+ plakatas - Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija

Nr. 5 (2009) 2013 m.
Redakcijos skiltis 2
3 p.
12 p.
16 p.
Gegužė šventinių renginių sūkuryje 3
Karo psichologas:
nauja priklausomybės rūšis – Afganistanas 8
Kosovas. Sugrįžimas po dešimties metų 12
Akistata su Adeno įlankos piratais 16
Kaip inžinieriai sudrebino žemę 20
Lemtingos sekundės: gelbėti ar palikti laivą? 24
Tarpukario kariniai partneriai: Lietuva ir Čekoslovakija 30
Minkštoji galia ir Lietuva 36
Atominės grėsmės – tikros ar menamos? 41
Kibernetika, radarai ir... Sirija 46
Moterys partizaniniame kare 48
Regėjęs paskutines teroristų vadeivos
gyvenimo valandas 55
48 p.
s
ta
a
k
la
p
+
REDAKCIJA: vyr. redaktorius Darius Varanavičius, tel. (8 5) 210 3897 redaktorius Kazys Jonušas, tel.
(8 5) 264 8573 korespondentai: Lijana Cibulskienė, tel. (8 5) 210 3896, Juozas Pocius, tel. (8 5) 210 3895,
Ilona Skujaitė, tel. (8 5) 210 3896, Darius Sutkus, tel. (8 5) 273 5744, Dalius Žygelis, tel. (8 5) 273 5744 dizainerė
Aistė Lapinskaitė, tel. (8 5) 263 5917 stilistė Daiva Turčinavičiūtė, tel. (8 5) 273 5659 I viršelyje – Algimanto
apygardos partizanės seserys Zuzana-Lakštingala ir Joana-Neringa Railaitės. Fotografuota 1948 m. (Genocido
aukų muziejaus fondai); II viršelyje – karys savanoris per Sausumos pajėgų pėstininkų parodomąją operaciją
Klaipėdoje (I. Budzeikaitės nuotr.); vidiniame atvarte – Lietuvos karo aviacijos ltn. Kazys Mintautas (Blusis) –
prie tuo metu vieno greičiausių Europoje naikintuvų Letov Š-20L, Kaunas, 1927–1928 m. (Lietuvos aviacijos
muziejaus rinkinių nuotr.); III viršelyje – Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono Sprogmenų neutralizavimo
kuopos karys su šiuolaikiniais išminuotojo šarvais (I. Budzeikaitės nuotr).; IV viršelyje – Lietuvos partizanų
apdovanojimų lakštai (Genocido aukų muziejaus fondai). Adresas: Totorių g. 25/3, LT-01121, Vilnius
Norint įsigyti šį žurnalą, kreiptis tel. (8 5) 210 3897, 273 5550 arba el. p. Darius.Varanavicius@mil.lt Leidėja –
Krašto apsaugos ministerija Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių nuomone. Nuotraukos,
rankraščiai negrąžinami ir nerecenzuojami. Tiražas 2 500 egz. Spausdino Lietuvos kariuomenės Karo
kartografijos centras, Muitinės g. 4, Domeikava, LT-54359 Kauno r. Formatas 60 x 90/8. ISSN 2029-5669
Lithuanian military magazine KARYS (“The Warrior”): Totoriu str. 25/3, LT-01121, Vilnius;
phone (370 5) 210 3897, fax (370 5) 273 5550, email Darius.Varanavicius@mil.lt
2
Redakcijos skiltis
Sveiki, kariai,
visi ištikimi „Kario“ skaitytojai,
tame, kad kariuomenės įvaizdis
į ir techninį pasirengimą, nepamirš
rašydami apie pratybas, karių fizin
žeme, kurią vadiname gimtąja,
dalykų, tarp jų – prigimtinio ryšio su
ir pajėgumas priklauso nuo daugelio
ai užgrūdina, ugdo kareivišką
os vadiname artimaisiais. Išmėginim
su žmonėmis, gyvais ir mirusiais, kuriu
liomis aplinkybėmis ir netų žmonių, kurie išgyveno ekstrema
solidarumą, skatina domėtis patir timi
elno ne tik proginių padėkų. Jų
žmonos, sesės ir mylimosios nusip
prarado žmogiškumo. Karių motinos,
s. Gegužės 5-ąją , Motinos dieną,
mo šaltinis ir mūsų tvirt ybės pagrinda
meilė – neišmatuojamas dvasingu
Partizanų pagerbimo, kariuomenės
savo Mamai, o po dviejų savaičių –
ieškojome tinkamų žodžių padėkoti
me Lietuvos partizaniniame kare
nkėme partizanų kapus, prisiminė
ir visuomenės vienybės dieną – apla
inėti bent dalelę Tėvynei pasiaukonumerio straipsniuose pavyko pam
daly vavusias moteris. Vargu ar šio
ryšininkių, rėmėjų, gailestingųjų
būriuose su ginklu rankose, buvusių
jusių moterų, kovojusių partizanų
s atsidūrė Sibire... Paprasčiausiai
tai palaidojo ne vieną sūnų ir pačio
seserų, partizanų motinų, kurios nere
zaniniame kare“.
us Žygelio straipsnį „Moterys parti
prisiminkime jas, skait ydami Dalia
psichologas kpt. Andrius
žmogaus, – teigia mūsų pašnekovas
„Kar tais užtenka pabūti, pasėdėti šalia
inamų rezultatų, tik kažkodėl mes
kaip jam sekasi. Tai gali duoti stulb
Jurgaitis, – paklausti, kaip jis jaučiasi,
toro Černiavskio, kuris buvo
i, jog tai tik „plepalai...“ Nors št. srž. Vik
linkę tokių dalykų nepaisyti, manydam
vaujamoje tarptautinėje operaciis vėl pradėjus daly vauti NATO vado
išvykęs į Kosovą, Lietuvai 2013 meta
nespindi optimizmu“, karys įžvelgia
niu, kad „šiandien Kosovas anaiptol
joje, pasakojimas pradedamas teigi
i
zuotojo pėstininkų bataliono karia
iojo kunigaik ščio Algirdo mechani
ir teigiamų poslinkių. Lietuvos didž
aciją
oper
pos Sąjungos karinę
drąsiai nusiteikę vykti į didžiausią Euro
ir Karo medicinos tarnybos atstovai,
– nuo rugpjūčio iki gruodžio.
etį
us beveik visą šių metų antrą pusm
tarna
tų
kran
alio
Som
prie
,
ANTA
ATAL
Gaižiūnų poligone pasakoja
ąkar t. Apie komplek sines pratybas
Apie jų rengimąsi misijai rašome pirm
vadovautis savo bataliono šūkiu
liono kariai, mūšio lauke pasiruošę
patys Juozo Vitkaus inžinerijos bata
o palaikymo taktikos mok ymų
ų gyvybę saugai“. Iš laivo veiksnum
„Inžinieriau, negailėk prakaito – broli
s nariai kalba apie patir tus išpatrulinio laivo P 14 „Auk štaitis“ įgulo
Vokietijoje grįžę Karinių jūrų pajėgų
bandymus ugnimi ir vandeniu.
simais. Vienas iš jų – apie tarpu ių straipsnių gynybos politikos klau
Šiame numeryje rasite ir apžvalgin
kijos Respublikos sant ykius, kitas –
s Lietuvos Respublikos ir Čekoslova
kariu užsimezgusius itin draugišku
ją, trečias – apie branduolinės
ą Rusijos užsienio politikos koncepci
apie dabartį, mink štąją galią ir nauj
mes...
galios plėtrą bei iš to kylančias grės
me atidesni vieni kitiems, išmo at kintančio pasaulio skaudulių, būki
nuol
s,
mau
nera
Nepamiršdami šio
ir lūšnynų fone, kad išmoktume
ų lank stinukų, o bunkerių, lagerių
kime pamatyti savo buitį ne reklamini
akimirkų.
saulėtos vasaros ir malonių skait ymo
branginti, ką turime. Linkime jums
Su pagarba
Kazys Jonušas
redaktori us
Iš arti
Grenginių
egužė šventinių
sūkuryje
Nepanašu, kad būtume įnikę pramogauti, bet po
žvarboko balandžio visokiais žalumynais staiga ištvinęs
pavasaris sutapo su proginių renginių įkarščiu. Karių
buvo pilna visur – jie sodino medelius Pabaiske,
išsipuošę rinkosi į Krašto apsaugos ministerijoje
surengtą „Jūrinių mazgų“ apdovanojimų ceremoniją,
dalyvavo vadinamuosiuose protų karuose. O gegužės
trečią savaitgalį griaudėjo visa Klaipėda ir Paberžė
(Kėdainių r.) – ten vyko Partizanų pagerbimo,
kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos renginiai,
inscenizuota istorinio 1863 metų sukilimo pradžia.
Visko nė aprėpti neįmanoma. Juk tuo pat metu dar vyko
aktyvūs kariniai mokymai ir pratybos – nuo Ruklos,
Jonavos, Ukmergės iki Jungtinės Karalystės.
3
Ąžuoliukus ir 2008 m. gegužės 10 d.
(nuotrauka apačioje), ir šįkart drauge
su visais sodino krašto apsaugos
ministras Juozas Olekas.
Ilgėliau įstrigus
biurokratiniuose
labirintuose, norisi
išvažiuoti, nesvarbu – kur, nesvarbu – su kuo. Pamėginkime drauge su
fotografais pakeliauti, bent trumpai
stabtelėti ten, kur
laikas kristalizuojasi – įgyja istorinį
matmenį ir primena tai, kas, regis, seniai pamiršta, arba
nušvinta reginiais – kas gi bus, kas gimsta, kas užaugs iš to, kas sodinama, ko tik
užuomazgas matome, bet po dešimtmečio kito išvysime praaugant mus. Gegužės 3-iąją Pabaiske (Ukmergės r.) istorinio
mūšio vietoje atsodinant Lietuvos kariuomenės ąžuolyną, prisiminiau 2008 m. gegužės 10 d., kai iš jaunų medelių ten formuoti Gediminaičių stulpai, kurie turėjo
būti lengvai matomi iš paukščio skrydžio.
Ąžuoliukus ir tada, ir šįkart drauge su visais
sodino krašto apsaugos ministras Juozas
4
Iš arti
Perlojoje, Varėnos rajone, iškilmingai perlaidoti keturių
Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės partizanų
palaikai. Žuvusieji pagerbti Perlojos Švč. Mergelės Marijos ir
Pranciškaus Asyžiečio parapijos bažnyčioje.
Olekas. Anuomet jis pranašavęs, kad 1435
metais vykusio garsaus mūšio vietoje sužaliuosiantis ąžuolynas prasmingai susies
praeitį ir dabartį, bylos apie tarnystės Tėvynei dvasią. Tik šįkart ministrą lydėjo gerokai mažesnis (bet darbingesnis) medelių
sodinimo entuziastų būrys, nebuvo aitvarų, baikerių ir pienės dar nežydėjo... Užtat
pakili nuotaika, kad ąžuolą pasodinai, net
ne vieną, pamažu diktavo vėlesnių žingsnių ritmą – netrukus bus Spaudos atgavimo, knygos ir kalbos dienos minėjimas,
ta proga Krašto apsaugos ministerijoje
surengtoje „Jūrinių mazgų“ apdovanojimų ceremonijoje kariams, kariniams daliniams bus išdalyti keturi jūriniai mazgai
bei septynios tūtos. Ir kaip nesidžiaugti apdovanojimų nominantams, visiems
krašto apsaugos sistemos kariams bei civiliams, prisidedantiems prie visuomenės
ir žiniasklaidos informavimo, deramo sistemos reprezentavimo, vidaus komuni-
kacijos gerinimo ir gimtosios kalbos puoselėjimo – jų kasdienis triūsas pastebėtas
ir įvertintas. Pagrindiniai apdovanojimai –
Karinių jūrų pajėgų karių surišti jūriniai
mazgai – buvo įteikti kariams už ryšius su
žiniasklaida, už geriausią metų padalinio
viešųjų ryšių projektą, už geriausią vidaus
komunikacijos projektą ir kariui kūrėjui.
„Audėjo mazgas“ atiteko Jungtinio štabo
viršininkui brg. gen. Vilmantui Tamošaičiui (už puikų atstovavimą kariuomenei ir
informavimą apie Lietuvos karių operaciją
Afganistane), „Avies kulno mazgu“ apdovanoti Karaliaus Mindaugo motorizuotojo
pėstininkų bataliono kariai (už intelektinio
žaidimo „Žinovų klubas“ organizavimą),
„Kadeto mazgu“ – kariai kūrėjai: Generolo
Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos
(LKA) kariūnai Ugnius Ragauskas ir Gražvydas Bajarūnas (už bepiločių žvalgybos
orlaivių kūrimą), „Alpių drugelio kilpa“ –
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono (Algirdo batalionas)
kariai (už vaizdo klipą „Aš
tarnauju Lietuvos kariuomenėje“). Per
renginį
taip
pat pažymėti
perspektyvūs
krašto apsaugos sistemos
(KAS) komunikacijos ir vie-
Gegužės 19-ąją Paberžėje (Kėdainių r.) atidengtas 150-osioms sukilimo metinėms skirtas
paminklinis akmuo su sukilimo herbu. Renginyje krašto apsaugos ministras Juozas Olekas
ir Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Arvydas Pocius 90-mečio proga pasveikino buvusį
partizaną dimisijos majorą Vytautą Balsį-Uosį.
šųjų ryšių projektai bei veikla, pagerbti kuriantys KAS darbuotojai. Tūtą už turiningos
knygos „Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos“ sudarymą atsiėmė Lietuvos kariuomenės atstovas Karolis Zikaras,
Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės kariams
atiteko tūta už išmaningai surengtą Lietuvos įstojimo į NATO 9 metų sukakties minėjimo bėgimą orlaivių kilimo taku, už vidaus
ir išorės komunikacijos veiklą tūtomis
apdovanoti: Algirdo bataliono, Sausumos
pajėgų Juozo Lukšos mokymo centro,
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino
štabo bataliono Garbės sargybos kuopos
kariai ir Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupės 15-osios pamainos karininkai
kpt. Rūta Gaižutytė, vyr. ltn. Jurgis Norvaiša ir vyr. ltn. Andrius Česnauskas. Lietuvos
kariuomenės vyr. kapelionas plk. ltn. Rimas Venckus pelnė ne tik tūtą už krašto
apsaugos sistemos renginių organizavimą
bei inicijavimą, bet ir buvo pasveikintas
40-ojo gimtadienio proga. Diplomas už
lietuvių kalbos puoselėjimą krašto apsaugos sistemoje įteiktas Krašto apsaugos ministerijos gynybos politikos ir planavimo
atstovui Ernestui Flaksui.
Dabar, prieš keliaudami į Klaipėdą, pirmiausia aplankykime Dzūkiją. Gegužės
17-ąją – Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos
išvakarėse – Perlojoje, Varėnos rajone,
buvo iškilmingai perlaidoti keturių Dainavos apygardos Partizano Kazimieraičio rinktinės partizanų palaikai. Iš Lietuvos ypatingajame archyve saugomų
dokumentų žinoma, kad 1952 m. gegužės 20 d. sovietų agentų-smogikų grupė
2013 m. Nr. 5
5
Atidarymo ceremonijos
pramoginę dalį pradėjo Garbės
sargybos kuopos karių specialiai
šiai šventei sukurta parodomoji
defiliados programa.
Kruizinių laivų terminale surengta iškilminga Karinių jūrų
pajėgų priešmininių laivų M 53 „Skalvis“ ir M 54 „Kuršis“
inauguracija.
aptiko Partizano Kazimieraičio rinktinės
Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto tėvūnijos Genio būrio bunkerį. Jame
per kautynes su bunkerį šturmavusiais
agentais-smogikais žuvo keturi partizanai – Vytautas Lukoševičius-Balandis,
Antanas Česnulevičius-Mėnulis, Jonas
Peciukonis-Narkūnas-Banginis ir Vytautas Sadauskas-Karys. Žuvusių partizanų
palaikai rasti praėjusių metų rugpjūtį
Varėnos rajone, miške netoli Zervynų
kaimo, atliekant Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro inicijuotus tikslinius detaliuosius archeologinius tyrimus. Žuvę partizanai pagerbti
Perlojos Švč. Mergelės Marijos ir Pranciškaus Asyžiečio parapijos bažnyčioje.
Kitą dieną palyginti netoli, Kalniškės
miške (Lazdijų r.), vyko Kalniškės mūšio
68-ųjų metinių minėjimas. Žuvusiems
partizanams pagerbti Simno bažnyčioje
Klaipėdoje šventės dalyviai galėjo pamatyti
užgrobto laivo šturmą. Laive įsitvirtinusi tariamo
priešo įgula slopinta ugnimi iš sausumos, jūros ir
oro. Šturmo operacijai naudotos kovinės valtys,
visureigiai ir karinis sraigtasparnis Mi-8.
aukotos šv. Mišios, vyko dviračių ir pėsčiųjų žygis iš Lazdijų į Kalniškės mūšio
vietą. Istorinio mūšio vietoje surengta
partizaninių ir patriotinių dainų šventė „Te skamba dainos milžinkapių šaly“,
šurmuliavo vienos paros karinė jaunimo
stovykla. Kasmet gegužę Kalniškės mūšio
vietoje renkasi rezistencijos kovų dalyviai,
jų artimieji, tremtiniai, šauliai, karinių, sukarintų dalinių atstovai, moksleiviai ir kiti
asmenys, kurie domisi rezistencijos kovų
istorija. 1945 m. gegužės 16 d. tuometės
Alytaus apskrities Simno valsčiuje įvykęs
Kalniškės mūšis – viena reikšmingiausių
partizaninio pasipriešinimo kovų Lietuvos pokario istorijoje. Į mūšį stojo apie
90 apsuptų partizanų, iš jų daugumą
sudarė kovotojai, kilę iš vietinių apylinkių.
Kovai vadovavo nepriklausomos Lietuvos karininkas Jonas Neifalta-Lakūnas.
Mūšis truko visą dieną, partizanų gretos
retėjo. Ėmus stigti šaudmenų, buvo priimtas sprendimas veržtis iš apsupties.
Panaudojus granatas ir sutelktą ugnį,
kovotojams pavyko tai padaryti. Partizanai, negailėdami jėgų ir gyvybės, dėl
savo laisvės kovėsi iš paskutiniųjų. Mūšis
pareikalavo labai daug aukų, žuvo daugiau kaip 40 vyrų. 1988-aisiais Kalniškės
mūšyje žuvusių partizanų palaidojimo
vietoje pastatytas kryžius, vėliau palaikai
perlaidoti Simno kapinėse. 1991-aisiais
Kalniškės mūšio vietoje žuvusiems partizanams pastatytas paminklas.
Klaipėda. Gegužės 18-ąją pirmą kartą
uostamiestyje griaudėjo pagrindinė ir
didžiausia Lietuvos kariuomenės šventė – Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir
visuomenės vienybės diena. Šventės svečiai galėjo matyti net dvi karines operacijas, iškilmingą karo laivų inauguracijos
ceremoniją, naują specialiai šiai šventei
6
Iš arti
sukurtą Garbės sargybos kuopos parodomąją programą ir daug kitų įdomybių.
Jau nuo ryto šventės vietoje (Pilies
gatvėje) atidarytas palapinių miestelis
kvietė lankytojus susipažinti su kariais ir
padaliniais, kuriuose jie tarnauja, o Kruizinių laivų terminale anksčiau į renginį
atvykę svečiai galėjo stebėti Karinių jūrų
pajėgų Mokymo centro jaunesniųjų karininkų vadų mokymų dalyvių priesaikos ceremoniją – kario priesaiką Lietuvai
davė 22 pirmo kurso studentai, karininko
priesaiką – 11 ketvirtą kursą baigiančių
mokymų dalyvių. Prisiekusius jaunuolius
pasveikino Karinių jūrų pajėgų vadas flotilės adm. Kęstutis Macijauskas, Lietuvos
aukštosios jūreivystės mokyklos direktorius Viktoras Senčyla, studentų – šių
Klaipėdoje vykusioje šventėje dalyvavo ne tik Lietuvos kariuomenės,
mokymų dalyvių – artimieji, kiti svečiai.
bet ir JAV sausumos pajėgų rezervo karininkų korpuso (angl. Reserve
Palapinių miestelyje ir krantinėje visų
Officer Training Corps; ROTC) kariai, į Lietuvą atvykę iš Fort Nokso,
Kentukio valstijos. Amerikiečių įkvėpti Lietuvos kariai rodė žiūrovų
karinių pajėgų bei padalinių ekspozicijoitin palankiai įvertintą triuką – atsispaudimus keturiese.
se demonstruota naujausia ginkluotė ir
technika, organizuoti kariniai pažintiniai
žaidimai ir išbandymai, veikė tarptautinių tiek, kad daug kas ir iš turėjusių šventės dėlto šventės dalyviai labiausiai laukė
operacijų stovykla, buvo įrengti karo isto- programėles nespėjo pamatyti reikšmin- dviejų visos Lietuvos kariuomenės pajėrijos stendai, lankytojai tradiciškai vaišinti go įvykio – priešmininių laivų M 53 „Skal- gų – Sausumos, Karinių jūrų, Karinių oro ir
vis“ ir M 54 „Kuršis“ inauguracijos cere- Specialiųjų operacijų – rengtų operacijų.
kareiviška koše su arbata.
Vidurdienį šventės pradžią paskelbė monijos. Paskui į pakrikštytus ir oficialius Kruizinių laivų terminale galėta pamatyti
istorinės patrankos šūvis. Per atidarymą vardus gavusius laivus pradėjo spraustis užgrobto laivo šturmą. Laive įsitvirtinusi
uosto kanalu plaukė Karinių jūrų pajėgų gausybė lankytojų, net eilės susidarė. Vis tariamo priešo įgula slopinta ugnimi iš sausumos, jūros ir oro. Šturmo operakateris su Lietuvos Respublicijai naudotos kovinės valtys, vikos, NATO ir Karinių jūrų pasureigiai ir karinis sraigtasparnis
jėgų vėliavomis. Palaiminimo
Mi-8. Vienu metu iš karinio sraigžodį tarė Lietuvos kariuometasparnio ir kovinių valčių Specinės ordinaras arkivyskupas
aliųjų operacijų pajėgų kariams
Gintaras Grušas.
išsilaipinus užgrobto laivo denyje
Atidarymo ceremonijos prair neutralizavus priešą, krantinėje
moginę dalį Kruizinių laivų
nuaidėjo aplodismentai. Tai buvo
terminale pradėjo Garbės sarvienas gražiausių kada nors magybos kuopos karių parengta
tytų mūsų karių įvertinimų. Šiek
visiškai nauja, dar niekur netiek vėliau visi nuskubėjo į Pilies
rodyta ir specialiai šiai šventei
gatvę. Čia prasidėjo Sausumos
sukurta parodomoji defiliados
pajėgų pėstininkų parodomoji
programa. Netrukus sparčiu
Sausumos pajėgų pėstininkų parodomoji operacija tariamo ginkluoto
operacija tariamo ginkluoto konfkonflikto zonoje. Pilies gatvėje imituotas į pasalą patekusių karių susirėmimas
žygio tempu į aikštę muzikuosu priešu ir į nelaisvę patekusių karių išvadavimas.
likto zonoje. Imituotas susirėmidami įžengė Lietuvos kariuomas su priešu kariams atsidūrus
menės ir Karinių jūrų pajėgų
pasaloje ir į nelaisvę patekusių
orkestrai. Karius bei šventės
karių išvadavimas. Per operaciją
dalyvius pasveikino Klaipėdos
pėstininkus parėmė kariuomenės
miesto meras Vytautas Gruišminuotojai, taip pat rodyti artibliauskas. Buvo šaunu žiūrėti
mosios kovos veiksmai. Ten pat
į smalsias susirinkusių žmonių
veikė Krašto apsaugos savanoakis – va, matei „Stingerį“, buvai
rių pajėgų dienos stovykla. Joje
SOP valtyje, šaudei iš G-36, iškiekvienas galėjo trumpam tapti
bandei RBS? Ir visiems su visais
kariu savanoriu ir pamėginti atreikia pasisveikinti, pabendraulikti užduotis, kurias kariai nuolat
ti. Smalsuolių krantinėje buvo
2013 m. Nr. 5
I. Budzeikaitės, K. Jonušo, A. Pliadžio, D. Žygelio nuotr.
vykdo tarnyboje. Rikiuotės pratybos, šaudymo pozicijos, pirmosios medicinos pagalbos pamokos, informacijos perdavimas
ryšių priemonėmis ir galimybė susipažinti
su visa žygio amunicija.
Gegužės 19-ąją šventės renginiai iš Klaipėdos „persikėlė“ į Paberžę (Kėdainių r.).
Joje pagerbti Lietuvos laisvės kovotojai –
prieš 150 metų Lietuvoje ir Lenkijoje vykusio 1863 metų sukilimo prieš carinę Rusiją
dalyviai bei Lietuvos partizanai.
„Čia, Paberžėje, prieš 150 metų kilo bei
išplito nesitaikstymo su okupacijos jungu
ir pasipriešinimo banga, jos atgarsiai pasiekė ir vėlesnių laikų kovotojus dėl Lietuvos laisvės“, – renginyje kalbėjo krašto
apsaugos ministras J. Olekas.
Šventinio minėjimo proga Paberžėje
surengta vieno svarbiausių 1863 metų
sukilimo epizodų – kunigo Antano Mackevičiaus manifesto paskelbimo, sukilėlių
palaiminimo ir išlydėjimo kovon – inscenizacija ir parodytas ginkluotas sukilėlių
susirėmimas su caro armijos kariais.
Už Lietuvos laisvės kovotojus aukotos
šv. Mišios ir atidengtas 150-osioms sukilimo metinėms skirtas paminklinis akmuo.
Renginyje krašto apsaugos ministras J.
Olekas ir Lietuvos kariuomenės vadas
gen. ltn. Arvydas Pocius 90-mečio proga pasveikino buvusį partizaną dimisijos
majorą Vytautą Balsį-Uosį.
Sukilimo epizodus ir sukilėlių gyvenimo sąlygas padėjo atkurti karo istorijos
klubų „Kauno pavieto laisvieji šauliai“,
„9 rota 1863“ (Lenkija), „LDK didžiosios
7
buožės 1-as pėstininkų regimentas“
(Ukmergė), draugijos „Insurekcia“ ir kitų
institucijų atstovai. Jie vilkėjo atkurtą to
meto aprangą, turėjo iš tikrųjų veikiančias atitinkamo laikmečio ginklų kopijas.
Vingiuotame upelio slėnyje buvo įkurta
įtvirtinta sukilėlių miško stovykla.
Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir
visuomenės vienybės dienos proga Paberžėje vyko Lietuvos kariuomenės orkestro ir Garbės sargybos kuopos pasirodymai. Panevėžyje dislokuoto Karaliaus
Mindaugo motorizuotojo pėstininkų bataliono kariai surengė karinės technikos ir
ginkluotės parodą, Generolo Romualdo
Giedraičio artilerijos batalionas pristatė
105 mm haubicą, priešakinių stebėtojų
įrangos ekspoziciją.
Šventė baigėsi. Nekelia abejonių tai,
kad per ją užsimezgusios pažintys liks
atmintyje kaip žinojimas, kad linksmumas – tai dangus, po kuriuo žydi visa, išskyrus pyktį.
Parengė Jonas K azragis
Šventės dalyviai galėjo ne tik lankytis Lietuvos
kariuomenės padalinių ginkluotės, technikos,
ekipuotės, logistikos ekspozicijose, tarptautinių misijų
stovykloje, įveikti ne vieną žaidybinę kliūtį ar karinę
užduotį kartu su būsimais kariais, bet ir pasivaišinti
kepiniais prie Lietuvos didžiosios kunigaikštienės
Birutės karininkų šeimų moterų draugijos stendo,
apžiūrėti ką tik pakrikštytus Karinių jūrų pajėgų laivus
ir... nuspalvinti kreidutėmis krantinės grindinį.
8
Pokalbis
Karo psichologas:
nauja priklausomybės rūšis –
Afganistanas
Po incidento Afganistano Goro provincijos sostinėje Čagčarane, kai,
grįžtant į stovyklą iš patrulio Čagčarano apylinkėse, į šarvuotą karių
automobilį HMMWV buvo paleista prieštankinė raketa ir sužeisti du
Lietuvos kariai, jiems į pagalbą skubiai išvyko laikinai einantis Dr. Jono
Basanavičiaus karo medicinos tarnybos Karo psichologijos skyriaus
viršininko pareigas kpt. ANDRIUS JURGAITIS. Kalbamės su juo.
Ko nauja patyrėte ir sužinojote per šią
trijų savaičių komandiruotę?
Afganistanas. Pastaraisiais dešimtmečiais nemažai teko girdėti apie šį saulėtą
ir dulkėtą kraštą. Neretas karys pavadina
jį Mėnulio žeme, ir negali su tuo nesutikti, regėdamas per lėktuvo langą apačioje
stūksančius kalnus bei snieguotas jų viršukalnes.
Pats Afganistane lankiausi trečią kartą,
tad šiek tiek su šiuo kraštu esu susipažinęs. Be abejo, išsamiam vaizdui susidaryti tikriausiai prireiktų kelių dešimtmečių,
nes kraštas turtingas tiek istorijos, tiek
kultūros, tiek religijos objektų. Tačiau tik
ne pinigų. Gal ir yra tam tikrų išlygų: kai
kurie afganistaniečiai ar pavienės jų grupės turi daug pinigų, nes verčiasi narkoti-
kų gamyba, bet kita šalies dalis skursta ir
gyvena gana vargingai.
Kiek laiko turėjote pasirengti misijai?
Šį kartą lankytis Goro provincijoje teko
po liūdnų įvykių – mūsų karius, grįžtančius į bazę, granatsvaidžiu apšaudė vienas iš vietinių policijos pareigūnų. Kaip
ir praėjusiais kartais, pasiruošti komandi-
2013 m. Nr. 5
9
Patruliuodami po
Čagčarano apylinkes
ar vykdydami saugos
patrulius, kariai
nerimauja ne dėl savęs,
o dėl namie likusių
artimųjų.
ruotei neturėjau daug laiko, nes tik pirmadienį ryte sužinojau, kad įvyko incidentas, o penktadienio vakarą jau buvau
įsitaisęs mūsų kariuomenės lėktuve Spartan iškiliu pavadinimu „Vytautas“.
Kokios patirties kaip psichologas įgijote komandiruotėje?
Trečią kartą patirtis sako tą patį – baimė ir nerimas labai priklauso nuo to, kurioje „ekrano“ pusėje esi. Galima tik įsivaizduoti karių artimųjų jaustą baimę,
išgirdus, kad Afganistane įvyko kažkoks
incidentas, yra sužeistų karių ir pan. Tada,
kaip sakoma, iš tiesų širdis gali į kulnus
nusiristi. Žinoma, visai kitas jausmas,
kai pats esi Provincijos atkūrimo grupės
16-osios pamainos stovykloje, patruliuoji
po Čagčarano apylinkes, eskortuoji, vykdai saugos patrulius ir taip toliau. Tuomet esi toje realybėje ir suvoki, esąs „čia
ir dabar“. Žinai, kokia tikroji padėtis, kur
eini, važiuoji ir ką darai. Tai pačiam suteikia didelį saugumo jausmą. Visai kas
kita namiškiams – jie nieko nežino, mano,
kad kariai šiek tiek pagražina situaciją,
saugo juos nuo neigiamos informacijos.
Nors menu ir priešingą atvejį: prieš kokius penkerius metus jaunas karys, matyt, norėdamas patikti tėvams ir mylimai
merginai, kasdien sakydavo jiems, kad
padėtis labai įtempta, kad iš bunkerio ir
apkaso beveik neišlenda, visą parą yra įsitempęs ir pasiruošęs kovai, kuri, pasak jo,
galinti prasidėti bet kurią akimirką. Kaip
toliau rutuliojosi istorija – tiksliai nežinau,
tačiau vaikinuko tėvai tada net kreipėsi į
kariuomenės vadovybę priekaištaudami,
kad ši neva maskuoja gražiais žodžiais ir
melagingais pasakojimais realią saugumo padėtį.
Kaip tuo metu Čagčarane jautėsi mūsų
kariai?
16-osios pamainos stovykloje vyravo
draugiška atmosfera, arba normalus psichologinis mikroklimatas, jei kalbėtume
šiek tiek moksliškiau. Pastebėjau, kad
kariai vieni kitus palaiko, vieni kitiems
yra geranoriški. Per ilgus rengimosi ir
penkis buvimo tarptautinėje operacijoje
mėnesius iš pavienių karių, karių savanorių ir Krašto apsaugos savanorių pajėgų
8-osios rinktinės štabo karininkų susidarė
stiprus ir tvirtas darinys – Provincijos atkūrimo grupės 16-oji pamaina. Žinoma,
situacija, kai į tave šauna piktų kėslų turintis afganistanietis, nėra maloni, bet
mūsų kariai savo elgesiu ir tvirtumu įrodė, kad yra profesionalai, gerai pasiruošę
ir geba vykdyti užduotis itin sudėtingomis, kartais – ribinėmis sąlygomis. Taip,
tada buvo ir išgąsčio, ir baimės, ir kitokios
reakcijos, bet tokiais atvejais tas laikoma
adekvatu ir normalu. Tai nėra kasdienė patirtis, prie kurios gali priprasti. Prie
tokių dalykų priprasti gana sunku, nes
anksčiau ar vėliau tave gali apleisti Angelas Sargas, o jis, tikiu, lydi mūsų karius, nes
tokiomis aplinkybėmis nuo sėkmės priklauso nemažai. Mūsų karius sėkmė lydi ir
neapleidžia tiek per kovinius incidentus,
apšaudymą, tiek užvažiavus ant improvizuotų sprogstamųjų užtaisų, tiek per visokius atsitiktinius įvykius, kai hummeris
(šarvuotas automobilis) virsta ant šono ar
per minutę nuskęsta sraunioje upėje. O iš
jo galima išsikrapštyti vienu keliu – tik per
bokštelį, tai yra stogo liuką. Prieš tai dar
reikia nusiimti šalmą ir neperšaunamąją
liemenę. Tokia situacija neabejotinai padidina adrenalino kiekį organizme.
Kaip vertinate dabartinę padėtį Afganistane?
Labai norėtųsi, kad visi skeptikai ar šiaip
klaviatūrų „ereliai“, rašinėjantys pagiežingus, piktus, dažnai su sveiku protu prasilenkiančius komentarus interneto svetainėse, savo akimis galėtų pamatyti, kiek
naudos Goro provincijai davė Provincijos
atkūrimo grupės pamainos. Progresas labai ryškus. Tai asfaltuoti keliai Čagčarane,
Tupėjimas –
tenykščiams
įprastas reiškinys,
ypač vyrams.
Gyvenimo
tempas kaimuose
vangus, ir laiko
apmąstymams
lieka daugiau.
10
Pokalbis
elektra, mokyklos, sveikatos priežiūros
įstaigos ir pan. Nesu infrastruktūros plėtros specialistas ir negaliu išsamiai aptarti
visos naudos, tačiau net žvelgiant plika
akimi matyti nemenka pažanga. Aplink
ką tik besikūrusią mūsų bazę beveik nebuvo jokių namų, o dabar jų pridygę kaip
grybų po lietaus. Vietiniai žmonės stengiasi statytis namus kuo arčiau stovyklos,
sklypai šalia jos yra gana brangūs ir paklausūs. Tai rodo, kad viena iš pagrindinių
Provincijos atkūrimo grupės užduočių –
saugumo užtikrinimas – puikiai įgyvendinama, vietos gyventojai pasitiki grupės
kariais, juos vertina ir gerbia. Be abejo,
būna ir tam tikrų pykčio apraiškų, kai afganistaniečiai, ypač vaikai, „pavaišina“
hummerius akmenimis. Tačiau didesnės
žalos šiam šarvuotam monstrui, žinoma,
nepadaro – juk, kaip sakė vieno skyriaus
vadas, „hummeris yra mūsų tvirtovė“, nes
gerai apsaugotas. Šitaip veikiau išliejamas pyktis, kurio kitais būdais išreikšti
nėra galimybių. Be to, tai, kad Provincijos atkūrimo grupė užtikrina saugumą,
pritraukia užsienio investuotojų. Jie įrengia rekreacijos zonų, parkų, rūpinasi gėlo
vandens tiekimu ir panašiais projektais.
Ar patruliuojant su kariais Jums teko
važinėti po tenykščius kaimus?
Per tris savaites šešis kartus prisidėjau
prie Provincijos atkūrimo grupės karių apsaugos patrulių, eskorto, pėsčiojo patrulio, kartu su civilių ir karių bendradarbia-
vimo specialistais (angl. CIMIC) vykome į
netoliese esantį kaimą, dalijome labdarą,
kartu su Operacijų koordinavimo centro
(angl. OCCP) vyrais dalyvavau susitikime
su vietinių saugumo pajėgų (kariuomenės, policijos, saugumo tarnybų) atsto-
Anaiptol ne viskas pilka Mėnulio
žemėje. Ryškių spalvų paukštis skaidraus
vandens fone – tartum kito gyvenimo simbolis.
vais. Viskas paliko daug neišdildomų prisiminimų. Pirmiausia dėl to, kad apskritai
tai buvo pirmas kartas, kai mano profesijos (psichologijos srities) atstovas prisidėjo prie karių, vykdžiusių savo užduotis. Esu
ir psichologas, ir karys, todėl džiaugiuosi,
kad savo dalyvavimu nepridariau bėdos
kitiems kariams, kad neteko ieškoti manęs kur nors kalnuose. Kita vertus, tai puiki
galimybė būti kartu su kariais ne tik tada,
kai lengva, linksma, saugu, bet ir tada, kai
daromi kasdieniai darbai, kai tave, kaip ir
juos, kankina nuovargis, karštis, kūną slegia neperšaunamoji liemenė, o važiuojant
per duobes galva mataruojasi nuo ant
šalmo įtaisytos naktinio matymo įrangos.
Tačiau paskirta užduotis turi būti įvykdyta.
Tinkamai pasirengę mūsų kariai profesionaliai tą daro. Būdami kartu bendraujame,
kalbame tiek apie užduotį, tarnybą, tiek
apie šeimos ilgesį. Bendraudamas pajutau ir kintantį karių požiūrį į mane. Sutikite, viena – kai psichologas atvyksta dienai
ar kelioms ir išdalija anketas kariams, o jie
turi staigiai užpildyti bei atiduoti jas atgal,
ir visai kas kita – kai su kariais praleidi tris
savaites, drauge vyksti į patrulius, dalyvauji kitoje kasdienėje jų veikloje, kartu
eini į mišias ar sporto salę. Žodžiu, darai
tai, ką ir jie. Šitaip kariai lengviau įsileidžia mus į savo aplinką, nes mato, kad esi
ne tik persona, nusiteikusi pasėdėti prie
kompiuterio, bet ir toks pat žmogus kaip
jie. Paprastumas, nuoširdumas, geranoriškumas – didelės vertybės. Man jos ypač
svarbios. Kartais nereikia jokių stebuklų ar
svarstymų, ką galiu padaryti gera ir prasminga, juk neturiu jokių rimtų priemonių
ar galių. Kartais užtenka pabūti, pasėdėti
šalia žmogaus, paklausti, kaip jis jaučiasi,
kaip jam sekasi. Tai gali duoti stulbinamų
rezultatų, tik kažkodėl mes linkę tokių dalykų nepaisyti, manydami, kad tai tik „plepalai“, anokia iš jų nauda. Tačiau nauda
didelė – labai malonu, kai kas nors tavimi
rūpinasi, domisi ar prireikus užjaučia. Tuomet žmogus nesijaučia vienišas, o kai nesi
Tai buvo pirmas kartas, kai psichologijos
srities atstovas prisidėjo prie Lietuvos
karių, vykdžiusių savo užduotis
Afganistane.
11
Kpt. A. Jurgaičio nuotr.
2013 m. Nr. 5
Kelionė namo – tolima, išsvajota... Ir vis dėlto Afganistanas turi
tam tikrą magišką, sunkiai suvokiamą trauką, nesvarbu, ar jame
esi buvęs kelias dienas, ar kelis, gal net keliolika kartų.
vienišas, ir gyvenimo spalvos daug ryškesnės, gražesnės.
Kaip ilgalaikės kovos paveikė Afganistano gyventojų galvoseną? Ar jame nėra
aktuali tam tikra priklausomybė nuo labdaros?
Apie afganistaniečių skurdą nesinori dar
kartą kalbėti – apie tai nemažai prirašyta
kituose straipsniuose, bet jo negalima ir
nutylėti, nes jį matantiems kariams kyla
dvejopi jausmai. Viena, šis skurdas parodo, kad, palyginti su vietinių buitimi, esi
labai turtingas ir laimingas. Lietuvoje mes
nevertiname žieminių batų, elektros, karšto vandens ir daugybės kitų dalykų – nepakeičiamos mūsų gyvenimo dalies. Visai
kitaip ten. Pasak karių, labai sunku žiūrėti
į basakojį vos kelerių metukų berniuką vis
prašantį „bakšiš, bakšiš...“, spaudžiant daugiau kaip 30 laipsnių šalčiui. Arba, nematydamas nė vieno medžio, sunkiai įsivaizduoji, kaip šie žmonės išvis peržiemoja,
nes šildyti namo kaip ir nėra kuo. Žodžiu,
apmąstę savo buitį, kariai labiau vertina
tai, ką turi, namie mažiau švaisto įvairių
išteklių, nes yra matę tokių, kurie nieko
neturi, kuriems nelabai pažįstamas skonis
gėlo vandens, nes šio gauna iš tos pačios
upės, kur kiti šlapinasi, tuštinasi, plauna
mašinas, girdo gyvulius.
Visi žino vietinių žmonių norą viską
gauti ir turėti dykai. Tai pastebėjau važinėdamas po kaimus.
Tarkime, pro vieno amerikiečių
įrengto vandens pumpavimo
aparato jungtį kapsėjo vanduo,
vietos vyresnysis tą pristatė
kaip veik neišsprendžiamą problemą, nors tereikėjo guminės
tarpinės detalės ar šiek tiek silikoninio
tepalo. Kaltinti pačių gyventojų kaip ir
negalima, nes toks jų mentalitetas ugdytas dešimtmečiais – iš pradžių Sovietų
Sąjunga viską davė, tiesė kelius, dabar to
paties jie tikisi ir iš kitų, ypač amerikiečių.
Jie patys sako: „Tada rusas davė, dabar
amerikietis duos...“ Ir tupi, laukia. Tupėjimas – itin įprastas reiškinys, ypač tas būdinga afganistaniečiams vyrams. O kai
išgirsta pasiūlymą pasidaryti patiems ką
nors – žiūri išplėtę akis, lyg siūlytum atlikti nežemišką dalyką.
Vis dėlto Čagčarane matyti ir verslumo,
amatininkystės apraiškų. Stebint vietinius
Čagčarano centre net apima jausmas, kad
jie baisiai užimti žmonės, nes nuolat kažkur skuba, įbedę akis į mobiliuosius telefonus, lekia tvarkyti reikalų. Tai ryški priešingybė, palyginti su tuo, koks gyvenimo
tempas esti kaimuose. Ten viskas vyksta
iš lėto, vangiai. O Čagčarane yra nemažai
fabrikėlių ir įmonėlių, besiverčiančių kuo
tik papuola: kalvyste, medienos (šios tikriausiai atsivežama iš kitų regionų) dirbinių, maisto gamyba ir pan. Čia pat vyksta
prekyba, gajūs ir mainai: tarkime, aš tau
nuobliuosiu duris, o tu man sumalsi kelis
maišus grūdų.
Kuo reikšminga buvo ši komandiruotė
Jums ir kaip kariui, ir kaip psichologui?
Sakote, Afganistane įgijote neįkainojamos patirties. Kokia ji?
Namo skridau su pirmaisiais kariais,
grįžtančiais po pusmečio misijos. Turėjau
unikalią galimybę matyti karius, laukiančius skrydžio, besidžiaugiančius, išvydus
mūsų Spartaną „Vytautą“, ir liūdinčius, išgirdus, kad yra šiokių tokių gedimų ir planuoto susitikimo su šeima šiandien dar
nebus, nes įstrigta Odesoje (išties tai nėra
pati blogiausia vieta stabtelti).
Tiek Provincijos atkūrimo grupės stovykloje, tiek skrisdamas atgal su kariais kalbėjau apie tai, kad Afganistanas turi tam
tikrą magišką, sunkiai suvokiamą trauką,
nesvarbu, ar jame esi buvęs kelias dienas,
ar kelis, gal net keliolika kartų. Apibūdinti tą jausmą gana sunku – traukia, ir tiek.
Gal dėl aiškaus darbo? Vykdai konkrečias
užduotis, nesi keliolikos sričių specialistas, kaip dažnai esti Lietuvoje. Gal dėl paprastų buitinių gyvenimo sąlygų? Maistas puikus, gali sportuoti, yra internetas
ir taip toliau. Gal kai kas pripranta prie rizikos ir tampa nuolatiniais adrenalino ieškotojais? Priežasčių gali būti daugybė, todėl visa tai perša mintį tyrinėti išsamiau.
Matau, ateityje aš ir mano kolegos turėsime darbo bandydami įminti šį fenomeną.
O kol kas, sakykime, kad kariams Afganistanas – kaip naujos priklausomybės rūšis.
„Nepadauginkite“ jo!
Nuoširdžiai dėkoju Jungtinio štabo vadovybei už galimybę nuskristi į Afganistaną ir Goro provincijos atkūrimo grupės
16-osios pamainos vadui plk. Linui Kubiliui už suteiktą progą pamatyti gyvenimą
už bazės ribų, puikias gyvenimo ir darbo
sąlygas pačioje bazėje. Pagarba Jums.
kalbino K azys Jonušas
12
Ginklo broliai
Kosovas.
Sugrįžimas
po
dešimties
metų
Lt n. Ir ina Če r niaus kie nė
L ijana Cibul s kie nė
Št. srž. Viktoras
Černiavskis – pirmasis
karys, kuris buvo išvykęs
į misijos rajoną Kosove,
Lietuvai 2013 metais
vėl pradėjus dalyvauti
NATO vadovaujamoje
tarptautinėje
operacijoje Kosove
(KFOR). Tris su puse
mėnesio praleidęs
tarnyboje, karys
pasidalijo įspūdžiais ir
patirtimi.
Euforiją keičia
nusivylimas dėl nedarbo
ir korupcijos
Prieš penkerius metus džiaugsmingai
priėmęs Nepriklausomybės deklaraciją, leidusią išsivaduoti iš Serbijos glėbio,
šiandien Kosovas anaiptol nespindi optimizmu. Didžiulis nedarbas, korupcija,
nusivylimas valdžia, padėtis Šiaurės Ko-
sove, kur serbai atvirai vengia Prištinos
nurodymų, be to, ne visos Europos Sąjungos (ES) valstybės narės yra pripažinusios
šios šalies nepriklausomybę. Iš tiesų čia
gyvenančius serbus aktyviai remia Belgradas, iš ten daugeliui mokami atlyginimai, šiame regione serbai atsiskaito savo
valiuta. Istorinė atmintis taip pat pernelyg
gyva – masinės kapavietės, nauji karo nusikaltimai vis kursto įtampą tarp čia gyve-
nančių tautų.
Lietuvos indėlis į šį regioną didelis:
mūsų kariai, kaip karo stebėtojai, į čia
atvyko 1999-aisiais, 1999–2009 metais
dalyvavo tarptautinėje NATO operacijoje
(KFOR): palaikė viešąją tvarką, patruliavo, teikė pagalbą humanitarinėms organizacijoms, saugojo objektus. Per dešimt
metų tarnybą Kosove atliko 800 Lietuvos
karių.
2013 m. Nr. 5
Kalnuotose Kosovo vietovėse teko
susidurti su neišvažiuojamais
užsnigtais keliais.
Vis dėlto regione randasi ir optimizmo.
Regis, nesutaikomų priešų – Serbijos ir
Kosovo – istorinis konfliktas baigia išsikvėpti: tiek vieniems, tiek kitiems aktuali
narystė ES ir NATO. Dėl šių tikslų abi šalys
ryžtasi sėstis prie derybų stalo, nes, neišsprendusios savo problemų, nėra laukiamos. Taigi teks labai daug ką nuveikti,
ir jau ryškėja ženklai, kad tai bandoma
daryti.
Pirmieji št. srž. V. Černiavskio įspūdžiai
apie Kosovą dviprasmiški. Viena, čia
gyvenantiems albanams dar reikia išmokti tvarkytis. Kita, nors šalyje nedarbas
siekia daugiau kaip 40 proc., gausu smulkiojo verslo įmonių. Populiariausios – automobilių plovimo garažėliai. Jiems veiklos netrūksta, nes Kosovo keliai, nors ir
padengti asfaltu, ne itin švarūs.
Prastai prižiūrimi keliai
Tarnybos dieną štabo seržantas pradėdavo KFOR Jungtinės logistikos paramos
grupės (JLPG) štabe, dislokuotame Prištinoje, Kosovo sostinėje. „KFOR tarp 5 000
karių iš 31 valstybės buvau vienintelis iš
Lietuvos, – pasakojo karys. – Tarnavau
Daugianacionalinio integruoto logistinio
vieneto MILU (angl. Multinational Integrated Logistic Unit) Judėjimo ir transportavimo skyriuje, vykdžiau oro uosto terminalo operacijas, ėjau antžeminio transporto
judėjimo kontrolės EVE (angl. Efective Visible Execution) operatoriaus pareigas.“
Viena iš pagrindinių št. srž. V. Černiavskio užduočių Kosove buvo pasienio punktų, traukinių stočių, oro uostų ir kelių
rekognoskuotės, galimybių pakrauti ir iškrauti karinius krovinius analizė. Jei KFOR
13
gaudavo informacijos apie sugriuvusį tiltą, automobilių avarijas, nuošliaužas, tai
št. srž. V. Černiavskis kartu su kolegomis
vykdavo į tas vietas ir tikrindavo kelių būklę, ar jais galės važiuoti karinė technika,
analizuodavo saugumo padėtį. „Kosove
keliai neprižiūrimi, – pripažino karys. –
Trūksta kelio ženklų, todėl man pačiam
tekdavo nustatyti karinės technikos greičio ribojimus, nurodyti tinkamiausius
maršrutus.“ Visą per rekognoskuotę surinktą informaciją karys kaupė KFOR informacinėje sistemoje. Ja galėjo naudotis
kariai, planuodami savo maršrutus.
Antžeminio transporto judėjimo kontrolės operatoriaus pareigos labai atsakingos. Visos tarptautinei operacijai priklausančios pajėgos, civilinio krovininio
transporto, vežančio krovinius KFOR, atstovai, planuodami antžeminio transporto judėjimą per Kosovą ir tarptautiniais
maršrutais, turi kreiptis į EVE operatorių:
pateikti jam nustatytos formos prašymą
ir visą reikiamą informaciją apie planuojamą maršrutą, transporto ir personalo
sudėtį. EVE operatorius įrašo visą gautą
informaciją į programą, suteikia kiekvienai operacijai numerį, suderina visas detales su pasienio pareigūnais (Makedonijos, Serbijos, Albanijos, Juodkalnijos). Tik
tą padaręs karinis konvojus su pajėgomis
gali išvykti.
Tarnybos akimirkos: su KFOR kariais
derinami veiksmai.
14
Ginklo broliai
Skrydžių kontrolė – taip
pat št. srž. V. Černiavskio
rankose.
Tarnybos akimirkos:
kremtant Jungtinės
logistikos paramos
grupės štabo
budėtojo duoną.
Transporto blokados
Pasak štabo seržanto, Šiaurės Kosovo
regione, kur dominuoja serbai, civiliai gyventojai dažnai blokuoja kelius, trukdo
važiuoti transporto priemonėms, ypač
toms, kurios priklauso albanų muitinei.
Taip serbai priešinasi Prištinos kontrolei ir išreiškia neoficialią Belgrado valią.
„Šį regioną turime ypač prižiūrėti, nes
vis dar kyla įvairių konfliktų, vykdami į jį,
privalome paisyti visų saugumo priemonių – dėvėti liemenę, turėti šalmą, ginklus, – dalijosi prisiminimais Viktoras. –
Mūsų užduotis buvo stebėti pagrindinį
šiaurės regiono kelią: įvertinti, ar negresia
kelio blokada, ar nėra blokadų, numatyti
Tarnybos akimirkos: ranka rankon su kitų šalių atstovais.
atsarginius maršrutus tiems, kurie planuoja vykti per šią vietovę: ne kartą teko
ieškoti tinkamo maršruto per kalnus, užsnigtus kelius.“
Surinkta informacija siunčiama per vadovybę atitinkamoms tarnyboms, inžinieriams. Jie turi visą reikalingą techniką
keliams nuvalyti, o prireikus ir suremontuoti. Informacija pasiekia ir tuos, kurie
planuoja gabenti krovinius. Tai leidžia
operatyviai reaguoti ir koreguoti kelionės maršrutus.
Št. srž. V. Černiavskis, be pagrindinių
pareigų, atliko ir papildomų – tarkim, ėjo
tarnybą oro uoste: „Vadovavau Kariniam
oro uosto terminalui, visi kariai, norintys išvykti ar atvykti, turėdavo kreiptis į
mane. Priimdavau žmones, organizuodavau lėktuvų pakrovimą, iškrovimą. Būdavo, kai kitas oro uostas negalėdavo priimti lėktuvų, tada aš turėjau spręsti – priimti
tą lėktuvą ar ne.“ Štabo seržantas juokavo: „Turėjau visus terminalo raktus, jei būčiau kada neatėjęs į tarnybą – niekas net į
oro uostą nebūtų galėjęs įeiti.“
Anot št. srž. V. Černiavskio, transporto
judėjimo kontrolė – veiksmingiausias logistikos uždavinys. Jeigu turi reikiamos
informacijos, gali lengvai planuoti transporto srautus, stebėti, nes šiuolaikinės
transporto judėjimo kontrolės programos, kaip antai EVE, suteikia daug galimybių. Tai efektyvu, nes taupomos lėšos,
degalai.
Pasak št. srž. V. Černiavskio, JLPG vadovybė vertino judėjimo ir kontrolės specialistų darbą, o šio apimtis buvo išties
nemaža: „Kas dieną iš įvairių KFOR bazių
gaudavau informacijos apie visų KFOR
pagrindinių ir atsarginių misijos palaikymo kelių ir dangos būklę, ją, įrašytą į sistemą, matydavo visas štabas. Be to, nuo
2013 m. Nr. 5
2013 metų pradėjome administruoti viso
KFOR personalo ir technikos duomenis,
kad jie būtų veiksmingiau naudojami
kontroliuojant judėjimą. Žinant, kad prie
misijos prisideda 31 valstybės kariai, – užduotis tikrai nėra iš lengvųjų“, – sakė logistas.
15
Kpt. Karolis Grabauskas
(antras iš dešinės) – MILU
vieneto vadas.
Lietuva
pirmininkaus MILU
Judėjimo kontrolės centro karys stengsis panaudoti įgytą patirtį kitąmet Lietuvai ėmus pirmininkauti MILU. Šis projektas buvo pradėtas 2010 m. kovo 24 d.,
kai tuometis Logistikos valdybos vadas
plk. Ovidijus Eitminavičius Krašto apsaugos ministerijos vardu Briuselyje kartu su
Bulgarijos, Kanados, Kroatijos, Slovakijos
ir Vengrijos atstovais pasirašė supratimo
memorandumą dėl Judėjimo kontrolės
daugianacionalinio integruoto logistinio
vieneto sukūrimo ir išlaikymo. Buvo nuspręsta, kad kiekvienais metais šiam vienetui vadovaus vis kita valstybė.
2014 metais Lietuva taps ketvirtąja šalimi, kuriai bus suteikta garbė ir atsakomybė vadovauti šiam vienetui. Pagrindinė
Št. srž. V. Černiavskio asmeninio albumo nuotr.
Kelio per Šiaurės Kosovo regioną
blokavimo vieta.
minimo vieneto paskirtis – teikti judėjimo
kontrolės paramą NATO pajėgoms per
vykdomas operacijas ir pratybas. Pirmininkaujant Lietuvos kariuomenės Judėjimo kontrolės centro kariai turės administruoti ir koordinuoti vieneto veiklą,
atstovauti MILU NATO štabuose, organi-
zuoti tarptautines MILU pratybas, atlikti
kitas su pirmininkavimu susijusias užduotis. 2014-aisiais tikimasi sulaukti apie 40
užsienio valstybių kariuomenių atstovų.
Logistikos valdybos kariams tai bus aktyvūs, daug naudingos, įdomios veiklos
žadantys metai.
16
Ginklo broliai
u
s
a
t
a
A ki s t
Adeno
įlankos
piratais
L i j a n a Ci bu l s kie nė
Kaip pėstininkui išgyventi jūroje?
Į šį klausimą bando atsakyti
Lietuvos didžiojo kunigaikščio
Algirdo mechanizuotojo pėstininkų
bataliono 1-osios pėstininkų kuopos
pagrindu sudaryta Autonominė
laivų apsaugos grupė. Ji pasiryžusi
pusmetį praleisti banguojančiuose
vandenyse ir prireikus duoti griežtą
atkirtį Somalio piratams.
Grupėje – geriausi
plaukikai
Algirdiečiams tenka mokytis naujų dalykų: kariai studijuoja laivybos pagrindus,
terminologiją, laivų tipus, signalinių jūrų
vėliavų ženklus, kitus jūreivystės ypatumus. Pasak grupės vado kpt. Aivaro
Pliatkaus, pėstininkui, tvirtai jaučiančiam
žemę, tai neįprasta. „Kovinės užduotys
jūroje – mums naujas dalykas, neturime
jų atlikimo patirties. Todėl šiuo rengimosi etapu mums labai padeda Karinių jūrų
pajėgų ir Specialiųjų operacijų pajėgoms
priklausančios Kovinių narų tarnybos instruktoriai, – apie rengimąsi misijai sakė
karininkas. – Kokia bus mūsų tarnyba civiliniame laive? Paprastai tariant, atliksime apsaugininkų vaidmenį. Privalome
apginti laivą. Vienas iš iššūkių yra kovinis
šaudymas jūroje – denis siūbuoja, taikinys šokinėja, tačiau laikui bėgant su tuo
susidorosime.“
Aivaras neabejoja – algirdiečių grupė
susigyvenusi, vieni kitus gerai pažįsta,
todėl didelių sunkumų, sprendžiant psichologinio prisitaikymo ir sugyvenimo
problemas, neturėtų kilti. Profesionalumu ir kovingumu garsėjantys Algirdo
bataliono kariai, kurių kiekvienas galėtų
dalyvauti sudėtingiausioje misijoje, pe-
2013 m. Nr. 5
kartą dalyvaujame ne NATO operacijoje“, – pasakojo šios misijos vadas.
Sausumos karių grupei vandenyne teks
praleisti daug laiko, todėl staigmenų misija gali pateikti – viena iš jų jūrligė. „Buvome išplaukę parai į Baltijos jūrą, niekas
iš mūsų nesunegalavo, bet gal pernelyg
trumpai buvome. Patyrę jūrininkai sako,
kad nėra žmogaus, kuris nebūtų sirgęs šia
liga, esant tam tikram bangavimui suserga ir patys ištvermingiausi“, – pripažino
kpt. A. Pliatkus.
Pagrindinis prekybos ir
energijos resursų kelias
Sunkumų uostuose gali kilti
dėl kitokio darbo tvarkos
supratimo.
Per metus Adeno įlanką perplaukia
apie 25 000 laivų, kasmet ja pergabenama apie 50 procentų pasaulio konteine-
rių. Tai pagrindinis prekybos jūrų kelias iš
Tolimųjų Rytų į Europą, taip pat energijos
resursų kelias iš Persijos įlankos į Europą
bei Ameriką.
2011 m. sausio 5 d. Lietuva prisidėjo
prie Europos Sąjungos (ES) karinės jūrų
operacijos ATALANTA. Operacijai mūsų
šalis skiria vieną Lietuvos karinių jūrų pajėgų štabo karininką – jis tarnauja ATALANTOS operacijų vadavietėje Nortvude,
Didžiojoje Britanijoje.
ES karinės jūrų pajėgos atlieka veiksmus apie 2 000 000 kvadratinių jūrmylių
(apie 4 000 000 kv. km) rajone. Į jį įeina
pietinė Raudonosios jūros dalis, Adeno
įlanka ir dauguma Indijos vandenyno,
įskaitant Seišelių salas. Ši teritorija yra
1,5 karto didesnė už Europos žemyną, 30
kartų – už Angliją, 10 kartų – už Vokietiją
arba 7 kartus – už Prancūziją.
rėjo atranką. Vienas iš jos pagrindinių
kriterijų, taikytų kariams, buvo plaukimo
įgūdžiai. Kartu su grupe vyks Karo medicinos tarnybos gydytojas bei paramedikas ir bataliono štabo kuopos ryšių būrio
ryšininkas. Visi nusiteikę optimistiškai,
visi laukia ir susidomėję mokosi. „Tai bus
unikali patirtis – asmeniškai man neteko
plaukioti ilgiau nei dvi paras, pagaliau šį
Karių pėstininkų laukia išbandymas
šonų trintimi valgy kloje ir...
17
...siūbuojančiomis
dviaukštėmis lovomis
ankštoje kajutėje.
Rengimasis misijai:
mokomės valdyti
gelbėjimo valtį.
18
Ginklo broliai
Pasak kmd. ltn. Svajūno Bandzevičiaus,
prieš metus dalyvavusio operacijoje, viename rajone gali būti 3–6 Somalio piratų
grupės, sudarytos iš 10–12 žmonių, ginkluotų AK-47 automatais ir granatsvaidžiais RPG. Grupės plaukioja didesniu
laivu ir buksyruoja keletą greitaeigių katerių, naudojamų atakai. Šios skurdžios
šalies, ne kartą balansavusios ant bado
ribos, gyventojų tikslas – išgyventi. Todėl
piratavimas – bene prieinamiausias pragyvenimo būdas.
Grėsmės nepriskiriamos
karo zonai
Algirdiečiai ir grupei priskirti Karo medicinos tarnybos atstovai prie Somalio
krantų tarnaus beveik visą šių metų antrąjį pusmetį – nuo rugpjūčio iki gruodžio. Per misiją šešiolika karių su savo
ginkluote ir įranga nuo piratų išpuolių
saugos Jungtinių Tautų (JT) Pasaulio
maisto programos laivą, iš Kenijos gabenantį maisto siuntas į tą patį Somalį. Laivo apsaugos funkciją lietuviai perims iš
Suomijos karių.
Jungtinio štabo jūrų operacijų karininko kpt. ltn. Tado Alasevičiaus, atsakingo
už operacijos planavimą, tvirtinimu, laivas
lankysis Afrikos šalių – Somalio, Džibučio,
Kenijos ir Tanzanijos – uostuose. Šiuos
saugo vietinė valdžia, nes būtent iš jų neturtingos Afrikos šalys gauna nemenkų
pajamų. Todėl čia pavojaus neturėtų būti.
Tiesa, sunkumų gali kilti dėl kitokio darbo
tvarkos supratimo, tam tikrų mentaliteto
skirtumų. Tad gal ir bus kiek „nervų tampymo“. „Didžiausias šios misijos iššūkis
yra logistika – kaip organizuoti tai, kad kariai galėtų lankytis Afrikos uostuose, kaip
maitinti karius ir taip toliau, – sakė Jungtinio štabo atstovas. – Negalima pamiršti
ir grėsmių, ypač teroristinių išpuolių, – jų
yra, tačiau ne tokių kaip karo zonoje.“
Somalis – viena iš
neturtingiausių Afrikos
valstybių.
Rengimasis misijai: kovinis šaudymas
iš automatinio ginklo laive.
SPS PATINO pamoka
Patirtis rodo, kad piratai neužima laivų,
turinčių ginkluotą apsaugą. Kita vertus,
privačių apsaugos įmonių, kurias samdosi laivai, pajėgos paprastai mažesnės,
tad mūsų karių pranašumas skaičiumi
akivaizdus. Piratai nėra užėmę ir karo
laivo, nors tokių bandymų būta. Vienas
iš pavyzdžių – pernai įvykęs incidentas
su Ispanijos EUNAVFOR pajėgų aprūpinimo laivu SPS PATINO. Vos baigusį eskortavimo operaciją pagal JT Pasaulio
A
TALANTA –
didžiausia ES
karinė operacija.
Prie jos prisideda
23 ES valstybės
narės ir trys ne ES
šalys. Operacijoje
dalyvauja maždaug du
tūkstančiai karių.
2013 m. Nr. 5
maisto programą, netoli Somalio uosto
Mogadišo laivą mėgino užpulti piratai.
Juos suklaidino tai, kad SPS PATINO yra
aprūpinimo laivas ir jo korpusas, ypač
naktį, panašus į prekinio laivo. Ankstų
rytą, priartėję prie SPS PATINO, piratai
Tokios apsaugos
priemonės kliudo
piratams lengvai
įsilaipinti.
atidengė automatinių ginklų ugnį ir, naudodamiesi savo įranga, mėgino patekti į
laivą. Ispanijos laivo apsaugos komanda
atsakė ugnimi, vėliau ugnį į piratų katerį
paleido į orą pakilęs ispanų sraigtasparnis. Po sraigtasparnio šūvių piratai išmetė
savo ginklus į vandenį ir pasidavė. Penki
iš šešių piratų buvo sužeisti, laivo denyje
jiems suteikta medicinos pagalba. Visus
juos perdavė į Ispaniją dėl tolesnio teisinio proceso.
„Grėsmė, kad piratai užims laivą, nedidelė, – nuramino kpt. ltn. T. Alasevičius. – Paprastai jie žino, kuris laivas saugomas, nerizikuoja, tad tikimybė būti užpultiems labai
menka. Vis dėlto, kad ir itin maža, ji yra.“
jie turės stebėti aplinką, patirs ir jūrligės
„malonumų“. Tiesa, viena iš šios ligos
kilimo aplinkybių – blogas oras ir didelis bangavimas, o tada piratai nesiryžta
plaukti į jūrą.
Somalio pakrančių klimatą veikia musonai: pietvakarių, kuris vyrauja nuo gegužės iki rugsėjo, ir šiaurės rytų, kuris
pučia nuo gruodžio vidurio iki kovo. Šiais
laikotarpiais dėl didelio bangavimo ir sudėtingesnių oro sąlygų piratai puola retai.
Tik vienintelėje vietoje – Adeno įlankoje,
nes ją mažiausiai veikia musonai, piratai
aktyvūs visus metus.
Karių misija truks keturis penkis mėnesius. Jie galės susisiekti su artimaisiais internetu per palydovinį ryšį, kartkartėmis
paskambinti telefonu. „Buvome apžiūrėti
to laivo, gyvenimo sąlygos pritaikytos tik
įgulai, todėl dar didesnis žmonių skaičius
padėties nepagerins – visi vienu metu
netilpsime valgykloje, trūks vietos daiktams, – pripažino T. Alasevičius. – Vis dėlto optimalios sąlygos yra. Juk algirdiečiai
kariai ir tame laive turės išgyventi.“
Kartais laivą bus galima palikti – uostuose, išskyrus Somalį, kariai periodiškai
bus išleidžiami į krantą. Ten jie galės ap-
19
sistoti viešbučiuose. Taigi nuo vandens
šiokio tokio poilsio bus, nors ir nedažnai.
Bendros piratavimo
tendencijos
2013 metų pradžioje piratų nelaisvėje
buvo 86 jūrininkai ir žvejai, užgrobti trys
prekiniai laivai su 63 jūrininkais. Dar 23
jūrininkai buvo saugomi krante ir laukta
išpirkos.
2012-aisiais piratai užgrobė iš viso 6 laivus. Iš jų du laivus kariai išlaisvino. Tačiau
per operacijas žuvo du jūrininkai. Jungtinių Amerikos Valstijų nekomercinės organizacijos „One Earth Future Foundation“
duomenimis, kovos su piratavimu išlaidos
nuo 7 mlrd. JAV dolerių 2011-aisiais sumažėjo iki 6 mlrd. JAV dolerių 2012-aisiais.
Taigi faktai liudija, kad šiuo metu pirataujama mažiau. Tai aiškinama tuo, kad
per piratų zonas plaukiančius prekinius
laivus vis dažniau saugo privatūs ginkluoti apsaugininkai, ir tuo, kad palaikant
NATO sraigtasparniams Puntlando jūrų
policija, sukurta JT ir išlaikoma iš jos lėšų,
surengė reidų į Somalio piratų bazes.
Poilsis nuo vandens –
Afrikos uostuose
Iššūkių pakaks ir saugomame laive –
kariai gyvens mažoje erdvėje, visą parą
Tai, kad pirataujama mažiau, – ir ES
operacijos ATALANTA rezultatas.
A. Pliatkaus, T. Alasevičiaus, www.boston.com, www.wired.com, www.somalianpress.com,
www.nahameds.com nuotr.
20
Ginklo broliai
Kaip
Il o na Skujaitė
inžinieriai
sudrebino
žemę
Per gegužės viduryje vykusias kompleksines
pratybas Juozo Vitkaus inžinerijos batalionas
kaip reikiant sudrebino Gaižiūnų poligoną ir
vienu metu parodė visas savo galimybes.
Dulkių debesis kėlė pailgintų sprogstamųjų
užtaisų ir kovinių minų sprogimai. Nuotoliniu
būdu valdoma „velnio mašina“ ir skraidantys
išminavimo komplektai valė kelią pėstininkams
per minų laukus. Naujoviška abrazyvinė
technika gręžė skylę aviaciniame sprogmenyje,
o mašinos-bombos kenksmingumas buvo
pašalintas naudojant vandenį.
Be to, pirmą kartą istorijoje inžinieriai įrengė
tokio ilgio ir sudėtingumo kliūčių ruožą priešo
technikai bei kompleksinį švarinimo punktą.
Gegužę į Gaižiūnų poligoną suvažiavusios visos penkios
Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono kuopos parodė savo techniką ir gebėjimus.
Kodėl negailėjo prakaito?
Be inžinierių pagalbos retai apsieina
didesnės karinės pratybos, bet dažniausiai jose matomi tik paskiri Juozo Vitkaus
inžinerijos bataliono (Inžinerijos batalionas) padaliniai. Gegužę į Gaižiūnų poligoną suvažiavo visos penkios šio bataliono
kuopos. Jos turi išskirtinės technikos ir
priemonių – tokių kituose padaliniuose
neišvysi.
„Pirmoji inžinerijos kuopa yra pasiruošusi remti Mechanizuotosios pėstininkų
brigados „Geležinis Vilkas“ veiksmus, kad
būtų užtikrintas jų mobilumas (žvalgant,
šalinant kliūtis ar įrengiant per jas kelius),
kontrmobilumas (įrengiant inžinerines
kliūtis bei užtvaras priešo technikai) ir išgyvenamumas (parama įrengiant pozicijas). Antrąją inžinerijos kuopą sudaro
perkėlų ir apsaugos nuo cheminio, bakteriologinio bei radiologinio pavojaus būriai. Trečioji bendrosios inžinerijos kuopa
teikia paramą taikos palaikymo ir kovos
operacijoms, prižiūri infrastruktūrą. Į Sprogmenų neutralizavimo kuopą įeina du
būriai, o Štabo ir aprūpinimo kuopa atsakinga už logistiką bei apsaugą“, – pasakojo
Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono štabo
viršininkas mjr. Ramūnas Jurskis.
2013 m. Nr. 5
Iš viso pratybose dalyvavo 114 inžinierių, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono (Algirdo MPB) ir Karaliaus Mindaugo
motorizuotojo pėstininkų bataliono (Karaliaus Mindaugo MPB) kariai, naudota
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio
bendrosios paramos logistikos bataliono (Vytenio BPLB) technika. Per pratybas siekta kuo labiau derinti tarpusavio
veiksmus su pėstininkais, taigi kiekviena
kuopa pademonstravo naujausią įrangą,
ir įspūdingus veiksmus, tai, kaip yra pasirengusios praktiškai įgyvendinti mūšio
lauke savo bataliono šūkį „Inžinieriau, negailėk prakaito – brolių gyvybę saugai“.
Sprogmenų
neutralizavimas –
vandeniu
Abiejuose Sprogmenų neutralizavimo
kuopos būriuose tarnaujantys inžinieriai, sprogmenų kenksmingumo šalinimo
specialistai, savo profesines žinias taiko
tiek tarptautinėse misijose, tiek Lietuvoje kur nors aptikus karo laikų sprogmenų.
Jie nebijo kišti nagų nei prie įprastų sprogmenų (pavyzdžiui, aviacinių bombų, kasetinės amunicijos, artilerijos sviedinių,
minosvaidžių minų, valdomų ir nevaldomų raketų, granatų, kitų įvairių minų), nei
prie improvizuotų, pagamintų namų sąlygomis.
Tiesa, išminuotojai plikomis rankomis
nedirba. Būtent jie į poligoną atsivežė daugiausia įrangos ir technikos: nuo
sprogmenų atpažinimo bei neutralizavimo roboto iki abrazyvinės aukšto slėgio
pjovimo sistemos. O ką jau kalbėti apie
minų ieškiklius, reaktyvinius išsukiklius ir
sprogdiklių numušiklius.
Naujausias kuopos įrenginys – abrazyvinė aukšto slėgio pjovimo sistema, naudojanti vandenį ir smėlį. „Jei radus sprogmenį
nusprendžiama, kad jį sunku transportuoti, tai su šia įranga korpuse išpjaunama
skylė ir išplaunama sprogioji medžiaga.
Įranga valdoma nuotoliniu būdu, plieno
pjovimo gylis – 5 centimetrai“, – pasakojo
Sprogmenų neutralizavimo kuopos vadas
kpt. Arnoldas Anelauskas.
Pasitelkdami šią vienintelę Baltijos šalyse abrazyvinę pjovimo įrangą, inžinieriai prapjovė metalinį aviacinės bombos
korpusą. Pasak Inžinerijos bataliono S5
Šia vienintele Baltijos šalyse abrazyvine pjovimo
įranga inžinieriai prapjovė metalinį aviacinės bombos
korpusą, kad galėtų išplauti sprogiąją medžiagą.
skyriaus viršininko kpt. Irmanto Genevičiaus, pavyzdžiui, tikrovėje, kur nors Vilniaus centre, radus sprogmenį, ši sistema
padėtų saugiai išplauti sprogiąją medžiagą, o tuomet jau būtų galima sprogmenį
sunaikinti vietoje, nesukeliant pavojaus
žmonėms ir pastatams.
Mašina-bomba ir žemės
drebėjimas
Žemė Gaižiūnų poligone iš tiesų drebėjo, kai inžinieriai pademonstravo gy-
Mašinabomba buvo
neutralizuota
sprogstamaisiais
užtaisais
su vandens
talpyklomis.
21
nybinio valdomojo komplekto MON 100
poveikį priešo pėstininkams. Pratybų
svečiai minos sprogimą matė per monitorių būdami bunkeryje, o tik paskui apžiūrėjo taikinius, suvarpytus kiaurai. Tai
nenuostabu, nes vienoje šioje Rusijos
gamybos minoje yra apie 2 kilogramus
sprogmenų ir 450 cilindro formos maždaug 1 centimetro ilgio metalo gabalėlių, per sprogimą didžiule jėga skriejančių 100 metrų. Kad būtų veiksmingesnė,
mina tvirtinama virš žemės, tarkime, ant
medžio ar įkasto rąsto.
Ne ką mažiau įspūdingai ir triukšmingai neutralizuota mašina-bomba. „Imituojama situacija gali lengvai susiklostyti ir tarptautinėse operacijose. Aptikta
įtartina mašina kelia pavojų, nes joje gali
būti paslėpta sprogmenų. Siųsti žmogų –
rizikinga, imti ir susprogdinti – pernelyg
žalinga. Taigi reikia rasti sprendimą, kaip
suardyti sprogimo grandinę“, – apie ką
tokiais atvejais mąsto inžinieriai pasakojo
patyręs išminuotojas kpt. Nerijus Alekna.
Misijoje Afganistane jis yra neutralizavęs
daugybę sprogmenų.
Per imituojamą situaciją poligone apžvalgyti įtartinos mašinos buvo nusiųstas
išminuotojų pagalbininkas „Teodoras“ –
sprogstamųjų užtaisų atpažinimo robotas. Inžinieriai nusprendė mašiną-bombą
neutralizuoti sprogstamaisiais užtaisais
su vandens talpyklomis. „Tai metodas,
kai per sprogimą susidariusi vandens
banga didžiule, koncentruota jėga išdrasko skardą ir viduje esančius daiktus,
tarp jų sprogstamojo užtaiso komponentus. Taip panaudojant mažai sprogmenų gaunamas geras rezultatas“, – teigė
kpt. N. Alekna.
22
Ginklo broliai
vaduotojas vyr. ltn. Mantas Kazakevičius.
Lietuvos kariuomenė neturi tankų,
tad patiems inžinieriams ir teko bandyti
įveikti savo pačių įrengtas kliūtis. Tanko
„vaidmenį“ atliko sunkusis vikšrinis buldozeris – jis ilgokai buksavo ties barikadomis, bet taip ir nesiryžo lįsti į prieštankinius griovius.
Cheminės atakos
padariniai
Vandens talpyklos – viena veiksmingiausių priemonių, jos gerokai palengvina
darbą išminuotojams. „Šis metodas padaro mažiau žalos aplinkai, tai ypač aktualu,
jei tokia mašina-bomba randama mieste.
Be to, suveikus sprogmeniui su vandeniu,
išminuotojas gali saugiai prieiti ir nukirpti
reikiamus laidelius“, – sakė 1-ojo sprogmenų neutralizavimo būrio 1-ojo skyriaus vadas vyr. srž. Sergejus Sokolenko.
Inžinierių kliūčių ruožas
„Imituojant taktinę situaciją tikimasi, kad
priešo motorizuotoji šaulių kuopa judės su
BTR 60, BMP 2 ir tankais T-72. Mūsų užduotis – įrengti kliūčių ruožą, stabdantį šią techniką, kad tuo metu pėstininkų padaliniai
galėtų juos naikinti. Kliūčių ruožo ilgis – 250
metrų, kelio plotis – nuo 8 iki 12 metrų. Tai
atitinka dviejų juostų Lietuvos rajoninį kelią. Kiekviena kliūtis sustiprinama švediško-
mis minomis M-52 su nuspaudžiamaisiais
sprogdikliais, – pasakojo 3-iosios bendrosios inžinerijos kuopos vadas kpt. Algirdas Revaitis. – Ruožą sudaro keli prieštankiniai grioviai, eskarpai (įkalnės, nukastos
90 laipsnių kampu – status šlaitas) ir kontreskarpai (nuokalnės, nukastos 90 laipsnių
kampu), „drakono dantys“ (rąstų ir vielų užtvara), trikampė barikada iš rąstų ir smėlio.“
Naudodami įvairią kasimo techniką ir
vikšrinius buldozerius, kliūčių ruožą inžinieriai įrengė per 12 valandų. „Kokios
užtvaros daromos, kiekvienu atveju lemia taktinė situacija ir efektyvumas laiko atžvilgiu. Pavyzdžiui,
kampu įkasti rąstus, vadinamuosius drakono dantis, užtrunka daug laiko,
todėl kartais geriau rinktis
paprastesnes ir veiksmingesnes barikadas“, – teigė
3-iosios bendrosios inžinerijos kuopos vado paNaudodami įvairią kasimo
techniką ir vikšrinius
buldozerius, kliūčių ruožą
inžinieriai įrengė per 12
valandų, o vėliau patys
bandė jį įveikti.
Dujokaukes ir guminius kostiumus dėvintys inžinieriai Gaižiūnų poligono smėlynuose buvo pasiruošę švarinti techniką
ir karius, patekusius į cheminę ataką.
„Įrengėme daugiafunkcį švarinimo konteinerį, turime 2 000 litrų vandens talpyklą,
taigi vienu metu be papildomos paramos
nuo cheminio, bakteriologinio ar branduolinio užterštumo galime švarinti būrio
dydžio vienetą, – pasakojo 2-osios inžinerijos kuopos vadas kpt. Marius Musteikis. –
Nustačius, kokia medžiaga buvo panaudota prieš mūsų karius, pirmame punkte
karius ir techniką nuplauname vandeniu,
antrame nupurškiame juos atitinkamu
cheminiu regentu, neutralizuojančiu
kenksmingą medžiagą, o paskutiniame
punkte nuplauname juos dar kartą ir tikriname, ar kenksminga medžiaga pašalinta,
jei ne – procedūra kartojama iš naujo.“
Vandens cisterną pratyboms pristatė
Vytenio BPLB, o kartu su inžinieriais ranka rankon švarinimo darbus atliko Algirdo MPB ir Karaliaus Mindaugo MPB kariai,
tarnaujantys apsaugos nuo cheminio,
bakteriologinio bei radiologinio pavojaus skyriuose. „Nuo 2013-ųjų sausio šie
padalinai kartu su inžinieriais treniruojasi
atlikti švarinimo darbus. Jie baigs bendrai
2013 m. Nr. 5
23
Minų lauko „šukavimo“
nuotoliniu būdu ypatumai
Dujokaukes ir guminius kostiumus dėvintys
inžinieriai Gaižiūnų poligono smėlynuose
buvo pasiruošę švarinti techniką ir karius,
patekusius į cheminę ataką.
rengtis liepą, bet šiandien pamatėme,
kad jau dabar pasiektas geras rezultatas. Kai karius švarinimo užduotims atlikti
ruošdavome atskirai, galimybės buvo ribotos, o šiandien šie vienetai pasirengę
labai gerai“, – neabejodamas sakė pratybas stebėjęs brigados „Geležinis Vilkas“
vadas plk. Valdemaras Rupšys.
Kaip pereiti minų lauką ir
išlikti gyvam
Jeigu pėstininkams pakeliui pasitaiko
užminuotas laukas, inžinieriai paleidžia
savo „ugninius drakonus“ bei „velnio mašiną“ ir taip, ilgai netrukdami, paruošia
saugias perėjas kariams bei technikai.
Kaip atliekama tokia operacija, parodė
1-oji inžinerijos kuopa ir Algirdo MPB kariai su šarvuota technika.
„Brigados padalinys turėjo atlikti kontrataką, bet jiems kelią užtvėrė minų
laukas su vielų tvoromis. Inžinieriai turi
įrengti tris perėjas pėstininkams ir dvi –
technikai, – pasakojo 1-osios inžinerijos
kuopos vadas kpt. Mindaugas Gvildys. –
Perėja pėstininkams įrengiama naudojant švediškus nuotolinio išminavimo
komplektus. Viename yra 20 kilogramų sprogmenų, kitame – 75 kilogramai.
Komplektai veikia tokiu principu: paleidžiama raketa, ji per minų lauką ištempia
žarną su sprogmenimis, o raketai su parašiutu nusileidus, maždaug po 5 sekundžių įvyksta sprogimas. Taip išvalomas
apie 130–150 metrų ilgio ir 25–50 centimetrų pločio takas pėstininkams pereiti. Vielų užtvara susprogdinama pasitelkiant pailgintą sprogstamąjį užtaisą.“
Nuotolinio išminavimo užtaiso skrydis
ir sprogimas kartais juokais vadinamas
ugniniu drakonu, ir tai iš tiesų yra įspūdingas reginys.
I. Budzeikaitės nuotr.
Minų lauką „šukavo“ ir nuotoliniu būdu valdoma
išminavimo sistema MV-10. Jos priekyje yra
velenas su grandinėmis. Vienu kartu ši „velnio
mašina“ išvalo beveik 3 metrų pločio kelią,
„šukavimo“ gylis – apie 50 centimetrų.
Įspūdingai atrodė ir į minų lauką įvažiavusi tikra „velnio mašina“ – išminavimo
sistema MV-10, valdoma nuotoliniu būdu.
„Mašinos priekyje yra velenas su grandinėmis. Jos besisukdamos „šukuoja“ žemę
ir išdaužo minas – šios paprasčiausiai
sprogsta. Vienu kartu išvalomas beveik
3 metrų pločio kelias, „šukavimo“ gylis –
apie 50 centimetrų. Taigi paskui technika
važiuoja saugiai. Mašinos korpusas gali
atlaikyti 3–4 prieštankinių minų sprogimus, ja įmanoma ištisai išminuoti lauką
arba įrengti perėjas“, – pasakojo Juozo
Vitkaus inžinerijos bataliono S3 skyriaus
viršininkas kpt. Liudas Bogužas.
Šį 22 tonas sveriantį monstrą nuotoliniu
būdu valdo operatorius. „Valdyti mašiną
nesunku – neblogai įgusti galima per savaitę, kiek sudėtingesnė techninė priežiūra. Mašina gana greitai išvalo minų lauką,
alternatyva būtų buldozeriai arba rankiniai
minų ieškikliai“, – sakė Sprogmenų neutralizavimo kuopos vyr. eil. Andrius Blažauskas. Šią mašiną jis valdo jau trečius metus.
Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono
technika ir karių gebėjimai padarė puikų
įspūdį pratybų svečiams. „Per visą mano
tarnybos laiką tai buvo vienos iš įdomiausių ir geriausiai organizuotų pratybų.
Jos parodė, kad mūsų inžinerijos pajėgos tinkamai išplėtotos – visas užduotis
bataliono kariai atlieka labai gerai, – teigė plk. V. Rupšys. – Kaip brigados vadą,
mane džiugina, kad inžinieriai puikiai išmano taktiką ir kartu su pėstininkais nuosekliai bei organizuotai veikia, bendros
padalinių pratybos duoda gerų rezultatų.
Šiandien inžinieriai pademonstravo, kad
yra tinkamai pasirengę atlikti individualias ir kolektyvines užduotis.“
24
Gyveni – mokaisi
Lemtingos
sekundės:
I lo n a Sku j a i tė
gelbėti ar
palikti laivą?
Jeigu išplaukus į jūrą laive kyla gaisras ar pro atsiradusią skylę
korpuse pradeda veržtis vanduo – įgula gali pasikliauti tik savimi.
Kiekviena sekundė, kiekvienas tinkamai atliktas veiksmas yra
aukso vertės, nes gali išgelbėti laivą ir jame esančius žmones.
Karinių jūrų pajėgų patrulinio laivo P 14 „Aukštaitis“ įgula kovos
dėl laivo veiksnumo taktikos turėjo progos mokytis Vokietijoje –
čia patyrė, ką reiškia tikri išbandymai ugnimi ir vandeniu.
2013 m. Nr. 5
Jūroje tykantys pavojai
Karinių jūrų pajėgų (KJP) kariai mėgsta kartoti, kad jūra plaukiantis laivas yra
tarsi atskira valstybė, kuri pati turi apsirūpinti viskuo: degalais, elektra, maistu, šaudmenimis, medikamentais ir kita.
Kiekvienas įgulos narys, laive einantis
tam tikras pareigas, kilus pavojui turi mokėti kovoti dėl laivo veiksnumo – susidoroti su visais atsiradusiais sunkumais, nesitikėdamas greitos pagalbos iš šalies.
„Grėsmė laivui gali kilti dėl įvairių
veiksnių: įsiplieskusio gaisro, susidūrimo
su kitu laivu, užplaukimo ant seklumos,
pavojingų oro sąlygų, pagaliau dėl kokių nors priešo veiksmų. Kovos dėl laivo
veiksnumo esmė – laikas: kuo greičiau
įgula susidoros su iškilusia grėsme, tuo
menkesni bus padariniai. Kad gebėtų tinkamai ir laiku reaguoti į avarinę situaciją,
kariams reikia turėti ne tik daug teorinių
žinių, bet ir nuolat treniruotis imituojamose panašiose situacijose, kad visi įgulos nariai žinotų kovos dėl laivo veiksnumo taktikos ypatumus ir savo pareigas.
Ištikus nelaimei, reikia pasikliauti tik savimi, nes gali praeiti daug laiko, kol sulauksi
pagalbos iš kitur. Jei nepavyktų išgelbėti
laivo patiems, tektų jį palikti, o tai – nedovanotina“, – pasakojo vyr. ltn. Justinas
Žukauskas, laivo P 14 „Aukštaitis“ Navigacinės kovinės dalies vadas.
Visuose KJP laivuose reguliariai vyksta kovos dėl laivo veiksnumo mokymai,
bet galimybė dalyvauti užsienyje specializuotame šios srities kurse suteikia naujos patirties. „Nuolat treniruojantis toje
pačioje aplinkoje, veiksmai gali tapti monotoniški ir automatiški. Visos įgulos dalyvavimas Vokietijoje surengtame kurse
leido kiekvienam laivo nariui pažvelgti
į savo veiksmus kitomis akimis. Esminiai kovos dėl laivo veiksnumo elementai ir Lietuvoje, ir Vokietijoje tokie patys,
bet skiriasi kai kurie metodikos ypatumai, – kurso užsienyje įspūdžiais dalijosi
vyr. ltn. J. Žukauskas. – Aplinkoje, į kurią
pateko kariai, nelaimės imituotos itin realistiškai. Pavyzdžiui, nesakoma: „Įsivaizduokite, kad dega variklių skyrius“, ten
ugnis ir karštis tikri, degančioje patalpoje nieko nematyti, o laivo korpuso skyles
kariai turėdavo kuo skubiau užtaisyti būdami šaltoje, stiprioje vandens srovėje.“
Į kursą Vokietijos karinio jūrų laivyno
veiksnumo palaikymo mokymo centre
(angl. German Navy Damage Control Training Centre; DCTC), įsikūrusiame Neustadto uoste, laivas P 14 „Aukštaitis“ buvo
išvykęs su visa įgula. Šis mokymo centras
yra vienas moderniausių Europoje, turi
treniruočių, susijusių su gaisrais, vandens
pramušomis, kvėpavimo įrenginiais, gelbėjimo plaustais ir kita, kompleksus,
įrengtus pagal naujausius saugumo bei
aplinkosaugos reikalavimus. Veiksnumo
palaikymo mokymo centre treniruojasi
ne tik Vokietijos karinio jūrų laivyno kariai, bet ir kitų šalių, dažniausiai priklausančių NATO, laivų įgulos.
Ugnies tramdymas:
karščio gniaužtuose
„Žinojau, kad sunku užgesinti gaisrą,
bet neįtariau, jog viskas bus taip sudėtinga... Atrodo, mašinoje turi gesintuvą, jei
užsidegtų – išliptum ir užgesintum. Nė
velnio. Taip nėra. Iš tiesų paspaudi ran-
25
Mokymuose dalyvavę kariai sako įsitikinę, kad, regis, net toks paprastas daiktas kaip gesintuvas (nors kiekvienas teoriškai žinome, kaip juo naudotis kilus
gaisrui) be tam tikrų įgūdžių mažai ką
gali padėti. „Įspūdį padarė jau pati pirma
pratybų diena: specialiame angare su
gesintuvais ir gaisrinėmis žarnomis
gesinome įvairius ugnies židinius. Pasirodo, jei nežinosi, kokiu kampu reikia
paimti ir laikyti gesintuvą, iš kurios pusės
prieiti prie ugnies, – būsi visiškas niekas,
nes tavo veiksmai ugnies neveiks. Tik
praktikuodamasis gali matyti, liepsna
gesta ar plinta, kaip geriau su ja kovoti.
Purkšti gaisrine žarna irgi nėra paprasta,
nes, atsižvelgdamas į gesinamą objektą,
turi pasirinkti srovės formą – tiesioginę
ar skėčio pavidalo, atstumą, atitinkamą medžiagą – vandenį ar putas. Tokia
patirtis įvairiopai naudinga tiek tarnaujant laive, tiek civiliniame gyvenime, nes
praktiškai sužinai, kaip privalai elgtis
kilus gaisrui. Ugnis plinta labai sparčiai,
Laivo įgula turi mokėti teikti pirmąją
medicinos pagalbą sužeistiesiems.
Tad Vokietijoje kursantai gilino ir
medicinos srities žinias.
kenėlę – suskaičiuoji iki penkių, putų nebėra, automobilis dega toliau. Ką daryti?
Štai tokia būtų reali situacija. Lietuvoje
nelabai turėjome praktinių galimybių
bandyti gesinti ugnį, o ten pamatėme,
kas yra tikras gaisras“, – apie susidūrimą
su liepsnomis Vokietijoje pasakojo „Aukštaičio“ įgulos narys srž. Laimonas Maksimovas.
todėl tinkami veiksmai lemia baigtį“, –
neabejojo „Aukštaityje“ tarnaujantis
srž. Saulius Klimavičius.
Ugnies angare kursantai mokėsi gesinti
mažus (liepsnojančią šašlykinę) ir gerokai
didesnius (degantį metalinį sraigtasparnio maketą) objektus.
Per mokymus netrūko ir gana pavojingų akimirkų. Srž. L. Maksimovui teko
26
Gyveni – mokaisi
matyti, kai, gesinant liepsnojantį kurą
vandeniu, ugnis šokdavusi dar aukščiau...
Dūmų labirintas, arba
„Ežiukai rūke“
Kovodami su liepsnomis, „Aukštaičio“
įgulos vyrai vilkėdavo visą ugniagesių
aprangą, dėvėdavo specialias kaukes,
prijungtas prie oro balionų, nešamų ant
nugaros, nes realiomis gaisro sąlygomis
kvėpuoti be aparatų dažnai būdavo neįmanoma. Vis dėlto didžiausias išbandymas dūmais kursantų laukė specialiame
labirinte. Jame teko gerokai paklaidžioti.
„Esi lyg narve, kur daug tunelių, vietomis užgriozdintų, todėl negali eiti, reikia
šliaužti. Nors eini su porininku, jo nematai šalia. Aplink vien dūmai, ugnis, karštis,
dejuoja žmonės (leidžiama tokia „muzika“). Vis dėlto turi susigaudyti ir išeiti iš
labirinto“, – teigė srž. L. Maksimovas.
Šį dūmų labirintą turėjo pereiti visa
„Aukštaičio“ įgula. „Panašių pratybų būta
ir mūsų laive Lietuvoje – per jas specia-
liučiai nieko nematyti, gali labai lengvai
pasiklysti net gerai pažįstamoje patalpoje. „Pavyzdžiui, savo namuose viską žinai,
naktį net šviesos nereikia. Taip pat ir laive:
kai pradedi tarnybą, susipažįsti su patalpomis. Vis dėlto – nors, regis, orientuojiesi puikiai, kai visur pilna dūmų, karšta ir
nieko nematydamas šliauži, patiri stresą,
tad net sava aplinka gali atrodyti paini“, –
pasakojo srž. L. Maksimovas.
Kariai gesino tikrus dėl mokymo sukeltus gaisrus, bandė gelbėtis nuo jų,
tačiau sako net sudėtingiausiomis akimirkomis jautęsi saugiai. „Pavyzdžiui,
dūmų labirinte visus veiksmus stebėjo
specialią įrangą turintys instruktoriai. Jei
matydavo, kad karys neranda, kur išeiti,
pradeda panikuoti ar kas nors vyksta ne
taip, jie prieidavo ir jį išvesdavo, nereikėdavo bet kokia kaina ištrūkti iš to narvo
patiems“, – pabrėžė „Aukštaičio“ įgulos
nariai, džiaugdamiesi, kad, nors mokymų
sąlygos buvo itin realistinės, sveiko proto ir saugumo ribos niekada nebuvo peržengiamos.
Kovodami su liepsnomis, „Aukštaičio“ įgulos vyrai vilkėjo visą
ugniagesių aprangą ir dėvėjo specialias kaukes, prijungtas prie oro
balionų, nešamų ant nugaros, nes realiomis gaisro sąlygomis kvėpuoti
be aparatų dažnai būdavo neįmanoma.
lia dūmų gamybos mašina pripūsdavo
dūmų, išjungdavo elektrą, ir susiorientavę turėdavome išeiti lauk, dar išnešti pakeliui rastą sužeistą žmogų. Tačiau jose
nematydavome ir nejausdavome ugnies.
Per mokymus Vokietijoje viskas buvo tikra. Kai savo kailiu pajauti karštį, elgiesi
kitaip“, – įsitikinęs srž. S. Klimavičius.
Įdomiausia, kad kai per dūmus abso-
Kai pro skyles korpuse
veržiasi vanduo...
Dar viena didžiulė nelaimė, galinti labai
greitai pražudyti laivą, yra vadinamosios
pramušos, arba skylės laivo korpuse, kai
dėl didelio spaudimo vanduo pradeda
staigiai semti patalpas. Kilus tokiam pa-
vojui, įgula turi veikti žaibiškai, o sustabdyti vandens fontanus nėra paprasta.
Kad būtų lengviau įsivaizduoti, kas tai
yra, srž. L. Maksimovas pasiūlė atlikti nedidelį eksperimentą: „Atsukite vonios
čiaupą, mėginkite užkimšti tekančią srovę pirštu ir žiūrėkite, kas iš to išeis. Atrodo, paprasta, bet iš tiesų – tai gana sudėtinga. O ką daryti, jei borte pramušta,
pavyzdžiui, 10 cm skersmens skylė, kaip
sulaikyti besiveržiantį vandenį? Atlikti
Per pratybas
kursantai turėjo
sandarinti
įvairias laivo
korpuso
pramušas.
Veiksmo ir
įtampos būta
daug – užtaisius
vieną skylę, kur
nors atsiverdavo
kita ar net kelios
iš karto.
būtent tokius veiksmus mes mokėmės
dar viename specialiame angare. Jame
treniravomės nupjautoje laivo dalyje,
pilnoje skylių, pro kurias veržėsi vanduo.
Maždaug 10 žmonių komanda turėdavo
užkimšti įvairias pramušas ir parinkti tinkamus metodus. Veiksmo būta daug: vos
užtaisydavai vieną skylę, kur nors atsiverdavo kita ar net kelios iš karto... Likdavai
šlapias iki paskutinio siūlelio. Situacijos
tiek kovojant su ugnimi, tiek su vandeniu
buvo realistinės, kėlė stresą ir adrenalino
antplūdį“, – pasakojo srž. L. Maksimovas.
Per šiuos mokymus įgula išbandė nemažai pramušų tvarkymo metodų. „Norint sustabdyti besiveržiantį vandenį,
vienokią ar kitokią skylę reikia užtaisyti,
atsižvelgiant į konkrečią situaciją, parinkti tinkamą kaištį ir sandarinimo būdą.
Itin svarbūs pirmieji veiksmai: jei ką nors
darysi ne taip ir prarasi daug laiko, viskas
gali baigtis tragiškai. Ne mažiau svarbi ir
komandos sąveika, nes vienas su tokia
bėda nesusidorosi“, – sakė srž. S. Klimavičius. Net ir užtaisius visas skyles laivo
borte, „Aukštaičio“ įgulos išbandymai
vandeniu nesibaigė...
2013 m. Nr. 5
Baisiausias jūrininkų
košmaras
Patrulinio laivo P 14 „Aukštaitis“ archyvo nuotr.
Evakuotis iš laivo jūroje – pats blogiausias dalykas, koks gali nutikti įgulai. Tai
reiškia, kad kova dėl laivo veiksnumo pralaimėta ir vienintelė galimybė išsigelbėti – šokti per bortą į vandenį. Kaip elgtis,
kad išgyventum tokiu atveju? „Aukštaičio“ vyrai labai intensyviai mokėsi to specialiame baseine.
„Šokti į vandenį iš 6 metrų aukščio irgi
yra stresas, tikriausiai ne kiekvienas galėtų tai padaryti. Kai eini į baseiną paplaukioti ir šokinėji nuo tiltelio – tai malonumas, bet šuolis per bortą reiškia, kad
nutiko kažkas bloga ir reikia gelbėtis. Vilkėdami gelbėjimo liemenes, mokėmės
evakuotis dviem būdais – nusileisdami
virvinėmis kopėtėlėmis arba tiesiog nušokdami, – apie dar vieną išbandymą
pasakojo srž. L. Maksimovas. – Mokymai vyko specialiame baseine. Nušokus
į vandenį, tekdavo įlipti į plaustą, o tam
irgi reikėdavo pastangų. Baseine imituotos jūros bangos, todėl plūduriuoti
plauste nebuvo jokio malonumo, reikėjo
ištvermės – aukštyn žemyn siūbuojančiame įrenginyje sėdėdavo užsidarę 15
žmonių, kaip ir laive – galėdavo užklupti jūros liga. Po kiek laiko visi turėdavo
išlipti lauk ir susikibę rankomis plūduriuoti vandens paviršiuje, imituodami
žvaigždę, kad nepasimestų, kol ištrauks
sraigtasparnis ar kitas laivas. Taigi treniruotė, bandant įvairius variantus, praEvakuotis iš laivo jūroje –
pats blogiausias dalykas,
koks gali nutikti įgulai.
Pratybose karo jūrininkai
mokėsi išgyventi plauste,
plūduriuojančiame baseine
su imituojamomis jūros
bangomis.
Po treniruočių specialiuose angaruose,
kur kursantai kovojo su ugnimi ir
vandeniu, įgula laikė baigiamąjį egzaminą
„Aukštaityje“. Kariai sulaukė gerų
instruktorių atsiliepimų.
27
sidėdavo laivo palikimu, baigdavosi
išsigelbėjimu.“
Anot srž. S. Klimavičiaus, ši treniruotė,
regis, nesudėtinga, bet, realybėje vilkint
šlapius drabužius ir norint per bangas įsiropšti į plaustą, privalu įdėti nemažai pastangų.
Egzaminas laive
Po treniruočių specialiuose angaruose,
kur kursantai kovojo su ugnimi ir vandeniu, atėjo laikas grįžti į savo laivą „Aukštaitis“ laikyti baigiamojo egzamino. „Čia
kartojome viską, ko buvome išmokę:
gesinome gaisrus, stabdėme besiveržiantį vandenį, teikėme pirmąją medicinos pagalbą sužeistiesiems. Užduotys
buvo kompleksinės, t. y. vienu metu ir
rasdavosi gaisras, ir kildavo oro pavojus,
ir reikėdavo gelbėti sužeistą kolegą. Visi
turėjo susiorientuoti, kaip veikti pasikeitus aplinkybėms“, – įspūdžiais dalijosi
srž. S. Klimavičius.
„Aukštaičio“ įgula džiaugėsi, kad per
egzaminą pasirodė puikiai ir iš santūriųjų vokiečių sulaukė gerų atsiliepimų. Ar
buvo sunku 10 dienų tverti vokišką muštrą? Kariai atsakydami negailėjo gerų žodžių. „Mokymai buvo intensyvūs – nuo
ryto iki vakaro, atlikome labai daug praktinių užduočių. Nauda ir įgyta patirtis –
didžiulė, patobulinome kovos dėl laivo
veiksnumo gebėjimus. Vokiška tvarka neišgąsdino: kursas suorganizuotas puikiai,
viskas vyko, kaip numatyta, laiku. Instruktoriai buvo griežti, bet labai geranoriški ir
draugiški. Visuomet atsakydavo į klausimus, patardavo, per pertraukėlę ir pajuokaudavo ar kokį anekdotą papasakodavo, nesijautėme suvaržyti, o laisvalaikiu
net futbolą spėjome pažaisti“, – pasakojo
srž. S. Klimavičius.
Bene pats didžiausias mokymų Vokietijoje pliusas, kurį įvardijo visi kalbinti kariai, buvo tikroviškos sąlygos. „Kovą dėl
laivo veiksnumo reikia gerai organizuoti, įgulos nariai turi būti puikiai pasirengę psichologiškai, teoriškai ir praktiškai,
dera turėti įgūdžių bei žinių apie laivo
konstrukcijų galimybių ribas. Vokietijoje
kariai pateko į realias stresines situacijas.
Jei ištiktų bėda, manau, šio laivo įgula kur
kas greičiau, ramiau ir veiksmingiau galėtų kovoti dėl laivo veiksnumo“, – kurso
nauda įsitikinęs vyr. ltn. J. Žukauskas.
2013 m. Nr. 5
Lietuvos karo aviacijos ltn. Kazys Mintautas (Blusis) – prie tuo metu vieno greičiausių
Europoje naikintuvų Letov Š-20L (Kaunas, apie 1927–1928 m.). Šiais naikintuvais buvo
apginkluota 1-oji oro eskadrilė – ji tapo grynai naikintuvų eskadrile.
Lietuvos aviacijos muziejaus rinkiniai
30
Kario akiratyje
Po 1918 m. vasario 16 d., plėtodama
dvišalius santykius ir regioninį
bendradarbiavimą, Lietuvos Respublika
užmezgė draugiškus ir glaudžius santykius
su Čekoslovakijos Respublika. Abi šalys
palaikė ryšius karinio mokslo ir karinio
pramoninio bendradarbiavimo srityse
bei keitėsi aktualia informacija gynybos
politikos, saugumo klausimais.
Lietuvių mokslai Prahoje,
Hranicėje ir Brno
Tarpukario
kariniai partneriai:
Lietuva ir
Čekoslovakija
An d r i e j u s Sto l i a rova s
1913 metų modelio ašmeninis
durtuvas su lietuviškais ženklais,
skirtas šautuvui Mauser vz. 24.
Čekoslovakija, 1924–1940 m.
Durtuvo ilgis – 535 mm, geležtės
ilgis – 402 mm, svoris – 0,480 kg.
Vienas pagrindinių Lietuvos karinės vadovybės prioritetų buvo įvairių karo sričių specialistų rengimas. Todėl aptariamu
laikotarpiu (1921–1939 m.) buvo pasirinkti vieni geriausių Vidurio Rytų Europoje
mokslo centrai. Išskirtinio dėmesio sulaukė 1921 ir 1922 metais įkurtos Prahos
akademijos – Generalinio štabo akademija (ček. Válečná škola, nuo 1934 m. –
Vysoká škola válečna) ir Karo intendantūros akademija (ček. Intendanční škola,
nuo 1934 m. – Vysoká intendantská škola).
1922-aisiais Čekoslovakijos diplomato
Lietuvoje prof. Jaroslavo Galios (Jaroslav
Galia) iniciatyva pirmieji mokytis į Generalinio štabo akademiją išvyko plk. Kazys
Ladiga ir kpt. Vaclovas Griganavičius, į
Karo intendantūros akademiją – karo
valdininkas Vladas Grudzinskas. O Karo
mokslo skyriaus viršininkas gen. Leonas
Radus-Zenkavičius vyko susipažinti su
karo mokslo įstaigomis. Paminėtina, kad
prof. J. Galia aukščiausiu lygmeniu buvo
įgaliotas atstovauti Lietuvoje Čekoslovakijos kariniams interesams, rūpintis
santykių su kariuomene palaikymu ir jų
plėtimu. Jis buvo vienas iš nedaugelio
šios šalies diplomatų, kuriam pavyko užmegzti glaudžius asmeninius ryšius su
karininkais.
Generalinio štabo akademijoje karininkai rengti generalinio štabo, o Karo intendantūros akademijoje – administracijos ir
kariuomenės ūkio tarnybai. Mokytis jose
galėjo karininkai, ištarnavę savo kariuomenėje penkerius metus, iš jų trejus metus – rikiuotės tarnyboje. Iš pradžių į jas
dvejiems metams komandiruoti aukštes-
2013 m. Nr. 5
Čekoslovakijos Respublikos prezidentas ir
vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas
Tomašas Masarykas (Tomáš Garrigue Masaryk)
Lietuvos karininkams įteikiami
Čekoslovakijos Karo kryžiai. Kaunas,
1924 m. gegužės 10 d.
Apdovanoti karininkai: centre –
gen. L. Radus-Zenkavičius,
plk. ltn. Vladas Skorupskis ir
mjr. Vytautas Steponaitis.
nio, vėliau – žemesnio rango karininkai.
Generalinio štabo akademijoje lektoriai
buvo prancūzų ir čekų karininkai, paskaitos vyko čekų kalba. Pagrindinis dėmesys kreiptas į šias disciplinas: bendrąją ir
atskirų ginklų taktiką, generalinio štabo
tarnybą, pozicijų įrengimą, artileriją, karo
istoriją, hipologiją ir jojimą, svetimas kalbas. Prie akademijos organizuoti ir divizijų,
brigadų, pulkų vadų kursai. Karo intendantūros akademijoje mokslas truko vienus
metus ir aštuonis mėnesius. Joje ypatingas
dėmesys telktas į valstybės ir kariuomenės
ūkį bei tiekimą, praktinius darbus, dirbtuvių, sandėlių, ūkių reviziją ir priežiūrą.
Lietuvos kariai Čekoslovakijoje siekė ne
tik aukštojo, bet ir aukštesniojo išsilavinimo. Bendri karo mokslo dalykai dėstyti
Hranicės Karo akademijoje (ček. Vojenská
akademia), tačiau lietuviai joje nesimokė,
profesines žinias gilino Brno Aukštojoje
veterinarijos mokykloje (ček. Vysoká škola
zvěrolékařská), kavalerijos, fizinio lavinimo, priešlėktuvinės apsaugos kursuose,
31
domėjosi karinių pastatų statyba ir kita
karine infrastruktūra. Be to, kariuomenėje veikė pėstininkų, artilerijos, kavalerijos,
aviacijos mokymo centrai ir kitos specializuotos mokyklos.
Karinio gynybinio
bendradarbiavimo
pagrindai
Lietuvos karinė ir politinė vadovybė,
atsidėkodama už sudarytas sąlygas šalies karininkams kelti kvalifikaciją vienose
geriausių aukštųjų karo mokyklų ir siekdama užmegzti glaudesnius ryšius su Čekoslovakijos kariuomene, apdovanodavo
abiejų kariuomenių karininkus, nusipelniusius puoselėjant abipusius santykius.
Karininkų, kuriems valstybinių, kariuomenės, jos dalinių švenčių proga teikti Lietuvos valstybės aukščiausi apdovanojimai
(Vyties kryžius, Vyčio kryžiaus, Vytauto
Didžiojo, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio
32
Kario akiratyje
Krašto apsaugos ministerijoje
aukštiems čekoslovakų karininkams
įteikiami Lietuvos Respublikos
valstybiniai apdovanojimai.
Čekoslovakija, apie 1925 m.
Iš dešinės: Prezidento karinės
kanceliarijos viršininkas
gen. S. Čečekas, prezidentas
T. Masarykas, nepaprastasis
pasiuntinys ir įgaliotasis
ministras Čekoslovakijoje
Dovas Zaunius, Kariuomenės
štabo viršininkas
gen. J. Syrovis, Artilerijos
skyriaus viršininkas
gen. Rudolfas Krutilis
(Rudolf Kroutil),
Technikos skyriaus
viršininkas
gen. Františekas
Nosalis
(František
Nosál).
Gedimino įvairių rūšių ir laipsnių ordinai), buvo per dvi dešimtis. Tai gynybos
ministrai, vyriausiojo štabo, įvairių kariuomenės rūšių ir ginklų srities viršininkai, jų padalinių vadai generaliteto
atstovai – Džozefas de Blevekas (Joseph
Joachim Marie de Blevec), Stanislavas Čečekas (Stanislav Čeček), Radolas Gajda
(Radola Gajda), Boguslavas Fiala (Bohuslav Fiala), Emilis Fiala (Emil Fiala), Janas
Horakas (Jan Horak), Františekas Hrabčikas (František Hrabčik), Vojtechas Luža
(Vojtěch Luža), Jozefas Svatoplukas Macharas (Josef Svatopluk Machar), Jozefas
Pešekas (Josef Pešek), Aloizas Podhajskis
(Alois Podhajský), Janas Syrovis (Jan Syrovy), Janas Stanekas (Jan Staněk), Františekas Škvoras (František Škvor), Zdenkas
Veinerekas (Zdenko Weinerek), Janas Vermachas (Jan Vermach), Rudolfas Vobratilekas (Rudolf Vobratílek), Jozefas Votruba
(Josef Votruba), Karelas Voženilekas (Karel
Voženílek) ir Amedis Žakas
Emanuelis Žamė (Amédée
Jacques Emmanuel Jamet). Analogiški Baltojo
liūto ordinai su kardais ir
be jų, Karo kryžiai, karo lakūno piloto ir žvalgo garbės
ženklai teikti Lietuvos karininkams.
Dvišalius santykius stiprino tiesioginis karo atašė (pranc. attaché militaire) bendradarbiavimas. Tačiau, kalbant
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras ir buvęs
karinis atstovas Čekoslovakijai plk. Balys Giedraitis. 1930 m.
apie nagrinėjamus dvišalius santykius,
pirmuosius ryšius 1921-aisiais užmezgė
diplomatai (civiliai) ir pavieniai aukštesnio rango karininkai. Vienas tokių pavyzdžių – 1922-aisiais Karo mokslo skyriaus kolektyvas ir karinio žurnalo Mūsų
žinynas redakcija ėmė bendradarbiauti
su čekoslovakų Karo mokslo institutu
(ček. Čekoslovensky Vedecky ustav vojensky) ir žurnalu Karinė apžvalga (ček. Vojensky Rozhledy), rengė straipsnius apie
Čekoslovakijos kariuomenę, keitėsi leidiniais, knygomis, žurnalais. Be to, kariuomenių karo specialistai vyko su vizitais
2013 m. Nr. 5
vieni pas kitus, keitėsi žvalgybos informacija, stažavosi kariuomenių daliniuose ir juos vizitavo, dalyvavo manevruose,
parodose, šventėse.
Esminiai karinio gynybinio atstovavimo savo šaliai Čekoslovakijoje pagrindai
buvo padėti tik 1924–1927 metais, kai
pirmuoju ir vieninteliu karo atašė šioje valstybėje buvo paskirtas
mjr. Balys Giedraitis. O Čekoslovakija savo karinio atstovo į Lietuvą
negalėjo siųsti, nes Kaune nebuvo reziduojančio jų valstybės įgaliotojo ministro. Ši šalis karo atašė Pabaltijo valstybėms – plk. ltn. Oldrichą Farskį (Oldrich
Farsky) – paskyrė tik 1936-ųjų rudenį. Jo
rezidencija buvo Rygoje. Kartu jis buvo
ir patikėtinis Sovietų Sąjungai, reziduojantis Maskvoje. Plk. ltn. O. Farskis gana
dažnai atvykdavo į Lietuvą, domėjosi
jos padėtimi, palaikė ryšius su kariuome-
33
21 lengvasis tankas LT-40. 1940 m.
lapkričio 4 d. Francev V. Exportní
lehké tanky Praga. Export light
tanks. Tanque 39. Pzw 39. LT-40,
Praha, 2007, p. 41.
Dujokaukė šuniui.
Čekoslovakija, XX a.
3–4 dešimtmečiai.
Sudedamasis pašto
karvelių narvelis.
Čekoslovakija, XX a. 3–4
dešimtmečiai.
Lengvasis kulkosvaidis
ZB vz. 26. Brno,
Čekoslovakija. XX a.
3–4 dešimtmečiai.
Kalibras – 7,92 mm,
dėtuvė – 20 šovinių,
šaudymo greitis –
500 šūvių/min., bendras
ilgis – 1 168 mm,
vamzdžio ilgis – 600 mm,
svoris – 8,9 kg.
nės vadu. Apskritai galima teigti, kad tuo
metu šalių santykiai buvo labiau kariniai
ekonominiai.
Karinis eksportas į
Lietuvą
Tada Čekoslovakija turėjo išplėtotą karo
pramonę. Šalies fabrikai gamino lėktuvus,
tankus, šarvuočius, automobilius, pabūklus, šautuvus, paraką, nuodingąsias dujas, apsaugos nuo cheminių medžiagų
34
Kario akiratyje
priemones. Vietos karo pramonė ne tik
patenkindavo valstybės reikmes, bet ir
tiekė ginkluotę kitoms šalims – Mažajai ir
Pabaltijo Antantei. Pavyzdžiui, 1921-aisiais
Lietuva iš Čekoslovakijos įmonės Czechoslovak Machine Industry įsigijo ugniagesių
automobilį Praga, 1922-aisiais iš tos pačios bendrovės – stakles, prietaisų patrankų remonto dirbtuvėms, o 1924-aisiais iš
įmonės Ant. Sychra a B. Fabianech v Boskovicich – audinių kariuomenės atstovų
uniformoms. Be to, dar pirkta dujokaukių,
kombinezonų ir net karinių pašto karvelių
narvelių.
Nuo 1923-iųjų Čekoslovakija pradėjo
plėtoti tiesioginį ginklų eksportą į Lietuvą. Vietos kariuomenė tais pačiais metais
įsigijo granatų ir šrapnelių. 1925-aisiais
Lietuvą pasiekė pirmieji įmonės Vojenská
továrna na letadla pagaminti mūsų šaliai
8 naikintuvai Letov Š-20L, konstruktoriaus
Aloizo Šmoleko (Alois Šmolek) garbei vadinti šmolikais. Apskritai tai buvo pirmieji
Čekoslovakijos į užsienį eksportuoti lėktuvai. 1927-aisiais karo aviatoriams tikrinti įsigyta psichotechninių ir kitų tyrimų
aparatūros.
Čekoslovakijos kariuomenės delegacijos nariai Klaipėdoje.
1930 m. rugsėjo 10 d. Pirmoje eilėje iš kairės stovi
brg. gen. F. Hrabčikas, antroje eilėje iš dešinės –
gen. št. paplk. Liboras Vitezis (Libor Vitez), trečioje eilėje iš
kairės – gen. št. paplk. Karelas Pražakas (Karel Pražak).
Vėliau, kaip ir 4-ąjį dešimtmetį, Lietuvos kariuomenės ginkluotei atnaujinti ir
stiprinti įsigyta lengvųjų kulkosvaidžių
bei atsarginių dalių ZB vz. 26 (Zbrojovka
Brno), variklių Walter, alkūnių lėktuvų važiuoklėms, kabelių ir jų impregnavimo
medžiagos. 1934-aisiais karo aviacijai
nupirkta lauko fotolaboratorija H7, netrukus – Mauser vz. 24 modelio šautuvų, šovinių. Iš čekoslovakų įsigyta tankų, šarvuočių, automobilvežių remonto
dirbtuvių įrangos, gauta licencija gaminti kulkosvaidžių vamzdžius, stovus.
Paminėtina, kad, nors kitų didesnių
valstybių karo produkcija buvo pigesnė,
stengtasi ne tik atsižvelgti į kainą, bet ir
pirkti įvairios modernios, vietos kariuomenei labiau pritaikytos bei tinkančios
ginkluotės.
užsakyta 12-a 105 mm kalibro sunkiųjų
artilerijos patrankų, tačiau 1940 metais
Lietuvą pasiekė tik 4 pabūklai, nes kitus
sulaikė vokiečiai Eitkūnuose (Eydtkau,
dab. Černyševskojė, Rusija – aut. past.).
Turimais duomenimis, Lietuvos karinė
vadovybė net buvo atmetusi Vokietijos
siūlymą priimti buvusią Čekoslovakijos
kariuomenės ginkluotę – šautuvų, kulkosvaidžių, artilerijos ir prieštankinių pabūklų, tankų ir lėktuvų – kaip kompensaciją už Klaipėdos krašte prarastą turtą.
Trukdžiai ir didžiųjų
valstybių interesai
Tiesa, ne visa iš Čekoslovakijos įsigyta
ginkluotė pasiekė Lietuvą. Tam įtakos turėjo kariniai ir politiniai veiksniai
bei opus ginklų tranzito klausimas. Pavyzdžiui, 1938-ųjų kovą
Štetine (Stettin, dab. Ščecinas,
Lenkija – aut. past.) sustabdyta ir konfiskuota gabenta kulkosvaidžių partija. Tais pačiais
metais Škodos gamykloje buvo
Plk. ltn. Oldrichas Farskis – naujas Čekoslovakijos karo
atašė Lietuvai. Kardas, 1937, Nr. 2, p. 42.
Visiškai sukomplektuota dujokaukė
žmogui „Mok“ (kaukė, filtras ir
krepšys). Čekoslovakija, XX a. 3–4
dešimtmečiai.
Be to, panaši padėtis susiklostė dėl kito
1939–1940 metais Lietuvos karinės vadovybės užsakymo, kai specialiai Lietuvai
buvo gaminamas 21 patikimos konstrukcijos modernus lengvasis tankas serijiniu pavadinimu LLT (ček. Lehký Litevski
Tank), papildomai pritaisomi kulkosvaidžiai, optiniai taikikliai, periskopiniai
žiūronai, atsarginės dalys. 1939 m. kovo
16 d. sudarytas Čekijos ir Moravijos protektoratas pakoregavo
užsakymą, o visų jame buvusių
gamyklų (ypač Českomoravksa Kalben Danek – Slany) veiklą
kontroliavo vokiečių karininkai.
Be to, sutrukdė ir uždelstai daryti kulkosvaidžių nustatymo bei
montavimo darbai. Galiausiai didžiųjų valstybių veiksmai lėmė
tai, kad užsakyta karinė technika
Lietuvos nepasiekė. Viena, Sovietų Sąjunga okupavo ir aneksavo
Lietuvą, kita, Vokietijos karinė vadovybė atšaukė leidimą ją išvežti. Tankus perpirko Slovakijos kariuomenė ir pavadino juos LT-40.
Apibendrinant
teigtina,
kad tarpukariu dvišaliams
Lietuvos ir Čekoslovakijos
santykiams įtakos turėjo istorinis bendrumas, geopolitinis kontekstas. Tai paskatino
šalis bendradarbiauti, ypač
kuriant karinę doktriną, aktualinant Lietuvos kariuomenės kūrimosi, veiklos ir
mokymo principus. Lietuvos ir Čekoslovakijos
santykiai karo srityje
daugiausia orientuoti į
vietos kariuomenės karininkų rengimą, karinio
gynybinio potencialo
stiprinimą ir naujausių karinių tendencijų perimamumą laiku.
Aptariamu laiku šalys
padėjo tvirtą dvišalio
karinio bendradarbiavimo, grįsto abipusiu
brandžiu strateginiu
mąstymu, tarpusavio
supratimu, pagrindą.
Tai paveikė ir šalies
užsienio bei saugumo politiką. Čekoslovakijos įvykius, šios
valstybės žlugimą ir
teritorijos padalijimą
Lietuva priėmė su širdgėla, gedulu bei dideliu nerimu dėl savo
pačios ateities.
Šautuvas Mauser vz. 24
su ašmeniniu durtuvu.
Čekoslovakija, XX a.
3–4 dešimtmečiai.
Kalibras – 7,92 mm,
dėtuvė – 5 šoviniai, bendras
ilgis su durtuvu – 1 410 mm,
ilgis be durtuvo – 1 100 mm,
vamzdžio ilgis – 590 mm,
svoris su durtuvu – 4,484 kg,
svoris be durtuvo – 4,08 kg.
35
Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotraukų ir ginklų rinkiniai
2013 m. Nr. 5
36
Kario akiratyje
Minkštoji
galia ir
Lietuva
Aistė Š uky tė
Šiandieniame pasaulyje minkštoji galia
aktuali kaip kietosios galios alternatyva.
Akademinėje aplinkoje minkštosios
galios terminas nėra naujas.
Tarptautinių santykių specialistai
puikiai žino, kad jį pirmasis pavartojo
Harvardo universiteto profesorius
Josephas S. Nye 1990 metais. Termino
atsiradimo aplinkybėms įtakos turėjo
Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV)
galios stiprėjimas tarptautinėje
arenoje ir teigiamas užsienio valstybių
visuomenių požiūris. Daugumai
Senojo žemyno gyventojų JAV
siejosi su svajonių šalimi. Dabar,
kai JAV galia ėmė silpti, o Rusijoje
yra išrinktas „naujas“ prezidentas,
pastaroji valstybė nusprendė gerinti
savo įvaizdį užsienyje. Gal ji netaps
„svajonių šalimi“, kokia kažkada buvo
JAV, tačiau bent veikiausiai sustiprins
savo pozicijas gretimose šalyse, sulauks
daugiau palaikymo, mažiau užsienio
visuomenės kritikos.
Minkštojo poveikio
galimybės
Naujos Rusijos užsienio politikos koncepcijos pagrindinis tikslas – gerinti Rusijos įvaizdį užsienio valstybėse pasitelkiant mokslą ir kultūrą. Plėtodama kaip tik
šias dvi sritis, Rusija tikisi sulaukti didesnio
palaikymo užsienyje ir tapti ne tokia atgrasančia šalimi.
Norint tiksliai paaiškinti minkštosios
galios terminą, reikia pradėti nuo pačios
galios sąvokos apibrėžimo. Galia yra ir
viena iš pagrindinių užsienio politikos
priemonių, ir kiekvienos valstybės tikslas
tarptautinėje arenoje. Ši universali priemonė leidžia valstybei siekti bet kokių
tikslų. Dažniausiai jie nustatomi užsienio
politikos koncepcijose arba doktrinose. Paprastai kalbant, didele galia disponuojančios valstybės gali įveikti mažesnę galią turinčias šalis. Tarkime, Lietuva
ir Didžioji Britanija – pastaroji yra kur kas
galingesnė daugumoje sričių. Tačiau galia
nėra statiška, nekintama. Priešingai, ji dinamiška, veikiama aplinkybių. Galios dydis priklauso nuo situacijos, kur ji reiškiasi,
ir kiekio, kokiu ta galia turėtų būti disponuojama. Pavyzdžiui, JAV ekonominė galia mažėja, o Kinijos – auga.
Susikirtus dviejų valstybių interesams,
subjektas A savo galią objektui B gali demonstruoti trimis būdais:
2013 m. Nr. 5
1.
2.
3.
A turi įtakos B veiksmams ir
sprendimams.
A gali pakreipti B veiksmus ir
sprendimus sau norima linkme.
A gali įveikti B pasipriešinimą.
Visi šie trys būdai parodo valstybių dominavimo, nelygybės ir paklusnumo santykius tarptautinėje aplinkoje.
Kad valstybės galią būtų lengviau išmatuoti, yra tam tikrų galios matavimo
priemonių. Tai fizinė charakteristika (šalies geografinė padėtis, dydis, forma,
klimatas), šalies reputacija, prestižas, nacionalinė ekonomika, finansinė padėtis,
žemės ūkis, karinių pajėgų efektyvumas
ir psichologiniai elementai (patriotizmo
stiprumas, kitų tautų stereotipas). Šios
galios matavimo priemonės yra pagrindinės.
Trumpai tariant, pasak J. S. Nye, galia
yra valstybės gebėjimas daryti įtaką ki-
37
tiems, kai reikia pasiekti norimus rezultatus.
Visada galios sistemą sudaro valstybės,
turinčios galią (A) ir neturinčios galios (B)
tarptautinėje arenoje. Žinoma, šiuo atveju kalbama ne apie sąjungas ar aljansus,
o apie valstybes. Atsižvelgiant į bendrą
kontekstą, galima išskirti dvi galios rūšis –
tai kietoji galia ir minkštoji galia. Pirmoji
rodo, kad valstybė politinių tikslų siekia
jėga, pavyzdžiui, fizine (karine) prievarta,
38
Kario akiratyje
Rusijos pop „žvaigždūnų“ koncertai Lietuvoje, ko gero, „atsitiktinai“ dažniausiai vyksta per mūsų šalies valstybines šventes.
šantažu, ultimatumais, atgrasymu, kišimusi į šalies vidaus politiką. Ši galios rūšis nėra patraukli nei A, nei B valstybėms,
nes tam reikia daug finansinių išteklių, o
visose srityse patirti nuostoliai būna milžiniški. Todėl A valstybėms priimtinesnė minkštoji galia, t. y. savo šalies idėjų
sklaida kitose valstybėse. Kitaip tariant,
A valstybės siekia palenkti B valstybes
savo pusėn darydamos įtaką per kultūrą, bendrąsias vertybes, interesus, institucijas ar kalbą. Taip sukuriama palanki
terpė A valstybės idėjoms plisti ir būti
pripažintoms B valstybės visuomenės. Tai
yra ilgalaikė kryptinga valstybės užsienio
politika, galinti turėti įvairių tikslų – nuo
kultūros sklaidos iki valstybės savanoriško prisijungimo.
Kad minkštoji galia darytų poveikį,
kiekviena valstybė turi atitinkamai elgtis.
A valstybė turi elgtis, atsižvelgdama į B
valstybę, taip, kad sulauktų kuo mažesnio
pastarosios pasipriešinimo. Kuo mažiau B
valstybė priešinsis, tuo lengviau A valstybė įgyvendins savo tikslus. Kalbant apie
minkštąją galią, svarbus ir verslo atstovų,
interesų grupių, tautinių mažumų, priešiškai nusiteikusių kitos valstybės veikėjų
vaidmuo.
Kaimynų įtaka Lietuvai
Minkštoji galia nėra nauja valstybių užsienio politikos priemonė. Jau XVIII–XIX
amžiais savo užsienio politikoje ją taikė
Prancūzija – tada Vokietijoje ir Didžiojoje
Britanijoje įkurti Prancūzijos kultūros institutai. Jų pagrindinis tikslas buvo puoselėti prancūzų kultūrą užsienio valstybėse.
Kodėl minkštoji galia turėtų būti aktuali Lietuvai? Iš esmės dėl kelių pastarųjų
metų įvykių. Jie parodė tam tikrą tenden-
ciją ir leido susidaryti nuomonę, kad Lietuvoje imta labiau propaguoti gretimos
šalies kultūrą, kalbą, politiką. Kalbama
apie Rusiją. Žinoma, galima teigti, kad
tai atsitiktinumas, tačiau analitikai linkę
manyti, jog tas vyksta ne atsitiktinai, o,
priešingai, taip nuosekliai ir tikslingai įgyvendinama Lietuvoje gretimos šalies užsienio politika.
Teigti, kad tą pastebi vien analitikai,
būtų neteisinga, mat Rusijos aukščiausieji
pareigūnai patys savo kalbose pabrėžia,
jog Lietuva ir kitos Baltijos valstybės yra
Rusijos interesų lauke. Šios šalies prezidentas viešai įvardija minkštąją galią
kaip vieną iš pagrindinių užsienio politikos priemonių, kuriai turėtų būti skiriama
daugiausia dėmesio.
K
remliaus kontroliuojamoje
žiniasklaidoje
vis dažniau pasirodo
analitinių straipsnių
apie buvusios Sovietų
Sąjungos respublikas – taip siekiama
sukelti žlugusios „imperijos“ nostalgiją.
Dar pastebima, kad Baltijos šalyse mažėja jose gyvenančių rusų. Palyginti su
1989–2011 metais, rusų tautybės piliečių
Lietuvoje sumažėjo nuo 9,4 iki 5,8 proc.,
t. y. apie 150 tūkst. žmonių. Gerai žinoma,
kad užsienyje gyvenantys piliečiai yra
puiki dingstis kištis į kitų valstybių, ypač
mažų, tarkime, Lietuvos, Latvijos ir Estijos, vidaus politiką ar daryti jai spaudimą.
Todėl akivaizdus Rusijos susirūpinimas
dėl savo pozicijos praradimo Lietuvoje
skatina koreguoti užsienio politikos priemones ir tikslus. Taigi, Rusija Lietuvoje
taiko minkštosios galios priemones keliose pagrindinėse srityse:
• kultūros;
• žiniasklaidos;
• politikos;
• ekonomikos.
Norint suprasti, kaip Rusija tą daro, reikia kiekvieną sritį aptarti atskirai.
2013 m. Nr. 5
Kultūra
Čia reikšmingiausias yra rusų kalbos vartojimas Lietuvoje. Svarbu, kad šią kalbą vartotų ir lietuviai, ypač jaunimas, nes šis instinktyviai yra linkęs atsiriboti nuo Rusijos ir
krypsta į Vakarų kultūrą. Rusijos apžvalgininkai teigia, kad Lietuvoje specialiai stengiamasi mažinti rusų kalbos vartojimą ne tik
profesinėje srityje, bet ir kasdieniame gyvenime. Tačiau statistika rodo priešingai. Rusų
kalbą, kaip antrąją, moka apie 87 proc. vyresnių nei 25 metų lietuvių, tai yra didžiausias procentas visoje Europoje. Mokėti rusų
kalbą ypač reikalauja verslo sektorius. Tai
dar viena sritis, per kurią Rusija taiko minkštosios galios priemones. Populiarioji rusų
kultūra lengvai „vartojama“ tiek Lietuvoje,
tiek kitose Baltijos valstybėse.
Žiniasklaida
Šiandien Lietuvoje yra įvairių kiekvienam žmogui lengvai prieinamų žiniasklaidos priemonių. Rusija puikiai naudojasi
internetu ir televizija savo propagandai
skleisti. Dauguma rusiškų serialų, rodomų
per Lietuvos televizijos kanalus, neverčiami į lietuvių kalbą, rodomi tik subtitrai.
Palyginti su kita užsienio spauda, rusiš-
39
kos yra gerokai daugiau. Pavyzdžiui, rusų
kalba leidžiama 17 laikraščių, o lenkų tik
3, nors Lietuvoje lenkų gyvena gausiau
nei rusų. Žiniasklaida – pagrindinė Rusijos
minkštosios galios taikymo priemonė.
Politika
Baltijos valstybes Rusija nusako kaip vieną iš nestabiliausių Europos geopolitinių
regionų, nes čia politinė sistema fragmentiška, susikerta valstybių politiniai interesai. Itin pabrėžiamas politinių partijų ideologinis silpnumas ir verslo interesų grupių
įtaka politiniams sprendimams. „Lietuvai
40
Kario akiratyje
visuomenė neretai priima naujoves iš
Rytų valstybių, be to, daugumai žmonių
vis dar daro įtaką sovietų filmai, muzika,
sportas, televizija.
Nepaisant pokyčių Lietuvos tarptautinėje aplinkoje (narystė NATO, ES) ir pastangų atsiriboti nuo Rusijos, šios šalies
minkštosios galios priemonės Lietuvoje
gajos, nes lengvai gali kisti. Tai rodo, kad
tam tikros Rusijos institucijos arba grupės Lietuvoje atlieka veiksmingą darbą
ir skleidžia sau palankią informaciją, pasitelkdamos mūsų valstybės silpnybes.
N
trūksta su politine sistema susijusių tradicijų, o valstybės institucijose yra giliai
įsišaknijusi korupcija.“ Tokios ir panašios
tezės apie Lietuvos politiką skleidžiamos
internete. Tai viena priežasčių, dėl kurios
Rusija lengvai daro įtaką Lietuvos visuomenei per informavimo priemones.
Ekonomika
Kai 2004 metais Baltijos valstybės tapo
Europos Sąjungos (ES) narėmis, Rusijos
ekonominis susidomėjimas Lietuva ėmė
menkti. Tačiau laikinai, nes Lietuvos rinka maža ir į ją lengva pakliūti naujiems
dalyviams. Lietuva vis dar priklausoma
nuo Rusijos energetikos išteklių ir eksporto. Rusijos valdžia finansiškai remia
ir skatina Lietuvoje verslą kuriančius rusus. Taip išlaikomas ir stiprinamas dviejų
valstybių ekonominis ryšys. Reikia pažymėti, kad dažnai Rusija savo politinių
tikslų Lietuvoje pasiekia kaip tik per ekonomiką. Todėl šias sritis laikyti atskiromis
gana keblu. Pavyzdžiui, Lietuvoje Rusijos
investicijos vien per 2011 metus siekė
daugiau nei 2 mlrd. litų. Pažymėtina, kad,
palyginti su kitomis Europos valstybėmis,
Lietuvoje šios mūsų kaimynės investicijų
dydis nėra nekintamas, tačiau jų visada
yra ir bus. Lietuva 2011 metais į Rusiją investavo tik apie 300 mln. litų. Mūsų šalyje yra įkurta 118 Rusijos kontroliuojamų
įmonių, jų apyvarta viena didžiausių, o
Lietuvos valdžia nesuinteresuota riboti
Rusijos veiksmų ekonomikoje.
Išvados
Aptarus minkštosios galios apraiškas
Lietuvoje, galima padaryti kelias pagrindines išvadas.
Lietuvos institucijos nelinkusios (o gal
ir negali) daryti ryškių pakeitimų nė vienoje iš minėtų minkštosios galios taikymo sričių. Ekonomika, žiniasklaida, politika ir kultūra sunkiai kontroliuojamos, nes
gan stipriai viena nuo kitos priklauso. Tai
sukuria tinkamas sąlygas veikti visuomenę per rusiškas minkštosios galios priemones – kultūrą, ideologiją ir kalbą.
Skverbtis į Lietuvos rinką yra strateginis Rusijos tikslas. Jo siekiama jau ne vienus metus. Taip stengiamasi kurti ilgalaikius santykius ir daryti mūsų šalį kuo
priklausomesnę nuo Rusijos rinkos.
Prieinamiausia ir nepastebimiausia sritis, kurioje reiškiasi rusų minkštoji galia,
yra kultūra ir žiniasklaida. Veikti Lietuvos
visuomenės nuomonę, vertybes, požiūrį
galima per įvairias informavimo priemones, skleidžiant rusišką kultūrą. Lietuvos
e paslaptis,
kad Rusija
visada turėjo
interesų Lietuvoje.
Daugelis neabejoja,
jog šios valstybės užsienio politika nuolat
darė ir darys įtaką
Lietuvos vidaus politikai.
Mūsų strateginė padėtis tarp Rytų ir
Vakarų svarbi ne tik ES, bet ir Rusijai. Todėl su nerimu ir abejonėmis laukiama karinių pratybų „Zapad 2013“ – svarstoma,
ar Rusijos galios demonstravimas per šias
pratybas bus pirmasis šios valstybės užsienio politikos žingsnis, pereinant nuo
minkštosios prie kietosios galios...
Karyba ir mokslas
4141
Atominės grėsmės –
tikros ar menamos?
D a ri us S ut kus
Atominė energija – pati galingiausia žmonijos prisijaukinta pabaisa. Potencialus joje slypintis pavojus jaučiamas netgi kai ji „taiki“ ir „kontroliuojama“. Beje, „potencialus pavojus“ po katastrofos Černobylio, o dabar – ir
Fukušimos atominėse elektrinėse nustojo būti vien fikcija. Akivaizdu,
kad ir vadinamasis taikus atomas gali rungtyniauti su jau realiai patirtu
Hirošimos ir Nagasakio siaubu. Kelių pamokų užteko įsisąmoninti, kad
jei atominė karinė grėsmė taps realybe, pasaulis atsidurs ties nebūties
slenksčiu. Padarykime nedidelį ekskursą ir išskirkime svarbesnius branduolinės galios plėtros faktus.
Š
alis, kuri pirma įvaldys branduolinės
fizikos laimėjimus,
taps pranašesnė už kitas.
Werneris Heisenbergas,
fizikas atomininkas
XX a. pradžioje tyrinėjant radiaciją buvo
atliekami tik laboratoriniai eksperimentai.
Juos darė labai nedaug fizikų ir chemikų.
Iš pradžių net miglotai suprasta, kur būtų
galima praktiškai taikyti šių bandymų re-
zultatus. Tačiau 1939 m. pradžioje specializuotame vokiškame žurnale „Gamtos
mokslai“ pasirodęs Friedricho Strassmanno ir Otto Hahno akademinis straipsnis
apie galimą urano branduolio suskaidymą
liudijo, kad eksperimentai pradeda peržengti įprastas gamtos mokslų ribas.
Dėl nacistinio režimo iš Vokietijos buvo
priversti išvykti daugelis mokslininkų, vis
dėlto tai buvo pirmoji valstybė, pradėjusi
įgyvendinti valstybės dotuojamas atominės energijos tyrimų ir taikymo priemo-
nes, bendrai pavadintas „Urano“ projektu. Praktinis šio tikslas – vadinamosios
urano mašinos, t. y. atominio reaktoriaus,
kūrimas. „Neišsenkamo energijos šaltinio“ ypač laukė vokiečių povandeninis
laivynas ir be perstojo dirbusi karo pramonė.
1939 metais Kaizerio Vilhelmo fizikos
institutą ir kitas „dukterines“ projekto institucijas ėmė tiesiogiai „šefuoti“ reicho
ginkluotės valdyba. Tais pačiais metais
Nobelio premijos laureatas fizikas W. Heisenbergas savo ataskaitoje ginkluotės
valdybai koncentruotai pateikė tyrimų rezultatus ir pirmą kartą paminėjo: „...taigi, į
apie 60 cm skersmens rutulį įdėjus urano
ir deuterio mišinio <...>, pradėtų savaime
skirtis energija.“ Kalbėta apie valdomą reaktorių, kurį būtų galima naudoti pramoniniams ir kariniams techniniams sprendimams įgyvendinti. Tiesioginių užuominų į
branduolinį ginklą dar nebuvo: idėja pradėjo įgauti kontūrus tik apie karo vidurį. Tą
lėmė kariuomenės įtakos stiprėjimas projektui, reakcija į sąjungininkų bombardavimą, anglosaksų atomininkų laimėjimai.
42
Karyba ir mokslas
1942 m. viduryje karo pobūdis pasikeitė.
Po masinių sąjungininkų aviacijos antskrydžių iš didžiųjų Vokietijos miestų tebuvo
likę griuvėsiai. Vokietija troško keršyti. Tokios emocijos neaplenkė ir W. Heisenbergo. Viename „Urano“ projekto susirinkime
jis be užuominų pradėjo aiškinti atominės
bombos veikimo principą ir tuo nustebino ne tik generolus, bet ir kolegas. Vos
W. Heisenbergui baigus kalbėti, feldmaršalas Erhardas Milchas jo paklausė, kokio
dydžio bomba galėtų nušluoti nuo žemės
paviršiaus visą miestą. „Užtaisas būtų ananaso dydžio, – atsakė W. Heisenbergas. –
Po poros metų amerikiečiai greičiausiai
jau turės pasigaminę atominę bombą, o
Vokietijos ekonominė padėtis tam esanti
per sunki. Tokios bombos negalima sukurti per kelis mėnesius, reikia daug laiko ir
turėti veikiantį reaktorių.“
Projekto darbus imta spartinti. Dėl skubos neišvengta pačių mokslininkų klaidų
(dėl netinkamos konstrukcijos reaktorius
sprogo nuo jame susidariusio garų slėgio
ir darbai pernelyg ilgai užtruko). Vis dėlto būta daug kitų veiksnių, kurie stabdė
„Urano“ projekto eigą.
Pirmiausia tai rasinė nacių teorija. Ji
skatino smegenų „nutekėjimą“, o daugelį partinių bonzų vertė žiūrėti į atomi-
kia „profesorių peršama“ perspektyva.
Galiausiai net nesibaigus karui, „Urano“
projektui įgyvendinti nebeliko resursų:
deuteriu prisodrinto „sunkiojo vandens“,
urano oksido. Dėl „totalaus“ karo buvo
nutraukti teikti arba sumažinti asignavimai projektams, nelaikytiems prioritetiniais. Prisidėjo ir sąjungininkų specialiųjų
tarnybų veikla – sabotuoti ir žvalgyti nacių šios srities laimėjimai.
Iniciatyva aiškiai perėjo Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) pusėn – ten pakako
lėšų ir protų branduoliniams tyrimams.
J
Po Hirošimos
AV ir Sovietų Sąjunga panašios į du
aklus vyrus, žabalinėjančius po tamsų
kambarį ir apsiginklavusius iki pat dantų. Bėda ta,
kad abu mano, jog jiems
gresia mirtinas pavojus.
Henry Kissingeris, buvęs JAV
valstybės sekretorius
Pokario pasaulis neturėjo laiko idealizuotoms sąvokoms; branduolinį ginklą
pirmieji pagaminę amerikiečiai progresą
tis pagrindė šią nuomonę. Sovietų propaganda, atvirkščiai, deklaravo savo politikos
„taikumą“ ir JAV hegemonijos „siekius“.
1945 m. balandžio mėnesį JAV prezidentas Harry Trumanas pasakė, kad vienintelė alternatyva, galinti pažaboti sovietų ekspansijos siekius, yra Jungtinių
Tautų (JT) steigiamoji konferencija ir kad
„jei rusai su tuo nesutiks, tegu jie einą po
velnių“. Vis dėlto JAV net ir trumpu „atominės energetikos monopolijos“ laikotarpiu nepanaudojo branduolinio ginklo,
nors iš principo galėjo. Tad galima daryti
išvadą, kad dauguma šaltiniuose minimų Pentagono parengtų „SSRS atominio bombardavimo planų“ („Halfmoon“,
„Dropshot“), jei tik jie nėra fikcija, laikytini štabų mokymų lygio planais ir negali
būti laikomi „agresyvių siekių“ įrodymu.
1949 metais sovietų atomininkai, vadovaujami Igorio Kurčiatovo (projektą
asmeniškai „kuravo“ NKVD vadovas Lavrentijus Berija), pagaliau susprogdino
pirmąją atominę bombą, kodiniu pavadinimu RDS-1. Pasaulis įžengė į naują
„atominio jėgų balanso“, o kartu ir Šaltojo karo etapą. Geriausiai tą išreiškia šio
straipsnio pradžioje minėto fiziko O. Hahno, pagrindusio atomo skaidymąsi, reakcija: „Tai gera žinia – karo grėsmė dabar
tapo įšaldyta.“
„Atšilimas“, vos
nesibaigęs „atomine
žiema“
Aš jums parodysiu
kuzkinu matj!
Nikita Chruščiovas (iš
kalbos JT Asamblėjoje)
es turime susitaikyti su tuo, kad
M
branduoliniame am-
Hirošima. JAV
įsitikino Wernerio
Heisenbergo
teiginio: „Valstybė,
pirmoji pagaminusi
branduolinį ginklą,
taps pranašesnė už
kitas“, teisingumu.
nę fiziką kaip į „žydišką pseudomokslą“.
Trūkstant specialistų, projekto vadovais
buvo paskirti tie patys partiniai veikėjai
(Hermannas Göringas, Albertas Speeras),
o jie visiškai nesuvokė atominės fizikos
ypatumų. Generalitetas buvo per daug
užimtas dabartimi, kad domėtųsi neaiš-
žiuje absoliutūs sprendimai negalimi.
Johnas F. Kennedy
laikė įmanomu tik jei bus pažabota komunistinės ideologijos ekspansija ir galimų
socialistinių revoliucijų „eksportas“. Marksizmo klasikų tezės, kad socialistinis ir kapitalistinis pasauliai negali taikiai gyventi
šalia, „proletariato diktatūros“, „pasaulinės
revoliucijos“ principai ir reali istorinė patir-
XX a. septintąjį dešimtmetį galima
sieti su didelėmis permainomis. Dviejų supervalstybių ginklavimosi varžybos,
siekiant išlaikyti jėgų balansą, tęsėsi. JAV
strategiškai buvo pranašiau išdėsčiusi savo
branduolinį ginklą, o prezidentu būnant
J. F. Kennedy branduolinių užtaisų padaugėjo 150 procentų, taktinių branduolinių
2013 m. Nr. 5
43
Daugeliu atvejų atominė bomba
vertinta tik kaip milžiniškos
griaunamosios galios ginklas,
o tokie naikinamieji veiksniai,
kaip skvarbioji ir foninė radiacija,
neakcentuoti. Bandymai, per
kuriuos kareiviai dalyvavo kaip
bandomoji „medžiaga“, patvirtina šį
faktą tiek JAV, tiek SSRS.
jėgų, dislokuotų Vakarų Europoje, galia padidėjo 60 procentų. Dvigubai padaugėjo
strateginės aviacijos eskadrilių. Balistines
raketas pradėta „slėpti“ šachtose, atsirado
atominių povandeninių laivų, galinčių gabenti ir paleisti branduolines raketas (tuo
metu JAV turėjo iki 700 balistinių raketų
„Minuteman“ ir iki 16 povandeninių laivų
su apie pustrečio šimto raketų „Polaris“).
Tačiau branduoliniams užtaisams transportuoti reikia priemonių. Todėl amerikiečiams ypač kėlė nerimą gana toli į priekį
pažengusi SSRS kosminė programa. Šios
sėkmingumas reiškė, kad branduoliniai
užtaisai numatytus taikinius galės pasiekti nešami tarpžemyninių balistinių raketų (pirma tokia sovietų raketa išbandyta
1959 metais). 1961-ųjų pavasarį, skaitydamas pranešimą kongrese, J. F. Kennedy
pareiškė: „...teks labai pasistengti <...>,
nacijai laikas prisiimti vadovaujamą vaidmenį, įsisavinant kosmosą; tai daugeliu
atvejų lems mūsų ateitį.“ Kol kas
abiejų šalių branduolinius ginklus realiai galėjo nugabenti prie
taikinių tik strateginė aviacija, o
raketų skridimo nuotolis naudotas tik taktiniu lygmeniu. Sovietų
kariuomenė ieškojo būdų, kaip
priartėti prie JAV. Pavyzdžiui, siūlyta neutraliuosiuose vandenyse
supilti dirbtinių salų, paskelbti jas
SSRS teritorija ir įsteigti jose karines bazes.
Tačiau tiek daug dirbti nebuvo reikalo – tokią salą sovietams
„supylė“ Fidelis Kastro. Socialistinė Kuba kaip niekad tiko numatomam tikslui. Kas socialistinių
propagandininkų požiūriu buvo „laisvės
sala“, tas amerikiečiams tapo „pistoletu,
įremtu į JAV pakaušį“.
1962 m. spalį JAV Karinių oro pajėgų
žvalgybos lėktuvai, nuolat patruliavę virš
Kubos, nufotografavo raketas ir joms rengiamas pozicijas. Nuotraukos nedelsiant
perduotos prezidentui. Karininkai informavo, kad pozicijas galima subombarduoti, bet tarp antskrydžių yra laiko, per kurį
raketos gali būti paleistos – tokiu atveju
žūtų apie 20 milijonų amerikiečių, o šalies
infrastruktūra būtų sunaikinta. Todėl kelias dienas vyko karštligiškas Nacionalinio
saugumo tarybos pasitarimas. „Vanagų“
frakcijai pasakius, kad kelios bombos išspręstų daugelį problemų, nes Kubos aerodromuose lėktuvai stovi sugrūsti vienas
šalia kito, J. F. Kennedy paliepė padaryti
tapačias JAV karinių aerodromų nuotraukas – rezultatas buvo panašus. Gynybos
ministras nurodė pateikti duomenis apie
tai, kokių nuostolių patirtų kariuomenė
įsiveržimo atveju. Ekspertų preliminariais skaičiavimais, būtų 40–50 tūkstančių
savo raketas iš Turkijos ir Graikijos, jei SSRS
išgabentų raketas iš Kubos.
Tačiau JAV paskelbė Kubos blokadą;
po šios reakcijos atmosfera tapo nervinga. Galiausiai spalio pabaigoje Karibų
krizė buvo sureguliuota derybomis. Vėliau J. F. Kennedy viename interviu sakė,
kad jam teko įdėti daug pastangų, jog
nebūtų pasirinktas karinis konflikto reguliavimo planas, ir kad „jei JAV būtų įsibrovusios į Kubą, SSRS irgi būtų pradėjusi
veikti. <…> Jei mes ar jie kur nors rimtai
būtume pralaimėję, neatmestina tikimybė, jog jėgų balansas būtų pasikeitęs, o
tai padidintų karo grėsmę“.
Nesutarimai
sąjungininkų
stovykloje
N
eutralitetas
amoralus.
Allanas
Dullesas, buvęs
CŽV vadovas
Sutartys kaip rožės –
vysta.
Charles‘is de Gaulle‘is apie
Prancūzijos išstojimą iš
NATO
Karibų krizė karikatūrininko akimis. 1962 metų įvykiai
parodė, kokia plona riba gali skirti taiką ir karą.
žmonių aukų. Nuosaikesni pasitarimo nariai siūlė kompleksinę programą – JT arbitražą ir dalinį nusiginklavimą, pašalinant
Dėl branduolinio ginklo būta
nesutarimų ir sąjungininkų stovykloje. Pradedant XX a. septintuoju
dešimtmečiu susvyravo ir „dvipolė“
supervalstybių pusiausvyra. Priežastis – padaugėjo branduolinių „galios
centrų“. Didžioji Britanija pirmąjį savo
užtaisą išbandė 1952-aisiais, o 1962 m.
gruodį britai sužinojo, kad amerikiečiai
44
Karyba ir mokslas
netieks jiems klasės „oras–žemė“ raketų
„Skybolt“, o jų pagrindu britai norėjo sukurti savas „sulaikymo pajėgas“. Kadangi
šioms raketoms jau buvo pagaminti nešantieji lėktuvai, britai patyrė nuostolių.
Vašingtonas pasiūlė Londonui jūrines raketas „Polaris“, tačiau britų premjeras reikalavo išlygos – teisės, esant reikalui, išeiti iš NATO. Kitų valstybių branduoliniai
bandymai ir ambicijos nevisiškai sutapo
su JAV ir SSRS planais.
1960 metais savo konstrukcijos atominį užtaisą sėkmingai išbandė Prancūzija.
Bandymą asmeniškai stebėjęs generolas Ch. de Gaulle‘is sušuko: „Tegyvuoja
Prancūzija!“ Prancūzų lyderis, ir taip linkęs deklaruoti nepriklausomybę nuo JAV
bei tvarkytis savo nuožiūra, dabar įgavo dar daugiau laisvės įgyvendinti savo
siekiams. Juos Ch. de Gaulle‘io aplinka
nusakė taip: „Prancūzijai dėl geografinės padėties ir istorijos yra skirtas Europos vaidmuo.“ Į J. F. Kennedy, amžininkų
liudijimu, Ch. de Gaulle‘is žiūrėjo kaip į
berniūkštį ir buvo įsitikinęs, kad galima
sukurti alternatyvą „JAV hegemonijai Senajame žemyne“. Kaip atsaką į J. F. Kennedy iniciatyvą sukurti „daugiašales
branduolines pajėgas“, kurias JAV žadėjo aprūpinti savomis raketomis „Polaris“,
Ch. de Gaulle‘is Didžiosios Britanijos atstovams pasiūlė „drauge gaminti raketą,
kuri galėtų tapti bendra branduolinės
jėgos baze ir Europos jėgos užuomazga“.
Branduolinių raketų koziriu bandyta nuspręsti, kokia bus ateities Europa: „žemyninė“ ar „atlantinė“?
„Branduolinė autonomija“ tapo lengvu
galvos skausmu ir pačiai Prancūzijai –
savų 50 kilotonų bombų ir „Miraž IV“ lėktuvų, tinkančių joms transportuoti, gamyba buvo nelengva našta ekonomikai.
Senojo pasaulio širdimi save laikanti
Prancūzija, tapusi branduoline valstybe,
ambicijas rodė diplomatinėmis priemonėmis. Galima nesunkiai nuspėti, kaip
pasaulio bendruomenės akyse buvo vertinama maoistinė Kinija, taip pat išbandžiusi savo užtaisą 1964 metais ir sukūrusi
raketas nešėjas. Kinija, sprendžiant iš šių
darbų spartos, ėjo taku, pramintu sovietų konstruktorių: jau 1966-aisiais pradėti
vidutinio nuotolio balistinės raketos T1
(CSS), labai primenančios sovietinę SS-3
(„Shyster“), bandymai. Ironiška, bet šios
raketos, galinčios nuskrieti iki 1 200 km,
kėlė potencialią grėsmę ir pačiai SSRS.
Nepraėjus nė dešimtmečiui, kinų raketų arsenalas pasipildė kelių pakopų CSS
tipo raketomis – jų pasiekiamumo spindulys iš pradžių siekė Vakarų Europą, o
paskui ir JAV. Dar vėliau atominį ginklą
pasigamino Indija ir Pakistanas. Nors šios
valstybės formaliai pasirašė branduolinių
ginklų neplatinimo sutartį, reikia turėti
omenyje, kad šių Azijos „tigrų“ politinis
stabilumas ir mentalitetas neatitinka Vakarų standartų.
Atgimstanti „atominė
grėsmė“?
albant apie pagrindinę amžiaus grėsmę,
K
manau, kad tai yra masinio naikinimo ginklų
plėtra.
Vladimiras Putinas
V
negu ta, kurią panaudojo visų sąjungininkų karinės oro pajėgos Antrajame pasauliniame kare.“
Nors JAV ir SSRS propagandinė linija nepakito, nuo XX a. devintojo dešimtmečio didžiosios valstybės ėmėsi priemonių ginklavimuisi riboti, o Michailo
Gorbačiovo pertvarkos laikais jau buvo
galima kalbėti apie konstruktyvų dialogą
dėl strateginės branduolinės ginkluotės
grėsmės mažinimo.
Kiek vėliau subyrėjusi SSRS reiškė, kad
atsirado dar dvi saugumą stiprinančios
prielaidos – baigėsi Šaltasis karas, o atominis ginklas buvo pergabentas į Rusiją.
Tačiau šiandien didžiausią nerimą kelia valstybės, kurių kuriama politika remiama agresyvia ideologija ir nestabilia
ekonomika, siekiant išplėsti savo galią ar
tiesiog išlikti. Šiuo metu tai musulmoniškasis Iranas ir komunistinė Šiaurės Korėja.
Yra šalių, kurios gali pasigaminti branduolinių ginklų (Švedija, Japonija, Pietų
Karinis paradas Pchenjane. Muliažai ar tikros branduolinės raketos?
ladimirai, nebijokite!
George’as W. Bushas
Karibų krizė parodė, kokia menka
riba gali skirti karą ir taiką. Praėjus pusmečiui nuo Kubos įvykių Taikos kalboje
Amerikos universitete J. F. Kennedy teigė:
„Aš kalbu apie taiką, nes karas įgijo naują veidą. Visuotinis karas netenka jokios
prasmės amžiuje, kur didžiosios valstybės gali turėti dideles ir palyginti nepažeidžiamas pajėgas <...>. Jis beprasmiškas amžiuje, kur viena bomba turi beveik
dešimt kartų didesnę sprogstamąją jėgą,
Amerikos šalys), bet to nedaro. Dabar 59
valstybės yra pasirašiusios branduolinių
ginklų neplatinimo sutartį ir įsipareigojusios bet kada atsiskaityti tarptautiniams
stebėtojams. Kaip matome, daugeliu
atvejų daug ką lemia pačios valstybės
stabilumas ir sveikas požiūris į tai, kad
branduolinė plėtra susijusi labiau su nestabilumu nei su taika.
Yra ir kita tendencija. Branduolinis
ginklas dar visai neseniai laikytas tokia
ginkluotės rūšimi, kuria disponuoti gali
tik pasaulio stiprieji. Šiuo metu, kai ato-
minės paslaptys dėl informacijos sklaidos
tapo prieinamesnės, branduolinis ginklas
gali tapti „silpnųjų ginklu“, skirtu politiniam šantažui.
Nelegaliai įsigytu ar pasigamintu masinio naikinimo ginklu, į kurio sudėtį įeitų
radioktyviosios medžiagos, gali pasinaudoti ne tik „klastingos valstybės“ (Šiaurės
Korėja tą jau daro), bet ir nevalstybiniai
radikalūs dariniai. Tokių grupuočių idėjos
ir tikslai neretai yra nelogiški, priemonės
jiems pasiekti neadekvačios, tad jų dėmesys branduolinei galiai kelia nerimą.
Nelegalaus savadarbio branduolinio
užtaiso gaminimo perspektyvas lemia du
veiksniai. Tai intelektinis komponentas ir
gebėjimas įsigyti reikalingų sudedamųjų
dalių. Pavyzdžiui: 1975 metais JAV televizija parodė siužetą apie Masačusetso universiteto absolventą, kuris savarankiškai
parengė branduolinio užtaiso projektą.
Ekspertų teigimu, tai būtų leidę pagaminti
kompaktišką apie 3 kilotonų trinitrotolueno sprogimo ekvivalento sprogmenį (!).
Paties „konstruktoriaus“ teigimu, „visus
komponentus būtų įmanoma įsigyti per
komercinius tiekėjus“ ir „jei jūs turėtumėte 30 tūkstančių dolerių, pagamintumėte
bombą labai lengvai, o jei 10 tūkstančių –
turėtumėte taupyti, bet pagaminti taip
pat galėtumėte. <...> Tokį užtaisą būtų
nesunku gabenti pikape“.
Esama ir neklasikinių „branduolinių scenarijų“. Jų gausu: teroristinis aktas atominėje elektrinėje, radiologinių užtaisų (kitaip – purvinųjų bombų) naudojimas, su
Kiekviena žinia apie branduolinių ginklų ar jų nešančiųjų
prietaisų perdislokavimą sukelia tarptautinį susirūpinimą.
Rusijos mobilusis raketų kompleksas „Iskander“.
JAV ekspertai teigia, kad teroristinės organizacijos dar
negali pagaminti „tikro“ branduolinio užtaiso. Tačiau visai
reali radiologinio ginklo panaudojimo galimybė.
masinio naikinimo ginklu susijusio kompiuterinio terorizmo variantai. Galiausiai
įmanoma tiesiog blefuoti (pavyzdžiui, kai
kurie čečėnų pasipriešinimo dalyviai buvo
pareiškę, kad turi keletą branduolinių galvučių, bet, anot jų, „esamomis sąlygomis
jų praktiškai negalima panaudoti“).
Epilogas: konfliktas
kaip branduolinė
reakcija
š nežinau, kokiais
ginklais bus kariauA
jama trečiajame pasauli-
niame kare. Bet ketvirtojo
pasaulinio karo ginklas
bus akmeninis kirvis.
Albertas Einsteinas
45
Fizikai yra branduolinės grandininės
reakcijos žinovai, nuo jų priklauso atominės galios priemonės. Tačiau jomis
siekiami tikslai yra politikų prerogatyva.
Politinės konfrontacijos plėtros į konfliktą procesas eskaluojamas panašiai kaip ir
grandininė reakcija: konfliktą būtina „įsodrinti“, sukaupti „kritinę masę“, inicijuoti,
o paskui prasideda nevaldoma dezintegracija.
Branduolinis ginklas – ne tik galingas,
bet ir kontroversiškas. Jo prieštaros glūdi
ne tik abstrakčiose filosofinėse ir moralinėse konstrukcijose. Pavyzdžiui, didžiausias žmonijos išradimas gali tapti jos pačios žūties priežastimi.
Kalbant konkrečiau, šio ginklo galia
prieštaringa ne tik dėl to, kad praktiškai
panaudojus būtų atpalaiduoti milžiniški energijos kiekiai, bet ir dėl to, kad dėl
savo galios branduolinis ginklas veikia
pasaulio įvykių eigą net nenaudojamas.
Jau vien oficiali deklaracija ar net įtarimas, kad viena ar kita valstybė tapo
„branduolinė“, dar labiau deformuoja
esamą saugumo sistemą.
Faktai apie kiekvieno branduolinio
ginklo ar jo potencialaus nešėjo bandymus ar perdislokavimą, nereikia net
kalbėti, visada sukelia politinį šurmulį,
netgi paskatina peržiūrėti esamus susitarimus ar kitus atsakomuosius veiksmus. Prisiminkime „raketinio skydo“
Europoje programą, vos nesukėlusios
naujos šaltojo karo bangos.
Civilizaciją nuo žūties gina jos pačios
sukurtas antstatas, tam tikri
„civilizaciniai saugikliai“. Bet
ten, kur pagrindiniai valstybės
principai paremti ne brandžiu
racionalumu, o ambicijomis,
grėsmės tikimybė padidėja
daug kartų. Blogiausia, kas
gali nutikti, – principų kova ir
dvejopų standartų taikymas.
Juos švedų rašytojas Heathas
Bergensenas alegoriškai apibūdino savo įžvalgoje apie
taikaus sambūvio problemą:
„Žvėrys miške kartą turėjo tartis dėl nusiginklavimo. Gyvatė
siūlė uždrausti aštrius nagus,
liūtas – nuodingus dantis, o
lokys manė, kad reikėtų uždrausti visus ginklus ir galiausiai visiems stipriai apsikabinus pasibučiuoti.“
nuclearsecrecy.com, history.co.uk, politicalcartoon.com, telegraph.co.uk, hsdl.org, armyrecognition.com nuotr.
2013 m. Nr. 5
46
Užsienioir spaudoje
Karyba
mokslas
Kibernetika, radarai
ir... Sirija
Nenuslūgstant
konfliktui Sirijoje, NATO
dėmesys yra sutelktas
į pietvakarines Turkijos
sritis, kur jau dislokuotos
iš Vokietijos, Olandijos
bei Jungtinių Amerikos
Valstijų atvežtos
raketinės sistemos
„Patriot“.
Kibernetinis karas ir
tarptautinė teisė
Karinėje užsienio žiniasklaidoje pasirodė informacija, jog NATO Bendros
kibernetinės gynybos centras, įsikūręs
Estijoje, savo metinėje ataskaitoje skelbia,
kad kibernetinės atakos prieš Aljanso šalis,
darančios tiesioginių nuostolių, gali sulaukti tiesioginio ginkluoto NATO atsako.
Pavasarį pasirodžiusiame „Metiniame
Talino pranešime dėl tarptautinės teisės
pritaikomumo kibernetinio karo sąlygoms“ yra pateikiamos 95 vadinamųjų
„juodųjų laiškų taisyklės“, kuriose nurodoma, kaip šiuolaikinė tarptautinė teisė
reglamentuoja elgseną kibernetinėje erdvėje ir kas yra numatoma realaus kibernetinio karo atveju.
„IHS Jane’s Defence Weekly“ išskiria
22-ąją taisyklę, kurioje teigiama: „Tarptautiniu ginkluotu konfliktu gali būti laikoma
situacija tarp dviejų ar daugiau šalių, kai
priešiškai nusiteikusios pusės savo arsenale turi ir ribotą arba neribotą kibernetinių
operacijų skaičių.“ Kartu pažymima, kad
kol kas tokių požymių nėra turėjęs nė vie-
nas tarptautinis konfliktas, tačiau pavienės
operacijos kibernetinėje erdvėje indikuoja
turinčios potencialą peržengti įprasto ginkluoto tarptautinio konflikto ribas.
Užsienio spaudos aptariamame pranešime taip pat teigiama, kad dabartinė
tarptautinė teisė numato galimybę traktuoti kibernetines operacijas kaip priešišką veiksmą, tačiau tik tuo atveju, kai jų
(operacijų) mastas ir sukeliama žala prilygsta žalai, padaromai naudojant įprastą
ginkluotę. „IHS Jane’s Defence Weekly“
pabrėžia, kad tokia formuluotė palieka galimybę netraktuoti įvairių pavienių programišių išpuolių, kibernetinio šnipinėjimo
ar kibernetinių nusikaltimų atvejų kaip
įvykių, į kuriuos galima reaguoti atsakant
ginkluota jėga, nes minėtais atvejais keblu
nustatyti, kai padaroma tiesioginės fizinės
žalos ar nuostolių.
Estijoje vykdomo projekto direktorius
profesorius Michaelis Schmittas teigia,
kad nėra jokių teisinių priemonių, draudžiančių civiliams dalyvauti kibernetinėse
operacijose. Tokiu atveju, jei tokie „kibernetiniai kareiviai“ yra nustatomi, jie patys
tampa atakų poveikį patyrusiųjų taikiniu.
M. Schmittas tvirtai teigia, jog, iš esmės
pasikeitus visai technologinei aplinkai,
įstatymai, reglamentuojantys elgseną kibernetinėje erdvėje, tiesiog privalo būti
peržiūrimi bei modernizuojami.
Estijoje –
nauja radarų sistema
Užsienio karinės spaudos dėmesį patraukė ne tik Estijoje įsikūrusio NATO Bendros kibernetinės gynybos centro veikla.
Nepastebėtas neliko ir naujo oro erdvės
kontrolės radaro pristatymas Muhu saloje.
Vidutinio nuotolio oro erdvės stebėjimo
2013 m. Nr. 5
radaras TRS (angl. Thales Raytheon System) S-band GM403 yra skirtas Vakarų
Estijos oro erdvės stebėsenai ir veikia
470 km spinduliu.
„IHS Jane’s Defence Weekly“ pabrėžia,
kad Estija dar 2009 m. už 28 milijonus
eurų užsisakė du tokius radarus, o į nurodytą kainą įeina ne tik patys įrenginiai,
bet ir jų priežiūra, remontas bei pagalba
rengiant specialistus naudotis šiais radarais. Kartu Estija vykdo savo dalį bendrame jos ir Suomijos plane, kuris numato
net 14-os GM400 sistemos radarų eksploataciją.
Tiek Estijos dabar įsigyti radarai, tiek ir
bendra jų sistema su Suomija bus rimta
parama dabar Estijos teritorijoje vieninteliam veikiančiam Lockheed Martin AN/
FPS-117 oro erdvės stebėjimo radarui, kuris nuo 2003 m. pakeitė dar nuo
sovietinių metų buvusią P-37
sistemą.
Lygiagrečiai su šiais veiksmais Estijos karinės oro pajėgos
(KOP) išdėsto Saab Giraffe-AMB
C-band oro erdvės stebėjimo radarus, o Norvegijos dovanotas
radaras ASR-8 2D jau veikia KOP
bazėje Emaryje Šiaurės Estijoje
ir užtikrina oro transporto srauto administravimą.
„Tapdami integralia Baltijos oro
erdvės stebėjimo sistemos (angl.
BALTNET) dalimi, naujieji Estijos radarai įsilieja ir į integruotą
NATO oro gynybos sistemą (angl.
NATINADS)“, – pabrėžia karinė
užsienio žiniasklaida. Pastaroji sistema yra
dalis kolektyvinės Aljanso gynybos pastangų, skirtų veikti koordinuotai sistemai tarp
NATO oro policijos misijos Baltijos šalyse ir
įvairių antžeminių oro gynybos vienetų.
Ir vėl apie Siriją
Danielis Wasserbly, „JDW Americas“
redaktorius, aptardamas vis labiau besikomplikuojančią situaciją Sirijoje, atkreipia dėmesį, kad NATO narės aktyviai
diskutuoja apie galimybę įvesti savo karinį kontingentą į šią iš pilietinio konflikto
niekaip neišbrendančią šalį.
„Aljansas nusprendė, jog užims poziciją,
panašią į tą, kokia buvo pasirinkta Libijos
atveju. Tai reiškia, kas prioritetu yra laiko-
47
ma Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucija, regioniniai susitarimai ir visų 28
NATO narių sutartis, o ne tiesioginė Aljanso invazija į Siriją“, – teigė JAV admirolas,
vyriausiasis NATO sąjungininkų pajėgų
Europoje vadas (angl. SACEUR) Jimas Stavridis, kuris eina ir JAV pajėgų Europoje vyriausiojo vado (angl. EUCOM) pareigas.
Diskusija apie NATO, JAV ar kitų šalių
įsikišimą į konfliktą Sirijoje ypač suintensyvėjo tada, kai Damasko režimas bei sukilėliai apkaltino vienas kitą dėl cheminio
ginklo panaudojimo pavasarį vykusiuose
susirėmimuose, – pažymi „IHS Jane’s Defence Weekly“. Pabrėžiama, kad dar tą
pačią dieną, iškart po informacijos apie
galimą cheminio ginklo panaudojimą
Sirijoje, admirolas J. Stavridis informavo
JAV Senatą, jog NATO šalys intensyviai
tariasi tarpusavyje apie visas įmanomas
konflikto sureguliavimo priemones, pradedant tiesiogine parama ir baigiant „neskraidymo zonomis“ bei „ginklų embargu“. Jis taip pat teigė, kad buvo kalbama
ir apie galimybę atakuoti tam tikrus Sirijos oro gynybos objektus.
„NATO šiuo metu užsiima planavimu
ir mes esame pasirengę, jei reikės veikti,
tačiau diskusijų Sirijos klausimu epicentrai yra Aljanso narių sostinėse“, – teigė
admirolas J. Stavridis, taip pat pažymėdamas, kad esamuoju laiku NATO prioritetas išlieka Turkijos pietvakarių sienos
su Sirija, netoli kurios Aljansas išdėstė
„Patriot“ „žemė–oras“ tipo raketines sistemas, kontrolė.
Parengė Darius Varanavičius
48
Valia priešintis
plazdantį mišką
vų
lia
vė
o
pr
i
ka
,
na
die
r
da
s
bu
juk
O
suspindės!
Baltas Vytis pakils ir padangėj aukštoj
lėną ištryškęs,
Mūsų kraujas giedos pro gimtinės ve
ijų žydės.
Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lel
(Partizanė ir poetė Diana Glemžaitė,
9 m.)
eilėraštis „Mes mokėsim numirt“, 194
Moterys
Dal ius Žyge l is
partizaniniame kare
Kasmet gegužės pirmąjį sekmadienį minima Motinos
diena. Ta proga prisimename partizanų motinas ir
moteris, dalyvavusias partizaniniame kare.
Lietuvos partizaniniame kare moterys
užėmė labai svarbią vietą. Tačiau vargu
ar įmanoma jų indėlį pamatuoti statistiškai. Būtų neteisinga vertinti tik moteris,
prisidėjusias prie partizanų būrių su ginklu rankose, ir neatsižvelgti į ryšininkes,
rėmėjas, bunkerių laikytojas, medicinos
seseris, kurios, neretai rizikuodamos gyvybe, gydė ir slaugė sužeistuosius. O kur
dar partizanų motinos, palaidojusios ne
vieną sūnų, vėliau pačios atsidūrusios Sibire ir ten mirusios... Kas gali visa tai su-
skaičiuoti ir apibendrinti...
Partizanų vadovybė ne itin noriai priimdavo moteris į partizanų būrius ir apskritai
neskatino visuotinio traukimosi į miškuose veikusius ginkluotų partizanų būrius,
juo labiau neragino to daryti moterų ar
2013 m. Nr. 5
merginų, kurioms negrėsė tiesioginis
pavojus būti suimtoms ar ištremtoms.
Atvirkščiai, daugelis junginių vadų laikėsi
gana griežtos pozicijos. „Mūsų Apygarda
nėra jokia prieglauda ar šelpimo įstaiga,
kad galėtume visus, kurie neturi vietos,
priimti į savo tarpą“, – 1947-aisiais rašė
Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsys-Žvejys. Tačiau kategoriškų įsakymų ar
nuostatų šiuo klausimu nėra.
Tada partizanų vadovybė siekė, kad
moterys gyventų kiek įmanoma legaliai,
parūpindavo joms įvairius dokumentus
ir t. t. Turbūt galima teigti, jog tas siekis
grįstas grynai žmogiškais sumetimais. Juk
gyvenimas drėgnuose bunkeriuose po
žeme veik nematant dienos šviesos, nuolat rizikuojant gyvybe – ne visai moteriška veikla. Ką jau kalbėti apie kautynes ar
kitus pavojus. Vis dėlto nemažai moterų
dalijosi partizaninio gyvenimo sunkumais
su broliais, vyrais, draugais... Visose partizanų apygardose moterys buvo pagrindinės ryšininkės tarp būrių, rinktinių ar kitų
dalinių, jos užsiėmė raštvedyba, spausdino partizanų atsišaukimus, kreipimusis,
laikraščius, slaugydavo sužeistuosius ir tik
verčiamos aplinkybių paimdavo ginklą.
Tačiau partizaninio karo istorijoje yra
įspūdingų pavyzdžių, liudijančių, kokių
drąsių, ištvermingų, atkaklių ir pasiaukojančių buvo moterų. Tai su savo vyrais bunkeriuose žuvusios Diana Glemžaitė, Joana Railaitė-Slučkienė, Kalniškės
mūšyje savo gyvybę paaukojusi Albina
Griškonytė-Neifaltienė-Pušelė, apsupta
slėptuvėje nusišovusi Irena Petkutė, Jono
Žemaičio-Vytauto bunkeryje sužeista bei
paimta gyva medicinos sesuo Marijona
Žiliūtė ir gausybė kitų.
Partizanų motinos
1947
metais, pačiame partizaninio karo įkarštyje, Tauro apygardos kapelionas Justinas
Lelešius-Grafas dienoraštyje rašė: „Suspausta kančių siela buvo nerami. Ir kaip
gali žmogus džiaugtis, kada visą tautą
slegia baisūs priespaudos retežiai, kai
kiekviename žingsnyje tyko mirtis, kai
ausyse nenutyla sužeistų laisvės kovotojų aimanavimo aidai, kai akyse stovi šiurpulingi vaizdai: motina, išmetama kaip
gatvės šuo iš savo namų, o rinkoje, kraujuose paplūdęs guli jos sūnus – laisvės
49
nį grįžęs iš Vakarų sūnus Juozas, vizituokovotojas. Kas pajėgtų išmatuoti tą motidamas vieną partizanų padalinį, sužinojo,
nos širdies skausmą... Ir niekas nepaguos
kad netoliese sodyboje yra apsistojusi jo
tos kaimietės motinos, kuri brangiausią
benamė motina. Į trobą jis neužėjo. Nesavo turtą – sūnų paaukojo Tėvynei. Liegalėjo rodytis, be to, nenorėjo skaudinti
tus nuplaus kruvinus rinkos akmenis, bet
ir graudinti savo mamos. Tik ilgai žvelgė
niekas nepajėgs išdildyti motinai šiurpuį ją iš tamsios nakties per langą. Tai buvo
lingo vaizdo iš jos akių...“
paskutinis nebylus jo atsisveikinimas.
Ko gero, vienas ryškiausių partizanų
motinų pavyzdžių yra Ona Vilkaitė-Lukšienė. O. Vilkaitė gimė 1886 metais Degimų kaime. Kai jai buvo keturiolika, nuo
šiltinės mirė mama ir tėvas, tad paauglei
teko rūpintis trimis jaunesniais broliais ir
seserimis. Vargo teko patirti apsčiai. Būdama 34-erių, ištekėjo už našlio Simono
Lukšos, susilaukė keturių sūnų – Jurgio,
Juozo, Antano ir Stasio. Pokariu visi jie
su motinos palaiminimu tapo Tauro apygardos partizanais. 1947 m. birželio 13 d.
žuvo vyriausias iš brolių Jurgis LukšaPiršlys – MGB kulkosvaidis jį pakirto brolių apsėtame rugių lauke. Mama sūnaus
žūties vietoje susėmė į drobę kruviną
žemę ir užkasė ją darželyje po bijūnu. Žuvusio Jurgio kūną stribai nuvežė į Veiverius išniekinti. Tą pačią dieną suimtą kitą
sūnų – Antaną Lukšą – sovietai išvežė į
Ona Vilkaitė-Lukšienė – keturių
Sibiro lagerius. Po trijų mėnepartizanų Lukšų motina.
sių, 1947 m. rugsėjo 12 d., Kazlų
Rūdos miškuose žuvo jauniauAntanas Kraujelis-Siaubūnas
su mama ir žmona Janina
sias brolis – tik 20-uosius perSnukiškyte. 1960 m.
kopęs Stasys Lukša-Juodvarnis,
kulkosvaidžio ugnimi dengęs
atsitraukiančius bendražygius.
Neištvėręs sūnų netekties,
emgėbistų smarkiai sumuštas tėvas – Simonas Lukša –
išprotėjo ir tų pačių 1947-ųjų
spalio 12-ąją mirė. Motina liko
viena, nes paskutinis nenukentėjęs sūnus Juozas Lukša-Skirmantas dėl kitų laisvės kovėsi
Tauro apygardos partizanų
gretose – tada buvo Birutės
rinktinės vadas ir rengė Lietuvos partizanų žygį į Vakarus.
Žuvus dviem sūnums, mirus
vyrui, O. Vilkaitei-Lukšienei
teko slapstytis, glaustis pas
tolimus gimines, nes negalėjo grįžti namo. Vienoje vietoje ilgiau neužsibūdavo dėl
saugumo persekiojimo. Taip
ir ėjo iš vienų gerų žmonių
pas kitus. Tačiau atsirasdavo
tokių, kurie „banditų“ motina
pavadindavo... 1950 m. rude-
50
Valia priešintis
J. Lukša-Skirmantas žuvo 1951 m. rugsėjo
4 d. netoli Veiverių.
Į savo sodybą Juodbūdžio kaime O. Vilkaitė-Lukšienė grįžo tik po sūnaus Juozo
žūties. Garliavos KGB viršininkas Gulbinas,
pagarsėjęs buku žiaurumu, pareiškė, kad
„ta senė dabar gali grįžti namo, banditas
jau nudėtas“. Po kelerių metų iš Sibiro lagerių į namus grįžo sūnus Antanas. Susitikimą su mama po ilgų išsiskyrimo metų
jis prisimena taip: „Parėjau antrą valandą
nakties. Švietė mėnulis. Pasibeldžiau į duris. Atidaro duris – mama. Išsekusi, pavargusi, maža ir silpna mano išdidi motina,
mūsų namų siela ir didžioji meilė! Aš jau
atsigavęs po visų vargų šiek tiek buvau.
Paėmiau aš mamą ant rankų, kaip kokią
plunksną, ir įnešiau į kambarį. Kaip šiandien atsimenu. Ir iš kur tų jėgų atsirado?..“
O. Vilkaitė-Lukšienė mirė 1966-aisiais
Kaune, globojama vienintelio likusio
gyvo iš lagerių grįžusio sūnaus Antano.
Vieno iš žinomiausių Lietuvos partizanų
Antano Kraujelio-Siaubūno motina Anelė
Pagalytė-Kraujelienė gimė 1901-aisiais
Kazlų kaime, netoli Alantos. Augo aštuonių vaikų šeimoje. Kaip ir O. Vilkai-
tė-Lukšienė, anksti liko našlaitė. Nuo 12
metų tarnavo pas svetimus. Ištekėjusi
už Stepono Kraujelio, pagimdė dešimt
vaikų. Trys iš jų mirė dar visai maži, tad
augino septynis. Tvarkė visą namų ūkį –
augino vaikus, rūpinosi buitimi, dirbo
namų ruošos darbus. Kai paaugo vaikai ir
atrodė, kad gyvenimas jau taps lengvesnis, prasidėjo antroji Lietuvos okupacija – užgriuvo nauji nelaukti rūpesčiai.
Vyriausieji vaikai – Ona, Antanas ir Vitalija – tapo partizanų ryšininkais, Kraujelių
sodyboje Kaniūkų kaime buvo įrengti du
bunkeriai. Juose kurį laiką slėpėsi ir dirbo
aukščiausi Rytų Lietuvos partizanų vadai – Jonas Kimštas-Žalgiris bei Antanas
Slučka-Šarūnas, prieglobstį rasdavo besislapstantys nuo tremties kaimynai, stribų
persekiojami partizanų artimieji. Tačiau
dažni „svečiai“ buvo ir tie patys stribai
bei saugumiečiai. Tada motinai reikėjo
itin sumaniai suktis, kad neužtrauktų šeimai didelės bėdos. A. Kraujelio-Siaubūno
sesuo Janina Kraujelytė-Šyvokienė savo
knygoje „Gyvenimą paaukojęs Tėvynei“
rašo: „Mama maitino ne tik savo šeimą,
bet ir partizanus, kuriuos globojo kaip
savo vaikus. Bendraudama su stribais, aršiai atsakinėdavo į jų klausimus,
nesižemindavo. Tuo pačiu
mama kovodavo dėl kiekvieno kąsnelio, nes stribams rūpėjo, kaip nugvelbti duonos, lašinių, dešros.
Jie nieko nepalikdavo, nors
troba buvo pilna vaikų...“
Ėjo
Partizanė Diana Glemžaitė. 1948 m.
1951- i e j i .
Par tiz aninis
pasipriešinimas okupacijai
tęsėsi, saugumiečiams niekaip nepavykdavo A. Kraujelio-Siaubūno nei suimti, nei
likviduoti. Be to, jo seserys
buvo partizanų ryšininkės.
Taigi Kraujelių šeima okupantams styrojo lyg ašaka gerklėje. Veikiausiai todėl 1951 m.
rugsėjo 20 d. visa šeima buvo
ištremta į Irkutsko sritį. Tremties rytą J. Kraujelytė-Šyvokienė prisimena taip: „Visi buvome
priblokšti, pasimetę. Staiga suvokėme, kad tai paskutinis rytas
gimtuosiuose namuose. Mama,
ištikta šoko, nieko nedarė, tik
verkė ir sakė nenorinti gyventi. Skausmingiausia jai buvo tai, kad Lietuvoje lieka sūnus ir nežinia, ar teks dar pasimatyti su juo.
Stribas, neatlaikęs širdį veriančios raudos,
smogė mamai per galvą, kad nutiltų. Kitas stribas trenkė į pašonę ir pašaipiai tarė:
„Pasakyk, kur Antanas – nevešime.“
A. Kraujelis-Siaubūnas matė, kaip trėmė
jo šeimą. Tada jis slėpėsi Kaniūkų kapinėse ir stebėjo savo gimtąją sodybą. „Buvo
labai sunku, – po keliolikos metų seserims
pasakojo Antanas. – Jei būčiau tuo metu
nusišovęs – tokia mintis buvo kilusi, tėvų
trėmimas, manau, nebūtų atidėtas.“
Kraujelių šeima tremtyje išbuvo iki
1959-ųjų. Tais metais A. Pagalytė-Kraujelienė, kaip daugiavaikė motina, gavo
leidimą grįžti į Lietuvą. Tada A. KraujelisSiaubūnas buvo likęs vienintelis partizanas savo apylinkėse ir toliau varė tikrą
siaubą partorgams, komsorgams, žmones engusiems kolūkių pirmininkams,
kitiems panašaus plauko tautos smaugėjams. Saugumiečiai tikėjosi, kad, šeimai
grįžus į Lietuvą, Antanas stengsis su ja
susitikti, ir taip bus įmanoma jį areštuoti.
A. Kraujelis-Siaubūnas su šeima susitiko,
net nusifotografavo su mama, bet saugumiečių pinklių išvengė.
Anot J. Kraujelytės-Šyvokienės, 1960aisiais sovietų valdžia ypač stengėsi apsunkinti Kraujelių šeimai gyvenimo sąlygas, o tų pačių metų gegužę, nors oficialių
trėmimų jau nebuvo, net įsakė išsinešdinti
iš Lietuvos. Mama, tėvas, keturios seserys
antrą kartą paliko gimtąjį kraštą ir ėmė kabintis į gyvenimą Krasnojarsko krašte. Čia
1965-aisiais šeimą pasiekė žinia apie sūnaus
ir brolio Antano žūtį. Skaudžiausiai tą žinią,
be abejo, išgyveno motina, nes net pačiomis sunkiausiomis akimirkomis neprarasdavo vilties, kad okupantai bus priversti palikti
Lietuvą ir šalis vėl bus laisva. „Ilgai taip tęstis
negali“, – sakydavo ji. Visada, net tremtyje,
moteris jautėsi laisvos Lietuvos piliete, partizano motina. Galima sakyti, A. PagalytėKraujelienė sulaukė savo vilčių išsipildymo;
ji mirė 1989-ųjų pavasarį, kai Lietuvoje visa
jėga ėmė įsisiūbuoti Atgimimas.
Partizanų žmonos
Partizanų žmonas galima skirstyti į dvi
grupes. Vienos kartu su savo vyrais pasirinko ginkluoto pasipriešinimo kelią, buvo
neatskiriamos jų bendražygės – kartu ko-
2013 m. Nr. 52
51
Vyčio partizanų apygardos vadas Danielius
Vaitelis-Briedis (kairėje) su Algimanto
partizanų apygardos vadu Antanu SlučkaŠarūnu. Apie 1947 m.
vojo, gyveno bunkeriuose, dažniausiai
kartu ir žūdavo. Kitos paprastai gyveno
pusiau legaliai, augino vaikus ir, savaime
suprantama, buvo persekiojamos, terorizuojamos, areštuojamos, tardomos,
tremiamos. Niekas nepamatuos ir nepasakys, kurioms teko lengvesnė dalia.
Apie
partizanų poetę
Dianą Glemžaitę,
1949 m. lapkričio 14 d. su savo vyru Juozu Bulovu-Iksu ir dar keturiais bendražygiais žuvusią Rokiškio rajone Plunksnuočių miško bunkeryje, pasakoja Algimanto
apygardos Alizavos apylinkių partizanų
gydytoja, buvusio medicinos instituto studentė Akvilija Balzienė-Sesutė: „Su Diana
kartu mokėmės, ėjome į vieną klasę, sėdėjome viename suole. Vėliau ji išvažiavo
studijuoti. Studijavo lietuvių literatūrą, be
to, buvo menininkė, labai gražiai piešė. Bet
studijų tęsti negalėjo – pasijuto sekama.
Todėl sugrįžo į gimtąsias Alizavos apylinkes. Čia įstojo į Alizavos apylinkių partizanų būrį. Nors iš pradžių į patį būrį, į mišką
ji dar nėjo – gyvendavo tai pas vienus, tai
pas kitus žmones, turėjo padirbtus dokumentus, nebijodavo ir laisvai po apylinkę
vaikščioti. Buvo netgi du kartus suimta.
Abu kartus, kiek laiko pabuvusi Kupreliškio areštinėje, buvo paleista. Daug rašydavo. Ypač daug parašė eilėraščių. Vėliau
ištekėjo už partizano Juozo Bulovo-Ikso.
Kai atėjo laikas gimdyti, išvažiavo į Kauną. Kauno gimdymo namuose visiškai
atsitiktinai pamatė tardytoją, kuris ją jau
kelis kartus buvo tardęs. Labai išsigando,
Algimanto partizanų
apygardos vadas Antanas
Slučka-Šarūnas (pirmas
dešinėje) ir Joana RailaitėNeringa (trečia iš kairės) tarp
šios apygardos partizanų.
Spėjama, fotografuota 1947
metais per Antano ir Joanos
vestuves miške.
Aleksandros Urbonaitės
ir Danieliaus Vaitelio
vestuvės. 1941 m.
staiga prasidėjo gimdymas, ir gimė negyva dukrelė. Kūdikį palaidojo jos giminės
Kaune, o pati Diana skubiai grįžo į Alizavos
apylinkes. Su vyro Juozo Bulovo-Ikso būriu
nutarė eiti žiemoti į gerai Rokiškio apylinkėse Plunksnočių miške įrengtą bunkerį.
Atsisveikindama prašiau, kad apsigalvotų, pasiliktų pusiau legalioje padėtyje dar
bent tą žiemą. Bet Diana norėjo būti kartu su savo vyru. O į būrį dar priėmė vieną
jauną partizaną, ką tik grįžusį iš tarnybos
armijoje… Buvo jie ne kartą perspėti, kad
nepasitikėtų juo… Vėliau, matyt, jis tą pasitikėjimą įgavo, kažkur išėjo, o grįžo jau
su kareiviais, kurie apsupo bunkerį… O jie
visi, kad nepasiduotų, tame bunkeryje susisprogdino. Ir šiandien nežinome, kur ilsisi jų palaikai.“
Kita žymi partizanė Joana Railaitė-Neringa 1947-aisiais ištekėjo už Algimanto
apygardos vado A. Slučkos-Šarūno. Jos
seserys Genovaitė Railaitė-Milda ir Zuzana Railaitė-Lakštingala buvo ryšininkės.
1948 m. rugpjūčio 2 d. Joana ir Zuzana
išėjo iš slėptuvės susitikti su savo mama
Kotryna. Pateko į stribų pasalą. Joaną sužeidė, o Zuzana žuvo. Jos kūną išniekino
Viešintų stribyno kieme. Z. Railaitė-Lakš-
tingala mokytojavo Sudeikių pradinėje mokykloje. 1949 m. rudenį prasidėjo
nelemtų, vienas po kito ėjusių įvykių,
suėmimų, išdavysčių grandinė, dėl jos
žuvo ar buvo suimti keliasdešimt Algimanto apygardos partizanų. 1949-ųjų
spalio 28-osios rytą MGB papulkininkio
Poginovo ir Nachmano Dušanskio vadovaujamas dalinys keliais žiedais apsupo
Jovaišų sodybą Butkiškių vienkiemyje
netoli Andrioniškio. Bunkeryje buvęs Balys Žukauskas-Princas iškėlęs rankas išėjo iš bunkerio ir pasidavė. Jis pasakė, kad
bunkeryje dar liko A. Slučka-Šarūnas ir
jo žmona. Enkavėdistai į bunkerį įstūmė
šeimininkų dvidešimtmetę dukrą Bronę
Jovaišaitę. Kaip iš tiesų visa tai atrodė,
papasakojo pati B. Jovaišaitė: „Tada gavau šautuvo buože per nugarą ir buvau
priversta lįsti vidun į bunkerį. Ir įlindau.
Pasišnekėjau ir su Šarūnu, ir su Neringa. Sakiau, kad išlįstų, pasiduotų – visgi
bent gyvybę išsaugotų. Šarūnas jokiu
būdu su tuo nesutiko: „Aš daviau priesaiką, esu pasiryžęs žūti už Tėvynę ir nė
per žingsnį nesitrauksiu ir gyvas nepasiduosiu.“ Šarūno žmona paprašė, kad
nuo jos išbučiuočiau jos sūnų, jos vardu
52
Valia priešintis
atsiprašyčiau tėvų, kad uždėjo jiems tokį
vargą – taip jau susiklostė gyvenimas,
kad anksti atėjo laikas mirti. Apsikabinome visi, pasibučiavome, padėkojo nuoširdžiai jie man už mūsų vargus, už paramą
išlaikant bunkerį… Bet dabar atėjo laikas
mirti… Šarūnas buvo visas šlapias nuo
prakaito. Kai paskutinį kartą apkabino
mane, tai net ir mano rūbai pasidarė šlapi nuo jo rankų. Prakaitas bėgo upeliais,
plaukai visi šlapi. Ir kaip nenorėjo mirti.
Kas norės mirti…
Prieš išlįsdama atgal į paviršių, pasakiau
jiems, kas vaikšto po mūsų kiemą. Šarūnas
atsakė, kad jis tai žino, nes girdėjo šnekant.
Prieš išlįsdama paklausiau, ką man sakyti
rusams. Sako, sakyk, kad nieko nematei,
kad bunkeris tuščias – nieko jame nėra.
Išlindusi taip ir pasakiau. Dar pridūriau,
kad bunkerio gyventojus jau turite suėmę. O bunkeryje tamsu, nieko nesimato,
bandžiau ir kviesti, ir ieškoti ko nors, bet
tikrai jame nieko nėra. Tada prie bunkerio
atvedė prieš tai suimtą mūsų brolį. Liepė ir
jam lįsti į vidų. O aš ir sesuo buvome šalia
pririštos prie medžių. Brolis prieš lįsdamas
į bunkerį atsisveikino: „Sudiev, sesės, daugiau jau nebepasimatysime…“ Jis mums
buvo sakęs, kad daugiau jo gyvo rusai gyvenime nebepaims. Ir viskas. Įlindo į vidų
ir nebepasirodė.
Po kurio laiko rusai davė prožektorių bei
liepė ir man dar kartą lįsti vidun į bunkerį.
Dar liepė šaukti brolį, kad išlįstų. Jis taip ir
nepasirodė, o aš lįsti dar kartą į vidų atsisakiau. Tada mušė šautuvo buože. Taip
mušė, kad nebeturėjau kur dėtis. Vis tiek
teko lįsti, kiekgi čia mane daužys dar… Ko
gi, sako, bijai, ar savo brolio? Ir lindau. Jau
mačiau degančią šviesą, girdėjau juos šnekančius… Ir iš karto sprogimas. Pasibaigė
viskas. Kai lindau į bunkerį buvo šviesu,
kai atsipeikėjau ir išlindau iš susprogdinto bunkerio angos jau buvo sutemę. Kai
aš lindau anga į bunkerį, jie tuo momentu susisprogdino – pasipylė žemės, lentų
skeveldros… Išlindau be prožektoriaus,
pilnos akys, pilna burna smėlio, nieko negirdžiu. Rusai manęs kažko klausia, o aš
nieko negirdžiu, nieko nesuvokiu.
Tuo metu kai išlindau, virš bunkerio
jau buvo iškasta didelė duobė. Atkasė iki
bunkerio lubų, atmušė lentas, bet patys
vis tiek bijojo lįsti į vidų. Buvo sustabdę
pro šalį einantį visai niekuo dėtą žmogų,
tai jam liepė ir atkasinėti bunkerį, o paskui ir į vidų liepė lįsti. Tas atsisakė. Tada
virve už kojos pririšo Balį (prieš tai suimtą
A. Slučkos-Šarūno adjutantą Balį Žukauską-Komendantą – aut. past.) ir liepė lįsti
jam vidun. Ir iškelti lavonus.
Ir tada sukrovė lavonus į sunkvežimio
kėbulą, ten pat ir mus įsodino ir nuvežė
į Kauną. Po to, jau kalėdama lageryje, labai dažnai tą dieną atsimindavau ir pagalvodavau, kad reikėjo ir man neišlįsti,
o susisprogdinti kartu su Šarūnu, Neringa ir broliu – nebūtų reikėję visų tų vargų
vargti… Bet taip viskas ir pasibaigė – išvežė visus sukrovę į kėbulą ir gyvus, ir žuvusius, ir prasidėjo „linksmosios“ dienos.
Kaip mūsų mama išnešė visą šitą
kryžių, kada neteko visų vaikų, sunku
ir įsivaizduoti. Neteko vaikų, neteko
pastogės, reikėjo eiti per žmones,
per kaimus ir ieškoti, kur prisiglausti,
ieškoti duonos. Mes statome kryžius,
paminklus partizanams, bet reikia
pastatyti paminklą partizanų motinoms.
Motinoms, kurios pergyveno baisiausias
kančias. Mes tai jauni buvome, o jie tai
seni. Ėjo motinos per kaimus iš sielvarto
draskydamos sau plaukus ir neturėjo kur
savo senos galvos priglausti. Ir niekas
neužjautė, bijojo priimti, pamaitinti...“
Tikrai ne lengviau buvo ir laisvės kovotojų žmonoms, neišėjusioms kartu su
savo vyrais į aktyviai veikiančius partizanų būrius, o bandžiusioms gyventi, kiek
aplinkybės ir sąlygos leido, legaliai, auginti vaikus. Jei joms ir negrėsė tiesioginė mirtis kautynėse ar apsuptuose bunkeriuose, tai teko ištverti kitus sunkumus.
Viena tokių buvo Vyčio partizanų apygardos vado Danieliaus Vaitelio-Briedžio
žmona Aleksandra Vaitelienė. Apie tuos
laikus ir išgyvenimus ji pasakojo: „Danielius buvo labai didelis patriotas, be jokių
išskaičiavimų. Puikiai žinojo, kur ir kokiam
likimui palieka savo šeimą – mažus vaikus
ir mane. Aš labai vargau, labai, bet niekada jam nepriekaištavau. Tiek, kiek jis ketverius metus vargo miške, tiek aš vargau
ne miške, tik ant mano pečių dar buvo
vaikai ir mama. Vaikai – pas vienus gimines, mama – pas kitus, o aš ant kojų – iš
vienų giminių pas kitas. Kai mane suėmė,
čekistai pasakė, kad dabar galėsiu ramiai
pamiegoti. Visus ištrėmė į Sibirą.
Sibire
buvome visai
prie bado. Per
dieną gaudavau 200 g duonos, bet gaudavau tik aš, o mūsų buvo keturi. Tą duo-
Domas Alekna-Klevas
ir Zuzana MontvidaitėDarkšienė-Eglaitė.
Fotografuota 1950 m.
liepos 20 d. per
sutuoktuves.
Partizanų Domo
Aleknos-Klevo ir
Zuzanos MontvidaitėsDarkšienės-Eglaitės
sutuoktuvių aktas.
2013 m. Nr. 5
Kęstučio partizanų apygardos ryšininkė
Zofija Venskutė-Žibutė. Fotografuota
1949 metais davus priesaiką.
ną palikdavau vaikams ir mamai, o pati
eidavau dirbti į mišką nevalgiusi. O miške
buvo sunku ne tik tremtiniams, bet ir vietiniams, bet visi dalydavomės paskutiniu
kąsniu.
Vieną dieną darbe labai susirgau. Iš
darbo, iš miško kirtimo, reikėjo pareiti šešis kilometrus pėsčiomis. O sniego buvo
daug. Buvo stebuklingai šviesi naktis, visi
kartu dirbusieji nuskubėjo į priekį, o aš
jau nebegalėjau paeiti, o dar reikėjo parsinešti šiek tiek malkų, kad parėjus pas
vaikus ir mamą, turėtume kuo pasikurti
ir sušilti. Aš ir griuvau, ir šliaužiau, ir ėjau,
vos ne vos nusiritau nuo to kalno, atsisėdau ant kelmo ir pirmą kartą gyvenime
pasakiau: „Danieliau, kad tu visą laiką
pragare kęstum tokias kančias, kaip aš
čia.“ Kiek pasėdėjusi, vėl ėmiau eiti ir sutikau keliuku beeinančią manęs pasitikti
mamą. Kada aš jai pasakiau savo paskutiniąsias mintis, ji man atsakė: „Tu padarei
didelę nuodėmę. Ne tu viena vargsti, ne
tave vieną vežė. Tai buvo istorinė pamoka. Tu matai, kiek žmonių kenčia ir vargsta. Daugiau gyvenime šitaip nesakyk, o
ypač, jei dar aš girdėsiu.“
Tai štai – vieną vienintelį
kartą gyvenime taip pagalvojau ir mintyse pasakiau jam, bet tai jau buvo
ne mano jėgoms…“
Dar reikia paminėti, kad
miškuose nebuvo retenybė ir partizaniškos vestuvės. Netrūksta to liudijimų
ir prisiminimų. Sakykime,
kad ir minėtųjų Algimanto partizanų apygardos
vado A. Slučkos-Šarūno
(nuo 1948-ųjų Karaliaus
Mindaugo (Kalnų) srities
vadas – aut. past.) ir ryšininkės J. Railaitės-Neringos vestuvės 1947 m.
vasarą. Yra išlikusi viena
kita fotografija, kur įamžinti šie įvykiai. Lietuvos
ypatingajame
archyve
pavyko rasti unikalų dokumentą – 1950-aisiais
įvykusių sutuoktuvių liudijimą. Jame rašoma, kad
1950 m. liepos 20 d. šeimą
sukūrė partizanai Domas
Alekna-Klevas ir Zuzana
Montvidaitė-Dark šienėEglaitė. Liudytojais buvo devyni Kęstučio ir Žemaičių apygardų partizanai bei
du ryšininkai. Žinoma, kad tokia proga
partizanai į mišką pasikviesdavo kunigą,
tačiau, savaime suprantamais saugumo
sumetimais, jo vardas ir pavardė neminimi. Svarbiausia, kad tokios santuokos laikytos visiškai teisėtomis. Yra atvejų, kad
ir šiais laikais – po 1990-ųjų – tokios santuokos pripažintos galiojančiomis.
Išskirtinė moterų
drąsa ir pasiryžimas
Dažnai tenka girdėti ar skaityti, kad į
MGB rankas gyvos patekusios moterys
buvo sunkiau palaužiamos, įkalbamos ar
įbauginamos duoti parodymus nei vyrai.
Iš tiesų žinoma, kad ne viena moteris, kad
ir baisiausiai kankinama, nieko neišduodavo. Tačiau čekistų tardymo metodai ir
technologija buvo gana gerai ištobulinti.
Kalbant apie pasiryžimą ir beatodairišką
drąsą, reikia paminėti Kęstučio partizanų apygardos ryšininkės Zofijos Vens-
53
kutės-Žibutės istoriją. Z. Venskutė-Žibutė į partizaninį pasipriešinimą įsitraukė
1946-aisiais – iš pradžių buvo Kęstučio
apygardos partizanų rėmėja ir ryšininkė –
aprūpindavo partizanus vaistais, tvarsliava, po kautynių savo namuose slėpė
ir slaugė sužeistus kovos draugus, nes
partizanų štabo pavedimu buvo baigusi
medicinos seserų kursus ir galėjo teikti
kvalifikuotą medicinos pagalbą. Į tremties vietas siuntė partizanų artimiesiems
siuntinius. 1949-aisiais partizanų pavedimu nuvyko į Tomsko sritį, iš ten į Lietuvą pargabeno našlaičiais likusius vieno
partizano vaikus. Nuo 1949-ųjų Z. Venskutė-Žibutė tapo Kęstučio partizanų apygardos Šalnos rajono štabo ryšininke.
Jos sodyboje buvo Kęstučio apygardos
„Šalnos“ rajono vadovybės konspiracinis
punktas. Deja, 1950-aisiais ją išdavė ir suėmė. Per tardymus žiauriai kankinta: dėl
sumuštų vidaus organų, pažeisto stuburo ilgainiui ji tapo invalide. Kankinama
nedavė jokių parodymų apie bendražygius ir partizanus globojusius bei rėmusius žmones. Per teismą ji vienintelė iš
trylikos bendrabylių atsisakė advokato
paslaugų ir gynėsi. Tiksliau nesigynė, o,
rizikuodama būti nuteista mirties bausme, kaltino pati: „<…> Aš buvau nusistačiusi prieš sovietinę valdžią ir sąmoningai kovojau už nacionalinę Lietuvos
nepriklausomybę, už savą valdžią ir savą
tvarką joje. Aš sąmoningai palaikiau partizanus ir neprašau sau malonės ar pasigailėjimo. Jūs esate okupantai ir neturite
teisės mūsų teisti…“ – toks buvo paskutinis Z. Venskutės-Žibutės žodis teisme.
1951
m. sausį Pabaltijo karinės apygardos tribunolo nuosprendžiu nuteista 25-eriems metams lagerio ir 5-eriems metams tremties.
Atlikusi sovietinių teismų paskirtą bausmę, Z. Venskutė-Žibutė tremtyje sukūrė
šeimą. Į Lietuvą grįžo 1962-aisiais, apsigyveno Kvėdarnoje. Mirė 1990 metais.
Dar vienas tokio pasiryžimo pavyzdys
yra Onos Lešinskytės gyvenimo ir kovos kelias. O. Lešinskytė kartu su mama
gyveno Tauragės valsčiuje, vienkiemyje
netoli Kaupių kaimo. Dviem moterims išlaikyti ūkį, nudirbti vyriškus darbus lengva nebuvo, bet moterys visada rasdavo
galimybę padėti laisvės kovotojams – dalydavosi maistu, skalbdavo partizanų drabužius – kuo galėjo, tuo padėjo. 1946 m.
54
Valia priešintis
Ir, gink Dieve, nebūdavo jokių kabinėjimųsi. Tiesa, būrio vyrai sakydavosi nejaučią, kad esu būryje kažkuo
išskirtinė vien dėl to, kad esu moteris. Aišku, buvau tvirto charakterio,
užsispyrusi, vyrai mane labai gerbė,
juolab ir visus pavedimus atlikdavau
nepriekaištingai.“
Vyčio apygardos partizanė Zofija Striogaitė-ŽilienėKlajūnė tarp brolių Sinkevičių – Jono-Šermukšnio ir
Petro-Ąžuolo. Apie 1947–1948 m.
mamos žūtį ir būtinybę pasitraukti iš
gimtosios sodybos. Apsispręsti reikėjo
akimirksniu, pasirinkimo galimybės tik
dvi – MGB arba partizanų būrys. Taip
O. Lešinskytė-Akacija tapo Kęstučio
apygardos Lydžio rinktinės Briedžio
būrio partizane. Apie moterų gyvenimą partizanų būryje pasakojo ji pati:
„Būrys tuo metu buvo didelis – apie
25–30 kovotojų. Tarp jų keturios moterys – rinktinės vado Alekso Miliulio-Neptūno žmona, dvi partizano Mečislovo
Dargužo-Aro seserys ir aš. Partizanai į žygius, į užduotis mūsų neimdavo, tačiau
apmokė, kaip elgtis su ginklais. Partizanų
stovykloje atlikdavome moteriškus darbus – rūpinomės maisto ruošimu, skalbimu, bendra tvarka. Šiems darbams keturių
moterų buvo kaip ir per daug, todėl netrukus perėjau į Kazimiero Užkalnio-Tauro
vadovaujamą būrį. Nelengva man buvo.
Sunkiausia buvo morališkai. Kitoms moterims buvo kiek ramiau ir lengviau – vienos
vyras buvo partizanas, kitos turėjo brolį,
dar kitos bent jau simpatijas turėjo, o aš
nieko neturėjau – nei namiškių, nei nieko.
Toks tas ir gyvenimas buvo ginkluotų vyrų
būryje. Siūlė man ir draugauti, ir tekėti, ir
vestuves miške iškelti. Pagalvodavau apie
tai, bet nenorėjau nei sau tos naštos prisiimti, nei kito žmogaus įpareigoti – visgi
padėtis ir taip be galo įtempta ir sunki, o
čia dar šeimyniniai įsipareigojimai... Todėl
ir laikiausi tokios pozicijos, kad nuo visų
siūlymų draugauti griežtai atsisakydavau.
1950
Kęstučio
apygardos
partizanė Ona
LešinskytėAkacija. 1950 m.
m. gegužės 7 d.
agentas smogikas Fricas Gaubtys netoli Stirbaičių kaimo įviliojo partizanų būrį, kuriam tada
priklausė O. Lešinskytė-Akacija, į pasalą.
Per kautynes žuvo penki partizanai, Akaciją sunkiai sužeidė, bet ji sugebėjo pasitraukti. Apie metus gydėsi pas žmones.
Tačiau 1951 m. gegužės 29 d. O. Lešinskytė-Akacija buvo suimta, daugiau nei
metus tardyta ir 1952-aisiais sovietinių
teismų nuteista 25-eriems metams lagerio bei 5-eriems metams tremties. Kalėjo
Vorkutoje. Grįžusi į Lietuvą, sukūrė šeimą,
apsigyveno Tauragėje.
Režisierius Edmundas Zubavičius, pastatęs ne vieną dokumentinį filmą apie
partizanus, tarp jų ir apie moteris partizaniniame kare, yra pasakęs: „Partizanės
moterys taip suėjo į mano sielą, kad niekada nepaliks manęs, nes aš išgyvenau jų
gyvenimus. Vien Marijona Žiliūtė-Eglutė iš „Vienatvės pilnaties“ ko verta!.. Jos
žvilgsnyje – partizanų šešėliai, tikėjimas
ateitimi ir vienatvė, vienatvė...“
Genocido aukų muziejaus ir Lietuvos ypatingojo archyvo fondų nuotr.
vasarą O. Lešinskytė davė priesaiką ir tapo
ryšininke, slapyvardžiu Akacija. Turėjo dokumentus ir sąlygas laisvai judėti, todėl
įvairiausių užduočių, partizanų prašymų
netrūko. 1946 m. rudenį jos gimtojoje sodyboje Kaupių vienkiemyje įrengtas Kęstučio partizanų apygardos Lydžio rinktinės
štabo bunkeris. Vieta partizanams tiko –
tarp Tauragės ir Žygaičių esantis neturtingų, įtarimų nekeliančių moterų ūkis leido
prireikus pasitraukti į netoliese plytinčius
Tyrelių miškus. 1947 m. kovo pradžioje
vyko sovietų rinkimai. Kad nekiltų nereikalingų kalbų ir įtarimų, partizanai patarė Akacijai būtinai eiti balsuoti. Kadangi
per gerą pusmetį, kai sodyboje gyvavo
įrengtas Lydžio rinktinės štabo bunkeris,
nebuvo kilę nė mažiausio pavojaus, atsipalaidavę partizanai elgėsi pernelyg laisvai – dieną leido ne bunkeryje, o troboje.
Kaip tik tuo metu į sodybą netikėtai užsuko du rusų kareiviai. Įvyko susišaudymas.
Vieną kareivį nukovė, o kitą sužeidė. Bet jų
paleista kulka perkirto kojos arteriją senajai Lešinskienei; kol partizanai nesėkmingai stengėsi sustabdyti kraujavimą ir ją išgelbėti, sužeistasis rusų kareivis sugebėjo
dingti. Susidarė tokia padėtis, kad rizikuoti
ir delsti nebuvo kada, – reikėjo skubiai surinkti štabo dokumentus, ginklus ir kuo
greičiau trauktis. Ir dar kuo skubiau apie
namuose įvykusią nelaimę perspėti į Girininkų rinkimų apylinkę išėjusią Onutę. Pavakariais, jau grįžtančią namo, ją pasitiko
ryšininkas ir perdavė liūdną žinią apie
Knygos
Regėjęs paskutines
55
teroristų vadeivos
gyvenimo valandas
Mark Owen, Kevin Maurer. NELENGVA DIENA. MISIJA, PER
KURIĄ BUVO NUKAUTAS OSAMA BIN LADENAS, SPECIALIŲJŲ
JAV OPERACIJŲ PAJĖGŲ KARIO AKIMIS (iš anglų kalbos vertė
Daumantas Gadeikis). Vilnius: Alma littera, 2013. 264 p.
Leidyklos „Alma littera“ lietuviškai išleista Marko Oweno
knyga „Nelengva diena“ Amerikoje vertinta prieštaringai.
Pentagonas teigė, kad autorius pažeidė sutartį ir atskleidė
įslaptintą informaciją. Teisingumo ministerija grasino imtis
teisinių veiksmų, bet M. Owenas patikino, kad nieku gyvu
nebūtų kėlęs pavojaus buvusiems bendražygiams. Jo tikslas buvęs papasakoti neiškraipytą tiesą, o didumą knygos
pajamų jis pažadėjo skirti žuvusių „ruonių“ šeimoms.
Buvęs Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) laivyno SEAL
pajėgų karys, šią knygą parašęs Marko Oweno slapyvardžiu, 2011 metais dalyvavo Pakistane surengtame reide,
per kurį buvo nukautas Osama bin Ladenas. Rašant knygą, M. Owenui talkino žurnalistas Kevinas Maureris – jis
beveik dešimtmetį yra skyręs JAV specialiųjų pajėgų veiklos tyrimams. Nieko keista, kad M. Oweno pasakojimas
sukėlė daug ginčų – ir dėl pačios misijos jų kilo nemažai.
M. Owenas – atsistatydinęs JAV laivyno specialiųjų
karinių užduočių grupės, vadinamos šeštąja SEAL komanda, karys. Jis daug metų tarnavo laivyne kaip „ruonis“ ir dalyvavo šimtuose misijų visame pasaulyje. Per
2011-aisiais Abotabade (Pakistanas) O. bin Ladeno komplekse vykdytą lemtingą antžeminę operaciją „Neptūno
ietis“ M. Owenas buvo vienos grandžių vadas ir vienas
pirmųjų karių, įžengusių pro teroristų lyderio slėptuvės
trečiame namo aukšte duris.
„Nelengvoje dienoje“ M. Owenas kalba apie jo ir dvidešimt keturių rinktinių vyrų, elitinės specialiųjų pajėgų komandos, ruošimąsi svarbiausiai savo gyvenimo užduočiai,
patirtą sraigtasparnio avariją, O. bin Ladeno komplekso
šturmą, lemiamą šūvį ir istorinį radijo pranešimą, paskelbusį, kad pasaulio pirmojo teroristo nebėra tarp gyvųjų.
Knygoje ne tik pasakojama apie specialiųjų pajėgų
operacijas, bet ir nusikeliama į JAV karinę bazę, aprašoma
geriausių kovotojų atranka bei mokymai, sudėtingos treniruotės. M. Owenas kalba apie svarbiausią „ruonių“ iššū-
kį – apie tai, kaip kariai verčiami pasiekti fizines ir emocines
žmogaus galimybių ribas, aukščiausią fizinės ištvermės lygį,
apie daugybę slaptų misijų ir savo komandos gyvenimą po
2001-ųjų rugsėjo 11-osios įvykių. Šia knyga, kur atskleidžiama tikroji „ruonių“, kurių talentas, gebėjimai, patirtis ir išskirtinis pasiaukojimas pelnė vieną didžiausių karo su terorizmu
pergalių, istorija, autorius pagerbia vyrus, dėl savo šalies
rizikuojančius viskuo, ir kartu supažindina su nepagražinta
specialiųjų JAV operacijų pajėgų karių kasdienybe.
56
Knygos
„Vienintelė lengva diena buvo vakar“, – tokia
JAV laivyno specialiųjų karinių užduočių grupės
„ruonių“ filosofija.
13 skyrius. Įsiskverbimas
„<...> Sunku apsakyti, ką jauti sraigtasparniui krintant žemyn. Kažin ar iki galo perpratau, kas dedasi.
Galvoje sukosi mintis, kad galbūt liksiu įstrigęs tarpdury, kaip animacinio filmuko „Looney Tunes“ veikėjas.
Jame namas nukrinta ant uolos, o veikėjas pasprunka
atidaręs priekines duris. Šmėkštelėjo mintis, kad, sraigtasparniui rėžus į žemę ir ėmus verstis, iškrisiu pro priekines duris ir būsiu saugus.
Mums artėjant prie žemės šmėstelėjo pietinė komplekso siena.
Sraigtasparniui pasisukus devyniasdešimties laipsnių kampu, uodegos sraigtas jos vos neužkliudė.
Žemei skriejant artyn krūtinę sugniaužė baimė. Nevaldžiau įvykių, veikiausiai tai mane labiausiai ir gąsdino. Visada maniau, kad tikriausiai žūsiu per susišaudymą, tik jau ne per sraigtasparnio avariją. Buvome
linkę tikėti mums palankiu likimu. Žinojome, kokie
tyko pavojai. Apskaičiuodavome mūšio tikimybes ir
pasitikėjome savo įgūdžiais. Bet sėdėdami įsikabinę
sraigtasparnyje nieko negalėjome padaryti. Likus kelioms sekundėms iki smūgio, pajutau kaip nosis nusviro žemyn. Laukdamas bumbtelėjimo sulaikiau kvapą.
Sraigtasparnis sudrebėjo ir nosimi tarsi strėlė smigo į minkštą
žemę. Ji čia pat. Štai mes ir vietoje. Viskas nutiko taip greitai,
kad nė nepajutau smūgio.
Sraigtai nesulūžo. Rotoriai taršė purviną kiemą, kėlė aplink
mus dulkių ir šiukšlių audrą.“ (P. 169, 170)
„Iššokau iš kabinos ir pritūpiau ant žemės. Nors slėgė daugiau
kaip trisdešimties kilogramų įranga, nejutau nei svorio, nei smūgio. Nė nežvilgterėjęs atgal, tarsi olimpinis sprinteris leidausi bėgti
nuo sraigtasparnio. Sustojęs maždaug už dvidešimt septynių metrų, atsisukau ir pirmą kartą pamačiau avarijos vietą.
Sraigtasparniui nukritus, uodegos strėlė užstrigo ant keturių
metrų aukščio sienos. Atraminė uodegos dalis pakėlė „Juodąjį
vanagą“ ir neleido sraigtams pasiekti žemės. Jei sieną būtų kliudžiusi kuri kita sraigtasparnio dalis arba būtume pasvirę ir sraigtai būtų pirmi palietę žemę, nė vienas mūsų nebūtų atsikėlęs iš
balos sausas. Tedis su padėjėju padarė tai, kas neįmanoma.
Mačiau komandos draugus šokant iš kabinos ir neriant pro
tarpą po sraigtasparniu, kuris vis dar rėmėsi į sieną.“ (P. 170)
„<...> Žinojome, kad vienas patikimiausių bin Ladeno kurjerių
Achmedas al Kuveitas su šeima gyvena svečių name. Tikėjomės,
kad ten bus bent viena iš jo žmonų ir keletas vaikų. Kadangi
name buvo vaikų, spąstų nesitikėjau.
Visai kaip makete ir nuotraukose, namo priekyje buvo dvejos metalinės durys, jose langeliai su grotomis. Ir jie, ir didieji
langai grotuoti. Name nemačiau jokių šviesų. Langus dengė
marškos, nepažiūrėsi, kas viduje.
<...> Jau ruošiausi užtaisyti detonatorių, bet tada kažkas atšovė spyną. Tą garsą išgirdo ir Vilas, akimirksniu pasitraukėme nuo
durų. Nė neįsivaizdavome, kas išeis ir ko tikėtis. Priešas pravers
duris ir išmes granatą ar iškiš savo AK-47 ir ims šaudyti?
<...> Durys pamažu prasivėrė, girdėjau šaukiant moterį.
Bet nepasijutome saugesni. Jei ji išeis su savižudžio liemene,
mes žuvę. Čia bin Ladeno kompleksas. Čia pilna jo pagalbininkų. Jau buvome pasitikti šūviais, todėl buvo aišku, kad kovotojai pasiruošę dėl bin Ladeno mirti.
Nors veidu varvėjo prakaitas, o akys buvo prineštos sraigtasparnio sukeltų smilčių, per žalią naktinio regėjimo žiūronų miglą pamačiau moters pavidalą. Ji kažką laikė rankose
ir mano pirštas pamažu ėmė spausti gaiduką. Moteriai apie
galvą šokčiojo mūsų lazeriai. Jei ji laiko bombą, pakaktų dalies sekundės jos gyvybei atimti.
Durims prasivėrus plačiau, pamačiau, kad glėbyje ji laiko
suvystytą kūdikį. Al Kuveito žmona Mariama išėjo spausdama
prie krūtinės vaiką. Jai iš paskos iš namo išsekė dar trys vaikai.
– Eikš čia! – arabiškai jai šūktelėjo Vilas.
Ginklu sekiau, kol jie ėjo prie mūsų.
– Jis negyvas, – arabiškai Vilui pasakė Mariama, – nušovėte jį. Jis negyvas. Užmušėte jį.
Vilas greitai apieškojo moterį.
– Ji sako, kad vyras negyvas, – išvertė Vilas moters žodžius.
Pritūpęs iš dešinės stumtelėjau duris.
Miegamojo tarpduryje tysojo kojos. Nebuvo, kaip sužinoti, ar priešas dar gyvas, o aš neketinau rizikuoti. Vilas spustelėjo man petį sakydamas, kad pasiruošęs, ir žengėme į koridorių. Pridėjau šautuvą prie peties ir iššoviau porą kulkų,
norėjau būti tikras, kad vyras nukautas.“ (P. 172–175)
Parengė Juozas Pocius