atsiųsti - Nemunas

Nr. 36–37
(399–400–
840–841)
2012 m.
spalio 18–
lapkrièio 2 d.
***
Ne pranaðas, að ne kovot,
Að ne þmoniø mokinti, –
Að Dievo ákvëptas giedot,
Su lyra giesmes pinti.
Einu sau Vieðpaties taku,
Bjauriuosi melagybe;
Á ðirdá giesmëmis ðneku,
Joj þadinu dievybæ.
Maironis
...spalio 21-oji ir bus ta lemtingoji diena, kai visu groþiu suþaiþaruos iðkilusis Maironio150 metø jubiliejus. Pagal naujàjá Grigaliaus kalendoriø, ávestà 1915 m., perkeltosios
gimimo dienos – lapkrièio 2-osios – Maironis niekada nepripaþino ir toliau visur atkakliai
raðë gimæs spaliø 21-àjà.
www.nemunas.net
. 2012 m. spalio 18–lapkrièio 1 d., Nr. 36–37 (399–400–840–841)
Vyksmas
Didþioji Scena
Audronë MEÐKAUSKAITË
Kartais tenka su statybininkais
gyventi vienà gyvenimà. Jie ásiverþia á tavo namus ir ten „tvarkosi“, o
pats jautiesi lyg sveèias. Svarbiausiais ðeimininkais statybininkai ketverius metus (teatro rekonstrukcija
prasidëjo 2006 m., o Didþiosios scenos – 2008 m.) jautësi ir Kauno valstybiniame dramos teatre, kuriame
taip ilgai árenginëjo Didþiàjà scenà.
Taèiau tai dar ne viskas – beveik medalio vertà pagarbà turime atiduoti
ðio teatro vadovams ir administracijai, sugebëjusiems net ir dulkiø debesyse skæstanèiame teatre iðlaikyti
svarbø statusà. Jie árengë maþas, kamerines scenas, ir teatras visus tuos
metus kuo puikiausiai gyvavo. Jei
prisiminsime kitø Lietuvos teatrø
pavyzdþius, tai neatrodys savaime
suprantama ir akivaizdu. Juk tuo metu galima susikiðti rankas á kiðenes
ir iðeiti „kûrybiniø“ atostogø, nes
menininkas juk visada, net nieko neveikdamas, dirba. Taèiau takelis á teatrà pamaþu uþþelia þole, þiûrovai
vakarais „kankina“ televizoriaus
pultelá, o jaunoji karta bræsta nepaþinusi jausmo, kà reiðkia sëdëti teatro salëje, kurioje, visai kitaip nei kine, nuo scenos dvelkia vëjelis su dulkiø ir dûmø kvapu.
Taèiau ir paèiuose keisèiausiuose
teatro uþkaboriuose atradæ galimybiø
rodyti spektaklius, Didþiosios scenos
teatralai laukë beveik kaip iðganymo.
Ir ne kaip Godo, o gal kaip po darbø
gráþtanèios rûpestingos mamos. Apmaudu, kad ekonominës krizës ir rekonstrukcijos darbø kreivës sutapo, todël visiðkai ámanomas aðtuoniolikos
mënesiø terminas virto keleriø metø
laukimu. Taèiau dþiugu, jog ðis kreiviø susikirtimas apskritai nevirto
„trumpuoju sujungimu“.
„Spalio pradþioje salës remontas
turëjo bûti baigtas, bet atëjæ radome
vis dar pluðanèius darbininkus, dar
nebuvo sumontuota visa garso ir apðvietimo technika. Iki premjeros liko vos kelios dienos, o darbø – labai
daug. Ekstremalios sàlygos mus tik
skatina kurti“, – kalbëjo Jonas Juraðas. Nestandartinës erdvës ir jose priimami sceniniai sprendimai buvo
vienas ryðkiausiø reþisieriaus kûrybiniø bruoþø. Galbût todël jam patikëta startuoti ir Didþiosios scenos
naujøjø technologijø gûdumoje. Na
taip, gal kiek per stipriai pasakyta,
taèiau perprasti sudëtingiausias (ir, þinoma, geriausias) scenos galimybes,
matyt, bus ne taip jau paprasta. Vis
dëlto apie Didþiosios scenos naujoves ir subtilumus geriausiai viskà þino teatro vadovas Egidijus STANCIKAS.
– Papasakokite, kas naujo mûsø
laukia Didþiojoje scenoje?
– Pagaliau teatras primena kûrybai tinkamà erdvæ. Ágyvendinus architekto Algimanto Kanèo rekonstrukcijos projektà, tik áëjæ jauèiamës,
lyg bûtume namuose. Salës spalvos
gana tamsios, sodrios, taèiau jos padeda susitelkti á tai, kas vyksta scenoje. Þiûrovams salëje po rekonstrukcijos bus daug patogiau, nes scena praplësta, jà galima plaèiau aprëpti, o këdës iðdëstytos amfiteatro principu, todël veiksmà bus galima stebëti netrukdant kitiems. Aktoriams
skirtos erdvës – uþkulisiai – ðiek tiek
sumaþëjo, bet kà nors juk tenka aukoti. Tiesa, dar liko rûpestis dël blogai scenà reginèiø þiûrovø balkone,
taèiau viskas pataisoma. O garso,
vaizdo aparatûra Kauno dramos teatrà paverèia itin moderniu, analogø
Lietuvoje neturinèiu teatru. Didelëmis kolonëlëmis bus galima iðgauti
visiðkai netikëtø garsø, jø efektø, todël tai, tikimës, bus puiki dovana ir
paskata kompozitoriams. Prieð rekonstrukcijos darbus ðiek tiek baiminomës prarasti buvusià unikalià mû-
Teatro vadovas Egidijus Stancikas.
Kauno valstybinio dramos teatro archyvo nuotrauka
sø Didþiosios scenos akustikà, taèiau, no dramos teatro scena savo techniatrodo, ji dabar dar geresnë nei anks- niais parametrais pranoksta kitas Lieèiau. Nerimas nepasiteisino, ir tai la- tuvos teatrø scenas. Taèiau nuo ðiol
bai dþiugina.
teks rasti ir visa tai gebanèiø suvalVisa scenos sistema yra tokia, apie dyti reþisieriø, nes tiek metø dirbote
kokià galëjome tik svajoti. Tiesa, kol maþosiose scenose, kuriose kûrybijà perprasime, teks daug dirbti. Ne vis- niai principai skiriasi nuo didþiosios
kas iki ðiol baigta, nes jau priimta daug scenos. Joje galima pasiekti neátikëkà perkelti ant kûrybininkø, kurie rû- tinà áspûdá, taèiau ji kartu ir ápareipinasi tuo, ko kiti nespëja, peèiø. To- goja.
dël mes jau beveik neiðeiname ið teat– Taip, iki didþiosios scenos reiro, èia apsigyvenome. Tai, kà pama- kia pribræsti, todël ir pasiliekame tris
tys þiûrovai, bus graþus kiekvieno mû- kûrybines aikðteles teatre. Turësime
sø, esanèio teatre, laimëjimas. Galime Maþàjà, Rûtos ir Didþiàjà scenas. Kol
sakyti, jog tai mûsø kartos pergalë, vi- kas „Palatà“ ir „Antigonæ Sibire“ rosiðkai naujas þingsnis teatro istorijoje. dysime Ilgojoje, taèiau vëliau stengRekonstrukcija dar nëra visiðkai baig- simës spektaklius perkelti á Rûtos sata, taèiau gyvuoti ir veikti teatras jau læ. Kaip pasitelkti sudëtingà technigali, svarbiausi scenos darbai baigti. kà – tai daþnai kûrybinës grupës benÁrengti likusias patalpas, sutvarkyti ap- dradarbiavimo klausimas. Kartais
linkà, supirkti ir suderinti árangà pla- galbût ko nors neþino reþisierius, tanuojame 2014 m.
èiau gerai iðmano scenografas. Lie– Dþiaugiatës, jog pagaliau Kau- tuvoje scenografija yra pasaulinio ly-
Akvareliniu tiltu á keistas erdves
Audronë MEÐKAUSKAITË
Akvarelininkai bene daþniausiai
kalba apie savo naudojamø medþiagø, technikos subtilumus, kitaip nei
kiti menininkai. Jiems be galo svarbûs net menkiausi niuansai, nes akvarelë – tylus ir subtilus þanras. Vanduo, popierius ir daþai – viskas svarbu, nes ðiuose maþuose niuansuose
ir slypi akvarelës esmë. Tiesa, kuo toliau, tuo daþniau ieðkoma naujø ðio
þanro raiðkos formø, mëginama plësti ribas, todël ir dëmesio subtilybëms
lieka vis maþiau. „2012 metø tarptautinës akvarelës bienalës „Baltijos
tiltai“ konkursinës-atrankinës parodos koncepcija „Sàsajos“ siekiama
ne tik atskleisti akvarelininkø meistrystæ per jø autorinius saitus su kuriamais darbais ir pasirinktomis raiðkos priemonëmis, bet ir paskatinti
dailininkus apmàstyti galimus akvarelës technikos ryðius su kitomis dailës sritimis, kitomis menø rûðimis, paraginti kurti erdvines, interaktyvias,
menø sintezæ atspindinèias kompozicijas“, – tokius tikslus sau këlë jau
ketvirtà kartà Kaune rengiami „Baltijos tiltai“. Dalyvauti parodoje pakviesta profesionaliø ávairiø srièiø
dailininkø (ne tik akvarelininkø). Jie
galëjo imtis akvarelës, o pastarieji visiðkai atsiduoti naujovëms ir keistenybiø paieðkoms bei pagaliau nuplauti nuo ðio þanro senamadiðkumo
etiketæ. Tai padaryti jau seniai laikas, nes, kaip teigia menotyrininkas
Vytenis Rimkus, akvarelë – viena pri-
Suzanne MOLLER. „Berþynas“.
imtiniausiø ir plaèiausiai menininkø
naudojamø technikø dël savo pigumo ir paprastumo. Daugelis menininkø eskizø, pirmøjø kûrybiniø inspiracijø ir yra atliktos bûtent akvarele.
Ðiø metø koncepcija (bienalë
Kaune rengiama nuo 2006 m.,
2008 m. – „Slinktys“, 2010 m. –
„Gelmës“) lyg ir skamba maiðtingai,
provokatyviai, taèiau pasiektas rezultatas gana nuosaikus ir korektiðkas.
Pamatai parodose, kà sau „leidþia“
ðiuolaikiniai akvarelininkai (videoinstaliacijos, tûriniai objektai, derinimas su kitais þanrais, pavyzdþiui,
tekstile, keramika, fotografija, akvarelë ant medþio plokðtës) ir supranti,
kad ðie eksperimentavimai gal ir reikalingi, gal ir gali menininkai truputá pasimankðtinti, jei jiems tai teikia
kûrybiniø impulsø, bet geriausi ir es-
mingiausi darbai, regis, vis dëlto liko
klasikinës technikos rëmuose. Teisingai pastebëta: akvarelëje maþiau gali tapti daugiau. Tokios mintys aplanko apþvelgus pagrindinæ konkursinæ parodà Kauno paveikslø galerijoje. Vos tik nuþengus laiptais þiûrovus pasitinka áspûdingiausias ir pagrindiná grand prix apdovanojimà
pelnæs Suzanne Moller ið Ðvedijos
darbas „Berþynas“, kurio techniniai
„iðtekliai“ gana kuklûs: popierius ir
akvarelë, suderinti koliaþo principu.
Didþiulis (250 x 400 cm) darbas pakeri savitu spalviniø dëmiø ritmu, koloristika, aiðkiai juntama skandinaviðka stilistika ir net paslaptimi – ne
ið karto margoje plokðtumoje gali pastebëti klaidþiojanèius du ðiek tiek
nusitrynusius, „iðtirpusius“ þmoniø
siluetus. Meditatyviai nuteikia pasi-
2
davimas natûralumui, gamtos dësniams, nes daþø dëmës tarsi atkartoja
aplink matomus derinius. Toks naujumo bei klasikiniø akvarelës principø derinimas suteikia pasitikëjimo
ir saugumo, kad niekas nebus prarasta, o tik atrasta, kitaip nei kai kuriuose kituose eksperimentavimo alkiui
pasidavusiø autoriø darbuose.
Konkursinë programa tokia gausi ir ávairi, kad jos aprëpti niekaip
nebûtø ámanoma. Deja, tik didiesiems, svarbesniems kûriniams teko
pakankamai erdvës, nes kiti (ypaè
paskutiniojoje salëje) eksponuojami ypaè ankðtai. Kelios eilës skirtingos stilistikos darbø, didelë gausa dalá jø visiðkai „pradangino“. Tiesa, kai kurie ir nebuvo verti iðskirtinio dëmesio. Ðalia jø – subtilûs ir
skoningi naujumo bei klasikos deriniai, netikëti siuþetai, prapleèiantys klasikinæ peizaþø tematikà. Galima bûtø vardyti itin gausias akvarelës technikos paieðkø, stiliaus ir
raiðkos amplitudes nuo iki, taèiau
tokias parodas reikia lankyti bent
jau keletà kartø, kad nuo gausos neapsisuktø galva, mëginti atsekti tendencijas, lyginti autoriø braiþà ir
ypatumus, ásigilinti á akvarelës subtilumus. Tai gana plati panorama,
aprëpianti ne tik Lietuvos, bet ir visø Baltijos bei tolimesniø ðaliø akvarelës tendencijas (ðiais metais parodoje dalyvauja menininkai ið Lenkijos, Latvijos, Suomijos, Estijos,
Rusijos, Danijos, Ðvedijos, Vokietijos, Norvegijos, Islandijos, Alandø
salø, Slovakijos, Èekijos, Vengrijos
ir net Indijos).
Tiems, kuriems labiau patinka
þvelgti ne plaèiau, o giliau, skirtos
gio. Ðá kartà spektaklyje dirbo Gintaras Makarevièius. Jam nekilo jokiø
keblumø. Atvirkðèiai – norëjosi visko dar daugiau. Ne viskà iki ðiol esame ádiegæ, todël ateityje atsivers tikrai unikalios kûrybinës galimybës.
– Ar jau esate numatæ menininkus, kurie dirbs Didþiojoje scenoje
ðiais metais?
– Iki Naujøjø joje iðvysime reþisieriaus Rolando Atkoèiûno premjerà. Tai bus jo paties adaptuota pjesë
„Jeruzalë“, kuriai dar teks sugalvoti
kità pavadinimà. Pagaliau atëjo laikas ir vaikams – Inesa Paliulytë paraðë pjesæ apie Astridos Lindgren gyvenimà „Astrida“. Ðis áspûdingas
miuziklas bus puiki dovana maþiesiems mûsø þiûrovams. Po Naujøjø
metø reþisierius Valius Tertelis statys Ivano Turgenevo dramà „Mënuo
kaime“, o Artûras Areima pasirinko
Maksimo Gorkio „Saulës vaikus“. Kitø metø rudená mûsø laukia didelis
projektas su japonais. Rimvydas
Stankevièius paraðë muzikos-plastikos spektaklio libretà. Tai labai ádomus projektas su Japonijos kûrybine
grupe ir mûsiðkiø techninëmis pajëgomis. Didþioji scena bus erdvë, suteikianti visiðkai naujø, netikëtø galimybiø.
– Taip, ðios scenos laukë visas
Kaunas. Ne vieno didelio festivalio
organizatoriai prasitarë, kaip pasigenda Didþiosios jûsø teatro scenos,
kurioje galëtø skleistis paèios ávairiausios meno formos.
– Nemanau, kad kas nors laukë labiau nei mes patys. Tai kûrybai ir jos
sklaidai skirta erdvë, todël norësime
èia matyti visa, kas gali bûti geriausia. Ir mes patys, jei tik leis finansinës
galimybës, pavyks susikalbëti su
miesto valdþia ar ministerija, ruoðiamës rengti iðskirtiná teatro festivalá,
besitæsiantá ne savaitæ, o visus metus. Kiekvienà mënesá bûtø galima
parodyti bent po vienà gerà projektà. Tai kol kas tik idëjos, bet jei sunkmeèiu sugebëjome pabaigti scenos
rekonstrukcijà, kodël nepasvajojus
apie ðá tà daugiau?
Nukelta á 15 p.
satelitinës personalinës parodos. Viena ádomiausiø – 2010-øjø tarptautinës akvarelës bienalës „Baltijos tiltai. Gelmë“ grand prix laureatës Inos
Budrytës paroda „Teptuko monologai“ Ryðiø istorijos muziejuje. Menotyrininkë Raminta Jurënaitë pastebi, kiek daug menininkë gavusi ið savo mokytojo tapytojo Mykolo Ðalkausko. Taip atsirado detalës, iðsibarsèiusios „neuþbaigtoje“ erdvëje,
fragmentuota realybë, kuri, nors siuþeto linijomis, inspiracijomis remiasi á kasdienybæ, jos tyrinëjimà, yra
nutolusi – menininkë fantazuoja, keièia, transformuoja, matuoja ávairias
kaukes. Ironiðkai þvelgia á savo ir aplinkiniø gyvenimà, kurá mëgsta apvilkti maskarado rûbais, þaidþia vaikiðko pieðinio stilistika.
Profesoriaus Morteno Paulseno ið
Norvegijos paroda „Tamsos ðviesa“
Kauno fotografijos galerijoje atskleidþia visai kitus pasaulio suvokimo principus. Daugybë akvarelës
lakðtø – taèiau vienas þvilgsnis, kuris tarsi iðsitæsæs laike. Vos vos pakitusios detalës, nuskaidrëjusi ar sutirðtëjusi ðviesa, bet lyg ir tas pats
menininko sàmonëje fiksuotas vaizdas. Editos Sûdþiûtës paroda „Foto/
Sintezë“ eksponuojama galerijoje
„Balta“. Tai lyg ðviesi ir jauki erdvë. Dailininkës tapybos, akvarelës,
fotografijos darbai visada pakrauti
teigiamø emocijø. Akvarelës lakðtai – perðvieèiamø, vienas kità klojanèiø sluoksniø dermës.
„Baltijos tiltuose“ netrûko ir teorijos, ir praktikos: surengta tarptautinë konferencija-diskusija „Akvarelë
ir pasaulis. Sàsajos“, visuomenei atviros akvarelës meistriðkumo pamokos, kurias vedë Lietuvos ir uþsienio
ðiuolaikinës akvarelës meistrai.
Nukelta á 18 p.
.
2012 m. spalio 18–lapkrièio 1 d.,
Nr. 36–37 (399–400–840–841)
Jubiliejinis laiðkas –
Maironiui Tëvynë
negalëtø daryti
priekaiðtø...
Aldona RUSECKAITË
Reikia suskubti paraðyti skaitytojams dar
vienà laiðkà, nes spalio 21-oji ir bus ta lemtingoji diena, kai visu groþiu suþaiþaruos iðkilusis Maironio150 metø jubiliejus. Pagal
naujàjá Grigaliaus kalendoriø, ávestà 1915 m.,
perkeltosios gimimo dienos – lapkrièio 2osios – Maironis niekada nepripaþino ir toliau visur atkakliai raðë gimæs spaliø 21-àjà.
O èia ir vardo diena – Jonas Kantietis – spalio 20-oji. Anuomet ðvæsti gimtadiená buvo
nemadinga, nebent jubiliejiná, taèiau Maironis po jam skirtø ðv. Miðiø, po savo auklëtiniø – klierikø – sveikinimø kiekvienà rudená prisipaþindavo „pasenæs dar vieneriais metais“, nors ðvæsdavo tarytum tik vardo dienà.
Kad Maironis nemëgo minëti jubiliejø, jau
ne kartà raðyta. Vaiþgantui, 1922 m. organizavusiam Poeto ðeðiasdeðimtmeèio ðventæ,
laiðke ðaukë: „nenoriu, nenoriu, nenoriu!“
Tarytum bûtø bijojæs metø tiesos, nes, 1912
m. sveikindamas jubiliejaus proga J. Basanavièiø, jam raðë: „Sulaukus daugiaus kaip
pusës amþiaus, þmogui paprastai nemalonu
savo metus skaityti; bet kas tuos metus praleido dël visuomenës gero pasidarbavæs, tam
ne taip jau slegia prabëgæ metai ir malonu
pusiaukely atsiþvelgti á praeitá...“
Nors ir prieðinosi Maironis ðeðiasdeðimtmeèio ðventimui, aukðtuomenë prisispirtinai
sveikino. Iðlikæs informacinis lakðtelis, raðytas Vaiþganto ranka, kuriame iðvardyti garbingi sveèiai – pradedant prezidentu Antanu
Smetona su ponia Sofija, ministeriais, valdininkais, menininkais, baigiant artimais giminaièiais. Taèiau ádomiausia tai, jog visi sveikintojai jubiliato garbei dëjo po 5 litus... Kam
54 asmenys panaudojo surinktus pinigëlius,
informacijos nëra – pirko dovanà? Ruoðë pobûvá? Atidavë solenizantui á rankas?..
Septyniasdeðimtmeèio jubiliejaus Poetas
nesulaukë, trûko tik keturiø mënesiø. Kaip
bûtø elgæsis – sunku pasakyti, per paskutinájá deðimtmetá buvo labai áskaudintas, jau ir
pasiligojæs.
Taèiau nutolinkime tuos laikus ir jø tradicijas, juoba kad turime Maironio leidimà –
„kai mirsiu, darykite, kaip iðmanote...“
Lietuvai ir Lietuva...
Per visà ðiø Maironio jubiliejiniø metø minëjimø gausatá atsirado visokiø naujø patirèiø ir áspûdþiø. Ðtai vienas ðventës rengëjas
papraðë pakalbëti tema „Maironis Lietuvai
ir Lietuva Maironiui“. Tai plati tema, galëtø
bûti keliø paskaitø ciklas, taèiau intriga patraukli...
Maironis Lietuvai... Sunku kà pridurti prie
to, kà klasikas Lietuvai yra iðsakæs eilëraðèiais. Kas dar jà taip iðkëlë, apraudojo, apdþiûgavo, prisipaþino tokià meilæ: „Jau niekas tavæs taip giliai nemylës...“ Gal teisus Poetas – ar dar kas taip mylëjo po jo, bûtent
TAIP kaip jis?.. „O tu tik viena ðirdies raktà
radai...“ Vëlesni nusivylimai dël numylëtosios nepakeitë Maironio gyvenimo prasmës,
svajoniø ir siekiø.
Lietuva Maironiui... Nevertëtø kalbëti apie
vienadienius dalykus, kai græþiamës á poeto
pusantro ðimto metø jubiliejø, taèiau visgi
man ðiurpo oda ir skaudinosi ðirdis, kai ðiø
Seimo rinkimø kandidatai iðiminëjo ið reklamos skydø Maironio portretà ir dëjosi savuosius – kaþkas tarstelëjo – toks gyvenimas...
Bet vis tiek bûtø smagu, kad kandidatai nebûtø drásæ to daryti. Kai kuriose vietose pasitaikë netgi kurioziðkai juokingø situacijø,
kai koks drûto stoto, milijoninës kiðenës,
gliancinio veido kandidatas atsidûrë vienoje stendo pusëje, o kitoje liko Maironio eilëraðtis „Senelio skundas“: „Ne taip senovës
tëvai gyveno, / Kaip skurstame vargðai ðiandienà...“
Deja, Maironiui paèiam teko ne kartà árodinëti, kad jis myli Tëvynæ... „Galima, be abejo, esant reikalui, tëvynës labui dirbti ir visai
be atlyginimo, ir Maironiui, rodos, tëvynë
negalëtø daryti priekaiðtø. Bet kai ðiandien
ta tëvynë visiems uþ darbà atlygina, nematau pamato, kodël seminarijos rektorius eitø
savo pareigas uþ 37 litus 50 centø á mënesá...
Praðau (...) paleisti mane nuo rektoriavimo,
1927.“ Ið rektoriaus pareigø atleistas nebuvo, nes „vargu bau rasis tinkamesnis toms
pareigoms asmuo“. Atlyginimà padidino. Jau
þemiðkajai saulei leidþiantis Poetas raðë á savo juodraðèius, jog visà gyvenimà visomis
aplinkybëmis elgësi kaip Lietuvos patriotas,
nes vël jautësi nustumtas ir áskaudintas... Kodël miniu jubiliejui netinkanèius dalykus?
Todël, kad neásivaizduotume, jog Nepriklausomojoje Lietuvoje Maironis buvo apgobtas didþiule pagarba, dëmesiu ir paðlovinimais – tiesa buvo kitokia ir gana prieðtaringa. Apie tai 1962 m. raðë poetas A. NykaNiliûnas: „Minia, arba, tiksliau iðsireiðkiant,
tauta, gyvu Maironiu nesidomëjo ir tà nesidomëjimà nedviprasmiðkai iðreiðkë, nerasdama jam vietos savo tarpe ir iðtremdama ðá pusdievá á abstrakèios legendinës egzistencijos
Parnasà, (...) á tautos jam specialiai pastatytà
auksiná narvà...“
Taèiau dabar darykime, kaip iðmanome...
Ðámet Lietuva mini Maironá, pagerbimø visose pusëse ir ávairiomis formomis gana daug,
tik ar yra gelmës?
rinio apmatai, ar pasàmonës srautas vieniðystës valandà. Paraðytas smulkiu ðriftu ant iðplëðyto storo sàsiuvinio kolenkoriniø virðeliø vidinës pusës. Tai reikðtø du dalykus: arba poetà pagavo raðymo polëkis, bet neturëjo kito popieriaus, arba elgësi kaip taupus
þmogus, sunaudojantis kiekvienà skiautelæ,
kà rodo ir kiti jo rankraðèiai. Ðá tekstà, pavadinæ „Saulëtas vainikas“, iðleidþiame atskiru leidiniu Maironio jubiliejaus proga. Pateikiu ið jo keletà citatø: „Audra ir bangø sûkuriai varys mûsø troðkimo laivà; Mûsø þemës svajonës – tai uþmirðtosios tëvynës atspindþiai; Mane slegia mano paties supiltas
kalnas; Kilti su saule á dangaus aukðtybes,
palietus þemës ðirdá svajoniø daina; Gamta –
tai knyga, kurioj viskà atrasi; Ranka – ne ðirdis – sugis.“
Kitas nespausdintos kûrybos dalykëlis –
dramos „Barbora Radvilaitë“, kitur ji pavadinta „Barbora Karalienë“, uþuomazgos.
Kaip þinome, per paskutinájá gyvenimo deðimtmetá Maironis paraðë tris dramas – trilogijà, skirtà Vytautui Didþiajam Karaliui, kurios buvo triukðmingai pastatytos teatre, bet,
deja, sulaukusios daugiau kritikos nei pripaþinimo ir pagyrø. Apie 1930 m. Poetas dar
uþsimojo paraðyti dramà apie Barborà Radvilaitæ. Ðiandienà galime tik svarstyti, kodël
bûtent apie ðià asmenybæ. Iðtyrinëjæs ir uþraðuose apibûdinæs istorinæ situacijà apie XVI
„Mano Raðtø naujoji laida“
Galima dar pratæsti temà – Lietuva Maironiui. Ar ne keistas dalykas, jog net ir po Maironio 150 metø jubiliejaus vis dar liks jo neskelbtø tekstø? Kitos tautos savo tokio lygio
klasikus iðtyrinëja po lapelá, iðtrauko po raidelæ... Literatûros ir tautosakos institutas prieð
penkerius metus parengë didelá projektà, kuriame planavo iðleisti dar vienà Maironio
„Raðtø“ tomà, taèiau tàsyk Lietuvos mokslo
taryba sumanymo nepalaikë ir nefinansavo.
O ðámet jau niekas nesiëmë ðio sudëtingo projekto, kurá atliekant reikalingi vertëjai ið lotynø, lenkø kalbø, tekstologai, religiniø raðtø þinovai.
Kas dar yra neskelbta? Maironio lietuviø
literatûros muziejuje nepublikuotø eilëraðèiø nëra, taèiau du kûrybinius rankraðèius paminësiu. Saugomas paslaptingas groþinës literatûros tekstas – galëtum manyti, jog tai
Maironio dienoraðtinës mintys ar kokio kû-
3
a. ávykius ir þmones, iðrikiavæs vienuolika
istoriniø veikëjø – vyrø ir moterø, sukûræs
kai kuriø charakteristikas, teparaðë monologà tarp motinos Radvilienës ir dukters Barboros. Vienintelio monologo keli variantai.
Tik du puslapiai – juodraðtis, dar juodraðtis,
tuomet perraðytas ðvarraðtis.
Yra muziejuje ir kitokio pobûdþio nepublikuotø rankraðèiø. Tai daugiausia teologiniai tekstai: paskaitos, pamokslai, kalbos per
ávairius ðventinimus ar seminarijos auklëtiniams. Visuose juose galima justi Maironio
þodþio rimtá, gylá, pagarbà atitinkamam objektui ar momentui.
Dar ið profesoriavimo Peterburge laikø iðlikæs pluoðtas paskaitø lotynø kalba (1895 /
96 m. m., 1896 / 97 m. m., 1898 / 99 m. m.), ið
to laikotarpio taip pat yra praneðimø, paskaitø, pamokslø lenkø kalba. Yra ir pamokslø,
sakytø lenkø kalba 1910 m., 1911 m., 1921
m. Kauno katedroje bazilikoje. Taèiau vëlesniøjø metø pamokslai jau daugiausia lietuviðki. Vienas graþiausiø Maironio pamokslø yra apie Kryþiaus kelià, jis sakytas katedroje 1927 m. balandþio 3 d., ðv. Velykø iðvakarëse.
Nukelta á 5 p.
. 2012 m. spalio 18–lapkrièio 2 d., Nr. 36–37 (399–400–840–841)
KAUKO
LAIPTAI
***
Urvinio voro tinklas
pilnas þibanèiø deimantø.
Jis iðlenda ið savo venterio:
apibëga, apþiûri,
patikrina savo valdas.
Bet në vienas deimantas
nesujuda.
Tolumoj amalavo dangus
tarsi vyktø þûtbûtinë galybiø kova.
Tiek ðviesos,
talþanèiø kirèiø, nirtulio,
tiek veltui iðlietos energijos.
Þiûrëjom
keistai pavargæ, nutilæ
lyg po ilgai trukusio barnio.
***
***
Sëdëjau ant slenksèio.
Klausiaus devynbalsës
senoj antaninëj.
Zenono BALTRUÐIO
nuotrauka
Zita MAÞEIKAITË
Baltas kambarys
Rodos, esu jame buvus,
tik nepamenu –
nei kur, nei kada.
Erdvus,
baltom sienom,
visiðkai tuðèias.
Platus langas,
balkono praviros durys,
gelsva ðilko uþuolaida iðsigaubus.
Ta ðviesa tarsi paþástama,
smelkiasi á mane, slepia
nurimusá mano pavidalà.
Paguoda
Paþvelgi þalsvom akim,
uþðoki ant keliø,
ðvelniai glusteli.
Murkianti
mano paguoda.
Trukdë vidurdienio alasas:
giedojo gaidþiai, lojo ðunys,
kaimynës skardeno ið savo kiemø.
Ðiemet – tik tos devynbalsës giesmë.
Tokia balsinga jau nutilusiam kaime.
Dulksna.
Lyg kas aukðtybëse
per tankø sietà sijotø
sidabro karoliukus.
Þvilgantys viksvø peiliai atðipæ.
Nakviðø kvapas iðlytas,
katilëliai neþvanga.
Baisu,
kad kas nepakrutintø
raskilos dubenëlio,
sklidino gyvojo sidabro.
Nesulaikyk to,
kuris tave palieka.
Nesigrauþk, kai nesiseka.
Nesidþiauk svetimo radus.
Labiau dþiaukissuradus save.
***
Stovëjom ant tilto,
apaèioj ðniokðtavo ásiaudrinus jûra.
Valentinas SVENTICKAS
Ir kas do naktis! Dega þvaigþdës aukðtai,
Bemirkèioja tartum akutës (...)
***
Bandau prisiminti, kas ið Maironio daþnai dainuojama.
„Kur bëga Ðeðupë“, „Oi neverk, matuðële!“, „Daina“ („Uþ Raseiniø, ant Dubysos...“),
„Milþinø kapai“ („Kur lygûs laukai...“), „Uþtrauksme naujà giesmæ“...
Èia tikrai ne viskas.
Toliau turëtø bûti bandymas vardyti, kas patenka á mokyklø vadovëlius, chrestomatijas, visokias antologijas, kalendorius, suvenyrinius
leidinius, interpretacijø rinkinius ir pan.
Trumpai tariant, Maironis yra ásirëþæs á mûsø tautinæ sàmonæ, mûsiðkà gyvenimo supratimà, ir gamtos, ir patriotizmo, ir tikëjimo, ir meilës. Yra daugybë visai asmeniðkø pajautimø,
kuriuos mes patys sau sakome, to në neþinodami, maironiðku bûdu, ir tinka. Kas esame linkæ
viskà vertinti Lietuvos raidos aspektu, nedvejodami siejame já su Tëvynës atgimimu XX a.
pradþioje ir su lietuviø literatûrinës kalbos formavimu. Reikia ðiek tiek þiniø ir vaizduotës,
kad suprastume, koká lygmená pasiekë Maironio poetinë kalba, jeigu gretintume jà su XX a.
pradþioje vyravusia kalbësena.
Kas yra tuose eilëraðèiuose, kad jie sulaukë tokio populiarumo ir ilgo gyvenimo?
Kas lyriniuose siuþetuose, kas frazeologijoje, ávaizdþiø struktûroje?
Maironis raðë, kas jam tikrai rûpëjo, kas jaudino, kas atrodë graþu ir kas këlë nerimà, jis
rado bûdà iðreikðti praeities ir savojo laiko sankirtas, iðsakë savàjá Lietuvos ateities ilgesá.
Iðnyksiu kaip dûmas, neblaðkomas vëjo,
Ir niekas manæs neminës!
Pavasario saulë praðvito meiliai
Ir juokiasi, ðirdá vilioja (...)
Uþmigo þemë. Tik dangaus
Negæsta akys sidabrinës (...)
Nebeuþtvenksi upës bëgimo
Norint sau eitø ji pamaþu (...)
Spjauki, drauguþi, á visa, kas þiba!
Ðvilpk, iki plikas esi!
Pelësiais ir kerpe apaugus aukðtai
Trakø ðtai garbinga pilis!
Laivà be irklo varë, lingavo
Vësos dvelkimu.
Tas alksnis seniai tavo nukirstas.
Per þiemà kraujuodamas dþiûvo pakluonëj,
grauþë akis, kol iðrûko –
á praðvitusá dangø.
***
Per þnaibantá speigà
Ðventaragio slëny
plaèiai atsimerkus Vilnelës akis.
Dairosi –
ieðko buvusio savo vingio.
Nieko ji èia nepaþásta.
Nusileidusi anèiø porelë
sudrumsèia giedrà jos þvilgsná.
Akis pamaþu merkiasi,
sausëja nuo ðalèio.
Pavasará – tik juoda purvynë.
Bet krûmas ðalia
apsisagstæs rausvais karoliukais.
Skaisèiausia lelija (...)“), „Lietuva brangi“
(„Graþi tu, mano brangi tëvyne (...)“). Èia irgi Maironis. Reikia atsipraðyti, kad ðitai primenu, ir reikia prisipaþinti, kad esu patyræs
reikiant priminti – dabartinës visuomenës
þmonëms. „Lietuva brangi“ pavaduodavo
Vinco Kudirkos „Tautiðkà giesmæ“ (þinoma,
ne tik kapinëse), kai jos dar nedrásdavome.
Ðtai taip tekstai ásigyja socialiniø reikðmiø,
kuriø juose nebuvæ, bet gyvenimas davë.
Ar poeto þodþiai, skambantys ir skambantys kapinëse, suteikia kokià nors ypatingà
spalvà jo kûrybos suvokimui? Ar þmonëms,
giedantiems kapinëse, – jø visos mintys su
velioniu, – ar jiems ðmësteli atminty, kas tuos
þodþius paraðë?
Konkretaus poeto þodþiai tampa visø þodþiais. Nusavinimas, per kurá tobulai iðsipildo nenusavinama vertë.
Ið „Guriniø“
Apie Maironá
Að norëèiau prikelti nors vienà senelá
Ið kapø milþinø (...)
Glauskis prie alksnio.
Gal iðtrauks.
***
***
Neðaukiama ateini,
kai labiausiai reikia.
Nepraðyta atbëgi,
kai be galo sunku.
Ar atsitinka kas nors dël to, kad eilëraðtis
daug kartø spausdinamas perspausdinamas,
kad plinta dideliais tiraþais, kad vis deklamuojamas ir dainuojamas, kad skamba ávairiose erdvëse, kad prie jo prilimpa þinomø
dailininkø iliustracijos?
Uþraðykime èia ið Maironio, bent ðá tà:
Neturiu su kuo pasidalyti skausmu.
Visi kratosi – savo per akis.
***
„Metø naðta vis labiau rëmësi á lazdà.“
Neprastas, pripaþinkime, sakinys.
***
Dabar teks pasakyti dvi tartum paslaptis.
Pirma. Kà tik skaitytà pastraipà, trumpà ir paprastà, visai supaprastintà, „padariau“ ið penkiø puslapiø, kuriuose bandþiau nuodugniai
ir racionaliai atsakyti á minëtus klausimus.
Antra. Eilëraðèiø, kuriø atkarpas pradþioje citavau, þodþiø tëkmë ir melodija dvelkia
tobulybe. Tobulybë, jeigu uþtektø ryþto kalbëti apie visus Lietuvos XX a. pradþios socialinius reiðkinius, yra labai retas gyvenimo reiðkinys. Ir tai – Maironis.
***
Kas atsitinka, kai eilëraðtis (giesmë) skamba ir skamba ypatingose erdvëse, tarkim, kapinëse? „Marijos giesmë“ („Marija, Marija /
4
Rugsëjo pradþios lapelis ið mano stalèiaus,
pavadintas banaliai – „Replika“.
Jame:
„Aldona Ruseckaitë paraðë knygà apie
Maironá „Ðeðëlis JMM“. Labai reikalingà
knygà.
Broliai ir sesës lietuviai kalba: ji direktorë, kà ji gali paraðyti?
Aha, tad ðtai, m?s.“
Sakinys su lazda, kurá citavau, – ið tos knygos.
***
Mes, lituanistai ir nuolatiniai lietuviø literatûros skaitytojai, taigi, „etninë maþuma“,
. 2012 m. spalio 18–lapkrièio 2 d., Nr. 36–37 (399–400–840–841)
KAUKO
LAIPTAI
Giesmës ið ðvytinèios
Jubiliejinis laiðkas –
pakrantës
Maironiui Tëvynë
negalëtø daryti priekaiðtø...
Jovita SAULËNIENË
Atkelta ið 3 p.
„Bet kryþeliai ir vargø naðta ne tik iðganymui ir amþinam gyvenimui, bet ir ðiam þemiðkam gyvenimui naudingi ir daug pamoko: þmogus, daug vargo matæs, daug
gyvenime prityræs, paskui moka geriau ir kitus uþjausti,
yra lipðnesnis, kaip nutekintas akmuo turi daugiau iðtvermës, uþsigrûdinæs sunkioje gyvenimo mokykloje.
Atvirkðèiai, þmogus, vargo nepaþinæs, kaip daþniausiai
jaunystëje esti, kitus niekina, savimi per daug pasitikëdamas, yra iðdidus, ðiurkðtus, kurá maþiausias nepasisekimas iðstumia ið lygsvaros á nusiminimà.“
Iðsaugota paskaitø rankraðèiø lietuviø kalba „Apie
nuodëmes ir ydas“ (1923). Maironis aiðkina, kokios pagrindinës nuodëmiø prieþastys: savimeilë, tinginystë ir
kt. „Savimeilë –tai hidra, kuri turi septynias galvas“,
„tinginá ne vienas, bet septyni velniai gundina.“ Moralinës teologijos paskaitose kalbama apie þmogaus galutiná tikslà, apie laisvà valià, laisvos valios kliûtá. Paskaitø rankraðèiai iðmarginti skubia, kai kur net sunkiai
áskaitoma raðysena, su ilgomis lotyniðkomis citatomis.
Nemaþai iðlikæ ávairiø Maironio kalbø, pasakytø
bendraujant su seminarijos auklëtiniais. Graþiausios
ir prasmingiausios jø – skambëjusios per klierikø rekolekcijas; rektorius pirmasis tardavo áþanginá þodá,
stengdamasis nuteikti seminaristus susimàstymui, iðpaþinèiai, ramybei. Ðiø vadinamøjø Maironio konferencijø iðlikæ gana daug. 1917 m. rugsëjo 4 d. Maironio praneðimas-konferencija pavadinta „Mokslo reikalingumas ir jame lavinimas“, èia ypaè iðkeliama
mokslo vertë: „Mokslas – tai didþiausias turtas: markës ir rublio vertë krinta, bet mokslo auga. (...) Mokslas – tai didþiausia galybë, kuri valdo pasaulá ne tik
materijalá, bet ir dvasioms duoda pakraipà, mokslas
vadovauja minioms, kurios yra lyg medþiaga.“
Trumpesnës, taèiau irgi savotiðkai ádomios rektoriaus kalbos, pasakytos iðleidþiant seminaristus ðv. Kalëdø ar vasaros atostogø, sutinkant po atostogø ar baigiant mokslo metus.
Iðleisdamas atostogauti bûdavo tëviðkai grieþtas,
negailás ávairiø pamokymø ir perspëjimø, smulkmeniðkai konkretus. Ðtai prieð 1920 ir 1921 m. ðv. Kalëdø
visai be reikalo ásivaizduojame, kad þmonës þino
visa, kà þinome mes. A. Ruseckaitë savo knygoje
rado bûdà kalbëti apie Maironá visiems, kartu neþemindama ðá tà þinanèiø. Net ir pastariesiems paþerdama naujø detaliø. Nebuvau girdëjæs, pavyzdþiui,
kad Maironis, kaip kunigas, padëjo M. K. Èiurlioniui sutvarkyti santuokos reikalus.
A. Ruseckaitës pasakojimas remiasi nuodugniu
poeto gyvenimo, jo paliudijimø, archyvø, korespondencijos, amþininkø vertinimo, net ir neskelbtinø
dalykø paþinimu. Sukurta pusiau faktografinë, pusiau beletristinë kalba (pirmasis recenzentas knygà
pavadino romanu). Atskirai parodyta, kas yra autentika, o kas versijos, tegul ir pagrástos. Meniniais
radiniais vadinèiau Ðeðëlio ir Profesorës figûras. Kartu sakyèiau, kad pasinaudoti ðiais radiniais ðiek tiek
pritrûko arba improvizacinës dràsos, arba tiesiog kûrybinio laiko.
Paskutiniais gyvenimo deðimtmeèiais Maironis
sulaukdavo jaunesniø kolegø dygios kritikos. Kartais atsikirsdavo, maþdaug taip: praðom, broliai ir
sesës, jûs apie tai geriau paraðykite.
Taip galëtø sakyti ir A. Ruseckaitë.
Maironio gyvenimas, jo misijos – ið tiesø reikðminga tema. Laukianti pasiryþëliø.
***
Ið sukaktuviniø leidiniø Maironio poezijos
rinktinæ „Graþi tu mano“ (Lietuvos raðytojø sàjungos leidykla) sudaro dvi dalys. Skyrius „Lyrika“ ir poema „Jaunoji Lietuva“. Rinktinë iðleista
ðá rudená. Knygø serijoje „Lietuviø literatûros lobynas. XX amþius“ ji yra trisdeðimtoji, gaubianti, taigi gerbianti ir iðkilià sukaktá. A. Ruseckaitës knygoje, iðleistoje kiek vëliau, minëtos rinktinës parengëjas apie Maironio 1927 m. pastangas perskaitë:
„Prie „Lyrikos“ parengimo sëdo ilgiems mënesiams, subraukë senuosius spausdintus tekstus, keitë pavadinimus, eilutes ir þodþius, surinko dar devyniolika naujai paraðytø eilëraðèiø ir pradëjo viskà rikiuoti á virtinæ – jautë, kad kaip dabar pats paruoð, sudëlios, taip vëliau jo poezija ir gyvens (...).
Kai jau sudëliojo eilæ ir tvarkà, sëdo ranka eilë-
atostogas Maironis primena, kaip elgtis su tëvais: „Valanèius, bûdamas vyskupu, motinai rankà buèiavo“,
taip pat pamoko, kaip laikytis sveèiuose ir pobûviuose, kaip elgtis su „ypatomis kitos lyties“...
Dar viena rûðis maþai skelbtø Maironio rankraðèiø
yra tø kalbø, kurias jis sakydavo ðventindamas, palaimindamas naujus paminklus, pastatus, baþnyèias, muziejus, bankà, uostà. Kadangi Maironis nebuvo geras
oratorius ir pats tai þinojo, kiekvienà kalbà kruopðèiai
uþsiraðydavo, atsakingai pasiruoðdavo, todël ir iðliko
rankraðèiø. 1925 m. kovo 12 d. ðventindamas Lietuvos bankà Kaune, pasakë þodþius, kurie ir dabar aktualûs. „...pinigas valstybës gyvenime, tai priminsiu visiems þinomà aksiomatà, kad tai valstybës gyvenimo
nervas. Be sveikø nervø nëra þmogui gyvenimo. Valstybë irgi negali be to, sveiko nervo gyventi.“
Kaip suprantame, pasaulieèiui sunkiausia iðtyrinëti ir suvokti Maironio pamokslus, kuriuose yra iðties
ádomiø, originaliø minèiø, to metø realijø ir þenklø,
pamokslininko suvokimo ir interpretacijø. Per muziejuje vykusià konferencijà „Maironis – gyvenimas eina ratu“ moralinës teologijos dr. kunigas A. P. Kanapka profesionaliai analizavo keletà Maironio pamokslø, pajuokaudamas, jog kai kur mûsø klasikas ne visai
tiksliai cituoja Ðventàjá Raðtà, nors pats ið kitø reikalaudavo ypatingo Biblijos tikslumo...
Telefonai
Maironio archyve iðlikæs lapeliukas, ant kurio uþraðytas posmelis: „Þmogus gudruolis
aukðtas protas / Iðrado amþiais telefonus / Ir ðtai dabar jais apðarvotas / Girdët gal amerikonus...“ Koks ðiuolaikiðkas tekstukas, kurá poetas kaip kalambûrà paraðë
gal apie kokius 1925 m., kai Kaune telefonø buvo dar
labai maþai. Svarstau, ar bent vienas kitas Lietuvos pilietis sugalvos mobiliuoju telefonu pasveikinti savo
draugà ar giminaitá spalio 21-àjà – Maironio 150 metø
sukakties dienà. Gal ði mano mintis paika, bet að pabandysiu... O kol kas sveikinu visà mûsø tautà kartu ir kiekvienà pilietá atskirai klasiko Jono Maèiulio-Maironio
iðkilaus jubiliejaus proga – kaip smagu, kad bûtent mes,
dabar ir èia gyvenantys, galime ðia Ðvente dþiaugtis.
raðèius perraðyti. Rankraðèio susidarë du ðimtai keturiasdeðimt puslapiø. Dirbo daug dienø, rytø, vakarø,
pabusdavo naktá, kibdavo mintys, kad tà eilëraðtá reikia dëti kitoje vietoje... Áklijuoti papildomà posmelá...“ (p. 179-180).
Ðiemet iðleistos rinktinës skyrius „Lyrika“ atrodo
taip, kaip já sutvarkë pats Maironis. Viskas sutikrinta
pagal 1927 m. jo „Raðtø“ pirmà tomà, kurio iðleidimà
poetas atidþiai priþiûrëjo. Kas toji „Lyrika“? Penktas
„Pavasario balsø“ leidimas, ið paties autoriaus parengtø – paskutinysis.
Ðie knygø vardai – „Pavasario balsai“, „Jaunoji Lietuva“ – mûsø sàmonëje visø pirma siejasi su Maironiu. Dël to jie priskirti Lobynui.
Apie tai, kas kartojasi. Esu raðæs, kad mes, Justino
Marcinkevièiaus namo kaimynai, kartais pravardþiuodavome já Maironiu. Savo trumpø eilëraðèiø knygai
Just. Marcinkevièius – ðiais kompiuteriø laikais – visus tekstus irgi perraðë ranka. Maironio sukakties proga reikëtø prisiminti Just. Marcinkevièiaus eilëraðèiø
ciklà „Pavasario balsai Pasandravy“ (1987) ir Sigito
Gedos devynis sonetus ir epitafijà „Maironio mirtis“
(1984-1985). Ið devinto soneto:
Nei lyros jau, nei arklo nematyt,
O knygø nesuprasi – daug ar maþa...
Ateis laikai, ne ðitie, tai kiti,
Maironiui irgi gal pakels tiraþà...
Laikai gal ir kiti – ir Maironis perkamas, ir A. Ruseckaitës knygà teko iðleisti pakartotinai.
***
Duok, Vieðpatie, pranaðu bût melagingu:
Nuo Volgos muþikai ateis;
Uþ banko skolas, be derybø draugingø,
Nuo þemës nustums jus peèiais.
Kas èia?
Nûdienë rinkiminë epigrama, nekorektiðka?
Ne, tai 1895 m., Maironis, ið eilëraðèio „Tautos pabëgëliams“.
Pirmosios publikacijos antraðtëlë buvo kitokia –
„Dël iðrinktøjø“.
5
Per patá sodø þydëjimà uostamiesèio skaitytojai sulaukë ketvirtosios
Daivos Molytës-Lukauskienës eilëraðèiø knygos „Baltojo kiro giesmynai“.
Knygoje trys skyriai: „Ðvytinèios pakrantës“, „Pro lango ðukæ“ ir „Trupinëlis keliaujanèio“. Tai ir temos, nusakanèios lyrinio „að“ pagrindinius iðgyvenimø motyvus – tapybiðkø pajûrio peizaþo potëpiø, tëviðkës jausenos,
moters dvasios bei kasdieniðkø apeigø proverþius.
Taèiau eilëraðèiø skirstymas skyriais formalus. D. Molytës-Lukauskienës poezijos knyga –vientisa lyrinio
subjekto giesmë, kurios melodija iðvinguriuoja ávairias þmogaus vidines
bûsenas, patirtis, sutapusias su jo dvasiniu pasauliu. Giesmë autorës siejama su pajûrio kraðtovaizdþiui bûdingu paukðèiu – baltojo kiro ávaizdþiu.
Vesti giesmæ – tai sutalpinti joje tiesos, skausmo ar dþiaugsmo þodá – ðioje eiliø knygoje jis itin girdimas ir ásimenamas. O þodis, anot E. Mieþelaièio, – dvasios aidas.
Tekstuose prasiverþia atviras ir
nuoðirdus autorës balsas apie „baltø
ðermukðniø ðerkðnà“, jø „þiedlapiø
audrà“, ant jûros kranto stovintá senà
namà, „kalbantá ir dejuojantá, dûsaujantá ir dainuojantá“, apie ateitá, „sujungianèià ir surakinanèià krantinëj
laivo sielvartà“, apie keliones pakrante pro Nidà, Preilà, Pervalkà, Juodkrantæ „tolyn ir tolyn, ir tolyn ir tolin...“
Emocija, paremta asociacijos srautu,
sukuria tapybiðkà, kartais net siurrealistiðkà (pvz., „menkë“) pajûrio kraðto peizaþà, kur „smëlëtos pakrantës“,
kur „siautëja vëjai“, kur „vanduo nuplauna viskà“, kur „kopø þemëlapiai“
atgyja paveiksluose, kur „ðypsenos ir
aðaros, nugairinamos vëjo, nuskalaujamos lietaus“, ðiam kraðtui bûdingus mëlynos spalvos vaizdus nutvieskia balta ðviesa. Ávaizdis „baltasis kiras“ – kodas skaitytojui, padedantis pamatyti ir ðirdimi priimti
poetës sukurtà tapybiðkà „ðvytinèios
pakrantës“ poetiná þemëlapá. Realybëje tokios spalvos kiro nëra. Autorë,
tarsi teptuku iðgaudama spalvø atspalvius, tiesiog mëgaujasi þodþiais juos
kartodama („pasakyk nesakyk“,
„Nuo savæs nepabëgsi, / Pabëgsi nuo
savæs“, „Supasi, supasi, supasi“ ir kt.),
vardydama jø sinonimus („atminos
atsiminimai prisiminimai nutolsta...“
ir kt.) ar tiesiog iðskaièiuodama detales („kûnas iðlupinëtas, iðdarinëtas, iðtrupintas, iðdegintas, iðnuodytas...“).
Meniðkai pavykæs poeto V. Maèernio „Vizijas“ primenantis naratyvinis
D. Molytës-Lukauskienës pasakojimas eilëraðtyje „Þiûriu pro lango stiklà...“, kuriame lyrinio subjekto þvilgsnis „pro aprûkusiø jausmø ðukæ“ nukrypsta á drabuþá:
Gëlëtà, raðtuotà, kvietkuotà
Daugiaveidþio mënulio dvejonæ,
Nuluptà, nudraskytà, kraujuojanèià,
Sulopytà, suraiðiotà, sudygsniuotà
Vilnoniais mazgeliais, aðaromis
Juoko, pavydo, palaimos (...)
Ðios ir kitos nepaminëtos autorës
meistriðkos poetinio þodþio variacijos atkuria kartais lyriðkø kartais dramatiðkø, netgi tragikomiðkø, nuotaikø skalæ, kai nusitrina riba tarp bûties
ir nebûties, tarp dabarties ir praeities,
tarp realybës pojûèio ir iðmonës. Poetiniø metaforø („rudens popieriniai
portretai lietingoj ðviesoj“, „vandens
akys stikliniame mariø akvariume“ ir
kt.) ir þvilgsniø á kasdienybæ, atsiverianèià proziðkais þodþiais („þydi bulvës / mano motinos darþe“, „emigruojanti kelto kopija / yra tobula: su
kavinëmis, / restoranais, parduotuvëmis, / svetainëmis ir miegamaisiais...“),
pynë kuria ekspresyvø, pilnà judesio
ir mirgëjimo, ðviesos þaismo ir skambëjimo pajûrio kranto paveikslà, o lyriniam subjektui leidþia ne tik iðsilieti, bet ir susilieti su tuo kraðtu. Kraðtu,
„kur vandeningais ðniûrais sujungia
dangø su þeme“. Atkreiptinas dëmesys á eilëraðèiø þiedinæ kompozicijà,
kai jie prasideda ir baigiasi tuo paèiu
þodþiu ar eilute, ar mintimi („Palikimas“, „Liko ðiek tiek rudens“ ir kt.).
D. Molytë-Lukauskienë pabrëþia,
kad jos eilës skirtos pajûrio skaitytojui, akcentuoja, jog ji sava ðitam krantui („að esu krantas“), taèiau savo tëviðkæ, Dzûkijos þemæ, gimtuosius
Naujuosius Valkininkus, saugo savyje kaip savaiminá prigimtiná ákvëpimo ðaltiná, ið kurio prasiverþia itin
ákvëpti posmai. Matyt, todël, kad
kiekvieno mûsø tëviðkë, anot S. Gedos, „sagos dydþio, bet joje plaka pasauliðka ðirdis“. Poetës þvilgsnis nukrypsta á mielas vietas (Puèkorniai,
Vaitakarèmis, Eþio dvaras, Kalesnykø baþnyèia ir kt.) – iðkyla ið tolo
matomas etnografinis Tëviðkës vaizdas. O kai padvelkia vaikystës miðkas, suoðia tëvø sodas, ið nuotraukos
iðnyra artimas veidas ar atminty atgyja namø duonos kvapas, „vaikystës pyragai / ið moèiutës krosnies –
kvapnûs, ðilti, garuojantys“, to ilgesingo þvilgsnio nelieka. Iðsilieja elegiðka nuotaika dvelkiantys iðgyvenimai dël to, kas nenumaldomai prarandama ir laiko nuneðama amþinybën:
Norëjau turëti tavo ðaukðtà
aliuminá kupkelá ir
senàjá roþiná.
Norëjau turëti tai,
kà lietë tavo dideli delnai.
Neliko nieko.
Tu palikai viskà.
(„Palikimas“)
Ðios eilës – jau ne vandens paukðèio giesmës. Ir melodija aukðtesnës natos. Fragmentiðkesnë, nutrûkstanti, tarsi balsui uþlûþus.
Dvi slyvos,
Trys obelys
Ir varnënø nulesta
Vyðnia.
Neliko nieko.
Nedrásau skinti.
(„Sodas“)
Taigi baltojo kiro giesmës mus áveda á filosofinio þvilgsnio, asociatyvaus màstymo, nuoðirdaus ir tikro
jausmo meniná pasaulá, nuðvintantá
ðviesiomis spalvomis ir atspalviais,
skambantá aukðtomis intonacijomis
ir subtiliais pustoniais. Tikëkimës,
jog skaitytojui taps artimos savito ir
vis labiau tvirtëjanèio balso poetës
D. Molytës-Lukauskienës eilës, kurias ji palydi savo sukurtomis átaigiomis iliustracijomis, prisistatydama
mums ir kaip dailininkë.
*Daiva Molytë-Lukauskienë, Baltojo kiro giesmynai. – Vilnius: Lietuvos raðytojø sàjungos leidykla, Vilnius, 2012.
. 2012 m. spalio 18–lapkrièio 1 d., Nr. 36–37 (399–400–840–841)
KAUKO
LAIPTAI
Meilë, Pasislëpus, Tûno po Smëliu
Gintarë NARAUSKAITË
Gintaro Varno ,,Publika“ –
nelyg akimirksniu subyrantis suspaustas ir ankðtas sapnas, kuriame vangiai suvirpa jûros þvaigþdës ant þvilgsniø varstomø mëlynø sienø ir lubø. Jo siurrealume pinasi ir raitosi figûrø kûnai, kuriø
atskirumas tik nuþymëtas, taèiau
trûkèiojantis jutimiðkumas viskà
suglaudþia, paverèia viena kvëpuojanèia siela, sugerianèia uþsiliepsnojantá rudená ir ðaltà ðerkðnà – dvi prieðtaringas bûsenas. Ðiame vientisame, taèiau trûkinëjanèiame, prieðybiø nesuderinamumà
bandanèiame kûniðkume bolero
ritmu pereinama nuo ðvelnumo,
þaidimo pykèiu, atsidavimo iki nuþymëtos pabaigos ribos, kurioje
telieka klausimai be atsakymø.
Kiekvienas fiziðkumas savyje slepia bûsenø paletæ: ðirdgëlà, pamiðimà, ironijà, nepamatuotà troðkimà, iðdidumà, taèiau ne visi kûnai
gali bûti palieèiami, iðreikðti savastá. Ðeðëliai nusëda ant parketiniø
grindø, grumiasi ir traukosi, kiekvienas nori ásiterpti ir bûti pamatytas, iðduoti savo paslaptá, pasakyti vienà þodá. Ðis dþiaugsmingas verþimasis á prieká priverèia
sielas ðokti liepsnomis, bet toks
dþiugesys galiausiai iðsisklaido,
kaip niûrus pilkas dangus atslenka suvokimas, kad nëra iðëjimo. Ne
tik ið teatro, banalybës ir pavirðiaus, bet ir ið tikrumo, buvimo savimi, padarytø klaidø, þinojimo,
jog nieko negali sulaikyti. Juk amþinybë – tik tikëjimas, þodþiais palytëtas kraujuojantis pirðtas, þinojimas, kad tai iliuzijos visata „kaip
neapykantos ilga blanduma“.1
Taip atsiveria tikras ar iliuzijø
pasaulis, trûkinëjantis lyg nykstantis fajanso groþis. Po truputá skyla,
nepastebimai iðgrynina vienà juodà ruoþelá, palietus rankomis vos
juntamà, taèiau já uþèiuopæs lieþuviu jauti, kaip gali skaudþiai, iki
kraujo drëksti. O tai tik maþutis ruoþelis, it smëlio kruopelë. Viskas
taip greitai keièiasi. Daugybë pasipuoðusiø figûrø þengia iðdidþiai,
tarsi vasaros dienomis eitø paradas
promenada. Kà tos figûros gali byloti be savo liguistai puoðniai dekoruoto eksterjero? Akimirksná atrodo, kad visas groþis – tai giliausias pavirðius, bet, já palietus pirðtais, telieka pelenai, burnoje iðtirpsta kraujo skonis. Taip atmetæs iðorës apgaulæ atsiveri tiek daug sykiø kartotiems þodþiams „po smëliu“ ir neþinodamas, kaip juos priimti, ieðkai savyje ir uþ savæs, tame
kvepianèiame dvokaus groþio pasauly. Koks svarbus vizualumas, iðsitenkantis tose ðamchamtiðkai juodose ir baltose figûrose. Nesumeluodamas pats neri giliau, kad tik á
krantà neiðneðtø stipri vandens srovë. Figûrø veiduose ieðkai meilës,
tikëjimo ir ryþto keistis. Taèiau
þvilgsnis paklaikæs ir neramus, mëtosi ir bëgioja á visas puses ieðkodamas paguodos gausiose praeities
detaliø kompozicijose. Ir tupintis
juodas katinas staiga pavirsta dûmais, pro kuriuos iðnyra aistringos
ir sielvartingos duende akys. Tarp
jø kaip liepsnos raitosi susiglaudusios figûros, iðreikðdamos skausmà,
laimæ ir visa ko praeinamumà. At-
gyja praeities vaiduokliai, lëlës,
spalvoto smëlio groþis kaip „meilë
ðukëm pavirsta nuo vieno judesio
kirvio“ 2. Þodþiais nenuþymëtas
jautrumas iðsilenkia judesiuose ir
gestuose, susipindami þvilgsniai
keièia save ir bando pakeisti kità.
Ritmingais pustoniais persimainydami ðoka vyrø kûnai, aistra stengiasi nepalikti jokio tuðtumos tarpeklio. Gundymo ir iðdavystës ðokis aikteli nuo já suspaudusiø siluetø, kuriuose kaip raðalo dëmës iðsklidæ nutylëti troðkimai ir nusivylimai. Jie, iðskydæ ir padalyti pusiau, kaþkur sukiojasi, pinasi ant
rankø, apsivijæ kaklà smaugia tartum neleisdami iðslysti jausmui.
Kartais iðgirsti juos tykiai dejuojant, prislëgtus, nejuèiom sutramdytus. Visai ðalia, besislapstydami
uþ kaukiø, arogantiðkieji þaidþia kito jausmais, tarpusavyje kovoja neþinomybë ir jos uþmegztas noras.
Taèiau meilës atstûmimas kaip saugaus pasislëpimo bûdas temdo ðviesà ir palieka tamsoje. Dvi prieðingybës suartëdamos nepasiduoda
viena kitos valiai, taip vienas pasaulis skirtas sunykti, kad galëtø iðlikti aukðèiau, nei buvo pamatuotoje realybëje. Prieðingybiø meilë
neámanoma nuþymëtuose laiko rëmuose, ji nepasiduoda iliuzijos
þaismei, belieka mirti, kad kaþkas
tikra iðsipildytø. Nesibaigianèiame
darnaus chaoso judëjime nepaliaujamai sklando vis iðtirpstanèios ir
atsinaujinanèios meilës pojûtis.
Svetimi, vienas ðalia kito besirikiuojantys pavidalai kuria veiksmus ties þiaurumo-tiesos riba, tarp
jø ásisuka geismas, þadinantis tuðèiausius kûno norus. Ið naujo susipina mylimos rankos, kurios atstumia trokðdamos dar labiau priartëti
prie kito plaèiai atmerktø akiø.
Kiekvienas ásukamas á nesustabdomai skriejantá smëlio ratà, kuriame
visatà perskrodþia peilio geleþtës,
paliekanèios kreðantá kraujà ant kûnø ir kûnuose. Sunku nuþymëti
skausmà sieksniais, suskaièiuoti viduje tûnanèias aðaras, kurioms nelemta nuþengti skruostais, kristi á
delnà, susigerti jo linijø tankmëje.
Pasaulis susipynæs ir sueiþëjæs, jis
kaip vanduo talpina neiðmatuojamas mintis ir pojûèius, kuriems kar-
tais leista tvinti upëmis ir kaþkà iðsineðti ið mûsø vidaus. Begalybëje
tyvuliuojantis skaidrus eþeras sugeria mûsø beþadá skausmà, neiðpainiojamà meilæ. Tuomet puoðnus
pavirðius pradeda blankti, skæsti neiðmatuojamame labirinte, kuriame
viskas iðnyksta, „iðlieka vien dykynë. Vilnijanti dykynë“.3 Tuðtuma apgaubiama pilnatvës, bet tai
tik iliuzija, graþus vizualumas, kuriam lemta pradingti nusidriekus tolyje. Prasmingø þodþiø gilumà iðbaido fiziðkumas figûrø, kurios tarpusavyje pinasi ir keièiasi. Ribotas
kûnas nepajëgus perteikti mintyse
slypinèios laisvës, tad pasiduodi sukimuisi. Vardai, tariami lûpomis,
skrenda per erdvæ, atsimuða á kietus
kûnus, jie prasiveria, meta þeidþianèius, abejingus ar geidþianèius
þvilgsnius. Nepastebimai ið jø iðropoja kiti þodþiai, sëlina per visà
siaurà erdvæ link to, kam jie skirti,
kad tik pasiektø, bet kartais viskas
tuðèiai. Kaþkas pakelia kojà ir uþmina prasmæ. Tada veriasi tuðtuma
ir ateina laikas jausmui, gal neiðreikðtam ar jau gæstanèiam, taèiau
tikram. Jis ieðko savo vietos kito
lûpose, odos porose, norëdamas palikti pëdsakà, kaip iðmanydamas
stengiasi giliau ásitempti, ásiræþti,
kad nieko nebûtø sumeluota. Taèiau èia niekada neiðblësta iliuzijos dangus, apsidangstæs groþio
kaukëmis. Atrodo, maja iððiepia savo nasrus, apgaubia kûnus mirtimi,
kad iðlaisvintø tuos, kurie nenori
bûti iðlaisvinti. Taip purvinose palëpëse tikruma uþklojama dulkëmis, paliekamas begalinis kelias
kaukëtai apgaulei, tapatinamai su
tikrove. Slankiojantys pavidalai
nori áteigti savo tikrumà, bet jie per
daug sunkûs, tad sukniumba – lieka tik molio grumstas. Ið jo vël galima kà nors nulipdyti: meilæ, kuri
oranþinë it saldi morka, norëjimà
kaip þiobèiojanèià þuvá. Bet viskas
taip sunku, kas reikalauja tavo tikinèiø pirðtø, kurie gali sukurti, o
suduþimas toks trapus. „Pradanginti visø lengviausia, sunkiausia sukurti. O dar sunkiau pakeisti kuo
kitu.“4 Dviejø bûtybiø santykiai –
kaip statomos smëlio pilys – reikalauja kantrybës ir atsidavimo, taèiau
impulsyvûs troðkimai, noras pakeis-
Skelbiamas konkursas
Bernardo Brazdþionio
literatûros premijai gauti
Kauno miesto savivaldybë skelbia konkursà Bernardo Brazdþionio
literatûros premijai gauti. Ðalies leidyklos, kûrëjø organizacijos, aukðtosios mokyklos, bibliotekos ir patys autoriai iki spalio mënesio pabaigos kvieèiami teikti paraiðkas.
Premija skiriama B. Brazdþionio
puoselëtas lietuvybës, gimtosios
kalbos ir pilietiðkumo tradicijas tæsianèiam Lietuvos autoriui uþ naujà pastarøjø dvejø metø aukðto profesinio lygio groþinës literatûros ar
literatûrologijos knygà. Kasmet
Kauno miesto savivaldybë skiria
vienà 10 tûkst. Lt dydþio premijà.
Paraiðka ir 3 kûrinio egzemplioriai priimami Kauno miesto savivaldybës Kultûros ir turizmo plëtros
skyriuje (M. Daukðos g. 34). Esant
galimybei, pretendentai praðomi informacijà pridëti skaitmeninëje
laikmenoje CD arba persiøsti elek-
troniniu paðtu vida.jasaityte@kaunas.lt
Paraiðkas ir kûrinius vertins komisija, sudaryta ið trijø Lietuvos raðytojø sàjungos Kauno skyriaus tarybos nariø ir dviejø savivaldybës
atstovø. Per 21 dienà nuo paskutinës paraiðkø priëmimo dienos komisija savo siûlymà dël premijos
skyrimo pateiks Kultûros skyriui.
Galutiná sprendimà priims Kauno
miesto taryba.
Premija laureatui bus áteikta vasario 2 d., minint poeto B. Brazdþionio gimtadiená. B. Brazdþionio literatûros premijos skyrimo nuostatus, paraiðkos formà galima rasti
Kauno miesto savivaldybës interneto svetainëje www.kaunas.lt/
Ðvietimas ir kultûra/Kultûra/Kultûros ir meno premijos, stipendijos.
Informacijà apie konkurso sàlygas
taip pat galima gauti tel. 42 40 47.
6
ti kità ir vesti savo keliu skausmingai bloðkia vëjo ðuorais. Pilis ima
trûkinëti, smiltelës iðneðiojamos
mylimojo rankø, virpanèiomis
blakstienomis perbëga kito pëdos,
skausmingai nusëda palikdamos
ryðkius randus ir prisiminimà, kad
kaþkada eita nepramintais takais,
norëta, bet nesugebëta iðsaugoti.
Juodà kvadratà uþpildæs puoðnumas ir jo þaismingos aliuzijos á pavirðiaus groþá keliais sluoksniais uþdengia jausmus, þmogaus esaties
detales, kurios laðas po laðo kuria
naujà pavirðiø, tik be dekoracijø ir
kostiumø. Virpant nuogam atvirumui plëðriais nagais gali bûti lupama kito oda, kad pateisintum savo
poreikius ir tuðtybæ. Tai, ko nëra ir
negali bûti, visgi surandama, patvirtinama Imperatoriaus galybë ir
bejausmë siela, taèiau tai tik trumpalaikis pasiaukojimas, galiausiai
viskam lemta sutrûnyti ir skæsti iki
begalybës. Ðvelniausias nuoþmumas nuspalvina Gonsalo ir Enrikës
santykius, kurie tarsi saulëje tirpsta vasaros ryto dienoj, taèiau Enrikës veidmainystë ir þaidimai meile
iðkraipo jausmø pavidalus. Sëlinantis tykus þiaurumas paðaipa uþkloja Gonsalo emocingumà ir atsidavusià meilæ, jis tai atstumiamas, tai
vël prisijaukinamas. Apsuptas bedvasio oro jis beviltiðkai vizgina
uodegà, kad prisikviestø tà, kà akimis palytëjo, juk likæs be meilës
taip daþnai jautiesi þvëriðkai vieniðas ir nustumtas á tuðtumà. Taèiau
ðvelnûs prisilietimai, atsivërimas,
artumas baugina Enrikës sielà, jis
ðiauðiasi ir bëga, stumia nuo savæs
atiduodamà tikrumà, jautrumas nëra paþinus teatro po atviru dangumi reþisieriui. Tikrumo vertybës suvokimas ateina ið lëto, pasiprieðinimas blanksta, ambicingumo kaukæ keièia pavargusio, kaþko svarbaus netekusio þmogaus ðeðëlis.
Liûdesys pravirkdo sielà, viduje
skausmingai pasëjamas daigas erðkëèio, kurio spygliuota viela nepaliaujamai bado ir þeidþia tavo ploniausià odà. Ore pakibusios atomazgos amþinume ið sielos gelmës
ateina ðnabþdëjimas á ausá: ar tu bûsi
– nieko neklausiant, sukuriant naujà realybæ, parodant, kad skausmas
sukurtas, ar tu bûsi ðalia ir kartu,
kai manæs nebebus? Tai meilei,
kaip ir teatrui, kuris tûno pasislëpæs po smëliu, nelemta iðsipildyti.
Galiausiai galvoje ir prieð akis
pinasi ákûnyti þodþiai: meilë, mirtis, aistra, dangus, smëlis, pasiaukojimas, kanèia. Kaip atrasti prasmæ tarp jø ir paskirti kiekvienam
tinkamà vietà, kad visas pavirðiaus
groþis nebûtø tik trumpalaikis geltonø citrinø lietus? Èia pat prasiveria kapas, ir iliuzija virsta tikrove, kai ði keisdamasi per kûnus
juos iðsunkia ir atveria, kad priimtø tiesà. Nëra ko daugiau ieðkoti
Gonsalo mirtyje, Dþuljetos iðprotëjime, Enrikës þiaurume. Materialus fiziðkumas mainosi, lûpomis
lieèiamos raidës sudëlioja þodþius
tam, kad jie ðokèiodami kiltø, tikrumu atvertø tuðtumà, kurioje þodþiai susipina ir sakiniai praranda
traukà, iðkreipta begalybë sugeriama á plauèius, ðirdis pripildoma
prisiminimø – kaip seno, labai seno ir pavargusio þmogaus. Juose
bandai uþuosti kvapà, pamatyti
praslenkantá ðeðëlá, ámintà pëdsakà, vëjyje pagauti gijà, kad atgaivintum tà jausmà ir bûsenà, kuri
nuneða toli, iðspjauna tave ið kasdienos banalybës ir melo, kur nereikia ásiteikti, tik bûti. Tikruma
nereikalauja jà patvirtinanèiø þodþiø, ji tiesiog yra, kyla virð mûsø
ir nusëda kaip pleiskanos ant peèiø. Ðiame pasakojime viskas virsta smëliu: figûrø vardai ir pavidalai, þodþiai susipina ir tapdami beþadþiai netenka prasmës, iðlieka
tik buvimo pojûtis. Niekas ið tikrøjø nesibaigia, toliau tæsiasi savæs apgaudinëjimas, tikrumos ieðkojimas, kanèios persmelkta meilë, bet patiriamas vienetas kaip bûties dalis kaþkà palieka. Taèiau tai
ne pavidalai ar vardai, net ne mintys þodþiuose.
1
Periuðo, Anri. Van Gogo gyvenimas. Vilnius: Vaga, 1978, p. 142
2
Lorca, Federico Garcia. Liûdniausias dþiaugsmas: eilëraðèiai.
Vilnius: Vyturys, 1998, p. 158.
3
Lorca, Federico Garcia. Liûdniausias dþiaugsmas: eilëraðèiai.
Vilnius: Vyturys, 1998, p. 100.
4
Lorca, Federico Garcia. Publika. Nepublikuota reþisieriaus Gintaro Varno inscenizacija. Ið ispanø
kalbos vertë Vladas Petrauskas, vertimà redagavo Aurelijus Katkevièius, 2010. Teatro Utopija archyvas, Vilnius.
VIII Europos literatûros dienos
Ðiauliuose 2012
18 d., ketvirtadiená, Ðiauliø dailës galerijoje (Vilniaus g. 245)
16 val. skaitymai: Oddny Eir
Evarsdottir (Islandija), Ieva Toleikytë (Lietuva), Alvydas Ðlepikas
(Lietuva). Veda: Kotryna Pranckûnaitë.
18.10 val. skaitymai: Dag Solstad (Norvegija), Gundega Repðe
(Latvija), Aidas Marèënas (Lietuva). Veda: Ugnius Mikuèionis ir
Laura Lauruðaitë.
19 d., penktadiená,
16 val. Plungës rajono savivaldybës vieðojoje bibliotekoje (Laisvës al. 19) – skaitymai: Dag Solstad (Norvegija), Oddny Eir Aevarsdottir (Islandija), Carl Johan Jensen
(Farerø salos), Gundega Repðe (Latvija), Audronë Urbonaitë (Lietuva),
Paval Kasciukeviè (Baltarusija). Veda: Ugnius Mikuèionis ir Laura Lauruðaitë.
20 val. Ðiauliø knygyne-kavinëje-dailës galerijoje „Sielai“(P. Viðinskio g. 39) – skaitymai: Carl Jo-
han Jensen (Farerø salos), Sigitas Parulskis (Lietuva). Veda: Kotryna
Pranckûnaitë.
20 d., ðeðtadiená, Ðiauliø knygyne-kavinëje-dailës galerijoje „Sielai“(P. Viðinskio g. 39)
14 val. skaitymai: Bragi Olafsson (Islandija), Gintaras Grajauskas (Lietuva), Audronë Urbonaitë
(Lietuva), Paval Kasciukeviè (Baltarusija). Veda: Kotryna Pranckûnaitë.
17 val. Laisvas kelias laisvai
prozai! Laisvas mikrofonas norintiesiems skaityti savo prozos tekstus – kiekvienam po 7 minutes!
21 d., sekmadiená, Vilniaus
knygyne „Mint Vinetu“ (Ðv. Ignoto g. 16)
17 val. susitikimas su baltarusiø
autoriumi Pavalu Kasciukevièiumi. Veda: Vytas Dekðnys.
Áëjimas á visus renginius nemokamas. Informacija tel. (8 601)
88479. Atëjusiøjø á skaitymus laukia dovanëlë – almanachas!
. 2012 m. spalio 18–lapkrièio 1 d., Nr. 36–37 (399–400–840–841)
KAUKO
LAIPTAI
ETAÞERË
Dvasingumas, haliucinogenai ir JMM
Jurga TUMASONYTË
Doloresa Kazragytë „Raudoni sandaliukai“: esë. – „Tyto alba“, Vilnius, 2012.
Kai perskaièiau aktorës Doloresos Kazragytës knygà, supratau, kad ðiuos „Raudonus
sandaliukus“ apþvelgti bus nepaprastai sunku. Ðtai dabar baksnoju minkðtàja pieðtuko
uodegële á stalà ir neþinau, nuo ko pradëti. O
knyga juk tokia lengva ir þodþiai tekste slysta
akimis it alyvuogiø aliejus.
Taigi tai septintoji autorës knyga – keleriø
metø dienoraðtis, prasidedantis 2010 ir pasibaigiantis 2012 m. Kaip ir áprasta – autobiografinis tekstas, kuriame dienoraðtine forma
fiksuojamos buitinës gyvenimo atkarpos,
slenkantis laikas, sezonai, atpaþástami ir bevardþiai þmonës. Daþnokai áterpiami fikciniai
motyvai, pavyzdþiui, pokalbis su pliuðiniu
zuikeliu. Tekste justi vienatvës, artëjanèios
begalybës ir reakcijos á senstantá kûnà gaidelës.
Taèiau krikðèioniðkas gerumas, kurio prisodrinta visa knyga, ir mielas, ir banalus. Na,
panaðiai kaip paèios autorës apraðyta Kalëdø
ðventë mokykloje: daug patoso, rimties, garbanëliø ir dirbtiniø angeliukø. Turiu omenyje
D. Kazragytës skaitomø knygø citatas – jø èia
pervirðis, taip pat uþsiþaidimus su ávairiais asmenybës susidvejinimais, kuriems skiriami ilgiausi dialogai. Manyèiau, kur kas subtiliau
jos asmenybë atsiskleidþia paèioje buvimo pasaulyje ir su pasauliu tëkmëje.
Viename ið daugelio savo interviu D. Kazragytë minëjo, kad ji nëra raðytoja – ji raðanti
aktorë. Todël kurdama tekstà nejauèia jokios
atsakomybës, kuri bûtina profesionalams. Ir
tai matoma knygoje – struktûra èia nesuvaldyta, raðoma nukrypstant nuo naratyvo, per
ilgai sustojant ties sapnais ar ne itin reikðmingomis detalëmis, kurias bûtø galima praleisti.
Nors knyga labai asmeniðko turinio, raðoma „lyg ir be atsakomybës“, jauèiamas aktorës flirtas su skaitytojais, intencija bûti perskaitytai, pamokyti. Apie netiesioginæ didaktikà galima pagalvoti, kai autorë smulkiai ir
su biliûniðku gailesèiu apraðo savo uþstojamus vargdienius: ðeriamas kiemo kates, kurias vaikosi storaskûris kaimynas, ðelpiamus
bjauriai smirdanèius alkoholikus, vieniðas senutes ir t. t. Ið pradþiø toks autorës gestas ákvepia, bet perþvelgus jos paraðytus tekstus matyti, kad ðis motyvas (tegul ir realus) kartojasi
daþname jø. Ar ne per daug èia dvasingumo?
Kalbant apie religijà, autorë pati save pravardþiuoja davatka, taèiau apsilankymus baþnyèioje, kasdienæ maldà bei apmàstymus apie
viltá á tekstà áterpia gana paprastai ir „nedavatkiðkai“. Krikðèioniðkas moralumas, dvasinis aristokratiðkumas bei asketiðkas gyvenimo bûdas – knygos leitmotyvas. Tai, manau,
daugelá skaitytojø ir suþavi.
Dar, be abejo, turëtø þavëti ir autorës asmenybë. Kad tai tikrai ji, aktorë D. Kazragytë,
skelbia ir ávairaus laikotarpio nuotraukos leidinio virðelyje. Net ðiek tiek keista, kad ámanoma paraðyti tiek daug autobiografiniø knygø. Aktorës vieðumà rodo ir kalbëjimo patosiðkumas: „Pasitraukiau. Liûdesys iðtirpdë sielos ðviesà. Tik maþa padûmavusi lempelë ðvieèia. Lemputë su maþu stikliniu cilindru, kaip
vaikystëje. Dar ðmëstelëjo raudoni sandaliukai, graþiai padëti prie lango ant stalelio (ten
laikydavau nusiavusi), – veidrodis, virðuje priklijuotas Vytauto Didþiojo paveikslas su karûna... Iðëjau á NIEKUR“ (p. 138).
Kalbëdama apie scenos auditorijà, autorë
uþsimena, kad tai yra 40-70 metø moterys.
Knygos auditorijà veikiausiai taip pat sudaro
ávairiø profesijø ir visuomenës sluoksniø feminos. Taip ir ásivaizduoju pagyvenusias,
orias maþø miesteliø inteligentes, mëgstanèias
ásisukti á kultûros namuose arba bibliotekëlëse vykstantá tylø, dvasingà, nuo buitiniø niekniekiø nutolusá gyvenimà su knygomis, dainomis bei kitomis sielovadomis.
Apskritai sunku kritikuoti tai, kas visai neturëtø bûti kritikuojama arba literatûriðkai reflektuojama – „Raudoni sandaliukai“ skaitytojø sàmonëje atlieka kitas, nuo dailiosios
literatûros ir intelektualiø tekstø nutolusias,
bet paprastiems þmonëms labai svarbias
funkcijas.
ðiais, sapnø logika, simboliais ir nevisiðku
detektyvu, jog skaitant susidaro áspûdis, lyg
pûstumei balionà ir jis tuoj turëtø susprogti.
Manyèiau, romanas atrodytø labiau uþbaigtas, jei autorius bûtø keletà leitmotyvø ir átekëjimø á pagrindiná pasakojimà praleidæs.
Taèiau dël mano kà tik pasakyto priekaiðto taip pat bûtø galima ginèytis, nes prasmiðkumo perteklius bei neapèiuopiamumas tarsi
ir atstovauja keistumo, sapniðkumo bûsenai,
kuri apninka jau nuo paties pirmo puslapio.
Tuomet bûtø pateisintas ir tas lëtas grimzdimas á interpretacijos pelkæ. Sapnuose viskas
iracionalu, vaizdai sluoksniuojasi vienas ant
kito, o prasmës ne visada paaiðkinamos.
Poeto talentas tekste matomas nuostabiuose ávaizdþiuose ir metaforose: „Didþiavosi vadinamas revoliucijos sûnum, nuðvisdavo, jei
ðiuo vardu paðaukdavau pietauti, manau, ðiurpiausiu savo prieðu laikë mirtá, bet ne todël,
kad bûtø jos bijojæs, veikiau todël, kad laikë
jà galinga, gebanèia ið mirusiøjø prikelti net
dvokt pradëjusá þmogaus kûnà; ði menama
mirties galybë kirtosi su jo planais, – taip,
buvo nedidukas, gaidþio ûgio, taèiau turëjo
ilgas, toli siekianèias ðaknis, nepaprastai
gumbuotas; jos driekës po þeme, vingiavo
katakombomis, ant jø tupëjo po karingà budelá nykðtukà, vadino juos paðventintais kankorëþiais, gumbus – vadavietëm, ir buvo tikras, kad niekas niekados jo, ðitai turinèio,
áveikti neástengs“ (p. 171).
Kartais filosofiðkumas kertasi su realistiðkumu – tiesiog negali ásivaizduoti, kad toks
veikëjas, tarkime, Gabrielius Auðautas, imtø
ir domëtøsi ðiuolaikine literatûros kritika (viename pokalbyje jis konstatuoja apie kritikø
palankiai vertinamà raðytojà). Daugelis dialogø primena teorinius, bet ne praktinius sumanymus.
Visgi romanas ádomus – svarbiausia èia,
mano galva, sukurta nuotaika ir jaudulys, kurie kyla skaitant apie iðvirkðèiàjà realybës pusæ. Magijà mëginama aiðkinti racionaliai –
matomi gyviai atsiranda dël haliucinogeninio eþero poveikio, regëjimai aiðkinami pasiekta transo bûsena, o kûno mutacijos – ásikalbëjimu. Tereikia skaityti ir patikëti.
Donaldas Kajokas „Eþeras ir kiti já lydintys asmenys“: romanas. – „Tyto alba“,
Vilnius, 2012.
Naujausias Donaldo Kajoko romanas „Eþeras ir kiti já lydintys asmenys“ skendëja haliucinogeniniame rûke ir smalsøjá skaitytojà pasitinka realumo bei siurrealizmo sankryþoje.
Po pirmojo romano „Kazaðas“ tæsiama svaiginamosios prozos linija.
Apie kà ðis romanas? Po emocinës traumos
kompiuteriø specialistas Gabrielius Auðautas
neþinia kaip atranda ir atvyksta á senoviná dvarà, pastatytà prie ûkanomis apsitaisiusio eþero. Trisdeðimtmetis apsistoja pas ponià Em –
tobulà fataliðkà moterá, namuose laikanèià virvæ, kuria pasikoræs Judas. Be moters, dvare
gyvena keistuolis sodininkas Eliezaras, ið sterblës mëtantis mitologines bûtybes – dzebukus. Taip pat – visà laikà nëðèia mergina Juta.
Vëliau á romano naratyvà ásipina dar keletas
paèiø keisèiausiø personaþø. Visi jie tokie nepatikimi, kaþkà savyje giliai slepiantys, netgi
demonizuoti.
Tekstas prisodrintas ávairiausiø aliuzijø á
biblinius ir mitologinius, paties D. Kajoko
perkurtus motyvus. Èia iðmoningai interpretuojama Judo nuodëmës tema, mëginama susieti mitologiniø personaþø atitikmenis su
veikëjais. Bëda tik ta, kad romane visko labai daug – pradedant Biblija, haliucinogeniniais vaizdiniais, personaþø tarpusavio ry-
Aldona Ruseckaitë „Ðeðëlis JMM “: Maironio gyvenimo meniniai biografiniai etiudai. – Lietuvos raðytojø sàjungos leidykla,
Vilnius, 2012.
Jubiliejinë – deðimtoji – Aldonos Ruseckaitës knyga ðásyk ið kapø milþinø pakëlë
Maironá. Atkasë jo baltus, ðvarius kaulelius,
it genetikos mokslø daktarë kruopðèiai sudëliojo griauèius, ástatë poeto akis, atspindëjusias svajingà mëlynumà, nuþiedë nosá ir
lûpas, á kurias ádëjo savo paèios perinterpretuotus þodþius. Tat ðtai dabar ir turime – tikroviðkà, deja, vis tiek nebegyvà, klasikà.
Knyga pasakoja apie paskutinius septynerius Maironio gyvenimo metus. Tekstas kuriamas postmoderniu principu – ámaiðant á iðgalvotà pasakojimà citatø ið raðytiniø dokumentø, J. Maèiulio kûrybos, kuri organiðkai
***
Ðri Aurobindo sakë, kad visas gyvenimas yra joga.
Tvilkanti, sàmonæ kone kiaurai perskrodþianti teisybë ir sykiu – absoliutus ðnipðtas.
Nelygu, ið kurio taðko ir kas paþiûrës.
Ðtai visø idëjø esmë: nelygu – kas ir ið kurio taðko.
***
Tæsiant tà patá motyvà. Yra toks korëjieèiø pasakojimas: joja generolas ant þirgo ir
iðvysta vidury kelio medituojantá vienuolá.
– Traukis, kirmine! Argi nematai, kas prieð tave! Að esu tas, kuris në nemirktelëjæs gali
nuþudyti!
Vienuolis pakelia akis ir giedrai nusiðypso:
– Tai tu nematai, kas prieð tave. Að esu tas, kuris në nemirktelëjæs gali numirti.
Taigi, nelygu – kas ir ið kurio taðko.
cave canem
7
sugula á vienà teksto monolità. Èia kalba ne
tik pats dainius, bet ir atskiri personaþai – profesorës, tyrinëjusios Maironio kûrybà, praeities ðeðëlis, primenantis vienà ar kità ðeimininko gyvenimo nutikimà, svarstantis apie
tikroviðkumà ir interpretacijà. Pavyzdþiui: „–
Ðeimininke, þinoma, rûstautum, kad iðduodamos tavo paslaptys, taèiau ir po mirties esi
labai didelis, didelis kaip granito paminklas
prie tavo rûmø, jau kiti ir pamirðo, kad turëjai þmogaus ðirdá... Pameni, ir pats sakei: mane slegia mano paties supiltas kalnas. Þmonëms ádomi kiekviena tavo gyvenimo smulkmena, o èia juk ne smulkmena – èia tavo –
mudviejø paskutiniø septyneriø metø
dþiaugsmas, skausmas, drama. Beatrièë... Niekas niekada nesuþinos tikros tiesos. Taèiau
meluoti ar slëpti – kam? Pats sakei – bjauriuosi melagybe...“ (p. 218).
Maironis èia lyg Woodis Allenas savo paties filme pamojuoja kameroms, nusisuka nuo
ávykiø eigos ir komentuoja savo veiksmus bei
jausmus. Jis gyvai kalbasi su savo interpretatore, abejoja dël smulkmenø, ginèijasi ir þmogiðkai mosteli ranka.
Ði knyga galëtø bûti puikus edukacinis
kûrinys. Kas gi geriau iðmano Maironio gyvenimo peripetijas ir iki smulkmenø geba rekonstruoti jo gyventàjá laikà, jeigu ne A. Ruseckaitë? Be to, ið ankstesniø jos mëginimø
ásijausti á klasikø gyvenimà ir ið to iðspausti
biografiná meno kûriná buvo aiðku, kad kada nors ateis ir ðio, baugaus, nes labai nutolusio nuo buitiðko þmogiðkumo, klasiko valanda. Taigi knyga, be abejo, turëtø bûti perskaityta visø, kuriems nesvetimas noras susipaþinti su klasiku ið arèiau, pasidþiaugti
nauja, iðsamia jo gyvenimo gabalëlio interpretacija.
Visgi man mëginimas imtis tokio sudëtingo darbo kaip klasiko gaivinimas ir atvertimas á þmogiðkumà nepasirodë ypatingas. Galbût siekis kuo realiau atkurti jo gyvenimà, netgi surasti eilëraðèiø atitikmenis jo mintyse ir
kalboje, amþininkø pasisakymø citatose nebuvo toks stiprus, koks galëjo bûti pasitelkus
daugiau iðmonës. Taip, að lenkiu á Mariaus
Ivaðkevièiaus pusæ – jis vis aprëkiamas kritikø, jog neteisingai vaizduoja epochas ir asmenybes, taèiau, ak, koks malonumas visa tai
skaityti!
Galbût ir paties poeto gyvenimas nebuvo
toks áspûdingas, kad skaitytumei knygà atvipusiu þandikauliu? Turiu omenyje tuos skaitytojus, kurie nëra aistringi XIX-XX a. pr. lietuviø klasikø mylëtojai.
Knyga verta dëmesio tø þmoniø, kurie
dþiaugiasi Maironio metø jubiliejumi, mielai
ið naujo skaito jo poezijà. Netgi tø, kurie nemëgsta Maironio ir norëtø kvestionuoti jo kûrybos vertæ ir kanoniðkumà. Skaityti vien dël
gausios informacijos, inkrustuotos á meninæ
iðmonæ. Gal kada nors prireiks?
. 2012 m. spalio 18–lapkrièio 1 d., Nr. 36–37 (399–400–840–841)
Festivalis
Ðurmulingas dalijimasis poezija
Neringa BUTNORIÛTË
Ruduo nuolat þada ðurmulá, skubina rinktis ávairiausias màstymo ir veiklos kryptis, stebina ir besimainanèio
dangaus spektakliais. Nespëji ákvëpti,
o matai – poetai jau seniai iðaugo liûdnojo rudens bûvá, juk spalio pradþia
daugeliui virsta kasmetine ðvente. Susibûrusieji á 23-iàjá Poetiná Druskininkø rudená, ðiame mieste vykusá spalio
5-7 d., aplenkë audras skriaudëjas, todël galëjo ramiai þvilgèioti á pakeltà
festivalio vëliavà arba á vienà ið vietos
puoðmenø – ðventës himno ritmu beðokèiojantá fontanà.
Taèiau ðventë virsta ne vien susitikimø ir skaitymø dþiaugsmu, ji gali
tapti ir svarbaus dialogo uþuomazga.
Ðiø metø temà „Kûrybos socialiniai
kontekstai: poezija ir politika?“ mëginta aprëpti atsisakius praneðimø –
to apribojanèio lauko, kai gali paridenti akmená ar pritariamai ðyptelëti
tik á keletà pusiø. Galbût tokià atviresnæ, klausytojà átraukianèià dialogo formà pasiûlë pati tema, o gal noras iðjudinti ðià festivalio programos dalá. Diskusijà pradëjæs nuo lietuviðkojo konteksto, literatûrologas Rimantas Kmita iðsyk pripaþino, kad temoje iðkeltas
klaustukas þymi ðio klausimo keblumà, mat kultûra, poezija ir politika
ðiandien atrodo lyg nesusisiekiantys
indai. Ið tiesø: regis, nelengva apie tai
màstyti neprisimenant praëjusiø deðimtmeèiø realybës. Visgi aktyviausiems diskusijoms dalyviams (jie ðásyk – bemaþ vien poetai uþsienieèiai)
tokia diskusijos linkmë, vedanti prie
Ezopo kalbos dviprasmybiø ar Juliaus
Janonio atminimo lentos nukabinimo,
nebuvo aktualiausia. Svarbesnis kûrëjo kalbos pasirinkimas, galintis tapti
ir politiniu veiksmu, – tai artima ir
ankstesnei bei ðiandieninei lietuviðkai
emigracijos realybei, deteritorizuojamai kalbai, svyruojanèiai tarp konformizmo ir principo save, tokià maþà,
kitose valstybëse „áregistruoti“. Waqas Khwaja (Pakistanas) kalbà pripaþino kaip saugotinà ir kelianèià ne maþiau problemø nei ekologija, o Kornelijus Platelis siûlë skirtingø ir giminiðkø kalbø tekstuose ieðkoti pasaulëjautø atitikimo.
Diskusijoje dël poezijos situacijos
pernelyg neliûdëta. R. Kmita netgi pasidþiaugë poetø laisve atviriau grupuotis ir tuo, kad tarp debiutuojanèiø
autoriø ði tendencija po truputá ryðkëja, o Laima Kreivytë paþymëjo plintanèio poezijos slemo daugiabalsiðkumà, jo galimybæ savaip demitologizuoti lietuviðkumà. Nors uþsiminta,
kad, kaip ir Lietuvoje, taip ir uþ jos
ribø, masinës þiniasklaidos priemonës
literatûrà palieka uþribyje, Boel Schenlear (Ðvedija) teigë, kad tai neatspindi
visuomenës poþiûrio. Jos nuomone,
nors knygà iðleisti nelengva, poezija
neretam skaitytojui ádomi, atpaþástama. Geriausias to árodymas – kad eilëraðèiai teberaðomi, interneto ðviesomaèiais plinta tiek profesionalø tekstai,
tiek paprastø þmoniø saviraiðka, net
jei ji grafomaniðka.
Kaip ir prieð porà metø, Poetiniame
Druskininkø rudenyje iðkilo lyèiø literatûros klausimas, ðá kartà L. Kreivytës iðprovokuotas per kalbø bruoþà þodþius skirstyti giminëmis. Jis tebekelia nesupratimà, kuris sveèiams ið uþsienio jau neatrodo toks aktualus, taèiau tarp lietuviø vis dar áþiebia beprasmiðkas diskusijas. Dovilë Zelèiûtë paminëjo, kad poetës kova yra ne su
vyru, bet su savimi – tai tapatybë, kurios, kaip ir patyrimø, neatimsi, telieka
pripaþinti save kasdienybëje ir gera,
jei buityje pavyksta pamatyti bûtá.
Dràsesná þaidimà su kalbos formomis,
jos socialinëmis galimybëmis norëjusi pasiûlyti L. Kreivytë pritarë, kad po-
ezijos lygio reitinguoti neverta, nes tokià literatûros situacijà diktuoja ðiandiena.
Saulëtos festivalio dienos uþpildytos ne vien formaliu susibûrimu „Dainavoje“, iðraiðkingais skaitymais ið almanacho, bet ir istorijomis apie nepatekusius á knygas eilëraðèius. Savo
kûrybos neiðleidusieji „Ðirdelëje“ galëjo dràsiai prieiti prie laisvo, o jaunaisiais vadinami autoriai – prie jiems
skirto mikrofono „Poetinës nakties“
renginyje. Apskritai neturintieji tekstø kità dienà turëjo progà atsigriebti –
pasiûlyti savo eilutes raðant kolektyviná kûriná tema „Karðtas komentaras“.
Visa tai þvitriai fiksuota fotoaparatø
blykstëmis. Ir ne veltui. Juk kasmet poetø susibûrimø akimirkas ir savo kûrybines idëjas festivalyje pristato (foto)menininkai. Ðtai nuo spalio 5 d. centro „Dainava“ vestibiulyje buvo galima iðvysti Benedikto Januðevièiaus
literatûrinio gyvenimo uþraðus – per
penkerius metus uþfiksuotas raðytojø nuotraukas ir akimirkas ið praëjusiø poetiniø Druskininkø rudenø. Kitos dienos rytà alternatyvius pusryèius siûlë Gerardas Ðatûnas, parodà
„Laiko þenklai – 2“ atidaræs kepyklëlëje, o arbatà – Valdas Gilius, galerijoje SOFA atvëræs duris norintiesiems iðvysti instaliacijà „Apie menà“, kurioje derëjo ir Juliaus Kelero
nuotraukos bei tekstai.
Bet ne tik fotografai atkreipia á skaitanèius autorius mechaninius vyzdþius. Kai kurie þiûrovais pasivertæ poetai ádëmiai klausësi skaitymø, norëdami padiskutuoti su Ilzës Butkutës
sukviestais jaunaisiais autoriais. Ta-
Dvideðimtaðtuntasis jotvingis Rimvydas Stankevièius.
Dovydas Grajauskas – staigmena ar máslë?
Jaunoji jotvingë – Indrë
Valantinaitë.
Benedikto JANUÐEVIÈIAUS ir Graþinos Viktorijos PETROÐIENËS nuotraukos
8
èiau jø kûrybos aptarimas vyko vangiai, o komisija (Aidas Marèënas, Antanas A. Jonynas, Benediktas Januðevièius ir Rimvydas Stankevièius), á kuriø akis daugelis þiûrëjo tarsi pirmà kartà, buvo atlaidi daugiau dëmesio skyrë abstraktiems paskatinimams, bendram kûrybos fonui iðsakyti. Juolab
kad raðymas jauniesiems popietës dalyviams vis dar ataidi kaip galimybë
suprasti save, kaip atsakymø paieðka,
kartais – kaip klausimø ir svaigulio sukëlëja bei kaip átakingas melas. Autoritetui nesunku daugybæ tiesø mandagiai paneigti, praskleisti þavià miglà,
nes uþ jos – tiek daug galima atsisakyti, ákrauti rimavimo baterijà, ðalia glûdi ir atsakomybë uþ kiekvienà þodá.
Kol jaunuolis bando savo tekstuose
atverti kartais nepasiekiamà dimensijà, kai kurie vyresnieji apskritai savæs
nedemonstruoja (ar tiesiog neatsiveþa
jokiø eilëraðèiø). Taèiau ðis aptarimas
buvo skirtas socialumo kontekstui praplësti. B. Januðevièius mëgino prakalbinti ðá kartà labiau klausytis nusiteikusius autorius, siûlë valandà paversti
pasidalijimu, kad ir „poezijos didþiaisiais“. Nuskambëjo tik vienas Geda,
pora Rilke’iø ir jaunuoliams nebesugaunamas, beveik prieð deðimtmetá
plaèiai nuodus paskleidæs Oijeris. XX
a. pabaigos poetu pasivadinæs A. Marèënas kvietë diskutuoti su svetimais
tekstais, vertinti poezijà – mokytis eilëraðèius atmintinai, kaupti juos kaip
turtà, o kartu savaip gilëti ir augti.
Baigiamajame vakare Jotvingiø
premijos áteikimas iðsiskyrë jau ne
kaip anuomet, 1985-aisiais, S. Gedos
sumanyta alternatyva oficioziniams
apdovanojimams, bet kaip netekæs
sprendimo paslaptingumo, staigmenos. Tad nesunku suprasti, kodël tarp
festivalio lankytojø kartais pasigirsdavo klausimas: kur galëèiau prisijungti prie interneto? Juo skriejanti
informacija ðásyk buvo pirmesnë. Tuo
metu pilnutëlë salë laukë, pasak Donato Petroðiaus, „laureatystei gimusio“ gerojo R. Stankevièiaus, kurio
poezijos rinkinys „Ryðys su vadaviete“ bei to paties pavadinimo tekstas
atvedë poetà á tribûnà.
Prieð tariant þodá Jaunajai jotvingei Indrei Valantinaitei buvo teigiama, kad jos poezija „ne sudainuota, o
sugrota fleita“, – taip laudacijoje kalbëjo Kæstutis Navakas. Ðis apdovanojimas I. Valantinaitei skirtas uþ knygà
„Pasakos apie meilæ ir kitus þvëris“.
Jauniesiems kûrëjams Poetinis
Druskininkø ruduo taip pat buvo sëkmingas. Kasmetiniu tapæs A. A. Jonyno ásteigtas „Puðkinas“ atiteko Dovilei Kuzmickaitei, o anoniminiai konkursai ir vël nepraëjo be siurprizø –
ðiemet atsitiktinai, bet paisydamas visø taisykliø vieno eilëraðèio ir teminio konkurso „Mano dramblio kaulo
bokðtas“ nugalëtoju tapo Dovydas
Grajauskas.
Iðkilmingo vakaro pabaigoje fanfaras laureatams pakeitë anksèiau prapliupti pamirðæs lietus. Tai daugeliui
leido ilgiau pabûti salëje, kurioje Auðra Kaziliûnaitë pardavinëjo „nesusagstyto“ aukciono lobynà. Jame Ievos
Gudmonaitës ir Mariaus Abramavièiaus pieðtus poetø portretus keitë magiðkas vanduo ið Merkinës piramidës,
sëkmæ neðantis Fioklos Kiurës laimukas arba po rudeniná Vilniø klajoti pasilikusio Nikodemo pypkë. Poetai nebûtø poetai, jei gana noriai nesidalytø
uþraðais, áraðais ir kita juos reprezentuojanèia dokumentacija – aukcione
buvo galima ásigyti Artûro Valionio
redaguotà Poetinio Druskininkø rudens himnà, niekur neskaitytà K. Navako eilëraðtá (jis pabaigiamas þodþiu
„numirë“), uþraðytà ant seno paslaugø
perdavimo akto, arba paslaugiai prekes siûliusio Rièardo Ðileikos senàjà „tapatybæ“ – sovietiná pasà.
Kas gali þinoti, gal po daugelio
metø ðiø daiktø (kaip ir poezijos)
vertë praaugs uþ juos gautus keliasdeðimt litø arba susiþavëjimo, kritikos atgarsius. O 23-iasis Poetinis
Druskininkø ruduo kiekvienam leido
kelti kainà ar klausimà ir suteikë progà pasisemti nepamainomø akimirkø.
. 2012 m. spalio 18–lapkrièio 1 d., Nr. 36–37 (399–400–840–841)
Giedrius ÞIDONIS
Tarpukario Kauno studentai
1920 m. Kaune ákûrus Aukðtuosius
kursus, o 1922 m. – Lietuvos universitetà, mieste ir ðalyje visuomeninis
bei kultûrinis gyvenimas ágavo naujø
formø. „Atsirado pirma lietuviðka
aukðtoji mokykla, o kartu su ja ir
naujas visuomenës sluoksnis – studentija ir profesûra. Tas laikas iðties ádomus, – pasakoja Kauno technologijos universiteto muziejaus vedëja dr. Audronë Veilentienë. – Ðio
visuomenës sluoksnio atstovai vëliau
prisidëjo prie valstybës kûrimo, keitë kraðto veidà.“
Kaune ákurtas universitetas, ðiais
metais ðvenèiantis 90-metá, nuëjo ilgà raidos kelià, ið jo iðaugo daugelis
ðiuo metu Lietuvoje veikianèiø aukðtøjø mokyklø.
Studentai buvo vyresni ir taip pat
dirbo
Kaip ir ðiais laikais, tarpukariu nemaþai studentø dirbdavo. Dauguma jø triûsdavo valstybinëse ástaigose. Tiesa, darbo diena jose
trukdavo nuo 9 iki 14 val., taigi paskaitoms
laiko likdavo tik popietëmis ir vakarais.
Jei kurio dalyko egzamino nepavykdavo
iðlaikyti – ne bëda. Tai buvo galima padaryti
kitais metais ar studijø pabaigoje. Dël tokios
lanksèios ir liberalios sistemos kai kuriø studentø mokslas tæsdavosi iki 6 ar net 9 metø.
Be to, studentai galëdavo lankyti ne tik tas
paskaitas, kurios numatytos pagal jø studijø
programà, bet ir visas juos dominanèias, skaitomas þymiø profesoriø. Taigi þiniø iðtroðkusiai jaunuomenei studijos ið tiesø buvo malonus, net ir ilgesná laikà galintis uþsitæsti
gyvenimo etapas.
Anot KTU muziejaus vedëjos dr. A. Veilentienës, to meto ir dabartiniai studentai skyrësi ir kitu aspektu – amþiumi. „Tuomet buvo nemaþai vyresnio amþiaus studentø, kai
kuriø, jau gráþusiø ið kariuomenës, jaunuoliais nepavadintum. Merginos stengësi neatsilikti nuo vaikinø, taip pat aktyviai dalyvavo visuomeninëje veikloje“, – sakë vedëja.
Studijos, atsiþvelgiant á tuometes kainas, atsiëjo nepigiai. Pavyzdþiui, tik atidarius universitetà uþ mokslo metus tekdavo pakloti 75 Lt,
vëliau, apie 1938 m., – 150 Lt. Ministerijos
skirdavo stipendijø, taèiau jø bûdavo vos iki
deðimties. O ðtai savanoriai, apdovanoti Vyèio
kryþiumi, turëjo teisæ á nemokamas studijas.
Universiteto Didieji rûmai, 1932 m.
Vytauto Didþiojo karo muziejaus fondo nuotrauka
nieko „stipresnio“ èia negausi. O ðtai medikai
vis kaltinti, kad vartoja alutá. Nemenki buvo
þemaièiø draugijos „Samogitia“ uþmojai – uþsakydavo visà traukiná ir iðvykdavo á Klaipëdà, ten apsigyvendavo kas kur, skaitydavo
ávairias paskaitas, koncertuodavo. Tokios nuolat rengiamos iðvykos á provincijà kaip reikiant iðjudindavo apsnûdusius miestelius ir
kaimus – studentus vietiniai gyventojai pasitikdavo prie iðpuoðtø vartø, su orkestrais ir dainomis – jø atvykimas bûdavo didelë ðventë.
Daþnai korporacijos viena kità draugiðkai
patraukdavo per dantá, pasiðaipydavo, kurdavo pamfletus. Ðiø kûrinëliø uþ grynà pinigà priimti nereikëtø, taèiau, be abejonës, juose bûdavo ir grûdas tiesos. Dr. A. Veilentienë pacitavo
vienà pamfletà, spausdintà laikraðtyje „Studentø dienos“: „Birutës“ korporantës / Fokstrotus
Perprasti kainø subtilybes padëtø toks palyginimas: anais laikais neblogai uþdirbantis
pradþios mokyklos mokytojas per mënesá gaudavo 200 Lt, turëdama tokias pajamas ðeima
galëjo samdytis tarnaitæ, o mokytojo þmona –
nedirbti.
Bûrësi á korporacijas ir draugijas
Didþioji dalis studentø priklausë korporacijoms ar draugijoms, o jø bûta paèiø ávairiausiø – ideologiniø, fakultetiniø, regioniniø ar
pramoginiø. Skyrësi jø uniforma, t. y. kepurëlës ir per petá perriðamø juostø spalvos. Be áprastø renginiø, kiekviena korporacija organizuodavo ir ávairias dideles metines ðventes. Pavyzdþiui, ateitininkø korporacija „Grandis“
kviesdavo á renginá „Grand kava“, suprask,
ðoka jau; / Ar darbas joms, ar ðventës, / Kad
bûtø tik linksmiau! / Kasdienà tobulëja, / Svajoja iðtekët / Uþ gerbiamo teisëjo, / Inþinieriø
mylët! / Bet mes dar abejojam, / Ar geros þmonos bus, / Nes jos slaptai vaþiuoja / Á Rygà pas
latvius! / „Kæstuèio“ korporantai, / Tai vyrai –
àþuolai, / Tikri jie elegantai – / „Fantazija“ èionai! / „In korpore“ á salæ, / „In korpore“ visur! /
O kà daugiau jie gali, / Tylëkim, në „mur-mur!“
Dël vietos studentø atstovybëje –
peðtynës
Studentø atstovybë ákurta 1925 m. Rinkimai á jà bûdavo kasmetiniai, visuotiniai ir...
audringi – neapsieidavo be muðtyniø ir peðtyniø. Ðtai 1933-iøjø atstovybë negalëjo deramai eiti savo pareigø, nes tautininkiðkos
organizacijos paraðë memorandumà – anot
jø, atstovybë renkama netinkamai, parlamentarizmas atgyvenæs, siûlë jà rinkti atsiþvelgiant á asmenybes. Rinkimai buvo boikotuojami, universiteto senatas atstovybei neskyrë pinigø, toliau galëjo dirbti tik atstovybës
prezidiumas. Prireikë penkeriø metø, kol korporacijos susitaikë ir viskas pamaþu iðsisprendë.
Be visø kitø pareigø, atstovybë studentams stengësi iðrûpinti ávairiausiø nuolaidø
ir jai tai neblogai sekësi. Studentai pigiau
kirpdavosi, jiems maþiau kainuodavo valgis
valgyklose, pigiau maudydavosi pirtyse.
Studentø diena
Studentø diena – vasario 15-oji – áteisinta
1931 m. Studentai pradëdavo linksmintis jau
ðios dienos iðvakarëse. Paprastai tà vakarà bûreliais traukdavo reikalauti pigesniø bilietø
á kinà ar teatrà. 1928 m. vasario 16 d. demonstratyviai nuvertë Laisvës alëjoje kursavusià arkliu traukiamà „konkæ“, teisindamiesi, jog tai archajiðka atgyvena ir modernëjanèiai laikinajai sostinei toks atributas maþø maþiausiai þalingas.
Ne visi tokiems studentiðkiems darbeliams
pritarë, pavyzdþiui, vienà nesankcionuotà
„demonstracijà“ Valstybinio teatro link policija iðvaikë, suëmë keletà studentø, ðiems
rektorius skyrë papeikimus.
Nukelta á 10 p.
Prof. Steponas Kolupaila (priekyje antras ið deðinës) su studentais kelioniø po Lietuvà metu, 1938 m.
KTU muziejaus fondo nuotrauka
9
. 2012 m. spalio 18–lapkrièio 1 d., Nr. 36–37 (399–400–840–841)
Tarpukario Kauno studentai
Atkelta ið 9 p.
Áteisinus studentø dienà rengtos iðkilmingos eitynës su vëliavomis –
nuo Didþiøjø rûmø (dabar èia ásikûrusi centrinë KTU biblioteka) iki
Karo muziejaus sodelio, kur buvo
padedamos gëlës prie paminklo þuvusiesiems uþ Lietuvos laisvæ ir Jono Basanavièiaus paminklo.
Pasibaigus pavasario semestrui
vykdavo dviejø dienø pavasario
ðventë – pirmàjà buvo kvieèiama
dalyvauti kultûrinëje programoje,
antràjà – sportinëje. Dalá pinigø studentø atstovybei skirdavo universiteto vadovybë, kitus tekdavo susirinkti ið studentø.
Veikë studentø mainø
programa
Techniniø mokslø studentai vasarà stengdavosi atlikti praktikà, kuri
daþniausiai nebuvo privaloma, taèiau jaunuoliai siekë ágyti praktinës
patirties, praversianèios bûsimoje
profesinëje veikloje. Susidaro áspûdis, kad tokius studentus ámonës
graibstyte graibstë.
Studentø atstovybei kilo mintis
suorganizuoti tarptautinæ studentø
praktikos mainø programà. Jà padëjo rengti „Plieno“ korporacija ir
jau 1932 m. vasarà á Suomijà buvo
pasiøsti pirmieji studentai. „Þinoma, ið Ðvedijos, Suomijos, Latvijos,
Èekoslovakijos atvykusiø studentø Lietuva gamybos ámonëmis ypaè
nenustebindavo, taèiau sveèius korporacijos labai ðiltai priimdavo,
globodavo, ir ðie iðvykdavo su puikiausiais prisiminimais apie nuoðirdþius þmones. Mûsø studentai
praktikà atlikdavo automobiliø gamyklose, elektrinëse, kitose stambiose ámonëse, jø kelionei á praktikos vietà Susisiekimo ministerija
skirdavo 200 Lt kelionpinigiø ir
antros klasës traukinio bilietus“, –
pasakojo istorikë.
Organizavo demonstracijas
ir... teroro aktus
Tarpukario studentai ne tik mokëjo linksmintis, bet buvo ir labai pilietiðki. Paaðtrëjus Lietuvos-Vokietijos santykiams lietuviø studentus paðalino ið Veterinarijos instituto Vokietijoje. Tai
suþinojæ jø kolegos Kaune 1929
m. vasario 15 d. surengë daugiatûkstantinæ demonstracijà. 1938
m., Lietuvai priëmus Lenkijos ultimatumà, studentai vël demonstravo prieð tautininkø valdþios neveiklumà, demonstrantai vaikyti
jëga.
Didelio atgarsio sulaukë pasikësinimas á Ministrà Pirmininkà
Augustinà Voldemarà, já taip pat
ávykdë studentai. Socialistø auðrininkø draugija, kurios tikslas buvo auklëtis ir lavintis socializmo
dvasia, ilgai já sekë, aiðkinosi pareigûno áproèius, marðrutà, kaip
yra saugomas, o 1929 m. geguþës
6 d. prie Valstybës teatro vienas
technikos mokslø ir du teisës
mokslø studentai ketino su juo
susidoroti. Þuvo A. Voldemaro adjutantas, kitas adjutantas buvo suþeistas, taip pat suþeistas A. Voldemaro þmonos sesers vaikas. Kaip
parodë tyrimas, pasikësinimo pasekmës galëjo bûti skaudesnës –
nesprogo savadarbiai uþpuolikø
sprogmenys, vienas jø sudvejojo
pamatæs vaikà. Ðios organizacijos
nariai manë, kad dël autoritarizmo
ir suvarþymø Lietuvoje kaltas bûtent Ministras Pirmininkas, jie neþinojo, kad prezidentas Antanas
Studentø choras Marijampolëje, 1935 m.
Vytauto Didþiojo karo muziejaus fondo nuotrauka
Smetona jau ruoðësi já atstatydinti
ið pareigø.
Pasikësinimà ávykdæ studentai
bëgo á lenkø uþimtà Vilniaus kraðtà, dviem pavyko, o treèiasis su minëtais savadarbiais sprogmenimis
susiþeidë, papraðë pagalbos vietinio eigulio, tas iðkvietë policijà ir
bëglys buvo suimtas. Tik tada suþinotos uþpuolikø pavardës, iki tol
manyta, kad gal pasikësinimà ávykdë uþsienio agentai.
Ðie trys studentai paðalinti ið
universiteto, o pagautas bëglys nuteistas mirties bausme. Vienas ið iðsigelbëjusiø uþpuolikø vëliau net
paraðë knygà, kaip pasikësinimas
buvo planuojamas, kaip pirkosi ginklus, kur juos slëpë.
Ádomus to meto reiðkinys – literatø studentø ir dëstytojø organizuojami literatûriniø krypèiø
teismai, pavyzdþiui, romantizmo,
natûralizmo ir pan. Pasisakydavo kaltintojai, advokatai, liudytojai, prokuroras. Tai skatino domëtis nagrinëjama tema, diskutuoti, ginti savo nuomonæ.
„Apskritai studentø ir dëstytojø
santykiai buvo labai geri, – ásitikinusi muziejininkë dr. A. Veilentienë. – Dëstytojai kviesdavosi studentus á savo namus Þaliakalnyje
ar Aleksote, á vadinamàsias arbatëles – laukan bûdavo iðneðami stalai, prie kuriø uþkandþiaujant vykdavo ádomiausios diskusijos.“
Lietuvos universiteto
antspaudas. Juo þymëti
diplomai, universiteto leidiniai.
Lietuvos universitetas 1930 m.,
minint kunigaikðèio Vytauto Didþiojo 500 metø mirties sukaktá, pavadintas Vytauto Didþiojo universitetu,
1940 m. – Kauno universitetu, 1941
m. vasarà jam gràþintas Vytauto Didþiojo universiteto vardas, 1944 m.
pavadintas Kauno valstybiniu Vytauto Didþiojo universitetu, 1946 m.
– Kauno valstybiniu universitetu.
1950 m. aukðtoji mokykla uþdaryta sovietø valdþios sprendimu, o kai
kurie jos fakultetai davë pradþià dabartinëms aukðtosioms mokykloms:
Kauno technologijos universitetui,
Lietuvos sveikatos mokslø universitetui ir Aleksandro Stulginskio universitetui.
Dëstytojai su studentais
sutarë, o su valdþia – ne
Pilietiðkai aktyvûs buvo ne tik
studentai, bet ir dëstytojai – neretai spaudoje kritikuodavo vyriausybæ. Kai kurie straipsniai pripaþinti kaip ðmeiþtas ir bausti cenzûros – piniginëmis baudomis iki
2000 Lt arba keliais mënesiais kalinimo sunkiøjø darbø kalëjime
Kaune ar Varniø koncentracijos
stovykloje. Kalinio duonos teko paragauti ir dëstytojams A.
Voldemarui bei A. Smetonai, kol
dar nebuvo iðrinkti á Seimà parlamentiniu laikotarpiu. Iðlikæs Humanitariniø mokslø fakulteto dekano raðtas rektoriui, kuriame jis
skundþiasi, kad vyriausybei á Varnius iðtrëmus prof. A. Voldemarà,
universitete dësèiusá visuotinæ istorijà, fakultetas liko be vieno labiausiai patyrusiø profesoriø.
Tautininkai laikësi nuomonës,
kad á uþsienio staþuotes reikia
siøsti ne garbaus amþiaus profesorius, bet jaunesnius, nors ir ne tokius patyrusius mokslininkus. Profesoriai dël to jautësi ásiþeidæ, buvo ákûræ savo fondà, kurá patys ir
finansavo. Tuomet jau patys spræsdavo, kuriø fondo nariø iðvykas
paremti.
Studentai atlieka vandens tyrimus.
KTU muziejaus fondo nuotrauka
10
. 2012 m. spalio 18–lapkrièio 1 d., Nr. 36–37 (399–400–840–841)
Slabodkë. Nomedos REPÐYTËS nuotrauka
„Liûtukas“: skaudûs
Slabodkës istorijos puslapiai
Labailë manë, kad vokieèiai pajuto, jog reikia atitraukti dëmesá
nuo kasdieniø baisybiø. Taigi ðiek
tiek suðvelnino vartø apsaugà, apsimesdami nematà slapta áneðamo
ar per tvorà parduodamo ir perkamo maisto. Didelei kaliniø nuostabai keletà dienø jie net áleido lankytojus. Labailë nudþiugo, kai vienà vakarà gráþæs ið darbo rado tëvà
Jonà sëdintá ir besikalbantá su jo
mama.
Labailë nusiðypsojo, ir tëvas Jonas pakilo su juo pasisveikinti.
– Na, Labaile, regis, po paskutinio mûsø susitikimo tu paaugai gerà deðimtá centimetrø, – jis energingai papurtë Labailës rankà.
Labailës mama suprunkðtë.
– Jei ir taip, tai arba dël to, kad
valgo orà, arba ið visiðko chutzpah*, – tarë ji, ir visi nusikvatojo. – Tikrai negauname jokiø papildomø porcijø. Þiûrëk, Labaile,
tëvas Jonas atneðë bulviø ir gabalà avienos. Ðiandien vakarieniausime karaliðkai.
– Smulkmena, Nese, – santûriu
rankos mostelëjimu Jonas nuvijo
jos pagyras ðalin. – Jau ne kartà
mëginau atneðti jums maisto, bet
tik ðásyk pavyko.
– Ar þinote, tëve, kà jie daro? –
suðnibþdëjo Labailës mama. Ji
þvilgtelëjo per petá, tada nuskubëjo prie durø patikrinti, ar kas nestoviniuoja. – Þinote, kad jie mus
þudo?
Tëvo Jono veidas apsiniaukë.
– Ne tik jus. Girdëjau, kad keliuose gretimuose getuose jie iðþudë visus vaikus, – akimirkà nutilo, gûþtelëjo peèiais. Tada ranka
pamojo Labailei.
Ðis pasilenkë, ir tëvas Jonas jam
suðnibþdëjo:
– Gal dar nevëlu? Kaip manai,
ar tau pavyktø man atvaryti savo
motociklà?
– Taip, tëve, pavyktø. Bent jau
manau, kad pavyktø, – Labailë
stengësi nuslëpti susijaudinimà. –
Tik neþinau, kiek tai uþtruktø. Kartais Petras ateina prie tvoros, atneða getui maisto ir vaistø, bet turime bûti itin atsargûs. Jei sargybiniai já pagaus, nuðaus. Niekada neþinau, kada jis pasirodys. Progai
pasitaikius vis nueinu prie tvoros,
tikëdamasis, jog já ten rasiu.
– Gerai. Pasakyk Petrui, kad neskubëtø ir bûtø atsargus. Nereikia
në sakyti, kuo mums baigsis, jei paaiðkës, kad tau padedame. Tegu at-
eina tik naktá. Ir kad në nesiartintø
prie mano durø. Ðventoriuje palikau kastuvà, tvirtai ásmeigiau þemën. Kai paslëps motociklà, tegu
iðtraukia kastuvà ir padeda prie baþnyèios. Net nenoriu þinoti, kur jis
slëps motociklà. Tada negalësiu iðduoti, net jei jie mane kankintø.
Labailë vos ástengë tramdyti
emocijas:
– Tëve, kad galëèiau kaip nors
Jums atsilyginti.
– Gali, Labaile, gali, – nuramino. – Padëk savo motinai. Tokio
atlygio visiðkai pakaks.
Labailë stengësi uþgniauþti jaudulá:
– Aèiû jums dar kartà, tëve.
– Nereikia, – nutraukë já tëvas
Jonas. – Tavo motina yra mano bièiulë, tad noriu padëti, kuo galëdamas. Melsiuosi, kad jums nieko
nenutiktø.
Tëvas Jonas pakilo eiti, teisindamasis, kad dar turi aplankyti kitus. Labailë þinojo – gete yra keletas katalikø, ákalintø uþ mëginimà padëti savo draugams þydams.
Tëvas Jonas prasitarë, kad sargybiniui davæs kyðá „nusipirko“ vos
keleto minuèiø susitikimà su buvusiais parapijieèiais. Iðeidamas
paskubomis apkabino Labailës mamà ir spustelëjo jaunuoliui petá.
Labailë Gilmanas.
Virdþinijos holokausto muziejaus archyvo nuotrauka
11
Amerikos þurnalistë Nancy Wright Beasley, gyvenanti ir dirbanti Virdþinijos valstijos sostinëje Rièmonde, jau
paþástama „Nemuno“ skaitytojams – 2009 m. savaitraðtyje buvo publikuota jos romano „Izio ugnis: atrandant
humanizmà holokauste“ iðtrauka. 2005 m. iðleistoje
knygoje autorë pasakojo tikrais faktais paremtà istorijà
apie lietuviø katalikø ðeimà,
iðgelbëjusià 13 ið Kauno geto
pabëgusiø þydø.
N. W. Beasley dukart –
2009 m. ir 2010 m. – lankësi
Kaune, Trakuose ir Vilniuje,
kur rinko naujà medþiagà, susitiko su skaitytojais, þiniasklaidos atstovais, nuvyko á vietas, apie kurias iki tol þinojo tik ið pasakojimø ir nuotraukø.
Po ðiø kelioniø N. W. Beasley paraðë naujà romanà, skirtà
jaunimui. „Liûtukas“ („The Little Lion“) pasakoja paauglio
ið Slabodkës – Labailës Gilmano, kartu su savo ðeima ir kitais
30 tûkstanèiø þydø tautybës kaunieèiø 1941 m. ákalinto Kauno gete, istorijà. Romanas Amerikoje jau áteiktas leidëjams ir
anglakalbius skaitytojus turëtø pasiekti 2014 m.
Ðá kartà siûlome „Liûtuko“ iðtraukà, kurioje apraðomi ávykiai gete ið karto po Didþiosios akcijos 1941 m. spalio 29 d.,
per kurià buvo nuþudyta 9200 þydø.
Daugiau informacijos apie autoræ ir jos knygas:
http://nancywrightbeasley.com.
Tëvui Jonui iðëjus, Labailë pradëjo kurti planà, kaip Petras galëtø
atgabenti motociklà prie baþnyèios. Tà vakarà, pirmà kartà per pastaruosius mënesius, Labailë nuëjo
miegoti su ðirdyje rusenanèia viltimi. Jis nekantriai laukë rytdienos.
Labailë, jo broliai Izraelis ir Moðë kiekvienà laisvà minutæ skyrë
apmàstymams, kaip jis galëtø iðeiti ir vël gráþti á getà nepastebëtas.
Naktá, kai visi suguldavo, Labailë
paslapèia nusliûkindavo pas brolius. Susispietæ draugën, jie paðnibþdomis vienas kità dràsindavo. Pabëgimo planavimas juos
taip jaudino, kad jautësi apgirtæ
nuo minties apie laisvæ.
Vienà naktá juokais sugalvojo
ið keleto namø surinkti naktipuodþius ir jø turiná papilti ant ðaligatviø, kuriais marðiravo budintys
sargybiniai.
– Tegu þino, kà reiðkia uþdrausti þydams vaikðèioti ðaligatviais, – pasakë Labailë.
– Aha, – pritarë Moðë, – reikëtø
iðpilti tik jiems praþingsniavus,
kad spëtø suðalti iki kito atëjimo.
Izraelis leipo ið juoko:
– Jau girdþiu, kaip jie á tai ábridæ keikiasi.
– Arba paslysta ir nugriûva, –
pridûrë Labailë.
Mintis, kad taip lengvai paverstø sargybinius kvailais klounais,
jiems sukëlë toká juoko priepuolá,
jog net iðbudino kitus, ðie irgi prisidëjo prie linksmybiø. Buvo nuostabu juoktis iki uþsimirðimo ir
galvoti apie gráþimà á laisvæ.
Bet po iðtisø savaièiø, praleistø
planuojant, jie vis dar neturëjo tinkamos garantuoto pabëgimo idëjos. Nors buvo pavojinga pasitikëti
ne ðeimos nariais, jie nutarë savo
ketinimus atskleisti geram Izraelio
draugui Makui.
– Makas galëtø mums padëti, –
pasakë Izraelis. – Jo mamà ir seserá
prieð keletà dienø iðvedë á IX fortà.
Makas trokðta pabëgti ið ðio pragaro. Nueisiu pas já dar ðávakar.
Bet po keliø valandø Izraelis
ábëgo á namà ðaukdamas:
– Labaile, jie iðsivedë Makà!
– Kà? – nustëro Labailë.
– Jie já iðsivedë, sakau tau. Nuëjau pas já á namà, bet ten buvo tuðèia. Kaimynai sakë, kad já iðvilko
praëjusià naktá, kad jis pamiðo, suþinojæs, jog jo mergina suimta ir
apkaltinta prostitucija. Dievas teþino, ið kur Makas gavo pistoletà.
Jis iðprotëjo. Kaimynai pasakojo,
kad lakstë aplink, grasindamas visus tuos niekðus uþmuðti.
Naujiena visus sukrëtë, tad tà
naktá susirinkimà atðaukë.
Ankstø rytà atëjo sargybiniai
ðaukdami visiems nedelsiant susirinkti. Visiems be iðimties. Suskubo rengtis, þinojo, kad uþ vëlavimà visada muðama.
Labailë su broliais atsistojo minios pakraðtyje, nesuprasdami, kodël taip staiga visas getas buvo suðauktas. Jie iðgirdo minià aiktelint
ir tik tada pamatë kartuves. Mako
kûnas suposi ant virvës, dar trûkèiojantis nuo prieðmirtinës agonijos. Tai buvo aiðkus priminimas,
kas tavæs laukia, jei prieðinsies.
Labailë þengtelëjo prie Izraelio
ir ðvelniai apkabino brolio peèius.
– Apgailestauju, – pasakë
þiûrëdamas, kaip gæsta jø draugo
gyvybë. Izraelis ásitempë, mëgindamas sulaikyti aðaras.
– Aiðku tik viena, – jis pagaliau
prabilo, – kad jam daugiau nereikës kasti grioviø aerodrome.
Kità dienà getà pasiekë þinia,
kad dël Mako elgesio jo mamai,
seseriai ir merginai buvo ávykdytas mirties nuosprendis.
Labailë pasisiûlë pakeisti Makà
aerodromo darbuose. Jei jis ruoðësi
pabëgi ið geto, jam reikëjo paþinti
apylinkes, kad, atëjus laikui, þinotø visus uþkaborius. Kad ir kokia
skaudi buvo Mako mirtis, ji ávyko
kaip tik tuo metu, kada Labailei sumaþëjo darbo garaþe. Tai buvo palanki proga savanoriðkai pasisiûlyti
dirbti aerodrome, teisinantis, jog norëtø daugiau laiko praleisti gryname ore. Pirmà dienà, kai stojo Mako vieton, Labailë sau davë priesaikà, kad, kai tik iðtrûks á laisvæ,
papasakos Mako istorijà.
Mako kûnas kartuvëse kabojo tris
dienas. Eidamas pro já á aerodromà,
Labailë á viskà þiûrëjo naujomis akimis. Jis stebëjo, kur teka saulë, ásidëmëjo kiekvienà medá, kiekvienà
kelio vingá. Ëjo su nauju pasiryþimu. Nebuvo abejoniø, kad jis pabëgs. Neþinojo tik kaip ir kada.
Vertë Nomeda REPÐYTË
* chutzpah – jidið kalbos þodis,
reiðkiantis áþûlumà, akiplëðiðkumà.
. 2012 m. spalio 18–lapkrièio 1 d., Nr. 36–37 (399–400–840–841)
Tautvydas NEMÈINSKAS
Vieta. Atmintis.
Tradicija
Simboliniai centrai yra tokios
institucijos, teritorijos ar laikai,
kuriuose intensyviausiai sukauptos pagrindinës kultûros reikðmës.
Vytautas Kavolis, „Kultûros
dirbtuvës“, 1996.
Kauno sporto halë 1839 m. pavasará. Kauno apskrities vieðosios bibliotekos archyvo nuotrauka
Ðiuos du tekstus skiria 74 metai. Tàdien, kai buvo raðomas pirmasis, Kauno sporto
halë, pirmoji specialiai krepðiniui skirta arena Europoje, dar tik kilo. Po pusmeèio Kaune apsilankæs FIBA generalinis sekretorius Williamas Jonesas spaudos konferencijoje
liaupsino jà kaip „vienintelæ tokià puikià Europoje“. 1939 m. geguþës 21 d. halëje jau
vyko iðkilmingas Europos krepðinio èempionato atidarymas. Joje Lietuvos vyrø krepðinio rinktinë antràkart pelnë Europos èempionø titulà. Halë tapo ne tik sporto, bet ir
kultûros tvirtove, reikðmingiausiu tarpukario Kauno simboliu.
Kas ji yra ðiandien, prabëgus daugiau kaip septynioms deðimtims metø, Kaune stûksant naujai sporto arenai? Apie tai – antrasis tekstas.
Vakar pradëta statyti
didþioji sporto salë
Joje bus vietos 13.000 þiûrovø
Valstybiniame sporto aikðtyne, buvusios èiuoþyklos vietoje,
vakar, pirmadiená, pradëta statyti didþioji sporto salë. Tai bus didelis ir graþus pastatas, turás 63 m
ilgio ir 61 m ploèio. Salëje vykstanèias rengtynes galës sekti per
13.000 þiûrovø. Statyba vykdoma pagal inþ. Rozenbliumo projektà. Architektûrinë dalis architekto Kudoko. Statybà vykdo
rangovai Dëdelë ir ir inþ. Brunius.
Prieð dvejus metus mûsø sportininkai per Europos krepðinio
pirmenybes iðkovojo Europos nugalëtojo vardà. Visas pasaulis turëjo progos graþiai paminëti Lietuvos sporto pasiekimus. Ðis laimëjimas ypaè buvo ðiltai sutiktas
mûsø gausios iðeivijos Amerikoje, kur ne vienà jaunuolá paskatino apie savo tautybæ rimèiau pagalvoti. Tai suteikë garbës, bet uþdëjo ir pareigà. Pagal tradicijà,
kaip jau ne kartà esame minëjæ,
sekanèios krepðinio pirmenybës
ávyksta toje ðalyje, kuri yra paskutiniø pirmenybiø nugalëtoju.
Taigi ateinanèiais metais Europos
krepðinio pirmenybiø rungtynes
privalës Lietuva suruoðti. Lietuvos ne tik pareiga, bet ir teisë tas
rungtynes suruoðti. Tuo paèiu
Lietuva turës progos dar kartà Europos jaunuomenës akis atkreipti
á save, á tipiðkà jos ðalá, paþangà,
kultûrà ir paproèius. Kitos valstybës siekdamos tø tikslø iðleidþia milþiniðkas pinigø sumas.
Lietuva sutikdama ruoðti Europos
krepðinio pirmenybes atliko savo
pareigà ir pasinaudojo teise, kad
Europos masto ávykis bûtø Lietuvoje. Nedaug tokio masto darbø
mums Europa yra pavedusi.
Rûpinantis pirmenybiø ávykdymu, lygiai reikëjo spræsti klau-
simà, kur tas pirmenybes ávykdyti. Krepðinis ne vasaros sezono
þaidimas. Europos pirmenybës
turi ávykti ne vëliau kaip geguþës mën. Turint galvoje, kad geguþës mën. oras dar labai nepastovus, o pirmenybës tæsis apie
savaitæ, bûtinai reikëjo siekti,
kad pirmenybës ávyktø uþdaroje, nuo lietais apsaugotoje vietoje. Kûno Kultûros Rûmø salë
net vietos eiliniø, paprastø rungtyniø metu nepajëgia sutalpinti
þiûrovø. Toji salë, leidþiant didiþiausià spûstá, gali sutalpinti
dugiausia 2.000 þiûrovø. Vasarà
buvusios tarpvalstybinës rungtynës Kaune parodë, kad þmonës
krepðiniu domisi, po kelis tûkstanèius á rungtynes, kurios ruoðtos lauke, susirinkdavo. Per Europos pirmenybes kai kuriomis
dienomis reikia laukti per 10.000
þiûrovø. Jei ruoðti Kûno Kultûros Rûmø salëje, tai ið 2.000 þiûrovø surinktomis pajamomis bûtø sunku pirmenybes pravesti.
Pradþioje nusistatyta pirmenybes
ruoðti sporto aikðtyno krepðinio
aikðtëje uþdengus jà laikinu stogu. Taèiau paaiðkëjo, kad toks
darbas atsieis apie 100.000 Lt.
Tokios iðlaidos bûtø padarytos
tik vienam kartui, tik toms pirmenybëms, atseit pinigai bûtø
sunaudoti visai netikslingai. Uþtat nustatyta statyti pastovià salæ, nes 100.000 Lt ádëti á pastovø
ir reikalingà statybà bûtø þymiai
tikslingiau ir naudingiau, juo labiau, kad ta suma sudaro visos
sporto salës statybos daugiau
kaip treèdalá iðlaidø. Joje ruoðiant rungtynes galima tikëtis ir
daugiau pajamø, nes atviroje
aikðtëje telpa vos 7.000 þiûrovø,
o naujoje salëje be kamðaties bus
galima sutalpinti per 13.000. Tai
þada ir daugiau pajamø ið paèiø
pirmenybiø. Ðis þiûrovø skirtumas per pirmenybes gali duoti
apie 40.000 Lt daugiau pajamø.
Svarbu ir geras reprezentavimasis. Ið laikino pastato sunku to
tikëtis. Tiesa, 1934 m. kai kas su
nustebimu klausë, kam reikalingi Kûno Kultûros Rûmai. Jei tø
laikø rûmø prieðininkai ðiandien
á juos uþeitø ir èia nors valandà
pabûtø, pripaþintø, kad rûmai jau
per ankðti. Mûsø sporto gyvenimas tiek iðaugo, iðsiplëtë, jog
Kaune stinga vietos visam sportuojanèiam jaunimui sutilpti.
Ðiuo metu turime 15 krepðinio
komandø, be to, turint komandà
Lietuvos klasëje, jai reikia per savaitæ salæ turëti maþiausiai 8–9 valandas. Tuo tarpu esant tokiam dideliam organizacijø ir nariø skaièiui, klubui, kuriam per savaitæ
salës reikëtø maþiausiai 10 valandø, gauna 2–3 val. Tokiose sàlygose dirbdamas vienetas negali
galvoti apie greità paþangà. Ðios
nenormalios sàlygos anksèiau ar
vëliau turëtø bûti paðalintos. Uþ
naudojimàsi sale moka paèios organizacijos ið savo sutaupø, bet
rûmai negali visø praðymus patenkinti, pav., pradedant krepðinio pirmenybes buvo prie jø neprileista net 60 komandø! Visi
faktai rodo, kad reikia didelës
sporto salës. Naujai statoma salë
ðià krizæ ðvelnins. Salë tarpais galës bûti panaudojama ir ne sporto reikalams, nes Kaunas labai reikalingas didelës salës, kur galëtø susirinkti didelis þmoniø skaièius. Ji patarnautø dideliems suvaþiavimams, plataus masto susirinkimams, kongresams, dainø
ðventëms ir misterijoms statyti.
Vadinasi, naujoji salë statoma ne
vien sporto varþyboms, bet ir platesniems kultûros reikalams. Ðá
vyriausybës þygá sveikins ne tik
jaunuomenë, bet ir visi visuomeniðki Kauno gyventojai, kurie
dabar nuolat nusiskundþia didelës salës stoka.
„Lietuvos aidas“, 1938 XII 6
12
Kaþkada, raðydamas apie charizmatiná Kauno poetà Gintarà Patackà, bandþiau prisiminti þymiausias miesto vietas, kurias reikëtø pamatyti tiek atvykëliui, tiek
vietiniam jaunimui.
Tektø rinktis turbût ið tokiø, patekusiø akiratin: Paþaislio architektûrinis ansamblis, M. K. Èiurlionio galerija, Velniø muziejus,
karilionas, pilis, Laisvës alëja ir,
be abejo, Sporto halë.
Visi þino, jog þemëje yra tam
tikrø vietø, kurias, kaip teigia madingi enciklopediniai ávairiø kultûros srièiø leidiniai, „reikia gyvenime pamatyti“. Ið tiesø – yra
erdviø, kurios iðsaugojo istoriniø
epochø, landðafto ir þmogiðkosios
dvasios didybës aurà. Erdviø, turinèiø archaikos atspaudà, priverèianèiø þmogø màstyti, keistis,
vël sugráþti á save, kad ágautø stiprybës, vilties ir gyvenimo polëkio.
Viena tokiø vietø – áþymioji
Sporto halë. Su ja siejami didþiausi Lietuvos krepðinio laimëjimai –
Europos èempionø vardas, „ðimtmeèio“ finalai su CASK, Eurolygos kovos...
Einant Àþuolynu apima susikaupimas, o prie halës prisimeni
tuos jau þygdarbiais tapusius ávykius ir identifikuoji save daug platesniame areale nei kasdienybë.
Kadaise laikraðtyje perskaièiau
þinutæ, jog Kauno „Þalgirio“ komanda naujàjá sezonà paminëjo
pasodindama dar vienà àþuoliukà prie „McDonald’s“ restorano
(!?). Pirma mintis – kam reikia sodinti naujà àþuoliukà prie restorano, jei tvirtà ir puikø (net savotiðkai þalgirietiðkà!) Àþuolynà turime prie halës?
Turbût kapitalizmo (reklamos,
komercijos ir t. t.) èiulptuvai apraizgë ir ðià tradicijos bei kultûrinës atminties sritá, jei jau ðalia restorano ir pilkoko triukðmingo
prospekto atsiranda þymiausiø
krepðininkø rankø áspaudø alëja,
kuriai solidþiausia vieta, ne tik
mano vieno nuomone, bûtø ðalia
minëtos senutës halës. Be abejo,
suprojektavus visà krepðinio istorijai skirtà kompleksà. Ir patys tø
kovø dalyviai kaskart ten gaivintø ðirdis bei sielà kiekvieno atvykimo á rungtynes ar kitø renginiø
metu.
Suprantu, viskà lemia rinka, reklama, mecenavimas. Be abejo,
M. McLuhano, J. Baudrillardo ar
H. Kurnitzky’o analizës ir perspëjimai jau turëjo paruoðti mano
jausmus ir protà tokioms pasekmëms – nelogiðkumui, paradoksams, akibrokðtams ir netgi lëkðtumui, bet vis tiek noriu iðsakyti
kità „versijà“.
„McDonald’s“ tëra uþeiga –
greito maisto valgymo vieta. Atvykai, prarijai, iðvykai. Ðalia –
judëjimas, eismas, skuba, iðsiblaðkymas. O Sporto halës aplinka – rimtis, tyki laiko tëkmë, tvirtybës pojûtis, prasmingumas, tæstinumas.
Ir dar vienas pastebëjimas – didþiulis fundamentalus paminklas
Lietuvos krepðiniui stovi ne Kaune (!), o Vilniuje – laukuose, ðalia
beveik „Maximos“ tipo barako,
vadinamo „Siemens“ arena.
Pirmieji uþgrobiamojo þygio
þenklai pasirodë po keliø „Lietuvos ryto“ laimëtø LKL èempionatø. Televizija (rodos, LRT)
ëmë transliuoti reklamà, kuri tiesiog kalë á galvà, kad Lietuvos
krepðinio sostinë jau keliasi á
Vilniø!
Neþinau, ar èia buvo pralaimëti vieðøjø ryðiø mûðiai, ar tai nelygiø sostinës ir antro pagal dydá
miesto savivaldybiø kovø rezultatai, ar net Krepðinio federacijos
tamsûs þaidimai, ar verslo pinigø
srautai... O gal – tingus ávairiø
Kauno miesto specialistø poþiûris? Arba tiesiog – jokio. Nei ið
architektø, nei ið krepðinio valdininkø, nei ið miesto valdþios apartamentø.
Todël istorinæ tautos atmintá
simbolizuojantys þenklai ir atsiranda greitai vartojamo maisto zonose. Tokia epocha!
Taèiau gal ið tiesø geriau jau
nors ir tokia „McDonald’s“ iniciatyva nei visiðkai nieko? Juk ðiuo
metu tai jaunimo traukos vieta.
Puiki moderniojo pasaulio erdvë
krepðinio istorijai paþinti. Bet vis
dëlto ðaknys, pripaþinkime, ne
èia.
Suprantu, netoli Rotuðës aikðtës, siauroje gatvelëje, turime puikø Sporto muziejø, rankø áspaudus judriojo prospekto paðonëje,
didþiulæ sporto arenà Nemuno saloje, bet yra dar gyva ir legendinë
halë, kuri vis tiek – esminis þenklas mûsø miesto (ir net ðalies)
sporto istorijoje. Stiprybës simbolis þalios àþuolø girios fone. Ir niekas nepajëgs pakeisti ðito fenomeno prasmës.
Kauno sporto halë ðiandien. Eriko OVÈARENKOS nuotrauka
.
2012 m. spalio 18–lapkrièio 1 d.,
Nr. 36–37 (399–400–840–841)
Gediminas JANKAUSKAS
Savo vietà rudens kino maratono
niðoje suradæs ir jau tradiciniu tapæs
tarptautinis Kauno kino festivalis (toliau TKKF) ðiemet Laikinojoje sostinëje ðurmuliavo beveik dvi savaites,
o paskui dar savo filmais dalijosi su
Vilniaus, Klaipëdos, Panevëþio ir
Ðiauliø þiûrovais.
Ðeðtasis TKKF buvo kuklesnis uþ
ankstesnius, bet savo veidà, principus
ir struktûrà iðsaugojo. Akivaizdu, jog
krizës sàlygomis tokius renginius organizuoti nelengva, taèiau festivalio
aktyvà reikia pagirti ir uþ entuziazmà, ir uþ sugráþimà á „Romuvà“, kuriai dabar itin reikalinga ne tik materiali, bet ir moralinë parama. Malonu, jog filmai festivaliui parenkami
taip, kad atrodytø ne kaip tortà puoðianèios razinos, o tiktø seniai uþsibrëþtoms rubrikoms „Platus kampas“, „Tapatumai“, „Muzika, keièianti pasaulá“, „Visos mûzos“.
Ypaè þavi TKKF organizatoriø sugebëjimas kasmet mums pateikti gerà pluoðtà kino klasikos. Ðio kamertono fone ir nauji filmai atskleidþia
savo tikràjà vertæ.
Bendras vardiklis – kino klasika
„Filmininko“ jubiliejui
Senosios kino klasikos ðiemet buvo maþiau, bet noras paminëti Jono Meko devyniasdeðimtàjá jubiliejø naujausiu mûsø
„filmininko“ darbu „Prisiminimai ið Vokietijos“ yra graþi pagarbos duoklë garsiausiam iðeivijos lietuviui, kuris, beje, pernai
Kauno kino festivaliui parengë unikalià
JAV moterø avangardininkiø filmø programà. „Tai mano pirmas bandymas trumpai
pristatyti vokiðkàjá mano gyvenimo etapà nuo 1944-øjø liepos iki 1949-øjø spalio, – apie „Prisiminimus ið Vokietijos“
teigia J. Mekas. – Naudodamas originalias
fotografijas ir filmuotà vaizdo medþiagà að
sugráþtu á Elmshornà, Flensburgà, Visbadenà ir Kaselá, kur praleidau keletà savo
gyvenimo metø – pirmiausia kaip priverstinis darbininkas karo belaisviø stovykloje, vëliau kaip þmogus be vietos dipukø
stovykloje. Filmo garso takelá sudaro to laiko mano dienoraðèiø iðtraukos, dabartiniai
pamàstymai ir Wolfgango Borcherto tekstø citatos.“
Jei dabar turësime kantrybës per „LRT
Kultûrà“ dvylika savaièiø treèiadienio vakarais þiûrëti dar aðtuoniolika J. Meko filmø, tai iki Maestro gimtadienio gruodþio
24 d. pirmà kartà susipaþinsime su jo svarbiausiais darbais. Smagu þinoti, kad ðios
unikalios retrospektyvos startas duotas
Kaune, kuriam J. Mekas visada jautë ypatingà simpatijà. Gal todël, kad èia gimë jo
geriausias draugas Jurgis Maèiûnas.
valio prezidentas Gilles Jacobas pavadino
Ch. Markerà, suþinojæs apie jo mirtá liepos
29 d. per 91-àjá gimtadiená.
Pastaroji aplinkybë atveria visai naujà
bene garsiausio Ch. Markero filmo „Pylimas“ (kartais vadinamà „Pakilimo taku“)
dimensijà. Ðioje kino dokumentikos reformatoriumi vadinamo reþisieriaus juostoje,
sukurtoje 1962 m., viskas buvo novatoriðka. Vos 28 minuèiø trukmës nespalvotas
filmas sumontuotas ið viena kità keièianèiø fotografijø ir intensyvaus uþkadrinio
komentaro. Ðis dabar populiarëjanèiø fotofilmø pradininkas tapo ir ryðkiu pasaulinës kino fantastikos kûriniu. Jo siuþetas
modeliuoja situacijà, kuri galëtø tapti realybe po Treèiojo pasaulinio karo, kai branduolinis ginklas sunaikina beveik visà
þmonijà. Po atominës apokalipsës iðlikusi
,,Tabu“.
saujelë þmoniø apsigyvena suniokoto Paryþiaus katakombose. Èia mokslininkai atlieka keistus eksperimentus su kelionëmis
á praeitá ir ateitá. Jie bando uþmegzti kontaktus su pirmtakais ir bûsimaisiais ainiais.
Filmo herojus visà gyvenimà iðsaugojo
vaikystëje Orly oro uosto pakilimo take matytà moters vaizdà, kuris vyro atmintyje tiesiogiai susijæs su þemën krintanèio kûno garsu. Ðis vyras sutinka dalyvauti eksperimente
ir iðsiunèiamas á praeitá, kurioje sutinka tà
paèià moterá. Vëliau jis atsiduria ateityje, bet
praðosi gràþinamas á tà jam labai svarbià dienà Orly oro uoste, kai paskutiná kartà pamato
savo svajoniø moterá ir... mirðta. Taip pasakojimas apie þmogø, vaikystëje regëjusá savo mirties akimirkà, tampa, anot prancûzø
kino kritiko Claude’o Beylie, dar ir „istorija
apie nenumaldomà meilës jausmà“.
Kelionës laiku ir „mirties botanika“
Kitas TKKF kino klasikos seansas pagerbë ðiemet vasarà mirusá dokumentininkà Chrisà Markerà (tikroji pavardë Christianas-Francois Bouche-Villeneuve).
„Smalsus, nenuilstantis reþisierius, poetas,
kaèiø globëjas, máslingas personaþas, milþiniðkas talentas“, – taip savo socialinio
tinklo Twitter puslapyje Kanø kino festi-
Vëliau svarbiausius Ch. Markero atradimus daþnai naudojo kiti fantastinio kino kûrëjai. „Pylimo“ stilistika padarë milþiniðkà átakà pirmajam reþisieriaus Luco
Bessono filmui „Paskutinis mûðis“ (1983 m.)
ir brandþioms britø kino vizionieriø fantastinëms antiutopijoms – Ridley Scotto
„Bëganèiam skustuvo aðmenimis“ (1982
m.) bei Terry Gilliamo „Dvylikai beþdþioniø“ (1995 m.).
Nors Jeano Vigo prizu apdovanotas „Pylimas“ sumontuotas ið fotografiniø vaizdø,
filmo energija labai intensyvi. „Pylimà“
lengva „rimuoti“ su klasikiniais prancûzø
avangardo filmais, ypaè kinematografine fotografo Man Ray’aus kûryba. Tik Ch. Markeras, kitaip nei jo kolegos avangardininkai, visà savo energijà nukreipæ á formalistinius eksperimentus, labiausiai rûpinasi intelektualiu savo perspëjimo turiniu.
Dar vienà Ch. Markero kelionæ á tolimà
praeitá matëme dokumentiniame filme
„Statulos taip pat mirðta“ (1953 m.), sukurtame kartu su tuomet savo kelià dar tik pradëjusiu reþisieriumi Alainu Resnais. Tai savotiðka kino esë, atskleidþianti siaubingà
prancûzø kolonializmo poveiká Afrikos
menui. Uþ tai ðis antirasistinis ir antikapitalistinis audiovizualinis koliaþas Prancûzijoje ilgai buvo uþdraustas (pirmàkart visa versija vieðai parodyta tik 1968 m.). Bet
ne vien politinis kontekstas domina jaunàjá tandemà. Labiau uþ já menininkams
idealistams rûpi pamàstyti apie tai, kas atsitinka, kai meno kûrinys praranda ryðá su
kultûra, kurioje gimë. „Þmonës po mirties
tampa istorija. Statulos mirðta tada, kai tampa muziejiniais objektais. Tokià „mirties
botanikà“ mes ir vadiname kultûra“, – ðios
filmo pradþioje skambanèios formuluotës
iliustruojamos senø afrikietiðkø statulø ir
kaukiø vaizdais taip, kad þiûrovas suprastø pagrindiná principà – kalbëti turi pats
kûrinys, o ne jo autorius.
Nukelta á 14 p.
,,Pylimas“.
13
. 2012 m. spalio 18–lapkrièio 1 d., Nr. 36–37 (399–400–840–841)
TILTAI
Bendras vardiklis – kino klasika
Atkelta ið 13 p.
Optimistiðkas mizantropas
Ðvedø reþisieriø Roy’ø Anderssonà taip pat galima vadinti
klasiku. Nors jis per 45 metus pastatë vos keturis pilnametraþius
filmus (visus juos galëjome pamatyti), jie puikiai reprezentuoja
unikalø reþisieriaus talentà ir sugebëjimà kurti lengvai atpaþástamà pasaulá, kurá valdo absurdas,
bet mizantropiðkà autoriaus nuostatà vis tiek nuspalvina uþuojauta konkretiems herojams (beveik
visada nevykëliams ar nelaimingiems þmonëms) ir meilë visai
abstrakèiai þmonijai.
R. Anderssonà áprasta lyginti
su Ingmaru Bergmanu (ne tik dël
pesimizmo, bet ir dël atkaklaus
þmogaus dvasiniø procesø tyrinëjimo), su Luisu Bunueliu (dël polinkio á siurrealizmà), su Federicu Felliniu (dël sugebëjimo
þvelgti á realybæ pro grotesko akinius) ar su prancûzø komiku Jacques’u Tati (dël verbalinio minimalizmo ir elegiðko tragikomiðkumo).
Savo pëdsakus R. Anderssono
kûryboje paliko ir meilë rusø literatûrai (ypaè N. Gogolio fantastiniam realizmui bei A. Èechovo
kasdienybës rutinos ir dvasiniø
polëkiø konfliktams), ir siuþetà
ignoruojanti Jameso Joyce’o pasakojimo maniera, ir visada ryðki
reþisieriaus mëgstamø tapytojø
átaka. Bet, nepaisant ðiø ið paþiûros akivaizdþiø R. Anderssono
kûrybos dëmenø, visø jø derinys
susidëlioja á nepakartojamas kompozicijas, kurios nuo pirmø kadrø verèia þiûrovà ðypsotis, solidarizuojantis su ekrane vienas kità
keièianèiais keistuoliais.
Jau pirmasis R. Anderssono filmas „Ðvediðka meilës istorija“
(1970 m.) pagrástas subtiliais kontrastais. Dviejø paaugliø Anikos
ir Pero pirmosios meilës istorijà
filmo pradþioje lydi impresionistiniø spalvø siautulys, taèiau ilgainiui filmo koloritas tamsëja,
dþiaugsmingà ásimylëjëliø euforijà vis labiau temdo suaugusiøjø
pasaulyje dominuojantis konformizmas, galiausiai sprogstantis
„èechoviðkais“ monologais apie
veltui iððvaistytà gyvenimà ir teatraliðku Anikos tëvo bandymu
nusiþudyti, kuris, kaip ir panaðus
dëdës Vanios iððûkis, baigiasi banaliu garo nuleidimu.
Sudëtingesnis antras R. Anderssono filmas „Giliapas“ (1975 m.) –
istorija apie savo vietos gyvenime negalintá rasti vaikinà. Absurdo elementai èia dvelkia Franzo
Kafkos romano „Amerika“ dvasia,
kai kurios siuþeto scenos apeliuoja á klasikinio amerikietiðko kriminalinio kino tradicijas, o stilistika primena ankstyvuosius vokieèiø reþisieriaus Rainerio Wernerio Fassbinderio filmus. Gerai
priimtas Kanø kino festivalyje
„Giliapas“ Ðvedijoje sulaukë
triuðkinamø recenzijø, ir reþisierius ilgam nutilo, kad po 25 metø
(!) nustebintø publikà absoliuèiai
nauja kokybe.
Pristatydamas „Dainas ið antrojo aukðto“ (2000 m.), R. Anderssonas sakë: „Að jauèiausi pavargæs nuo dviejø pirmøjø savo filmø, kurie buvo pernelyg „teisingi“, ir nusprendþiau sukurti kà
nors visai kitokio. Toliau eiti jau
paþástamu keliu nebegalëjau. Ta-
,,Rakto skylutë“.
da man labai padëjo Peru poeto
Cesaro Vallejo eilëraðtis „Klupinëti tarp þvaigþdþiø“. „Dainos“
net pradedamos keista ðio eilëraðèio citata „Palaiminti tie, kurie sëdi“, jos prasmë paaiðkëja visai netikëtame kontekste.
„Dainos ið antrojo aukðto“ sudarytos ið 52 trumpø noveliø, kurios tarpusavy nesusijusios, bet
kartu sudaro itin margà þmogiðkosios komedijos mozaikà arba
popuri ið paprastø, bet iki grotesko aðtriø gyvenimiðkø situacijø.
Kiekviena tø istorijø turi savo
dramaturgijà ir labai primena kai
kuriø R. Anderssono kurtø reklamø stilistikà. Pavyzdþiui, keptuviø reklamoje þmona ðiuo virtuvës rakandu uþvoþia vyrui per
galvà, pensinio draudimo reklamoje visi pilotai iððoka ið keleiviø pilno lëktuvo, socialdemokratø partijos reklamoje medicinos
seselës apiplëðia ligonius, mokytojai smurtauja prieð mokinius ið
neturtingø ðeimø, o poþeminëje
perëjoje parkritusá þmogø su tortu rankose piktdþiugiðkai mindo
praeiviai.
Uþ panaðias reklamas R. Anderssonas ne kartà apdovanotas
aukðèiausiais meninës reklamos
pasaulyje prizais. Todël ir „Dainose ið antrojo aukðto“, ir kol kas
naujausiame filme „Tau, gyvenanèiam“ (2007 m.) tæsia tà patá
þaidimà, kuriuo visai nesiekia pa-
siðaipyti ið þmoniø. Atvirkðèiai,
menininkui tai galimybë iðreikðti savità filosofijà: „Að rodau
þmoniø gyvenimo fragmentus ir
tikiuosi, kad rezultatas bus juokingas. Bet mano istorijos taip
pat yra liûdnos, nes gyvenimas
tragiðkas, ir visi mes kada nors
mirsime. Todël mano filmai ragina þmones pamàstyti apie tai,
kaip mes praleidþiame mums skirtà laikà þemëje.“
Sugráþti prie iðtakø
TKKF jautriai sureagavo ir á
naujà pasaulinio kino tendencijà,
kuri ðiemet ávertinta net penkiais
„Oskarais“. Tiek Amerikos kino
akademijos apdovanojimø susiþërë prancûzø reþisieriaus Michelio
Hazanavièiaus komedija „Artistas“, pernai tapusi tikra Kanø kino festivalio sensacija. Tada visus nustebino tai, kad ðis filmas
nebylus – toks, kokie pasaulyje
buvo kuriami net tris deðimtmeèius, kol pasirodë pirmieji garsiniai kino kûriniai.
„Artisto“ autoriai graþiai stilizuoja tuos laikus, kai pasaulio ekranuose dar tebekaraliavo „didþiojo nebylio“ klasikai Charlesas Chaplinas, Douglas Fairbanksas, Busteris Keatonas ir kiti anuometiniai kino meistrai, bet jø ilgai brandintà menà uþgoþë kalbantys personaþai.
,,Medþioklë“.
14
„Artisto“ kûrëjai maksimaliai
panaudojo nebylaus kino galimybes ne tik gausiai cituodami
ano laiko kino ðedevrus. Jiems
pavyko perteikti paèià senojo
kino esmæ – iðlaisvintas nuo þodþiø kinas ágauna pirmapradá gyvenimo tiesos pavidalà, nes aktoriaus veidas stambiu planu ir
akiø iðraiðka gali pasakyti kur
kas daugiau nei ðimtai graþiø
þodþiø.
Ðià labai svarbià tiesà dabartiniai kino filmø kûrëjai seniai pamirðo. Bet „Artistas“ vël jà sugràþino, ir dabar naujuose filmuose
vis daþniau matome nebylaus kino stilistikà. Norisi tikëti, kad tai
nebus greitai praeinanèios mados
ðauksmas.
Pro rakto skylutæ
Portugalø reþisierius Miguelis
Gomesas filme „Tabu“ (2012 m.)
pasakoja dvi istorijas. Viena –
apie tame paèiame Lisabonos
daugiabuèio aukðte gyvenanèias
tris moteris. Aurora (aktorë Laura Soveral) – temperamentinga ir
ekscentriðka pagyvenusi moteris,
nuolat praloðianti pinigus kazino ir átarianti, kad tarnaitë prieð
jà naudoja vudu burtus. Jø kaimynë Pilar (aktorë Teresa Madruga), sulaukusi pensijos, pasineria á visuomeninæ veiklà. Aurorai netikëtai mirus paaiðkëja, kad
velionë jaunystëje patyrë tokiø
iðgyvenimø, kokius regime avantiûriniuose filmuose. Ðie seniai
praëjusiø laikø ávykiai ir atgyja
nebyliame kine, iliustruojanèiame meilës bei nusikaltimo istorijà, nutikusià Afrikoje, Tabu kalno papëdëje. Uþ senø tradicijø ryðá su dabartimi ir uþ originalià
formà ðiemet filmui Berlyno kino festivalyje áteikti du prizai.
Vokieèiams, þinoma, imponavo
dar ir tai, kad ðiame filme galima
áþvelgti jø klasiko Friedricho
Wilhelmo Murnau ðedevro „Tabu“ (1931 m.) motyvus.
Dar sudëtingesná þaidimà senojo kino stilistika pasiûlë ekscentriðkais kûriniais visada garsëjantis kanadietis reþisierius
Guy Maddinas. Ir anksèiau jo sukurtus opusus buvo sunku vertinti dël jø radikalios avangardinës
formos ir realistinio kino taisyk-
les ignoruojanèio turinio. Bet ðiemet G. Maddinas pranoko pats
save – jo naujausias darbas „Rakto skylutë“ pretenduoja á nesuprantamiausio metø filmo laurus.
Tai tikra ðarada, sudaryta ið dviejø stilistikø, kurios, ko gero, dar
niekad nebuvo taip glaudþiai susipynusios. Tik lakios fantazijos
þmogui galëjo kilti mintis hiperrealià klasikinio „juodojo“ kriminalinio kino stilistikà „sukryþminti“ su filmu apie dvasias.
Prie dvasiø pasaulio, kuris ne
visada taikiai sugyvena su realybe, þiûrovus jau seniai pratina
Davidas Lynchas, bet G. Maddinas þengia gerokai toliau. Jo filmø þiûrovai ið tikrøjø jauèiasi
þiûrá á jiems svetimà pasaulá pro
rakto skylutæ, o tai dar labiau atitolina mus nuo gyvenimo, kuriame praeitis taip stipriai susimazgo su dabartimi, kad tampa sunkiai ámenamu rebusu, panaðiu á
Jameso Joyce’o „Ulisà“. Ulisu,
beje, filme vadinamas gangsteris
Pikas (aktorius Jasonas Patricas),
kuris gráþæs á namus klaidþioja po
paslaptingus buto kambarius ir já
visur supa realûs bei mistiniai
praeities vaiduokliai.
Senojo kino gerbëjams ðis haliucinaciná sapnà primenantis filmas suteiks daug maloniø akimirkø. Su kino klasika nesusipaþinusius þiûrovus jis tikriausiai erzins.
Pastariesiems derëtø þinoti, kad
pats reþisierius siûlo neapsiriboti
tik vienu ðio filmo seansu, o pro
rakto skylutæ paþiûrëti dar bent
porà kartø. Gal tada pasidarys aiðkiau.
Melas plinta kaip virusas
TKKF uþdarymui idealiai tiko
filmas „Medþioklë“, kuriame danø reþisierius Tomas Vinterbergas
gráþta prie já visame pasaulyje iðgarsinusios „Ðventës“ (1998 m.).
Pirmuoju daniðko manifesto
„Dogma 95“ kûriniu tapusi „Ðventë“ tàsyk nuplëðë ilgai slëptø paslapèiø skraistes nuo respektabilios ðeimos, susirinkusios iðkilmingai atðvæsti patriarcho ðeðiasdeðimtmetá. Garbus ðeimyninis
vakarëlis prasideda ramiai ir taikiai, kaip ir pridera tokiems jubiliejams. Taèiau tai tik apgaulinga ekspozicija. Dar nepakilus nuo
ðventinio stalo tëvo autoritetui
suduodamas stiprus smûgis, nes
sûnus vieðai já apkaltina seksualine prievarta.
Pedofilijos ðmëkla sklando ir
„Medþioklëje“. Tik èia nusikalstamais lytiniais santykiais su vaikais apkaltinamas keturiasdeðimtmetis vaikø darþelio auklëtojas Lukas (já suvaidinæs Madsas Mikkelsenas Kanø kino festivalyje pavadintas geriausiu aktoriumi). Viskas prasidëjo tada,
kai darþelyje maþa mergaitë Klara visai nevaikiðkai savo auklëtojà pabuèiuoja á lûpas ir Luko
kolegei pasako tai, ið ko nesunkiai galima iðrutulioti rimtà kriminaliná kaltinimà pedofilija.
Prasideda melo iðprovokuota
griûtis, metodiðkai þlugdanti Luko karjerà, ðeimà, santykius su
draugais ir kaimynais. Artëjant
Naujøjø metø ðventei maþo miestelio gyventojus uþvaldo ne graþi Kalëdø dvasia, o agresyvios
linèo teismo nuotaikos.
Naujajame filme á „Ðventës“
situacijà T. Vinterbergas þvelgia
ið prieðingø pozicijø. „Ðventëje“
tëvà pedofilà stoja ginti beveik
visi ðeimos nariai, o „Medþioklës“ herojus Lukas atsiduria klasikinëje situacijoje „vienas prieð
visus“. Nors finale desperatiðkà
nuotaikà iðsklaido iðaiðkëjusios
tiesos triumfas, jis skamba su tokia karèia ironija, kad nerimaudamas lauki paskutinio taðko. Arba ðûvio, nes juk ne veltui filmas
pavadintas „Medþiokle“.
. 2012 m. spalio 18–lapkrièio 1 d., Nr. 36–37 (399–400–840–841)
TILTAI
Kanèios ir vienatvës tragizmas. Lietuviðkasis Faustas
Gediminas JANKUS
Ar suvoksime, kà regëjome atnaujintoje Didþiojoje Kauno dramos teatro scenoje? Negi tik eiliná premjeriná spektaklá? Negi tik proginá tokiai naujai moderniai erdvei pritaikytà reginá? Negi tik akiai malonø ir
stebinantá vizualizacijø siausmà? Negi tik miesèioniðkà sotulá nuþagsinantá postproktologiná performansà? Ne.
Ir aèiûdie – ne. Naujojoje scenoje vyko didysis atsivërimas, pakylëta atnaða, viltá ir meilæ keitë kanèia, skausmas ir prakeikta vienatvë, plaikstësi
ir ákapiø, ir nuolat aplankanèiø vëliø
baltos drobulës, ir tragiðka asmenybës lemtis vërësi su neapsakoma vidine galia ir átaiga.
Tasaiatsivërimas–JonoJuraðospektaklis „Balta drobulë“, mûsø garsiojo
iðeivijos raðytojo Antano Ðkëmos romano inscenizacija, áprasminusi ir suteikusi tikrosios teatrinës gyvasties ir
pilnatvës naujajai Didþiajai scenai.
Moderniausios technologijos, besisukanèios ar grimstanèios scenos, kompiuterizuotos kulisø sistemos nieko
vertos be tikrojo kûrëjo prisilietimo, be
aktorinës aukos, be demiurginës dvasios. J. Juraðas akivaizdþiai tampa ðio
pastatymo demiurgu. Jis èia ir filosofas, ir pranaðas, ir atnaðaujantis kûrëjas.
Ypatingo skambesio ir vidinio, tikro
skausmo bei nerimo pripildytas spektaklis, atskleidþiantis perskeltos sàmonës karðtinæ, aðtrëjanèià dvasios krizæ
ir balansavimà ties ribine situacija.
J. Juraðas dar kartà akivaizdþiai parodë savo meistriðkus sugebëjimus,
iðjaustà ir iðkentëtà, itin atsakingà poþiûrá á kûrybà, atskleidë savo reþisûrinio metodo galimybes. Be jokiø
unitaziniø salto mortale, ðleikðèiø
dviprasmybiø ar ávairiø galø apologijø (tokius dalykëlius mëgstantys reþisieriai scenoje spaudinëja savo niekaip net su amþiumi nepranykstanèius poliucinius spuogus ir tai vadina postmoderniais atradimais). Juk ne
vienas susigundytø tokioje asmenybës dramoje demonstruoti nuogà patologijà ar vien visa aprëpianèià psichinæ negalià. O J. Juraðas taip subtiliai ir tinkamai pasitelkia ásimintinas,
ryðkias, taèiau nuoseklias ir logiðkas
priemones vidiniam vyksmui paryðkinti, taip meistriðkai panaudoja vizualizacijas, ekranà, simboliais tampanèius vaizdus, siekdamas dvasinio
katarsio, kad nelieka jokiø abejoniø
dël sprendiniø – ir priekabiausias
Zoilas turëtø nutilti.
Ið tiesø neturiu jokiø pastabø dël
reþisûrinio sprendimo. Seniai neteko
matyti tokios turinio ir formos vienovës. Jie idealiai sutampa, papildo
vienas kità. Visos detalës kruopðèiai
iðmàstytos, pagrástos, turi savo prasmæ ir reikðmæ. J. Juraðas sudëliojo
áspûdingà egzistencinæ dramà, pasiekdamas filosofinës átaigos, apibendrinanèios jëgos.
Ðio spektaklio kontekste derëtø
trumpai prisiminti J. Juraðo ankstesnius pastatymus Kauno dramos sce-
O dabar trumpai apie tai, kas Didþiojoje scenoje bus svarbiau uþ
proþektorius ir garso kolonëles. Jos
atidarymo proga spalio 12 d. þiûrovai iðvydo Antano Ðkëmos romano
„Balta drobulë“ inscenizacijà, reþisuotà Nacionalinës kultûros ir
meno premijos laureato J. Juraðo.
„Gali kilti klausimas, kodël pirmàjá spektaklá Didþiojoje scenoje
stato reþisierius J. Juraðas. Manau,
visa tai, kas jo buvo sukurta iki sce-
Weniavskio improvizacijomis, tëvo
pavydo priepuoliai, jos atsivërimai sûnui ir kraupi metamorfozë – iðprotëjusios trûkèiojantys monologai. D. Stubraitë ðiuo vaidmeniu prilygo archetipiniam Motinos ávaizdþiui, kuris
tampa visa apimanèiu, nuolat lanko
herojø, bando já apsaugoti, bet gyvybinë gija nutrûksta, nes pasmerktajam negalima padëti.
Ar daktaro Igno pastangos taip pat
bevaisës? Pradþioje atrodo, kad Liubomiras Laucevièius savo liaudiðkø
eiliavimø pomëgiu ir nerûpestingumu slepiasi it po kauke. Taèiau pamaþu daktaras atsiskleidþia kaip ypaè
jautrus ir tiesus, nevengiantis aðtraus
þodþio ir gesto þmogus. Jo linija itin
svarbi bandant nustatyti fizinio, realaus ir anapusinio, kito matmens ribà,
ties kuria nuolat balansuoja A. Garðva. L. Laucevièiaus daktaras – dar vienas ryðkus, ávairaipusis vaidmuo.
Reþisûriniai ir aktoriniai atradimai
nuolat suspindi spektaklyje. Bûtina
paminëti scenà NKVD, kai saugumietis Simutis (Saulius Èiuèelis) tyèiojasi ir dauþo poetà. Aktorius trumpoje, áspûdingoje scenoje vaizdþiai perteikë fanatiko bolðevikbernio patologijà, kurià paryðkino nugaros tatuiruotë – besiðypsantis Stalinas...
Vykusiai suþaisti ir epizodai su Jone (Inga Mikutavièiûtë) – ji myli, nori
bûti mylima, laukia, tiki, taèiau Garðvos pasirinkimas nebûti dël ligos jai
naðta gal ir tampa pirmuoju poeto
klaidkeliu, po kurio pradeda kauptis
kanèiø gûbris. (Vëlgi analogija su
Faustu – Jonë atitinka Margaritos linijà.)
Spektaklio metu kartkartëmis praslenka (praplaukia) mirusiøjø vëlës,
it kraupus priminimas ar herojaus pakvietimas. Nuolat skamba muzikiniai akordai – atgailos, vienatvës,
kanèios motyvai (kompozitorius –
Linas Rimða).
Plaikstosi baltos drobulës, þvelgia
nemirksinèios didþiulës, plaèiai atmerktos Antano Garðvos akys... Þvelgia ir nemato. Lietuviðkasis Faustas
emigracijoje iðprotëjo. Narvas. Izoliacija. Aukðtyn-þemyn... Aukðtyn-þemyn... Egzistencinë drama baigiasi.
A. Ðkëmos finalas: „Jo veidas
laimingas. Ramaus idioto. Jis uosto popieriø. Jo veidas ðinðilo... Jauku.“ J. Juraðas pabaigoje taip pat panaudoja ðinðilo ávaizdá. Taèiau herojaus kûrëjo beprotybë J. Juraðui suponuota ne tik þiauriø dramatiðkø ávykiø ir netekèiø. Jam ypaè svarbi egzistencijos prasmë ir jos tragizmas.
Dvasinë krizë ir Dievo, tikëjimo paneigimas, faustiðkasis, nors ir sumodernintas, iððûkis Dangui, bandymas
tartis ir derëtis su nelabuoju veda á
visiðkà susinaikinimà.
„Apage, satanas“ – ðalin, ðëtone.
Retkarèiais tai privalëtø kartoti kai
kurie mûsø postmoderniðki scenos
kûrëjai, apspangæ nuo smilkalø ir
puikybës, sulinkæ nuo ordinø ir kryþiø. Ir pasitikrinti, ar dar nepanaðûs á
ðinðilus.
romanas – vienas mëgstamiausiø
mano kûriniø, todël, nepaisant visø sunkumø, norëjosi já perkelti á
scenà. Jame kalbama apie mûsø
miestà, artimas ir paþástamas vietas,
daugiausia apie Aukðtàjà Panemunæ, kitos vietos, kurias kaþkada
Amerikoje jaukinosi raðytojas, gerai þinomos ir mums. Tai kelia ypatingø jausmø ir skatina dirbti. Tiesa, reikia prisipaþinti, jog tai labai
sunku. Scenoje regime ketvirtà, o
gal net penktà kûrinio inscenizacijos variantà. Daug keitëme ir repetuodami. Kadangi tai nëra realistinis, psichologinis kûrinys, scenoje
galima atrasti netikëtø dalykø. Èia
tiek daug poezijos ir gyvenimo absurdo. Egzistencializmo keliami
klausimai mums rûpi ir dabar, ypaè
kai tiek daug jaunimo atsiduria Vakaruose. Istorija klijuojama ið atskirø epizodø, kuriuos sieja Garðvos
personaþas ir stilistinis junglumas,
leidþiantis skleistis vaizduotei“, –
mintinis dalijosi A. M. Sluckaitë.
Apie sunkø, varginantá, taèiau
prasmingà ir ákvepiantá darbà prabyla ir spektaklio reþisierius, kuris
jau porà mënesiø visiðkai pasinëræs
á Garðvos sàmonës bei pasàmonës
srautus. Dþiaugiasi suteikta garbe
ir atsakomybe atverti Didþiosios
scenos duris: „Að atradau puikiø
ðios sunkios kelionës bendrakeleiviø. Auðrinë turi savità raktà A. Ðkëmos kûriniui atverti ir savaip já interpretuoja. G. Makarevièius – nuostabus scenografas, sugebëjæs papildyti literatûrà. O aktoriai, kurie
áþengë á dar nepabaigtà erdvæ, dirbo visiðkai atsidavæ. Kelias, nueitas su ðiais þmonëmis, buvo be galo áspûdingas. Visi elementai puikiai susidëliojo ir derëjo tarpusavyje, taèiau spektaklio visuma –
kas kita. Lieka tikëtis geriausio.
Ðá kartà spektaklis – apie ieðkanèiojo ástatymà. Þmogø, kuris nori
palikti savo paties, savo kartos þenklà gyvenime. Man paèiam kiek artimas Garðvos personaþas, nes tai
asmuo, gyvenantis svetimoje þemëje, negalintis joje prigyti, tarsi ástrigæs, nes nebepriklausantis nei èionykðtei, nei kitai þemei.“
Aktoriai D. Svobonas (A. Garðva) ir D. Stubraitë (Motina).
Donato STANKEVIÈIAUS nuotrauka
noje – „Antigonæ Sibire“ ir „Apsivalymà“. Manau, su „Balta drobule“ tie
spektakliai sudaro triptikà, nuosekliai plëtojamø ir gilinamø temø trilogijà. Man dabar atrodo, kad reþisierius, rinkdamasis skirtingø autoriø
veikalus, mums byloja apie individo, tautos kanèios, Golgotos, atpirkimo kelià. „Baltos drobulës“ fone
visiðkai kitaip traktuotini ir „Antigonës Sibire“ reþisûriniai sprendiniai,
ir J. Anouilho átarpas. Tenka pripaþinti, kad klydau, tada ne visai suvokæs J. Juraðo svarbiausià ákûnytà idëjà: pasiaukojimas, dvasios stiprybë,
siejanti mus su antikos laikais, – individo auka, perauganti á visos tautos aukà, pakylanti iki apologijos.
„Apsivalymas“ – tai skausminga iðpaþintis, atgaila, prisitaikëliðkumo ir
bailumo pasmerkimas, savigrauþa,
pereinanti á savibausmës aktà.
Ir baigiamasis trilogijos akordas –
„Balta drobulë“. Vieniðo, nesuprasto,
liguisto, tëvynës ir artimøjø netekusio kûrëjo drama. Visiðka palaipsninë
izoliacija. Susvetimëjimas. Kankinanti praeities menamø kalèiø naðta.
Ðiuos tris etapinius spektaklius
vienija egzistencinis pradas, filosofinë samprata ir aukðta moralinë gaida. Egzistencialistinis poþiûris ir
sprendimas itin ryðkus „Baltoje drobulëje“. J. Juraðas pateikia gilø ir iðplëtotà, europinës kultûros paradoksø kupinà modernios „skeldinèios sàmonës“ dramatizmà.
Spektaklyje, kas labai svarbu, pulsuoja ðkëmiðka dvasia, ðkëmiðkas
kalbëjimas, trûkèiojantis pasàmonës
srautas, dabartis herojaus Antano
Garðvos akyse transformuojasi, kinta, ákyriai lanko vizijos, virstanèios
tikrove, vaikystës ir galø gale viso
prabëgusio gyvenimo scenos tampa
atpirkimo tema, santykio (susitaikymo) su Dievu leitmotyvas skamba vis
daþniau...
Didþioji Scena
Atkelta ið 2 p.
Romano sceninës adaptacijos autorë Auðra Marija Sluckaitë atliko itin
kruopðtø studijiná darbà, pritaikydama prozos veikalà scenai. Ne tik pagarba autoriui. Ne tik noras iðlaikyti
svarbiausius siuþeto ir personaþø likimo vingius. A. M. Sluckaitës sceninis variantas – A. Ðkëmos visos kûrybos ir modernaus konteksto paþinumas, analizë ir meistriðka vidinio
vyksmo pajauta.
A. M. Sluckaitë akcentavo svarbias
ðkëmiðkas temas – kûrybos kanèia, atsakomybë, vienatvë. Meilë, nuðvintanti netikëtai, suteikianti trumpalaikæ viltá. Paryðkindama egzistencines
Antano Garðvos ribiniø situacijø kolizijas, autorë paliko svarbiausius, kertinius jo gyvenimo epizodus, visai pagrástai atsisakydama emigrantø stovyklos pokario Vokietijoje vaizdø bei
konfliktø. Stengtasi kuo maþiau palikti buitiðkø ir pernelyg tiesmukø epizodø, kuriais autorius smaigstë savo
idëjinius prieðininkus ar kolegas.
Tad ir J. Juraðas Antano Garðvos
dramà pakylëjo ne tik á egzistencinæ
aukðtumà. Jis padarë dar daugiau. Scenoje A. Ðkëmos herojus (turintis nemaþai autobiografiniø bruoþø) tampa lietuviðkuoju Faustu, desperatiðkai bandanèiu sustabdyti akimirkà,
meldþianèiu Dievà malonës, netrukus prieð já burnojanèiu, tuomet sulaukianèiu ne ðio pasaulio pasiuntinio, kuriam në jo siela nereikalinga,
galø gale netgi Elena, akivaizdi J. W.
Goethe’s parafrazë, nebegali jo iðgelbëti. Beprotybë skandina vilties likuèius, ir pragaras veria savo gelmes.
Spektaklyje vyrauja faustiðkoji
pasmerktumo ir pasmerkimo, ne pasirinkimo tema. Þinoma, tasai Faustas – Antanas Garðva – mûsø tautos
tragiðkos dalios paþenklintas, emigranto, tremtinio likimo nublokðtas uþjûrin ir svetimoje aplinkoje leidþiantis beprasmes dienas, priþiûrëdamas
liftà dangoraiþyje ir gumine ðypsena
pasitikdamas bei iðlydëdamas keleivius. Aukðtyn-þemyn... Aukðtyn-þemyn... Ypatingo liûdesio ir nostalgijos kupinos scenos. Puikiai sudëliotos vizualizacijos – praeities prisiminimai, atgijæ tëvø ðeðëliai raibuliuojanèio, tekanèio vandens fone. Arba
akinamos, skaudinanèios þalumos ðilo medþiai, artëjantys, apgobiantys
mus visus... (scenografas – Gintaras
Makarevièius).
Garðva, egzistencinis, faustiðkas,
lietuviðkas Garðva, visø pirma jis –
Dainiaus Svobono. Aktoriui teko didþiulës átampos ir vidinës jëgos reikalaujantis vaidmuo, akivaizdu, kad
jo herojus – bene áspûdingiausias ið
pastaraisiais metais matytø. Nuolatinis nerimas, vidinis nervas, balansavimas ties logikos ir atminties riba,
nuotaikø kaita ir kanèia, kanèia, kanèia, Dieve, kokia kanèia, kokia skaudi vienatvë ir staiga – koks pokytis,
koks ðvelnumas, kokia jausmø pilnatvë scenose su Elena... O koks persikûnijimas scenose su Motina, su
daktaru Ignu, Stenliu... D. Svobono
A. Garðva – neprilygstamas aktoriaus
blyksnis, kûrybinis nuðvitimas.
Nuðvinta spektaklyje ir Eglë Mikulionytë – Elena, tampanti bene
sunkiausiu herojaus gyvenimo momentu jo atsvara ir viltimi. Atrodytø,
meilë galø gale atneð pelnytà iðganymà ir palengvëjimà. Romantiðkoji linija, ásimenanti Elenos ákvëptu
pasakojimu apie Vilniø, suponuoja
apskritai Moters-Tëvynës simbolá,
prarastos, atimtos, okupuotos Tëvynës. Du nelaimëliai ásimylëjëliai, praradæ gimtinæ, netekæ gyvybingiausiø
ðaknø, bando sulipdyti laimæ svetimoj pagairëj. Deja, viskas pasmerkta, nëra tos egzistencialistinës Soreno Kierkegaardo galimybës – „arbaarba“. Jokiø „arba“. Nebûtis.
Spektaklyje, kaip ir romane, veiksmas vyksta praeityje ir toje herojaus
beprasmiðkoje nûdienoje. A. Garðva
prisimena vaikystæ, tëvus, tarpukario
Kaunà, studijas, pirmàjà meilæ, ligos
poþymius. Iðkyla ir karo pradþios tema, sukilimas prieð bolðevikus, nuskamba epizodas apie besiginant nuþudytà raudonarmietá, vëliau kankynes NKVD rûsiuose... Ðios scenos itin
prasmingos – D. Svobono herojus jomis lyg pildo savo kanèiø tauræ, kurios neiðgalës iðgerti, ir tasai anapilinis Rudas þmogus su „Helovyno
kauke“ (Egidijus Stancikas) dar jà negailestingai perpildo, primindamas
Motinà ir Jonæ...
Tëvø linija spektaklyje patrumpinta, taèiau esmingiausi dalykai likæ. Tos ðeimos beviltiðkumas ir pasmerktumas. Tëvo (Gintaras Adomaitis) liguistas potraukis mëgëjiðkai
smuikuoti, terorizuoti þmonà, patetiðkai kalbëti apie Tëvynæ ir patriotizmà tampa þenklu, nusverianèiu tokiø parodiniø þmoniø lemtá. Sudëtingesná ir komplikuotesná charakterá meistriðkai atskleidþia Daiva Stubraitë (Motina). Ásimena epizodai su
nos uþdarymo, buvo pati aukðèiausia teatro gaida. Norëjosi, kad ði erdvë vël ásielektrintø ir kviestø kurti
kitus menininkus. Prasidëjo naujos
kartos teatro istorija. A. Ðkëmos kûrinys – sunkus iðmëginimas visiems
dirbusiesiems prie spektaklio“, –
ásitikinæs E. Stancikas.
Atrodo, þengti toká þingsná reþisieriø prikalbino sceninës adaptacijos autorë Auðra Marija Sluckaitë.
Paþástamos ir net artimos temos, gyvenimiðkos sàsajos atvedë iki kiek
netikëto scenai kûrinio. „A. Ðkëmos
15
. 2012 m. spalio 18–lapkrièio 1 d., Nr. 36–37 (399–400–840–841)
TILTAI
Rokas Zubovas:
sugráþau á gimtà miestà
Eugenija ÞAKIENË
Ðiemet pianistas Rokas Zubovas
didesnædalálaikopasiryþæsskirtiKaunui – jis dëstys VDU Muzikos akademijoje, vadovaus Fortepijono katedrai, rûpinsis tarptautiniais akademijos projektais. Kita vertus, nuo rugsëjo pradþios pianistas pradëjo studijas
KTU Humanitariniø mokslø fakulteto doktorantûroje, jis rengia disertacijà apie M. K. Èiurlionio kûrybos
kontekstualumà. Spalio 30 d. atlikëjo
laukia reèitalis Kauno filharmonijoje, tad nutarëme „Nemuno“ skaitytojams pristatyti visas ðias ir kitas naujienas.
– Pirmiausia paklausiu apie koncertà – kuo jis ypatingas?
– Ðis koncertas man – naujas etapas, nes jau ðeðerius metus negrojau
solinio reèitalio, kuriame didþioji dalis nebûtø paraðyta M. K. Èiurlionio.
Pamaniau, jog turëèiau ið naujo „prisistatyti“, átikinti klausytojus, kad galiu skambinti ne tik Èiurlioná (ðypsosi). Noriu surengti koncertà sugráþimo
á Kaunà proga, lyg ið naujo pasukti
ratà, todël prisiminiau kûrinius, svarbius ir brangius mano kaip muzikanto
augimui. Koncertà pavadinau „romantinëmis scenomis“, nes visi opusai vienaip ar kitaip atspindi romantizmà; net
ir ðiuolaikiniuose kûriniuose man svarbus romantiðkas kûrëjø individualumas, jø ásitraukimas á kûriná. Tarp va-
karà pradësianèios L. van Beethoveno Trisdeðimt pirmosios sonatos, pakylanèios iki transcendentinio lygmens, ir panaðiø gelmiø siekianèios B.
Kutavièiaus Sonatos susidarys savotiðka arka. Jos vidury skambës stambus ispaniðkas kûrinys – E. Granadoso „Romantinës scenos“, F. Chopino
Barkarolë ir P. Vasko „Baltas gamtovaizdis“. Visi kûriniai labai „asmeniðki“,kitavertus,irypaèkoncertiðki. Ðiuo
pasirodymu tarsi tæsiu bièiulystæ su
mano gimtuoju miestu.
– Po kiek metø gráþtate á Kaunà?
Kas lëmë toká sprendimà?
– Beveik prieð trisdeðimt metø, baigæs Kauno Juozo Naujalio muzikos
gimnazijà, iðvykau á Vilniø. Po penkeriø studijø metø sekë deðimtmetis
gyvenimo JAV, o kai 2001 m. gráþau á
Lietuvà, pasirinkau Vilniø. Gana greit
atsirado M. K. Èiurlionio dailës muziejus – saitas, kuris visam laikui sujungë su Kaunu. Kai rengiau savo fortepijoninius ciklus, kaunieèiai pirmiausia juos pastebëjo ir ávertino, suteikë man Ásimintiniausio menininko
vardà. Kartà suskaièiavau, kad Kaune
koncertuoju daugiausia, tad ðis miestas visada buvo ðalia. Dabar èia jauèiuosi kaip sugráþæs á namus. Manau,
ne visi keliai turi vesti viena kryptimi,
sostinës link; Kaune pakanka erdvës
kurti ir save realizuoti. Toks miestas
greta Vilniaus Lietuvos kultûrai yra
bûtinas. Kaunas turi savo Pirmosios
Respublikos þavesio, jis privalo suþydëti ir prisiminti, koks svarbus yra Lietuvai.
Ðiemet taip susiklostë, kad mano
senas draugas Darius Kuèinskas pasiûlë studijuoti KTU Humanitariniø
mokslø fakulteto doktorantûroje.
Mes su juo jau penkiolika metø kalbamës apie M. K. Èiurlioná, raðome
straipsnius, leidþiame partitûras, tad labai susidomëjau nauja mokslinës veiklos galimybe. O vasarà ið VDU Muzikos akademijos staiga atëjo pasiûlymas dëstyti Fortepijono katedroje. Sutikau su didþiausiu malonumu, nes
man akademijos ir universiteto susijungimas atrodo labai ádomus ir perspektyvus. Dar gyvendamas JAV stebëjau muzikø ir nemuzikø sàveikà, ten
dësèiau rokenrolo istorijà ne muzikantams; jø pasakojimai ir samprata gerokai praplëtë mano muzikos suvokimà.
Kauno akademijos dekanas pasiûlë panaudoti mano tarptautiná patyrimà ir
tapti prodekanu ryðiams su uþsieniu.
Èia taip pat matau svarbià veiklos
kryptá – pasaulis darosi maþas, studentai mato, kas ir kaip vyksta kitur. Tai
suvokdami turëtume jaunimui sukurti
patrauklià atmosferà, kad jis èia galëtø
mokytis ir likti.
– Prieð keletà metø kalbëjomës su
Juliardo muzikos mokyklà baigusiu
daktaru Edvinu Minkðtimu, tàkart jis
kaip tik minëjo apie pagalbà VDU Muzikos akademijai – ar tesëjo paþadus?
Kauno Mefistofelio jubiliejus
Eugenija ÞAKIENË
Bosas Tomas Ladiga savo penkiasdeðimtmetá minëjo Kauno muzikinio teatro scenoje, vaidinæs mëgstamiausià Mefistofelá, Ch. Gunoud
operos „Margarita“ personaþà. Artisto nuopelnai Kaunui nesibaigia
vien teatrui atiduotais dviem deðimtmeèiais, jis aktyviai dalyvauja
miesto ir ðalies muzikiniuose festivaliuose, koncertuose, dësto VDU Muzikos akademijoje, yra Dainavimo
katedros vedëjas, profesorius. Beje,
T. Ladiga – vienas Kauno anykðtënø draugijos steigëjø, Lietuvos teatro sàjungos, Meno kûrëjø asociacijos narys. Visgi ryðkiausia solisto
veikla – teatre, kur ákûnyta apie penkiasdeðimt operø, opereèiø bei miuziklø herojø. Ir ðá syká pokalbiui pasirinkome pertraukëlæ tarp naujausios operetës „Èigonø baronas“ repeticijø.
– Pakalbëkime ne apie jubiliejø,
nes, mano manymu, penkiasdeðimtmetis bosui – „jaunatviðka“ sukaktis. Papasakokite apie savo muzikinës veiklos pradþià. Ið kur esate kilæs? Kodël
pasirinkote dainavimà?
– Nors á sutapimus þiûriu skeptiðkai, gimiau vienà dienà su G. Verdi...
Laimë, mano tëvams, gráþusiems ið Sibiro, leido ásikurti Lietuvoje. Ieðkojome vietos tarp tëviðkiø (Vilnius, Birþai, Vabalninkas, Panevëþys), tad apsigyvenome Anykðèiuose, kai að buvau vieneriø. Manau, soèiai „pasisëmiau“ to kraðto gamtos, aplinkos ir kalbos. Kaip ir kada pasirinkau muzikà –
sunku pasakyti. Neprisimenu savæs be
muzikavimo, dainavimo chore, grojimo skuduèiais, Dainø ðvenèiø. Tuo
metu nemaniau, kad tai paðaukimas,
tiesiog savaime suprantama veikla. Radæs stojimø á aukðtàsias mokyklas pasiûlymus, bandþiau ávertinti savo duo-
menis ir paþymius, atmetimo bûdu ieðkojau, kur stoti. Kilo mintis apie lietuviø kalbà ir literatûrà, o tarp kita ko – ir
apie muzikà. Galutinë prieþastis – egzaminai á Muzikos akademijà vyko
anksèiausiai, tad ástojau á parengiamàjá
dainavimo kursà. Nemaniau, kad bûsiu dainininkas, kirbëjo mintys apie
instrumentus (birbynæ, trombonà) gal
apie muzikos kûrybà. Dabar dþiaugiuosi, jog neiðëjau prieð laikà ið vidurinës mokyklos, gavau visà iðsilavinimà. Daþnai apima jausmas, lyg ávykius kaþkas nulemtø – sakytø, kad dar
ne laikas ar ne man skirta. Tarsi durys
uþsivertø ir atsidarytø tinkamu metu...
Taip nutiko ir pasirenkant studijas. Tuo
metu keitësi profesûra, teko ir man keletà dëstytojø pakeisti. Kariuomenë,
kelio operacija – mokslo metai ilgëjo,
o að jaudinausi: kiek galiu mokytis?
Bet likimas lëmë, kad susiradau profe-
soræ Giedræ Kaukaitæ, uþsimezgë mûsø draugystë. Man pasisekë, nes mokymosi pas ðià pedagogæ metai subrandino gilesná interpretacijos suvokimà.
Tad negaliu skøstis, jog studijavau per
ilgai – deðimt metø.
– ...Ir mokotës visà gyvenimà?
– Taip, kiekvienà dienà... Kaþin ar
kokia kita profesija reikalauja tiek kasdienio tobulinimo kaip dainininko?
Privalai nesustoti, nuolat mokytis naujø vaidmenø, dainø, lavinti balsà. Mokykloje nebuvau vienas tø, kurie mëgo mokslus. O dabar tarsi atsisuko kitas lazdos galas – nenorëjai? Ðe tau,
mokykis visà gyvenimà...
– Iðties jums ir paèiam tenka palaikyti formà, ir kitus mokyti. Prie to dar
gráðime. Ar iðkart baigæs studijas atëjote á Kauno teatrà?
– Keista, bet ið karto. Studijø laikais turëjau laimës save iðbandyti –
16
Kitas klausimas: þinau, kad Kaune
lankësi vienas Juliardo mokyklos vadovø – kà ðis vizitas þada mûsø jauniems muzikams?
– Visø pirma E. Minkðtimo veikla
ir Juliardo mokyklos prodekano Adamo Meyerio atvykimas labai susijæ.
Kaip ir þadëta, nuveiktas didþiulis darbas, ðiø metø rugsëjá ásteigta Kauno
VDU atstovybë JAV. Ji skirta glaudes-
niems ryðiams su JAV universitetais
uþmegzti. Norima, kad lietuviðki talentai ir protai nenutekëtø negráþtamai
svetur, kad atstovybë tarsi savotiðkas
akademinis „ambasadorius“ primintø
lietuviams, jog jiems yra kà veikti Lietuvoje. Juliardas – garsiausia pasaulio
muzikos mokykla, su kuria VDU uþmezgë partnerystës saitus, kita vertus,
mes pirmieji Rytø Europoje pasiraðë-
dainavau chore, vaidinau P. Mataièio
vadovaujamame folkloro teatre, atlikdavau ten ir pagrindiniø vaidmenø, tad
scena jau traukë. Vëliau, kai atvaþiavau á perklausà Kaune, susimàsèiau:
ar tikrai noriu bûtent á ðá teatrà? Jis man
buvo mistinis, nepaþintas. Visgi nusprendþiau pabandyti...
– Ir padainavote visus graþiausius
bosinius èia statomø spektakliø vaidmenis?
– Tikriausiai taip ir ávyko. Pirmas
vaidmuo – Sparafuèilë G. Verdi operoje „Rigoletas“, tais paèiais metais
Princas Jamadorë G. Puccini „Madam Baterflai“, paskui Leporelis ir
Mazetas W. A. Mozarto „Don Þuane“. Vokiðkai dainuotas Rokas ið
L. van Beethoveno „Fidelio“, kûriau vaidmenis F. Flotovo „Martoje“, G. Donizetti „Meilës eliksyre“
ir „Liuèijoje di Lamermur“, vaidintas Papagenas „Maþojoje burtø fleitoje“ pagal W. A. Mozartà, personaþai ið
U. Giordano „Andrë Ðenjë“, G. Verdi
„Traviatos“, Ch. Gounod „Margaritos“ ir „Romeo ir Dþuljetos“, G. Rossini „Sevilijos kirpëjo“, be to, ið daugybës opereèiø ir miuziklø. Dideli
vaidmenys teikë pasimëgavimo,
juos atlikdamas iðbandydavau vokalà, iðtvermæ, o maþesni – sceninio patyrimo ir susiklausymo. Manau, dainavau ir dainuoju viskà, kà bosui gali
pasiûlyti teatro repertuaras. Dþiugu,
kad operos rodomos ne vienerius metus, per tà laikà galima tobulinti atlikimà.
– Nepastebimai Kauno teatras ið
tolimo ir nesvetingo tapo jums savas,
brangus... Kaip tai ávyko?
– Teatras ir jo þmonës per du deðimtmeèius iðties pasikeitë. Manyèiau,
pakito vertybiø sistema, muzikinis skonis, ásitvirtino kitoks repertuaras ir kartu uþimtumo galimybë. Dirbdamas vadovo padëjëju trupëje, stebëjau kai kuriø kolegø piktnaudþiavimà, maèiau,
kad jie nekelia sau grieþtesniø reikalavimø. Nuo to laiko ávyko kartø virsmas, spektaklius statyti pradëjo Gintas Þilys, atëjo diriguoti Julius Geniuðas, pamaþu kilo ir spektakliø kokybë.
Pajutome atsakomybæ dël spektakliø
sëkmës. Tarkim, kai gavau Mefistofelio vaidmená, ið susijaudinimo net kojos pradëjo tirtëti, abejojau, ar esu pa-
sirengæs jam. Praðiau palaukti keletà
metø, kol sutvirtës balsas, taèiau G. Þilys sakë: „Nori ar nenori? Imk, po truputëlá darysi.“ Jis buvo tikras pedagogas. Man pasisekë, nes buvau priþiûrëtas rûpestingai, auginamas tarsi þelmenëlis. Jaunoji karta turi jau kitokiø
savybiø, jie – ir statytojai, ir atlikëjai –
kategoriðki, þinantys savo vertæ, tarsi
sakantys: „Pasislinkite, mes ateiname.“
Natûralu, jog senesnës kartos matymas
ir uþdaviniai skiriasi nuo jaunimo poþiûrio. Manau, turime taikiai spræsti
konfliktus, ir, beje, saugoti vieni kitus.
– Taip tiesiogiai prieiname prie
pedagogikos; kaip jûs pradëjote dëstyti?
– Matyt, kitiems atrodo, kad turiu
atsakomybës jausmà (ðypsosi). Esu
gavæs keletà tuometinio katedros vedëjo Gedimino Ðmito pasiûlymø pagalvoti apie pedagoginá darbà ir galiausiai sutikau. Pradëjau kaip iliustratorius dar Vilniuje, Kaune tæsiau ðià
veiklà; vëliau dësèiau kameriná dainavimà. Beje, tarp visø specialybiø
pedagogø, sakyèiau, yra trys kategorijos dëstytojø – kurie moko, kurie
gadina ir kurie negadina (juokiasi).
Ar mokysiu – neþinau, bet jeigu bûsiu tarp tø, kurie negadina, bus neblogai. Su ta nuostata pradëjæs, jëgø
ir laiko á pedagoginæ veiklà investuoju tiek, kiek galiu, – klasë nëra didelë, ðeði studentai. Manau, svarbu vokalistà pradëti auginti nuo pagrindø,
suderinti ágûdþius. Vëliau studentas
turëtø iðmoki savarankiðkai „vaikðèioti“. Jam reikia perprasti tam tikrus dësnius. Bet kaip atvesti atlikëjà iki visiðkos meistrystës ir per kurá laikà – sunku pasakyti. Manau, jeigu jaunas þmogus þinotø ëjimo kryptá, kelià – jau
bûtønemaþai.Visgimûsøkarjera– „slidi“: tave pastebës, jei bûsi labai geras
dainininkas, o jeigu tik geras, teks iðlaukti, nepalûþti ir atsirasti tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Kad jaunas
þmogus taptø artistu, operos dainininku, bûtini ávairiausi faktoriai – klausos ir puikaus vokalo anaiptol neuþtenka, reikalinga dar iðtvermë ir atkaklumas, „nagai ir dantys“.
– Papasakokite apie savo ðeimà.
Kiek þinau, prieð keletà metø Lietuvos
klausytojus supaþindinote su jûsø seneliams, Stefanijai ir Kazimierui La-
. 2012 m. spalio 18–lapkrièio 1 d., Nr. 36–37 (399–400–840–841)
me su jais bendradarbiavimo protokolà. Akademijai tai reikðtø, jog á Kaunà
atvyks garsiø profesoriø, o studentai
galës vaþiuoti á Niujorkà – per mainø
programas, tobulinimàsi, specifinius
projektus. Kauno muzikos akademija
labai jauna – tik antrasis kursas ástojo,
tad mes galime formuoti savo politikà
ir pasiûlyti jauniems þmonëms nuolat
bendrauti su keliais profesoriais, kuriø
poþiûris á muzikà ir muzikavimà kiek
skiriasi. Èia jau dësto Gabrielius Alekna, E. Minkðtimas, atvyks Povilas Stravinskas; á jø paskaitas gali ateiti Juozo
Gruodþio ir J. Naujalio mokyklø
moksleiviai. Garbûs profesoriai prisistatys miestui, surengs koncertø filharmonijoje – nuo tokiø renginiø miestas turtës, o mes jausimës esantys sudëtinë regiono kultûros dalis.
– O kaip klostysis jûsø fortepijoninio dueto veikla naujomis sàlygomis?
Kitas klausimas – kuriuo aspektu þadate tyrinëti M. K. Èiurlionio muzikinæ kûrybà?
– Mûsø su Sonata duetas gyvas ir
sveikas, já bus galima iðgirsti lapkrièio
11 d. VDU Muzikos akademijos koncertø serijoje. Kamerinis orkestras
„Avanti“ surengs popietæ visai ðeimai,
mes kartu su kitais akademijos dëstytojais vaidinsime C. Saint-Saenso
„Þvëriø karnavalo“ personaþus. Pavasará galime tikëtis naujos mûsø istorinës programos, skirtos vienai sukakèiai, dabar neiðduosiu visø paslapèiø.
Ðis laikotarpis man labai intensyvus –
reikia suorganizuoti ne tik savo veiklà, bet numatyti ir Fortepijono katedros, ir visos akademijos tarptautiniø ryðiø santykiø perspektyvà.
Kita vertus, artimiausiu metu laukia aktyvios M. K. Èiurlionio studijos. Taip susiklosto, kad kiekvienais
metais já paþástu vis ið naujos pusës,
man ádomu ir prasminga atrasti vis kitas gelmes. Kai rengiausi filmuotis
juostoje apie M. K. Èiurlioná, ið naujo
perskaièiau jo artimøjø atsiminimus,
bandydamas suvokti já kaip personaþà, pamatyti kaip tam tikrà asmená, reaguoti á jo asmeniðkumà. (Beje, filmà
jau baigiama kurti, spalá numatyta perþiûra, turbût po keliø mënesiø Lietuvos þiûrovai pirmàsyk pamatys juostoje uþfiksuotà uþsienio menininko poþiûrá ne tik á M. K. Èiurlionio kûrybà,
bet ir á Lietuvos kûrimàsi.) Ástojæs á doktorantûrà, pradëjæs studijuoti jo kûrybos kontekstualumà, santyká su aplinkiniais menais, að ir vël ëmiausi skaityti broliø, seserø, bendraamþiø atsiminimus. Kai kasmet vis kitu aspektu
giliniesi á tà paèià erdvæ, suvoki, koks
pavirðutiniðkas mûsø paþinimas, koks
jis neiðsemiamas. Didieji èiurlionistai
(Jadvyga Èiurlionytë, prof. Vytautas
Landsbergis) savo darbais paruoðë dirvà tolesniems tyrinëjimams. Manau,
mums dar reiktø ávertinti M. K. Èiurlionio kûrybiná palikimà nepasitelkiant menininko kaip vëliavos, pabandyti suvokti jo kûrybos reikðmæ ne
tik Lietuvai, bet ir pasauliui. Kita vertus, iki ðiol nëra iki galo sudarytas chronologinis jo kûriniø laukas, o juk bûtina pamatyti dailës ir muzikos santyká, tiksliai þinant, kas, kada ir po ko
paraðyta. Tuomet galima bûtø sekti
„dëlionæ“ – kaip keièiasi viena pusë,
kiek ji veikia kitos pusës kaità, kaip
meninë idëja plëtojasi, transformuojasi ið vienos veiklos erdvës á kità. Ðie ir
kiti aspektai manæs laukia ateityje, dabar besiruoðdamas skaitau semiotikos,
kultûrologijos ir kt. mokslø veikalus.
Be abejonës, nuolatinës pastangos paþinti M. K. Èiurlionio gyvenimà bei
kûrybà naujø spalvø teikia ir mano
muzikinëms interpretacijoms.
Tomas Ladiga – ,,Mefistofelis“.
digoms, skirta literatûrine-muzikine
programa.
– Taip, kartu su aktoriais Virginija
Kochanskyte ir Petru Venslovu, soliste Rita Preikðaite ir pianiste Rûta
Blaðkyte dalyvavau programoje
„Esame“. Tuo metu pasirodë knygos
apie senelá (Vidmanto Jankausko
„Kario kelias: generolas Kazimieras
Ladiga nepriklausomybës kovose“)
ir apie moèiutæ (Stefanija Ladigienë
„Esame: dienoraðtis, atsiminimai, laiðkai, publikacijos“), jø pagrindu Virginija sukûrë ir reþisavo graþià dramatinæ kompozicijà. Manau, mano
seneliø istorija atspindi daþnos to laiko Lietuvos ðeimos istorijà. Senelis
karininkas, iðtarnavæs iki generolo leitenanto laipsnio, buvæs to meto jauniausias generolas, tik trisdeðimt ketveriø metø. Vadovavo Pirmajam Lietuvos pëstininkø pulkui, uþ tai repre-
suotas ir tardymo metu suðaudytas.
Moèiutë apie jo þûtá suþinojo bûdama tremtyje, jai, kaip katalikiø moterø veiklos organizatorei, pritaikytas
straipsnis „uþ antitarybinæ veiklà“. Ji
buvo puikiai iðsilavinusi, mokëjo
prancûzø kalbà, nusimanë apie literatûrà, muzikà, ðoká. Ið lagerio, tremties moèiutë raðydavo dukroms: „kultûrëkite“, rekomendavo, kà skaityti,
ko klausytis (E. Griegas, J. S. Bachas).
Ji mokëjo raðyti laiðkus – ðie laiðkai ir
mëgstama muzika skambëjo mûsø
programoje. Ateityje jà, tarsi savotiðkà Lietuvos istorijos pamokà, turbût
reiktø iðsaugoti ir áraðyti.
Beje, nemëgstu girtis ar didþiuotis,
kad esu garbingos ðeimos atstovas, juk
nuopelnai yra jø – kitos kartos, o mes
atsakingi uþ save ir savo istorijà.
Laimuèio BRUNDZOS
nuotraukos
TILTAI
Ansamblis ,,Poing“ (Norvegija).
i
„ ð arti“ skambesiø belaukiant
Apie artëjantá jau septynioliktàjá ðiuolaikinës muzikos festivalá
„Ið arti“ kalbamës su jo rengëja
Zita Bruþaite: „Kiekvienais metais pagalvoju, kad vertëtø padaryti programà glaustesnæ, kompaktiðkesnæ, kad nenuvargintume
klausytojo, o galiausiai negaliu susilaikyti – tas ádomu, o to dar nebuvo, ir vël festivalio apimtis prasipleèia. Tad tø, kurie pasiryþæ
kasdien lankytis koncertuose, laukia iðbandymas.“
– Nemanau, kad festivalio publika pavargsta nuo koncertø gausos, man atrodo prieðingai – klausytojai visus metus laukia susitikimø su nûdienos muzika ir dþiaugiasi
galimybe susipaþinti su jos kûrëjais. Esu tikra, kad publika lengvai
„iðtvers“ visus programos renginius. Kokie jie bus?
– Didesnioji festivalio programos dalis áprasta: ávairiø þanrø ir
pobûdþio koncertai, susitikimai, seminaras; þadame ir netikëtumø –
kompaktinës plokðtelës pristatymà
ir paskaità VDU Muzikos akademijos salëje, nedidelës muziejaus lauko ekspozicijos ákûrimà, kartu su
Irena Mikulièiûte sugalvotà bendrà
dailininkø ir kompozitoriø performansà „Paveikslogarsiai“, kai nutapytiems dailininkø paveikslams
kompozitoriai pritaikys muzikà, o
ádomiausia, kad akcijos metu dailës kûrinius komentuos Giedrius
Kuprevièius, muzikà – Romanas
Averincevas.
– Ryðkiausi festivalio sveèiai...
– Festivalio atidarymas bus siautulingas visomis – ritmo, magijos,
atlikëjø charizmos, turinio – prasmëmis. Pirmàkart filharmonijos scenoje iðvysime ansamblá „Amadinda Percussion Group“ ið Vengrijos,
ðeðias marimbas, atliekanèias Steve’o Reicho kûrinius. Ðis projektas
Kaunui tapo prieinamas bendradarbiaujant su Vilniaus „Gaidos“ festivaliu, ðiems pasaulinio lygio atlikëjams kûrë garsûs autoriai – S. Reichas, Johnas Cage, kiti. Dvejus metus kalbinau á festivalá atvykti kità
kolektyvà – „Poing“ ið Norvegijos
(saksofonas, akordeonas, kontrabosas). Jø stilius laviruoja, þongliruoja dþiazo, populiariosios, akademinës muzikos paribiais, instrumentininkai nevengia ðou elementø –
skoningø, kartais chuliganiðkø. Tad
ið jø pasirodymo visko galime tikëtis, atlikëjai neprognozuojami, bet
þavûs. „Klavierquarttett“ atvyks ið
Vokietijos, taèiau jis – tarptautinës
sudëties; tarp Kanados, Italijos atli-
17
këjø yra dvi „iðeivës“ ið Lietuvos –
altininkë Vaida Roþinskaitë ir pianistë Rûta Rudvalytë. Jie mûsø festivalyje atliks kompozicijà, dalyvaus ir jos autorius Klausas Kuhnlis. Dþiugu, kad á „Ið arti“ koncertus atvyksta ne tik lietuviðkø opusø autoriai, bet ir uþsienio kompozitoriai: be minëto K. Kuhnlio (Vokietija), matysime Sadie Harissonà
(Didþioji Britanija), kelis kompozitorius ir muzikologus ið Ukrainos,
tikimasi jø susitikimø su klausytojais. Surengsime interpretacijos seminarà – jo praktinei pusei atstovaus dvi þinomos ðiuolaikinës muzikos atlikëjos Rusnë Mataitytë ir
Eva Bindere (Latvija), kurios komentuos studentø (lietuviø ir latviø) kompozicijø atlikimà. Vakare seminaro meninæ dalá vainikuos
R. Mataitytës inicijuotø kompozicijø smuikui solo koncertas. Visos
ðeðios premjeros buvo sukurtos specialiai mûsø festivaliui.
– Laikas pakalbëti apie premjeras.
– Ðiemet jø daug: dvideðimt ðeðios lietuviðkos ir viena vokiðka, ið
viso dvideðimt septynios. Tiek daug
niekada neturëjome, taèiau jas dar
papildo kelios uþsakytos miniatiûros ir asambliaþø projektas. Kaip
premjerà ásivaizduoju mûsø ir Ukrainos muzikø projektà „Aljansas“,
kurio pirmas koncertas nuskambëjo geguþës mënesá Kijeve. Du styginiø kvartetai – Kauno styginiø ir
„Collegium“ ið Ukrainos – atlieka
lietuviø ir ukrainieèiø autoriø kûrinius, o Vidmanto Bartulio kompozicija „Auksiniai angelai“ susieja visus aðtuonis atlikëjus. Jeigu
spësime, iðleisime ðio projekto
kompaktinæ plokðtelæ – ji jau pakeliui.
– Apie sveèius ir premjeras – aiðku, o kà ádomaus þada Lietuvos atlikëjai?
– Visi mûsø koncertai ádomûs,
ryðkûs. Sudëtinga, teatraliðkumo
elementø turinti programa – „Disputai. Apeigos. Þaidimai“, kurià paskambins Rûta ir Zbignevas Ibelhauptai. Siûlome ir þanrinæ naujovæ – sukûriau linksmà muzikiná
vyksmà visai ðeimai, á já, tikiu, ásitrauks vaikai ir jø tëveliai. Galbût
klausytojams ádomu, kà að veikiu
ðioje plotmëje po „Grybø karo“ ar
„Voro vestuviø“? Norintieji galës
iðgirsti ðiuolaikinio autoriaus neáprasto parametro kûrybà.
Tradiciðkai stipriausi kameriniai
koncertai. Programa „Trio plius“
pristatys du kolektyvus ir jø solistus. Kauno fortepijoninis trio á pa-
galbà pasikvies muðamuosius, o trio
„Claviola“ – dainininkæ Astà Krikðèiûnaitæ. Ðiame koncerte nuskambës nemaþai premjerø, kelios jø atspindës sukaktis mininèius kompozitorius: O. Balakauskà, J. Juozapaitá, J. Andrejevà. Pernai ásitikinome, kad toks dviejø ansambliø muzikavimas vieno vakaro programoje patrauklus klausytojui. Neáprastà projektà „LT Asambliaþai“ rengia Lietuvos kamerinis orkestras ir
dþiazo atlikëjai. Septyni kompozitoriai paraðë „padà“ kameriniam orkestrui, t. y. pritarimà, su kuriuo bûtø ámanoma improvizuoti. Ðiuo metu jau dëliojame koncerto dramaturgijà ir iðskirstome atlikëjus.
Dþiaugiuosi ðiuo neáprastu, intensyviu projektu, reikalaujanèiu ypatingo visø dalyviø susiklausymo.
Muzikavimà vizualizuos erdviniai
lazeriai, o orkestrui diriguos Modestas Barkauskas. Manau, dëmesio sulauks varpø muzika. Ðiemet
ðvenèiamas kompozitoriaus J. Cage’o ðimtmetis, ta proga sugalvojau varpais pagroti jo preparuotas
pjeses, prie jø pridëjus Lauryno Lapës (trimitas) improvizacijas. Ði idëja ágaus „promenados“ koncerto pobûdá, o kompozitorius A. Brilius jai
kuria „G-A-G-E codà“.
Kiekvienais metais susipaþástame
su kompozitoriais „ið arti“ – ðá kartà
tai ukrainieèiø kûrëjai. Juos pristatys muzikologë ið P. Èaikovskio universiteto ir muzikiniø programø redaktorius, besirûpinantis mûsø bendro projekto sklaida. Þinau, kad ukrainieèiø konservatorijoje skaitomas ávairiø ðaliø ðiuolaikinës muzikos kursas, dël to jø jaunieji puikiai
þino O. Balakausko, B. Kutavièiaus,
Ð. Nako, R. Maþulio vardus. Manyèiau, ir mums bûtø naudinga paþinti Ukrainos naujosios kartos kûrëjus.
Finalinis akordas nuskambës þemu registru – Teatro klube kvartetas „Bass arco“ pristatys „fringe“
(alternatyvià) kino muzikos programà. Muzikà lydës vaizdas, o Marius Salynas sukûrë kompozicijà neþinomam, gal bûsimam kinui. Ðis
vakaras taip pat þada netikëtumø.
– Dëkoju uþ iðsamø festivalio
pristatymà ir linkiu sëkmingø renginiø.
Kalbëjosi Eugenija ÞAKIENË
Festivalio archyvo nuotrauka
Vilniaus langas
. 2012 m. spalio 18–lapkrièio 1 d., Nr. 36–37 (399–400–840–841)
• Vyksmas
Nepatogus kinas ir nepatogios lëlës
Andrius JAKUÈIÛNAS
Rudená á sostinæ tradiciðkai gráþta
jau tradiciniu tapæs, nuo 2007 m.
vykstantis kino festivalis „Ad Hoc:
nepatogus kinas“. Jo programoje rodomi filmai, vienaip ar kitaip susijæ
su þmogaus teisiø klausimais. Teigiama, jog kartu tai ir socialinis kultûrinis projektas, kurio metu rengiamos
visiems prieinamos kino perþiûros
Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose, rodoma ávairi, tarptautiniuose festivaliuose pripaþintø ir naujø dokumentiniø filmø programa, rengiami
susitikimai su kino kûrëjais, þmogaus
teisiø aktyvistais ir ekspertais, organizuojami papildomi edukaciniai
renginiai.
Spalio 17 d. Vilniuje prasidësianèio dokumentinio kino festivalio organizatoriai pristatys per 40 naujausiø dokumentiniø filmø, suskirstytø
á 6 tematines rubrikas, sveèiuose laukiama 13 uþsienio kino kûrëjø. Jau
ðeðtà kartà vyksianèio „Nepatogaus
kino“ programoje ðiemet ypaè daug
dëmesio skiriama tarptautinëms aktualijoms – nedemokratiðkø reþimø
griûèiai Arabø valstybëse (Egiptas,
Jemenas), su priespauda kovojanèiø
visuomeniø realijoms (Iranas, Sirija),
tvyranèiai átampai Vidurio Rytuose.
Savo áspûdþius ið filmavimø ðiame regione þiûrovams pasakos atvykstantys reþisieriai Petr Lomas ir
Marcus Vetteris. Reþisierius P. Lomas, jau ne pirmà filmà kuriantis arabø kraðtuose, pristatys naujausià darbà apie revoliucijà Egipte „Atgal á
aikðtæ“ („Back to the Square“). Ne maþiau átemptoje aplinkoje teko dirbti
ir vokieèiui M. Vetteriui, kuris pasakos apie filmo „Dþenino miesto kinas“ („Cinema Jenin“) filmavimà Palestinos Vakarø krante ir bandymà rasti bendrà kalbà su þydø ir arabø bendruomenëmis.
Ðeði stilistiðkai labai skirtingi, ne
vienà apdovanojimà pelnæ filmai
þiûrovø lauks programoje „Kertant
sienas“, kurioje keliami migracijos
klausimai. Neatsitiktinai du ðios programos filmai sukurti Italijoje – ðalyje, kurià vartais á Europà laiko daugelis imigrantø. Festivalyje laukiami jø abiejø reþisieriai: Rossella
Schillachi pristatys filmà „Kitokia
Europa“ („Altra Europa“), nukeliantá á Turino miestà, kur apleistos ligoninës patalpose apsigyvena pabëgëliai ið ávairiø Afrikos valstybiø, o
reþisieriø Massimo D’Anolfi ir Martina Parenti pora – „Tvirtovæ“ („Il
Castello“). Ðis uþdaroje Milano oro
uosto erdvëje meistriðkai nufilmuotas darbas jau spëjo pelnyti ne vieno prestiþinio kino festivalio prizà.
Festivalis tæsia tradicijà nagrinëti posovietiniø valstybiø realijas.
Ðiemet ðioje retrospektyvoje tiek
kaimyniniø (Rusija, Baltarusija),
tiek ir tolimesniø (Ukraina, Gruzija)
ðaliø gyvenimas. Þiûrovus taip pat
pradþiugins susitikimas su viena
perspektyviausiø jaunø Gruzijos
dokumentinio kino kûrëjø Salome
Jashi, kuri pristatys naujausià savo
filmà „Bakhmaro“. Reþisierë nevengia kritinio poþiûrio á Gruzijos visuomenæ ir jos bëdas, o „Nepatogiame kine“ rodomas jau treèiasis jos
darbas.
Edukaciniø renginiø gausa iðsiskirs tradicinë „Þalioji programa“, kurioje ðiemet bus gvildenama Lietuvai itin aktuali energetikos tema. Prisidedant pagrindiniam ðios programos rëmëjui – Ðiaurës ministrø tarybai (NORDEN) – programoje pristatomi 6 dokumentiniai filmai, á energetikos problemas þvelgiantys ið skirtingø pozicijø. Be filmø perþiûrø,
vyks edukacinës diskusijos su aplinkosaugos ekspertais ið Skandinavijos, o spalio 23 d. planuojamas seminaras, skirtas Lietuvos energetikos
efektyvumo politikai ávertinti.
Kaip ir kasmet, festivalis nemaþà
dalá perþiûrø perkels á kitus Lietuvos
miestus. Po spalio 17-24 d. vyksianèiø perþiûrø Vilniuje (kino centras
„Multikino Ozas“, „Skalvija“, Energetikos ir technikos muziejus) „Nepatogus kinas“ keliaus á Kaunà (spalio 25-30 d., M. Þilinsko dailës galerija, Galerija 101). Lapkritá perþiûros
vyks maþesniuose miestuose: Ðiauliuose (Ch. Frenkelio vila, lapkrièio
6-10 d.) Klaipëdoje (Kultûrø komunikacijø centras, lapkrièio 7-11 d.),
Alytuje (lapkrièio 8-11 d.), Marijampolëje (lapkrièio 9-11 d.), Utenoje,
Ukmergëje ir Panevëþyje (lapkrièio
14-17 d.).
Kitas ádomus nuotykis, laukiantis vilnieèiø ir sostinës sveèiø, – atviroje Teatro, muzikos ir kino muziejaus antrojo aukðto arkadoje praëjusá
ketvirtadiená atidaryta iðkilios dailininkës ir reþisierës Vegos Vaièiûnaitës (1962-2004) lëliø paroda.
Poetës Juditos Vaièiûnaitës dukterëèia, ádomi dailininkë, garsiojo Sàjûdþio laikø „Ðëpos“ teatro spektaklio „Revoliucijos lopðinës“ scenografë ir puiki dailës mokytoja V. Vaièiûnaitë Lietuvos meno istorijoje pirmiausia iðliks kaip 1995-2002 m.
veikusio teatro „Miraklis“ ákûrëja ir
reþisierë. Ðiemet menininkë bûtø
ðventusi penkiasdeðimtmetá, taèiau
reta liga ðià iðskirtinæ asmenybæ pasiglemþë jau prieð aðtuonerius metus.
„Miraklio“ vizitine kortele tapo
jau pats pirmasis spektaklis, suvaidintas griuvësiais virtusio Uþupio namo kieme – „Pro memoria Ðv. Stepono 7“. Ádomu, kad konkreèiai erdvei
sukurtas spektaklis daug keliavo, buvo rodytas Vokietijos, Belgijos, kitø
ðaliø þiûrovams.
„Kai pabandai ásivaizduoti, kuo
ðiandien svarbi Vega ir jos „Miraklis“, pirmiausia pagalvoji apie laisvà
þmogø ir menininkà. Ji buvo apgriuvusio ir neiðdailinto Uþupio þmogus,
savo kûryba skleidæs unikalià ðio Vilniaus rajono dvasià“, – per parodos
Akvareliniu tiltu á keistas erdves
Atkelta ið 2 p.
Tà patá ketvirtadienio vakarà, kai
viename Kauno centro gale akvarelininkai mëgino prasibrauti iki modernumo dvasios, kitame jaunimas
ja iðsijuosæs mëgavosi. Keistas sutapimas – alternatyvios muzikos ir meno festivalis „Insanitus“ Kaune rengiamas taip pat jau ketvirtà kartà.
Anksèiau jis buvo gal kiek uþdaresnis, trumpesnis, taèiau ðiemet apie
dvi muzikos bei menø dienas „Fluxus ministerijos“ patalpose suþinojo daugelis.
Muzikinæ dalá palikime nakties
tamsai, o meninë programa iðties pateikë maloniø staigmenø. Po paèius
tamsiausius „Fluxus ministerijos“
uþkaborius iðsibarsèiusios instaliacijos stebino jaunø menininkø iðradingumu. Á Lietuvà buvo pakviesta
uþsienio menininkø, pirmà kartà surengta jø rezidencija. Dar gerokai
prieð festivalá tarptautinës filmø kûrëjø asociacijos „Freimas“ kuruojamoje rezidencijoje „Lituanica“ apsigyveno kûrëjai ið Vokietijos, Italijos, Izraelio, Vengrijos ir Didþiosios Britanijos. Festivalio meno vadovë Vaida Stepanovaitë-Borisienë
pasakojo, jog daugelá jø pastebëjo
Maskvos jaunojo meno bienalëje.
Vienas darbas, kurio tamsiose
erdvëse niekaip neámanoma nepamatyti, – tai didþiulis, brito Lee
McDonaldo sumeistrautas keliø
metrø gramofonas „Sonic Reverber“, besisukantis (taip, èia tenka padirbëti patiems parodos lankytojams) ir sukuriantis ðiek tiek kitoká,
Lee MCDONALDAS. „Sonic Reverber“.
Raffaele FIORELLA. „Micromacromondi“.
18
atidarymà sakë teatrologë Elona Bajorinienë.
Pasak jos, V. Vaièiûnaitë, bûdama teatro laisvamanë, prisidëjo prie
aplinkos teatro atsiradimo Lietuvoje. „Nors matau á parodà atëjusá reþisieriø Gytá Padegimà, kuris irgi daug
nuveikë dël lietuviðkojo aplinkos teatro, ðioje srityje virðûnæ Lietuvoje
savo darbais pasiekë Vega“, – paþymëjo teatrologë.
Muziejuje surengtoje parodoje
„Vegos Miraklis“ – ne tik didþiosios
ðio teatro lëlës, bet ir V. Vaièiûnaitës
paveikslai, eskizai, teatro kostiumai,
kaukës. Kaip visa tai atgydavo spektakliuose, galima pamatyti Zacharijaus Putilovo nufilmuotø „Miraklio“
spektakliø iðtraukose.
Nors, teatro tyrinëtojø manymu,
V. Vaièiûnaitës lëlës po Stasio Uðinsko ir Vitalijaus Mazûro sukurtøjø yra
treèios pagal svarbà Lietuvos daiktiðkojo teatro istorijai, á fondus muziejus galëjo priimti tik kelias jø. Pasak parodos kuratoriaus lëlininko Rimo Drieþio, galbût „Miraklio“ palikimà galëtø perimti kiti muziejai. Jeigu ne – Muziejø metus uþbaigs netektis: parodos uþdarymo dienà namø neradusios „Miraklio“ lëlës bus
sudegintos muziejaus kieme.
Taip, jûs perskaitëte teisingai. Bûtent tokià informacijà pateikia didþiausios þiniasklaidos priemonës, ir
tai bene ryðkiausias ir, sutikime, beprotiðkiausias ðios parodos akcentas.
Paroda, kurià ketinama sunaikinti, kai
tik bus baigta eksponuoti, tarsi paneigiant jos vertæ ir tai, dël ko ji buvo surengta.
Tai kelia daugybæ klausimø, á kuriuos reikëtø atsakinëti turbût jau ne
ðiame tekste; vis dëlto vienas klausimas, – o tai savaip susieja ðià parodà
su festivaliu „Ad Hoc“, – negali bûti
neuþduotas èia ir dabar: dël ko (ir kam)
ðios lëlës staiga tapo „nepatogios“ ir
kas turës atsakyti, kai praeitis – tegul
ir ne tokia tolima – pavirs pelenais?
house“, kuri taip pat neveiks be jûsø pastangø (vos prieini arèiau –
vaizdas akimirksniu pasikeièia, tiksliau, susidrumsèia ir kalba apie tai,
kad ið tolo viskas visada atrodo graþiau); berlynieèio Ilano Katino daugiasluoksnë instaliacija su videoprojekcija „Counter.Canonical“, ant
kurios projektuojamas vaizdas, kuria geometrinæ iliuzijà. Netoliese dar
vienas itin subtilus G. Yitzhaki darbas – „Interactive sketchbook“.
Knygos lapai tarsi atskirti nuo vaizdo, o gal susijæ vien jiems þinomais
principais...
Italas Raffaele’as Fiorella eksponuoja projekcijà „Micromacromondi“, atkeliavusià ið Maskvos bienalës, vaizduojanèià lynu vaikðèiojantá þmogø, visiðkai atsidavusá egzistencijos trapumui, ir labai estetiðkà
videoinstaliacijà „Landscapes“, kurià autorius ðiek tiek keièia ir papildo miesto, kuriame tuo metu bûna,
detalëmis.
Didþiulëse ir gana klaidþiose patalpose eksponuojamiems darbams
prireikë net þemëlapio. Prie kai kuriø teko uþtrukti ilgëliau, nes buvo
demonstruoti videodarbai. Ðalia
brandþiø, intriguojanèiø kûriniø pasitaikë gal ir pernelyg tiesmukø. Taèiau ketvirtadiená demonstruota programa „Interaktyvus miesto kinas“
profesionalumo nestokojo. Þiûrovams parodyti filmai „Stebuklø laukas“ (reþisierius Mindaugas Survila) ir „Laisvë kurti“ (reþisierius Evaldas Jansas) apie gana uþdaras benamiø bei kaliniø teritorijas. Po filmø
perþiûros vyko susitikimas ir diskusija su paèiais reþisieriais. Vëliau
laukë trumpametraþiai filmai, þaidimø kambariai, pokalbiai ir diskusijos. Gyvas ir pulsuojantis renginys
ne tik saviems, bet ir visiems, kurie
nori tokie tapti.
Autorës nuotraukos
19 d., penktadiená, 16 val. Trakø
rajono Lentvario vaikø globos namuose
(Klevø al. 24, Lentvaris, Trakø r.) – renginys ið ciklo „Atverstos knygos puslapiai“. Dalyvauja raðytojai Renata Ðerelytë, Danielius Muðinskas.
22 d., pirmadiená, 17.30 val. Lietuvos
raðytojø sàjungos Baltojoje salëje (K. Sirvydo g. 6, Vilnius) – raðytojo Arûno Sprauniausautorinisvakaras.Naujospoezijosknygos „Siaubingai herojiðkai“ pristatymas.
Dalyvauja raðytojas Arûnas Spraunius, literatûrologas dr. Rimantas Kmita.
24 d., treèiadiená, 17.30 val. Lietuvos raðytojø sàjungos Baltojoje salëje –
raðytojo Romo Sadausko kûrybos vakaras su nauja knyga „Gyvenimas prie vieðkeliuko“. Dalyvauja knygos autorius, raðytojas Romas Sadauskas, literatûrologas
prof. Petras Braþënas, literatûros kritikas,
leidëjas Stasys Lipskis, dainø autorius ir
atlikëjas Albertas Antanavièius, aktorius
Algimantas Butvilas.
25 d., ketvirtadiená, 17 val. Pakruojo
rajono savivaldybës Juozo Paukðtelio
vieðojoje bibliotekoje (Vytauto Didþiojo g. 41, Pakruojis) – susitikimas su Nacionalinës kultûros ir meno premijos laureatu, raðytoju Jonu Mikelinsku. Dalyvauja literatûrologë habil. dr. Jûratë
Sprindytë, aktorë Graþina Urbonaitë.
Renginys ið ciklo „Kûrybos atodangos“.
18 d., ketvirtadiená, 18 val. Kauno
kultûros centre „Tautos namai“ (Vytauto pr. 79 / Kæstuèio g. 1) – dþiazo orkestro „Kauno bigbendas“ koncertas. Áëjimas nemokamas.
20 d., ðeðtadiená, 18 val. asociacijos
„Teatronas“ spektaklis – Ð. Masalskio ir
G. Aleksos juodojo humoro komedija
„Antiarhatai“(N-16). Reþisierius Gildas
Aleksa. Scenografija – Monika Butkutë. Kostiumø dailininkë Dovilë Sapieðkaitë. Muzika – Eugenija Baidakova ir
Goda Ramanauskaitë. Bilieto kaina –
10 Lt., moksleiviams, studentams ir
pensininkams – 5 Lt. Bilietai parduodami 1 val. prieð spektaklá.
23 d., antradiená, 18 val. Kauno muzikos ansamblio „Ainiai“ koncertas. Áëjimas nemokamas.
24 d., treèiadiená, 16 val. respublikinës konkursinës „Aukso vainiko“ Kauno kraðto parodos atidarymas. Renginys
nemokamas.
25 d., ketvirtadiená, 11 val. Alytaus
miesto teatro spektaklis vaikams „Mauglis“. Pagal D. R. Kiplingà. Reþisierius ir
inscenizacijos autorius Algis Maþeika.
Kompozitorius Mantautas Krukauskas.
Scenografijairkostiumai–ÞivilëVasiliauskaitë. Bilietø kainos – 6, 8 Lt. Bilietø uþsakymas ir informacija tel. (8 614) 45 594.
25 d., ketvirtadiená, 16 val. Alytaus miesto teatro dviejø daliø spektaklis jaunimui „Brendimo kanèios“.
Pagal Sue Townsend. Reþisierë ir inscenizacijos autorë Dalia Kimantaitë.
Dailininkë Laura Luiðaitytë. Kompozitorë Jurgita Mieþelytë. Meno vadovas Arvydas Kinderis. Bilietø kainos
– 10, 12 Lt. Bilietø uþsakymas ir informacija tel. (8 614) 45 594.
27 d., ðeðtadiená, 12–17 val. Rankdarbiø diena. „Tautos namai“ kvieèia
kûrëjus surengti savo darbø parodaspardavimus, rankdarbiø technikø demonstravimus, iðmokyti þiûrovus dirbinius vertinti ir apie juos nusimanyti,
paskatinti paèius pabandyti kurti. Dalyvavimas ir áëjimas nemokamas. Registracija: a.vandyte@tautosnamai.lt,
(8 37) 20 44 17.
28 d., sekmadiená, 14 val. Kauno
rusø klubas „Nadeþda“ koncertas, skirtas garsiam XX a. atlikëjui Muslimui
Magomajevui atminti. Koncertuos solistas Viktoras Tërëðèenko. Vakarà ves estrados artistas Rimas Tamulevièius. Áëjimas nemokamas.
31 d., treèiadiená, 14 val. Pagyvenusiø þmoniø mënesio baigiamasis renginys. Áëjimas nemokamas.
18 d., ketvirtadiená, Nacionalinio
M. K. Èiurlionio dailës muziejaus
M. Þilinsko dailës galerijoje (Nepriklausomybës a. 12, Kaunas) – ðiuolaikinio
Japonijos meno parodos „Kelias á ateitá:
naujasis Japonijos menas“ atidarymas.
Paroda veiks iki gruodþio 2 d.
. 2012 m. spalio 18–lapkrièio 1 d., Nr. 36–37 (399–400–840–841)
93-iojo kûrybinio sezono spalio mënesio repertuaras
18 d., ketvirtadiená, 19 val. premjera! Didþiojoje scenoje – Antano
Ðkëmos „Balta drobulë“. Drama. Reþisierius Jonas Juraðas. Spektaklio
trukmë – 2 val. Bilietø kainos – 40, 60, 80, 100 Lt.
19 d., penktadiená, 20 d., ðeðtadiená, 19 val. premjera! Maþojoje
scenoje – Juozo Tumo-Vaiþganto „Þemës ar moters“. Komedija.
ReþisieriusTomas Erbrëderis. Spektaklio trukmë – 1.30 val. Bilieto
kaina – 35 Lt.
19 d., penktadiená, 19 val. Ilgojoje salëje – Gyèio Ivanausko
teatras ir Naujø Idëjø Kamerinis Orkestras: Gyèio Ivanausko ir Gedimino Gelgoto ðokio spektaklis „Paukðèiai“. Spektaklio trukmë –
1 val. Bilietø kainos – 30, 40 Lt.
21 d., sekmadiená, 18 val. Rûtos salëje – VðÁ „Laimingi þmonës“: Vytauto V. Landsbergio „Atëjau, pamaèiau, negalëjau“. Vienos
dalies absurdo komedija suaugusiesiems. Reþisierius Vytautas
V. Landsbergis. Spektaklio trukmë – 1.15 val. Bilieto kaina – 40 Lt.
23 d., antradiená, 24 d., treèiadiená, 18 val. Ilgojoje salëje –
Antono Èechovo „Palata“. Vienos dalies spektaklis. Inscenizacijos
autorius ir reþisierius Rolandas Kazlas. Spektaklio trukmë – 1.50 val.
Bilieto kaina – 55 Lt.
25 d., ketvirtadiená, 26 d., ðeðtadiená, 18 val. Rûtos salëje – „Plëðikai“. Pagal Friedrichà von Schillerá. Antidekalogas (N-16). Reþisierius
Artûras Areima. Spektaklio trukmë – 1.50 val. Bilieto kaina – 35 Lt.
25 d., ketvirtadiená, 18 val. Tavernos salëje – Tonino Guerros
„Ketvirtoji këdë“. Vienos dalies komedija. Reþisierius Rolandas Atkoèiûnas. Spektaklio trukmë – 1 val. Bilieto kaina – 25 Lt.
25 d., ketvirtadiená, 18 val. Maþojoje scenoje – trupë „Degam“:
„Tetos“. Autobiografiniø improvizacijø spektaklis. Reþisierius Juozas Javaitis. Spektaklio trukmë – 1.30 val. Bilietø kainos – 20, 25 Lt.
27 d., ðeðtadiená, 19 val. Didþiojoje scenoje – Eugene Scribe
„Prieþastys ir pasekmës“. Istorinë komedija. Reþisierius Raimundas
Banionis. Spektaklio trukmë – 3 val. Bilietø kainos – 30, 40, 60 Lt.
28 d., sekmadiená, 12 val. Maþojoje scenoje – Agnës Sunklodaitës
„Kiðkis pabëgëlis“. Vienos dalies muzikinis spektaklis vaikams nuo 5 iki
105 metø pagal Liudviko Jakimavièiaus knygelæ „Lapë ir kalioðai“. Reþisierë A. Sunklodaitë. Spektaklio trukmë – 1 val. Bilieto kaina – 15 Lt.
28 d., sekmadiená, 18 val. premjera! Didþiojoje scenoje – teatras
„Utopia“: M. L. MacLennan „Nugalëti saulëlydá“. Dviejø daliø drama. Reþisierius Gintaras Varnas. Spektaklio trukmë – 2.30 val. Bilietø kainos – 30, 40, 50 Lt.
Teatro kasa (Laisvës al. 71) dirba kasdien 10.30–19 val., tel. 22 40 64.
Bilietus taip pat platina Tiketa.
Kauno kamerinis teatras
18 d., ketvirtadiená, 18 val. Fransua Rablë „Gargantiua ir Pantagriuelis“. Uþstalë tikriesiems gurmanams (N-18). Reþisierius Stanislovas Rubinovas. Spektaklio trukmë – 1.55 val. Bilietø kainos – 40, 50 Lt.
19 d., penktadiená, 18 val. Carole Frechette „Þanas ir Beatrièë“. Melo drama. Reþisierius Aleksandras Rubinovas.
Spektaklio trukmë – 1.40 val. Bilietø kainos – 16, 20 Lt.
20 d., ðeðtadiená, 26 d., penktadiená, 18 val. Daivos Èepauskaitës „Kavinë „Pas Blezà“. Pasimatymas po dvideðimties metø. Reþisierius Stanislovas Rubinovas. Spektaklio trukmë – 1.45 val. Bilietø
kainos – 28, 35 Lt.
21 d., sekmadiená, 13 ir 18 val., 27 d., ðeðtadiená, 18 val. Daivos Èepauskaitës „Diena ir naktis“. Dviejø daliø drama. Spektaklio
trukmë – 2.30 val. Bilietø kainos – 24, 30 Lt; 21 d. 13 val. spektaklis
skirtas pagyvenusiø þmoniø mënesiui, bilieto kaina – 10 Lt.
24 d., treèiadiená, 18 val. Eþeno Jonesko „Plikagalvë dainininkë“. Vienos dalies absurdo komedija. Reþisierius Stanislovas Rubinovas. Spektaklio trukmë – 1.30 val. Bilietø kainos – 24, 30 Lt.
25 d., ketvirtadiená, 18 val. Edvardo Radzinskij „Koba“. Monodrama. Reþisierius Stanislovas Rubinovas. Spektaklio trukmë –
1 val. Bilietø kainos – 20, 25 Lt.
28 d., sekmadiená, 18 val. Aleksandro Volodino „Penki vakarai“. Dviejø daliø romantinë drama. Reþisierius Algimantas Pociûnas.
Spektaklio trukmë – 2.30 val. Bilietø kainos – 24, 30 Lt.
Teatro kasa (Kæstuèio g. 74A) dirba I–V 14–18 val., VI–VII 11–
18 val., tel. 22 82 26. Bilietus taip pat platina Bilietai.lt ir Bilietø pasaulis.
18 d., ketvirtadiená, 18 val. „Berneliø
uþeigoje“ (K. Donelaièio g. 11) Kauno apskrities vieðoji biblioteka organizuoja stalo
þaidimø vakarà ir kvieèia rasti laiko pramogai! Èiupkite draugà uþ parankës ir atkeliaukite gerai praleisti laiko. Èia rasite bendraminèiø, iðmoksite naujø þaidimø arba þaisite jau pamëgtus. Áëjimas nemokamas.
23 d., antradiená, 17 val. Kauno apskrities vieðojoje bibliotekoje –
susitikimas su poetu, Nacionalinës kultûros ir meno premijos laureatu
Aidu Marèënu. Dalyvaus ir filosofë, literatûros kritikë Jûratë Baranova.
18 d., ketvirtadiená, 12 val. Ramybës parke – tradicinis Vengrijos 1956-øjø metø revoliucijos ir Kauno vienybës demonstracijos
minëjimas.
ISSN 0134-3149
Leidþiamas nuo 1967 m. balandþio mën.
Iðeina ketvirtadieniais
Gedimino g. 45, 44239 Kaunas
Telefonas ir faksas – (8-37) 322244
El. paðtas: nemunasredakcija@gmail.com
Internetinis adresas: http://www.nemunas.net
Indeksas 0079
Steigëjas ir leidëjas — Lietuvos raðytojø sàjunga
Steigimo liudijimas Nr. 405
Spausdino TAURAPOLIS
Tiraþas 1500
Rankraðèiø nerecenzuojame ir negràþiname.
19 d., penktadiená, 19 val. Evelinos Saðenko ir Pauliaus Zdanavièiaus koncertas „Meilë istorijos pagal Edith Piaf“. Bielietø kainos –
25, 30 Lt.
20 d., ðeðtadiená, 18 val. Gregory Burke
„Gagarino gatvë“ (N-16). Reþisierius Vytautas Balsys. Spektaklio trukmë – 1.30 val. Bilieto kaina – 30 Lt.
21 d., sekmadiená, 12 val. Agnës Dilytës „Sidabrinis fëjos ðaukðtelis“. Spektaklis vaikams. Reþisierë A. Dilytë. Spektaklio trukmë –
1 val. Bilieto kaina – 15 Lt.
21 d., sekmadiená, 18 val. Edwardo Albee „Silvija“ (N-18). Reþisierius Vytautas Balsys. Spektaklio trukmë – 1.50 val. Bilieto kaina – 30 Lt.
26 d., penktadiená, 30 d., antradiená, 19 val. „Katytë P“ (N-18).
Pagal Evos Ensler pjesæ „Vaginos monologai“. Reþisierius Vytautas
Balsys. Spektaklio trukmë – 1.30 val. Bilieto kaina – 35 Lt.
27 d., ðeðtadiená, 18 val. „Su Naujaisiais metais, Ana!“ (N-18).
Vienos dalies spektaklis pagal Biljanos Srbljanoviè pjesæ „Belgrado
trilogija“. Reþisierius Darius Ramaðauskas. Spektaklio trukmë –
1.50 val. Bilieto kaina – 30 Lt.
28 d., sekmadiená, 18 val. Mario Fratti „Sesuo“. (N-16). Reþisierius
Artûras Þukauskas. Spektaklio trukmë – 1 val. Bilieto kaina – 30 Lt.
Teatro kasa (M. Daukðos g. 34) dirba III–V 15–19 val., VI 15–18
val., VII – valandà prieð spektaklá, tel.: 40 84 70, 22 60 90. Bilietus
taip pat platina Bilietai.lt.
Kauno valstybinis lëliø teatras
19 d., penktadiená, 18 val. vakaras su Algimantu Èekuoliu „Kas laidon nesudëta...“. Bilieto
kaina – 40 Lt.
20 d., ðeðtadiená, 12 val. „Maþasis Mukas“.
Ar sunku bûti kitokiam? Nuo 5 m. Reþisierius Algimantas Stankevièius. Bilietø kainos – 8, 10, 12 Lt.
21 d., sekmadiená, 12 val. „Zuikio kaprizai“. Reþisierius Algimantas Stankevièius. Spektaklis-þaidimas apie tai, kas nutiko uþsispyrëliui zuikuèiui. Nuo 3 m. Bilietø kainos – 8, 10, 12 Lt.
23 d., antradiená, 18 val. Kauno ir Sankt Peterburgo kûrybinis
projektas – premjera „Kelionë saulës link“. Istorija apie kelià, muzikà
ir cirkà, apie ðventæ ir kasdienybæ mumyse ir ðalia mûsø... Nuo 9 iki
99 m. Autorius ir reþisierius Borisas Konstantinovas. Dailininkas
Viktoras Antonovas. Kompozitorius Denisas Ðadrinas. Bilietø kainos – 15, 20, 25 Lt.
27 d., ðeðtadiená, 12 val. „Undinëlë“. Reþisierius Olegas Þiugþda.
Pagal H. Ch. Anderseno pasakà. Nuo 5 m. Bilietø kainos – 8, 10, 12 Lt.
28 d., sekmadiená, 12 val. Vilniaus teatras „Lëlë“ – „Batuotas
katinas“. Muzikinis spektaklis vaikams. Nuo 3 m. Scenarijaus autorius ir reþisierius Algirdas Mikutis. Dailininkë Auðra BagoèiûnaitëPaukðtienë. Muzika – Olegas Ditkovskis. Dainø tekstø autorë – Jurgita Èekatauskaitë. Bilieto kaina – 10 Lt.
Teatro kasa (Laisvës al. 87A) dirba IV–V 11–17 val., VI–VII 10–
14 val., tel. 22 16 91. Bilietus taip pat platina Bilietø pasaulis.
18 d., ketvirtadiená,
18 val. Jaunieji Rusijos talentai: Nikita Lyutikov
(klarnetas) ir Sergey Redkin (fortepijonas). Bilietø kainos – 20, 30, 40 Lt.
19 d., penktadiená, 18 val. Simfoninës muzikos vakaras. Kauno
miesto simfoninis orkestras (vadovas Algimantas Treikauskas). Solistë Lilija Gubaidulina (sopranas). Dirigentas Martynas Staðkus. Bilietø kainos – 15, 20, 25 Lt.
20 d., ðeðtadiená, 17 val. Kamerinës muzikos vakaras. Konstantin
Manaev (violonèelë, Vokietija), Irina Bykova (fortepijonas, Vokietija),
Segej Koroliov (fortepijonas, Vokietija). Bilietø kainos – 15, 20 Lt.
22 d., pirmadiená, 18 val. Koncertas, skirtas Rimanto Armono
kûrybinës veiklos 40-meèiui. „Fratres“: Rimantas Armonas (violonèelë), Edvardas Armonas (violonèelë), Irena Uss (fortepijonas). Dalyvaus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos prof. Rimanto Armono
studentai ir absolventai. Bilieto kaina – 10 Lt.
24 d., treèiadiená, 18 val. „Cappella?A“ – muzika gurmanams. Sveèiuose – Gytis Paðkevièius bei Evelina Saðenko. Bilietø kainos – 40, 60 Lt.
27 d., ðeðtadiená, 17 val. Profesoriaus Vladimiro Prudnikovo
dainavimo klasës studentø koncertas. Dalyvaus: Marija Dûdaitë, Þygimantas Galinis, Marija Geniuðaitë, Eglë Maèiulytë, Martynas Beinaris, Jomantë Ðleþaitë, Aurelija Stasiulytë. Koncertmeisterë Giedrë
Ðpeèkauskaitë. Bilieto kaina – 10 Lt.
30 d., antradiená, 18 val. Fortepijono reèitalis „Romantinës scenos“. Rokas Zubovas (fortepijonas). Bilietø kainos – 10, 15 Lt.
Filharmonijos kasa (L. Sapiegos g. 5) dirba II–VII 14–18 val., tel.
20 04 78. Bilietus taip pat platina Tiketa.
18 d., ketvirtadiená, 17 val. Maironio lietuviø literatûros muziejuje (Rotuðës a. 13) – raðytojo, Lietuvos Respublikos nacionalinës kultûros ir
meno premijos laureato Jono Mikelinsko jubiliejinis kûrybos vakaras. Kartu su jubiliatu dalyvaus
hum. m. habil. dr. Jûratë Sprindytë, literatûrologas, hum. m. dr. Algimantas Buèys, raðytojas Henrikas Algis Èigriejus, pianistë Ðviesë Èepliauskaitë. Veiks J. Mikelinsko 90-meèiui skirta
paroda „Tegul laikrodis eina...“, kurià parengë muziejininkas Edmundas Kazlauskas, apipavidalino dailininkë Inga Zamulskienë.
Vyriausiasis redaktorius
Viktoras Rudþianskas – tel.: (8-37) 322244, (8-610) 67255
Referentë – Aurina Venislovaitë – tel. (8-37) 322244
Viktoras Rudþianskas (KAUKO LAIPTAI) – tel.: (8-610) 67255
Vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja –
Graþina Viktorija Petroðienë (TILTAI) – tel.: (8-37) 322266
Aurina Venislovaitë (TAPATUMO TERITORIJOS) –
tel. (8-37) 322244
Naujienø redaktoriai: Audronë Meðkauskaitë – tel. (8-37) 322251,
(8-615) 24983 Andrius Jakuèiûnas – tel. (8-611) 98945, el. paðtas:
jakuciunas@gmail.com
Apþvalgininkai: literatûra – Jurga Tumasonytë; fotografija –
Romualdas Rakauskas; muzika – Eugenija Þakienë; kinas –
Gediminas Jankauskas; teatras – Gediminas Jankus.
Fotografas: Zenonas Baltruðis.
Stilistë – Lina Navickaitë – tel. (8-37) 322251
Maketuotojas – Juozas Puþauskas – tel. (8-656) 38529
Buhalterë – Irena Kavaliauskienë – tel. (8-37) 322235, (8-656) 41705
19
Kampas
Kauno valstybinis muzikinis teatras
18 d., ketvirtadiená, 18 val. premjera! Johano Ðtrauso
„Èigonø baronas“. Dviejø daliø operetë. Reþisierius Gediminas Ðeduikis, dirigentas Virgilijus Visockis, scenografas
Andu Dumitrescu (Rumunija), kostiumø ir grimo dailininkas Juozas Statkevièius, choreografas Dainius Bervingis, chormeisteriai Ramûnas Tilvikas, Rasa Vaitkevièiûtë. Spektaklio trukmë – 3 val.
Bilietø kainos – 25, 40, 70, 80, 150 Lt.
19 d., penktadiená, 18 val. Fridricho von Flotovo „Marta“. Dviejø daliø komiðka opera. Reþisierius Gintas Þilys, dirigentas Julius
Geniuðas, dailininkë Janina Malinauskaitë. Spektaklio trukmë –
2.15 val. Bilietø kainos – 15, 20, 35, 40, 100 Lt.
20 d., ðeðtadiená, 18 val. Johano Ðtrauso „Ðikðnosparnis“. Trijø
veiksmø operetë. Reþisierius Gintas Þilys, dirigentas Julius Geniuðas, dailininkë Janina Malinauskaitë. Spektaklio trukmë – 3.20 val.
Bilietø kainos – 15, 30, 45, 50, 100 Lt.
21 d., sekmadiená, 12 val. Tomo Kutavièiaus, Violetos Palèinskaitës „Nykðtukas Nosis“. Dviejø daliø opera vaikams. Reþisierius
Gintas Þilys, dirigentas Virgilijus Visockis, dailininkë Virginija Idzelytë, choreografas Andrius Kurienius. Spektaklio trukmë – 1.50 val.
Bilietø kainos – 7, 12, 18, 20, 50 Lt.
21 d., sekmadiená, 18 val. Lino Adomaièio „Dulkiø spindesys“.
Dviejø daliø ðokio spektaklis. Choreografai ir libreto autoriai Dainius
Bervingis ir Gintaras Visockis, dailininkë Marija Rubavièiûtë. Bilietø
kainos – 15, 30 , 45, 50, 100 Lt.
23 d., antradiená, 18 val. Baltarusijos nacionalinis muzikinis teatras – Leonardo Bernsteino „Vestsaido istorija“. Dviejø daliø miuziklas. Muzikos vadovas ir dirigentas Philippe Simons (JAV), reþisierë Anastasija Grinenko (Baltarusija), choreografas Pol Gordon
Emerson (JAV), choreografo asistentas Jason Garsia Ignasio (Filipinai). Bilietø kainos – 15, 20, 35, 40, 100 Lt.
24 d., treèiadiená, 17 val. Genadijaus Gladkovo „Brëmeno muzikantai“. Dviejø veiksmø miuziklas vaikams ir tëveliams. Reþisierius
Dmitrij Harchenko (Estija), dirigentas Julius Vilnonis, dailininkë Anne-Mai Heimola (Estija). Spektaklio trukmë – 2.30 val. Bilietø kainos –
7, 12, 18, 20, 50 Lt. Skirta vyresniøjø klasiø moksleiviams.
26 d., penktadiená, 18 val. Þorþo Bizë „Karmen“. Dirigentas
Julius Geniuðas, reþisierius Gintas Þilys, dailininkë Virginija Idzelytë. Spektaklio trukmë – 3 val. Bilietø kainos – 15, 20, 35, 40, 100 Lt.
27 d., ðeðtadiená, 18 val. Franco Leharo „Linksmoji naðlë“. Trijø
veiksmø operetë. Reþisierius Gintas Þilys, dirigentas Julius Geniuðas,
dalininkë Virginija Idzelytë, choreografas Danil Salimbaev (Rusija).
Spektaklio trukmë – 3 val. Bilietø kainos – 15, 20, 35, 40, 100 Lt.
28 d., sekmadiená, 12 val. Zitos Bruþaitës „Voro vestuvës“. Dviejø veiksmø operëlë-baletas vaikams. Choreografas Jurijus Smoriginas,
dirigentas Virgilijus Visockis, scenografë Iveta Ciparytë, kostiumø dailininkë Ana Lorens. Spektaklio trukmë – 1.40 val. Bilietø kainos – 7,
12, 18, 20, 50 Lt.
28 d., sekmadiená, 18 val. Imrës Kalmano „Bajaderë“. Trijø veiksmø operetë. Pastatymo meno vadovas ir reþisierius Gintas Þilys, dirigentas Jonas Janulevièius, scenografas Artûras Ðimonis, kostiumø
dailininkë Jolanta Rimkutë, choreografas Andrius Kurienius. Spektaklio trukmë – 3 val. Bilietø kainos – 15, 20, 35, 40, 100 Lt.
31 d., treèiadiená, 18 val. Gaetano Donizetti „Liuèija di Lamermur“. Trijø veiksmø opera. Muzikos vadovas ir dirigentas Julius
Geniuðas, pastatymo meno vadovë Dalia Ibelhauptaitë, reþisierius
Gediminas Ðeduikis, scenografas ir ðviesø dailininkas Marius-Alexandru Dumitrescu, kostiumø ir grimo dailininkas Juozas Statkevièius, chormeisteriai Ramûnas Tilvikas, Rasa Vaitkevièiûtë. Spektaklio trukmë – 3 val. Bilietø kainos – 20, 30, 50, 60, 100 Lt.
Teatro kasa (Laisvës al. 91) dirba II–VII 11–14, 14.45–18 val.,
tel. 20 09 33.
19 d., penktadiená, 18 val. garso ir vaizdo performansas „Maironis, Kalanta ir Að“. Idëja – Zita Bruþaitë, scenarijus – Herkus Kunèius,
reþisûra – Tomas Stirna. Atlikëjai:
aktorius Remigijus Endriukaitis, vokalinis ansamblis „Balsai“ (meno vadovas Egidijus Kaveckas), perkusininkas Arvydas Joffë, DJ: Benas
Sakalauskas (Benua) ir Andrius Kauklys (Alien). Bilieto kaina – 15 Lt,
moksleiviams, studentams, senjorams, þmonëms su negalia ir turintiems „Daily Card“ nuolaidø kortelæ – 10 Lt.
20 ir 21 d., ðeðtadiená ir sekmadiená, 16 val. Vytauto Didþiojo
karo muziejaus sodelyje – varpø muzikos koncertai. Skambës kinø ir
indø muzikos motyvai. Karilijonu skambins Giedrius Kuprevièius.
27 ir 28 d., ðeðtadiená ir sekmadiená, 16 val. Vytauto Didþiojo
karo muziejaus sodelyje – varpø muzikos koncertai. Skambës lietuviðka muzika. Karilijonu skambins Julius Vilnonis.
23 d., antradiená, 26 d., penktadiená, 18 val. sarsuela „Reèiausia
meilës istorija“. Pagal Peterio Chirèo pjesæ. Vaidina Eugenija Bendoriûtë ir Petras Venslovas, kompozitorius Vidmantas Bartulis, scenografë Audronë Paðkonytë, vaizdo projekcijos autorius Gintautas Velykis, reþisierius Viktoras Valaðinas. Bilieto kaina – 20 Lt, moksleiviams,
studentams, senjorams, þmonëms su negalia ir turintiems „Daily Card“
nuolaidø kortelæ – 15 Lt.
19 d., penktadiená, 19 val. BLC renginiø centre (K. Donelaièio
g. 62, konferencijø salëje „Elipsë“) – Kauno ðokio teatro „Aura“
spektaklis „4 milijonai“. Choreografija Ne Barros. Senjorams du bilietai – 15 Lt, vienas – 8 Lt.
Rëmëjai:
LIETUVOS RESPUBLIKOS
KULTÛROS RËMIMO
FONDAS
KAUNO MIESTO
SAVIVALDYBË
SPAUDOS, RADIJO IR
TELEVIZIJOS RËMIMO
FONDAS
„Nemuno“ sàskaitos AB banke „Swedbank“:
LT 147300010002256121 — einamoji sàskaita;
LT 097300010002230312 — biudþetinë sàskaita;
LT 757300010034284035 — valiutinë sàskaita.
Prenumeratos kaina mënesiui — 5 Lt
Prenumerata priimama visuose paðto skyriuose,
internetu www.post.lt ir www.prenumerata.lt
arba redakcijoje
. 2012 m. spalio 18–lapkrièio 1 d., Nr. 36–37 (399–400–840–841)
Spektras
Kauno karuselë
Kai ðiame pasaulyje menui tampa
nuobodu, jis pabëga á pasaulá, kurio
nëra. Ten jis atsiveria visomis paletës spalvomis, per kraðtus liejasi rimai ir ritmai, teka metaforø upeliai,
mainosi potëpiø kaleidoskopai. Menà á nesantá pasaulá lydi du iðtikimi
ginklaneðiai – kaunieèiai poetas Gintaras Patackas ir dailininkas Arvydas
Palevièius. Vëliau, gráþæ, apie tai nupieðia ir paraðo knygà.
Spalio 4 d. Maironio lietuviø literatûros muziejuje ji ir buvo pristatyta. „Pasaulis, kurio nëra“ – treèiasis
menininkø dueto produktas, paskutinioji trilogijos dalis, kurià autoriai
áþangoje vadina „ûkio subjektu“, o
anotacijoje – tapytojo ir poeto timbuktuoidinio susitapatinimo iðdava.
Pasaulis, kurio nëra, – tai negráþtamai praëjæs pasaulis, pasaulis, kuris
jau niekad nepasikartos, vienintelis
takelis á já grástas atsiminimø ir vaizduotës akmenukais.
„Gintaras suteikë man visiðkà improvizacijos laisvæ – iðsirinkti ið jo
ankstyvosios kûrybos artimiausius
eilëraðèius ir iliustruoti juos savo
anksèiau sukurtais tapybos darbais.
Tai mano individualus poþiûris á poeto kûrybà – pasirinkau tuos jo kûrinius, kurie tema, nuotaika koreliuoja su mano abstrakèios tapybos dar-
bais“, – kalbëjo A. Palevièius apie
knygos atsiradimà jos pristatyme.
G. Patacko ir A. Palevièiaus meninë simbiozë uþsimezgë kiek anksèiau
nei prieð metus, iðleidus pirmà dvilypæ rinktinæ „Ðirdies aikðtëj jø kenotafas“, skirtà iðëjusiems draugams.
Antroji knyga „Kur pakastas ðuva“,
apdainuojanti Kaunà, skaitytojams
pristatyta ðià vasarà.
Spalio 12 d. Irenos Mikulièiûtës
dailës galerijoje atidaryta jau devintoji personalinë Alono Ðtelmano pasteliø paroda „Naktinës personos“.
Vos pieð savaitæ, spalio 3 d., galerija
„Meno niða“, bendradarbiaudama su
I. Mikulièiûtës dailës galerija, atidarë ðio autoriaus tapybos parodà „Tiesiog nekrofilija“. Ne veltui Alonas
ávardijamas lietuviø tapybos enfant
terrible.
Dailininkas gimë 1978 m. Kaune.
2004 m. baigë tapybos magistro studijas Vilniaus dailës akademijoje.
2005 m. surengë pirmàjà personalinæ parodà. 2011 m. A. Ðtelmano kûrybà I. Mikulièiûtës galerija pristatë
tarptautinëje ðiuolaikinio meno mugëje „ArtVilnius’11“.
Autorius teigia, jog parodoje
„Naktinës personos“ atspindëta Lietuvos socialinë ir ekonominë padëtis. Tai matyti ir ið darbø pavadinimø: „Fabriko darbininkai“, „Kauno
nekrofilai“, „Pilies bokðto apsauga“.
Tapytoja Auðra Andziulytë apie
dailininko kûrybà yra sakiusi: „Tai
gabus koloristas. Ið pirmo þvilgsnio
gali pasirodyti, jog paveiksle tëra viena kita dëmë, bet, atidþiau ásiþiûrëjus, nesunku pamatyti, kaip viskas suderinta. Spalva skamba.“
I. Mikulièiûtë, kuravusi ne vienà
A. Ðtelmano parodà, teigia pastebëjusi, kad jo kûryba yra labai logiðka
ir nuosekli. Daþnai darbai jungiasi á
serijas: „Apanglëjusios figûros parke“ (2009 m.), „Medþiø giesmë“
(2011 m.), „Pilnatis“ (2012 m.). Ryðkëja tautinës tematikos dramatizmas,
daþniausiai vaizduojami stilizuoti
þmonës su ðirdelëmis vietoje galvø
(autorius juos pavadinæs ðirdþiaþmogiais), taip pat nameliai, kastuvai, kibirai, turintys savø prasmiø, giluminá
klodà.
Paroda veiks iki spalio 22 d.
rengti ðeði septyni koncertai, o ðiemet jø bus 37. Kasmet festivalyje rasdavosi ðis tas naujo – kûrybinio
meistriðkumo dirbtuvës, kitos koncertø vietos. Þinoma, ne kiekybë lemia festivalio svorá ir kokybæ, taèiau
mûsø tikslas yra pasiekti kiek ámanoma daugiau klausytojø. Todël ir á
regionus vaþiuojame ne vien tam,
kad galëtumëme patys pasirodyti,
bet norëdami atokesniø Lietuvos
miesteliø þmones supaþindinti su
ðio þanro nacionaline klasika, jaunais atlikëjais, taip pat pristatyti sveèius ið uþsienio.“
Festivalis tradiciðkai uþsuks á
Kaunà. Spalio 20 d., ðeðtadiená, 18
val. Kauno valstybiniame lëliø teatre vyks jungtinis koncertas, kuriame dalyvaus visas bûrys Lietuvos ir
uþsienio dainuojamosios poezijos
atlikëjø.
Vilniaus mokytojø namø organizuojamas tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „Tai – að“ ðiemet ðvenèia deðimtmetá. Ðià progà
paþymi ne tik ávairialypë festivalio,
vykstanèio spalio 15-21 d., programa, bet ir knyga „Tai – að“. Bardø
istorija. Pirmasis tarptautinis festivalis“. Paklaustas, kokiø pokyèiø patyrë festivalis per savo gyvavimo dekadà, Vilniaus mokytojø namø projektø vadovas, vienas ið festivalio
ákûrëjø Juozas Þitkauskas pasakojo: „Festivalis iðaugo nuo trijø dienø iki savaitës. Pirmajame buvo su-
Pirmadienio vakarà Kauno menininkø namai muzikos mëgëjus pakvietë á dainininko Tomo Vaitkaus
autoriná kûrybos vakarà „Gamtos ir
meilës spalvos“. Tomas ne tik apdovanotas graþiu lyriniu tenoru ir yra
perspektyvus operos dainininkas, bet
ir ádomus dailininkas. Galbût todël
koncertas prasidëjo Tomo nutapyto
paveikslo „Mano vaidmenys“ pristatymu. Paveikslas labai spalvingas ir
daugiaplanis, atspindintis jau sukurtus jaunojo dainininko vaidmenis, já
nuotaikingai pakomentavo pats au-
torius, prisipaþindamas, kad jo credo
– natûralumas gyvenime ir kûryboje. T. Vaitkaus koncertinis repertuaras labai platus ir ávairus – sakralinë,
ávairiø Europos tautø kamerinë vokalinë ir sceninë muzika. Labai ádomi Tomo paruoðta retro muzikos programa.
Ðiame koncerte, kuriame skambëjo ávairiø ðaliø ir þanrø dainos, Tomui talkino jo þmona dainininkë
Monika Buoþytë (mecosopranas) bei
koncertmeisterë Vilma Peèiukonytë.
T. Vaitkus 1987 m. ástojo á Kauno
dailës gimnazijà, kurià baigë kaip
skulptorius, nors arèiau prie ðirdies
buvo tapyba. Labai daug tapë. Taèiau traukë ir muzika, todël po kurio
laiko ástojo á Kauno Juozo Gruodþio
konservatorijà, studijavo LMTA
Kauno fakultetuose. Mokantis magistrantûroje buvo priimtas á Kauno
valstybiná muzikiná teatrà dirbti solistu. Maestro Ginto Þilio paskatintas staþavosi pas prof. Virgilijø Noreikà. Debiutavo LNOBT Vladimiro
Lenskio vaidmeniu P. Èaikovskio
operoje „Eugenijus Oneginas“. Taip
pat paruoðë ir sëkmingai atliko Jurodyvo vaidmená M. Musorgskio operoje „Borisas Godunovas“. Tomas tobulinosi tarptautiniuose dainavimo
kursuose Vokietijoje. Jis – pirmojo
tarptautinio koncertmeisteriø ir dainininkø konkurso antrosios vietos
laimëtojas ir St. Baro konkurso, remianèio studentus dainininkus, pirmosios premijos laimëtojas.
manieromis primena ir realø politikà
Tony Blairà, ir... populiarø komikà ponà Bynà) iðgirsta, kad tarptautinës plëtros ministras Saimonas Fosteris labiausiai susirûpinæs atsilikusiose ðalyse uþfiksuotu masinës diarëjos protrûkiu.
Atlapaðirdis politikas interviu radijui
net leptelëjo, kad tai gali bûti susijæ
su Amerikos karine intervencija Vidurio rytuose, kitaip sakant, nenumatomu karu artimoje ateityje.
Paprasti þmonës á toká politiko (tegu ir ministro) nusiðnekëjimà neatkreiptø jokio dëmesio, geriausiu atveju, pasijuoktø ir uþmirðtø. Taèiau
visuomeniniø ávykiø analitikai, o juo
labiau valdþioje esanèiø politikø oponentai tik ir laukia panaðaus akibrokðto, ið kurio galima veþimà intrigø priskaldyti.
Ekstremalios situacijos gesinimo
procesà pradeda Londone reziduojanèioje JAV Uþsienio reikalø ministerijoje á posëdá surinkti „taikdariai“ – jie
svarsto ministrui Fosteriui netyèia iðsprûdusiø þodþiø „nenumatomas karas“ pasekmes.
Dar linksmiau pasidaro, kai ið Anglijos skandalas persimeta á kità Atlanto pusæ. O Amerikoje, anot britø
premjero Malkolmo Takerio, pilna
„suknistø Pentagono kvailiø, kurie gali sukelti valstybës perversmà“. Vaðingtono „vanagø“ stovyklos pozicijas èia gina tvirtas lyg uola generolas
Dþordþas Mileris (já vaidina Jamesas
Gandolfini) – ne tik karo reikalø ekspertas, bet ir moteriðko apatinio trikotaþo þinovas. Kuo garsiau vyriðkis save vadina „kietakiauðiu“, tuo aiðkiau,
kad jis yra besmegenis savimyla.
Þodþiu, kuo toliau á politiniø intrigø miðkà, tuo maþiau logikos ir sveiko proto. Skubiai organizuojamas
„Ateities planavimo komitetas“, neoficialiai jau vadinamas karo komitetu. O nuo èia jau tik vienas þingsnis
iki virtualaus karo.
„Nemunas“ rekomenduoja
Kitokio kino klube – „Vienoje kilpoje“
Gediminas JANKAUSKAS
Antradieni, spalio 23 d., þiûrësime Didþiojoje Britanijoje sukurtà filmà „Vienoje kilpoje“. Jo autoriai nusprendë á britø ir amerikieèiø tarpusavio interesus (politikoje, þinia, jie svarbesni uþ amþinus draugus ir sàjungininkus) paþvelgti pro politinës satyros akinius.
Jau pirmuose filmo kadruose, kai
anksti ryte Anglijos politikai tik renkasi á savo bûstines ir darbo dienà pradeda susipaþindami su kolegø vieðais
pasisakymais bei slapta áraðytø pokalbiø turiniu, Didþiosios Britanijos
premjeras Malkolmas Takeris (já vaidinantis aktorius Peteris Capaldi savo
Savaitgalis prie televizoriaus
Pavojinga keliauti á Marsà ir Sibiro ekspresu
Gediminas JANKAUSKAS
Amerikieèiø reþisieriø Edwardà
Zwickà domina karinë tematika. Trimis „Oskarais“ apdovanotoje „Ðlovëje“ (1989 m.) buvo atskleista net
amerikieèiams maþai þinoma tiesa
apie tai, kaip JAV pilietinio karo
ákarðtyje 1862-aisiais po itin þiauriø kautyniø surinktas ypatingas
konfederatø armijos pëstininkø bûrys, kurá sudarë vien tamsiaodþiai,
dar visai neseniai buvæ vergais.
„Rudens legendø“ (1994 m.) herojams, kûrusiems savo ðeimos tvirtovæ nesvetingose Montanos stepëse,
buvo lemta patirti Pirmojo pasaulinio karo pragarà. „Narsa mûðyje“
(1996 m.) skirta 1991 m. Persø álankoje vykusiam karui, ji kvestionavo vienos operacijos metu þuvusiø
kariø þygdarbá. O „Paskutiniajame
samurajuje“ (2003 m.) pats Tomas
Cruise’as vaidino amerikietá karininkà, kuris 1876 m. siøstas á Japonijà, kad Tekanèios saulës ðalies imperatoriaus kariuomenæ iðmokytø
kautis vakarietiðkais ginklais. Ðioje
„kariðkø vaizdeliø“ galerijoje aiðkiai
trûko filmo apie Antràjá pasauliná karà. Lietuvoje filmuotas „Pasiprieðinimas“ (ketvirtadienis, 21.30 val.,
TV6) graþiai uþpildo ðià spragà.
Naciams okupavus Baltarusijà
keturi broliai, karo metu netekæ artimøjø, parodë vilties kelià ðimtams
pasmerktø þydø. Broliai Bielskiai
prieð karà vertësi kontrabanda, todël gerai paþinojo vietinius miðkus.
Èia jie spruko, kai nuo naciø ir jø
pakalikø þuvo artimieji. Miðke broliai sutinka besislapstanèius þydus,
kuriems pavyko pasislëpti nuo vokieèiø. Taip broliai Bielskiai tampa
pabëgëliø globëjais.
Reþisieriaus Briano De Palmos
filme „Misija: Marsas“ (ketvirtadienis, 22.25 val., BTV) 2020 m.
amerikieèiai pasiunèia á Raudonàjà
Planetà galingà kosminá laivà su
águla, kuri po ðeðiø mënesiø sëkmingai pasiekë tikslà, iðsilaipino Marso
pavirðiuje ir net rado èia vandens
pëdsakø. Tik dþiaugësi neilgai. Staiga dingo ryðys su Þeme, o ið paskutiniø signalø skrydþio centro vadovai suprato, kad astronautai susidûrë su nesuvokiamu pavojumi. Ið paskos siunèiamas kitas erdvëlaivis, kurio komanda turëtø áspëti Marso máslæ.
Fantastinæ situacijà modeliuoja ir
vokieèiø reþisieriaus Oliverio Hirschbiegelio veiksmo trileris „Invazija“ (penktadienis, 22.45 val.,
LNK). Tai dar viena fantasto Jacko
Finney knygos „Kûnø grobikø invazija“ ekranizacija, kurioje kosminiu virusu uþkrëstà þmonijà gali ið-
20
gelbëti tik maþas berniukas, turintis
imunitetà uþkratui.
Dar vieno amerikieèiø Lietuvoje
kurto filmo „Sibiro ekspresas“
(penktadienis, 22.20 val., Lietuvos
ryto TV) veiksmas plëtojasi ilgiausiame pasaulyje geleþinkelyje, kurio
bëgiai jungia Pekinà su Maskva. Sibiro ekspresas veþa ne tik romantikus ir nuotykiø ieðkotojus, bet ir ávairaus plauko kontrabandininkus bei
narkotikø kurjerius, kurie vadinami
„mulais“. Nors traukinys nuolat atidþiai tikrinamas, tarp pareigûnø klesti
korupcija, ir mafijos bosai tuo naudojasi. Vieno reiso metu Sibiro eksprese amerikieèiø pora, keliaujanti ið
Kinijos á Rusijos sostinæ, ásivelia á
heroino gabentojø pinkles.
Ið kitø svetur kurtø Levo Tolstojaus romano ekranizacijø britø reþisieriaus Bernardo Rose’o „Ana Karenina“ (ðeðtadienis, 22.30 val.,
TV3) iðsiskiria tuo, kad svarbiausios
ðio filmo scenos nufilmuotos Sankt
Peterburge ir Maskvoje, todël rusiðkos dvasios èia kur kas daugiau, pakoreguotas ir poþiûris á pagrindinius
herojus. Ana jau nëra vien anuometinës moralës ir savo geismø auka.
Kareninas gal pirmà kartà pavaizduotas nekarikatûriðkai (be ironijos
já apraðë ir autorius). Daug dëmesio
skiriama paprastai antrame plane pasiliekanèiam Levinui, kuris èia tampa paties Tolstojaus „balsu“. Subtilesniø motyvacijø pritrûko tik
Vronskiui. Já Seanas Beanas vaidina taip, tarsi dar nebûtø atsipeikëjæs
po serialo „Leitenantas Ðarpas“.
Dauguma ryðkiausiø aktoriaus
Joaquino Phoenix’o personaþø –
neurotiðkos asmenybës. Iðskirtinæ
vietà ðioje galerijoje dabar uþims
jaunas fotografas Leonardas, kuris
pirmuose filmo „Tarp dviejø mylimøjø“ (sekmadienis, 23.10 val.,
LNK) kadruose bando nusiþudyti.
Laimë, gyvenimo geismas áveikë
lengvos mirties pagundà, o realybë
tuoj pat pasiûlë Leonardui net dvi
galimybes gydyti ðirdies þaizdas.