Nr. 5 Atošvaistė - Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazija

Nr. 5(52) 2016 m. sausio 18 d.
MAŽEIKIŲ MERKELIO RAČKAUSKO GIMNAZIJOS LAIKRAŠTIS
Laisvės gynėjų dienai – 25
Gimnazijos Direktorės skiltis:
Metai prasidėjo gražiai
2016-ųjų
metų pradžia.
Sakoma,
su
kuo ir kaip sutiksi
Naujus
metus, tokie
jie ir bus. Naujųjų sutikimas
buvo, kaip niekada, šiltas, jaukus – nuostabiame bendraminčių būryje. Visko tą naktį buvo:
ir ramių pasikalbėjimų prie židinio,
ir dovanų laukimo akimirkų. Įsiminė
dangus, nušviestas fejerverkų, kaimo
žmonių bendruomeniškumas ir nuoširdumas, nuostabūs akordeono muzikos garsai…
Peržvelgiau šio sausio įvykius gimnazijoje. Senolių išmintis kol kas pasitvirtina – metai prasidėjo gražiai.
Pirmasis mokytojų susibūrimas po
Naujųjų metų. Pristatyta „Geros mokyklos koncepcija“. Pamąstymų daug
ir visiems… Ar tuo keliu einame geros
mokyklos link? Ar jau esame gera mokykla? Nukelta į 2 p.
Istorinę Sausio 13-ąją mūsų gimnazijos bendruomenė paminėjo prisijungdama prie
pilietinės akcijos „Atmintis gyva, nes liudija“. Prisiminėme prieš 25 metus ryžtingą
mūsų tautos siekį – apginti atkurtos valstybės nepriklausomybę.
Pirmosios pamokos pradžią lydėjo rimtis ir susikaupimas – mokytojai dalijosi prisiminimais apie istorinius sausio įvykius. Mokyklos languose sužibo žvakių liepsnelės.
12 valandą Laisvės gynėjų atminimą trečią kartą pagerbėme susiburdami į „Laisvės
bangą“, simbolizuojančią Lietuvos laisvės kelią. „Laisvės banga“ nuvilnijo nuo Mažeikių r. Savivaldybės iki Senamiesčio pagrindinės mokyklos. Į ją įsijungė ne tik abiejų
mokyklų bendruomenės, bet ir Savivaldybės atstovai bei kiti miesto gyventojai.
Nukelta į 3 p.
Džiaugiamės mokiniais, garsinančiais gimnaziją
Sveikiname Mažeikių r. Jaunųjų filologų konkurso laureates:
Gintarę Vydmantaitę, 3 e klasės mokinę, už esė „Apie mišką, uogas ir ne
tik...“.
Darbo vadovė lietuvių kalbos mokytoja Romualda Žilinskienė;
Giedrę Pranauskytę, 4 a klasės mokinę, už vertimą iš anglų kalbos
Michael Golding „Simple Prayers“
ištraukos.
Darbo vadovės: anglų kalbos mokytoja Daiva Goštautienė ir lietuvių kalbos mokytoja Laima Skabickienė;
Moniką Kaminskaitę, 4 a klasės mokinę, už tautosakos rinkinį.
Darbo vadovė lietuvių kalbos mokytoja Laima Skabickienė.
Sveikiname gimnazijos mokinius,
rajoninės anglų k. olimpiados laimėtojus:
Gytį Vaicekavičių, 3 a kl. – I vieta
Justiną Gricių, 3 b kl. – II vieta
Eveliną Grušaitę, 3 b kl. – III vieta
Ruošė anglų kalbos mokytoja Daiva
Goštautienė.
Pieš. G.Grigalytės
2
Nr. 5(52) 2016 m. sausio 18 d.
Atkelta iš 1 p.
„Gera mokykla – pamatinėmis humanistinėmis vertybėmis ugdymą
grindžianti, prasmės, atradimų ir asmens ugdymo(si) sėkmės siekianti mokykla, kuri savo veikloje vadovaujasi
mokyklos bendruomenės susitarimais
ir mokymusi“, – rašoma koncepcijoje.
Kaip pamatuoti?
Skaičiais? Taip, gimnazija per mokinių mažėjimo laikotarpį nesumenko.
Džiaugiuosi būsimųjų pirmokų noru
mokytis pas mus.
Pasiekimais? Jie pamatuojami, jie
solidūs: sausis atnešė pirmąsias pergales. Džiaugiuosi Gyčio Vaicekavičiaus
laimėjimu anglų kalbos olimpiadoje
ir abiejų mūsų gimnazijos vokalinių
ansamblių sėkme rajoniniame „Dainų
dainelės“ ture.
Bendruomeniškumu? Vieningi sausio 13-ąją stovėjome Laisvės gatvėje,
gražiai nuvilnijo mūsų suburta miesto
bendruomenės Laisvės banga.
Humanistinėmis vertybėmis? Integruota lietuvių kalbos ir istorijos pamoka sujaudino kiekvieną. Mokytojai
– Martynas Januška, Laima Skabickienė, Rima Meldaikienė ir jų mokiniai
– pasibeldė ir, manau, prisibeldė į kiekvieno mūsų širdis. Suprantame ne tik
tos lemtingos nakties svarbą, kalbame
ir apie šių dienų vertybes.
Keliaukime pirmyn. Eikime, rizikuokime, klyskime, taisykime klaidas,
pakilkime, tikėkime. Eikime GEROS
mokyklos link. Visus metus, kiekvieną
dieną, kiekvieną pamoką.
Svarbiausia – nuoširdumas, mokėjimas išklausyti, suprasti. Būkime atviri
ir teisingi sau. Būkime arčiau vieni kitų.
Dar tik sausis. Tik įsibėgėjame. „Nesvarbu, kad lėtai judi, svarbiausia, kad
niekada nesustotum“, – sakė Konfucijus.
Startas geras, tad gerų likusių metų.
Asta Žukauskienė
Į Seimą buvo pakviestos gamtos
mokslų mokytojos, ruošusios 3 b kl.
mok. Giedrę Žulpaitę tarptautinei
olimpiadai.
Džiaugiamės mokiniais, garsinančiais gimnaziją
Šiaulių Didždvario gimnazijoje vySveikiname rajoninės informatikos
kusioje konferencijoje „Lietuvos is- olimpiados laimėtojus:
torijos vingiai 1918 – 2015 m.“ 4 a kl.
4 c kl. mokinę Justę Žilinskaitę ir
mok. Vaida Jonušytė skaitė pranešimą
4 a kl. mokinį Miką Balčiūną Bal„Skaudi tremties patirtis mano šeimo- čiauską, rajoninėje informatikos olimje“.
piadoje laimėjusius III vietas.
Istorijos mokytoja J.Kryžiuvienė;
Informatikos mokytoja
Sigutė Mackevičienė
Sveikiname Lietuvos vaikų ir moksleivių TV konkurso „Dainų dainelė“
rajoninio turo laimėtojus:
Incanto
2 d kl. mok. Eglė Masytė ir Monika
Vaškytė pristatė pranešimą
„Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos istorija. Pradžia“.
Istorijos mokyt. S.Paulauskienė.
Gimnazistės apdovanotos padėkos
raštais.
4 a kl. mokines: Kristiną Intaitę,
Gerdą Jankevičiūtę, Moniką
Kaminskaitę, Giedrę Pranauskytę,
4 b kl. – Gintę Valančauskytę, 4 c kl.
mok.: Barborą Raudoniūtę, Emiliją
Stančikaitę, Kotryną Tallat-Kelpšaitę,
4 g kl. – Aureliją Butkutę, 3 a kl. –
Ievą Fridrikaitę.
Vadovė muzikos mokytoja
Natalija Dapšienė
Bros
Regionininiame kūrėjų konkurse
„Septintoji kalva“
3 a kl. mok. Teodoras Jucius už poeziją apdovanotas prizu.
Lietuvių kalbos mokytoja
Laima Skabickienė
Gruodžio pabaigoje kūno kultūros
mokytojas Romualdas Beišinas surengė tarpmokyklines krepšinio varžybas.
Mūsų mokiniai laimėjo 2 vietą.
1 b kl. mok. Rasių Kirkutį, 1 f kl. –
Lauryną Skaivydą, 2 b kl.:
Roką Butnorių ir Augustiną Šimkų,
2 d kl.: Gintarą Rėpšą ir Edmondą
Vaškį, 3 b kl.: Vilmantą Kersnauską
ir Manfredą Radzį, 4 b kl. –
Eloną Meškį.
Vadovas direktoriaus pavaduotojas
ugdymui Laimonas Terasius
Visiems linkime sėkmės kitose
olimpiadose ir konkursuose.
Nuotr. iš kairės: E.J.Žemgulienė,
G.Žulpaitė, V.Plonienė, J.Gulbinienė
Mes žinome, kad
sėkmę lemia ne laikas,
vieta ar aplinkybės, o
žmogus!
(www.vlvk.lt)
Nr. 5(52) 2016 m. sausio 18 d.
Laisvės gynėjų dienai – 25
Atkelta iš 1 p.
Vėliau aktų salėje vyko integruota literatūros ir istorijos pamoka, skirta
Laisvės gynėjų dienai paminėti „Naktis, kai skambėjo keli žodžiai...“. Pamoką
vedė trys gerbiami mokytojai: lietuvių
k. mokytojai Martynas Januška ir Laima
Skabickienė bei istorijos mokyt. Rima
Meldaikienė. Renginyje dalyvavo I – IV
klasių mokiniai, o I f ir II f klasės pristatė
atliktus namų darbus. Pamoka prasidėjo
poezijos skaitymu ir tylos minute Laisvės
gynėjams atminti, antrokai pristatė savo
tėvų ir senelių prisiminimus apie 1991m.
sausio 13-osios įvykius. Pirmokai reflektavo apie išvakarėse žiūrėtus dokumentinius filmus, skirtus kruviniems sausio
įvykiams priminti. Nepaprastą ryžtą ir
patriotiškumą parodė gimnazistė, jaunesnioji eilinė 4 e kl. mok. Giedrė Merkelytė,
kuri papasakojo apie savo pasiryžimą stoti į Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų gretas bei pakvietė
visus rūpintis mūsų valstybės saugumu ir
gerove. Tačiau didžiausią įspūdį paliko į
pamoką atvykusios Savivaldybės atstovės
Linos Rimkienės nuoširdus ir nė kiek nenutylėtas pasakojimas apie jos ir jos draugų studentų norą 1991-ųjų metų sausio
13-ąją ginti savo tėvynės laisvę kūnu ir
siela.
Renginys skirtas ne tik paminėti ir atsiminti žuvusiuosius tą kraupią sausio
13-osios naktį, bet ir padėti jauniems
žmonėms suvokti, ką reiškia laisvė ir kodėl už ją reikia kovoti. Manau, kad pamoka puikiai pavyko, mokiniai daug išmoko
ir suprato.
Agnė Eidimtaitė, 4 c kl.
Visi buvome pasiryžę savo
buvimu ir didžiuliu tikėjimu
sustabdyti kruvinąją naktį
Tuo metu buvusios 19-metės studentės, budėjusios prie Seimo rūmų, o dabar
– mano mamos trumpas pamąstymas.
Sausio 13-oji – tai
naktis, kurios neįmanoma apibūdinti
žodžiais. Ją reikėjo tiesiog išgyventi
kiekvienam savaip.
Šis jaudinantis vienybės ir tikrumo jausmas tvyrojo net ore, kiekvienas jautėme
vis dažniau plakančias širdis. Ir visai nesvarbu – senas ar jaunas – visi buvome
kartu, pasiryžę savo buvimu ir didžiuliu
tikėjimu sustabdyti kruvinąją naktį. Nebuvo baimės, tik nežinia, kas bus toliau...
Tą naktį visi tapome lyg viena didžiulė
šeima. Vienas kitu stipriai pasitikėjome ir
tikrai žinojome, kad Lietuvoje viskas bus
gerai.
Mamos Daivos Venckuvienės prisiminimus užrašė Vesta Venckutė, 1 f kl.
Žmonių vienybė buvo bekraštė
Sausio mėnuo studentams – sesijos
metas. Visi po Naujųjų metų sugrįžę į
bendrabučius ruošiasi
egzaminams. Dieną
ruošdavomės atsiskaitymams ir sesijai, o
per naktį sėdėdavome prie televizoriaus,
nes visi nujautėme kažką negera.
Naktį iš sausio 12 į 13 pavargau ir nuėjau miegoti, nes praleidome jau kelias
bemieges naktis. Bet, nespėjus sudėti
bluosto, prasidėjo triukšmas ir bėgiojimas koridoriais. Į kambarį įbėgę draugai
pasakė, kad prasidėjo televizijos šturmas
Vilniuje, o sovietų tankai jau juda link
Kauno. Visi studentai puolė link
centro, o bendrabučio komendantė
išlydėjo juos stovėdama prie durų ir
laimindama.
Skubomis kirtę
„Ąžuolyno“ parką pamatėme, kad
daugybė žmonių
stato barikadas netoli Kauno sporto
Halės, kur buvo televizijos ir radijo retransliacijos bokštas. Žmonių vienybė
buvo bekraštė, visi kartu rideno statybinius rintinius, nešė maišus, net savo mašinas statė į barikadas. Kiti automobiliais
vežė maistą. Pasistatę mašininius televizorius sekėme naujienas. Visi buvo vieningi, visi iki vieno.
Staiga išgirdome, kad prie Kauno radiofono važiuoja tankai. Pasileidome
bėgti link Laisvės alėjos, kur buvo įsikūręs radiofonas. Bebėgant sustojo maršrutinis autobusas, nes vairuotojai naktį vežė
nemokamai visus, į gynybą judančius
žmones. Mūsų studentų grupę pamatęs
vairuotojas sustojo viduryje gatvės. Visi
greit sulipome ir nulėkėme iki radiofono.
Ten jau būriavosi šimtai žmonių. Visas
Laisvės alėjos centras prie radiofono buvo
3
perpildytas.
Naktis praėjo bėgiojant, laukiant, statant barikadas ir tikint, kad atsilaikysime.
Tai tęsėsi visą sausį. Sesija nelabai berūpėjo, bet dėstytojai buvo labai supratingi.
Visi buvome vedami vieno bendro tikslo
– Lietuvos laisvės. Buvo tikrai šaunu jausti vienybę ir žmonių viltį. Viskas buvo labai aišku ir nekilo klausimų dėl to, kaip
turi elgtis. Nebuvo jokios baimės – tik
viltis ir tikėjimas.
Savo tėvelio Donato Zaikausko prisiminimus užrašė Kotryna Zaikauskaitė, 1 f
kl. mokinė
Žmones užvaldė panika ir baimė
Tai mano mamos prisiminimai iš sausio 13 d., kai ji tuo metu buvo Vilniaus
traukinių stotyje.
Kaip reagavote, kai jums buvo uždrausta keliauti iš Vilniaus, kokios mintys sukosi galvoje?
– Iš pradžių galvojau, kad tai tik paprastas traukinio gedimas, bet galvoje
pradėjo suktis blogos mintys, nes išėjusi
iš Vilniaus geležinkelio stoties pamačiau,
kaip minios žmonių vieni su arbata, kiti
su antklodėmis keliauja į Aukščiausios
Tarybos rūmų pusę. Tada grįžau į stotį ir
iš čia esančių žmonių sužinojau, kad mus
puola Sovietų Sąjungos kariuomenė.
Kas vyko po to?
– Tuomet mane užplūdo panika, nežinojau nei ką, nei kur dėtis. Galvoje kirbėjo mintis, kad turėčiau ten keliauti, ginti
savo kraštą, bet kūnas buvo tarsi sustingęs – negalėjau net pajudėti. Mane dar
labiau sukaustė išgirsta žinia, kad Sovietų Sąjungos okupantai užėmė Televizijos
bokštą. Po šios žinios visus, buvusius stotyje, užvaldė panika ir baimė.
Savo mamos Rasos Tamošiūnienės prisiminimus užrašė Gustė Tamošiūnaitė,
1f kl. mokinė
Laisvė yra galimybė gyventi,
dirbti ir kurti savo Tėvynėje
4 f klasės gimnazistė Giedrė Merkelytė įstojo į Lietuvos kariuomenės Krašto
apsaugos savanorių pajėgų gretas. Ji
„Atošvaistės” skaitytojams sutiko papasakoti, kodėl pasirinko tarnavimą
Tėvynei.
Sveiki, esu jaunesnioji eilinė Merkelytė. Šiandien sausio trylikta. Tai diena,
kuri buvo, yra ir bus labai ypatinga visai
mūsų valstybei. Šią dieną daug drąsių ir
Lietuvą be galo mylinčiu žmonių kovojo dėl laisvės negailėdami jėgų ir gyvybės. Būtent šios begalinės meilės Lietuvai dėka esame laisva ir nepriklausoma
tauta. Žodis laisvė, mano manymu, yra
galimybė gyventi, dirbti ir kurti savo Tėvynėje. Būti petys petyn su savo šalies
žmonėmis ir jausti, kad aplink viskas
4
Nr. 5(52) 2016 m. sausio 18 d.
sava: miestai, gamta, šeima, draugai...
Laisvė man leidžia tikėti, kad šeimos ir
šalies ateitis priklauso tik nuo mūsų pačių pastangų ir norų. Jausdama pareigą,
meilę Tėvynei ir rūpindamasi jos ateitimi, įstojau į Krašto apsaugos savanorių
pajėgas. Kada manyje užgimė patriotiškumo jausmas, negaliu atsakyti. Mama
pasakojo, kad nuo mažens žavėjausi
Lietuvos trispalve ir vietoj vaikams taip
gerai žinomos dainelės „Du gaideliai“
prašiau, kad mane išmokytų giedoti tautišką giesmę.
Šiomis dienomis nuolat girdime, jog
meilė Lietuvai yra susilpnėjusi ir po truputį nyksta. Tačiau drįsčiau su tuo nesutikti. Puikus pavyzdys – 2015 m. į privalomąją karo tarnybą savo noru užsirašę
šauktiniai savanoriai. Jie visi ėjo savo
noru, be jokios prievartos, todėl tai puikiai įrodo, kad Lietuvoje dar yra drąsių ir
garbingų piliečių. Manęs dažnai klausia:
ką aš veikiu kariuomenėje, ar mažai vyrų
Lietuvoje, kad merginos eina kariauti, ką
man davė Lietuva, kad noriu ją ginti. Į
visus šiuos klausimus turiu labai paprastus atsakymus: kariuomenėje esu todėl,
kad myliu Lietuvą ir tarnauti man yra didelė garbė. Vyrų Lietuvoje tikrai pakanka, tačiau Lietuva yra mūsų visų, ne vien
vyrų, todėl pareigą Tėvynei turi jausti
tiek vyrai, tiek moterys. O ką man davė
Lietuva? Tokius klausimus dažniausiai
girdžiu iš žmonių, kurie yra nusivylę
valdžios sprendimais ir mažais atlyginimais. Aš jiems aiškinu, kad nereikia painioti jausmų Lietuvai ir jausmų valdžiai.
Ir kuo daugiau žmonių supras tą skirtumą, tuo Lietuvos ateitis bus saugesnė. Aš
tai jau supratau. Dabar jūsų eilė.
Neabejoju, jog ir šiais laikais
atsirastų patriotų, kurie gintų
Tėvynę iki paskutinio kraujo lašo
Kuo jums svarbi sausio 13-osios data?
Kokius jausmus žadina?
– Tai data, kai lietuviai parodė tikrąjį
tautos ryžtą ir pasiaukojimą. Už tai jaučiu dėkingumą bei pagarbą mūsų tautos
žmonėms.
Kaip manote, ar šiuolaikiniai žmonės būtų tokie pat ryžtingi, kaip ir 1991
metų sausio 13-ąją?
– Neabejoju, jog ir šiais laikais atsirastų
patriotų, kurie gintų Tėvynę iki paskutinio kraujo lašo, tačiau ar tokių būtų tiek,
kiek prieš 25 metus – drįsčiau abejoti.
Kad ir šiais metais, paskelbus šauktinių
sąrašą, daugelis jaunuolių bando išsisukti
nuo pareigos, nors, mano nuomone, tokio amžiaus jaunuoliai, kurie neturi darbo ar nestudijuoja, tikrai galėtų ne drybsoti lovoje, o pasiaukoti Tėvynės labui.
Kaip manote, ar mokiniai, jaunimas
vertina žuvusių žmonių pasiaukojimą
dėl Lietuvos nepriklausomybės?
– Galbūt masiniai minėjimai jaunimui
per tiek metų atrodo nuvalkioti, tačiau
aš manau, jog bent kiek pasidomėję šios
kraupios dienos įvykiais, mokiniai suvoktų datos svarbą Lietuvos istorijai.
Koks jūsų požiūris į sausio 13-osios
įvykius?
– Aš jaučiuosi dėkingas tiems, kurie
stojo į kovą prieš tankus nepaisydami
savo gyvybės. Džiaugiuosi, jog dabar
mes esame laisvi tiek fiziškai, tiek dvasiškai, vaikai turi galimybę mokytis nepropagandišką informaciją, įvairių užsienio
kalbų...
Kaip minite sausio 13-ąją?
– Kasmet pasižiūrime filmus apie sausio 13-osios įvykius, uždegame žvakelę
pagerbdami žuvusius už Tėvynę.
Ačiū už pokalbį.
Su tėčiu Rolandu Bartkumi kalbėjosi
Neringa Bartkutė, 2 c kl. mokinė
Metų paskaita 2015
Gruodžio 29 dieną Vilniuje vyko Metų
paskaita. Joje dalyvavo ir Mažeikių Merkelio Račkausko lietuvių kalbos mokytojai ekspertai Martynas Januška ir Laima
Skabickienė.
Nuotr. iš dešinės
mokyt. M. Januška ir L. Skabickienė
Lituanistinės bendruomenės atstovai
tradiciškai renkasi į Vilniaus universiteto
Vinco Krėvės auditoriją klausytis Metų
paskaitos. Šiemet renginio pradžioje kalbėjęs VU filologijos fakulteto dekanas
doc. dr. Antanas Smetona pastebėjo, kad
gyvendami permainų metais mokytojai
eina pažinimo ir ieškojimų keliu. Švietimo ir mokslo viceministrė Genoveita
Krasauskienė, džiaugdamasi šalies lituanistų darbais bei kantriu ir oriu buvimu,
pabrėžė, kad mokytojai, klausydamiesi
paskaitų prisiima mokinio vaidmenį, tad
„tikėtina, kad ir šįkart atsiras idėjų, žinoma, namų užduočių, kurias reikės atlikti“.
Paskui visų susirinkusiųjų dėmesį patraukė jaudinantys muzikos garsai, sklidę iš
ansamblio „Regnum Musicale“ dovanoto
koncerto: klasikų kūrinius virtuoziškai
grojo šviesaus atminimo poeto Vaidoto
Daunio dukterys Kotryna Ugnė, Elena ir
Joana.
Šiųmetės lituanistinės paskaitos autorė
– prozininkė Vanda Juknaitė. Ji, pakylėta melodijų grožio ir muzikančių profesionalumo, pasakė taip: „Koncertas pakalbėjo su mumis pačia giliausia kalba.“
Rašytoja šią giluminę kalbą tęsė irgi užgaudama pačias jautriausias sielos stygas:
buvo aiškintasi viena iš įdomiausių aktualijų „Dalis ir visuma“. Vanda Juknaitė
pastebėjo, kad jos gyvenime dabar labai
daug tylos ir todėl atsiranda galimybė
ieškoti būties vientisumo aiškinantis sudėtingas žmogaus prigimties apraiškas
ir pasidavimo racionalumui pasekmes.
Kai šiais laikais triumfuoja protas, kai
taip sudėtinga beišgirsti tylųjį buvimą,
iškyla probleminis klausimas: kaip tapti
visuma. Modernybė, jos racionalumas išskaidė esmę, išsklaidė žmones, pastarųjų
dauguma pasidavė psichologiniam laikui,
jo išaugintam egocentrizmui, gyvenimas
tapo fragmentiškas. Todėl taip sudėtinga
besugrįžti į tai, kas vienytų, kas įkvėptų
pareiti į sielos namus, kas leistų ištirpdyti
nerimo zonas, kas sugrąžintų pasitikėjimą žmonėmis. Rašytoja neslėpė nuostabos: emigruojantys jaunuoliai tikisi, kad
ten jiems bus lengviau gyventi, nes už sienos esančios didesnės galimybės. „O kas
jos? – klausia prozininkė. – Esą draugiški
žmonės. Tai jie padės gyventi. Keista... Ne
artimieji, bet svetimieji...“.
Įspūdinga Vandos Juknaitės kalba buvo
jautri, bet ne pesimistinė. Prisiminti ir
profesorės Viktorijos Daujotytės žodžiai
(beje, ji renginyje irgi dalyvavo): „Reikia
palikti vietos sugrįžimui“, pasidžiaugta ir
dėl to, kad į mokyklų programas grįžta
ištisi kūriniai, kad menas ir šiais laikais
puošia gyvenimą, kad vis randasi tokių
talentingų rašytojų, kaip Mindaugas Nastaravičius, kad gerumo išties daug, kad
aplinkiniai gali atjausti. Rašytoja, baigdama savo kalbą, pabrėžė, kad „atsilaikyti prieš tai, ką sugalvojo protas, išties
sunku“, tačiau giluminiai ženklai, niekur
nedingo. Jų esama. Jie ir padeda gyventi.
Metų paskaitą apibendrino Švietimo ir
mokslo ministerijos vyriausioji specialistė Asta Nida Poderienė. Renginį vedė
UPC vyriausioji specialistė Meilė Čeponienė ir mūsų gimnazijos lituanistas
Martynas Januška.
Lietuvių kalbos mokytoja
Laima Skabickienė
Baltijos jūra
Nr. 5(52) 2016 m. sausio 18 d.
Redaktorės žodis
Praūžus šventėms,
galime džiaugtis tikrai šalta žiema, ilgų
atostogų nuotykiais
ir 2016-ųjų metų pradžia. Tai reiškia naujus
siekius, įsipareigojimus bei I pusmečio
pabaigą!
Sėkmės formulė atrodo paprasta –
susikūrę individualius tikslus, kuriuos
galbūt jau seniai norėjome įgyvendinti,
drąsiai sutinkame visus iššūkius, kad
vėliau galėtume džiaugtis sunkaus darbo vaisiais.
Šis mėnuo ypatingas. Sausio 13-ąją
25 kartą minėjome visai šaliai svarbią
datą – Laisvės gynėjų dieną. Visus sukrečiantys 1991-ųjų metų sausio įvykiai
skatino susiburti drauge ir džiaugtis
kasdieniais dalykais: žodžio, spaudos
laisve ir iškovota nepriklausomybe.
Mūsų gimnazijos bendruomenė kartu
su Senamiesčio pagrindinės mokyklos
mokiniais, savivaldybės atstovais bei
kitais miesto gyventojais Laisvės gatvėje trečiąkart susitelkė į Laisvės bangą
gyvybę paaukojusiems Lietuvos piliečiams atminti. Sausio 13 dieną galėjome ne tik dalyvauti šioje akcijoje, bet ir
pažiūrėti vaidybinį filmą „Mes dainuosim“, kuris padėjo geriau įsivaizduoti
tos dienos įvykius. Taigi Jums, mieli
skaitytojai, linkiu, kad džiaugtumėtės
kiekviena laisvės akimirka, kuri labai
svarbi, kad nepritrūktumėte motyvacijos ir prisimintumėte, kad tik Jūs patys
nulemiate šių metų laimę ir sėkmę bei
tai, ar 2016-ieji bus dar geresni nei praėję!
Fausta Šukytė, 2 c kl.
padėjo susiruošti lietuvių kalbos mokytoja, kuri klasę trumpai supažindino su
spektaklio siužetu, įspėjo apie būsimas
metaforas. Dar besėdint pamokoje daug
kas paaiškėjo, todėl nekantravau sulaukti momento, kai teatre užgęsta šviesos ir
nutyla šurmulys.
Dabar, praėjus keletui savaičių, jau galiu ramiai kalbėti apie tai, ką pamačiau.
Spektaklis nebebuvo toks sukrečiantis,
kaip pirmąsyk, tačiau kažkas vis vien sujaudino. Dar giliau nei pirmąsyk. Norėdama tai paaiškinti ir išsiaiškinti, siužetą
Kairėje – Salė (akt. Indrė Patkauskaitė),
dešinėje – Milė (akt. Valda Bičkutė)
suskirstysiu į dvi linijas.
Pastaba: čia tik mano pačios mintys ir
neabejoju, kad yra ir kitokių nuomonių
bei siužeto ar veikėjų interpretacijų.
Pirma siužetinė linija – Lietuvos visuomenės veikėjo, geopolitiko Kazimiero
Pakšto, turėjusio svajonę perkelti tėvynę
į tolimą Afrikos šalį, gyvenimo istorija.
Kazimiero Pakšto tikslas buvo toks nerealus, jog jį įkūnijantis veikėjas ironiš-
Apie salą Indijos vandenyje ir visai ne apie tai
Kazimieras Pokštas (akt. Tomas Rinkūnas)
Gruodžio mėnesį būrys 3 – 4 klasių
gimnazistų vyko į Telšių Žemaitės dramos teatrą, kur stebėjo prozininko, dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesę
Madagaskaras.
Žiūrovė buvau ir aš. Tiesa, jau nebe
naujokė – žiūrėjau antrą kartą. Turbūt
pirmiausia reikėtų dėl to pasiaiškinti.
Pirmą kartą spektaklį stebėjau kiek suglumusi: nebuvau plačiai susipažinusi su
siužetu, todėl nesupratau kai kurių simbolių, metaforų. Vis dėlto net ir ne iki
galo suprastos detalės man nesutrukdė
išeiti iš salės plačiai išplėstomis akimis:
buvau sužavėta spektaklyje iškeltomis
problemomis, idėjomis. Būtent todėl
pasitaikius progai vėl nusipirkau bilietą
– kad labiau įsigilinčiau – ne tik į siužetą,
bet ir į potekstes.
Į antrąją kelionę Madagaskaro link
kai pavadintas Pokštu. Stebėjau jį, kaip
aplinkinius suvokimu praaugusį žmogų,
kuriam beprotiškai sunku prisitaikyti.
Būdamas intelektualus ir trokštantis tobulėti, jis skatina visus atgręžti veidus
į jūrą – Vakarus. Pokštas siekia idealo,
trokšta apsaugoti gimtinę nuo išnykimo, tarsi nujausdamas artėjantį pavojų.
Nesuprastam vyrui neįdomūs žemiški
malonumai, jis atkakliai siekia savo tikslo, kartais net pamiršdamas, jog ir pats
tėra žmogus, turintis tik vieną galimybę
gyventi. Jis atspindi tuos, kurie, nors ir
suvokdami, jog jų kova gali būti bevaisė, vis vien aukojasi dėl didesniojo gėrio.
Vis dėlto Pokšto likimas atskleidžia paprastą, tačiau kartu ir liūdną tiesą – vienas žmogus, kad ir kaip jis stengtųsi, pasaulio nepakeis, o paaukotas asmeninis
gyvenimas neretai tebus betikslė auka.
5
Antroji siužetinė linija – trijų merginų istorija. Salė įkūnija lietuvių poetę
Salomėją Nėrį, Milė – rašytojo, žinomo
romano Altorių šešėly autoriaus Vinco Mykolaičio – Putino žmoną Emiliją
Kvedaraitę, o Helė – aktorę, Salomėjos
Nėries studijų draugę Eleną Vilčinskaitę.
Salė su Mile – kambariokės, trokštančios
pamatyti pasaulį ir, žinoma, būti pamatytos. Labiausiai koncentruojamasi į Salę:
ji jautri, emocionali, įsimylėjusi pačią
meilės idėją. Mano manymu, ji vaizduoja ne tik Nėrį, bet ir visas jaunutes merginas, kurios, nors ir tyros bei geraširdės,
tačiau neįtikėtinai naivios idealistės. Būtent todėl jų susidūrimas su realybe toks
skaudus – užuot sulaukusios išsvajoto
jaunikio ir pasakos su laiminga pabaiga,
jos yra priverstos susitaikyti su paprastu,
žemišku gyvenimu, santuoka, reikalaujančia pastangų, bei faktu, kad pasakos
baigiasi. Susitikusios po daugelio metų
trys draugės nutolusios viena nuo kitos,
pasikeitusios. Atvirumą, nuoširdumą jos
slepia po kaukėmis, veiduose nebematyti
ankstesnio entuziazmo. Jos – susitaikiusios ir tik ilgesingi žvilgsniai leidžia suprasti – joms vis dar skaudu, jog taip ir
nerado, ko ieškojusios. Stebint šią sceną
realybė sukrėtė ir mane: ,,Nejaugi tikrai“,
– tepagalvojau ir kvailas, mergaitiškas
svajones teko ilgam nuryti.
Taigi, pagrindiniai spektaklio veikėjai sukelia daugybę minčių apie pjesės
problemų aktualumą šiandien. Madagaskaras įkūnija ne tik Lietuvos istorijai
svarbias asmenybes, tačiau ir apskritai
drąsius, ne visada suprantamus, jautrius,
svajingus, tikinčius ir nusiviliančius,
mylinčius ir kenčiančius žmones. Personažai kelia klausimus: ar verta siekti neįmanomo, aukotis to neįvertinantiems,
beatodairiškai mylėti. Pjesė juokina publiką ironizuodama, aštrindama žmonių charakterio savybes, taip dar aiškiau
parodydama tam tikrų pasirinkimų ir
veiksmų absurdiškumą.
Pažvelgiau į dvi, gerokai sutrumpintas
siužetines linijas. Nors tai dar tikrai ne
viskas, į smulkmenas leistis nenorėčiau.
Ne tik todėl, kad kiekvienas jas gali interpretuoti savaip – greičiau jau dėlto, kad
nesugadinčiau malonumo dar nemačiusiems spektaklio gimnazistams – manau,
kad jį pamatyti verta kiekvienam.
Milda Pakamanytė, 4 c kl.
Laižuvoje. Nuotr. A.Jasinskaitės
6
Nr. 5(52) 2016 m. sausio 18 d.
Apie perskaitytas knygas
Akcijai „Knygų
Kalėdos“ pasibaigus
Per Tris karalius tradiciškai finišuoja „Knygų Kalėdos“. Tą dieną ir mes iš
pirmo aukšto fojė parsinešusios dėžę
„Knygų Kalėdos“ išėmėme 22 knygas.
Akcijos metu bibliotekų lentynos daugiausia praturtėjo psichologine literatūra ir romanais. Apie akciją „Knygų
Kalėdos“ skelbėme mokyklos interneto
svetainėje, pirmo aukšto stende, informavome gimnazistus ir jų kuratorius.
Akcijos tikslas – surinkti knygų, kad jas
galėtume dovanoti Sodų pagrindinės
mokyklos bibliotekai. Tokių knygų gavome tik 4. Visos dovanotos knygos paženklintos „Knygų Kalėdų“ lipdukais.
Ko žmogui reikia, kad jis būtų laimingas? Paprastai nedaug – tik tenka kažką
šiek tiek pakeisti, o gal net paaukoti.
Laurento Gounelio knyga „Žmogus,
kuris norėjo būti laimingas“, yra apie
mokytoją, atostogaujantį Balyje ir netikėtai užsukusį pas vietos žiniuonį. Šis
padeda ne tik atskleisti lankytojo liūdesio priežastis, bet ir pakeisti gyvenimą
į laimės pažinimo
kelionę. Tai kūrinys, skirtas kiekvienam iš mūsų,
bent kartą susimąsčiusiam, ar visada
gyvenimas teikia
džiaugsmo. Ar jis
toks, apie kokį svajoju?
Ir panaši, ir visiškai kitokia knyga
– „Dešimt minučių“. Autorė Chiara
Gamberale skaitytoją supažindina su
Viktorija Vaserytė,
buvusi abiturientė, dabar VVU žurnalistikos fakulteto studentė
Mintys
Džiaugiamės mokytojais, pastoviai
turtinančiais mokyklos biblioteką, norėtųsi ir mokinių iniciatyvos, pilietiškumo, socialinės veiklos, kad jie labiau
įsitrauktų į akciją...“. Mokytojai rodo
pavyzdį, tikime, kad ir mokiniai paseks
jų pavyzdžiu, nes bibliotekos fondais
naudojasi daug gimnazistų. Knygas
dovanoti mokyklos bibliotekai galite
ir pasibaigus akcijai, visus metus. Maloniai pradžiugino 4 a klasės mokinė
Kristina Intaitė, kuri rugsėjo 1-ąją padovanojo net kelias, per vasaros atostogas perskaitytas naujas knygas. O kad
tokių mokinių būtų bent dešimtkart
daugiau!
Nuoširdžiai dėkojame visiems, dalyvavusiems akcijoje „Knygų Kalėdos”.
Bibliotekininkė Vilija Statkutė
***
šiemet su Kalėdom
gavau
nuostabiausią
dovaną – patirtį,
galimybę dirbti
paslaugų sektoriuje,
pamatyti,
koks nemalonus
ar koks nuostabus gali būti žmogus, ką
reiškia uždirbti ir pamilti darbą. ir dabar kovoju su ašaromis – ne dėl tokio
kuklaus savo Kūčių stalo (kažkodėl šita,
gan filmiška, situacija man atrodo labai
artima), o todėl, kad baigėsi darbas, kad
kasdien nebesusitiksiu su talentingąja
Valentina ir linksmuole Gabriele, kad
vėlyvais vakarais nestovėsiu prie licėjaus ir nebelauksiu autobuso. Galbūt
nuo kitų metų lauksiu jo kitur.
Ir šįkart jau per Kūčias mąstau ne
apie naujų metų pažadus, o apie planus.
liūdesyje skęstančia
moterimi Kjara. Išsiskyrimas su vyru,
darbo
netektis...
Taip jau nutinka,
kai nesėkmės užpuola kone iš karto, o tu turi nepasiduoti ir, kaip ten
bebūtų, užtikrintai
gyventi toliau. Tačiau kas gali padėti
atsitiesti? Šis pasakojimas siūlo žaidimą! Jo metu kiekvieną dieną bent dešimt minučių reikia nuveikti kažką niekada nebandyto.
Kaip nauji potyriai gali paveikti gyvenimą, mūsų laimę?
Taigi, nors kiekvieno gyvenimas yra
įvairus, siūlantis patirti tiek džiaugsmo,
tiek skausmo (deja, taip jau turi būti),
privalome pasistengti, kad visgi mūsų
širdyse karaliautų laimė. Dažnai prireikia pagalbos, o šios dvi knygos – puiki
išeitis pamiršti, o gal net nugalėti savo
liūdesį ir problemas.
Viltė Radavičiūtė, 1 e kl.
Ne apie stebuklus, o tikslus.
Iki pasimatymo, vaikyste.
****
Seniau aš labai dažnai atsisėsdavau
tokiais lapkričiais kampe ir galvodavau,
kažin kodėl viskas taip nesmagu ir nesėkminga, mąstydavau, ko man reikia
iš žmonių ir kaip aš nerandu tų trokštamų savybių. Bet tada mane pasiekė viena mintis (ačiū jos autoriui!), kuri apskritai pakeitė visą mąstymą ir nepalieka
širdies (o gal proto – neišsiaiškinau dar,
kur tos gilios mintys glūdi).
„Tu visada galvoji, ko tau reikia iš kitų
žmonių, tačiau pasakyk, Viktorija, ar
dažnai pasvarstai, ką kitam žmogui gali
duoti tu?“
„Aišku, pagalvoju! Daug ką galėčiau!“
„Na, klausau.“
„Hm... na... matai...“
Ir ilga tyla.
Vėliau atsakiau – galiu duoti didžiulį rūpestį ir meilę, pusryčius, arbatos
puodelį, apkabinimus, nuotaikingus
pasakojimus, šypseną ir dar daug visko.
Bet prireikė laiko.
Ir nuo to paprasto pavasario vakaro
viskas ėmė keistis, nes po to, kai supratau, kiek daug galiu kitiems suteikti,
džiaugsmą pradėjo teikti davimas. Laimė atsidūrė visa mano rankose.
****
Nukelta į 9 p.
A.Jasinskaitės nuotr.
Nr. 5(52) 2016 m. sausio 18 d.
MOKYKLOS ISTORIJOS PUSLAPIAI
Merkelis Račkauskas: iš
Panevėžio – į Mažeikius
Merkelis Račkauskas (rusiškuose dokumentuose įrašyta Melchioras) gimė
1885 m. sausio 6 d. ūkininkų šeimoje
Šiaudinės kaime (dabar Papilės sen.,
Akmenės r.).
1895 m. baigė Šiaulių pradžios mokyklą, 1896 m. įstojo į šiame mieste buvusią gimnaziją ir 1904 m. ją baigė. Čia
mokydamasis, trejetą metų gyveno Stanislavos Pečkauskienės, rašytojos Šatrijos Raganos mamos išlaikomame bute
mokiniams, todėl turėjo progos pabendrauti su pas Pečkauskus besilankančiu
Povilu Višinskiu.
Mokydamasis vyresnėse klasėse, M.
Račkauskas dalyvavo lietuvių mokinių
ratelyje (vadovas Vladas Laumenskis).
Tuo metu Merkelis sukūrė kelis eilėraščius, pasirašytus slapyvardžiu Mykolas Rupeika. P. Višinskio pastangomis
jie buvo išspaudinti „Tėvynės sarge“.
Baigęs gimnaziją ir neturėdamas lėšų
toliau studijuoti aukštojoje mokykloje, M. Račkauskas, Kurtuvėnų grafui
Pliateriui pasiūlius, mokė jo vaikus.
Iki jo ten mokytojavo studentas Jurgis
Čiurlys ir Povilas Višinskis. Dabar M.
Račkauskas turėjo progų bendrauti su
žymiais veikėjais: kunigu Juozu Tumu,
poetu Mykolu Vaitkumi, aktoriumi
Jonu Vaičkumi, mokytoju Jonu Jablons-
Priekyje trečias is kairės J.Jablonskis.
Antr. eil. treč. is kair. M.Račkauskas
kiu, Vladu Putvinskiu, kurie lankėsi pas
Kurtuvėnų kleboną Joną Vizbarą. Bendravimas su šiais žmonėmis turėjo įtakos lietuviškai jo sąmonei ugdytis.
Padirbėjęs mokytoju pas Pliaterius
ir susitaupęs kelis šimtus rublių, 1905
m. rudenį M. Račkauskas išvyko į Peterburgą ir įstojo į Juridinį fakultetą
šio miesto universitete. Čia jam daug
įtakos turėjo prof. Lev Josifovič Petražickio, Evgenij Viktorovič Tarlės, Michail Niestrovič Speranskio ir Tadeuš
Stefan Zielinskio paskaitos. Laikai buvo
neramūs: darbininkų streikus palaikiusius studentus pradėta persekioti,
jų butuose daryti kratas, kai kuriuos
ir suiminėti. O jaunasis studentas ne
kartą dalyvavo demonstracijose ir
1926-03-24. Centre M.Račkauskas su
mokiniais ir mokytojais
7
šio miesto gimnaziją, prašymas nebuvo
patenkintas ir buvo paskirtas į Veližą
(Vitebsko gub.). To atsisakęs, sugrįžo į
Bolhradą. Iš čia M. Račkauskas išvyko į
Chersoną, kur iki 1921 m. rugsėjo 1 d. I
klasikinėje gimnazijoje mokė lotynų ir
graikų kalbų.
1914 m. pavasarį M. Račkauskui dirbant Chersone ir J. Jablonskiui tarpininkaujant, buvo pasiūlyta įsidarbinti
Gardino gimnazijoje. Čia mokytojavo
J. Jablonskis, bet, karui prasidėjus, ši
gimnazija evakuota, tad persikelti iš
pietų Rusijos jau nebuvo prasmės. 1918
m. Lietuvos įgaliotinis Odesoje M.
slaptuose susirinkimuose. Vengdamas
savo draugų likimo – jų dauguma jau
buvo suimti – 1906 m. pavasarį M.
Račkauskas išvyko į Odesą ir pradėjo
studijuoti Klasikinių kalbų skyriuje Istorijos-filologijos fakultete. Ten dalyvavo lietuvių darbininkų ir tarnautojų
1926 m. 8 kl. Vidury direktorius
M.Račkauskas
draugijos „Rūta“ gyvenime. Odesoje
M. Račkauskas sutiko gražią mergaitę,
turtingą buvusio ūkvedžio dukrą Eleną
Latinskaitę, baigusią griežtai auklėjamų
mergaičių mokyklą Ukrainoje. Susituokę vėliau persikėlė gyventi į Chersoną.
1910 m. pavasarį M. Račkauskas
Odesos universitete baigė klasikinę filologiją I laipsnio diplomu. Parašęs studiją „Oratoriaus Lisijaus gimimo vieta
ir laikas“, buvo pakviestas pasilikti universitete ruoštis profesūrai. Tačiau dėl
materialinių aplinkybių, nes jau buvo
vedęs ir turėjo sūnų, sutiko tik su pasiūlymu mokytojauti. Tad nuo 1910 m.
rugpjūčio 1 d. iki 1913 m. spalio 1-osios
jis lotynų ir graikų kalbas dėstė Bolhrado (Odesos sr.) klasikinėje gimnazijoje.
Vis dėlto M. Račkauskas norėjo dirbti
Lietuvoje. Todėl 1911 m. vasarą atvyko
pas Vilniaus mokslo apygardos kuratorių prašyti laisvos mokytojo vietos
Šiauliuose. Paaiškėjus, kad jis yra baigęs
M.Račkauskas. Gimnazijos mokytojai 1925 m.
Račkauskui atsiuntė Lietuvos piliečio
pasą, tačiau nei šiais, nei kitais metais
dar nepavyko grįžti į tėvynę, o 1920 m.,
jau ešelonui išvykstant, M. Račkauskas
susirgo dėmėtąja šiltine. Tad į Lietuvą
jis sugrįžo tik 1921 m. spalio 8 d. Visuomet norėjo dirbti savame krašte ir
su savais, nes buvo pasiilgęs savo tėvų
ir giminių.
1921 m. spalio 10 d. Švietimo ministro įsakymu M. Račkauskui patikėtos
vyresniojo ypatingų reikalų valdininko prie Švietimo ministerijos pareigos.
Tačiau jau lapkričio 1 d. jis paskirtas
Panevėžio mokytojų seminarijos mokytoju. Nuo 1921 m. lapkričio 16 d. jam
leista eiti Panevėžio lenkų gimnazijos
mokytojo pareigas. Iš šių pareigų atleistas 1923-08-01. Vėliau jis dirbo Panevėžio lenkų gimnazijos mokytoju.
1923 m. rugpjūčio 1 d. M. Račkauskas atvyko į Mažeikių progimnaziją.
Čia, tėvų komitetui padedant, įkūrė
gimnaziją ir tapo jos direktoriumi. Kadangi jis buvo patyręs klasikinių kalbų
žinovas, graikų kalbą kaip neprivalomą
dalyką nutarta dėstyti nuo 5-os klasės
skiriant tris paskutines pamokas per savaitę (tuo metu Lietuvoje dar nė vienoje gimnazijoje nebuvo dėstoma graikų
kalba). Tėvų komitetui ir Pedagogų tarybai sutikus, leidimo kreiptasi į Švietimo ministrą. Jam skirtame prašyme M.
Račkauskas rašė:
Kiekviena beveik tauta turi savo turtus, kuriais didžiuojasi ir kurių dėka
šiokiu ar tokiu būdu prisideda prie pasaulio kultūros vystymosi. Mūsų šaly
be miškų ir dirbamos žemės didžiulių
plotų nėra kitokių prigimties turtų. Galima tikėtis, kad mes kultūriniu atžvil-
8
Nr. 5(52) 2016 m. sausio 18 d.
giu pavysim kitas tautas, kaip danus ar
norvegus, bet toms tautoms mes galime
prilygti vien materialinės kultūros išsivystymo žvilgsniu; dvasinė gi kultūra
pasiliks pas mus savotiška, nes ji vystėsi
tam tikroms, savotiškoms aplinkybėms
veikiant. Kas gi glūdi mūsų dvasinės kultūros pagrinde? Čia mes turime tokį turtą, kurio mums pavydi visas civilizuotas
pasaulis: mūsų kalbą. Dabar daug kas
Lietuvoje yra susirūpinęs mūsų kalbos
likimu, nes senosios kartos mūsų kalbos
žinovų turime nedaug (Jablonskis, Būga,
Namas Tirkšlių g. 12. 1923-27 m. čia gyveno Račkausku šeima Mažeikiuose
Balčikonis), o naujoji, priauganti karta,
neturėdama tam tikro filologinio išsilavinimo, gali nesugebėti apsaugoti mūsų
kalbą nuo jos darkymo ir gadinimo. Nemanau, kad universitetas galėtų suteikti
pilną filologinį išsilavinimą stojusiems iš
mūsų gimnazijų mokiniams, nemokantiems lotynų ir graikų kalbų. Jau prof.
Jablonskis skundžiasi, kad jam sunku
dėstyti studentams lietuvių gramatikos
pagrindus, nes studentai menkai tėra filologiniai išsilavinę. Lotynų kalbos mūsų
abiturientai dar šiek tiek moka, bet apie
graikų kalbą jie neturi jokio supratimo; ta spraga šiaip taip užkišama universitete, bet apie tos kalbos gerą mūsų
studentų mokėjimą netenka kalbėti. J.
Balčikonis, vienas geriausių mūsų gyvos kalbos žinovų, jau kelinti metai kalba apie įsteigimą Lietuvoje nors vienos
klasinės gimnazijos, bet tos jo svajonės ir
liks, be abejo, svajonėmis. Aš žiūrėčiau į
tą klausimą kiek kitaip. Mūsų mokyklų
programos buvo sudarytos ar gamtininkų, ar matematikų, nes jose labai maža
pavesta vietos humanitariniam mokinių
lavinimui. Kalboms skirta tik tiek pamo-
Su dukromis Marija Cvirkiene ir
Eliza Vencloviene
kų, kiek reikalauja siauro utilitarizmo
principai.
Lotynų kalba, kuriai net amerikiečių
mokyklose pavesta viena iš pirmų vietų
tarp dėstomųjų dalykų, mūsų gimnazijose palikta vien dėl formos: jos mokosi
tik kas nori ir kaip nori; graikų kalba
ir literatūra visai pašalinta iš dėstomųjų dalykų skaičiaus. Obskurantizmas,
prisidengęs utilitarizmu, tirštu rūku
apsiaučia mūsų mokyklas. Žinoma, dėl
mokytojų stokos ir dėl sunkios mūsų
krašto ekonominės padėties negalima
pageidauti plačios diferencijacijos dėstomųjų mokyklose dalykų; netenka svajoti
apie klasinę gimnaziją arba apie aukštąjį Pedagoginį institutą. Bet kur galima ir kiek galima – diferenciacija būtų
geistina. Čia turiu omeny graikų kalbos
dėstymą, kaip neprivalomą dalyką kai
kuriose mūsų gimnazijose. Ne vieta ir
ne laikas kalbėti čia apie graikų kalbos
ir literatūros svarbumą, pažymėsiu tik,
kad mūsų kalba turi daug bendro su
graikų kalba, kaip kirčių mokslo, taip ir
etimologinės žodžių sudėties bei formų
giminystės žvilgsniais. Vargu ar gali filologas nuodugniai pažinti mūsų kalbą
be graikų kalbos ir atvirkščiai – graikų
kalbą be mūsų kalbos. Be to visas graikų
kultūrinis palikimas liks mums svetimas,
jei mes nesuteiksim galimybės mūsų jaunuomenei susipažinti su graikų kalba.
Dabar mes turime išverstą Odisėją, o ar
Ilijados vertimo sulauksime, kas žino? O
kur vertimai Sofoklio, Euripido, Platono
ir kitų? Juk ir Odisėją išvertė žmogus,
išėjęs klasinę gimnaziją, juk Jablonskis ir Būga yra klasikai! Nejaugi visoje
Lietuvoje neturėsim nė vienos gimnazijos, kur būtų galima pasiekti klasikinio
išsilavinimo? Civilizuotas pasaulis tampriai riša mūsų kalbą su graikų kalba,
o mums rodosi, kad galime visai apsieiti
be graikų kultūrinio šaltinio. Nežinau,
ar yra tauta, kuri, nepergyvenus klasicizmo periodo mokyklose, pasižymėtų
savo literatūra. Nesusipažinę su graikų
klasikais, mes neišdirbsim savyje sveiko
kriticizmo principų, nesugebėsim atskirti tikrų literatūrinių almazų nuo šlamšto, kurio jau ir taip nemaža įsibrovė į
mūsų literatūrą.
Išvykos
Gruodžio pabaigoje Dautarų
dvare vyko šventinis koncertas
„Muzikinė girlianda jaukių Kūčių
išvakarėse“. Jame dalyvavo ir mūsų
gimnazijos merginų ansamblis
Incanto.
Ruošė muzikos mokytoja
Natalija Dapšienė.
>>>>>
Aš nesvajoju apie tikras klasines gimnazijas: jų mes gal ir neturėsim. Aš tik
prašyčiau Jūsų Ekscelencijos leisti dėstyti
graikų kalbą, kaipo neprivalomą dalyką,
tose mūsų gimnazijose, kur yra mokytojų klasikų. Tokiu būdu graikų kalbos
mokėjimas nežus amžinai Lietuvoje ir
gabesni mokiniai galės pasekmingai tęsti
Jablonskių ir Būgų darbą. Tik nereikėtų
varžyti tos kalbos dėstymo apribotu mokinių skaičium, kaip tat yra daroma dėl
naujųjų kalbų; jei kurioje gimnazijoje
atsirastų nors keletas mokinių, norinčių
ir galinčių su graikų kalba susipažinti,
reikėtų leisti skirti tam reikalui pamokų.
Nemanau, kad daug Lietuvoje atsirastų tokių mokyklų, kur būtų ir mokytojų klasikų ir mokinių, norinčių išmokti
graikų kalbos, todėl valstybinis biudžetas čia mažai tenukentėtų. Tuo tarpu aš
prašyčiau Jūsų Ekscelencijos leisti įvesti
graikų kalbą, kaip neprivalomą dalyką,
penktoje klasėje Mažeikių progimnazijos (3 paskutines pamokas į savaitę), kur
iš 27-ių tos klasės mokinių 25 pareiškė
noro mokytis graikų kalbos (ir jau jos
mokosi), ir kur mokinių tėvai prašo leisti
tos kalbos dėstymą įvesti. Lotynų ir graikų kalbas aš dėsčiau 11 metų rusų gimnazijose, todėl prašyčiau Jūsų Ekscelencijos leisti man dėstyti tą kalbą Mažeikių
Progimnazijoje. Nors graikų kalbos vadovėlio lietuvių kalboje dar neturime,
bet po metų jau baigčiau dabar pradėtą
rašyti vadovėlį, o kol kas galėtume iš užrašų tos kalbos mokytis.
Algirdas Vilkas,
jaunųjų kraštotyrininkų būrelio vadovas
1925 m. Račkausko parašas
Nr. 5(52) 2016 m. sausio 18 d.
Iš LCC (Lietuvos Krikščioniškojo koledžo) sugrįžus
>>>>>
Gruodžio mėn. 1-4 klasių gimnazistai lankėsi LCC.
Ekskursijos metu išklausė
paskaitos apie galimas studijų programas, globalizacijos
įtaką civilizacijos pokyčiams,
susipažino su koledžo miesteliu – pamatė auditorijas,
biblioteką, lankėsi studentų
bendrabučiuose. LCC tarptautinis universitetas pakvietė
mus į penktąjį kartą rengiamą
LCC kalėdinę labdaros mugę ir koncertą, kuris vyko Michealsen centre. Visus
sužavėjo Kalėdinė dvasia ir dalijimasis
su kitais tuo, ką turi, nes dalis mugės ir
koncerto metu surinktų lėšų bus skirta
Klaipėdos nakvynės namų gyventojų
šventiniam stalui.
Gimnazistai turėjo galimybę pasižiūrėti kalėdinį studentų ir dėstytojų vaidinimą „Naujoje Šviesoje” (režisierius
Franklin Brown) apie šeimos vertybes,
tradicijas ir Kalėdų reikšmę. Šios kultūrinės – pažintinės ekskursijos tikslas
– ugdyti bręstančią asmenybę, puose-
9
Sausio 15 d. 4 a klasės mokinė
GIEDRĖ PRANAUSKYTĖ dalyvavo
Druskininkų „Ryto“ gimnazijoje vykusioje respublikinėje konferencijoje,
skirtoje M.K Čiurlionio kūrybai. Skaitė
pranešimą „Zodiakas“.
Ruošė dailės mokyt. Asta Milėškienė
***
Gruodžio pabaigoje dailės mokytojas
R. Milėška gimnazijos 2 a. organizavo 4
g kl. mokinės Gintarės Grigalytės personalinę piešinių parodą.
lėti mokinių bendruomeniškumo, tarpusavio
pagarbos
santykius,
stiprinti pilietiškos, iniciatyvios, kūrybiškos
asmenybės
ugdymą
bendradarbiaujant su
socialiniais partneriais.
Grįždami gimnazistai kalbėjo, kad išvyka į
LCC jiems buvusi tikrai
naudinga. Jie džiaugėsi sužinoję daug
įdomių dalykų apie neseniai įsikūrusį koledžą, susipažino su universiteto
aplinka bei pačiais studentais. Mokiniai
turėjo galimybę dalyvauti linksmoje
mugėje, pasigrožėti šventiniu spektakliu.
Taigi išvyka į LCC visiems buvo naudinga ir įdomi. Belieka tik padėkoti
koordinatorei Vidmantei Tamošiūnaitei už suteiktą galimybę trumpam tapti
LCC bendruomenės nariais ir apmokėtą kelionę.
Anglų kalbos mokytoja
Jolanta Žutienė
Telšių apskr. ugdymo įstaigų MMB mugėje
Prieš Kalėdas ekonomikos mokytoja Rima Meldaikienė kartu su 3 gimnazijos mokinių bendrovėmis dalyvavo Telšių apskr. ugdymo įstaigų MMB
mugėje. Jos pelnė tokias nominacijas:
KONKURENCINGIAUSIA – 2 d
kl. vaikinų komanda, MMB vadovas
Atkelta iš 6 p.
Rajono jaunųjų filologų konkurso
laureatė
Gintarė Vydmantaitė, 3 e kl.
Konsultavo Romualda Žilinskienė,
lietuvių kalbos mokytoja
Apie mišką, uogas ir ne tik...
Esė
Mantvydas Rancas;
INOVATYVIAUSIA – 1 c kl. vaikinų
komanda, MMB vadovas Arnas Čižauskas.
2 e kl. mokinei Erikai Puškaitei skirta
padėka už dalyvavimą.
Kaipgi aš pavadinčiau savo šeimą?
Miškiniais! Gal ir ne tiesiogiai – mes
negyvename miške, ne, ir neišgyvename iš jo. Bet nuo mažens, vos pradėjusią žengti pirmuosius žingsnius, mane,
prieš tai brolį bei seserį mama vedėsi
į mišką. O ten ji nepramogauja – renka įvairiausias gėrybes: grybus, uogas.
Turbūt todėl tokie stiprūs užaugome.
Juk uogos – tai beveik visų vitaminų sąrašas. Jas žmonės vertina visame pasaulyje ne tik dėl jų sodraus skonio, bet ir
dėl gydomųjų savybių. Labai mažai sirgome. Kol dar pypliai tebuvome, mums
dar neliepė rinkti uogų, bet visada stebėjome, kaip mama renka žemuoges,
mėlynes, avietes, spanguoles, bruknes,
netgi vaivorus. Visada stebino jos valia
10
Nr. 5(52) 2016 m. sausio 18 d.
ir atkaklumas: būtinai pririnkti kaupiną kibirą. Įsivaizduoju: mamai buvo
sunku su mumis. Juk mes – mažiukai
dar, vienoje vietoje nusibosta, norisi
siusti, išdykauti. Ji visaip mus gundo
ilgiau pabūti su ja, nori kuo daugiau
prisiuogauti. Ir saldainių duoda, ir žada
namie ilgiau pasakas pasekti. Pavyksta
prisivilioti: išbūname ne trumpą dienos
dalį su ja miške. Žinoma, jeigu jau labai
užsikaprizindavome, nebeuogaudavo.
Kitą dieną išsiruošdavo viena.
Miškas mažiems nelabai draugiškas
ir mielas. Karšta, saulė kepina, vėjelio
nė pūstelėjimo, toli nueiti neleidžia... O
dar tie kuisiai, ne tik įkyriai zyzia, bet ir
gelia, bimbalai kanda. Nespėji baidyti.
Bimbalas, kaip mes vadiname, tai
man bjauriausias vabzdys iš visų. Net
pasipurtau pagalvojusi apie jo skaudžius skiepus. Išvaizda panašus į musę.
Didelių akių, o papilvėje kailiukas.
Nesuprantu, kam gamta jam davė tą
kailiuką? Negi jam šalta tokiomis karštomis vasaros dienomis? Kad akys didelės, suprantu kodėl – reikia kuo geriau nužiūrėti auką ir nusitaikyti į katrą
vietą kąsti. Kai įkanda, geriau nesikasyti, iš patirties sakau, pradės niežėt dešimtkart daugiau, bet kaip nesikasysi,
kai nežmoniškai niežti? Paskui vaikštai
visas šašuotas. Pasirodi nalabeije bimbala, – tik ramiai namuose būdamas
gali dainuoti. Tai va, ir mes mamai zyziam ne mažiau įkyriai už bimbalus ir
kuisius.
Manau, kiekvienam, ne tik gamtos
mylėtojui yra tekę susipažinti su įkyriuoju kuisiu.Ta kraugerė būtybė man
jau įkyrėjo! Tik atėjus pavasariui tie
kraujalakiai atgyja (nelygint Donelaičio
poemoje), net į kiemą negali išeiti. Jie
labiausiai mėgsta spiestis prie vandens
ir miškuose. O išėjus į mūsų kiemą, pasisukus į kairę, visai čia pat – upė, deši-
nėje – miškas. Taigi mūsų kiemas kaip
aerodromas. Tarpinė stotelė tarp miško
ir upės. Kiek vasarų su jais kovota, kiek
nervų sugadinta... Miške neįmanoma
vienoje vietoje pasėdėti, iškart kraugerių būrys puola. Eidama į mišką stengiuosi apsirengti taip, kad drabužiai uždengtų visą kūną. O tie bjaurybės ir per
drabužius sugeba įkąsti! Visokie purškikliai labai trumpai tepadeda. Tiesiog
košmaras... Prisirengi storu drabužių
sluoksniu, o miške saulei krosnį pakūrus niekas negelbsti.
Uodus traukia prakaito kvapas, tad
tenka apsispręsti: nori būti sukandžiotas ar iškepęs. Namie rengiesi ir galvoji:
,,Aha, apsirengiau gan tinkamai, plikos
vietos beveik nėra. Per kepurę į galvą jau
neįsegsit. Kelnės storesnės, neperkąsit.
Megztinis puikiai tinka, joks straublys
kūno nepasieks.“ Į mišką išėjęs supranti – net už uodą nesi gudresnis. Norint
apsisaugoti nuo jų adatų, tektų uogauti
su storomis pirštinėmis. Kur yra nuogos odos, ten ir taiko. Grįžti namo ištinusiomis, nusikasytomis rankomis, o ir
veide ryškios skiepelių žymės. Atranda
nelabosios ir per drabužį kur įkąsti.
Tęsinys kitame numeryje
Adventinio rytmečio akimirkos gimnazijos bendruomenėje
Mūsų gimnazija turi puikią
tradiciją – kasmet Kūčių išvakarėse į bendrą ratą susiburti prie
šventinio stalo, pamąstyti apie
gyvenimo prasmę, nuveiktus
darbus, bėgantį laiką, pažvelgti
vienas kitam į akis, padėkoti, atsiprašyti...
Tikybos mokyt. Sigrida Norvaišienė kartu su mokiniais gie-
dojo giesmeles, kalbėjo
apie Kalėdų dovanas.
Pasirodo, „žmonės yra
dovanos“ ir „pirmiausia
pačiam sau“. Į adventinio rytmečio programą
įsijungė ir metodinės
grupės.
Gerb. Direktorė Asta
Žukauskienė
kiekvienam kolektyvo nariui
dovanojo iš bičių vaško savo rankom susuktą žvakelę – Šviesos ir
bendruomeniškumo
simbolį. Dalijo duoną
kaip ypatingą žmonių
bendrijos, sugyvenimo
ir tarpusavio ryšio, kaip
dvasino peno ir maisto
simbolį.
Atošvaistės informacija
Nr. 5(52) 2016 m. sausio 18 d.
Sausio mėnesio horoskopai
AVINAS (kovo 21 – balandžio 20)
2016 metai Avino
ženklo
atstovams
bus palankūs socialinių
ambicijų
įgyvendinimui, pasiekimams darbo ir
partnerystės sferose, svarbūs pokyčiai
gali paliesti karjeros ir asmeninio
gyvenimo sferas. Visus 2016 metus
Avino ženklo valdytojas Plutonas
bus karjeros sektoriuje, todėl padės
susidoroti su įvairaus pobūdžio iššūkiais, iš bet kokių situacijų išeinant
nugalėtojais, o Uranas, visą periodą
būdamas Avino ženkle, skatins naujovių ir permainų siekį, suteikdamas
impulsyvios energijos.
JAUTIS (balandžio 21 – gegužės
21)
Jaučio ženklo atstovams 2016 metai
gali būti gana palankūs ir stabilūs, nors
kai kuriose gyvenimo sferose galimos ir
permainos. Pirmasis
metų pusmetis, Jupiterio harmoningo aspekto Plutonui įtakoje, bus
palankus kelionėms, kurių gali padaugėti, tam palankūs mėnesiai bus
sausis, vasaris ir balandis bei šiame
periode gali aktualiais tapti klausimai, susiję su vaikais, kūrybine saviraiška ir veikla. Tai bus palankus
periodas išsilavinimui, naudingoms
pažintims bei dalykinių ryšių su užsienio partneriais formavimui.
DVYNIAI (gegužės 22 – birželio
21)
2016 metais Dvynių ženklo atstovų
gyvenime svarbiomis gali būti šeimos,
nekilnojamojo turto
arba kitos nuosavybės, meilės, asmeninių santykių sferos. Iki rugsėjo
mėnesio pradžios aktualiais gali
būti klausimai, susiję su šeima, tai
gali paliesti ūkinius ir materialinius
klausimus, periodas bus palankus
norintiems keisti gyvenamąją vietą,
galima sėkmingai persikelti gyventi
kitur arba suplanuoti remontą.
VĖŽYS (birželio 22 – liepos 23)
2016 metais Vėžio
ženklo atstovų dėmesys ir aktyvumas
bus sutelktas į darbo
ir sveikatos, artimos
aplinkos, komunikacijų sferą, o nuo
rudens svarbiais taps šeimos gerovės
reikalai. Judėti į priekį skatins noras siekti žinių, polinkis bendrauti,
aplinkoje gali atsirasti nauji žmonės,
su kuriais gali sieti bendri interesai,
vieni jų gali tapti bendraminčiais ar
draugais, o kai kuriais atvejais – ir
mylimaisiais.
LIŪTAS
(liepos 24 – rugpjūčio
23)
Liūto ženklo atstovai 2016 metais gali
tikėtis pozityvių pokyčių savo gyvenime,
suteikiančių galimybę įgyvendinti pačius
drąsiausius kūrybinius
projektus, realizuoti puoselėtus planus. Iki rugsėjo 9 d., kada didžiosios
laimės planeta Jupiteris eis tranzitu per Liūto ženklo atstovų talentų,
meistriškumo, asmeninių finansų
sektorių, kūrybinė veikla gali duoti geras pajamas, tokiu metu galima
sėkmingai tvarkyti finansinius reikalus.
MERGELĖ (rugpjūčio 24 – rugsėjo 23)
Mergelės ženklo atstovų gyvenime 2016 metais periode iki rugsėjo
9 dienos sėkmės garantu bus Jupiterio padėtis
Mergelės ženkle, kas
gali suteikti optimizmo
ir pozityvumo, skatinanti sėkmę ir
gerovę, atverti naujas galimybes,
siekiant praplėsti asmeninius horizontus. Šis periodas bus palankus
tolimoms kelionėms, ryšiams ir kontaktams su užsienio partneriais, juridinių reikalų tvarkymui, tinkamas
laikotarpis siekiantiems išsilavinimo.
SVARSTYKLĖS (rugsėjo 24 –
spalio 23)
2016 metais Svarstyklių ženklo atstovams bus labai
svarbu ugdyti savyje
rimtą požiūrį į gyvenimą, atsakomybės
jausmą bei gebėjimą
tinkamai bendrauti
su įvairiais žmonėmis, vengiant neapgalvotų kalbų ir poelgių, o bendravimas gali paliesti labai skirtingas
sferas.
SKORPIONAS (spalio 24 – lapkričio 22)
2016 metai Skorpiono ženklo atstovų
gyvenime gali lemti
nemažai vidinių pokyčių, keičiančių požiūrį į pinigus, sampratą
11
apie meilę ir kilnumą, gebėjimą pasiaukoti, ištiesti pagalbos ranką. Suaktyvinus vidines energijas, gali būti
lengviau pasinaudoti atsiveriančiomis galimybėmis, suteikiančiomis
šansą nukreipti gyvenimą palankesne linkme bei pasiekti gerų rezultatų.
ŠAULYS (lapkričio 22 – gruodžio
21)
2016 metais Šaulio
ženklo atstovai savo
aktyvumą ir energiją
gali nukreipti į profesionalumo, socialinės
padėties
stiprinimą,
gyvenimiškos išminties ir naudingos
praktikos kaupimą. Pirmasis 2016
metų pusmetis gali būti palankus siekiantiems palypėti karjeros laiptais
arba norintiems įgyvendinti svarbius
projektus.
OŽIARAGIS (gruodžio 22 – sausio 20)
Ožiaragio ženklo atstovams 2016 metai
bus esminių permainų
ir asmeninio vystymosi
periodu. Einantis tranzitu Ožiaragio ženklu
Plutonas gali stimuliuoti asmenines
iniciatyvas ir ambicijas bei polinkį permainoms, iš savo gyvenimo
paleidžiant tai, kas jau nebeaktualu
bei išryškinant tikruosius tikslus ir
ketinimus, todėl sėkmė ateinančiais
metais didele dalimi priklausys nuo
teisingo pasirinkimo.
VANDENIS (sausio 21 – vasario
19)
2016 metais Vandenio ženklo atstovams
sėkmės garantu bus gebėjimas teisingai formuoti asmeninius ir
dalykinius santykius, o
bendravimas su draugais, bendraminčiais, įvairaus pobūdžio visuomeninėmis organizacijomis gali atverti naujas perspektyvas.
ŽUVYS (vasario 20 – kovo 20)
2016 metais Žuvų
ženklo atstovams sėkmės garantu bus gebėjimas suderinti, surasti
pusiausvyrą tarp skirtingų dalykų, tai siekio
gauti deramą asmeninių savybių, romantiškumo ir intuicijos įvertinimą, iš vienos pusės bei poreikio ryžtingiems
ir praktiškiems poelgiams norint
sėkmingai save realizuoti profesinės
veiklos, karjeros bei tarpusavio santykių sferoje.
Sudarė Ieva Prialgauskaitė, 2 c kl.
12
Nr. 5(52) 2016 m. sausio 18 d.
Renginiai, kuriuose galėtum dalyvauti
Tautodailininko Antano
Bernatonio darbų paroda
Muziejuje – paroda
„Nuo žibinčiaus iki...“
Lietuvos tautinis komitetas kartu su
partneriais
kviečia dalyvauti programoje
„Išjudink save“
Jeigu
turite
idėjų, kaip paskatinti vietos
žmones sportuoti ir įtraukti juos
į fizinę veiklą,
apsilankykite
programos interneto svetainėje www.ltok.lt/isjudinksave ir iki sausio
31 d. pateikite paraišką.
Mažeikių fotografijos ištakos II Nuo
2016 m. sausio 13 d. iki kovo 3 d. Muziejaus lankytojai turės progą susipažinti su likusiais senųjų Mažeikių fotografais profesionalais.
Parengė Goda Juodeikytė, 2 c kl.
„Ką pasakoja senosios langinės?“
Nuo 2016 m. sausio 12 d. iki vasario
13 d. Mažeikių muziejuje
Smaližiams
Morkų keksiukai
Reikės:
1,5 stiklinės miltų
2,3 stiklinės rudojo cukraus
2 šaukštai linų sėmenų/kviečių sėlenų
2 šaukšteliai cinamono
2 šaukšteliai kepimo miltelių
Žiupsnelis druskos
2 dideli kiaušiniai(jei maži – 3)
1/3 stiklinės alyvuogių aliejaus
1 šaukštelis vanilės esencijos
4 tarkuotos morkos(apie 2,5 stiklinės)
0,5 stiklinės sutrintų konservuotų
ananasų (apie 200 gramų)
Dubenyje sumaišome miltus, cukrų,
linų sėmenis, cinamoną, kepimo miltelius ir druską. Kitame dubenyje kiaušinius išplakame su alyvuogių aliejumi ir
vanilės esencija, supilame į dubenį su
miltais, išmaišome. Tešla tampa labai
tiršta. Tuomet sutarkuojame morkas,
smulkintuvu sutriname ananasus ir
įmaišome į tešlą. Dedame į formeles,
geriausia silikonines (2/3 formelių turi
būti užpildyta) ir kepame 20-25 minutes 180 laipsnių orkaitėje, kol gražiai
paruduoja. Skanaus!
Receptą siūlo išbandyti
Goda Juodeikytė, 2 c kl.
Įdomūs faktai
Valerijus Spiridonovas turėtų tapti
pirmuoju žmogumi pasaulyje, kuriam
bus atlikta galvos persodinimo operacija 2016m. Naujas kūnas būtų „sveiko“
Vidutinė moteris pasako 7000 žodžių
per dieną, o vidutinis vyras – 2000.
***
18 procentų Skandinavijos gyventojų
niekada nėra matę kompiuterio.
***
SUDOKU
Sudarė Rūta Petrikaitė, 2 c kl.
žmogus, kurio smegenys yra mirusios.
36 valandų operacijos kaina, kurią gali
atlikti tik viena pažangiausia operacinė
su 150 gydytojų ir slaugytojų komanda,
apskaičiuota, jog sudarytų apie 10,32
mln. €.Italų chirurgas dr. Sergio Canavero teigia, jog jis gali nukirsti pacientui
galvą ir pritvirtinti ją prie sveiko kūno.
Procedūros metu tiek donoro, tiek paciento galvos būtų atskirtos nuo savo
stuburo smegenų naudojant ultra aštrius ašmenis. Paciento galva tada būtų
dedama ant donoro kūno ir prijungta
naudojantis į klijus panašia medžiaga,
vadinama polietileno glikoliu – saugikliu, sujungsiančiu kartu abu stuburo
smegenų galus. Prisiuvus raumenis ir
kraujagysles, Valerijus bus paguldytas į LAUKIAME SKAITYTOJŲ ATSILIEPIMŲ
Rašykite adresu: atosvaiste2010@gmail.com
komą keturioms savaitėms.