli kilimai, sunkios užuolaidos stambiomis
tulpėmis-lelijomis ir kitais puošniais priejuosčių raštais atsidūrė ne tik užsienio reikalų ministro
bute, bet ir kone visose Lietuvos atstovybėse užsieny. V. Jonuškaitė, lygiai kaip ir
S. Čiurlionienė, karštai propagavo idėją puošti lietuvių namus savo šalies dirbiniais, nuo amžių
kuriamais raštais; taip pat ji rinko įvairias senas juostas, priejuostes, įvairius audeklus,
sudarydama rinkini, kuris tik galėjo konkuruoti su A. Žmuidzinavičiaus kolekcija. Ji taip pat
ieškojo po visą Lietuvą kaimo audėjų, kurios galėtų savo darbą vystyti platesniu mastu ir
menininkų priežiūroje. Kartą, būdama Utenoje, ji pastebėjo bažnyčioje prie altoriaus didžiulį
kilimą su lietuvišku raštu, padarytą persiškų kilimų technika. Ji tuoj surado tą kilimą išaudusią
moterį Kaliekių kaime. Paaiškėjo, kad tos neįprastos mūsų krašte technikos ji išmokusi
gyvendama prie Taškento, kur jos seneliai buvo ištremti po sukilimo. Jonuškaitė tai moteriai
užsakė kilimą ir darė pastangų išpopuliarinti jos darbą. Bet karas visus sumanymus sutrukdė.
Bagnickaitės darbai liko tuo tarpu labiausiai žinomi ir gražiai reprezentavo Lietuvą mūsų
atstovybėse (kai kur dar yra išlikę), duodami progos informuoti svetimtaučius apie mūsų krašto
200
liaudies kultūrą, apie kaimietes moteris, nežinomas menininkes, kurios nuo amžių garsėjo kaip
puikios audėjos (jau XV a. J. Dlugošas tai minėjo).
Kai kas, pažinojęs Bagnickaitę, protestuoja prieš mano duodamą jai pionierės vardą. Girdi,
pionierės audimo srity ir buvusios tos kaimo moterys, o nepriklausomybės laikais atsirado ir be
jos inteligenčių, kurios net geriau techniškai atlikdavo savo darbus ir ausdamos taip pat
naudodavo tautinius motyvus. Tačiau Bagnickaitė buvo pati pirmoji, pritaikiusi Vakaruose
vartojamą gobelenų techniką, drąsiai komponuodama perkėlė iš priejuosčių ir juostų raštus, juos
bent dešimteriopai padidindama. Taip pat savo audinius eksponuodama žemės ūkio parodose,
platesniu mastu propagavo ir populiarino mūsų liaudies meną ir jo praktišką taikymą. Kai kas
prikaišiojo, kad jos audiniai nepasižymi tobulu atlikimu, audimas nelygus, matosi mazgai,
spalvos nepatvarios, kartais greit bluko. Palyginti su mūsų kaimo audėjų audimu, per ilgus metus
nenustojančiu spalvų, Bagnickaitės kilimai greit nusidėvėdavo. Tai teisybė. Bet kiek teko matyti
įvairiuose muziejuose menininkų rankų darbus, juose galima buvo pastebėti tuos pačius
netobulumus. O dėl kilimų, kurie būdavo tiesiami ant grindų, tai nenuostabu, kad jie būdavo
greit nutrypti, nes gi paprastai niekas žemėje nekloja rankų darbo gobelenų audimo technikos
vilnonių darbų.
Per trumpas buvo laikas, kad Bagnickaitės darbų įtaka būtų galėjusi pasireikšti, bet ji buvo
nemaža. Jau žymiai vėliau, nes tik 1930 metais, atsirado Kaune „Marginiai”, pradėta žemės ūkio
mokyklose dėstyti audimo meną. Kiek prisimenu, tada jaunas A. Tamošaitis buvo susidomėjęs
Bagnickaitės audiniais ir gal jų buvo paskatintas dirbti toje srityje, kurią abu su žmona taip
ištobulino. Kitos, gal ir labai gražiais darbais pasireiškusios audėjos liko mažiau žinomos,
nepadariusios didesnės įtakos.
Liūdnas O. Bagnickaitės ir Santeklių galas
Onos Bagnickaitės gyvenimo pabaiga buvo labai liūdna. Visai prieš karą mirus tetai, ji liko
Santekliuose vieniša. Karui, okupacijoms atėjus, užgriuvę vargai atrodė nepakeliami.
Siaubingiems įvykiams mus visus prislėgus, su ja daugiau neteko pasimatyti.
Vietos žmonės pasakojo, kad 1941 m. birželio mėnesio išvežimai ją užklupo visai
nepasiruošusią, net nesuvokiančią žiaurios realybės. Ji politikoj nedalyvavo, su apylinkės
žmonėmis gražiai sugyveno, nepriklausė prie „buožių”, o ir dvarininkė nebuvo tipinga. Ir štai,
kai enkavedistai atėjo jos suimti, ji buvo visai pasimetusi. Užuot susidėjusi reikalingus daiktus, ji
dėjusi prieš veidrodį skrybėlę ir kalbėjusi visai priešingai, negu šiuo momentu sveikas protas
būtų diktavęs, kartodama, kad ji nesanti kokia prasta moteris, tik dvarininko duktė...
Kokia gi buvo Bagnickaitės kilmė — niekas tikrai nežinojo, ir ji pati niekad apie tai net
artimiausiems neužsimindavo. Visi ją laikė Gruževskių giminaite, panelės Teklės augintine, ir
tiek. Kaip ten bebuvę, po tetos mirties Santekliai pagal testamentą buvo perėję į Bagnickaitės
nuosavybę. Bagnickaitė buvo išvežta kartu su kitais Viekšnių—Mažeikių ūkininkais ir
dvarininkais. Kelionė buvo klaiki, Bagnickaitė psichiškai pakriko, negalėjo suprasti, kas darosi,
blaškėsi. Nelaimės draugės ją globojo, kiek galėdamos. Visi kartu pasiekė Altajaus kraštą. Vėliau
grįžusi iš Sibiro į Lenkiją N. Bielskaitė, dabar jau mirusi, rašė giminėms į Ameriką, kad kurį
laiką visa grupė gyvenusi sovchoze, kur buvo auginamos avys. Bagnickaitė netrukus buvo
išvežta į mažą apskrities miestelį Oguduj (Oirotsko autonominėje srityje), už 40 kilometrų nuo
sovchozo. Ten ji ligoninėje mirė. Kada ir kur palaidota, apie tai jau niekas nesužinos. Kiek vėliau
jaunesnieji buvo išsiųsti į Lenos žiotis, kur amžinai užšalusioj tundroj buvo įrengta priverstinoji
darbo stovykla, žuvies kombinatas. Altajuj išmirė dauguma ten paliktųjų, o tolimoje šiaurėje taip
pat nedaug kas atlaikė nežmoniškas sąlygas.
Išsisklaidė po pasaulį Kenstavičių giminė. Patsai ūkvedis mirė Lietuvoje, jo sūnus Tadas
išvežtas į Sibirą, vieni liko vargti vargą Lietuvoje, kitus likimas nubloškė į Vakarus. Čia,
Čikagoje, 1964 m. Algimantas Mackus baigė savo jauną gyvenimą.
Santeklių malūno nuomininkai atsidūrė Vokietijoje, po karo audros išlikusios trys dukterys
globojo 95 metų senelę Lacienę Šlezvig-Holšteine. „Tyliomis valandomis ji dažnai svajoja apie
savo seną tėvynę prie gražios Ventos upės Lietuvoje”, rašo „Heimatstimme” Nr. l, 1969 sausio
mėn.
Nebeliko grožio senuose Santekliuose. Apleisti pastatai visai baigia griūti, tvorų nebėra.
Vandalai neišmanėliai išdraskė viską, kas buvo dvarely, kaip ir visuose dvaruose, kur nuo amžių
201
dar buvo saugojamos brangios mūsų praeities liekanos. Išplėšti puslapiai iš Lietuvos Statuto ir
kitų retų knygų jau seniai užlipdė ne vienos trobos sienų skyles arba supleškėjo prakuroms. O ar
kas pasirūpino apsaugoti brangius Bagnickaitės raštų albumus, jos rinkinius, paveikslus,
biblioteką? Viskas žuvo.
Pačioje gražiausioje vietoje, Ventos ir Virvytės santakoje, tirštai pristatyta neišpasakytai
negražių vasarinių, kur ilsėtis atvažiuoja minios svetimų, šiai vietai abejingų žmonių. Jau prieš
keletą metų rašė vienas buvęs kaimynas: „Ten, kur seniau buvo gėlės ir žydintieji krūmai, dabar
tik notnerės ir šiukšlės matosi”.
Tik Bagnickaitės propaguotoji idėja prigijo ir yra vystoma kaip Lietuvoje, taip ir iš dalies
tremtyje.
Čikaga, 1971 m.
Sejavičienė Julija. Gyvena darbuose [Juozas Rušinas] // Vienybė. — 1996. — Lapkr. 6: ir
nuotraukos. — Visas tekstas:
Tautodailininkui Juozui Rušinui būtų sukakę 90, o štai jau 10 metų, kai jo nebėra. Tačiau jo
artimųjų, tautodailininkų, talento pripažintojų susibūrimas J. Rušino gimimo 90-mečio proga
byloja, kad dabar prasidėjo tikrasis menininko gyvenimo prasmės etapas — išliekamasis.
Viekšnių muziejaus kambaryje, kuriame veikia J. Rušino drožinių paroda, kraštotyrininkas
A. Gedvilas ir apibūdino tautodailininko palikimą. Jo darbais domėjosi etnografė prof.
P. Dundulienė, ir net buvo įsigijusi J. Rušino drožtą krėslą, tautodailininko prisiminimų žiupsnelį
užrašė etnografė A. Urbienė.
J. Rušinas drožyba susidomėjo vaikystėje, nenutolo nuo jos visą gyvenimą, o šiam polinkiui
visiškai atsidavė, kai dėl ligos negalėjo vaikščioti. Neturėjo jis sąlygų mokytis, įgyti išsilavinimą,
tad tik stebėtis gali jo drožimo profesionalumu, minties gilumu. Skulptūrų grupe, vaizduojančia
žmogaus gyvenimą nuo gimimo iki mirimo, filosofiškai apibendrinti metų tarpsniai, visa tai
perteikiant figūrų siluetais, veidų išraiška, spalvomis. Toje grupėje yra 14 skirtingų figūrų.
Muziejininkystės žinovai labai vertina ne tik šią, bet ir kitas skulptūrų grupes, ypač „Paskutinę
vakarienę”, taip pat žmogaus gyvenimo metų padalas figūromis krėslo atkaltėje. A. Gedvilas,
pasakodamas apie Juozą Rušiną, sakė, kad jis turėjęs fenomenalią atmintį — Vilniuje pamatė šv.
Onos bažnyčią, susižavėjo jos architektūra, o paskui išdrožė bažnyčios fasado kopiją, buvo
padaręs miniatiūrinę veikiančią kuliamąją mašiną. Labiausiai patikę drožti paukščius, visi jie —
iš fantazijos pasaulio.
Mero pavaduotoja L. Garalienė pasidžiaugė Viekšnių žeme, išauginusia talentingų ir mokytų
asmenybių, kurios daug davė Lietuvai. Toje iškilių žmonių plejadoje yra ir tautodailininkas
J. Rušinas.
Kultūros darbuotoja B. Švažienė atminimo popietėje pasakė, kad J. Rušino drožinių yra
daugelyje viekšniškių namų, nes jiems tautodailininkas mielai darydavo paveikslų, veidrodžių
rėmus, lazdas, kryžius. Taigi viekšniškių namuose yra ne tik jo darbų, bet ir šviesių prisiminimų
apie tautodailininką.
Tautodailininko dukra Bronislava Rušinaitė-Šarkienė domėjosi ir skatino tėvelį kurti, drožti.
Tada, kai jis, prirakintas prie invalido vežimėlio, nebegalėjo parsigabenti medienos, tuo rūpinosi
dukra. Dažnai kaimynai, pjaudami kieme medį prisimindavo tautodailininką ir pasiūlydavo
liepos, klevo ar ąžuolo strypą. Prisimindama, kaip dirbo tėvas, Bronislava papasakojo, kad itin
daug dėmesio skyręs figūrų proporcingumui, spalvoms, tėvukas dažnai jos klausdavęs, ar figūrų
dalys tolygios, ar jų veidai rodo išraišką. Kai Bronislava, susižavėjusi drožimu, paprašė
pamokyti, tėvas atsakęs: tu esi mergelė, tad mokykis megzti, siūti, o drožti — vyrų darbas...
Susikaupę šių prisiminimų nuotrupų klausėsi tautodailininkai A. ir S. Kinčiai, asmeniškai
pažinoję Juozą Rušiną, taip pat kaimynai, kurie dalijosi ta pačia laiko dalia. Po to visi
susirinkusieji patraukė į Viekšnių kapines. Čia ilsisi daug iškilių, savo kraštui nusipelniusių
asmenų. Prie J. Rušino kapo nuskambėjo malda ir giesmė, perduodanti mirusiajam amžinojo
atilsio linkėjimą.
Po to viekšniškiai dalyvavo šv. Mišių aukoje, skirtoje Juozo Rušino atminimui, o prie namo,
kuriame gyveno tautodailininkas, buvo atidengta Viekšnių vidurinės mokyklos darbų mokytojo
A. Baltučio padaryta lenta, primenanti, kad čia dirbo ir gyveno tautodailininkas Juozas Rušinas.
202
Ne gyvenimo, o laiko sieksniais aprėpiami žmogaus metų tarpsniai. Aštuoniasdešimt jų
nugyveno tautodailininkas Juozas Rušinas. Dabar matuojame nebe gyvenimo, o darbų ir
prisiminimų apie tautodailininką tarpsnius.
Apolinaro Juodpusio nuotraukose: gyvasis Juozas Rušinas (deja, jau archyvų nuotrauka); jam
skirtoje popietėje kultūros darbuotojos J. Rekašienė, B. Švažienė, rajono mero pavaduotoja
L. Garalienė; memorialinė lenta prie Rušino namo.
Mažeikiai: Praeitis, dabartis ir perspektyvos: Konferencijos, įvykusios 1996 m. kovo 2—3 d.
medžiaga. — Klaipėda, 1997. — 160 p. — Tekste skyriai: Šiaurės Žemaitijos liaudies drabužių
ornamento bruožai. Prieverpsčių ornamentai Telšių apskrityje.
Rozga Leopoldas. Skulptoriaus paminklas — jo darbai: [Skulptorius B. Pundzius] // Vienybė.
— 1997. — Spal. 4: ir nuotrauka. — Tekste:
„Reikėtų paminėti ir pirmuosius dar Viekšniuose sukurtus kūrinius — mokyklos sargo K.
Beržanskio portretą, V. Kudirkos biustą, ilgus metus puošusį mokyklos kiemą. Būtent čia
pedagogas P. Brazdžius pastebėjo Pundziuko talentą ir patarė truks plyš stoti į Kauno meno
mokyklą. Pats gabų berniuką pasiėmė į parodą Kaune, neturėdamas kur apsistoti, vaikinas ir
miegodavęs parodos salėje, po stalu, ant kurio puikavosi viekšniškių darbeliai.”
Jonikienė Roma. Tarp meno ir amato: Pokalbiai: [Viekšniškė audėja Birutė Maželytė] //
Vienybė. — 1998. — Vas. 28: ir nuotrauka. — Visas tekstas:
Jei įtempę atmintį senieji viekšniškiai, pradėtų vardinti čia gyvenusius ar tebegyvenančius
amatininkus, į vieną lapą nesurašytum. Puodžiai, siuvėjai, pynėjai, drožėjai, audėjos Viekšnius
garsina. Tik paklausk, kur molį minko, kur lovatieses audžia, kur medį drožia — dažnas parodys
ton pusėn. Po vieno puikaus koncerto, kuriame pasirodė Viekšnių Biržiškų draugijos etnografinis
kolektyvas „Poilsėlis”, jo vadovė N. Kontutienė apgailestavo, kad dainininkai neturi autentiškų
tautinių rūbų. „Gyvena Viekšniuose auksinių rankų audėja. Ji mums rūbus išaustų”, — sakė tada
vadovė. Taip pirmąkart išgirdau viekšniškiams gerai pažįstamos audėjos Birutės MAŽELYTĖS
pavardę. Kai susitikome pasikalbėti, galėjai manyti, jog esame pažįstamos daug metų.
Gražiuosius audinius Birutė parodė, prisiminė ją amato išmokiusius. Septyniasdešimtmetė audėja
ne ką „jaunesnėmis” staklėmis dar austų ir austų, jei kam tų puikių audinių reikėtų.
Papasakokite apie save.
Viekšniuose gimiau, užaugau ir pasenau. Mūsų namai čia, Akmenės gatvėje, visada stovėjo.
Augome šeši broliai ir trys seserys. Likome trys. Vyresnį už save brolį parsivežiau slaugyti. Visas
gyvenimas su artimais žmonėmis susipynęs buvo. Slaugiau tėvus, padėjau seseriai. Daug ir
nelengvai dirbau: ir akmenis skaldžiau, ir durpyne, ir plytinėje, ir bažnyčioje... Dirbau virėja,
siuvėja, į senatvę, kad kiek didesnę pensiją gaučiau, įsidarbinau Mažeikių kompresorių
gamykloje. Pati daug darbų moku. Namelį susiremontuoju, akmenine tvora aptvėriau.
Nusipirkau dažų, pavasarį reikės iš lauko pusės namą nudažyti.
Kas Tamstą austi išmokė? Ar turite mokinių?
Mamytė audė, tada dažna moteris audė. Ir mus į stakles sodino. Vaikystėje buvau pramokusi.
Pradėjau amatu domėtis ne nuo audimo, o nuo siuvimo. Kaimynuose gyveno siuvėja Izabelė. Jai
mamytė primokėjo, kad mokytų mane siūti. Siūti ji mokė, bet slėpė, kaip rūbus sukirpti. Man
toks mokslas netiko. Namuose senas sukneles, paltus išardydavau ir drabužio dalis perpiešdavau.
Kartą siuvėja Izabelė užtiko mane seseriai puspaltį kerpančią. Supyko. Austi pradėjau vėlokai,
jau prie 50 metų buvau. Sesuo sumanė, kad nuvesčiau pas žinomą Viekšniuose audėją Marijoną
Rupkaitę. Bet padarėme kitaip. Marijona stakles paskolino. Jos ir šiandien man tarnauja.
Paprašiau, kad parodytų, kaip suverti siūlus, paruošti apmatus. Po kelių mėginimų neblogai išėjo.
Ko nežinojau, Marijonos paklausdavau. Kartkartėmis ji pati ateidavo pažiūrėti. Pradėjau audimu
domėtis, raštus piešti, skaičiuoti ornamentų vingius. Susiradau knygų, kad pasimokyčiau spalvų
derinimo ir kitų gudrybių.
203
Mokinių nesu turėjusi. Nedidukai vaikai smalsauja, bet audimas — rimtas dalykas. Tik
mokytojos N. Kontutienės dukra domėjosi ir mokėsi austi. Norinčius mielai išmokyčiau austi.
Audėjų vis mažiau. Puikios audėjos Pranutė, Uršulė, Marijona jau mirusios.
Ką išaudusi esate ir ką dabar audžiate?
Esu visko priaudusi. Pagal užsakymus lovatieses, staltieses, užuolaidas, tautiniams
kostiumams audinių, rankšluosčių. Dabar nebėra reikalingų siūlų: apmatams medvilnės niekur
negausi. Reikia labai kokybiškai suverptos vilnos, šilko. Jei visko ko reikia būtų, N. Kontutienės
ansambliui drabužiams audinių išausčiau. Noriu pati sau tautiniams rūbams audinį išsiausti ir
kostiumą pasisiūdinti. Kad bet kokia šventine proga apsivilkti galėčiau. Noriu išsiausti tautinį
kostiumą ir amžinajam poilsiui.
Visi, kurie Tamstą pažįsta, giria puikų darbą, sako: auksinių rankų audėja. Ar tai, ką
darote, menas?
Kai sėdi staklėse ir dirbi (o sijonui audinį per dvi dienas išaudžiu), sakau, tai darbas, amatas
toks. Pas mane ne kartą iš Kauno etnografinio muziejaus, tautodailininkų sąjungos ponai buvo
atvažiavę. Paveikslavo, ką esu išaudusi, klausinėjo, užsirašė. Jie sakė, kad tai menas. Žmogus
turi mokėti ką nors gerai dirbti. Aš moku austi.
Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Taip puošė Viekšnius // Vienybė. — 1998. — Kovo
24: ir nuotrauka. — Tekste:
„Viename šio darželio gale vietos meistrai pagamino šv. Mergelės statulą, o kitame pagal
skulptoriaus B. Pundziaus projektą pastatė paminklą kunigaikščiui Vytautui. Abu paminklus
pašventino iš Telšių kurijos atvykęs prelatas Narijauskas. Kai kurie viekšniškiai man yra
pasakoję, kad gėlyno viduryje dar stovėjęs ir geležinis vilkas, bet aš jo neprisimenu. Jo buvimą
ginčijo ir daugelis mano pažįstamų, tad šio fakto negaliu patvirtinti. Reikia džiaugtis, kad
paminklas Vytautui Didžiajam per karą ir okupaciją išliko iki mūsų dienų.” — [Yra išlikusi
geležinio vilko nuotrauka].
Jonikienė Roma. Vis per Viekšnius kelias suka... [Apie Vitalijų Baltutį] // Vienybė. — 1998.
— Bal. 18: „Autorės nuotraukoje: Viekšnių vidurinės mokyklos mokytojas Vitalijus Baltutis
Naujosios Akmenės darželyje „Buratinas” surengęs prieverpsčių parodą”. — Visas tekstas:
Tas miestelio pavadinimas biografijoje kaip iškaltas. Gal tiksliau pasakytume — medyje
išskaptuotas, nes Viekšnių vidurinės mokyklos dailės, darbų ir braižybos mokytojas Vitalijus
Baltutis pats medį raižo, aštriu peiliuku ornamentus skaptuoja. Vitalijus Viekšniuose gimė, baigė
vidurinę ir tik tuos keletą metų, kol mokėsi Šiaulių pedagoginiame, buvo palikęs gimtinę.
Į didmiestį sparnų nepakėlė, nes Viekšniuose jo laukė šeima: žmona ir dvi pametinukės dukrelės.
Iš vienintelės savo gyvenime mokyklos išėjęs, į ją ir sugrįžo... mokytoju. „Viekšnių vidurinės
auklėtiniai jau tokie... Daug mūsų sugrįžo mokytojauti”, — pritaria Vitalijus. Apie jo gimtinę
užsimenu vien todėl, kad kokiu nors būdu žmogaus pastovumą, šaknis parodyčiau, nes drožyba
toks menas, kad be atkaklumo nė žingsnio. V. Baltutis drožinėja prieverpstes. Jos nedidukės,
smulkių, vingiuotų ornamentų, sudėtingų raštų ir labai gražios. Ir formos jų šokančią moterį
primena... Mokytojas nuoseklus. Laikosi tokios idėjos: šiemet tik prieverpstes dirbs. Surinks jų
visą kolekciją. Kitąmet imsis šaukštų, juk privalu kiekvienam savo šaukštą turėti... Vitalijaus
šaukštai ne kokie „prasčiokai” — kotai simboliais pasibaigia. Sakykim, gyvate ar kokio medžio
šakele.
Vitalijaus Baltučio drožyba nuo šaukštų ir prasidėjo. Tas buvo seniai, kai vaikas sugebėjo
peiliuką ir medgalį į rankas paimti. Rezultatas buvo liūdnas — didelė žaizda, ir dabar primenanti
nevykusius mėginimus. Gyvenimas praturtino Vitalijų ne tik sugebėjimu kurti, sumanymus
medyje perteikti, bet ir sūnumi, gabiais mokiniais. Jų tapybos parodą mokykloje surengė.
Vitalijus galbūt pats ir nebūtų pasakęs, bet tos jo kolegės šnekios — ėmė ir papasakojo, kad
nesinaudoja jokiais įrankiais, tik paties padarytais peiliukais. „Peiliuko iš bet kokio plieno
nepadarysi. Pasidariau iš vokiško šalmo, dar nuo karo užsilikusio”, — nebeslėpė pašnekovas.
204
V. Baltutis sakė, jog prieverpsčių kolekciją eksponuoja pirmą kartą, netgi Viekšniuose jos
nerodė. Į Naujosios Akmenės darželį „Buratinas” prieverpstes atvežti „privertė” Rita Daknienė,
mat jai Vitalijus buvo pažadėjęs... Mokytojo darbais džiaugėsi kolegės iš Naujosios Akmenės,
„palaikyti” gero pažįstamo atvyko kolegė iš Viekšnių A. Norbutienė. Kamerinė parodėlė buvo
maloni visiems. Popietė su kolegomis, kurių dažnas išradingas, kūrybingas, neprailgo.
Bendraminčiai pabendravo, pasidžiaugė Vitalijaus sėkme. Taip besišnekučiuojant įdomių dalykų
išgirsti: Vitalijus puikius tortus ir kitus skanumynus kepa. Sako, dukterų draugai mėgsta tuos
namus, kur spurgos burnoje tirpsta.
Šiurkuvienė J. Septyniasdešimtmetė labiausiai mėgsta rankdarbius ir žvejoti // Šiaulių
kraštas. — 1998. — Birž. 4: ir nuotraukos. — Tekste: Valerija Skėtrienė Palnosų kaime. Įvarūs
rankdarbiai.
Parodų salone — vėl tautodailė // Vienybė. — 1999. — Saus. 5. — Tekste: „Naujosios
Akmenės kultūros rūmuose veikia viekšniškės tautodailininkės Sniegenos Chriščinavičienės
kūrybos paroda. Jos kūryba — daina akmeniui, žemei. Įvairiaspalviai akmenėliai, žvyro ir smėlio
kruopelytės talentingos moters rankų ir fantazijos dėka tampa fantastiniais medžiais, žydinčiais ir
rudenėjančiais laukais, dangaus skliaute giedančiais angelais.”
Juodpusis Apolinaras. Daina ir giesmė akmenėliui: Parodų salėse // Vienybė. — 1999. —
Saus. 7. — Tekste: Naujosios Akmenės kultūros rūmuose veikia viekšniškės tautodailininkės
Sniegenos Chriščinavičienės kūrybos paroda. Parodoje 63 darbai. S. Chriščinavičienė „kukliai
prisipažįsta, kad kūrybos ėmėsi prieš trejus metus, dabar turinti sukūrusi daugiau kaip šimtą
darbų.”
Sukaktys // Vienybė. — 1999. — Vas. 9. — Tekste: Šiemet sukanka 135 m., kai Pluogų
kaime gimė savamokslis skulptorius Pranas Perminas.
Rozga Leopoldas. Stogastulpis Santeklių dvarui: Mūsų kaimų biografijos // Vienybė. —
1999. — Liep. 1: ir nuotraukos. — Tekste: Santeklių dvaro istorija, žmonės, gamta,
vietovardžiai. Stogastulpis:
„Ventos regioninio parko direktoriaus Alvydo Adomaičio iniciatyva išskobtas ir penktadienį
[1999 06 25] atidengtas pakelėje, kur kadaise Santeklių dvaro parko alėjų pradžia buvusi.
Pasinaudodamas Viekšniuose veikusia dailei gabių moksleivių ir jų pedagogų stovykla,
stogastulpį pagaminti direktorius pasitelkė dailės ir darbų mokytojus Vitalijų Baltutį, Večislavą
Rimkevičių, Remigijų Šiaulytį, Vidą Daugmaudį, Vytautą Butkų, užrašą, raginantį minėti čia
gyvenusius šviesius žmones, sueiliavo viekšniškis pedagogas S. Ablingis.”
Juodpusis Apolinaras. Giesmė akmenėliui — Viekšniuose: [Viekšniškė tautodailininkė
Sniegena Chriščinavičienė] // Vienybė. — 1999. — Liep. 24: ir nuotraukos.
Jonikienė Roma. Už vartelių — pasaulis... // Vienybė. — 1999. — Lapkr. 25. — Visas
tekstas:
Rūta Kučinskaitė iš Gyvolių kaimo — profesionali fotografė ir dailininkė. Šias profesijas ji
įgijo Dailės akademijoje. Tikra kaunietė, ten gimusi, augusi ir mokslus ėjusi, atvyko gyventi pas
mamą — žinomą biologę Jadvygą Balvočiūtę. Rūtos nekamuoja baimė, kad atsisakiusi
didmiesčio, prarado galimybę įtakingiau įsitvirtinti meno pasaulyje. „Atvykusi čia nieko
nepraradau. Atvirkščiai, galiu brandinti save kūryboje, kad, laikui atėjus, turėčiau, ką parodyti
žmonėms”, — mano dailininkė. „Jei man bus skirta vieta meno pasaulyje — ją atrasiu”, —
šypsosi Rūta. Dabar ji dirba kiek aprėpia. Turi būrelį Mažeikių meno mokykloje, dirba su vaikais
Akmenės mieste, neseniai ėmėsi pamokų Viekšnių muzikos mokykloje. Mamos Jadvygos
Balvočiūtės kaimiškoje troboje kaupiasi Rūtos kūryba. Tapo ji akvarele, aliejiniais dažais. Bet ne
visiems paveikslams rėmelius pajėgia padaryti. Viskam reikia lito...
205
Rūtos Kučinskaitės paveikslus, tapytus aliejiniais dažais, pirmą kartą pamačiau Kapėnų
mokykloje. Savaime įsidėmėjau dailininkės pavardę, darbus. Pamaniau, kad progai pasitaikius,
malonu būtų apie Rūtą gerą žodį parašyti. Autorinė paroda, surengta A. Milevičiaus iniciatyva
Naujosios Akmenės kultūros rūmų parodų salone, suteikė tokią progą. R. Kučinskaitė atvežė
akvarele tapytų paveikslų. O parodą paįvairino siurprizais. Kartu su mamos darbais
eksponuojami mažosios Austėjos piešiniai. Mergaitė ne tik piešia, bet smulkiai papasakoja, ką
norėjo pavaizduoti ir liepia tai užrašyti. „Tos istorijos atstoja paveikslus”, — juokiasi Rūta.
Austėjai ateina žuvyčių, kiškių, saulių, lapių piešimo periodai. Kaime augdama, ji visa tai mato.
Rūta taip pat pasaulį mato nuo trobos vartų. Tad piešdama iš natūros, gali įamžinti kiekvieną
gamtovaizdį, saulėlydį, senąjį sodą. Vartus paveiksle priimame kaip mums tapytus. Jie lyg
atveria pasaulį. Akvarelėje pamėgtos žalsvai gelsvos, ramios ir plaukiančios spalvos. Kaip sakė
parodą pristatydamas A. Milevičius, Rūtos spalvų pasaulis jausmingas ir žmogiškas, malonus ir
jaukus, kaip pati gamta. Rūta, pakviesdama visus užeiti parodon, neslėpė, kad mėgsta lieti
akvarelę, nes tokiuose paveiksluose jau pirmas prisilietimas yra lemtingas. „Sakyčiau, šventas”,
— sako ji. Mat akvarelės nepataisysi, nepakoreguosi, neištrinsi. Todėl ir paveikslą turi pabaigti,
neatidėjęs kitam kartui. Ten, kur Rūta, Austėja ir Jadvyga gyvena, gamtos idilės ieškoti nereikia.
Troba ant skardžio, atsiveria nuostabi panorama.
„Visą savo vaikystę, jaunystę ir dabar svajojau apie kampelį namuose, kuris priklausytų man,
kur būtų sudėti darbai, kur galėčiau piešti. Žodžiu, palėpę... Ir tik dabar po truputį remontuojam
trobą. Gal gi svajonė išsipildys. Savo kampo reikia ir Austėjai. Ji dažniau, nei aš užima stalą, nes
jos darbas svarbesnis už visų mūsų”, — buitiniai reikalai realiame pasaulyje stoja skersai kelio
Rūtai.
Parodos pristatyme Jadvyga Balvočiūtė papasakojo, kad dar pradinėse klasėse mokytoja
bėdojo, jog Rūta per matematikos pamoką žiūri pro langą, o ranka intensyviai juda... Sąsiuvinis
pilnas piešinių. Mergaitę nukreipė į meno mokyklą. Atrodytų, taip paprasta surasti savo vietą.
Rūtą pasveikinti atėjo mero pavaduotoja E. Meškienė, Kultūros skyriaus vedėja J. Rekašienė,
Naujosios Akmenės seniūnas P. Tirius, paminklotvarkininkė V. Imbrienė. Lankytojų mintims —
geltonais viršeliais knyga. Rūtai ir Austėjai liks žodžiai paveikslus žiūrėjusių žmonių.
Autorės nuotraukoje: paprašyta išrinkti akvarelę, kurią mėgsta ir padovanotų brangiam
žmogui, dailininkė į rankas paėmė paveikslą „Sena daržinė”.
Lukošiūtė Sandra. Viekšniai — miestelis, kurį vieni senbuviai vadina mirštančiu, kiti —
atsigaunančiu: Gimtinės spalvos: [Dailininkas Michailas Ivančenka] // Santarvė (Mažeikių
rajono laikraštis). — 2000. — Vas. 17. — Nr. 20 (8067): ir nuotrauka. — Tekste:
„Michailas Ivančenka pagal tautybę — ukrainietis, tačiau jau trisdešimt metų gyvena
Viekšniuose. Dailininkas prisipažįsta, kad į Lietuvą jį atviliojusi romantika, o ne ilgas rublis.
Pasirodo, toji „romantika” turi vardą — žmona Stasė, su kuria gyvena jau keturiasdešimt metų.
Michailas Ivančenka vedasi į savo dirbtuvę, kur viskas alsuoja ukrainietiška dvasia. Viena
siena skirta artimųjų portretams. Anot dailininko, giminės dvasia jį įkvepia kūrybai. Pašnekovas
rodo vieną portretą, pakabintą išskirtinėje vietoje, klausdamas, ar žinau kieno jis. Ir tuoj skuba
paaiškinti, jog rašytojo T. Ševčenkos atvaizdą — drožinėtą, siuvinėtą, tapytą — nesvarbu kokį,
gali rasti kiekvieno ukrainiečio troboje.
Netoli durų — ukrainietiškas kampelis su tautine vėliava, religine atributika bei kitomis
smulkmenomis. Visa tai tam, kad nepamirštų, kas esąs. M. Ivančenka sakė, jog giminėje
karaliavo bohemiška dvasia. Netrūkę poetų, dailininkų, tad nenuostabu, jog jis nuo mažens tapė
— pasekė tėvo pėdomis.
Ant molberto — būsimo paveikslo kontūrai bei greta padėta fotografija, kurioje šalia cerkvės
sėdi senos moterys. Pašnekovas paaiškino, jog tai jo gimtojo kaimo moterys, kadaise
atrodžiusios storos, negražios, tačiau po tiekos metų tapusios labai mielos bei artimos. Ne viena
jų jau iškeliavusi ir Anapilin. Ant dirbtuvių durų — lapeliai su garsių žmonių mintimis. Pasak
šeimininko, juose atsiskleidžianti visa jo šešiasdešimties metų gyvenimo filosofija. Rusų kalba
parašyti žodžiai byloja, kad svarbiausia — Dievas, motina, tavo namas, gamta aplink tave, o vis
kita — sumaištis. Užrašas pataria rasti nors valandėlę per dieną pabūti su Dievu bei savimi.
206
Dailininkas net pats nežino, ar ilgas gyvenimas Lietuvoje pakeitęs jo kūrybą ir koks koloritas
vyraująs jo darbuose: lietuviškas ar ukrainietiškas. Tik vėliau, viename kambarių, pamačius tėvo
tapytus peizažus, aiškėja, kad Michailo darbuose ukrainietiškas sodrumas priblėsęs. Gal todėl,
kad ir gamta mūsų kitokia?
M. Ivančenka traukia iš lentynos meno knygas — ir dabar ne vieną jų pasklaidąs. Anot jo,
nuolat reikia tobulintis. Perduodamas patirtį mokiniams jis laikosi akademinio požiūrio:
neleidžiąs fantazuoti, nes taisyklės lieka taisyklėmis.
Pašnekovas sakė nedovanojąs savo paveikslų. Jam tai tarsi kūdikiai. „Negaliu turguje parduoti
darbo, prie kurio vargau kelias savaites”, — sakė jis. Dailininko teigimu, jam netrukdo masinė
kultūra, ypač suvešėjusi tarybiniais metais. „Nėra nei gerų, nei blogų menininkų. Jeigu žmogus
piešia, vadinasi, jis — šaunuolis. Juk ir varna ereliui netrukdo”, — mano viekšniškis.
Žmonos nuomone, menas nėra dėkingas dalykas. Ji neslėpė kartais susimąstanti, kam atiteks
darbai po jų mirties. „Gerai, jei kuris vienas liksim, tai spėsim išdalyti paveikslus”, — pridūrė
moteris. Žmona bei sūnus — geriausi Michailo Ivančenkos kritikai. Jis sakė nebijąs kritikos.
Atvirkščiai, menininkui — tai geriausias stimulas.
Anot pašnekovo, vien dvasiniais dalykais sotus nebūsi, reikia ir apie pilvą galvoti. Būtent taip
jis apibūdino šriftų bei portretų kalimą paminkluose. „Jaunystėje mūza rečiau lankėsi. Turėjau
apie namo statybą galvoti. Dabar sau galiu leisti dirbti ne tik pagal užsakymus”, — sakė
Michailas Ivančenka.
Ponia Stasė juokavo namuose neleidžianti vyrui kabinti svetimų darbų. Vyro pastelės jai
pačios mieliausios. M. Ivančenkos draugų dovanoti darbai kartu su savaisiais įkurdinti antrajame
namo aukšte — savotiškoje galerijoje, kur nuo lubų iki grindų vien paveikslai.
Pašnekovas sakė turįs sumanymų kurti ciklą „Viekšniai ir viekšniškiai”. Jis šmaikštavo, kad
kai kurie gyventojai, pamatę besisukinėjantį su molbertu gatvėje, bėga į šoną. Dailininko
planuose — savo peizažų pristatymas mažeikiškiams.” Yra M. Ivančenkos nuotrauka.
Lukošiūtė Sandra. Viekšniai — miestelis, kurį vieni senbuviai vadina mirštančiu, kiti —
atsigaunančiu: Gimtinės spalvos // Santarvė (Mažeikių rajono laikraštis). — 2000. — Vas. 17. —
Nr. 20 (8067): ir nuotrauka. — Tekste:
„Retai kur besutiksi audėją, o Viekšniai tokią turi. Birutė Maželytė prisimena, kad ir jos mama
mokėjusi austi. Tiesa, pati Birutė į stakles atsisėdusi gerokai vėliau — ne mamos pamokyta, bet į
draugę nusižiūrėjusi. Būtent ji Birutei padovanojo stakles. Ne vienerius metus B. Maželytė
audžia pagal užsakymus. Deja, austi savo malonumui ji negalinti — neturi medžiagų.
Septyniasdešimtmetė neseniai baigė vieną užsakymų — tautinius drabužius vietiniam
M. Biržiškos draugijos ansambliui. B. Maželytė sakė, kad jos namuose netrūksta mokinukų
ekskursijų. Pasižiūrėję į šaudančias stakles ne vienas ir pats užsimano pabandyti. Senutė tikisi,
kad atsiras jaunesnių, norinčių išmokti audėjos amato. Mat rankdarbiai daug įdomesni už pirktą
audinį. Beveik tris dešimtmečius audžianti Birutė Maželytė sakė dabar dažniau atsisėdanti prie
staklių. anksčiau trūkdavę laiko — reikėjo rūpintis senais tėvais, dirbti valdišką darbą.”
Susitikimas bibliotekoje // Vienybė. — 2000. — Bal. 4. — Tekste: Antradienį bibliotekoje
įvyko susitikimas su dailininku mėgėju Michailu Ivančenka. Jis supažindino su akvarelės darbais
ir pristatė įvairių akvarele tapytų paveikslų. Daug M. Ivančenkos įvairaus žanro paveikslų
eksponuojama Viekšnių muziejuje, keliasdešimt puošia jo namų sienas. Susitikime dailininkas
prisipažino, kad jam labiausiai patinka tapyti Viekšnių apylinkių ir nykstančių senų pastatų
vaizdus. Yra sumanęs įamžinti kuo daugiau Viekšnių pastatų, gatvių ir nepakartojamų vaizdų.
Rozga Leopoldas. Savamokslio talento žvilgėjimas: Vardai iš krašto enciklopedijos: [Jonas
Glodenis] // Vienybė. — 2000. — Geg. 4: ir J. Glodenio nuotrauka. — Tekste:
„Gimė jis Kegriuose tolimais 1868 metais, čia pragyveno jam Aukščiausiojo skirtus 75 metus
ir pasimirė 1943-iaisiais, palikdamas sūnų ir dukterį. Jonas Glodenis matyt iš savo tėvo buvo
paveldėjęs sodybą, kažin kiek miško, o sodyboje buvo įsirengęs kalvę — savo verslo ir
pragyvenimo priemonę. Jis buvo nagingas ir savo darbą puikiai išmanantis kalvis. [...]. Per dienų
dienas Jonas Glodenis sukdavosi savo kalvėje, ir tik poilsio bei nakties valandas atiduodavo
207
kitam savo pomėgiui — dievdirbystei, per kurią iki šiol yra atmenamas ir minimas. [...]. Išliko
bene vienintelė kaimo menininko fotografija, kurią 1925 ar 1926 metais padarė klierikas
Liauksminas.”
Rozga Leopoldas. Šventė regioniniame parke: [Ventos] // Vienybė. — 2000. — Geg. 25. —
Tekste: „Parko administracijos salėje ta proga įrengta tautodailininkų A. Lengvenio,
M. Ivančenkos ir dailininkės R. Kačinskytės tapybos darbų, P. Veiso išdrožtų kaukių ir
M. Budrienės audinių ekspozicija.”
Stankus Jonas. Iš akmenėlių, smėlio, žvyro, molio, žemės... // Santarvė. — 2000. — Liep.
29: Jono Strazdausko nuotr. „Sniegena Chriščinavičienė savo darbus vadina tapyba akmeniu ir
žeme”. — Visas tekstas:
„Miela Sniegena! Ačiū už puikius lietuviškus kūrinius, kurie pakutena širdį, sužadina
vaizduotę ir savo šiluma ir atvaizdais primena mielus gimtus Viekšnius. Sėkmės Jums ateityje
plėtoti ir tęsti savo kūrybą, ir tikimės, kad eksponatų didės ir daugės savo temomis ir išraiškumu.
Iki kito apsilankymo. Malonu, kad Viekšniai išpuoselėja tokius mūsų šalies menininkus. Ačiū
Jums ir Jūsų darbams.
Rita ir Erminas Paulauskai, gegužės 12, 2000, Kanada”
Tokį įrašą atsiliepimų knygoje paliko kraštiečiai iš tolimos svečios šalies. Gražių žodžių, gerų
linkėjimų šioje knygoje daug — žmonės gėrisi netradicine Sniegenos Chriščinavičienės kūryba,
dėkoja moteriai, savo darbais sugebėjusiai prabilti į mūsų širdį ir jausmus.
Viekšniai, Vytauto gatvė Nr. 43 — šį adresą žino ne tik akmeniškiai ar mažeikiškiai, bet ir čia
gyvenančios savito kūrybos bruožo menininkės talento gerbėjai iš Raseinių, Plungės, Klaipėdos,
kitų šalies kampelių. Šeštadieniais ir sekmadieniais ji mielai sutinka būrelius smalsių
ekskursantų, aprodo savo darbus ir darbelius. Iš akmenėlių, smėlio, žvyro, molio, kalkių, trintų
plytų, žemės meninė išmonė, fantazija, didelė kantrybė bei kruopštus darbas padeda sukurti
įsimenančias kompozicijas. Nelengva apibrėžti jų žanrą, anot vieno dailės mokytojo, tai koliažas.
Pati autorė savo darbus vadina tapyba akmeniu ir žeme.
Liepos 15-ąją Sniegeną Chriščinavičienę aplankė ypač gausus būrys svečių. Tautodailininkė
šventė dvigubą jubiliejų — sukako penkeri metai nuo kūrybinio darbo pradžios ir vieneri — jos
namuose veikiančiai galerijai „Sniegenos giesmė akmenėliui”.
Menininkei ypač brangus pirmasis nedidukas darbelis „Su šventom Kalėdom!”, sukurtas
1995-ųjų gruodį. Kuklus, nepretenzingas palyginus su vėlesniais. Jų, įvairių įvairiausių — dabar
vien galerijoje du šimtai. Sakraliniai, peizažai, paukščiai... Nemaža padovanota draugams,
pažįstamiems. Vienas Sniegenos kūrinys — kielikas su ostija — susiradęs garbingą vietą
Vatikane, šv. Petro bazilikoje. Kai mūsų kraštietis prelatas Antanas Jonušas šventė
penkiasdešimties metų jubiliejų, šį darbelį jam įteikė Romą aplankiusi grupė mažeikiškių
moterų. Sakė, Vatikane dirbantis aukštas dvasininkas buvo labai patenkintas dovana.
Daug gerų žodžių kuklią kūrybinės sukakties dieną išsakyta Sniegenai Chriščinavičienei —
menininkei, rūpestingai namų šeimininkei, papuošusiai juos savo rankomis išsiuvinėtomis
staltiesėlėmis, apmegztomis užuolaidomis. Juokais klausė svečiai jos vyrą Antaną ar nepatenka
koks akmenėlis į sriubos puodą, šis gi pagyrė žmoną esant gerą kulinarę... Beje, Antanas
prireikus ir iš Palangos pajūrio smulkesnio smėlio parveža, kūrybai reikalingų medžiagų paieško
sūnus Romas, šešiametis anūkėlis Gerardas. „Susitaikę visi artimieji su mano pomėgiu”, — sako
moteris.
Rajono statistikos skyriaus darbuotoja S. Chriščinavičienė kupina naujų sumanymų. Sėkmės
juos įgyvendinti šventėje jai linkėjo Mažeikių tautodailininkų skyriaus pirmininkas Česlovas
Pečetauskas, kiti kūrėjai. Rugpjūčio pradžioje tautodailininkės darbai bus eksponuojami
Plungėje.
Milevičius A. Paveiksluose — Viekšniai // Vienybė. — 2000. — Lapkr. 4. — Tekste:
Lapkričio 5 dieną Naujosios Akmenės kultūros rūmų parodų salone atidaroma viekšniškio
Michailo Ivančenkos tapybos paroda. „Dailininkas gimė 1937 m. Ukrainoje. 1960 m. atvažiavo į
208
Lietuvą, mokėsi Maskvos taikomosios dailės institute. Apsigyveno Viekšniuose. Baigė dailininko
akmens graviruotojo kursus ir iki šiol dirba tą darbą. Michailas — romantinės krypties,
realistinio peizažo tapytojas. Jo kūryboje, be keleto natiurmortų ir portretų, daugiausia yra
peizažų. Jis tikras Viekšnių ir jų apylinkių gamtos dainius. Įsimenantys, dekoratyvios tapysenos
jo darbai „Viekšniai saulėlydyje”, „Rudens tyla”. Nuotaikingas, pasižymintis paryškintu šviesos
ir šešėlių žaismu „Kovas šventoriuje”, puikiai parinktu vaizdų ir spalvų turtingumu džiugina
darbas „Parke”, švelnumu, minkštumu dvelkia drobės „Kelias į Žibikus”, „Kovo pabaigoje”, „Į
Užventį”, ekspresyvus darbas „Prieš audrą”, vaizdžios ir gilios drobės „Tiltas — suartėjimo
simbolis”, „Akmenės gatvė prie Ventos”. Kruopščiai nutapytos Viekšnių istorinės reikšmės
vietos „Puodžių gatvė”, „Rytas senosios vaistinės kieme”, jautriai nulietos akvarelės „Pakeliui į
Viekšnius”, „Viekšniai”, „Į Užventį”, „Prie bažnyčios”. Visa jo kūryba šilta, gaivi, įdomi. Jauti,
kad teptuką valdo jautrios sielos, geros širdies, grožį mylintis žmogus. Michailas Ivančenka
Viekšniuose jau senbuvis. Čia išvaikščiotos ir nutapytos visos gražiausios vietos.”
Plastinina Bernarda. Viekšniškių „Poilsėlis” neturi laiko ilsėtis // Santarvė. — 2000. —
Gruod. 16.
KAS YRA KAS TELŠIŲ APSKRITYJE 2001. — [Kaunas:] UAB „Neolitas”, 2001. —
256 p. — Tekste:
MAŽELYTĖ BARBORA BIRUTĖ, audėja.
N. a.: Akmenės g. 37, Viekšniai, LT-5451 Mažeikių raj.
Sučylienė Janina. Birutėlė iš Viekšnių: audimas — malonumas ir kūryba [Birutė Maželytė] //
Būdas žemaičių. — 2001. — Kovo 13. — Nr. 20 (356): „Arvydo Danieliaus nuotr.: audėja
Birutė Maželytė ir jos senovinės audimo staklės”. — Visas tekstas:
Viekšniai — kūrybingų žmonių kraštas. Deja, retėja jų gretos. Dar visai neseniai Viekšniuose
keliose trobose dūzgė audimo staklės. Anapilin išėjus audėjoms Uršulei Liaugminaitei ir Marijai
Rupkaitei, viekšniškiams liko tik viena senųjų menų puoselėtoja — Birutė Maželytė.
Birutės trobelė išdabinta pačios austais takais, lovatiesėmis, rankšluosčiais, dekoratyviniais
takeliais. Dvejuose kambariuose pastatytos audimo staklės, kiekviena dirba pagal paskirtį.
Jaukūs ir švarūs namai dar labiau sušvinta ir atgyja Birutei prisėdus už staklių. Įsismarkavus
šaudyklei, nepastebimai didėja audimo rietimas, užplūsta prisiminimai.
Bandėme paklaidžioti audėjos B. Maželytės praeities takais. „Mano mama audė, bet anuo
metu aš neturėjau tam jokio potraukio nei laiko. Mėgau megzti, vėliau išmokau siūti, dirbau
įvairius darbus, nesusijusius su audimu. Įrodydama savo užsispyrimą ir principus — tapau
audėja”, — tarsi juokaudama pasakoja pašnekovė. Taip susiklostė, kad audimo stakles p. Birutei
padovanojo audėja M. Rupkaitė. Ir jei ne brolio žmonos pašaipi replika: „Tu niekada neišmoksi
austi”, anot Birutės, turbūt ir nebūtų sėdusi prie staklių. Beje, pirmoji mokytoja ir buvo — visą
gyvenimą paskyrusi audimui — M. Rupkaitė. 1972 metais Birutė jau sėdėjo prie paprastų
audimo staklių. Beveik tris dešimtmečius audimo patirties turinti audėja B. Maželytė šiandien
sako, kad jai austi — tai kūryba ir malonumas. Turėdama laisvo laiko miestelio audėja gieda
bažnyčios chore, giesmėmis palydi išeinančius Anapilin. Vietinių gyventojų mylima ir gerbiama,
visiems sava — viekšniškių vadinama tiesiog Birutėle.
Audėjos Birutės rankos išaudė Viekšnių folkloriniam ansambliui „Poilsėlis” tautinius rūbus.
Kiek fantazijos, išmonės ir kantrybės suausta į margaspalvius sijonus, kiekvienam parinktas vis
kitas spalvų derinys. Šiuo metu Birutė audžia tautinius rūbus ansamblio šokėjams. Daugiausia
dirba pagal užsakymus iš užsakovo medžiagų, pamėgtiems ar naujiems raštams įgyvendinti vis
mažiau lieka laiko. Audėjos mintyse sparčiai vyniojasi drobės, o laiko darbų įgyvendinimui lieka
vis mažiau?
Pasidomėjau, ar nežada kam nors perduoti savo patirties ?
— Nenorėčiau, kad Viekšniuose nutiltų ūžusios audimo staklės. Esu nužiūrėjusi sesers marčią
— Danutę Končienę. Ji anksčiau baigė Kaune Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, ten
mokėsi austi. Pagrindus turi, o noras, manau, atsiras. Nenorėčiau palikti tuščių staklių.
209
Bužokaitė N. Mažeikiškių darbai respublikinėje parodoje // Būdas žemaičių. — 2001. — Bal.
13. — Tekste: Ir S. Chriščinavičienės menas.
Raugalienė Laima. Meistras knygoms jautė ypatingą pagarbą: Konkursas „Sena nuotrauka”
// Santarvė. — 2001. — Geg. 10: ir nuotrauka. — Visas tekstas:
Savo senelio, auksinių rankų meistro viekšniškio Prano Permino nuotrauką redakcijai atnešė
jo anūkas mažeikiškis Alfonsas Degutis.
Nusipaveikslavęs Pranas Perminas prie savo statytos trobos, su savo drožtais angelais.
Savo senolį Alfonsas Degutis žino iš senelės Egnieškos ir vienintelės senolio dukters Onos,
savo mamos, pasakojimų.
Vasarą senolis namus statydavęs, rudenį — krosnis mūrydavęs, laisvalaikiu užsiimdavęs
dievdirbyste. Žemės darbai Pranui Perminui buvę paskutinėje eilėje. Žemę apdirbdavo tiek, kad
galėtų pyliavą atiduoti, patiems valgyti užtektų. Žemės darbais daugiausia užsiimdavo senelės
Egnieškos brolis. Senolis vis ką nors meistraudavo. Jų šeima buvusi turtingesnė už 40 hektarų
turinčius ūkininkus.
Pirmą mūrinį dviejų aukštų namą Viekšniuose senolis pastatė, — pasakoja Alfonsas Degutis.
Buvę taip: Viekšnių špitolę vokiečių specialistai pamūrijo iki palangių. Nutarę, kad užmokestis
būsiąs per mažas, toliau dirbti atsisakė. Tada Viekšnių klebonas paprašęs senolio baigti špitolės
statybą. Nors niekada šitokio darbo nedirbęs, senolis su šia užduotimi sėkmingai susidorojo.
Šeštadieniais ir sekmadieniais sėsdavo meistras prie knygų. Niekas į mokyklą nebuvo jo
leidęs, raidžių „daraktorius” nebuvo rodęs. Vis iš savo galvos, iš kitų prisižiūrėjęs rašyti išmoko,
piešti įsigudrino.
Senolis neturėjo įpročio durų užsklęsti. Užėjusiems keliauninkams visada valgyti duodavęs.
Kartą užsuko žmogus su dideliu krepšiu, senolės manymu, tai buvęs knygnešys. Pamaitinęs
keliauninką, senolis visą naktį su juo prašnekėjęs. Knygoms jis jautė ypatingą pagarbą. Pasakoja,
kai atnešdavę įsiūti knygą, meistras pirmiausia ją suvyniodavęs į baltą drobę. Nusiplovęs rankas
ir užsidaręs versdavo lapus, žiūrėdavo iliustracijas, skaitinėdavo. O paskui įrišdavęs. Per savo
gyvenimą įrišęs daugybę talmudų, mišiolų, biblijų, laikraščių komplektų.
1910-aisiais Pranas Perminąs pastatė trobą — išrašė palanges, ornamentavo kraigų karnizus.
Sodino obelis, planavo sodybą. Nuo kelio matyti tik namo galas, dvi drožinėtos langinės ir
klėties kampas. Santūrus, charakteringas Žemaitijai trobesių siluetas gražiai įsikomponavęs į
kraštovaizdį.
Pranas Perminas niekada nebuvo girdėjęs apie Tiškevičiaus parkus sodinusį Andrė. Jam pati
motina gamta davė jautrią menininko širdį, subtilų savo krašto gamtos pajautimą.
Permino anūkas Alfonsas Degutis 20 metų dirbo vairuotoju, sulaukęs garbingo amžiaus,
ėmėsi staliaus amato. Tris dienas per savaitę SP UAB „Mažeikių komunalinis ūkis” dirba
staliumi senolio varstotu.
Aviacijos pradininko Lietuvoje Aleksandro Griškevičiaus muziejus Viekšniuose —
Museum des Anfängers der Aviatik in Litauen Aleksandras Griškevičius in Viekšniai — The
Museum of the Lithuanian Aviation Founder Aleksandras Griškevičius in Viekšniai / Muziejaus
20-mečio proga / Tekstas Leopoldo Rozgos. Nuotraukos Apolinaro Juodpusio. — Naujoji
Akmenė: Išleido UAB „Vienybės” redakcija. — 2001 m. gegužės 26 d. — Lankstinukas. —
Tekste:
Skyriai:
A. Griškevičiaus ekspozicija.
Iš metų tolumos.
Darbais garsino Lietuvą.
Nusilenkimas Biržiškoms.
Viekšniai ir jų apylinkės.
Museum des Anfängers der Aviatik in Litauen Aleksandras Griškevičius in Viekšniai.
The Museum of the Lithuanian Aviation Founder Aleksandras Griškevičius in Viekšniai.
210
Nuotraukos:
1. [Muziejus žiūrint iš Akmenės gatvės].
2. Muziejaus ekspozicijos kampelis. Pirmame plane — „garlėkio” maketas.
3. Unikalus nežinomo meistro pintas sietynas iš buvusio Santeklių dvaro. Manoma, kad šiam
sietynui ne apie 100 metų.
4. Vaiko lopšys ir lova iš pasiturinčio ūkininko sodybos. Šiam eksponatui apie 150 metų.
5. Paminklas Biržiškoms. Jis pastatytas 1995 metais.
6. Viktoras, Mykolas ir Vaclovas Biržiškos.
Iš metų tolumos. Aviacijos pradininkui A. Griškevičiui skirtą ekspoziciją taip pat papildo ir
pratęsia gretimame to paties namo kambaryje įrengta etnografinė ekspozicija, pasakojanti apie
Viekšnių krašto žmonių buitį, papročius ir tradicijas XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje.
Muziejaus įkūrėjas pedagogas Algirdas Gedvilas ir medikė, didelė šio krašto istorijos ir kultūros
brangintoja Apolonija Sriubaitė sukaupė gausią seniai pagamintų namų apyvokos daiktų, buities
įrankių, baldų ir drabužių kolekciją, didelį linų apdirbimo įrankių rinkinį. Šiuos daiktus
padovanojo Viekšnių miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojai. [...]. Šiame skyriuje saugomas ir
iš šio krašto kilusios kraštotyrininkės Amelijos Urbienės darbų rinkinys. Jos užrašai apibendrina
ir charakterizuoja šio krašto žmonių papročius, kalbą, amatus.
Darbais garsino Lietuvą. Iš Viekšnių yra kilę daug žymių žmonių, mokslo ir kultūros
darbuotojų, kuriuos šiandien žino ir gerbia lietuvių tauta. Nemažai talentingų jaunuolių
tarpukario metais mokėsi čia veikusioje progimnazijoje. Senosiose Viekšnių kapinėse yra anksti
mirusio poeto Leono Skabeikos (1904—1936) kapas, iš kaimyninio Žibikų kaimo buvo kilęs
poetas Klemensas Dulkė (Klemensas Baltutis, 1909—1944), iš Kegrių kaimo — gydytojas ir
kultūros veikėjas Domininkas Bukantas (1873—1919), buvusioje Viekšnių progimnazijoje
mokėsi aktorius, Panevėžio dramos teatro įkūrėjas ir ilgametis vyriausiasis režisierius Juozas
Miltinis (1907—1994), kompozitorius Jeronimas Kačinskas (g. 1907 m.), jo brolis aktorius
Henrikas Kačinskas (gim. 1903 m.), dailininkas Vaclovas Ratas-Rataiskis (1910—1973),
dainininkė Janina Liustikaitė (1924 m.), dailininkas Antanas Gudaitis (1904—1989), daug kitų
visai šaliai žinomų žmonių. Viekšniuose tarpukario metais dažnai buvodavo istorikė Vanda
Daugirdaitė su vyru rašytoju Baliu Sruoga. Įvairiuose mokslo, kultūros, meno baruose ir šiuo
metu darbuojasi dešimtys Viekšnių vidurinės mokyklos auklėtinių, tapusių mokslininkais.
Kiaušas Vidmantas. Per vasaros Lietuvą: Viekšniai // Šeimininkė. — 2001. — Liep. 11. —
Nr. 28 (486). — [Turi būti: Maželytė]. — Tekste:
Kūrybos dvasia
Čia esu. Sunku būtų išmatuoti, kiek per tris dešimtmečius drobių nuaudė Birutė Mazelytė
[Maželytė], kas pasakys, kiek iš jos tautiškai margų medžiagų pasiūta drabužių „Poilsėlio” ir
kultūros namų folkloro ansambliams. Užsispyrė vieną dieną moteris, pareiškė galinti austi ne
prasčiau už kitas, sėdo į stakles ir... pasiekė savo. Iš pradžių į rašto pavyzdžius pasižiūrėdavo,
vėliau įgudo, išdrąsėjo, pati pradėjo vis kitaip kelių spalvų siūlus „kalbinti”. Gera jai
dūzgiančiose staklėse, dar geriau Viekšniuose. „Čia gimiau, augau, čia esu”, — sako B. Mazelytė
[Maželytė].
Noriu į Paryžių! Drožėjas bei piešėjas Aloyzas Lengvenis norėtų aptikti istorinius šaltinius
apie prosenelį „svieto lygintoją”, jam rūpi išleisti atsiminimų knygą, bet smagiausia būtų
nukeliauti į Paryžių, patikti prancūzaitei ir su ja pasilikti... Labai jau žmogui įsiskaudėjo nuo
dažnų šių dienų Lietuvoje blogio, neapykantos, smurto.
A. Lengvenio paveikslai liaudiškai paprasti, drožiniai atspindi ūkiškus darbus. Paveiksluose,
beje, regime ir nuogų mergaičių. Kas čia supaisys, ar autorius taip siekia būti šiuolaikiškesnis, ar
mintys apie meilės miestą daro įtaką... A. Lengvenis moja ranka: „Tik švelni erotika, žmogaus
kūno grožis... Va, nupieščiau su lyties organais, būtų pornografija!”
Giesmė akmenėliui. Kartą pamatęs Sniegenos Chriščinavičienės paveikslus, jų jau nepamirši.
Kad ir dėl atlikimo technikos. Moteris taip pasakoja apie netikėtą pradžią: „Šiandien jau žinau,
kad gyvendama kitame gyvenime dariau tokius darbus. Iš smėlio, molio, kalkių, akmenukų,
211
visko, ką mindome ant žemės. Pirmasis paveikslėlis gimė prieš šešerius metus per Kalėdas.
Savaime, be jokių pastangų”.
Dvidešimt metų dirbanti ekonomiste, S. Chriščinavičienė niekada nebuvo abejinga
paukšteliams, žolelėms ir, visų pirma, „gražiausiems mus pragyvenantiems žemės kūriniams
akmenukams”. Akmenų pilna visur. Ir nepriekaištingai sutvarkytos sodybos aplinkoje, ir parodos
kambarėliuose. Velykų rytą gimusiai autorei artimos religinės temos, peizažai. Vakaro ponia
Sniegena padeda kieme ant pievelės degančią žvakę, pasėdi su vyru, pasišnekučiuoja. Kas žino,
galbūt tada atkeliauja užrašomų monologų žodžiai, naujų paveikslų siužetai.
Tyla — kaip sidabras. Net keista, bet prieš Jonines lankantis Viekšniuose, kas antras
sutiktasis buvo Antanas. Kolekcininkas Antanas Sidabras šį bei tą kalbėjo, bet nepasakė beveik
nieko... Parodė laikrodžiais nukabinėtą sieną, pasklaidė prieškario periodikos pluoštą, mostelėjo
ranka knygų lentynų link, pasidžiaugė, kad bičiulis Bronius Kerys susistemino unikalią medžiagą
„Viekšnių kraštas. Bibliografinės nuorodos ir žinios krašto istorijai. Pirma dalis”.
Juk taip ir turi būti? Ne žodžiais, o darbais A. Sidabras talkina B. Keriui. Ir tai svariausias
įrodymas, kad Biržiškų dvasia Viekšniuose gyva.
Urnienė Nijolė. „Neseniai aplankiau...” // Būdas žemaičių. — 2002. — Vas. 20. — Visas
tekstas:
Neseniai aplankiau tautodailininkę Snieguolę Chriščinavičienę. Ji papasakojo įspūdžius iš
kelionės į Suomiją, kur dalyvavo parodoje. Tris mėnesius Snieguolės paveikslai bus
eksponuojami Suomijoje. Turku mieste veikia K. Donelaičio kultūros draugija, kuri ir pristatė
Sniegenos darbus Suomijos visuomenei bei išleido žurnalą, kuriame rašoma apie viekšniškę
menininkę ir jos kūrybą.
Vasario 7-osios vakarą Viekšnių bibliotekos „Alkieriuje” į susitikimą su Snieguole
Chriščinavičienę susirinko būrelis moterų. Vakarą pradėjo „Alkieriaus” įkūrėja ir šeimininkė,
vyr. bibliotekininkė Bronelė Ročienė. Muzikos mokyklos smuikininkių griežiama melodija
lydėjo žiūrinčiuosius į nuostabius, gamtos dovanotus vaizdus. Pamatėme, kad Sniegena kuria
paveikslus ne tik iš smėlio, bet ir bando tapyti dažais. Ji, prakalbusi eiliuota, gražia žemaitiška
tarme, „nuvedė” į Žemaitijos kaimelį, į tėviškę, į savo jaunystės metus. Meilę grožiui, menui,
darbui ji „pasiėmė” iš savo mamos. Vakare dalyvavęs tautodailininkų draugijos pirmininkas,
kalvis Česlovas Pečetauskas palinkėjo kolegei sėkmės ir dovanojo savo nukaltą „laimės pasagą”.
Pasisvečiavusi pas Snieguolę visada išeinu pakilios nuotaikos, pilna jėgų ir energijos,
šviesesnėmis akimis žiūrinti į mūsų niūrią kasdienybę. Manau, kad būtų gerai apie Sniegeną
Chriščinavičienę papasakoti laikraščio skaitytojams.
Nijolė Urnienė, Viekšnių muziejaus darbuotoja.
Bogužaitė G. ir Petrauskaitė E. Audėja Birutė-Barbora Maželytė // Būdas žemaičių. —
2002. — Bal. 5: iliustruota. — Visas tekstas:
Beldžiamės į nedidelio, tačiau idealiai tvarkingo namelio duris Akmenės gatvėje. Čia gyvena
vienintelė Viekšnių ir, ko gero, visos apylinkės audėja Birutė-Barbora Maželytė. Ji pati mums
papasakojo apie savo gyvenimą. Barboros tėvas kilęs iš Aukštaitijos, o mama — iš Žemaitijos.
Susipažino jiedu kaliošų fabrike Rygoje. Šiame mieste susituokė ir gyveno tol, kol grįžo į
Lietuvą. Barbora gimė 1930 metais balandžio 5 dieną Viekšniuose. Šeimoje augo kartu su trimis
seserimis ir šešiais broliais. Dabar moteris beturi tik vieną seserį.
B. Maželytės vaikystė prabėgo Viekšnių miestelyje. Mokėsi dabartiniame senajame mokyklos
pastate. Labiausiai mėgo matematikos pamokas. 1945 metais baigė keturis skyrius. Paklausta
apie vaikystę, Barbora pasakojo kaip su vaikais mušdavo žiužį, dalindavo žiedą, dainuodavo
įvairias dainas, šokdavo polkelę, valsą, eidavo ratelius. Žiemą paaugliai eidavo čiužinėti ant ledo.
Pašnekovė prisiminė, kaip kartą vaikystėje brolis ant staltiesės išpylęs rašalą. Ji prisiėmusi
kaltę sau ir buvo triskart „pašventinta” diržu. Nežiūrint to, ji mena tėvus buvus griežtus, bet
teisingus. Barbora du metus tarnavo pas ūkininkus: ganė karves, rišo rugius, ravėjo daržus.
Išmoko nerti, verpti, megzti. Sau iš lininių siūlų nusimezgė sijoną, palaidinę.
Su širdgėla moteris prisiminė antrąjį pasaulinį karą. Kareiviai sprogdino tiltus, namus, mėtė
minas, siaubė visą miestelį. Ji papasakojo, kad prasidėjus karui, mama liepusi nubėgti į malūną
212
pas ten dirbusį tėvą ir pasakyti, kad grįžtų namo. Tačiau nei tėtis, nei kartu dirbę vyrai
nepatikėjo, manydami, kad tai mergaitės prasimanymai. Tuo tarpu į namus įsiveržė kareiviai ir
išvarė visus lauk. Nežinodami kur eiti, išvarytieji pasislėpė bulvių rūsyje, bet netrukus, motina su
trimis vaikais buvo išvaryta ir iš ten. Jai teko slapstytis paupyje. Daug namų buvo susprogdinta,
visur svaidėsi minos.
B. Mieželytę austi išmokė draugė Marytė Rupkaitė. Ji ir stakles padovanojo. Su jomis
Barbora ir šiandien audžia įvairių raštų staltieses, lovatieses, takus, rankšluosčius. Viekšnių
etnografinis ansamblis „Poilsėlis” iš jos išaustų audinių pasisiuvo tautinius rūbus.
Barbora-Birutė Maželytė ne tik tęsia mūsų senąsias audimo tradicijas, bet yra garsi giedotoja,
giedanti bažnyčios chore. Ji skambiu balsu išvadžioja sudėtingas „Kalvarijos kalnų” melodijas.
Sužavėtos palikome nuostabųjį namelį ir jo geraširdę šeimininkę. Tik liūdna, kad Barbora vargu
ar turės pasekėją, tęsiančią audimo tradicijas Viekšniuose.
G. BOGUŽAITĖ ir E. PETRAUSKAITĖ. 11 kl. moksleivės.
Eidimtienė Marija. Visatos atspindžiai žemės spalvose // Būdas žemaičių. — 2002. —
Bal. 12: iliustruota: Loretos Kazlauskienės nuotraukos. — Visas tekstas:
Mažeikiškiams nebereikia pristatyti tautodailininkės Sniegenos CHRIŠČINAVIČIENĖS. Kas
domisi netradiciniais menais, vertina kūrybines žmogaus sielos menines išraiškas, galėjo
susipažinti su jos darbais. Šiandien, balandžio 12 dieną 15.00 valandą, Sniegenos talento gerbėjai
turės išskirtinę progą pasveikinti menininkę — Mažeikių muziejuje atidaroma personalinė,
penkiolikta unikalių darbų paroda, kurią autorė paskyrė 50-ajam gimtadieniui.
Paklausta apie savo kūrinių idėjinę prasmę, Sniegena įveda į beribį savo minčių ir pojūčių
pasaulį — nuo besvorės žemės dulkės iki tąsos įsivaizduojamame kosmose. Ne kiekvienam
žmogui duota pajusti tokią plačią jausmų ir suvokimų erdvę, pamatyti nenusakomus žemės ir
visatos spalvų spektrus. Jos akyse — žemė ne vien maitintoja, bet ir visaverčio grožio šaltinis.
Žmogaus rankos, akys, siela absorbuoja supančios gamtos dalelytes ir sukuria grožį, kuris
pakylėja mus į visatą. Gal todėl menininkė nė vienoje žemiškoje profesionalių dailininkų paletėje
negalėjo rasti reikiamų spalvų dažų. Jos jautri siela aptiko atitikmenį saviraiškai tik Dievo
sukurtoje natūralioje gamtoje — smėlyje, juodžemyje, žolynuose. Kaip pati sako, matyt, tai buvo
užprogramuota nuo pat gimimo. Reikėjo nešti kasdieninių darbų lažą, kol vieną kartą stabtelėjo
ir „pagimdė” pirmąjį savo paveikslą. Matyt, kad ilgai širdis ir siela kaupė bei slėpė didelę
išmintį, kurią rankos dabar perkelia ir materializuoja paveiksluose. Ateikite ir pamėginkite įspėti
mintis, kurias slėpininguose paveikslų vingiuose įpynė moteris, girdinti sielos ir Dieviškojo
pasaulio garsus.
Lukošiūtė Sandra. Liaudies menininką nuo blogų moterų saugo paties lipdytas angelas //
Santarvė. — 2002. — Bal. 13. — Visas tekstas:
Moterų mylėtojas. Viekšniškis Aloyzas Lengvenis gal ir nesigintų nuo tokio apibūdinimo.
Vieną savo namų galerijos kampą jis paskyrė būtent moterų paveikslams. „Kad ir turiu kunigo
genų, nuo meilės moteriai nepabėgsi”, — vėliau prasitarė Aloyzas.
Tačiau, anot genų kamuojamo liaudies menininko, gyvenime ne visiems skirta sėkminga
meilė. Tad neatsitiktinai viekšniškio sodyboje, prie vartelių stovi angelas su kardu. Šeimininkas
paaiškino, kad skulptūra saugo nuo blogų moterų.
SODININKYSTE DOMISI NUO VAIKYSTĖS
Aloyzo kieme prisagstyta vaismedžių sodinukų, paties skiepytų medžių. Didžiuodamasis rodo
didžiulį abrikosą, prieš kelis dešimtmečius parsivežtą iš Kaukazo. Nuveda prie aktinidijos,
paaiškindamas, kad žmogus per dieną gali suvalgyti vos porą uogų — tiek turinčios vitamino C.
Ten, tolimose šalyse, augalo tėvynėje, tigrai prie aktinidijos randa palaimos viršūnę, o čia,
mūsuose, t. y. Aloyzo sode, prie aktinidijos voliojasi katinai.
Pasiteiravus, ar jį domina tik abrikosai ir persikai, sodybos šeimininkas patikslina —
daugiausia dėmesio skiriąs kaulavaisiams. Jų sodinukai — vienas iš pajamų šaltinių. Turgaus
dieną sėdęs į senutę „Volgą” (tokia dar Chruščiovas važinėjęs), keliauja į Mažeikius.
213
Pašnekovas pasakojo, kad būdamas devynerių jau mokėjo skiepyti medžius. Ir, rodos, nei iš
šio, nei iš to pasiteirauja, kokias kalbas moku. Taip šneką pradedame apie kitą Aloyzo
„įdomybę”.
SVAJONĖ TAPO PROBLEMA
Vyriškis nuoširdžiai prisipažįsta norįs surasti žmogų, kuris padėtų lavinti prancūzų kalbos
žinias. Kartą Palangoje vokiškai bandė susikalbėti su būriu prancūzų. Šie, skėsčiodami rankomis,
aiškino temoką angliškai. Deja, angliškai žemaitis — nė bum-bum, tad draugiškas pašnekesys
nuėjo vėjais. „Man patinka ta kalba. Ten daug raidžių — kaip papuošalas”, — aiškindamas, kam
jam reikia mokytojo, dėstė Aloyzas. Pamokoms jis jau pasiruošęs — rodo visą šūsnį žodynų.
Turįs net 1808 metais išleistą prancūzišką leidinį, o tai tik sustiprina pasiryžimą mokytis.
„Kam viso to reikia? Mano siela veržiasi į Paryžių. Ten menininkų Meka”, — su įkvėpimu
pasakojo viekšniškis. Svajone apie šį miestą jį užkrėtė daktaras Petrašiūnas. „Kai jis pasakoja,
man seilės tįsta”, — pokalbius su daktaru prisiminė Aloyzas.
Vyriškis sakė, jog per visą gyvenimą jam taip ir netekę pabuvoti tolimajame užsienyje. Kartą
gavo kelialapį į Vokietiją. Neišleido, mat „nepartinis”.
„Čia jau ne svajonė, o problema. Kol dar gyvas, noriu nuvažiuoti į Paryžių”, — kiek vėliau
grįžęs prie tos pačios temos prisipažino pašnekovas.
GALERIJOJE GALIMA RASTI VISKO
Nustebino Aloyzo namuose besipuikuojąs pianinas. Vyriškis paaiškino, kad jį įsigijo išsikėlus
žmonai. Ties klavišais surašytos natos. Prisėdęs jis pagroja keletą liaudiškų dainelių. Kai dirbo
vietinėje žemės ūkio mokykloje, pravertė tokie įgūdžiai.
„Pagatavas sudaužyti tą televizorių”, — atsistojęs nuo pianino staiga pareiškia.
Bandant mintyse susieti tuos du dalykus, vyriškis suskumba paaiškinti: esą taip tautiškai
nuvertėjome, kad net lietuviai dainininkai tesugeba padainuoti vieną banalią lietuvišką dainą, o
visa kita — angliškai. Aloyzą taip sunervinęs per televiziją transliuotas grupės „Saulės kliošas”
koncertas.
Liaudies menininkas sako, kad kambaryje matyti drožiniai, paveikslai paties drožtuose
rėmuose, lipdiniai — dar ne viskas, ir pakviečia užlipti laiptais į vadinamąją namų galeriją.
„Čia gali rasti visko: ir jūrą, ir gamtą, ir moterų”, — rodydamas ant sienų pakabintus
paveikslus, krizena pašnekovas, pasiteisinęs dėl dulkių sluoksnio ant grindų. Senokai čia nelipęs.
Moterų portretai, liaudies dainų motyvai, istorinė tematika — jo darbuose atsispindinčios
temos. Kampe sustatytos gipsinės žmonių figūrėlės, vaizduojančios senovės žmonių darbus.
Drožinėti altoriai. Autorius pasakoja, kur, kas ir kaip daryta.
NUOGOS, BET PADORIOS
Aloyzas pradeda dūsauti, pakalbintas apie moterų paveikslus. Ir vis kiek pamąsto, užtęsdamas
atsakymus. Prisipažįsta esąs jų gerbėjas. Sukrizenęs, kiek paslaptingai uždaro kambario duris, ir
ant sienos pasimato moterų aktai. Dailininkas suskumba paaiškinti, kad nors ir nuogos, tos
moterys — padorios. O nuo piktos akies jas sergėja angelas.
Aloyzas, tapybą dabar šiek tiek palikęs nuošalyje, mieliau imasi medžio. „Per daug jau
pritapyta”, — priduria. Vienas nacionalinis liaudies menininkų seminaras — štai ir visi Aloyzo
Lengvenio mokslai.
Tik kiek vėliau, atsirėmęs kieme į medį, jis prisimins jūreivystės mokslus, nuo ko greičiausiai
ir prasidėjo susidomėjimas tapyba.
Ne kartą pokalbio metu Aloyzas minėjo buvusiąją žmoną. Ar tik ne ji kadaise buvo toji
priežastis, privertusi pasirinkti sėslesnį, sausumos, gyvenimą? Bandžiau pajuokauti, kad per daug
dažnai pašnekovas mergeles, vestuves ir panašius dalykus mini.
„Ženatvė visiems svarbi. Vieniems pasiseka, kitiems — ne”, — provokacijai nepasidavė
rimtai nusiteikęs vyriškis.
DIAGNOZĖ: GENAI
Aloyzas Lengvenis nė kiek nenustebo, išgirdęs, kad vietiniai praminė jį keistuoliu. „Visus,
kurie kitaip arba nesuprantamai elgiasi, žmonės vadina keistuoliais”, — ramiai paaiškino jis.
Pokalbio metu Aloyzas dūsavo ne tik dėl moterų. Įvertinimo stoka — kita atodūsių priežastis.
Pašnekovas sakė jaučiąsis nesuprastas ir neįvertintas. Nors tarybiniais laikais buvo reikalingas,
214
dalyvavo ne vienoje šalies parodoje. Gal todėl šiame gyvenime dar nori suspėti išleisti savo
darbų katalogą.
„Kamuoja genai”, — tokią diagnozę Aloyzas nusistatė, perskaitęs apie savo dėdę, kunigą
Kazimierą Bukontą. Rodydamas fotografijas, jis pasakojo, kaip po kariuomenės nuvažiavo
aplankyti paliegusio giminaičio.
Apie rašytojos Šatrijos Raganos meilę kunigui pašnekovas sakė ilgai nieko nežinojęs.
Perskaitęs dukters atvežtoje knygoje.
„Vieni geria, kiti tinginiauja, o aš vietoj to, kad gulėčiau, tokiais dalykais užsiimu”, — apie
potraukį menams kalbėjo viekšniškis.
Lukošiūtė Sandra. Išsipildžiusi liaudies menininko gyvenimo svajonė laimės neatnešė:
[Aloyzas Lengvenis] // Vakarų Lietuva. — 2003. — Sausio 7-15. — Nr. 1 (370): Jono
Strazdausko nuotraukos: „[1.] Aloyzas Lengvenis svarsto: gal reiktų išleisti antrąją knygos
„Lietuva tautodailininko akimis” dalį, kuri būtų skirta tapybos darbams. [2.] Namų galerija
talpina daugelį per visą gyvenimą liaudies menininko sukurtų darbų. [3.] Paties lipdytas angelas
su kardu namų šeimininką saugo nuo blogų moterų”. — Visas tekstas:
Aloyzas Lengvenis dabar ilgai gali vartytis lovoje. Didžiausias gyvenimo darbas padarytas.
Genai, tiek metų varginę, nedavė ramybės ir ginę prie darbų, nurimo.
Bet Aloyzo balse nebeliko tos buvusios ugnelės. Dar taip neseniai su užsidegimu jis pasakojo
apie savo darbų įamžinimą knygoje. Manė taip nuraminsiąs protėvių, tarp kurių buvo ir garsus
parapijos knygnešys, ir rašytojos Šatrijos Raganos mylėtas kunigas Kazimieras Bukontas, genų...
Gyvenimo santaupos — knygai
Gyvenimo santaupas Fermos kaimo (Mažeikių rajonas) gyventojas atidavė už neseniai išleistą
savo tautodailės darbų knygą.
„Kol ji pasirodė, kai kurie mano fotografijų herojai užaugo”, — šyptelėjo Aloyzas, rodydamas
prie jo drožinio stovintį berniuką.
„Kvailystė”, — taip dabar savo įgyvendintą svajonę apibūdina liaudies menininkas.
Jį ne itin guodžia tai, kad poilsiautojai, prie Palangos tilto įsigiję Aloyzo knygą, žadėjo vežti
ją į užsienį.
„Tikriausiai Lietuvai tokio meno nebereikia. Antai pasižiūrėjau, kokią modernią knygą
neseniai išleido vienas menininkas. Mano knygoje tokių plikų senų vyrų nerasite. Mano darbai
— moralūs”, — svarstė 73 metų liaudies menininkas.
Jaučiasi nepelnytai užmirštas
Aloyzas Lengvenis savo darbus fotografavo su „palaikiu „Zenitu”. „Dėl to, kad kai kur išėjo
neryškios nuotraukos, kaltos mano akys”, — rodydamas knygą teisinosi pašnekovas.
Viso gyvenimo darbas, padarytas su didele įtampa, pasirodė beveik niekam nereikalingas. Gal
todėl savamokslis menininkas jaučiasi nepelnytai užmirštas.
„Išleidau knygą, o pas mane niekas neatvažiuoja: nei kultūros skyriaus darbuotojai, nei
valdžia, nei meno draugija”, — guodėsi vietinių gyventojų keistuoliu pramintas vyriškis.
O dar taip neseniai, tarybiniais laikais, jo darbai puikavosi ne vienoje šalies parodoje. Tuomet
Aloyzas Lengvenis jautėsi reikalingas ir įvertintas.
Nuo blogų moterų saugo angelas
Antrajame namo aukšte Aloyzas yra įkūręs savo darbų vadinamąją galeriją. „Čia gali rasti
visko: ir jūrą, ir gamtą, ir moterų”, — rodydamas ant sienų pakabintus paveikslus, krizeno
pašnekovas.
Moterų portretai, liaudies dainų motyvai, istorinė tematika — jo darbuose atsispindinčios
temos. Kampe sustatytos gipsinės žmonių figūrėlės. Drožinėti altoriai.
Kai lankiausi prieš gerą pusmetį, pakalbintas apie moterų paveikslus, Aloyzas pradėjo dūsauti.
Neslėpė, jog yra moterų gerbėjas.
Sukrizenęs, kiek paslaptingai uždarė kambario duris, ir ant sienos pamačiau moterų aktus.
Dailininkas suskubo paaiškinti, kad nors ir nuogos — tos moterys padorios...
Taip buvo prieš gerą pusmetį. Dabar senokai išsiskyręs viengungis tikina supratęs, jog geriau
vienam: niekas netampo už skvernų, nenurodinėja ir prie darbų nevaro, kai to nesinori.
215
Nepaisant pasikeitusio požiūrio į moteris, Aloyzas sakė nenugriausiąs prie vartelių stovinčio
paties lipdyto angelo su kardu, kuris, giliu jo įsitikinimu, saugo nuo blogų moterų.
Mokosi prancūzų kalbos
Pašnekovas atgyja paklaustas apie atverstą ant virtuvės stalo prancūzų kalbos vadovėlį.
„Taip, ir toliau mokausi savarankiškai. Man patinka ta kalba. Ten daug raidžių — kaip
papuošalas”, — dėstė Aloyzas, rodydamas prancūzų kalbos pamokoms sukauptą šūsnį žodynų.
Turįs net 1808 metais išleistą prancūzišką leidinį, o tai tik sustiprina pasiryžimą mokytis.
Savarankiškų mokslų 73 metų pašnekovas ėmėsi, praradęs viltį surasti mokytoją, galintį padėti
lavinti jo prancūzų kalbos žinias.
„Kam viso to reikia? Mano siela veržiasi į Paryžių. Ten menininkų Meka. Dabar taupau
kelionei į Paryžių. Kai ten nuvažiuosiu, grįžęs galėsiu ramiai numirti”, — gerokai pagyvėja
Aloyzas, pasakodamas apie seną savo svajonę.
Plastinina Bernarda. 40 žemės spalvų, pražydusių Sniegenos akmenėliuose: [Sniegena
Chriščinavičienė] // Vakarų Lietuva. — 2003. — Rugs. 9-17. — Nr. 36 (405): Jono Strazdausko
nuotraukos. Tekstai prie nuotraukų: „[1.] Ji save vadina nenuorama ir įkyruole. Ne tik pati bodisi
neveiklumo, bet ir kitiems neduoda ramiai gyventi: aplink save nori matyti krutančius,
dirbančius, kuriančius žmones. Nuolatinis judėjimas, ieškojimas, pagaliau skaudžios gyvenimo
pamokos pastūmėjo ją mūzų glėbin. Šiandien kelią į tautodailininkės Sniegenos
Chriščinavičienės privačią galeriją žino daugelis. [2.] Savaitgaliais Sniegenos namų durys atviros
kiekvienam, pasiilgusiam natūralaus žemės grožio”. — Visas tekstas:
Kaupėsi mintys ir akmenys
Kilimo nuo Telšių, Sniegena nuo 18 metų gyvena Viekšniuose, Mažeikių rajone. Baigusi
Kauno kooperacijos technikumą, įgijo prekių žinovės specialybę, rodos, nieko bendra neturinčią
su romantika. 20 metų rajono Statistikos skyriuje dirbant su skaičiais, pridėjus prie jų, anot jos
pačios, šiek tiek minties ir fantazijos, išeidavo nuostabios analizės.
Visą gyvenimą skraidžiau. Vaikystėje — po pievas, jaunystėje — po Viekšnius, Kaupėsi vis
didesnė kupeta minčių, kurių neradau kaip išreikšti. Vaikščiojau palaukėmis, pamiškėmis,
žvyrduobėmis. Rinkau smėlį, žvyrą, kitokias žemės gėrybes į maišelius ir dėjau į krūvas,
nežinodama jų ateities, — apie savo kelią į meną pasakoja Sniegena.
Tai nebuvo paveldėta iš tėvų. Nors mama ir sesuo tapė, bet Sniegena į jų paveikslus negalėjo
net pažiūrėti. Jai buvo svetimos ryškios, nenatūralios spalvos — mėlynas dangus, žalia žolė. Ne
jos būdui vaizduoti realybę, kurią ir taip kasdien matai.
Atsivėrė išgyventa knyga
Sniegena dabar nepasakytų, kodėl būtent tada taip pasielgė. Buvo 1995-ųjų Kalėdos.
Susiėmusi taip ilgai kauptą didįjį žemės gėrybių lobį, ji užsidarė virtuvėje. Priešais pasidėjo
klijų, akmenukų, kelias terbeles žemių, ir prieš akis stojosi vaizdas: du vaikučiai prie Kalėdų
eglutės.
Anot moters, jai tarsi atsivėrė kažkada išgyventa knyga. Nei iki tol, nei vėliau ji nieko naujo
neišradinėjo, nestudijavo, neskaitė. Viskas ėjosi savaime, tarsi liejosi iš vidaus. Jai rodėsi, lyg jau
buvo gyventa, kurta, prisiliesta prie kūrybos paslapčių, lyg tai ne nauja, o seniai matyta, patirta ir
žinoma.
Kokia Sniegenos darbų atlikimo technika, ji ir pati tiksliai negalėtų apibūdinti. Anot jos, nieko
panašaus jai netekę matyti. Autorė tai pavadintų tapyba žeme. Menotyrininkas profesorius iš
Šiaulių J. Rimkus jos kūrybą įvardijo kaip tapybą žemės spalvomis.
— Mano paveiksluose nėra nė vieno dažo. Tai natūralios žemės spalvos, kurių paletėje yra
apie 40, — kūrybine patirtimi dalijasi pašnekovė.
— Žmonės žino tik vieną žemės spalvą — pilką. Tai netiesa. Žemė labai graži. Man keista,
kad žmonės susigrąžina žemę teigdami, jog ją myli, ir apleidžia metrinėmis piktžolėmis. Argi tai
meilė žemei? Ji vienintelė, kuri negali ilsėtis ir paprašyti poilsio dienos. Jei taip atsitiktų, kas
būtų su mumis?
216
Duoklė žemei
Praėjus ketveriems metams, Sniegena savo namuose atidarė privačią galeriją ir pavadino ją
„Sniegenos giesmė akmenėliui”. Čia „apsigyveno” apie pusantro šimto jos paveikslų ir daugybė
akmenų akmenėlių.
Šiandien autorė iš viso skaičiuoja apie 300 darbų. 24 jos paveikslai eksponuojami Helsinkyje
(Suomija). Šiek tiek parduota, padovanota.
Galeriją Sniegena atidarė negalvodama apie pinigus ir neturėdama tikslo pralobti. Į pinigus ji
turi savo požiūrį. Dideli pinigai — negeras dalykas. Nuo jų žmogus tampa šaltas ir daug ko
nebepajėgia suprasti. Jis ir kitą žmogų matuoja pinigais, pagal juos sprendžia, kiek galima su
tavimi bendrauti. Anot moters, pinigų reikia tik tiek, kiek yra būtina: „Pridėjęs minties ir rankų,
gana gražiai gali išgyventi ir iš pačių minimaliausių pajamų”. Metus likusi bedarbė, ji išmoko
suprasti kito žmogaus skausmą, išgyvenimus, užjausti kenčiantį.
Pagrindinis galerijos savininkės tikslas — „aukščiau pakylėti žemę ir parodyti ją, pražydusią
visomis savo spalvomis”.
— Noriu, kad žmonės džiaugtųsi žemės spalvomis, kad eidami gatve nepaspirtų akmenėlio
kaip negyvo padaro, kad sudžiūvusiai pievos smilgai be gailesčio nenulaužtų viršūnės — jos
brangiausios karūnos.
Tylos stebuklas
— Mėgstu grožį, tvarką, o labiausiai — tylą, — sako Sniegena. — Tai brangiausias dalykas
mano gyvenime, tai stebuklas! Jei nuolat įjungtas radijas, televizorius, žmogui negali ateiti jokia
mintis. Jai ne vieta ten, kur nėra ramybės.
Visi moters darbai, anot jos, gimė tyloje. Kartais ji savo būsimą kūrinį mato vaizduotėje,
tačiau, pradėjus dirbti, ranka, nepriklausomai nuo jos minties ir valios, viską pakoreguoja savaip.
Tada mintis turi nusileisti rankos galiai.
Sniegenos kūryboje dominuoja medžiai, rankos, akys, žvakė, jūra. Medžiai be lapų, šakelių,
susipynę šakomis. Tai nėra atsitiktinumas. Menininkė išvedė paralelę tarp žmonių ir augalų bei
daiktų pasaulio. Ją traukia žmonės, kurie nėra kaip šiltnamio daržovės. Jie gražūs tada, kai yra
daug išgyvenę ir nepaviršutiniški. Taip ir gamtoje — jai malonu prisiliesti prie medžio, žolės,
akmens, neapsaugotų užuovėjos. Dailūs, akiai įprasti augalai moters nevilioja.
Kas netilpo į paveikslus
Tai, kas netilpo į žemės paveikslus, žodžiai, kurie kartu su smėliuku išbiro tarp pirštų,
susivienijo, sugulė į eilutes ir virto poezija. Kaip ir paveiksluose, kurdama Sniegena kiekvienoje
smilgoje, akmenyje, medyje regi gyvastį su savo džiaugsmu ir skausmu. Anot jos, tik mes,
žmonės, ne visada randame laiko ir noro stabtelti, pasidžiaugti jų išgyvenimais. Savo poezijoje ji
kalbasi su medžiais, akmenimis, žolėmis.
Prieš kelias dienas gėlyne prie namų Sniegena norėjusi margalapei nupjauti pageltusius lapus,
nes nusprendė, kad jai jau laikas ruoštis žiemos poilsio. Augalas tam pasipriešinęs. Peilis sprūdo,
ir rankoje liko bjauri žaizda.
— Prieš mano valią gėlė pailgino savo gyvenimą dar dviem savaitėmis, o keršydama už
pasikėsinimą į jos gyvybę, prisiminimui paliko randą, — lyg juokais, lyg rimtai aiškina
Sniegena.
Šventė kuriama sutelkus jėgas / Puslapį parengė Sigutė Vaišnienė // Būdas žemaičių. — 2003.
— Spal. 31. — Tekste:
Spalio 11 dieną Viekšniuose buvo pagerbtas muzikinio gyvenimo švyturio Vinco Deniušio
atminimas. Jo 100-ųjų gimimo metinių proga Viekšnių muzikos mokykla buvo pavadinta
Viekšnių Vinco Deniušio meno mokykla. Tą dieną iškilaus pedagogo atminimui Viekšnių
bažnyčioje šv. Mišias aukojo jo Ekscelencija Vyskupas Antanas Vaičius, prelatas Jonas
Gedgaudas ir prelatas teologijos daktaras Steponas Brazdeikis. Vyskupas įžanginiame žodyje
pažymėjo, kad geri žmonės yra tie, kurie nepamiršta savo praeities, ypač tėvų, mokytojų ir kitų
kilnių žmonių. Bažnyčioje skambėjo Klaipėdos pučiamųjų orkestro ir Lizdenių kvinteto
atliekami kūriniai.
217
Malonu, jog minėjime dalyvavo ir mintimis su viekšniškiais pasidalijo muzikologė docentė
Danutė Petrauskaitė ir V. Deniušio mokinys muzikologas Vaclovas Juodpusis. Savo dainavimu
klausytojus sužavėjo Nacionalinio operos ir baleto artistas profesorius Eduardas Kaniava. Didelį
įspūdį paliko S. Šimkaus konservatorijos orkestro pasirodymai. Žmonės šiltais plojimais dėkojo
akordeonininkų duetui Vaidai ir Rimantui Mikalauskams, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto
studentams. Šventei nuoširdumo, šilumos suteikė Mažeikių muzikos mokyklos orkestro,
Viekšnių folklorinio ansamblio „Poilsėlis”, kultūros namų teatro, vidurinės mokyklos moksleivių
choro, mišraus choro pasirodymai. Mokytojas Stasys Ablingis parašė tai progai dedikuotą
eilėraštį, o mokytojas V. Kontutis video įrašu įamžino gražiausias renginio akimirkas.
Viekšnių meno mokyklos direktorius Vitalis Lizdenis drauge su kolektyvu pasidžiaugė, kad
organizuodami šventę buvo ne vieni. Labai nuoširdžiai padėjo Kultūros skyriaus vedėja Angelė
Rupkutė, rėmė renginį Mažeikių kultūros fondas. Mažeikių politechnikos mokyklos Viekšnių
skyriaus vedėja Tatjana Kinčienė ir jos kolektyvo nariai talkino ruošiant salę bei valgyklą, kur
buvo priimami svečiai. Rengėjai dėkingi rajono Tarybos nariui Kęstučiui Slavinskui už
memorialinės lentelės pagaminimo finansavimą. Organizatorius taip pat rėmė INGMAN LEDAI
generalinis direktorius V. Radvila, „Pieno žvaigždžių” generalinis direktorius A. Paspirgėlis,
Mažeikių verslininkas A. Lukoševičius, Viekšnių verslininkai A. Pleškys, A. Juodgudis,
L. Kazlauskienė. Visų čia paminėtų ir neįvardytų žmonių dėka buvę V. Deniušio mokiniai,
kolegos, kultūrinės veiklos puoselėtojai, giminės ir artimieji, svečiai ir viekšniškiai prisiminė
įvairią mokytojo veiklą, dar kartą įvertino ženklų jo poveikį miestelio muzikiniam, teatriniam
gyvenimui. Supratingas geranoriškumas žmonių širdis sušildė pagarbos dvasinėms vertybėms
pojūčiu.
Plastinina Bernarda. Viekšniškė audėja tikina prie staklių nedainuojanti: [Birutė Maželytė] //
Santarvė. — 2003. — Gruod. 4. — Nr. 139 (8635): Jono Strazdausko nuotraukos:
„[1.] B. Maželytė austi pradėjo jau sulaukusi 40-ies. [2.] „Ateities” pradinės mokyklos
ketvirtokai ir jų mokytoja domėjosi šio seno amato paslaptimis”. — Visas tekstas:
Praėjusią savaitę Viešosios bibliotekos Naftininkų filialo darbuotojos savo skaitytojus vėl
pakvietė į naujos parodos atidarymą. Jos autorė — vienintelė Viekšniuose likusi audėja, aštuntą
dešimtį pradėjusi Birutė Maželytė.
AUSTI PAMOKĖ PAŽĮSTAMA
Ankštos bibliotekos patalpos nepritaikytos didelėms ekspozicijoms. Todėl sienos, atstojančios
parodų stendus, sutalpino tik labai nedidelę dalį audėjos darbų. Žiūrėdami į jos austus raštuotus
lino rankšluosčius, kai kuriuos išsiuvinėtus monogramomis, parodos lankytojai stebėjosi, kad tai
rankų darbas.
B. Maželytei buvo per 40, kai pažįstamos audėjos Marijos Rupkaitės paprašė pamokyti austi.
Audėja Birutei paskolino stakles, padėjo audinį apsimesti, užaudė. Toliau — kaip pati sugebėjo,
kokius raštus sukūrė, tokios išėjo pirmosios lovatiesės, staltiesės, rankšluosčiai.
Parodos atidaryme dalyvavusiems mažeikiškiams B. Maželytė pasakojo, kuo skiriasi vieni
audeklai nuo kitų. Keturnytį austi, anot jos, paprasčiau, aštuonnyčiui reikia daugiau laiko ir
pastangų. Vienas sunkiausių darbų — užtaisymas, kada reikia suverti nytis pagal raštus. Audėja
vardina, kas dar, be staklių, reikalinga, norint užsiimti audimu, ir rodo iliustruotą knygą. Daug
kas pirmą kartą matė mestuvus, šaudykles, ratelį trinti šeivoms, kitus įrankius, be kurių
neišsiverčia nė viena audėja.
B. Maželytė audžia ne tik sau, bet priima ir užsakymus. Visą Viekšnių etnografinio ansamblio
„Poilsėlis” kolektyvą yra aprengusi tautiniais drabužiais. Bėda ta, kad dabar sunku gauti lininių
siūlų, tad užsakymus gali atlikti tik iš užsakovo siūlų.
TIKRA AUDĖJA — VAIKAMS STEBUKLAS
Naujos parodos, o svarbiausia, gyvos ir tikrų tikriausios audėjos pamatyti atėjo „Ateities”
pradinės mokyklos ketvirtokai su savo mokytoja Dalia Tamašauskiene. Vaikai apie šį amatą
girdėję tik iš knygų arba senų žmonių pasakojimų, todėl jiems įdomu viskas.
Audėja pasakojo, kad audinį apsimeta vieną, be padėjėjų. Tik kai reikia suritinti apmestus
siūlus į riestuvą, prireikia pagalbos. Dirbant pasitaiko ir klaidų, o norint jas ištaisyti, audinį
218
prisieina ardyti. Kaip ruošiant pamokas reikia susikaupti, taip ir audimas reikalauja dėmesio ir
mąstymo. Reikia įdėmiai stebėti raštą, skaičiuoti siūlus, o jei atsipalaiduosi arba imsi prie staklių
dainuoti, rezultatai nenudžiugins, sakė B. Maželytė.
Vaikams buvo sunku patikėti, kad lovatiesę moteris, kai dar buvo jaunesnė, išausdavo per
dieną. Rankšluostį — dar greičiau, nes jis siauras.
Matydama vaikų susidomėjimą, audėja pakvietė juos atvažiuoti ir savo akimis pamatyti, kaip
audžiama staklėmis. Mokytoja sakė, kad jie tikrai pasinaudos kvietimu ir pavasarį aplankys
audėją.
DALIJOSI PRISIMINIMAIS
Ypač audėją gyrė bibliotekos skaitytojas Pranciškus Petkus. Jam labai gerai pažįstama audimo
technika, nes jo mama buvusi audėja. Jis sakė žinąs visą lino kelią nuo mėlynžiedžio augalo iki
audimui paruošto siūlo. Vaikas būdamas jis padėdavęs mamai ir vis taikydavęs paminti staklių
pakojas, pašaudyti šaudyklėmis.
— Audimas buvo tapęs pragyvenimo šaltiniu, — sako Pranciškus. — Mes ne tik
pasiklodavom ir apsiklodavom mamos austomis paklodėmis, bet ir rengėmės jos rankų darbo
drabužiais. Prisimenu, kaip pakuliniai marškiniai su spaliais braižydavo kūną, o viršutiniai
drabužiai būdavo siuvami iš mamos austo milo.
Audėjos verslo tąsos B. Maželytei linkėjo Žemės ūkio rūmų organizatorė rajono savivaldai
Rūta Čaplinskienė, Viešosios bibliotekos direktorė Aldona Jonauskienė, mokytoja Dalia
Tamašauskienė.
Plastinina Bernarda. Kūryboje atgimsta ir žemės dulkės // Santarvė. — 2004. — Vas. 28:
Sigito Strazdausko nuotrauka. — Tekste:
Naftininkų kultūros centre atidaryta viekšniškės tautodailininkės Sniegenos Chriščinavičienės
autorinė paroda „Sniegenos giesmė akmenėliui”. Ekspozicijai autorė pateikė 34 darbus.
PAVEIKSLAI PASIEKĖ NET SUOMIJĄ
Parodose S. Chriščinavičienė dalyvauja nuo 1997 metų. Per tą laikotarpį jos darbai buvo
eksponuojami 16-oje tautodailės parodų. Mažeikiškiams tautodailininkės netradicinė kūryba
pristatoma pirmą kartą, ir tai yra 23-ioji jos autorinė paroda. Savo paveikslų parodas Sniegena
rengia įvairiuose Lietuvos miestuose. Nuo 2001-ųjų jie keliauja po Suomiją, lietuvės
tautodailininkės darbus pamatyti galėjo ir Helsinkio meno gerbėjai.
Sniegena akmenėlius renka jau apie du dešimtmečius, o į paveikslus dėlioja aštuonerius
metus. 1999-aisiais savo namuose ji atidarė savos kūrybos darbų galeriją, pavadinusi ją
„Sniegenos giesmė akmenėliui”.
GĖRIO VALANDĖLE REIKIA DŽIAUGTIS
„Menininkė, tapytoja, poetė, šviečiantis Viekšnių žiburėlis, — taip galerijos savininkę
mažeikiškiams pristatė Naftininkų kultūros centro administratorė Elena Driaučiūnaitė. — Tai
moteris, sugebanti tarp žmonių atrasti Žmogų, kurio daug metų jo aplinkoje niekas nepastebėjo.
Sugebanti mažoje erdvėje surengti parodas ir parodyti mažų žmonių didelius darbus”.
Be sveikinimų, gėlių, parodos autorė sulaukė gražių, šiltų, kupinų susižavėjimo žodžių ir
palinkėjimų. Tai tik keletas iš jų:
„Skubėdami nebepastebime medžio, koplytėlės, bažnyčios, lietuviško dangaus, pilkų
akmenėlių ir gelsvo pavenčių smėlio. Šie paveikslai — tai gėrio valandėlė, kuria reikia džiaugtis,
nes tokių valandėlių mūsų gyvenime ne taip jau ir daug.”
„Kiek reikia darbštumo, kruopštumo, kūrybingumo, fantazijos, kad iš Žemės dulkių gimtų
tokie kūriniai!”
„Žemės spalvom alsuoja Sniegenos pasaulis. Jis sušildo ir nuramina. Ir tai tik maža jo dalelė.
24 jos darbai likę Suomijoje, dalis jų eksponuojami Raseiniuose, dar kiti laukia galerijos
lankytojų. Galerijos, kuri vasarą švęs penkerių metų sukaktį.”
219
Plastinina Bernarda. Viekšnių meno žmonės turi savo klubą // Santarvė. — 2004. — Bal. 8.
— Visas tekstas:
Jau seniai Viekšnių kultūros namų direktorė Birutė Švažienė brandino idėją suvienyti
miestelio menininkus. Vasario viduryje ši mintis buvo realizuota, ir kovo pabaigoje atidaryta
pirmoji naujai įsikūrusio menininkų klubo darbų paroda.
IDĖJĄ PALAIKĖ VIENINGAI
Viekšnių literatai, prieš porą metų susijungę į „Vinkšnelės” sambūrį, dažnai susirenka, skaito
ir aptaria savo kūrybą, pristato ją visuomenei, dalijasi sėkmėmis ir rūpesčiais. Prieš gerą mėnesį
jie netgi išleido savo kūrybos rinktinę.
Kuo blogesni už literatus menininkai, svarstė B. Švažienė. Paakinta šios minties, per Lietuvos
Valstybės atkūrimo dieną ji pakvietė į susitikimą po vieną atstovą įvairių meno sričių, kurių tik
Viekšniuose esama. Į kultūros namus, įsikūrusius Viekšnių pirties pastate, prie kavos puodelio
pabendrauti susirinko nemažas būrys įvairių polinkių meno žmonių.
Anot B. Švažienės, Viekšniuose yra ne vienas tapytojas. Jiems atstovauti buvo pakviestas
Michailas Ivančenka. Į susitikimą ateiti neatsisakė ir savito unikalaus meno atstovė Sniegena
Chriščinavičienė, vienintelė Viekšniuose likusi audėja Birutė Maželytė. Nedaugelis šiandien,
ypač iš jaunimo, beužsiimą siuvinėjimu. Todėl į būsimąjį klubą buvo pakviestos kilpiniu būdu
siuvinėjanti Danutė Daujotienė, peltakiuotų takelių ir servetėlių, siuvinėtų paveikslų autorė Jolita
Parieštienė. Susitikime dalyvavo ir medžio drožėjas Vitalijus Baltutis, kurio pomėgis — verpstės,
mokytoja Genovaitė Drąsutienė, besidominti karpiniais, Loreta ir Sigitas Kazlauskai,
užsiimantys fotografijos menu, kalvis Česlovas Pečetauskas, floristikos darbus pamėgusi Gitana
Butkuvienė.
Šie žmonės palaikė kultūros namų direktorės idėją ir nusprendė susiburti į klubą. 14 jo narių
savo veiklos koordinatore išsirinko B. Švažienę. Kitame susirinkime nuspręsta išsirinkti klubo
pavadinimą ir surengti pirmąją pavasarinę darbų parodą-pristatymą.
MENININKAI PRIPAŽĮSTA LAISVĘ
Darbų ekspozicija buvo paruošta greitai. Liko išrinkti klubo pavadinimą. Pasiūlymų buvo
daug. Pasak B. Švažienės, norėjosi kažko naujo, neįprasto, kad pavadinimas atspindėtų visas
meno šakas. Gerokai pasiginčiję, klubo nariai apsistojo ties „Spalvarniu”.
Vėliau buvo aptarta tolesnė veikla, numatyta rengti kūrybines išvykas, bendrus susitikimusseminarus su kitų miestų ir rajonų bendraminčiais. Atverstas pirmasis klubo metraščio puslapis,
kuriame jau puikuojasi pirmojo susitikimo bendra nuotrauka ir įamžinta parodos ekspozicija.
Anot klubo koordinatorės, tai — laisvų, nepriklausomų meno žmonių sąjunga, niekam
neįsipareigojanti ir nesaistanti savęs jokiais įstatais ar nario mokesčiais. Klubo nariai rinksis
kartą per mėnesį. Parodą, kurios ekspozicija veiks iki balandžio 17-osios, lankytojai gali
apžiūrėti kasdien, išskyrus sekmadienius, nuo 12 iki 18 valandos.
Sigito Strazdausko nuotr.
Plastinina Bernarda. Žmonės čia semiasi meilės žemei ir akmeniui: [Sniegena
Chriščinavičienė] // Santarvė. — 2004. — Liep. 22. — Nr. 82 (8727): Sigito Strazdausko
nuotrauka: „S. Chriščinavičienės paveikslų galerija greit turės ir savo filialą”. — Visas tekstas:
Penktadienį viekšniškės tautodailininkės Sniegenos Chriščinavičienės paveikslų galerija
„Sniegenos giesmė akmenėliui” paminėjo savo penktąjį gimtadienį.
Šventėje dalyvavo per 15 žmonių: bendraminčiai, kolegos, artimiausi draugai.
ŽMOGŲ PRISTATO JO APLINKA
Diena pasitaikė graži, kaip šią vasarą reta. Tie, kas atvažiavo ir atėjo pasveikinti
tautodailininkės, pasidžiaugti jos darbais, būriavosi jaukiame kiemelyje prie nedidelio tvenkinio.
Matėsi, kad šeimininkė laukė svečių ir apgalvojo kiekvieną smulkmeną. Šventiškai nuteikė
balionai, žvakelės, dailia staltiesėle apdengtas staliukas su nuotraukų albumu, o šalia stovinti
malkų rietuvė atstojo puikią priemonę paveikslų ekspozicijai. Darbai atremti į stovus, apdengtus
lininiu audiniu, prilaikomu akmenukų. Prie kiekvieno paveikslo — po žvakelę, tarsi gyvatukais
apraizgytą žaliais pataisais.
220
Kažkas iš svečių prasitaria, kad čia būtų nuostabu pasistatyti palapinę ir poilsiauti. Aplink tik
gamta, tyla ir ramybė. Greta daržas su burokėliais, kopūstais, jau bežydinčiais agurkais. Niekur
nė žolelės.
Sunku patikėti, kad tai padaryta vienos moters rankomis. Juk be namų, pavyzdingai
sutvarkytos jų aplinkos, rūpestingai prižiūrėto daržo, Sniegena kiekvieną rytą išvažiuoja į
Mažeikius, kur dirba bibliotekininke, ir į namus sugrįžta tik pavakary.
RANKĄ VALDO APVAIZDA
Paveikslų galerija — tai kambarys Chriščinavičių gyvenamajame name, kurio visos keturios
sienos nukabinėtos Sniegenos darbais.
Anot šventę pradėjusios Viekšnių kultūros namų direktorės Birutės Švažienės, jie čia jau
nebetelpa, ir galeriją teks plėsti — steigti filialą. Juk nieko nuostabaus, nes dar po pusantrų metų
skaičiuosime dvidešimtmetį nuo pirmojo jos sukurto darbelio.
„Jos visų žemės spalvų palete atliekamų darbų kitaip nepavadinsi kaip stebuklu”, — sakė
B. Švažienė. Dailininkės ranką valdo Apvaizda, teigė ji Nes juk ne kiekvienas menininkas gali
pasigirti tokia sėkme: tautodailininkės paveikslai iškeliavo į Lenkiją, Čekiją, Vokietiją, Italiją,
Didžiąją Britaniją, Airiją, Švediją, Indiją ir kitas šalis. Su Sniegenos darbais į svečias šalis
išvažiavo ir dalis kūrėjos meilės ir šilumos.
Anot pačios galerijos savininkės, pradžių pradžia ir pirmas kūrinys buvo dar vaikystėje, kai
ant kurmio išraustos žemės ji piešė karklo šakele.
„Nesigailiu, kad pristačiau savo paveikslų galeriją visuomenei. Ji teikia abipusę naudą.
Nebeišsitekdama čia, jau įsteigiau ir filialą, kurį šiandien pamatysite”, — pažada Sniegena.
DARBAI ĮKŪNIJA KŪRĖJOS SIELĄ
Senas Sniegenos kolega ir draugas, Naujosios Akmenės kultūros centro parodų organizatorius
keramikas Algimantas Milevičius sakė, kad, duok Dieve, jog ir toliau šios moters ranką vedžiotų
Apvaizda. Anot vyriškio, ji suaugusi su gamta ir jaučia jos virpesius. Žiūrėdami į paveikslus,
žmonės mato jos sielą, jie išreiškia autorės dvasią ir jausmus, verčia susimąstyti.
Kalvis iš Akmenės Simonas Misevičius nukaldino galerijos šeimininkei žvakidę, kurią sakė,
norėtų pavadinti „Sniegenos dvasia”.
„Dabar toje žvakidėje tavo dvasia, nes tu ją suteiki akmeniui”, — kalbėjo jis.
Jubiliejinio galerijos gimtadienio proga Sniegeną sveikino viekšniškis tautodailininkas
Michailas Ivančenko ir įteikė savo improvizuotą akvarelę, vaizduojančią galerijos savininkę.
Sėkmės ir naujų kūrybinių minčių linkėjo Savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Aldona
Jonauskienė, savo susižavėjimą dvasinga viekšniškės kūryba išreiškė Ventos regioninio parko
direktorius Pranas Leonaitis.
Mažeikiškis kalvis Česlovas Pečetauskas, nukalęs Sniegenai metalinę saulutę, džiaugėsi jos
darbštumu ir kūrybingumu, sakė, kad Viekšniai gali didžiuotis menininke, turinčia ne vieną
talentą ir galbūt padovanosiančia skaitytojams dar ir savo poezijos knygelę.
PRISIMENA KIEKVIENĄ ŽMOGŲ
„Aš natūralus gamtos kūrinys, moters rankomis nuo žemės pakeltas, jos delnuose sušildytas”,
— galerijos ekspozicijoje į akis krinta žodžiai, užrašyti pačios autorės ranka. Jie išreiškia meilę
žemei ir akmeniui, atskleidžia gamtos ir meno ryšys.
Apžiūrėjus visus darbus, išklausius autorės komentarų, svečiai buvo palydėti į kitą kambarį,
kurį Sniegena pavadino galerijos filialu. Jame ant vienos sienos jos paveikslai, kuriuose
vaizduojama jūra: vis kitokia, bet visur iš jos žvelgia viską matančios akys. „Jūra tokia galinga, ji
net ugnį gali užgesinti, tad kaipgi ji bus be akių”, — sako Sniegena.
Ant kitų sienų kabo arba greta pastatyti tautodailininkei dovanoti darbai Ji negali jų išmėtyti
bet kur. Ateina čia kas rytą ir perbėgdama akimis prisimena kiekvieną juos dovanojusį žmogų.
Čia kalvių Č. Pečetausko ir S. Misevičiaus darbai, A. Milevičiaus keramika, fotomenininko
J. Strazdausko nuotrauka, M. Ivančenko aliejumi nutapytas Sniegenos portretas, drožėjo iš
Šerkšnėnų R. Laimos „Rūpintojėlis”, tautodailininko V. Ozolo tapyba, muziejininko
V. Ramanausko pintinėlė, viekšniškės D. Daujotienės kilimėliai, atlikti badymo technika, ir kitų
darbai.
221
„VISADA IR VISKĄ DARAU ŠIRDIMI”
Klausiu, ką šiai moteriai reiškia penkeri galerijos metai, per kuriuos ji išėjo į visuomenę ir
leido jai save pažinti.
„Man tai labai svarbu, — sako ji. — Galiu pati priimti kiekvieną lankytoją, matyti ir jausti,
kaip jis, išeidamas iš galerijos, perkrato visą savo gyvenimą. Dažnas prisipažįsta susimąstąs, kad
taip mažai ką padarė ir pasižada labiau mylėti gamtą, žemę, kiekvieną jos akmenėlį. Žmogus
suvokia, kad nemažai laiko praleido vėjais. Mano galerija — tai paskata keistis ir kitaip vertinti
gyvenimą. Ši galimybė padėti žmogui — didžiausias atlygis už nemiegotas naktis ir visą triūsą”.
Trijose storose atsiliepimų knygose nesurašyti visi galerijos lankytojai iš skirtingų Lietuvos
kampelių. Juk ne kiekvienas sutinka brūkštelėti nors sakinį ir palikti savo autografą.
Per penkerius metus sukurta beveik 400 darbų. Jie netalpa nei galerijoje, nei jos filiale.
Sniegenos paveikslų pilni visi kambariai. Žemės tapyba išdekoruoti netgi baldų paviršiai.
„Visada ir viską darau širdimi. Esu laiminga, kad patys savo rankomis pasistatėme trobelę, į
kurią atėję žmonės, išeidami išsineša meilę žemei ir akmeniui”, — prisipažįsta tautodailininkė.
Vaišnienė Sigutė. Ukrainietis pamilo lietuvaitę ir Lietuvą // Būdas žemaičių. — 2004. —
Spal. 27: Autorės nuotraukos. — Visas tekstas:
Viekšniai gali didžiuotis turtinga praeitimi, bet ir šiandien čia gyvena įdomus, meniškos sielos
žmonės. Pastaraisiais metais jie susibūrė į Kultūros namuose įsikūrusį menininkų klubą
„Spalvarnis”. Šįkart susipažinkite su keletu iš jų.
„Mene visi — ir seni, ir jauni — visada mokiniai”. Tokie žymaus dailininko I. N. Kramskojo
žodžiai atskleidžia Viekšniuose gyvenančio M. Ivančenkos nesibaigiančio ieškojimo būseną.
Mokėsi pas žinomus meistrus
Michailas Ivančenka gimė netoli Kijevo, Kornino kaime, ant vaizdingo Irpenės upės kranto.
Įspūdingi gamtovaizdžiai, dailininkai šeimoje, giminėje, kaimynuose — visa tai sudarė palankią
domėjimosi daile ir nenumaldomo noro piešti aplinką. Deginančio poreikio matomus vaizdus
perkelti į popierių nenuslopindavo nei nuovargis po ganymo, pjūties ar kitų, neišvengiamų kaimo
vaikui, darbų. Michailas turėjo palankias sąlygas gilintis į piešimo techniką bei dailės istoriją.
Mat per vasaros atostogas tėvų namuose ir kaimynuose apsigyvendavo iš Kijevo aukštųjų meno
mokyklų atvykę dailininkai. Mokęsi pas žinomus to meto meistrus, puikiai tapantys menininkai
berniuką mokė paruošti drobę, suteikė tapybos pagrindų ir kitokių dailės išmanymui reikalingų
žinių.
Grožį kūrė rankomis
Michailas nuo pat pirmųjų klasių mokykloje lankė dailės būrelį. Veikla buvo gana turininga:
lavinami piešimo gebėjimai, komponavimo pagrindai, mokoma meno istorijos. O kur dar
didžiulė mokyklos apipavidalinimo praktika! Anuomet buvo labai madinga leisti klasių,
kabinetų, mokomųjų dalykų sienlaikraščius. Ir tie sienlaikraščiai neoficialiai tarp savęs
konkuruodavo tiek savo turiniu, tiek išvaizda. Kadangi kompiuterių nebuvo, visą grožį reikėjo
sukurti rankomis. Taip Michailas sako tapęs vos ne visos mokyklos sienlaikraščių
apipavidalintoju.
Panaši situacija laukė ir pradėjus atlikinėti karinę prievolę tarybinėje armijoje. Vadovybė,
pajutusi, jog kareivis turi gebėjimų piešti, įtaisė jį tarnauti į vaizdinės agitacijos studiją. Netruko
prabėgti treji metai bepiešiant karininkus, jų šeimos narius ar prisiminimui skirtus peizažus.
Kontrastingas spalvas pakeitė niūresnės
O čia dar per tuos metus likimas įbruko į rankas lietuvės Staselės nuotrauką. Graži buvo
Staselė, mieli jos laiškai. Po tarnybos armijoje jiedu pradėjo bendrą savo gyvenimą. Norėjo
vaikinas pripratinti lietuvaitę prie ukrainietiškos žemės, bet toji labai jau ilgėjosi savųjų, tad po
metų abu parvažiavo Lietuvon.
Apsigyveno pora Viekšniuose, čia susilaukė sūnaus, o žvilgsnis ilsėjosi žvelgdamas jau nebe į
Irpenio, bet į Ventos vandenis. Viekšnių apylinkės nė kiek ne mažiau veikė jautrią dailininko
vaizduotę. Ryškias, kontrastingas ukrainietiškai tradicijai būdingas spalvas pakeitė santūresnė,
tamsesnė lietuviška paletė. 1969 metais Michailas su grupe lietuvių papuolė į Ukrainoje
222
organizuojamus graviravimo kursus ir nuo tada visą likusį gyvenimą duonai užsidirba kaldamas
paminklinius akmenis.
„Siela tik piešiant atsigauna”
Klausaisi M. Ivančenkos pasakojimo, žvelgi į jo darbus, sukinėjiesi po dirbtuvę ir neapleidžia
jausmas, kad šio žmogaus širdis padalyta perpus. Garbingoje vietoje kabantys mamos, tėvo,
artimųjų portretai, gimtosios sodybos vaizdas, ant sienos — mandolina, M. Ševčenkos portretas,
vandens iš tėviškės šulinio buteliukas byloja, jog ukrainiečio kraujas ilgisi stepių platumų, sielą
virkdančių gimtinės dainų. Tačiau čia pat šimtai kone kiekvieną Viekšnių ir jo apylinkių kampelį
įamžinę tapybos, akvarelės darbai ir supranti, kad to negalėjo nutapyti šio lietuviško peizažo
nemylintis žmogus. Vėlgi žiūri į kruopščiai kaligrafiškai iškaltas raides paminkliniuose
akmenyse ir čia pat išgirsti menininko pasakymą, kad siela tik piešiant atsigaunanti. Dabar pas jį
patį, kaip kažkada Ukrainoje, susirenka patyrę ir jauni menininkai, ir jie kartu piešia, dalijasi
patirtimi, mėgaujasi visiems bendra dvasia.
Pasirinkimą lėmė geležinkelis
Mokytoja Genovaitė Drąsutienė viekšniškiams dar ilgai išliks dailės mokytojos simboliu. Per
35 darbo metus Viekšnių vidurinėje mokykloje ji mokė ne vieną šiandieninį pedagogą, daugelio
miestelio gyventojų vaikus.
„Auksinių rankų” meistrė
Stebint mokytoją Genovaitę Drąsutienę atrodo, jog jos nekamuoja jokios ligos ar rūpesčiai.
Visada geros nuotaikos, su šviesiu humoro jausmu ji sugeba pajusti ir jauno, ir seno būsenas.
Neišsenkančios energijos įspūdį sustiprina nuolatinis bėgimas: į meno mokyklą, pastaruosius
devynerius metus į Mažeikių Ventos vidurinę, į sodą, su vasarojančiais anūkais prie upės... O dar
visi Viekšniuose žino: reikia molinių medalių, originalaus sveikinimo, dailaus užrašo,
apipavidalinti renginiui sceną, karpinių, mezginių, nėrinių... — prašyk mokytoją G. Drąsutienę ir
viskas bus atlikta originaliai, kruopščiai ir skoningai.
Apsigyveno Viekšniuose
Tokios savybės, mokytojos Genutės nuomone, bus lygiomis dalimis paveldėtos iš abiejų
Baisogaloje (Radviliškio r.) gyvenusių tėvų. Jų kruopštumas, ištvermė, gebėjimas kuklioje
buityje kurti jaukumą ir grožį pastūmėjo merginą stoti į Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės
mokyklą. Atrinkta iš didžiulio kandidatų skaičiaus, globojama žinomų Lietuvoje dailininkų
pedagogų ji čia mokėsi penkerius metus. Anot Genovaitės, jau tada jai buvo būdingas ypatingas
kruopštumas, kantrybė. 1959 metais baigusi mokyklą, gavo siūlymą vykti dirbti į Sedą arba į
Viekšnius. Kadangi abiejų miestelių nė trupučio nežinojusi, pasirinko Viekšnius todėl, kad šalia
buvęs geležinkelis.
Save dalijo nesigailėdama
„Eini... / Ir lieka pėdos aiškios, / Ir jų nebeužsnigti... / Smagu po žemę vaikščiot ir pėdsakus
palikti...” Šis Justino Marcinkevičiaus posmas labai tiksliai nusako mokytojos Genovaitės
Drąsutienės gyvenimo vertę. Didžiulis padėkos raštų pluoštas byloja apie tai, kad mokytoja buvo
aktyvi šokėja, dalyvavo Dainų šventėse, kūrybingai vadovavo keramikų būreliui. Su jaunaisiais
keramikais pelnytas ne vienas apdovanojimas įvairiuose respublikiniuose renginiuose. Išradingai
vesdavusi dailės, darbų mergaitėms ir net berniukams pamokas. Ilgus metus rūpinosi Viekšnių
vidurinės mokyklos estetiniu apipavidalinimu. Apie 14 jos ugdytinių savo gyvenimą susiejo su
menu.
Nors jos širdis priklauso keramikai, tačiau iš smulkiausių detalių sukomponuoti karpiniai,
grafikos darbai traukte traukia akį. Žinoma, jeigu nebūtų reikėję rūpintis dukromis, eikvoti save
buičiai ar kitai laikinos vertės veiklai, gal būtų pavykę ir didesnį kūrybinį palikimą sukaupti.
O dabar mokytoja savo žinias, patirtį perteikia V. Deniušio meno mokyklos skulptūros klasės
moksleiviams. Gal jos dėka pavyks išsaugoti tokias gilias Viekšnių keramikos tradicijas.
Gali varžytis su mašinomis
Jolita Parieštienė tarsi sujungia abu aprašytus menininkus. Mokytoja G. Drąsutienė pastūmėjo
studijuoti menus ir iki šiol yra sielos draugė, o M. Ivančenka — jos akvarelių gerbėjas.
223
Baigusi Viekšnių vidurinę mokyklą, dailės mokytojos G. Drąsutienės paraginta, Jolita įstojo į
Kauno taikomosios dailės mokyklą studijuoti meninį siuvinėjimą rankomis ir mašina. Baigus
daugelį metų teko dirbti visiškai su specialybe nesusijusius darbus. Tik šiais mokslo metais
Kapėnų pagrindinėje mokykloje pradėjo dėstyti dailę. Beje, ji dar Šiaulių universiteto Menų
fakulteto studentė.
Žiūrint į Jolitos atliktus darbus, sunku patikėti, jog žmogaus rankos gali vienodai, kruopščiai,
simetriškai išsiuvinėti. Net pati sunkiai atskiria, kur geroji, o kur išvirkščioji darbo pusė.
Menininkė sakosi vienodai rūpestingai triūsianti prie servetėlių, staltiesėlių, rūbų aksesuarų ar
didesnių gaminių. Mėgsta kryželiu siuvinėti paveikslus. Daug darbų dovanojo kitiems, o sukurti
naujų reikia savaičių ar net mėnesių. Traukia Jolitą ir dailės darbai, ypač akvarelė. Tačiau dar
nedidelės dukrytės, studijos, darbas verčia daugelį kūrybinių sumanymų atidėti ateičiai.
Malūkas Vytautas. Viekšniškės menininkės pėdomis seka ir dukros: [Jolita Parieštienė] //
Santarvė. — 2005. — Vas. 5: ir nuotrauka. — Visas tekstas:
Viekšnių menininkų klubas „Spalvarnis” metų pabaigoje miestelio žmonėms surengė teminę
parodą, skirtą Kalėdoms ir Naujiesiems metams. Joje, be kitų kūrėjų darbų, eksponuojami ir
viekšniškės Jolitos Parieštienės siuvinėjimo darbai. Save pradedančiąja dailininke vadinanti
moteris, be siuvinėjimo, užsiima ir tapyba.
PADĖJO MOKYTOJA
Siuvinėjimas Jolitai yra lyg profesija: ji prieš 10 metų baigė Kauno taikomosios dailės
mokyklą, kur įgijo specialybę, susijusią su savo pomėgiu. Kad turi gyslelę siuvinėti, Kapėnų
pagrindinėje mokykloje dirbanti moteris pajuto mokydamasi dvyliktoje klasėje. Kai Jolita
nusprendė studijuoti taikomąją dailę, jos dailės mokytoja Genovaitė Drąsutienė padėjo jai
pasiruošti stojamiesiems egzaminams. Nuo to laiko dailės ir technologijų mokytoja su adata
nesiskiria.
VADINA KRAPŠTUKE
Siuvinėjimas — kruopštus, smulkmeniškas darbas. „Turiu auksinę kantrybę, mėgstu
krapštytis. Dauguma mane ir vadina krapštuke”, — Jolita pasakoja apie priežastis, dėl kurių
pasirinko siuvinėjimą. Jai, nors ir labai lėtai, bet patinka padaryti viską nuo pradžios iki galo.
Parodoje su savo darbais mokytoja dalyvauja antrą kartą. Mėgsta siuvinėti kryželiu ir rišeljė
— pirma medžiaga išsiuvinėjama, vėliau tai iškarpoma ir išeina į ažūrą panašus darbas. Siuvinėti
vaizdelių, gyvūnų Jolita sakosi nemėgstanti — labiau patinka įvairūs ornamentai.
ALIEJUMI TAPĖ SAVARANKIŠKAI
Mokydamasi Kaune Jolita išbandė dar vieną savyje slypėjusį talentą — tapybą. „Matyt,
kažkas buvo užslėpta manyje. Nuo pat mažens mėgau piešti”, — susimąstydama sako
menininkė. Beje, kad yra menininkė, Jolita negalvoja. Sako tik dabar pradedanti, tad labiau tiktų
ją vadinti pradedančiąja.
Mokykloje Kaune, be kitų dalykų, buvo dėstoma tapyba guašu ir akvarele. O Jolitą nuolat
traukė tapyba aliejiniais dažais. Tad savarankiškai nusprendė išbandyti savo jėgas tapydama
būtent taip. Nuo tada, turėdama laisvesnio laiko, moteris tapė tol, kol, sukūrus šeimą, atsirado
vaikų. Savo pomėgiui dabar Jolita sakosi sunkiai surandanti laiko.
MĖGSTAMIAUSI — PEIZAŽAI
Dailininkė savo darbuose daugiausia tapo peizažus. „Išeina gal nelabai vykusiai, bet
stengiuosi nutapyti paveikslą taip, kad žmonės suprastų, kad tai yra peizažas”, — juokiasi Jolita.
Paveikslai gimsta iš natūros. Moteris mėgsta pasivaikščioti vaizdingomis Viekšnių
apylinkėmis, ypač žavi gražus Juodeikių pušynas.
Jolita sako, kad prie Ventos daug gražių vietų, bet žmonės tai nelabai moka vertinti ar
paprasčiausiai to nepastebi.
Jie, pasak kūrėjos, užsiėmę kitais reikalais ir nenori grožio matyti.
Į MIESTĄ NENORĖTŲ
Jolita sakosi esanti kaimo vaikas. Jokiu būdu nenorėtų gyventi mieste, kur daug triukšmo.
Jolitos seneliai gyvena netoli Viekšnių esančiame Svirkančių kaime, labai gražioje vietoje, prie
224
Virvytės upės. „Tenykščiai, nuo vaikystės supę įspūdingi vaizdai tikriausiai ir paskatino mane
mylėti gamtą”, — sako Jolita.
Daug pasimokė ir pagalbos, patarimų moteris sulaukė iš viekšniškio dailininko Michailo
Ivančenkos, su kuriuo kolegiškai bendrauja.
IEŠKO SAVO ŠAKNŲ
Savo meniškos prigimties šaknų Jolita sakosi pradėjusi ieškoti, susimąsčiusi apie savo
mergautinę pavardę — Vereščiaginaitė. Devynioliktame amžiuje tokia pavarde Užkaukazėje, prie
Juodosios jūros, gyveno garsus dailininkas. Bet viekšniškė sakė neradusi net šaknelių, susijusių
su šia pavarde.
Jolitos mama — fotografė, tad moteris galvoja meno gyslelę paveldėjusi iš jos. Giminėje
daugiau nėra nė vieno, mėgstančio piešti ar siuvinėti.
Viena didžiausių viekšniškės svajonių — ramiai, niekam netrukdant dirbti.
„Vis pasižadu, kad surasiu laiko, eisiu, tapysiu, bet vasara greit prabėga ir aš nieko nesuspėju.
Tikriausiai padarysiu ką nors gera tada, kai išeisiu į pensiją”, — svarsto Jolita.
VADOVAUJA BŪRELIUI
Šiemet mokytoja neakivaizdžiai baigė Šiaulių universiteto Menų fakulteto trečiąjį kursą.
Ruošiasi tapti diplomuota dailės ir technologijų mokytoja, nors šį darbą dirba jau seniai.
Iš pradžių buvo ikimokyklinukų mokytoja. Darbas su mažiukais Jolitai labai patikęs.
Dabar mokykloje, be pamokų, vadovauja būreliui „Meninės raiškos projektai”. Čia vaikams
mokytoja perduoda savo patirtį. Būrelio nariai noriai stengiasi išbandyti savo jėgas įvairiose
dailės srityse. Kuria karpinius, susipažįsta su vitražo technika, sumaniai apipavidalina butelius,
laku dekoruoja gėlių vazonėlius, dabar pradeda mokytis pinti iš vytelių.
PIEŠIA IR MAŽOJI DUKRA
Mamos pėdomis seka ir dvi Jolitos dukros. Trečiokė Modesta piešti pradėjo dar lankydama
darželį. Du kartus mergaitė tapo konkurso „Gamtos pasaka” diplomante. Nors Modesta sakosi
labiau mėgstanti piešti, jai taip pat patinka kurti floristinius paveikslus, raižinius. Drauge su
mama renka žoleles, gėlių žiedus, kurių prikištos visos knygos.
Jaunėlei dukteriai Nedai dar tik treji metukai, bet mama sako, kad ir ji jau imanti į rankas
teptuką, labai mėgsta dažus.
Jolitos auklėtiniai — Kapėnų pagrindinės mokyklos penktokai — sakė labai mylintys savo
auklėtoją. Neseniai grįžusią iš sesijos jie pasitiko spalvotais balionais išpuoštoje klasėje su
sveikinimo užrašais.
Be Jolitos minčių, jos rankų neapsieina beveik nė vienas mokykloje vykstantis renginys, ji
dažniausiai puošia jiems sceną, gražina ir mokyklos interjerą.
Vaišnienė Sigutė. Atidaryta „Mažosios plastikos” paroda // Būdas žemaičių. — 2005. — Geg.
13: iliustruota: „Autorės nuotraukos. [1.] Vladas Markušenko dalijasi kūrybiniais sumanymais.
[2.] Studentų darbai stebina originalumu”. — Visas tekstas:
Viekšnių kultūros namuose atidaryta iki birželio 1 dienos veiksianti Vilniaus Dailės
akademijos Telšių dailės fakulteto Metalo plastikos katedros Taikomosios skulptūros studijos II
bakalaurų kurso studentų paroda.
Viekšniai didžiuojasi iš čia kilusiais garsiais menininkais — tapytoju Gudaičiu, skulptoriumi
Pundziumi ir kitais. Tačiau labai malonu, jog auga nauja būsimų menininkų karta. Būtent
viekšniškis Vladas Markušenko, atvežęs į gimtąjį miestelį savo paties ir studijų draugų
kūrybinius darbus, ir yra didžioji viekšniškių viltis. Kaip sakė buvęs Vlado mokytojas
V. Baltutis, jau vidurinėje mokykloje vaikinas išsiskyrė kūrybingais medžio darbais. Dabar
Telšiuose būsimąjį menininką globoja dėstytojai O. Neniškis bei G. Gailius. „Akmenlige”
susirgęs Vladas sakosi nebegalįs abejingai praeiti pro pakelėse begulinčius riedulius. Sunkus
kelias nuo minties gimimo iki įgyvendinimo, didelės darbo priemonių kainos neatbaido vaikino
nuo pasirinkto kelio. Pasak Vlado, jo tikslas — studijos Kopenhagoje.
Neįžvelgiantiems akmenyje gyvybės verta įsiskaityti į parodą pristatantį plakatą: „Aistra,
pokštas, jutimas, jausmas tapo jų (studentų) kūrinių dvasia. Kūrybos, studijos objektas —
istorija, santykis su ja, natūros formos, iliuzija. Ieškojimas, pažinimas, pozicija, išmonė, savęs
225
suvokimas, atradimai padiktavo skulptūrų formų raišką. Improvizacija, sugebėjimas, o gal
pagarba materijai, liestis prie jos nesunaikinant, nepažeidžiant jos pradinės formos, o tik įrėžiant
savo žymę — tai skulptūrų plastinė kalba”. Birželio mėnesį papildytą parodą planuojama
eksponuoti Mažeikiuose.
Plastinina Bernarda. Pievų karalaitė, tapusi įrankiu Kūrėjo rankose // Santarvė. — 2005. —
Gruod. 22: Jono Strazdausko nuotraukos. — Visas tekstas:
Mažeikių muziejuje atidaryta tautodailininkės Sniegenos Chriščinavičienės jubiliejinė
10-mečio kūrybos paroda, pristatytas pirmasis poezijos rinkinys „Eilės, išbirusios iš smėlio”.
Savo kūryba autorė beldžiasi į žmonių širdis. Ji sako, kad iš žemės ir smėlio galima kurti ne
tik paveikslus, bet ir poeziją. Kad ir ką darytų, per jos darbus kalba jos siela.
NUSILENKTI ŽEMEI
Nuo pat vaikystės buvusi labai artima žemei, bendravusi su ja, kaip su artimu žmogumi,
Sniegena išveda paralelę: kaip be pirmųjų abėcėlės raidžių žmogus neišmoks skaityti, taip be
meilės žemei jis netaps žmogumi.
„Jeigu nemylėsime žemės po savo kojomis, žalios žolytės, medelio, gėlytės, to, ant ko
stovime, kaip galėsime mylėti dar ką nors, kas yra toliau už viso šito. Iš kur pasisemsime
žmogiškųjų emocijų, pagarbos artimui, Motinai ir Tėvui, gimtinei, — balsu mąsto pašnekovė. —
Mylėti turi pradėti nuo to, kas yra arčiausiai tavęs. Jeigu peršoksi per kažką, kaip per tas
pirmąsias abėcėlės raides, negalėsi mylėti nieko”.
Savo kūryba ji siekia ne vieno tikslo. Pirmiausia ji sako norinti prieš žmogaus akis pakelti
Žemę nuo žemės ir parodyti jam jos grožį. Parodyti taip, kad susimąstytų, ant ko stovi, ir kad
visais savo veiksmais stengtųsi remtis į jos kūną kuo švelniau.
Kitas Sniegenos kūrybos tikslas — skiepijant žmogui meilę žemei, sėti jo sieloje gėrio sėklas:
kad žmogus būtų Žmogus, kad einant gatve nereikėtų jo bijoti.
Moteris tiki, kad jeigu žmogus mylės žolę, gėlę, medį, jis niekada nebandys kurti laužo miške
ant poilsiavietėje žmonių rankomis sumeistrauto stalo.
Gyvenimo tikslą, kuris, anot jos, užaugusio vienkiemyje pievų vaiko, yra labai žemiškas, ji
apibrėžia vienu sakiniu: „Kuo žemiau nusilenkti žemei ir kuo nuoširdžiau paprašyti, kad ji leistų
savo kūno spalvomis nutapyti arba užrašyti mintis, kurios apsigyveno manyje”.
GIMĖ VELYKŲ RYTĄ
Buvo pirmoji Velykų diena — balandžio 12-oji. Besilaukianti moteris, kuri buvo nuostabi
šeimininkė, mėgo tapyti paveikslus aliejumi, paruošė Velykų pusryčius vyrui, savo mamai ir
seseriai, ir jau ruošėsi sėsti prie stalo. Staiga ją surėmė skausmai, ir nors gimdyti turėjo tik po
poros savaičių, nauja gyvybė nebelaukė.
Buvo pakviesta pribuvėja, ir Lingėnų kaime, esančiame Varnių apskrities Lenkalių valsčiuje,
gimė mergaitė, pirmasis vaikas paprastų kolūkiečių šeimoje.
„Mano keistas vardas tarsi užprogramavo mano gyvenimą. Ir šiandien man keista, iš kur
tėvams, vienkiemyje gyvenantiems kaimo žmonėms, galėjo šauti į galvą toks negirdėtas, keistas
vardas — Sniegena”, — apie iki šiol neįmintą gyvenimo mįslę kalba moteris ir nežino, tikėti ar
ne tėvo žodžiais. Jis sakęs, kad dar prieš gimstant kūdikiui, per radiją išgirdęs tokį vardą ir
nusprendęs: jei gims dukra, bus Sniegena.
„Mano vardas atspindi ir mano ryšį su gamta. Sniegena — ar tai raudongūžis paukštelis, ar iš
po sniego kyšanti baltažiedė gėlytė, vis tiek tai gamtos vaikas. Iš tiesų ir aš tokia buvau: mano
tikrieji namai buvo laukai ir pievos”, — sako moteris.
PIEŠINIAI ANT KURMIARAUSIO
Sniegena nežaidė su lėlėmis, kaip visos mažos mergaitės. Jų jai visiškai nereikėjo.
Ji išsilauždavo karklo šakelę, delniuku išlygindavo kurmio išraustą kalnelį ir čia nupiešdavo
namelį, gėlytę, medelį.
Kai mergaitė šiek tiek ūgtelėjo, jai buvo suteikta visiška laisvė. Ji tapo namų karalaite, kuriai
priklausė ne tik kiemas, bet ir visi gėlynai, pievos ir laukai.
226
Ji vaikščiojo palaukėmis, pamiškėmis, žvyrduobėmis. Rinko smėlį, žvyrą, įvairiausius
akmenėlius, tempė į namus visokius šakalius, rinko sėklytes, sodino, daigino, eksperimentavo ir,
nors nesuvokdama, kam visa tai daro, buvo laiminga.
Tuo tarpu jos mama ir sesuo, užsiėmusios tapyba, galėjo kuo ramiausiai sėdėti prie savo
piešinių, kuriais Sniegena visiškai nesidomėjo.
ĮRANKIS KŪRĖJO RANKOSE
Sniegena jau buvo ištekėjusi, užauginusi sūnų, besidžiaugianti metukų sulaukusiu anūku ir
visiškai subrendusi savo mintimis. O tos mintys joje vis kaupėsi ir kaupėsi, ir, matyt, turėjo ateiti
diena, kad šis minčių kamuolys sprogtų.
Buvo 1995-ųjų Kalėdų rytas. Šeima pavalgė pusryčius. Ir vėl pasikartojo kažkas panašaus,
kaip tada, tą Velykų rytą, kai į gyvenimą atėjo Sniegena. Sakoma, Kalėdos — stebuklų metas.
Prisimindama tą Kalėdų rytą, per laiko atstumą moteris juo tiki kaip stebuklu. Kažkokios
vidinės jėgos pastūmėta, ji susirinko maišelius su bene 20 metų kauptu žemės gėrybių lobiu ir
visai dienai užsidarė virtuvėje.
Iki tol, o ir vėliau ji nesigilino į meno istoriją, kryptis. Viskas ėjo iš vidaus, ir tarsi liejosi
savaime. Jai rodėsi, kad kažkas kitas, slypintis joje, jos pirštais dėlioja akmenukus, barsto
smilteles, tarpusavyje derina žemės spalvas.
Moteris jautėsi taip, tarsi būtų įrankis Aukščiausiojo rankose.
Taip gimė pirmasis jos darbas „Su šv. Kalėdomis”.
REZULTATAI STEBINA
Kaip akimirka praskriejo 10 įtempto darbo metų. Pristatytos 37 autorinės parodos, Sniegenos
darbai puikavosi 18 tautodailės ekspozicijų.
„Pirmoji mano darbų paroda buvo pristatyta 1997 metais Viekšniuose Visų šventųjų dienai, o
jau tų pačių metų gruodį ją pasiėmė Akmenės rajono tautodailininkų pirmininkas Algimantas
Milevičius ir išsivežė į N. Akmenės kultūros rūmus”, — prisimena savo kūrybinio darbo pradžią
tautodailininkė.
Vėliau prasidėjo tikras kelionių maratonas: Mažeikiai, Plungė, Telšiai, Rietavas, Joniškis,
Šilutė, Raseiniai, Šiauliai, Kaunas... 2000-aisiais Sniegenos darbai eksponuoti Suomijos
Helsinkio, Tamperos, Turku miestuose.
2005 metų pavasarį S. Chriščinavičienė, kaip 1999-aisiais jos namuose atidarytos
visuomeninės paveikslų galerijos „Sniegenos giesmė akmenėliui” savininkė, buvo pakviesta
dalyvauti akcijoje „Europos muziejų naktys”.
Dalyvavo 1200 Europos muziejų. Renginiui, vykusiam Prancūzijoje, tautodailininkė pristatė
12 savo paveikslų nuotraukų, o parsivežė Prancūzijos muziejų direkcijos padėkos raštą.
Šiandien Sniegena gali didžiuotis, kad jos paveikslų galeriją lanko ne tik lietuviai, bet ir
svečiai, atvykę iš įvairių pasaulio kraštų: Švedijos, Suomijos, Estijos, Vokietijos, JAV, Indijos.
Nemažai paveikslų kartu su galerijos lankytojais iškeliavo į užsienį.
NEDIRBTI NEGALI
Daugybė nemiegotų naktų, neišilsėtų atostogų atsiliepė moters sveikatai. Žemės, smėlio
dulkės, klijų garai apnuodijo organizmą.
Pašalinė akis jokių pasikeitimų veikiausiai nepastebi — Sniegena mano, kad nebūtina savo
nesveikatos demonstruoti. Ir kalbėti apie tai ji nelabai linkusi.
Vis dėlto prasitaria, kad medikai kategoriškai uždraudė „draugauti” su žeme, patarė rinktis
kitokius darbo metodus.
Anot moters, jai lieka tik apgailestauti, kad negali paklusti gydytojų nurodymams —
kūrybinis procesas nebepriklausąs nuo jos valios.
„Dirbsiu, kol nukrisiu”, — visiškai nejuokingai pajuokauja pašnekovė.
TIKSLĄ PASIEKĖ
Sniegena mano sugebėjusi parodyti žmonėms žemės spalvų grožį. Tokia išvada jai peršasi iš
parodų lankytojų užrašytų minčių, likusių atsiliepimų knygose. Šie žodžiai jai tapo didžiausiu
atlygiu už bemieges naktis:
„Reikia mokėti pastebėti kiekvieną Dievo kūrinį, kad ir tą pilką smėlį po mūsų kojomis. Jums
Dievas davė viską matančias akis, darbą mylinčias rankas, kurių virš kasdienybės pakylėta Žemė
227
žmonių akyse pražydo visa pastelinių spalvų gama. Jūs įrodėte, kad darbas, kilęs iš meilės,
visada neša džiaugsmą ir niekada be pėdsakų nedingsta”.
„Gyvenimas — tai kelionė po žemę. Vieni ją jaučia, kiti — užmiršta. Jūs ta, kuri žinote, kad
žemė visokiomis savo formomis yra gyva. Ir tą gyvybę per savo kūrinius rodote ir dalijate
kitiems”.
„Keliaudami netikėtai aptikome grožio salelę, sukurtą Jūsų rankomis. Jūsų paveikslai — tai
lyg perlas mūsų kelionės pabaigoje...”
Skaitant žmonių jausmų sušildytus žodžius, kiekvienąkart jie veikia skirtingai: padrąsina,
įkvepia, jaudina.
Per jubiliejinės parodos atidarymą žodžiai ėjo tiesiai iš širdies į širdį. Sniegena prisipažino,
kad jos sieloje — jausmų audra.
Dėkodama lankytojams ji sakė esanti laiminga, kad dirbdama išgelbėjo nors keletą saujų
žemės, kurios jau niekada nemindys niekieno koja.
Plastinina Bernarda. Menininkas iš prigimties išsilavinimą gavo iš knygų: [Antanas
Sidabras] // Ketvirtadienis („Santarvės” priedas, leidžiamas kartą per mėnesį). — 2006. — Saus.
26. — Nr. 41 // Santarvė. — 2006. — Saus. 26. — Nr. 10 (8953): Nuotraukos Sigito Strazdausko
ir iš asmeninio archyvo: [1.] Antanas Sidabras: „Viskas, kas yra pas mane, neskirta jokiai
ekspozicijai. Tai yra mano gyvenimo dalis”. [2.] Jaunasis pulko dailininkas. 1966—1967 m.,
Brestas. [3.] „Nei jis tilpo į nuotrauką, nei aš tilpau...” — Antano ranka užrašyta iš armijos
siųstoje nuotraukoje. [4.] Šeimininkas nesileido į pasakojimus, kokiais keliais į jo namus
atkeliavo visi šie daiktai. — Visas tekstas:
Viekšniškį Antaną Sidabrą užklumpame netikėtai. Galbūt todėl jis nelabai nusiteikęs kalbėtis,
ir vis bando išsisukti nuo klausimų. Čia gimęs, augęs ir šeimą sukūręs vyriškis stengiasi įtikinti,
kad jo gyvenimas nevertas dėmesio ir nuolat kartoja: „Kam to reikia, apie tai jau tikrai nėra ko
rašyti”.
DĖL ARMIJOS NEBAIGĖ VIDURINĖS
Kartu ilgai aptarinėjame, nuo ko pradėsime kalbėtis. Nesileisdamas į vaikystės prisiminimus,
jis sako, kad trumpam šeima buvo palikusi Viekšnius ir išvažiavo pas tėvą, kuris tuo metu
gyveno tremtyje. Į gimtinę grįžo, kai Antanui sukako 12 metų. Dėl to susitrukdė mokslai, ir
vaikinas devynias klases baigė, sulaukęs beveik aštuoniolikos.
„Nusprendęs, kad man jau laikas į armiją, į dešimtą klasę nebėjau. Tačiau dėl silpnų akių
manęs nepaėmė. Praėjo metai, ir komisijos nuomonė pasikeitė. Buvau pašauktas tarnauti į
artilerijos batalioną Bresto tvirtovėje”, — pamažu įsitraukia į pokalbį pašnekovas.
Dar mokydamasis žemesnėse klasėse, vaikinas mėgo piešti. Kai tarnaujant armijoje tai
paaiškėjo, Antanas buvo paskirtas dirbti pulko dailininku. Jam reikėjo piešti plakatus, rašyti
šūkius, apipavidalinti klubo ir bibliotekos stendus. Darbo kareivėliui buvo užtektinai, todėl dveji
metai netruko prabėgti.
GYVENIMĄ KŪRĖ SAVO RANKOMIS
Po armijos Antanas grįžo į Viekšnius. Vedė ir pradėjo statytis nuosavą namą. Viską darė pats
savo rankomis kartu su žmona Adele. Pats mūrijo sienas, meistravo langus, duris, neieškojo
pagalbos įrengiant ir vidų.
„Kaip mokėjau, taip ir pasidariau. Gyvenu šiame name jau 25 metai ir nesiskundžiu. Čia gimė
ir užaugo sūnus Algimantas”, — sako Antanas.
Grįžęs iš armijos vyras įsidarbino Akmenės buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate
(BGAK). Jis ir dar vienas viekšniškis Albinas Stonys buvo priimti dirbti dailininkais. Jie
privalėjo rūpintis parduotuvių vitrinomis, gaminti jų iškabas ir piešti įvairiausius plakatus dainų
bei valstybinėms šventėms, reklamas seniau populiarioms vasaros prekybinėms mugėms.
Šiek tiek linkęs prie humoro, Antanas iššifruoja savo įstaigos santrumpą, kurią tais laikais
žinojo kiekvienas čia dirbantis: „Būk gudrus, apgauk kitus”.
„Buvo ir kitas šios santrumpos variantas. Viekšnių stalių dirbtuvių vedėju tais laikais dirbo
Kazimieras Kėvišas. Šios dirbtuvės priklausė Akmenės BGAK, o čia dirbę staliai buvo pavaldūs
228
Viekšnių stalių dirbtuvių vedėjui. Susirinkus kompanijai vyrai šmaikštaudavo: baikit gerti, ateina
Kazimieras”, — išradingų vyrų sukurtą posakį prisimena Antanas.
Akmenės BGAK A. Sidabras išdirbo 24 metus. Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę tokių
kombinatų nebeliko, jau trylika metų jis dirba Viekšnių vidurinėje mokykloje meistru
remontininku. Tenka atlikti įvairiausius darbus: į duris dėti spynas, stiklinti langus, pjaustyti
medieną, daryti viską, kas tik ko paprašo. Šiuo metu mokykloje vyksta remontas, tad darbų
netrūksta.
ANTRAME AUKŠTE PASLĖPTAS „LOBIS”
Dirbdamas mokykloje, Antanas nepamiršo ir savo dailininko įgūdžių. Noras piešti, ar
svarbiausias pomėgis, kad ir kaip jį pavadintum, išliks visam gyvenimui. Laisvu laiku vyriškis ir
dabar piešia. Tiktai jau nebe plakatus, šūkius, o gamtos peizažus. Ir ne kieno nors užsakymu, bet
savo malonumui jis tapo akvarele arba aliejumi ant drobės, kartono.
„Savo darbus, jei paprašo, dovanoju broliui, seseriai, giminaičiams ar draugams. Juk negaila”,
— šypteli vyras ir užklaustas patvirtina, kad jaunesni už jį brolis ir sesuo taip pat linkę prie
meno. Brolis, daug metų dirbęs Plungės „Minijoje”, yra ne tik puikus drožėjas iš medžio, bet ir
sugeba mūryti židinius. Antanas rodo brolio padarytą duoninę, ant sienos kabantį drožtą
paveikslą.
Paklausęs, ar nebaisu sušalti, šeimininkas pakviečia užlipti į antrą aukštą, kur netikėtai
išvystame daug įvairiausių senų daiktų: siuvamųjų mašinų, vokišką ir amerikietišką rašomąsias
mašinėles, menančias tarpukario laikus, daugybę visokiausių laikrodžių, lentynų su knygomis,
akmenų kolekciją.
„Visa tai pradėjau rinkti sugrįžęs iš armijos, 1967-aisiais. Iš to, ką čia matote, brangiausias
mano turtas yra knygos. Taip pat rinkau ir senas nuotraukas. Vyresnio amžiaus žmonės senas
nuotraukas dažnai sudegina, nenorėdami, kad, jiems išėjus, po jų gyvenimą knaisiotųsi svetimi
žmonės”, — sako Antanas, rodydamas didelį, storą albumą, kurio didžiojoje dalyje nuotraukų
užfiksuoti gyvenimo pradžios ir pabaigos momentai — vestuvės ir laidotuvės. Vyras sako, kad
jas jam padovanoję Viekšnių miestelio ir jo apylinkių gyventojai
Palnosų bibliotekos darbuotojas Bronius Kerys taip pat yra surinkęs nemažai senų fotografijų.
Iš bendro savo ir Antano archyvo B. Kerys išleido kompaktinį diską, kuriame yra net keli šimtai
nuotraukų. Ne viena iš jų yra buvusi išspausdinta ir mūsų laikraštyje.
KNYGOS ATSTOJO „UNIVERSITETUS”
Išskirtinio dėmesio verta Antano asmeninė biblioteka. Joje yra apie pusantro tūkstančio
knygų. Daugiausia tai senovinė literatūra, kurios tematika tada nebuvo labai įvairi. Gausu
religinio, istorinio turinio knygų. Jas Antanui dovanojo senieji Viekšnių gyventojai. Nemažai yra
retų ir ypač vertingų knygų, už kurias jis tikriausiai mokėjo nemažus pinigus. Antano
pasididžiavimas — vyskupo Motiejaus Valančiaus „Gyvenimai šventųjų, kurių vardais žemaičiai
už vis geba vadintis”. Šis retas dviejų tomų leidinys išleistas 1858 metais.
Bibliotekos puošmena — didelė ir gražiai išleista knyga apie lenkų dailininką Stanislavą
Mateiką. Ji gausiai iliustruota spalvotomis dailininko darbų reprodukcijomis. Tai taip pat senas,
1912 metų leidinys. Antanas, pats išbandęs dailininko duonos skonį, šią knygą, matyt, labai
brangina. Tačiau apie tai jis nutyli, ir pasistengia kalbą nukreipti kita linkme.
Bendraujant su Antanu, stebino jo žinios. Todėl atsakymas į klausimą, kokius dar mokslus ir
kur jis ėjo, neskaitant devynių vidurinės mokyklos klasių, buvo šiek tiek netikėtas. Pasirodo, jis
niekur daugiau ir nesimokė.
„Juk to pusantro tūkstančio knygų savo lentynose aš metrais nematuoju ir į statinę nesūdau.
Aš jas skaitau, ir jose visi mano mokslai. Turiu nemažai techninės literatūros, kurios dažnai
prisireikia,” — savo išminties paslaptį atskleidžia vyriškis.
TAI, KAS SURINKTA, GYVENIMO DALIS
Antanas neaiškina, kodėl ir kaip jis pradėjo kolekcionuoti laikrodžius. Kaip ir kitas savo
namuose kaupiamas vertybes, daugiausia jis juos pirko iš viekšniškių, senų žmonių, kurie
paprastai nevertina senienų ir už nedidelę kainą sutinka su jomis atsisveikinti.
Jis nesileidžia į pasakojimus ir apie tai, kokiais keliais į jo namus atkeliavo trys sieniniai
laikrodžiai dar iš baudžiavos laikų. Ne kiekviename muziejuje pamatysi šitokią gausybę
229
įvairiausių laikrodžių. Tarp daugiau kaip 20-ies ant sienų kabančių prieškario ir tarpukario
laikrodžių yra garsių vokiečių „Gustav Beker”, „Juhans”, prancūzų „Le-roi” — Paris firmų
gaminių.
Antanas yra surinkęs per 50 kišeninių šveicariškų, vokiškų, rusiškų laikrodžių, nemažai
žadintuvų, kurių net ir skaičiaus negalėjo įvardinti.
„Kam tą reikia žinoti? Aš absoliučiai nesuinteresuotas, kad pas mane imtų vaikščioti
muziejininkai ar dar kokie nors lankytojai. Viskas, kas pas mane yra, neskirta jokiai ekspozicijai.
Tai yra mano gyvenimo dalis, ir ji yra tiktai mano”, — išdėsto savo nuostatą pašnekovas.
Ir pagaliau Antanas visiškai nesutinka su nuomone, kad jis kolekcionuoja akmenis. Anot jo,
jis tik parsineša į namus atsitiktinai pastebėtus retesnius, įdomesnius riedulius.
Rodo akmenį su skylute, tamsiai pilką, tarsi sidabriniais blizgučiais nusėtą pavenčiuose rastą
akmenį, kurį jis pavadina avantiurinu. Melsvi, juodi natūralios vulkaninės uolienos gabalėliai,
kuriuos jis parsivežęs iš kelionės į Armėniją, tai esąs obsidianas.
Kaip Antanas moka atskirti vieną akmenį nuo kito?
„Ieškau specialiuose žinynuose, skaitau akmenų aprašymus tam skirtose knygose ir
leidiniuose apie mineralus. Taip ir atskiriu”, — paaiškina.
Vaišnienė Sigutė. Spalvarniečių kūrybiniai portretai // Būdas žemaičių. — 2006. — Kovo 3:
iliustruota. — Visas tekstas:
Viekšniuose susibūrusiame klube „Spalvarnis” yra įvairių sričių kūrėjų. Su daugeliu iš jų
„Būdo žemaičių” skaitytojai buvo supažindinti praėjusiais metais, o šiandien pristatysime
„medinuką” Vitalijų Baltutį bei fotografus Loretą ir Sigitą Kazlauskus. Įdomus sutapimas —
kovo mėnesį Vitalijus ir Sigitas švenčia savo gimtadienius.
Mėgsta drožti prieverpstes
Vitalijus Baltutis, baigęs Šiaulių pedagoginį institutą ir įsigijęs dailės, braižybos bei darbų
mokytojo specialybę, grįžo į savo mokyklą, kur per dvidešimt metų veda vaikus į meno pasaulį.
Laisvalaikiu ima į rankas liepos, drebulės ar juodalksnio gabalą ir jo rankose medis įgauna
formą, pasipuošia įvairiausiais raštais. Labiausiai Vitalijų paviliojo prieverpstės. Puošia jas
geometrine ornamentika, ieškodamas idėjų senojoje liaudies kūryboje, išbandydamas savo
sugalvotus derinius.
Paklaustas, iš kur tas noras kalbėtis su medžiu, Vitalijus garsiai dalijasi prisiminimais apie
nagingą vienkiemyje gyvenusį savo senelį. Vaikystės vasaros, prikimbant seneliui prie visų
kaimo vyro dirbamų darbų, matyt, ir turėjo lemiamos įtakos. Tačiau šiandien senelio sodybos
vietą težymi Vitalijaus drožtas koplytstulpis. „Žinoma, — svarstė pašnekovas, — man, vaikui,
neišdildomą įspūdį paliko ir viekšniškio drožėjo Juozo Rušino darbai. Jo namai buvo ištisas iš
medžio sukurtas pasaulis”.
Vitalijaus teigimu, sunku nustatyti, kokie gyvenime sutikti žmonės kiek paveikia mūsų
asmenybę, tačiau visada įkvepia bendraminčiai. Senųjų meistrų patirtis esanti vertingesnė už bet
kokią knygą.
„Daugiau nei įgyvendintų sumanymų kol kas tebeguli „idėjų segtuve”, — prisipažino
Vitalijus. Jį vilioja kraičių skrynių ornamentika, stogastulpiai, kaukės. Tačiau, kaip pats sakė, vis
tos dienos per trumpos. Kol kas tenka drožti smulkesnius darbelius, juos ornamentais papuošti,
kad mokiniai pamatytų ir susigundytų patys mokytoju pasekti. Beje, paklaustas apie medinius
šaukštus, drožėjas prisipažino net penkerius metus sau patinkančios šaukšto formos ieškojęs.
Pats degdamas uždegi ir kitus
Meno pasaulyje sukasi ir Vitalijaus vaikai. Dukra Armida, baigusi muzikos pedagogikos
studijas, dirba Šiauliuose Dainų vidurinėje mokykloje. Pati dainuoja šiuolaikinio folkloro
grupėje „Kitava” ir yra subūrusi vaikų grupę „Kupole”. Vitalija, šiemet baigianti pradinės su
ikimokykliniu pedagogikos studijas, šoka dviejuose kolektyvuose, dainuoja chore „Aušra”,
laisvomis minutėmis kuria įvairiausius rankdarbius. Aštuntokas Simas šį pavasarį baigs Viekšnių
Vinco Deniušio meno mokyklos dailės skyrių.
Dar ne viskas būtų pasakyta apie Vitalijų, nepaminėjus jo organizuojamų dviračių žygių. Jau
11 metų pasibaigus mokslo metams, subūręs vyresniųjų klasių moksleivių grupę, leidžiasi į
230
daugiadienes keliones po Lietuvą. Aplanko kultūros, gamtos paminklus, susitinka su įdomiais
žmonėmis, grožisi gamtovaizdžiu ir, žinoma, savo ištvermę išbando. Daug apkeliauta, daug
pamatyta, tačiau, pasak Vitalijaus, daugiausiai susižavėjimo šūksnių teko išgirsti važiuojant per
kalvotąją Žemaitiją. Nemaža nuveikta ir ugdant vaikų pomėgį piešti, kurti. Dvejus metus pagal
projektus organizavo vaikų vasaros užimtumo kūrybines stovyklas. Savo jėgų išbandyti ir idėjų
pasisemti moksleivius veža į Kauno Žmuidzinavičiaus piešimo olimpiadą. O kur kasdieniai
mažesni ir didesni darbeliai, vedantys jaunimą į viliojantį kūrybos pasaulį.
Fotografai kalba vaizdais
Fotografai Loreta ir Sigitas Kazlauskai buvo linkę kalbėtis apie ką tik nori, tik ne apie save.
Girdi, tinka apie kūrybą kalbėti tik kokį ženklų projektą įgyvendinus, rimtą parodą surengus.
Tačiau reikia prisipažinti, jog nemaža tinkamų progų jau ir praleista.
Abu Rokiškio kultūros mokykloje studijavę fotografai penkiolika metų per fotoaparato
objektyvą į pasaulį žvelgia savitai. Mėgstantys keliauti, lankytis atlaiduose, meno šventėse,
kultūriniuose renginiuose, akylai stebintys gamtos spalvas ir formas jie jau yra sukaupę
medžiagos daugeliui temų. Sigitas prasitarė pastaraisiais metais ieškąs „perliukų” nykstančiuose
lietuviškuose kaimuose. Visada nužvelgiąs durų užraktus, kur dažnai matyti senųjų ir dabarties
laikų ženklai. Savitą istoriją turintys žmonių veidai, menininko akimis pamatyti gamtos
kampeliai žiūrovą skatina atidžiau žvalgytis po aplinką. Žemaitijoje jau ne kartą vyko
S. Kazlausko darbų parodos.
Loreta itin mėgsta fotografuoti moteris. Pati išsiskirianti savitu stiliumi, savitumo ji ieško ir
kituose. Tačiau įkvėpimas aplanko ir gamtoje. Paskutinis didelis Loretos darbas — nuotraukos
neseniai išleistoje knygelėje apie Viekšnius. Tačiau akivaizdu, kad produktyviai dirbantys
menininkai suteiks dar ne vieną progą kalbėti apie spalvų, formų ir šešėlių pagalba atskleistą
grožį.
Malūkas Vytautas. Viekšniškis dailininkas visada kuria savo malonumui: [Michailas
Ivančenko] // Ketvirtadienis („Santarvės” priedas, leidžiamas kartą per mėnesį). — 2006. —
Geg. 25. — Nr. 45: Sigito Strazdausko nuotraukos // Santarvė. — 2006. — Geg. 25. — Nr. 57
(9000). — Visas tekstas:
Jau gerokai per keturis dešimtmečius Viekšniuose gyvenantis dailininkas Michailas Ivančenko
su teptuku nesiskiria nuo penkerių metų. Gausiose dailininko drobėse įvairia technika įamžinti
peizažai, natiurmortai, portretai. Paskutinėje parodoje Viekšniuose dailininkas eksponavo savo
nutapytų portretų kolekciją.
TECHNIKA — NE PRIE ŠIRDIES
Ukrainoje, netoli Kijevo gimęs dailininkas M. Ivančenko Viekšnių miestelyje apsigyveno po
to, kai tarnaudamas armijoje gavo iš draugų adresą ir pradėjo susirašinėti su čia gyvenusia
lietuvaite. Susitikę jaunuoliai vienas kitam patiko, tad netrukus pora susituokė.
Nuo 1960-ųjų kartu gyvenanti pora iš pradžių būstą nuomojosi, vėliau gavo butą.
M. Ivančenko pradėjo dirbti tuometinėje Viekšnių profesinėje technikos mokykloje. Darbas buvo
susijęs su technika, o ta nuo mažens meną pažinusiam ir pamilusiam vaikinui nebuvusi prie
širdies, tad susirado širdžiai priimtinesnį darbą Akmenės paminklų dirbtuvėse. Ten dailininkas
apipavidalindavo paminklus, kalė raides, vėliau išmoko kalti ir portretus.
Gyventi nedideliame bute nebuvę patogu: dailininkui trūko erdvės, dirbtuvių, tad prieš
dvidešimt metų Viekšniuose pasistatė erdvų namą, kurio viename kambarių sukaupė savo darbų
kolekciją, o rūsyje įsirengė studiją.
AUGO MENIŠKOJE APLINKOJE
Nuo mažumės M. Ivančenko augo meniškoje aplinkoje: dailininkas mėgėjas buvo jo tėvas,
dėdė, jų namuose nuolat rinkdavosi dailininkai, poetai, rašytojai. Viekšniškis prisimena, kad
ateidavo ir senų menininkų, pažinojusių ar prisiminusių garsiuosius Repiną, Serovą. Pasak
M. Ivančenkos, bohemiška aplinka ir formavo jį kaip būsimą dailininką.
Klausydamasis jų pokalbių, matydamas jų darbus, patį kūrybos procesą, jaunuolis įgijo
nemažai žinių, patirties. Dažnai tėvas vasaromis rengdavo ir dailininkų, studentų, dėstytojų
plenerus.
231
M. Ivančenko prisimena, kaip per žiemos atostogas jį kviesdavosi pažįstami žymūs
profesoriai, o kadangi auditorijose tada studentų nebūdavo, jam leisdavo naudotis dailės
studijomis, konsultuodavo. Dailininkas sako, kad jam labiau norėdavosi pavaikštinėti Kijevo
gatvėmis, bet užsispyrę profesoriai to neleisdavo daryti.
PIEŠĖ IR ARMIJOJE
Mokykloje Michailas lankė meno būrelį, vėliau, jau tarnaudamas armijoje, trejus metus dirbo
menininkų dirbtuvėse, kadangi reikėdavo apipavidalinti gausią agitacinę medžiagą.
Ten susipažino su tenykščiu garsiu dailininku, iš kurio sužinojo dar daugiau dailininko
virtuvės paslapčių.
Po tarnybos jaunuolis buvo įstojęs į Maskvos Nadeždos Krupskajos liaudies universiteto
Vaizduojamųjų menų fakultetą, bet mokslų ten nebaigė: pasimokęs tris kursus išvažiavo į
Lietuvą.
Akmenės paminklų dirbtuvėse dailininkas išdirbo 30 metų. Visą tą laiką neapleido ir savo
didžiojo pomėgio — tapybos.
Menininkas išbandė įvairiausią techniką: tapybą aliejiniais dažais, akvarelę, pieštuką, tušą,
anglį, graviūrą akmenyje.
KAUPIA ETIUDŲ „BANKĄ”
Labiausiai viekšniškiui dailininkui patinka tapyti peizažus. Jis pasakoja, kad augo labai
gražioje Ukrainos vietoje, tad idėjų, vaizdų paveikslams tikrai netrūko. „Tapiau ne iš atvirukų, o
iš realių vaizdų. Didelės įtakos man turėjo rusų dailininkų „peredvižnikų” mokykla, kurios
atstovai taip pat tapė realistinius vaizdus”, — apie kūrybą pasakoja Michailas.
Beje, dailininkas džiaugiasi, kad jo įkvėpimui, darbui labai tinkamos ir Viekšnių apylinkės —
čia gausu gražių, vaizdingų vietų.
Gamtoje padarytus etiudus M. Ivančenko vadina „menininkų banku”. Ypač šis „bankas”
naudingas žiemą, kada jame sukauptą medžiagą galima perkelti į drobes.
DAUGIAUSIA — IŠ NATŪROS
Daug viekšniškio kolekcijoje ir natiurmortų. Jie taip pat piešiami iš natūros. Tai įvairūs buities
daiktai, dailininko atributai, vaisiai, daržovės. „Tinka viskas, ką žmona parneša iš parduotuvės ar
patys užsiauginame darže, sode”, — šypsosi Michailas. Natiurmortus dailininkas tapo savo
studijoje, kompoziciją sugalvoja pats.
M. Ivančenkos tapytuose portretuose — įvairūs veidai. Čia rasime ir giminių — senelių, tėvų,
brolių, draugų ir šiaip pažįstamų žmonių, tarp kurių yra ir viekšniškių, veidus. Jie taip pat
daugiausia tapyti iš natūros. Tik kai kurie — iš nuotraukų, kadangi savo akimis dailininkas jų
nebepamatė.
Visi darbai vos telpa viename kambaryje. Dailininkas prašo nufotografuoti visas keturias
paveikslais nukabinėtas sienas. Sako nusiusiąs į Ukrainą trims ten gyvenantiems broliams, kad
negalvotų, jog jis čia nieko neveikia.
MOKOSI IR VYRESNIEJI
Dailininko paveikslais papuoštos ir Ivančenkų namo sienos. Jis sako, kad paveikslai keičiasi,
kadangi daug jų išdovanoja. „Esu pardavęs tik vieną kitą paveikslą, labiau patinka juos dovanoti.
Be to, ir paveikslo kainą nustatyti labai sunku. Tapyba man — pomėgis, o ne pragyvenimo
šaltinis”, — pasakoja Michailas.
Savo paveikslus dailininkas yra demonstravęs Klaipėdoje, Akmenėje, ne kartą ir įvairiose
salėse Mažeikiuose, Viekšniuose.
Dirbti viekšniškis sakosi nenustojąs. Jis vadovaujasi devizu, jog tikras menininkas
vakarykščiu darbu nepatenkintas. Ir dabar dailininkas stengiasi nuolat tobulėti: renka įvairią
medžiagą apie savo kolegas, tapybos techniką. „Mene ir seniai, ir jauni — visada mokiniai”, —
cituoja Kramskojaus žodžius Michailas.
Todėl jis nė kiek nesistebi, kad pasisemti patirties, pasimokyti pas jį ateina ne tik Viekšnių
meno mokyklos moksleiviai, bet ir vyresnio amžiaus žmonės.
232
KAUPIA ĮVAIRIĄ MEDŽIAGĄ
Dailininko studija — savotiškas muziejus. Čia telpa ir jo gimtosios Ukrainos simbolika,
nemaža biblioteka apie dailininkus, užrašai su įžymių žmonių pasisakymais apie meną, senos
giminių nuotraukos, jo mokytojų, draugų tapyti paveikslai, net paties aštuntoje ar devintoje
klasėje pieštas peizažas.
Studija, pasak dailininko, turi vieną trūkumą — čia mažai natūralios šviesos, nes labai maži
langeliai.
Michailas kruopščiai kaupia ir iš spaudos surinktą medžiagą, susijusią su menu. Mažeikiškį
fotomenininką Joną Strazdauską viekšniškis vadina savo „neakivaizdiniu draugu”, vadina idealu
ir rodo aplanką, kuriame sudėtos iš laikraščių iškirptos jo meninės nuotraukos, straipsniai,
fotografo išleisti atvirukų rinkiniai.
KVIEČIA PASIPRAKTIKUOTI
Apie kūrybą dailininkas sako, kad tai — nelengvas procesas.
„Kiekvienas paveikslas turi savo istoriją. Būna dienų, kai, pagautas įkvėpimo, pradėjęs tapyti
paveikslą, jį ir baigi. Būna ir taip, kad tenka kankintis: terliojies, terliojies ir niekaip negali
pabaigti.
Paveikslas turi pereiti per širdį, vėliau per protą ir tik tada pasiekti ranką. Geriausiai tapyti
kaip impresionistams: pagauni pirmąjį įspūdį ir viskas, kol neišblėso, atsiranda paveiksle”, —
dalijasi patirtimi M. Ivančenko.
Piešdamas dailininkas įsijungia muziką. Daugiausia tai būna klasika, trankių ritmų sako
nemėgstąs. Ukrainietė Ruslana, anot jo, nors ir tapo tautos didvyre, bet įkvėpimo kūrybai jos
dainos neteikia.
Dailininkas rodo studijoje esančius šešis molbertus. Norintys gali prie jų išbandyti savo ranką,
o jis niekada nepagailėsiąs patarimų.
Vaišnienė Sigutė. Pasakos pasaulio kūrėjas // Būdas žemaičių. — 2006. — Spal. 31. —
Tekste:
Viekšniškiai paminėjo tautodailininko, medžio drožėjo Juozo Rušino 100-ąsias gimimo
metines. Ta proga Viekšnių vaistinės muziejuje atidaryta Juozo Rušino darbų paroda, kurios
ekspozicijoje — Mažeikių ir Viekšnių muziejuose saugomi liaudies meistro darbai.
Muziejininkai džiaugiasi kūrybiniu palikimu
Kaip paprasta būna tokiuose minėjimuose, kūrėjo asmenybės bei kūrybos paveikslas
dėliojamas tarsi prisiminimų mozaika. Atgaivindami atmintyje J. Rušino gyvenimo epizodus,
minėjimo dalyviai sudėjo šviesios, kasdienybės rėmuose netelpančios, kūrybingos asmenybės
portretą. Viekšnių A. Griškevičiaus muziejaus darbuotoja, viena iš minėjimo organizatorių,
Nijolė Urnienė popietės svečiams priminė J. Rušino biografiją.
J. Rušinas gimė 1906 m. spalio 25 d. Viekšnių valsčiaus Pluogų kaime. 1931 m. Juozas vedė
Eufemiją Beišinaitę. Tėvams mirus, su broliu Jonu pasidalijo paveldėtą žemę. Prasidėjus kolūkių
kūrimui, Jonas išvyko į Rygą, o Juozas liko kolūkyje. Vėliau persikėlė arčiau Viekšnių — į
Pakalupės kaimą. Dirbo statybininku, o kartu gamino baldus iš medžio: lovas, spintas, stalus,
krėslus, taip pat drožė klumpes ir šventuosius. Nuo 1984 m. J. Rušinas buvo Liaudies meno
draugijos nariu.
Juozui drožinėti patiko iš pat mažumės. Pirmas jo išdrožinėtas darbas — kunigas. Dar
piemeniu būdamas, dirbo žaislus vaikams. Droždavo ratelius, rogeles, malūnėlius, švilpynes,
tarškynes, inkilus. Buvo pasidirbęs sau medinį dviratį, kūlimo mašiną. Ta mašina buvo nedidelė,
kaip „kuzavėlis” — inkilėlis. Keturiolikos metų pradėjo drožinėti lazdas, visokias šmėklas,
velniukus, kryželius prie kelių. Vėliau dirbo kaukes, paveikslams rėmus.
Pirmasis darbas, už kurį gavo užmokestį, buvo „dievomunka”. Viekšniuose gyveno toks
Končius, laikė „bagamazą”. Nunešė drožėjas savo kūrinį tam Končiui ir paprašė parduoti už 8
litus. Končius pardavė už 9 litus. J. Rušinas sau pasiėmė 8 litus, o litą paliko Končiui už
pardavimą. Už tuos pinigus meistras prisipirko peilių, kaltų, skaptų. Tada jau pradėjo ir savo
padirbtas lazdas pardavinėti. Už jas žmonės mokėdavo po 3 litus.
233
Lazdos buvo puikiai išdrožinėtos, lengvos ir rankai patogios. Mėgstamiausia medžiaga —
išsistovėjęs, gerai išdžiūvęs liepos medis. J. Rušinas turėjo gerą regimąją atmintį. Paklaustas jis
sakydavo: „Aš visą planą turiu akyse. Matau prieš save, koks tas daiktas turi būti. Aš tą daiktą
visą turiu savyje”. Apie savo darbą pasakojo: „Drožinėjant negalima skubėti. Reikia dirbti iš
lengvo, ypač kai veidą drožinėji — truputį kapt su skalpeliu, ir jau nosies nebėra, nebe tokia,
kokia turėjo būti. Nė nepamatai, kaip žandus nukreivini beskubėdamas. O kai dirbi
neskubėdamas, išeina viskas gerai. Sugadinto darbo nebepataisysi, reikia jį išmesti laukan. Tada
visas tavo darbas eina per nieką — reikia vėl iš naujo viską dirbti”.
Kai turėjo savo žemę ir gaspadoriavo, paskui, kai buvo kolūkietis, drožinėti laiko neturėjo.
Tai darydavo tik vakarais. Ypač patiko drožinėti paukščius, bet ne paprastus, o tokius, kokių
mažai tėra arba išvis nėra. „Paukščius pats sutveriu, — sakydavo Juozas. — Pats paukštis ir
spalvos yra ne šio svieto, o iš pasakų pasaulio”.
J. Rušinas palaikė ryšius su Šiaulių „Aušros” muziejumi. Ten retsykiais būdavo eksponuojami
jo darbai. Drožėjas pasakojo, kad jį aplankydavo ekskursijos iš Šiaulių, Panevėžio, Vilniaus,
Klaipėdos. Įvairių laikraščių žurnalistai rašydavo apie jį, fotografuodavo, tačiau nė vienas
neatsiuntė nei laikraščių, nei nuotraukų. Iš Vilniaus buvo atvykusi etnografė P. Dundulienė. Ji iš
jo pirkusi vieną kėdę už 50 rublių. Skulptorius Strioga iš Kauno taip pat nusipirkęs kėdę už 80
rublių. Vieną lazdą pirko vertėjas D. Urbas. J. Rušino darbų yra pas jo dukterį Bronislavą
Pakalupės kaime. Nemažai darbų yra padirbęs Viekšnių bažnyčiai. Tai koplytėlė „Šv. Onos
bažnyčia Vilniuje”, kuri yra bažnyčioje, skulptūra „Šv. Jonas Krikštytojas”, esanti bažnyčios
vartuose, stovyla „Kristus su kryžiumi”, pastatyta šventoriuje ant kanauninko J. Navicko kapo,
skelbimų lenta, trys „dievomunkelės” ir dvi kėdės.
Mažeikių muziejaus darbuotojas Vytautas Ramanauskas apžvelgė tautodailininko darbus
laikmečio bei meninės vertės aspektu. Muziejininkas pasamprotavo, jog J. Rušinas buvęs medžio
meistras, gebėjęs dirbti įvairiausius staliaus darbus, tačiau jo gili nerimstanti dvasia neleido
apsiriboti tik praktiškais dirbiniais. Drožėjo kūrybinis palikimas susideda iš mažosios
architektūros, taikomosios dailės darbų. Įdomūs tautodailininko altorėliai, skulptūrėlės, visoje
Lietuvoje garsios figūromis bei ornamentais išpuoštos kėdės, originalios lazdos, pasakų pasaulio
paukščiai. Tautodailininko gyvenamasis laikotarpis nebuvo palankus sakralinių siužetų kūrybai,
tad dažnu atveju tekdavę laviruoti tarp idėjos ir išraiškos. Nežiūrint to, kad J. Rušino drožiniai
priskirtini aukštos meninės vertės neturinčiam naiviajam stiliui, jie unikalūs prasiveržiančiu
kūrėjo — „liaudies perliuko” — nuoširdumu, originalia išraiška.
Prisiminimais pasidalijo ir Mažeikių muziejaus direktorė Adelė Cholodinskienė. Direktorė
papasakojo, jog 1967 metais, pačioje savo darbo pradžioje, ji muziejui nupirkusi J. Rušino
atneštą kėdę ir nuo tada prasidėjusi ilgus metus trukusi pažintis. Mažeikių muziejus yra įsigijęs
nemaža drožėjo darbų: kaukių, kėdžių, lazdų, altorėlių, koplytėlių, skulptūrėlių, paukščių ir kt.
Tautodailininkas mielai bendradarbiaudavo su tuo laiku veikusia liaudies meistrų draugija,
aktyviai dalyvaudavo parodose. A. Cholodinskienė pažymėjo, jog J. Rušinas Žemaitijos
tautodailėje įmynė gilų pėdsaką.
Svarbiausias palikimas — dukra
Patys nuoširdžiausi žodžiai minėjime nuskambėjo iš J. Rušino dukros Bronės, visų vadinamos
Bronele, lūpų. Moteris prisiminė, kaip jai, vaikui, norėdavosi padėti tėveliui drožti, tačiau jis
sakydavęs, jog mergaitei reikia mokėti virti, kepti, o ne šakalius drožinėti. Tačiau švilpynes vis
tiek išsidroždavusi pati, o tėveliui padėdavusi patarimais. Prisiminė dukra ir kokia nelengva
buvusi buitis: net keletą kartų tekę naujus namus statytis, iš naujo gyvenimą kurti. Tačiau,
nežiūrint slegiančių sunkumų, tėvelis buvęs linksmas, armoniką į rankas paėmęs, linksmindavęs
ne tik Pluogų, bet ir aplinkinių kaimų jaunimą. O drožė net ir tada, kai buvo amputuota koja, kai
jau gulėjo ligos patale — iki pat užmerkdamas akis.
Taip jau atsitiko, kad ištekėjo Bronelė taip pat už muzikanto — vieno iš šiandien Viekšnių
kultūros centre veikiančių liaudies muzikos kapelos „Jonkelis” vadovų — Arūno Šarkio. Tad
minėjime skambėjo „Jonkelio” atkurtos Juozo Rušino mėgtos ir grotos melodijos, netrūko
šmaikščių pajuokavimų, čia pat gimusių improvizacijų.
234
Popietės vedėja, Viekšnių kultūros centro direktorė Birutė Švažienė, pakvietė minėjimo
dalyvius apžiūrėti parodą ir drauge dalyvauti šv. Mišiose bei aplankyti kapines, pagerbiant
J. Rušino ir visų Anapilin išėjusių Viekšniams brangių žmonių atminimą.
Viekšnių Vinco Deniušio meno mokykla / Parengė Gajutė Abelkienė // Antradienio valanda
„Būdo žemaičių” priedas. — 2007. — Saus. 30. — Nr. 4 (216): iliustruota // Būdas žemaičių. —
2007. — Saus. 30. — Nr. 8 (1170). — P. 6—7. — Tekste:
Sveiki, mielieji! „Antradienio valanda” tęsia savo kelionę po rajono švietimo įstaigas. Taip
jau sutapo, kad po Naujųjų metų lankomės trečiojoje meno šventovėje po Mažeikių dailės bei
muzikos mokyklų, šį kartą Viekšnių Vinco Deniušio meno mokykloje, kuri skaičiuoja antrąjį
dešimtmetį. Čia vaikai mokosi visų meno rūšių, dalyvauja koncertuose, šventėse, parodose.
Geriausiai šios mokyklos veiklą atspindi jos daina:
Tebus taip
Čia, kur ąžuolas ošia galingas,
Čia iš sankryžos trys keliai tiesias —
Viekšniškiams jėgų tenestinga
Pradžiai kelio į meną, į šviesą.
Čia, kur garsino vardą tėvynės
Mūs Kačinskas, Gudaitis, Miltinis, —
Testovės, kaip tas ąžuolas stovi,
Vinco Deniušio meno šventovė.
Tebus kelio pradžia mums į meną:
Širdį muzika čia tesuvirpina,
Te paveiksluose jausmas gyvena,
O vaidyba vaizduotę sutvirtina.
Truputis istorijos
Viekšniai žymūs savo giliomis kultūrinėmis tradicijomis. Čia mokėsi broliai — aktorius bei
kompozitorius H. ir J. Kačinskai, režisierius J. Miltinis, muzikologas V. Juodpusis,
kompozitorius J. Tamulionis, baleto artistas J. Katakinas ir visa eilė kitų Lietuvoje žinomų
menininkų. Tad pačioje miestelio dvasioje tvyrojo poreikis šias tradicijas tęsti ir puoselėti.
Tokios misijos ėmėsi dabartinis mokyklos direktorius viekšniškis Vitalis Lizdenis.
Palaikomas vaikų bei jų tėvų, jis pasiekė, kad 1994 metų rugsėjį Viekšniuose pradėtų veikti
muzikos mokykla kaip Ventos muzikos mokyklos filialas. Pirmaisiais metais vaikai galėjo
mokytis chorinio dainavimo, groti akordeonu, fortepijonu, pučiamaisiais instrumentais. Metams
bėgant augo moksleivių skaičius, didėjo pedagogų kolektyvas ir ugdytiniai jau galėjo groti
klarnetu, smuiku. Nuo 1999-ųjų mokykla veikia kaip savarankiška, juridines teises turinti įstaiga.
Tais pačiais metais atidarytas dailės skyrius. 2003 metais įsteigtas teatro skyrius, o mokyklai
suteiktas Vinco Deniušio meno mokyklos vardas.
Jo vardu pavadinta
Vincas Deniušis gimė 1903 metų lapkričio 14 d. Viekšniuose, Mažeikių apskrityje. 1924—
1929 m. m. mokėsi Klaipėdoje, „Memeler Konservatorium fur muzik”, trimito specialybės.
1926—1927 m. m. grojo S. Šimkaus vadovaujamame simfoniniame orkestre. 1930 m. studijavo
Leipcigo konservatorijoje. Nuo 1932 m. iki 1970 m. dirbo Viekšnių vidurinėje mokykloje
muzikos ir dailės mokytoju. Režisavo spektaklius vaikams. Būdamas trimitininku, vadovavo
pučiamųjų orkestrui ir skudutininkų ansambliui. 1931 m. vadovavo liaudies universiteto
Viekšnių skyriaus chorui. 1932 m. pastatė Miko Petrausko operą „Birutė”. 1950 m. apdovanotas
medaliu „Už šaunų darbą”. 1956 m. ženkleliu „LTSR meno saviveiklos žymūnas”. Kaip aktyvus
muzikas ir atlikėjas, prisidėjo prie Lietuvos profesionaliosios muzikos propagavimo.
Prisimenama, kaip visas Viekšnių miestelis sugužėdavo į pušyną už Ventos, iš kur pušų
viršūnėmis sklisdavo valsai, polkos. Tai nuostabios gegužinės, Joninių naktys su pučiamųjų
orkestro muzika, kurio vadas ir siela buvo Vincas Deniušis. Turbūt nėra kito tokio žmogaus,
kuris būtų atidavęs tiek jėgų ir energijos, keldamas viekšniškių kultūros lygį, auklėdamas
moksleivius, skiepydamas jiems grožio ir meno idealus.
235
Mirė Vincas Deniušis 1978 m. gegužės 2 d. Palaidotas Viekšnių kapinėse.
Tokia trumpa biografija žmogaus, kurio vardu pavadinta Viekšnių meno mokykla.
Mokykla šiandien
Vizija
Moderni neformaliojo meninio ugdymo institucija, tenkinanti Viekšnių seniūnijos vaikų ir
jaunimo poreikius įvairiomis formomis. Mokykla — kultūros metodikos centras, bendraujantis ir
bendradarbiaujantis su įvairiomis šalies ir užsienio institucijomis, aktyviai dalyvaujantis
įvairiuose projektuose.
Misija
Sudaryti lygias sąlygas ir galimybes ugdyti kiekvieno vaiko meninius gebėjimus bei
poreikius, rengti profesionalius menininkus. Organizuoti tikslingą moksleivių popamokinį
užimtumą, mokyti siekti meistriškumo rezultatų, jais džiaugtis.
Tikslai
Tenkinti visų menų pažinimo, ugdymo, įgūdžių lavinimo, saviraiškos poreikius. Užtikrinti
vaikų, jaunuolių ir suaugusiųjų galimybę papildomai lavinti savo įgūdžius, ugdyti naujus
meninius gebėjimus, kultūrą. Tenkinti miesto bendruomenės meninio mokymosi vaikų, mokinių
ir suaugusiųjų saviraiškos poreikius.
Uždaviniai
Sudaryti sąlygas atskleisti ir formuotis asmenybei ir plėtoti jos kūrybinius gebėjimus. Teikti
kryptingą muzikos, dailės, teatro ir choreografijos procesus. Ugdyti pilietiškumo, papročių,
tradicijų puoselėtojus ir tautinės kultūros tęsėjus.
Meno mokykla tapo neatskiriama miestelio kultūrinio gyvenimo dalimi. Joje veikia visų meno
sričių skyriai: muzikos (fortepijono, styginių instrumentų, pučiamųjų instrumentų, akordeono,
chorinio dainavimo, sintezatoriaus, gitaros, muzikos teorijos ir kt.), dailės (piešimo, tapybos,
skulptūros, kompozicijos, dailės istorijos ir kt.), dramos (teatro raiškos, sceninės kalbos, sceninio
judesio, teatro istorijos ir kt.), choreografijos (lietuvių sceninio šokio, klasikinio šokio, istorinio
buitinio šokio, pasaulio tautų sceninio šokio, šiuolaikinio pramoginio šokio ir kt.) skyriai. Nuo
pat įsikūrimo mokykloje dirba direktorius Vitalis Lizdenis, mokytojai Algis Voveris, Kristina
Daugintienė, Milda Tenienė, Rasa Lizdenienė. Į kolektyvą ateina nauji mokytojai. Prieš keletą
metų akordeonu groti vaikus pradėjo mokyti Rimantas Mikalauskas, stažavęsis Italijoje,
tarptautinio konkurso laureatas. Šiais metais atėjo naujas gitaros mokytojas Raimondas
Margalikas. Net tris grupes mokinių šokio meno paslapčių moko Edita Paulauskaitė.
Pasiekta nemažai
Retas renginys apsieina be šios ugdymo įstaigos moksleivių ir pedagogų dalyvavimo.
Ugdytiniai aktyviai dalyvauja įvairiuose respublikiniuose konkursuose. Smuikininkės Rita
Šidlauskytė, Goda Dargytė, Aistė Dainiūtė patirties sėmėsi Balio Dvariono konkurse. Martynas
Žalys V-ajame tarptautiniame akordeono muzikos festivalyje-konkurse „Linksmasis akordeonas”
(mokytojas R. Mikalauskas) apdovanotas padėkos raštu. Mergaičių ansamblis (mokytoja
O. Dargienė) tapo konkurso „Dainų dainelė” pirmojo etapo laureatais. Pučiamųjų orkestras ir
mokyklos jaunių choras įsiliejo į respublikinių dainų švenčių dalyvių būrį. Ypatingai pedagogai
džiaugiasi tais moksleiviais, kurie pasirinko tolimesnes muzikos, kitų meno sričių studijas. Tai
E. Niciutė, A. Šilbajoris, A. Žiurauskis, R. Kryžius, D. Lizdenis, J. Pilvelis, D. Balvočius,
E. Pačenga, T. Baltutytė.
Kaip papasakojo akordeonistų mokytojas R. Mikalauskas, svarbu, kad mokiniai išmoktų ir
pamiltų muziką. Šį tikslą įgyvendinti padeda ir dalyvavimas įvairiuose renginiuose:
festivaliuose, konkursuose. Mažieji akordeonistai groja miestelyje rengiamuose koncertuose, o
vyresnieji jau demonstruoja savo meistriškumą rajoniniuose ir net tarptautiniuose konkursuose.
Artimiausi — festivalis „Būk matomas” Mažeikiuose ir tarptautinis akordeonistų konkursas
Vilniuje. Juose ruošiasi dalyvauti Martynas Žalys.
Algis Voveris pučiamaisiais instrumentais Viekšniuose vaikus groti moko jau 13-ti metai.
„Dirbti pradėjome sunkiais laikais. Neturėjome instrumentų, teko juos rankiotis iš visų kampų,
— prisimena mokytojas. — Ir vaikus kvietėme į mokyklą važinėdami per kiemus. Norinčių
236
buvo, bet per mažai, tad ir teko ieškoti patiems, nes meno mokykla miestelyje buvo neįprastas
dalykas. Dabar jau norinčių pažinti meną pakanka ir instrumentus jau turi patys vaikai”.
Pučiamųjų orkestras dalyvauja Mažeikių miesto šventėse bei respublikinėse dainų šventėse.
2003 m. dalyvavo Pasaulio lietuvių, o 2005 m. Moksleivių dainų šventėse. Šiemet jau penktą
kartą dalyvaus Meno ir muzikos mokyklų pučiamųjų instrumentų ansamblių festivalyje, kuris
vyksta Šiauliuose ir jau yra tapęs tarptautiniu. Praėjusiais metais Juozo Pakalnio jaunųjų atlikėjų
pučiamaisiais instrumentais konkurse tūba grojo Egidijus Mockus ir savo grupėje respublikoje
užėmė III-iąją vietą.
A. Voveris džiaugėsi, kad daug jo buvusių mokinių dirba muzikos mokytojais, daug grojančių
įvairiuose ansambliuose ar orkestruose. Ateinančiais metais buvęs mokinys Rolandas Kryžius
baigs Klaipėdos universitete trimito specialybę, o Šiaulių konservatorijoje mokosi net keturi
buvę mokiniai. Taigi pasekėjų mokytojui netrūksta.
Nė kiek nuo šių specialybių moksleivių neatsilieka ir kiti. Visi dalyvauja konkursuose,
festivaliuose, koncertuose. „Kur kviečia, ten važiuojam”, — sakė mokyklos direktorius
V. Lizdenis. Šokėjai netrukus dalyvaus festivalyje Mažeikiuose „Būk matomas”, jau kartą
laimėjo rajoniniame konkurse. Dailininkai dalyvavo zoninėje parodoje Telšiuose, važiuos į
tarptautinį konkursą. Ten jie ne tik savo darbus parodo, bet ir į kitus pasižiūri, taip mokydamiesi
ir semdamiesi patirties.
Bendradarbiauja su kitomis meno institucijomis
Vinco Deniušio meno mokykla palaiko ryšius su Mažeikių rajono savivaldybės Švietimo
skyriumi, Telšių apskrities viršininko administracija, Mažeikių rajono savivaldybės
administracijos Kultūros skyriumi, Viekšnių kultūros namais, vaikų darželiu „Liepaitė”, vidurine
mokykla, Mažeikių politechnikos mokyklos Viekšnių skyriumi. Su miestelio kultūros ir ugdymo
įstaigomis organizuojami renginiai, koncertai, rengiami ir įgyvendinami projektai. Iš tokių
bendrų renginių būtų galima paminėti Rugsėjo 1-osios šventę, Sausio 13-osios minėjimą,
Kalėdinį koncertą ir dar daug kitų. Jau tapo įprasta, jog antrąją Kalėdų dieną Vinco Deniušio
meno mokyklos moksleiviai miestelio gyventojus pakviečia į šventinį koncertą. Šventinės
nuotaikos apgaubti jaunuosius artistus atlydi namiškiai, susirenka giminės, draugai, pasigrožėti
vaikų gebėjimais ateina visi, kas neabejingi menui.
Mokykla glaudžiai bendradarbiauja su aukštesniosiomis ir aukštosiomis meno mokyklomis:
Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorija, Šiaulių konservatorija, Klaipėdos ir Šiaulių
universitetais. Su jais derinamos ugdymo programos, kad moksleiviai, baigę meno mokyklą,
galėtų toliau sėkmingai studijuoti. Mokytojai kvalifikaciją kelia Mažeikių rajono švietimo centre,
tęsia studijas Klaipėdos ir Šiaulių universitetuose, įgydami meninės krypties bakalauro ir
magistro diplomus. Taip pat mokykla bendradarbiauja su Lietuvos muzikų sąjunga, Dailininkų
sąjunga. Mokykloje vyksta įžymių respublikos atlikėjų koncertai.
237
6.6.1. TEATRAS
„Balandžio 12 d. Viekšniuose buvo antras lietuvių vakaras...”: [P. Pundzevičiaus komedija
„Velnias — ne boba”] / P. Bernardas. — (Teatras) // Lietuvos žinios. — 1911, geg. 3 (16) (Nr.
50), p. 2—3. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių
leidinių publikacijos. 1911. D. 1. — Kaunas, 2003. — 408 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo
brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės].
„Miesto mokyklos mokytojai per Užgavėnęs buvo sumanę sutaisyti rusų spektaklį...”:
[Apie incidentą] // Viltis. — 1914. — Kovo 30 (bal. 12). — P. 3—4. — (Iš Lietuvos. Mokslas ir
mokyklos). — Parašas: Viekšnių pilietis. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija.
Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1914. D. 1. — Kaunas, 1998. — 476 p.
Žr. taip pat:
Beržanskaitė A. Redakcijai laiškas // Viltis. — 1914. — Bal. 15 (28). — P. 4. — Žinios
aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos.
1914. D. 1. — Kaunas, 1998. — 476 p. — [BK pastaba: Autorė Ada Beržanskaitė].
Žr. taip pat:
„Prašau padėti mano atsakymą...” / Liaudies mokytojas Petras Bimba // Viltis. — 1914. —
Bal. 22 (geg. 5). — P. 2. — (Iš Lietuvos. Mokslas ir mokyklos). — Žinios aprašui iš knygos:
Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1914. D. 1. —
Kaunas, 1998. — 476 p.
„Bal. 13 d. čia p. Juozo Vaičkaus skrajojanti trupa... surengė vakarą...”: [K. Alytos
komed. „Ant bedugnės krašto” ir S. Turbino vodevilis „Tarnas įpainiojo”], Viekšniai // Lietuvos
žinios. — 1914. — Bal. 17 (30). — P. 3. — (Teatras). — Parašas: Matęs. — Žinios aprašui iš
knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1914. D. 1.
— Kaunas, 1998. — 476 p.
„Viekšniuose vaidino...” // Vairas. — 1914. — Nr. 8. — Bal. 20. — P. 23. — Tekste:
„Viekšniuose vaidino Juozo Vaitkaus truppą „Ant bedugnės krašto” ir farsą „Tarnas inpainiojo”.
„Viekšniai. 13 d. balandžio...” // Šaltinis. — 1914. — Nr. 20. — Geg. 19 (6). — Tekste:
„Viekšniai. 13 d. balandžio buvo čia Vaičkaus skrajojančios kuopelės vakaras. Vaidino Alytos
„Tarnas inpainiojo”. Po vaidinimo buvo žaislų.”
„Gegužės mėn. 2 dieną vietinė... „Blaivybė” surengė senai čia laukiamą lietuvių
vakarą...”: [J. Vilkutaičio-Keturakio komedija „Amerika pirtyje”], Viekšniai / Simė. — (Iš
Lietuvos. Teatras) // Tėvynės sargas. —1918, birž. 5 (Nr. 22), p. 11. — Žinios aprašui iš knygos:
Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1918. D. 1. —
Kaunas, 2001. — 478 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė,
vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės].
„Viekšniuose birž. 30 d. vaidinta [K. Alytos komedija] „Ant bedugnės krašto” ir
[P. Pundzevičiaus-Petliuko komedija] „Neatmezgamas mazgas”...” / T. — (Žinios iš Lietuvos. Po
visą kraštą. Įvairios žinios) // Lietuvos aidas. — 1918, rugs. 3 (Nr. 82), p. 4. — Žinios aprašui iš
knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1918. D. 1.
— Kaunas, 2001. — 478 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus
pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės].
„Rugpj. 15 d. Ant. Paškus sutaisė Birbiliškės sodžiuje Telšių mėgėjų vaidinimą...”:
[P. Selmono pjesė „Testamentas”], Nerimdaičiai / Pakeleivis. — (Žinios iš Lietuvos. Po visą
kraštą. Mūsų teatras) // Lietuvos aidas. — 1918, spal. 16 (Nr. 107), p. 4. — Žinios aprašui iš
knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1918. D. 1.
— Kaunas, 2001. — 478 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus
pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės].
238
„Liepos 13 dieną Viekšniuose buvo surengtas vakaras...”: [komedijos „Kurčias žentas” ir
„Nepatepęs nevažiuosi”] / komisija. — (Teatras ir muzika) // Lietuva. — 1919, liep. 29
(Nr. 163), p. 4. — Žinios aprašui iš: Lietuvos bibliografija: Serija C. Lietuviškų periodinių
leidinių publikacijos. 1919. — D. 1. — Kaunas, 2003. — P. 309.
Bičiūnas V. Žandaras lietuvių teatro globėjas // Literatūros naujienos. — 1935. — Saus. 15.
— Nr. 2 (18). — Žinios aprašui: Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš
1882—1901 m. atsiminimų, pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 101. —
Tekste: Viekšnių [uriadninkas] Jurgis Rakuzinas.
Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų,
pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 101. — Tekste:
„Paskutinis uriadninkas, apie 10 metų išbuvęs, buvo žmonių kildinamas iš surusėjusių žydų
Jurgis Rakuzinas (g. 1872 m. Žagarėje, miręs 1919 m. sausio mėn. Mažeikiuose). Pats apie
1890 m. Tilžės spaustuvėje rinkęs draudžiamuosius lietuviškus raštus, Viekšniuose ne tik
nesireiškė piktai prieš lietuviškąjį darbą, bet ir, spaudą leidus, padėdavo gauti leidimus
lietuviškiems spektakliams, įspėdavo (pav., Dargį ir kt.) dėl rengiamų kratų ir t. t. Tačiau žmonės
šiaipjau saugojosi jo kaip uriadninko ir privengdavo. Apie jį 1935. I. 15 „Literatūros Naujienose”
nr. 2 (18) rašė V(yt.) B(ičiū)nas straipsnyje „Žandaras lietuvių teatro globėjas”, bent kiek per
daug išpūsdamas jo nuopelnus lietuvystei, tik ir be reikalo paversdamas jį žandaru.”
Daubaras J. Naujas saviveiklininkų pasiekimas // Pergalės vėliava. — 1955. — Vas. 6. —
Tekste: Viekšnių kultūros namų dramos ratelio premjera vidurinės mokyklos salėje:
S. Aksakovas „Raudonoji gėlelė”. Režisavo Regina Saladžiuvienė.
Liubšys K. Po darbo valandų // Pergalės vėliava. — 1956. — Saus. 24. — Tekste: K. Saja.
„Lažybos”. Režisierė R. Saladžiuvienė.
Aukštaitis J. Džiuginą rezultatai // Pergalės vėliava. — 1956. — Vas. 9. — Tekste: K. Saja.
„Lažybos”.
Niūniavaitė Stasė. „Žaldokynė” Kairiškių tarybiniame ūkyje // Pergalės vėliava. — 1958. —
Birž. 4. — Tekste: Septynmetės mokyklos salėje.
Juodpusis Apolinaras. Viekšnių scenoje — „Nuostabus bičiulis” // Pergalės vėliava. —
1958. — Rugpj. 6.
Nauji saviveiklininkų pastatymai // Pergalės vėliava. — 1958. — Gruod. 13. — Tekste:
D. Fletčeris. „Kaip valdyti žmoną”. Režisavo Regina Saladžiuvienė, dekoracijos A. Stonio.
Juodpusis Apolinaras. Daug darbo reikalaujantis spektaklis // Pergalės vėliava. — 1958. —
Gruod. 17. — Tekste: Fletčerio Džono komedija „Kaip valdyti žmoną”.
Mokytojų spektaklis // Pergalės vėliava. — 1959. — Geg. 27. — Tekste: J. Grušas. „Herkus
Mantas”. Režisavo K. Simanonis. Vaidino Viekšnių vidurinės mokyklos mokytojai. Rodytas
Viekšniuose, Akmenėje, Tryškiuose.
Lengvenis A., Janulionis A. Pirmieji žingsniai geri // Pergalės vėliava. — 1959. — Lapkr.
18. — Tekste: J. Grušas. „Herkus Mantas”. Režisavo K. Simanonis. Mantas — K. Juknevičius,
Kristina — E. Gedvilienė, Koltis — S. Ablingis.
P. Višinskis. Raštai. — Vilnius: Vaga, 1964. — 624 p.— P. 121. — Tekste:
„LIEPOJA. 16 sausio [tikriausiai 1900 metų] buvo pas mus pirmąsyk lietuviškas spektaklis;
tapo perstatyta „Amerika pirtyje”, žmonių susirinko tiek daug, kad bilietų pritrūko, dėl stovinčių
buvo padaryta dar 100 naujų bilietų, ir, tuos išpardavus, norinčių gauti bilietą buvo dar daug.
239
Matyt, kaip tai lietuviai yra ištroškę girdėti savo prigimtą kalbą viešoj vietoj; vienas žmogus net
iš Romnų atkeliavo, iš už 1500 v., vien tik dėl spektaklio, taip pat buvo atkeliavę iš kitų Lietuvos
kraštų, kaip tai: nuo Šiaulių, Pašvitinio, Kuršėnų, Viekšnių, Mažeikių, Ylakių, Skuodo ir t. t.”.
Virpša K. Nenurimstanti: Saviveiklos entuziastai // Vienybė. — 1967. — Saus. 14. — Tekste:
Viekšnių kultūros namų dramos ratelio narė Liuda Pukinskytė.
Steponavičiūtė B. Premjera Viekšniuose // Vienybė. — 1968. — Vas. 3. — Tekste:
V. Levidova. „Po daugelio metų”. Režisavo Regina Saladžiuvienė.
Genys A. Renkasi jaunieji aktoriai // Vienybė. — 1968. — Gruod. 24. — Tekste: Viekšnių
kultūros namai, R. Saladžiuvienė.
Steponavičiūtė B. Jie pamilo meną // Vienybė. — 1971. — Gruod 7. — Tekste: Viekšnių
kultūros namų dramos ratelio istorija. Pirma premjera 1953 metais: I. Turgenevao
„Neatsargumas”. Režisavo V. Deniušis. 1954 metais: J. Goldfeldo „Užburtas veidrodis”. 1955
metais: K. Sajos „Lažybos”. Pradėjo režisuoti R. Saladžiuvienė. 1971 metais 94-ta premjera.
Viekšniškių premjera: V. Rimavičiaus nuotrauka ir tekstas // Vienybė. — 1975. — Gruod. 4.
— Tekste: Žemaitės komedija „Apsiriko”. Režisavo Regina Saladžiuvienė.
Orvydienė J. Ketvirtį amžiaus scenoje // Vienybė. — 1978. — Rugs. 28. — Tekste: Viekšnių
kultūros namų dramos ratelis paminėjo 25-metį. Jubiliejaus dieną 50-asis spektaklis.
Urbienė Amelija. Klojimų teatras Viekšniuose: 1981 metų aprašas // Urbienė Amelija.
Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 7 // VVB, VM. — Tekste: Elenos Žilevičienės pasakojimas:
Mokiausi Viekšnių keturklasėje. Mokyklos vedėjas buvo Petrauskas. Nebeprisimenu gerai,
1921 ar 1922 metais (buvau tada antroje klasėje) susigalvojome mes suvaidinti Žemaitės
„Apsiriko”. Apie savo sumanymą niekam nieko nesakėme. Nežinojo nė mokyklos vedėjas. Nors
buvome tik antros ar trečios klasės mokiniai, buvome subrendę — visi persiritę per 20 metų.
Miestelio gaspadorius Dargis davė mums teatrui savo daržinę veltui. Taip pat jis davė mums ir
lentų. Iš jų padirbome sceną, sukalėme suolus publikai sėdėti. Daržinės vidų išpuošėme
vainikais, spalvotų popierėlių prikabinėjome, berželiais ir eglišakėmis iškaišėme. Sceną taip pat
išpuošėme, išgražinome kaip mokėdami. Gabesnieji mokiniai nupiešė afišas. Jas išklijavome
miestelio matomose vietose. Muzikantais pasirūpino berniukai. Paskelbtą dieną muzikantai
grajijo daržinėje. Į pirmąją eilę susodinome miestelio „šviesūmenę”: kunigus, daktarus.
Susodinome tuos, kurie bilietų nepirko, o aukojo mums kiek kas galėjo. Bufetas buvo įrengtas
peludėje. Po vaidinimo buvo šokiai, rateliai, „meilės paštas”. Toks tatai buvo pirmasis mūsų
teatras Viekšniuose, mūsų pačių surengtas. Vėliau mūsų teatrui vadovavo lietuvių kalbos
mokytojas Jonas Aukštikalnis. Veikalus vaidinome ne po vieną kartą. Suvaidinome dar: S.
Čiurlionienės „Aušros sūnūs”, Keturakio „Amerika pirtyje”, S. Čiurlionienės „Kuprotas oželis”,
Vaičiūno „Tuščios pastangos”. Žmonių prieidavo, privažiuodavo iš tolių toliausiai. Į daržinę
nesutilpdavo.
Statkutė L. Daug meilės, nuoširdumo: [C. Solodario vodevilis „Alyvų sodas”] // Vienybė. —
1981. — Gruod. 12.
Švažienė B. Renginiai Viekšniuose // Vienybė. — 1981. — Gruod. 15. — Visas tekstas:
Viekšnių zoninių kultūros namų dramos ratelis, vadovaujamas LTSR kultūros žymūnės, darbo
veteranės R. Saladžiuvienės, pastatė C. Solodario trijų veiksmų komediją „Alyvų sode”.
Spektaklyje pagrindinius vaidmenis atlieka LTSR meno saviveiklos žymūnai Z. Budreikienė,
V. Bružas, S. Ablingis. Apie šį scenos veteranų branduolį glaudžiai susibūrė jauni dramos
mėgėjai — V. Šemeklytė, O. Pleškienė, V. Baužytė, A. Garbenis, V. Raudonis. Su šiuo pastatymu
dalyvauta Ventoje įvykusioje zonos dramos kolektyvų apžiūroje „Dobilėlis penkialapis-81”,
240
pasirodyta Jučių kolūkio žemdirbiams. Dabar saviveiklininkų laukia išvyka į Gudų, Kruopių ir
Svirkančių kultūros namus.
Gruodžio mėnesį viekšniškiai bus pakviesti į dar vieną įdomų renginį — etnografinę vakaronę
„Gimtųjų Viekšnių takais...” Vakaronėje prisiminimais bus atgaivinti senieji Viekšniai su savo
tradicijomis, garsiaisiais puodžiais, numatyta susitikti su pirmosios Viekšniuose puodžių artelės
„Pergalė” vadovu Valerijonu Kalina, surengti jo keramikos darbų parodą. Vakaronė ruošiama
talkinant dideliam būriui rajono kraštotyrininkų.
B. ŠVAŽIENĖ. Viekšnių zoninių kultūros namų vyr. metodininkė.
Ruškys V. Dramos ratelio entuziastai: Fotoreportažas // Vienybė. — 1983. — Spal. 22:
„J. Brenciaus nuotraukose: LTSR liaudies artistė K. Kymantaitė (viduryje) su saviveiklininkais;
viekšniškius sveikina S. Sverdiolas; vakaronės dalyviai”. — Visas tekstas:
Foje iškabintos premjeras skelbiančios afišos, pridėliota sceninių pastatymų programėlių. Per
vieną vakarą parodyti tiek spektaklių nepajėgtų Viekšnių kultūros namai. O žmonės į 7-osios
vidurinės kaimo profesinės technikos mokyklos aktų salę susirinko ne tik iš miestelio, suvažiavo
iš visos Lietuvos. Susirinko paminėti Viekšnių zoninių kultūros namų dramos ratelio
trisdešimtmetį, prisiminti ilgas savo ir kitų malonumui paskirtas laisvalaikio valandas.
1953 metais pedagogas V. Deniušis režisavo pirmąjį miestelio saviveiklininkų spektaklį.
Prisiminė I. Turgenevo pjesės „Neatsargumas” auklių Margaritos ir Doloresos vaidmenis
B. Jokubaitytė-Zvicevičienė ir R. Saladžiuvienė. Tą vakarą jų dialogą keitė S. Rimavičienės ir
D. Končiūtės-Daugirdienės, S. Eselinienės ir B. Simonaičio, S. Rimavičienės ir A. Sriubaitės,
V. Bružo, B. Bučienės ir V. Baužytės sceniniai etiudai, A. Barvydienės daina. Žmonės turi
mėgiamas profesijas, šeimas, bet scenos neužmiršta.
— Vaidinau 26 kartus, — prisimena pensininkas A. Laniauskas. — Aštuonias dešimtis metų
nugyvenau, visokio pasaulio mačiau, o spektaklio „Saulė ir stulpas” veikėjai niekada neišėjo iš
galvos. Turėjau su kuo gretinti savo likimą, savo mintis.
Vilnietė J. Simaškienė ryškiausiai prisimena repeticijų valandas, druskininkietė
O. Jodgaudienė — išvykas su spektakliais į kaimus, o biržietė M. Plepėnienė tvirtina kultūros
namus buvus jos antraisiais namais. Kai meno saviveikla įauga į kraują, randa dirvą jai ir kitur
išsikėlę gyventi viekšniškiai.
— Taip mūsų kolektyve pritapo Gamybinio kombinato darbuotojas A. Šarkis, Partijos rajono
komiteto skyriaus vedėjas A. Juodpusis, — pasidžiaugia gamybinio susivienijimo „Akmenės
cementas” kultūros rūmų liaudies teatro režisierė S. Niūniavaitė.
Artistų, jų vadovės LTSR kultūros žymūnės R. Saladžiuvienės veiklą pagyrė ir svečiai —
respublikos kultūros ministerijos mokslinio metodinio centro direktorius S. Sverdiolas, meno
saviveiklos skyriaus vedėja G. Grigienienė, neetatinė mokslinė bendradarbė S. Surkevičienė.
Gerbdama dievdirbius, molininkus, negaliu nemylėti meno saviveiklos. Tai mūsų
profesionalaus meno pradžia. Tiesa, jis auga, o saviveikla, atrodo, vis tokia pat. Ne, mano
mielieji, kaip ją kuria kiti žmonės, taip ir ji vis kitokia. Gerbiu jus už jūsų hobį, — šiltai kalba
LTSR liaudies artistė K. Kymantaitė.
Iškilmingame vakare taip pat dalyvavo Partijos rajono komiteto sekretorė V. Norkienė, rajono
Tarybos vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas S. Nagys, rajono kultūros skyriaus vedėja
L. Jonaitienė, Viekšnių gyvenvietės Tarybos vykdomojo komiteto pirmininkas J. Vanagas,
apylinkės Tarybos vykdomojo komiteto pirmininkė I. Lagno, kurie seniausiam rajone dramos
rateliui įteikė šventinius sveikinimus.
Už meno saviveiklos pasiekimus LTSR mokslinio metodinio centro garbės raštais apdovanoti
gyvenvietės bibliotekos darbuotojos Z. Budreikienė, B. Ročienė, vidurinės mokyklos pedagogas
S. Ablingis, zoninių kultūros namų darbuotoja B. Švažienė, ambulatorijos vyr. medicinos sesuo
S. Eselinienė, rajono Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato ir Statybinių medžiagų
kombinato darbuotojai A. Sidabras ir V. Bružas. Rajono kultūros skyriaus garbės raštai įteikti
dramos ratelio aktyvistams R. Saladžiuvienei, R. Bukauskienei, V. Baužytei, V. Raudoniui.
Trys dešimtmečiai gėrio, grožio akimirkų — gilios tradicijos. Viekšniškiai, aplinkinių kaimų
gyventojai vėl pasiilgo naujų premjerų. Laukia naujų afišų.
241
Urbienė Amelija. Viekšnių miestelio choras ir jo veikla: 1984 metų aprašas // Urbienė
Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 7 // VVB, VM. — Tekste:
Apie 1918—1922 metus Viekšniuose vargonininku buvo Vincas Stulgaitis. Jis buvo vedęs
M. K. Čiurlionio seserį Juzę. V. Stulgaitis mokė choristus ne tik giedoti bažnytines giesmes, bet
ir dainuoti bei vaidinti. Repeticijos vykdavo vargonininko bute, o koncertai bei vaidinimai —
kooperatinės bendrovės „Ąžuolas” salėje. Kooperatinės bendrovės „Ąžuolas” salė buvo dviejų
aukštų name. Apačioje — krautuvė, viršuje — salė ir skaitykla. Šitas namas stovėjo toje vietoje,
kur dabar yra [Žemės ūkio mokyklos] pastatai. Kitapus gatvės vienaukščiame pastate buvo
parapijos salė. Vaidinimai taip pat vykdavo Monstvilo daržinėje. Ji buvo netoli Kalupio upelio.
Toje vietoje, kur dabar yra senas medinis buvusios Viekšnių vidurinės mokyklos pastatas.
„Vaidinimai dažniausiai vyko parapijos salėje. [...]. Salėje buvo įrengta scena, o žiūrovams sėdėti
buvo padirbdinti suolai. [...]. Afišas vakarėliams dažniausiai piešė Adomas Sakalauskis. Taip pat
jis, padedant Antanui Drąsučiui, nupiešdavo ir dekoracijas vaidinimams.” — Tekste išvardinti
vadovai, dalyviai, spektakliai, cituojami dainų tekstai.
Rozga Leopoldas. Pažadinti miegantį princą // Vienybė. — 1986. — Rugpj. 30. — Tekste:
Baleto artistas iš Viekšnių Jonas Katakinas.
Virkutis Leonas. Dienos, kurių neužmiršiu // Vienybė. — 1988. — Rugpj. 9. — Tekste:
Progimnazija. Literatūrinis Vingių Jono teismas. K. Binkio „Atžalynas”. A. Puškino „Šykštusis
riteris” (pastatė mokytojai).
Juodpusis Apolinaras. Dešimtmečių tėkmėje (Viekšnių kultūros namų dramos kolektyvo
trisdešimtpenkmetis) // Vienybė. — 1989. — Saus. 17: Iliustruota — „Vytauto Raudonio ir
Algimanto Šarkio nuotraukose: viršuje — sveikinimo žodžius taria (iš kairės) rajoninių kultūros
namu direktorė A. Norkienė, rajono Tarybos vykdomojo komiteto pirmininkas A. Rimkevičius ir
rajono kultūros skyriaus vedėja N. Pilipavičienė; apačioje —dramos kolektyvo veteranai
B. Stankaitienė, P. Skonsmonienė, R. Skonsmonas ir S. Ablingis”. — Visas tekstas:
Viekšniai jau senokai nebuvo matę tokios šventės: į vidurinę mokyklą sugužėjo miestelio
inteligentija, atvyko svečių iš Mažeikių, Biržų, Šakių ir kitų rajonų. Tą vakarą daugiausiai
malonių rūpesčių turėjo vietos kultūros namų dramos ratelio kolektyvas ir jo ilgametė vadovė
Regina Saladžiuvienė — kolektyvas pažymėjo vaisingos veiklos trisdešimtpenkmetį.
Visko būna meno saviveikloje — ir gero entuziazmo, ir ilgai įsimenančių pastatymų, ir
nesėkmių. Viekšniškiams turbūt būdingiausias bruožas — kolektyvo ilgaamžiškumas, tas
mokėjimas palaikyti ryšius su žmonėmis, kuriuos scena sujungė ilgai ir tvirtai draugystei, tas
pavydėtinas kruopštumas ištisus tris su puse dešimtmečio rinkti kolektyvo veiklos istoriją.
Tą vakarą svečius sukviesti į salę buvo nelengva — visi būriavosi prie albumų, prie afišų
stendų, prie fotografijų ir sąrašų. Kiek čia vertingos istorinės medžiagos! Štai pirmojo spektaklio
— I. Turgenevo „Neatsargumas” — programėlė ir fotografija. Spektaklį, kurį viekšniškiai išvydo
1953 m. vasario 23 d., režisavo šviesios atminties viekšniškis mokytojas Vincas Deniušis.
Varto šias brangias relikvijas Viekšnių vidurinės mokyklos mokytojas S. Ablingis, buvęs jo
kolega, dabar biržietis L. Virkutis, mažeikietė B. Veverytė-Stankaitienė, negali atsižiūrėti, negali
neprisiminti smulkmenų, kuriozų.
— Ar pameni?.. — klausia L. Virkutis.
— O aš kol su špaga išmokau vaikščioti... — prisimena S. Ablingis. Per tuos 35-eris metus
Viekšnių scenoje pastatyti 65 spektakliai. Pastarasis — G. Mareckaitės „Berniukas su balandžiu”
— šių mokslo metų pradžiai, viekšniškių mokinukų džiaugsmui. Minimuose 65 pastatymuose
dalyvavo 108 atlikėjai, 25 vaidmenis Viekšnių scenoje sukūrė Zofija Margienė, 15 — Liuda
Pukinskytė-Petraitienė, 12 — Stasys Ablingis. Kaip minėta, pirmąjį spektaklį režisavo
V. Deniušis, po vieną — N. Kontutienė ir D. Butnoriūtė, tris — B. Švažienė ir 59 —
nepailstančioji Regina Saladžiuvienė.
Kiek už šių sausų statistinių skaičių „juodo” darbo, nemigo naktų, nervų, bet kiek ir
nepakartojamo neįkainojamo kūrybinio džiaugsmo! Daug gražių gyvenimo metų viekšniškiai
242
scenos entuziastai atidavė miestelio kultūrai ir savišvietai. Trisdešimčiai saviveiklininkų suteikti
LTSR meno saviveiklos žymūno vardai, 17 iš jų — dramos mėgėjai.
Žiūrėjau į jų portretus specialiame stende — jų jaunystę primena fotografijos, o dabar buvau
su jais greta ir galvojau: brendo, vyriškėjo jie kartu su gyvenimo rūpesčiais, bet ir su scenos
džiaugsmais, prasmingai brendo. Vienas kitas, žiūriu, jau ir į užtarnautą poilsį taikosi, kelių, deja,
niekada greta nebebus. Atsistojame tylos minute Jų pagerbti — pirmojo režisieriaus mokytojo
Vinco Deniušio, nepakeičiamo dailininko dekoratoriaus Albino Stonio, gabaus aktoriaus Adomo
Laniausko, kitų...
Bėga metai, bėga laikas. Viekšnių vidurinės mokyklos mokytojas S. Ablingis, oficialiojoje
dalyje apžvelgdamas dramos kolektyvo kelią, ypač pirmuosius metus, pažymėjo, jog tada
kūrybai buvo dėkingesnės sąlygos — nebuvo televizijos, profesionalūs teatrai nedažnai
užsukdavo, ir vietinių artistų spektakliai buvo mėgiami. O režisierė R. Saladžiuvienė — ta
neramioji dvasia — į dramą vienus priviliojo, kitus privertė, trečius diplomatiškai į dublerius
įsuko ir taip sucementavo brandų kolektyvą, kurio jubiliejinės šventės yra visų Viekšnių ir
viekšniškių šventės. Šioje šventėje jubiliejinį vakarą buvo parodytos penkios ištraukos iš
spektaklių, kurių visuose greta kitų vaidino bibliotekininkė Zofija Margienė, ir apie jos indėlį
teks atskirai rašyti.
Rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininkas A. Rimkevičius, šiltai
kalbėdamas apie Viekšnių žemę, padovanojusią daug talentingų žmonių, apgailestavo, kad
jubiliejų viekšniškiai scenos entuziastai pažymi svetimoje pastogėje, bet užtikrino, jog
keturiasdešimtmetis vyks naujuose kultūros namuose. Tai sukėlė plojimų audrą. Toje audroje
buvo maloniau priimti sveikinimų adresus, garbės raštus, padėkos žodžius.
Akmenėlis Nerijus. Viekšniškių spektakliai // Vienybė. — 1990. — Liep. 17. — Visas
tekstas:
Žinomas, senas savos kūrybinės veiklos tradicijas turintis Viekšnių kultūros namų dramos
kolektyvas šių metų pradžioje sumanė pastatyti Žemaitės komediją „Apsiriko” ir pažymėti mūsų
literatūros klasikės gimimo 145-ąsias metines. Nieko nelaukdami saviveiklininkai ėmėsi darbo,
ir vasario mėnesį viekšniškiai jau buvo pakviesti į premjerą. Koks tolesnis šio pastatymo
likimas?
Pasirodo, scenos meno entuziastai su spektakliu lankėsi Palnosuose, Kapėnuose, Kairiškiuose,
Sablauskiuose, antrą kartą vaidino Viekšniuose. Ir visa tai padaryta aktorių entuziastų ir
nenuilstančiosios režisierės Reginos Saladžiuvienės pastangomis.
— Negaliu atsidžiaugti žmonėmis, kurie vaidina šiame spektaklyje, — pasakoja režisierė. —
Ir dekoracijas padėjo padaryti, ir transporto priemonėmis pasirūpina, nors pergyvename sunkų
blokados ir degalų deficito laikotarpį. Štai aną sekmadienį sumanėme nemokamai spektaklį
parodyti „Virvytės” turistinėje poilsio bazėje besiilsintiems žmonėms. Kaip tyčia nebegavome
automašinos, ir ką gi — mano artistai nėrėsi iš kailio, bet dekoracijas nugabeno. Traktorium!
Pirmą kartą viekšniškiai vaidino gamtos prieglobstyje, tyliai pušaitėms ošiant. Pradžioje
baiminosi — gal nesigirdės žodžių, gal dėmesį blaškys aplinka. Ir susirinkę poilsiautojai, ir patys
aktoriai — visi tą vakarą pergyveno malonias valandėles, pajuto gaivų atokvėpio gėrį. Kaip
nepajus, kai nuoširdžiai vaidinama, kai skamba Žemaitės žodis ir žodis apie ją, kai aidi
nuotaikingos žemaitiškos dainos.
Spektaklyje vaidinantys viekšniškiai — bibliotekininkė Zofija Margienė, vairuotojas
Romualdas Voveris ir jo sūnus melioratorius Rimantas, mokytojas Vitalijus Baltutis ir jo žmona
prekybininkė Irena, farmacininkė Rasa Dargytė, žemės ūkio mokyklos darbuotoja Genutė
Daukšaitė — parodė tikrai daug entuziazmo, o mokytoja Dioniza Marciuškienė — muzikinio
išradingumo.
Viekšniškių scenos mėgėjų spektakliuose į priešblokadinį fondą surinkta apie 700 rublių.
O planuose nauji sumanymai ir didelis noras suvaidinti Rumšiškėse, Liaudies buities muziejuje.
Rozga Leopoldas. Akmenės kraštas. — „Vienybės” redakcija, 1992. — P. 28. — Tekste:
1932 metais Viekšniuose pastatyta M. Petrausko liaudiška opera „Birutė”.
243
Juodpusis Vaclovas. Viekšniškių „Birutė” // Vienybė. — 1993. — Vas. 10. — Visas tekstas:
Šiai nuotraukai jau 60 metų. Joje matome Miko Petrausko ir G. Landsbergio-Žemkalnio
operos „Birutė” atlikėjus su šio spektaklio vadovu Vincu Deniušiu. V. Deniušis mokėsi
S. Šimkaus įsteigtoje Klaipėdos muzikos mokykloje ir, baigęs triūbos specialybę, grįžo į
Viekšnius. Čia sąžiningai ir kūrybingai darbavosi visą tolimesnį gyvenimą. Šiemet minėsime jo
gimimo 90-ąsias metines. Taigi, gyvendamas Viekšniuose, jis dirbo visokiausius darbus:
organizavo pučiamųjų orkestrus, chorus ir su jais dalyvavo dainų šventėse, statė, režisavo
spektaklius, mokytojavo senas tradicijas turinčioje Viekšnių gimnazijoje — vidurinėje
mokykloje, kur taip pat buvo subūręs moksleivių chorus, skudučių ansamblius.
Ši nuotrauka mena 1932 metus, kada V. Deniušio vadovaujami viekšniškiai „Birutę” vaidino
Kuršėnuose, Papilėje, gal ir kitur. Gal dar yra tų dienų liudininkų, galinčių plačiau pakomentuoti
šį įvykį. Atsiliepkite!
Vaclovas Juodpusis.
Ši iliustruota žinutė — kreipimasis į skaitytojus išspausdinta Lietuvos muzikų draugijos
dvisavaitiniame leidinyje „Muzikos barai”. Ją persispausdiname „Vienybėje” taip pat tikėdamiesi
padėti surasti liudininkų mūsų rajone. Gal viekšniškiai, papilėniškiai ar akmeniškiai savo
prisiminimais galėtų atskleisti mažai žinomą mūsų muzikinės kultūros puslapį?
Varanavičius S. Skaitau su įdomumu // Vienybė. — 1995. — Saus. 7. — Tekste: Santeklių
kaime, paventyje gyveno Zita ir Zina Pundziūtės. Viena iš jų gal 1933—1936 metais Viekšnių
parapijos salėje atliko šv. Teresėlės vaidmenį.
Vėl „Trys mylimos” // Vienybė. — 1995. — Saus. 18. — Tekste: Prieš 20 metų režisavo
R. Saladžiuvienė. 1995 01 15 — naujas spektaklis, režisuotas Birutės Švažienės.
Sukaktys // Vienybė. — 1995. — Spal. 18. — Tekste: Baleto artistas iš Viekšnių Jonas
Katakinas. Gimė 1950 10 16. Sukako 45 metai.
Stasys Juškus. Viekšnių šviesuolis — Vincas Deniušis // Vienybė. — 1996. — Gruod. 21. —
Visas tekstas:
Laikas negailestingai ištrina iš atminties faktus, datas, pavardes tų žmonių, kurie savo
nenuilstamu darbu organizuoja ir kelia kaimo kultūrinį gyvenimą, šviečia plačiąsias gyventojų
mases, skatina pamilti grožį meną. Šios minties kontekste noriu paminėti tarpukario laikotarpio
ir pokario talentingą muziką, vieną pirmųjų Akmenės rajono kultūrinio gyvenimo organizatorių,
muzikos mokytoją Vincą Deniušį.
V. Deniušis gimė 1903 m. Viekšniuose. Pirmąsias muzikos žinias gavo iš kaimo muzikantų ir
jau vaikystėje neblogai grojo įvairiais instrumentais, turėjo gerai išlavintą klausą. 1924 m. jis
įstojo į S. Šimkaus vadovaujamą Klaipėdos muzikos mokyklą — konservatoriją. Čia V. Deniušis
mokėsi triūbos specialybės pučiamųjų instrumentų klasėje. Baigęs konservatoriją, jis grįžo į
Viekšnius ir jau visam laikui pasiliko savo mieloje gimtinėje. Pravartu priminti, kad tuo metu
konservatoriją lankė, o vėliau tapo tokie žymūs muzikai, kaip kompozitorius prof. Jonas Švedas,
chorų vadovai ir dirigentai Jonas Motiekaitis, Vladas Arnastauskas bei kiti.
Pagal turimas žinias, 1922 metais Viekšniuose V. Deniušis suorganizavo pirmąjį šiose vietose
pučiamųjų orkestrą. Pažymėtina, kad jo orkestras jau tais pačiais metais grojo iš gaidų, o
repertuaras buvo pakankamai sudėtingas. V. Deniušis pats aranžuodavo ir pritaikydavo orkestrui
liaudies dainas, rusų liaudies melodijas, supaprastintas ištraukas iš populiarios klasikinės
muzikos. Orkestras čia turėjo teigiamą poveikį ne vien kaip pirmasis tokio tipo muzikinis
kolektyvas, bet ir kaip muzikinio auklėjimo studija, kurioje muzikinio rašto pramoko nemažas
būrys gabaus kaimo ir Viekšnių miestelio jaunimo, grojusio orkestre. Čia grojo paties vadovo
tėvas, jaunesnysis brolis (abu klarnetistai). Kadangi paruoštų muzikantų buvo daugiau, negu
turėta instrumentų, kartkartėmis vieni muzikantai pakeisdavo kitus.
Jau turėdamas nemažai darbo praktikos ir baigęs mokslus Klaipėdoje, V. Deniušis 1926 m.
išvyksta pasitobulinti į Leipcigą. Čia jis mokėsi ir brendo ne tik kaip pučiamųjų instrumentų
specialistas, bet stengėsi įsigyti kuo daugiau teorijos, kompozicijos žinių, ruošėsi chorvedybai.
244
Leipcigo studijų rezultatas — pirmasis Viekšnių „liaudies choras”, kurį V. Deniušis subūrė
tuoj pat, grįžęs iš užsienio — 1931 metais. Choras mišrus, gana gausus. Buvo dainuojama
keturiais balsais, mokomasi solfedžio. Repertuaras daugiausia apsiribojo liaudies dainomis. 1932
metais choras dar labiau išaugo ir sustiprėjo. Veikdamas liaudies universiteto, kurio veikla, beje,
daugiausia tuo ir apsiribojo, bazėje, choras tapo pajėgiu ir plačiai apylinkėje žinomu kolektyvu.
Tais pačiais metais V. Deniušio iniciatyva Viekšnių scenoje pastatoma Miko Petrausko
liaudies opera „Birutė”. Solistais paskiriami geriausi, balsingiausi choristai, gaminamos
dekoracijos, siuvami rūbai, su entuziazmu repetuojama. Liaudies operos premjera turėjo didžiulį
pasisekimą. Tai buvo tikrai neeilinis įvykis ano meto Viekšnių bei plačių apylinkių kultūriniame
gyvenime. Tai turėjo netiesioginio poveikio ir kitoms saviveiklinėms draugijoms, kurios taip pat
pagyvino savo veiklą, prašė V. Deniušio konsultacijų, paramos.
Viekšnių operos entuziastai gastroliavo aplinkiniuose miesteliuose ir kaimuose, dažnai prieš
spektaklį arba po jo skaitė trumpas paskaitas apie meną, jo būtinumą. Muzikos entuziastams
talkininkavo ir pažangesni Viekšnių gimnazijos, kurioje dirbo ir V. Deniušis, mokytojai bei
mokiniai.
Jokių kitų žymesnių muzikinių meninių kolektyvų, išskyrus bažnytinius chorus, anuomet
Viekšnių krašte daugiau neužtinkama. Pagrindinis pradininko vaidmuo tenka Vinco Deniušio
muzikinei kultūrinei veiklai: ir ankstyvajai, ir vėlesnei.
Tai tik trumpi ankstyvosios Vinco Deniušio muzikinės veiklos metmenys. Manau, Akmenės
rajone, Viekšniuose, dar yra žmonių, gerai prisimenančių ir kitas šio talentingo muziko darbo
sritis — režisūrą statant spektaklius, vėliau rengiant chorus respublikinėms ir rajono dainų
šventėms, mokant muzikos jaunimą Viekšnių gimnazijoje. Visa tai reikėtų iš žmonių prisiminimų
užrašyti, publikuoti, kad šio šviesaus viekšniškio paveikslas kuo ryškesnis ir visapusiškas išliktų
ateičiai. Vincas Deniušis darbu ir meile Lietuvai bei jos kultūrai to nusipelnė.
Stasys JUŠKUS. Galerijos „Vilnius ir dailė” savininkas.
Archyvinėje nuotraukoje: pučiamųjų instrumentų orkestras, 1922 metai. V. Deniušis — sėdi
antras iš dešinės.
Mažeikiai: Praeitis, dabartis ir perspektyvos: Konferencijos, įvykusios 1996 m. kovo 2—3 d.,
medžiaga. — Klaipėda, 1997. — 160 p. — P. 37—45: Kultūrinio gyvenimo bruožai (Pirmas
lietuviškas vakaras. Vėlesni J. Vaičkaus trupės vaidinimai. Kiti vakarai ir vaidinimai). — P. 39:
„Dainavo jungtinis Mažeikių, Tirkšlių ir Viekšnių bažnytinis choras”.
Ruškys Vytautas. Baleto scenos princas Jonas Katakinas // Šiaulių kraštas. — 1997. — Saus.
25: ir nuotraukos. — Visas tekstas:
Jonas Katakinas — Lietuvos baleto žvaigždė. Pastaruoju metu jis scenoje nebesirodo. Vilniuje
gyvenantis artistas dabar kitus moko šokio meno. Į gimtuosius Viekšnius (Akmenės rajonas)
J. Katakinas ilgesniam laikui parvažiuoja tik vasarą. Interviu „Šiaulių kraštui” jis davė savo
mamos namuose.
— Iš pradžių mūsų šeima gyveno ne Viekšniuose, o už trijų kilometrų, kaime. Pradėjau
mokytis Viekšnių vidurinėje mokykloje tuo metu, kai čia buvo stiprios choro tradicijos. Dažno
moksleivio užklasinė veikla prasidėdavo atranka — tinkamas ar netinkamas dainuoti. Tačiau
man nepatiko choras, nes reikia ilgai stovėti. Todėl pradėjau lankyti mokyklos šokių ratelio
repeticijas. Ir ėmiau tikėti, jog užaugęs šoksiu, dirbsiu teatre.
Rajone būdavo organizuojamos šokių kolektyvų peržiūros, viekšniškiai dažnai sulaukdavo
geriausių įvertinimų. Mūsų vadovė Nijolė Kontutienė mane palaikė, ji patarė pasirodyti šokių
specialistams Vilniuje. Po kelių atrankos etapų man pasiūlė mokytis M. K. Čiurlionio meno
mokykloje. Tačiau teko ilgokai įtikinėti mamą, kad išleistų vienuolikos metų vaiką gyventi
internate ir suprastų, kokia būsianti ta šokėjo profesija.
— Bet prieš keletą dešimtmečių vyravo nuomonė, kad ši profesija labiau moteriška, o ir
dabar yra taip tebemanančių.
— Kai pradėjau šokti, net buvo šaipomasi iš scenoje šokančio vyro. Tai sena nuostata
Lietuvoje. Šiuo metu, bent jau Vilniuje, jokio skirstymo nebėra.
245
— Tuo metu vyravęs toks požiūris į šokėją turbūt vertė abejoti pasirinktu keliu?
— Kai mokiausi, iš tiesų buvo pamąstymų — o jeigu nepasieksiu to, ko aš noriu, tai yra
netapsiu solistu? Labiausiai bijojau, kad išlaikytų kojos, nes daugelis šokėjų, patyrę traumų,
pasitraukia iš baleto. Be to, baimino ir tarybiniais laikais buvusi juodoji kapitalistinė
konkurencija. Tu turi įrodyti darbu, kad esi geriausias, kad šoki šauniau už kitus. Pats turi dirbti,
kad būtum pastebėtas baletmeisterio, šis patikėtų tą ar kitą vaidmenį, ir tada galėtumei daryti ką
nors rimto.
— Baleto šokėjui būtina pačiam ieškoti vaidmens ar pakanka laukti jo pasiūlant?
— Tai labai subtilus dalykas. Būna įvairiai. Dauguma šokėjų sudaro masę, iš kurios norimus
asmenis darbui renkasi baletmeisteriai, choreografai. Tačiau yra ir šiokia tokia gradacija,
išskiriant geriausius šokėjus. Jie dar grupuojasi į poras ar ketvertus, kurie gerai šoka savo
gabalėlius, pavyzdžiui, padetrua. Kai atvažiuoja į teatrą choreografas iš kitur ir ketina statyti
spektaklį, pirmiausia pristatomos tokių solistų grupės. Antrasis variantas — kai pats jauti, jog tai
yra tavo išsvajotas vaidmuo ir siūlai savo kandidatūrą. Tada choreografas žiūri, kaip tu šoki.
Solistas turi patikti ir įtikinti, kad gali šokti taip, kaip yra sumanyta, o jeigu sugebi vaidmenį
nuspalvinti savo individualybe tai yra puiku.
Savo sėkme laikau „Aną Kareniną”. Šiam rusų klasikos spektakliui iš Maskvos atvykę
statytojai pirmiausia rinko Kareninos ir Vronskio vaidmenų atlikėjus. Aš pradėjau šokti Vronskį.
Tačiau netikėtai pakeitus vaidmenį mano partnerei, baletmeisteriai man pasiūlė Karenino rolę.
Teatro publikai buvo netikėta, kad aš, scenoje turįs klasikinių princų įvaizdį, staiga rengiu tokį
trupinį, charakterinį, klasikinį vaidmenį. Tuo metu buvau 25 metų, o turėjau sukurti dvigubai
vyresnio žmogaus portretą. Ir sulaukiau pasisekimo. Visi nustebo. Tas vaidmuo man padovanojo
nemažai gastrolių, nes „Ana Karenina” buvo populiarus kaip modernistinio šokio spektaklis.
— Ar solistas baleto scenoje gali sužibėti be artimiausio partnerio pastangų,
supratingumo. Kokie ryšiai tarp šokėjų gyvenime? Ar šie žmonės vėliau nepamirštami?
— Tarp poroje šokančių partnerių visada vyksta savotiško susigyvenimo procesas... Nežinau,
kaip geriau įvardyti. Galima sakyti, jog jie yra draugai, bet — netikslu. Tai tokia partnerystė, kai
gimsta abipusis ryšys, kai turi vienas kitą suprasti ir susidaro net savotiška šeima. Iš savo
partnerių visada išskiriu Loretą Bartusevičiūtę. Tai labai puikus žmogus, kaip asmenybė įdomi.
Maloniai šokau su N. Antonova. Su M. Pliseckaja šokau Kareniną Maskvos Didžiajame teatre.
Tada ji jau buvo žvaigždė. Ji sužinojo, kad Vilniuje, čia rodomo spektaklio statytojų nuomone,
yra vienas geriausių Kareninų. Kai Didžiajame teatre šokti šimtąjį „Anos Kareninos” spektaklį
M. Pliseckaja iš viso pasaulio rinkosi pačią geriausią komandą, partneriu tapau ir aš. Tiesa, prieš
tai, lyg patikrinimui, buvau pakviestas drauge sušokti keturis spektaklius. Vienas iš baleto
autoritetų — R. Ščedrinas tada mudviejų duetą pavadino atradimu. Juk literatūroje buvo įsigalėję
tradiciniai Vronskio ir Karenino paveikslai, kaip atitinkamai žavaus meilužio ir vargšo, blogo
vyriškio. Aš Karenino tokio nedariau, jį interpretavau kaip žmogų, kuris skaudžiai sielojasi dėl
savo šeimos dramos.
Tada ir prasidėjo draugystė su M. Pliseckaja, kurią pasaulis žino kaip XX amžiaus legendą.
Jai per 70 metų, o dar šoka. Ir solo. Žinoma, yra kitokios pakraipos negu jaunystėje, kai šoko
„Gulbių ežerą”. Dabar imasi miniatiūrų. Šokau ir su N. Makarova. Ji vėliau iš Rusijos pabėgo į
Ameriką, ten padarė didžiulę karjerą.
— O Jums nekildavo noras pasukti panašiu keliu? Baleto žvaigždės iš Sovietų Sąjungos
meistriškumu stebino pasaulį, o atlyginimą gaudavo varganą. Pats gastroliavai daugelyje
Europos šalių, po keletą kartų skrista anapus Atlanto: Kanada, Meksika, Jungtinės
Amerikos Valstijos.
— Buvau kalbinamas pasilikti Amerikoje. Tačiau kai kurie kolegos užsieniečiai ir nedrįso
siūlyti — o jeigu iš tiesų pasiliksiu — bereikalingi konkurentai. Tačiau man nesinorėjo. Kaip
artistą traukė darbas su įvairiais baletmeisteriais, šokti įvairius kūrinius, tačiau gyventi kitur
nenorėjau. Visus vilioja užsienyje esančios buities sąlygos. Tačiau svarbesni dvasiniai ryšiai.
Manau, kad dėl tos priežasties vėl į Lietuvą sugrįžo ne vienas artistas. Ir mano mokiniai turi
246
kvietimų į užsienį, tačiau jie pirmiausia nori šokti Lietuvoje, bet turėti galimybių gastroliuoti
kitose šalyse. Mano laikais Lietuvoje šokti buvo dar maloniau, nes į Operos ir baleto teatrą
rinkdavosi žiūrovų iš visų pakraščių. Ir aš tai vertindavau, labai džiaugiuosi, kad mane pažįsta ir
gatvėje.
— Taip pat išliko garbingų vardų, titulų, diplomų, kitokių įvertinimo relikvijų...
— Man buvo suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio artisto vardas. Kai apie jį buvo šnekama,
aš buvau jaunas, to vardo norėjau. Turint jį buvo gal net lengviau. Žmonėms tas vardas darydavo
įspūdį — va šoka nusipelnęs artistas. Bet kai po septynerių metų šokio scenoje sulaukiau šio
titulo, suvokiau, kad niekas nepasikeitė. Štai išvažiavome gastrolių į užsienį, o ten tas vardas
nieko nereiškia. Gaudavau ir komjaunimo apdovanojimų. Jei esi ko vertas, tai „žaidžia” ne
titulas, o tavo pavardė. Gal kiek brangesni liko už atskirus sukurtus vaidmenis gauti prizai, skirti
skatinti jauniesiems menininkams. Brangus yra F. Šaliapino medalis, gautas viename Kazanės
mieste įvykusiame festivalyje. Iš pastarųjų metų apdovanojimų vertinu diplomus už geriausią
jaunųjų artistų parengimą.
— Faktai, vardai lieka istorijai, o kūrybiniai ieškojimai numiršta. Jie sekino ar
pakylėdavo dvasią? Po 21 metų šokio scenoje jaučiatės nualintas ar praturtėjęs?
— Dažnai tekdavo iš rašytojų išgirsti: rašau ateičiai, iš kolegų šokėjų — šoku savo
malonumui. Nepriklausomybės metai parodė tikruosius veidus — nepavyko ypatingų vertybių
ištraukti iš stalčių. Aš niekada nenorėjau šokti tik sau, o tik žiūrovui. Sau aš treniruojuosi salėje,
per repeticijas. Mane žiūrovas patempia, jaudina, man įdomu. Tai ir yra tikrieji prizai. Ir apskritai
jaučiuosi, jog man gyvenimas buvo dosnus įspūdžiais, žmonėmis. Todėl esu laimingas.
— O Jūsų žmona — ne šokėja?
— Žmona yra dailininkė-keramikė. Susipažinau kūrybinio jaunimo stovykloje. Pats
domėjausi daile, gal ir sutapo interesai. Šiaip tarp baleto šokėjų yra šeimų, tačiau man jau seniau
atrodė, jog joms per sunku drauge būti ir scenoje. Čia meilę reikia užmiršti. Balete arba dirbi,
arba ne. Arba esi, arba ne. Be jokio atilsio, jokio gailesčio.
— Turint tokią nuostatą, gyventi turbūt nėra lengva. Esi suvaržytas, tenka atsisakyti
įvairių malonumų.
— Deja, tenka. Tenka... Mūsų tokia profesija, kai gyvenimas vyksta vardan tos profesijos,
vardan spektaklio. Reikia išlaikyti gerą fizinę formą. Ir dvasinę. Ypač apribotas solistas. Nėra nei
šeštadienių, nei sekmadienių atsipalaiduoti. Tačiau dėl to nesigailiu. Nes viską, ką gyvenime
dariau ir darau, kuo besidomėčiau, — viskas dėl baleto.
— Jūsų gyvenimo malonumas — baletas, bet jau kelerius metus nebešokate. Ar
nenuvylė gyvenimas be scenos, kai nebematote žiūrovo? Kur toji prasmė dabar?
— Kai nustojau šokti, susirūpinusi žmona klausė: „Ką tu darysi?” Aš įvertinau savo sukauptas
žinias, patirtį ir likau su baletu. Jo subtilybių ir net pagrindų negalima išdėstyti jokiuose
vadovėliuose. Baleto artisto profesija yra perduodama iš žmogaus žmogui. Tarkim, kokią
variaciją tik aš galiu kitam parodyti, išmokyti. Baletas panašus į senųjų amatų paslaptis, turi
tęstinumą iš kartos į kartą. Užtat su tokiu pat užsidegimu kaip jaunystėje pats stengiausi kuo
geriau šokti scenoje, mokau to siekti savo mokinius.
— Tai turbūt esti sunkiau, negu pačiam išmokti?
— Siaubingai sunku... Nediduką vaiką išmokyti drausmės, beprotiško susikaupimo, padėti
pajausti kiekvieną kūno raumenuką — tai pragariškas darbas pedagogui. Balete meistriškumo
nepasieksi muštru. Vaikas turi pats norėti šokti. Ir dar svarbu turėti tinkamus fizinius duomenis.
— Dėl šios priežasties šokėjas lyginamas su sportininku, labiausiai — išvaizda, ištverme.
— Lyginamas, bet tegul nesupyksta sportininkai — baleto šokėjai yra už juos pranašesni.
Pastaruoju metu sportininkai per treniruotes perima kai kurių šokėjų patirtį. Antai Amerikos
krepšininkai taip pat susėda ant grindų ir tampo raumenis — balete tai daroma iš seno. Tarkim,
247
koks šuolininkas susikaupia akimirką, rikteli ir iššoka į aukštį, kiek gali. O balete turi kentėti
ilgiau, o dar sudėtingiau — visąlaik šypsotis. Atrodo, milžiniškus krūvius ištveria kosmonautai,
bet kai jie pabuvoja baleto teatro užkulisiuose — stebisi mūsų patiriamu krūviu. O sunkiau
pirmiausia tuo, kad į sceną mes išnešame ne mankštą, o rodome iš gyvenimo sukurtą vaidmenį.
Tada turi būti „įjungtas” ir dvasinis pasaulis. Kada žmogus daugiausiai nuvargsta? Kai yra
perkrauta nervų sistema, kai jis įsitempęs. Bet mes negalime to sunkumo parodyti. Sirgaliai
mėgaujasi sportininku, kai mato jo kančią, siekiant aukšto rezultato. O jei scenoje sunkiai šoki,
tu esi blogas šokėjas. Baleto artisto meistriškumo esmė — kiekvieną judesį turi lengvai atlikti. Ir
dar svarbu, kad savo šokiu išreikštumei būtent tai, ką žmogus jaučia, norėtų apibūdinti, išsakyti,
bet neranda žodžių ar kitokios formos. O tu imi ir padarai.
— Jūsų, kaip šokėjo, forma dar buvo pakankamai gera, kai atsisveikinta su scena.
Kodėl?
— Ne paslaptis, baletas — jaunųjų menas. Be to, aš pataikiau į tokį laiką, kai viskas staiga
ėmė keistis. Prieš kelerius metus teatre prasidėjo man neregėta suirutė. O kai patrankos bumpsi,
mūzos tyli. Antra vertus, prasidėjus staigiems pokyčiams, man reikėjo turėti absoliučiai kitokį
repertuarą. Tuokart tokių aplinkybių neturėjau. Man pačiam tą akimirką buvo viskas nauja —
pačiam rūpintis pinigų, ieškoti, kas paremtų tave, tavo repertuarą, — ir tik tada imtis vaidmens.
O mano klasikiniai vaidmenys yra princai. Jie labiausiai išgarsino. Esu sutikęs mokytojų, kurie
liepdavo kokį princą šokti būtent taip ir taip, tačiau aš visada viską darydavau savaip, kaip šoka
tik Jonas, tik Katakinas. Net reikėdavo pertvarkyti tekstą. Ir šokdavau aš save, o ne kokį uždėtą
antspaudą. Taip pat laikas padaro savo — atsirado jaunesnių, gražesnių žmonių, galinčių šokti, ir
jokiu meistriškumu jų neįveikti. Žiūrovui yra estetiškai maloniau žiūrėti į jauną kūną. Tokia
baleto specifika.
Jonikienė Roma. Kruopiškiams teatrų „Pastogė 98” buvo svetingiausia // Vienybė. — 1998.
— Lapkr. 12. — Tekste: „Tarpusavyje varžėsi keturi saviveikliniai dramos kolektyvai iš Papilės,
Kruopių, Kairiškių ir Viekšnių.” Kairiškių — spektaklis „Bobutės susipyko”. Režisavo
J. Čibirienė. Viekšnių — drama „Sunki našta”. Režisavo B. Švažienė.
Jonikienė Roma. Vėl ir vėl pamilti gyvenimą: Susitikimai: [Joana Baužienė] // Vienybė. —
1999. — Vas. 2: Autorės nuotraukoje: Joana Baužienė su proanūkiu Endriumi. „Du artistai.
Vienas vaidina pagal raštą, o kitas iš natūros”, — apie save ir proanūkį juokavo Joana. — Visas
tekstas:
Žmogui nėra svetimas joks pojūtis. Juk kartais taip pasiklysti jausmuose, kad, atrodo, esi
gūdžiausioje girioje ir ieškai proskynos. Kartais taip susijaukia mintys, kad, atrodo, nebeturi
draugų — vien priešai. Kartais pasijauti tokiu vienišu, nors vilku kauk. Bet toje įsivaizduojamoje
girioje atrandi proskyną, jausmai atlėgsta, saviškiai priglaudžia, ir vėl esi žmogus, pajėgiantis
gyventi, svajoti O skaitytojams norisi papasakoti apie tokias asmenybes, kurios gyvenimą
pamilsta dar ir dar kartą — po nesėkmių, nusivylimų, kurios ne pragyventus metus skaičiuoja, o
kiekvienuose prabėgusiuose metuose suranda žavesio.
„PER VIDURĮ” AUGINO VAIKUS
Viekšniškė Joana Baužienė jau paminėjo 75-metį. Jai saviškiai eilėraštį sukūrė, kurio esmę
suvokia tik patys artimiausi. Prieš gerus porą metų moters gyvenimas įgavo daugiau spalvų. Ji
vėl sugrįžo į saviveiklinę sceną, į neįgaliųjų dramos kolektyvą. Vėl atmintinai mokosi ilgiausią
tekstą, vėl jaudinasi, kol pakyla scenos uždanga, vėl skuba gyventi. Blogai, kai nėra kur „dėti”
laiko, kai jau imi save smaugti mintimis, jog esi niekam nebereikalingas. Pomėgis vaidinti, tai
pati didžiausia galimybė būti reikalingu. Joana Baužienė savo teatre pagrindinė artistė. Ji —
„mamytė”. Ir pagal amžių, ir pagal būdą. Taip ją teatre ir vadina: „sveika, mama”.
Pati „mama” dalyvavimą saviveikloje suskirstė į dvi dalis: vaidino jaunystėje ir dabar. Per
vidurį augino vaikus, tvarkė namus, daug dirbo. Žodžiu, vargo savo vargus.
Vaidinti pradėjo mokykloje, jei tik kur jos reikėjo, visur buvo. Mokėsi Plinkšių žemės ūkio
mokykloje. Ten tvarka buvusi griežta: nori jaunimas vakarėlio — ruoškite programą. „Ten tai
privaidinau, prisideklamavau, kad, maniau, ilgam užteks”, — šelmiškai apie jaunas dienas
248
pasakojo Joana. Sakė, sau prisiekusi — Klaipėdos žemės ūkio technikume neišsiduos apie
saviveiklą, bus tyli, rami... Bet kur tau, kai mokslo metams prasidėjus, dėstytojai paklausė, kas
dalyvavo saviveikloje, nebeištvėrė. Sulaužė duotą žodį. „Bet technikume spektaklius, lyg
kokiame tikrame teatre, statėme. Rūbai, dekoracijos. Į generalinę repeticiją ateidavo žinomas
režisierius P. Gaidys”, — prisiminė pašnekovė. Jis jau tada pastebėjo gabią studentę. Vis
sakydavo, jog mergina ne tą profesiją pasirinko. Joana kartu su rašytoju, K. Saja vaidino, jis tuo
pačiu metu technikume mokėsi.
PASILIKO ČIA
Kilusi Joana Baužienė iš Židikų. Po mokslų technikume paskyrė į Akmenę — į žemės ūkio
valdybą. „Po kultūringų vakarėlių Klaipėdoje Akmenė pasirodė tamsus kraštas. Šokiuose įkaušę,
grindys šiukšlinos. O ir kavalieriai kažkokie nevykę”, — prisiminė ji pirmuosius įspūdžius. Ypač
vienas bendradarbis Antanas, vis ranką suspaudžia ar kitaip po akimis maišosi „Aš panelėms vis
sakydavau, kas už jo ištekės, kvailė bus! Pati ir ištekėjau”, — juokiasi Joana. Ilgą ir gražų
gyvenimą nugyveno. Pasistatė Viekšniuose namą. Jau amžiną atilsį Antanas... Visą tą laiką Joana
saviveiklos nė nebeprisiminė. O „atrado” ją Birutė Švažienė, Viekšnių kultūros namų direktorė.
Nė nežinojo, kad Joana buvo puiki saviveiklininkė;
VĖL Į SCENĄ
„Bijojau po tiek metų vėl į sceną sugrįžti, bet norėjau. Su žmonėmis susitinku, vis ne viena. Ir
toks įpareigotas jautiesi. Žodžius mokaisi, repeticijų nepraleidi, sirgti nebėra kada. Net
migdomųjų nebereikia”, — linksmai apie naujas gyvenimo spalvas pasakojo Joana. Pasakojo ji,
kad tekstą mokėsi net daržą ravėdama. Kaimynas sakė: „Bambi sau panosėje nesustodama”.
Režisierė B. Švažienė sakė, kad reikia „mamą” net sutramdyti. Mat moka ji visų artistų žodžius
ir pasakinėja. „Tikra tiesa, kad mūsų Joanai teatras lyg naujas gyvenimas. Ji visada paklaus, ar
palaidinė dera, ar bateliai dailūs, susišukuos gražiai”, — gyrė režisierė savo artistę. Joana
Baužienė scenoje — tarytum sunkiame darbe. Labai sunku klausos aparatu besinaudojančiam
žmogui viską, kas aplinkui vyksta, suvokti. „Mes esame ja sužavėti”, — sakė B. Švažienė.
Pati Joana sakė, kad saviveiklininkų teatras jai jėgų suteikęs. Nuotaika pakilesnė. Kaip ir tą
dieną, kai inspektorius elektros skaitiklio patikrinti atėjo. „Šilta, namo durys atviros, stoviu prie
viryklės, kotletus kepu. Deklamuoju Maironį — apie raganų kalną. Atsigręžiu — stovi vyriškis.
Man tokia sarmata. Sakau, negalvok, tamsta, kad man pasimaišė. Tik nuotaika gera. Žmogus
atsakė, jog nenorėjo tokio gražaus eilėraščio pertraukti, todėl tylėjo”, — iš širdies juokėsi Joana,
pasakodama akimirkas iš praskaidrėjusio gyvenimo.
Apie gyvenimą, vaikus, anūkus, proanūkį kurį kartais „padaboja”, apie teatrą, kaimynus Joana
pasakoja su meile ir pasididžiavimu. Lyg ir nebūtų kuo skųstis, kad tik sveikata leistų vaidinti,
tarp keturių sienų neužsidaryti.
Simanonis Kazys. Metai ir žmonės, kurių nepamiršiu: [Viekšnių vidurinei mokyklai 80 metų]
// Vienybė. — 1999. — Rugpj. 7, 10, 12. — Tekste: J. Grušo „Herkus Mantas”.
Juodpusis Apolinaras. Mokyklos teatro tradicijos // Vienybė. — 1999. — Spal. 12: ir
nuotraukos. — Visas tekstas:
Šiandien, kai pasaulį užvaldė televizija, kai išsiplėtojo kompiuterija ir interneto ryšys, vaikų,
paauglių ar jaunuolių niekuo nebenustebinsi, o prieškario ir pokario metų vaikams, neabejoju,
ilgam sąmonėn įsirėždavo ir daugelį metų atmintyje išliko pirmąkart matytas profesionalus teatro
spektaklis, „savų artistų” pasirodymai, net kilnojamojo kino atvežtas trofėjinis „Tarzanas”.
Mokiausi kažkurioje žemesnėje Viekšnių gimnazijos klasėje. Dar ir dabar prisimenu, kaip
Panevėžio teatras anuometinės pradinės mokyklos salėje vaidino Moljero „Tariamąjį ligonį”, dar
ir dabar, rodos, matau „tariamąjį ligonį” J. Miltinį. Kitąkart mokyklos salėje buvo rodomas
kažkoks „Jūrų vilkas”, po to dar ir dar. Tai vis svečiai.
O savieji! Viekšnių mokykla turi senas mėgėjų teatro tradicijas. Viekšniškiai, ir ne tik jie,
matė mokytojo V. Deniušio režisuotą M. Petrausko operą „Birutė”, mokyklos „teatralų” jėgomis
buvo pastatytas K. Binkio „Atžalynas”, vėliau daug kitų spektaklių. Kadaise, gal apie 1951 m. ar
vėliau, V. Deniušis režisavo B. Dauguviečio „Naują vagą”. Ir vėl atminty išliko net epizodinis
249
prisiminimas. Daugelį žiūrovų nustebino spektaklyje vaidinusio mokytojo J. Razmaus grojimas
armonika, o juk užkulisyje už jį akordeoną plėšė šio instrumento virtuozas R. Skonsmonas.
Neabejoju, jog iki šiol dar kai kas prisimena mūsų vaidintas N. Gogolio „Mirusias sielas”,
prisimena mokinių įspūdingai suvaidintą A. Gaidaro dramą „Timūras ir jo būrys”. Pastarajame
spektaklyje vaidino ir mano tuometinės klasės draugai A. Liniovas, V. Rimavičius, kiti.
Viekšnių mokiniai buvo pratinami pamilti scenos meną ne tik per vadinamuosius
„bendramokyklinius” spektaklius. Net atskirų klasių kolektyvai išdrįsdavo „lipti” scenon.
Pamenu, mūsų klasė net rusų kalba vaidino M. Lermontovo „Čigonus”.
Ankstyvasis sąlytis su teatro menu ne vieną ilgainiui sujungė su saviveikline scena kultūros
rūmuose ir namuose. Tarp tokių buvo mano klasės draugas ir kolega a. a. Algis Šarkis, daugelyje
spektaklių vaidino viekšniškis mokytojas S. Ablingis, šių eilučių autorius, nemažai kitų. Mums
mėgėjiški spektakliai turtino laisvalaikį, plėtė akiratį. Tikiu, vaidinimais suteikdavome
džiaugsmo ir kitiems. Buvusi Viekšnių gimnazistė Stasė Niūniavaitė, kaip Naujosios Akmenės
anuometinio liaudies teatro režisierė, keletą dešimtmečių pastatytais spektakliais stebino daugelį
ir daugeliui skaidrino gyvenimą.
Anądien kalbėjausi su Viekšnių vidurinės mokyklos mokinių tarybos pirmininku R. Žiogu,
guviu vaikinu, besidominčiu menais, anksčiau irgi dalyvavusiu spektakliuose. Vaikinas su
kartėliu užsiminė, kad dėl didelio krūvio bebaigiantys mokyklą jaunuoliai praktiškai nebesuspėja
visur. Bet mažesnieji vaidina, ir tai teikia vilčių, kad mėgėjiško teatro tradicijos mūsų mieloje
mokykloje neužges.
Nuotraukose: šio rašinio autorius (kairėje) ir V. Rimavičius po spektaklio „Amerikos balsas”;
prieš daugelį metų viekšniškių vaidinto K. Binkio „Atžalyno” scena.
Muturas Algimantas. Rajone prieš septyniasdešimt metų [1931 m.]. II dalis // Būdas
žemaičių. — 2001. — Vas. 2. — Tekste:
Purvėnų kaime veikia dviejų komplektų mokykla. Mokykla, be mokymo proceso, kitos
švietėjiškos veiklos nevykdo. Todėl rugsėjo 8 d. pieno nugriebimo punkto vardu pas ūkininką
A. Čiapauskį buvo suorganizuotas viešas šokių vakaras. Buvo skelbiama, kad Viekšnių miestelio
artistai sakys monologus ir skaitys eiles.
Publikos susirinko daug, o ypač vyrų — kanalų kasėjų. Įpusėjus vakarui patalpoje atsirado
labai daug neblaivių. Net ir pats vakaro rengėjas A. Čiapauskis salėj viešai išsitraukęs butelį
degtinės vaišinosi su savo draugais. Po to susipykę, vietoj „monologų” pradėjo antausius vienas
kitam daužyti.
Plastinina Bernarda. Viekšniai, tarsi giria: kuo giliau brendi, tuo medžiai įvairesni: Senieji
Viekšniai // Ketvirtadienis („Santarvės” priedas). — 2003. — Geg. 8 ir 29. — Nr. 10 ir 11. —
[Santarvė. — 2003. — Geg. 8 ir 29. — Nr. 51 (8547) ir Nr. 60 (8556)]. — Visas tekstas:
Šią moterį bent jau iš matymo pažįsta turbūt visos mažeikiškės.
1952-aisiais Vanda Mažeikytė-Kvedarienė atvažiavo į Mažeikius ir 46 metus dirbo
poliklinikos moterų konsultacijoje akušere. Tačiau šiandien su ja kalbamės ne apie Mažeikius ir
ne apie jos darbą, kuriam ji atidavė visą savo širdį ir meilę. Ji mums papasakojo apie Viekšnius
— miestą, kuriame gimė ir užaugo, apie vaikystę — rodos, patį ilgiausią gyvenimo tarpsnį.
„APIE MANE NEREIKIA”
Nors tokiu gana kategorišku pareiškimu ji tarsi uždarė duris į savąjį pasaulį, vis dėlto mūsų
pokalbis buvo labai nuoširdus. Tam, kad taptų aišku, apie ką kalbėsime vėliau, negaliu
nepaminėti nors svarbiausių Vandos gyvenimo momentų.
Septynmetė mergaitė 1935-aisiais pradėjo lankyti Viekšnių pradinę mokyklą. Jau po karo
baigė šešias Viekšnių gimnazijos klases, ir kartu su šešiomis klasės draugėmis išrūko į Kauną.
Ten per trejus metus baigė akušerių mokyklą, o vakarais kartu ir vidurinę Kauno mokytojų
seminarijoje.
Studijų metai prabėgo kaip viena diena, ir su paskyrimu rankose Vanda atvažiavo į Židikų
gimdymo namus. Dar po trejų metų ji — jau Mažeikiuose.
250
JĄ VADINO PONIŠKĄJA UBAGE
— Gyveno Viekšniuose, Bažnyčios gatvėje, veterinaras Butkus su žmona. Turėjo du sūnus ir
dukrą, — prisimena Vanda. — Su šia šeima buvo susijęs ne tik mano senelių, tėvų, bet ir mano
pačios gyvenimas.
Tai atsitiko dar prieš I pasaulinį karą. Apie tų metų įvykius Vandai pasakojo jos močiutė.
Atsirado Viekšniuose tokia Norkienė. Ji buvo iš čia kilusi ir ilgą laiką gyvenusi Amerikoje.
Tapusi našle bevaikė moteris iš savo vyro paveldėjo nemažą turtą. Nenorėdama likti svetimam
krašte, savo turtą pavertė auksiniais ir grįžo į gimtinę. Viekšniuose nusipirko dviejų aukštų namą
ir įsidukrino mažą mergaitę, vardu Ona, nors ją visi vadino Ania.
Kartą grįžusi namo Norkienė rado savo augintinę besėdinčią ant grindų ir bežaidžiančią
auksiniais pinigėliais. Išsigandusi moteris nusprendė pinigus padėti į banką. Tačiau net ir čia
jiems nebuvo lemta išlikti.
Per I pasaulinį karą į Viekšnių miestelį buvo numestos trys padegamosios bombos. Sudegė ne
tik bankas su visais pinigais, bet ir Norkienės namas. Ji spėjo išgelbėti tiktai Anią ir dalį
drabužių. Liko, anot žmonių, kaip stovi. Sudegė ir Vandos senelių namas, kurio viename gale jie
gyveno, o kitame turėjo parduotuvę. Parduotuvės kampe kabėjo Šv. Marijos paveikslas, ir to
trobos kampo neprarijo liepsnos. Šventąjį paveikslą Vanda išsaugojo per abu karus.
Po šių gaisrų ir susikryžiavo Vandos senelių, Norkienės ir Butkų likimai. Netekę savų namų,
Vandos seneliai išsinuomojo kambarį pas Butkus. Pastarieji šalia turėjo dar vieną namą, kuriame
apsigyveno Norkienė su Ania.
Norkienė buvusi aukšta, liekna, inteligentiška moteris. Likimo skaudžiai pamokyta, ji pasijuto
tarsi gležnutis gėlės žiedas, numestas į purvą. Apsirengusi iš gaisro nasrų išplėštais puošniais
amerikoniškais drabužiais, ji vaikščiojo po miestelį elgetaudama, kartais — prižiūrėdama vaikus.
Dėl prabangių aprėdų žmonės ją vadinę poniškąja ubage.
— Dar ir aš prisimenu Norkienę. Mama dirbo Viekšnių kooperatyve ir, išeidama į darbą,
kartais prašydavo Norkienės prižiūrėti mano brolį Joną, — sako Vanda. — Tada ji jau vaikščiojo
pasiramstydama lazda ir, atėjusi iki kooperatyvo, imdavo belsti lazda į langą. O tai reiškė, kad
atėjo laikas mamai eiti namo maitinti sūnaus. Ji buvo labai korektiška, išsilavinusi moteris, mėgo
tvarką ir tikslumą.
PASLAPTINGASIS GYVENTOJAS
Per karą vokiečių laikais Vanda gyveno pas Butkus. Broliai sirgo infekcinėmis ligomis, ir
tėvai, bijodami, kad neužsikrėstų dukra, apgyvendino ją čia. Senieji Butkai jau buvo mirę, name
gyveno sūnus Jonas su Ania, kuri iš pradžių čia buvo priimta kaip šeimininkė, o vėliau tapo
neoficialia Jono žmona.
Jonas turėjo brolį Kazimierą. Jis buvo Nepriklausomos Lietuvos kariškis ir, anot Vandos, visi
jį vadinę kapitonu Butkumi. Kai užėjo rusai, Kazimieras dingo. Kurį laiką slapstėsi kaime, o
paskui kaimiečiai jį, apkrautą šienu, vežimu atvežė į Viekšnius pas brolį ir su visu šienu išvertė
kieme.
— Prisimenu tą krūvą šieno, riogsojusią kieme, — sako Vanda. — Kiemą juosė aukšta aklinai
užtverta tvora. Iš gatvės nebuvo net plyšelio, per kurį būtų galima ką nors pamatyti. Tada,
žinoma, aš nieko net neįtariau. Tik mane nervindavo tai, kad Butkai visada viską užrakinėdavo.
Taip pragyvenau dvi žiemas ir vasarą, visiškai nieko nežinodama apie slaptąjį įnamį.
Paslaptis paaiškėjo daug vėliau. Pasirodo, namo viduryje buvo padarytas tarpsienis, į kurį
buvo galima patekti tik iš virtuvės per atsidarančią indų lentyną. Tame tarpsienyje ir gyveno
Kazimieras. Į celę buvo privesta elektra, kad jis galėtų skaityti, stovėjo kušetė ir taburetė.
Naktimis „kalinys” išeidavo į virtuvę.
— Kazimieras taip gyveno tol, kol pasibaigė karas ir buvo paskelbta paskutinė amnestija.
Tada išlindo iš savo slėptuvės ir, padedamas brolio Jono, nuėjo užsiregistruoti, — apie sudėtingą
pokario laikotarpį pasakoja Vanda. — Į Butkų namus tuoj prisistatė saugumiečiai. Jie viską
išnaršė, išžiūrėjo, fotografavo, ir įsitikinę, kad Kazimieras čia tikrai visa tą laiką gyveno, kad
niekam nekenkė, nieko nežudė, paliko jį ramybėje. Jam buvo išduoti dokumentai ir vyras
įsidarbino Kapėnų durpyne sąskaitininku.
251
LAISVAMANIS MOKYTOJAS
Jonas Butkus buvo laisvamanis, nepripažino katalikų tikėjimo ir santuokos. Taigi daug metų
juodu su Ania gyveno nesusituokę.
— Tik apie 1960-uosius metus Jonas pagaliau ryžosi šiam žingsniui, — prisimena Vanda. —
Tačiau tai padarė ne dėl to, kad pakeitė pažiūras — bijojo, kad po jo mirties giminės nepareikštų
pretenzijų į namą ir neiškraustytų iš jo Anios. Mano vyras iš Akmenės parvežė metrikacijos
skyriaus vedėją, kuri juos namuose ir surašė. O šliūbą bažnyčioje jie paėmė dar vėliau, kai Jonas
jau nebedirbo mokykloje.
Jonas ir jo sesuo Morta buvo baigę mokytojų seminariją, Kazimieras — Kauno karo
akademiją. Jonas dėstė geografiją, Morta buvo pradinių klasių mokytoja. Prieš II pasaulinį karą
nepriklausomoje Lietuvoje jie abu mokytojavo kaimuose. Po karo iki pat pensijos daug metų
dirbo Viekšniuose.
— Šiandien jų nė vieno nebėra. Šie žmonės mano šeimai buvo tarsi giminės. Ania, prisimenu,
sakydavo: „Tu man kaip dukra”. O Morta, amžiną jai atilsį, išgelbėjo mano brolį. Jam buvo gal
10 metų, kai kartą vasarą jis maudėsi Ventoj. Gelbėdamas kitą vaiką, vos nenuskendo pats. Iš
vandens jį žvejai ištraukė be sąmonės. Morta jį labai profesionaliai masažavo, plakė karklo
šakelėm. Vaikas dar ir antrą dieną nekalbėjo, kol pagaliau atsigavo, — į savo vaikystės
prisiminimus grįžta Vanda.
PLĖŠIKO KAUKĖ NE ŠIAIP SAU
Viekšniai, nors ir mažas provincijos miestelis, bet kultūra čia visada buvo gyva. Pasak
pašnekovės, jos tėtis Albinas Mažeikis buvęs puikus aktorius. Prieš II pasaulinį karą bažnyčiai
priklausiusioje parapijos salėje rinkdavosi saviveiklos kolektyvai, buvo statomi spektakliai.
Aktyviausi būdavo mokytojai, tarnautojai. Aprangą siūdindavosi ir dekoracijas gamindavosi
patys aktoriai iš savo lėšų.
Kasmet vykdavo naujamečiai kaukių vakarai. Kai buvo pastatyta pradinė mokykla (dabar
vidurinės mokyklos pastatas — B. P.), visi kultūriniai renginiai persikėlė ten.
— Kas tik sugebėdavo pasidaryti kaukę, visi dalyvaudavo kaukių vakaruose. Geriausios
kaukės būdavo premijuojamos. Mano tėtis paprastai laimėdavo pirmąją vietą. Tai jis tapdavo
pelėda, tupinčia ant kelmo, tai Vytautu Didžiuoju arba girių plėšiku. Pastaroji kaukė gimė ne
atsitiktinai, — sako Vanda ir pasakoja tokią istoriją.
Smetonos laikais po Viekšnių apylinkes, Mažeikius, Židikus, Ylakius siautėjęs plėšikas,
pavarde Gricius. Jis turėjęs bendrininkų, jam ištikimų vyrų būrį. Jeigu koks žmogus pasiimdavęs
iš banko pinigų, nebūdavęs garantuotas, kad su jais pasieks namus. Jei turguj parduodavo karvę,
rizikuodavo namo sugrįžti be cento kišenėje.
Tada susiorganizavę ūkininkai, šauliai, policininkai, ir didelis būrys išsiruošęs plėšiko
medžioklėn. Policija turėjusi seklių, kurie pranešę, kur tą naktį slapstosi Gricius. Užklupę jį pas
savo merginą. Jis atsišaudęs, todėl sulaikant buvęs sužeistas. Įmetę jį į ratus, vežė į Viekšnius.
Kadangi nelaimėlis kraujavo, Vandos mama buvo pakviesta jį sutvarstyti. Moteris jį ėmusi
gėdinti ir priekaištauti, kad jis, toks jaunas ir gražus, tapo plėšiku. Tada šis verkdamas ėmęs
pasakoti, kodėl nuėjęs tokiais keliais.
Mokykloje iš turtingesnio vaiko pavogęs obuolį. Nuo tada ne tik vaikai, bet ir mokytojai jo
kitaip nevadinę, kaip vagimi. Nuo visų atstumtas, iš pykčio ir apmaudo pradėjęs nuolat vogti.
Vėliau, nepritapęs prie žmonių, pasidaręs tikras plėšikas.
DAR VIENA BAŽNYČIOS GAISRO VERSIJA
Butkų, pas kuriuos kurį laiką gyveno Vandos močiutė, namas buvo prie pat bažnyčios.
Mergaitė dažnai lankydavo savo močiutę. Šventorius būdavo nuolatinė jų pasivaikščiojimo vieta.
Medžiai, šventorius, iš visų pusių apsodintas gėlynais, grynas oras — puiki vieta poilsiui.
— Tai buvo prieš II pasaulinį karą, kai aš buvau dar vaikas, — sako Vanda. — Nuolat
vaikščiodama aplink bažnyčią, mačiau, kad į bokštą vedė atskiras įėjimas. Ne kartą buvau
pastebėjusi, kad pro tas duris dažnai įeidavo ir išeidavo senos davatkėlės. Girdėjau kalbas, kad
jos bažnyčios bokšte laikė skrynias. O kai lankiau pradžios mokyklos antrą skyrių, mokytoja mus
vedėsi į bokštą pasižiūrėti Viekšnių panoramos iš viršaus. Tada aš savo akimis mačiau ten
kažkokias dėžes, primenančias kraičio skrynias.
252
Kai 1939-aisiais bažnyčios bokšte kilo gaisras, sklidę kalbos, kad senutės, lipdamos į bokštą,
kelią pasišviesdavo degančiom žvakėm arba degtukais. Esą jos, besirausdamos savo skryniose, ir
padegusios bažnyčią.
Žmonės tada buvę ne tokie, kaip dabar. Jeigu kam atsitikdavo kokia bėda, visi stengdavosi
padėti. Kilus gaisrui visi viekšniškiai bėgę gelbėti savo bažnyčios. Su jais ir Vandos tėtis, dirbęs
Viekšnių valsčiuje. Didžiausias turtas, kurį reikėję gelbėti, buvo bažnyčios vargonai. Jie buvo
apjuosti storomis virvėmis ir iš viršaus leidžiami žemyn. Apačioje stovėję žmonės turėjo juos
priimti. Prieš pat pabaigą virvės neatlaikė svorio ir nutrūko. Krisdami vargonai užkliudė Vandos
tėtį ir sužeidė galvą.
— Tėtis gydėsi ligoninėje, o visam gyvenimui likusių randų vietoje jam nebeaugo plaukai, —
apie gaisro pasekmes pasakoja Vanda. — Nuo to laiko jis skusdavosi plikai.
KILUSI IŠ INTELIGENTŲ
Vandos senelis buvo išsilavinęs žmogus. Jis mokėjo prancūzų, vokiečių, lenkų kalbas. Per I
pasaulinį karą jis vertėjavo vokiečiams ir pasinaudojęs proga padėjo daugeliui lietuvių išvengti
mirties, išgelbėti jų arklius, galvijus nuo vokiečių.
Močiutė buvo Varnių dvarininko dukra. Tačiau mirus mamai, o tėvui vedus antrą kartą, ji
nesutarė su pamote ir pabėgo iš namų. Atsidūrusi Liepojoje, ji tarnavo pas grafus.
— Mano močiutė buvo inteligentiška, mėgstanti bendrauti moteris, todėl buvo laukiama
Biržiškų namuose. Ji buvo Elzbietos Biržiškienės bendraamžė, todėl jos draugavo, tarp savęs
kalbėdavosi lenkiškai. Iš tų namų močiutė buvo parsinešusi daug įvairiausių žinių apie vaikų
auginimą ir ligas. Mus augindama mama dažnai prisimindavo močiutės pamokymus. Ir šiandien
prisimenu, kaip mama sakydavo, kad jeigu močiutė dedasi skrybėlaitę, tai žinok — eis pas
Biržiškienę, — į senus laikus mintimis sugrįžta Vanda.
GIMDYMO NAMAI — LANIAUSKŲ NAME
1936 metais Viekšniuose buvo atidaryti gimdymo namai. Juos savo namuose įkūrė Apolonija
Laniauskienė, kuri pirmoji rajone buvo baigusi Kauno Prano Mažylio dvejų metų akušerijos
kursus. Jos vyras Adomas Laniauskas buvo kepėjas, po II pasaulinio karo baigęs felčerių kursus
ir dirbęs Viekšniuose. Viename namo gale gyveno Laniauskų šeima, kitame buvo gimdymo
namai.
1947 metais Vanda šiuose gimdymo namuose atliko 6 savaičių praktiką.
Iš pradžių čia darbavosi viena A. Laniauskienė, o po karo atvažiavo dar viena akušerė —
Danutė Raginienė. Šiuose namuose į pasaulį atėjo daug viekšniškių.
Čia gimė ir abi Laniauskų dukros — Aldona ir Julija. Jaunesnioji, Julija, baigusi Vilniaus
universitetą, kaip ir mama tapo akušere-ginekologe. Jau daug metų Julija Daktaraitienė dirba
Mažeikiuose.
Po mažosios gimimo A. Laniauskienė pasiligojo. Vanda prisimena, kaip mama lankė sunkiai
sergančią moterį jos namuose. Praėjus pusantrų metų nuo gimdymo, dėl venų trombozės ji mirė.
Gimdymo namuose ją pakeitė Elena Aleksandravičiūtė, vėliau tapusi ir Adomo Laniausko
žmona. 1949 metais į Viekšnius atvažiavo akušeris-ginekologas Vytautas Raginis.
1950-aisiais gimdymo namų nebeliko. Jų funkciją perėmė Viekšnių ligoninė. Vanda buvo
dešimties metų, kai Viekšniuose buvo statoma ligoninė. Prie jos buvo pastatytas didelis medinis
kryžius.
— Kaip dabar akyse stovi prie ligoninės durų pakabinta lentelė su užrašu. Pradžios nepamenu,
— sako Vanda, — o paskutiniai žodžiai įstrigo galvon visam gyvenimui: „... Biržiškų fundacija”.
Tarybiniais laikais, kai rusai užėmė Viekšnius, pjūklu buvo nupjautas kryžius, nuimta lentelė.
Nuotraukos iš V. Kvedarienės, B. Kerio ir A. Sidabro asmeninių archyvų. [Tekstai po
nuotraukomis: „Vanda Mažeikytė-Kvedarienė”. „1930 metais viekšniškiai pastatė spektaklį apie
Vytautą Didįjį. Pagrindinio vaidmens atlikėjas — Albinas Mažeikis (pirmas iš dešinės)”.
„Viekšnių gimdymo namų įkūrėja Apolonija Laniauskienė (kairėje) ir jos vyras Adomas”.
„Viekšnių ligoninės (dabar A. Biržiškos sveikatos namai) statyba 1938 metais”. „Viekšnių
ligoninė jau priima pacientus. Šalia matyti minėtas kryžius”].
253
Eidimtienė Marija. 50-metį trukęs Viekšnių kultūros namų gyvavimas // Būdas žemaičių. —
2003. — Rugpj. 6: ir nuotraukos: „Birutė Švažienė tiki, kad Kultūros namai turės savo stogą.
Nuotrauka iš redakcijos archyvo. „Užkonservuotą” kultūros namų pastatą jau dešimtmetį griauna
patys viekšniškiai. L. Kazlauskienės nuotrauka. Prie senųjų kultūros namų. Nuotrauka daryta
1960 metais”. — Visas tekstas:
Šiemet Viekšnių mėgėjų teatrui sukanka 50 metų, kaip, beje, ir Kultūros namams. Ilgus metus
vienintelė spektaklių režisierė ir Kultūros namų direktorė buvo a. a. Regina Saladžiuvienė. 1953
metais Viekšniuose penki entuziastai, vadovaujami šviesaus atminimo mokytojo Vinco Deniušio,
pastatė I. Turgenevo trijų veiksmų pjesę „Neatsargumas”. Tai buvo kultūrinio darbo Viekšniuose
pradžia. Mėgėjų teatras jubiliejui rengia jau 80-ąją premjerą. Apie teatro ir Kultūros namų
istoriją mintimis dalijasi Viekšnių kultūros namų direktorė, Mėgėjų teatro režisierė Birutė
Švažienė:
— Neatsitiktinai pati kultūrinio gyvenimo pradžia buvo spektaklis. Ir dabar Viekšniuose
mėgstami artistai, į spektaklius susirenka gausus būrys teatro mėgėjų. Jei šnekame apie pradžių
pradžią, tai negalima nepaminėti tų pirmųjų, pramynusių kelią kelioms viekšniškių aktorių
kartoms. Ir dabar Viekšniuose gyvena pirmojo spektaklio (1953 m.) artistai, buvę mokytojai
Birutė Jokubaitytė-Zvicevičiėnė ir Stasys Ablingis.
Iki 1970 m. Viekšniuose buvo Kultūros namai. Kai sudegė medinis pastatas, kultūros
darbuotojai dviem dešimtmečiams prisiglaudė miesto bibliotekoje. Spektakliai „gimdavo”
sunkiose sąlygose: dekoracijas susikrovę į vežimėlius, artistai keliaudavo į vidurinę ar tuometinę
profesinę technikos mokyklą, o pavaidinę vėl grįždavo atgal. Tiesa, kūrybinį džiaugsmą
kompensuodavo išvykos į tuometinius kolūkius, kur aktoriai buvo mielai kviečiami ir vaišinami.
Per tuos metus Kultūros namų dramos kolektyve ne tik vaidino, bet vėliau ir režisieriaus
specialybes pasirinko Arūnas Baltutis, Daiva Butnoriūtė-Kvaukienė, Paulius Mylė. Pastarasis ir
diplominį spektaklį gynė Viekšniuose.
Nesitvėrė džiaugsmu viekšniškiai 1988 m. galų gale sulaukę naujų Kultūros namų statybos
pradžios. Tai turėjo būti erdvus, patogus pastatas: talpinanti per 400 žiūrovų salė, didelė
biblioteka (dabar jau avariniame name esanti), parodų salė ir kt. patalpos. Turėjo būti... Deja,
1992 m. statyba dėl lėšų stygiaus buvo nutraukta. Po ilgų ginčų ir diskusijų — „užkonservuota”
— užmūryti langai ir kt. angos. Jau dvyliktus metus pastatas griaunamas, ardomas, ten randa
prieglobstį paaugliai.
Aš nuo 1976 metų dirbu, o nuo 1992-ųjų vadovauju Viekšnių kultūros namams bei Mėgėjų
teatrui. Nuo 1992 m. rudens dešimtmetį Kultūros namai gyveno visavertį gyvenimą, nes buvom
geranoriškai priimti į tuometinę Žemės ūkio mokyklą. Akmenės rajono vadovų dėka
suremontuota salė, įrengta scena, apšvietimas. Atvykdavo profesionalūs kolektyvai, netrūko
švenčių ir kitų renginių. Turėjo kur repetuoti ir koncertuoti saviveiklininkai. 2001 m. rudenį
pasikeitė Žemės ūkio mokyklos statusas ir vadovai (mokykla tapo Mažeikių politechnikos
mokyklos skyriumi, vedėja paskirta iš Mažeikių). 2002 m. pradžioje buvo pareikalauta nuomos.
Žinoma, metų pradžioje biudžete lėšų tam nebuvo numatyta, todėl neliko kitos išeities, kaip
išsikraustyti. Nuo 2002 m. vasario 1 d. Kultūros namai „prisiglaudė” pirtyje. Iki šiol čia
repetuoja bei mažus kamerinius renginius ruošia kultūros darbuotojai. Salės ir scenos, deja,
pirtyje nėra!
Nors jau treji metai, kai Viekšniai prijungti prie Mažeikių rajono, bet vis dar neapsiprantame
„naujoje kultūrinėje terpėje”. Kultūros skyriaus vedėja mums nuolat priekaištauja dėl didesnių
nei mažeikiškių kultūrininkų atlyginimų, ir dirbame kaime net keturi specialistai... Kai
priklausėme Akmenės rajonui, buvome priskirti miesto kategorijai. 1992 m. Akmenės rajone po
reformos iš 22-iejų kultūros namų liko 8, todėl ir etatai buvo peržiūrėti pagal kategorijas: miesto,
centro ir kaimų, o meras A. Lupeika pasirūpino didesniais atlyginimais, kurie iki tol prilygo
valytojos uždarbiui. Sutinku, kad Mažeikių rajone taip pat būtina reforma, tik ji turi vykti viešai.
Dabar su nerimu laukiame sprendimų ir iki šiol nežinome reformos esmės.
Kultūros namų darbo sąlygomis susidomėjo net LNK televizija. Ji parengė reportažą žinioms,
kurį galėjo liepos 13 d. pamatyti visa Lietuva. Tačiau iš rajono vadovų nesulaukėme jokio
atgarsio. Buvo sakoma, kad tariamasi su Mažeikių politechnikos mokyklos Viekšnių skyriumi,
tačiau rezultatų nėra. Kad ir sunkiomis sąlygomis, kolektyvai dirba, kuria. Į veiklą įsijungė naujų
254
žmonių — štai prieš pusantrų metų Viekšnių kultūros namuose pradėjo dirbti Rimantas
Mikalauskas, kurio dėka liaudiškos muzikos kapela jau parengė puikų repertuarą. Kolektyvas,
kurį papildė daug jaunų žmonių, kviečiamas koncertuoti įvairiose šventėse. Džiugu, kad
R. Mikalauskas rūpinasi ne tik repeticijomis — šiemet jis organizavo ekskursiją po Lietuvą. Tai
buvo saviveiklininkams atlygis už triūsą. Viekšnių kultūros namų folkloro kolektyvas negausus,
tačiau vadovaujamas Julijos Juciuvienės, dirba išradingai. Įvairioms progoms parengia naujas
dainas, programą paįvairina puikiai atliekamais romansais. O senjorų šokių kolektyvas su
vadovu Antanu Krivicku noriai talkina folklorininkams, parengdami retro stiliaus bei folklorinių
šokių bei ratelių. Kultūros namų saviveiklininkai dalyvauja miesto šventėse, pasirodo ir kituose
rajone vykstančiuose renginiuose.
Viekšnių mėgėjų teatro ir Kultūros namų 50-mečio jubiliejų teatro mylėtojai pasitiks taip pat
jubiliejine — 80-ąja premjera. Rengiame draminį spektaklį „Neatmezgamasai mazgas”. Su
nerimu patyliukais rengiamės jubiliejui. Duok Dieve, kad ši šventė vyktų po savo stogu, savoje
salėje ir scenoje! Bet ar tai įmanoma!? Man, beveik trisdešimt metų paaukojusiai sunkiam
nedėkingam kultūriniam darbui, skaudu, kad po pusės šimtmečio nedaug kas pasikeitė ir laikosi
tik meno mylėtojų entuziazmo dėka. Ir šiandien, kaip prieš 33-ejus metus: keliauja po miestelį
artistai su dekoracijomis, muzikantai su instrumentais, šokėjai ir dainininkai, nešini rūbais.
Šiuipys Antanas. Parapijos salė. — 2006. — Spalio 10. — Žodžiu: Tekstas perrašytas iš
diktofono:
Špitolė bovo ant kampo. O paskou gale bovo kooperatyvo nams tas, atsiriemė ta gatvė tėn.
Špituolė stuoviej ont kampo, kap ta gatvė ėjo, o už tos tuojau pat bovo Parapijos salė. Daugiau
nieko nebovo tėn. I tuoliau bovo ta vadėnama šopa pri senuojo šventuoriaus vadinamuojo.
Parapijos salė bovo didelė. Viename gale gyveno vargonininks, kitame — zakrastijonas, vuo
par vėdurį bovo salė. Be lubų bovo. Tėn scena tap pat buvo. Balkons buvo unt scėnos tuos. Čia
vaidino... Tas buvo trisdešimtais metais. Tarybos narys yr Mažeikis. Jis viekšniškis yr. Tai jo
sesuo rašė. Kaip ji pas Butkus gyvenusi... Tėvs Mažeikis bovo daboklės viršininkas. Ons vėins i
tebovo čia. Mažeika, ruoduos, bovo tuo Vytautu. Šarvai tuokėi, prisimenu, ont tų balkonų sukelti.
Puoterius muokydavo vaikus tėn tuo saliej. Susirinkimai būdavo. Būdavo loterijos
organizuojamos tėn. Eidavo aktyvistai per kaimus — viens duodavo gaidį, kits kibirą, kits viel
kuo nors, kits kuokį senėsnį daiktą. I daugiausee kažkap rudenį, kėik aš prisimenu, būdavo.
Jomarks ar atlaidai kokie, tai būdavo daugiausiai tuos loterijos. Sokdavo tus puopierius, tuokius
popieriukus išsitrauk.
Šiuipys Antanas. Namas Valančiaus gatvėje. Aktorius Pikelis. — 2006. — Spalio 10. —
Žodžiu: Tekstas perrašytas iš diktofono:
— Tas vaikų daržėlis kor bovo, senasis, nuo anuo, antruo pusie [Valančiaus] gatvės, žemiau
paejus [Valančiaus gatvės vakarinėje pusėje tarp Vytauto gatvės ir Mažeikių gatvės], bovo nams.
Kas ten bovo?
— Mon ruods, a nebovo žydų tas nams. Tuoks bovo aktorius Pikelis. Čia bovo tuoks va, kaip
pėršts — pluonutėlis, o paskui, kaip jis tuo aktoriu bovo, tuoks [storas] bovo... Kolūkio
pirmininką vaidindavo. Ir jis čia mokėsi vidurinėj mokykloj, gimnazijoj. Ir baigė pirmoj laidoj.
Jis čia trejis metus mokėsi — ketursdešim antrais, trečiais i ketvėrtais. Ketvirtų pradžiuoj jis
baigė tą gimnaziją. I sesuo muokėsi, Pikelytė. Ons tėn gyveno. Muotina gyveno, ta sesuo gyveno
ir jis. Bet jis buvo iš kažkur atsikielės. Jis čia labai pasižymėjo saviveikluoj toj. Vaidino... „Žvejo
sūnus”, paskui „Plėšikai” Šilerio. Gerai vaidino. Nešiuojo šinėlį vuokiečių laikais. Matyt, jis
neturiejo su kuo kitkuo apsivilkt. Antpečių nebovo, be dėržo, be kuo.
255
6.6.2. MUZIKA
„Vietinio klebono ir vargonininko rūpestingumu mūsų bažnyčioje susidarė gražus
burelis giesmininkų...”, Viekšniai / Papartis. — (Žinios iš Lietuvos. Įvairios) // Vienybė. —
1911, rugpj. 16 (29) (Nr. 33), p. 524—525. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija.
Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1911. D. 1. — Kaunas, 2003. — 408 p. —
[BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti
prie žinutės].
„Viekšnių choras... vėl susitvarkė...”: [Kalėdų repertuaras] / J. M-ys. — (Žinios iš Lietuvos.
Po visą kraštą. Įvairios žinios) // Lietuvos aidas. — 1918, saus. 22 (Nr. 10), p. 3. — Žinios
aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos.
1918. D. 1. — Kaunas, 2001. — 478 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės
autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės].
„Pas mus jau senai gyvuoja bažnytinis choras...”, Viekšniai / A. Smailys. — (Po Lietuvą.
Įvairios žinios) // Tėvynės sargas. — 1918, kovo 28 (Nr. 12), p. 12. — Žinios aprašui iš knygos:
Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1918. D. 1. —
Kaunas, 2001. — 478 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė,
vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės. Autorius Antanas Smailys].
D-ras Martynas Yčas. Atsiminimai. — Kaunas, 1935. — [T.] 2. — P. 22—23. — Žinios
aprašui iš aplanko: Senolių kapas: S. Kymantaitės-Čiurlionienės giminių kapai Šiauliuose:
Aplankas / Parengė Irena Rudzinskienė. — Šiauliai, 1991. — 70 p. // ŠVB. — Aplanke citata:
„Keliavome arkliais į Viekšnius. Kaip aplenksi kun. V. Jarulaitį, savo seną pažįstamą,
pirmosios V. Dumos atstovą, šviesų ir malonų vyrą, su kuriuo susieiti ir pasikalbėti būdavo tikras
malonumas! [...]. Šis kampelis [Viekšniai] dar nebuvo [Pirmojo pasaulinio] karo audros
paliestas. Bet žmonės jau gerai įbauginti galvijų, arklių, pašaro ir maisto rekvizicijomis, kurios
jau buvo skaudžiai palietusios visą Žemaitiją. Daugelis jau buvo susisieloję dėl savo giminaičių,
paimtų į karą ir su dideliu nerimu laukė, kas bus toliau. O dangus vis labiau ir labiau niaukėsi.
[...]. Buvo sekmadienis. Žmonių prisikimšusi bažnyčia meldėsi prie Visagalio sosto juodiems
debesims išblaškyti. Stasys Šimkus, kun. Jarulaičio prašomas, sėdo prie vargonų. Ir suūžė
liūdnais akordais vargonai, pindami lietuviškus motyvus ir pagaudami susimąsčiusį maldininką
iki pat sielos gelmių... Šventų giesmių melodijos pynėsi su liaudies dainų fragmentais... Tai buvo
nepaprastas Viekšniams koncertas.”
Lipeika K. Darbe ir poilsyje // Pergalės vėliava. — 1958. — Vas. 22. — Tekste: „Žalgirio”
kolūkio [Svirkančių] bibliotekos vedėjas Kęstutis Lipeika apie elektriką, muzikantą —
smuikininką Antaną Rušiną, vadovaujantį orkestrui.
Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 1 // VVB, VM. — Tekste: 1971 metų
aprašai: Vincento Juodeikio kiemas. Šis tas daugiau apie V. Juodeikį. Tekste: Zaventės kaime pas
Vincentą Juodeikį „buvusi namų kapela: Mano dėdė [Juodeikis Vincentas, Vincento] grojęs
smuiku, Mortelė [Juodeikytė] — „basedla”, o ji pati [Ona Glodenytė-Juodeikienė] — cimbolais.
Taip pat muzikantas buvo ir bobutės brolis Antanas Glodenis. Jis gyveno pas Joną Bukontą.
Buvo aklas — apako 18 metų. Antanėlis grojo smuiku ir klarneta. Vaikščiojo grodamas per
patalkes.”
Steponavičiūtė B. Gaudžia vario dūdos // Vienybė. — 1971. — Gruod. 9. — Tekste:
Vienintelio rajone pučiamųjų muzikos instrumentų orkestro istorija nuo 1956 metų. Orkestras
buvo Viekšnių kultūros namų. Vadovas mokytojas Vincas Deniušis. Pradžioje grodavo 11
muzikantų.
256
Vaitoškienė A. Senolių sutartinės // Vienybė. — 1973. — Gruod. 25. — Tekste: Palnosų
kultūros namų etnografinis ansamblis. Pirmas koncertas 1973 03 08. Dalyviai ir: Kazimiera
Kugrienė, Ona Jasutienė, Anelė Petkienė, Agnė Ūkanienė.
Urbienė Amelija. Viekšnių miestelio muzikantas Ignas Balčiūnas: 1974 metų aprašas //
Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 3 // VVB, VM. — Tekste:
Ignas Balčiūnas gimė 1910 m. Viekšniuose. Pats Ignas — medpadžių (tupelių) meistras. Ilgą
laiką tupeles dirbo pas Maušą Školniką. Ignui Balčiūnui iš pat mažens „dideliai patiko muzika”.
Pirmasis muzikos instrumentas — vargonėliai. Nusipirko už dvi su puse ostmarkės. „Su
vargonėliais liuob grajyt, kol lūpos liuob supust”. [...]. Pirmiausia jis remontavo gitaras, smuikus,
mandalinas, balalaikas. [...]. Niekas jo nepamokęs kaip dirbti. Nusižiūrėjęs, ėmęs dirbti ir...
padirbęs! [...]. Yra padirbęs 6 smuikus. Su jais ir dabar dar muzikantai tebegrajija. Vieną smuiką
padirbo su 8 stygom — „antrabalsį”. „Tas tink grajyt prie akordeono.” Gitarų nebeatsimena kiek
yra padirbęs. 1960 m. padirbo 12 stygų „bandžiolą”. [...]. Jo mėgstamiausias muzikos
instrumentas — „bandžiola”.
Urbienė Amelija. Viekšnių miestelio ir apylinkės patrūbočiai: 1975 metų aprašas // Urbienė
Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 5 // VVB, VM. — Tekste:
Seniau geriausi patrūbočiai buvo broliai Žiulpos. Jų buvo 5 broliai. Visi savamoksliai. Gyveno
Žiogaičių kaime. Kiti patrūbočiai, bet ne tokie garsūs, buvo broliai Pundziai. Buvo 4 broliai,
gyveno Kegrių kaime. 1975 metais Viekšnių miestelyje yra dveji patrūbočiai: 1. Udra, Voveris,
Brasas, Savickis, Norvaiša. 2. Balvočius, du broliai Pukščiai, Žiulpa (iš Lėlaičių) ir vienas kuris
nors iš pirmųjų patrūbočių. Ignas Blvočius yra savamokslis patrūbočius, antrųjų patrūbočių
vadovas. Jo motina — anų garsiųjų Žiulpų sesuo.
[Ona Jasutienė] / P. Katausko nuotraukos // Vienybė. — 1981. — Bal. 4. — Tekste po
nuotraukomis: „Rytoj po televizijos programos „Laikas” koncerte matysime ir mūsų rajono
atstovus — Palnosų kultūros namų dainininkę O. Jasutienę bei duetą iš Kruopių...”
Lungys R. Tai slaunos vestuvės, galybė svečių... // Vienybė. — 1981. — Geg. 30: ir
O. Jasutienės nuotrauka. — Tekste: „Apie piršlį melagį linksmą dainelę traukia senoji Palnosų
dainininkė O. Jasutienė.”
Krasauskaitė-Starkienė B. Trys vasaros Akmenės žemėje // Vienybė. — 1983. — Vas. 12.
— Tekste:
1980—1982 metais Konservatorijos studentai užrašinėjo dainas, muziką. „Pirmoji ekspedicija
(vadovė muzikologė Z. Kelmickaitė) patyrinėjo Viekšnių apylinkes. [...]. Ypač noriai dainavo
Palnosų kaimo gyventojai. Savitu repertuaru ir dainavimo stiliumi pasižymi dainininkės
Antanina Kristinienė ir Ona Jasutienė. Antanina Kristinienė, nepaisant garbingo amžiaus (84
metai), išlaikiusi jaunatvišką balsą, turi puikią atmintį. Jos pateiktų dainų variantai pasižymi
poetinio teksto pilnumu. [...]. Paraleliai atskleidžiami paukščių ir žmonių gyvenimo vaizdai
O. Jasutienės pateiktoje dainoje „Augo girioj serbenta”. [...]. Vertingų vaikų žanro dainų pateikė
Rozalija Žalienė ir Elzbieta Mačienė iš Gyvolių kaimo. [...]. Platus Onos Vaikasienės iš Gudų
kaimo repertuaras. [...]. Ona Bružienė [Ašvėnų kaimas] padainavo ir nuotaikingų vaikų
žaidinimų. [...]. Vertas dėmesio Ievos Stumbrienės iš Sovaičių kaimo repertuaras. Retu radiniu
galima laikyti dainininkės pateiktą piemenų oliavimą „Oi, ginali, ginali”. Šis kūrinėlis Viekšnių
apylinkėse sutinkamas pirmą kartą.” — Pirmos dalies tekstas:
1980—1982 metais LTSR valstybinės konservatorijos studentai, vadovaujami liaudies
muzikos laboratorijos darbuotojų bei konservatorijos dėstytojų, atliko folkloro praktiką mūsų
rajone. Trijų vasarų darbo kraitis nemažas — Valstybinės konservatorijos liaudies muzikos
fondus papildė 2163 liaudies dainos ir instrumentinės muzikos kariniai.
257
Rajone užfiksuotus liaudies kūrybos lobius redakcijos prašymu komentuoja LTSR valstybinės
konservatorijos studentų pernykštės ekspedicijos vadovė, liaudies muzikos laboratorijos
redaktorė B. KRASAUSKAITĖ-STARKIENĖ.
Viekšnių apylinkėje
Pirmoji ekspedicija (vadovė muzikologė Z. Kelmickaitė) patyrinėjo Viekšnių apylinkes.
Ekspedicijos vadovė, pasiremdama dainininkų pastabomis, padarė reikšmingą išvadą, jog šiame
krašte itin daug dainuodavo vyrai. Pavyzdžiui, pačios populiariausios ekspedicijos metu
užrašytos dainos „Koks tin lingvas poilsėlis”, „Oi, broli mona”, „Žaliuojo girelie slauni
kirtėjeliai”, buvo pateikėjų pažymimos kaip „vyrų dainos”. Vyrų dainininkų ir dabar yra daug,
bet noriai dainuoja nedaugelis. Pasak jų „reik susieit į kupetą, tada jau gal ir sušaukt”. Matyt,
buvo daugiau paplitęs ansamblinis dainavimas. Plačiu spinduliu ekspedicijos dalyviai pasklido
nuo Viekšnių miestelio. Aplankyti 36 kaimai. Šios apylinkės — senų kultūrinių tradicijų kraštas.
Dainų pateikėjai nuovokūs, supratingi. Ypač noriai dainavo Palnosų kaimo gyventojai.
Savitu repertuaru ir dainavimo stiliumi pasižymi dainininkės Antanina Kristinienė ir Ona
Jasutienė. Antanina Kristinienė, nepaisant garbingo amžiaus (84 metai), išlaikiusi jaunatvišką
balsą, turi puikią atmintį. Jos pateiktų dainų variantai pasižymi poetinio teksto pilnumu.
Šiose apylinkėse užrašyta nemaža baladės apie Julijoną, „nutručijusią” savo brolį, variantų.
Nors baladės melodijos ir skurdokos, bet poetiniai tekstai įdomiai varijuoja. A. Kristinienės
pateiktame variante į pirmą planą iškyla nedoro bernelio, sugundžiusio seserį Julijoną nunuodyti
brolį, paveikslas. Veža brolelį per laukelį, o bernelis, jausdamas savo kaltę, vogčiom žiūri pro
langelį. Baladės pabaigoj dėl brolio mirties jis apkaltina Julijoną: „Ar tu proto neturėjai, kad tu
manęs jauno klausei?” („Aukšti kalnai kadagynai”). Gražiais poetiniais įvaizdžiais atskleidžiama
dviejų jaunų žmonių meilė baladė[je] „Susapnavau tokį sapną”. Bernelis, sužinojęs, kad jo
mergelė negyva, žada pastatyti šalia kelio koplyčėlę ir ten, o ne žvyrynėly, ją palaidoti. Didelis
bernelio skausmas — jis nešoks, nedainuos, aukso žiedo nenešios tris metus ir tris dienas.
Vestuvinėje dainoje „Loja loja ruds šunelis” deramasi dėl mergelės kraičio. Labai brangus
rūtų vainikėlis — šeši tūkstantėliai. Gi bernelio kepurėlė — dvi trys grivinėlės. Mergelės rūtų
darželis — jos jaunų dienų, laimingo gyvenimo pas motinėlę simbolis. Dėl to taip vertinamas ir
rūtų vainikėlis — „Į man rūtų darželatį saulelė tekėjo, o par šias gydras nakteles mėnulis žibėjo”.
Kaip diena nuo nakties skiriasi mergelės gyvenimas motinėlės dvarely ir uošvių dvarely.
Motinėlė dukrelei, grįžusiai vakare namo nuo lauko darbų, liepia eiti pailsėti. Uošvė be jokio
gailesčio taip prabyla: „Kelk, martele, varyk bundelę”.
Paraleliai atskleidžiami paukščių ir žmonių gyvenimo vaizdai O. Jasutienės pateiktoje dainoje
„Augo girioj serbentą”. Dainoje atsiskleidžia liaudies požiūris į mergelės grožio, bernelio
šaunumo vertinimo kriterijus. Sodžiuj augo mergelė dėl gražiausio bernelio, kuris „po girią
vaikščiojo, šviesį strielbą nešiojo, zuikelį tykojo”. Augo sodžiuj bernelis dėl tos mergelės, kuri
„daržely vaikščiojo, vainikėlį nešiojo, rūteles ravėjo”.
Vertingų vaikų žanro dainų pateikė Rozalija Žalienė ir Elzbieta Mačienė iš Gyvolių kaimo:
„Aa aa apa pa zuikis vaikus lingava”, „Lyn lyn, vaka varles ryn ryn”, „Petronelė, bėk bėk”.
Paplitę čia vaikų dainos apie žvėrių ir paukščių vestuves: „Linksmumas eina per girias”, „Atbėg
meška per lazdynus”, „Iš visų paukštelių gegutė puikiausia”.
Platus Onos Vaikasienės iš Gudų kaimo repertuaras. Dainininkė pateikė Žemaitijos regionui
būdingų šienapjūtės dainų: „Skudrus mano dalgelis”, „Pjoviau šieną per visą dieną”. Dainininkė
prisiminė retokai šiose apylinkėse pasitaikančią revoliucinę dainą „Paskutinį jau kartą
šiandieną”.
Jau minėjome, kad šiose apylinkėse užfiksuota įdomių baladės apie Julijoną variantų.
Dainininkės iš Ašvėnų kaimo Onos Bružienės pateiktame variante dėl nelaimės, ištikusios
Julijonos brolelį, kaltinamos velnio akys, užbūrusios Julijoną. Baladės veiksmas vystomas labai
nuosekliai. Kaip kino kadrai prieš akis slenka vienas įvykis po kito. Julijona, palikusi mirusį
brolį, einą į kalnus vandravoti, bet bernelio čia neranda — tai velnio žabangų būta. O. Bružienė
padainavo ir nuotaikingų vaikų žaidinimų: „Ratu ratu — pupudukšt”, „Vir vir pelelė košelę”,
„Nešu nešu šarkelę”.
Vertas dėmesio Ievos Stumbrienės iš Sovaičių kaimo repertuaras. Retu radiniu galima laikyti
dainininkės pateiktą piemenų oliavimą „Oi, ginali, ginali”. Šis kūrinėlis Viekšnių apylinkėse
258
sutinkamas pirmą kartą. Įdomus vaikų dainos apie kuisio nelaimę variantas „Iškrita kuisys iš
oužouleli”. Sutaikyti susikivirčijusių gyvūnėlių atjojo raitas prūsokų vaitas. Jis norėjo teisti
svirplį, išlaisvinusį muselę, kuri išgėrė arielkos butelį, skirtą kuisiui vaistams. Svirplys visai
nesiskaito su vaitu. Jis, ūsus pastatęs, parodė vaitui špygą. Supykęs vaitas išjojo atgal, o teismas
taip ir neįvyko.
Žaismingoj humoristinėj dainelėj „Su savo patele išėjau grybauti” pasakojama apie nepaprastą
grybą lepšį, kurį beraudama grybautoja pati „sugriuvo”. To lepšio tikrai turėta stebuklingų
savybių. Iš jo išvirus sriubą, nugraibius taukus, dar galima pamaitinti dirbančią laukuos šeimyną.
Dainoje „Oi, sesele, ką padarei” atskleidžiamas liūdnas likimas mergelės, nutekėjusios už
pijoko bernelio. Daina prasideda priekaištu mergelei, išmainiusiai rūtų darželį į bernelį, kuo
toliau, tuo didesniu virsta kaltinimu pijokėliui, po pusės metų nešančiam pačios šliures mainyti į
arielką.
Nenusileidžia kitiems ir gretimo Mažeikių rajono Užlieknės kaimo dainininkai. Pluoštą
karinių-istorinių dainų pateikė Bronislava ir Zigmantas Virkučiai („Aušt aušrelė, šviesi
pažarelė”, „Anoj pusėj Dunojėlio”, „Augin tėvas du sūneliu” ir kt.). Nemaža įdainavo į
magnetofono įuostą Ona Gaudišienė. Jos repertuare vyrauja vestuvinės dainos. Vienose jų
pasišaipoma iš piršlio („Piršlys, šelmis melagis”), kitose graudenama jaunoji, paliekanti savo
rūtų darželį („Oi, seseli, sesereli”, „Šį vakarėlį nelinksma yr”). Dainininkės repertuarą paįvairina
viena kita nuotaikinga vaišių daina („Uzbonelis skumba skumba”, „Oi, alau, oi, alau”).
Urbienė Amelija. Viekšnių miestelio choras ir jo veikla: 1984 metų aprašas // Urbienė
Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 7 // VVB, VM. — Tekste:
Apie 1918—1922 metus Viekšniuose vargonininku buvo Vincas Stulgaitis. Jis buvo vedęs
M. K. Čiurlionio seserį Juzę. V. Stulgaitis mokė choristus ne tik giedoti bažnytines giesmes, bet
ir dainuoti bei vaidinti. Repeticijos vykdavo vargonininko bute, o koncertai bei vaidinimai —
kooperatinės bendrovės „Ąžuolas” salėje. Kooperatinės bendrovės „Ąžuolas” salė buvo dviejų
aukštų name. Apačioje — krautuvė, viršuje — salė ir skaitykla. Šitas namas stovėjo toje vietoje,
kur dabar yra [Žemės ūkio mokyklos] pastatai. Kitapus gatvės vienaukščiame pastate buvo
parapijos salė. Vaidinimai taip pat vykdavo Monstvilo daržinėje. Ji buvo netoli Kalupio upelio.
Toje vietoje, kur dabar yra senas medinis buvusios Viekšnių vidurinės mokyklos pastatas. Pranė
Jankutė: „Geriausias vargonininkas buvo Bronius Jakubauskis. Jis buvo Viekšniuose taip apie
1930—1934 metus.” Rozalija Kuokštienė: „Pavasarininkai surengė gegužinę miške. Čia mes
dainavom ir vaidinom „Birutę”. Juozas Lizdenis: „Vaidinimai dažniausiai vyko parapijos salėje.
[...]. Salėje buvo įrengta scena, o žiūrovams sėdėti buvo padirbdinti suolai. [...]. Afišas
vakarėliams dažniausiai piešė Adomas Sakalauskis. Taip pat jis, padedant Antanui Drąsučiui,
nupiešdavo ir dekoracijas vaidinimams. [...]. Kartą per kažkokį vaidinimą grajijo vargonininkas
Kriaucevičius su smuiku, kitą kartą — su balalaika. Tas buvo 1938 metais, kada Kriaucevičius
buvo Viekšniuose vargonininku.” — Tekste išvardinti vadovai, dalyviai, spektakliai, cituojami
dainų tekstai.
Urbienė Amelija. Viekšnių miestelio choras ir jo veikla: 1984 metų aprašas // Urbienė
Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 7 // VVB, VM. — Tekste:
Apie 1918—1922 metus Viekšniuose vargonininku buvo Vincas Stulgaitis. Jis buvo vedęs
M. K. Čiurlionio seserį Juzę. V. Stulgaitis mokė choristus ne tik giedoti bažnytines giesmes, bet
ir dainuoti bei vaidinti. Repeticijos vykdavo vargonininko bute, o koncertai bei vaidinimai —
kooperatinės bendrovės „Ąžuolas” salėje. Kooperatinės bendrovės „Ąžuolas” salė buvo dviejų
aukštų name. Apačioje — krautuvė, viršuje — salė ir skaitykla. Šitas namas stovėjo toje vietoje,
kur dabar yra [Žemės ūkio mokyklos] pastatai. Kitapus gatvės vienaukščiame pastate buvo
parapijos salė. Vaidinimai taip pat vykdavo Monstvilo daržinėje. Ji buvo netoli Kalupio upelio.
Toje vietoje, kur dabar yra senas medinis buvusios Viekšnių vidurinės mokyklos pastatas. Pranė
Jankutė: „Geriausias vargonininkas buvo Bronius Jakubauskis. Jis buvo Viekšniuose taip apie
1930—1934 metus.” Vincas Lengvenis, „kalbėdamas apie kooperatinę bendrovę „Ąžuolas”,
atsiminė, kad kooperatinės bendrovės pirmininku buvęs Bertulis, valdybos nariai — Lacius ir
Teodoras Urvikis. Krautuvės vedėjas buvęs Balvočius, pavaduotojas — Aleksis Vaškys, o
259
pardavėja — Elzė Jakštaitė.” Salė buvusi antrajame aukšte. Šalia salės buvusi skaitykla. Čia
galėjo pasiskaityti laikraščių visi, kas tik norėjo. Skaityklos vedėja buvo Zosė Perminaitė.
Kooperatyvo žinioje buvo ir Viekšnių pieninė. Juozas Lizdenis: „Vaidinimai dažniausiai vyko
parapijos salėje. [...]. Salėje buvo įrengta scena, o žiūrovams sėdėti buvo padirbdinti suolai. [...].
Afišas vakarėliams dažniausiai piešė Adomas Sakalauskis. Taip pat jis, padedant Antanui
Drąsučiui, nupiešdavo ir dekoracijas vaidinimams. [...]. Kartą per kažkokį vaidinimą grajijo
vargonininkas Kriaucevičius su smuiku, kitą kartą — su balalaika. Tas buvo 1938 metais, kada
Kriaucevičius buvo Viekšniuose vargonininku.” — Tekste išvardinti vadovai, dalyviai,
spektakliai, cituojami dainų tekstai.
Urbienė Amelija. Patalkys: 1984 metų aprašas // Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai:
Aplankas Nr. 7 // VVB, VM.
Urbienė Amelija. Vargamistros darbas seniau: 1985 metų aprašas // Urbienė Amelija.
Etnografiniai aprašai ir tautosaka: Aplankas // VVB, VM. — Tekste:
Juozo Lizdenio pasakojimas. Vargamistra Vaitkevičius ir jo duktė Izabelė VaitkevičiūtėBelskienė. Ta mokėjo vargonais grajyti ir turėjo gerą balsą. Tėvas už savo dukterį prasčiau
grajijo. Seniau be darbo bažnyčioje pagrindinis vargamistros darbas buvo metrikacija.
Viekšniuose vargamistra gyveno špitolėje. Vėliau, kai pastatė parapijos namus, vargamistrai butą
įrengė prie parapijos salės. Rudenį vargamistra važinėjo kalėdodamas ir gavo kalėdą — tai buvo
priedas už darbą.
Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai ir tautosaka: Aplankas // VVB, VM. — Tekste: 1986
metų aprašai: Stanislava Vėžauskienė — dainininkė ir saviveiklininkė (g. 1910 m., gyv.
Pluoguose, Bugiuose, Viekšniuose). Dainininkė Emilija Grybauskienė (g. 1914 m., gyv. Gyvolių
kaime). Viekšnių miestelio patrūbočiai. Viekšnių muzikantė (Stanislava RamanauskaitėMikužienė, g. 1913 m.).
Urbienė Amelija. Stanislava Vėžauskienė — dainininkė ir saviveiklininkė: 1986 metų
aprašas // Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai ir tautosaka: Aplankas // VVB, VM. — Tekste:
Stanislavos Vėžauskienės (gimusios 1910 m., gyv. Pluoguose, Bugiuose, Viekšniuose)
pasakojimas:
„Mano tėvai Antanas Sabaliauskas ir Barbora Beišinaitė-Sabaliauskienė apsižanijo 1905
metais. Gyveno Pluogų kaime. Tėvai nieko neturėjo — nei žemės, nei trobų. Gyveno pas
svetimus žmones. Tėvas buvo geležinkelio darbininkas. Po Žemės reformos (1922 m.) tėvai gavo
8 hektarus žemės. Tėvas tuomet dirbo ir savo žemę, ir prie geležinkelio. Motina gaspadinavo
namie. Augome 14 vaikų — 5 broliai ir 9 seserys. Mūsų motina buvo gera dainininkė. Kai
gyvenome Pluogų kaime, mes savo pirties neturėjome, į pirtį visi ėjome pas susiedą Šiultę.
Atsimenu, kaip mūsų vyrai, išėję iš pirties, namo pareidavo dainuodami. [...]. Pusmergė būdama,
pas gaspadorių Tupiką vadavau piemenę. Tas Tupikas savo žemę turėjo netoli Bugių. Daugirdas
Bugiuose turėjo dvarą. Dvaras nemažas. Ganau aš karves netoli to dvaro ir dainuoju. Vėliau
dvaro mergės pasakojo man, kad ponas Daugirdas — Bugių dvaro savininkas — žadėjęs man
gerklę su pakulomis užkišti, kad aš neduodanti ano vaikams miegoti. O man nė galvoj nebuvo
dėl ko aš turėčiau nedainuoti. Žinojau, kad Daugirdas buvo strielčius — ans ėjo medžioti. Ganau
aš kartą karves ir dainuoju dainą apie strielčiuką. Miškas garsingas. Kad aš užleisiu visu balsu,
viskas gerai girdėti — Daugirdo pakajai visai netoli. Dvaro mergės vėl man pasakoja, kad
Daugirdas dideliai pykstąs ir sakąs: „Jeigu tik aš tą dainiuškininkę pagausiu, galą anai
padarysiu”. Aš juokiuosi ir prašau mergių savo ponui pasakyti, kad ans manęs nesugaus.
Aš pati dainuoti pradėjau kumet dar suvisam nedidelė buvau, bet jau ėjau į mokyklą. Mokykla
buvo kaime. Visa mūsų šeimyna gyveno budkoje (namelyje prie geležinkelio). Iš čia aš ir
vaikščiojau kasdien į mokyklą. Mano mokytojos buvo Elena Žilevičienė iš Viekšnių ir Pulcherija
Danilevičiūtė iš Mažeikių. Jos ir išmokė mane pirmųjų dainų. [...]. Už Petro Vėžauskio ištekėjau
1947 metais. Mano vyras buvo siuvėjas Bugiuose. Aš taip pat jau buvau siuvėja. P. Vėžauskis
buvo už mane daug vyresnis, gimęs 1906 metais.”
260
Urbienė Amelija. Dainininkė Emilija Grybauskienė: 1986 metų aprašas // Urbienė Amelija.
Etnografiniai aprašai ir tautosaka: Aplankas // VVB, VM. — Tekste:
Emilijos Grybauskienės (gimusios 1914 m., gyv. Gyvolių kaime) pasakojimas: „Mano tėvai
Liudvikas (pase Kazimieras) Varnas ir Morta Poškaitė-Varnienė buvo kumečiai Latvijoje.
Gimiau 1914 metais Kuldigoje. Tėvas buvo didelis dainininkas, turėjo gerą balsą. [...]. Iš savo
tėvų aš daug dainų esu išmokusi. [...]. Ir aš į tėvą pasinešusi — taip pat esu gera dainininkė. Be
manęs Gyvolių kaime dar gera dainininkė yra Mačienė, o Ramoniškių kaime — Elena
Šiaulienė.”
Viekšnių miestelio patrūbočiai / Iš Igno Balvočiaus (gim. 1919 m.), gyv. Viekšniuose, 1986
metų liepos 5 dieną užrašė Amelija Urbienė // Urbienė Amelija. ETNOGRAFINIAI APRAŠAI
IR TAUTOSAKA: [1986 metų aprašai]: Aplankas // Yra Viekšnių bibliotekoje ir Viekšnių
muziejuje. — Visas tekstas:
Viekšnių miestelio patrūbočiai
Seniau, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, Viekšnių miestelyje geriausi patrūbočiai buvo broliai
Žiulpos. Visi savamoksliai. Broliai Žiulpos gyveno Žiogaičių kaime, Viekšnių vls. Dabar jie visi
jau yra mirę.
Kas gi yra tie patrūbočiai? Patrūbočiai yra tikrų tikriausi muzikantai. Tų muzikantų
komandoje turi būti penki žmonės. Ir šiandien dar tuos muzikantus žmonės tebevadina
patrūbočių komanda.
Vienas iš patrūbočių komandos grajija su klernata, kiti keturi — trūbija su trūbais. Tie trūbai
yra nevienodi — ir mažesni, ir didesni, ir labai dideli. Svarbiausia yra tas, kad patrūbočių
komandoje turi būti penki vyrai.
Tuo pat metu, kai Viekšnių apylinkėje buvo jau pagarsėję broliai Žiulpos, ne tokie garsūs
buvo ir kiti patrūbočiai — brolių Pundzių komanda. Broliai Pundziai taip pat visi buvo
savamoksliai. Gyveno Kegrių kaime, Viekšnių vls. Paskutinis iš brolių Pundzių patrūbočių —
Antanas Pundzius — neseniai pasimirė. (Mirė tiktai po 1975 metų).
Vėliau Viekšnių miestelyje buvo susidariusios dvi patrūbočių komandos.
I-jai patrūbočių komandai priklausė:
1. Udra
2. Voveris
3. Brasas
4. Navickis
5. Norvaiša
Šitos komandos patrūbočiai jau mokėjo iš natų grajyti. Aniems natas surašė ir jas „išmokė
skaityti” Vincas Deniušis.
Kas gi per vienas buvo tas Vincas Deniušis? Jis buvo Viekšnių vidurinės mokyklos muzikos
mokytojas. Pats buvo viekšniškis. Vincas Deniušis buvo baigęs Klaipėdos muzikos mokyklą.
Daug kas Viekšnių miestelio žmonių dar atsimena tuos laikus, kai Vincas Deniušis, vasarą
parvažiavęs iš Klaipėdos pas savo tėvus atostogų, „liuob sekmadieniais Viekšnių bažnyčioje per
sumą pūsti trūbą. Žmonės liuob klausyties bažnyčioje ano trūbijimo ausis ištempę”. (Vincas
Deniušis mirė Viekšniuose 1978 metais).
II-ąją patrūbočių komandą sudarė:
1. Balvočius Ignas,
2. Pukštys Leonas,
3. Pukštys Jonas,
4. Žiulpa (iš Lėlaičių).
Kadangi patrūbočių komandoje turi būti 5, tai jų kompanijoj dar grajijo Brasas. Brasą reikėjo
paprašyti iš I-osios patrūbočių komandos.
Metams bėgant daug kas pasikeitė pas Viekšnių miestelio patrūbočius. Reikia teisybę
pasakyti, kad I-oji patrūbočių komanda iširo. Priežastys — įvairios:
261
1. Udra — susidėjo dirbtinius dantis. Dabar nebetrūbija. „Dantys krent laukan.” Jis dabar yra
tik giedorius: paprašytas eina per atminimus giedodamas.
2. Voveris nebenori grajyti.
3. Brasas dabar dirba prie Mažeikių „Buitinės”.
4. Savickis dirba ūkyje.
5. Norvaiša nebegrajija.
Ligi 1986 m. liepos 1 dienos II-jai patrūbočių komandai priklausė:
1. Balvočius Ignas — grajija klernata.
2. Pukštys Leonas (Leono s.) — grajija kornetu.
3. Mileška Adolis — grajija baritonu.
4. Pikevičius Jurgis — grajija tenoru.
5. Kontrimas Stasys — grajija bosu.
Šiuo metu tos II-osios patrūbočių komandos vadovas privalo su „Buitine” susitarti dėl
atlyginimo. Per mėnesį patrūbočiai turi įnešti į „Buitinės” kasą 400 rublių. Jeigu jie šitiek per
mėnesį neužgrajija, tai likusius neužgrajytus pinigus „Buitinė” perkelia į kitą mėnesį.
Pavyzdžiui: Patrūbočiai per mėnesį neužgrajijo ir į „Buitinės” kasą įnešė tik 150 rublių. Likusius
250 rublių „Buitinė” perkelia jau į kitą mėnesį. Vadinasi, kitą mėnesį patrūbočiams reikia
užgrajyti ne 400 rublių, o 650 rublių. Nuo uždarbio priklauso ir patrūbočių algos. Aišku, kad
dabar yra taip viskas sutvarkyta, jog patrūbočiams neapsimoka trūbyti. Nėr ko stebėtis, kad dabar
ir toji II-oji patrūbočių komanda baigia iširti. Viekšniuose bėra likęs tik vienas patrūbočius, o kiti
jau — Mažeikiuose .
Viekšnių II-osios patrūbočių komandos vadovas ligi 1986 metų liepos 1 dienos buvo Ignas
Balvočius. Štai ką jis papasakojo:
— Esu Ignas Balvočius, gimęs 1919 metais. Mano tėvai — Pranas ir Uršula Žiulpaitė —
Balvočiai. Mano motina — Uršula Žiulpaitė — buvo tikra sesuo anų garsiųjų patrūbočių brolių
Žiulpų.
Iš pat mažens buvau muzikantas, niekas manęs grajyti nemokė. Iš savęs išmokau. Grajijau su
klernata. Tikrą klernatą nusipirkau tiktai 1937 metais ar 1938 metais (gerai nebeatsimenu).
Nusipirkau iš savo dėdės Vincento Žiulpos. Sumokėjau anam 15 litų.
Kai tikros klernatos neturėjau (o dideliai norėjau grajyti), liuobu klernatą pats pasidirbti.
Mokėjau pasidirbti. Dirbau taip. Nusipjoviau pušelę. Ta pušelė turėjo būti užaugusi tokio
storumo ir aukštumo, kad tiktų klernatai dirbti. Tuomet atmieravau klernatos ilgumą ir
nupjoviau. Iš tos pušelės išsukau vidų — širdį — po gabalėlį. Paskui su grąžteliu kiaurynę
padidinau ligi 15 mm. Klernatos šone su virbalu išdeginau arba su mažu grąžteliu pragręžiau
kiaurynėles — „kaip pirštai stov.”
Jeigu ta mano pasidirbta klernata nebuvo gera ir aš negalėjau su ana pagrajyti — „ana nedevė
meliodijos” — tumet tokią klernatą išmečiau laukan ir dirbau kitą.
Manęs, kaip jau esu sakęs, niekas iš pradžios nemokė grajyti. Išgirstu ką nors pats, pasiimu
klernatą ir pradedu pūsti.
1955 m. Viekšnių vidurinės mokyklos muzikos mokytojas Vincas Deniušis išmokė mūsų visą
komandą grajyti iš natų — „išmokė natas skaityti” mumis visus. Taip pat iš natų jis išmokė
grajyti ir I-osios komandos patrūbočius.
Aš dabar kol kas dar vadovauju Viekšnių patrūbočių II-jai komandai. Jeigu kas paprašo mūsų
komandą grajyti, aš turiu surasti reikalingų patrūbočių kitur — iš kitos komandos. Ieškau ir,
žinoma, surandu. Jeigu ne pačiuose Viekšniuose, tai Mažeikiuose, Akmenėje.
Kur ir kada grajijo tie Viekšnių miestelio patrūbočiai? Reikia pasakyti, kad ir seniau, ir dabar
dar visi patrūbočiai grajijo ten, kur juos žmonės paprašė. O žmonės prašė juos grajyti per veselę,
per krikštynas, per pagrabą. Už grajijimą patrūbočiams visuomet mokėjo tiek, kiek buvo sutarta.
Seniau brolių Žiulpų komandos patrūbočiai dar ėjo „venčavoti [vinčiavuot’, vėnčiavuot’]
bagotesnių žmonių” su Naujais metais. O Jonas ir Antanas Žiulpos „dar liuob venčavoti žmones,
grajydami su armonijomis, ir su vardo diena”.
Seniau patrūbočiai per vestuves trūbijo 5 dienas, o dabar — tik šeštadienį ir sekmadienį. Ir
pats grajijimas buvo kitoks, negu dabar kad yra. Seniau grajijo senovinius šokius, ne tokius kad
262
dabar kad grajija. Grajijo polką, valsą, fokstrotą, „grąžulėlį”, polką-kokietką, „pampaljonį”,
suktinį, krekoviaką, podespaną, deržablį [Cepeliną]...
Kuomet Vincas Deniušis išmokė patrūbočius „natas skaityti”, anie ėjo grajydami ir į
gegužines, ir į vakarėlius.
Jeigu žmonės prašė patrūbočius pagrajyti per pagrabą, patrūbočiai grajijo namuose prie
nabaštiko „Kalnus”. Čia anie turėjo su giedoriais taikintis, nes „Kalnų” giesmės yra visokių
visokiausių „meliodijų”. Jeigu buvo šiltas oras, giedoriai giesmes giedojo viduje, sėdėdami prie
nabaštiko, o patrūbočiai trūbijo lauke. Garsingą naktį trūbai buvo girdėti tolių toliausiai. Žmonės
klausėsi trūbijimo, o anų širdys gelte gėlė.
Kuomet nabaštiką vežė iš namų į miestelį, patrūbočiai visą kelią trūbijo. Trūbijo taip pat ir
bažnyčioje, ir į kapus lydint. Į kapus lydint trūbijo „Amžiną atilsį” arba gedulingą maršą. Taip
pat ir kapuose dar trūbijo.
Jeigu patrūbočiai trūbijo kartu su giedoriais, tai anie šitaip trūbijo: giedoriai, sugiedoję vieną
giesmės posmą, nutilo. Tumet tą posmą nutrūbijo patrūbočiai. Kai jie nutilo, vėl giedojo
giedoriai. Bet jau kitą posmą. Po kiekvieno posmo patrūbočiai trūbijo. Ir t. t., kol visą giesmę
išgiedojo arba kol kapus pasiekė (jeigu nabaštikas buvo tada lydimas į kapus).
Dabar daug kas pasikeitė: kitaip yra ir su pačiu giedojimu, ir su trūbijimu. Žmonės dabar
rečiau pėsti su nabaštiku į kapus beeina. Tankiausiai visi žmonės važiuote važiuoja. Sugieda
biškį kunigas prie bažnyčios, tada susėda visi į mašinas arba į sunkvežimius ir važiuoja važiuoti
ligi kapų. O kapuose ir gieda, ir patrūbočiai trūbija taip pat kaip ir seniau.
Patrūbočiai grajijo bažnyčioje per didžiąsias šventes ir per atlaidus. Už grajijimą klebonas
nieko aniems nemokėjo.
Velykų vakarą giedoriai kartu su patrūbočiais bažnyčioje sugiedoję „Verkit aniolai”, ėjo į
kleboniją pavalgyti. Kadangi subatos rytą varpai jau buvo atgavėję, ugnis ir vanduo pašventinti,
žmonės jau tada galėjo mėsiškus valgius valgyti. Giedoriai ir patrūbočiai, pasisotinę klebonijoje,
grįžo į bažnyčią ir toliau giedojo. Ligi Prisikėlimo bažnyčioje giedojo „Kalnus”.
Velykų rytą žmonės su procesija ėjo aplink bažnyčią, giedojo „Linksma diena mums nušvito”,
o patrūbočiai grajijo.
Per Vėlines patrūbočiai, klebono paprašyti, kartu su giedoriais giedojo ir trūbijo „Kalnus”.
Klebonas jiems už tai nieko nemokėjo, davė tiktai klebonijoje pietus pavalgyti.
Dar prieš 1983 m., kuomet dar iš Viekšnių ėjo procesija į Žemaičių Kalvariją, patrūbočiai ėjo
kartu su visais maldininkais. Žemaičių Kalvarijoje ėjo į „Kalnus”. Giedoriai giedojo, o
patrūbočiai trūbijo. Anie gi taip pat buvo maldininkai, o ne kokie uždarbiautojai.
Seniau viekšniškiai su procesija ėjo ne tiktai į Žemaičių Kalvariją, bet važiavo ir į Šidlavą — į
Marijos atlaidus. Visi maldininkai ir patrūbočiai važiavo traukiniu ligi Tytuvėnų. Nuo Tytuvėnų
ėjo pėsčiomis giedodami ir trūbydami. Čia taip pat patrūbočiai veltui trūbijo, nė kapeikos niekas
jiems nemokėjo.
Jeigu kas nors kėlė metines, tas prašė ir patrūbočius pagrajyti. Per metines giedoriai giedojo
„Kalnus”, o patrūbočiai trūbijo. Jeigu per metines buvo paprašyti ir giedoriai giedoti, tai tas, kas
prašė, sumokėjo ir giedoriams, ir patrūbočiams. Sumokėjo tiek, kiek buvo sutarta.
Taip patrūbočiai grajijo per metines ir bažnyčioje per pamaldas. O jeigu dar kas naujai
pastatytą paminklą ant kapų šventino, tai ir tenai patrūbočiai pagrajijo.
Per devintines (atminimai už mirusįjį po vieno mėnesio nuo mirimo dienos) retai kas
patrūbočius prašė grajyti. Nebent tas, kas buvo dideliai bagotas.
Dabar Viekšnių miestelyje senovinių patrūbočių, galima sakyti, kaip ir nebėra. Yra tik
užsilikusi II-oji patrūbočių komanda, katra baigia dabar suvisam iširti.
Iš Igno Balvočiaus (1919), gyv. Viekšniuose, užrašė 1986 m. liepos 5 d. Am. Urbienė.
Pastaba: Šio aprašo nuorašas 1986. 12. 17 įteiktas „Vagos” leidyklos vyr. mokslinei
redaktorei D. Krikštopaitei.
Urbienė Amelija. Viekšnių muzikantė: 1986 metų aprašas // Etnografiniai aprašai ir
tautosaka: Aplankas // VVB, VM. — Tekste: Stanislava Ramanauskaitė-Mikužienė, gimusi
1913 m.
263
[Ona Jasutienė] / J. Šaškausko nuotrauka: „Noriu papasakoti...” // Vienybė. — 1986. —
Rugpj. 5. — Fotokonkursui „Akmenės rajonas 86”.
Urbienė Amelija. Viekšniškiai grajija ir dainuoja: Viekšnių patrūbočiai. Muzikantas Ignas
Balčiūnas. Muzikantė Stanislava Mikužienė. Dainininkė Emilija Grybauskienė. // Aš išdainavau
visas daineles. — Vilnius, 1988. — Kn. 2. — P. 448—460. — Nuotraukos: 106, 107, 109. —
Tekste: Vincas Deniušis. Patrūbočiai.
Patrūbočiai: Broliai Žiulpos, broliai Pundziai, Povilas Udra ir jo komanda, Ignas Balvočius,
Leonas Pukštys, Jonas Pukštys, Antanas Žiulpa (iš Lėlaičių). Vėliau — Leono sūnus Leonas
Pukštys, Adolis Mileška, Jurgis Pikevičius, Stasys Kontrimas. Uršulė Žiulpaitė — brolių Žiulpų
sesuo ir Igno Balvočiaus motina. Žiulpos grojo iki pirmojo pasaulinio karo. Tuo pat metu grojo ir
broliai Pundziai. Jonas ir Antanas Žiulpos grodavo ir kitais instrumentais.
Niūniavaitė Stasė. Nuskambėjęs, kaip Jo muzika // Vienybė. — 1988. — Rugs. 3. — Tekste:
Viekšnių mokykla, mokytojas Vincas Deniušis.
1905-1990 Mažeikiai (Pirmojo lietuviško vakaro Mažeikiuose 85-mečiui) / Sudarė
A. Rupkutė, R. Varnas. — Klaipėda: „Ryto” spaustuvė. — 1990. — 44 psl. — Žinias aprašui
2010 metais pateikė Robertas Varnas. — Tekste:
Mažeikių simfoninis orkestras. Bene didžiausiu fenomenu Mažeikių kultūros istorijoje
laikytinas 1938—1944 metais veikęs, nors ir nepilno sąstato (virš 30 žmonių) simfoninis
orkestras. [...]. Verta paminėti įvairiais metais orkestre grojusius muzikantus, tai — smuikininkai
V. Jakimavičius (koncertmeisteris), K. Eidimtas, S. Žukas, B. Klova, K. Poškus,
V. Priščepionka, Stelingis, Butkevičius, violančelistai A. Liaugminas, Milieška, kontrabosistas
Jakimavičius, trimitininkas Deniušis, pianistas Vyt. Klova ir kiti. [...]. Orkestras koncertuodavo
ne tik Mažeikiuose, bet dažnai ir gastroliuodavo po Žemaitiją — Telšiuose, Plungėje, Akmenėje,
Tirkšliuose, Viekšniuose ir kitur. [...]. Frontui artėjant, orkestras išsisklaidė, likęs vien senųjų
mažeikiečių prisiminimuose, vienoje kitoje fotografijoje.
Rozga Leopoldas. Akmenės kraštas. — „Vienybės” redakcija, 1992. — P. 28. — Tekste:
1932 metais pastatyta M. Petrausko liaudiška opera „Birutė”.
Jurkštas Vytautas Povilas. Viekšnių vargonai ir varpai prieš 150 metų // Vienybė. — 1992.
— Bal. 18, 22. — Perspausdinta (trumpinant) iš: Muzikos barai. — 1992. — Nr. 2, 3. — Visas
tekstas:
Vargonų melodijos, varpų gaudesys Lietuvos bažnyčiose mums savaime suprantama įprasta
liturginių apeigų muzika, palaikanti subtilią pamaldžią nuotaiką. Bažnytinius instrumentus mūsų
krašte nuo seno stengėsi įsigyti ne tik miestų, bet ir nedidelės miestelių, bažnytkaimių
maldyklos. Tokių instrumentų gamyba ir įrengimas gana brangiai kaštavo. Jei neatsirasdavo
dosnaus mecenato, vargonus ir varpus tekdavo įsigyti iš parapijiečių sudėtų aukų. Daugybė
vertingų žinių apie vienus ar kitus instrumentus, jų meistrus ir fundatorius, vargonininkus ir
varpininkus nuėjo užmarštin. Tik nedidelę jų dalelę mums išsaugojo senieji rašytiniai šaltiniai.
Šiuo atžvilgiu neįkainojami yra buvusios Žemaičių vyskupystės bažnyčių vizitacijų aktai,
saugomi Lietuvos valstybiniame istorijos archyve. Čia aptiktos žinios leidžia atkurti senųjų
Viekšnių parapijos bažnyčios vargonų ir varpų istorijos fragmentus.
Šia proga pravartu nors trumpai prisiminti ir Viekšnių bažnyčios praeitį. Viekšniai yra sena
vietovė, pirmą kartą istorijos šaltiniuose paminėti XIV a., o to paties pavadinimo dvaras ir
miestelis gyvuoja nuo XVI a. Pirmoji medinė bažnyčia pastatyta 1597 m., antroji — 1634 m.,
trečioji — 1680 ar 1685 m. ir atnaujinta 1816 m., ketvirtoji mūrinė — 1854 m., perstatyta
1921 m. Iki 1926 m. Viekšnių parapijos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia priklausė Žemaičių
diecezijai, dabar — Telšių vyskupystės Mažeikių dekanatui.
Nedaug žinių išlikę apie senųjų Viekšnių bažnyčias. Trečioji medinė maldykla (užbaigta 1680
ar 1685 m.), kryžiaus formos, buvo pastatyta Viekšnių seniūnijos tikinčiųjų lėšomis. Ją 1741 m.
sausio 20 d. konsekravo Žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius. 1816 m. bažnyčią atnaujino
264
klebonas kun. Bytautas, iš Viekšnių dvaro ir apylinkių valstiečių aukų. Buvo sumūryti nauji
akmeniniai pamatai, mediniais pilioriais sustiprintos lubos, sienos apmuštos lentomis, stogas
uždengtas medine skiedra, bokštas — skarda. Be to, bažnyčią puošė dar keturi maži bokšteliai —
virš presbiterijos, chorų ir dviejų šoninių koplyčių su vietinių kalvių darytais geležiniais kryžiais.
Į visas keturias šalis žvelgė net septyniolika langų.
Viekšnių bažnyčios nuo seno garsėjo puošniu interjeru, vertingais dailės kūriniais. Ypač
paskutiniųjų medinių maldos namų dešimt altorių. Pagal Žemaitijos bažnyčių statymo tradiciją jų
būta medinių, išpuoštų drožiniais.
Prieš 150 metų Viekšnių bažnyčios choruose virš „bobinčiaus”, į kuriuos buvo kylama stačiais
mediniais laiptais, stovėjo nemaži trylikos balsų (registrų) vargonai su papildomai įrengtais
savotiškais koloritiniais registrais — būgnais ir varpeliais, kartais vadinamais „janičarų muzika”.
Viekšnių vargonai puikavosi puošniu fasadu, padabintu jonėnų orderio kolonomis ir medžio
drožiniais, nudažytu aliejiniais dažais, vietomis paauksuotu. Šie nemaži ir geri vargonai buvo
įsigyti XIX a. pradžioje, Viekšnių klebono kun. Mirskio rūpesčiu, parapijiečių surinktomis
lėšomis. Yra žinių, kad 1841 m. ir vėliau jais grojo bajorų kilmės žemaičių vargonininkas
Juozapas Legeckis, o jam talkino dumplių mynėjai arba kalkantai Vincentas Šimkus ir Juozapas
Galminas.
Kaip Viekšnių vargonai atrodė šalia kitų aplinkinių bažnyčių, priklausiusių Viekšnių
dekanatui, instrumentų? Pastarųjų galima būtų suminėti keliolika. Visiškai nedideli vargonėliai
(pozityvai) buvo įrengti Šiaudinės ir Užlieknės koplyčiose, šešių registrų vargonai — Mitkaičių
koplyčioje, septynių — Raudėnų bažnyčioje, aštuonių — Leckavos, Papelkių, Vegerių, devynių
— Tryškių, dešimties — Akmenės, Kuršėnų, Laižuvos bažnyčiose, Kurtuvėnų bažnytėlėje
kapinėse, keturiolikos — Šaukėnų bažnyčioje. Kurtuvėnų parapijos bažnyčia didžiavosi puikiais
dvidešimt šešių balsų ir dviejų klaviatūrų vargonais — didžiausiais Viekšnių dekanate.
Pažymėtina, kad, be Viekšnių, „janičarų muzikos” registrus turėjo dar Akmenės, Laižuvos ir
Leckavos vargonai. Taip pat daugelyje Žemaitijos bažnyčių XIX a. pradžioje buvo vartojami
žalvariniai trimitai bei valtornos, didžiuliai variniai katiliniai būgnai (timponai), o iškilmingų
švenčių metu — neretai ir šių instrumentų poros. Prie kai kurių Viekšnių dekanato bažnyčių,
turėjusių tokius būgnus, būta būgnininkų, o, pavyzdžiui, Akmenėje — net apmokamo
būgnininko (dobošo), kurio pareigas ėjo Kazimieras Račkauskas.
Norisi atkreipti dėmesį į dar vieną įdomų reiškinį. XIX a. pirmojoje pusėję Žemaičių
diecezijos bažnyčiose vargonininkais dirbo daugiausia vietiniai žmonės (tai liudija jų pavardės,
būdingos šioms apylinkėms ir mūsų dienomis). Kur gi jie mokėsi šio amato? Kaip žinoma, tuo
metu Žemaičiuose ar kitoje Lietuvos dalyje nebuvo nė vienos muzikos mokyklos arba kursų,
kurie rengtų kraštui vargonininkus. Belieka manyti, kad vargonininkai mokėsi vieni iš kitų,
mažiau patyrę iš vyresniųjų, didesnį autoritetą įgijusių „vargamistrų”. Tai, be abejo, buvo labai
paplitęs reiškinys, nes minėtu laiku, t. y. XIX a. pirmoje pusėję, Žemaičiuose būta didelio
vargonininkų poreikio, — Joniškio, Rietavo, Varnių ir Viekšnių dekanatų bažnyčiose jų dirbo per
septyniasdešimt.
Pravartu keletą žodžių tarti ir apie Viekšnių bažnyčios varpus. Prieš pusantro šimto metų šalia
šių maldos namų, kapinių teritorijoje, stūksojo neatmenamais laikais pastatyta varpinė, taisyta
1826 m. Joje ant medinių sijų kabojo įvairaus dydžio keturi tarpusavyje suderinti varpai, 1738 m.
kovo 23 d. konsekruoti Žemaičių vyskupo Juozapo Mykolo Karpio, pirmasis — 400, antrasis —
300, trečiasis — 200, ketvirtasis — 100 svarų svorio. Viekšnių bažnyčios koplyčioje kurį laiką
buvo 260 svarų varpas, vėliau, Žemaičių vyskupo Stepono Giedraičio nurodymu, atiduotas
Laukuvos filinei bažnyčiai. Viekšnių bažnyčios bokštelyje glaudėsi 16 svarų signatūrinis varpas.
Apeigų metu bažnyčioje skambėdavo keliolika mažesnių ir visiškai mažų žalvarinių varpelių:
keturi, pritvirtinti prie didžiojo altoriaus ir zakristijos sienos (8 svarai), ir vienuolika rankinių,
ministrantūrinių varpelių prie altorių (taip pat 8 sv.).
Didesniuosius varpus bažnytinių apeigų ir švenčių metu 1841 m. aptarnaudavo keletas
samdomų varpininkų — Barbora Kerčiūtė, Ona Smilgaitė, Elžbieta Žnutienė, Juozapas Butkus,
Jonas Kundys, Jurgis Lemežis, Jonas Pundzius, Petras Skabeika. Taigi ne tik vyrai, bet ir
moterys. „Zvanininkais” paprastai samdyti nusenę vietos gyventojai dažniausiai glaudėsi
špitolėse prie bažnyčių ir, atsižvelgiant į amžių bei sveikatą, skambinę paeiliui jiems skirtaisiais
265
varpais. Mokėta už darbą ir Viekšnių parapijos Rožančiaus giedotojų vadovui (promotoriui)
Kazimierui Dogeliui. Tokie ansambliai reprezentavo specifinę žemaitišką bažnytinio giedojimo
tradiciją, sėkmingai tebepuoselėjamą iki šių dienų.
Šios Viekšnių muzikinės kultūros istorijos nuotrupos liudija, jog čia, Šiaurės Lietuvos
regione, nuo seno puoselėtos vertingos savitos meno tradicijos.
(Sutrumpinta iš „Muzikos barų” 2 ir 3 Nr.)
Nuotraukose: šiuolaikinė Viekšnių bažnyčia, pernai kiek atnaujinusi savo išorinį vaizdą ir
„paūgėjusi”; bažnyčios vargonai.
Vargonai kaip žmonės. Pasakoja viekšniškis, ilgametis bažnyčios vargonininkas Juozas
Lizdenis // Vienybė. — 1992. — Liep. 4: ir J. Lizdenio nuotrauka. — Visas tekstas:
Viekšnių miestelio istorijoje iškili vieta tenka mūsų mylimai bažnyčiai, jos vargonams. Apie
tai prieš porą mėnesių buvo rašyta a. a. Vytauto Povilo Jurkšto rašinyje, kurį iš „Muzikos barų”
persispausdino rajono laikraštis. Šiandien prie tos temos norėčiau pridėti žiupsnelį savo
prisiminimu.
Mūsų bažnyčia praeityje garsėjo dar caro laikais statytais dideliais vargonais, bet kai 1915
metais kilo gaisras, liepsnose supleškėjo ir vargonai. 1922 ar 1923 metais buvo įrengti nauji
vargonai, juos statė rygiečio K. Skersteno firma. Iki 1939 metų tais vargonais be jokio vargo ar
remonto grojo keli viekšniškiai vargonininkai, tarp jų Stulgaitis, Jeronimas Kačinskas, mokęsis
vargonininkauti Drąsutis.
Kai 1939 metų rudenį vėl kilo gaisras, žmonės, bijodami, kad bažnyčia sudegs ir gelbėdami
visą jos turtą, vargonus per skubėjimą taip išardė, kad restauratoriui Adolfui Karaškai prisiėjo be
galo daug padirbėti, kad jie vėl atsistotų į savo vietą ir suskambėtų. Pastarojo karo frontas vėl
vargonus apgadino. Pagaliau dabar, bene prieš šešerius metus, mūsų vargonai dar kartą
suremontuoti, suderinti, ir jų švarus dvidešimties registrų skambesys, cimbolų aidas džiugina
mus visus.
Esu viekšniškis, prie mūsų bažnyčios vargonų su pertraukomis sėdžiu nuo 1936 metų, o
pastaruoju laiku ar tik ne keturiolikti metai. Džiaugiuosi šiuo nuostabiu instrumentu ir dažnai
prisimenu tuos, kas iki manęs sėdėjo prie jo. Be jau minėtų Stulgaičio, J. Kačinsko, Drąsučio,
Viekšniuose savo laiku vargonininkavo Jokubauskas, Viktoras Kriaunevičius, Albinas
Jasenauskas, Dapkevičius. Vasiliauskas, Kazimieras Liaudanskas. Gaila — ne visų vardus
prisimenu.
Vargonai kaip ir žmonės turi savo likimus — garbingus ir tragiškus. Dievas ir likimas įvairiai
surėdė taip pat ir žmonių, sėdėjusių prie mūsų vargonų, gyvenimą — vieniems čia teko laimė
ilgai ir vaisingai dirbti, paliekant ryškų pėdsaką Viekšnių bažnyčios ir miestelio istorijoje, kiti,
deja, dėl įvairių aplinkybių nesuspėjo daugiau nuveikti. Bet nė vieno, atrodo, Viekšniai ir
viekšniškiai nepamirš.
Juodpusis Vaclovas. Viekšniškių „Birutė” // Vienybė. — 1993. — Vas. 10. — Visas tekstas:
Šiai nuotraukai jau 60 metų. Joje matome Miko Petrausko ir G. Landsbergio-Žemkalnio
operos „Birutė” atlikėjus su šio spektaklio vadovu Vincu Deniušiu. V. Deniušis mokėsi
S. Šimkaus įsteigtoje Klaipėdos muzikos mokykloje ir, baigęs triūbos specialybę, grįžo į
Viekšnius. Čia sąžiningai ir kūrybingai darbavosi visą tolimesnį gyvenimą. Šiemet minėsime jo
gimimo 90-ąsias metines. Taigi, gyvendamas Viekšniuose, jis dirbo visokiausius darbus:
organizavo pučiamųjų orkestrus, chorus ir su jais dalyvavo dainų šventėse, statė, režisavo
spektaklius, mokytojavo senas tradicijas turinčioje Viekšnių gimnazijoje — vidurinėje
mokykloje, kur taip pat buvo subūręs moksleivių chorus, skudučių ansamblius.
Ši nuotrauka mena 1932 metus, kada V. Deniušio vadovaujami viekšniškiai „Birutę” vaidino
Kuršėnuose, Papilėje, gal ir kitur. Gal dar yra tų dienų liudininkų, galinčių plačiau pakomentuoti
šį įvykį. Atsiliepkite!
Vaclovas Juodpusis.
Ši iliustruota žinutė — kreipimasis į skaitytojus išspausdinta Lietuvos muzikų draugijos
dvisavaitiniame leidinyje „Muzikos barai”. Ją persispausdiname „Vienybėje” taip pat tikėdamiesi
266
padėti surasti liudininkų mūsų rajone. Gal viekšniškiai, papilėniškiai ar