Social Transformations in Contemporary Society 2015

Transcription

MYKOLAS ROMERIS UNIVERSITY
DOCTORAL CANDIDATES‘ ASSOCIATION
Social Transformations
in
Contemporary Society
Proceedings of an International Scientific Conference for
Young Researchers
2015 (3)
‘‘Social Transformations in Contemporary Society’’, 2015 (3)
ISSN 2345-0126 (online)
Conference is organized by:
Conference partners:
Editorial board of the issue:
Chairwoman:
Prof.
dr. Agota Giedrė Raišienė, Academic Association of
Administration, and Mykolas Romeris University, Lithuania
Management
and
Members:
Dr. Michele Albano, CISTER (Research Centre in Real-Time Computing Systems)
Research Unit, School of Engineering (ISEP) of the Polytechnic Institute of Porto
(IPP), Portugal
Assoc. prof. dr. Mantas Bileišis, AVADA, Mykolas Romeris University, Lithuania
Dr. Norbert Bozsik, Károly Róbert College, Hungary
Dr. Lynn Clark, The University of Manchester, United Kingdom
Prof. dr. Gediminas Černiauskas, Mykolas Romeris University, Lithuania
Prof. dr. Gintaras Černius, Mykolas Romeris University, Lithuania
Dr. Daiva Daukantaite, Lund University, Sweden
2
Assoc. prof. dr. Aistė Dromantaitė-Stancikienė, AVADA, Mykolas Romeris University,
Lithuania
Assoc. prof. dr. Stanislav Filip, School of Economics and Management in Public
Administration, Slovakia
Dr. Marc Oliva i Franganillo, Universitat de Barcelona, Spain
Prof. dr. Ineta Geipele, Riga Technical University, Latvia
Dr. Ilona Kajokienė, Žemyna clinic, Mykolas Romeris Univeristy, Lithuania
Prof. dr. Ilídio Tomás Lopes, University of Lisbon, Portugal
Assoc. prof. dr. Teri McCarthy, Lithuanian University of Educational Sciences, Lithuania
Dr. Natalija Norvilė, Mykolas Romeris University, Lithuania
Dr. Jaromír Novák, University of Economics in Bratislava, Slovakia
Dr. Avelino Oliveira, Centre for Public Administration & Public Policies, Portugal
Assoc. prof. dr. Bulent Ozel, Istanbul Bilgi University, Turkey
Dr. Irene Pellizzone, University of Milan, Italy
Assoc. prof. dr. Paulo Alexandre da Silva Pereira, Mykolas Romeris University, Lithuania
Assoc. prof. dr. Cristian Pettinari, University of Milan, Italy
Dr. Andrius Puksas, Mykolas Romeris University, Institute of Lithuanian Scientific
Society, Lithuania
Prof. Dr. Aelita Skaržauskienė, Mykolas Romeris University, Lithuania
Dr. Katarina Stachova, School of Economics and Management in Public Administration,
Slovakia
Dr. Silvia Svecova, School of Economics and Management in Public Administration,
Slovakia
Assoc. prof. dr. Akin Savas Yildirim, Istanbul Bilgi University, Turkey
Organizational committee of an International Scientific Conference for
Young Researchers ‘‘Social Transformations in Contemporary Society 2015’’
Chairwoman:
Rūta Tamošiūnaitė, Mykolas Romeris University, Lithuania
Members:
Dalia Karlaitė, Mykolas Romeris University, Lithuania
Ginterė Gulevičiūtė, Mykolas Romeris University, Lithuania
Sonata Navickaitė, Mykolas Romeris University, Lithuania
Rasa Aleknavičiūtė, Mykolas Romeris University, Lithuania
3
Table of Content
THE TRANSFORMATION OF THE ENERGY SECTOR AND “CITIZEN ENERGY”:
INSIGHTS FROM GERMANY WITH COMMENTS ON THE LITHUANIAN CONTEXT 6
THE DEVELOPMENT OF THE RUSSIAN BAR AND CRIMINAL PROCEDURE:
PROBLEMS THAT REQUIRE SOLUTIONS. ..................................................................... 14
MEDICAL TOURISTS' EXPECTATIONS WHEN CHOOSING LITHUANIA FOR
HEALTH CARE SERVICES ................................................................................................. 24
THE NEW APPROACH TO THE WEIGHT MANAGEMENT: INTERRELATEDNESS OF
INTUITIVE EATING, ADLERIAN LIFESTYLE AND BODY MASS INDEX AMONG
LITHUANIAN FEMALE COMPUTER USERS .................................................................. 40
SOCIAL LEGAL TRANSFORMATION OF PAKISTAN..................................................... 54
MEDŽIAGIŠKUMO POVEIKIS ŠIUOLAIKINEI SAKRALINEI LĖLEI .......................... 67
SUMMARY IN ENGLISH: MATERIALITY EFFECT ON CONTEMPORARY SACRAL
PUPPET ........................................................................................................................................80
PROBLEMS OF CUSTOMS LEGAL REGULATION IN INTERNATIONAL TRADE
BETWEEN THE EUROPEAN UNION, RUSSIA AND CHINA: ANALYSIS OF
LITHUANIAN JUDICIAL PRACTICE SINCE 2010 .......................................................... 81
TEISMINĖS KONTROLĖS SUTARTINIŲ SUMŲ ATŽVILGIU LYGINAMIEJI
ASPEKTAI ............................................................................................................................. 99
SUMMARY IN ENGLISH: COMPARATIVE ASPECTS OF JUDICIAL REVIEW OVER
AGREED AMOUNTS.................................................................................................................113
PRIVATUMAS VIRTUALIUOSE SOCIALINIUOSE TINKLUOSE KAIP ĮSTATYMO
SAUGOMA VERTYBĖ ........................................................................................................ 115
SUMMARY IN ENGLISH: PRIVACY IN ONLINE SOCIAL NETWORKS AS LEGALLY
PROTECTED VALUE................................................................................................................127
4
PROMOTION OF THE ENTREPRENEURSHIP IN THE CONTEXT OF FEMALE
EMPLOYEES AND FEMALE ENTREPRENEURS ......................................................... 128
FOREST MANAGEMENT THROUGH SOCIAL INNOVATION IN RURAL GHANA:
THE CASE OF THE WEST GONJA DISTRICT ............................................................... 142
TEISMO INTERVENCIJOS Į KOMERCINIUS SUTARTINIUS SANTYKIUS
LEGITIMUMAS KLASIKINĖJE, SĄRYŠINGOJOJE IR SOCIALINĖJE SUTARČIŲ
TEISĖS TEORIJOSE .......................................................................................................... 155
SUMMARY IN ENGLISH: THE LEGITIMACY OF JUDICIAL INTERVENTION INTO
COMMERCIAL CONTRACTUAL RELATIONSHIP IN CLASSICAL, RELATIONAL AND
SOCIAL CONTRACT LAW THEORIES ..................................................................................169
MOKESČIŲ NAŠTOS ĮTAKOS
VALSTYBĖS FINANSINIAM STABILUMUI
MODELIAVIMAS ............................................................................................................... 170
SUMMARY IN ENGLISH: MODELLING OF INFLUENCE OF TAX BURDEN ON
COUNTRIES’ FINANCIAL STABILITY ..................................................................................191
VERSLO TĘSTINUMO PRIEMONIŲ TAIKYMO ŪKIO SUBJEKTUOSE SVARBA:
PREKYBOS ĮMONIŲ ATVEJO ANALIZĖ ........................................................................ 192
SUMMARY IN ENGLISH: THE IMPORTANCE OF BUSINESS CONTINUITY TOOLS
APPLICATION IN BUSINESS ENTITIES: CASE STUDY OF SHOPPING MALLS ..........206
5
THE TRANSFORMATION OF THE ENERGY SECTOR AND “CITIZEN ENERGY”:
INSIGHTS FROM GERMANY WITH COMMENTS ON THE LITHUANIAN CONTEXT
Christopher Ball
University of Stirling, Scotland
christopher.ball@stir.ac.uk
Abstract
Purpose – Explore the extent to which the Energy Transition in Germany is a social
transformation and comment on the Lithuanian context
Design/methodology/approach Interviews with German energy entrepreneurs and field
notes
Findings The Energy Transition in Germany has been driven by “Citizen Energy”, but this
is under threat from recent reforms which undermine the potential of “citizen energy” as a social
transformation. There remain barriers to the growth of “Citizen Energy” in Lithuania.
Research limitations/implications It is, to an extent context-specific with limitations for
generalizability
Practical implications Findings may be of use to the Lithuanian academic community and
policy makers interested in energy policy
Originality/Value Energy entrepreneurship is a timely theme in view of concerns about
climate change and energy security
Keywords: “citizen energy”, “crowdsourcing”, “entrepreneurship” “energy transition”
Research type: research paper
Introduction
Growing pressures to transform the energy industry have emerged in response to
concerns about climate change and energy security. In Germany, this transformation
has involved greater decentralized production of renewable energy at a local level, thus
creating opportunities for “citizen energy”. “Citizen Energy entails SMEs and private
individuals generating renewable power and feeding this back to the electricity grid,
earning revenue in the process. This growth of “citizen energy” is a fundamental social
change, as it has stimulated processes of environmental entrepreneurship (Hall, Daneke,
& Lenox, 2010; Isaak, 2010; Schaltegger, 2002), with the innovatory and employment
advantages that this force can bring in addition to giving the public greater ownership
over energy provision which is important given the social importance of energy. This
6
paper explores the extent to which the energy transition in Germany can be seen as a
social transformation whilst making limited comment on the Lithuanian context.
The Energy Transition Policy and Outcomes for Citizen Energy
Whilst Germany is committed to the goals of the EU’s Climate and Energy Package
(2020), stipulating member states to renewable energy and energy efficiency targets
(European Commission 2015), its national Energy Transition Policy can be seen as
something of a model, in terms of promoting decentralized energy generation. The
Renewable Energy Law was introduced in 2000 and is one of the main components of the
Energy Transition. Under the law, feed-in tariffs are paid to producers of renewable
energy. Feed-in tariffs are payments that remunerate generators according to the type
and volume of renewable energy they produce and are fixed for twenty years. The
Renewable Energy Law has established a reliable framework for renewable energy in
Germany and, as such, has “created reliable investment conditions for system
manufacturers, operators and financial institutions” (Büsgen & Dürrschmidt, 2009,
P.2544). It can be said that this Renewable Energy Law has given German energy policy
an “entrepreneurial flavour” (Wüstenhagen & Wuebker, 2011).
Environmental
entrepreneurs wreak “environmental creative destruction”, replacing existing economic
structures with environmentally preferable ones (Schaltegger, 2002). In the German
energy market, these new entrants have taken market share from existing large energy
utilities and are disrupting the energy market.
Economic entry barriers for
entrepreneurial activity in the German energy market have been alleviated and this has
contributed to the growth of citizen energy in Germany. Feed-in tariffs have created
opportunities in the renewable energy market, through enabling the capture of value
from the generation of renewable power. This has helped to overcome environmental
market failure, namely the absence of incentives to pursue opportunities for sustainable
development, identified as a constraint of environmental entrepreneurs (Pacheco, Dean,
& Payne, 2010). Given the difficulties environmental entrepreneurs encounter in
accessing finance (O'Rourke, 2010), with Loock, (2012) describing financing as “one of the
most important bottlenecks for the diffusion of renewable energy” (P.229), demand-driven
policies, such as feed-in tariffs are likely to be viewed favourably by investors (Burer &
Wüstenhagen, 2008) and, therefore, facilitates access to external finance. Increasing
decentralization of energy provision in Germany has stimulated entrepreneurial activity
in the sector and led to the emergence of a vibrant group of SMEs engaged in renewable
power.
A possible perspective on this restructuring of the energy industry is that it
represents a crowdsourcing of the provision of energy in Germany. Crowdsourcing
involves outsourcing a task to a crowd rather than conducting the activity in-house our
allocating it to a specific contractor (Afuah & Tucci, 2013). Whilst crowdsourcing has
conventionally been considered a more economical and efficient solution for firms to find
solutions to problems, in a wider sense, it is a “generic way to use a crowd for an
7
outsourcing operation” (Lebraty & Lobre-Lebraty, 2013). According to Lebraty & LobreLebraty, (2013), the crowd offers three essential qualities: ongoing presence, availability
and speedy reaction. In the context of the energy market, smaller-scale generators,
including SMEs and households demonstrate this presence and availability, in that they
are contracted to supply energy to the grid for twenty years in order to receive the feed-in
tariff. To an extent they have a fast reaction, in that it does not take as long for smallscale generators to set up a project or for householders to install renewable energy
appliances. This contrasts with the disadvantages of incumbent energy utilities due to
their sunk costs in existing fossil-fuel infrastructure (Hockerts & Wüstenhagen, 2010))
and the greater resistance to change besetting such organizations (Dean & McMullen,
2007; York & Venkataraman, 2010).
German entrepreneurs, participating in the study, highlighted the contribution of
these new entrants to the energy industry in driving the Energy Transition:
“There are millions of energy producers now in Germany and this public ownership
is why renewables have so much public support”
“More than half of the expansion of renewable energy in Germany has been driven
by citizens….and the large utilities have a very small share in this….The expansion has
been mostly on the basis of the initiatives of citizens…investments of citizens….that
came about through the old Renewable Energy Law.”
“The investment in and the implementation of renewables has been driven by
individuals…by the public here in Germany”
“Up until recently in Germany, we had a monopolistic energy market….they tried to
bring in SMEs….and this was very successful with the Renewable Energy Law….many
firms emerged” (G5)
“Do you help the small guys to grow or do you say…..that the big guys will do it
all….We trust you that you will set a good price….That depends on whether I take a
socialist or capitalist stance”
Several interesting points arise from the above quotes. Firstly, there is the
recognition that the Renewable Energy Law has been a catalyst in supporting the growth
of smaller producers in the market. Thanks to the feed-in tariffs, these producers have
enjoyed greater security in terms of the returns that they will receive for the energy they
produce and the tariffs have also incentivized investment by external financiers through
reducing market risk. It is argued that the existence of opportunities for citizens to earn
money in generating renewable energy has reinforced public support for the Energy
Transition policy. If citizens have greater involvement in the transformation of the
energy sector, then they are far more likely to be willing to pay for the costs of
government promotion of the dissemination of renewables. There is implication of
8
distrust in the energy utilities in Germany and that the rise of smaller energy generators
has redressed this situation, with these new entrants weakening the power of
monopolistic actors that dominated the market previously. Indeed, it is suggested that
the growth of citizen energy will ultimately lead to fairer prices and correspond to a more
“socialist” vision of how the market should be organized as opposed to a “capitalist” one,
perhaps hinting at a degree of inherent exploitation under the previous structure of the
energy market.
In Germany, thanks to the Renewable Energy Law, smaller scale providers and the
public have enjoyed unprecedented opportunities to participate in the production of
energy.
This represents a social transformation in that it, to a certain extent,
democratizes control over this fundamental social and environmental good.
Recent Reforms to the Energy Transition Policies and their Potential Impacts
Whilst citizen energy has developed strongly over recent years, recent reforms
to the Renewable Energy Law threaten to undermine opportunities for this
entrepreneurial activity. From 2017, feed-in tariffs for small-scale generation will be
replaced by more market-orientated mechanisms. These measures are in response to
controversy about the cost of promoting renewables and are designed to rein in these
costs. However, German entrepreneurs expressed anxiety as to how smaller operators
would be affected by these changes:
“Currently, the Renewable Energy Law…the way it is being implemented….will,
without doubt, constrain us…..”
“Renewables….are being completely…..hampered in Germany at the moment….If
they just left us….we would achieve the transition in a pretty short time….”
These entrepreneurs believe that the government’s commitment to the “Energy
Transition” is waning, in light of these reforms, and that they would achieve great
progress if the government simply left them to flourish.
Respondents were experiencing reform fatigue, stating that they could not keep
up with the pace of reforms and that it was difficult to plan in the face of such
uncertainty and that certain reforms would involve a long period of adaptation:
“For my firm, it is important that the legislation does not change every year…that
there is continuity, certainty”
“Even as this reform is being ratified, they are already working on the next stage of
reforms…where is the security?”
9
There were also suggestions that SMEs have little scope to absorb these changes
– they have taken risks to enter the market, with this innovative technology, however
margins are still low and they will struggle to manage the additional costs associated
with the reforms. Certain firms are clearly struggling to cope with the effects of the
restructuring of the support mechanisms:
“We dared…..We entered the market……When the tariff is gone, we cannot bear
these costs….because we do not have much of a margin…The profit is not that high…..”
“We see firms that have seen the market decline by 50%.....a SME tried to do direct
selling….but they had to lay people off…..this is the consequence of the restructuring of
the Renewable Energy Law”
Certain intriguing comments suggested that the reforms were being driven by
incumbent firms who had underestimated the growth of renewables and were defending
market share:
“RWE…They have neglected this movement (decentralised energy)….They want to
get on board now…the current reforms of the Renewable Energy Law will give them the
opportunity to get in on the act”
“I don’t know which lobbyist managed to get influence…..they are
forcing….producers to go in a direction that can only be bad for them….”
This suggests that incumbents are influencing these reforms to try to change
the direction of the renewable energy law in their favour, to suit their capabilities.
The responses from the interviews demonstrate major concern that the attempts to
better integrate renewables into the energy market could, in fact, be highly detrimental
to this successful citizen energy movement that has been one of the main traits of the
Energy Transition in Germany. Since these new entrants are displacing market share
from incumbent firms, there appears to be justification for the view that these new
measures are designed to stymie the expansion of citizen energy in Germany.
Fundamental changes to the overall dynamic of the Energy Transition in Germany,
apparently unfavorable to citizen energy, cast doubts over the extent to which this social
transformation towards localized energy production, driven by SMEs and the public, will
be fulfilled.
Comments on the Lithuanian Context
In Lithuania, the government has set itself the priorities of ensuring energy
independence and reducing carbon emissions and this will be achieved by building a new
10
nuclear power station at Visaginas and increasing output from renewable sources
(Streimikiene et al, 2012). The fact that the government is keen to boost renewable
generation in Lithuania is evident from the existence of a feed-in tariff for renewable
electricity (International Energy Agency, 2014) and this tariff gives rise to opportunities
for energy entrepreneurs and citizens. However, on a more macro level, Gaigalis et al,
(2014) claims that significant obstacles to renewable generation remain in Lithuania,
namely “high investment costs”, “long payback periods” and a lack of finance available to
promote renewables. Moreover, Gaigalis et al, (2014) also highlights the dominance of
biomass in Lithuania’s renewables portfolio, with very limited development of wind
power. This suggests that citizen energy has not been pursued in the Lithuanian energy
market. This is perhaps due to flaws in the design of the feed-in tariff mechanism in
Lithuania or poor availability of external financing for renewable energy projects. For
instance, the feed-in tariffs are guaranteed only for eleven years in Lithuania
(International Energy Agency 2014) which is roughly half the guarantee period in
France, Germany and the UK and this period may be too short to reassure investors that
they can recover the money that they put in to a renewable energy project. Streimikiene
et al (2012) discuss the role of municipalities in the development of renewable energy in
Lithuania, with such institutions having established Sustainable Energy Development
Plans and also managing district heating systems. It could be argued that, in Lithuania,
local, public sector, authorities will have a greater role in the deployment of renewable
energies compared to smaller-scale private actors and citizens. The expansion of
renewables in Lithuania may be driven to a greater extent by actors like municipalities
than entrepreneurs. The high presence of nuclear power could also affect the perceptions
of smaller-scale operators of the existence of a strong market for renewables in the
country in spite of government commitments to expand renewable power. It is possible
that the conditions of the Lithuanian feed-in tariff are not attractive enough to entice
entrepreneurs into the renewables market, especially wind and PV.
Conclusion
The greening of the energy sector does not merely constitute an environmental
change, but also a social one, in that the public have greater proximity than ever before to
the production of a good that is core to their daily lives. This is because energy is
produced at a decentralized level, with entrepreneurs setting up energy generation
businesses or households producing energy, a proportion of which they feed back to the
grid. Findings suggest that such public participation in the energy market is important
to the greening of the sector, as it is likely to lead to greater public support for policies
aimed at the expansion of renewables. However, there is a serious issue relating to the
large utilities which may suffer from this displacement of the market share in favour of
smaller operators in Germany. A decline of these larger operators gives rise to an
opportunity cost, as, despite disadvantages they may face in radical innovation processes,
they nevertheless enjoy scale economies in implementing environmental innovation at a
11
later stage (Hockerts and Wüstenhagen 2010). It is possible that there is a trade-off in
promoting citizen energy, with its associated social advantages, and a more efficient,
faster greening process through promoting greater involvement of utilities in renewable
generation. Reforms to support mechanisms for renewables, which appear to be
advantageous to utilities, will be a real test of the durability of citizen energy in the
German market – principally, it will be demonstrated whether smaller actors can
compete in a more open market. Arguably, citizen energy is under-developed in
Lithuania and this may be due to the greater focus on nuclear power, the enhanced role
of public authorities in the expansion of renewable energies at a local level and the
relatively less favourable feed-in tariff for electricity. The question is whether the
Lithuanian Government desires greater citizen energy, as seen in Germany, or whether it
considers other means of expanding green energy to be more efficient (i.e. through
municipalities) in achieving renewable energy targets as rapidly as possible.
References
Afuah, A., & Tucci, C. L. (2013). Value capture and crowdsourcing. Academy of Management Review,
38(3), 457-460. doi:10.5465/amr.2012.0423
Burer, M. J., & Wustenhagen, R. (2008). Cleantech venture investors and energy policy risk: An
exploratory analysis of regulatory risk management strategies. In R. Wustenhagen, J. Hamschmidt, S.
Sharma & M. Starik (Eds.), (pp. 290-309) New Perspectives in Research on Corporate Sustainability.
Cheltenham, U.K. and Northampton, Mass.: Elgar.
Büsgen, U., & Dürrschmidt, W. (2009). The expansion of electricity generation from renewable
energies in germany: A review based on the renewable energy sources act progress report 2007 and the new
german feed-in legislation. Energy Policy, 37(7), 2536-2545.
Dean, T. J., & McMullen, J. S. (2007). Toward a theory of sustainable entrepreneurship: Reducing
environmental degradation through entrepreneurial action. Journal of Business Venturing, 22, 50-76.
Gaigalis et al. (2014). Analysis of the renewable energy promotion in lithuania in compliance with the
european union strategy and policy. Renewable and Sustainable Energy Reviews, 35, 422-435.
Hall, J. K., Daneke, G. A., & Lenox, M. J. (2010). Sustainable development and entrepreneurship:
Past contributions and future directions. Journal of Business Venturing, 25(5), 439-448.
doi:http://dx.doi.org.ezproxy.stir.ac.uk/10.1016/j.jbusvent.2010.01.002
Hockerts, K., & Wüstenhagen, R. (2010). Greening goliaths versus emerging davids — theorizing
about the role of incumbents and new entrants in sustainable entrepreneurship. Journal of Business
Venturing, 25(5), 481-492. doi:10.1016/j.jbusvent.2009.07.005
International Energy Agency. (2014). Resolution on the feed-in tariffs for electricity produced from
renewable
energy
sources
(2nd
quarter
of
2013).
Retrieved
from
http://www.iea.org/policiesandmeasures/pams/lithuania/name-38711-en.php
Isaak, R. (2010). The making of the ecopreneur. In M. Schaper (Ed.), Making ecopreneurs:
Developing sustainability entrepreneurship (2nd ed., pp. 43-58). Farnham: Gower Publishing Ltd.
Lebraty, J., & Lobre-Lebraty, K. (2013). Crowdsourcing: One step beyond. London; Hoboken, NJ: Iste;
Wiley.
Loock, M. (2012). How do business models impact financial performance of renewable energy firms?
In R. Wustenhagen, & R. Wuebker (Eds.), Handbook of research on energy entrepreneurship (1st ed., pp.
229-246). Cheltenham: Edward Elgar Publishing Limited.
12
O'Rourke, A. R. (2010). How venture capital can help build ecopreneurship. In M. Schaper (Ed.),
Making ecopreneurs: Developing sustainable entrepreneurship (2nd ed., pp. 165-184). Farnham: Gower
Publishing Ltd.
Pacheco, D. F., Dean, T. J., & Payne, D. S. (2010). Escaping the green prison: Entrepreneurship and
the creation of opportunities for sustainable development. Journal of Business Venturing, 25(5), 464-480.
doi:10.1016/j.jbusvent.2009.07.006
Schaltegger, S. (2002). A framework for ecopreneurship. Greener Management International, (38),
45.
Streimikiene et al. (2012). Promoting interactions between local climate change mitigation,
sustainable energy development, and rural development policies in Lithuania. Energy Policy, 50, 669-710.
Wüstenhagen, R., & Wuebker, R. (Eds.). (2011). Handbook of research on energy entrepreneurship.
Cheltenham: Edward Elgar Publishing Limited.
York, J. G., & Venkataraman, S. (2010). The entrepreneur–environment nexus: Uncertainty,
Journal
of
Business
Venturing,
25(5),
449-463.
innovation,
and
allocation.
doi:10.1016/j.jbusvent.2009.07.007
13
THE DEVELOPMENT OF THE RUSSIAN BAR AND CRIMINAL PROCEDURE:
PROBLEMS THAT REQUIRE SOLUTIONS.
Georgii Sibirtsev
Voronezh State University, Russian Federation
geor.sibirtsev@yandex.ru
Abstract
Purpose – is to analyze the theoretical aspects of the development of the bar and criminal
procedure in Russian Federation with regard to historical, anthropological and international
aspects.
Design/methodology/approach – in the research theoretical methods (analytic, systemic and
historical) are applied. Article consists of three parts. The first presents the nature of the Bar.
Second illustrates some of the existing conflicts between the Bar and the law enforcement
agencies. In the third part is given an attempt to evaluate the importance of international
documents and organizations for the modern Russian bar.
Findings – The term “legal awareness” is polysemantic: an important aspect of legal
awareness is views about the ideal law. Legal awareness contains a teleological model of law
development: what is thelaw and what like it should be.Low rate of legal consciousness in Russia
is one of the reasons of the poor development of system of legal assistance in Russian Federation.
Research limitations/implications – This paper is part of a growing body of research on local
government`s role in the health care system. It will contribute to future research on similar
topics.
Originality/Value – The work examines the development of the criminal procedure and the
bar from the point of view of the philosophy of Aristotle. The article gives an attempt to explain
the constant conflict between the government and the bar. Entelechy of law is found in public’s
legal awareness, the latter not only being transmission mechanism from law to behavior.This
approach allows to establish the true reasons for limiting the rights of lawyersand in the Russian
Federation.Mention should be made that the correspondence between those elements never was
involved as the subject of any research.
This paper is part of a growing body of research on therole of the Bar in law system. It will
contribute to future research on similar topics.
Keywords: Philosophy of the defense, entelechy, sociocultural paradigm, legal consciousness,
qualified legal assistance.
Research type: general review
14
Features of the Russian Bar and criminal procedure
It should be recognized that the current level of legal consciousness in Russia is not
high enough, that is why problem of legal nihilism in Russia is widely discussed.
At the same time there are no mechanisms to ensure the provision of free legal aid
for all groups of citizens. Simultaneous there is a rise in the cost of legal services in the
country. As a consequence, the protection of the rights and freedoms of citizens in many
ways rests on their own shoulders.
At the same time, it should be noted the absence of the trust to the lawyers in the
social environment, which is due on the one hand, with on the unavailability of legal
services and the lack of legal education of citizens, and on the other, with the poor quality
of such services.
The history of development of public defender’s office in Russia cannot boast of such
ancient history as her European antitypes.
Russian professional advocacy was the youngest in Europe, it is constituted only by
the judicial reform of 1864.
By that time legal profession in Europe has had a long history and glorious
tradition: in Italy, it represented the ancient genius of Caesar and Cicero, and a new
time- T. Caldogno, D. Mazzini; in France- M.Robesper, J. Danton, the president A. Thiers
and Zh.Grevi; in England - Thomas More and Walter Scott; in Germany - I.Gete and F.
Lassalle, etc.
The history of almost every state has it’s periods in which counsel carefully tried to
turn into an official, making it impossible to practice advocacy in the first place due to
violation of guarantees of attorney-client privilege.
In Russia, however, not only the legal profession as such, but even (oral or written)
statements about it were considered, according to the government (until the reign of
Alexander II), reprehensible. Russian autocrats with more suspicious of the legal
profession and lawyers. Catherine the Great in a letter to F. Grimm on June 25, 1790 the
sovereign right to explain their lack of success of the lawyers: "The main reason that
lawyers and prosecutors I have no legislation ever to legislate not be long as I live,"
Nicholas I thought that it advocates the end of the eighteenth century ruined France, and
has repeatedly said: "While I will reign, Russia does not need to have a lawyer." 1
Mention should be made that the bar is achievement of Greek and Roman
antiquities. Nevertheless the institute of representation existed in all states and in all
times. It can be explained by the fact that the rights of many categories of citizens for
example disabled, insane people, could be violated and they needed someone to defend
their rights.
And the roots of nowadays Bar go back to that institution. But it is the Greek and
Roman that gave rise to the Bar. And there were some reasons for that:
1
Troitskii N.A. Coryphaeus of Russia Advocacy. / N.A. Troitsky. - M .: Tsentrpoligraf, 2006.- p. 34.
15
1. Firstly. The attitude to law as the highest social value. Very early in the history
of Greece and Rome the court became one of the most widely used instruments of settling
conflicts.
2. Secondly. Early labor specialization.
3. Thirdly. Political regimes in Greece and Rome. Even in those days people took an
active part in ruling the country.
As was said above in the second part relationships between the state and the Bar
has some problems. While speaking about the relationship between the Bar and the
state mention should be made of continuous conflicts that existed between them. We all
remember words of Nicolas the First who said “There will be no barristers in Russia as
long as I live” or the words of Elisabeth the second “My state is strong because lawmakers
have no rights here” etc. But we must admit that the more independent the Bar will
become, the sooner the state will become into a civil society. Strange as it may seem but
the problems that the nowadays bar faces do not differ much from those of the past.
Main of them are:
1. Government pressure on the Bar
2. Ignorance of the population in the sphere of law
The Law on Advocacy allows you to define the legal profession as an independent
self-governing institution of civil society, public corporation of professional lawyers, called
to participate in the administration of justice and provide legal assistance. It is this
public law function is the main function of the legal profession. Just as the protection of
individual natural element intended to pursue the survival of the species, the protection
of private interests lawyer pursues the interests of the public.
Some of the most important problems often discussed in jurisprudence are the
causes of change in the forms of the criminal procedure and the causes of conflict between
the state and the independent institution of the Bar. We believe that the solution to these
problems, which, on the face of it, do not seem much connected with each other, lies in
one and the same background. 1
First, we would like to specify the important role that the two institutions play for
social environment.
Criminal procedure undoubtedly occupies a special niche in any legal system. A
crime, if compared to other offences, poses the highest risk to the public because it
threatens the underlying principles of the society. It is criminal procedure as a special
activity aimed at solving crimes and finding the guilty person that may show the extent
of the legal development of the society.
The Bar, on the other hand, depends more heavily than other institutions on
cultural, political and economic situation in the country. One can hardly expect the Bar to
play an important role in the country ruled by tyranny but not by law and order. It is
impossible simply because where there is no law there is no advocacy. 2
1. Batsunov, A.N. Legal awareness as the basis of the society’s sovereignty :abstract of PhD in Law thesis. – Voronezh
(2011).-p. 17
2. TsukovYe.A. Loyalty to profession/ URL:http://www.tsukov.ru/index.php/intervue [accessed 07.10.2013]
16
That is why there is an interdependence of the person’s status and the Bar, on the
one part, and the state, on the other part. For example, in totalitarian states, where
collective interests dominate over personal ones, the Bar often becomes a state body, thus
losing its unique public character. By contrast, democratic states, where the Bar is
guaranteed independence, always promote a person’s legal interests.
There are certainly many other public associations whose development shows the
extent to which a person’s interests are promoted in the state and the position that a
person has in the society, for example, political parties, trade unions, etc. The Bar is
different from any of them in two aspects:
1. The Bar (unlike trade unions and political parties) represents the interests of the
whole public ( not only separate groups).
2. The Bar is the only social institution whose aim is to guarantee citizens’ rights in
administration of justice.
With this in mind, one can’t but agree to the opinion who compares the Bar to a
barometer which shows the legal climate in the society. 1 However, we must not forget
that criminal procedure as well as law on the whole are strongly influenced by social and
cultural situation in the country. At different periods of time and in different countries
there were different ways of organizing criminal investigations and criminal trials.
The crime, the criminal behavior, the guilty person, and the procedure, aimed at
stating the connections between them and the interests of the victim and also criminal
persecution that leads to crime criminal punishment can be studied only within the
limits of criminal procedure relations based on the criminalistics knowledge.
This statement can be explained by the fact that the relations proper, which are
being investigated have particularly personal roots while civil procedure carried out
apropos of things, objects of the material world.
Wholly sharing this opinion we would like to point out a specific connection of the
Bar and criminal procedure.
Since it is the Bar that protects private rights and legal interests of individuals
the relations that arise between the advocate and the client are of fiduciary nature
cannot bear any interference of third persons.
The civil procedure being a less “personalized” legal formation allows far less
interaction between the representative and represented.
Partially due to the this the Law contains directions about the guarantees of the
support of the confidential relations between the advocate and the client, summoned to
exclude any influence of the representatives of the charge upon rendering qualified legal
help of the advocate.
Wholly sharing this opinion we would like to point out a specific connection of the
Bar and criminal procedure.
Undoubtedly, one of the main guarantees of the advocate’s independence in the
criminal procedure of rendering qualified legal assistance is the duty of all third persons
to respect privacy of the advocate’s activity.
1. StetsovskyYu. I. Bar becoming a government structure is incompatible with law. // Advokat. – (2007).-7 July, p. 9.
17
The actuality of the topic in question is conditioned by the necessity of scientific and
practical study of the independence of the advocate’s activity.
Being one of the most important conditions for administering justice, independent
Bar is an indivisible element of the lawful state and the only in our society nowadays.
In its turn the criminal procedure, undoubtedly, occupies a specific niche in the
legal society. You know, any crime (in comparison with other kinds of offence) has a very
high degree of danger for the society.
In spite of the given conclusion, it’s necessary to admit that the scientific
investigation of the independence of the advocate’s activity within the criminal
procedure is characterized by the existence of a good number of lacuns.
Entelechy of the criminal procedure and advocacy
The theory of criminal procedure distinguishes between several forms of
development of criminal procedure: accusatory, inquisitional, mixed and adversarial
criminal procedure. It is necessary to emphasize that the change in the form of criminal
procedure took place together with change in the legal system and the views on law as
such. The vector of the development of criminal procedure is connected directly with the
existing vector of the development of law and its interpretation.
Historically several theories of law interpretation were developed. They aimed to
give a comprehensive description of the essence of law from the point of view of its
characteristics (psychological, materialistic, natural rights theory, normative theory, etc.)
However it is also important to understand what a vector of the development of law is,
whether it is a part of the essence of law, what influences a vector and what it can be like.
It is the concept of the “vector” of law that causes the change of the legal system or leaves
the system as it is.
We believe that despite the close connection between the two definitions it would be
reasonable to draw the line between the concept of the essence of law and the vector of its
development. The latter should be considered as the entelechy of law.
The concept of entelechy has the central place in Aristotle’s philosophy. However, he
gave different definitions, which were not always similar and that is why not quite clear. 1
It is possible to give a comprehensive and precise definition of Aristotle’s entelechy after
comparing all the relevant statements of the philosopher. Entelechy (from Greek
entelecheia, "completion") 2 is a term used in Aristotle’s philosophy to mean 1) transition
from potentiality to organized energy which contains 2) matter, 3) its own cause and 4)
the purpose of its motion, or development.In other words, entelechy can be defined as
some inner potential which contains the purpose and the final result.
1
2
Losev A.F. Aristotle and classics’ works/ URL:http://psylib.org.ua/books/lose 004/txt09.htm
Losev A.F. idem, [accessed 07.10.2013]
[accessed 07.10.2013]
18
Tabel 1. Concept of Entelechy 1.
Aristotele’s concept of Entelechy
Purpose of motion
Vector of the
development
It is also clear that Aristotle connected the concept of entelechy with obligatory
transition from potentiality to energy. While matter is only a possibility different things
can have and form points at the principle of total organization, entelechy can be neither
only matter nor only form but the combination of both, i.e. really organized matter and its
completion. Entelechy, however, is not merely energy as opposed to potentiality (though
Aristotle himself used the term “entelechy” to mean only energy).
Aristotle applied the concept of entelechy only to the objects of material world
though it might well be applied to such ideal phenomena as law. When using the concept
of entelechy in relation to law, we should first say that entelechy of any object of the
material world is contained in the object itself. However, can we claim the same in
relation to immaterial objects?
To answer the question we should admit that law appears and exists only in society
and is influenced by many factors of social environment (economic, religious, ethnic, etc.).
However, the most significant factor influencing law is public opinion in relation to law.
The concept of legal awareness is one of the key concepts of social philosophy
connected with understanding law. 2The more problems of law are analyzed, the more
papers are published on the issue of different aspects of legal awareness. 3There are
different definitions of the term “legal awareness”. Some researchers associate legal
awareness with ethical and humane principles and reject the idea that legal awareness is
merely knowledge of law. They define legal awareness as fundamental, immaterial
structure determining the development of legal reality 4. Others emphasize its multiple
meaning sand pay special attention to elements and levels of legal awareness. The term
“legal awareness” is polysemantic: some jurists associate legal awareness with natural
right, others – with law in general, still others believe that legal awareness is knowledge,
evaluation of law, and criticism of existing law 5.There is an approach when legal
awareness is regarded as a class category. There is another one when the notion of legal
ideal is used to characterize legal awareness. 6All in all, we would agree with the
Losev A.F. idem, [accessed 07.10.2013]
P. Legal awareness and its sociocultural paradigms. – Voronezh, 2010.- p.9.
3PervushinaV.N.,SmorodinaYe. P. idem,.- p. 13-14.
4Bainiyazov R.S. idem, p. 7.
5UvarkinaYe.V. Legal awareness as the object of social and philosophical analysys: abstract of PhD thesis. – Moscow,
2004.- p. 5.
6Batsunov, A.N. idem, p. 9.
1
2PervushinaV.N.,SmorodinaYe.
19
following definition, which we will use in our paper, whereby “legal awareness is a
complex of ideas and feelings expressing the attitude of the public and social communities
to the existing or desired law.”
Indeed, an important aspect of legal awareness is views about the ideal law. In other
words, legal awareness contains a teleological model of law development. Thus, we can
distinguish not only such functions of legal awareness as reflecting and cognitive,
informative, evaluative, prognostic, regulatory, and educational but also “vector”
(teleological) function.
The role of this function is difficult to underestimate because it is this function that
determines the values of the development of the legal system, the public relations to be
regulated and finally what the law should be like.
Legal awareness of the public may be regarded as consciousness of the law, which in
its turn is its entelechy. So we can conclude that the entelechy of law is found in public’s
legal awareness, the latter not only being transmission mechanism from law to behavior
but allowing the transition from passive legal matter to active legal “energy”. We would
like to specify that we do not side with the psychological theory of understanding law and
we believe that the understanding of the essence of law should be connected not only with
psychological regularities of the society functioning.
It is also necessary to note another aspect in connection with law entelechy – its
polymorphism. Initially law combines two vectors of its development: the “law –
instrument” vector and the “law – value” vector. Each of these vectors is chosen
unconsciously by the public and is a combination of the ideas each citizen has about the
role of the legal system. At any time the public can choose only one vector of law
development, thus determining its entelechy. There can only be a dichotomy of law
entelechy with no “semitones”, i.e. these directions are incompatible because they include
different principles of legal activity, different limits of “legal non-interference” and
different powers of relevant authorities.
Law entelechy changes under the influence of developing sociocultural paradigms
which are reflected in legal awareness (since legal awareness is undoubtedly a part of
world outlook). A sociocultural paradigm means an underlying principle that
characterizes the dominant idea of the world outlook. Thus, the ancient culture was
cosmocentric, the culture of the Middle Ages was theocentric, the culture of the New Age
is anthropocentric. Todaylegal awarenessreflects the globalization processes in modern
sociocultural area.
These dominant ideas had a significant influence on the development of the criminal
procedure. For example, the principles of theocentric culture (soteriologism,
providencialism, eschatologism, etc.) were implemented in the criminal procedure of
those times, whose character was religious, symbolic and aimed at saving the criminal’s
soul.
20
Conclusions
It is necessary to admit that the Bar experiences transition to a new interterritory
stage of its development which finds its reflection in the formation of the corresponding
international institutions and the creation of more and more international documents
upon the status of the advocate, appear nowadays.
The world’s integration processes inevitably actualize the value and importance of
international legal acts for the activity of all state and social institutions. Being involved
into relations with the interterritory element, many legal mechanisms become more
complicated. And this requires somewhat different regulation instrument.
Criminal procedure as well as the Bar is not an exception. Nevertheless, it is
necessary to print out that the international legal regulation of the advocate’s activity
in the criminal procedure has a complex nature.
However, despite multiple dominant ideas of the world outlook, law entelechy is
ambivalent and can only acquire the forms described above. At the same time law
entelechy is not predetermined by the dominant idea though strongly influenced by it.
Law can develop in any direction stated above within each dominant idea. The entelechy
of criminal procedure as well as law entelechy can have multiple variants.
It is the teleological model of law chosen that determines which laws will be
accepted by the public and which of them will never be enforced. Entelechy plays an even
more important role in relation to the Bar.
The Bar appeared to protect private interests of individuals, which shows a fiduciary
connection between the public and the Bar. At the same time we must remember that the
Bar and the law are also interconnected. Law is a system of obligatory norms and rules
which should be enforced with the help of special mechanisms, including legal
representation. 1 For a lawyer to perform his duties professionally it is necessary to have
special means provided by the law which guarantee and protect his rights and legal
interests. Such means include legal guarantees of lawyer’s work in criminal procedure.
We would like to note that the Bar entelechy is not polymorphic and is static to a
certain extent. We believe it is connected with the fact that the Bar is deeply rooted in
older social phenomena than law (such as relationship, social mutual help, etc.) and
biological prerequisites of human community. In other words, the need for the Bar is
determined not that much by law but rather by the human nature because a human
being is a social being living in society of the alike rather than alone. From this stems the
entelechy of the Bar as an independent, highly ethical and qualified institution. If onуone
of the principles mentioned above is broken the Bar ceases to exist. Because the entelechy
of law and the criminal procedure can change, there arise conflicts between the Bar and
the state authorities. An independent lawyer cannot participate in an inquisitional trial
1
Kucherena. A. Yu. The Bar. – Moscow, 2005.- p.220.
21
because the presence of a representative of the public asserting legal provisions
contradicts the law vector which has absolutely different purposes.
Since it is the Bar that protects private rights and legal interests of individuals
the relations that arise between the advocate and the client are of fiduciary nature
cannot bear any interference of third persons.
Partially due to the this the Law contains directions about the guarantees of the
support of the confidential relations between the advocate and the client, summoned to
exclude any influence of the representatives of the charge upon rendering qualified legal
help of the advocate.
In its turn the criminal procedure, undoubtedly, occupies a specific niche in the
legal society. You know, any crime (in comparison with other kinds of offence) has a very
high degree of danger for the society.
In spite of the given conclusion, it’s necessary to admit that the scientific
investigation of the independence of the advocate’s activity within the criminal
procedure is characterized by the existence of a good number of lacuns.
In particular, there haven’t been done any complex studies of the category of
independence of the advocate in the criminal procedure. In spite of the fact that there is
no legally supported concept of the independence of the advocate no attempt has been
made to specify it. The existing definition of the criminal procedure defense reflect only
its outer features, thus ignoring the essential points of the phenomenon. 1
In particular, there haven’t been done any complex studies of the category of
independence of the advocate in the criminal procedure. In spite of the fact that there is
no legally supported concept of the independence of the advocate no attempt has been
made to specify it. The existing definition of the criminal procedure defense reflect only
its outer features, thus ignoring the essential points of the phenomenon.
But despite this the independence of the advocate its essence and limits has been an
object of scientific study for many years already. Edmund Picar considered the
independence as “his duty to himself”. 2
We think it possible to offer our own definition of this phenomenon. The
independence of the advocate in the criminal procedure, supported by the norms of the
current legal system and based upon the advocate’s inner convictions of their
effectiveness is the ability of the advocate to form in the process of rendering qualified
legal assistance his own model of conduct which excludes direct or indirect as well as
concealed or open/ evident influence of any third persons.
We believed we can speak about inner and outer independence. Inner independence
means that the lawyer is sure that he is able determining the model of his behavior on
the bases of his own views, opinions and preferences; that he is well aware of the sphere
of his rights and freedoms in conformity with the law. Outer independence is the
system of guarantees, provided by the positive law which insures the absence of any kind
of influence of third persons on the subject’s activity.
1
2
Bainiyazov R.S. idem, p. 45.
E. Picard about lawyers. / A.M .: Pikar. Gorodets; Dobrosvet, 2000 – p. 23.
22
It is important to understand that if citizen’s and special subjects lack conviction of
their own independence , the system of its even the most perfect guarantees will have no
sense. This statement seems to be true to the advocate’s activity too.
Thus, if the Bar, being the institution that guarantees professional legal aid, is
included in an inquisitional criminal procedure it cannot perform its functions properly
and finally loses its real value.
References
Bainiyazov R.S. Legal awareness and legal mentality in Russia :abstract of PhD in Law thesis / R.S.
Bainiyazov. – Saratov, 2006 – 53 p.
Batsunov A.N. Legal awareness as the basis of the society’s sovereignty :abstract of PhD in Law
thesis. – Voronezh, 2011.- 23 p.
ByshevskyYu.V., KonevA.A. Latent crime and legal awareness. – Omsk, 76 p
Picard about lawyers. / A.M .: Pikar. Gorodets; Dobrosvet, 2000 – p. 64
Kucherena. The Bar. – Moscow, 2005.- 351 p.
Losev A.F. Aristotle and classics’ works/ URL:http://psylib.org.ua/books/lose 004/txt09.htm
[accessed 07.10.2013]
PanchenkoV.Yu., BresterA.A. Public origin of modern criminal procedure and legal aid // Advokat,
№12.- 2012. P. 13-21.
PervushinaV.N.,SmorodinaYe. P. Legalawarenessanditssocioculturalparadigms. – Voronezh, 2010.233 p.
StetsovskyYu. I. Bar becoming a government structure is incompatible with law. // Advokat. - 2007.-7
July, P.8-14.
UvarkinaYe.V. Legal awareness as the object of social and philosophical analysys: abstract of PhD
thesis. – Moscow, 2004.-26.p
Frantsiforova S. Yu. Legal gurantees of lawyer’s work in criminal procedure// Advokatskaya
praktika. № 5 2011, 14-18 p.
TsukovYe.A. Loyalty to profession/ URL:http://www.tsukov.ru/index.php/intervue [accessed
07.10.2013]
The concept, structure and types of legal awareness / http://www.bibliotekar.ru/teoria-gosudarstva-iprava-1/120.htm
23
MEDICAL TOURISTS' EXPECTATIONS WHEN CHOOSING LITHUANIA FOR
HEALTH CARE SERVICES
Miglė Eleonora Černikovaitė
Mykolas Romeris University, Lithuania
miglec@yahoo.com
Mantas Jonas Mameniškis
Independent Researcher, Lithuania
mantasj.mameniskis@gmail.com
Abstract
Purpose – Identify medical expectations of tourists choosing Lithuania as medical tourism
country and to make comparative analysis with situation in Thailand. Medical tourism is one of
the most promising fields of business in the world. International trade in medical services also
has huge economic potential and gradually increasing outcome for the global economy (Bookman
& Bookman, 2007). Major medical tourism destinations: Thailand, India, Singapore and Malaysia
attracted more than 2.5 million medical travellers (United Nations Economic and Social
Commission for Asia and the Pacific, 2008). Lithuania is among the major emerging markets in
medical tourism that is increasing every year. This study showed that main factors of attracting
tourist to Lithuania: fast service and exceptional patient care, the high-tech medical equipment,
good prices both for medical and travel services. Comparing to Thailand situation, Lithuania is
attractive to the most medical tourist, because of the good quality services with affordable prices
and location, while people choosing Thailand – mainly is affected by advertising. The main
recommendation for attracting medical tourists to Lithuania is to initiate the advertising
campaign to the targeted audiences.
Design/methodology/approach – The comparative analysis of scientific literature and
empirical comparative quantitative research was executed for acquiring the expectations for
medical tourists in Lithuania.
Findings – Overview of health and medical tourism situation in Lithuania and other
emerging markets. This study showed that main factors of attracting tourist to Lithuania: fast
service and exceptional patient care, the high-tech medical equipment, good prices both for
medical and travel services and other. Comparative empirical analysis of medical tourist
expectations in Lithuania and Thailand. Comparing to Thailand situation, Lithuania is attractive
to the most medical tourist, because of the good quality services with affordable prices and
location, while people choosing Thailand – mainly is affected by advertising. The main
24
recommendation for attracting medical tourists to Lithuania is to initiate the advertising
campaign to the targeted audiences.
Research limitations/implications –research is based rather small samples (Lithuania
n=112, Thailand n=104) and on non-probability sampling techniques, which do not allow making
generalizations (i.e., statistical inferences) from the sample to the population being studied.
Therefore, it means that is adopted a pragmatic approach in research and can be resolved in
further studies.
Practical implications – Identified the medical tourists’ expectations choosing Lithuania as
medical tourism destination in order to build communication campaign to the target audiences of
medical tourist in Lithuania
Originality/Value – Medical tourism is rather new topic in social research. There are few
scientific papers focusing on medical tourism and their findings are rather fragmented. The great
importance to investigate medical tourist expectation in Lithuania has raised because of
increased demand of health services for tourist in the country and new image formation of
Lithuania in the world.
Keywords: medical tourism, medical tourist expectations, customer decision factors, health
services.
Research type: research paper.
Introduction
Medical toursim is considered one of the world's fastest developing specialized types
of tourism, an important both economically and socially. (Bookman & Bookman, 2007)
Medical tourism development is strongly influenced by globalization, which is recently
increasingly accelerating. Travelling became easier and much quicker than in XXth
century. The other factors of of medical tourism development are growing costs of health
care services and long waiting queues for different operations. Therefore, opportunity to
get health care services abroad can save time and money for customers and extending the
horizons for travelling.
Medical tourism – is the part of health tourism, which combines health services and
leisure toursim. Major destinations of medical tourism are Thailand, India, Singapore.
The most popular health services for medical tourists: dentistry, aesthetic surgery, eye
surgery, cardiovascular operations. Lithuania is a young and promising market for
medical tourism, which has good medical rehabilitation infrastructure and good health
care professionals, but it’s not enough to meet all needs of medical tourists. People are
looking for cheaper and quality health services in a foreign country, which might add to
Lithuania additional bonuses. Lithuania's increasingly gained a reputation as an
excellent medical tourism country, people for the low price will receive high-quality
service and whether it will be done quickly, what kind of travel options and additional
services.
Problem: What are the main factors influencing the medical needs of tourists
choosing Lithuania as travel destination and how it should be efficiency developed in
order to attract more new customers to Lithuania?
25
Purpose: Identify medical tourists’ expectations choosing Lithuania as medical
tourism destination in comparison with Thailand situation.
Tasks:
1. Review the theoretical health and medical tourism definitions.
2. Conduct foreign and Lithuanian medical tourism analysis.
3. Identify the main factors that have influenced people to choose Lithuania as a
medical tourism destination.
4. Perform comparative analysis of Lithuania and Thailand situation in order to
improve the medical tourism sector in Lithuania.
1. Definition of medical tourism
Many authors define the differently the medical tourism. According to scientists,
medical tourism includes all categories of medical services that help people improve their
health by traveling to another country. In other words, medical tourism falls to health
tourism group.
Vaitkevičiūtė V. (2001), defines health tourism as "the type of tourism, when people
traveling to another country for the different purposes of testing, saving, restoring or
enhancing the health by obtaining health and wellness services, while using and other
tourist services. (Vaitkevičiūtė, 2001). Health tourism is a very broad concept of linking
health and tourism together. (Bavejan, 2012). Health tourism can be divided into two key
areas: health and wellness tourism (see Figure 1 below).
Health tourism
Health and
Medical
toursim
Health and
Medical
services
Wellness
tourism
Medical SPA
services
Wellness and
SPA services
Beauty
services
Physical
activity
Medical
tourism
Source: Bavejan, 2012
Figure 1. Health tourism Classification
26
Medical tourism is attributed to health services. This means that a person has
certain health problems, which would be cured. In this case, man needs more complex
services such as surgery, dental services, plastic surgery and the like. Health tourism
means that people desire to protect themselves from possible health risks and improve
well-being by using services such as spa or beauty treatments and so on. (Bavėjan, 2012).
Health tourism - is traveling with the aim of improving the health, wellness and
receiving (or) health services. And medical tourism - is traveling for the purpose of
obtaining medical services (medical, dental or plastic surgery) (Paulauskienė, 2012).
1.1.
Medical tourism in the world
Currently, more than 50 countries world-wide have announced medical tourism as
strategic priority for development. Deloitte (2014) study showed that a global medical
tourism turnover in 2004 amounted to over $40 billion, 2010- $79 billion, 2012- $100
billion and is constantly growing. US residents have been granted medical services in
foreign countries, and over 1 million patients took advantage of it. It is planned that the
number of foreign surgery until 2017 will increase to 15 million. (Almanaitė, 2011)
Other countries, patients often move to another country to seek treatment in the
following areas:
• Dental services;
• Plastic and aesthetic surgery;
• Eye surgery;
• Heart and vascular surgery;
• Health surveys and other diagnostics tests.
Deloitte (2014) study showed that one of the biggest reasons for choosing a foreign
country for health services is cost. See price comparison table below.
facial correction
GERMANY
INDIA
SPAIN
TURKEY
779
779
811
1911
3620
2027
2977
1738
4431
8544
UK
THAILAND
5792
21722
7241
579
10861
nose correction
36203
36203
36203
breast Implants
6693
8254
6082
cataract treatment
5213
5184
5184
1211
1211
927
2462
2607
dental implant
9268
9702
9702
4924
4344
1376
3244
5213
knee rehabilitation
7603
6603
8225
5792
5213
6516
3041
7241
joint restoration
4482
5068
4547
586
1141
666
1506
2722
LITHUANIA
joint transplantation
10137
11382
12019
4121
3579
4055
579
892
1506
2172
4055
PRICES OF MEDICAL OPERATIONS (EUR)
USA
Figure 2. Medical services price comparison in the world. Source: Deloitte (2014).
27
Medical tourists, choosing the country for health services takes consideration not
only prices and quality of necessary treatment, but also take advantage of other services
offered by the country, ie, leisure and other cultural entertainment services. This is very
useful not only for medical centres, but also for tourism businesses in the country.
Also the trend of the flow of patients from poorer countries with less-developed
health services level can be observed. People usually prefer to have treatment abroad, if
they suspect that cancer or other cardiovascular diseases can be explored better abroad.
Thus, there is a desire to clarify the diagnosis, using the newest equipment and
technology with the lead of competent medical professionals. In this respect, leading
medical sciences are oncology, orthopaedics and neurology.
Finally, a large medical tourist flow is observed in several directions, usually in
relation to the rehabilitation resorts, dental and plastic surgery industries, and tourism
in general. This is already a well-established practice of combining relaxation with access
to health care services. And this is a lucrative business, but requires regular updates and
promising a constant competition with new entrants.
At present, the world's leading medical tourism countries are in Asia (Thailand,
India, Malaysia and Singapore) Europe (Malta, Hungary, Poland, Belgija), South
America (Brazil, Cuba, Costa Rica). However, price is not always the main criteria for
why some patients prefer to treat their country, the Danes mentioned a well-developed
infrastructure of medical institutions, convenient and cheap staying in hotels, holiday,
traveling, etc., The widest possible choice of medical services, convenient geographical
location and so on.
1.2. Lithuania in the context of Eastern Europe medical tourism countries
Ernst & Young (2012) conducted a study to assess the competitiveness of
Lithuania's in comparison with Latvia, Estonia, the Czech Republic, Poland, Hungary.
The main comparative factors - geographical, economic, tourist aspects.
The study has showed that neighbouring countries Estonia and Latvia have very
similar medical tourism situation like Lithuania. Most patients received in Eastern
European countries were due to a favourable geographic location, low prices and low
language barriers. Latvia is doing slightly behind Estonia, which can offer a wider range
of services and greater possibilities to travel. This is due to the fact that Latvia has
joined medical tourism countries just recently. In comparison, Estonia receives patients
from the Scandinavian countries due to the convenient transportation by the plane or
ferry. However, these two countries have less attraction and medical tourism is not so
developed yet. One of the reasons might be health insurance system, because more
attention is paid to private individuals, who pay from their private funds.
The Czech Republic is very strong health care and medical tourism services. This
country can boast not only spectacular nature, and a well-developed resort towns. Czech
Republic strongly supports their cities, and invests a lot of money that way to attract
more customers. This country is very popular among Germans, who has majority of
28
medical tourists in the country. This is a great neighbour, offering high quality services
at a low cost. Czech Republic pays great attention to marketing. Invest in websites, their
improvement, and convenient information access residents in other countries.
Poland is very popular for dental and surgical services. This country uses mostly by
Germans, Scandinavians, and British. Medical tourism favours in convenient transport
links, low price and good quality. Poland devotes considerable attention to marketing,
developing web sites, developing collaborative relationships with intermediaries who find
clients from abroad.
Hungary is very popular in US patients is simplified because obtaining a visa and
other paperwork in order to get treatment in this country. This country is famous for its
high level of dental services, as well as plastic surgery. Here come a lot of medical
tourists because of the good price and high quality. Hungary has long been developing
medical tourism and pays a lot of attention. Invest in marketing, which pages with all
comfortable and informative information, looking for partners in other countries, would
help attract more customers.
Comparing all these countries, they have very similar background because of
cultural and social mentality, language proficiency, and price and quality level. One of
the major differences in attracting medical tourists is the geographical position of the
countries, and existing connections. Hungary can boast bearing medical visa, which
greatly facilitates the medical tourist attraction, as well as well-developed marketing
area; the other cannot boast the benchmark countries, including Lithuania.
Describing situation in Lithuania, researches named the country as the fastest
growing medical tourism destination in the Baltic States and all Nordic region. (Ernst &
Young, 2012). Feasibility Study and Recommendations for Medical Tourism Development
and Promotion of Medical Services Export in Lithuania (2012) have previewed that
Lithuania could attract about 292,000 medical tourists and earn over 284 million dollars
in 2022 and grow by 15 percent annually. It is previewed also, that private health-care
companies will earn 20-30 percent of income from medical tourism. So, globally
Lithuanian is among the world famous tourist destinations for medical tourism or
tourists at least heard about it. Nevertheless, describing current situation in Lithuania
named as average. Medical tourists (local and foreign) amount 10 percent of all the
tourists in Lithuania who spend approximately 100 euro per day. (Balnienė, 2013)
From Table 1 we can conclude that the stereotype exists in our country for the
service quality level, many foreigners believe that quality really low. This is very bad for
the country's medical tourism image and demands the elimination of these stereotypes.
Therefore, Lithuania should promote its health care services abroad. The most effective
channel is recommendations through reputable tourism managers or agents who
facilitate the choice of potential medical tourists. Medical service providers includes
brokers. Private medical institutions often work together with intermediaries who
organize medical tourist traffic and thus help to identify patients from abroad.
Lithuanian medical tourism services provided by public and private health care
institutions. Services for medical tourists can be offered two public hospitals Lithuania –
Kaunas Clinics and Vilnius University Hospital. These institutions have a wide range of
29
services (cardiac surgery, neurosurgery, etc.), good professionals, and have some for the
latest technology. More services can be offered the private sector agencies, and many of
these institutions have potential. This is due to the fact that private clinics usually have
the latest technology and quality of service very high.
Table 1 SWOT analysis of medical tourism in Lithuania
Strengths
European level safe and quality health
care services;
Highly-skilled professionals
English-speaking medical staff
Personal attention and high level of
services;
Modern technologies and treatment
methods;
Absence of waiting lists;
Quick health check-ups and disease
diagnostics.
Possibilities to match medical services
with relaxation and recreation.
OPPORTUNITIES
Change image of Lithuanian medical
tourism
Source: created by authors.
Weaknesses
Not a popular destination;
Limited number medical stuff (emigration)
Nor much research made;
Competition with other forms of tourism;
No cooperation with neighbouring countries
Geographic location;
Lack of low cost flights to other destinations other
than UK
Lack of marketing strategy (national wide)
Lack of the image of the good quality services
Lack of public private partnership
Lack of information and data
Seasonality
TREATS
The development of tourism in the neighbour
countries
Today, the most popular private institutions offering a range of services and
foreign patients are the following:
•
UAB ,,SK Impeks Medicinos diagnostikos centras”
•
UAB ,,Baltijos ir Amerikos terapijos ir chirurgijos klinika“
•
UAB ,,Northway medicinos centrai”
•
UAB ,,Vilniaus širdies chirurgijos centras (Kardiolita)”
•
UAB ,,Grožio terapijos ir chirurgijos klinika“
•
UAB „Plastinės chirurgijos centras“
•
UAB „Denticija“
Currently, the only clinic Vilnius Cardiac Surgery Center (Kardiolita) in Vilnius
has internationally recognized JCI accreditation certificate (acquired in 2013), which
shows that the medical establishment, management, equipment and services in line with
international standard. The fact that it is only clinic in the Baltic countries with has such
a certificate. This shows that Lithuania leads one step further in medical tourism than
other Baltic countries.
The most popular medical services used by foreign patients in Lithuania
areplastic and aesthetic surgery; dental services; eye surgery; heart surgery and organ
transplantation services; health tests and other diagnostic tests. "Lithuania has
30
sufficiently well-developed infrastructure of health care institutions, medical institutions
equipped with modern medical equipment, introducing the latest methods of treatment,
the doctors and nurses are constantly improving qualifications of Lithuania and other
European countries. More than 30 Lithuanian health care facilities are certified
according to the ISO standard. Lithuanian health care supply and shape the
international medical tourism market demand. And currently doing market research, we
identify potential markets, demand for services, "- says Laimutis Paškevičius (2012).
However, according to Ernst & Young in 2012 research, Lithuania is far from European
Union countries in the medical sector infrastructure data, especially for the private beds
see Table 2.
Table 2. Medical infrastructure sector in 2012.
Indicator
Number of hospitals per 100,000 population
Active treatment beds per 10,000 population
Hospital hospitalized active treatment per 100
population
The number of beds in private hospitals (% of total
number of beds)
Lithuania
4,89
50,3
21,5
0,46
EU
2,97
39,5
17
36,18
Source: authors own calculations based on: Ernst & Young, Lithuanian medical tourism development and
promotion of medical services export opportunities for analysis and recommendations, 2012.
According to the World Health Organization, which publishes data on Lithuania
and the remaining European Union countries, the medical sector human resources in
2012, are presented in Table 3 show that Lithuania has more doctors and dentists per
capita than the EU average:
Table 3 Human resources in medical services 2012.
Indicator
Practicing physicians per 100 000 inhabitants
Practicing dentists per 100 000 population
Practicing nurses per 100 000 population
Lithuania
366,2
70,5
726,2
EU
323,72
62,62
775,24
Source: authors own calculations based on: Ernst & Young, Lithuanian medical tourism development and
promotion of medical services export opportunities for analysis and recommendations, 2012.
According to data above it is suggested that Lithuania is able to generate large
flows of medical tourists or even over-capacity in terms of hospital beds, doctors and
medical students. In principle, the excess can be used for medical tourism as a sufficient
number of specialists in order to develop this type of tourism, and for example, the bed
can be used efficiently and is suitable for both the infrastructure and the quality of
service.
31
Promoting health tourism development and to increase inbound tourist flows from
third countries, set up in May 2013 and successfully operates Lithuanian medical tourism
cluster - the Association of the most advanced hospitals, clinics and other health care
providers, hotels, tour operators and public authorities operating together to encourage
the provision of services exports. One of the medical tourism cluster objectives are: to
improve the country's competitiveness and uniqueness of the international medical
tourism market. Lithuanian tourism development in the 2014-2020 program
requirements that the health (medical) tourism - one of the priorities and the means to
develop. Of course, the state plays a very large role, because of the political attention and
financial investment over the whole infrastructure. Convenient cross-border traffic, road
upgrades, many institutional cooperation, promotion of medical institutions, in order to
help get international accreditations and so on.
2. The medical tourist types and medical service selection factors
"Medical tourists" are persons who travel to another country in order to test,
restore or enhance health and wellness and obtain other tourist services. Medical tourists
should not be treated as residents of other countries who have a permanent residence
permit in Lithuania (Paškevičius, 2012). However, the medical tourists can be divided in
two different groups depending on the form of health treating and how it is funded:
First group is the global medical tourists who can be treated as ordinary
consumers, because they purchase goods / services, and these services are for medical
treatment. Here, however, important question is insurance availability internationally.
(Thomas, 2014).
Second group: medical tourists from Europe. According the EU law, all EU citizens
have rights to receive the same medical assistance and to compensate the cost of
treatment in all EU Member States, (European Commission, 2010).
By defining these groups the differences can be seen between European medical
tourists and Asian-American tourists who are treated more as consumers, and nonresidents. However, this is only one side of the coin, which focus on the costs. In other
studies, it has been observed that not infrequently medical tourists regardless of whether
it is paying from their own pockets, or it pays for the state or the insurance company
money / money was a secondary concern.
Many authors tried to define the main factors of choosing medical services in
another country. Among them: price; latest technology of medical equipment, no waiting
lines, ability to travel; convenience, confidentiality. Figure 3 shows the model, which
reflects the theoretical medical tourist's choice.
According to the model, the two level factors can be named. The first is concerning
the country, the other – the medical provider. The authors point out the criteria under
which a person chooses the country:
1. Economic situation: Medical tourism is a lucrative business that engages in any
of the other party. And those that have stable or growing economic situation has an
32
advantage over other countries including choosing medical tourists.
2. The political climate: Security is important for all medical tourists. In previous
research, it was discovered that medical tourists prefer areas with more quiet and stable
political environment. Thus, terrorism or the threat of political uprisings damaging
medical tourism sector in the country..
3. Regulatory Standards: Countries such as the United States in search of
international medical patients are always interested in foreign country's legal
environment. Health Insurance and Accountability Act, which was signed in 1996. in
order to protect patient health information use and disclosure in order to protect patients.
Source: Based on C. Smith and A. Forgione Global Outsourcing of Healthcare: A Medical Tourism Decision
Model, 2008, 22 p.
Figure 3. Selection criteria for choosing a medical tourist in the country.
The main factors influencing choosing medical facility in foreign country:
1. Price: Great medical service price difference between different countries is one of
the main things why medical tourism market is expanding rapidly. According to previous
studies, it was found that price is the main factor why US residents chose treatment
abroad. (Smith and Forgione, 2008).
2. Accreditation standards are an important factor influencing the quality of care
and the provision of foreign patients. Medical tourists always expect the hospital to
provide them with excellent quality, international standards of health care. One of the
main and most famous is the JCI accreditation standards for accreditation.
3. The quality of services. Foreign countries provide medical services and its
33
quality is also very important factor influencing the choice of patients. According to
earlier studies it was observed that medical tourists before choosing a country viewed the
treatment of endemic diseases such as HIV, malaria, hepatitis, tuberculosis and others.
with which they may encounter during their visit. So the countries that can boast without
endemic disease outbreaks medical history in the eyes of the tourist gets bonuses..
4. Professional qualification: Certified and experienced doctors who speak several
languages are highly valued. English and / or Russian-speaking certified physician can
more detail and tell the patient about the disease, the treatment.
3. Empirical research
In this paper the empirical research was made concluding quantitative method
(survey) and statistical analysis with statistical package SPSS 19.0. The aim of survey- to
analyse the main factors of choosing Lithuania for medical services in. The comparative
analysis with Thailand was chosen in order to objectively evaluate the data obtained from
empirical study in Lithuania. Thailand currently is the most popular destination among
medical tourists, it is believed that a comparative analysis will help to effectively
evaluate and draw conclusions with proposals. Thailand quantitative research (n=104)
was made by Kristine Mae F. Ricafort of School of Business and Technology of Webster
University in 2011. Lithuanian study (n=112), made by authors, using the same
questionnaire of Thailand survey, transmitted via www.surveymonkey.com web services
and through several travel agencies in Lithuania engaged in international medical
tourism business.
Table 4. Distribution of respondents by country of residence in Lithuania and Thailand
Country of residence
East Asia
Europe
America
South Asia
Oceania
Middle East
Africa
Total
Lithuania
3
86
13
2
2
5
1
112
Thailand
37
35
3
16
3
10
0
104
Frequency of usage. The survey showed that even 60.7% respondents visit Lithuania
for the first time, the other- 39.3% for the 2nd and more. Very similar situation was
described in Thai survey. The first visit in Thailand had 59.6% respondents, while the
remaining 40.4% is visiting repeatedly.
34
Factors influencing choice. Analysing the data revealed that medical treatment for
tourists traveling to Lithuania is the most important fast service and exceptional patient
care (x0 = 4.21 in Lithuania, x0 = 4.54 in Thailand), whereas patients with the most
important people choosing treatment in Thailand were professional and certified doctors
(x0 = 4, 69). Also was mentioned the latest technology (x0= 4,20) in Lithuania among the
main factors choosing this destination.
Insurance plan
4.38
3.77
Affordable medical services
4.33
3.85
3.96
3.87
Lower administrative fees
Excellent service and excellent treatment
4.46
3.94
3.89
3.96
A safe and secure environment
Value for Money
4.35
4.04
Professional and certified doctors
4.04
4.01
4.09
Less expensive treatment and travel…
The latest technology
4.2
Fast and high-quality service
4.69
4.41
4.54
4.21
3
Thailand
3.5
4
4.5
5
Lithuania
Figure 4. Factors of choosing Lithuania and Thailand for medical tourism
3.1. Hypothesis testing
In order to study in more detail the information received from the survey, several
hypotheses was formed and tested using the statistical analysis tools, mostly ANOVA
dispersion analysis.
H1: Demographic aspects such as respondents’ gender and age have influence the
choice of the country for medical tourism purposes.
The statistical analysis has showed that gender and age have a strong impact on
opinion of respondents such aspects as: professional and certified doctors (p-level =
0.012), Special offers trips at the end of treatment (p = 0.022-level) and affordable travel
after treatment (p-level = 0.05). In these cases, the first hypothesis is accepted. Looking
at data from studies conducted in Thailand, we see that gender has a strong impact on
hospitals that offer special promotions for hotel accommodation (p-level = 0.047). In this
case, the first hypothesis is accepted.
35
H2: Demographic aspects such as respondents' place of residence, income and
frequency of visits to the country for medical purposes has little or no influence on the
choice of the country for medical tourism purposes.
We see that the choice of Lithuania medical tourism country strong links between
the place of residence of the respondents and factors. Therefore, the second hypothesis is
accepted. However, a review of Thai survey shows that there is a strong relationship
prevails tap respondents' place of residence and the international hospital accreditation
(p-level = 0.047), hospitals that offer special prices for traveling after the end of treatment
(p-level = 0.048), and the hospital ease of contact by public transport (p-level = 0.001).
Relationship between income respondents and hospitals are located in a secure and
protected areas (p-level = 0.049) was observed in Lithuania survey.. When choosing
Thailand, we see a strong relationship between income and hospital respondents that
have easy access to public transport (p-level = 0.024). Both Lithuania and Thailand cases
hypothesis H2 was accepted.
By summarising the results of surveys in Lithuania and Thailand, comparison
analysis showed in the table below:
Table 6. Comparative analysis of choosing Lithuania and Thailand for medical tourism
Lithuania
Thailand
young people (25-34 years old), both men
and women, frequently form Europe and
US; mostly specialist with average income
2,000 to 4,000 US dollars per month.
adults (35 to 65 and older), women and
men, from Asia, Europe, the Middle East,
professionals, managers, retired people ,
from 2,000 US up 10,000 US. dollars. and
going to Thailand for the first time.
Medical tourist profile: All ages, but most Thailand tourist’s profile: generally older
Medical tourism purposes:
More than half of the medical tourists
who come for the first time for areplastic
and aesthetic surgery; dental services; eye
surgery; heart surgery and organ
transplantation services; health tests and
other diagnostic tests.
Main factors traveling to Lithuania: the
prompt and exceptional service, the latest
technology, the price-quality ratio, lower
cost of treatment, in other words the most
important - product, price. Choice is
influenced by demographic factors such as
gender, income, age and frequency of
visit.
Medical tourism purposes:
More than half of the medical tourists
who come for the2-3 time for mostly organ
transplant procedures, dental services,
cardiac surgery, orthopaedic medical
services.
Main factors going to Thailand :hopes of
getting a quality product (important:
international accreditation, professional
doctors, fast and quality service, etc.), And
only then expect a better price. Selection
factors are influenced by demographics.
36
Conclusions
Following the theoretic and empirical analysis such conclusions can be made:
1) Medical tourism is one of the branches of health tourism with purpose to travel
in order to obtain medical services (medical, dental or plastic surgery) along with the
other tourism services.
2) Medical tourism became priority industry in many developing countries very
recently. This area intensively developing and providing substantial financial resources
for economic growth. Te most popular medical tourism countries are Thailand, India and
Singapore and other Asian countries, and noted that medical tourists to other countries
generally going to use dental, plastic and aesthetic surgery, eye surgery and cardiac and
vascular surgery medical services.
3) Analysing the situation of Lithuania in the context of Eastern Europe and
Scandinavian countries, the situation is better than is thought. Lithuania called among
the most attractive growing destinations for medical tourist in this area, because of a
lower price, high quality and qualified personnel. Every year, there is growing number of
tourists from all over the world. Already the forecasts predict 15 percent of annual
growth of medical tourist flows to Lithuania in the coming years.
4) The empirical analysis of data from the quantitative survey identified the
factors influencing choices for medical tourists Lithuania medical tourism country: 1) fast
service and exceptional patient care, 2) the high-tech medical equipment 3) less expensive
treatment and opportunity to travel cheaply 4-5) corresponding to the service price and
quality ratio 4-5) professional and certified doctors and staff. It was observed that
medical tourists gathered for Lithuania medical tourism country focuses on the same
product, in this case the quality of services and the period of time required to perform
them, and only then the price and location - have the least impact on advertising.
Hypotheses, how demographics: gender, age, place of residence, income, frequency of
usage affect the choice of factors for choosing destination, was accepted, i.e. the
demographics have strong influence on medical tourism destination and it can be used
for future segmentation and attraction of potential tourists in Lithuania.
5) A comparative analysis between Lithuania and Thai medical tourists has
showed that the choice of the country, in both cases, was done mainly relying on the
quality of service and competence of personnel, but in case in Lithuania medical tourists
also taking account the prices and location, while people choosing Thailand – mainly is
affected by advertising. Demographic factors has no or very little influence on the choice
of factors when choosing a Thailand medical tourism country.
6) Although Lithuania has already providing high quality medical services, but
most hospitals are not suited to large flows of medical tourists, which adds rows and
prolong people's time spent in queues need to improve infrastructure, increase the
number of places for foreign patients. As well as to promote the preparation of hospitals
to receive JCI accreditation, which is currently in Lithuania and the Baltic region only 1
hospital can boast of having this accreditation. The advertising for targeted audiences
37
would help to reach awareness between potential clients and would help to attract
medical tourists to Lithuania.
Resources
Almnaitė, A. (2011). Medicinos turizmas skinasi kelią Lietuvoje. (zr. 2015-03-01) Prieiga internetu:
http://mig.uki.vu.lt/file/14_medicinos_turizmas_1.pdf
Balnienė, R. (2013). Pirmajame pasauliniame sveikatingumo turizmo kongrese – Lietuvos sėkmės
istorija. (zr. 2015-03-01) Prieiga internetu: http://www.tourism.lt/lt/naujienos/pirmajame-pasauliniamesveikatingumo-turizmo-kongreselietuvos-sekmes-istorija
Baukutė, G., (2012). Medical tourism: the analysis of positive aspects of establishing medical tourism
sector in Lithuania. (zr. 2015-03-01) Prieiga internetu: http://www.etd.ceu.hu/2012/baukute_gabija.pdf
Bavėjan, K. (2012). Medicinos turizmas – svarbi Lietuvos eksporto paslaugų sritis. (zr. 2015-03-01)
Prieiga
internetu:
http://www.ukmin.lt/uploads/documents/Turizmas/2013/Lietuvos%20MT%2
0klasteris_seminaras_Ukio%20ministerija.pdf
Červokienė, D. (2013). Medicininis turizmas Lietuvoje: kas traukia užsieniečius? (zr. 2015-03-01)
Prieiga
internetu:
http://www.sveikaszmogus.lt/GYVENIMO_BUDAS-6904Medicininis_turizmas_Lietuvoje_kas_traukia_uzsieniecius
Dr. Prem, (2014).Outlook of Asian Medical Tourism Industry in 2015. (zr. 2015-03-01) Prieiga
internetu: http://drprem.com/medical-tourism/outlook-asian-medical-tourism-industry-2015
Europos Parlamentas, (2011). DIRECTIVE 2011/24/EU OF THE EUROPEAN PARLIAMENT AND
OF THE COUNCIL of 9 March 2011 on the application of patients’ rights in cross-border healthcare. (zr.
2015-03-01)
Prieiga
internetu:
http://eurlex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:L:2011:088:0045:0065:EN:PDF
Heung, V. C. S., Kucukusta, D., Song, H. (2010) A conceptual model of medical tourism: implications
for future research. Journal of Travel & Tourism Marketing, 27:236–251
IMTJ, (2013). New projects highlight Thailand’s reputation as a prime medical travel destination. (zr.
2015-03-01) Prieiga internetu: http://www.imtj.com/resources/?EntryId115=245671
Medical
Tourism.
Prieiga
internetu:
Kelley,
E.
(2013).
http://www.who.int/global_health_histories/seminars/kelley_presentation_medical_tourism.pdf
Koellinger, Ph. 2008. The relationship between technology, innovation, and firm performance –
Empirical evidence from e-business in Europe. Research policy Vol 37.
Lietuvos medicinos turizmo plėtros ir medicinos paslaugų eksporto skatinimo galimybių analizė ir
(2012).
„Ernst&Young”
tyrimas
(zr.
2015-03-01)
Prieiga
internetu:
rekomendacijos.
http://www.ukmin.lt/uploads/documents/Turizmas/Medicinos%20turizmo%20galimybiu%20analize.pdf
What
is
medical
tourism?
Prieiga
internetu:
Munro,
J.W.
(2012).
http://inc.informamea.com/SiteThemes/2012/IMTECH/downloads/MedicalTravelQualityMTQUA.pdf)
Pong, K.M., Velasamy P., Tengku Arshad, T.N. (2014). MedicalTourismDestination SWOT Analysis:
ACase Studyof Malaysia, Thailand, Singapore and India. (zr. 2015-03-01) Prieiga internetu:
http://www.academia.edu/9380522/Medical_Tourism_Destination_SWOT_Analysis_A_Case_Study_of_Mala
ysia_Thailand_Singapore_and_India
Pasaulio Sveikatos Organizacija, (2012). Constitution of the world health organization. Prieiga
internetu: http://www.who.int/governance/eb/who_constitution_en.pdf
Paškevičius, L. (2012). Medicinos turizmas: pasaulio patirtis ir Lietuvos perspektyvos. Prieiga
internetu: http://www.spalietuva.lt/wpcontent/uploads/2012/06/LP-MT-apzvalga-pasaulis-LT-20120531.pdf
Paulauskienė, L. (2012). Medicinos turizmas – priemonė sezoniškumui mažinti. (zr. 2015-03-01)
Prieiga internetu: http://www.ukmin.lt/uploads/documents/Turizmas/L.Paulauskienes%20pranesimas.pdf
Peacock, L. (2012). Medical tourism in Asia. (zr. 2015-03-01) Priega internetu:
http://www.smarttravelasia.com/MedicalTourism.htm
38
Razak, R.A.; et al 2009. The Scenarios of Enterprise Architecture in Malaysian Organizations.
Knowledge Management and Innovation in Advancing Economies: Analyses and Solutions. Marrakech,
Morocco.
Ricafort, K.M.F. (2011). A study of influencing factors that lead Medical tourists to choose Thailand
(zr.
2015-03-01)
Prieiga
internetu:
Hospitals
as
medical
tourism
destination.
http://www.webster.ac.th/2012/pdf/thesis/2011-12/mba/Kristine%20Ricafort/RicafortK.pdf
Smith, P.C., Forgione, D.A. (2008). Global Outsourcing of Healthcare: A Medical Tourism Decision
Model. Prieiga internetu: http://business.utsa.edu/wps/acc/0033ACC-205-2008.pdf
Stephano, R. (2012). Medical Tourism: Global Context & The Economic Justification for Lithuania.
Prieiga internetu: http://www.ukmin.lt/uploads/documents/Turizmas/R.Stephano%
(zr. 2015-03-01)
20pranesimas-1.pdf
Thomas, S. (2014). Health Care Current: June 10, 2014. (zr. 2015-03-01) Prieiga internetu:
http://www2.deloitte.com/us/en/pages/life-sciences-and-health-care/articles/health-care-current-june102014.html
39
THE NEW APPROACH TO THE WEIGHT MANAGEMENT: INTERRELATEDNESS
OF INTUITIVE EATING, ADLERIAN LIFESTYLE AND BODY MASS INDEX AMONG
LITHUANIAN FEMALE COMPUTER USERS
Justina Gaubė
Vytautas Magnus University, Lithuania
justina.gaube@gmail.com
Abstract
Purpose – to evaluate the importance of Intuitive Eating for healthy Body Mass Index
(BMI) in Lithuanian female computer users sample and explore the Adlerian personality
attributes that might be related to the Intuitive Eating.
Design/methodology/approach – The study consisted of 724 Lithuanian woman with normal
or increased BMI who completed online instruments that included the Lithuanian version of the
Basic Adlerian Scales of Interpersonal Success - Adult form (BASIS-A) Inventory, Lithuanian
version of Intuitive Eating Scale-2 (IES-2) and questions that assessed height, weight, and
behavioral variables such as healthy eating and weight controlling activities.
Findings – The results indicated the significant negative relation between Intuitive Eating
and BMI. Almost all the subscales of Intuitive eating were positively related to healthy eating
and negatively to weight controlling behaviour. Eating for physical rather than emotional
reasons and Reliance on the Hunger and Satiety feelings were found as more significant in the
prognostic model of BMI than healthy eating. Some of the Adlerian personality attributes
including Belonging/Social Interest, Going Along, Striving for perfection and Softness were
positively related to Intuitive Eating. However two personality attributes including Being
Cautious and Harshness had an inverse relation with Intuitive Eating scale.
Research limitations/implications – Although the online data collection procedures are
supported in the scientific literature, the same study with pen and pencil data collection in
groups would increase the possibility to generalize the findings. Men should be included in the
research sample too in order to explore the gender differences in relation to Intuitive Eating in
Lithuania sample. Moreover the longitudinal study would be of benefit for the possibility to
predict the weight change in relation to various behaviours.
Practical implications – Intuitive Eating seems to be a good choice for women struggling
with weight issue. However more attention to the healthy eating behaviour should be paid.
Moreover consultant would benefit with the evaluation of the personality dynamic that might
increase the possibility of successful weight management.
Originality/Value – Additional value of this study included support for the new instrument
(EIS-2) to measure Intuitive eating in Lithuanian sample.
40
Keywords: Intuitive Eating, Adlerian Lifestyle, BASIS-A, Healthy eating, Weight control,
Body Mass Index
Introduction
Traditional approach to weight management would include specific types of
behaviour; following the suggestions presented by health specialists (Wing & Hill, 2001;
Stubbs et al., 2011; Astrauskienė et al., 2011; World health organization, 2010, 2014).
Prior researchers have supported the significance of choosing healthy food, having good
eating habits and exercising as related to healthy BMI (Wing & Hill, 2001; Riou, et al.,
2011; Vitale, Jirillo, & Magrone, 2014). On the other hand, more severe ways to control
weight have been found as having negative physical and psychological outcomes (Carrier,
Steinhardt, & Bowman, 1994; Tribole & Resch, 1995; Steinhardt, Bezner, & Adams, 1999;
MacLaughlin et al., 2012). Despite these negative outcomes and limited effectiveness
from a long-term perspective (Hart & Chiovari, 1998; Sung, Lee, Song, 2009), strict
dieting, using supplement or fasting remains popular strategies related to weight
management (Hooper, 2014; McCarthy, 2014).
However, there are several alternative approaches to the traditional dieting
paradigms and the Intuitive Eating is one of them. Ideas about the Intuitive Eating and
the life-lasting success in weight management became popular all over the world in
practice as well as in research in the field (Tylka & Wilcox, 2006; Tylka, 2006; Caldwell,
Baime, & Wolever, 2012; Tylka & van Diest, 2013). Intuitive eating can be described as
an alternative to a diet approach to weight management in that there are few restrictions
on type of food intake (Tribole & Resch, 1995, 2003; Tylka & Wilcox, 2006, Tylka, 2006;
Tylka & van Diest, 2013). The main idea of Intuitive eating includes the encouragement
for people to eat what they desire and follow their internal signals of hunger and satiety
(Tribole & Resch, 1995; Tylka, 2006, Avalos & Tylka, 2006, Augustus-Horvath & Tylka,
2011). Listening, recognizing and following the body signals decrease the possibility of
automatic or emotional eating and makes the eating mindful (Kristeller, Baer, &
Quillian-Wolever, 2006; Wolever & Best, 2009; Boudette, 2010; Kristeller & Wolever,
2011). Some authors describe intuitive eating approach as body wisdom (Gast & Hawks,
1998).
The term Intuitive eating was created and first used in 1995 (Tribole & Resch,
1995). Publication by Gast and Hawks (1998) was the first in relation to Intuitive Eating
in peer-reviewed journals (Van Dyke & Drinkwater, 2013). The first scale for Intuitive
eating was developed and published in the scientific literature in 2004 (Hawks, Merrill &
Madanat, 2004). Two years later Tylka created her original Intuitive eating scale that
was based on the ten principles of Intuitive Eating proposed by Tribole and Resch (1995).
She clustered all the principles into the three central and interrelated features of
intuitive eating of: unconditional permission to eat what food is desired, eating for
physical rather than emotional reasons, and reliance on internal hunger and satiety cues
41
to determine when and how much to eat (Polivy & Herman, 1987, 1992; Tribole & Resch,
1995, Fedoroff, Polivy, & Herman, 1997; Carper, Fisher, & Birch, 2000; Tylka, 2006).
According to Tylka (2006), intuitive eaters recognize the internal signals of hunger and
satiety and give themselves unconditional permission to eat the amount and type of food
following the physiological hunger. The Intuitive Eating Scale-2 was created by Tylka
and van Diest in 2013. The major adjustment from the original Intuitive Eating Scale
was the inclusion of a component of Body-Food Choice congruence.
The Intuitive Eating Approach has been presented in Lithuania, yet there is no
scientific evidence to support this construct for weight management in our
country/culture. Studies in other countries has supported the construct validity of
Intuitive Eating (Tylka, 2006; Tylka & van Diest, 2013) as well as the benefit of including
the ideas of Intuitive Eating in the intervention for weight management process and
positive psychological outcomes (Van Dyke & Drinkwater, 2013, Tylka & van Diest,
2013). However, one of the limitations of scientific support in relation to Intuitive Eating
was related to the research samples. The majority of cross-sectional studies included
students as respondents and clinical studies included Caucasian woman, therefore Dyke
and Drinkwater (2013) emphasized the need for more studies with broad mix of
participants in order we could get some generalized findings. They also suggested
including other eating variables such as nutrition intake, conduct longitudinal studies
and long-term follow-ups after Intuitive eating programs. Generalizing, there is a need
for more studies in relation to Intuitive Eating if we want to support the benefit of this
approach worldwide as well as in Lithuania. Therefore, the first research question of this
study will address Intuitive Eating as it relates to healthy eating, good eating habits,
physical activity, and weight controlling behaviour.
Tylka and Wilcox (2006) emphasized the lack of integrated predictive model for
Intuitive Eating. Avalos and Tylka (2006) based the model of Intuitive Eating on the
theory of unconditional acceptance and the objectification theory. Research on
objectification theory (e.g., Buchanan, Fischer, Tokar, & Yoder, 2008; Frederickson &
Roberts, 1997; Moradi & Rottenstein, 2007; Tylka & Hill, 2004) addressed the idea that
negative interpersonal and societal messages might contribute to disordered eating
through self-objectification and body shame. Avalos and Tylka (2006) proposed the idea
that positive interpersonal and societal messages (e.g., unconditional acceptance by
others and unconditional body acceptance) could enhance one’s use of intuitive eating
through a focus on how the body feels and functions verses appearance (i.e., body
function) and body appreciation.
Some studies have emphasized the importance of personality for healthy eating or
physical activity (Elfhag & Morey, 2008; Provencher, Bégin, Gagnon-Girouard, Tremblay,
Boivin & Lemieux, 2008; Chatzisarantis & Hagger, 2008). However, there are no clear
explanations for these relationships. Individual Psychology is an organized personality
theory and Adlerian Lifestyle refers to what other scholars call personality. Adlerian
Lifestyle is a complex construct encompassing multiple personality variables that
determine an individual’s perceptions, understanding, beliefs of, and movement within
the world in reaching perceived goals (Adler, 1927; Ansbacher & Ansbacher, 1964;
42
Dreikurs, 1953). Adlerian Lifestyle can be measured with the BASIS-A instrument which
has a solid support in scientific research all over the world as well as in Lithuania.
Gaubė and Kern (2015) found that increased need to feel a sense of control of self
and others was an important personality attribute for individuals that were overweight.
They predicted that food may be a safeguarding tendency used by the individual with
elevated Taking Charge scores (which measures individual control issues) on BASIS-Alt
to avoid dealing with other intrapersonal or interpersonal issues. One of the major
regulations of normal eating is adequate feelings of hunger and fulfilled hunger. Authors
proposed based on the findings in relation to Intuitive Eating (Gast & Hawks, 2000;
Caldwell, Baime, & Wolever, 2012; Outland, Madanat, & Rust, 2013) that people that
overeat may be lacking the natural impulses that alerts a person of his/her hunger needs
and satiety. Therefore some individuals struggling with weight issues do not possess the
appropriate reflective skills to assess if hunger is a result of a real physiological need or,
from an Adlerian perspective, a compensatory, secondary gain, or safe guarding tendency.
Moreover, the similarity of the ideas of Individual Psychology and Intuitive Eating in
relation to the congruence of body and mind can be noticed. Although there has been
found a relationship between Body function, positive Body Image and Intuitive Eating
(Avalos & Tylka, 2006), Van Diest (2007) suggested that additional exploratory studies
should include personality attributes as possible supportive factors for Intuitive eating
model. Following this suggestion the second research question will explore the
interrelatedness between the Intuitive Eating and Adlerian lifestyle themes.
Intuitive Eating is considered as healthy for both mind and body (Seligman &
Csikszentmihalyi, 2000; Avalos & Tylka, 2006; Gast & Hawks, 2000; Tylka, 2006; Tylka&
Wilcox, 2006; Tylka & van Diest, 2013; Van Dyke & Drinkwater, 2013). Various studies
have analyzed and supported the Intuitive Eating as related to healthy eating (Tribole &
Resch, 2003), physical activity (Nielson, 2009), less eating disorders (Tylka, 2006; Tylka
& Wilcox, 2006), general well-being (Polivy & Herman, 1992; Tylka, 2006; Tylka & van
Diest, 2013), and lower Body Mass Index (Rozin, Fischler, Imada, Sarubin, &
Wrzesniewski, 1999; Hawks et al., 2005; Tylka, 2006). However, a meta-analytic study
found the relation between Intuitive eating and psychological outcome as the most
supported in the related research field while the evidence of association between Intuitive
Eating and BMI or healthy eating was not sufficient (Van Dyke & Drinkwater, 2013).
Therefore, the third research question of this study will address the importance of the
Intuitive eating for body mass index.
Methodology
Methods. Personality attributes were measured by the Basic Adlerian Scales for
Interpersonal Success- Adult Form (BASIS-A) (Wheeler, Kern & Curlette, 1993). The 65items BASIS-A Inventory was designed to assess five lifestyle themes: Belonging/Social
Interest, Going Along, Taking Charge, Wanting Recognition, and Being Cautious and the
five supporting scales of harshness, entitlement, liked by all, striving for perfection and
43
softness. BSI concerns the individual’s comfort with entering and being a part of a group.
GA represents a person's need to understand and follow social norms. TC characterizes a
person’s need to control social activities and assume leadership roles in the environment.
WR denotes an individual’s need for acknowledgement of accomplishments. BC typifies a
person’s fear and anxiety in social situations. The Harshness scale measures whether a
person tends to have a negative self-view. The Entitlement scale assesses the degree to
which a person prefers being treated as special in social settings. The Liked by All scale
measures the importance of approval from others and the Striving for Perfection scale
measures a person’s tendency to strive for achievement and set high standards. The
Softness scale, measures the potential for responding in a socially desirable way on the
instrument. Additionally, the Softness scale can be interpreted to be a measure of
optimism a person has about self and the world. The norming study for the Lithuanian
BASIS-A was conducted (Liesienė, 2010; Gaubė, Kern and Stoltz, 2015). Cronbach's alpha
in this study of the all main scales was 0.730 and for primary scales ranged from 0.787 to
0.890. The coefficient of the agreement of the HELP Scales had a range from 0.84 to 0.95
in the normative study (Gaubė & Kern, 2015).
Intuitive Eating was measured by the Intuitive Eating Scale-2 (IES-2) (Tylka & Van
Diest, 2013). The 23-item scale was designed to measure four components of Intuitive
Eating: (1) Unconditional Permission to Eat (UPE) which represented individual’s
willingness to eat when hungry and avoid labelling certain food as forbidden, (2) Eating
for Physical Rather than Emotional Reasons (EPR) which represented individuals’
patterns of eating when physically hungry verses emotional distress or boredom, (3)
Reliance on Hunger and Satiety Cues (RHSC) which identified individuals’ who trusted
their internal signals of hunger and satiety to guide the behaviour, and, a final
component of Body-Food Choice Congruence (B-FCC), which measured the extent to
which individuals match their food choices with their bodies’ needs. The permission to
translate the instrument to the Lithuanian language was approved by the author.
Procedures of back-forward translation were conducted. Cronbach’s alpha in this study
was 0.877 for the total 23-item IES-2. Internal reliability of UPE was 0.687, 0.900 for
EPR, 0.903 for RHSC, and 0.772 for B-FCC.
Eating habits were measured by two scales constructed by the author of this study.
The Healthy Eating scale of 9 items was created following the recommendations for
consumption of the certain food/healthy eating presented in the methodological book for
healthy lifestyle (Astrauskienė et al., 2011). The Healthy eating scale included questions
about the consumption of various healthy foods such as grains and vegetables each day,
avoiding fat food, replacing fat meat with leguminous vegetables, fowl or fish, choosing
milk products with less fat, choosing food with less sugar, decreasing intake of salty
foods, and drinking two litres of liquid each day. The Cronbach alpha for the Healthy
eating scale was 0.719.
The scale of Good Eating habits was an inverse measure for eating after 7 p.m.,
eating by TV or computer, eating fast-food and overeating. These variables were
extracted from various studies that analysed eating behaviour related to weight issue.
44
The Cronbach alpha for the 4-items Good Eating scale was 0.569 which indicated poor
but appropriate for a group measure internal reliability (Schmitt, 1996).
Physical activity was measured by Godin Leisure-Time Exercise Questionnaire
(Godin & Shephard, 1985, 1997). Participants were asked to report how many times
during the 7 days period they were involved in strenuous, moderate and mild exercise.
The
level
of
physical
activity
was
counted
by
the
formula
9×strenuous+5×moderate+3×mild.
Weight controlling behaviour scale was created based upon a literature review and
included 8 items related to counting calories, planning meals, consumption of meal
substitute or weight control supplements, fasting, strict dieting, consultation with a
dietician, and weighing oneself. The Cronbach alpha for this scale was 0.687.
Body Mass Index (BMI) was calculated from two self-reported measures - height and
weight using the formula BMI=weight (kg)/height2 (m2). Self-reported measures would
likely be a reliable alternative to the measured height and weight (Ali, Minor, &
Amialchuk, 2013). The BMI categories presented by the World Health Organization were
regrouped into three categories of underweight (BMI less than 18.5), normal weight (BMI
from 18.5 to 24.99) and overweight and obese (BMI 25 and over) woman (see Table 2). As
mentioned previously, underweight woman were not included in all the analysis.
Demographic information included age, marital status, children, education, income,
perceived parents' weight situation.
Data collection. A specialized platform for online data collection www.apklausa.lt
was employed to collect the data for this research. The link of the questionnaire was
published in the article on the news site Delfi. Invitations to participate in the study were
also sent to various online forums, discussion groups etc. Several incentives for
participation in the study were employed. Incentives included individual feedback on the
BASIS-A Inventory, an invitation to a seminar on Individual Psychology and motivation,
and participating in a lottery with two prizes including the coupon for an
individual/family photo session and the coupon for buying in “Akropolis”. The platform
provided the researcher with the information about the response rate of the
questionnaire. From 6980 people who saw the survey, 1188 (17.2%) participants
answered it.
Sample. Selection of participants was decided on the following criteria as a way of
neutralizing the biological factors that could have impacted results of the study. The
criteria was the female participants were not expecting, did not have a baby one year of
age or younger, and had not been diagnosed with a disease that could impact their
metabolism or physical activity. Moreover, due to the purpose of the study, underweight
women were also eliminated from the main sample. 724 women respondents met the
criteria defined by the author of this study. The age of women sample ranged from 18 to
60 with the mean of 32.96 (SD = 9.872). The average Body Mass Index in the sample was
23.14 (ranging from 18.51 to 51.54 with a SD= 3.88). Further demographic information in
relation to the research sample is presented in the Table 1.
45
Table 1. Demographic characteristics of the research sample
Characteristic and groups
BMI
Normal
Increased
Marital Status
Married
Lives with a partner
Has a partner
Divorced
Widower
Single
Education
Basic
Secondary
High school
Unfinished university or relevant degree
University degree or other relevant education
Other
Children
Has
Does not have
Note .N = number of respondents, % = percentage of respondents
N
%
542
182
74.9
25.1
302
90
96
65
6
165
41.7
12.4
13.3
9
0.8
22.8
5
57
46
82
513
21
0.7
7.9
6.4
11.3
70.9
2.9
354
370
48.9
51.1
Approximately half of participants were married, lived with a partner and had
children. Over 70 percent of the women had university or relevant degree. Three quarters
of the research sample were women with BMI in normal range, and one quarter of the
women reported and elevated BMI.
Statistical procedures. The data was analyzed using the IBM SPSS Statistics 20.
Data was transformed in order to decrease the skewness of some mostly skewed interval
(BASIS-A scales of BSI and BC, and body mass index) variables. The scale and subscales
of the Intuitive Eating was normally distributed. The outliers of the behaviour variables
(healthy eating, good eating habits, physical activity and weight controlling behaviour)
were excluded. Therefore, parametric criteria were chosen for statistical analysis. The
statistical methods included descriptive statistics and frequencies, cronbach alpha,
pearson correlation coefficient and linear regression analysis.
Results
A number of significant relations between general score as well as subscales of the
Intuitive Eating and other behavioural variables were revealed (see Table 2). General
score of Intuitive eating was positively related to good eating habits and negatively to the
46
weight controlling behaviour. Unconditional permission to eat scale was negatively and
Body-Food Congruence Choice was positively related to all the included behaviour, while
Eating for Physical Reasons and Reliance on Hunger and Satiety Cues were positively
related to healthy eating and good eating habits, but negatively to the weight controlling
behaviour.
Table 2. Pearson correlations between the Intuitive eating and behavioural
variables
Behaviou
r
variables
Healthy eating
Good eating habits
Physical activity
Weight controlling
Intuitive
Eating
0.079*
0.226**
0.001
-0.332**
Subscales for Intuitive Eating
UPE
EPR
RHSC
B-FCC
-0.361**
0.108**
0.130**
0.453**
-0.215**
0.353**
0.150**
0.167**
-0.199**
0.011
0.054
0.204**
-0.475**
-0.206**
-0.244**
0.159**
Note. *= Correlation is significant at the 0.05 level (2-tailed); ** = correlation is significant at the 0.01 level (2tailed); Intuitive Eating = general score of Intuitive eating; UPE = Unconditional permission to eat; EPR = Eating for
physical rather than emotional reasons, RHSC = Reliance on hunger and satiety cues; B-FCC = Body-Food Congruence
subscale.
A Pearson correlation was used to explore the association of general score of the
intuitive eating instrument and Adlerian lifestyle themes. The findings included positive
relations with BSI, GA major lifestyle theme and the support Striving for Perfection and
Softness lifestyle themes with the Intuitive eating scales. Finding in addition showed
that there were negative/inverse relationships with total scores on the Intuitive eating
inventory and the BC and Harshness themes (table 3).
Table 3. Pearson correlations between the Intuitive eating and Adlerian lifestyle
themes
Adlerian
lifestyle
themes
BSI(-)
GA
TC
WR
BC
H
E
L
P
S
Intuitive
Eating
-0.138**
0.117**
-0.054
-0.026
-0.140**
-0.171**
-0.009
-0.042
0.166**
0.181**
UPE
EPR
RHSC
B-FCC
0.081*
-0.190**
-0.088*
-0.107**
0.042
0.179**
0.023
-0.050
-0.124**
-0.047
-0.007
0.082*
0.031
-0.099**
0.023
0.076
0.045
-0.236**
-0.016
-0.061
0.032
-0.239**
-0.066
-0.097**
-0.091*
0.021
-0.009
0.058
0.069
-0.132**
0.016
0.047
-0.086*
0.144**
0.195**
0.195**
-0.064
0.268**
0.070
0.104**
Note. *= Correlation is significant at the 0.05 level (2-tailed); ** = correlation is significant at the 0.01 level (2tailed); (-) = inverse relation due to the transformation of the variable; Intuitive Eating = general score of Intuitive eating;
UPE = Unconditional permission to eat; EPR = Eating for physical rather than emotional reasons; RHSC = Reliance on
hunger and satiety cues; B-FCC = Body-Food Congruence subscale; BSI =. Belonging/social interest; GA = going along;
TC = taking charge; WR = wanting recognition; BC = being cautious; H = harshness; E = entitlement; L = liked by all; P =
striving for perfection; S = softness.
47
In addition the subscales of intuitive eating and unconditional permission to eat
were negatively related to BSI, TC, and the supporting themes of Entitlement and
Striving for Perfection. Eating for physical rather than emotional reasons was positively
related to BSI, GA, striving for perfection and softness themes. Negative relations were
supported with WR, BC, Harshness and Liked by all lifestyle themes. Reliance on hunger
and satiety was positively related to BSI and Striving for Perfection lifestyle themes.
Body-food congruence was positively related to BSI, TC, WR, Striving for Perfection and
Softness supporting lifestyle themes and negatively to the harshness theme (see table 3).
The results related to the third research question indicated the significant negative
relation between Intuitive Eating and BMI (table 4).
Table 4. Pearson correlation between the Intuitive Eating and body mass index
Body mass index
Intuitive
Eating
-0.271**
UPE
EPR
RHSC
B-FCC
-0.108**
-0.243**
-0.213**
-0.090*
Note. *= Correlation is significant at the 0.05 level (2-tailed); ** = correlation is significant at the 0.01 level (2tailed); (-) = inverse relation due to the transformation of the variable; Intuitive Eating = general score of Intuitive
eating; UPE = Unconditional permission to eat; EPR = Eating for physical rather than emotional reasons; RHSC =
Reliance on hunger and satiety cues; B-FCC = Body-Food Congruence subscale.
Further, linear regression analysis for BMI was conducted. Age, perceived parents'
weight situation and weight controlling behaviour were positively related to the higher
BMI, while Eating for physical rather than emotional reasons and Reliance on the
Hunger and Satiety feelings had an inverse relation with BMI (table 5).
Table 5. Linear regression analysis for BMI in the total women sample (N=687)
F=28.524, p=0.000, R Square=0.298
Variable
(Constant)
Age
Parents' weight situation
Healthy eating
Good eating habits
Weight controlling
behaviour
Physical activity
UPE
EPR
RHSC
B-FCC
B
1.335
.003
.008
-.008
-.001
.026
SE
.027
.000
.002
.005
.002
.006
2.837E-005
-.006
-.010
-.009
-.005
.000
.004
.003
.003
.004
Beta
.408
.143
-.072
-.016
.178
t
49.793
12.037
4.288
-1.769
-.420
4.581
p value
.000
.000
.000
.077
.675
.000
.009
-.053
-.138
-.119
-.055
.274
-1.286
-3.542
-2.932
-1.433
.784
.199
.000
.003
.152
Note. B = unstandardized regression coefficient; SE = standard error associated with B; Beta = standardized
regression coefficient; t = t-value for significance of the predictor; p value = significance level.
48
Moreover regression analysis with the same variables was conducted in the group
only of those women who reported no changes in their eating habits and physical activity
during the last year. This type of selection let to eliminate those participants who, for
example, started to eat more healthy food before couple of weeks and therefore it would
be hardly to expect the relation between the current behaviour and BMI. Results
indicated that only biological variables (age and parents' weight) and two subscales of
Intuitive eating were supported as significant predictors in the model (Table 6).
Table 6. Linear regression analysis for BMI in the group of women, who reported no
change in their eating habits or physical activity in one year period (N=243)
F=11.120, p=0.000, R Square=0.324
Variable
(Constant)
Age
Parents' weight situation
Healthy eating
Good eating habits
Weight controlling
behaviour
Physical activity
UPE
EPR
RHSC
B-FCC
B
1.324
.003
.008
.005
-.001
.003
SE
.042
.000
.003
.007
.003
.010
.000
.001
-.015
-.010
-.006
.000
.007
.004
.005
.005
Beta
.414
.148
.048
-.021
.017
t
31.713
7.262
2.660
.730
-.343
.269
p value
.000
.000
.008
.466
.732
.788
.054
.007
-.225
-.141
-.075
.967
.099
-3.488
-2.018
-1.153
.335
.921
.001
.045
.250
Note. B = unstandardized regression coefficient; SE = standard error associated with B; Beta = standardized
regression coefficient; t = t-value for significance of the predictor; p value = significance level.
Conclusions
Intuitive eating was found as related to other weight management behaviours. First
finding of the negative relation between various healthy behaviours and unconditional
permission to eat scale questioned the fit of this sub-scale in the instrument. However,
Tylka and Van Diest (2013) have discussed the negative relation between unconditional
permission to eat and the body-food congruence scale as a normal result, which partially
explain the negative relation of the unconditional permission to eat and other healthy
behaviour. Eating for physical rather than emotional reasons and Reliance of hunger and
satiety scales of Intuitive eating were found as significantly related to healthy eating,
good eating habits and negatively to weight controlling behaviour. These findings were
similar to the results in prior research (Nielson, 2009; Tylka & van Diest, 2013; Van Dyke
& Drinkwater, 2013). The one scale of Intuitive eating called Body-food congruence choice
was positively related to weight controlling behaviour as well as physical activity. It
49
might be that responding the questions of the body-food congruence scale participants
used to evaluate not necessary the inner need to eat healthy food, but based this answer
more on the consciousness decision to eat healthy, which is more similar to some aspects
of the controlling behaviour than the intuitive behaviour.
A review of the findings indicated that the BSI major scale and the Striving for
Perfection supporting scale of the BASIS-A were related to all the scales of Intuitive
eating. It means that socially oriented woman with good problem solving, organizational
and stress coping skills tend to be intuitive eaters. These two scales of BASIS-A seem to
be the mostly related to the good coping resources as well as self-confidence (Curlette,
Wheeler, & Kern, 1993). Moreover need to know the social norms and follow them (high
GA) as well as perceiving one’s life in a more favourable light (high softness) could
increase the possibility of being intuitive eater. Additionally, feeling comfortable in social
situations (low BC) and positive self-view (low harshness) used to increase the possibility
to eat intuitively. The combination of these attributes above describes the woman that in
Adlerian terms could be called as healthy personality with strong ability to cope with
various situations. Therefore the construct of intuitive eating as related to healthy
personality traits, might be considered as good solution for those who seek for some
weight management strategies.
Healthy behaviour and weight controlling behaviour were not found as related to
the body mass index. However, relation between two sub-scales of Intuitive eating
(unconditional permission to eat and reliance on hunger and satiety feelings) and body
mass index was the last significant finding in this study, which supported the benefit of
Intuitive eating in relation to weight management.
Although this was not a longitudinal study, the complex evaluation of the findings
on Intuitive eating as (1) related to healthy behaviour (and negatively to weight
controlling behaviour), (2) related to the healthy personality attributes in Adlerian terms
and, finally (3) related to the lower body mass index after controlling the consistency of
the behaviour, supported the construct validity and the effectiveness of Intuitive eating
in Lithuanian women sample.
References
Adler, A. (1927). Understanding human nature. New York: Garden City Publishing Company, Inc.
Ali, M.M., Minor, T., & Amialchuk, A.(2013). Estimating the Biases Associated with Self-Perceived,
Self-Reported, and Measured BMI on Mental Health. PLoS ONE 8(12): e81021
Ansbacher, H. L ., & Ansbacher, R. R. (Eds.). (1964). The Individual Psychology of Alfred Adler New
York: Harper & Row.
Astrauskienė, A., Abaravičius, A., Bartkevičiūtė, R., Barzda, A., Bulotaitė, L. et al.(2011). Sveikos
gyvensenos rekomendacijos. Recommendations for healthy lifestyle/ Handbook. Vilnius University et al.
Augustus-Horvath, C. L., & Tylka, T. L. (2011). The acceptance model of intuitive eating: A
comparison of women in emerging adulthood, early adulthood, and middle adulthood. Journal of
Counseling Psychology, 58(1), 110–125.
Avalos, L. C., & Tylka, T. L. (2006). Exploring a model of intuitive eating with college women.
Journal of Counseling Psychology, 53, 486-497.
50
115.
Boudette, R. (2010). Integrating Mindfulness Into the Therapy Hour. Eating Disorders, 19(1), 108–
Buchanan, T. S., Fischer, A. R., Tokar, D. M., & Yoder, J. D. (2008). Testing a culture-specific
extension of objectification theory regarding African American women's body image. The Counseling
Psychologist, 36(5), 697-718.
Caldwell, K. L., Baime, M. J., & Wolever, R. Q. (2013). Mindfulness Based Approaches to Obesity
and Weight Loss Maintenance, Journal of Mental Health Counseling, 34(3), 269-282.
Carper, J. L., Fisher, J. O., & Birch, L. L. (2000). Young girls' emerging dietary restraint and
disinhibition are related to parental control in child feeding. Appetite, 35(2), 121-129.
Carrier, K. M., Steinhardt, M. A., & Bowman, S. (1994). Rethinking traditional weight management
programs: a 3-year follow-up evaluation of a new approach. The Journal of psychology, 128(5), 517-535.
Chatzisarantis, N. L. D., & Hagger, M. S. (2008). Influences of personality traits and continuation
intentions on physical activity participation within the theory of planned behaviour. Psychology and
Health, 23(3): 347–367.
Curlette, W.L., Wheeler, M.S., & Kern, R.M. (1993). BASIS-A Inventory technical manual.
Highlands, NC: TRT Associates.
Dreikurs, R. (1953). Fundamentals of Adlerian psychology. Chicago: Alfred Adler Institute.
Elfhag, K., & Morey, L. C. (2008). Personality traits and eating behaviour in the obese: Poor selfcontrol in emotional and external eating but personality assets in restrained eating. Eating Behaviors, 9(3),
285–293.
Fedoroff, I. D., Polivy, J., & Herman, C. P. (1997). The effect of pre-exposure to food cues on the
eating behavior of restrained and unrestrained eaters. Appetite, 28(1), 33-47.
Fredrickson, B. L., & Roberts, T. A. (1997). Objectification theory. Psychology of women quarterly,
21(2), 173-206.
Gaubė, J., Kern, R. M. (2015). Importance of Adlerian Lifestyle personality attributes for BMI among
woman. European Scientific Journal, 11(2), 91-109.
Gaubė, J., Kern R. M., & Stoltz, K. (2015). Psychometric Properties of BASIS-A: Lithuanian Version.
Journal of Individual Psychology. In-press.
Gast, J., & Hawks, S. R. (1998). Weight Loss Education: The Challenge of a New Paradigm.
Godin, G. & Shephard, A. (1985). A Simple method to assess exercise in the community. Canadian
Journal of Applied Sport Science, 10, 141-146.
Godin, G. & Shephard, R. J. (1997). Godin Leisure-Time Exercise Questionnaire. Medicine and
Science in Sports and Exercise, 29, 36-38.
Hart, K. E., & Chiovari, P. (1998). Inhibition of eating behavior: Negative cognitive effects of dieting.
Journal of clinical psychology, 54(4), 427-430.
Hawks, S., Merrill, R. M., & Madanat, H. N. (2004). The Intuitive Eating Scale: Development and a
Preliminary Validation. American Journal of Health Education, 35(2), 90–99.
Hooper, B. (2014). Popular diets - what is the evidence? Nutrition Bulletin, 39(3), 284–289.
Kristeller, J. L., Baer, R. A., & Quillian-Wolever, R. (2006). Mindfulness-based approaches to eating
disorders. Mindfulness-based treatment approaches: Clinician’s guide to evidence base and applications,
75-91.
Kristeller, JL, & Wolever, RQ (2011). Mindfulness-Based Eating Awareness Training for treating
binge eating disorder: The conceptual foundation. Eating Disorders, 19(1), 49–61.
Liesienė [Gaubė], J. (2010). Psychometric properties of BASIS-A: Lithuanian Version. International
Young Scientists Conference, Šiauliai, Lithuania.
MacLaughlin, H. L., Hall, W. L., Patel, A. G., & Macdougall, I. C. (2012). Laparoscopic sleeve
gastrectomy is a novel and effective treatment for obesity in patients with chronic kidney disease. Obesity
surgery, 22(1), 119-123.
McCarthy, M. (2014). Popular diets yield only modest benefits, systematic review finds. BMJ,
349(nov14 14), g6846–g6846.
51
Moradi, B., & Rottenstein, A. (2007). Objectification theory and deaf cultural identity attitudes: Roles
in deaf women's eating disorder symptomatology. Journal of Counseling Psychology, 54(2), 178.
Outland, L. (2010). Intuitive Eating. Holistic Nursing Practice, 24(1), 35–43.
Outland, L., Madanat, H., & Rust, F. (2013).Intuitive Eating for a Healthy Weight, Primary Health
Care, 23(9), 22-28.
Polivy, J., & Herman, C. P. (1987). Diagnosis and treatment of normal eating. Journal of consulting
and clinical psychology, 55(5), 635.
Polivy, J., & Herman, C. P. (1992). Undieting: A program to help people stop dieting. International
Journal of Eating Disorders, 11(3), 261-268.
Provencher, V., Bégin, C., Gagnon-Girouard, M.P., Tremblay, A., Boivin, S., & Lemieux, S. (2008).
Personality traits in overweight and obese women: Associations with BMI and eating behaviors. Eating
Behaviours, 9(3), 294–302.
Riou, M.È., Doucet, É., Provencher, V., Weisnagel, S. J., Piché, M.È., Dubé, M.C., … Lemieux, S.
(2011). Influence of Physical Activity Participation on the Associations between Eating Behaviour Traits
and Body Mass Index in Healthy Postmenopausal Women. Journal of Obesity, 2011, 1–9.
Rozin, P., Fischler, C., Imada, S., Sarubin, A., & Wresniewski, A. (1999). Attitudes to Food and the
Role of Food in Life in the U.S.A., Japan, Flemish Belgium and France: Possible Implications for the Diet–
Health Debate. Appetite, 33(2), 163–180.
Schmitt, N. (1996). Uses and abuses of coefficient alpha. Psychological Assessment, 8, 350-353.
Seligman, M. E., & Csikszentmihalyi, M. (2000). Positive psychology: An introduction (Vol. 55, No. 1,
p. 5). American Psychological Association.
Steinhardt, M. A., Bezner, J. R., & Adams, T. B. (1999). Outcomes of a traditional weight control
program and a nondiet alternative: a one-year comparison. The Journal of psychology, 133(5), 495-513.
Stubbs, J., Whybrow, S., Teixeira, P., Blundell, J.,Lawton, C, Westenhoefer, J., Engel, D., Shepherd,
R., Mcconnon, A., Gilbert, P., & Raats, M.(2011). Problems in identifying predictors and correlates of weight
loss and maintenance: implications for weight control therapies based on behaviour change. Obesity
reviews, 12, 688–708.
Sung, J., Lee, K., & Song, Y.-M. (2009). Relationship of eating behavior to long-term weight change
and body mass index: The Healthy Twin study. Eating and Weight Disorders, 14(2-3), e98–e105.
Tribole, E. & Resch, E. (1995) Intuitive Eating: A Revolutionary Program that Works. New York: St.
Martin’s Press.
Tribole, E., & Resch, E. (2003). Intuitive Eating: A Revolutionary Program That Works, St. Martin’s
Griffin.
Tylka, T. L. (2006). Development and psychometric evaluation of a measure of intuitive eating.
Journal of Counseling Psychology, 53(2), 226–240.
Tylka, T. L., & Hill, M. S. (2004). Objectification Theory as It Relates to Disordered Eating Among
College Women. Sex Roles, 51(11-12), 719–730.
Tylka, T. L., & Kroon Van Diest, A. M. (2013). The Intuitive Eating Scale–2: Item refinement and
psychometric evaluation with college women and men. Journal of Counseling Psychology, 60(1), 137–153.
Tylka, T. L., & Wilcox, J. A. (2006). Are intuitive eating and eating disorder symptomatology opposite
poles of the same construct? Journal of Counseling Psychology, 53(4), 474–485.
Van Dyke, N., & Drinkwater, E. J. (2013). Review Article Relationships between intuitive eating and
health indicators: literature review. Public Health and Nutrition. 17(08), 1757–1766.
Vitale, E., Jirillo, E., & Magrone, T. (2014). Correlations between the Youth Healthy Eating Index,
Body Mass Index and the Salivary Nitric Oxide Concentration in Overweight/Obese Children. EMIDDT,
14(2), 93–101.
Wing, R. R., & Hill, J. O. (2001). Successful Weight Loss Maintenance. Annual. Review of
Nutrition., 21(1), 323–341.
Wolever, R. Q., & Best, J. L. (2009). Mindfulness-Based Approaches to Eating Disorders. Clinical
Handbook of Mindfulness, 259–287.
52
World health organization (2010). Global Recommendations on Physical Activity for Health.
Downloaded from: http://www.who.int/dietphysicalactivity/publications/9789241599979/en/
World health organization (2014). Global Strategy on Diet, Physical Activity and Health.
http://www.who.int/dietphysicalactivity/diet/en/
53
SOCIAL LEGAL TRANSFORMATION OF PAKISTAN
Sohaib Mukhtar
The National University of Malaysia, Pakistan
sohaibmukhtar@gmail.com
Abstract
Pakistan came into being in 1947. It struggled a lot during its initial days. It did not come
to consensus to make a constitution until 1956 but later on military regime intervened. It is a
drawback of Pakistan that laws and the constitution are not made indeed for its people rather
they are made for the selfish elite who come into the power time to time without the support of
the people. An unelected person cannot make a law for the betterment of the people he always do
things for his own interest.
Purpose - To point out weaknesses and hindrances in the social legal transformation of
Pakistan and to recommend changes and best possible ways to build a highly social legal
transformed society.
Design/methodology/approach - The treatise is made taking into account the qualitative
approach by looking into the historical prospect of social legal issues of Pakistan and to come to a
conclusion to draw a better picture if followed the suggested steps.
Findings - The paper includes the review of the history and weaknesses in legal
transformation and comprehensive suggested steps to be followed to overcome the weaknesses
and deficiencies.
Research limitations/implications - The paper is limited to the social and legal aspects of
the transformation in Pakistan and does not go into the deep details of politics and culture.
Practical implications - Suggested steps can be followed by the legislature to make
amendments in laws and to make more suitable laws which is a necessity for the better social
transformation of Pakistan.
Originality/Value - The research is a good piece and has an importance in its field and may
help a lot in the development of the country and the region specially and the world at large
generally.
Keywords: Islamic rulers of the sub-continent; British India and its laws; Constitution of
Pakistan 1956,1962 and 1973.
Research type: The said research is a critical analysis on the development and
transformation of Pakistan with respect to law and social justice.
54
Introduction
Maharajas of India ruled over India for decades and they were considered
oppressors because they did not give much rights to the people of India during their
reign. Raja DAHIR was the ruler of Sindh when Muhammad bin QASIM came with a
Muslim army and defeated him and his army in
712 AD. Muslim rulers came to
India and they also ruled over India for decades, they did some beneficial deeds for the
people of India and the best example is that Islam spread thereafter in the subcontinent,
but they did not do any kind of legislation for the betterment of the people of this area
except the ruler ALAMGIR, who compiled the decisions of the Muslim Jurists which is
belonged to the HANAFI School of thought, in a book named FATAWA AALAMGIRIA.
HANAFI School of thought is one of the four schools of thought in an Islamic Law whose
founder was Imam Abu HANIFA, who did not write many books but his pupils Imam
Muhammad bin Hassan Al-SHEBANI and Imam Abu YOUSUF wrote many books and
referred them to their teacher Imam Abu HANIFA. In last years of the Muslim reign in
India, Muslim rulers indulged in luxuries and their main focus was to hold the power for
a longer period of time and they did not do many good things for the benefits of the
people. England entered India step by step; first they started trade in India and took
permission from the Muslim rulers for their trade activities.
England captured the Bay of Bengal in 1757 and defeated the ruler of Indian state
MAYSOR; TIPU Sultan in 1799; before capturing the whole India in 1857. The war of
1857 was fought by Muslims and Non-Muslims of India together against England but
after the defeat in war India became the colony of England and it gave more importance
to Non-Muslims and provided them government jobs and others facilities but Muslims
were in minority and they struggled a lot during that reign.
Muslim population were not familiar with English language curriculum that is why
they did not send their children to the schools built by the government but Non-Muslims
started to study in English medium schools and they got government jobs. After 1857
England passed several statutes, but unfortunately they were most of them for the
protection of its ruling elite and for the continuation of its control over India. Pakistan
Muslim League was built in 1906 to raise the voice of Muslims in front of the ruling elite.
People of India were oppressed during Hindu Maharajas period, during Muslim
oppressors and during the British Government as well especially minorities struggled a
lot. They only enjoyed few benefits, but they did not have enough fundamental rights and
they were oppressed by the ruling elite within and without.
After the independence of Pakistan in 1947, it has adopted British Indian Laws as
well as the British Indian Constitution of 1935. Pakistan made its first constitution in
1956, which did not last along and was abrogated by the military regime in 1958 and
thereafter the military dictator gave his self made constitution in 1962 which was a clear
cut power generator for him and he was made a sole power source of the country. Though
the economic situation of the country during the military reign was not bad but voice of
the people was not heard and a pure electoral system was not formed. East Pakistan
55
became Bangladesh in 1971 due to the mistakes of the ruling elite because they were not
giving much rights to the citizens. The general assembly passed the third and the
existing constitution of Islamic Republic of Pakistan in 1973, but unfortunately the ruling
elite; who have been coming into the power through rigged elections; changed and
amended it as they wanted it for their personal benefits and not for the benefits of the
general public. People of Pakistan are still in need of a pure electoral system, a
trustworthy government and a bunch of representatives who work for their benefits and
not for their own benefits. Most of the laws of the country are needed to be amended
according to the wishes of the society and according to the customs, traditions and norms
of Islam because it is a consensus of the society that in Pakistan no law shall prevail
which is against the principles of Quran and Sunnah.
Historical Background
Hindu rulers ruled the Indian sub-continent for centuries until 92 AH when
Muhammad Bin QASIM defeated the ruler Raja DAHIR and conquered the area which is
part of modern day Pakistan in 712 AD. Muhammad Bin QASIM is considered a good
ruler, he gave rights to the
Non-Muslims as well, and because of this many nonMuslims converted to Islam. It is reported that when he was leaving India, non-Muslims
were weeping and after him they made his idols. He gave many non-Muslims positions in
the administration. 1
Mahmud of GAZNI did seventeen attacks on Indian capital New Delhi and at last
conquered it. He ruled over it from 997 till 1030 AD. He took wealth from the rich people
and distributed among the poor people of India. There after Muhammad of GHOR ruled
over India from 1173 AD until he was killed while he was performing prayers in 1206 AD
at the place near Jhelum, Punjab, Pakistan. There were plenty of Muslim dynasties in
India started with the slave dynasty or a MAMLUK dynasty from 1206 AD with the
emergence of QUTUB-UL-DIN AIBAK, he was the slave of Muhammad of GHOR and he
gained power in 1206 after the death of Muhammad. QUTUB died while playing polo in
1210, he was the founder of MAMLUK dynasty and built the famous QUTUB MINAR in
New Delhi. He laid the stone of the traditions of Muslim rulers of India to make beautiful
place in India. After him many other Muslim rulers made special places in memories of
their loved ones. 2
The KHILJI dynasty came into being in 1290 AD until 1320. It was formed by
FEROZ KHILJI. That dynasty was all bloodshed, there were killings and noise all over
India, and it was ended when the last ruler Mubarak Shah was killed by his army chief
and then GHIYATH-UL-DIN TUGLUQ captured New Delhi and announced the inclusion
of the TUGLUQ dynasty in 1320.
1
2
Derryl N. Maclean, Religion and Society in Arab Sind, Netherlands, E.J. Brill, 1989, at 58 & 59
Hamid Waheed Alikuzai, A Concise History of Afghanistan, USA, Trafford, 2013, at 122
56
The TUGLUQ dynasty went off until 1414 AD, in which FEROZ Shah TUGLUQ
ruled from 1351 until 1388, a city in Indian Punjab Ferozepur is named after his name
though he is not considered by some as a beneficial ruler for the people. 1
The Syed dynasty was started from 1414 to 1451, they claimed to be the decedents
of Prophet Muhammad (peace be upon him). KHIZR Khan was the founder of the said
dynasty and he never claimed himself a ruler, he considered himself the vassal of TIMUR
and his son Shah Rukh. ALAM Shah was the last ruler of the said dynasty who
surrendered in favor of BEHLOOL LODHI, the founder of the LODHI dynasty in 1451.
The reign of LODHI dynasty was from 1451 until 1526, where BEHLOOL LODHI,
ISKANDER LODHI and Ibrahim LODHI ruled the Indian sub continent.
Thereafter Mughal Empire came into being with the entrance of Baber who ruled
from 1526 until 1530 AD. He defeated Ibrahim LODHI in the first battle of PANIPUT.
He was died in 1430 AD and buried in Kabul, Afghanistan. Thereafter his son HUMAYU
ruled from 1530 until 1556 but during his tenure Sher Shah Suri ruled over India from
1540 to 1545. HAMAYU was considered a perfect man due to his devotion for the people
of the area.
AKBER was crowned in 1556 AD after the death of his father HUMAYU. He
introduced a new religion with the mix principles of Islam and Hinduism, to seek the
support of non Muslims. Mughal dynasty tripled in size during his tenure. Non-Muslims
were given administrative posts in his tenure. Muslim Jurists were not happy with him. 2
He ruled over Indian from 1556 till 1605 AD.
East India Company was established in 1600 AD during the reign of AKBER, but
thereafter his son Jahangir came into the power and gave permission to British Traders
in 1609 to trade in Indian sub continent. Jahangir ruled India from 1605 until 1627 AD.
Shah Jahan was the third son of Jahangir, he came into the power in 1628 AD after
the death of his father. He made the Taj Mahal in memory of his loving wife.
ORANGZAIB ALAMGIR ruled over India from 1659 till 1707 and he compiled the
Legal Opinions of the HANAFI School of thought in Islamic Law in the book called
FATAWA AALAMGIRIA. After him six or seven rulers came and they all were indulged
in luxuries and people of India were in a difficult situation at that time because of the
war which was started slowly between UK and the Mughal Empire.
England captured Indian Bengal in 1757 by defeating the ruler SIRAJ UL DULA
and MAYSUR in 1799 by defeating its ruler TIPU Sultan with the help of their spies, Mir
JAFAR and Mir SADIQ. The last Muslim ruler of Indian sub-continent was BAHADUR
Shah Zafar, he was captured and sent him to Burma, where he was died in 1862.
Muslims and Non Muslims of India fought together against the British Empire in
1857 but defeated by the British Army. England conquered New Delhi and made India as
its colony in 1857. It introduced many laws which were later on became the laws of India
and Pakistan separately, after some amendments they are still existing laws of Pakistan,
India, Bangladesh and many other South Asian and South East Asian Countries.
1
2
R.S. Chaurasia, History of Medieval India, India, Atlantic Publishers and Distributors, 2002, at 74 & 75
John F. Richards, The Mughal Empire, UK, Cambridge University Press, 1995, at 36 & 37
57
Institution of British Legislation in India
The Government of India Act was introduced in 1858 by the British Government, in
which it was prescribed that the Queen will be the Head of the Indian State and her
representative will be the ruler of India, who will be the Governor General, but will be
called the Viceroy. The rule of the East India Company was terminated with the
emergence of the said act. 1 The Board of Control of India shall be dissolved and the
Secretary of the state of India will take up the powers granted to the Board of Control of
India. Indian Civil Service was also introduced under the control of the Secretary of the
State.
The Indian council act was introduced in 1861 through which the viceroy’s executive
council transformed into a cabinet which is consisted of six members. The then Secretary
of state of India Charles Wood stated that this is an enormous act which will bring good
in the region. 2
The said act helped Indians to make an influence in the legislative council. The
Indian Council Act of 1861 was later on amended in 1892 and it enhanced the non-official
members both in provincial and central legislative councils. The Indian Council Act of
1861 which was amended in 1892 was repealed by the Government of India Act of 1915.
In 1906 Lord MINTO was the viceroy of India and Lord Morley was the secretary of
the state of India. They prepared a document and gave their recommendations for the
social legal reforms in Indian state, which was approved by the British Parliament in
1909.
Local Bodies system was formed under the MINTO-Morley Reforms of 1909, its
representatives were to be selected by the people of the India directly. An electoral college
was also formed; its representatives were to be selected by the votes of the local body’s
representatives. A provincial councils and an imperial council were also formed. An
imperial council had sixty members.
The Government of India Act of 1915 is basically an act to amalgamate all previous
enactments of British India. It was consisted of 135 section and five schedules.
The Government of India Act was introduced in 1919 on the recommendations of the
Secretary of the State of India Edwin Montagu and Viceroy Lord Chelmsford according to
which a diarchy was formed. The basic purpose of the act was to expand participation of
Indians in the Indian Government. In the said act, the administrative wing of the state
was divided into two parts, each separate from the other part. Ministers of the state were
representatives of the people. Members of the executive council were representatives of
the ruling elite, they were appointed by the Governor General and may be dismissed by
him.
1
2
The Government of India Act-1858, S 1
S.N. Sen, History Modern India, India, New Age Publishers, 2006, at 110
58
The Governor General was answerable to the legislature; it can remove him from his
seat with the vote of no confidence. The department of finance was under the supervision
of the executive council. All nation building departments were under the control of
ministers but all new projects cannot be inaugurated without the consent of the finance
secretary.
These reforms were repealed but took into consideration for the making of the
Government of India Act in 1935, which later on was adopted by India and Pakistan as
their temporary constitution in 1947, until they make their own constitutions.
The Government of India Act was introduced in 1935. It was a comprehensive
constitution for the British India, which represented the federation. Governor General
was the highest authority at the state but the head of the state was Queen. Diarchy
system which was existed in earlier acts remained there in the 1935 Act as well. There
was a rule of accession in the said act, according to which an independent state can join
the British India as one of its parts.
The executive wing of the state was headed by the Governor General and he was the
head of the armed forces as well. He was responsible for the appointments and dismissals
of the ministers as well as fixation of their salaries. Special responsibilities of the
Governor General were peace keeping, maintaining finance and safeguarding interests of
the minorities.
At federal level Governor General was authorized to appoint three councilors for the
majesty’s council and they were answerable to him. He also authorized to appoint ten
council of ministers and they were answerable to the general public of India.
At provincial level a governor was appointed by the queen and he was answerable to
the Governor General of India. He was liable to take advices from the council of ministers
but those advices were not binding upon him, he could take decisions on his own at
provincial level.
The Indian Parliament was made of the King, Governor General and two houses.
The upper house was called the house of assembly which was headed by the speaker and
it was consisted of 250 members as the lower house was called the council of state and
headed by the president. It had 156 members. A joint sitting could not be called except
with the permission of the Governor General.
Financial bill had to be passed in a joint sitting but other bills could be passed in
any of the houses.
The drawbacks of the legislative assembly of India under the 1935 act were that it
could not amend or repeal any law passed by the British parliament, it could not amend
or repeal the order passed by the Governor General of India, it could not amend any act of
India and it could not do any legislation with respect to foreigners as well as with respect
to discrimination.
The Government of India Act 1935 was actually made to protect the British ruling
elite and the British Parliament to continue their superiority over Indian people and
Parliament.
59
The judiciary had an original jurisdiction to decide a dispute, an appellate
jurisdiction to review lower judiciary decisions and an advisory jurisdiction to give
advices to the government. Superior judiciary was the custodian of the 1935 constitution.
1935 act was a comprehensive piece of writing, which was accepted with some
reservations by all the major political parties of India whether Muslim or non-Muslim.
An election was also held and a government was also formed under the 1935 act but
Muslim Hindu conflict was the main reason of the separation of India.
The last viceroy Governor General Lord Mount Batten made consultations with
Indian Congress and Muslim League and came to a conclusion of two separate states
India and Pakistan.
An Indian Independence Act was passed by the British Parliament in 1947,
according to which two dominions were formed: Pakistan and India. A dominion is a
country which is a part of commonwealth. One Governor General could be appointed for
both dominions. Mount Batten wanted to become the Governor General of Pakistan and
India. Pakistan rejected to make him as its first Governor General and Muhammad Ali
Jinnah took oath on 11th August 1947 as the first Governor General of Pakistan, because
of this Mount Batten pressurize Redcliff Line Commission to put many Muslim populated
areas into India rather than in Pakistan and because of this injustice Kashmir Conflict
took place and Pakistan and India have fought three wars and many small conflicts since
1947.
Two constituent assemblies were formed for making of the new constitution for their
homeland as well as for making of the new laws as well as for making amendments in
existing laws of British India. From 1947 onwards the assent of the King or Queen has
been no weighed in Indian Subcontinent as well as the British Parliament cannot do any
legislation for the Indian subcontinent and the office of the secretary of the state of India
was dissolved and all agreements solemnized between the Indian Government of England
and other states has ceased to have effect.
After Independence of Pakistan
The government of India Act 1935 was the first constitution of Pakistan. Under the
Indian Independence Act of 1947, it was decided that all previous laws passed by the
British Parliament for India will continue to apply unless otherwise decided by the
Constituent Assembly. The Governor General was given powers to accept or reject the
law passed by the constituent assembly. The Governor General was given many other
powers under the independence act of 1947, for example he was the chief executive as
well as the head of the state and he was authorized to nominate the prime minister and
other ministers of state.
Muhammad Ali Jinnah nominated LIAQUAT Ali Khan as the first prime minister of
Pakistan; he remained on his seat unless he was killed in Rawalpindi on 16th October,
1951. He was also a commander in chief of the armed forces, he was authorized to call the
60
session of the parliament and he was given powers to accept or reject the resolution
passed by the parliament.
All provincial assemblies were under the control of the Governor General thus he
was authorized to nominate Governors of all provinces. The provincial Governors were
authorized to appoint the provincial ministers but that appointment must be approved by
the Governor General.
The objectives resolution was passed by the first constituent assembly of Pakistan in
1948 which laid down the principles of the new constitution and future laws of Islamic
Republic of Pakistan.
The resolution stated that the sovereignty belongs to Al-Mighty Allah and the
authority will be exercised by the people’s representatives within the limits prescribed by
him in the Holy Quran and the Sunnah, principles promulgated by Islam shall be fully
observed, Muslims of Pakistan shall order their lives according to the teachings of Islamic
Law, minorities are free to act according to their religion, fundamental rights shall be
guaranteed to all citizens of the state, the independence of the judiciary shall be fully
observed, the government shall safeguard minorities interests as well as safeguard the
integrity of the territories of Islamic Republic of Pakistan.
A basic principle’s committee was formed on 12th March, 1949 to recommend a
structure for the new constitution of Pakistan as well as to decide the eligibility of the
voters and to decide status of different posts of the judiciary.
First report of the committee was presented by the then prime minister LIAQUAT
Ali Khan in 1950. Second report was presented by the second prime minister of Pakistan
KHUWAJA NAZIM-UL-DIN on 22nd December, 1952.
Lastly on 23rd March, 1956 the new constitution of Pakistan was promulgated when
Prime Minister of Pakistan was Muhammad Ali BOGRA. It had 234 articles which were
consisted in thirteen parts, also included six schedules.
In the constitution of 1956, Pakistan was declared Islamic Republic of Pakistan and
the dominion under the 1935 act was ceased. Principles of Policy were introduced for the
government under the provisions of the Holy Quran and Sunnah.
The post of Governor General was ceased to exist instead the post of the President
was introduced. He should be at least of 40 years old at the time of his appointment and
must be a Muslim. He was required to formulate an Islamic research organization for the
establishment of the true Islamic society. He also was authorized to make the
appointments of the chairman and the other members of the election commission of
Pakistan, Public Service Commission and the Delimitation Commission as well as the
appoint of the Prime Minister amongst the members of the National Assembly of Islamic
Republic of Pakistan , but the appointed Prime Minister must take the vote of confidence
from the National Assembly within 2 months from the date of his appointment otherwise
the president may remove him if he loses the confidence of the members of the National
Assembly.
The legislature was unicameral consisted of 300 members, 150 seats were allocated
to the west Pakistan and 150 seats allocated to the East Pakistan and 5 seats each were
allocated for women in both parts of the country. The concept of one unit was introduced.
61
The National Assembly was required to meet at least twice in a year and at least once in
a year at Dhaka. Direct elections were required to be conducted and every citizen of
Pakistan having the age of 21 years, was eligible to vote.
Three lists were introduced: the federal list consisted of 30 items, the provincial list
consisted of 94 items and the concurrent list consisted of 19 items.
Fundamental rights were guaranteed to the general public under the said
constitution but the president was authorized to suspend those rights in emergency
situations.
Urdu and Bengali both were accepted as national languages and the English was
accepted as official language of the state.
The constitution of 1956 did not last a long and was abrogated by the then president
ISKENDAR Mirza on 7th October, 1958. He appointed AYUB Khan as the Chief Martial
Law Administrator of his regime. President felt that the power is sliding down from his
hands towards the Chief Martial Law Administrator thus he appointed AYUB khan as
his Prime Minister on 24th October, 1958 but AYUB Khan refused to take oath and he;
with the help of armed forces officers; arrested ISKENDAR Mirza and gained the position
of the Chief Martial Law Administrator on 27th October, 1958.
After the promulgation of the 1962 constitution, he made himself the President of
Pakistan. Later on in 1965 the elections of president ship took place, in which he
defeated; with massive rigging; the other candidate Fatima Jinnah who was the sister of
the first Governor General of Pakistan.
The constitution of 1962 was the second constitution of Pakistan. The first
constitution was enforced on 23rd March 1956 and abrogated on 8th October 1958. The
second constitution was promulgated on 1st March 1962 but enforced on 8th June, 1962. It
consisted of 250 articles in 12 parts and 3 schedules.
It introduced the presidential form of government and the president was vested
almost all powers of the decision making. He must be at least 35 years of age and a
Muslim. The term of president ship was for five years and not more than two terms can
be taken by anyone. He had the sole authority to appoint major heads of all the federal
institutions of the country under the federal government.
The constitution provided unicameral legislature, like the previous constitution of
1956 but it deduced the seats into 156, later on seats were increased to 218 with an
amendment in the constitution with 6 seats allocated to women. Equal seats were
allocated to both parts of the country. Only 80,000 people were allowed to vote and later
on number increased to 120,000 as it was an indirect voting system equally divided into
two parts of the country.
The executive authority rested in the president and he was authorized to exercise
the veto power in the legislative affairs. He also was authorized to issue ordinances if the
assembly was not in session or if there was an emergency situation, but it needed
approval of the National Assembly within 108 days of its promulgation. For both parts of
the country, two provincial Governors were appointed by the President.
62
The name of Pakistan was changed from Islamic Republic of Pakistan to Republic of
Pakistan, but later on, with the pressure of the general public, a first amendment was
passed and the word Islamic was added in the name of the country.
The president had powers to appoint the chief justice of the supreme court of
Pakistan and the chief justices of the high courts of Pakistan. He also had the authority
to remove a judge after an inquiry and determination on the grounds of misconduct,
mental incapacity or physical illness.
In a period of 8 years of this constitution, eight amendments took place and on 25th
March, 1969 it was abrogated by the same person who promulgated it. General AYUB
Khan abrogated his own constitution and handed over the powers to another military
dictator General YAHYA Khan on 25th March, 1969, who announced the general elections
under Legal Frame Work Order. Pakistan People’s Party won the majority seats in West
Pakistan and AWAMI League won the majority seats in East Pakistan but YAHYA Khan
did not transfer the powers to the majority party and started military operation in East
Pakistan, later on East Pakistan was demolished due to the mistakes of the ruling elite of
Islamic Republic of on 16th December, 1971.
General YAHYA Khan handed over the powers to Zulfiqar Ali Bhutto, who became
the first civil martial law administrator on 20th December, 1971. He made a committee
for the making of the new constitution of Islamic Republic of Pakistan. The third and the
existing constitution of Islamic Republic of Pakistan approved by the national assembly
of Pakistan on 10th April, 1973 and was promulgated and enforced on 14th August, 1973.
The constitution of Islamic Republic of Pakistan has 280 articles, consisted in 12
parts and 7 schedules. Part number one is introductory which says that the Pakistan has
four provinces and the government will eliminate all forms of exploitation from the
country. Islam is the state religion of Pakistan thus it is not a secular country like India.
The objectives resolution was made the preamble of the constitution and later on it was
made its effective part with the inclusion of article 2A in the constitution. All citizens
have been guaranteed fundamental rights provided in the constitution, they can do all
legal acts and they cannot be stopped from doing any legal act and cannot be forced to do
any illegal act.
All articles of the constitution has prospective effects except the article number 6
which has retrospective effect which says that any person guilty of an offence related to
the abrogation of the said constitution has committed a high treason and is liable to the
capital punishment.
Part number two deals with the fundamental rights and principles of policy.
Provisions of fundamental rights are binding upon the government as the provisions of
the principles of policy are not binding upon the government.
Fundamental rights protected under the existing constitution of Pakistan are
namely: protection of life and liberty, protection against illegal detention, a right of due
process and free trial, protection against slavery and forced labor, protection against
retrospective punishment, protection against jeopardy and self incrimination, protection
of home and protection against torture for the purpose of extracting an evidence, freedom
of movement, assembly, association, trade, business and profession and freedom of
63
speech, right of information, freedom of religion, protection against imposed religious
taxation, protection against imposed attendance of religious institution, right to acquire
property in any area of Islamic Republic of Pakistan and protection of property rights,
rule of law shall be fully observed and therefore everybody is equal before the law and
there is no discrimination, right of education is also observed and the federal government
will provide free education to all the citizens of Pakistan, right to access public places by
all citizens except when there is a separate place arranged for women only, male entrance
will not be allowed there, protection against discrimination in services and protection of
Urdu language and the culture of Islamic Republic of Pakistan. 1
Part number three deals with the federation which includes the president and the
legislature. The president is the head of the state; he must be a Muslim and at least 45
years of age. He will be elected by the joint sitting of the bicameral legislature for the
term of five years.
The president cannot held his position for more than two terms. He was authorized
to appoint the Attorney General, the Chief Election Commissioner; Governors of
provinces and judges of the Supreme Court and High Courts. The president can be
impeached or removed from his place on the charges of misconduct and violation of the
constitution as well as on physical and mental sickness.
The President is liable to act on the advice of the prime minister of Pakistan, who is
the head of the executive wing of the state and the leader of the house. He is authorized
to elect federal ministers and ministers of the state amongst the members of the
parliament.
The said constitution suggests bicameral legislature; the upper house is the senate
and the lower house is the national assembly. Initially the national assembly had 200
members which later on enhanced with amendments in the constitution, nowadays total
number of members are 342. The senate was initially had 63 members which later on
increased and nowadays it has 104 members.
Part four deals with the provinces, every province has a unicameral legislature with
the leader of the house called the chief minister. The governor of the province shall be
appointed by the president of the Islamic Republic of Pakistan.
Part five deals with the administration and part six deals with the financial
matters. Part seven deals with judicature, there is one Supreme Court and five High
Courts in the country. The Federal SHARIAT Court has been formed to decide issues
related to Islamic Law, it also has powers to see existing laws whether they are in
accordance with the injunctions of Islam or not. An Islamic Advisory council was also
formed to give recommendations to bring existing laws of Pakistan in conformity with the
injunctions Islam. Part eight deals with the election process and part nine has some
Islamic Provisions. Part ten deals with the emergency situations in the country and part
eleven deals with the amendment procedure. An amendment may be made in the
constitution in a joint sitting with 2/3 majority. Last part has miscellaneous provisions
1
AA 9 to 28, The Constitution of Islamic Republic of Pakistan-1973
64
related to the armed forces of Pakistan, Tribal Areas, Service matters and Interpretation
issues.
After the promulgation of the constitution of Pakistan 1973 people felt a change in
the society but it was not a long ago when in 1977 Army Chief General Muhammad ZIAUL-HAQ abrogated the constitution and he said later on that he did not abrogate the
constitution but it was held in abeyance.
Due to Afghanistan War against the Russia, Pakistan affected a lot and at least 2
million refugees crossed the border and came to Pakistan. After the death of General ZIAUL-HAQ in 1988, first Benazir Bhutto and then Nawaz Sharif took two terms as Prime
Minister but country went down economically. In 1999 General PERVAIZ MUSHARAF
took over the charge of Pakistan and he was there until 2007 as Army Chief and gave a
resign as President in August, 2008.
BENAZIR BHUTTO was assassinated on 27th December, 2007 and his husband took
charge as the president of the country as his party won the elections in 2008, but it was
considered a rigged elections as it was under the umbrella of PERVAIZ MUSHARAF.
People of Pakistan thought that this is a time for us to change the corrupt system
but it was all wrong as the reign of ZARDARI broke all the records of corruption during
his tenure from 2008 till 2013.
MIAN Muhammad Nawaz Sharif has been elected as the new Prime Minister of
Pakistan in 2013. Two years has been passed. All major parties of Pakistan are on a
consensus that the elections which was held in 2013 was rigged and they demand an
inquiry under a judicial commission and a new fair and free elections under a neutral
setup.
Conclusion and Recommendations
Pakistan needs a leadership and bunch of a trustworthy politicians who should come
in the power through fair and free elections to contribute in the new developed structure
building of a country. It needs a constitution to be amended and changed according to the
general interests of the people. Laws are also required to be made and amended for
keeping in mind the interests of the general public of Pakistan and not keeping in mind
the ruling elite only, who have done enough corruption and has made every illegal thing
legal; through amendments in the laws; according to their own wishes.
I would like to give some suggestions as follows:
1. The Parliament must make a Judicial Committee which will be a body of well
known judges; whether they are in office or retired; and other senior lawyers with a
bunch of juniors as well, who will see each and every law of Pakistan and suggest
changes according to the society, culture and customary practices of the people of Islamic
Republic of Pakistan.
The powers of the committee must be limited to recommendations only as they are
not elected representatives of the people so they cannot make legislation, they can only
give recommendations and suggestions.
65
2. The Government of Pakistan should make a body of seniors and well qualified
people of the specialized fields, who will give suggestions related to their area of practice
and those suggestions will be given to the Judicial Committee and that committee will
scrutinize those suggestions and thereafter recommend them to the legislature for the
making of a new law or changes in the existing law.
As mentioned earlier these committees shall not be formed to make changes in laws
or to make new laws, these may be formed for taking suggestions only as they are experts
of their fields and in Pakistan mostly representatives of the people do not have enough
capabilities in all areas.
3. Major laws of Pakistan like code of civil procedure, code of criminal procedure,
specific relief act, penal code are all were legislated by the British Parliament before the
independence of Pakistan. These laws are required to be amended in the interest of the
general public of Islamic Republic of Pakistan.
4. Though the law of evidence, which was passed before partition in 1872 has been
repealed and a Qanoon-e-SHAHADAT Order has been passed in 1984, but it also needs to
be amended a bit to fill the lope holes in the process of the evidence before the court of
law for the smooth trial.
References
Derryl N. Maclean. Religion and Society in Arab Sind. Netherlands. 1989. E.J. Brill.
Hamid Waheed Alikuzai. A Concise History of Afghanistan. USA. 2013. Trafford.
R.S. Chaurasia. History of Medieval India. India. 2002. Atlantic Publishers and Distributors.
John F. Richards. The Mughal Empire. UK. 1995. Cambridge University Press.
Hamid Khan. Constitutional and Political History of Pakistan. Karachi, Pakistan. 2001. Oxford
University Press.
Ahmed Syed Iftikhar. Essays on Pakistan. Lahore, Pakistan.1983. Alpha Bravo Publishers.
Muhammad Munir. Constitution of Islamic Republic of Pakistan. Lahore, Pakistan.1965. All
Pakistan Legal Decisions.
G. W. Choudhry. Constitutional Development in Pakistan. London, UK.1969. Law and Brydon.
Blood Peter R. Pakistan: A Country Study. Washington D.C. USA.1995. Federal Research Decision,
Library Congress.
Manzooruddin Ahmed. Contemporary Pakistan. Karachi, Pakistan. 1982. Royal Book Company.
Yasmeen Yousuf Pardesi. An Analysis of the Constitutional Crisis in Pakistan (1958-1969). The
Dialogue. Volume VII. November 2004. Pakistan
The Government of India Act-1858
The Indian Council Act-1861
The Indian Council Act-1892
The Indian Independence Act-1947
The Objectives Resolution-1948
The Constitution of Pakistan-1956
66
MEDŽIAGIŠKUMO POVEIKIS ŠIUOLAIKINEI SAKRALINEI LĖLEI
Aušra Bernotė
Kazimiero Simonavičiaus universitetas, Lietuva
ausra.bernote@gmail.com
Rūta Tamošiūnaitė
Mykolo Romerio universitetas, Lietuva
tamosiunaite.ruta@gmail.com
Santrauka
Tikslas - išnagrinėti lėlių kilmę, paskirtį, ir šią informaciją panaudoti kūrybinio darbo
procese. Pagrindini tyrimo klausimas: Ar medžiagiškumas turi įtakos sakralinės lėlės
funkcionalumui?
Tyrimo prieiga - kokybinis tyrimas: lyginamoji analizė, iš dalies struktūrizuotas interviu su
menininkais.
Rezultatai – nustatyti apeiginiai skirtumai tarp sakralinių lėlių; atskleistos pagrindinės
sakralinės lėlės konstravimo medžiagos; nustatytas lėlių vaidmuo mene; ir atskleistas ryšys tarp
lėlės medžiagiškumo ir funkcionalumo.
Tyrimo ribotumas – lyginamajai analizei naudotas šaltinių sąrašas nėra baigtinis.
Praktinė nauda - ryšio tarp medžiagiškumo ir funkcionalumo suvokimas yra būtinas
įgyvendinant meno paskirtį.
Originalumas - tskleisti šiuolaikinės visuomenės vertybių pasikeitimą, patogesnio gyvenimo
beieškant. Sumenkėjus apeigų, magijos reikšmei žmonės nejučia patys tampa „lėlėmis“ įsisukę į
vartojimo ratą.. Tyrimo metu žvelgiama giliau į šį procesą.
Raktiniai žodžiai: sakralinė lėlė, medžiagiškumas, funkcionalumas.
Tyrimo tipas: empirinis tyrimas.
Įvadas
Didėjant gyvenimo tempui visuomenė vis labiau tampa vartotojiška. Vis mažėja
tradicijų svarba ir įtaka, nuvertinami ne tik daiktai, bet ir pats žmogus. Žmonės
susikuria tik sau priimtiną vertybių komplektą, kuriuo vadovaujasi gyvenime,
67
įtraukdami ne tik teigiamas, bet ir neigiamas vertybes. Sakralinės apeigos yra vienas iš
moralės puoselėjimo būdų, atitinkamai visiems sakraliniams atributams yra teikiama
ypatinga reikšmė.
Apeiginės lėlės naudojamos magijoje, religiniuose ritualuose visame pasaulyje, „lėlė“
ne vien kaip žmogaus modelis religinių apeigų metu, bet ir vaikų žaislas. Domėtasi lėlių
reikšme, dekoro detalėmis bei atlikimo technikomis skirtingose kultūrose: Afrikoje-Vudu,
Amerikoje-Kachina ir Lietuvoje-Morė. Šiandien lėlė yra tapusi daugiau pramogos ar
žaidimo įrankiu. Primiršta jos pirmapradė ritualinė reikšmė, tačiau pati lėlė kaip
objektas, vis dar naudojama sušiuolaikintų apeigų metu. Pagrindinė tiriamojo darbo
problema yra tai, kad nėra ištirta kokį poveikį sakraliniam objektui turi
medžiagiškumas, šiuo atveju sakralinei lėlei. Tyrimo metu siekiama atsakyti į klausimą:
Ar jos medžiagiškumas turi įtakos atliekamai funkcijai?
Straipsnyje siekiama išnagrinėti lėlių kilmę, paskirtį, ir šią informaciją panaudoti
kūrybinio darbo procese. Atliktas tyrimas padės atskleisti šiuolaikinės visuomenės
vertybių pasikeitimą, patogesnio gyvenimo beieškant. Sumenkėjus apeigų, magijos
reikšmei žmonės nejučia patys tampa „lėlėmis“ įsisukę į vartojimo ratą.
Tyrimo objektas - lėlės medžiagiškumas, bei jo svarba tiesioginei „lėlės“ funkcijai,
jos paskirčiai. Tiriamajame darbe „lėle“ vadinamas žmogaus kūno formas atkartojantis
objektas, menininkų kūryboje tarnaujantis kaip saviraiškos priemonė.
Straipsnyje analizuojamos lėlės: Afrikos-Vudu, Amerikos-Kachina, Lietuvos-Morę.
Lėlės pasirinktos vadovaujantis šiais aspektais: atspindi skirtingas kultūras, yra
svarbios minėtų kontinentų religiniame kontekste, panašios medžiagiškumu, artimos
gamybos procesais. Tai leidžia jas tarpusavyje lyginti bei analizuoti.
Naudojamas aprašomasis analitinis metodas, renkami faktai ir gilinamasi į objekto
sandarą. Lyginamasis metodas leidžia papildyti analizę, sugretinti skirtingų kultūrų
„lėles“. Interviu metodas, naudojamas kaip priemonė patvirtinti arba paneigti iškeltai
hipotezei: Lėlės medžiagiškumas neatsiejamas nuo jos funkcionalumo.
1.
SAKRALINĖS LĖLĖS SAMPRATA
1.1.
Apeiginės lėlės samprata
Lėlei nuo seno priskiriamos dvi pagrindinės funkcijos: religinė-apeiginė bei žaidimo.
Nėra nubrėžtos aiškios ribos tarp ritualinės lėlės ir lėlės-žaislo. Kai kuriose kultūrose tos
pačios figūrėlės naudojamos abiems paskirtims. Šiame darbe dėmesys skiriamas
apeiginėms-religinėms lėlėms.
Apeiginės lėlės tradiciškai buvo naudojamos maginių, religinių ritualų metu visame
pasaulyje. Lėlė vaizduodavo tam tikrą asmenį, kuriam skiriamas užkalbėjimas.
Metafiziškai tikėta, kad viskas, kas yra daroma lėlei, tiesiogiai įtakoja asmenį, į kurį
nukreipiami tiek baltosios, tiek juodosios magijos kerai. Tokiu būdu buvo siunčiami
užkeikimai, ligos, nelaimės arba siekiama pelnyti meilę, finansinę gerovę, sveikatą. Dar
68
vienas svarbus lėlės vaidmuo – įvairių stichijų, bei reiškinių valdymas (vaisingumas,
derlingumas). Buvo tikima, kad lėlių magija yra labai galinga 1.
Apeiginių lėlių pėdsakų aptinkama visame pasaulyje: Afrikos žemyne, Australijoje,
Babilone, Anglijoje, Graikijoje, Indijoje, Amerikos čiabuvių kultūroje, Peru, Romoje bei
Škotijoje. Seniausiomis datuojamos Paddle lėlės, rastos Senovės Egipte 2000 metų prieš
mūsų erą. Tai medinės žmogaus pavidalo figūrėlės, randamos turtingų šeimų vaikų
kapuose. 1100 metų prieš Kristų Egipte Faraono Ramsio III priešai naudojo vaškinį
atvaizdą, siekdami paskubinti valdovo mirtį 2.
Ankstyvosios lėlės buvo gaminamos iš gamtinių bei augalinių medžiagų naudojamų
buityje, lengvai gaunamų tuometinėmis gyvenimo sąlygomis: molio, akmens, medžio,
kaulo, odos, vaško ir t.t (Basilov, 1984)
Religinių apeigų metu lėlė naudojama kaip tam tikro žmogaus atitikmuo, dvasių
įsikūnijimo objektas, sezoniškumo kaitos simbolis, edukacinė priemonė, kultūrinio
paveldo dalis. Šios funkcijos būdingos daugumai kultūrų, tačiau ypatingas dėmesys
skiriamas Afrikos gentims, Amerikos čiabuviams bei Europos kultūrai. Šie regionai
pasirinkti dėl keleto priežasčių: Afrikos ir Amerikos kultūros pasirinktos dėl ypatingai
svarbaus lėlės vaidmens religinių ritualų metu. Lėlė Lietuvos kontekste pasirinkta kaip
opozicija anksčiau minėtoms kultūroms. Taip pat pasirinkimui įtakos turėjo lėlių
gamybos procesų, tekstiliškumo panašumai ir skirtumai.
1.2.
Lietuviška lėlė Morė
Morė – tai, antropomorfinė iškamša kadaise vadinta įvairiai: Žemaitijoje – More,
Kotre, Sore, Šiuore, rečiau – Barbora, Magde; vidurio Lietuvoje – Čiučele, Boba, Diedeliu,
Pelenų Diedu; Aukštaitijoje – Gavėnu. Pastaruoju metu, per etnografines šventes
Užgavėnių pamėklės deginimo papročiui išplitus visoje Lietuvoje, įsigaliojo žemaitiškas
jos vardas Morė.
Anot Vaižganto Gavėno karkasas buvo gaminamas iš kryžmai surištų pagalių, kurie
buvo apsukami šiaudais. Lėlė buvo rengiama senais nebenaudojamais drabužiais, rišama
senomis virvėmis. Visi Gavėno aprėdams skirti daiktai turėjo būti be jokios vertės, nes jie
būdavo sudeginami ar paskandinami. Ant rankų rišami spragilai, ant galvos dedama
kepurė, veidas – bjauri kaukė. Kada lėlė buvo vežamas per kaimą, spragilai judėdavo
sudarydami agresyvaus ir pikto Gavėno įvaizdį (Vaiškūnas, 2012).
Šventė senovės lietuviams buvo ypatingų pasaulio ir gamtos rėdos bei žmogaus
gyvenimo įvykių pažymėjimas vienokiu ar kitokiu būdu (Žarskus, 2004). Sunku atsieti
kas yra krikščioniška, o kas priklauso mūsų protėvių kultūrai. Juolab, kad krikščionybės
apeigynas ir ritualai susiformavę indoeuropietiškoje kultūroje, nebuvo svetimi baltams
(Vaiškūnas, 2012). Manoma, kad baltams ir slavams būdingo pavasario-vasaros
Poppet Construction, History / Lynn and Patti. Prieiga per internetą: www.witches-tutorial.com/spells/poppet.html
žiūrėta 2013-10-13
2 Poppet Construction, History / Lynn and Patti. Prieiga per internetą: www.witches-tutorial.com/spells/poppet.html
žiūrėta 2013-10-13
1
69
kalendorinių apeigų metu sunaikinamos būtybės vaizdinio ir jos vardo su šaknimi mor-,
mar- ištakos yra bendros – indoeuropietiškos. Pavyzdžiui, senovės indų sanskrito arba
pali kalbos žodis māra reiškia „žudantis“, „naikinantis“. Budizmo mitologijoje taip
vadinama dievybė įasmeninanti blogį ir visa, kas veda į mirtį gyvas būtybes. Slavų
mitologijoje taip pat žinoma mitinė būtybė kenkėja – mora, marena, marucha, kikimora...
Lietuviškose sakmėse morėmis vadintos laumės. Aukštaitijoje Morės vietoje
pasitelkiamas Gavėnas, Kanapinis, Lašininis.
Užgavėnių šventei žmonės ruošdavosi iš anksto, viena iš svarbiausių agrarinės
šventės apeigų dalių yra maskavimasis persirengiant žvėrimis, gyvuliais, nepažystamais
žmonėmis, demonais ir kt. Neabejotina, kad šie apeiginiai papročiai siekia senus
pirmykštės bendruomenės santvarkos laikus. Tikėtina, kad dalis apeigų susiformavo kai
žmonės vertėsi medžiokle ir rankiojimu – žiemos išvarymo švenčių apeigos veikiamos
žemdirbystės (Dundulienė, 1991). Kaukes gaminosi iš medžio, kailio, odos, vėlesniais
laikais ir iš popieriaus. Jos vaizduodavo buitį, kaimo kasdienybę, dažniausiai kaukės
turėdavo seno, negražaus žmogaus pavidalą, tačiau kokios bebūtų baisios – visos jos
šypsosi.
Pagal veikėjus persirengėlių kaukės skirstomos į dvi grupes: vienose pavaizduoti
žmonių, o kitose – gyvulių bruožai. Ypač dažni buvo „žydai“, „čigonai“, „vengrai“,
„arkliai“, „ožiai“, „gervės“, „velniai“, „raganos“, „giltinės“, „ubagai“. Būtini Užgavėnių
eitynių dalyviai – Morė, Lašininis su Kanapiniu arba Gavėnas (Vaiškūnas, 2012).
Manoma, kad šventinės kaukės, dainos, apeiginiai judesiai ir veiksmai buvo nukreipti į
gamtos galių žadinimą.
Vladimiras Propas Užgavėnių stabus linkęs laikyti augalijos jėgos inkarnacija.
Stabų vežiojimą ir žudymą jis priskiria prie pačių archajiškiausių agrarinių religinių
apeigų.
Džeimsas Džordžas Freizeris stabų vežiojimą ir žudymą sieja su mirštančia ir
prisikeliančia augalijos dievybe, kurios mirtis (žudymas) buvo siejama su gamtos
mirtimi, o prisikėlimas – su žemės atgimimu ir sužydėjimu. Augalijos dievus
sudegindavo, paskandindavo arba sudraskydavo, esą, to nepadarius, įsiviešpatausianti
amžina žiema. Dievus žudė tikėdami, kad jie prisikelsią tobulesni. Žudymas buvo
ritualinis, pilnas magijos veiksmų (Dundulienė, 2007).
Apibendrinant galima pasakyti, kad mūsų protėviai stabų pavidalu garbino
įasmenintos žiemos ir pavasario atvaizdus. Religinių apeigų metu stabo sunaikinimas
buvo siejamas su tam tikro gyvenimo etapo bei metų ciklo pabaiga. Galima teigti, kad
Morės stabas neturėjo išliekamosios vertės, nes buvo gaminama tam, kad būtų
sunaikinta ritualų metu. Pasibaigus nevaisingam žiemos sezonui, pavasaris buvo
pasitinkamas derlingumą simbolizuojančiomis apeigomis, žaidimais, teatralizuotais
persirengėlių vaidinimais.
70
1.3.
Afrikietiška Vudu lėlė
Žodis „Vudu“ (Voodoo“, „Wudu“, „Voudou“) kilęs iš vakarų Afrikos eve genietis
kalbos ir reiškia globojančią dvasią. Vudu kultas – tai Vakarų Afrikos religijų samplaika,
Ameriką ir Karibų salas pasiekusi atvežtinius vergus (Wilkinson, 1999). Spėjama, kad
Vudu religija atsirado prieš 6000 metų Afrikoje. Ypatingai suklestėjo kolonijiniu
laikotarpiu, kada vergai iš Afrikos buvo tremiami į Haitį ir Atlanto vandenyno salas.
Afrikiečiai buvo priverstinai krikštijami, verčiami eiti į krikščioniškas bažnyčias, tačiau
savo religijos neišsižadėjo ir garbino savo Dievus slapta (Alvarado, 2010).
Daugelis Vudu religijos dievybių yra vadinamos loas, iš Kongo kalbos išvertus tai
reiškia – dvasia. Vudu religijos tikslas yra leisti loas, turinčias gamtos jėgų galią,
pasireikšti žmonių kūnuose. Išskiriamos dvi pagrindinės Vudu dievybių kategorijos:
Rada loas ir Petro loas. Rada yra apsauganti dvasia, dažniausiai iššaukiama baltosios
magijos ritualuose. Petro yra agresyvioji, šios dvasios naudojamos juodajai magijai
(Alvarado, 2011).
Vudu ritualų metu sukuriamas ryšys su dvasiomis, joms aukojamos dovanos,
gyvūnai. Ritualų metu prašoma sveikatos, gyvenimo gerovės, derliaus gausos, taip pat
siekiama apsisaugoti nuo nesėkmių. Vudu religinė lėlė naudojama per atstumą padaryti
poveikį žmogaus sielai, kuri su kūnu susijungusi neatsiejamu astraliniu ryšiu, tad
veikiant sielą veikiamas ir kūnas. Lėlė siuvama iš įvairių medžiagų skiautelių, o dar
geriau - iš žmogaus drabužio, kuriam norimas padaryti poveikis. Gaminimo ritualo metu
būtina galvoti apie žmogų, kuriam kuriama lėlė.
Lėlės, skirtos užkalbėjimams, gamyba – tai procesas, kurio metu iš gamtos paimtai
materijai suteikiamos žmogiškosios savybės. Sukuriamas ryšys tarp pasirinkto subjekto
ir figūrėlės. Siekiant sustiprinti ryšį, buvo naudojami konkretaus žmogaus daiktai,
drabužiai, plaukai, nagai bei kūno skysčiai: seilės, kraujas, sperma. Gaminant figūrėlę
nuolat galvojama apie subjektą, kurį įkūnys lėlė, buvo kalbami tam tikri užkalbėjimai.
Šių užkalbėjimų tikslas – sutapatinti asmenį su lėle. Stengtasi lėlę daryti kuo panašesnę
į subjektą, buvo atkartojamos kūno formos, netgi randai (Basilov, 1984). Lėlių vidus buvo
užpildomas
įvairiu
kamšalu
(žolelėmis,
samanomis,
augalinės
kilmės
medžiagomis).Maginiam ryšiui sustiprinti naudojami šie objektai: Amuletai, Akmenys,
Kaulai, Plaukai, Drabužių skiautės, Aliejai, Žolelės, Nagai, Gyvūnų ir žmonių kūno
dalys, Kūno išskyros.
Vudu turi dvejopą lėlių naudojimo funkciją: siekiant pakenkti žmogui, ji buvo
badoma adatėlėmis, (tuo metu žmogus jaučia stiprius duriančius skausmus kūne),
deginama, skandinama, pjaustoma ar kitaip žalojama. Norint žmogui perduoti baltosios
magijos kerus naudojamos kitos priemonės, gaminami amuletai siekiant apsisaugoti nuo
blogio, ar kaip talismanas, nešantis sėkmę. Adatėlėmis prie lėlės būdavo prisegama
mylimo žmogaus, su kuriuo norima būti kartu, nuotrauka, arba vardas, užrašytas ant
popierėlio. O prašant tam tikros dvasios globos ir palaiminimo – prisegamas tos dievybės
vardas arba atvaizdas (Anderson, 2008).
71
Apibendrinant galima teigti, kad Vudu lėlės pagrindinė funkcija buvo tam tikro
asmens įkūnijimas, paveikimas. Dėl to lėlės gamybos procese buvo naudojamos
augalinės, gyvulinės bei žmogiškosios kilmės medžiagos. Neatsiejami nuo lėlės gamybos
proceso tam tikri užkeikimai bei užkalbėjimai. Vudu lėlė neturėjo išliekamosios vertės,
nes atlikus tam tikrą ritualą buvo sunaikinama.
1.4.
Šiaurės Amerikos Kachina lėlė
Šiaurės Amerikos Hopi indėnų gentyje didelė reikšmė teikiama Kachinalėlei– tai
maža figūrėlė išdrožta iš medžio šaknies. Hopi indėnų gentis tiki, kad kasmet
Katsinamdvasios atklysta į jų kaimus ir įsikūnija išdrožtose Kachina lėlėse. Dvasios
svečiuojasi šešis mėnesius per metus (nuo saulėgrįžos iki liepos vidurio). Ateidamos jos
atneša linksmybes bei lietų būsimam derliui (Teiwes, 1991). Pagrindinė Kachina funkcija
- įkūnyti dvasias derliaus sezono metu ir tapti Hopi genties istorijos bei paveldo dalimi.
Kiekvienai iš Kachina dvasių priskiriamos tam tikros, unikalios savybės, kostiumai,
kūno judesiai, dainos. Išskiriamos šios pagrindinės dvasios: Vyriausiosios dvasios (ang.
Chiefs); Dvasios Bėgikės(ang. Runner); Dvasios Klounai (ang. Clowns); Dvasios
Saugotojos/Kariai (ang. Guard); Dvasios Milžinai/žmogėdros (ang. Ogre); Bendrosios
dvasios (ang. General) 1.
Lėlės drožybai naudojamos medvilnės medžio šaknys, nes jos yra tvirtesnės nei
šakos. Drožinys būna patvaresnis ir ilgaamžiškesnis, lengviau skaptuojamas.
Naudojamos negyvų medžių šaknys, kuriose nebelikę drėgmės (Teiwes, 1991). Kiekviena
lėlė yra unikali, išskirtinė. Simboliai, spalvos ir dizaino elementai turi tam tikrą religinę,
istorinę bei paprotinę reikšmę. Dažniausiai naudojami gyvūnų, paukščių, dangaus,
augmenijos simboliai. Pavyzdžiui, pora vertikalių linijų po lėlės akimis simbolizuoja
karingumą. Falas simbolizuoja derlingumą. Spalvos simbolizuoja pasaulio kryptis bei
žymi dangų ir požemio karalystę. Geltona simbolizuoja šiaurės ar šiaurės vakarų kryptį.
Mėlyna-pilka simbolizuoja vakarus arba pietvakarius. Raudona – simbolizuoja pietus
arba pietryčius. Balta spalva reiškia rytus arba šiaurės rytų kryptį. Visos šios spalvos
kartu reiškia Zenitą (dangų). Juoda spalva – Nadyrą (požemio karalystę) (Teiwes, 1991;
Padgett, 2005).
Apibendrinant reikia pabrėžti, kad Šiaurės Amerikos Hopi indėnų genties maža
drožta figūrėlė įkūnija viską, kas egzistuoja gyvojoje gamtoje ir vaidina svarbų vaidmenį
agrarinių apeigų metu. Kachina lėlė naudojama kaip religinio, kultūrinio meno forma bei
mokomoji priemonė vaikams. Lėlė turi išliekamąją vertę, yra saugoma bei perduodama iš
kartos į kartą, todėl gamybai pasirenkamos patvarios ir atsparios medžiagos.
Study guide and exhibit companion to the world of the Kachina, Schingoethe center for Native American Culture at
Aurora University, 2003. Prieiga per internetą: http://www.aurora.edu/documents/museum/nizcomp.pdf
1
72
1.5. Morės, Vudu, Kachina lėlių lyginamoji analizė
Tiriant medžiagų panaudojimą apeiginių lėlių gamyboje vyrauja augalinės bei
gyvulinės kilmės medžiagos. Tam įtakos turėjo agrarinis gyvenimo būdas. Medžioklė,
rankiojimas, žemdirbystė tiesiogiai įtakojo medžiagų pasirinkimą. Agrarinis gyvenimo
būdas bei religijaturėjo stiprias tarpusavio sąsajas, dažniausiai religiniai ritualai buvo
skirti derliaus gausinimui, gamtos reiškinių iššaukimui, tai atsispindėjo lėlių kūryboje.
Kiek kitokią prasmę turi Vudu lėlė, kuri skirta daugiau asmeninių poreikių tenkinimui.
Šios lėlės siejimas, ryšio kūrimas su tam tikru asmeniu, įtakojo žmogiškosios kilmės
medžiagų naudojimą. (žr. lentelę 1)
1 Lentelė. Morės, Vudu, Kachina lėlių palyginimas.
Lėlės
pavadinimas
Lėlė Morė
Vudu lėlė
Kachina lėlė
Kilmė
Medžiagiškumas
Funkcionalumas, savitumas
Indoeuropietiško Šiaudai,
s,
slaviškos skudurai,
šaknys
mediena,
popierius
- Besibaigiančio gamtos sezono ciklo
įkūnijimas;
- Sunaikinimas siejamas su etapo baigimu
ir nauja pradžia;
- išliekamosios vertės nebuvimas;
- būdinga agrarinei kultūrai.
- dažniausiai vaizduojama moters pavidalu;
Afrika, afrikiečių Žolės,
- skirta konkrečiam asmeniui įkūnyti;
bei
žmogiškosios
- sukuriama tam tikrai užduočiai atlikti;
krikščioniškosios kilmės
- neturi išliekamosios vertės;
religijų
medžiagos,
- naudojama tiek geriems, tiek blogiems
samplaika
gyvulinės kilmės tikslams;
medžiagos,
- būdingas sunaikinimo aspektas;
vaškas,
molis, - lėlė belytė.
mediena
Amerikos
Medžio šaknis, - ilgalaikiškumo, patvarumo aspektas;
čiabuvių
Hopi gamtiniai dažai, - turi kultūrinę, istorinę, mokomąją
gentis
augalinės,
prasmes;
gyvulinės kilmės - pagrindinė funkcija – dvasių įsikūnijimas;
medžiagos
- būdinga agrarinei kultūrai;
- vyrauja vyriškas pradas.
Žvelgiant iš ilgalaikiškumo perspektyvos, vienintelė Kachina lėlė buvo gaminama iš
ilgalaikių, patvarių medžiagų, tam kad kuo ilgiau išliktų, būtų paveldima iš kartos į
kartą, atliktų kultūrinio paveldo funkciją. Priešingai, Morė bei Vudu lėlė buvo
gaminamos iš prastesnės kokybės medžiagų, nes šios lėlės buvo skirtos sunaikinimui.
Išlikimo aspektui neteikiama reikšmė.
73
Visos minėtos lėlės svarbios religiniame-apeiginiame kontekste. Turi gilias istorines
šaknis, perduodamas iš kartos į kartą, kartu su gamybos technologijomis. Iki šių laikų
išlikę gajos Kachina lėlių drožinėjimo tradicijos, išlikę daug šių lėlių pavyzdžių.
Tiek Morės, tiek Kachinos religinės apeigos turi mokomąjį aspektą. Per šias lėlės
išaukštinamos teigiamosios bendruomenės savybės bei vertybės, ir sumenkinama tai, kas
yra nepriimtina.
Kalbant apie lėlių lytiškumą – visos trys yra skirtingos. Kachina lėlė siejama su
vyriškuoju pradu, jas gamina tik vyrai, lėlė vaizduojama vyro pavidalu. Morė dažniausiai
vaizduojama moters pavidalu. Galime daryti prielaidą, kad moters pavidalas siejamas su
vaisingumu. Stipriai išryškinamos moteriško kūno formos. Visgi kai kuriuose regionuose
Morę keičia Gavėnas.
Vudu lėlė nepriskiriamos kažkuriai vienai lyčiai, kadangi lėlė gaminama
priklausomai nuo situacijos. Gali turėti tiek vyrišką, tiek moterišką pradus.
Akcentuojama ne lytis, o konkretaus asmens bruožai, randai, savybės.
2.
ŠIUOLAIKINIŲ MENININKŲ KURIAMA „LĖLĖ“
Interviu metu buvo kalbinamos šios lėlių autorės: Eglė Ganda Bogdanienė, Dovilė
Gudačiauskaitė, Jurga Šarapova, Aušra Bernotė,Jūratė Kazakevičiūtė. Pastarosios
autorės kūryba ir požiūris į lėles analizuotas remiantis interviu irJurgos Petronytės
straipsniu, spausdintu “Vakarų eksprese” 2008 metų spalio 24 dieną.
Lėlė – pirma emocija, vaizdinys, mintis.
Lėlė respondentų atsakymuose asocijuojama su vaikystės prisiminimais,
neatsiejama nuo žaidimo funkcijos, siejama su infantilumu.
„Lėlė iškyla pirmapradė, iš vaikystės tas dalykas ko gero atėjęs <…>”
„Žaidimas visą laiką yra kaip neatsietina funkcija tos lėlės, su ja lyg ir turi kažką
daryti, savotiškas vaikystės performansas.”
“Turiu infantilumo aspektą visuose savo darbuose, vaikiškumo. Man tai asocijuojasi
su vaikyste.”
„Pirma emocija - tapatybės jausmas, vaizdinys – namai, mintis – keista prisiminti,
svarbi buvo lėlių rūbų spinta“.
Vaikystės prisiminimuose lėlė iškyla įvairiais pavidalais, vieniems respondentams
kelia teigiamas, šviesias emocijas, kitiems asocijuojasi su baime, siaubu, galbūt neišsipildžiusiais lūkesčiais.
<…> ta lėlė buvo lyg ir labai elementari <…> kai prisimenu, tai ta - buvo paprasta
blondinė vokiška lėlė, bet tais laikais ji man atrodė beprotiškai graži<…>.”
„<...> įvairios emocijos, žiūrint kur tą lėlę matai, kokiam kontekste gali būti kaip
žaislas, suvenyras, kaip ezoterika, kartais kaip siaubo filmas.“
“Lėlės asociacija man daugiau į neigiamus dalykus krypsta, į religinius
užkalbėjimus, į siaubo filmus, matyt iš vaikystėje matytu filmų ir nuogirdų apie Vudu
religines lėlytes, esu susidariusi tokią nuomonę.”
74
“Lėlė man asocijuojasi, turbūt su siaubo filmu personažais.”
Anot kalbintų menininkių, lėlė pati savaime, neturi prasmės, būtina sąveika su
žmogumi, nesvarbu ar tai žaidimas, ar kūrybinis procesas, per lėlę vyksta komunikacija
su aplinkiniu pasauliu. Menininkas naudodamasis šiuo objektu įprasmina save, savo
idėjas.
„<...> lėlė kaip lėlė pati neegzistuoja ji egzistuoja santykyje su tuo kas ją vartoja,
naudoja, lyg savininkas lyg vartotojas nes ji gal būt būtų visai neįdomi ir niekinė jeigu jos
kažkas nebūtų rengęs. <...> kaip priemonė matyt savo kažkokiai tai fantazijai ir kūrybai
išreikšti<...>. <...> lėlė - va tokia erdvė tam tikra kažkokiems kūrybiniam ieškojimam ir
saviraiškai<...>“
“<…> kiekviena lėlė atskirai turėjo prasmę, kaip suvenyras, kaip žaislas, bet tai yra
lėlė su užrištomis rankomis. Pasirinkau ligoninę ir suvenyras gavosi toks.”
Galima teigti, kad menininkų požiūrį į lėlę formavo įvairūs gyvenimo aspektai:
vaikystės išgyvenimai ir aplinkybės, artimų žmonių, šeimos narių įtaka, pačių lėlių ar
elgesio su jomis tradicijų paveldėjimas. Dėl šių priežasčių visi respondentai turi skirtingą
požiūrį bei asociacijas į lėlę kaip į kūrybos, ar meno išraiškos objektą. Tačiau beveik
vienareikšmiškai sutaria, kad visoms lėlė yra išraiškos forma, šiai dienai tarnaujanti
kaip priemonė kalbėti, komunikuoti savo vidines idėjas auditorijai.
1. Lėlės reikšmė menininkių darbuose. Kodėl pasirinkta būtent ši išraiškos forma.
Lėlė menininkių darbuose kaip išraiškos forma pasirenkama dėl keleto priežasčių:
a) Lėlė – kaip priemonė realaus žmogaus perteikimui, jo savybių, netobulumo,
silpnybių atvaizdavimo įrankis:
„<...>žmogus kaip lėlė, daugiau kaip marionetė, valdomas su juo elgiamasi kaip su
lėle <...>“
„ Vidinis konfliktas - masinė gamyba, tada atsiranda lėlės ir mes patampam tomis
lėlėmis, bet po to, iš kitos pusės, kad tos lėlės nesupranta, kad jos yra įrankis, elementas,
masės.“
„Mano lėlės - tai normali moteris. Tokia, kuri maitino krūtimi vaikus, turi klubus,
kuri gali būti pavargusi ir pan.<...>Sąmoningai provokuoju žiūrovą pervertinti, kas yra
gražu, ir kas bjauru. Mano sukurtos lėlės teigia antibarbiškumą. Man nepatinka, kad
mažos mergaitės, žaisdamos ir identifikuodamos save su Barbėmis, o vėliau žiūrėdamos į
merginas, moteris žurnalų viršeliuose susikuria nenormalios figūros vaizdinį kaip grožio
idealą ir neigia save kaip negražią būtybę.”
“Lėlė mano kūrinyje yra tik kaip priemonė išreikšti žmogiškas savybes, ir kad tai
priartinti arčiau savęs, pasirinkau žmogaus išnaros formą, belytę, suglebusią, nes jei
nėra manęs, nėra ir savybės, vertybės”.
„<...>darbai apie žiaurumą ir blogį. Kūriniuose daro gražų, mažą objektą, kuris yra
engiamas, kankinamas ar net suvalgomas.“
b) Lėlė – kaip meno kūrinys, kūrybos proceso rezultatas:
“<...>pradedi gaminti vos ne iš gabaliuko vilnos ir tu ją augini čia toks savotiškas
kaip kūdikio auginimas, kaip iš kažkokio embriono, iš gemalo lyg tai jis auga, tas
75
objektas, ta apimtis ir paskui kažkokiu tai metu tu jai duodi norima formą, charakterį,
lyti, tai tu kaip Dievas truputi jautiesi“.
c) Lėlė – kaip vaizdinė-(pa)mokomoji priemonė, per lėlę iškeliama konkreti mintis
ar akcentuojama problema:
“Lėlė - tai tiesiog objektas per kurį aš pasakau tai, kas man tą akimirką, tuo mano
gyvenimo etapu yra aktualiausia <…>”
<...> nes mano Kristus <...> žaisliukas, kurį gali „patūsyti“, paminkyti, kaip koks
katinas, jis nebeturi tos rimties, bet tai nereiškia, kad tai nerimta, tai irgi iškeliama tam
tikra problematika mūsų nesugebėjimu pamatyti labai rimtuose dalykuose esmės.“
d) Lėlė – kaip kūrėjo saviraiškos priemonė, kūrybinių minčių įkūnijimo objektas.
“<…> tai ir yra tam tikra nuoroda, ką aš noriu pasakyti, mano veiksmas santykyje
su tuo objektu, nes objektas, kaip toks, jis yra viena, o paskui - kiek autorius pasako, ir
tas objektas jau šneka pats be autoriaus. <…> gali įvairiai žaisti su tuo savo objektu ir jį
naudoti vėl gi savo idėjai, savo minčių iššviesinimui, savo raiškai.”
„Lėlė reiškia savęs transformaciją, perkėlimas į žaidimą. Ši išraiškos forma, nes
labiau domino kurti erdvinius darbus, stiprus įtaigumas, emocijų sužadinimas.“
e) Lėlė – kaip terapijos priemonė.
„Savo istorijomis keliauja laike ir juda į priekį, tos istorijos kaip tiltas į amžinybę.
Svarbiausia pačiam išsiaiškinti ką galvoji ir kodėl.“
“<…>aš labai daug jaučiu, bet nemoku išsakyti žodžiais, kiek pavyksta perteikti
jausminiai darbais tai tiek, man tai kaip psichoanalizė šis darbas, nes savyje irgi matai
tam tikrų dalykų, kaip jautrumas, nuotaikų svyravimai.”
Į lėlę, kaip į objektą neretaižvelgiama iš masinės vartotojiškosios perspektyvos,
žmogus sulyginamas su marionete, vartodamas tampa masinės gamybos
mechanizmosraigteliu. Žmogus tarsi - lėlė, abu negyvi:lėlė materialus, nedvasingas
objektas ir žmogus - praradęs vertybes, gyvenantis pagal kitų nustatytas, primestas
taisykles.
2. Istorinio konteksto reikšmė menininkių kūryboje.
Šio darbo autorei istorinis kontekstas turėjo nemažai įtakos. Tam, kad praktinio
darbo idėjos būtų išgrynintos ir prasmingai atspindėtų kuriamas lėles, buvo domėtasi
įvairių kultūrų apeiginėmis lėlėmis, jų gamybos procesais, nagrinėti įvairūs šaltiniai,
analizuotos iliustracijos.
“<…> religinės lėlės yra kaip įrankis paveikti žmogui, perduoti jam kerus,
linkėjimus, neturint tiesioginio kontakto su juo. Tai siejasi su mano kūriniu, nes tos
septynios išnaros, kurias vadinu lėlėmis, yra mano pačios išnaros, vertybės, kurias turiu,
tiek odos sluoksnių pas mane yra.”
Galima daryti prielaidą, kad istorinis kontekstas neturi itin didelės reikšmės
apklaustųjų menininkių kūrybai, visų pirmiausia dėl to, kad pats lėlės kūrybinis
procesas siejamas su dabartiniais išgyvenimais ir esamų idėjų įgyvendinu. Gilių istorinių
poteksčių neieškoma, labiau atsižvelgiama į asmenines patirtis, vaikystės išgyvenimus,
prisiminimus. Istorinis kontekstas paliečiamas tiek, kiek jis susijęs su konkretaus
asmens patirtimi.
76
Interviuotų menininkių atveju, daugiau domimasi meniniu lėlės kontekstu,
įkvėpimo ieškoma užsienio lėlininkų darbuose. Įdomesnis lėlės atlikimo technikos
vystymasis, jo gamybos proceso daugialypumas.
3. Lėlių medžiagiškumo įvairovė ir prasmė kūrybos procesui.
Lėlių gamybai naudojamos medžiagos dažniausiai pasirenkamos atsižvelgiant į
kūrinio mintį, temą. Ne tik pats kūrinys, bet ir pasirinktos materijos iškomunikuoja
autoriaus požiūrį.
“Iš baltos medvilnės, kaip tramdomieji marškinėliai. O pati lėlė - iš trikotažinės
medvilnės nebalintos. Medvilnė, nes natūralu ir ligoninėse naudojama, nes tai susiję su
ligoninėm.”
„ <...> gaminu iš vilnos, iš vėlimo, čia irgi todėl, kad pats atsiradimas man yra
prasmingas. <..> vilna yra labai svarbu, ji yra gyva, minkšta, ir galų gale - man atrodo,
kad aš šitą medžiaga jau esu prakalbinusi profesionaliai<...>.“
„Medžiagiškumas turi didelę reikšmę, jau vien tai, kad skulptūras ir norisi vadinti
„lėlėmis“, vadinasi asociacija kyla per medžiagiškumą ir galimybę transformuoti
(lankstyti), liesti, gal būt rengti.“
“Ieškodama meninės kalbos pradėjau daryti medžiagines lėlytes. Nuo lėlių jos
skiriasi tuo, jog nėra kimštos. O turi lankstų vielos karkasą - griaučius. <…> Darydama
karstelį taip pat naudojau moteriškas medžiagas.”
„Ieškodama dialogo su archajiška tekstilinės medžiagos prigimtimi, dirbu ,,darysiu
kaip norėsiu“ technika.“
Šio darbo autorės kuriamos lėlės pagamintos iš skirtingų medžiagų: plastikas,
mochera, oda, pašukinis linas, popierius, aukso siūlas, valas.
“Kiekviena medžiaga pasirinkta ne atsitiktinai, o perteikia tam tikrą savybę,
vertybę. Lėlė iš plastikinio siūlo perteikia netikrumo jausmą, mochera – švelnumą,
trapumą, tyruma, tikėjimą. Odinė lėlė – išsinėrimas, odos pakeitimas, praradimas,
asocijuojasi su praeitimi, mirtimi. Linas – laukinis, pirminis jausmas. Linas turi ir
paveldėjimo prasmę, nes jis yra perduotas protėvių,jis kalba apie palikimą, pradžią,
primityvumą, iš kartos i kartą perduodamus dalykus. Popierius darbe naudojamas norint
parodyti, kad šiuo metu gyvename socialiame pasaulyje, kuris yra perkrautas
informacijos, tai kaip blogio tinklas. Auksinis siūlas – tai materija, ilgaamžiškumas,
medžiaga, kuri savyje išlaiko mintį, amžinumą, tobulumą ir visa, kas turi didžiausią
vertę. Valas - perregimumas, prisitaikymas.”
Remiantis respondentų pateiktais atsakymais, galima teigti, jog medžiaga
neatsiejama nuo idėjos, nuo kūrinyje užkoduotos žinios. Nesvarbu ar tai maža lėlytė
naudojama vietoje papuošalo, ar lėlė-skulptūra, medžiagos pasirinkimą lemia autoriaus
sumanymas. Dažniausiai pasirenkami natūralaus pluošto audiniai, jie arčiau žemės,
siejami su pirmapradiškumu. Medžiagos gali būti tiek augalinės, tiek gyvulinės kilmės.
Apgalvotas medžiagos pasirinkimas lemia simbolinį lėlės gimimą, gamtinė materija
kūrėjo rankose tampa kūnu. Šio materialaus objekto pagalba įkūnijamos aktualios idėjos,
vertybės, silpnybės – viskas, ką autorius nori perduoti auditorijai. Lėlė tampa indu, už
kurio turinį atsakingas pats menininkas.
77
Išvados
Lėlių gaminimo ir garbinimo tradicijos paveldimos ir perduodamos iš kartos į kartą
ir vis dar gajos iki šių dienų. Šiuolaikiniame gyvenime jos vis dar atlieka ritualinį
vaidmenį, tačiau nebeturi tokios gilios, pirmapradės prasmės.
Analizuojant šaltinius išryškėja keletas apeiginių lėlių skirtumų. Morė ir Kachina
skirtos įsikūnyti gamtos dvasioms, Vudu lėlė skirta įkūnyti ir atstovauti žmogų ritualinių
apeigų metu. Vudu lėlė ir Morės stabas po apeigų yra sunaikinami, kad užbaigti vieną
gyvenimo etapą ir pradėti naują. Priešingai Kachina lėlės turi išliekamąją vertę ir yra
saugomos, perduodamos iš kartos į kartą, kaip dalis istorinio ir kultūrinio paveldo. Dėl
šios priežasties pastarųjų pavyzdžių išlikę daugiausiai.
Pagrinde lėlių kūrybai naudotos augalinės ir gyvulinės kilmės medžiagos: mediena,
augalai, gyvūnų bei žmonių kūno dalys ir kitos medžiagos. Šį senovės lėlių gamintojų
pasirinkimą lėmė tuometinės agrarinės gyvenimo sąlygos, skurdi buitis, o kai kur ir
vergovė.
Kiekviena iš tyrinėtų lėlių skiriasi savitomis gamybos technologijomis:
• Morės esmė – priešinga, gamybai naudojama nebereikalingos medžiagos,
drabužiai, kadangi kartu su lėlės sunaikinimu yra užbaigiamas metų ciklo gyvenimas,
patvarumas ir išliekamoji vertė yra visiškai nesvarbūs.
• Kachina lėlei svarbu ilgaamžiškumas, patvarumas, todėl itin atsižvelgiama į
medžiagų kokybę.
• Vudu lėlei būdingi užkalbėjimai neatsiejami nuo kūrimo proceso, taip pat
naudoti žmonių kūno skysčiai, plaukai, nagai. Tokiu būdu lėlė susiejama su konkrečiu
asmeniu.
„Lėlė“ kaip objektas apklaustųjų menininkų kūryboje atsiranda dėl šių priežasčių:
kaip vaikystės performansas, kaip objektas vertybių sistemai išreikšti, kaip kūrybinio
proceso rezultatas, kaip saviraiškos ir savirealizacijos priemonė, kaip psichologinė
terapija. Istorinė perspektyva nėra svarbi šiuolaikiniam kūrybos procesui, kur kas labiau
domimasi meniniu kontekstu. Kūrinys traktuojamas kaip objektas, per kurį menininkas
kalba su tiksline auditorija.
Interviu metu paaiškėjo, kad ir šiuolaikiniai menininkai savo darbų įprasminimui
dažnai renkasi natūralias medžiagas. Menininkui pajungus inovatyvias technikas
(performansą, fotosesijas, video medžiagą) kuriamasis objektas įgauna naujas prasmes,
įvairius kontekstus. Pats objektas tampa savarankišku, gali „kalbėti“ pats, net nesant
pačiam autoriui. Nemažiau svarbus pats „lėlės“ atlikimo procesas, jo metu žaliavos
tampa vientisu kūriniu. Kūrimo laikas svarbus autoriui kaip savęs pažinimo, meditacijos
procesas.
inio idėja, neretai pasirinktos medžiagos tiesiogiai siejasi su kūrinio paskirtimi ir
kalba pačios savaime. Atskleistas medžiagiškumo ir funkcijos ryšys:
• Tikėjimas – mochera, savo tekstūra kuria švelnumo, trapumo jausmą, tuo pačiu
yra tvirta, vientisa.
78
• Laisvė – oda, išsinėrimas iš odos užbaigia vieną gyvenimo etapą, ir leidžia
prasidėti naujam. Kartu su sena oda lieka tai kas bloga, skaudu, atgyvenę.
• Išmintį simbolizuoja aukso siūlas – tai materija, kuri savyje išlaiko mintį,
amžinumą, tobulumą ir visa, kas turi didžiausią vertę.
• Viltį simbolizuoja valas – perregimas, sunkiai pastebimas. Kartais atrodo, kad
vilties nebėra, tačiau ji visada lydi žmogų. Šeimos vertybę simbolizuoja linas.
• Linas turi paveldėjimo prasmę, nes yra perduotas protėvių,jis kalba apie
palikimą, pradžią, primityvumą, iš kartos į kartą perduodamus dalykus.
• Galią simbolizuoja plastikas – sunkiai yranti, patvari medžiaga.
• Moralei atvaizduoti pasirinkta popierinė išnara. Šiuo metu gyvename
materialumo ir technologijų pasaulyje, nuolat susiduriame su didžiuliais informacijos
srautais, tampa labai sunku rasti ribą tarp to, kas moralu ir amoralu.
Šaltiniai
Alvarado Denise, The Voodoo Doll Spellbook, Planet Voodoo, 2010. P. 258.
Alvarado Denise, The Voodoo Hoodoo Spellbook, Weiser Books, England, 2011. P. 320.
Anderson E. Jeffrey, Hoodoo, Voodoo, and Conjure, Greenwood Press, London, 2008. Prieiga per
internetą: http://obafemio.weebly.com/uploads/5/1/4/2/5142021/hoodoo-voodoo-and-conjure.pdf
žiūrėta
2013/03/18
Басилов В.Н. Избранники духов. Издательство политической литературы, 1984. P. 207.
Dundulienė Pranė, Senovės lietuvių mitologija ir religija, Vilnius, 2007.
Dundulienė Pranė, Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos, Vilnius, 1991.
Dundulienė Pranė, Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai, Vilnius, 1979. P. 153 psl.
Dunwich Gerina, Candlelight Spells: The Modern Witch's Book of Spellcasting, Feasting, and
Healing, Citadel, 2000.
Mokyklinis istorijos terminų žodynas. Prieiga per internetą: http://istorijatau.lt/index.php/zodynas
žiūrėta 2013/04/20
Padgett Ken, Guide to Hopi Kachina (katsina) Dolls, 2005. Prieiga per internetą: http://kachina.us/ , žiūrėta 201304-10
Poppet Construction, History / Lynn and Patti. Prieiga per internetą: www.witchestutorial.com/spells/poppet.html žiūrėta 2013/03/14
Study guide and exhibit companion to the world of the Kachina, Schingoethe center for Native
American
Culture
at
Aurora
University,
2003.
Prieiga
per
internetą:
http://www.aurora.edu/documents/museum/nizcomp.pdf žiūrėta 2013/04/03
Teiwes Helga, Kachina Dolls – The Art of Hopi Carvers, University of Arizona Press, 1991. P. 160.
Vaiškūnas Jonas, Ką iš tikrųjų įkūnija Užgavėnių Morė?, Kauno diena, 2012. Prieiga per internetą:
http://kauno.diena.lt/naujienos/mokslas-ir-it/ka-i-tikruju-ikunija-uzgaveniu-more-409531
,
žiūrėta
2013/03/14
Žarskus Aleksandras, Pavasario virsmas Užgavėnės. Gavėnia, Straipsniai.lt, 2004. Prieiga per
internetą: http://www.baltuatlantida.lt/index.php/sventes-ir-paprociai žiūrėta 2013/02/23
Wilkinson Philip, Iliustruotas mitologijos žodynas : Dievai, deivės ir herojai iš viso pasaulio Vilnius :
Alma littera, 1999. P. 45-46.
79
SUMMARY:
MATERIALITY EFFECT ON CONTEMPORARY SACRAL PUPPET
Aušra Bernotė
Kazimieras Simonavičius University, Lithuania
ausra.bernote@gmail.com
Rūta Tamošiūnaitė
Mykolas RomerisUniversity, Lithuania
tamosiunaite.ruta@gmail.com
Purpose – to analyze the origin of sacral puppets, their function, and possibility to use this
information in creative work process. Main research question: Does materiality has an effect on
functionality of sacral puppet?
Design/methodology/approach – qualitative approach: comparative analysis, partially
structured interviews with artists.
Findings – rital differences between sacral puppets are presented; revealed main materials
for sacral puppets’ construction; presented puppet’s role in art; and revealed relation between
puppet’s materiality and functionality.
Research limitations/implications – references used for comparative analyses on sacral dolls
is not an exhaustive list within the field.
Practical implications – understanding relation between materiality and functionality is
crucial in executing the purpose of art.
Originality/Value – executed research helps to reveal changes in contemporary society's
values in search of a more comfortable life. With decrease of rites and magic value in daily life
people themselves unwittingly become "puppets" of consumption circle. Research takes a look
deeper in to this process.
Keywords: sacral puppet, materiality, functionality.
80
PROBLEMS OF CUSTOMS LEGAL REGULATION IN INTERNATIONAL TRADE
BETWEEN THE EUROPEAN UNION, RUSSIA AND CHINA: ANALYSIS OF
LITHUANIAN JUDICIAL PRACTICE SINCE 2010
Gediminas Valantiejus
Mykolas Romeris University, Lithuania,
gvalantiejus@gmail.com
Abstract
Purpose – the aim of this article is: (i) to overview the level of the problems and obstacles of
international trade between the Republic of Lithuania, as the EU Member State and the BRICS
group of countries (Russia, China) according to the case-law of the Republic of Lithuania in
disputes relating to customs decisions and actions (for the period from 2010-01-01 to 2015-01-01)
and (ii) to present proposals for development of the regulatory regime for import customs duties.
Design/methodology/approach – analysis of relevant issues is based both on theoretical
(analysis and synthesis, systematic) and in particular empirical methods (statistical analysis of
data, analysis of documents, generalization of professional experience, in particular – practice of
the courts of Lithuanian Republic in disputes with customs authorities). The article consists of an
introduction, three chapters and conclusions.
Findings – for more than ten years (since 2004) the Republic of Lithuania is a member of EU
and is realizing its economic and trade relations with other foreign countries, and regulating
customs duties according to the requirements of the EU common foreign trade policy (Common
Commercial Policy). After accession to the EU, more than 20 percent of Lithuanian foreign trade
consisted of trade transactions with the Russian Federation, which, despite of some fluctuations,
had an overall trend to grow (increase) (Bernatonytė, 2011; Slavickienė A., Jatkūnaitė D, 2006).
In addition, from 2009 to 2014 Lithuania consistently increased its foreign trade (both imports
and exports) with the other country of the rapidly growing economic BRICS region of the world,
i.e. China.
On the other hand, the analysis on practical problems of the foreign trade with these
particular countries which have arisen in Lithuania since 2010, justifies that most legal problems
of customs regulation are caused by legal matters relating to the tariff classification of imported
goods (inadequate requirements for the evidence to support appropriate classification of goods),
determining of the customs origin of goods and proper application of anti-dumping customs
duties (while regulating trade with China), as well as clearly not defined importance of separate
individual sources of law in the field of customs which could be binding for the settlement of
disputes (e. g. legal significance of documents accepted by World Customs Organization). These
customs duties application problems should be solved in the future, in order to develop
international trade with the referred BRICS countries.
81
Research limitations/implications – the analysis is limited to a certain period of time (yrs.
2010 – 2014) and is based on the practice of the Lithuanian Supreme Administrative Court in
cases related to the activities of customs and taxation with customs duties in Lithuania. The
scope of the research consists of the situations, when the goods from the third countries (BRICS
countries – Russia and China) were imported into Republic of Lithuania. Taxation of export
operations and specifics of their taxation with customs duties in third countries (Russia and
China) were not analyzed in this article.
Practical implications – based on the context of international economic law, the provisions of
the EU customs legislation and their application in the practice of courts the article identifies the
problems of taxation of international trade with BRICS countries (Russia and China) on the
national level (from the perspective of Lithuania). The article also presents opportunities to
improve customs duties regulation regime applied to the international trade with Russia and
China in the Republic of Lithuania, as a Member State of the European Union and determine
what legal measures should be taken to ensure a free, fair and open international terms of trade
with these particular countries.
Originality/Value – from a legal point of view, experience of Lithuania's integration into the
EU since 2004 and the related general legal issues (e.g. such as prospects of legal regulation of
customs policy after the entry to the EU) was immediately dealt with a variety of authors
(Radžiukynas, 2005; Raišutis, 2005; Povilauskienė, 2006; Slavickienė, Jatkūnaitė; 2006 and
others). However, the literature and the national legal doctrine in the last five years (yrs. 2010 –
2014) almost completely lacks the studies directed to legal regulation of foreign trade in
Lithuania after the entry to the EU (unlike the studies related to the implementation of the EU
common international trade policy and Common Customs Tariff in general). Issues related to the
legal regulation of foreign trade in the modern global economy (inter alia customs regulatory
issues and challenges) and the related transformations of legal system of the Republic of
Lithuania are not consistent, as comprehensive and scientific work in this area remains only
fragmentary (for example, Lithuanian case law (cases of customs disputes) is generally not
analyzed and none of their summaries or generalizations was prepared and presented to the
public and community of legal practitioners and scholars.
In this respect, the article provides new insights on this area of legal regulation and on the
basis of national courts practice in customs cases since 2010 evaluates international trade
regulation system between the Lithuanian Republic as the Member State of the EU and BRICS
countries (Russia, China) and describes what customs regulatory instruments should be to ensure
attractive trade regime with these foreign partners.
Keywords: international trade, customs law, BRICS countries, international trade
agreements, Common Trade Policy.
Research type: research paper
Introduction
The fundamental objective of the global development in modern era, which is
targeted, by both the international community and individual countries consists of an
efforts to form a favorable environment for the development of the society and its welfare,
which would guarantee equal social and economic conditions for sustainable development
and growth. On the other hand, the changes and developments of social relations in
82
modern world is characterized by processes of globalization as an exclusive contemporary
feature of modern social and economic systems (Hirst, Thompson, 1992; Jusčius, 2006),
which means that the global geo-dispersed activities are linked to the complex entity and
are becoming interdepended. Thus, sustainable development, economic growth and
development objectives of each individual state takes place under conditions of
globalization, while one of the most important and the most dynamic global economy
globalization factors remains international trade. These Researchers dealing with these
social processes consider that in the current circumstances, no country can achieve
economic growth without being present actively in international trade (Laurinavičius,
2014).
Furthermore, in parallel with the economic and political integration processes on
the regional level and the formation of free trade and the single market policies on a
regional scale, led to the establishment of the European Union (hereinafter – „EU“).
Currently EU comprises of the states belonging to the single European market in which
the free movement of goods and services is ensured, and the common foreign trade policy
(Common Commercial Policy) is implemented under the requirements of the EU law.
Since 1 May 2004, Lithuanian Republic joined the EU and took over all the EU
contractual relations with third countries and international organizations. In this way,
the Republic of Lithuania also joined the European Union’s common trade policy area,
where, from a legal point of view, foreign trade is regulated uniformly.
In this respect, it should be noted that in the global economy particularly high
importance plays the EU international trade with "The New Leading Powers” - Russia,
China and India 1. Many authors analyzing economic and legal relations between those
concerned states (e.g. Leal-Arcas, 2011; Bernatonytė, 2011) point out this factor. This
tendency is observed due to the fact that that China for many years, remains one of the
EU's biggest trading partner, while trade with Russia and India in the recent years have
had a tendency to grow, while the economies of these countries were strengthening.
Besides Russia remained a major importer of energy resources to the EU and eventually
the Republic of Lithuania. The search for new export markets in recent years has also
lead to the strengthening of trade cooperation with India. In addition, the scientific
economics literature, which presents analysis of the economic potential of these countries
and their rate of growth, has emphasized that Russia, China and India in 2050 will fall
between the four largest (dominant) economies in the world. At present, the above area of
these states occupies 25 percent of total surface of the Earth, and more than 40 percent of
the Earth's population are living in them (O'Neill et. al., 2007; Leal-Arcas, 2009; LealArcas, 2011). For these objective economic reasons, very rapidly evolving relations
between EU and Russia, China as well as India in the field of international trade (Hurell,
2007) characterized the start of the XXI century.
A similar co-operation is very important to the Republic of Lithuania, as an EU
member, because after the accession to the EU, more than 20 percent of its foreign trade
consisted trade with the Russian Federation, which, in spite of some fluctuations, the
1
These countries also belong to the geopolitical group of BRICS countries (Brazil, Russia, India, China, South Africa)
83
overall trend was to grow (increase) (Bernatonytė, 2011; Slavickienė A., Jatkūnaitė D,
2006). On the other hand, foreign trade (in particular – exports of goods) remained one of
the main factors which increased an economic growth (recovery) in the Republic of
Lithuania and the EU after the global economic crisis of the World, which began in 20072008 (Bernatonytė 2011; Laurinavičius, 2014). In this context, the search for new
markets and expansion of trade (exports) relations with China and India became
essential in order to diversify the structure of the economy and avoid dependence on
potentially unstable existing trade partners in Eastern countries (Russia). Regarding this
it is important to note that classical and the most common one-sided form of international
trade regulation are customs (customs duties), which, as emphasized in the works of
individual legal scholars (see. e.g. Thuronyi, 2003; Schmitthoff, 2006), has a unique
meaning and impact on international trade. Importance of customs duties to the
regulation of international trade is explained by the fact that under the conditions of
globalization it is essential to remove existing trade barriers (Bethlehem, et al., 2009).
For these reasons, it is essential to evaluate the legal problems which arise in the
regulation of international trade with Russia, China and India (especially using tariff
regulatory measures, that is customs duties) and what are the regulatory status of these
trade relations and its prospects in international levels (international economic law), and
at the national level as well (in the national economic law of the concerned countries). In
this respect, such questions as whether an existing trade regulation system ensures the
status of the EU as an attractive foreign trade partner and what regulatory instruments
(customs duty rules and tariffs) should be used by the EU to ensure cooperation with
these countries in promoting of an international trade can be treated as an object of a
separate legal research (Leal-Arcas, 2011, p. 16).
It should be noted that although Russia, China and India are the members of the
World Trade Organization and active trade partners with the EU (inter alia, the Republic
of Lithuania), the importance of legal regulation of international trade processes is not
examined on a national level, with the exception of insights provided by foreign authors
(e.g. Leal-Arcas, 2011). Accordingly, in this context, the importance of implementation of
customs law and customs duties remains a subject of research in the EU and the Republic
of Lithuania following the integration of business into the global markets and creating
legal conditions for the development of international trade with the new economic
powers of the World (“New Leading Powers”), such as Russia, India and China.
General problems and tendencies of regulation of the international trade with
Lithuanian Republic, Russia and China and their reflections in Lithuanian judicial
practice
The most important factor to the changes in international trade and its development
was renunciation of various restrictions provided by the national law. After the Second
World War, countries of the world have signed many agreements on liberalization of
international trade and the most astounding achievement was the establishment of the
84
World Trade Organization (furthermore – „WTO“) in 1995. These changes lead to the
transformation of the local markets in individual states and has caused the
disappearance of many national legal regulatory mechanisms which created barriers to
international trade, as well as formed a special supranational branch of public law
governing international trade - international economic law (Herdegen, 2013).
At present, the international regulatory framework of the customs duties in WTO
Member States consists of the General Agreement on Tariffs and Trade (GATT 1994) and
the accessories to the Treaty establishing the WTO - Agreement on customs valuation of
goods and Agreement on customs origin of goods. These international treaties were
ratified by the Seimas of the Republic of Lithuania on 24’th of April 2001, by Law No. IX292 1 and, respectively are an integral part of the legal system of the Republic of
Lithuania. In addition, the EU Council, in decision 94/800/EC adopted on 22’th of
December, 1994, decided to approve the Agreement establishing the WTO and its
Annexes to the Agreement (Art. 1, para. 1). In accordance with the Treaty on the
Functioning of the EU (Art. 216, para. 2) international agreements concluded by the EU
are binding on the EU institutions and the Member States. Therefore, the WTO
Agreements, which were approved in the Decision 94/800/EC, also constitutes an integral
part of the system of EU law (see also ECJ decision in Case C-431/05Merck Genéricos Produtos Farmacêuticos, para. 31 and the case-law cited in it). Besides over 200 countries
of the World (as well as the EU) are part of the Harmonized Commodity Description and
Coding System Convention, also known as the Harmonized System (furthermore – “HS”)
of tariff nomenclature which is an internationally standardized system of names and
numbers to classify traded goods 2.
Thus, we can conclude that the determination of origin of goods, customs valuation
and tariff classification for customs duty purposes are the most important legal elements
for the assessment of customs duties. All these elements have a strong international
character and are directly regulated by international law (international treaties). On the
other hand, the scientific literature emphasizes that globalization of economic and
international trade does not mean that there is no national government responsibility for
implementation of certain international trade provisions (Laurinavičius, 2014). States
may comply with the international agreements to regulate the areas of the economy
according to the circumstances defined in international economic law and to create
favorable conditions for the partner countries to access the national market, that is to
remove tariff and non-tariff obstacles to free trade, or, conversely, to identify and apply
legal restrictions of international trade.
The Republic of Lithuania is a Member State of WTO (since 2001) and its main
agreements on the regulation of international trade. Besides after the entry to EU since
2004 Lithuania started to apply the EU law on regulation of customs (Community
Customs Code and its Implementing provisions) as well as unilateral and bilateral
Official Gazette, 2001-05-31, No. 46-1619
The contracting parties are obliged to base their customs tariff schedules on the HS nomenclature, see Official
Gazette, 2003, No.: 61 -2772
1
2
85
preferential EU tariff agreements with third countries (Povilauskienė, 2006). Accession to
the EU and becoming part of the EU Customs Union simplified and accelerated
transportation and trade with the EU countries, the need for expanded freight
forwarding services, especially to serve the transportation to the Eastern countries of CIS
(Commonwealth of Independent States), created new business opportunities for operators
of customs warehouses, free zones, import and export terminals, as well as increased
export volumes in general (Slavickienė A., Jatkūnaitė D., 2006). However accession to the
EU and the fact that EU law became an integral part of the national customs law has
created a number of legal disputes concerning the fact which legal regulations shall
prevail as the main basis of regulation of customs relationships 1.
It should be emphasized that in the last five years (2010 – 2014) major foreign trade
partners of the Republic of Lithuania (based on the analysis of third countries - non-EU
Member States, - since the foreign trade with them is taxed by customs) remained
separate countries of the BRICS region, i. e. Russia and China. The volume of imports
from Russia amounted to more than EUR 5 000 000 in 2010 and in 2014, as well as more
than 7 000 000 EUR from 2011 to 2013, while imports from China rose steadily from
430 435 EUR in 2010 to 666 292 EUR in 2014 and the exports has grown steadily in all
this period) 2. These trends are reflected in the specific court cases concerning taxation of
goods imports from these countries (total number of court cases with customs authorities
during the reporting period consisted of 64 cases settled in the Supreme Administrative
Court of Lithuania 3). The date displayed in the diagram bellow leads to the conclusion
that among these cases proceedings for the taxation of imported goods in Russia made a
dominating part and during the reporting period amounted to more than two thirds of all
cases.
Figure 1. The structure of customs judicial cases in Lithuania regarding trade with
BRICS countries
Cases No. A261-939/2008, A261-1303/2012, A575-298/2011, A8-24/2007 of the Supreme Administrative Court of
Lithuania
2 M6050309: Eksportas ir importas. Požymiai: Kombinuotoji nomenklatūra (8-ių ženklų), valstybė, metai [interactive].
Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas [accessed 2015-02-16].
<http://db1.stat.govlt/statbank/SelectVarVal/Define. asp?Maintable=M6050309&PLanguage=0>.
3 The Supreme Administrative Court of Lithuania is the highest national judicial authority which is empowered to deal
with tax and customs disputes
1
86
At the same time, it should be noted that the number of cases regarding the taxation
of goods imported from Russia with customs duties in the main part of the reporting
period (2010 - 2013 yrs.) was constantly growing (increasing), with the exception of 2014
when the number of all recorded cases has sharply decreased. Meanwhile, the number of
cases related to the taxation of goods imported from China with customs duties remained
quite stable during all the reporting period.
The statistical leads to the conclusion that the foreign trade of the Republic of
Lithuania (except for the trade of EU countries as a members of Common Customs Tariff
area) is dominated by trade with individual BRICS countries (i. e. Russia, China). This is
directly reflected in the court cases with national customs authorities on taxation of
imported goods. In comparison, another third (non-EU) country which has a relatively
high trading volume with Lithuania is (e.g. imports of goods from US increased from
181 972 EUR in 2010 to 319 515 EUR in 2014 1). This appropriately lead to a fewer
number of recorded court cases (37 cases in the Supreme Administrative Court of
Lithuania during the reporting period compared with 64 recorded cases related to the
taxation of foreign trade with the BRICS countries).
Figure 2. The number of customs judicial cases in Lithuania regarding trade with
BRICS countries
International trade of Lithuania with other third countries, which recorded higher
foreign trade volumes (e. g. Norway) during the reporting period (yrs. 2010 - 2014) was
not reflected in cases related to customs matters. This may be due to the relatively small
volume of trade, such as import volumes from the Kingdom of Norway amounted from 59
669 EUR in 2010 to 120 015 EUR in 2014 2. During this period, the Supreme
Administrative Court of Lithuania examined only 3 cases for the taxation of goods
imported from Norway.
This means that during the period, which was analysed, from the legal point of view
the most problems and disputes in the Republic of Lithuania were related specifically to
23.
M6050309: Eksportas ir importas. Požymiai: Kombinuotoji nomenklatūra (8-ių ženklų), valstybė, metai
[interactive]. Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas [accessed 2015-02-16].
1
<http://db1.stat.govlt/statbank/SelectVarVal /Define.asp?Maintable=M6050309&PLanguage=0>.
2 Op. cit.
87
levying of customs duties on import operations from the particular BRICS countries Russia and China. The cases and proceedings relating to the importation of goods from
Russia has dominated during all the period of review. A more detailed analysis of cases
(referring to the particular country) was carried out using the INFOLEX system 1,
including the time limitations (yrs. 2010 – 2014) and using relevant case law
classification categories used by the Supreme Administrative Court of Lithuania (cases
related to customs activity, classification number 10).
Problems of customs legal regulation in international trade between the Lithuanian
Republic and Russia: analysis of judicial practice
It should be noted that from 2012 and onwards Russia is a member of the WTO 2,
and accordingly the regulation of international trade and its taxation is based on
multilateral legal regulatory system. According to this system cooperation with Russia in
the WTO framework is organized in accordance with the legislation adopted by the WTO
(the main WTO agreements, such as GATT), which liberalizes international trade, as well
as application of customs duties. Other legal regulatory mechanisms for customs duties,
such as application of unilateral preferential (preferential) trade treatment in accordance
with the General System of Preferences (unilateral customs tariff concessions applied by
the EU), had previously been used with respect to Russia but is no longer applicable since
1 January, 2014 3.
On the other hand, although since 2008 a question was raised (and negotiations
were organized) on a bilateral regulation of trade relations between the EU and Russia
(signing of EU-Russia bilateral trade agreement, creating a common economic space),
such agreement has not yet been adopted and bilateral free trade relations with Russia
were not formed (Marcehtti, Roy, 2008). At the same time it should be noted that the
authors which from the comparative aspect explore EU trade relations with the Russian
Federation using tariff regulation methods (customs duties) and non-tariff measures (see.
e. g. Leal-Arcas, 2011) note that this relationship is characterized by certain problematic
nature which prevents free trade. This inter alia is associated specifically with the
application of unilateral trade restrictions, banning the import of individual products 4
and the application of export duties, which Russia uses to tax certain types of goods (e.g.
raw materials) which are exported from Russia to the EU.
INFOLEX.PRAKTIKA. Teismų apžvalgos, konsultacijos, nutarimai, sprendimai, nutartys [interactive]. [accessed
2015-02-15]. <http://www.infolex.lt/praktika/>
2 Understanding the WTO: The Organization [interactive]. [accessed 2015-02-15] <http://www.wto.org/
english/thewto_e/whatis_e/tif_e/org6_e.htm>
3 Revised EU trade scheme to help developing countries applies on 1 January 2014 [interactive]. European Commission
Memo, 2013. [accessed 2015-02-16]. <http://trade.ec.europa.eu/doclib/docs/2013/december/tradoc_152015.pdf>
4 A hot topic remains the example of the ban imposed by Russian Federation to import food products from EU countries
for one year since 2014-08-08, see for example [accessed 2015-02-14] < http://ec.europa.eu/trade/policy/countries-andregions/countries/russia/>
1
88
Thus, the taxation of the goods imported from Russian Federation to the EU and the
Republic of Lithuania from 2012 and onwards in particular, is governed by the WTO
agreements on customs value of goods and the determination of rules for establishing of
customs origin of goods. The tariff classification of imported goods is also based on HS
nomenclature (HS system), as it is defined in the HS Convention, to which EU and the
Russian Federation both are the parties. It should be noted that the practical application
of the key factors associated with the taxation of imports of goods (the tariff classification,
determination of origin and value of the goods) mainly creates the problems related to the
correct tariff classification of goods imported from Russia to the EU (9 cases registered
during the reporting period), as well as for the determination of customs value of goods (4
cases). Meanwhile, the determination of customs origin of imported goods was not
challenged in any of the sample cases. On the other hand, it can also be noted that the
Russian Federation's accession to the WTO since 2012 did not reduce the number of
disputes (cases) arising, and it may be explained by the fact that many conflicts with
customs authorities started in the previous tax periods before reaching the Supreme
Administrative Court of Lithuania.
Table 1. The types of customs judicial cases in Lithuania regarding trade with
Russia
Years
2010
2011
2012
2013
2014
Total number of
cases
2
4
3
-
Cases
regarding
customs
origin of
goods
-
Cases
regarding
customs
value of
goods
1
2
1
-
Other cases
regarding breaches
of customs
clearance
procedures
3
8
3
18
3
9
-
4
35
Cases regarding
tariff
classification of
goods
As can be seen from the table above, quite high number of cases during the reporting
period (72 percent, i. e. 35 out of 48 cases) were not related to any of the particular
categories described above and accordingly they were generalized as other cases
regarding breaches of customs clearance procedures.
This factual and legal situation can be explained by the fact that the Republic of
Lithuania has a direct external border with the Russian Federation and thus deals with
the problem of smuggling as various goods (tobacco, fuel products and so on.) are illegally
transported to the Republic of Lithuania and the EU customs territory from Russia.
Accordingly, the majority of these customs cases consisted of proceedings in which
conditions for recognition of persons as customs office debtors were analyzed and
89
questions of their dismissal from the applied economic sanctions (fines, penalties) were
raised:
Table 2. Judicial cases in Lithuania related to illegally imported goods from Russia
Years
2010
2011
2012
2013
2014
Total number of cases regarding
illegally imported goods
Cases regarding illegally imported goods
to the EU customs territory
(smuggling cases)
1
6
2
7
3
19
(From the total number of 35 cases
regarding breaches of customs clearance
procedures )
As the object of this study is the trade operations carried out legally, the smuggling
cases involving the application of legal liability for illegal goods brought into the EU, will
not be addressed in detail.
Analyzing other cases related to taxation of goods imported to the Republic of
Lithuania from the Russian Federation features, as it was already mentioned, special
attention should be given to the cases concerning the tariff classification of goods. It
should be noted that the legal issues raised in this group of cases can be divided into
several categories. In particular, one part of cases are cases regarding the status of
conclusions on tariff classification of goods, provided by the national customs authorities
of the Republic of Lithuania (the Customs Laboratory), their legal importance and value
as an evidence (in judicial and pre-trial proceedings). In these cases (administrative cases
A143-1891/2013, A143-1290/2012 1) the Court took the position that in order to contest a
conclusion on the tariff classification of the goods in particular HS position, which was
provided by the competent national authorities, the taxpayer must submit a special
evidence based on laboratory examination and the use of special knowledge that could
refute the validity of the conclusions of the customs authorities. No other evidence related
to tariff classification of goods provided by the taxpayer is considered as not relevant and
not valid. This practice limits the rights of the taxpayer (importer of the goods) and is
1 The Supreme Administrative Court of Lithuania, 26 November 2013 ruling of the board of judges in the
administrative case UAB “Agerona” v Customs Department under the Ministry of Finance (case No. A143-1891/2013); 28
February 2012 ruling of the board of judges in the administrative case UAB “Elevita” v Customs Department under the
Ministry of Finance (case No. A143-1290/2012);
90
debatable, since in other cases of tax disputes no types of evidence are considered as
having a prima facie power 1.
A number of legal issues were related to the application of international law, in
particular, the HS Convention and its interpretations (HS Explanatory Notes (HSENs)
containing the explanations of tariff classification rules). In this respect, it may be noted
that the analysis of practice of the Lithuanian Supreme Administrative Court in cases
concerning the application of these legal documents was not consistent and haven‘t
formulated clear precedents defining legal significance and legal status of HSEN‘s. In
particular, in the administrative case A575-1238/2012 2 on the question of tariff
classification of imported food products to the EU customs territory for and assignment of
appropriate customs tariff the Court granted the priority to the EU provisions defining
the status of the disputed goods (Commission Regulation No. 948/2009) 3. That is, in this
case, though the HSEN‘s gave another description of the goods, the Court has not applied
the HSEN‘s, but instead, followed the rules defined in the EU law. On the other hand, in
another case (administrative case No. A261-1408/2010 4), the Court stated simply that the
classification of imported goods must be based on the HSEN‘s and the product definition
provided in them. Therefore, it can be stated that this case highlights the problem of
national law, that status of HSEN‘s is not explicitly defined. In some cases, the Court
finds that it is necessary to follow requirements of HSEN‘s in order to classify goods
correctly, but in other situations it recognizes that either way EU law has a priority,
clearly not revealing the relationship between these sources of law. The problem of
application of HSEN‘s as a source of law is further complicated by the fact that the
relevant version of HSEN‘s has not yet been translated into Lithuanian language and is
not freely available to the public / taxpayers (there is only access to the customs officers
and only in the foreign languages).
Problems of binding sources of law which are applicable in customs matters was
further developed in cases concerning the determination of the customs value of goods,
imported from Russian Federation (in particular, it should be noted that in
administrative case No. A442-709/2013 5 Lithuanian Supreme Administrative has pointed
out that the determination of the customs value of the goods must be directly based on
the sources of international law, i. e. WTO agreement on customs valuation rules, which,
as the Court has declared, is an integral part of the Lithuanian legal system. According to
the practice of the Court, which was formulated in this case, other international sources
of law (such as the documents and recommendations provided by World Customs
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant mokesčių administravimą reglamentuojančias teisės
normas, apibendrinimas, II dalis, 82.1.3 ir 85 punktai [interactive]. Vilnius: Lietuvos vyriausiasis administracinis
1
teismas, 2012. <www.lvat.lt/download/1095/22_apibendrinimas.pdf> [accessed 2015-02-17];
2 The Supreme Administrative Court of Lithuania, 3 February 2012 ruling of the board of judges in the administrative
case UAB “Juraila” v Customs Department under the Ministry of Finance (case No. A575-1238/2012)
3 OJ L 287
4 The Supreme Administrative Court of Lithuania, 4 October 2010 ruling of the board of judges in the administrative
case UAB “Energetikos tiekimo bazė” v Customs Department under the Ministry of Finance (case No. A261-1408/2010)
5 The Supreme Administrative Court of Lithuania, 5 March 2013 ruling of the board of judges in the administrative
case UAB “Fortera” v Customs Department under the Ministry of Finance (case No. A442-709/2013)
91
Organization (WCO)) have a binding legal effect in customs cases, even though they
doesn‘t have an official status of international treaties. For example, WCO Guidelines for
National assessment database as a risk assessment tool, should be taken into account in
settling customs disputes regarding valuation of goods.
To summarize the foregoing, it can be stated that legal problems, which were related
to the taxation of imported goods from Russia during the reporting period was
characterized by the problems of tariff classification of goods. The main factor influencing
international trade remained not properly regulated status of conclusions on
classification of goods provided by national customs authorities (Customs Laboratory)
and uncertain status of HSENs in the national law system.
Problems of customs legal regulation in international trade between the Lithuanian
Republic and China: analysis of judicial practice
Bilateral economic relations between EU (inter alia, the Republic of Lithuania) and
China are based on the EC - China Trade and Cooperation Agreement (signed in 1985).
This agreement does not constitute a preferential trade regime and doesn‘t set
preferential customs duties. Therefore, as a members of the WTO EU and China carries
out bilateral trade in accordance with the Most Favoured Nation (MFN) principle which
means that countries cannot normally discriminate between their trading partners.
During the reporting period (yrs. 2010 – 2014) the EU has also applied to China
unilateral preferences (preferential customs duties) for some products using the
Generalised System of Preferences (GSP; however these incentives was abolished from 1
January, 2015 1). The GSP system provides that import duties from developing countries
are reduced or removed, but the benefits do not apply to certain highly competitive
imports of goods (most of goods imported from China fell into this category).
As we note in the case of trade with China, the main problem of legal regulation of
customs duties which was raised in court disputes in Lithuania, as the EU Member
State, was issues related to tariff classification of goods (same trend has been observed in
the analysis of cases on trade with Russia) (see table 3).
In these cases, the Lithuanian Supreme Administrative Court has repeatedly drawn
attention to the fact that the classification of goods must be based essentially only on
official conclusions of national authorities, i. e. Customs Laboratory 2. Moreover, in these
cases, the Court emphasized the need to rely on the provisions (interpretations) of
HSENs for the tariff classification of goods, while in other cases (e.g. in cases concerning
the taxation of trade with Russia, see administrative case No. A261-1408/2010) it was
emphasized that priority in this case must be granted to the EU legislation.
Revised EU trade scheme to help developing countries applies on 1 January 2014 [interactive]. European Commission
Memo, 2013. [accessed 2015-02-16]. <http://trade.ec.europa.eu/doclib/docs/2013/december/tradoc_152015.pdf>
2 See administrative cases No. A143-71/2013 and A143-925/2010
1
92
Table 3. The types of customs judicial cases in Lithuania regarding trade with China
Years
2010
2011
2012
2013
2014
Total number of
cases
Cases regarding
tariff
classification of
goods
2
2
1
-
Cases
regarding
customs
origin of goods
1
2
Cases
regarding
customs value
of goods
3
-
5
3
3
Other case regarding
breaches of customs
clearance procedures
2
1
1
1
5
Many disputes during the reporting period were related to the determination of
customs origin and customs valuation. From the analysis of the cases related to the
determination of the customs value, it can be observed that one of the main questions in
these cases was the legal status of certain sources of law. For example, in the
administrative case No. A575-1340/2010 1 Supreme Administrative Court of Lithuania has
made it clear that the determination of the customs value of imported goods can not only
rely on the WTO agreements and international treaties (conventions), but also must be
based on the decisions and recommendations taken by the WTO, for example, the
decisions of its committees (e. g. Technical Committee for Customs Valuation) which
formulated the rules for determining the customs value of goods. It is necessary to draw
attention to the fact that a similar conclusion on application of legal acts which belong to
the category of „soft-law" category has been formulated in the case No. A442-709/2013 (on
the customs valuation of goods imported from Russia). In these cases the Court made a
conclusion that both the WTO and WCO „soft-law“ documents - the guidelines,
recommendations and decisions of these institutions – shall be defined as the source of
law in disputes relating to the determination of the customs value.
As a separate category of cases involving imports of goods from China to the
Republic of Lithuania, it is necessary to mention the cases concerning the customs origin
of goods, i. e. disputes, which addressed the question whether the imported product can
be recognized as a subject to China’s customs origin, and therefore it is a subject to the
relevant import customs duty rate. Usually this kind of disputes were raised in cases of
anti-dumping duties. It should be emphasized that EU has applied anti-dumping duties
to the certain categories of goods imported from China (e.g. silicon products). In one of the
cases, 2 the taxpayer argued that these products have been processed in other countries
The Supreme Administrative Court of Lithuania, 27 October 2010 ruling of the board of judges in the administrative
case UAB “Autolėva” v Customs Department under the Ministry of Finance (case No. A575-1340/2010)
2 The Supreme Administrative Court of Lithuania, 30 April 2014 ruling of the board of judges in the administrative
case UAB “Žalvaris” v Customs Department under the Ministry of Finance (case No. A261-144/2014)
1
93
(not in China) and have gained their customs origin. In accordance with the EU Customs
Code (Article 24) the processing (manufacturing) of goods provide them with the customs
origin of certain state were this processing (manufacturing) was carried out if the
manufactured goods were provided with specific properties and composition, which they
did not have prior to their processing. However, the Supreme Administrative Court of
Lithuania, in interpreting the legality of anti-dumping duty hereby imposed on imports of
silicon products, acknowledged that the duty to prove the following features must be
imposed on the national customs authorities. This means that these institutions must
prove the legality of the anti-dumping duties, which are applicable and therefore prove
the connection between the origin of the imported goods and their processing in another
country. Meanwhile, the taxpayer is only sufficient to prove the mere existence of
business operations, which are useful to him. Thus, the Court defended the rights and
interests of taxpayers (importers of goods) and substantially restricted the conditions for
the application of anti-dumping duty on goods of Chinese origin as well as noted that the
customs authorities cannot hinder international trade formally collecting evidence on the
customs origin of goods.
The Supreme Administrative Court of Lithuania in other cases, such as case No.
A444-2863/2011 1 also questioned legitimacy of anti-dumping duties on goods of Chinese
customs origin. In this case, the taxpayer raised the issue of the protection of its
legitimate expectations and the breach of the principle of legal certainty in a particular
situation in which anti-dumping duty rate for the imported goods has been raised dozens
of times (compared to the rate of anti-dumping duty applied to the goods at the time of
their acquisitions). The taxpayer argued that he could not foresee these changes and
prepare for them (there was no period (vacatio legis) to prepare for these changes of
customs duties). The Court, in assessing these circumstances, drew attention to the fact
that in the same year (2008) when the goods were acquired in China, the European
Commission initiated an anti-dumping investigation. This fact allowed the operators
(importers) to assess the risk that the anti-dumping duty will be established and will
enter into force. Supreme Administrative Court of Lithuania noted that a prudent and
diligent taxpayer have a duty to assess the risk of changes in import taxes and to inquire
in advance for the information about applicable tariff measures. Thus, it can be stated
that the increases and introductions of anti-dumping customs duties are recognized by
the Court as legal may lead to the emergence of additional tax obligations, if the person
concerned had a reasonable opportunity to assess the risks of changes in customs duties.
In other individual cases on the taxation of goods which were imported from China
and determining of their customs origin the Supreme Administrative Court of Lithuania
has addressed the issue what kind of evidence (documents) issued by People's Republic of
China can be used to determine the origin of goods. The Court has formulated a rule 2
that the origin of the goods is proved by all the official state documents issued in relevant
The Supreme Administrative Court of Lithuania, 11 July 2011 ruling of the board of judges in the administrative case
UAB “Irvista” v Customs Department under the Ministry of Finance (case No. A444-2863/2011)
2 The Supreme Administrative Court of Lithuania, 20 January 2011 ruling of the board of judges in the administrative
case UAB “Urlavila” v Customs Department under the Ministry of Finance (case No. A442-220/2011)
1
94
state, no matter whether it was issued by the central or regional authorities. In this
particular case it has been disputed whether the document provided by regional authority
of People's Republic of China (Tianjin Entry - Exit Inspection and Quarantine Bureau),
has a status of official evidence as a primary inquiry was sent to the general customs
authorities of the People's Republic of China. However, the Court made it clear that the
mere fact that the response was prepared by any of official authorities in the People's
Republic of China (no matter if it was regional or central authorities) is sufficient to
recognize it as an evidence proving a customs origin of goods 1.
Summarizing this case law during the reporting period (yrs. 2010-2014), it can be
stated that the development of international trade with China was hindered by some
legal problems (obstacles): firstly, properly not adjusted status of conclusions of national
authorities – Customs Laboratory – on the tariff classification of goods, secondly,
secondly, sudden changes in customs regulations related to the application of antidumping customs duties (for individual products, e.g. silicon) and incorrect identification
of the customs origin of goods when the application of these rules was limited only to
gathering formal evidence by customs authorities, thus creating an obstacles to the
international trade.
Conclusions
For more than ten years (since 2004) the Republic of Lithuania is a member of EU
and is realizing its economic and trade relations with other foreign countries, as well as
regulating customs duties according to the requirements of the EU common foreign trade
policy (Common Commercial Policy). After accession to the EU, more than 20 percent of
Lithuanian foreign trade consisted of trade transactions with the Russian Federation,
which, despite of some fluctuations, had an overall trend to grow (increase). In addition,
from 2009 to 2014 Lithuania consistently increased its foreign trade (both imports and
exports) with the other country of the rapidly growing economic BRICS region of the
world, i.e. China.
On the other hand, the analysis on practical problems of the foreign trade with these
particular countries which have arisen in Lithuania since 2010 (analysis of the judicial
practice of the Supreme Administrative Court of Lithuania), justifies that most legal
problems of customs regulation existed in these particular areas: 1) the tariff
classification of imported goods (absence of clear requirements for the evidence provided
to support appropriate classification of goods, since the decisions of courts are solely
based on the conclusions provided by the national authorities (Customs Laboratory) and
the taxpayers does not have the possibility to provide alternative evidence); 2)
determining of the customs origin of goods and proper application of anti-dumping
customs duties (while regulating trade with China); 3) importance of separate individual
sources of law, which could be binding for the settlement of disputes in the field of
1
See also administrative case No. A575-1340/10
95
customs regulations, is clearly not defined (e.g. problem of legal importance and
application of documents accepted by World Customs Organization, such as HSENs).
These customs duties application problems should be solved in the future, in order to
develop international trade with the referred BRICS countries and to create the foreign
trade regulation system, which ensures the status of the EU and Lithuania as an
attractive partner of foreign trade. An analysis leads to the conclusion that
recommendations for improving the current legal framework in Lithuania would be the
following. Firstly, the national legislation of the Republic of Lithuania should include
official certification procedures for the independent laboratories (non-governmental
institutions / agencies), authorized to carry out the researches for the purpose of the
classification of imported goods. It must also include the provisions, that research results
of such institutions are recognized as the official documents, which has a probative value
in the tax dispute procedures with the customs authorities. Secondly, in accordance with
the relevant case law, the burden of proof to justify the customs origin of the goods, in
cases, when non-preferential (anti-dumping) customs duties are applied, is attributable to
the customs authorities. This principle should be directly and clearly reflected and
established in the Lithuanian Law on Customs defining the powers of national customs
authorities, which are performing checks on the origin of goods (Article 61 of the Law).
Thirdly, since the uniform international interpretations used for tariff classification of
goods (i.e. Harmonized System Explanatory Notes/HSEN’s) are recognized and regarded
as a source of law in the national judicial practice, they must be officially translated into
the Lithuanian language and released to the public, in order to make them freely
available to the taxpayers, participating in international trade transactions.
References
Bernatonytė, D. 2011. Tarptautinė prekyba. Kaunas: Technologija.
Slavickienė, A.; Jatkūnaitė, D. 2006. Muitų politikos perspektyvos Lietuvai tapus ES nare.
Tarptautinės mokslinės konferencijos „Vadybos mokslas ir studijos - kaimo verslų ir jų infrastruktūros
plėtrai" medžiaga. Kaunas: Akademija, p. 145-147.
Radžiukynas, J. 2005. Importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolė Lietuvos muitinėje Europos
Bendrijos muitinių strategijos kontekste. Jurisprudencija, 73(65), p. 48-57.
Raišutis, A. Lietuvos Respublikos muitų teisės savarankiškumo problematika. Jurisprudencija, 2005,
70(62), p. 74–80.
Povilauskienė, D. 2006. Teisė ir muitinės veikla. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas.
Hirst, P.; Thompson G. 1992. The Problem of Globalization: International Economic Relations.
National Economic Management, and the Formation of Trading Blocs Economy and Society., 21(4), p. 357396.
Juščius, V. 2006. Ekonomikos internacionalizacijos ir globalizacijos poveikis gamybos paskirstymo
vartojimo santykių raidai. Habilitacijos procedūrai teikiamų mokslo darbų apžvalga. Kaunas: Kauno
technologijos universitetas.
Laurinavičius, A., et al. 2014. Muitinė tarptautinės prekybos logistinėje grandinėje. Vilnius: Mykolo
Romerio Universitetas, 2014.
Leal-Arcas, R. 2011. International Trade and Investment Law. Multilateral, Regional and Bilateral
Governance. Cheltenham, UK: Edward Elgar Publishing Ltd.,.
96
Leal-Arcas, R. 2009. The European Union and New Leading Powers: Towards Partnership in
Strategic Trade Policy Areas. Fordham International Law Journal, 32(2), p. 345-416.
Leal-Arcas, R. 2008. Theory and Practice of EC External Trade Law and Policy. London: Cameron
May,
Hurell, A. On Global Order: Power, Values and the Constitution of International Society. Oxford:
Oxford University Press, 2007.
Thuronyi, V. 2003. Comparative Tax Law. The Hague: Kluwer Law International,.
Schmitthoff, C. M. 1990. The Law and Practice of International Trade. London: Stevens&Sons,
Herdegen, M. Principles of International Economic Law. Oxford: Oxford University Press, 2013.
Povilauskienė, D. Teisė ir muitinės veikla. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2006.
Marcehtti, J.; Roy, M. Opening Markets for Trade in Services: Countries and Sectors in Bileteral and
WTO Negotiations. Cambridge: Cambridge University Press, 2008.
O'Neill, J., et al. BRICS and Beyond. New York City: The Goldman Sachs Group, 2007.
Understanding the WTO: The Organization [interactive]. [accessed 2015-02-15] <http://www.wto.org/
english/thewto_e/whatis_e/tif_e/org6_e.htm>.
Revised EU trade scheme to help developing countries applies on 1 January 2014 [interactive].
European
Commission
Memo,
2013.
[accessed
2015-02-16].
<http://trade.ec.europa.eu/doclib/docs/2013/december/tradoc_152015.pdf>.
Commission Regulation No. 948/2009 on the tariff and statistical nomenclature and on the Common
Customs Tariff. [2009] OJ L 287.
Law of the Republic of Lithuania on the ratification of WTO Treaty and the accessories to the Treaty
establishing the WTO. Official Gazette, 2001. No. 46-1619.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant mokesčių administravimą
reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimas, II dalis [interactive]. Vilnius: Lietuvos vyriausiasis
administracinis teismas, 2012. <www.lvat.lt/download/1095/22_apibendrinimas.pdf> [accessed 2015-02-17].
Case C-431/05, Merck Genéricos - Produtos Farmacêuticos [2005] ECR I—07001.
Law of the Republic of Lithuania on the ratification of Harmonized Commodity Description and
Coding System Convention. Official Gazette, 2003, No.: 61 -2772.
metai
M6050309: Eksportas ir importas. Požymiai: Kombinuotoji nomenklatūra (8-ių ženklų), valstybė,
[interactive]. Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas [accessed 2015-02-16].
<http://db1.stat.gov.lt/statbank/SelectVarVal/Define.asp?Maintable=M6050309&PLanguage=0>.
INFOLEX.PRAKTIKA.
Teismų
apžvalgos,
konsultacijos,
nutarimai,
sprendimai,
nutartys
[interactive]. [accessed 2015-02-15]. <http://www.infolex.lt/praktika/>.
Understanding the WTO: The Organization [interactive]. [accessed 2015-02-15] <http://www.wto.org/
english/thewto_e/whatis_e/tif_e/org6_e.htm>.
Revised EU trade scheme to help developing countries applies on 1 January 2014 [interactive].
European Commission Memo, 2013. [accessed 2015-02-16].
<http://trade.ec.europa.eu/doclib/docs
/2013/december/tradoc_152015.pdf>.
The Supreme Administrative Court of Lithuania, 26 November 2013 ruling of the board of judges in
the administrative case UAB “Agerona” v. Customs Department under the Ministry of Finance (case No.
A143-1891/2013).
The Supreme Administrative Court of Lithuania, 28 February 2012 ruling of the board of judges in
the administrative case UAB “Elevita” v. Customs Department under the Ministry of Finance (case No.
A143-1290/2012).
The Supreme Administrative Court of Lithuania, 3 February 2012 ruling of the board of judges in the
administrative case UAB “Juraila” v. Customs Department under the Ministry of Finance (case No. A5751238/2012).
The Supreme Administrative Court of Lithuania, 4 October 2010 ruling of the board of judges in the
administrative case UAB “Energetikos tiekimo bazė” v. Customs Department under the Ministry of
Finance (case No. A261-1408/2010).
97
The Supreme Administrative Court of Lithuania, 5 March 2013 ruling of the board of judges in the
administrative case UAB “Fortera” v. Customs Department under the Ministry of Finance (case No. A442709/2013).
The Supreme Administrative Court of Lithuania, 27 October 2010 ruling of the board of judges in the
administrative case UAB “Autolėva” v. Customs Department under the Ministry of Finance (case No. A5751340/2010).
The Supreme Administrative Court of Lithuania, 30 April 2014 ruling of the board of judges in the
administrative case UAB “Žalvaris” v. Customs Department under the Ministry of Finance (case No. A261144/2014).
The Supreme Administrative Court of Lithuania, 11 July 2011 ruling of the board of judges in the
administrative case UAB “Irvista” v. Customs Department under the Ministry of Finance (case No. A4442863/2011).
The Supreme Administrative Court of Lithuania, 20 January 2011 ruling of the board of judges in
the administrative case UAB “Urlavila” v. Customs Department under the Ministry of Finance (case No.
A442-220/2011).
98
TEISMINĖS KONTROLĖS SUTARTINIŲ SUMŲ ATŽVILGIU LYGINAMIEJI
ASPEKTAI
Simas Vitkus
simasvitkus@gmail.com
Santrauka
Tikslas – šiame straipsnyje nagrinėjami ir vertinami skirtingi teisminės kontrolės modeliai,
lyginamosios analizės pagrindu siekiant atskleisti tų modelių kritinius aspektus arba
pranašumus.
Metodologija – šiame tyrime naudojami teoriniai metodai (lyginamasis, analitinis ir
sisteminis).
Rezultatai – sutartinių baudų (angl. penalty), kurios Lietuvoje prilygintinos netesyboms,
įteisinimas lanksčios teisminės kontrolės sąlygomis, skirtingai nei jų draudimas griežtos
teisminėmis kontrolės sąlygomis, užtikrina pusiausvyrą tarp silpnesniosioms šalims reikalingos
teisėtų interesų apsaugos ir stipresniosioms šalims (verslininkams) reikalingos sutarčių laisvės.
Tačiau lanksčią teisminę kontrolę įtvirtinančiose jurisdikcijose, kur kaip silpnesniųjų šalių
teisėtų interesų saugiklis teismams numatoma mažinimo galia, neturėtų būti analogiškai
vadovaujamasi vertinamaisiais kriterijais tiek savo srities profesionalų, tiek neprofesionalų
atžvilgiu. Todėl Lietuvoje sutartiniuose komerciniuose santykiuose teisinis tikrumas bei sutarčių
laisvės principas galėtų būti sustiprinti, kaip teisminės mažinimo galios išimtį, numatant
lygiavertę derybinę padėtį turinčius verslininkus, t.y. pagal šalių profesionalumo lygį
diferencijuojant teisminės kontrolės režimą.
Tyrimo ribotumas – šiame tyrime, kai kalbama apie Kontinentinės teisės tradicijos šalis,
sutartinių baudų terminas vartojamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse 1 įtvirtintų
netesybų prasme, t.y. nesiekiant jų atskirti nuo delspinigių. Nagrinėjant teisminės kontrolės
modelius apsiribojama Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau - JAV) bei kai kurių Kontinentinei
teisės tradicijai priklausančių šalių pavyzdžiais, tarp kurių yra Belgija, Ispanija, Vokietija,
Lietuva ir kt. Tačiau ne visų šalių reguliavimas vienodai plačiai analizuojamas dėl egzistuojančių
panašumų.
Praktinė reikšmė – šiuo straipsniu sukeliama diskusija, siekiant išsiaiškinti, koks teisminės
kontrolės modelis, taikytinas sutartinių baudų, atžvilgiu geriausiai užtikrina pusiausvyrą tarp
silpnesniosioms šalims reikalingos teisėtų interesų apsaugos ir stipresniosioms šalims
(verslininkams) reikalingos sutarčių laisvės. Taipogi atskleidžiama, kokiu būdu Lietuvoje galėtų
1
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Valstybės žinios. 2000, Nr. 74-2262. 5.
99
būti sustiprintas teisinis tikrumas bei sutarčių laisvės principas komerciniuose sutartiniuose
santykiuose.
Originalumas – nors užsienio mokslinėje literatūroje yra nagrinėjami įvairūs su iš anksto
aptartais nuostoliais (angl. liquidataed damages) ir sutartinėmis baudomis susiję teoriniai ir
praktiniai apsektai, tačiau šiame tyrime siekiama atskleisti ir įvertinti šių institutų atžvilgiu
taikytinos teisminės kontrolės pagrindu, kuri gali būti arba griežta, arba lanksti, kylančius
trūkumus ar privalumus, kad būtų galima atsakyti į klausimus, kuris modelis geriausiai leidžia
subalansuoti su teisėtų interesų apsauga ir sutarčių laisve siejamus poreikius, bei kaip Lietuvoje
sutartinėms baudoms (netesyboms) taikytinas teisminės kontrolės modelis dar galėtų būti
patobulintas.
Raktiniai žodžiai – sutartinė bauda, iš anksto aptarti nuostoliai, teisminė kontrolė,
mažinimo galia.
Tyrimo tipas – bendroji apžvalga.
Įžanga
Nagrinėdami skirtingose jurisdikcijose įtvirtintus teisminės kontrolės modelius,
galime pamatyti, jog vienur sutartinės baudos yra apskritai draudžiamos ir
pripažįstamos negaliojančiomis. Dargi teisminė kontrolė gali būti minimali, kai teismui
paliekama galimybė sumažinti sutartinę baudą tik konkrečiu atveju, pavyzdžiui, kuomet
sutartis būna iš dalies įvykdyta. Atsižvelgiant į silpnesniųjų sutarties šalių, neesančių
atitinkamos srities profesionalais, teisėtų interesų apsaugos poreikį, neabejotina, jog tam
tikra sutartinių baudų kontrolė yra reikalinga. Tai leidžia užkirsti kelią galimam
stipresniosios šalies piktnaudžiavimui savo dominuojančia padėtimi. Tačiau įtvirtinus
tam tikrą teisminės kontrolės mechanizmą, labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp
silpnesniosioms šalims reikalingos teisėtų interesų apsaugos ir stipresniosioms šalims
(verslininkams) reikalingos sutarčių laisvės. Skirtingų teisminės kontrolės modelių
analizė leis atsakyti į klausima, ar kategoriškas sutartinių baudų draudimas gali
sudaryti sąlygas minėtam tikslui pasiekti, ar vis dėlto tam tinkamesnis yra lankstus
teisminės kontrolės modelis.
1. Teisminė kontrolė sutartinių sumų atžvilgiu skirtingose jurisdikcijose
JAV pagal bendrą taisyklę sutarties sąlyga, numatanti iš anksto aptartus
nuostolius, galioja ir yra vykdytina tol, kol nėra teismo kvalifikuojama bauda. Tapusi
bauda sąlyga būna teismo išbraukiama iš sutarties teksto ir sąžiningos šalies teisės
toliau būna ginamos įprastiniu nuostolių kompensavimo būdu (Miller, 2004). JAV
laikomasi nuomonės, jog sutartinių baudų taikymas kelia pavojų komercinių sandorių
stabilumui ir jų nuspėjamumui bei apriboja sklandų ir veiksmingą modernios
ekonomikos egzistavimą 1. Bendrojo komercinio kodekso 1 pagrindu yra įtvirtinti du
1
General Motors Co v. Piskor, 281 Md. 627, 381 A.2d 16 [1977].
100
kriterijai, kurie privalo būti patenkinti tam, kad į sutartį įtrauktas iš anksto aptartų
nuostolių susitarimas nebūtų traktuojamas kaip sutartinė bauda. Šie kriterijai sudaro
protingumo testo (angl. test of reasonableness) pagrindą ir susideda iš sutartinės sumos
proporcingumo vertinimo ir žalos įrodinėjimo sudėtingumo vertinimo (Hatzis, 2003). JAV
teismai, vadovaudamiesi protingumo testu, sutartinės sumos proporcingumą vertina ne
tik labiausiai tikėtinų, bet kartu ir realių nuostolių atžvilgiu, t.y. atlieka retrospektyvų
vertinimą, nors šalims sutarties sudarymo metu beveik neįmanoma tiksliai numatyti,
kokie nuostoliai bus sutarties pažeidimo metu, be to, tai prieštarautų atitinkamose teisės
normose įtvirtintam reikalavimui dėl nuostolių įrodinėjimo sudėtingumo (Murray, 1991).
JAV sutarčių laisvės principo ribojimas bei sutartinių baudų draudimas yra grindžiamas
teisingos kompensacijos (angl. just compensation) (Goetz ir Scott, 1977) ir „naudingo
pažeidimo“ (angl. efficient breach) (Posner, 1998) idėjomis. Vadovaujantis pastarąja idėja,
laikoma, kad savanoriškas skolininko, kuriam sutartinių prievolių vykdymas yra
nuostolingas, sutarties nutraukimas ir nuostolių už tai kreditoriui sumokėjimas, yra
veiksmingesnė kreditoriaus teisių apsaugos priemonė už realų sutarties įvykdymą. JAV
svarbiausia reikšmė yra skiriama ne sutarties vykdymui ar jo užtikrinimui, tačiau
adekvačiam nukentėjusios šalies nuostolių kompensavimui. Teisingos kompensacijos
principas buvo pritaikytas Jaquith v. Hudson 2 byloje. Šioje byloje Mičigano Valstijos
Aukščiausiasis Teismas konstatavo, jog šalys negali savo susitarimais apriboti teisingos
kompensacijos principo taikymą. Iš teismo pasisakymų galima matyti, kad sutarčių
laisvės principas iš esmės suteikia šalims platų savarankiškumą sudarinėjant sutartis,
tačiau jų pasirinkimo galimybės pažeistų teisių gynimo priemonių atžvilgiu yra žymiai
labiau ribotos. Jungtinėje Karalystėje laikomasi analogiško požiūrio, kadangi ten teismai
yra konstatavę, jog sutarties pažeidimo nuostoliai privalo būti kompensacinio, o ne
baudimo (t.y. sutarties vykdymą užtikrinančio) pobūdžio 3.
Jeigu JAV už sutarties pažeidimus leidžiama prisiteisti iš anksto aptartus
nuostolius, bet draudžiamos sutartinės baudos, tai daugelyje Kontinentinei teisės
tradicijai priklausančių šalių tokio draudimo nėra dėl sutartinėms baudoms suteikiamos
dvejopos paskirties, t.y. jomis siekiama ne tik kompensuoti sąžiningos šalies nuostolius,
bet kartu užtikrinti sutarties vykdymą. Tai numato ir 1978 m. Europos Tarybos Ministrų
Komiteto priimta rezoliucija (toliau – Rezoliucija) 4. Ši Rezoliucija laikytina pirmuoju
bendru Europos Sąjungos šalims skirtu teisės aktu, užtikrinančiu kreditoriaus interesų
apsaugą sutartinėmis baudomis ir įtvirtinančių pagrindinius šio instituto bruožus.
Rezoliucijoje nustatomas sutartinių baudų akcesoriškumas, pernelyg didelių sutartinių
baudų mažinimo galimybė, realių nuostolių ir sutartinių baudų santykis ir kt. Šios
Rezoliucijos nuostatomis pasinaudota rengiant Lietuvos civilinio kodekso normas, skirtas
American Law Institute and the National Conference of Commissioners on Uniform State Laws, Uniform
Commercial Code. § 2-718(1); taipogi žr., American Law Institute, Restatement (Second) of Contracts. § 356(1).
2
Jaquith v. Hudson, 5 Mich. 123 (1858).
3
Addis v. Gramophone Co.. A.C. 488 (1909).
4
Penal clauses in civil law, Resolution No. (78) 3, adopted by the Committee of Ministers of the Council of Europe on
20 January 1978 and Explanatory Memorandum (Strasbourg, 1978).
1
101
sutartinių baudų (arba tiksliau netesybų) reglamentavimui 1. Rezoliucijos 7 straipsnyje
nurodyta, kad valstybės narės gali leisti nacionaliniams teismams mažinti sutartinių
baudų dydį, jei šis yra nepagrįstai didelis arba sutartinė prievolė yra iš dalies įvykdyta.
Tuo tarpu Rezoliucijos Aiškinamajame Memorandume yra numatyti tam tikri
pavyzdiniai kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant gali būti sprendžiama, ar sutartinės baudos
yra nepagrįstai didelės. Pavyzdžiui, turi būti vertinamas sutartinių baudų ir nuostolių
santykis, teisėti sutarties šalių interesai, įskaitant neturtinius, sutarties rūšis,
aplinkybės, kuriomis sutartis buvo sudaryta, šalių socialinė bei ekonominė padėtis ir kt.
Daugelis Europos Sąjungos valstybių narių, atsižvelgdamos į minėtą Rezoliuciją ir jos
Aiškinamąjį Memorandumą, atitinkamai sureglamentavo savo sutartinių baudų
institutus nacionalinės teisės lygmeniu. Tarptautiniai ir regioniniai negriežtos teisės
instrumentai, tarp kurių yra UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principai 2,
Europos sutarčių teisės principai 3, Europos privatinės teisės principų, apibrėžimų ir
bendrųjų nuostatų projektas 4, taipogi pripažįsta sutartinių baudų taikymą. Paminėtuose
negriežtos teisės instrumentuose yra irgi numatyta teisminė mažinimo galia, kaip
atsvara galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui per didelėmis sutartinėmis sumomis.
Šios galios taikymas pateisinamas, jeigu skirtumas tarp padarytos žalos ir sutartinės
baudos yra akivaizdžiai nepagrįstas vidutiniškai išsilavinusio, protingo ir apdairaus
(bonus pater familias) asmens akimis (Lui ir Newman, 2007). Tačiau teisminės kontrolės
modelio pasirinkimas ir įgyvendinimas priklauso nuo kiekvienos valstybės atskirai, todėl
tik pagal individualius pavyzdžius galime spręsti apie konkretų nacionaliniu lygmeniu
taikytiną modelį.
Tarkime, Belgijos modelį, palyginus su JAV bei kitais Kontinentinės teisės tradicijos
šalių pavyzdžiais, galima laikyti mišriu. Šios šalies įstatymais draudžiamos sutartinės
baudos, kurių paskirtis išimtinai tik skolininko nubaudimas arba sutarties vykdymo
užtikrinimas. Tačiau Belgijoje kartu sudaromos sąlygos teisminiam nepagrįstai didelių
sutartinių sumų mažinimui. Tai reiškia, kad Belgijos teismams numatoma tiek
sutartinės sumos pripažinimo negaliojančia galia 5, jeigu sutartinė suma pripažįstama
gryna bauda, atliekančia tik skolininko nubaudimo funkciją, tiek sumažinimo galia 6,
jeigu sutartinė suma pripažįstama mišraus pobūdžio, t.y. atliekančia ne vien baudimo,
bet kartu ir kompensacinę funkciją. Įdomu, jog Belgijoje iki 1998 metų oficialiai buvo
sekama JAV pavyzdžiu ir sutartinės sumos, turinčios skolininko baudimo elementą, buvo
apskritai draudžiamos ir pripažįstamos negaliojančiomis, nepaliekant teismams jokios
galios sumažinti tokių sumų. Taip buvo nuo 1970 metų, kada Belgijos Aukščiausiasis
Teismas konstatavo, jog šalys negali viena kitos bausti bei kad sutartinių baudų
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Valstybės žinios. 2000, Nr. 74-2262. 5. 6.71 – 6.75 str.
UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių principai (2010 m. redakcija).
3
Commision on European Contract Law. The Principles of European Contract Law, 1999.
4
Study Group on a European Civil Code and the Research Group on EC Private Law. Principles, Definitions and
Model Rules of European Private Law. Draft Common Frame of Reference. Full Edition. Vol. 1. Munich: Sellier.
European Law Publishers, 2009.
5
Belgijos civilinis kodeksas. 6 ir 1133 str.
6
Ibid. 1231 str.
1
2
102
įteisinimas lemia piktnaudžiavimo savo teisėmis rizikos atsiradimą 1. Tačiau žemesniųjų
instancijų teismai vis vien taikė mažinimo galią sutartinėms baudos ir todėl 1998 metais
Belgijos civilinis kodeksas buvo peržiūrėtas. Po šio peržiūrėjimo buvo oficialiai įtvirtinta
teisminė sutartinių sumų mažinimo galia. Tokiu būdu įstatymų leidėjas norėjo
sušvelninti per griežta tapusią teisminę kontrolę dėl invazinės teismo galios pripažinti
sutartines sumas negaliojančiomis. Todėl nors Belgijoje, kaip ir JAV, yra draudžiama
sutartinių sumų baudimo (arba vykdymo užtikrinimo) funkcija, tačiau skiriasi taikytinas
teisminės kontrolės modelis, kuris savyje derina abu, griežtą ir lankstų, rėžimus.
Įdomus yra Ispanijos pavyzdys, kur teisminė kontrolė sutartinių baudų atžvilgiu yra
labai ribota arba minimali. Ispanijoje teismams leidžiama įsikišti į šalių sutartinius
santykius ir sumažinti sutartinės baudos dydį tik tuomet, jeigu sutartis būtų dalinai
įvykdyta 2. Kitaip tariant, Ispanijoje sutartinės baudos dydžio mažinimas priklauso nuo
įvykdytų sutartinių prievolių apimties. Tačiau mažinimas ir tuomet gali būti apribotas,
jeigu šalys būtų susitarusios dėl visos sutartinės baudos dydžio taikymo, esant tiek ir
daliniam sutarties įvykdymui 3. Ispanijos Aukščiausiasis Teismas ne kartą atsisakė
sumažinti sutartines baudas, konstatuodamas, kad jų neproporcingumas ar nepagrįstai
didelis dydis nėra reikšmingas ir vertintinas Ispanijos civilinio kodekso 1154 straipsnio
atžvilgiu 4. Sutartinių baudų kontrolė galima įtvirtinant konkrečias taisykles arba
numatant tam tikrus vertinamuosius kriterijus. Jeigu daugelyje Kontinentinės teisės
tradicijos šalių sutartinių baudų teisminė kontrolė yra paremta būtent vertinamuoju
proporcingumo kriterijumi, tai Ispanijos teisės aktai nenumato tokio kriterijaus, bet
vietoj jo įtvirtina taisyklę, nurodančią vieną konkretų galimą sutartinės baudos
sumažinimo atvejį, t.y. esant daliniam sutarties įvykdymui. Anot kai kurių Ispanijos
autorių, bet kokia diskrecinė teismo kontrolė, tiek draudžiant sutartines baudas
apskritai, tiek mažinant neproporcingą jų dydį, kelia pavojų ekonominiam šios priemonės
tikslui ir kenkia jos patrauklumui (Garcia, 2010). Jų teigimu, tokia labai ribota arba
minimali teisminė sutartinių baudų kontrolė, kokia yra Ispanijoje, mažina bylinėjimosi
tikimybę ir skatina sutarties šalis aktyviai dalyvauti derybose dėl sutartinių baudų. Į
sutartines baudas ten žiūrima, kaip į patikimą sutartinių įsipareigojimų įvykdymo
užtikrinimą. Toks minimalus teisminės kontrolės laipsnis gali būti itin patrauklus
lygiavertę derybinę padėtį užimančių šalių atžvilgiu. Jos, būdamos atitinkamos srities
profesionalais, pačios gali pasirūpinti savo teisėtų interesų apsauga, todėl teisminę
intervenciją į sutartinius santykius laiko visiškai nereikalinga. Kita vertus, gali kilti
klausimas, ar minimalios teisminės kontrolės modelis tuo pačiu leidžia apsaugoti
silpnesniųjų šalių teisėtus interesus. Iš esmės į šį klausimą galima atsakyti tik neigimai,
kadangi silpnesniosios šalys dėl profesionalumo, patirties bei žinių atitinkamoje verslo
srityje stokos sudarinėdamos sutartis negali išvengti intuityvių sprendimų bei klaidų
(Baffi, 2013).
1
2
3
4
Cass. 17 April 1970, Arr. Cass. 1970, 754, concl. E. Krings.
Ispanijos civilinis kodeksas. 1154 str.
Supreme Court of Spain 14 September 2007 (RJ 5307).
Supreme Court of Spain 13 July 1984 (RJ 3981); Supreme Court of Spain 29 September 1997 (RJ 8441).
103
Tokiose Kontinentinei teisės tradicijai priklausančiose šalyse, kaip Vokietija,
Austrija, Nyderlandų Karalystė, Prancūzija ir Lietuva, yra įtvirtinti griežtesnės, nei
Ispanijoje, tačiau lankstesnės, nei JAV, sutartinių baudų teisminės kontrolės modeliai.
Visose iš jų teismams yra numatyta sutartinių baudų mažinimo galia, paremta
vertinamuoju proporcingumo kriterijumi 1. Tačiau jose galimi tam tikri teisminės
mažinimo galios apribojamai. Pavyzdžiui, Austrijoje numatyta, kad sutartinių baudų
nepagrįstai disproporcijai nustatyti papildomai turi būti kviečiami ekspertai, su kuriais
teisėjai privalo prieiti vienodo vertinimo, kad galėtų priimti sprendimą dėl mažinimo 2.
Tuo tarpu Vokietijoje numatomas skirtingas teisminės kontrolės režimas profesionalioms
ir neprofesionalioms sutarčių šalims, todėl savo veiklos srityje veikiančių verslininkų
atžvilgiu teismams draudžiama mažinti nustatytas sutartines baudas 3.
2. Griežtos teisminės kontrolės modelio vertinimas ir kritika
Taisyklių ar vertinamųjų kriterijų įtvirtinimas įgalina teismus modifikuoti
sutartinių baudų dydžius, tačiau neuždraudžia jų taikymo apskritai, kaip tai daroma
JAV. Lyginant JAV pavyzdį su lanksčiu teisminės kontrolės modeliu, pastarasis yra
neabejotinai efektyvesnis. Pirmiausia taip yra todėl, kad JAV dėl sutartinės baudos
neproporcingumo paprasčiausiai pritaikomas bendras civilinės atsakomybės režimas,
vietoj to, kad palikti galioti sutartinę atsakomybę, tik atitinkamai sumažinus sutartinės
baudos sumą. Anot kai kurių užsienio autorių, teisminės kontrolės modelis skatina
sutarčių pažeidinėjimą (Mattei, 1995). Iš esmės sutartį pažeidęs skolininkas išskirtinai
pastatomas į geresnę padėtį, kadangi sudaręs naująją pelningesnę sutartį jis vienas įgyja
teisę į visą ekonominę naudą. Pažeidimo atveju sąžininga šalis iš skolininko galėtų
reikalauti tik protingumo testą atitinkančių iš anksto aptartų nuostolių. Todėl šiame
kontekste pagrįstai skambėtų teiginys, jog JAV visuomet didesnė sutarčių pažeidinėjimo
tikimybė, nei lanksčios teisminės kontrolės šalyse, kur įtvirtinta didesnė šalių teisėtų
interesų pusiausvyra. Kita vertus, siekis pažeisti sutartinius įsipareigojimus dėl geresnio
pasiūlymo nesunkiai gali tapti sudėtingo papildomas išlaidas lemiančio bylinėjimosi
pradžia. JAV dėl teismo taikomo retrospektyvaus vertinimo 4 beveik neįmanoma tiksliai
apskaičiuoti sąžiningai šaliai dėl pažeidimo priteistinos sumos. Tai daro potencialią
ekonominę naudą, kuri nors ir nepagrįstai rezervuojama vien skolininko naudai,
ganėtinai sąlyginio pobūdžio (Hatzis, 2003). Iš visų sutartinių baudų teisminės kontrolės
modelių JAV mažiausiai paisoma sutarčių laisvės bei pacta sunt servanda principų. Tai
savo ruožtu sumenkina derybų reikšmę bei juose keliamų lūkesčių pasitvirtinimo
1
Žr., Vokietijos civilinio kodekso 343 str., Prancūzijos civilinio kodekso 1152 str., Austrijos civilinio kodekso 1336 str.
2 d., Nyderlandų Karalystės civilinio kodekso 6:94 A str. 1 d. bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.73 str. 3 d. ir
258 str. 3 d.
2
Austrijos civilinis kodeksas. 1336 str. 2 d.
3
Vokietijos komercinis kodeksas. 348 str.
4
American Law Institute and the National Conference of Commissioners on Uniform State Laws, Uniform
Commercial Code. § 2-718(1); American Law Institute, Restatement (Second) of Contracts. § 356(1).
104
tikimybę net ir tais atvejais, kai didesnė sutartinė suma yra įtraukiama už tai
atitinkamai kitai šaliai pasiūlius papildomą kainą (Polinsky, 1983). Žinant, kad dėl
neproporcingumo sutartinės sumos sumokėjimo prievolė gali būti pripažinta negaliojanti,
tokios prievolės prisiėmimas niekada negali tapti patikimu informavimu apie šalies
įvykdymo ketinimus.
Egzistuoja tris pagrindinės sutartinių sumų įtraukimo priežastys arba motyvai.
Pirmasis susijęs su teisiniu tikrumu (Holmes, 1897). Šalys sutartinių sumų sąlygomis
siekia išvengti spėliojimo, kokius nuostolius ginčo atveju teismas laikys realiais,
neišvengiamais ar numatomais. Kitas sutartinių baudų įtraukimo motyvas susijęs su
šalių ketinimais sutaupyti bylinėjimosi išlaidas. Šis bylinėjimosi išlaidų sutaupymo
tikslas iš esmės gali būti vertinamas, kaip sutartinių baudų kompensacinės funkcijos
dalis (Goetz ir Scott, 1977). Trečias motyvas yra susijęs su sutartinių įsipareigojimų
vykdymo skatinimu. JAV teisminės kontrolės modelio kontekste šalys šiais sutartinių
sumų įtraukimo motyvais gali vadovautis ribotai. Ten veikiantis iš anksto aptartų
nuostolių institutas, siejamas tik su nuostolių kompensavimu bei neišvengiantis
retrospektyvaus vertinimo, negali užtikrinti nei prisiimtų sutartinių įsipareigojimų
vykdymo, nei teisinio tikrumo ar bylinėjimosi išlaidų sutaupymo. Tai yra griežtos
teisminės kontrolės formos rezultatas. Ši teisminės kontrolės forma yra neatsiejama nuo
JAV teismuose vyraujančio „globėjiško“ požiūrio į sandorio šalis, kuris susiformavo
maždaug prieš tris amžius Jungtinėje Karalystėje, o vėliau buvo perimtas JAV (Obeidat,
2004). Tačiau šiandien šis požiūris sulaukia nemažai kritinio vertinimo. Todėl JAV
griežtas teisminės kontrolės modelis pradėtas grįsti „naudingo pažeidimo“ teorija, kuria
vadovaujantis laikoma, jog sutartinių įsipareigojimų vykdymo užtikrinimas yra
ekonomiškai nenaudingas plačiąja prasme, t.y. visos visuomenės atžvilgiu. Tuo tarpu
lanksčios teisminės kontrolės modelio jurisdikcijose minėtų sutartinių sumų įtraukimo
motyvų yra paisoma labiau. Tam sąlygas sudaro sutartinėms baudoms priskiriamas
dvejopas vaidmuo: jos atlieka ne tik nuostolių kompensavimo, bet kartu ir sutarties
įvykdymo užtikrinimo arba pažeidimo prevencijos funkcijas. Lanksčios teisminės
kontrolės jurisdikcijose kompensacinė funkcija, iš tiesų, padeda sutaupyti bylinėjimosi
išlaidas, o pažeidimo prevencinė funkcija sumažina bylinėjimosi tikimybę apskritai,
padidina teisinį tikrumą, sukuria didesnį pasitikėjimą tarp šalių bei stabilesnę verslo
aplinką.
Kaip minėta, sutartinių baudų draudimo doktrina pradėta taikyti Jungtinėje
Karalystėje maždaug prieš tris amžius. Tuomet buvo siekiama įtvirtinti adekvačią
silpnesniųjų šalių teisėtų interesų apsaugą, kuriai grėsmę kėlė stipresniųjų šalių
piktnaudžiavimas nelygiaverte derybine padėtimi ir beatodairiškas sutartinių baudų
vykdymas (Obeidat, 2004). Tačiau jeigu tuometinių istorinių aplinkybių kontekste toks
draudimas buvo pateisinamas, tai nereiškia, jog šiandien šis istoriniu tapęs sutartinių
baudų draudimo pagrindimas laikytinas tinkamu. Be abejo, silpnesniųjų sandorio šalių
teisėtų interesų apsauga ir šiandien yra aktuali bei reikalauja griežtesnio reguliavimo.
Tačiau apsauginis reguliavimas neturėtų būti analogiškai taikomas ir lygiavertę
derybinę padėtį užimančių bei teisiškai atstovaujamų verslo subjektų atžvilgiu
(Dimatteo, 2006). Kuo didesnė yra įtvirtinama apsauga, tuo griežtesnė darosi teisminė
105
kontrolė ir tuo mažiau svarbūs tampa sutarčių laisvės bei pacta sunt servanda principai.
Pastarieji principai iš esmės turėtų apriboti nereikalingą ir nenaudingą teismų
intervenciją, kai kalbama apie lygiavertę derybinę padėtį užimančias šalis, kurios pačios
geriausiai žino, ko siekia atitinkamais savo susitarimais, ir aktyviai dalyvauja derybose.
Kai kalbama apie nelygiavertes šalis, tarp kurių visuomet egzistuoja stipresniosios šalies
piktnaudžiavimo savo dominuojančia padėtimi galimybė, paprastai turimas omenyje
sutarčių sudarymas prisijungimo būdu pagal iš anksto parengtas sąlygas (Dimatteo,
2001). Pažeidusi tokią sutartį, prie jos prisijungusi šalis gali iki pat ginčo pradžios tiksliai
nežinoti, kas buvo numatyta tarp pasirašytos sutarties sąlygų. Nors tai, kad šalis,
prisijungusi prie sandorio su sutartine bauda, galėjo turėti kitokį supratimą, savaime
neatleidžia nuo prisiimtų įsipareigojimų 1, bet tokios aplinkybės, kaip šalių nelygiavertė
derybinė padėtis ar didžiulis skirtumas tarp sutarties pagrindu apsikeičiamų vertybių,
suponuoja pagrindą tam tikriems sutartinių baudų apribojimams taikyti. Kita vertus,
kategoriškas sutartinių baudų draudimas yra pernelyg radikalus sprendimas ir dėl savo
nelankstumo neatitinka šiandieninio verslo poreikių. Todėl diskutuotinas JAV išlikęs
istorinis sutartinių baudų draudimo pagrindimas, kuris palieka neatsakytą klausimą,
kaip, taikant iš anksto aptartų nuostolių institutą, gali būti užtikrinta ne tik teisėtų
interesų apsauga, bet ir šalių autonomija, kai kalbama apie lygiavertę derybinę padėtį
užimančius subjektus.
Kitas sutartinių baudų draudimą pateisinantis argumentas, susijęs su minėta
„naudingo pažeidimo“ teorija, atėjusia į pagalbą istoriniam pagrindimui, kuris šiandien
jau nebepajėgia duoti svaraus atkirčio kritiniam jo vertinimui (Kaplan, 1977).
Vadovaujantis šia teorija, laikoma, kad sutartinės baudos, užkirsdamos kelią naujų
ekonomiškai naudingesnių sandorių sudarymui, apskritai stabdo ekonominį vystymąsi
visos visuomenės mastu. „Naudingo pažeidimo“ teoriją būtų galima pailiustruoti tokiu
pavyzdžiu: jei A sudaro būsto pirkimo-pardavimo sutartį su B už 50 tūkstančių eurų
kainą, tačiau po kiek laiko iš C sulaukia 100 tūkstančių eurų pasiūlymo, tai sutarties
pažeidimas, nutraukiant sutartį su B, bei kompensacinių arba pagrįsto pasitikėjimo
sugriovimo nuostolių, kurie, tarkime, galėtų atitikti 20 tūkstančių eurų pakilusią būsto
rinkos vertę, sumokėjimas ir naujo sandorio su C sudarymas vis vien atneš 30 tūkstančių
eurų ekonominę naudą A atžvilgiu. Tačiau jeigu už pažeidimą būtų numatoma,
pavyzdžiui, 60 tūkstančių eurų sutartinė bauda, tokiu būdu sutartinių įsipareigojimų
nevykdymas daugiau nebegali atsverti vykdymo ir, šios teorijos šalininkų nuomone, tai
tampa ekonomiškai nenaudinga visuomenei plačiąja prasme (Scalise, 2007). Tačiau
pastarasis argumentas yra grynai teorinis, o ekonominė nauda, kuri yra siejama su
sutarties pažeidimu siekiant sudaryti naują pelningesnį sandorį, yra spekuliatyvaus
pobūdžio. Neabejotina, kad sutarčių pažeidimai visuomet lemia bylinėjimosi procesą ir iš
jo kylančių bylinėjimosi išlaidų atsiradimą, jau nekalbant apie ilgai trunkančias
sudėtingas diskusijas dėl nuostolių dydžio, kurios tik apsunkina verslo santykius. Todėl
Kontinentinės teisės tradicijos šalys kur kas atsargiau vertina galimą pažeidimo
ekonominį naudingumą (Nordin, 2014). Be to, kadangi JAV teismai neatsiriboja nuo
1
Lucy v. Zehmer, 84 S.E.2d 516 (W.Va. 1954).
106
retrospektyvaus vertinimo, sutartį pažeisti ketinanti šalis negali išvengti netiksliai
apskaičiuotų iš anksto aptartų nuostolių baimės ir tai savo ruožtu gali tik sulaikyti nuo
taip vadinamo ekonomiškai naudingo sutarties pažeidimo. Sutarties pažeidimo
ekonominį naudingumą lengviau įvertinti Kontinentinės teisės tradicijos jurisdikcijose,
kur sutartinių baudų leidimas iš esmės įgalina tikslesnį už pažeidimą priteistinų sumų
apskaičiavimą.
Kaip minėta, JAV griežtas teisminės kontrolės modelis su iš anksto aptartų
nuostolių institutu ir jam taikomu protingumo testu neatitinka verslininkų su lygiaverte
derybine padėtimi poreikių. Jie ieško universalesnio teisinio instrumento, kuris sudarytų
sąlygas ne tik iš sutarties pažeidimo kylančių nuostolių kompensavimo palengvinimui,
bet kartu leistų įvertinti kontrahento ketinimus arba pajėgumus įvykdyti prisiimtus
sutartinius įsipareigojimus. Teismų bandymu sušvelninti istoriškai nustovėjusį ir
lankstumo stokojantį sutartinių baudų draudimą gali būti laikomas komercinio
pagrindimo (angl. commercial justification) taisyklės pritaikymas. Sutartinėms sumoms
integraliai su protingumo testu taikomo komercinio pagrindimo esmę sudaro du
kriterijai: pirma, skirtumas tarp sutartinės sumos ir labiausiai tikėtinos ar realios žalos
turi turėti komercinį pagrindą, t.y. ši taisyklė taikytina tik verslininkų sudarytoms
komercinėms sutartims; antra, atgrasymas nuo sutarties nevykdymo neturi būti
dominuojantis sutartinės sumos tikslas. Jei abu kriterijai yra patenkinami, tuomet iš
anksto aptarti nuostoliai nėra kvalifikuojami sutartine bauda vien dėl skirtumo tarp
sutartinės sumos ir labiausiai tikėtinos arba realios žalos buvimo. Tačiau komercinio
pagrindimo taisyklė neleidžia šalims, net ir turinčioms lygiavertę derybinę padėtį,
susitarti dėl sutartinės baudos įtraukimo 1.
Viena JAV byla, kurioje atsispindi nenoras iš anksto aptartus nuostolius
kvalifikuoti sutartine bauda, kai šalys yra verslininkai, o žala materialinio pobūdžio,
susijusi su ginču tarp pirkėjo ir laivo statytojo 2. Šioje byloje statytojas įsipareigojo
pastatyti laivą už 25 milijonus JAV dolerių ir sutiko, laiku nepristačius laivo, už
kiekvieną pavetuotą dieną mokėti po 17 tūkstančių JAV dolerių iš anksto aptartų
nuostolių forma. Kai sutartis buvo pažeista, teismas pagal iš anksto aptartų nuostolių
sąlygą pirkėjui priteisė 3.3 milijonų JAV dolerių sumą, neatsižvelgiant į tai, jog realiai
patirta žala siekė tik 368 tūkstančių JAV dolerių. Tokį sprendimą lėmė tai, jog abi šalys
buvo panašios derybinės padėties bei sudarydamos sutartį buvo atstovaujamos
teisininkų. Išties, kodėl šalis, kuri savo noru prisiėmė konkrečias prievoles ir sutiko su
numatytais padariniais už šių prievolių pažeidimus, turėtų būti atleidžiama nuo
sutartimi nustatytos atsakomybės, jeigu sutarties sudarymo metu nepasireiškė jokie
šalių valios trūkumai ar nesąžiningos verslo praktikos požymiai? Panašus komercinis
pagrindimas buvo pritaikytas ir kitų Bendrosios teisės tradicijos šalių teismuose 3. Iš jų
pasisakymų matyti, jog iš anksto aptarti nuostoliai gali būti kvalifikuojami bauda ir
pripažinti negaliojančiais tik tuomet, jeigu numatoma visiškai neproporcinga (angl. out of
A.J. Lane & Co., 113 B.R. 821 (Bankr. D. Mass. 1990).
California & Hawaiian Sugar Co v Sun Ship Inc, 794 F2d 1433 [1986]; cert den 484 US 871 [1987].
3
Dėl Jungtinės Karalystės žr., Azimut-Benetti SpA (Benetti Division) v. Darrel Marcus Healey [2010] EWHC 2234
(Comm); dėl Australijos žr., Ringrow Pty Ltd v. BP Australia Pty Ltd [2005] HCA 71.
1
2
107
all proportion) suma, kurios dominuojantis tikslas yra atgrasymas nuo sutarties
pažeidimo. Nors komercinio pagrindimo taisyklės pritaikymas JAV bei kitose Bendrosios
teisės tradicijos jurisdikcijose gali būti laikomas griežtos teisminės kontrolės švelnėjimo
požymiu, tačiau tai dar nepanaikina sutartinių baudų draudimo. Todėl pagal bendrą
taisyklę sutartinėmis baudomis kvalifikuotoms sąlygoms gresia pripažinimas
negaliojančiomis, kuris savo ruožtu lemtų sutartinės atsakomybės panaikinimą.
3. Sutartinių baudų įteisinimas lanksčios teisminės kontrolės sąlygomis
Vis dėlto kokie yra sutartinių baudų įteisinimo lanksčios teisminės kontrolės
sąlygomis pranašumai, lyginant su sutartinių baudų draudimu griežtos teisminės
kontrolės sąlygomis? Kaip aukščiau minėta, retrospektyvus sutarties pažeidimo
nuostolių vertinimas, nuo kurio neatsiriboja JAV teismai, neleidžia tiksliai apskaičiuoti
priteistinos sumos dydžio ir tai gali kaip tik sulaikyti nuo ekonomiškai naudingo
sutarties pažeidimo (Hatzis, 2003). Todėl vargu, ar „naudingo pažeidimo“ teorija, kuria
vadovaujantis sutartinių baudų draudimas grindžiamas per bendrą visuomenės naudą,
pasitvirtina JAV praktikoje. Tuo tarpu sutartines baudas leidžiančiose šalyse ekonominė
nauda, kurią galima gauti, sumokėjus tiksliau apskaičiuojamus sutarties pažeidimo
nuostolius ir sudarius naują pelningesnę sutartį, yra lengviau nustatoma. Patikimesnis
pažeidimo naudingumo nustatymas lanksčios teisminės kontrolės jurisdikcijose gali tik
labiau paskatinti siekti naujo ekonomiškai vertingesnio sandorio sudarymo, nei JAV ar
kitose griežto teisminės kontrolės modelio valstybėse.
Be palankesnių sąlygų ekonomiškai naudingiems pažeidimams sudarymo,
sutartinių baudų taikymas kartu užtikrina ir didesnį teisingumo laipsnį abiejų sandorio
šalių atžvilgiu. Sutartinių baudų įteisinimas leidžia atsižvelgti kartu ir į sąžiningos šalies
teisėtus interesus. Tarkime, aukščiau aptartame pavyzdyje su būsto pardavimu tai, jog
už sutarties pažeidimą numatyta 60 tūkstančių eurų sutartinė bauda, dar neatima iš
pardavėjo A teisės iš naujo tartis su pirkėju B ir, pavyzdžiui, pasiūlyti 30 tūkstančių eurų
kompensaciją, taip tarsi „išsiperkant“ save iš sutarties. Tokiu būdu pirkėjas B galėtų
gauti didesnę sumą, nei leistų nuostolių atlyginimas už pagrįsto pasitikėjimo sugriovimą.
Adekvatus ekonominės naudos paskirstymas reikštų didesnį teisingumo laipsnį abiejų
sandorio šalių atžvilgiu (Goetz ir Scott, 1977). Sutartinėmis baudomis lemiamas
teisingumas yra tame, kad pirmojo sandorio pažeidimo ir antrojo ekonomiškai
naudingesnio sandorio sudarymo pagrindu gauta nauda nėra rezervuojama vien
pažeidėjui, bet ji tam tikra prasme būna padalinama tarp šalių. Tai leidžia sandorio
pažeidimui būti ekonomiškai naudingu abiejų šalių atžvilgiu. Tai yra teisingiau, nei
rūpinimasis vien pažeidėjo teisiniais interesais, pastatant jį į geresnę padėtį.
Iš anksto aptartų nuostolių sumokėjimas ne visada reiškia visišką kompensavimą,
kai dėl kokių nors asmeninių priežasčių sutarties įvykdymas atitinkamai šaliai yra
žymiai svarbesnis (Calleros, 2006). Tarkime, jeigu į vestuves pakviesti groti muzikantai
paskutinę akimirką pažeidžia sutartį, tai pažeidimo nuostolių sąžiningos šalies atžvilgiu
sumokėjimas negali būti laikomas visiška kompensacija, jeigu nėra atsižvelgiama į dėl
108
asmeninių priežasčių sutarties įvykdymui teiktą svarbą bei į padarytą išskirtinę
(nematerialaus pobūdžio) žalą. Normalu, jog šalys tam tikrais atvejais nori, kad jų
kontrahentai prisiimtų riziką už iš sutartčių pažeidimų galinčią kilti išskirtinę žalą arba
kitokius paprastai nekompensuotinus nuostolius (Goetz ir Scott, 1977). Be abejo, už tai
šalis, kurios atžvilgiu būtų nustatoma sutartinė bauda, kaip atsvaros padidėjusiai savo
sutartinei atsakomybei, visuomet gali pareikalauti didesnės kainos (Hatzis, 2003).
Sutartinių baudų taikymas ir lanksti jų teisminė kontrolė sudaro sąlygas didesniam
teisiniam tikrumui, nes šalys, sutikdamos įtraukti didesnes sutartines sumas, viena kitą
gali patikimiau informuoti apie savo rimtus ketinimus įvykdyti prisiimamus sutartinius
įsipareigojimus (Dimatteo, 2001). Sutartinės baudos atsveria tą informacijos
nepakankamumą apie šalių tikruosius ketinimus ir sutarties įvykdymo galimybes, kuris
paprastai būdingas pradinei sutarties sudarymo stadijai. Tai savo ruožtu tik paskatina
sutarčių sudarinėjimą.
Nors kaltė intuityviai atrodo pagrindu pritaikyti griežtesnę sankciją, JAV laikomasi
požiūrio, jog netgi tyčinis sutarties pažeidimas nelaikytinas „moraliai neteisingu“
(Weinrib, 2003). Tačiau bylos, kaip White v. Benkowski 1, kuriose sutarties pažeidimai
nėra daromi dėl ekonominės naudos, tačiau siekiant pakenkti kitai šaliai, verčia kritiškai
įvertinti minėtą požiūrį bei iškelti klausimą, ar piktavališkų sutarties pažeidimų atvejais
nėra pagrįstas sutartinių baudų taikymas. Žinoma, sąžininga šalis gali reikši atskirą
reikalavimą dėl baudinių nuostolių (angl. punitive damages), bet toks reikalavimas būtų
tenkinamas jau nebe sutartinės atsakomybės sąlygomis, kurios palengvina sąžiningos
šalies įrodinėjimo naštą. Šia prasme įteisintos sutartinės baudos tampa veiksminga
priemone prieš nemoralius sutarčių pažeidimus.
Sutartinių baudų draudimo šalininkai gali manyti, jog iš anksto aptartus nuostolius
viršijančių sutartinių baudų įteisinimas skatina sąžiningas šalis norėti, jog sutartys būtų
pažeistos, ir netgi ieškoti būdų, kaip to pasiekti (Rubin, 1981). Tačiau paprastai šalys,
prisiėmusios sutartinės baudos sumokėjimo prievolę, savo naudai būna išsiderėjusios
didesnės kainos sumokėjimą už prisidėjusią papildomą riziką. O tais atvejais, jeigu
kreditoriai iš tikrųjų kaip nors skatintų skolininkus pažeidinėti prisiimtas sutartines
prievoles, tai pakenktų tokių kreditorių reputacijai ir lemtų jų civilinę atsakomybę
(Dimatteo, 2001). Be to, toks pažeidimų skatinimas suteiktų teisėjui teisę sumažinti
kreditoriui priteistinos sutartinės baudos sumą 2. Todėl sutartinių baudų draudimo
šalininkų baimė, susijusi su kreditorių siekiu skatinti sutarčių pažeidinėjimą, yra
nepagrįsta.
Dargi sutartinių baudų draudimo šalininkai bijo kreditorių piktnaudžiavimo
nepagrįstai didelėmis sutartinėmis sumomis. Tačiau lankstus teisminės kontrolės
modelis ne tik nesumenkina sutarčių laisvės bei pacta sunt servanda principų reikšmės,
kaip tai yra visiško sutartinių baudų draudimo atveju, tačiau kartu sudaro tinkamas
sąlygas piktnaudžiavimui apriboti per teisminę mažinimo galią. Juolab turint omenyje,
White v. Benkowski, 37 Wrs. 2d 285 (Wis. Ct. App. 1967). Šioje byloje nuomotojas piktavališkai atjungdavo vandens
tiekimą nuomininkams, taip priekabiaudamas prie pastarųjų.
2
HR 4 November 1988, NJ 1989, 244, comment M.M. Mendel.
1
109
kad teismams būna suteikta teisė ir savo iniciatyva įsikišti į sutartinius santykius ir
sumažinti sutartinių baudų dydžius, jeigu šalis dėl kažkokių priežasčių pati nebūtų
atkreipusi dėmesio į nepagrįstą sutartinės baudos dydį (Mikelėnas et al, 2003).
Sumažinimo galia sudaro sąlygas įvertinti visas aplinkybes, įvykusias tiek iki pažeidimo,
tiek ir po jo, ir objektyviai nustatyti, ar įtraukta suma yra nepagrįstai didelė. Pavyzdinis
vertinamųjų kriterijų, kurie padeda užtikrinti pusiausvyrą tarp teisėtų interesų
apsaugos bei sutarčių laisvės, sąrašas yra numatomas aukščiau minėtame Rezoliucijos
Aiškinamajame Memorandume. Juo vadovaujamasi nacionaliniuose teismuose. Kad
Lietuvoje šiuo pavyzdiniu vertinamųjų kriterijų sąrašu pasinaudota rodo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo suformuluota praktika 1.
Visų šių lanksčios teisminės kontrolės pranašumų įvertinimas lyginamajame griežto
baudas draudžiančio modelio kontekste leidžia padaryti išvadą, kad Kontinentinės teisės
tradicijos šalys, įskaitant Lietuvą, yra gerame teisinio reguliavimo kelyje. Todėl JAV
sutartinių baudų įteisinimas su jų mažinimo galia sudarytų sąlygas sutarčių šalims
pasinaudoti aukščiau aptartais privalumais. Tai ypač aktualu sutartinių baudų
tarptautinio reguliavimo vienodinimo perspektyvoje, kadangi šiandien kaip niekada
dažnai tarp skirtingose šalyse esančių verslo subjektų yra užmezgami tarptautiniai
santykiai ir sudarinėjamos sutartys.
Tačiau lanksčią teisminę kontrolę įtvirtinančiose jurisdikcijose, kur kaip
silpnesniųjų šalių teisėtų interesų saugiklis teismams numatoma mažinimo galia,
neturėtų būti analogiškai vadovaujamasi vertinamaisiais kriterijais tiek savo srities
profesionalų, tiek neprofesionalų atžvilgiu. Be abejo, sutarčių šalys, kurios neturi
pakankamai patirties ir reikalingų žinių, sudarinėdamos sutartis neišvengs intuityvių
sprendimų ir klaidų, kurios bus gerai žinomos nuolat atitinkamoje verslo srityje
veikiantiems specialistams (Baffi, 2013). Šia prasme perspektyviu galėtų būti laikomas
Vokietijos teisminės kontrolės modelis, kuris atskiroms teisinių santykių dalyvių
grupėms pagal jų profesionalumo lygį nustato skirtingą teisminės kontrolės laipsnį. Kaip
minėta, Vokietijoje verslininkams yra keliami aukštesni reikalavimai, todėl ten teismams
draudžiama mažinti sutartines baudas verslininkų atžvilgiu 2. Toks pagal šalių
profesionalumą diferencijuotas reguliavimas gali leisti dar geriau užtikrinti pusiausvyrą
tarp silpnesniosioms šalims reikalingos teisėtų interesų apsaugos ir stipresniosioms
šalims (verslininkams) reikalingos sutarčių laisvės. Lietuvoje pasitaiko pavyzdžių,
kuomet teismai mažina komercinėse sutartyse numatytas sutartines baudas (netesybas)
nekreipdami dėmesio į sutartinių santykių komercinį pobūdį ar net visai nepaminėdami
fakto, jog sutarties šalys yra verslininkai 3. JAV, turėdama griežtos teisminės kontrolės
modelį, paremtą sutartinių baudų draudimu, bando atsižvelgti į verslininkų poreikius ir
diferencijuoti kontrolės laipsnį per aukščiau minėtą komercinio pagrindimo taisyklę.
Tačiau Lietuvoje, kur sutartinės baudos įteisintos lanksčios teisminės kontrolės
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. apžvalgoje Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės
normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, Nr. AC-37-1.
2
Vokietijos komercinis kodeksas. 348 str.
3
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2006; Lietuvos
apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1314.
1
110
sąlygomis, sutartiniuose komerciniuose santykiuose teisinis tikrumas bei sutarčių laisvės
principas galėtų būti sustiprinti, kaip teisminės mažinimo galios išimtį, numatant
lygiavertę derybinę padėtį turinčius verslininkus. Žinoma, gali kilti įvairūs teoriniai ir
praktiniai klausimai, susiję su tokios išimties įtvirtinimu, kurie turėtų būti toliau
atskirai analizuojami.
Išvados
Analizuojant galimus sutartinių sumų teisminės kontrolės modelius, buvo
atskleistos keturios skirtingos jų rūšys: mišri, minimali, griežta ir lanksti teisminė
kontrolė. Belgijoje iki civilinio kodekso peržiūrėjimo, kuris įvyko 1998 metais, vyravo
griežtas teisminės kontrolės modelis. Tačiau šiandien Belgijos teisminės kontrolės
modelis savyje derina abi, griežtą ir lanksčią, rūšis. Ispanijoje įtvirtinta minimali
teisminė kontrolė, kuri pagrįsta sutartinių baudų mažinimu tik esant daliniam sutarties
įvykdymui. Nors šis teisminės kontrolės modelis patrauklus lygiavertę derybinę padėtį
užimančių šalių atžvilgiu, tačiau jis nesudaro sąlygų veiksmingai silpnesniųjų šalių
teisėtų interesų apsaugai. JAV būdingas griežtos teisminės kontrolės modelis.
Komercinio pagrindimo taisyklės pritaikymas JAV bei kitose Bendrosios teisės tradicijos
jurisdikcijose gali būti laikomas griežtos teisminės kontrolės švelnėjimo požymiu, nors tai
dar nepanaikina sutartinių baudų draudimo.
Lanksčios teisminės kontrolės, kuri būdinga daugeliui Kontinentinei teisės
tradicijai priklausančių jurisdikcijų, pranašumų įvertinimas lyginamajame griežto
baudas draudžiančio modelio kontekste leido padaryti išvadą, kad sutartinių baudų
įteisinimas lanksčios teisminės kontrolės sąlygomis įgalina teismus paisyti šalių
sutartinių sumų įtraukimo motyvų, gali labiau paskatinti ekonomiškai naudingus
pažeidimus, užtikrina didesnį teisingumo laipsnį abiejų sandorio šalių atžvilgiu,
paskirsto pažeidimo riziką, tampa veiksminga priemone prieš nemoralius sutarčių
pažeidimus bei nesumenkina sutarčių laisvės ir pacta sunt servanda principų reikšmės.
Tačiau lanksčią teisminę kontrolę įtvirtinančiose jurisdikcijose, kur kaip
silpnesniųjų šalių teisėtų interesų saugiklis teismams numatoma mažinimo galia,
neturėtų būti analogiškai vadovaujamasi vertinamaisiais kriterijais tiek savo srities
profesionalų, tiek neprofesionalų atžvilgiu. Lietuvoje sutartiniuose komerciniuose
santykiuose teisinis tikrumas bei sutarčių laisvės principas galėtų būti sustiprinti, kaip
teisminės mažinimo galios išimtį, numatant lygiavertę derybinę padėtį užimančius
verslininkus. Tokiu būdu pagal šalių profesionalumą diferencijuotas reguliavimas galėtų
dar geriau užtikrinti pusiausvyrą tarp silpnesniosioms šalims reikalingos teisėtų
interesų apsaugos ir stipresniosioms šalims (verslininkams) reikalingos sutarčių laisvės.
Šaltiniai
Specialioji Literatūra
Baffi, E. 2013. Efficient penalty clauses with debiasing: lessons from cognitive psychology. Valparaiso
University Law Review, 47(4): 993-1017.
111
Bakanas, A., Bartuks, G., Mikelėnas, V., et al. 2003. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso
komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė. T1. Vilnius: Justitia.
Calleros, C.R. 2006. Punitive damages, liquidated damages, and clauses penales in contract actions: a
comparative analysis of the American common law and the French Civil Code. Brooklyn Journal of
International Law, 32(1): 67-119.
Dimatteo, L.A. 2001. A theory of efficient penalty: eliminating the law of liquidated damages.
American Business Law Journal, 38(4): 633-733.
Dimatteo, L.A. 2006. Penalties as rational response to bargaining irrationality. Michigan State Law
Review, 2006(4): 883-923.
Garcia, I.M. 2010. Judicial review of penalty clauses in Spanish law: a reason to not converge
towards other european laws. US-China Law Review, 7(5): 32-48.
Goetz, C.J., Scott, R.E. 1977. Liquidated damages, penalties and the just compensation principle:
some notes on an enforcement model and a theory of effcient breach. Columbia Law Review, 77(4):554-594
Hatzis, A.N. 2003. Having the cake and eating it too: efficient penalty clauses in common and civil
contract law. International Review of Law and Economics, 22(4): 381-406.
Holmes, O.W. 1897. The path of the law. Harvard Law Review, 10: 991-1009.
Kaplan, P. 1977. Critique of the penalty limitation on liquidated damages. Southern California Law
Review, 50(5):1055-1090.
Lui, C., Newman, M.S. 2007. Remedies in international sales: perspectives from CISG, UNIDROIT
principles and PECL. New York: Juris Net.
Mattei, U. 1995. The comparative law and economics of penalty clauses in contracts. American
Journal of Comparative Law, 43(3): 427-444.
Miller, L. 2004. Penalty clauses in england and france: a comparative study. International and
Comparative Law Quarterly, 53(1): 79-106.
Murray, J. E., Jr. 1991. Contracts: cases and materials (4th ed.). Charlottesville, VA: Michie Co.
Nordin, E. 2014. Penalty clause bias. Maastricht Journal of European and Comparative Law, 21(1):
162-187.
Obeidat, Y.M.G. 2004. The 'penalty' clause in English law: a critical analysis and comparison with
jordanian Law. University of Leeds.
Polinsky, A.M. 1983. Risk sharing through breach of contract remedies. The Journal of Legal Studies,
12(2): 427-444.
Posner, R. 1998. Economic analysis of law. New York: Aspen Publishers.
Rubin, H. 1981. Unenforceable Contracts: Penalty Clauses and Specific Performance. Journal of
Legal Studies, 10(2): 237-248.
Scalise, R.J. 2007. Why no ‘efficient breach’ in the civil law?: a comparative assessment of the
doctrine of efficient breach of contract. The American Journal of Comparative Law, 55(4): 721-766.
Weinrib, E. 2003. Punishment and disgorgement of profit as contract remedies. Chicago-Kent Law
Review, 78(1): 55-103.
Teisės aktai
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Valstybės žinios. 2000, Nr. 74-2262. 5.
Ispanijos civilinis kodeksas.
Belgijos civilinis kodeksas.
Vokietijos civilinis kodeksas.
Vokietijos komercinis kodeksas.
Prancūzijos civilinis kodeksas.
Austrijos civilinis kodeksas.
Nyderlandų Karalystės civilinis kodeksas.
American Law Institute and the National Conference of Commissioners on Uniform State Laws,
Uniform Commercial Code.
American Law Institute, Restatement (Second) of Contracts.
112
Penal clauses in civil law, Resolution No. (78) 3, adopted by the Committee of Ministers of the
Council of Europe on 20 January 1978 and Explanatory Memorandum (Strasbourg, 1978).
UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių principai (2010 m. redakcija).
Commision on European Contract Law. The Principles of European Contract Law, 1999.
Study Group on a European Civil Code and the Research Group on EC Private Law. Principles,
Definitions and Model Rules of European Private Law. Draft Common Frame of Reference. Full Edition.
Vol. 1. Munich: Sellier. European Law Publishers, 2009.
Teismų sprendimai
Cass. 17 April 1970, Arr. Cass. 1970, 754, concl. E. Krings.
General Motors Co v. Piskor, 281 Md. 627, 381 A.2d 16 [1977].
HR 4 November 1988, NJ 1989, 244, comment M.M. Mendel.
Jaquith v. Hudson, 5 Mich. 123 (1858).
Jungtinės Karalystės žr., Azimut-Benetti SpA (Benetti Division) v. Darrel Marcus Healey [2010]
EWHC 2234 (Comm).
Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1314.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2006.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės
normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga, Nr. AC-37-1.
Lucy v. Zehmer, 84 S.E.2d 516 (W.Va. 1954).
Ringrow Pty Ltd v. BP Australia Pty Ltd [2005] HCA 71.
Second. in Addis v. Gramophone Co. A.C. 488 (1909).
Supreme Court of Spain 13 July 1984 (RJ 3981).
Supreme Court of Spain 14 September 2007 (RJ 5307).
Supreme Court of Spain 29 September 1997 (RJ 8441)
White v. Benkowski, 37 Wrs. 2d 285 (Wis. Ct. App. 1967).
SUMMARY:
COMPARATIVE ASPECTS OF JUDICIAL REVIEW OVER AGREED
AMOUNTS
Simas Vitkus
simasvitkus@gmail.com
Purpose – in this article on the basis of comparative analysis different models of judicial
review are examined and assessed in order to reveal particular critical aspects or advantages.
Methodology – in this research theoretical methods (comparative, analytical and systemic)
are being applied.
Findings – legalization of penalty clauses in terms of flexible judicial review, in contrast to
their ban in terms of strict judicial review, ensures best both the equilibrium between the
113
protection of legal interests that is necessary in respect of weaker parties and freedom of contract
needed by the stronger commercial parties. However, in the jurisdictions where the flexible
judicial review with reduction power over unreasonably excessive sums, as a safeguard for
protecting legal interests of weaker parties, is established the evaluative criteria should not be
applied in the same fashion for both non-professionals and professionals operating in the scope of
their activity. For this reason in Lithuanian Republic legal certainty and freedom of contract in
the context of commercial contractual relations could be strengthened by making an exception of
the reduction power in respect of businessmen with relatively equal bargaining power, which
would basically allow to differentiate the regime of judicial review on the basis of parties’
professional capabilities.
Research limitations – author of this article studies models of judicial review that are based
on either invalidation or reduction of penalty clauses by limiting his research to the examples of
the US and some civil law countries, among which are, for instance, Belgium, Spain, Germany,
Lithuania, however, not all of these examples are equally discussed due to some similarities in
terms of regulation regarding penalty clauses.
Practical implications – this article initiates a discussion aimed at revealing, which model of
judicial review over penalty clauses ensures best both the equilibrium between the protection of
legal interests that is necessary in respect of weaker parties and freedom of contract needed by
the stronger parties. It is also attempted to reveal in what way in Lithuanian Republic legal
certainty and freedom of contract in the context of commercial contractual relations could be
strengthened.
Originality – although in the foreign scientific literature various practical and theoretical
aspects concerning liquidated damages and penalty clauses were analyzed, but this research
focuses on revealing and assessing the advantages or disadvantages that depend on the
implemented model of judicial review over penalty clauses, which can be either flexible or strict,
in order to answer questions, such as which model allows best to balance the needs associated
with protection of legal interests and freedom of contract, as well as how the judicial review model
could be improved in Lithuanian Republic.
Keywords – penalty clause, liquidated damages, judicial review, reduction power.
Research type – general review.
114
PRIVATUMAS VIRTUALIUOSE SOCIALINIUOSE TINKLUOSE KAIP ĮSTATYMO
SAUGOMA VERTYBĖ
Inga Malinauskaitė
inga.malinauskaite@mruni.eu
Santrauka
Tikslas – išanalizuoti privatumą kaip įstatymo saugomą vertybę virtualiuose
socialiniuose tinkluose.
Dizainas/metodologija – kad būtų pasiektas aukščiau įvardintas tikslas, autorė
pateikia privatumo istoriją, atskyrimą tarp privatumo ir asmens duomenų apsaugos
sąvokų, taip pat straipsnyje yra tiriami pagrindiniai privatumo kaip vertybės
sudedamieji elementai, ypatingą dėmesį sutelkiant į specifinę erdvę – virtualius
socialinius tinklus. Autorė naudoja mokslinės literatūros analizės, įstatymų ir teismų
praktikos vertinimo ir lyginamosios analizės metodus.
Išvados – pagrindinės straipsnio išvados apima teisės į privatumo užtikrinimą kaip
įstatymų saugomos vertybės koncepcijos kitimo atskleidimą, skirtingų kontinentų
požiūrių dėl privatumo apsaugos pristatymą, neišvengiamos takoskyros tarp viešos ir
privačios informacijos apibrėžimą bei pagrindinių sudedamųjų privatumo elementų
apibūdinimą.
Tyrimo ribotumas – tyrimas iš esmės analizuoja teisės į privatumą užtikrinimą
teisinių vertybių kontekste bei neįtraukia psichologinių, sociologinių bei etinių reiškinio
aspektų.
Praktinis pritaikymas – kadangi mokslinis tyrimas apibrėžia pagrindinius
privatumo kaip teisinės vertybės elementus, toks tyrimas gali būti naudingas tiek
įstatymų leidėjui, tiek ir galutiniam virtualių socialinių tinklų vartotojui.
Originalumas/vertė – tyrimas atskleidžia naują, aktualią ir mažai tyrinėtą
privatumo reiškinio dalį – pagrindinius privatumo kaip teisinės vertybės elementus
virtualiuose socialiniuose tinkluose.
Raktiniai žodžiai: privatumas, virtualūs socialiniai tinklai, įstatymų reikalavimai.
Tyrimo rūšis: mokslinis straipsnis, požiūris, literatūros apžvalga.
115
Įvadas
Privatumo apsaugos istorijoje galima išskirti lūžio momentą, kada XXI amžiaus
inovacijų bei technologinių galimybių vystymosi kontekste galima kalbėti apie
besikeičiantį požiūrį į asmens privatumą ir jo apsaugą. Pagrindinis šio mokslinio
straipsnio tiriamasis aspektas yra specifinės interneto erdvėje esančios virtualių
socialinių tinklų aplinkos, kurių teisinių aspektų nagrinėjimas yra naujas ir akademiniu
požiūriu mažai ištirtas, todėl šiame moksliniame darbe teisės į privatumą užtikrinimas
bus nagrinėjamas ir tiriamas išskirtinai šiose specifinėse aplinkose – virtualiuose
socialiniuose tinkluose. Norint suvokti visapusišką teisės į privatumo užtikrinimą
virtualiuose socialiniuose tinkluose turinį, visų pirma, yra būtina panagrinėti privatumo,
kaip pagrindinės žmogaus teisių vertybės istorinę raidą ir skirtingų kontinentų požiūrį
bei tradicijas. Taip pat, siekiant šiame straipsnyje vartojamų terminų aiškumo yra
aptartina keletas asmens duomenų apsaugos teisiniame reguliavime naudojamų bendrų,
o kartu ir glaudžiai tarpusavyje susijusių sąvokų, tokių kaip, privatumo ir asmens
duomenų apsaugos, taikymo bei atskyrimo problematika. Yra svarbu paaiškinti ir kitų
sąvokų, kaip pavyzdžiui, vieša informacija ir privati informacija virtualiuose
socialiniuose tinkluose, diskusinius aspektus bei naudojimą šiame darbe. Taip pat šiame
straipsnyje yra apibūdinami pagrindiniai teisės į privatumą saugomi elementai bei jų
pritaikomumas virtualiuose socialiniuose tinkluose.
1. Teisės į privatumą, kaip vertybės, istorinė raida
Aristotelis išskyrė viešą politinę erdvę (gr. - polis) bei asmeninę erdvę (gr.- oikos),
susijusią su šeima ir šeimyniniu gyvenimu. 1789 m. Prancūzijos žmogaus ir piliečio teisių
deklaracijoje buvo įtraukta teisė, garantuojanti žodžio laisvės, religijos, spaudos laisvę ir
asmens saugumą. Pačios pirmosios potencialios grėsmės privatumui padidėjo išradus
telegrafą 1837 m. Privačios įmonės, kaip pavyzdžiui, Western Union vidiniuose įmonės
nuostatose
numatė
kiekvienos
siunčiamos
korespondencijos
privatumą
ir
konfidencialumą. Asmenys vis labiau pradėjo vertinti privatumą kaip bendražmogišką
vertybę. Pirmosios teisės į privatumą moralinės ištakos susiformavo XIX amžiaus
pabaigoje Jungtinėse Amerikos Valstijose išskiriant individualizmo principą kaip vieną
pagrindinių žmogaus teisių pripažinimą. 1890 metais buvo išleista žymi Samuel Warren
ir Louis Brandeis “Teisė į privatumą” (angl. – „The right to privacy“) studija, kurioje
cituodami „politinius, socialinius ir ekonominius pokyčius“ ir „teisės būti paliktam
vienam“ pripažinimą, autoriai nurodė, kad galiojantys įstatymai turėtų apsaugoti asmens
privatumą, taip pat minėti autoriai bandė paaiškinti tokios apsaugos prigimtį ir apimtį.
Warren ir Brandeis nuomone, teisės į privatumą užtikrinimas yra grindžiamas
„nežeidžiamos asmenybės“ principu, kuri yra neatsiejama žmogaus teisių dalis (Warren
and Brandeis, 1890). Minėti autoriai taip pat patys pirmieji pagrindė individo asmeninės
informacijos kontrolės koncepciją. Taigi, Jungtinių Amerikos Valstijų teisininkų Warren
116
ir Brandeis darbai pastūmėjo visuomenę mintims apie teisės į privatumo apsaugą
reglamentavimo.
1960 metais William Prosser išskyrė keturis pagrindinius privatumo interesus
(Prosser, 1960):
1. Įsiveržimas į asmens pasitraukimą ar vienatvę, arba į jo asmeninius reikalus.
2. Gėdingų asmeninių faktų apie individą viešas atskleidimas.
3. Asmens viešas šmeižimas visuomenės akyse.
4. Informacijos apie asmenį panaudojimas siekiant pranašumo.
Teisės į privatumą įtvirtinimas teisės normų pavidalu taip pat yra neatsiejamas nuo
masinio technologijų vystymosi bei jų spartaus plitimo. Tuomet tapo svarbus balansas
tarp teisės į privatumą užtikrinimo bei informacinių technologijų vystymosi, kuris būtų
įtvirtintas teisės normų pavidalu. 1967 metais žymus privatumo ir asmens duomenų
mokslininkas Alan Westin savo knygoje „Privatumas ir laisvė“ apibrėžė asmens teisę į
privatų gyvenimą kaip galimybę „kontroliuoti, taisyti, valdyti, ir ištrinti informaciją apie
juos (save) ir nuspręsti kada, kaip, ir kokia apimtimi ta informacija galėtų būti
pasiekiama kitiems asmenims.“ (Westin, 1968) Šis apibrėžimas leido apibrėžti privatumą
tarptautiniu lygiu ir tapo ateities privatumo studijų gairėmis. Tokia privatumo sąvoka
pagrindė pamatus moderniajai privatumo koncepcijai.
1972 metais penki vyrai įsibrovė į demokratinio nacionalinio komiteto būstinę
Watergate biure, Vašingtone, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kaip šio įsibrovimo
pasekmė buvo sukurtas Vietinis Tarybos Privatumo Teisių Komitetas Baltuosiuose
Rūmuose, dar vadinamas Baltųjų Rūmų Privatumo Komitetu. 1974 metais Jungtinėse
Amerikos Valstijose buvo išleistas Privatumo Aktas, kuris įtvirtino informacijos apie
individą rinkimo, laikymo bei platinimo tvarką. Viena ryškesnių teisminių bylų
privatumo istorijoje Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo Jungtinės Valstijos vs. Miller
(425 U.S. 435, 1976). Jungtinių Amerikos Valstijų aukščiausiasis teismas peržiūrėjo, ar
privatumo interesas buvo konstituciniu pagrindu pagrįstas banko įrašuose ir šiuo
konkrečiu atveju nustatė, kad privatumo teisė yra pažeidžiama. Po šios bylos buvo
pasiūlyti įstatymų projektai, reikalaujantys įtvirtinti vartotojų įspėjimus prieš tai, kai iš
finansinių institucijų buvo reikalaujama pateikti įrašus su vartotojų asmens
duomenimis. Nuo 1970 metų pradėti spausdinti straipsniai privatumo tematika. Vėliau
sekė specializuotų leidinių spausdinimas privatumo temomis: 1974 metais privatumo
žurnalas (angl. – „Privacy Journal”), 1981 metais privatumo laikas (angl. –“Privacy
Times”), 1993 metais privatumas ir Jungtinių Amerikos Valstijų verslas (angl. – „Privacy
&American Business“). Po truputį pradėjo formuotis ir privatumo apsauga besidominti
profesionalų bendruomenė. Pirmoji kompiuterių, laisvės ir privatumo konferencija buvo
surengta 1991 m. Burlingame, Kalifornijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir nuo to
laiko yra rengiama kiekvienais metais.
Nuo 1970 m. pastebimas ir tarptautinės bendruomenės poreikis sukurti gaires,
kurios leistų laisvą duomenų judėjimą tarp valstybių. Tarptautinė ekonominio
bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (angl. - „Organization for Economic Cooperation and Development“, trumpinys anglų kalba - OECD) pradėjo dirbti privatumo ir
tarptautinių duomenų siuntimo srityje. Ši iniciatyva vėliau peraugo į asmens duomenų
117
nuostatų standartizavimą siekiant apsaugoti asmens privatumą. Tokiu būdu 1980 metais
buvo išleistos gairės dėl privatumo apsaugos ir asmens duomenų tarptautinio judėjimo
(angl. – „Guidelines Governing the Protection of Privacy and Transborder Flows of
Personal Data“, trumpinys anglų kalba – Privacy Guidelines). Vėliau sekė ir kitos
svarbios tarptautinės duomenų apsaugos iniciatyvos. 1981 metais Strasbūre,
Prancūzijoje, buvo priimta Konvencija dėl asmenų apsaugos ryšium su asmens duomenų
automatizuotu tvarkymu (ETS Nr. 108) 1. 1995 m. priimta Europos Sąjungos duomenų
apsaugos Direktyva 2. Europos Sąjungos valstybės narės, įgyvendindamos minėtąją
Direktyvą pildė bei atitinkamai pritaikė savo nacionalinius duomenų apsaugos
reikalavimus prie regioninio reguliavimo.
1990 m. daugelyje industrijų pradėjo matytis vis didesnės rizikos, susijusios su
duomenų rinkimu ir tvarkymu. Telekomunikacijų, sveikatos apsaugos, informacinių
technologijų, vartotojų apsaugos srityse dirbančios įmonės ir organizacijos pradėjo vystyti
privatumo apsaugos rizikų valdymą. Harriet Pearson pirmą kartą buvo paskirta
Vyriausiąja Privatumo Pareigūne IBM kompanijoje bei ši pozicija 2000 metais tapo
viena iš Fortune 100 (įmonė, reitinguojanti geriausias pasaulio įmones ir vadovus)
pripažinta pareigybe. Toks IBM kompanijos žingsnis dėl privatumo pareigybės įsteigimo
gerokai prisidėjo prie privatumo profesijos įsitvirtinimo šiuolaikinėje rinkoje bei
patvirtino, kad privatumas tampa vienas aktualiausių klausimų.
XXI amžiaus tyrėjai Thomas Nagel, Abraham L.Newman, D. Solove tęsia pirmtakų
pradėtas diskusijas plėtodami daugiau modernią bei šiuolaikišką teisės į privatumo
užtikrinimą koncepciją. XXI amžiuje vis didesnę reikšmę užima virtualūs socialiniai
tinklai ir vartotojo teisės juose. Teisės į privatumą užtikrinimas yra apibrėžiamas
socialinėmis-teisinėmis normomis ir šių normų kontekste individo teisės į privatumą
užtikrinimas yra suprantamas kaip teisės valdyti savo asmeninę informaciją
visapusiškas įgyvendinimas. Pavyzdžiui, D. Solove, kalbėdamas apie vartotojų lūkesčius
dėl teisės į privatumą užtikrinimo virtualiuose socialiniuose tinkluose, sako, kad šiandien
dieną teisės į privatumą užtikrinimas yra grindžiamas ne asmeninės informacijos
saugojimu (izoliavimusi), bet asmeninės informacijos sklaidos ir prieigos idėja (Solove,
2008). Taigi, naujasis teisės į privatumo užtikrinimą požiūris apima labiau vartotojo
asmeninės informacijos kontrolę, kurią jis gali pasirinkti ir atskleisti. Tai ypač yra
būdinga virtualiems socialiniams tinklams.
2. Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų požiūris į privatumą
Teisės į privatumo užtikrinimą lyginamojoje raidoje galima pastebėti keletas
fundamentalių skirtingų tradicijų. Labai dažnai literatūroje kalbant apie teisės į
privatumą įgyvendinimą, Jungtinių Amerikos Valstijų „laisvės“ modelis yra lyginamas su
Konvencija „Dėl asmenų apsaugos ryšium su asmens duomenų automatizuotu tvarkymu“ ETS Nr. 108. Valstybės
žinios, 2001, Nr. 32-1059.
2 1995 m. spalio 24 d. Europos parlamento ir tarybos direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens
duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo. [1995] O.L. L281/31.
1
118
europiniu „orumo“ modeliu. Grįžtant prie jau minėtų Jungtinių Amerikos Valstijų teisės į
privatumą pradininkų - Samuel Warren ir Louis Brandeis, išskirtina Jungtinių
Amerikos Valstijų privatumo teisės tradicija, kurios ištakos siekia XIX amžių. Jungtinių
Amerikos Valstijų Konstitucijoje privatumas apibūdinamas kaip juridinė teisė, nustojanti
galioti žmogui mirus ar savanoriškai jos atsisakius. Ši tradicija akcentuoja rinkos bei
vyriausybės savireguliaciją ir tokiu būdu asmeninė individo informacija tampa sąlyginai
lengvai prieinama. Priešingai, Europos Sąjungos privatumo teisės tradicija pabrėžia
asmens, kaip vartotojo apsaugą ir individo interesų apsaugą prieš ekonominius verslo ir
valdžios institucijų interesus. Europinis modelis pasižymi asmeninės informacijos
rinkimu tik įstatyme apibrėžtais tikslais ir tik esant duomenų subjekto sutikimui. Tuo
tarpu Jungtinių Amerikos Valstijų modelis leidžia įmonėms bei darbdaviams prieiti prie
asmeninių duomenų bei šis modelis neturi išsamaus ir tikslaus teisinio reglamentavimo
nuostatų. Pirmąsias užuominas dėl teisės į privatumo užtikrinimą Europoje galima
pastebėti Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencijoje. 1 Šios
Konvencijos 8 straipsnis numato, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo
asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas. Taip
pat straipsnio antra dalis pabrėžia, kad valdžios institucijos neturi teisės kištis į
naudojimąsi šia teise. Be jokios abejonės, didelis indėlis vystant teisės į privatumą
praktinius įgyvendinimo aspektus teko ir Europos Žmogaus Teisių Teismui.
Nacionaliniai Europos valstybių narių duomenų apsaugos įstatymai buvo priimami 1970
- aisiais ir 1980 – aisiais metais. 1981 metais buvo priimta Konvencija dėl asmenų
apsaugos ryšium su asmens duomenų automatizuotu tvarkymu (ETS NR.108). Europinio
teisės į privatumo užtikrinimą reguliavimo modelis yra įtvirtintas Europos Parlamento ir
Tarybos direktyvoje Nr. 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl
laisvo tokių duomenų judėjimo 2 bei pasiūlytame 2012 metais Europos Sąjungos bendrojo
duomenų apsaugos reglamento projekte 3. Beje, išsamusis europinis reguliavimas turėjo
įtakos ir Jungtinių Amerikos Valstijų reguliavimo tradicijai. Direktyvoje yra įtvirtintas
straipsnis, nusakantis asmens duomenų perdavimo į trečiąsias šalis galimybę tik tuo
atveju, jeigu trečioji šalis užtikrina adekvatų apsaugos lygį. Jungtinės Valstijos buvo
traktuojamos kaip neturinčios adekvataus privatumo apsaugos lygmens pagal Europos
Sąjungos Direktyvos nuostatas ir tokiu būdu buvo kilęs asmens duomenų laisvo judėjimo
principo apribojimas, kuris turėjo būti išspręstas. 1998 metais Jungtinių Amerikos
Valstijų Komercijos departamentas pasiūlė Saugaus uosto (angl. – „Safe harbor“)
principus, prie kurių prisijungusios Valstijų įmonės yra laikomos turinčiomis adekvatų
privatumo apsaugos principų laikymosi lygį. Saugaus uosto principai įsigaliojo 2000
metais.
Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencija. Roma. 1950 m. lapkričio 4 d. [interaktyvus],
[žiūrėta 2015-03-09], <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/oldsearch.preps2?Condition1=19841&Condition2=>.
2 1995 m. spalio 24 d. Europos parlamento ir tarybos direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens
duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo. [1995] O.L. L281/31.
3 European Commission proposal for a regulation of the European Parliament and of the Council on the protection of
individuals with regard to the processing of personal data and on the free movement of such data. [interaktyvus],
[žiūrėta 2015-02-03], <http://statewatch.org/news/2011/dec/eu-com-draft-dp-reg-inter-service-consultation.pdf [2012-0307]>.
1
119
3. Teisė į privatumą ir asmens duomenų apsauga
Plačiąja prasme sąvoka „privatumas“ gali turėti labai daug reikšmių. Fiziniame
lygmenyje privatumas apibrėžiamas kaip atsiskyrimas nuo kitų, teisė būti paliktam
vienam. Sprendimų lygmenyje privatumas suprantamas kaip asmens gebėjimas priimti
reikšmingus sprendimus be kitų asmenų įsikišimo. Šiame straipsnyje nagrinėjamas
informacinis privatumas. Kaip apibrėžia autorius J. Kang, informacinis privatumas yra
individo poreikis kontroliuoti sąlygas, pagal kurias asmeninė informacija – informacija,
atpažįstama individui – yra gaunama, skleidžiama arba naudojama (Kang, 1998). Kiti
autoriai privatumą apibūdina kaip individui svarbią asmeninę informaciją, kuri yra
nepasiekiama viešai (Richards, 2007). Pati pagrindinė privatumo apibrėžimo dalis yra
asmeninė informacija, kuri apibrėžia ryšį tarp konkrečios informacijos ir asmens.
Kadangi privatumas apima individui svarbią informaciją, analizuojant pasirinktą
temą neabejotinai bus paliesti ir konkretūs asmens duomenų apsaugos aspektai. Tokiu
būdu atsiranda privatumo ir asmens duomenų apsaugos sąvokų taikymo klausimas.
Sąvokų vartojimo sąsaja pasireiškia tuo, kad pagrindiniuose tarptautiniuose,
regioniniuose bei nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinta teisės į privatų gyvenimą
samprata apima ir informacijos apie asmenį apsaugą. Be to, šios sąvokos yra tarpusavyje
glaudžiai susijusios - užtikrinant asmens teisę į privatumo apsaugą, kartu garantuojama
ir jo asmens duomenų apsauga, o garantuojant asmens duomenų apsaugą yra saugoma ir
teisė į privatumo užtikrinimą. Informacija apie asmenis (pavyzdžiui, asmens vardas,
pavardė, gyvenamoji vieta, išsilavinimas ir pan.) gali būti suprantama kaip asmens
duomenys. Pavyzdžiui, LR Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas apibrėžia
asmens duomenis kaip bet kurią informaciją, susijusią su fiziniu asmeniu – duomenų
subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta
pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi
fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio
požymiai. 1 O štai Vokietijos Duomenų apsaugos aktas apibūdina asmens duomenis kaip
bet kokią informaciją apie asmenines ar materialines aplinkybes, pagal kurias yra
identifikuojamas arba gali būti identifikuojamas asmuo (duomenų subjektas). 2
Toliau straipsnyje bus naudojama pagrindiniuose duomenų apsaugos teisės aktuose
įtvirtinta teisės į privatų gyvenimą samprata suprantant, kad asmeninė informacija arba
kitaip asmens duomenys yra vienas iš teisės į privatumą aspektų.
4. Vieša informacija ir privati informacija
Viešumas yra būdingas internetui, o taip pat ir daugeliui virtualių socialinių tinklų
ir informacijos turinys, esantis virtualiame socialiniame tinkle, paprastai gali būti
LR Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, 2011 [interaktyvus], [žiūrėta 2015-01-28],
<http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=400103>.
2 Vokietijos Duomenų Apsaugos Aktas, 2009 [interaktyvus], [žiūrėta 2015-01-28], <http://www.gesetze-iminternet.de/englisch_bdsg/englisch_bdsg.html#p0008>.
1
120
atskleistas dideliam skaičiui žmonių. Kalbant apie teisės į privatumą užtikrinimą
virtualiuose socialiniuose tinkluose visų pirma reikia paminėti, kad svarbu suprasti, kad
pats virtualus socialinis tinklas yra platforma, kurioje vyksta dalinimasis informacija.
Asmuo, savanoriškai talpinantis informaciją virtualiame socialiniame tinkle su tikslu,
kad tą informaciją pamatytų kiti asmenys, negali manyti, kad tokia informacija yra
privati, nes jo ketinimas yra pasidalinti šia informacija (Meredith, 2006). Kalbant apie
tokios informacijos ir ja besidalinančio asmens ryšį, paminėtina, kad svarbūs tampa
vartotojo ketinimai ir tikslai. Autorius Hodge išskiria du dalykus - ketinimą, dėl kurio
asmuo dalijasi informacija ir asmens lūkestį, kad informacija liks anoniminė (Hodge,
2006). Tais atvejais, kada virtualių socialinių tinklų vartotojas naudoja privatumo
nustatymus tam, kad apribotų savo informacijos prieigą kitiems asmenims, toks
vartotojas tikisi, kad jo informacija liks privati. Tačiau, nors vartotojo ketinimas ir buvo
pasidalinti informacija su konkrečiais asmenimis, jeigu asmuo dalijasi savo asmenine
informacija virtualiame socialiniame tinkle, jis ar ji dalijasi šia informacija su visais ir
padaro ją prieinama viešai. Kiti autoriai nurodo, kad informacija, kuri yra viešinama
internete yra vieša, nes bet kuri internete prieinama informacija yra vieša ir negali būti
laikoma privačia (Lindsay, 2005).
Virtualus socialinis tinklas Facebook savo skelbiamose privatumo politikose nurodo,
kad kai yra naudojamas terminas „vieša informacija“, turima omenyje informacija, kurią
vartotojas pasirinko kaip viešą, taip pat informaciją, kuri yra visuomet viešai prieinama. 1
Kitas virtualus socialinis tinklas MySpace nurodo, kad “vieša informacija“ sudaro dalį
vartotojo paskyros turinio, kuri visuomet gali būti peržiūrima, vertinama, ir naudojama
bet kurio asmens, besinaudojančio MySpace paslaugomis. 2 Tiek akademiniai straipsniai,
tiek virtualių socialinių tinklų privatumo politikos akcentuoja paties vartotojo teisę
kontroliuoti asmeninės informacijos skleidimą virtualiuose socialiniuose tinkluose.
Iš pateiktų sąvokų matyti, kad virtualiame socialiniame tinkle skleidžiama
informacija yra viešo pobūdžio, nors tam tikrais atvejais vartotojas galbūt tikisi, kad jo
informacija bus laikoma privačia. Virtualūs socialiniai tinklai, siekdami suvaldyti
galimai iškylančias rizikas, savo nustatytose privatumo politikose pabrėžia viešos
informacijos pobūdį bei vartotojo galimybes keisti savo nustatymų funkcionalumus.
Tokiu būdu, šiame straipsnyje kalbant apie skleidžiamą informaciją virtualiuose
socialiniuose tinkluose, bus laikoma, kad tokia informacija yra vieša.
5. Esminiai teisės į privatumą, kaip įstatymu saugomos vertybės, elementai
Nagrinėjant teisės į privatumo užtikrinimą yra svarbu apžvelgti fundamentalius
privatumo kaip įstatymu saugomos vertybės elementus. Toliau pateikiami pagrindiniai
privatumo elementai, esantys tradiciniuose visuomeniniuose santykiuose. Apibūdinant
Facebook Data Use Policy, November 15, 2013 [interaktyvus], [žiūrėta 2015-01-28],
<https://www.facebook.com/full_data_use_policy>.
2 MySpace Privacy Policy, June 24, 2014 [interaktyvus], [žiūrėta 2015-01-28], <https://myspace.com/pages/privacy>.
1
121
pastaruosius elementus bus remiamasi skirtingų autorių, skirtingais laikotarpiais
tyrinėjusių teisės į privatumo apsaugą atliktu skirstymu. Vertybiniais teisės į privatumą
užtikrinimo aspektais yra nurodomi saugomi visuomeniniai ir socialiniai gėriai, kurie
kartu sudaro ir neatsiejamą asmenybės dalį. Didžioji dalis autorių (Kang J., Warren S.ir
Bandeis L., Prosser W., Edward J. Bloustein, Robert S. Gerstein, Julie Inness, Ruth
Gavison, Adam Moore, Ferdinand David Schoeman, Daniel Solove) išskiria tokius
pagrindinius teisės į privatumo apsaugą elementus – asmens orumą, asmeninės
informacijos kontrolę, socialinio diskomforto vengimą, intymumo apsaugą, netinkamo
asmeninės informacijos naudojimo vengimą, socialinių santykių kūrimą ir vystymą ir
ribotą prieigą prie asmeninės informacijos.
Orumas – pagrindinė sudedamoji teisės į privatumo užtikrinimą dalis. Ši vertybė
apjungia visus privatumo interesus ir sudaro nepažeidžiamą asmenybę. Asmens būtis
yra grindžiama neatimamu asmens orumu bei integralumu, asmenine autonomija ir
nepriklausomybe. Pagarba visoms šioms vertybėms ir yra privatumo koncepcijos
pagrindinė dalis. Ji apsaugo nuo asmenybę žeminančių veiksmų ir tuo pačiu padeda
išsilaikyti tvirtos asmenybės moralinėms vertybėms. Pagrindiniai teisės aktuose
formuluojami pažeidimai, susiję su privatumo pažeidimais, kaip draudimas platinti
konfidencialią informaciją, vaizdo stebėjimas yra būtent asmens orumo vertybės
apsaugojimui. Privatumo pažeidimas įprastai ir yra suprantamas kaip žmogiškojo orumo
pažeidimas.
Asmeninės informacijos kontrolė – vienas iš pagrindinių teisės į privatumo apsaugą
vertybinių elementų. Autorius Parent apibrėžia privatumą kaip asmeninės informacijos
apie save kontrolę (Parent, 1995). Asmeninė informacija tokiu būdu tampa faktais,
kuriuos daugelis individų pasirenka pasidalinti arba ne apie save, pavyzdžiui,
informacija apie sveikatą, atlyginimą, seksualinę orientaciją ir pan.
Socialinio diskomforto vengimas taip pat gali būti išskiriamas kaip teisės į
privatumo užtikrinimo vertybinė dalis. Bet kurioje kultūroje tam tikrų poelgių, veiksmų
atskleidimas gali sukelti nepatogumų arba socialinį diskomfortą asmeniui. Pavyzdžiui,
informacijos apie asmens ligą viešas atskleidimas gali sukelti drovėjimosi arba kitus
neigiamus jausmus tam asmeniui. Tokiu būdu informacinio privatumo vertybė –
skausmo arba diskomforto išvengimas, susijusio su tam tikros informacijos atskleidimu.
Intymumo apsauga – viena iš teisės į privatumo užtikrinimą vertybinių dalių.
Individų gebėjimas atskleisti asmeninę informaciją atsirenkant tam tikras jos detales yra
susijęs su gebėjimu modeliuoti intymumą. Pasinaudojant informaciniu privatumu, asmuo
gali atsirinkti kurią informaciją yra tinkama atskleisti kitiems bei palaikyti svarbų
socialinį atstumą. Taip pat priešingai, atlikdamas pasirinkimą asmuo gali atskleisti
daugiau informacijos apie save bei tokiu būdu įtvirtinti ir sustiprinti intymius santykius,
susijusius su pagarba, meile, draugyste bei pasitikėjimu. Autorius Shoeman pabrėžia,
kad būtent privatumas suteikia galimybę kontroliuoti informaciją apie save ir tai turi
labai daug privalumų ne tik santykiams su kitais asmenimis, bet ir asmenybės vidiniam
vystymuisi (Shoeman et al, 2006).
Netinkamo asmeninės informacijos naudojimo išvengimas apibūdinama kaip teisės į
privatumo užtikrinimą vertybė, padedanti apsisaugoti nuo netinkamo asmeninės
122
informacijos panaudojimo. Asmenine informacija galima netinkamai naudotis įvairiais
būdais. Didesnė dalis socialinių vertybių tokių kaip darbas, atlyginimas, arba socialinių
neigiamų vertybių – nepagarba, įkalinimas yra suteikiami arba atšaukiami turint ir
naudojantis asmeniniais duomenimis. Be to, netinkamai naudojantis informacija asmuo
gali tapti pažeidžiamas ir pateikti į neteisėtas veikas arba nesąžiningo pobūdžio verslo
praktikas. Pavyzdžiui, asmuo gali tapti tapatybės vagystės auka arba nesąžiningo
internetinio marketingo auka.
Privatumas yra suprantamas kaip vertybė palaikant ir vystant įvairius
tarpasmeninius santykius. Šia prasme, teisė į privatumą gali būti suprantama kaip
išskirtinė teisė. Teisė į privatumą leidžia mums nuspręsti, kiek informacijos apie mus
gali sužinoti kiti asmenys ir tokiu būdu padeda mums kurti bei vystyti santykius su
skirtingais individais. Kai kurie autoriai nurodo atskirą vertybinį teisės į privatumą
aspektą, kada galimybė kontroliuoti informaciją ir jos prieigą suteikia mums galimybę
kontroliuoti santykius su kitais asmenimis (Rachels, 1975). Tokiu būdu teisė į privatumą
yra glaudžiai ir tiesiogiai susijusi su individų elgsena ir veiksmais.
Kai kurie autoriai, kalbėdami apie teisę į privatumą, nurodo, kad jis yra susijęs su
ribota informacija apie asmenį prieiga (Gavison, 2012). Teisė į privatumą galėtų būti
apibūdinama kaip išskirtinė teisė prieiti prie asmens informacijos, o iš kitos pusės žiūrint
– privatumas apsaugo mus nuo nepageidautinos kitų asmenų prieigos - fizinės,
asmeninės informacijos arba dėmesio. Tokiu būdu teisė į privatumą apima tai, ką kiti
individai žino apie mus, kokia apimtimi jiems yra prieinama informacija apie mus, ir
kokia apimtimi mes esame kitų asmenų dėmesio centre. Teisės į privatumą užtikrinimas
yra grindžiamas kaip ribotos prieigos prie informacijos apie asmenį įgyvendinimas ir
individas, apie kurį informacija yra nepasiekiama, turi visapusiškai apsaugotą teisę į
privatumą. Kai kurie autoriai kalba apie asmeninės informacijos, vartotojo paskyros
„prieigos kontrolę“ (Moore, 1988).
6. Esminiai privatumo elementai virtualiuose socialiniuose tinkluose
Tradicinėje erdvėje teisės į privatumo užtikrinimą apimtis yra suprantama kaip
pagrindinių moralinių vertybių – orumo, asmeninės informacijos kontrolės, socialinio
diskomforto vengimo, intymumo apsaugos, netinkamo asmeninės informacijos naudojimo
vengimo – saugojimu. Toliau bus nagrinėjama kokie privatumo elementai yra
identifikuojami ir kaip jie reiškiasi virtualioje erdvėje, o ypatingai – virtualiuose
socialiniuose tinkluose. Virtualūs socialiniai tinklai išsiskiria keletą tik jiems būdingų
požymių. Visų pirma, šioje erdvėje dalyvauja daugiau dalyvių - virtualių socialinių
tinklų vartotojai, virtualių socialinių tinklų paslaugų teikėjai bei interneto teikėjai.
Antra, beveik visa veikla, vykdoma virtualiuose socialiniuose tinkluose, gali būti bet
kada atkurta ir peržiūrėta. Trečia, visų virtualių socialinių tinklų požymis yra
komerciškumas arba pelno siekimas. Ketvirta, visi virtualūs socialiniai tinklai yra
globalūs, t.y. jie funkcionuoja ir už nacionalinių valstybių ribų. Tradicinis teisės į
privatumo užtikrinimas gali tapti susitarimu, derybomis tarp paslaugų teikėjo ir
123
vartotojo dėl tam tikro santykių lygmens palaikymo. Tokiu būdu vartotojai dalį savo
teisės į privatumo užtikrinimą savo laisvanorišku sutikimu gali paaukoti paslaugų
teikėjui už tam tikrą kompensaciją – narystes, geresnes už įprastines sąlygas bei kitą
informaciją. Toliau yra pateikiami pagrindiniai privatumo elementai, taikomi
visuomeniniams santykiams, atsirandantiems virtualiuose socialiniuose tinkluose.
Tradiciniai sudedamieji privatumo elementai, tokie kaip orumas, socialinio
diskomforto vengimas, intymumo apsauga, netinkamo asmeninės informacijos naudojimo
vengimas yra svarbūs vertybiniai kriterijai, tačiau XXI amžiaus technologinių pokyčių
tendencijose ne jie formuoja privatumo sampratą virtualiuose socialiniuose tinkluose.
Jungtinių Amerikos Valstijų mokslininkas Daniel Solove pažymi, kad privatumas
virtualiuose socialiniuose tinkluose remiasi ne slaptumu ir informacijos platinimo
vengimu, o priešingai – informacijos sklaida bei pasiekiamumu (Solove, 2012).
Informacijos platinimas bei pasiekiamumas – virtualūs socialiniai tinklai iš esmės
sukurti taip, kad asmenys galėtų kalbėti, diskutuoti, keistis vaizdine ir kitokia
informacija šių tinklų pagalba. Virtualių socialinių tinklų sėkmė yra tiesiogiai
priklausoma nuo jų vartotojų noro dalintis savo asmenine informacija (Boyd et al, 2007).
Tai puikiai patvirtina ir virtualaus socialinio tinklo apibrėžimas. Internetiniai socialiniai
tinklai - tai socialinė struktūra, vienijanti tam tikras interesų grupes, kurių nariai
(vartotojai) tarpusavyje susiję įvairiais ryšiais (draugyste, giminyste, ekonominiais
santykiais, simpatija ar antipatija, seksualiniais ryšiais, religija, išsilavinimu, pomėgiais,
socialine padėtimi), motyvuoti dalintis turima informacija, diskutuoti aktualiais
klausimais, keistis muzika, vaizdo medžiaga, pristatyti save elektroninėje erdvėje bei
viešai demonstruoti socialinį aktyvumą. Taigi, virtualaus socialinio tinklo esmė –
informacijos platinimas bei pasiekiamumas. Jeigu pažvelgsime į vartotojų lūkesčius dėl
privatumo apsaugos virtualiuose socialiniuose tinkluose, tai daugelis jų nurodo
asmeninės informacijos kontrolę platinant bei pasiekiant jiems reikalingą informaciją
virtualiame socialiniame tinkle.
Asmeninės informacijos kontrolė – nors asmenys virtualių socialinių tinklų pagalba
turi priėjimą prie žymiai didesnių informacijos srautų, tačiau jie taip pat nori
kontroliuoti savo asmeninius duomenis bei jų srautus. Virtualūs socialiniai tinklai
pateikia privatumo nustatymus asmeninės informacijos kontrolės funkcijai įvykdyti. Vis
dėlto privatumo nustatymų mechanizmai yra gana painūs ir sudėtingi, todėl daugelio
asmenų informacijos kontrolė yra priklausoma taip pat ir nuo virtualių socialinių tinklų
privatumo politikų.
Virtualiuose socialiniuose tinkluose privatumas taip pat yra suprantamas kaip
vertybė palaikant ir vystant įvairius tarpasmeninius santykius. Šiose socialinėse
platformose be senųjų bendravimo formų (susirašinėjimas, pokalbiai tuo pačiu laiku)
galioja ir naujos bendravimo formos, pavyzdžiui mygtuko „patinka“ paspaudimas,
komentarų po nuotraukomis rašymas bei vaizdinių įrašų žiūrėjimas. Virtualiuose
socialiniuose tinkluose bendravimas vyksta žaibišku greičiu. Kiekvieną sekundę tinklą
papildo daugybė naujų įrašų, po kuriais kiekvieną kartą gali būti identifikuojami
konkrečių vartotojų veiksmai, kuriais siekiama užmegzti ar palaikyti tarpasmeninius
santykius.
124
Nors pagrindinis virtualių socialinių tinklų privatumo sudedamasis aspektas yra
asmeninės informacijos sklaida bei pasiekiamumas, privatumas virtualioje realybėje taip
pat yra grindžiamas ir ribotos informacijos apie asmenį prieiga. Tokiu atveju, informacija
yra laikoma privačia, jeigu ji buvo atskleista nors ir didesnei grupei žmonių virtualiame
socialiniame tinkle. Be to, visiško slaptumo reikalavimas informacijoje kalbant apie
virtualius socialinius tinklus nėra laikytinas šiuolaikinės privatumo sampratos elementu
(Lior, 2005). Tokiu būdu virtualiuose socialiniuose tinkluose, pasinaudojant asmeninės
informacijos kontrolės nustatymais vartotojai gali nusistatyti ribotos informacijos
prieigos kiekį, kuris bus prieinamas tų pačių vartotojų nustatytam skaičiui vartotojų.
Išvados
Privatumas kaip vertybė yra viena pagrindinių asmens teisių, kurios ištakos ir
vystymosi istorija siekia seniausius žmonijos amžius. Visais laikais buvo svarbu
apsibrėžti asmenybės tapatumą, nubrėžiant ribas tarp privačios ir viešos informacijos.
XX amžiuje atsirado poreikis ne tik kalbėti ir vertinti privatumą, bet ir įprasminti jį
socialinėmis – teisinėmis normomis.
Reguliuojant privatumo reiškinį teisinėmis normomis pastebima europinio bei
Jungtinių Amerikos Valstijų modelio skirtingumo tradicija. Europoje privatumas yra
reguliuojamas išsamiai, su juo susiję reiškiniai detaliai aprašomi teisės aktuose. Tuo
tarpu Jungtinės Amerikos Valstijos neturi išsamaus ir tikslaus teisinio reglamentavimo
nuostatų.
Nagrinėjant privatumo tematiką ypač svarbūs tampa privatumo ir asmens duomenų
apsaugos bei viešos ir privačios informacijos sąvokų atskyrimo bei taikymo klausimai.
Straipsnyje yra pateikiami šių sąvokų apibūdinimai nurodant, kad asmeninė informacija
arba kitaip asmens duomenys yra vienas iš teisės į privatumą aspektų, o kalbant apie
skleidžiamą informaciją virtualiuose socialiniuose tinkluose, laikoma, kad tokia
informacija yra vieša.
Vėliau straipsnyje yra nagrinėjami privatumo sudedamieji vertybiniai elementai,
kurie yra taikomi tradicinio privatumo sampratai bei privatumui virtualiuose
socialiniuose tinkluose. Iš pateiktos mokslinės literatūros analizės matyti, kad tradicinį
privatumą sudaro orumo, asmeninės informacijos kontrolės, socialinio diskomforto
vengimo, intymumo apsaugos, netinkamo asmeninės informacijos naudojimo vengimo,
vertybės išlaikant ir vystant tarpasmeninius santykius ir ribotos informacijos apie
asmenį prieigos principai. Privatumo vertybiniai komponentai virtualiuose socialiniuose
tinkluose yra pakitę. Jie remiasi principu – privatumas nėra slapstymasis, tai yra noras
kontroliuoti savo asmeninę informaciją. Šių dienų privatumas remiasi ne intymumu,
asmeninės informacijos naudojimo vengimo principais, o kuriamąja erdve atsiskleisti bei
skleisti informaciją. Todėl privatumo virtualiuose socialiniuose tinkluose pagrindiniai
vertybiniai kriterijai yra visiškai nauji - informacijos sklaida ir pasiekiamumas,
asmeninės informacijos kontrolė, taip pat ir keli tradiciniai – vertybė palaikant
tarpasmeninius santykius bei ribotos informacijos apie asmenį prieiga.
125
Šaltiniai
Akademinė literatūra
Etzioni, A. 1999. The Limits of Privacy. New York: Basic Books.P. 97-105.
Danah m. Boyd & Nicole B. Ellison, Social Network Sites: Definition, History, and Scholarship, 13 J.
[interaktyvus].
2007,
11.
[žiūrėta
2015-02-03].
<
Computer-Mediated
comm,
http://jcmc.indiana.edu/vol13/issue1/boyd.ellison.html>.
Daniel J. Solove. 2002. Conceptualizing Privacy, 90 Calif.L.Rev.1087.P. 11-32.
Gavison, Ruth E., Privacy and the Limits of Law. The Yale Law Journal, [interaktyvus]. 2012, Vol.
89, No. 3, [žiūrėta 2015-02-03], <http://papers.ssrn.com/sol3/papers.cfm?abstract_id=2060957>.
Hodge, M. J. 2006 “Comment: The Fourth Amendment and Privacy Issues on the ‘New’ Internet.
Facebook.com and Myspace.com.” Southern Illinois University Law School Journal. P. 13-37.
J. Kang. 1998. Information privacy in cyberspace transactions. Standford Law Review, 50 (4).P. 1848.
Kaplin, W. A., and Lee, B. A. 1997. A Legal Guide for Student Affairs Professionals. San Francisco:
Jossey-Bass. P. 34.
Lindsay III, C. L. 2005. The College Student’s Guide to the Law. Lanham, Md.: Taylor Trade
Publishing. P. 89-100.
Lior Jacob Strahilevits. 2005. A Social Networks Theory of Privacy, 72 U. Chi.L.Rev. P. 70-89.
Meredith, P. “Facebook and the Politics of Privacy.” Chronicle of Higher Education [interaktyvus].
2006, Sept.14.[žiūrėta 2015-05-28], <http://chronicle.com>.
Parent William. Privacy: A brief survey of the conceptual landscape. Santa Clara High Technology
Law Journal [interaktyvus]. 1995, Vol. 11, Issue 1, Article 4 [žiūrėta 2015-02-03].
<http://digitalcommons.law.scu.edu/cgi/viewcontent.cgi?article=1173&context=chtlj>.
Prosser W. Privacy. California Law Review. [interaktyvus]. 1960, Volume 48, Issue 3. [žiūrėta 201502-02],
<http://scholarship.law.berkeley.edu/cgi/viewcontent.cgi?article=3157&context=californialawreview>.
Rachels, J. 1975 “Why Privacy is Important”, Philosophy and Public Affairs. P.15-18.
Richards, D. V. 2007. “Posting Personal Information on the Internet: A Case for Changing the Legal
Regime Created by S 230 of the Communications Decency Act.” Texas Law Review. P. 37-45.
Solove D., Rotenberg M., Scwartz P. Privacy, Information and Technology. Aspen Publishers. 2006.
ISBN 0-7355-6245-8. P.115.
Solove D. J. Understanding privacy, Harvard University Press [interaktyvus], 2008. George
Washington University Law School Legal Studies Research Paper No. 420. [žiūrėta 2015-02-02],
<http://papers.ssrn.com/sol3/papers.cfm?abstract_id=1127888>.
Warren S. and Brandeis L. The right to privacy. Harward Law Review. [interaktyvus], 1890, Vol. IV,
No.5. [žiūrėta 2015-02-02], <http://www.gutenberg.org/files/37368/37368-h/37368-h.htm>.
Westin A. 1968. Privacy and Freedom. Washington and Lee Law Review. Vol. 25, Issue 1, Article 20.
P.151-177.
Teisės aktai ir teismų bylos
1995 m. spalio 24 d. Europos parlamento ir tarybos direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos
tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo. [1995] O.L. L281/31.
Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencija. Roma. 1950 m. lapkričio 4 d.
[interaktyvus],
[žiūrėta
2015-03-09],
<http://www3.lrs.lt/pls/inter3/oldsearch.preps2?Condition1=19841&Condition2=>.
European Commission proposal for a regulation of the European Parliament and of the Council on
the
protection
of
individuals with regard to the processing of personal data and on the free movement of such data. [interakt
yvus],
[žiūrėta
2015-02-03],
<http://statewatch.org/news/2011/dec/eu-com-draft-dp-reg-inter-serviceconsultation.pdf [2012-03-07]>.
126
Facebook Data Use Policy, November 15, 2013 [interaktyvus], [žiūrėta 2015-01-28],
<https://www.facebook.com/full_data_use_policy>.
Konvencija „Dėl asmenų apsaugos ryšium su asmens duomenų automatizuotu tvarkymu“ ETS Nr.
108. Valstybės žinios, 2001, Nr. 32-1059.
LR Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, 2011 [interaktyvus], [žiūrėta 2015-01-28],
<http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=400103>.
MySpace
Privacy
Policy,
June
24,
2014
[interaktyvus],
[žiūrėta
2015-01-28],
<https://myspace.com/pages/privacy>.
Vokietijos Duomenų Apsaugos Aktas, 2009 [interaktyvus], [žiūrėta 2015-01-28], <http://www.gesetzeim-internet.de/englisch_bdsg/englisch_bdsg.html#p0008>.
United States v. Miller byla, 425 U.S. 435 (1976).
SUMMARY:
PRIVACY IN ONLINE SOCIAL NETWORKS AS LEGALLY PROTECTED
VALUE
Inga Malinauskaitė
inga.malinauskaite@mruni.eu
Purpose – to analyze the privacy as legally protected value phenomena in online social
networks.
Design/methodology/approach – in order to achieve the above mentioned purpose, the
author introduces the history of the right to privacy, the distinction between privacy and data
protection, describes the limits of the right of the protection of privacy, specifically referring to
the protection of privacy in online social networks. The author uses the following methods:
analysis of the scientific literature, examination of legislation, study of actual court decisions and
comparison of US and European approaches to the protection of privacy.
Findings – the main findings of the article include the reflection of a constantly developing
conception of privacy, the different continental approaches into the protection of privacy, the
inevitable distinction between public and private information and characterization of the
fundamental elements of privacy.
Research limitations/implications – the research mainly focuses on the examination of legal
values in assessing the protection of privacy in online social networks and does not include any
psychological, sociological and ethical aspects of the phenomena.
Practical implications – the research analyses the key elements in defining privacy value,
which might be practically used by the legislative bodies, as well as the each consumer and enduser of the online social network.
Originality/Value – the article reveals quit new, currently actual and little researched area
in privacy studies – the legally protected key elements of the privacy in online social networks.
Keywords: privacy, online social networks, legislation requirements.
Research type: research paper, viewpoint, literature review.
127
PROMOTION OF THE ENTREPRENEURSHIP IN THE CONTEXT OF FEMALE
EMPLOYEES AND FEMALE ENTREPRENEURS
Gintarė Gulevičiūtė
gintare.guleviciute@mruni.eu
Živilė Baubonienė
zivileretail@yahoo.com
Abstract
Purpose – to examine the characteristics of female employees and female entrepreneurs in
the context of women entrepreneurship, analyze, what factors encourage and promote women
entrepreneurship and give recommendations on the improvement of public policy for the
promotion of women entrepreneurship.
Design/methodology/approach – there had been used scientific literature deduction (drawing
conclusions from the available information), analysis (obtained data analyzed separately),
analogy (comparison of data with each other), generalization (the main features complex
generalization), induction (from individual elements went to a general conclusion), comparison
methods. Quantitative research method had been applied by questioning female employees and
female entrepreneurs in various cities of Lithuania. Research was carried out using
questionnaire, which was filled by 258 female employees and female entrepreneurs.
Findings – after analyzing the theoretical aspects of female employees and female
entrepreneurs in the context of women entrepreneurship, there were introduced the factors, that
encourage and promote women entrepreneurship. As the results of qualitative research showed,
those factors differ between female employees and female entrepreneurs.
Research limitations/implications – the research is limited to questioning female employees
and female entrepreneurs in Lithuania, nevertheless it is sufficient for satisfying the purpose of
the research and producing the recommendations on the improvement of public policy for the
promotion of women entrepreneurship.
Practical implications – women entrepreneurship is a new area for scientific research. The
differences between female employees and female entrepreneurs in the context of the factors,
that encourage and promote women entrepreneurship are not analyzed. Quantitative research of
Lithuanian female employees and female entrepreneurs and recommendations on the
128
improvement of public policy for the promotion of women entrepreneurship reflect the practical
implications.
Originality/Value –this research suggests instrument recommendations for facilitating the
promotion of women entrepreneurship through public policy.
Keywords: female employee, female entrepreneur, women entrepreneurship.
Introduction
In the past decade particular attention is devoted to women’s entrepreneurship not
only from the point of view of public education, but also in the scientific literature, where
the factors and state measures stimulating women’s entrepreneurship are widely
discussed. As a consequence, it has been understood that women’s entrepreneurship is a
contribution to the country’s economic growth, solutions of social problems and
employment. Entrepreneurship is characterized as personal ability to turn ideas into
actions, which includes creativity, implementation of innovative solutions, assumption of
risk and responsibility and realization of self-expression. Need in entrepreneurship is
emphasized in all stages of life, both in professional activities, at work, in a society,
where personal skills can be displayed, and in the possibility to create an even higher
added value by contributing to certain activities and processes. Lithuanian
entrepreneurship stimulation policy comprises various initiatives, such as financial
opportunities, extension of capital accessibility, measures improving the business
environment and dispersion of educational and learning measures without distinguishing
between men and women. The main actions of the stimulation policy are concentrated on
the youth group, socially vulnerable group or stimulation of entrepreneurship at an older
age.
Scientific issue. The number of women involved in business is different than that of
men involved in business due to the accepted social position of women such as family and
children. Therefore, it is interesting to analyze what stimulates female employees to take
on a business, and which factors stop them, because business creates possibilities to
combine working hours with family responsibilities and children. It was interesting to
analyze how women, who already have own business understand the factors stimulating
(or preventing obstacles) to start own business. This will help to expand the viewpoint
towards the entrepreneurship stimulation policy and integrate additional stimulating
measures into women’s entrepreneurship.
In the scientific sources the difference between the main factors stimulating female
employees and business women to start own business is analyzed fragmentally.
The main purpose of this article is to examine the characteristics of female
employees and female entrepreneurs in the context of women entrepreneurship, analyze,
what factors encourage and promote women entrepreneurship and give recommendations
on the improvement of public policy for the promotion of women entrepreneurship.
129
The research object is the viewpoint of female employees and female entrepreneurs
towards the factors stimulating entrepreneurship.
Aims:
1. To analyze scientific literature, which discusses the viewpoint towards the
concept of entrepreneurship.
2. To present factors stimulating women’s entrepreneurship.
3. To carry out a survey of the factors stimulating women’s entrepreneurship by
focusing on female entrepreneurs and female employees willing to start a business.
4. To provide suggestions and recommendations on how to improve the ecosystem of
women’s entrepreneurship in Lithuania.
1. Viewpoint towards Entrepreneurship
All countries wishing to increase their competitive ability devote a lot of attention
towards entrepreneurship and stimulating factors. However, they face different
viewpoints towards entrepreneurship, which can often pose problems during the analysis
of entrepreneurship and implementation of the simulation policy. Entrepreneurship is
one of the central phenomena in the modern economic theory and practice (Stefanović,
Stošić, 2012). Entrepreneurship is interpreted as creation of a new business, or renewal
of a current business depending on the presence of new opportunities. This means that
the entrepreneurs form the economy by creating new working places and inventing new
products and services. However, in reality the purpose of this point of view is to create
something new and undertake operations, which create value to the entire social
ecosystem.
Here one encounters rapidly developing processes, especially technological changes,
which alter people’s thinking, needs and actions. Today’s viewpoint of the scientists
towards entrepreneurship changes according to the changes of the process of business
creation, monetization or development, and factors determining success of this process.
Human capital remains an inseparable part of this process, which is able to adapt to the
changes, alter the thinking, adjust to the novelties, and manage new available
technological and social instrument.
One of the founders, J. Schumpeter (1934), expressed an opinion that
entrepreneurship includes untried technologies, which create opportunities to produce
new goods or to manufacture an existing product in a new way by revealing a source of
supply of new materials or new markets for realization. Entrepreneurship opportunities
are presented as unevaluated economic possibilities, which arise from the difference of
human understanding in evaluation of the environment and available resources
(Pauliukevičius, 2014). Entrepreneurship is presented as a way of thinking, personal
qualities, technical and business management skills (Strazdienė, 2009; Župerka, 2010;
Mitchelmore and Rowley, 2013) allowing to duly plan the available resources and
knowledge creating added value through introducing something new or filling certain
niches by seeking profit or social purposes (Xaviera, 2012). This is a viewpoint related to
130
the growth and development of innovations, which create both changes and contribute to
creation of the wellbeing and advancement (Ahl, 2004).
Meanwhile, the scientists analyzing women’s entrepreneurship single out additional
aspects and provide a purposeful viewpoint towards the problems related to women’s
entrepreneurship or characterizing it. Sweida, Reichard (2013) understand women’s
entrepreneurship as a search for recognition or strive for manliness. Entrepreneurship is
interpreted as an activity, in which women are able to reveal their abilities and potential,
to assume risk, adopt decisions and control the process, this way ensuring recognition
and bringing their status to a higher level (Yilmaz et al., 2012). Women’s
entrepreneurship is also described as a process with a rather important role in the
growth of national and global economy accentuating important personal qualities such as
continuous search to create by using own efforts, innovations and creativity (Torbehbaret
al., 2014). Women’s entrepreneurship is presented as an opening of opportunities to work
in an independent and flexible manner by creating synergy and harmony between family
and work (Klyver et al., 2013), while combining work and family, supporting a family and
a husband are interpreted as obstacles affecting women’s entrepreneurship (Vadnjal and
Vadnjal, 2012; Nissan et al., 2012). Women’s entrepreneurship is affected by the cultural
aspects and is analyzed based on Hofstede’s taxonomy in relation to four dimensions, i.e.
power-distance (public recognition involving power and authority), individualism (ability
to be independent of social groups and stand out), uncertainty avoidance (society’s level of
tolerance) and manliness. (Tlaiss, 2014).
Female entrepreneurs can be characterized as a woman or group of women, who
initiate, organize and manage business companies (Ambrish, 2014). Jennings and Brush
(2013) states that entrepreneurship is a gender-related phenomenon, while rudiments of
entrepreneurship are imparted from a family, and can arise as a necessity or an
opportunity, and that entrepreneurs often set aims and create business without hoping
for economic benefits. During the analysis of the concept of women’s entrepreneurship,
attention often is directed towards the role of women in growth and creation of new
companies and independent sources of income and property, which determines better
empowerment of women (Fontana, 2003).
With regards to different opinions of the scholars, the authors adopt a viewpoint that
the foundation of women’s entrepreneur encompasses personal traits of character, ability
to implement innovative creative solutions, which contribute to creation of business and
are able to create synergy between a family and the undertaken operations.
2. Factors Stimulating Entrepreneurship
A number of authors analyze measures and factors in their articles, which could
stimulate women’s entrepreneurship. It is always emphasized that elimination of
obstacles preventing women’s entrepreneurship requires great changes in the traditional
standpoint and the entire society, and that creating certain opportunities for women’s
entrepreneurship does not suffice. This mean that this process requires measures, which
131
would change the viewpoint of the women’s entrepreneurship and would offer training
and services. The total structural skills training package can pave the road towards
development of women’s entrepreneurship. Such programmes can provide knowledge,
motivation and help women to achieve their final goals. Programmes funded by the World
Bank can be used for these purposes (Ambrish, 2014).
Akehursta et al. (2012) carried out a survey of the female entrepreneurs in the
Region of Valencia in Spain seeking to determine the factors stimulating
entrepreneurship. The survey revealed that the financial support, demographic factors,
age, family loans and authorized capital can have a great influence on the success of a
business. Financial support provides the best motivation to the businesswomen. As far as
demographic factors are concerned, absence of a partner has a positive influence on the
women’s ambition to start an enterprise. The age, at which women start a new business
project, has an influence on the type of business and can create obstacles. Finally, female
entrepreneurs, who launch larger business projects and those, who used a family loan to
start a business, most frequently create a successful business. Survey of the women’s
entrepreneurship carried out by Srivasta (2012) in Mumbai also emphasized the role of
the family loans and capital as an important factor stimulating women’s
entrepreneurship. However technical and professional skills are just as important in
stimulation of entrepreneurship. Mehta and Parekh (2014) states that financial and
personal factors are the best incentives for women to start their own business. It is very
important for women to know that combining a business with family responsibilities will
not pose much difficulties.
Ismail et al. (2012) evaluated the correlation of women’s intention to start a
business with one of the several cultural variables. The results demonstrated that a
woman’s personality has a weak correlation with the cultural factors, therefore it is
possible to state that both are not considered to be motivational factors for starting a
business. However, the same study shows that the women’s choice to start a business is
strongly conditioned by cultural factors, while the personality factor has a rather
insignificant effect. In a similar study Mani (2011) determined that a woman’s
personality has a certain influence from the point of view of entrepreneurship: in
decision-making, self-motivation and motivation of employees, choice of a management
model, acknowledgement of problems and handling risk-related situations.
McGowana et al. (2012) carried out a survey related to women’s entrepreneurship in
the Northern Ireland and established that a number of women were encouraged to start
own business by the lack of work and professional development. Entrepreneurship offers
a partial solution for both a desire to be flexible in controlling time and professional
ambitions. However, the majority of women state that maintaining proper balance
between a family and business is a great challenge and a source of stress. All women
participating in the study agreed that they enjoyed their step towards creation of an own
business, and it was personally and professionally beneficial, and providing a feeling of
trust and control. None of the women stated that they started a business because they
wanted to earn money. Entrepreneurship was an interesting result in itself, even though
all of them wanted to be financially secure or at least have no debts or financial burdens.
132
In his research of the Indices of Economic Freedom, Chowdhury, Audretsch (2014)
determined that economic situation in a country has an influence of stimulation of
women’s entrepreneurship. In the counties with high number of women involved in a
labour market and having higher education, the level of entrepreneurship is higher than
in the countries with an opposite situation. Higher level of entrepreneurship is also
obvious in the countries with a lower level of corruption. The authors state that the
politicians should create flexible programmes for women’s entrepreneurship, such as
child care subsidies, creation of access to women’s mentors/leaders, in order to better
prepare the women, if they decided to take on a business.
Manifestation of women’s entrepreneurship can also be found in Lithuania.
Guščinskienė and Čiburienė (2009) established that female entrepreneurs maintain an
especially positive attitude in applying and using initiatives and training, as well as
investments into the labour market. They stated that women in Lithuania perfectly
apply the international experience of women entrepreneurs as well. Kartašova, Andriuta
(2013) compared women’s entrepreneurship on the basis of case analysis in different
countries. It has been established that in the developing countries factors stimulating
women to start a business, business development and difficulties coincide. However, in
the developed countries they are different. In the developed countries women are
encouraged to start an enterprise by the internal factors, while in the developing
countries women choose business out of necessity. When women start an enterprise in
the developing countries, this does not determine its further development, and the
country’s economic level of development has an influence only on starting a business.
Factors stimulating entrepreneurship can differ depending on a country and
environment, in which they are analyzed, however a certain consistency is established in
the analysis of various scientific literature sources related specifically to the problem of
entrepreneurship.
Factors stimulating women’s entrepreneurship can be divided into individual and
social – demographic factors (Klyver et al., 2013), or external and internal factors.
Person’s internal (individual) factors of entrepreneurship can include personal
characteristics, business initiative, skills and experience, while the external factors can
include economic, social, political and legal factors (Župerka, 2010; Vadnjal and Vadnjal,
2012). In the scientific literature, social demographic factors such as age, marital status,
education, employment, place of residence and income are less often referred to as factors
affecting women’s entrepreneurship. The singled out internal and external factors have
influence on women’s entrepreneurship, however the most often emphasized factors in
the scientific literature are combining business and family, and support of a partner or
husband. These internal factors are the determining factors in women’s decision to
whether or not start a business. In the developing countries the effect of discrimination
towards women is especially obvious, which has direct consequences on women’s
entrepreneurship.
Yilmaz et al. (2012) has distinguishes and analyzed the factors stimulating
entrepreneurship, which are grouped in 4 main groups of factors: training related to the
field of work/business and confidence (including expansion of social environment),
133
economic independence and dignity, family and business compatibility and acceptance of
challenges of a business life (including family support in business, women experience
more difficulties in accepting a business life than men). In their survey of women
entrepreneurs, the authors have established that female entrepreneurs started their
business at their own efforts, however with the support of a spouse and family, and have
singled out such qualities characteristic of businesswomen such as hardworking and
determination, willingness to assume risks, problem solvers, innovative and good
observers.
Obstacles in women’s entrepreneurship are also widely discussed. Attitude towards
obstacles differed depending on the level of development of a country. For example, in the
developing countries Torbehbar et al. (2014) determined the following obstacles in
women’s entrepreneurship; 1) physical obstacles (lack of proper facilities, equipment and
materials), 2) legal obstacles (hotel stay of single women (requirement to have a man’s
permission), even when travelling for business affairs), 3) financial obstacles (lack of
capital, problems with getting a loan), 4) family obstacles (lack of material and moral
support of a family of those who take care of a family, household, children and their
education), 5) scientific and academic obstacles (lack of managerial, marketing, legal,
technical, financial and accounting knowledge and skills), 6) educational obstacles
(discrimination of girls in education, lack of independence and self-expression, which
suppresses creativity), 7) personal obstacles (lack of self-respect, vulnerability in solving
business problems), 8) cultural and social obstacles (stereotypical believes of male
dominance, negative attitude to women being entrepreneurs, ignoring women and
exclusion of women from various work groups). Similar obstacles were also established by
Kumbhar (2013) in the analysis of the obstacles in women’s entrepreneurship, in addition
emphasizing lack of cooperation with successful entrepreneurs, while Teoh, Chong (2014)
singled out weak existence of social and business networks as well.
Meanwhile, in the developing countries the authors distinguished the factor
stimulating entrepreneurship such as satisfaction, realization of operations, satisfaction
in employee relationship (Powell et al., 2013), and opportunity think creatively (Xaviera
et al., 2012). They also name obstacles preventing women’s entrepreneurship such as
accessibility of financial capital, lack of self-confidence (Tlaiss, 2014), combining family
and business (Xaviera et al., 2012), and support of a partner (or husband) (Vadnjal and
Vadnjal, 2012). The importance of the balance between a family and career
responsibilities were emphasised by the majority of the researchers (Kumbhar, 2013;
Xaviera et al., 2012; Torbehbar et al., 2014). In the analysis of women’s entrepreneurship
Sweida and Reichard (2013) emphasized that women are faced with double stereotypes,
that only men can become established in certain areas and that only men are able to
maintain a business. Such stereotypes lower the women’s initiative to undertake an own
business.
According to the presented empirical studies, the internal factors have a significant
influence on women’s decision to take on an own business. Meanwhile, external factors,
such as accessibility of capital, or business conditions and environment can have
134
influence as well, however they are not as significant in making a decision to start an
enterprise.
3. Research of Female Employees and Female Entrepreneurs
The research was conducted using quantitative research methodology. It was
carried out by questioning female entrepreneurs and female employees. Required sample
was calculated using http://www.surveysystem.com/sscalc.htm website. In calculating the
sample it was indicated that confidence level is equivalent to 95 percent, confidence
interval is 6 percent, population - 8000 website http://www.bznstart.lt/ subscribers,
sample size needed is 258. The selected population is all website http://www.bznstart.lt/
subscribers, because this website subscribers are willing to start or already have their
own business. In this case it is the targeted audience.
A set of questions was prepared based on an examination of the various problems
related to the theoretical aspects and empirical research survey involving more
meaningful indicators. Questionnaire helped to detect, identify and evaluate the
relevance of the problem, measure the links, find out attitudes and retained potential
differences between two different groups (Tidikis, 2003).
The research included mostly female employees (55%) and entrepreneurs (32%).
The women were asked to indicate, what are the major problems that hinder the
development of women entrepreneurship (see Figure 1).
Figure 1. The major problems that hinder the development of women entrepreneurship
Respondents (69% female entrepreneurs and 74% female employees) indicated that
the greatest problem, hindering women's entrepreneurship - initial capital shortage.
Other issues - legal requirements and bureaucratic difficulties; entrance into the
market, the competitive challenges; lack of marketing, sales, management experience,
lack of support for business start. There weren’t any
significant differences between
135
female entrepreneurs and female employees in indicating the biggest problems
hindering women's entrepreneurship.
In the research women were asked to select reasons for which they do not start
business (see Figure 2).
Figure 2. Reasons for which women do not start business
The main reason, which was chosen by female entrepreneurs and female employees
- fear to fail (64%). For further analysis there were distinguished reasons why do not
start business only showing the greatest difference between female entrepreneurs and
female employees (see Figure 3).
Figure 3. Reasons why do not start business only showing the greatest difference
between female entrepreneurs and female employees
Twice as many female entrepreneurs than employees' is important family support twice as many female entrepreneurs as an important reason why do not start business
indicated family disapproval. Meanwhile, much more female employees than
entrepreneurs are difficult to find a niche for their business. The most important reason
for do not start business – afraid to fail evenly distributed in terms of both:
entrepreneurs and employees. According to Pearson Chi-square criteria of compatibility,
136
it was estimated if there is a connection between the selected statement (do not start a
business because they are afraid to fail) and whether the woman is an employee or an
entrepreneur.
Pearson chi-square test helps evaluate the compatibility of the statistical
connection between the investigated indications. This criteria is based on the calculating
expected frequencies. (Bilevičienė and Jonušauskas, 2011).
Pearson chi-square test is calculated by the following formula (Bilevičienė and
Jonušauskas, 2011):
When calculating the connection there is two hypotheses:
▪ H0 (null hypothesis) - is a presumption that there is no connection between
indications;
▪ H1 (alternative hypothesis) - hypothesis, which is the opposite of the null
hypothesis;
α – significance level.
Statistical relationship is evaluated between the selected statement (do not start a
business because women are afraid to fail) and whether the woman is an employee or an
entrepreneur.
Selected α = 0,05.
▪ H0 – selected proposition that women do not start business because they are afraid
to fail does not depend on whether the woman is an entrepreneur, or an employee
▪ H1 – selected proposition that women do not start business because they are afraid
to fail depends on whether the woman is an entrepreneur, or an employee
Table 1. Pearson Chi-Square Test
Chi-Square Test
Value
Pearson Chi-Square
df
p-level
,067a
1
,796
Continuity Correctionb
,000
1
1,000
Likelihood Ratio
,067
1
,796
Fisher's Exact Test
Linear-by-Linear
Association
,065
1
Exact Sig. (2sided)
Exact Sig. (1sided)
1,000
,550
,799
137
From the Table 1 we can see that the observational significance level (p-level) =
0,796. 0,796> 0,05. Therefore we accept the hypothesis H0 - selected proposition that
women do not start business because they are afraid to fail does not depend on whether
the woman is an entrepreneur, or an employee.
It was very important to find out what factors encourage women to start business
(see. Fig. 4).
Figure 4. Factors, which encourage female entrepreneurs and female employees
to start business
Submitted answers clearly shows that both: female entrepreneurs and employees
are mainly driven by internal factors to start a business - 49% of female entrepreneurs
and 47% of female employees advocate that the most encouraged fact to start a business
is that they want to apply creative skills to their own business. Another important
motivating factor - the desire to take on more risk, test themselves in business (this
factor was chosen by 34% female entrepreneurs and 26% female employees). The biggest
difference between female entrepreneurs and employees is revealed in terms of
maternity leave - only 5% female entrepreneurs chose that going out on maternity leave
promotes to start a business, meanwhile 14% female employees chose that going out on
maternity leave promotes it.
Respondents were asked whether they are aware of entrepreneurship policy in
Lithuania. Only 8% of women (in terms of entrepreneurs and employees) said, that they
knew about it, meanwhile others did not have heard about it.
Conclusions
1. According to various scientific opinions, the authors take the view that a female
entrepreneurial foundation combines the personal character traits, skills to introduce
138
innovative creative solutions that contribute to business development and is able to
create a synergy between the family and business activities.
2. Based on the overview of empirical research, internal factors have a significant
impact on women's self- determination to take their own business. Meanwhile, external
factors, such as capital accessibility, business conditions and the environment have an
impact, but not so significant in taking a decision to start a business.
3. The main reason, why do not start business, chosen by both: female
entrepreneurs and female employees is fear to fail. The research showed that twice as
many female entrepreneurs than employees' are important family support - twice as
many female entrepreneurs as an important reason why do not start business indicated
family disapproval. Meanwhile, much more female employees than entrepreneurs are
difficult to find a niche for their business. The most important reason for do not start
business – afraid to fail evenly distributed in terms of both: entrepreneurs and
employees. It has been calculated whether there is a connection between the selected
statement (do not start a business because women are afraid to fail) and whether the
woman is an employee or an entrepreneur. It was found that there is no statistical
connection. Research showed that both: female entrepreneurs and employees are mainly
driven by internal factors to start a business: desire to apply creative skills to their own
business, take on more risk in business.
4. Initiative from private and public sectors would help to promote women's
entrepreneurship ecosystem development in Lithuania. Those initiatives should include
education, using tools such as events, publicity about existing female entrepreneurs
success stories, sharing experiences. Also, women's social networks (linking women, who
intend to become entrepreneurs and those, who already has a business),
entrepreneurship training contribute to women's entrepreneurship ecosystem.
Meanwhile, the promotion of external factors, such as access to capital, business
environment improvement is available, so individual attention exclusion is not so
important.
References
Ahl, H. 2004. The Scientific Reproduction of Gender Inequality A Discourse Analysis of Research
Texts on Women's Entrepreneurship. Liber AB.
Akehursta, G., Simarrob, E., Mastur, A. 2012. Women entrepreneurship in small service firms:
motivations, barriers and performance. The Service Industries Journal, Vol. 32, No. 15: 2489–2505.
Ambrish, D. 2014. Entrepreneurship Development: an Approach to Economic Empowerment of
Women. International Journal of Multidisciplinary Approach and Studies, Vol. 01, No.6: 224-232.
Bilevičienė, T., Jonušauskas, S. 2011. Statistinių metodų taikymas rinkos tyrimuose. Vilnius: Mykolo
Romerio universiteto Leidybos centras.
Chowdhury, F., Audretsch, D. 2014. Institution as looting apparatus: impact of gender equality and
institutions on female entrepreneurship. Eurasian Business Review, 4: 207–225.
Fontana, M. 2003. The gender effects of trade liberalisation in developing countries: A review of the
literature. Discussion paper in economics: University of Sussex.
139
Guščinskienė, J., Čiburienė, J. 2009. Lietuvos moterų verslumo galimybių kaita integracijos į
Europos Sąjungą sąlygomis. Ekonomika ir vadyba, 14: 772-779.
Ismail, K., Ahmad, A., Gadar, K., Yunus, N. 2012. Stimulating factors on women entrepreneurial
intention. Business Management Dynamics, Vol. 2, No.6: 20-28.
Jennings, J., Brush, C. 2013. Research on Women Entrepreneurs: Challenges to (and from) the
Broader Entrepreneurship Literature? The Academy of Management Annals, Vol. 7, No. 1: 663–715.
Kartašova, J., Andriuta, X. 2013. Female Entrepreneurship Patterns: a Theoretical Comparative
Study. Business Systems and Economics, Vol. 3 (2): 187-195.
Klyver, K., Nielsen, D., Evald , M. 2013. Women’s self-employment: An act of institutional
(dis)integration? A multilevel, cross-country study. Journal of Business Venturing, 28: 474–488.
Kumbhar, V. 2013. Some Critical Issues of Women Entrepreneurship in Rural India. European
Academic Research, Vol. I, Issue 2: 192 - 200.
Mani, C. 2011. Forces behind Entrepreneurship of Women- an Economic Study. International Journal
of Bio-resource and Stress Management, 2(3): 355-358.
McGowana, P., Redekera, C., Cooperb, S., Greenan, K. 2012. Female entrepreneurship and the
management of business and domestic roles: Motivations, expectations and realities. Entrepreneurship &
Regional Development, Vol. 24, No. 1: 53–72.
Mehta, B., Parekh, S. 2014. Women Entrepreneurs: Leading the Way Ahead. Journal of Social
Welfare and Management, Vol. 6, No. 1: 35-40.
Mitchelmore, S., Rowley, J. 2013. Entrepreneurial competencies of women entrepreneurs pursuing
business growth. Journal of Small Business and Enterprise Development, Vol. 20 No. 1: 125-142.
Nissan, E., Carrasco, I., Castano, M. 2012. Women Entrepreneurship, Innovation, and
Internationalization, Women’s Entrepreneurship and Economics. International Studies in
Entrepreneurship, Vol. 1000: 125-142
Pauliukevičius, G. 2014. Verslumo skatinimo sistemos valdymas: Lietuvos atvejis. Disertacijos
santrauka.
Powell, G., Eddleston, K. (2013). Linking family-to-business enrichment and support to
entrepreneurial success: Do female and male entrepreneurs experience different outcomes? Journal of
Business Venturing, Vol. 28: 261–280.
Schumpeter, J.A., 1934. The theory of economic development, Cambridge, MA: Harvard University
Press.
In Tang, L., Koveos, P.E., 2004, Venture entrepreneurship, Innovation entrepreneurship and
Economic growth, Journal of Developmental Entrepreneurship, Vol. 9, No. 2:132.
Srivasta, S. 2012. Motivational factors instrumental in the emerge of women entrepreneurship.
Aweshakar Research Journal, Vol. 13, Issue 1: 70-76.
Strazdienė, G. 2009. Kolegijų studentų verslumo ugdymas taikant imitacinės verslo įmonės modelį.
Daktaro disertacija.
Stefanović, S., Stošić, D. 2012. Specifics and Challenges of Female Entrepreneurship. Economic
themes, No. 3: 327-343.
Sweida, G., Reichard, R. 2013. Gender stereotyping effects on entrepreneurial self-efficacy and, highgrowth entrepreneurial intention. Journal of Small Business and Enterprise Development, Vol. 12: 135147.
Teoh, W., Chong, S. 2014. Towards strengthening the development of women entrepreneurship in
Malaysia. Gender in Management: An International Journal, Vol. 29 No. 7: 432-453.
Tidikis, R. 2003. Socialinių mokslų tyrimų metodologija. Vilnius: Lietuvos teisės universiteto leidybos
centras.
Tlaiss, H. 2014. Women’s Entrepreneurship, Barriers and Culture: Insights from the United Arab
Emirates. The Journal of Entrepreneurship, 23, 2: 289–320.
Torbehbar, S., Gashti, M., Nawaser, K., Vesal, S. 2014. Rating Barriers and Existing Problems for
Women Entrepreneurship. Applied mathematics in Engineering, Management and Technology: 354-365
140
Vadnjal, J., Vadnjal, M. 2013. The role of husbands: Support or barrier to women’s entrepreneurial
start-ups? African Journal of Business Management, Vol. 7(36): 3730-3738.
Xaviera, S., Ahmadb, S., Nora, L., Yusofa, M. 2012. Women Entrepreneurs: Making a Change From
Employment to Small and Medium Business Ownership. Procedia Economics and Finance 4: 321 – 334.
Yilmaz, E., Özdemir, G., Oraman, Y. 2012. Women entrepreneurs: Their problems and
entrepreneurial ideas. African Journal of Business Management, Vol. 6(26): 7896-7904.
Župerka, A. 2010. Studentų verslumo ugdymo plėtra Lietuvoje. Daktaro disertacija.
141
FOREST MANAGEMENT THROUGH SOCIAL INNOVATION IN RURAL
GHANA: THE CASE OF THE WEST GONJA DISTRICT
Felix Kwabena Donkor
Dept. of Plant, Animal and Environmental Sciences
University of the Witwatersrand, South Africa
felixdonkor2002@yahoo.co.uk, 1239639@students.wits.ac.za
Abstract
Environmental degradation and its associated socio-economic consequences reflect the wide
gap between the goals of sustainability and present resource management practices. The crucial
role of bottom-up strategies in managing natural resources is highlighted in the Millennium
Ecosystem Assessment and the Millennium Development Goals. Community/grassroots
institutions can build on traditional norms to create strategies which will address environmental
challenges from the local level. Environmental management is one key challenge facing Africa’s
growing population in the quest for sustainable development. Nonetheless, the continent has a
sizeable rural population. The research sheds light on how social innovation can enhance
grassroots natural resource management and climate adaptation so as to harmonise
environment-society relations. Sharing themes with the Post-2015 Development Agenda of the
United Nations, and the New Partnership of African Development (NEPAD) research is of both
local and international significance.
Purpose – to develop knowledge on the relationship between social innovations and rural
forests livelihoods.
Design/methodology/approach – The study uses literature review, interviews and
participant observation to assess the subject matter.
Findings – Localised knowledge systems and practices –have evolved in rural niches closely
tied to resident communities and their associated livelihood patterns. The remoteness of such
communities from central authority makes such innovation less apparent and lacking the needed
support. Non-technical innovation is not adequately aided by current policy regimes, regulatory,
institutional as well as infrastructural frameworks. Hence in the absence of policy intervention,
there is the risk of several missed opportunities.
Research limitations/implications – language barrier: difficulties in translation from local
language to English, distrust of local authorities of outsiders.
Practical implications – In the absence of policy intervention, there is the risk of several
missed opportunities in benefitting from the vital localised knowledge systems and practices
which have evolved in rural niches.
142
Originality/Value – The attributes of social innovation are attuned with solving several of
the environmental issues confronting contemporary societies which current systems are not
addressing.
Keywords: forest management, social innovation, rural livelihoods, indigenous knowledge
1. Introduction:
Forest degradation complemented by climate change and represents some of the
urgent problems of our modern society with Africa being the most affected (Fisher et al.,
2010). So much so that, climate change has been called a “super wicked problem,” as the
more time passes, the more difficult it is to address (Levin et al., 2012). Hence ensuring
environmental sustainability features prominently in both the Millennium Development
Goals and the Post-2015 Development Agenda of the United Nations.Rural communities
in Africa are often poor and thus bear the brunt of climate fluctuations, because of their
natural resource-dependence and climate-sensitive livelihoods.
$53,
92%
$220,
$62,
$147,
$135,
$204,
$188,
$195,
$544, 11%
$230,
Source: Adapted from Clean Cookstoves (2012)
Fig.1. Proportion of Rural Residents in Regions and Mean Annual Income in Ghana
Fig.1.0 shows that the three northern regions. With the exception of Volta, all have
high rural populations. In Ghana, rural areas are markedly poorer than urban regions.
Regions with high proportions of rural residents have low incomes and are associated
with significant use of woodfuels (Zhou et al., 2011). Consequently, the northern regions
in general depend highly on the use of fuelwood compared to other parts of the country
(Energy Commission, 2012).
143
Income from environmental resources, harvested in non-cultivated habitats such as
forests are a key for rural livelihoods in forest areas of the tropics, and is mediated by a
function of cultural and gender roles (UNDP, 2012). However, our understanding of intracommunity characteristics and factors is such that there is the need for further studies to
better appreciate the relationships between communities, climate change, poverty and
natural resources (UNDP, 2012).
In general, the challenge of loss of biological diversity, weakening of cultural
diversity and the poverty phenomenon, are intricately linked thus necessitate a holistic
and more comprehensive approach to addressing them (Elbra, 2013). “Sustainable
development” as per the United Nations Conference on Environment and Development
(UNCED) encourages active involvement of local-level solutions derived from community
initiatives (Scoones et al., 1999). This idea has been embraced by governments, donor
organizations
and nongovernmental organizations (NGOs) — asking for
“comanagement”, or the sharing of responsibilities in the management of natural resources
amongst state and local governments, civic organizations, and local communities (Dyer et
al., 2014). Although this notion underpins several community-based natural resource
management (CBNRM) projects (Dyer et al., 2014), others argue that CBRM despite its
merits often fails in the goal of achieving conservation and sustainable livelihoods
(Scoones et al., 1999). Kerr et al., (2010) also add that the twin goal of social development
and environmental conservation is frustrating and prone to failure. Nonetheless, people
and societies need to take decisive decisions to save the environment. However, the
quality of decision-making is an interplay of the decision-making approach through which
an agreement is reached. This suggests there is a need for continuous negotiation,
learning, adaptation, and improvement (Sayer et al., 2013).In recent times social
innovation has come to the fore as an avenue to stimulate novel strategies that address
complex issues alongside enhancing citizen participation. Given its ‘participatory and
creative nature, it is well positioned to address environmental challenges, which are
multifaceted and often require societal or behavioural shifts towards more sustainable
options’ (Science for Environment Policy, 2014). Several models have evolved to define
and shed insight on social innovation. These emphasise the significance of processes like
group identity formation; redefining a problem to afford a novel approach, stakeholder
engagement as well as the existence of a vibrant/good leadership by individual persons or
a core group. Despite the usefulness of such frameworks and models they must be
complemented by case studies to depict the real-life processes, hurdles and impacts of
social innovation in the environmental domain (Science for Environment and Policy,
2014)
Social innovation:
The term social innovation can be decomposed into two main themes namely social
and innovation.
a)
Innovation refers to the “successful exploitation of new ideas” (Steward et
al., 2009, p.7). This suggests that an innovation is not just and invention however a new
idea that is put to use.
144
b)
Social: an innovation is regarded as social when it results in a social value or
something from which the whole society benefits.
Social innovation is therefore ‘a novel solution to a social problem that is more
effective, efficient, sustainable, or just than present solutions and for which the value
created accrues primarily to society as a whole rather than private individuals’ (Phills et
al.,2008; Stanford Business Review, 2014). Social innovation is a potent and priceless tool
in the environmental sphere as it ‘involves social groups and communities creating,
developing and diffusing ideas and solutions to address pressing social needs’ (Science for
Environment and Policy, 2014).
Social innovation manifests as a product, production process or technology, however
it can as well be a‘principle, an idea, a piece of legislation, a social movement, an
intervention, or some combination of them’ (Stanford Social Innovation Review, 2015).
This suggests that several ideas may be initially proposed but undergo periods of trials to
hone them before they are adopted. In the context of this study, social innovation denotes
the practices evolved among rural resource users to boost nature conservation and hence
address environmental degradation; as well as finding ways to make traditional
management systems more sensitive to contemporary climate and environment
management concepts.
Research Objective: to develop knowledge on the relationship between social
innovations, forests livelihoods, and forest management.
Research Questions:
A) To what extent does policy facilitate social innovation for environment at the
grassroots /local level?
b) How may identifiable traditional authorities/opinion leaders evolve as climate
ambassadors at the community level to inspire nature conservation at the grassroots?
2.
Methodology
Research design
This research is undertaken from the case study approach. Kvale and Brinkman
(2009, pg 108) argue that immersing oneself in the target population will usher the
researcher into the socio-cultural life of the people and afford an inkling of what the
subjects may articulate. In addition, this was also to help unveil crucial ethicopolitical
concerns which need to be considered at both the pre and post interview phases.
Information gathering
Literature reviews
Some of the main documents perused include Park Management Report of the Mole
National Park (2011), Millennium Ecosystems Assessment (2005), Rural Livelihoods and
Diversity in Developing Countries by Frank Ellis (2000), Ghana Government Policies on
145
natural resources. These documents helped understand the status quo on the various
themes of the research.
Data Collection
Field work and personal observation
In addition to the secondary data studied, primary data was sought by visiting the
field. Thus the case study site was visited which enabled interaction with households,
school children, and some key informants as a way of participant observation.
Sampling
Given resource constraints as per time and funds, interviews were done with 30
households; 5 NGO’s with a record of active participation in the rural energy landscape; 3
tertiary institutions which are into household improved cooking technology for the local
market; and two government institutions.
Choice of Interviewees:
The choice of respondents was carefully chosen and was informed by assessing
global and country efforts at addressing the household energy challenge. For example,
borrowing from past experiences, the United Nations as part of its post-2015 development
agenda, has sought to ensure: the roles of women are given prominence; youth and
education play key roles; multi-sectoral approach is used in addressing energy goals; the
private sector is involved as a vital player in the delivery of its goals (IISD, 2013).
Furthermore, the Country Action Plan of Ghana on Sustainable Energy for all identifies
the need for collaboration and concerted action between government, civil society,
research community and the private sector (Ghana Government, 2012).
Sampling method
Purposive /snowball sampling: given the time and other resource constraints, a desk
study was done to identify key stakeholders who are active in the field of study and were
recruited as key informants (purposive sampling). Some of the key informants consulted
include; a local chief , the district assembly planner (Damongo District Assembly), school
teachers at the district level (Damongo LA Primary and Bowena Primary and Junior
High School), lecturers at the tertiary institutions dealing with energy/fuel (University of
Ghana, Kwame Nkrumah University of Science and Technology, Kumasi Polytechnic),
divisional heads of civil society organisations (AROCHA, SIMAVI/New Energy).
Interviews
The informed consent of the interviewees was sought in each case before being
interviewed. In cases where the interviewer preferred the interview in the local dialect,
the interview was conducted with the aid of an interpreter. After getting the consent of
the interviewer, a semi-structured interview was conducted as per the objectives of the
project.
Key resource persons from several institutions were interviewed as well as
group discussions with school children and facilitated by their teacher. Difficulties or
barriers to effective interaction between adults and children could be overcome when kids
146
are interviewed in natural settings. Group discussions were conducted with school
children at the playground. Consent was sought from the local chief and parents.
Interviews with households
A number of households were visited (Fig.2.3), observed and interviewed. These households
were within communities where the local AROCHA operates (AROCHA communities). A household
is a social unit which exhibits coresidency, often having a common catering arrangement and jointly
shares resources (Ellis, 2000 pg 18). The household is also a basic unit of enumeration used by the
Ghana Statistical Service for its Housing and Population Census. The 5 communities visited were
Yazori, Murugu,Mognori,Bowena, and Damongo.
Source: AROCHA 2013
Fig.2.1 Map of Case Study Area
Fig. 2.1 showcases the case study area which is a farming community with low
rates of literacy and low income.
Ownership of land is communal ‘under the custody of the Tendana (Earth-priest),
held in trust by the Chief of the community on behalf of the Divisional Chief (Wasipe-
147
wura) with overall custody entrusted to the Yagbon-wura, the Gonja King’ (AROCHA,
2007). The Tendana in the community acts as the overseer of all natural resources within
the communities and thus has immense influence in the use of resources. Generally, the
communities are farm/hunter groups preoccupied with rain-fed agriculture. In the
protracted dry season, most households partake in small – non-farm farm activities such
as : Shea butter production, Gari (grated cassava in mashed form) processing, which
enhance household incomes. These activities are largely household based, cyclic and
arduous with women as the main players.
Selection of households: in line with local traditions, a courtesy call was rendered
the chief when visiting a community to explain the rationale of the visit. After gaining
the consent of the chief, the chief’s household became the first household for interview.
Every second household was then chosen in a clockwise manner e.g 3, 5, 7.
Fig.2.2 Schematic Overview of Household Selection in the Villages
Chief’s
house 1
7
3
Clockwise
Selection of
households
5
Fig. 2.2 Demonstrates the order of selection of households and the interview process
in the rural villages.
The village is composed of mainly adobe houses which are roofed with thatch. Each
compound comprised of a husband (head of household), his wife/wives and children in a
globular compound. In each household, household head was contacted when present
before initiating the interview with the wife. In some cases where the household head
was absent, the most senior of his wives served as head and permission was requested
from her.
Data Validity and Representativeness: the study aim is to produce knowledge can be
used to tackle similar themes in other real-life cases. The Gonja District is a critical case
as both Management Plan of the Mole National Park (largest nature reserve in Ghana),
as well as key national policy documents on energy emphasize to the harmful impacts of
wood fuels on the study area (Energy Commission, 2006). To ensure validity, a number of
methods to collecting data were used; group discussions, household/key informant
148
interviews, and personal observation. Furthermore, to boost triangulation, a number of
households from diverse villages were interviewed. In addition, the key informants were
chosen from diverse stakeholder groups to provide a comprehensive view of the energy
challenge at the rural household level. Finally, the questionnaires were made so as to be
easily comprehensible to the respondents.
2.4.
Data-Interpretation
Notes were taken in the course of the interview on thematic areas of the study and
complemented with interview recordings. The pertinent thematic areas were composed
into statements à la meaning condensation. Meaning condensation is whereby the
meanings as expressed by a respondent are summarized into brief formulations. Long
accounts are compressed into concise statements where the major issue articulated is
reproduced more succinctly (Kvale and Brinkman, 2008 pg 205).
2.5.
Qualitative research and ethics
The key research ethics encapsulated in the Belmont Report of 1979 as per human
subjects in research were observed (OHRP, 2012). These include Respect for persons: the
human dignity of the respondents was respected hence their consent was sought
throughout the study. Beneficence the respondents were interviewed in safe serene
environments. Justice: copies of the research were shared with the community leaders
since research participants deserve to share in the benefits of the study.
In modern times, Respect for communities has emerged as another aspect of ethics,
consequently the norms and traditons of the local community were respected.
3.0 Results and Discussions:
3.1Findings on Key Challenges to Social Innovation as Environmental Tool at the
Grassroots
3.2 Discussions
• Policy
Traditional biodiversity conservation is expressed in terms of local rules and
regulation and enforced through prohibitions (Oduro, 2007; Janson 2013). Due to the fact
that these beliefs were associated to the ancestral spirits or deities, noncompliance
invited high penalties for culprits (Janson, 2013) .
Compulsory resting days for the earth serve as restrictions on farming, hunting and
fishing. These are periods seen to be sacred as mother earth was taking rest. Such taboo
days are still widely observed and help to protect natural resources from overexploitation.
149
Indiginous natural resources management revolves around these thematic areas
(Oduro 2007).
• Preserving specific ecological biomes or habitats ( sacred groves and rivers)
• Preserving specific flora or fauna ( totem and taboo species); and
• Strict guidelines on the utilization of specific natural resources (closed season for
harvesting or hunting).
Social innovations often embed a social component to secure cultural and social
acceptance as eventual success depends on the cooperation of people and communities.
Thus when citizens and communities initiate and develop an idea it has a higher
likelihood to succeed and be sustained (Sabadie, 2013). Such innovative interventions
help address environmental challenges as several environmental drivers stimulate social
innovations, ranging from biodiversity loss, transport and pollution issues, waste
problems, to destruction of ecosystem services (eg pollination and flood protection by
wetlands). These environmental drivers have social implications including food insecurity
and poor agricultural output due to low soil quality or inadequate pollination. Thus social
and environmental issues are intertwined and common approaches are possible. Other
examples of environmental social innovation from other places farther afield include
‘wood recycling social enterprises, organic gardening cooperatives, low-impact housing
developments, farmers’ markets, car-sharing schemes, renewable energy co-operatives
and community composting schemes’ (Science for Environment Policy, 2014pg 6).
Nonetheless, social innovation in the environmental sector is still nascent evidenced
by the increasing initiatives, hubs and incubators coupled with a burgeoning body of
research and knowledge. Policy is crucial to the development and spread of social
innovation in the environment sector as it produces the conducive atmosphere for its
emergence as well as realizing its full potential (Biggs, Westley and Carpenter, 2010:
Science for Environment Policy, 2014). Policy and scientific research can promote the
growth of social innovation in the environment whilst facilitating its learning and
development.
• Local Actors
In the domain of research and innovation policy, innovations are deemed to be social
when they employ methods that engage society and intend to profit the larger society
instead of personal gain for the innovator. Thus they benefit the community and increase
the community’s ability to act.
Due to its fluid nature, several local actors can initiate social innovation in the
environment sector with different degrees of formality and organization such as
‘including community groups, NGOs, charities, governments, businesses, academics,
philanthropists, combinations of these and more spontaneous gatherings of citizens
recruited through social media to tackle environmental issues’ (Science for Environment
Policy, 2014 pg 5). The involvement of local actors, as a bottom-up strategy has more
advantages for the community vis-à-vis more structured top-down processes such as
increased public trust, enhanced decision making on local issues, adopting more
environmentally friendly lifestyles, values and practices (Reeves, Lemon and Cook, 2013).
150
Similarly, in the research study area; ownership of land is communal ‘under the custody
of the Tendana (Earth-priest), held in trust by the Chief of the community on behalf of
the Divisional Chief (Wasipe-wura) with overall custody entrusted to the Yagbon-wura,
the Gonja King’ (AROCHA, 2007). The Tendana in the community oversees the
management of all natural resources within the communities and hence plays a crucial
role in the use of resources.
The reverent role of the Tendana as a grassroots bottom-up influential actor
highlights the strength of social innovation as well-suited for addressing several
environmental challenges confronting society which present systems are not addressing
viz: ‘collaboration, participation, co-production, grassroots approaches and cross-sectoral
working’(Science for Environment Policy, 2014 pg7). However, in modern times the role
of traditional authorities such as the Tendana has been faced by several challenges
especially the erosion of local values. This is because in the past traditional management
of the environment was premised on beliefs and norms which were believed to come with
huge penalties such as curses when not observed. However the influence of modernity
and other religions (e.g. Christianity, Islam) have led to a situation where local people see
such laws as backward and do not respect them which has also affected rural biodiversity
conservation (Janson, 2013). Similarly, the singular effort of government as a top-down
strategy has not been entirely successful. These challenges indicate more effort be geared
at opportunities for agency and leverage between local actors such as the Tendana and
central government through the ministry of forestry so each partner can reinforce the
strength of the other in nature conservation and education.
The local actor such as the Tendana can also be a bridge over language barrier in
environmental education. The rural folklore is replete with the significance of flora and
fauna in the daily life of the communities. But conservation programmes coming from
central government are all in English rather than in forms which rural people can hardly
identify and make meaning of. Hence, given the high level of illiteracy in the fringe
communities, this will require increased education using local methods in partnership
with the local custodian Tendana to help fringe communities appreciate the essence of
biodiversity and ecosystems services.
• Gender Roles
Modern environmental projects highlight the necessity of satisfying different user
groups in terms of service delivery. There are contrasts between men and women in
engaging with the environment which is mirrored the Earth Summit in Rio de Janeiro
(UNDP, 2012).
Gender shapes human/environment relations as well as the use and management of
environmental resources. Women are deemed to be key local assets which need
harnessing for successful environmental resources management (Braidotti et al., 1994).
As key managers of the household, communities and natural resources: women obtain
peculiar knowledge about their local environment and its natural resources (UNDP,
2012).
151
Hence the nature of power relations in the family, society influence women’s use of
resources.
The effect of environmental shocks also differs across genders due to
variances in vulnerabilities due to the varying responsibilities of men and women as per
the cultural context in which they function (UNDP, 2012). Thus gender equality and
women’s empowerment programmes have been recognized as vital to successful
environmental conservation and realizing sustainable development (UNDP, 2012).
Similarly, in traditonal managment of natural resources the soil or earth is givine a
feminine status: asase yaa or ‘mother earth’ suggesting its by virtue of her (the earth)
fruits and bountifulness that mankind exists (Oduro & Sarfo´-Mensah, 2007).
Nonetheless, in the study area women and girls are tasked with supplying the households
with basic necessities such as-food, fuel, and water—thus they depend immensely on
natural resources. Men hardly are tasked with gathering natural resources for household
use. The responsibility for supplying biomass exposes women and children to indoor air
pollution and burdensome workloads. Moreover, environmental degradation tends to
increase women’s time for labour-intensive household tasks, like trekking vast distances
to fetch woodfuel and water. To cope with the challenge of having to go long distances for
woodfuel, households in the area cook large quantities of food in very large pots at a go
and the left over can be eaten again the following day. The local meal 'tuo-zaafi,' is simple
to cook from corn flour and easily filling as well as satisfying which reduces the need for
repetitive cooking and helps limit the need for going out to fetch more fuel.
The Role of Social Innovation in Environmental Management
The traditional African perception of land title enjoined the living to manage and
conserve the environment for posterity and being accountable to their ancestors for such
stewardship (Abayie-Boateng, 1998; Janson, 2013). Varied and feasible knowledge
structures have evolved over time. The application of local knowledge through community
and social action can produce adaptive and flexible solutions that are suitable to solving
environmental problems (Burgess et al., 2003).
Forest conservation is one such environmental challenge. The ecosystem services
supplied by forests are vital for climate adaptation and rural agriculture which is vital to
rural livelihoods (Greenberg et al., 2011). Boisvenue and Running (2013) surmise that
‘ecosystem services are often provided in direct proportion to forest productivity’ and are
essential to sustaining wellbeing of the communities. Thus linking conservation to the
livelihood and culture of local communities is a viable approach (UNEP, 2005).
There is a common dependence between biological diversity and culture as
numerous cultural practices rely on specific elements of biodiversity for their continued
existence and expression. Furthermore, key ‘ensembles of biological diversity are
developed, maintained and managed by cultural groups, with language and knowledge as
the media for their management’ (UNESCO & UNEP , 2002). Consequently, when
languages and cultures are ignored, we directly limit the sum of our knowledge about the
environment and the numerous benefits that humankind can derive from it. Culture
fashions people’s world view, and by shaping their priorities-has consequences for
152
conservation and consumer choices; which also steers their conduct whether suitable or
not (as per conservation). Thus when there are local actors such as the Tendana who
make the effort to conserve nature at the local level with powers that stem from local
culture (bottom-up) it is a boost to efforts of central government (top-down). Thus Social
innovation is a potent and valuable tool in the environmental sector as it unites social
groups and communities to create, develop and diffuse ideas and solutions to address
urgent social needs (Science for Environment Policy, 2014).
References
AROCHA.2006.Baseline Socio Economic Survey Report of Murugu and Mognori Communities
AROCHA . 2007. Baseline Socio-Economic Report Of Kaden And Yazori Communities
Baland, J.-M., Platteau, J.-P. 1996. Halting degradation of natural resources: Is there a role for rural
communities?, Clarendon Press for FAO, Oxford
Atuquayefio D.K; Fobil J.N .2005. An Overview of Biodiversity Conservation in Ghana, Challenges
and Prospects. West African Journal of Ecology Vol 7
Biggs, R., Westley, F.R. & Carpenter, S.R.2010. Navigating the Back Loop: Fostering Social
Innovation and Transformation in Ecosystem Management.
Boisvenue C., Running S.W,.2013. Controls on Provisioning Services and Forest Productivity:
Responses and Risk under Changing Environmental Conditions
Borrini-Feyerabend, G.1996. Collaborative Management of Protected Areas: Tailoring the Approach
to the Context. IUCN, Gland, Switzerland
Burgess, J., Bedford, T., Hobson, K., Davies, G. & Harrison, C. (Un) sustainable consumption. In
Berkhout, F., Leach M. & Scoones, I. eds. 2003. Negotiating Environmental Change
Dyer J., Stringer L.C., Dougill A.J., Leventon J., Nshimbi M., Chama F., Kafwifwi A., Muledi J.I.,
Kaumbu J.-M.K.,, Falcao M., Muhorro S., Munyemba F., Kalaba G.M., Syampungani S., (2014) Assessing
participatory practices in community-based natural resource management: Experiences in community
engagement from southern Africa
Elbra A D. (2013) The forgotten resource curse: South Africa's poor experience with mineral
extraction
Ellis F .2000. Rural Livelihoods and Diversity in Developing Countries Oxford University Press
Energy Commission..2006a.. Strategic National Energy Plan 2006-2020. Energy Supply to
theEconomy. Annex II of IV. Electricity. Energy Commission, Accra, Ghana
Fisher M., Chaudhury M., McCusker B. 2010. Do Forests Help Rural Households Adapt to Climate
Variability? Evidence from Southern Malawi
Fishpool, L.D.C and Evans,M.I.,eds. 2001: Important Bird Areas In Africa And Associated Islands,
Priority Sites for Conservation. Newbury and Cambrigde,UK : Pisces Publications and Birdlife
International (Birdlife Conservation Series No.11)
Ghana Government .2012. Sustainable Energy for All (SE4all)-Ghana Action Plan Holmberg J,
Thomson K, Timberlake L(1993): Facing the Future: Beyond the Earth Summit
Sector Mapping –
Global Alliance for Clean Cookstoves .2012.Ghana Market Assessment
AccentureDevelopment Partnerships
IISD.2013.
UNFCCC
Expert
Meeting
on
Technology
Roadmaps
Bulletin
- http://www.iisd.ca/download/pdf/sd/crsvol205num4e.pdf accessed on 30/03/2013
Janson, M.. 2013. Islam, Youth and Modernity in the Gambia: The Tablighi Jama’at.
Kvale S.,Brinkmann S .2008. Interviews-Learning the Craft of Qualitative Research Interviews
153
Levin, K., Cashore, B., Bernstein, S. and Auld, G.2012. Overcoming the tragedy of super wicked
problems: constraining our future selves to ameliorate global climate change. Policy Science 45, 123-152.
Oduro W., Sarfo-Mensah P .2007.Traditional Natural Resources Management Practices and
Biodiversity Conservation in Ghana: A Review of Local Concepts and Issues on Change and Sustainability
Office
for
Human
Research
Protection
.2012.
The
Belmont
Report
http://www.hhs.gov/ohrp/humansubjects/guidance/belmont.html accessed on 12.11.12
Phills, J.A., Deiglmeier, K. and Miller, D.T., 2008. Rediscovering social innovation. Stanford Social
Innovation Review, 6 (4), 34-43
Reeves, A., Lemon, M. & Cook, D. 2013. Jump-starting transition? Catalysing grassroots action on
climate change. Energy Efficiency.
Sayer, J., Sunderland, T., Ghazoul, J., Pfund, J.-L., Sheil, D., Meijaard, E., Venter, M.,
Boedhihartono, A.G., Day, M., Garcia, C., van Ooster, C. and Buck, L.E. (2013) Ten principles for a
landscape approach to reconciling agriculture, conservation, and other competing land uses.
Sabadie.2013. Technology and Innovation for Social Change
Science for Environment Policy .2014.Social Innovation and The Environment
Scoones I, Mearns R, Leach M, 1999. Environmental Entitlements: Dynamics and Institutions in
Community-Based Natural Resource Management
Stanford
Social
Innovation
Review
(2015):
Rediscovering
Social
Innovation
http://www.ssireview.org/articles/entry/rediscovering_social_innovation accessed on 11.02.2015
Steward, F., Liff, S. and Dunkelman, M.. 2009. Mapping the big green challenge:
UNESCO & UNEP., 2002. Cultural Diversity and Biodiversity for Sustainable Development
UNDP.2012. Gender and Natural Resources Mangement:Livelihoods, Mobilityand Interventions
UNEP .2005. Millennium Ecosystem Assessment Report
Zhou, Z., Dionisio, K.L., Arku, R.E., Quaye, A., Hughes, A.F., Vallarino, J., Spengler, J.D., Hill,
A., Agyei-Mensah, S., Ezzati, M. (2011): Household and Community Poverty, Biomass Use, and Air
Pollution in Accra, Ghan
Van de Ven, A.H. and Johnson, P.E., 2006. Knowledge for theory and practice
154
TEISMO INTERVENCIJOS Į KOMERCINIUS SUTARTINIUS
SANTYKIUS LEGITIMUMAS KLASIKINĖJE, SĄRYŠINGOJOJE IR
SOCIALINĖJE SUTARČIŲ TEISĖS TEORIJOSE
Viktorija Budreckienė
viktorija.budreckiene@gmail.com
Santrauka
Straipsnio tikslas – išanalizuoti klasikinės, sąryšingosios ir socialinės sutarčių teisės teorijų
būdingiausias nuostatas, ypač atkreipiant dėmesį į komerciniams santykiams taikytinas
taisykles, legitimuojančias teismo intervenciją į verslo sutartinius santykius.
Metodologija - straipsnyje buvo naudojami teoriniai metodai (istorinis, lyginamasis, analizės
ir sisteminis).
Rezultatai – straipsnyje aptariamos autorės pasirinktų sutarčių teisės teorijų
fundamentaliosios nuostatos ir daroma išvada, kad, atsižvelgiant į atskirų sutarčių teisės teorijų
skirtumus ir teorinio pagrindimo reikšmę teisinės sistemos funkcionavimo efektyvumui, būtina
aiškiai suvokti šių teorijų esmę bei pasirinkti ir viešai įvardinti bent esmines gaires, kuriomis
grindžiamas sutarčių laisvės principo ribojimas sutartiniuose komerciniuose santykiuose.
Tyrimo ribos – tyrime apsiribota klasikinės, sąryšingosios ir socialinės sutarčių teisės
teorijų esminių ir būdingiausių nuostatų analize.
Praktinis pritaikomumas – tyrimo rezultatai gali būti pritaikomi įstatymų leidėjui,
kuriančiam komercinius sutartinius santykius reglamentuojančias teisės normas, teismui,
sprendžiančiam komercinį ginčą, taip pat verslo subjektams, vertinantiems iš jų sudarytų
sutarčių kylančių teisminių ginčų galimas baigtis.
Originalumas/reikšmė – Lietuvos teisės moksle, autorės žiniomis, klasikinės, sąryšingosios
ir socialinės sutarčių teisės teorijos ir jose numatytos teismo intervencijos į komercinius
sutartinius santykius nuostatos nebuvo nuosekliai nagrinėtos. Sąlyginai nemažai dėmesio yra
susilaukusi klasikinio sutarčių teisės laikotarpio fundamentali vertybė - sutarčių laisvės
principas bei jo ribojimo klausimai, kuriuos atskirais aspektais analizavo J. Gumbis, G. Šulija, R.
Lazauskaitė, S. Drazdauskas, A. Jakaitė, tačiau pačios klasikinės sutarčių teisės doktrinos šie
mokslininkai nuosekliai neanalizavo. Paminėtini E. Klimo bei V. Jurgaičio ir D. Ambrasienės, S.
Cirtautienės, A. Dambrauskaitės, S. Selelionytės - Drukteinienės, A. Tikniūtės tyrimai, kuriuose,
nors ir negausiai, tačiau aptartos sąryšingoji ir socialinė sutarčių teisės teorijos.
Dėl šių priežasčių tyrimo tema yra nauja ir originali, bei, atsižvelgiant į komercinių
santykių stabilumo ir teisminių ginčų rezultato nuspėjamumo verslo santykiuose reikšmę,
galimai naudinga ir teisininkams praktikams bei verslininkams.
155
Raktiniai žodžiai: komerciniai sutartiniai santykiai, verslininkas, sutarčių teises teorija,
teismo intervencija.
Tyrimo rūšis: bendra apžvalga.
Įvadas
Neabejotina, kad teisinė sistema yra tam tikras socialinis reiškinys – visuomenės
(jos atstovų) sąmoningos kūrybos rezultatas. Tam, kad būtų užtikrintas tinkamas šio
reiškinio funkcionavimas, privaloma jį suprasti – t. y. išsiaiškinti fundamentalias
vertybes bei pamatines idėjas, kuriomis buvo remiamasi kūrybos procese ir kuriomis
privalu vadovautis, taikant teisės normas. „Teorijos apibrėžimai keitėsi bėgant amžiams
ir atsižvelgiant į mokslinių tyrimų sritį, tačiau pačia bendriausia prasme mokslininkai
sutinka, kad teorijos yra analitiniai įrankiai, skirti analizuojamam reiškiniui suprasti,
paaiškinti ir jo raidai prognozuoti. Remdamiesi šia teorijos samprata, formuluokime
teorijos tikslą – padėti orientuotis sudėtingame ir dažnai fragmentiškame teisiniame
reguliavime. Be abejonės, tokia teorija būtų džiugiai sutikta ne tik teisės teoretikų,
tačiau ir praktikų. Bet ar tokia teorija egzistuoja sutarčių teisėje?“ (Ambrasienė et al,
2013).
Tikriausiai kiekvienas sutarčių teisės specialistas sutiktų, kad, deja, negalime rasti
universalios, visuotinai pripažintos sutarčių teisės teorijos, kurios fundamentalioms
idėjoms pritartų visi visuomenės nariai. Kiekviena iš teorijų turi savo kritikų, galinčių
daugiau ar mažiau pagrįstai paneigti bent dalį teorijos teiginių ar bent atskleisti
neigiamus tokios teorijos taikymo aspektus. Tačiau universalios sutarčių teisės teorijos
egzistavimas, matyt, ir nėra galimas jau vien dėl tos priežasties, kad sutartiniai
santykiai yra socialiniai santykiai – t. y. santykiai tarp asmenų, turinčių skirtingas
vertybes bei siekiančių skirtingų tikslų. Tokie asmenys, taikydami teisę, dažniausiai
remsis skirtingais, net nesuderinamais argumentais.
Sutarčių teisės doktrinoje išplėtotos įvairios sutarčių teisės teorijos ir dažnai net jų
nuostatos iš dalies sutampa. Tačiau neabejotina, kad skirtingais poliais galima laikyti
klasikinę sutarčių teisės teoriją, kurioje dominuoja sutarčių laisvė, ir socialinę, kurioje
vyrauja silpnosios sutarties šalies apsaugą garantuojančios nuostatos. Kartu paminėtina
ir sąlyginai jauna sąryšingoji sutarčių teisės teorija, susilaukusi nemažai mokslo atstovų
dėmesio. Dėl ribotos šio straipsnio apimties autorė pasirinko nagrinėti minėtas tris
teorijas.
Komercinė sutarčių teisė plėtojosi kaip civilinės teisės dalis ir jai, autorės žiniomis,
istoriškai nebuvo kuriamos atskiros sutarčių teisės teorijos, nors neabejotina, kad
komerciniai santykiai turi reikšmingų požymių, skiriančių juos nuo kito tipo sutartinių
santykių. Šiame straipsnyje bus analizuojamos reikšmingos klasikinės, sąryšingosios ir
socialinės sutarčių teisės teorijų nuostatos, ypač atkreipiant dėmesį į komerciniams
santykiams taikomas taisykles.
156
1. Klasikinė sutarčių teisės teorija
Klasikinės sutarčių teisės klestėjimo laikotarpiu laikoma XIX a. pirmoji pusė. H. G.
Beale pastebi, kad šiuo laikotarpiu daugelis filosofų, ekonomistų ir teisėjų sutarčių laisvę
laikė tikslu savaime. Filosofiškai ši idėja buvo grindžiama sutarties „valios teorija“, o
ekonomikos požiūriu – laissez faire liberalizmu (Beale, 2004). Fundamentalia sutarčių
teisės idėja laikytas ir sutarties šventumas (Atiyah, 1995) - reikalavimas griežtai laikytis
sudarytų sutarčių nuostatų.
Klasikinė sutarčių teisės doktrina konceptualiai grįsta asmens (sutarties šalies)
savarankiškumo idėja. Kaip nurodo A. Rosenberg, ši teorija sutarties sudarymo procesu
laikė atskirų individų, turinčių atskirus interesus, tam tikrą bendro sutarimo tašką,
kiekvienam iš jų realizuojant savo valią. Klasikinėje doktrinoje sutarties šalimi laikytas
teorinis ekonomiškai savarankiškas asmuo, sutartį sudarantis vedamas savo asmeninio
intereso, kuris nepriklauso nuo socialinio konteksto 1 (Rosenberg, 2013). Tad buvo
preziumuota, kad sutarties šalių derybinė galia yra lygiavertė, o silpnosios sutarties
šalies samprata bei tokiai šaliai taikomos jos teisių ir teisėtų interesų apsaugą
užtikrinančios teisės normos nebuvo išplėtotos. Tuo pačiu sutarties šalis neprivalėjo
domėtis kitos sandorio šalies patirtimi, žiniomis ir jos tikslais.
Pasak A. Rosenberg, būdamas ekonomiškai savarankiškas (t. y. galintis patenkinti
savo poreikius be visuomenės pagalbos), asmuo geriausiai žinojo savo interesus, o tokia
koncepcija vadinta galėjimo patenkinti savo poreikius (angl. self sufficiency) doktrina. Ji
yra glaustai susijusi su idėja, kad asmens interesui prieštarauja visuomenės poreikiai,
todėl pati visuomenė laikyta grėsme šių poreikių realizavimui, tad sutarčių teisė iš dalies
buvo konstruojama remiantis griežtu privatinės ir viešosios teisės ideologijų atskyrimu,
pirmąją laikant sritimi, kurioje dominuoja laisvas ekonominių tikslų siekimas. Pasak šio
autoriaus, tokia koncepcija sustiprino bei palaikė ir savireguliuojančios rinkos sampratą
– tokią, kurios veikime valstybė nedalyvauja (Rosenberg, 2013). Tai reiškė, kad patys
rinkos dalyviai kūrė jų sutartinius santykius reglamentuojančias taisykles, tuo tarpu
valstybės tikslas buvo užtikrinti tinkamą šių taisyklių veikimą.
P. S. Atiyah pabrėžia, kad, suklestėjus klasikinio laikotarpio idėjoms - atsisakius
paternalizmo ir įsigalint laissez-faire, įsivyravo mąstymas, kad sutarčių teisės normos
yra skirtos tam, kad būtų užtikrintas privačių susitarimų įgyvendinimas ir priverstinis
vykdymas, o, kaip minėta, valdžios įsikišimas į šiuos santykius turėjo būti minimalus.
Teisėjai iš esmės nevertindavo sutarčių pagrindu atsirandančių teisinių rezultatų
teisingumo ir jų suderinamumo su viešuoju interesu. Nors, kaip atkreipia dėmesį šis
autorius, būtų neteisinga teigti, kad to laikmečio teisėjams nerūpėjo teisingumas ar
viešasis interesas. Priešingai – teisingumu ir viešuoju interesu laikytas būtent sutarties
pagrindu kylančių įsipareigojimų vykdymas, tiksliai laikantis sutarties nuostatų (Atiyah,
Tokia nepriklausomybės prezumpcija vėliau buvo kritikuojama, nes subjektas buvo laikomas galinčiu patenkinti savo
poreikius, nepriklausomai nuo visuomenės. Šis subjekto nepriklausomybės akcentavimas buvo vėliau kritikų
neigiamas, keliant klausimą, kaip apskritai autonomiškas, visiškai už save atsakingas individas gali susiformuoti ne
visuomenėje. Vis dėlto, tokia subjekto samprata klasikiniu sutarčių teisės laikotarpiu buvo realybė (Rosenberg, 2013).
1
157
1995). Todėl iš sutarčių kylančių ginčų sprendimo procesu laikytas ne šių normų
taikymas šalių santykiui, o tiesiog pačių šalių sukurtų santykių nustatymas pagal šias
normas. Išimtimis (t. y. normomis, kurių turinys jokiais atvejais nepriklausė nuo šalių
valios) buvo asmenų veiksnumą ar imperatyvioms normoms prieštaraujančių sandorių
neteisėtumą reglamentuojančios nuostatos (Atiyah, 1995). Minėta išimtis – asmens
subjektiškumą reglamentuojančios nuostatos - taip pat atspindi tą pačią asmens
savarankiškumo ir nepriklausomumo koncepciją – asmens laisvos valios reikšmę
sutarties sudarymo ir jos turinio (taip pat vykdymo) nustatymui. Teisė turėjo užtikrinti,
kad sandoriai būtų sudaromi tik tokių asmenų, kurie galėjo laisvai išreikšti savo valią.
Kitu itin svarbiu klasikinės sutarčių teisės teorijos aspektu P. S. Atiyah laiko griežtą
sutarties sudarymo ir sutarties vykdymo etapų atskyrimą. Šioje doktrinoje ypatingas
dėmesys skirtas sutarties sudarymo momentui. Ieškovas, įrodęs sutarties sudarymo ir
pažeidimo faktą, neprivalėjo įrodinėti patirtų nuostolių, nes jo prarasti lūkesčiai buvo
ginami remiantis tuo faktu, kad dėl sudarytos sutarties jis tikėjosi uždirbti tam tikrą
pelną, kontrahentui įvykdžius savo įsipareigojimus. Nuostoliai jam buvo priteisiami
(Atiyah, 1995). Analizuodamas minėtą požymį, A. Rosenberg net nurodo, kad sutarties
sudarymo momentas buvo laikomas reikšmingiausiu įvykiu, o šalių teisių ir pareigų
turinys buvo atskleidžiamas izoliuotai – visiškai neatsižvelgiant į susiformavusį santykį
(ryšį). Tiek šalių teisė pasirinkti, tiek laisva valia sudarytos sutarties pagrindu kylantys
įsipareigojimai buvo beveik absoliutūs – nekvestionuojami, tuo tarpu galimybė pritaikyti
sutartį pasikeitusioms aplinkybėms buvo minimali (Rosenberg, 2013) Tai reiškė, kad
sudarydamos sutartį šalys privalėjo identifikuoti tokių pokyčių tikėtinumą ir aptarti jų
teisines pasekmes sutartyje, o to nepadariusios, prisiėmė riziką, kad jų teisiniai santykiai
bus vertinami izoliuotai tik pagal sudarytos sutarties turinį, t. y. tas nuostatas, kurios
buvo šalių sutartos, sutarties sudarymo momentu.
Remiantis B. Lurger, XIX amžiui būdinga sutarčių teisės teorija prarado savo
grynąjį pavidalą XX amžiuje, atsiradus „socialinėms apsauginėms“ (angl. socially
protective) nuostatoms, skirtoms silpnosios sutarties šalies apsaugai. Nors liberaliosios
koncepcijos šalininkai priešinosi tokios apsaugos plitimui, teigdami, kad tokios normos
turi būti laikomas tik reta išimtimi iš bendrosios taisyklės, silpnosios sutarties šalies
apsauga pasiekė tokias dimensijas, kad ji nebegalėjo būti laikoma tik reta išimtimi iš
bendrosios taisyklės (Lurger, 2005) 1. Vis dėlto, nuo 1980 m. P. S. Atiyah pastebi
klasikinio laikotarpio idėjų, didesne ar mažesne dalimi praradusių savo dominuojančią
padėtį XX a. pradžioje bei viduryje, svarbos sugrįžimą, atgaivinant laisvo pasirinkimo
idėją bei vis labiau tikint ekonominėmis laisvos rinkos idėjomis ir net teisės ir
ekonomikos principų sąsajomis (pastaroji ypač būdinga Jungtinių Amerikos Valstijų
teisei). Šie procesai nulėmė pakartotinį susidomėjimą koncepcijomis, visam amžiui
praradusiomis savo reikšmę. P. S. Atiyah pažymi, kad tam įtakos turėjo pasikeitimai
politinėje aplinkoje, sugrąžinus didesnį pasitikėjimą asmens gebėjimais bei pamažu
blėstant idėjai, kad valdžia ir jos biurokratinis aparatas gali užtikrinti teisingą sutartinio
santykio rezultatą. Sugrįžta ir prie didesnės konkurencijos skatinimo, naudą skiriant
1
Šie pokyčiai aptariami šio straipsnio dalyje Nr. 3.
158
tiems, kas sėkmingai veikia rinkoje, o ne tiems, kam to padaryti nepavyksta. Sutarčių
laisvė tokiu atveju ir užtikrina asmenų, galinčių sėkmingai panaudoti savo sugebėjimus
ir išteklius, kad gautų pelną, veikimo prielaidas (Atiyah, 1995).
Kaip minėta, P. S. Atiyah atkreipia dėmesį, kad pasikeitimai įvyko ne tik politinėse
vertybėse, tačiau ir ekonomikos bei teisės ryšio sampratoje. Vėl sugrįžta prie mąstymo,
kad sutarčių laisvės principas yra rinkos efektyvumo pagrindas, o laisvas vartotojų
pasirinkimas padiktuos verslui rinkos poreikius. Sutarčių laisvės veikimo sfera vėl
gerokai išplėsta. Ekonomistai pripažįsta, jog įstatymų leidžiamosios valdžios intervencija
į sutarčių laisvės principo veikimo sritį dažnai lemia ypatingą neefektyvumą, kurį net
vadina katastrofišku. Be ekonominio neefektyvumo, toks įsikišimas, manoma, gali
neigiamai paveikti padėtį ir tų, kurių teisių apsaugai jis dažnai būna skiriamas.
Ekonomistai atkreipia dėmesį, kad dažnai intervencija į sutartinius santykius nulemia
ne ką kitą, o objekto kainos pakėlimą (t. y. pabloginus pardavėjui ar paslaugų teikėjui
sąlygas, jis šią naštą dažniausiai perkelia pirkėjui ar paslaugų gavėjui). Praktikoje tampa
neįmanoma kontroliuoti tokias neigiamas pasekmes, nes įstatymų leidžiamosios,
vykdomosios ar teisminės valdžios poveikis objekto kainai dažniausiai yra itin
nepageidaujamas ir retai pateisinamas. Paradoksalu, bet tikėtina, kad dažnas vartotojas
nemanytų, jog tam tikrų jo teisių apsauga yra verta kainos pakėlimo ir galimai
sąmoningai rinktųsi pigesnį objektą, o ne tokią palankią teisinę aplinką (Atiyah, 1995).
Kaip ir klasikiniu sutarčių laisvės laikotarpiu, taip ir šių dienų sutarčių teisės
teorijoje išsakoma nuomonė, kad pusiausvyros tarp ikisutartinio ar sutartinio santykio
šalių derybinės galios nebuvimas ir jo rezultatas – neteisingos (jei galima taip pavadinti)
sutarties nuostatos ar jų taikymo pasekmės, nėra ar neturėtų būti sutarčių teisės
nuostatomis sprendžiamas klausimas. Ši problema, P. S. Atiyah įvardijama pavojingu
įsikišimo į privačius sutartinius santykius pateisinimu. Šio autoriaus nuomone,
užtikrinant tinkamą konkurencinę aplinką efektyvioje rinkoje, nelygiavertė derybinė
padėtis turėtų būti nedidele problema, nes silpnoji sandorio šalis, dažniausiai –
vartotojas, visada turi galimybę sudaryti sutartį su kitu asmeniu. Jei asmuo negali
derėtis dėl prekių kainos tinklinės mažmeninės prekybos parduotuvėje, jis visuomet gali
tiesiog pirkti tas pačias ar analogiškas prekes kitoje parduotuvėje – nepriklausančiam
tam tinklui. Tuo tarpu, jei rinka yra monopolizuota, valstybė privalo užtikrinti
konkurencijos nuostatų numatymą ir efektyvų veikimą. Tačiau tokios priemonės nėra
priskirtinos sutarčių teisės reguliavimo sričiai. Todėl lygiavertės derybinės padėties
apsauga grindžiama intervencija yra nepateisinama laisvų derybų metu sudarytų
sutarčių atvejais, o dėl efektyvaus rinkos funkcionavimo poreikio asmenys, esantys
geresnėje derybinėje padėtyje, turi turėti galimybę ją panaudoti, jei jie rinkoje tiekia tokį
objektą, kurio kiti rinkos žaidėjai pasiūlyti neturi galimybės. Ir nors nepaneigiama, kad
silpnieji rinkos dalyviai turi teisę į tam tikrą socialinę apsaugą, ypač – finansinę paramą,
tokia apsauga ir parama turi būti suteikiama tiesiogiai, o ne redistribuciniais tikslais
naudojant sutarčių teisę (Atiyah, 1995). Pakankamai pagrįstu atrodo argumentas, kad
tais atvejais, kai asmuo teikia paslaugas ar parduoda prekes, kurios nėra gyvybiškai
svarbios, ir tokios paslaugos ar prekės yra vienetinės/išskirtinės, šis asmuo turi teisėtą
pagrindą naudotis savo geresne derybine galia ir reikalauti sutikti su jam palankesnėmis
159
sutarčių sąlygomis, jei tik jos atitinka imperatyvias įstatymo normas. Priešingas
reglamentavimas neigtų asmens iniciatyvą kurti išskirtinius civilinių teisių objektus ir
ginti tokį išskirtinumą teisinėmis priemonėmis. Juolab tai turi būti taikoma objekto
kainai.
Tad, remiantis klasikiniu sutarčių teisės laikotarpiu vyravusiomis idėjomis, teismo
intervencija į sutartinius santykius turėtų būti ribojama. Remiantis šia doktrina,
išskyrus itin retas išimtis, teismui nesuteikta teisė keisti sutartinių santykių turinį,
pavyzdžiui, keisti sutartį ar ją nutraukti dėl esminės šalių teisių bei įsipareigojimų
nelygybės, taip pat mažinti sutartimi sulygtų netesybų dydį. Šių taisyklių taikymas
komerciniuose santykiuose – dar aiškesnis ir paprastesnis, nes verslininkai laikomi
informuotais ir patirtį turinčiais subjektais, galinčiais ir net privalančiais tinkamai
įvertinti prisiimamų įsipareigojimų apimtis bei neigiamas jų nevykdymo pasekmes.
Atsižvelgiant į komerciniams santykiams būdingą poreikį užtikrinti kuo didesnį
sutartinių santykių stabilumą bei galimybę prognozuoti galimų ginčų rezultatus, teismo
intervencija į verslininkų sutartinius santykius pateisinama pripažįstama ribotais
atvejais.
1. Sąryšingoji 1 sutarčių teisės teorija
Kaip minėta, įvairūs pokyčiai visuomenės sąmonėje bei klasikinio sutarčių teisės
laikotarpio idėjų kritika nulėmė, kad šios doktrinos dominavimas silpnėjo. Ir, nors
autorių pabrėžiamas tam tikras šių vertybių atgimimas, negalima neigti, jog
moderniaisiais sutarčių teisės laikais sutarčių teisės nuostatos įgijo kitą prasmę.
„Europoje (pvz., Prancūzijoje, Vokietijoje) jau kurį laiką pastebimos tendencijos labiau
atsižvelgti į sutarties subjektyviąją pusę, apibūdinamą tokiais požymiais kaip šalių
pasitikėjimas, lūkesčiai, priklausomybė. Nustojama vertinti sutartį tik kaip „šaltą“ ir
automatišką instrumentą (kainos mokėjimas už sutartą įvykdymą), siekiama atsižvelgti į
sutartimi sukurtą socialinę realybę <...> Šis poslinkis nuo objektyvizmo prie
subjektyvizmo pastebimas Europos šalių teisėje, ypač ryškus ir Amerikoje, kur XX a.
septintojo dešimtmečio viduryje profesoriai Ianas R. Macneilas ir Stewartas Macauly
suformulavo ir empiriškai pagrindė sutarties–santykio teoriją (relational contract
theory). Ianas Macneilas, išskirdamas vienkartinio įvykdymo sutartis ir tęstinio
įvykdymo sutartis, teigia, kad pastarosioms būdingi stiprūs ryšiai, susiklostantys tarp
šalių, kurios sutarties gyvavimo metu susipažįsta, bendrauja, bendradarbiauja <...> Kiti
autoriai teigia, kad apskritai kiekvienoje sutartyje (tiek, kiek ji sukuria prievolę, t. y. tam
tikrus ryšius) reikėtų įžvelgti sutartinį santykį ir tuo požiūriu reikalauti iš šalies bent
minimalaus tarpusavio bendradarbiavimo <...>“ (Ambrasienė et al, 2013).
Angliškos sąvokos „relational“ vertimas „sąryšingumo“ arba „sąryšingoji“ sutarčių teisė yra vartojamas remiantis E.
Klimo ir V. Jurgaičio publikacija: Klimas, E.; Jurgaitis, V. 2011. Pareigos bendradarbiauti principo aiškinimas ir
turinys šiuolaikinėje sutarčių teisėje. Socialinių mokslų studijos, 3(1): 329-346.
1
160
Tad I. R. Macneil analizuoja chrestomatinį sutarčių teisės diskursą tarp stabilumo ir
pokyčių poreikių (Macneil, 1977-1978). Sąryšingumo sutarčių teisės teorija yra
grindžiama idėja, kad egzistuoja skirtingi sutarčių tipai – vienkartinio vykdymo,
pasižyminčios
diskretiškumu,
ir
tęstinio
vykdymo/ilgalaikės,
pasižyminčios
susiformuojančiais ryšiais tarp šalių. Lietuvos doktrinoje šios dvi sąvokos dar verčiamos
kaip „<...> šalių autonomiškumo sutartys (angl. discrete contracts), pasižyminčios
trumpu įvykdymo terminu, ribotu asmeniniu dalyvavimu, tiksliu šalių įsipareigojimų
matuojamumu, minimaliu šalių bendradarbiavimu įgyvendinant sutartį. Antrosios rūšies
– šalių sąryšingumo (angl. relational contracts) sutartys pasižymi priešingomis
savybėmis dėl šių sutarčių kai kurių tęstinio vykdymo aspektų, t. y. integralumo ir
santykių išsaugojimo svarba; bendradarbiavimo, sprendžiant ginčus, svarba;
vadovavimasis teisingumo ir kitais principais. Būtent šalių sąryšingumo sutarčių
išskyrimas padėjo atskleisti, kad tokio pobūdžio sutartys yra specifiškos ir joms yra
taikomi specifiniai principai, pradėta akcentuoti pareigos bendradarbiauti principo
reikšmė“ (Klimas ir Jurgaitis, 2011).
Kaip nurodo P. Gudel, sutarties šalių bendradarbiavimo/kooperavimosi reikalavimas
yra vienas iš esminių sąryšingumo sutarčių teisės teorijos reikalavimų ir centrinis
požymis. Remiantis šia teorija, sutarčių teisės normomis siekiama šalių tarpusavio
susitarimais ir kompromisais grindžiamo įsipareigojimų vykdymo bei naudojimosi
teisėmis, todėl pabrėžiama nauda nuostatų, reikalaujančių bet kurį ginčą pirmiausia
mėginti šalims išspręsti tarpusavyje, nes taip stengiamasi išsaugoti socialinę taiką –
sudaryti galimybę šalims išspręsti ginčą pasiekiant kompromisą (Gudel, 1998). Pagal J.
M. Feinman, esminės sąryšingosios sutarčių teisės doktrinos teiginys – idėja, kad
sutarties pagrindas yra jos šalių bendradarbiavimu ir kooperavimusi pagrįstas elgesys,
bei teiginys, kad sutartys, kurioms būdingi sutarties galiojimo metu susiformavę
intensyvūs tarpusavio ryšiai, yra dominuojančios rinkoje. Sutarties nuostatų turinys
nustatomas pagal sąryšingąjį metodą – įsipareigojimai kyla ne tik sutarties normų
pagrindu. Toks mąstymas skiriasi nuo klasikinei sutarčių teisei būdingos idėjos, kad
šalių nesaisto neaptarti įsipareigojimai, bei neoklasikinės idėjos, kad asmeninį interesą
(angl. self interest) riboja tik papročiai ir teisinis reguliavimas (Feinman, 2004). Tad
teisėjas, sprendžiantis tinkamo sutarties pagrindu kilusių įsipareigojimų vykdymo
klausimą, vertins daugybę elementų, o sudarytos sutarties tekstas bus tik vienas iš jų.
Reikia pritarti P. Gudel, teigiančiam, kad pusiausvyros tarp tikrosios sutarties
šalies valios nustatymo ir sutarties turinio keitimo paieškos visada buvo sudėtingas
procesas. Sąryšingumo sutarčių teisės teorija grindžiama idėja, kad šalių tikroji valia
nėra paprastas ir nekintamas reiškinys ir kad pačios šalys nuolat dalyvauja sutarties
turinio keitime, kartu neabejotinai keičiantis ir jų valiai. Tuo tarpu mąstymas, kad
tikroji šalių valia nustatoma tik pagal sutarties sudarymo momentą, yra nepriimtinas,
nes taip ignoruojama išsiplėtojusio santykio realybė (Gudel, 1998). Sąryšingumo sutarčių
teisės teorijoje keliamas klausimas, kas yra sutartinių įsipareigojimų šaltinis, t. y., ar
galima teigti, kad vien tik šalių valia sutarties sudarymo metu yra pagrindas, kuriuo
remiantis teigiame, kad sutarties nuostatų privaloma laikytis? Atsakydamas į šį
klausimą, minėtas autorius nurodo, kad tęstinio vykdymo sutarčių galiojimo metu jų
161
pagrindu kylančių įsipareigojimų turinys keičiasi ir jis ne visada gali būti nustatytas vien
tik iš šalių valios sutarties sudarymo metu. Toks turinys turi būti nustatomas,
vadovaujantis kartu ir kitais faktoriais – ne tik šalių sutartimi aptartomis ar
numanomomis (angl. implied) normomis. Sąryšingumo sutarčių teisės teorijoje
nutolstama nuo itin svarbios pažado teorijos ir akcentuojama, kad lūkesčiai kyla ir
remiantis šalių bendradarbiavimu – t. y. besitęsiančiais santykiais. Šalių santykius
reguliuoja ne tik jų sutartis, tačiau ir papročiai, tradicijos ir kitos išorinės aplinkybės
(Gudel, 1998). Tokia samprata kategoriškai skiriasi nuo klasikiniam sutarčių teisės
laikotarpiui būdingo griežto atomizmo, t. y. idėjos, kurią be daugelio kitų anksčiau šiame
straipsnyje aptartų ypatybių iliustruoja ir tai, kad sutarties šalys neturėjo domėtis kitos
šalies tikslais ar vertybėmis, kuriomis ji vadovaujasi. Tarpusavio priklausomybė
egzistavo tik tarp to, ką vieną šalis perduoda, o kita priima, nepripažįstant moralinės jos
pusės (Rosenberg, 2013). Tuo tarpu, remiantis sąryšingosios sutarčių teisės teorijos
idėjomis, ilgalaikis šalių bendradarbiavimas sukuria tam tikrą jų priklausomybę vienai
nuo kitos ir šis aspektas svarbus ne tik griežto sutarties sąlygų laikymosi kontekste.
Pavyzdžiui, planuojant vienašališkai pakeisti sutarties vykdymo eigą, pagal šią teoriją,
egzistuoja pareiga atsižvelgti į kitos sutarties šalies interesus – dėl tokių pokyčių galimai
patirsiamas neigiamas pasekmes, net jei tokiu vienašaliu pakeitimu sutarties nuostatos
nebūtų pažeistos.
Valios klausimas sąryšingumo sutarčių teisės teorijoje taip pat sprendžiamas kitaip
nei klasikinėje sutarčių teisės doktrinoje – pripažįstama, kad, jei šalis sutiko būti
susaistyta sutartiniais santykiais su kontrahentu, ji sutiko būti susaistyta ir per tam
tikrą sutarties galiojimo laiką susiformavusių bendradarbiavimo taisyklių, net jei jos ir
neatitinka tos sutarties šalies valios (sutikimo), kuri egzistavo sutarties sudarymo metu
(Gudel, 1998). Tuo tarpu klasikinio laikotarpio sutarčių teisės doktrinoje, atsižvelgiant į
esminę sutarties sudarymo momento reikšmę, įsipareigojimų turinys buvo nustatomas
išimtinai pagal sutarties sudarymo metu susiformavusią ir išreikštą asmens valią.
Tačiau ir patys sąryšingumo sutarčių teisės doktrinos šalininkai nėra vieningos
nuomonės. Šios teorijos atstovams save priskiriantis R. E. Scott, analizuodamas sutarties
interpretavimo metodikas, iškėlė klausimą, ar teisė turėtų užpildyti sutarties spragas be
šalių valios ir, jei taip, kokiu išeities tašku remiantis tai turėtų būti daroma. Šis autorius
vis dėlto palaikė formalistinio sutarčių interpretavimo modelio taikymą, t. y. metodą,
remdamiesi kuriuo teismai turėtų tiesiog pažodžiui vertinti nedviprasmiškas sutarties
nuostatas, o turiningąjį (funkcinį) interpretavimą taikyti tik tais atvejais, kai sutartyje
yra palikti šalių signalai, t. y. valia ir sutikimas tokiam teismo agresyvesniam įsikišimui.
Tai reiškia, kad šalys, jau sudarydamos sutartį, numato teisę teismui interpretuoti jos
sąlygas remiantis ne tik pažodiniu jos tekstu, atsižvelgiant į šalių nurodytas aplinkybes
(jų pokyčius). Tokį pasirinkimą R. E. Scott grindė argumentu, kad šis interpretavimo
mechanizmas realiausiai gali didinti sutartinių santykių vertę. Tokią išvadą jis darė
remdamasis empirinės analizės rezultatais, rodžiusiais, kad praktikoje sutartys dažniau
yra sudaromos kompetentingų šalių, nei ginčus sprendžia tuo konkrečiu klausimu
162
kompetentingi teisėjai 1 (Scott, 2000). Kaip siūloma teorijoje, tais atvejais, kai teisės
sistema neužtikrina tinkamo kompleksiškos ekonominės realybės reglamentavimo,
geresnis instrumentinis sprendimas - numatyti teismams interpretavimo ribojimus,
kylančius iš formalistinės sutarčių interpretavimo metodikos: pažodžiui aiškinti bent
išoriškai nedviprasmiškas sutarčių nuostatas. Tai ne tik apsaugotų ir užtikrintų tokio
pažodinio aiškinimo naudą, tačiau ir sumažintų bylinėjimosi kaštus (pastaroji išvada R.
E. Scott daroma remiantis didėjančiu standartinių sutarčių ir nuostatų gausėjimu) (Scott,
2000).
Atsižvelgiant į tai, kad tiek neoklasikinė sutarčių teisės teorija, tiek sąryšingoji
koncepcija yra atsakas į doktrinoje akcentuojamus klasikinės sutarčių teisės trūkumus,
šių teorijų tarpusavio santykis taip pat yra svarbus klausimas. Pavyzdžiui, J. M.
Feinman nuomone, vieno iš sąryšingosios sutarčių teisės teorijos autorių I. R. Macneil
atliktas ilgalaikių sutarčių išskyrimas į atskirą kategoriją, kurios tinkamam
funkcionavimui reikalingas kiek kitoks reglamentavimas, galėtų būti itin reikšmingas
neoklasikinei sutarčių teisei. Tuo tarpu, jei neoklasikinės sutarčių teisės teorijos
šalininkai pripažįsta, kad tos pačios teisės normos gali būti taikomos nevienodai dėl
skirtingų faktinių aplinkybių, sąryšingosios sutarčių teisės doktrinai būdingas
vertinimas iš visai kitos perspektyvos – bendrosios sutarčių teisės normos atkreipia mūsų
dėmesį į svarbius santykio elementus ir į susiformavusius ryšius tarp šalių. Ypatingas
dėmesys skiriamas bendram kontekstui. Tad akivaizdu, kad šia teorija pagrįstas
reglamentavimas būtų itin nekonkretaus – bendro pobūdžio, suteikiantis galimybę vėliau
atsižvelgti į visas tuo konkrečiu metu aktualias aplinkybes. Nors faktų reikšmė santykio
įvertinimui būtų itin didelė, jie nebūtinai nulemtų sprendimą. Juolab, kad svarbiomis
laikomos net visuomenėje vyraujančios vertybės, nors jos ne visada atspindimos
konkrečiame sutartiniame santykyje. Be to, svarbūs ir atitinkamai visuomenės daliai,
kuriai priklauso sutarties šalys, papročiai (Feinman, 2000). Tad akivaizdu, kad net ir
pačios sutarties šalys negalėtų būti visiškai tikros dėl aplinkybių, kurias vertintų
teismas, spręsdamas iš sutartinių santykių kilusį ginčą, ir tokių aplinkybių parinkimas
net ne visada atitiktų šalių valią. Kita vertus, pasak J. M. Feinman, jei sąryšingumo
teorija laikoma reakcija į neoklasikinę sutarčių teisės doktriną, kooperavimas yra tiesiog
atsakas į neoklasikinės teorijos išlaikytą asmeninio intereso idėją. Šio autoriaus
nuomone, sąryšingoji sutarčių teisės doktrina yra alternatyva neoklasikinei sutarčių
teisės doktrinai, tačiau jis pripažįsta, kad ji yra dar bendresnio pobūdžio ir dar labiau
fragmentuota nei pastaroji. Remiantis neoklasikiniu požiūriu, akcentuojama valios
autonomija ir naudojantis šia autonomija prisiimta atsakomybė – t. y. asmuo yra
įpareigotas tik tiek, kiek sutiko būti įpareigotas ir atsakingas sudarydamas sutartį.
Dėmesys sukoncentruojamas į sutarties sudarymo momentą, sukuriant įsipareigojimus.
Sutarties tekstas naudojamas, kad būtų išsiaiškinta tikroji sutarties šalių valia ir jų
teisėti lūkesčiai, o kontekstas yra aktualus tiek, kiek padeda atskleisti sutarties sąlygų
turinį. Tuo tarpu sąryšingosios sutarčių teisės doktrinos atstovai akcentuoja asmenų
tarpusavio priklausomybę socialiniuose ir ekonominiuose santykiuose. Todėl
1
Tikėtina, kad tai yra labiausiai būdinga komercinių sutartinių santykių vertinimo atvejais.
163
akcentuojamas pasitikėjimo, abipusio atsakingumo ir ryšio būtinumas bei nauda. Nors ne
visi šie elementai turėtų būti teisiškai privalomi, jų pripažinimas, tikėtina, praplėstų
sutartinių įsipareigojimų turinį (Feinman, 2000).
Vis dėlto, I. R. Macneil nuomone, neoklasikinė sutarčių teisė, nors ir grindžiama
klasikinio modelio diskretiškumu, yra labiau pritaikyta sąryšingosioms –
sudėtingesnėms bei ilgesnio termino sutartims, kurioms būtina tam tikra lankstumo
ateityje galimybė. Šis lankstumas gali būti užtikrinamas tiek planavimu ir detalizavimu
sutartyse, tiek sąmoningai paliekant neaptartus klausimus. Tai savo esme nebūdinga
klasikinėje teorijoje akcentuojamam prezentavimui – kuo tikslesniam sutarties šalių
valios nustatymui. Tad, kaip teigia šis autorius, kažkur sutartinių santykių
sudėtingėjimo ir ilgėjimo procese, pastangos įvykstančius pokyčius įstatyti į
autentiškosios (pradinės) šalių valios rėmus tampa per sunkios ir nevertos tų didelių
pastangų, kurių tokiam dirbtiniam pritaikymui reikia. Tokiu būdu sutarčių teisė atsisako
neoklasikiniam modeliui būdingų savybių, o naujoji sistema yra konstruojama remiantis
idėjomis, kad diskretiškumas ir prezentavimas yra tik du iš daugelio svarbių faktorių, į
kuriuos atsižvelgiama ginčo atveju nustatant sutarties turinį (Macneil, 1977-1978).
Remiantis sąryšingosios sutarčių teisės teorijos esminėmis nuostatomis, teismo
intervencijos legitimumas priklausytų nuo daugelio aplinkybių, o vertinimas pirmiausia
prasidėtų nustatymu, kokio tipo sutartis sudaryta. Vienkartinio vykdymo sutarčių
atvejais teismo galimybė keisti sutartinių santykių turinį (nukrypti nuo sudarytos
sutarties teksto) būtų labiau ribojama nei tęstinio vykdymo sutarčių. Tačiau ginčuose,
kylančiuose dėl pastarojo tipo sutarčių, teismui pripažįstama teisė nekoncentruoti
dėmesio į sutarties tekstą, tuo tarpu būtų akcentuojama viso konteksto reikšmė.
Ilgalaikiuose verslo santykiuose ypatingai didelę reikšmę įgyja sutarties šalių tinkamas
bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigos vykdymas, reiškiantis poreikį atsižvelgti ne
tik į savo, tačiau ir į kitos sutarties šalies interesus.
2. Socialinė sutarčių teisės doktrina
Komerciniai teisiniai santykiai, būdami viena iš socialinių santykių rūšių, negali
būti visiškai atriboti nuo socialinių vertybių. Kaip minėta, šių idėjų poveikis didėjo
išryškėjus klasikinio laikotarpio sutarčių teisės doktrinos trūkumams. Th. Wilhelmsson
pastebi, kad pokyčiai sutarčių teisėje (intensyvėjanti iniciatyva riboti sutarčių laisvę ir
teismo intervencijos į sutartinius santykius skatinimas) dažnai aiškinami gerovės
valstybės (angl. Welfare state) kontekste, o pati socialinė sutarčių teisė dažnai laikoma
tokios gerovės valstybės sutarčių teisės sistema. Nors šis autorius pripažįsta, kad tokios
gerovės valstybės sąvoka ir samprata yra pakankamai abstrakčios ir nekonkrečios, jis
neabejoja, kad vienu pagrindiniu jos požymiu yra intervencija į rinkos veiksnius (angl.
market forces), siekiant redistribucinių socialinių tikslų. Gerovės valstybės koncepcija
neatsiejama nuo nuolatinės paieškos pusiausvyros tarp orientavimosi į rinkos
efektyvumą bei solidarumu grindžiamos intervencijos (Wilhelmsson, 1995).
164
Atsižvelgdamas į tai, kad vienu pagrindiniu gerovės valstybės tikslu galima laikyti
piliečių teisių apsaugą, jos sutarčių teisės esminiu elementu Th. Wilhelmsson pripažįsta
silpnosios sutarties šalies teisių apsaugą, pabrėžiant net konkretaus individo teisių
apsaugą. Ir tokia apsauga taikoma neapsiribojant vien vartotojais, gyvenamųjų patalpų
nuomininkais ar kitais fiziniais asmenimis, veikiančius ne komerciniais tikslais. Vis
daugiau diskutuojama, kad sutartinio santykio silpnąja šalimi gali būti ir nedidelis
juridinis asmuo ar smulkusis verslininkas. Imperatyvios nuostatos, užtikrinančios
silpnosios sutarties šalies teisių apsaugą, dažniausiai yra privalomo pobūdžio ir
neabejotinai atspindi intervencionalistinį gerovės valstybės pobūdį. Pasak šio autoriaus,
sutarčių laisvės ribojimai dažnai laikomi esmine gerovės valstybės savybe, o
privalomosios nuostatos atspindi vis didėjantį dėmesį sutarties turiniui. Gerovės
valstybės politiką atspindi ir tokios nuostatos kaip nesąžiningų sutarčių sąlygų kontrolė,
reikalavimas elgtis protingai bei sąžiningai sutartiniuose santykiuose ir pan.
(Wilhelmsson, 1995).
Lietuvos teisės doktrinoje atkreipiamas dėmesys į socialinei sutarčių teisei būdingą
pareigą atsižvelgti į kitos sutarties šalies interesus bei poreikius. „Socialinėje sutarčių
teisės teorijoje teigiama, kad sudarant sutartį turi būti orientuojamasi į konkretų asmenį
su konkrečiomis jo charakteristikomis. Vadinasi, būtina ypač skrupulingai įvertinti, su
kuo ketinama turėti teisinių reikalų. Socialinė sutarčių teisė pabrėžia galimybę
nevykdyti sutarties arba nutraukti sutartį, kai atsiranda tam tikrų socialinių kliūčių,
nors jas bent jau teoriškai sutarties šalis privalėjo numatyti sudarydama sutartį. Be to,
sudarant sutartį pagal tradicinę sutarčių teisę, pakanka išlaikyti tam tikrus
reikalavimus sutarties formai ir pačiai sutarties sudarymo procedūrai. Taip siekiama
išvengti suklydimo ir apgaulės. Jeigu laikomasi sutarties formos ir procedūros, o abi
šalys susitaria dėl tam tikrų sąlygų, jos ir įsigalioja. Socialinėje sutarčių teisėje dėmesys
skiriamas sutarties turiniui – iš esmės negalima susitarti dėl vartotojui nenaudingos
sąlygos“ (Klimas ir Jurgaitis, 2011). Šiais aspektais socialinė sutarčių teisė iš esmės
skiriasi nuo klasikinio sutarčių teisės laikotarpio idėjos – teiginio, kad sutarties šalys yra
savarankiškos, geriausiai žinančios savo interesus ir sudarančios tik naudingas sau
sutartis, o tokio naudingumo samprata yra subjektyvi – tik konkretus asmuo gali
įvertinti, ar sutarties sąlygos jam pakankamai palankios. Todėl pats sutarties sudarymo
faktas klasikinėje sutarčių teisės doktrinoje reiškė, kad šalis patvirtino, jog sąlygos ją
tenkina, sutiko būti jų saistoma ir įsipareigojo jų laikytis, o socialinis kontekstas
laikomas nepatenkančiu į sutarčių teisės sritį.
Tad pripažįstant, kad tradicinis (t. y. klasikinio laikotarpio sutarčių teisės atstovų)
požiūris ne visiškai atitiko modernaus pasaulio realijas, pasak C. Sandgren, sutarčių
teisėje kilo poreikis užtikrinti ne tik asmens galimybę laisvai spręsti, sudaryti ar
nesudaryti sutartį ir kokiomis sąlygomis ją sudaryti. Kaip minėta, sutarčių teisėje imta
skirti dėmesio ne tik sutarties formai, tačiau ir jos turiniui. Be to, šalys nebelaikytos
individais, turinčiais priešingus interesus, o imta akcentuoti kooperavimosi pareigas.
Esminis socialinės sutarčių teisės poveikis tapo akivaizdus būtent silpnosios sutarties
šalies apsaugos teisių atvejais. Kaip nurodo šis autorius, socialinės sutarčių teisės
atstovų (bent jau didžiosios jų dalies) manymu, sutarčių teisės priemonėmis turėtų būti
165
apsaugomos
ar ginamos silpnųjų, dar vadinamų neprivilegijuotaisiais (angl.
underprivileged) teisės. Tai grindžiama idėja, jog naudos paskirstymas yra naudingas
visiems rinkos dalyviams. Tad socialinis asmens statusas tapo reikšmingu sutartinių
santykių vertinimo kriterijumi, kas nulėmė net tokių sąvokų kaip socialiniai sutarčių
vykdymo trukdžiai arba socialinis force majeure atsiradimą (Sandgren, 1993).
Tačiau C. Sandgren atkreipia dėmesį, kad šis socialinių vertybių skverbimasis į
sutarčių teisę kelia ir daug diskusijų, mėginant atsakyti į klausimą, kur ta racionali
asmens autonomijos ir solidarumo sutarčių teisėje pusiausvyra – t. y. kiek individualizmo
įkvėpta sutarčių teisė gali būti pakeista socialinių vertybių įtakos? Jei pripažintume, jog
šios vertybės nuosekliai skverbiasi į sutartinius santykius, keliamas klausimas, ar toks
nestabdomas procesas yra pageidaujamas. C. c. Sandgren atkreipia dėmesį, kad ši
apsauga turi ir neigiamą poveikį, o socialinės sutarčių teisės instrumentai turėtų būti
vertinami būtent šio galimo poveikio kontekste. Visų pirma, aiškiausias solidarumo
sutarčių teisėje užtikrinimo rezultatas – mažesnis rinkos stabilumas ir nuspėjamumas,
kurie yra laikomi esminėmis dinamiškos rinkos ekonomikos vertybėmis. Toks poveikis
yra įrodytas teisiniais – ekonominiais tyrimais. Be to, socialinės sutarčių teisės atstovai
dažnai yra įspėjami, kad tokios doktrinos nuostatos paprasčiausiai gali nulemti, jog
sutarties šalys stengsis nesudaryti sandorių su tokiais asmenimis, kurie papuola į
socialinės sutarčių teisės ginamų „silpnųjų“ ratą ir gali vėliau naudotis šios doktrinos
suteikiamais instrumentais, trukdančiais prognozuoti sutartinių santykių eigą.
Įspėjama, kad tokių priemonių sukeliami kaštai verslininkų neabejotinai bus perkelti
klientams – būtent tiems, kurių teisių apsaugai šios priemonės yra skirtos (Sandgren,
1993).
Tad, remiantis socialine sutarčių teisės teorija, teismui suteikiama teisė keisti šalių
sutartinius santykius, siekiant, teisėjo nuomone, sąžiningo rezultato. Teisėjas laikomas
galinčiu tinkamai nuspręsti, ar šalių sutartimi prisiimti įsipareigojimai atitinka teises, t.
y. ar išlaikyta jų pusiausvyra net ir komerciniuose santykiuose. Įvertinęs, kad egzistuoja
disbalansas, jis turi teisę ir net pareigą priimti sprendimą, užtikrinantį socialinį
teisingumą, o ne sutarčių laisvę. Be to, intervenciją legitimuoja ir silpnosios sutarties
šalies apsaugą užtikrinančių normų taikymas sutartiniuose, įskaitant verslo,
santykiuose.
3. Pasirinkimo reikšmė
Šių laikų sutarčių teisės taisyklės gali turėti ir savo grynuoju pavidalu visada turi
kelių teorijų požymių. Atsižvelgiant į tai, kad ši civilinės teisės pošakė apima itin platų
spektrą teisinių santykių, natūralu, jog jiems gali būti taikomos net skirtingomis
vertybinėmis sistemomis grindžiamos nuostatos.
Tradiciškai sutarčių laisvė buvo mažiau ribojama komerciniuose santykiuose, o
įsikišimas, siekiant socialinių tikslų, labiausiai būdingas situacijose, kur sutarties šalių
derybinės galios disbalansas yra akivaizdus. Komerciniuose santykiuose toks sutarties
pagrindu kylančių teisių ir įsipareigojimų pusiausvyros nebuvimas nustatomas sunkiau,
166
nes kriterijai, kuriais remiantis ši nelygybė konstatuojama, nėra paprastai
identifikuojami. Tad teismo intervencija, siekiant šių tikslų verslo sutartiniuose
santykiuose, išlieka kiekvienos valstybės, taip pat Lietuvos Respublikos, nacionaliniam
reglamentavimui bei jurisprudencijai itin aktualiu klausimu. Be to, Lietuvos Respublikai
(kaip ir kiekvienai kitai Europos Sąjungos valstybei narei) itin aktualus yra Sąjungoje
vyraujančios sutarčių teisės teorijos klausimas. Taip yra dėl vis aktyvėjančio Bendrijos
institucijų poveikio nacionalinėms sutarčių teisės sistemoms, kuriant Europos sutarčių
teisę. B. Lurger akcentuoja, kad itin svarbu pasirinkti vieną sutarčių teisės teoriją – t. y.
vertybes, kurios turi būti atspindėtos taikytinoje sutarčių teisės teorijoje. Kuriant ir
plėtojant Europos sutarčių teisę privalo būti žinoma, kokiomis pamatinėmis idėjomis
remiantis bus priimami sprendimai (Lurger, 2005). Nepasirinkus pagrindinės
komerciniams santykiams taikytinos teorijos ir viešai apie tai nepaskelbus, negali būti
užtikrintas nei tinkamas reglamentavimo, nei teisės taikymo procesas, nes rinkos
dalyviai nežinos, ko tikėtis iš įstatymo leidėjo ar iš teisėjo. Be to, viešas pripažinimas yra
iš esmės svarbus ir rengiant teisininkus jų studijų procese, nes neteisingai nukreipus jų
studijas, gali būti padaryta žala tolesniam jų praktiniam darbui.
Išvados
Teismo intervencijos ribos skirtingose sutarčių teisės teorijose reikšmingai skiriasi.
Kadangi klasikinėje sutarčių teisėje akcentuojamas sutarčių laisvės principas, šalių
sudaryta sutartis (jos tekstas) pripažįstama pagrindiniu instrumentu, pagal kurį
vertinamas šalių veiksmų ar neveikimo teisėtumas. Todėl teismo įsikišimas, keičiant
sutarties turinį ar nutraukiant sutartinius santykius, su retomis išimtimis, laikytas
nepateisinamu sutarčių laisvės principo ribojimu, ypač, jei ginčas kilo iš komercinės
sutarties pagrindu susiformavusių santykių. Priešingomis taisyklėmis vadovaujamasi
socialinės sutarčių teisės teorijoje, kur, taikant sutarčių teisės nuostatas, siekiama ir
socialinių tikslų, o teismo intervencija pateisinama ir komerciniuose santykiuose,
kuriuose mažieji verslininkai laikomi tokiais pat pažeidžiamais, kaip ir vartotojai.
Sąryšingojoje sutarčių teisės teorijoje klausimas, ar teismas turi teisę nukrypti nuo verslo
šalių sudarytos sutarties turinio, turėtų būti atsakomas, atsižvelgiant į sutarties pobūdį
– į tai, ar santykiai kilę vienkartinio, ar tęstinio vykdymo sutarties pagrindu,
intervenciją ribojant pirmuoju atveju, ir labiau pateisinant antruoju.
Tad akivaizdu, kad atsakymas į klausimą, kaip teismas turėtų spręsti ginčą, kilusį
komerciniuose sutartiniuose santykiuose, gali dramatiškai skirtis, priklausomai nuo to,
kokia teorija bus grindžiama sutarčių teisė. Aiškios gairės ar bent jau jų paieškos yra itin
reikšmingos komercinių santykių stabilumui ir nuspėjamumui, t. y. tiek verslo santykių
subjektams, vertinantiems leistino elgesio ribas ir galimus sutartiniuose santykiuose
kylančių ginčų rezultatus, tiek teismui, sprendžiančiam konkretų komerciniuose
sutartiniuose santykiuose kilusį ginčą.
167
Šaltiniai
Ambrasienė, D. et al. 2013. Lyginamoji sutarčių teisė: Lietuva europiniame kontekste. Vilnius:
Justitia.
Atiyah, P. S. 1995. An Introduction to the Law of Contract. Fifth Edition. Clarendon Press: Oxford.
Beale H. G. 2004. Chitty on contracts. Twenty – ninth edition. Volume I. General principles. London:
Sweet & Maxwell.
Feinman, J. M. Relational contract theory in context. Northwestern University Law Review
[interaktyvus]. 2000, Vol. 94, Issue 3: 737-748. [žiūrėta 2014-09-11].
<http://heinonline.org.skaitykla.mruni.eu/HOL/Page?handle=hein.journals/illlr94&div=30&collection=journ
als&set_as_cursor=0&men_tab=srchresults>.
Gudel, P. J. Relational Contract Theory and the Concept of Exchange. Buffalo Law Review
<http://heinonline.org.skaitykla.mruni.eu/HOL/Page?handle=hein.journals/buflr46&div=26&collection=jour
nals&set_as_cursor=0&men_tab=srchresults>.
Klimas, E.; Jurgaitis, V. 2011. Pareigos bendradarbiauti principo aiškinimas ir turinys šiuolaikinėje
sutarčių teisėje. Socialinių mokslų studijos, 3(1): 329–346.
Lurger, B. The Future of European Contract Law between Freedom of Contract, Social Justice and
Market Rationality. European Review of Contract Law. [interaktyvus]. 2005, Volume 1, Issue 4: 442-468.
[žiūrėta 2013-11-18].
<http://www.degruyter.com/view/j/ercl.2005.1.issue-4/ercl.2005.1.4.442/ercl.2005.1.4.442.xml?format=INT>.
Macneil, I. R. Contracts: Adjustment of Long-Term Economic Relations under Classical, Neoclassical,
and Relational Contract Law. Northwestern University Law Review [interaktyvus]. 1977-1978, Vol. 72,
Issue 6: 854-905. [interaktyvus]. [žiūrėta 2014-09-13].
Rosenberg, A. Contract's Meaning and The Histories Of Classical Contract Law. McGill Law Journal
[interaktyvus]. 2013, Vol. 59, Issue 1: 165-207 [žiūrėta 2014-09-13].
<http://heinonline.org.skaitykla.mruni.eu/HOL/Page?handle=hein.journals/mcgil59&div=10&collection=jou
rnals&set_as_cursor=0&men_tab=srchresults>.
Sandgren, C. Social Law of Contract. Scandinavian Studies in Law, [interaktyvus]. 1993, Vol. 37: 159192.
[žiūrėta
2014-09-18].
<http://heinonline.org.skaitykla.mruni.eu/HOL/Page?handle=hein.intyb/svnsl0037&div=12&collection=inty
b&set_as_cursor=0&men_tab=srchresults>.
Scott, R. E. The Case for Formalism in Relational Contract. Northwestern University Law Review
<http://heinonline.org.skaitykla.mruni.eu/HOL/Page?handle=hein.journals/illlr94&div=35&collection=journ
als&set_as_cursor=0&men_tab=srchresults>.
Wilhelmsson, Th. 1995. Social Contract Law and European Integration. Dartmouth: Dartmouth
Publishing Company Limited.
168
SUMMARY:
THE LEGITIMACY OF JUDICIAL INTERVENTION INTO COMMERCIAL
CONTRACTUAL RELATIONSHIP IN CLASSICAL, RELATIONAL AND
SOCIAL CONTRACT LAW THEORIES
Viktorija Budreckienė
viktorija.budreckiene@gmail.com
Purpose – to analyze the fundamental provisions of classical, relational and social contract
law theories, with particular emphasis on rules legitimizing the judicial intervention into the
commercial contractual relationship.
Methodology – theoretical methods (historical, analytic, comparative and systematic) had
been applied in the research.
Findings – the author of the article analyzes the fundamental provisions of chosen contract
law theories and finds that it is essential to understand the substance of these theories and to
choose, what is more, clearly define the main guidelines which are used for reasoning of contract
freedom limitation. Such conclusion is made taking into the consideration the differences of
separate contract law theories and the importance of the theoretical reasoning of legal system,
which also ensures efficient functioning of it.
Research limitations – the research has been limited to the analysis of fundamental and
characteristic provisions of classical, relational and social contract law theories and their
provisions on judicial intervention into commercial contractual relationships.
Practical implications – the findings of the research can be applied by legislators passing
laws applied to commercial contractual relationships, judges solving commercial disputes, as
well, by the businessmen evaluating possible outcomes of disputes arising regarding commercial
contracts concluded by them.
Originality/Value – to the knowledge of the author, classical, relational and social contract
law theories and their provisions on judicial intervention into commercial contractual relations
have not been consistently analyzed and compared by Lithuanian scholars. Relatively some
attention has been attracted by fundamental value of classical contract law - freedom of contract
and its limitations, particular aspects of which have been analyzed by J. Gumbis, G. Šulija, R.
Lazauskaitė, S. Drazdauskas, A. Jakaitė. However, these scholars have not analyzed the
provisions of classical contract law theory coherently. The researches of E. Klimas and V.
Jurgaitis, also D. Ambrasienė, S. Cirtautienė, A. Dambrauskaitė, S. Selelionytė - Drukteinienė,
A. Tikniūtė have to be mentioned, as relational and social contract law theories, albeit sparsely,
have been discussed.
Keywords: commercial contractual relationship, businessman, contract law theory, judicial
intervention.
Research type: general review.
169
MOKESČIŲ NAŠTOS ĮTAKOS
VALSTYBĖS FINANSINIAM STABILUMUI
MODELIAVIMAS
Aistė Valentinaitė
Kauno Technologijos Universitetas, Lietuva
aiste.valentinaite@gmail.com
Simonas Skaržauskas
Kauno Technologijos Universitetas, Lietuva
simonas.skarzauskas@gmail.com
Santrauka
Tikslas – įvertinti mokesčių naštos lygio įtaką valstybės finansiniam stabilumui. Norint
pasiekti šį tikslą, keliami šie uždaviniai: teorinių šaltinių ir atliktų tyrimų valstybės finansinio
stabilumo bei mokesčių naštos temomis apibendrinimas; tyrimo identifikavimas bei tyrimo
metodologijos pagrindimas kintamųjų tarpusavio ryšių vertinimui; empirinis mokesčių naštos
įtakos valstybės finansiniam stabilumui vertinimas, tiriant Ekonominio bendradarbiavimo ir
plėtros organizacijos valstybėse narėse.
Struktūra/Metodologija – Pirmiausia atliekama literatūros analizė, kuria siekiama
apibendrinti ir apibrėžti svarbiausius mokesčių naštos ir valstybės finansinio stabilumo
konceptus. Remiantis teorinėmis įžvalgomis parengiamas metodologinis tyrimo modelis
tarpusavio ryšiams tarp kintamųjų įvertinti. Teorinis modelis yra empiriškai patikrinamas
naudojant statistinius metodus: stnadartizaciją, klasterių analizę bei koreliacinę/regresinę
analizes.
Rezultatai – Atlikus Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalių
klasterizavimą ir suskirsčius jas į tris grupes, pasižyminčias skirtinga mokesčių našta (aukšta,
vidutine, žema) pastebėti skirtingi finansinių sistemų stabilumo pokyčiai tarp grupių 2000 –
2012 m. laikotarpyje, kuris pasižymėjo finansų ir ekonominėmis krizės. Aukštą ir vidutinę
mokesčių naštą turinčios šalių grupės pasižymėjo didesniu valstybės finansiniu stabilumu negu
grupė su žema mokesčių našta. Koreliacinė ir regresinė analizės parodė silpną ryšį tarp bendros
mokesčių naštos ir valstybės finansinio stabilumo. Detalesnė analizė atskleidė statiškai
reikšmingus ryšius tarp analizuojamų sričių žemos mokesčių naštos šalių grupėje, tačiau
nustatyti vieningo priklausomybės tipo ir poveikio tarp bendros mokesčių naštos ir valstybės
finansinį stabilumą įtakojančių veiksnių nepavyko.
170
Tyrimo apribojimai ir rekomendacijos tolimesniems tyrimams – Kaip tyrimo apribojimą
galima įvardinti tyrimo imtį, kuri apsiriboja Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros
organizacijos valstybėmis narėmis, taip pat apibrėžtu 2000 – 2012 metų tyrimo laikotarpiu.
Norint pateikti gilesnes apibendrinančias išvadas būtų naudinga praplėsti analizuojamų šalių
skaičių, taip pat ateityje pakartoti tyrimą pasikeitus ekonominei situacijai tiriamose šalyse. Dėl
kompleksinės tiriamojo reiškinio prigimties, viename darbe sudėtinga identifikuoti visus
kritinius veiksnius ir įvertinti sudėtingus tarpusavio ryšius, todėl tyrimo dimensijų išplėtimas,
papildymas, kitų tyrimo metodų panaudojimas galėtų tapti tolimesnių mokslinių tyrimų objektu.
Raktiniai žodžiai: Valstybės finansinis stabilumas, mokesčių našta, EBPO šalys.
Tyrimo tipas: empirinis tyrimas.
Įvadas
Šiuolaikiniame moderniame pasaulyje, kai dėl globalizacijos procesų valstybių
ekonomikos tapo viena nuo kitos neatsiejamos, finansinės ir ekonominės krizės nebeturi
sienų. Dėl šių priežasčių valstybės finansinio stabilumo vertinimas tapo svarbus ne tik
lokaliai, bet ir tarptautiniu mastu. Valstybės finansinio stabilumo analizės aktualumas
pirmą kartą buvo įvertintas po 1997 metų Azijos finansinės krizės. Šios srities vertinimas
dar labiau suaktyvėjo įvykus pastarajai finansinei ir ekonominei krizei. Šie įvykiai
sąlygojo poreikį teikti viešą, ir dar svarbiau profesionalią nuomonę apie valstybės
finansinį stabilumą paremtą naujausiais ir patikimais empiriniais duomenimis.
Mokslinėje literatūroje (Hawkins ir Klau, 2000; Nelson ir Perli, 2005; Gray, 2007)
vieningai sutariama, kad būtina tirti minėtą sritį kompleksiškai, integruojant į analizę
įvairių sričių pokyčius. Viena svarbiausių finansinių organizacijų globaliu mastu
Tarptautinis valiutos fondas (TVF) valstybės finansinį stabilumą apibrėžė kaip
ekonomikos, viešųjų finansų ir finansinės sistemos junginį. Šių sričių pokyčiai
neatsiejami nuo plačiai mokslininkų(Keller ir Schanz, 2013;Vainienė, 2003; Kaštan,
2009) tyrinėjamos valstybės mokesčių politikos, tačiau ekonomikos tyrėjai nesutaria dėl
mokesčių naštos lygio poveikio valstybės finansiniam stabilumui. Pastebėtina, kad
mokesčių naštą nagrinėjančios mokslinės pastangos buvo sukoncentruotos tik į atskirai
vertintas ekonomikos (Kaštan, Machova, 2010;Burn, 2004, Kiss, 2005) ir viešųjų finansų
(Amadeo, 2013;Laffer, 2004) sferas, tačiau kompleksiškai TVF apibrėžtos finansinio
stabilumo dedamosios nebuvo tiriamos.
Valstybės finansinio stabilumo vertinimas
Stabilumo ir augimo paktas, pasirašytas 28 Europos sąjungos valstybių narių,
išskiria tris sritis – viešųjų finansų stabilumo, finansinės sistemos stabilumo ir
subalansuoto ekonominio augimo, kaip pagrindinius veiksnius įtakojančius ekonominės
ir monetarinės sąjungos stabilumą. Todėl galima apibrėžti valstybės finansinį stabilumą
171
kaip šių trijų sričių junginį (žr. 1 pav.). Tokia valstybės finansinio stabilumo sąvoka
sąlygoja poreikį vertinti šių sričių pokyčius kompleksiškai.
Finansinės
sistemos
stabilumas
Subalansuotas
ekonomikos
augimas
Viešųjų finansų
stabilumas
Valstybės
finansinis
stabilumas
1 pav. Valstybės finansinio stabilumo sąvoka
Viešojo sektoriaus finansinio stabilumo indeksas straipsnyje sudarinėjamas
remiantis Anna Fedec (2009) sukonstruotu TE indeksu. Indekso konstrukcija susideda iš
3 subindeksų, analizuojančių finansų rinkų rodiklius, ekonomkos rodiklius bei reitingų
agentūrų vertinimus. Subindeksų analizuojamos sritys ir jų svoris bendroje indekso
struktūroje paremti minėtu TE indeksu, tačiau subindeksus sudarantys rodikliai
parinkti autoriaus pagal jų tinkamumą charakterizuoti tiriamas sritis (žr.2 pav.).
2 pav. Viešojo sektoriaus finansinio stabilumo indekso struktūra
Ekonominių rodiklių grupę sudaro keturi indikatoriai, kurie daro stiprią įtaką
viešojo sektoriaus finansiniam stabilumui. Pirmasis iš jų – centrinės valdžios skola kaip
dalis nuo BVP. Tai yra viena iš svarbiausių reikšmių vertinant valstybės finansus,
kadangi esant per aukštam skolos lygiui investuotojai gali prarasti pasitikėjimą
valstybės biudžeto stabilumu ir skolinti aukštesnėmis palūkanų normomis arba iš vis
172
neinvestuoti. Būtent palūkanų normų dydis lemia centrinės valdžios palūkanines
išlaidas, kuris yra antrasis šios grupės rodiklis. Rodikliu yra matuojama, kokia dalis
biudžeto yra išeikvojama aptarnaujant centrinės valdžios skolą bei kokią naštą ji sukuria
viešiesiems finansams. Indekso struktūroje taip pat yra vienas svarbiausių ekonomikos
būklę ir pajėgumą vertinantis BVP gyventojui rodiklis. Paskutinis ekonominių rodiklių
grupėje rezervų ir importo santykinis rodiklis rodo šalies pajėgumą užtikrinti stabilų
nacionalinės valiutos kursą.
Antroji rodiklių grupė – finansų rinkų rodikliai, atspindi viešųjų finansų rizikas
patiriamas finansų rinkose. Šios grupės rodikliai identifikuoja investuotojų pasitikėjimą
tiek šalies viešaisiais finansais, tiek visa šalies ekonomika. Vyriausybės obligacijų
pajamingumo svyravimas antrinėje rinkoje ir valiutos kurso svyravimas matuojamas
variacijos koeficientu naudojant savaitinius duomenis.
Trečioji ir pagrindinė šiame indekse rodiklių grupė susideda iš kredito reitingų
agentūrų vertinimo šalies leidžiamoms ilgo laikotarpio (dešimties metų) obligacijoms. Šie
reitingai yra vieni iš pagrindinių kriterijų investuotojams vertinant šalies biudžeto
galimybes aptarnauti ir grąžinti savo skolas. Kredito reitingų agentūrų vertinimuose
atspindi ne tik viešojo sektoriaus finansų rodikliai, tačiau ekonominė, socialinė ir politinė
situacija šalyje. Todėl šie reitingai yra tinkami ir patogūs instrumentai vertinant šalies
viešųjų finansų stabilumą.
1 lentelė. Įverčių prisiskyrimas reitingams
Įvertis
100
95
90
85
80
75
70
65
60
55
50
45
S&P
AAA
AA+
AA
AAA+
A
ABBB+
BBB
BBBBB+
BB
Moody‘s
Aaa
Aa1
Aa2
Aa3
A1
A2
A3
Baa1
Baa2
Baa3
Ba1
Ba2
Fitch
AAA
AA+
AA
AAA+
A
ABBB+
BBB
BBBBB+
BB
Įvertis
40
35
30
25
20
15
5
S&P
BBB+
B
BCCC+
CCC
CCCCC
C
Moody‘s
Ba3
B1
B2
B3
Caa1
Caa2
Caa3
Ca
C
0
D
/
10
Fitch
BBB+
B
BCCC
DDD
DD
D
Indekse trijų didžiųjų kredito reitingų agentūrų (S&P, Moody’s, Fitch) reitingai
paverčiami į skaitinę reikšmę (žr. 1 lentelė). Toks reitingų vertinimas yra lengviau
suprantamas ir vizualizuojamas bei suteikia galimybę tirti ir lyginti reitingus
skirtinguose laikotarpiuose ir tarp skirtingų šalių.
Galiausiai apskaičiuojant viešųjų finansų stabilumo indeksą visiems trims
aprašytiems subindeksams, apskaičiuotiems su sunormalizuotomis reikšmėmis, yra
priskiriami svoriai (žr. 1 pav. ir 1 formulę). Viešųjų finansų stabilumą atspindintis
indeksas konstruojamas pasitelkiant šią formulę:
𝑉𝑉𝑉𝑉𝑉𝑡 =
��𝑡 + ��
��𝑡
3 𝐾𝐾𝐾𝐾
𝐸𝐸𝐸𝐸𝑡 + 𝐹𝐹𝐹𝐹𝐹
5
(1)
173
Kredito reitingų agentūrų vertinimui suteikiamas 60% svoris indekse. Toks didelis
kredito reitingų svoris paaiškinamas didele jų įtaka investuotojų požiūriui į viešųjų
finansų situacija šalyje. Taipogi kreditų reitingai atspindi ne tik rodiklių reikšmių
pokyčius, bet ir kvalifikuotų ekspertų nuomonę. Tai leidžia įvertinti ne tik finansinių ir
ekonominių veiksnių poveikį. Ekspertai naudodamiesi plačia duomenų baze gali pateikti
išsamų vertinimą ir apie politinius bei socialinius šalies situacijos aspektus, įvertinti
šalies vaidmenį pasaulio ekonomikoje. Dėl šių priežasčių indekso reikšmės atspindi ne tik
kiekybinės, bet ir kokybinės analizės rezultatus. Tuo tarpu finansų rinkų ir ekonominių
rodiklių subindeksai turi 20% svorį bendroje indekso struktūroje. Nors šių subindeksų
svoris bendroje indekso struktūroje mažesnis, jų analizuojami rodikliai leidžia suteikti
lankstesnį viešųjų finansų stabilumo vertinimą nei tuo atveju kai analizei naudojami tik
kredito reitingai.
Finansinės sistemos stabilumas straipsnyje vertinamas sudarant bendrą finansinės
sistemos stabilumo indeksą (BFSSI), kurį Rumunijos, Jamaikos, Čekijos respublikos ir
kitų šalių finansinių sistemų vertimui naudojo Van den End (2006), Albulescu (2010),
Gersl ir Hermanek (2006). Bendrą finansinės sistemos stabilumo indeksą sudaro 19
skirtingų rodiklių (žr. 2 lentelę). Šie indikatoriai atspindi skirtingas finansinio stabilumo
dimensijas: finansinį išsivystymą, finansinį pažeidžiamumą, finansinį patikimumą bei
pasaulio ekonomikos klimatas. Remiantis šiomis dimensijomis sudaryti keturi
subindeksai siekiant atspindėti jų daromą įtaką finansinės sistemos stabilumui.
2 lentelė. Bendras finansinės sistemos stabilumo indeksas (BFSSI)
Rodiklis
Akcijų rinkos kapitalizacija / BVP
Visos paskolos / BVP
Grynoji palūkanų marža
Bankų koncentracijos rodiklis (C5)
Infliacijos rodiklis
Biudžeto deficitas (perteklius) / BVP
Einamosios sąskaitos deficitas (perteklius) / BVP
REER (angl. Real Effective Exchange Rate)
Paskolos privačiam sektoriui / Visos paskolos
Paskolos / Indėliai
Indėliai / M2
(Bankų rezervai / Indėliai) / (M0 / M2)
Neveiksnios paskolos / Visos paskolos
Bankų kapitalas / Bankų turtas
Z-score rodiklis
Likvidumo rodiklis
Pasaulio ekonomikos augimas
Pasaulio infliacijos rodiklis
Ekonominio klimato indeksas
Įtaka
+
+
+
+
+
+
+
+
+
+
+
+
+
Subindeksas
Finansinio išsivystymo
subindeksas (FISI)
Finansinio pažeidžiamumo
subindeksas (FPSI)
Finansinio patikimumo
subindeksas (FPASI)
Pasaulio ekonomikos klimato
subindeksas (PEKSI)
Finansinio išsivystymo subindekso (FISI) reikšmės parodo finansinės sistemos
išsivystymo lygį. Akcijų rinkos kapitalizacijos ir BVP santykinis rodiklis rodo kapitalo
rinkos išsivystymą, o visų paskolų ir BVP santykis suteikia informaciją apie kredito
174
institucijų galimybes vykdyti savo tarpininkavimo funkcijas. Šių rodiklių reikšmių
padidėjimas lemia aukštesnę minėto subindekso vertę. Grynoji palūkanų marža yra
apibrėžiama kaip skirtumas tarp skolinimo ir skolinimosi palūkanų normų. Aukštesnė
grynoji palūkanų marža yra interpretuojama kaip didesnis neefektyvumas
tarpininkavime ir resursų paskirstyme, kai tuo tarpu žemesnė grynųjų palūkanų marža
indikuoja apie išaugusį efektyvumo lygį finansinėje sistemoje. Taigi, aukštesnė grynoji
palūkanų marža yra atvirkščiai susijusi su finansiniu išsivystymu ir neigiamai veikia
BFSSI. C5 rodiklis taip pat yra įtrauktas į šį subindeksą ir atspindi koncentracijos lygį
bankiniame sektoriuje. Pastarųjų dešimtmečių finansinės krizės lėmė didelio masto
bankų ir jų grupių susijungimus, lėmusius staigius bankų sektoriaus koncentracijos lygio
padidėjimus daugelyje valstybių. Tačiau atlikti moksliniai tyrimai parodė, jog įvykių
vystymasis susijęs su šio sektoriaus efektyvumo padidėjimu (Bailey, 2007). Remiantis
šiais teiginiais, koncentracijos rodiklio reikšmių padidėjimas yra interpretuojamas kaip
teigimą įtaką stabilumui darantis veiksnys.
Finansinio pažeidžiamumo indekso (FPSI) rodikliai sudaryti iš makroekonominių
bei bankinio sektoriaus finansavimo struktūros kintamųjų. Finansinio pažeidžiamumo
indeksas atspindi kaip gerai finansinė sistema gali sureaguoti į įvarius finansinius šokus
ir stresus. Infliacijos rodiklis ir fiskalinis biudžeto deficitas kaip dalis nuo BVP yra
įtraukti į indeksą kaip investuotojų pasitikėjimo šalies ekonomika signalas, kuris stipriai
įtakoja finansų rinkas ir finansinį stabilumą. Einamosios sąskaitos deficito ir BVP
santykis indikuoja šalies jautrumą išorės šokams. Į subindeksą taip pat įtrauktas realaus
efektyvaus valiutos kurso (REER) absoliutūs pokyčiai, kurie atspindi valiutos kurso
korekcijas, kurios turi didelę įtaką šalies ekonominiam stabilumui. Paskolų privačiam
sektoriui ir visų paskolų santykinis rodiklis atspindi privataus sektoriaus finansavimą ir
galimybes bankiniam sektoriui didinti efektyvių investicijų apimtis. Paskolų procentinė
dalis indėlių portfelyje yra orientacinis rodiklis, parodantys ar finansinės institucijos
susiduria su sunkumais efektyviai vykdyti tarpininkavimo funkcijas. Indėlių procentinės
dalies nuo M2 sumažėjimas signalizuoja apie mažėjančias santaupas ir padidėjusį
vartojimą. Tai gali paskatinti infliacinius procesus ekonomikoje, kurie turi didelę reikšmę
finansiniam stabilumui. Paskutinis rodiklis finansinio pažeidžiamumo indekso
struktūroje yra bankų rezervų ir indėlių santykinio rodiklio santykis su M0 ir M2
santykiniu rodikliu. Rezervų ir indėlio santykis atspindi bankinio sektoriaus galimybes
susidoroti su didelio masto indėlių atsiėmimu. Tuo tarpu M0 ir M2 santykis matuoja
pinigų likvidumą ekonomikoje. Aukštas likvidumas ekonomikoje kartu su žemu rezervų
lygiu sąlygoja išaugusį pažeidžiamumą bankinėje sistemoje.
Kintamieji, esantys finansinio patikimumo indekso (FPASI) sudėtyje, indikuoja
kredito institucijų mokumą. Neveiksnių paskolų ir visų paskolų santykis atspindi bankų
paskolų kokybę, o bankų kapitalizacijos lygis matuojamas kapitalo ir turto santykiu. “Zscore” rodiklis matuoja nemokumo rizikos tikimybę. Likvidumo rodiklis rodo bankų
atsparumą pinigų srautų šokams (Gersl ir Hermanek, 2006).
Į pasaulio ekonomikos klimato indeksą (PEKSI) įtraukti rodikliai, kurie iš esmės
įtakoja tiek vietinių, tiek užsienio investuotojų pasitikėjimo lygį finansinėje sistemoje.
Indeksą sudaro pasaulio BVP augimas, pasaulio infliacijos rodiklis bei pasaulio
175
ekonomikos klimato indeksas, sudarytas Ekonominių studijų ir Ekonominių tyrimų
instituto centro (CESifo).
Iš aptartų subindeksų galiausiai sudaromas bendras finansinės sistemos stabilumo
indeksas:
��𝑡 + 8 ��
��𝑡 + 3 𝑃𝑃𝑃𝑃𝑃
��𝑡
4 𝐹𝐹𝐹𝐹
𝐹𝐹𝐹𝐹𝑡 + 4 𝐹𝐹𝐹𝐹𝐹
𝐵𝐵𝐵𝐵𝐵𝑡 =
(2)
19
Bendro finansinio stabilumo indekso rodikliams priskirti lygus svoriai, tačiau
subindeksų svoriai yra nevienodi. Finansinio pažeidžiamumo indeksas turi didžiausia
svorį bendrajame indekse, tuo tarpu pasaulio ekonomikos klimato indeksui suteiktas
mažiausias svoris. Finansinio pažeidžiamumo indeksas turi didžiausią reikšmę
bendrajam indeksui, nes apima plačiausią rizikų grupę: makroekonomines rizikas ir
specifinius bankinio sektoriaus veiksnius.
Ekonomikos stabilumo vertinimas darbe atliekamas skaičiuojant Ekonomikos
stabilumo indeksą, paremtą Riley (2009) išskirtais aštuoniais svarbiausiais makro
ekonominę padėtį atspindinčiais rodikliais. Svoriai indekse nustatyti pasiremiant įvairių
autorių išreikštomis nuomonėmis apie didžiausią įtaką ekonomikos stabilumui darančius
rodiklius. Ekonomikos stabilumo indeksas susideda iš 8 rodiklių, kurių reikšmių augimas
turi teigiamą arba neigiamą įtaką bendram indeksui (žr.lentelę 3).
3 lentelė. Ekonomikos stabilumo indeksas
Rodiklis
Infliacija
BVP augimas
Nedarbo lygis
Einamosios sąskaitos balansas
Valstybės biudžeto deficitas / perteklius
Trumpalaikių palūkanų normų svyravimas
Ilgalaikių palūkanų normų svyravimas
Valiutos kurso stabilumas
Įtaka
+
+
+
-
Svoris indekse
30%
30%
20%
20%
Tarptautinis valiutos fondas, Kondratovs (2012), Larmore (2014) ir kiti pagrindine
sąlyga ekonomikos stabilumui laiko ekonomikos augimą esant mažai infliacijai šalyje.
Autorių teigimu, ši sąlyga įtakoja kitus ekonominius procesus leidžiančius sudaryti
prielaidą ekonominiam stabilumui. Dėl šių priežasčių infliacijos ir BVP rodikliams
suteikiamas didžiausias svoris konstruojamame indekse.
Stabilios ekonomikos privalumas turėtų būti žemas nedarbo lygis, kuris indikuotų
apieaktyvią ūkinę veiklą šalyje. Einamosios sąskaitos balanso duomenys leidžia įvertinti
valstybės prekybos ir užsienio investicijų padėtį šalyje, o valstybės biudžeto duomenis
apie centrinės valdžios finansų tvarumą. Nedarbo lygio, einamosios sąskaitos balanso ir
valstybės biudžeto deficito (pertekliaus) rodikliai įtraukiami į pirmąjį subindeksą (ERSI).
Bendri nestabilumo požymiai yra užsitęsusi ekonomikos recesija, auganti infliacija
gali sąlygoti smarkų valiutų kursų svyravimą, kuris sukeltų dar daugiau problemų
subalansuotam ekonomikos vystymusi. Stabilus ūkio augimas ir kainų stabilumas leidžia
išlaikyti neaukštą trumpo ir ilgojo laikotarpio palūkanų normų lygį, o tai svarbu
mažinant skolų aptarnavimo kainą tiek gyventojams, tiek verslui. Todėl trumpalaikių ir
176
ilgalaikių palūkanų bei nacionalinės valiutos kurso svyravimas, kuris vertinamas
skaičiuojant variacijos koeficientą, yra įtrauktas į indekso struktūrą (FRR).
Ekonominio stabilumo indeksas sudaromas pasinaudojus infliacijos, BVP ir dviejų
sudarytų subindeksų reikšmėmis, apskaičiuotomis sunormalizavus rodiklių duomenis.
Taigi indekso reikšmę apskaičiuojanti formulė apibrėžiama taip:
��𝑡 + 2 𝐹𝐹𝐹𝐹𝐹
��𝑡
3 𝐼𝐼𝐼𝑡 + 3 𝐵𝐵𝐵𝑡 + 2 𝐸𝐸𝐸𝐸
𝐸𝐸𝐸𝑡 =
,
(3)
10
Subindeksų struktūroje rodikliai turėjo lygius svorius, tačiau konstruojant
ekonominio stabilumo indeksą rodikliams ir subindeksams buvo priskirti skirtingi
įverčiai. Dėl minėtos BVP ir infliacijos rodiklių dinamikos svarbos ekonominiam
stabilumui šiems indikatoriams suteikiamas didžiausias svoris indekse – po 30%, o dviem
subindeksams – po 20%.
Mokesčių naštos vertinimas
Mokesčių naštos įvertinimui skirtų metodų įvairovė yra didelė. Jie skiriasi ne tik
skirtingų duomenų naudojimu, bet ir rezultatų išraiškomis. Tad siekiant užsibrėžto
darbo tikslo įvertinti mokesčių naštos lygio įtaką valstybės finansiniam stabilumui
atlikta mokslinės publikacijose naudojamų mokesčių naštą skaičiuojančių metodų
apžvalga. Lentelėje Nr. 4 pateikiami ekonomistų ir įvairių institucijų bei organizacijų
siūlomi mokesčių naštą vertinantys metodai:
4 lentelė. Mokesčių naštos vertinimas
Naudoja vertinimui
Santykinis dydis
Metodo aprašymas
EBPO, Pasaulio bankas, Lietuvos
statistikos departamentas
Diamond, Mirrlees (1971)
Ekonominės analizės
departamentas
Meškauskienė , Tvaronavičienė
(2003)
Mokesčių našta nustatoma mokestinių pajamų ir BVP santykiu.
Tax foundation, Adam Smith
institutas, Lietuvos laisvosios
rinkos institutas
Devereux, Griffith (1998),
Elschner, Vanborren (2009),
Alexander Klemm (2008)
„Forbes“
Keller ir Schanz (2013)
Mokesčių našta vertinama skaičiuojant Laisvės nuo mokesčių dieną.
Diena apskaičiuojama įvertinus visus sumokamus mokesčius bei
gaunamas pajamas ir išreiškiant jų santykį dienomis per metus.
Mokesčių našta apibrėžiama skaičiuojant vidutinius efektyvius
mokesčių tarifus, kurie apskaičiuojami simuliuojant investicijas
analizuojamoje šalyje.
Skaičiuoja šalių mokesčių naštos indeksą sudedant mokesčių tarifus.
Vertindami 16 skirtingų faktorių, kurie apibūdina mokestinę aplinką,
skaičiuoja mokesčių patrauklumo indeksą.
Mokesčių naštą vertina pagal bendrą mokesčių tarifą, laiką
sugaištama administruojant mokesčius ir mokėjimų skaičių.
Sudaro valstybės mokesčių naštos indeksą remdamiesi realiais
mokesčių tarifais pagal ekonomines funkcijas.
„Pricewaterhousecoopers“,
Pasaulio bankas
Kotlan ir Machova (2012)
Mokesčių našta vertinama kaip valdžios išlaidų ir BVP santykis.
Vertinant mokesčių naštą skaičiuoja realųjį pelno mokesčio tarifą ir
mokesčio mokestinės naštos rodiklį ekonominėse veiklose.
Mokesčių našta vertinama mokestinių pajamų ir BVP santykiu
atsižvelgiant į BVP struktūra. Vertinama kaip keičiasi mokesčių
našta kintant ekonominių veiklų daliai šalies BVP struktūroje.
Kiti
177
Plačiausiai naudojamas mokslinėse analizėse bei politinėje erdvėje mokestinės
naštos skaičiavimo metodas yra mokestinių pajamų ir BVP santykis. Tokį metodo
populiarumą sąlygoja paprastas rodiklio apskaičiavimas ir lengvai prieinami duomenys.
Šį rodiklį lygindami mokestinę naštą tarp valstybių naudoja
tokios prestižinės
organizacijos kaip EBPO bei Pasaulio bankas. Šiuo metodu apskaičiuotas rodiklio
reikšmes pateikia beveik visų šalių statistikos agentūros ir departamentai, taip pat ir
Lietuvos. Nors ir dažnai naudojamas šis rodiklis susilaukia vis daugiau priekaištų
vertinant jį tarp skirtingų valstybių ir laikotarpių (Messere ir Owens, 1987, EBPO, 2000,
Burn, 2004, Kiss, 2005). Mokslininkai abejoja ne tik dėl rodiklio vardiklio – BVP kaip
tinkamos bazės palyginimams naudojimo, bet ir dėl to, jog ekonomikos vystymosi
cikliškumas skirtingai įtakoja mokestines pajamas ir BVP.
Diamond ir Mirrlees (1971) pasiūlė mokesčių naštą skaičiuoti ne kaip mokestinių
pajamų ir BVP santykį, o kaip valdžios išlaidų per tam tikrą laikotarpį ir BVP santykį,
nes tokiu būdu yra įvertinamos ir valstybės biudžeto deficitu finansuojamos išlaidos. O
tai aktualu vertinant šalis turinčias biudžeto deficitą ilgesnėje perspektyvoje. Be to
autoriai teigė, jog skirtumą tarp minėto rodiklio reikšmės bei mokestinių pajamų ir BVP
rodiklio reikšmės galima vertinti ir analizuojant ar ieškant efektyvaus bendro mokesčių
tarifo dydžio.
JAV organizacija „Tax foundation“, vertinanti mokesčius ir mokesčių sistemą, 1900
m. pasiūlė įsivertinti kiek dienų metuose dirbama mokesčiams sumokėti arba autorių
teigimu „valdžiai“. Skambiai pavadintu metodu „Laisvės nuo mokesčių diena“
apskaičiuojamas visų sumokamų mokesčių bei gaunamų pajamų santykis, kuris
išreiškiamas dienomis metuose. Kiek vėliau „Laisvės nuo mokesčių dieną“ pradėta
skaičiuoti ne tik JAV, bet ir kitose valstybėse, taigi atsirado galimybė palyginti mokesčių
naštą tarp šalių. Mokesčių našta Lietuvoje šiuo metodu vertina Lietuvos laisvosios rinkos
institutas.
Mokesčių naštą vertinti kaip vidutinius efektyvius (faktinius) mokesčių tarifus savo
darbuose siūlo Devereux ir Griffith (1998). Jų pasiūlytas metodas dažnai naudojamas
moksliniuose straipsniuose ir politinėse analizėse. Autorių pasiūlytu būdu vertinama
mokesčių įtaka investicijoms, o tai įgalina palyginti mokestinę aplinką tarp valstybių.
Metodas parodo skirtumus tarp įstatymų numatytų tarifų ir realiai esančių arba
patiriamų vykdant veiklą. Pasinaudojus minėta metodika Elschner ir Vanborren (2009)
lygino Europos sąjungos ir kitų svarbių jai valstybių įmonių pelno mokesčio įtaką, o
Klemm (2008) vertino ar mokesčių konkurencija tarp EBPO šalių narių įtakojo mokesčių
reformas šiose šalyse.
Viena naujesnių metodikų vertinti nagrinėjamą temą pasiūlė Keller ir Schanz (2013)
sudarydami „Tax Attractiveness Index“ indeksą. Vertindami 16 skirtingų faktorių, kurie
apibūdina mokestinę aplinką, autoriai skaičiuoja mokesčių patrauklumo indeksą
Europos šalyse. Tačiau be jau ankstesniuose kitų autorių indeksuose naudotų mokesčių
tarifais grįstų rodiklių „Tax Attractiveness Index“ metodologijoje naudojami tokie
faktoriai kaip dvigubų apmokestinimo išvengimo sutarčių tinklas, narystė Europos
sąjungoje ir kiti. Autoriai teigia, jog toks indekso sudarymo būdas leidžia labiau
178
atspindėti ne tik mokestinę aplinką, bet ir teisinę aplinką, kuri smarkiai įtakoja
pastarąją.
Šalyje esančios mokestinės naštos vertinimui pasirinktas WTI indeksas. Šis
indeksas sukurtas Kotlan ir Machova (2012), skirtas palyginti mokestinę naštą tarp
EBPO šalių. Autoriai teigia, jog ne taip kaip mokestinė našta (angl. „tax quota“), WTI
indeksas nėra apsiribojęs vien tik mokestinių pajamų ir nominalaus BVP santykio
vertinimu bei siekia įvertinti ir kitus aspektus, kurie stipriai įtakoja ekonominių
subjektų patiriamą realią mokesčių naštą. Indeksas apima visus EBPO narių mokesčius,
išskyrus tik tokius mokesčius, kurie yra tokie specifiniai, jog neįmanomas jų palyginimas
tarptautiniu mastu yra neįmanomas. Autoriai indekso skaičiavimui naudoja penkių
kategorijų rodiklius: įmonių pajamų mokesčių, fizinių asmenų pajamų mokesčių,
pridėtinės vertės mokesčių, fizinių asmenų turto mokesčių bei kitų vartojimo mokesčių.
Kiekvienas iš rodiklių turi po kelias subkategorijas, kurias skaičiuojant atsižvelgiama ne
tik į standartinius mokesčių tarifus, tačiau ir į mokesčių išimtis, lengvatinius tarifus,
mokesčių administravimą, mokesčių progresyvumą bei kitus faktorius. WTI indeksas
yra daugiakriterijinis indeksas, atspindintis skirtingų mokesčių grupių, paremtų EBPO
klasifikacija, naštą (žr. 3pav.).
3 pav. „World tax index“ indekso struktūra (Kotlan ir Machova, 2012)
179
VPM subindeksas vertina mokesčių naštą tenkančią įmonėms, FAPM subindeksas
identifikuoja mokesčių naštą kylančią iš fizinių asmenų pajamų apmokestinimo,
įskaitant ir socialinio draudimo įmokas. PVM subindeksas reprezentuojapridėtinės vertės
ar pardavimo (angl. sales tax) mokesčių naštą. TM subindeksas atspindi mokesčių naštą
susijusią su turto mokesčiais, o KVM – su kitais vartojimo mokesčiais.
WTI indeksas unikalus tuo, jog skaičiavimams yra naudojama tiek kiekybiniai
duomenys, tiek kokybiniai duomenys – kvalifikuotų ekspertų nuomonė (KEN).
Kvalifikuotų ekspertų nuomonės sudaryta iš apklausos, vykusios kiekvienoje EBPO
šalyje narėje, rezultatų. Ekspertai apklausoje išreiškė savo nuomone kokią dalį naštos,
paskirstant šimtą procentinių dalių, kiekvienas rodiklis sudaro subindekso struktūroje ir
kiek kiekvienas subindeksas sudarė bendroje mokestinėje naštoje. Taigi, subindeksai
skirtingoms mokesčių grupėms apskaičiuojami naudojantis šia formule:
𝑁
𝑆𝑆𝑘 = � �𝑋𝑆𝑡
𝑖=1
𝐾𝐾𝐾𝑖
�,
100
(4)
kur SIk yra k-ojo subindekso reikšmė, XSt yra normalizuota i-ojo rodiklio reikšmė, o KENi
yra kvalifikuotų ekspertų priskirtas svorisi-ajam rodikliui subindekse. N yra rodiklių
skaičius subindekse. Bendrasis indeksas apskaičiuojamas sujungiant visų penkių
subindeksų reikšmes ir priskiriant jiems kvalifikuotų ekspertų suteiktus svorius:
5
𝑊𝑊𝑊 = � �𝑆𝑆𝑘
𝑘=1
𝐾𝐾𝐾𝑘
�,
100
(5)
kur KENk yra svoris priskirtas subindeksui pasinaudojus kvalifikuotų ekspertų
apklausa.
Mokesčių naštos įtakos valstybės finansiniam stabilumui tyrimas
Šioje straipsnio dalyje empiriškai tiriama mokesčių naštos įtaka valstybės
finansiniam stabilumui. Darbo objektu pasirinktos Ekonominio bendradarbiavimo ir
plėtros organizacijos (EBPO) valstybės narės. Šių valstybių grupė pasirinkta dėl
skirtingų mokesčių sistemų, ekonomikos ir finansų rinkų išsivystymo lygių. Siekiant
nustatyti valstybės finansinio stabilumo lygį 2000 – 2012 m. laikotarpiui apskaičiuojami
viešųjų finansų stabilumą, finansinės sistemos stabilumą ir ekonomikos stabilumą
vertinantys indeksai bei juos sudarantys subindeksai. Mokesčių našta straipsnyje
vertinama pagal mokesčių naštos indekso reikšmes kiekvienai EBPO valstybei.
Pirminiame tyrimo etape nagrinėjamos šalys suskirstomos į 3 panašumo grupes –
klasterius. Valstybių klasterizavimas pagal mokesčių naštos lygius leidžia tolesniuose
tyrimo etapuose vertinti skirtingų mokesčių dydžio politiką naudojančias valstybes ir jų
180
mokestinės naštos daromą įtaką valstybės finansiniam stabilumui. Naudojantis
hierarchinio klasterizavimo Ward‘o jungties metodu EBPO šalys narės suskirstytos į tris
– aukštos (11 valstybių: Australija, Austrija, Belgija, Danija, Islandija, Nyderlandai,
Norvegija, Slovėnija, Suomija, Vengrija, Turkija), vidutinės (13 valstybių:Čekija, Estija,
Graikija, Ispanija, Italija, Jungtinė Karalystė, Liuksemburgas, N. Zelandija, Portugalija,
Prancūzija, Švedija, Vokietija) ir žemos (10 valstybių: Airija, Čilė, Izraelis, Japonija, JAV,
Kanada, Meksika, Pietų Korėja, Slovakija, Šveicarija) mokestinės naštos grupes.
Panašumo matu klasterizavimo procese naudojamos WTI indekso reikšmės, atspindinčios
bendrą mokestinę naštą analizuojamose valstybėse.
Valstybės finansinis stabilumas straipsnyje vertinamas pagal trijų sričių: viešojo
sektoriaus finansinio stabilumo (VSFS), finansinės sistemos stabilumo (FSS) ir
ekonominio stabilumo (ES) pokyčius. Viešojo sektoriaus finansinio stabilumo indeksas
sudarytas iš trijų subindeksų: kredito reitingų agentūrų vertinimo, ekonominių rodiklių
ir finansinių rodiklių. Iš kurių didžiausią svorį (60%) sudaro kredito reitingų agentūrų
ilgalaikio skolinimosi vertinimas, o tai leidžia išlaikyti indekso reikšmes stabilesnes nei
vien tik ekonominių rodiklių vertinimu atveju bei neprarasti operatyvumo ir lankstumo
reaguojant į staigius pokyčius nagrinėjamoje srityje.
4 pav. Viešojo sektoriaus finansinio stabilumo indekso dinamika pagal mokesčių naštos
klasterius
Analizuojant 4 pav. pavaizduotą klasterių ir visų EBPO šalių viešojo sektoriaus
finansinio stabilumo indekso dinamiką galime pastebėti nuoseklų šalių stabilumo
augimą iki 2007 metų ir poto sekantį spartų nuosmukį. Galima daryti prielaidą, jog tokį
nuosmukį lėmė pasaulinė finansų krizė ir vėliau sekusi viešojo sektoriaus skolų krizė,
kuri ypatingai pasireiškė Europos valstybių tarpe, kurios sudaro didžiąją dalį EBPO
narių. Didžiausi pokyčiai fiksuoti vidutinės mokestinės naštos klasteryje, kurio indekso
reikšmės po 2007 metų mažėjo didžiausiu tempu ir 2012 metais tapo mažiausią viešojo
sektoriaus finansinį stabilumą turinčia šalių grupe. Šių valstybių finansai skaudžiausiai
nukentėjo nuo pasaulinės finansų krizės padarinių, nors iki kriziniu laikotarpiu ši šalių
181
grupė buvo vertinama kaip stabiliausia lyginant su kitais klasteriais. Tačiau negalima
teigti, jog visos šio klasterio šalys buvo vienodai paveiktos ekonominių ir finansinių
neramumų pasaulyje, nes svariausiai prie vidutinės mokesčių naštos klasterio indekso
nuosmukio prisidėjo Portugalijos, Ispanijos, Graikijos ir Italijos viešųjų finansų
stabilumo mažėjimas. Tačiau galima įžvelgti, jog labiausiai krizinio laikotarpio paveiktos
šalys priklausė tam pačiam klasteriui ir jog tokio mokestinė našta galėjo įtakoti tokią
viešųjų finansų stabilumo dinamiką. Tuo tarpu aukštos mokesčių naštos klasterio
indekso reikšmės iki 2007 metų augusios panašiu į bendrą visų šalių augimą, kriziniame
laikotarpyje savo įverčius mažino kur kas nuosaikiau vidutinės mokesčių naštos
klasteris. Panašią indekso dinamiką galima pastebėti ir žemos mokesčių naštos
klasteryje, tačiau bendras stabilumo lygmuo šiam klasteriui priklausančiose valstybėse
yra žemesnis.
Apibendrinant indekso dinamikos duomenis galima daryti išvadą, jog mažesnės
mokestinės naštos valstybėse viešojo sektoriaus stabilumas yra mažesnis, o aukštesnės –
didesnis. Tačiau kaip buvo pastebėta iš vidutinės mokesčių naštos klasterio šalių indeksų
dinamikos atskirų valstybių duomenis gali smarkiai skirtis, o šalys turėtų tik jiems
būdingų veiksnių įtakojančių viešųjų finansų stabilumą. Tokios sunkiai interpretuojamos
minėto indekso reikšmės skatina įvertinti kitų valstybės finansinį stabilumą įtakojančių
sričių analizę. 5 pav. pavaizduota bendro finansinės sistemos stabilumo indekso reikšmių
dinamika, kuri leidžia įvertinti finansinės sistemos situaciją analizuojamu laikotarpiu.
5 pav. Bendro finansinės sistemos stabilumo indekso dinamika pagal mokesčių naštos
klasterius
Nesunku pastebėti, jog visų analizuojamų klasterių indekso dinamikos kito labai
panašiai bei buvo artimos pasaulinio ekonomikos tendencijoms. Be to indekso reikšmės
svyravo labai mažame intervale, o tai reiškia, jog bendras pasaulio finansinės sistemos
stabilumas yra gan sunkiai paveikiamas. Todėl svaresnį dėmesį vertėtų skirti indekso
reikšmių palyginimui tarp analizuojamų klasterių. Minėtame paveiksle didžiausiomis
indekso reikšmėmis išsiskiria žemos mokesčių naštos klasteris. Tokias indekso reikšmes
sąlygoja, jog šį klasterį sudaro stipriai išvystytas finansines sistemas turinčios šalys,
182
tokios kaip JAV, Šveicarija ar Japonija. Nors analizuojamu laikotarpiu finansinio
pažeidžiamumo rodiklių įverčiai, turintys didžiausią įtaką bendrai indekso reikšmei,
mažėjo visuose klasteriuose, tačiau aukštos mokesčių naštos klasteryje šis mažėjimas
vyko mažiausiu tempu. Tai lėmė, jog šio klasterio indekso reikšmės buvo aukštesnės
lyginant su vidutinės mokestinės naštos klasterio, kurio reikšmes mažino finansinio
pažeidžiamumo ir patikimumo rodiklių reikšmės nors finansinis išsivystymas ir buvo
panašiame lygmenyje.
Galima teigti, jog žemos mokesčių naštos šalių finansinės sistemos stabiliausios, nes
yra geriausiai išvystytos ir turi aukščiausius patikimumo bei pažeidžiamumo
įvertinimus. Tuo tarpu vidutinės mokesčių naštos klasteryje esančios šalys finansinėje
sistemoje susiduria su didžiausiais iššūkiais. Iš aprašytos finansinės sistemos stabilumo
indekso dinamikos ir analizuotų pirmojoje darbo dalyje autorių darbų galime teigti, jog
finansinė sistemos situacija neatsiejama nuo ekonomikos vystymosi tendencijų.
Ekonomikos tendencijų įvertinimas leistų susidaryti tikslesnį vaizdą apie valstybės
finansinį stabilumą. Todėl 6 pav. pavaizduota ekonomikos stabilumo indekso išskirstyto
pagal mokesčių naštos klasterius dinamika, leisianti pasiekti šį tikslą.
6 pav. Ekonomikos stabilumo indekso dinamika pagal mokesčių naštos klasterius
Iš atliktų valstybės finansinį stabilumą atspindinčių indeksų apžvalgų sunku
įvertinti mokesčių naštos daroma įtaką. Todėl aiškinantis galimą mokesčių naštos įtaką
valstybės finansiniam stabilumui buvo atliekama koreliacinė ir regresinė mokesčių
naštos ir minėtų indeksų analizė. Ieškant priklausomybės naudojamos tiesinės,
kvadratinės, kubinės, eksponentinės ir logaritminės regresijos lygtys. Taip pat atlikta
detalesnė analizė, leidžianti atskleisti mokesčių naštos poveikį atskiroms veiksnių
grupėms, kurių pokyčius atspindi pasirinktų indeksų subindeksai. Pateikiama
apibendrinta koreliacinės ir regresinės analizės rezultatų lentelė (žr. 5 lentelė.), kurioje
pateiktos statistiškai reikšmingos priklausomybės ir ryšiai.
183
5 lentelė. Bendri koreliacinės ir regresinės analizės rezultatai
(bendros mokesčių naštos vertinimas)
Mokesčių naštos klasteriai:
VSFSI
FSSI
ESI
ERSIVSFSI
FRRSIVSFSI
KRSIVSFSI
FISIFSSI
FPSIFSSI
FPASIFSSI
BVPESI
INFESI
ERSIESI
FRRSIESI
Priklausomybė
Ryšys
Priklausomybė
Ryšys
Priklausomybė
Ryšys
Priklausomybė
Ryšys
Priklausomybė
Ryšys
Priklausomybė
Ryšys
Priklausomybė
Ryšys
Priklausomybė
Ryšys
Priklausomybė
Ryšys
Priklausomybė
Ryšys
Priklausomybė
Ryšys
Priklausomybė
Ryšys
Priklausomybė
Ryšys
aukštos
vidutinės
žemos
Kubinė
-
Tiesinė
+
Eksponentinė
+
Kubinė
+
Tiesinė
+
Tiesinė
+
Kubinė
+
Kvadratinė
+
Kvadratinė
Kvadratinė
+
Tiesinė
+
Kvadratinė
-
Tiesinė
Eksponentinė
+
Kubinė
+
Koreliacinė ir regresinė analizė parodė, jog bendra mokesčių našta dažniausiai
silpnai koreliuoja su valstybės stabilumą atspindinčių indeksų reikšmėmis, o jos
panaudojimas stabilumo prognozavimui gali kelti abejonių. Atliekant regresinę analizę
tarp aukštą mokestinę naštą turinčių šalių, jokia statistiškai reikšminga priklausomybė
tarp mokesčių naštos indekso ir valstybės finansinį stabilumą, nusakančių indeksų
neaptikta. Gautos statistiškai reikšmingos priklausomybės tik vidutinės ir žemos
mokestinės naštos šalių atveju (žr. 6 lentelė). Nors šis ryšys tik vidutinio stiprumo
(R=0.5).
184
6lentelė. Valstybės finansinio stabilumo indeksų regresinės lygtys
Priklausomybės
tipas
Tiesinė
Kubinė
Lygtis
𝐸𝐸𝐸𝑣 = 1.176 ∗ 𝑊𝑊𝑊𝑣 + 0.145
𝑉𝑉𝑉𝑉𝑉ž = −37.696 ∗ 𝑊𝑊𝑊ž 3 − 23.647 ∗ 𝑊𝑊𝑊ž 2 − 0,641
Determinacijos
koeficientas
0.51
0.5
Reikšm.
0.006
0.032
F
testa
11.4
4.97
Todėl ieškant būdų įvertinti mokesčių naštos įtaka valstybės finansiniam stabilumui
pasitelkta detalesnė analizė apimanti analizuojamų indeksų subindeksus. Subindeksų
reikšmių dinamikos ir regresinių lygčių analizę pradedama nuo VSFS indekso, kurį
sudaro trys subindeksai: finansų rinkų rodiklių (FRRSI), ekonominių rodiklių (ERSI) ir
kredito reitingų (KRSI) (žiūrėti 7 pav.).
7 pav. Viešojo sektoriaus finansinio stabilumo indekso subindeksų dinamika
Iš 7 pav. „Viešojo sektoriaus finansinio stabilumo indekso subindeksų dinamika“
galima įžvelgti, jog EBPO šalių finansų rinkų rodiklių subindeksas, nuosaikiai kitęs
kitais laikotarpiais, 2007 – 2010 metais fiksavo smarkiai sumažėjusias reikšmes,
atpindėjusias finansų rinkų nepasitikėjimą viešaisiais finansais. Tuo tarpu ekonominių
rodiklių ir kredito reitingų subindeksai auginę savo įverčius iki 2007 metų, vėliau fiksavo
mažėjimo tendenciją. Kredito reitingų subindeksas, mažinęs savo reikšmes kiek
spartesniu tempu, reagavo į valstybių skolų krizę, kuri privertė kredito reitingų
agentūras suteikti šalių vyriausybėms žemesnius įverčius, kas ypač ryškiai pasireiškė
euro zonos valstybių tarpe. Būtent didelis valstybių biudžetų deficito lygis ir išaugusios
palūkaninės išlaidos lėmė ekonominių rodiklių subindekso įverčių mažėjimą nuo 2007
metų, kurį švelnino tik šiuo laikotarpiu padidėjusios valstybių užsienio valiutos ir aukso
atsargos.
Atlikta regresinė analizė tarp mokesčių naštos indekso ir VSFSI subindeksų
nustatė, jog FRRSI ir WTI statiškai reikšmingo ryšio neturėjo nė vienos grupės šalių
atveju. Eksponentinės priklausomybės tipas buvo užfiksuotas tarp KRSI ir bendro
mokesčių naštos indeksų duomenų vertinant aukštos mokestinio klasterio šalis. Tuo
185
tarpu kvadratinės priklausomybės tipas pasak regresinės analizės turėtų būti
naudojimas vertinant žemų mokesčių naštos klasterio šalių ekonominių rodiklių ir
kredito reitingų subindeksų reikšmėms daromą bendros mokesčių naštos poveikį.
Siekiant įvertinti finansinės sistemos padėtį analizuojamose šalyse toliau
apžvelgiami šią sritį identifikuojantys subindeksai. Bendrą finansinės sistemos
stabilumo indeksą sudaro keturi subindeksai vertinantys pasaulio ekonomikos klimato,
finansinio išsivystymo, finansinio pažeidžiamumo ir patikimumo pokyčius (žr. 8 pav).
Nors mokesčių našta nedaro apčiuopiamos tiesioginės įtakos minėtoms sritims, tačiau
finansinės sistemos stabilumas stipriai priklausomas nuo ekonomikos ir viešųjų finansų
situacijos, kurioms mokesčių naštos poveikiu nėra abejojama.
8 pav. Bendro finansinės sistemos stabilumo indekso subindeksų dinamika
Iš 8 pav. ”Bendro finansinės sistemos stabilumo indekso subindeksų dinamika“
galima pastebėti, jog pasaulio ekonomikos klimatas nepalankiausias buvo 2001 – 2003 ir
2008 – 2009 metų laikotarpiais dėl įvairių ekonominių ir finansinių krizių. Tačiau šalių
finansinio išsivystymo subindekso reikšmės, kitais laikotarpiais nuosaikiai augusios,
krito tik per pastarąją krizę. Tokį nuosmukį lėmėsumažėjęs rinkos kapitalizacijos ir BVP
santykis bei išaugusi grynoji palūkanų marža. Finansinis patikimumas nestipriai
sureagavęs į 2007 – 2008 metų finansų rinkų sukrėtimus visu analizuojamu laikotarpiu
kito nežymiai. Tuo tapu finansinio pažeidžiamumo indeksas demonstravo reikšmių
mažėjimo tendenciją, tai lėmė realaus efektyvaus valiutos kurso (angl. REER), biudžeto
deficito ir indėlių dinamika.
Tokie finansinės sistemos stabilumo veiksnių pokyčiai teoriškai neturėtų būti
stipriai įtakoti mokestinės naštos pokyčių. Tačiau kaip minėta anksčiau darbe mokestinė
našta gali turėti netiesioginį poveikį finansinės sistemos stabilumui. Todėl 7 lentelėje
pateikiamos regresijos lygtis, kuriomis buvo nustatytas ryšys tarp bendro finansinės
sistemos stabilumo indekso subindeksų ir bendros mokestinės naštos.
186
7 lentelė.Bendro finansinės sistemos stabilumo indekso subindeksų regresinės lygtys
Priklausomybės
tipas
Kubinė
Tiesinė
Kvadratinė
Tiesinė
Kvadratinė
Lygtis
𝐹𝐹𝐹𝐹𝐹𝑎 = 65.686 ∗ 𝑊𝑊𝑊𝑎 3 − 76.836 ∗ 𝑊𝑊𝑊𝑎
𝐹𝐹𝐹𝐹𝑣 = 0.412 ∗ 𝑊𝑊𝑊𝑣 + 0.322
𝐹𝐹𝐹𝐹𝐹ž = −43.378 ∗ 𝑊𝑊𝑊ž 2 + 36.526 ∗ 𝑊𝑊𝑊ž
𝐹𝐹𝐹𝐹ž = 0.759 ∗ 𝑊𝑊𝑊ž + 0.221
𝐹𝐹𝐹𝐹ž = −41.609 ∗ 𝑊𝑊𝑊ž 2 + 34,264 ∗ 𝑊𝑊𝑊ž
Determinacijos
koeficientas
0.558
0.334
0.513
0.619
0.69
Reikšm.
0.017
0.039
0.027
0.001
0.003
F
testas
6.309
5.521
5.276
17.841
11.14
Iš 7 lentelėje pateiktų lygčių galima teigti, jog daugiausiai statistiškai reikšmingų
lygčių sudaryta žemos mokestinės naštos klasterio subindeksams. Šio klasterio finansinio
patikimumo ir išsivystymo subindeksams su bendros mokesčių naštos indeksu priskirtas
kvadratinės priklausomybės tipas. Koeficientai prie kvadratiniu laipsniu pakelto
kintomojo rodo, jog mokesčių naštos lygiui pasiekus tam tikrą lygį finansinis
patikimumas ir išsivystymas ima mažėti. Kai tuo tarpu kitų priklausomų kintamųjų
reikšmės kyla augant mokestinei naštai. Galima pastebėti, jog finansiniam
pažeidžiamumui žemos ir vidutinės mokestinės naštos klasteryje priskiriama tiesinė
tarpusavio priklausomybė su bendra mokesčių našta, o finansinio patikimumui aukštos
mokestinės naštos klasteryje – kubinė. Iš regresinės analizės rezultatų galima teigti, jog
finansinio pažeidžiamumo ir patikimumo subindeksų reikšmės turėjo stipriausią ryšį su
bendros mokestinės naštos indekso reikšmėmis vertinant viešųjų finansų stabilumą
vertinančio indekso subindeksus.
Ekonominė situacija neatsiejama nuo mokesčių politikos, todėl ir mokesčių naštos
vertinimas ekonomikos stabilumo kontekste yra korektiškas. Siekiant išsiaiškinti
mokesčių naštos sąryšį su ekonomikos sabilumu, svarbu įvertinti ekonominę situaciją
įtakojančių veiksnių dinamiką, todėl 9 pav. “Ekonomikos stabilumo indekso subindeksų
dinamika” pateikiamos BVP, infliacijos, kitų ekonominių rodiklių subindekso ir finansų
rinkų rodiklių subindekso reikšmių dinamika.
9 pav. Ekonomikos stabilumo indekso subindeksų dinamika
187
Ekonomikos stabilumo subindeksų bei BVP ir infliacijos dinamiką labiausiai įtakojo
2008 – 2009 metų finansinė ir ekonominė krizė. Šiuo laikotarpiu visi indikatoriai fiksavo
reikšmes neigiamai įtakojančias bendrą ekonomikos stabilumo indeksą. Kitų ekonominių
rodiklių subindekso reikšmių mažėjimas nulemtas augusių nedarbo lygio ir valstybių
biudžeto deficito rodiklių. Finansų rinkų subindekso dinamiką 2007 – 2010 metų
laikotarpiu labiausiai įtakojo trumpalaikių obligacijų pajamingumo pokyčiai, nulemti
nestabilios situacijos finansų rinkose, bei valiutų kursų pokyčiai.
Siekiant įvertinti ekonomikos stabilumo ir mokesčių naštos sąryšį, 8 lentelėje
pateikiami regresijos modeliai, kurių pagalba galima daryti prielaidas apie mokesčių
naštos poveikį ekonominei situacijai analizuojamose šalyse.
8 lentelė. Ekonomikos stabilumo indekso subindeksų regresinės lygtys
Priklausomybės
tipas
Tiesinė
Kubinė
Tiesinė
Eksponentinė
Kubinė
Lygtis
𝐵𝐵𝐵𝑣 = 3.183 ∗ 𝑊𝑊𝑊𝑣 − 0.997
𝐸𝐸𝐸𝐸𝑣 = −19.85 ∗ 𝑊𝑊𝑊𝑣 3 + 16,48 ∗ 𝑊𝑊𝑊𝑣 − 0.5156
𝐼𝐼𝐼ž = −0.746 ∗ 𝑊𝑊𝑊ž + 1.204
𝐸𝐸𝐸𝐸ž = 0.353 ∗ 𝑒 1.444∗𝑊𝑊𝑊ž
𝐹𝐹𝐹𝐹𝐹ž = 61.166 ∗ 𝑊𝑊𝑊ž 3 − 37.478 ∗ 𝑊𝑊𝑊ž 2 + 2.85
Determinacijos
koeficientas
0.43
0.814
0.717
0.544
0.581
Reikšm.
0.015
0.000
0.000
0.004
0.013
F
testa
8.292
21.91
27.92
13.13
6.93
Kaip ir kitų indeksų atveju daugiausiai statistiškai reikšmingų modelių sudaryta
žemos mokesčių naštos klasterio subindeksams ir rodikliams. Tiesa, jų priklausomybės
tipas su bendros mokesčių naštos indeksu skiriasi: infliacijos – tiesinis, ekonominių
rodiklių subindekso – eksponentinė, finansų rinkų rodiklių subindekso – kubinė. Tuo
tarpu, aukštos mokesčių naštos klasteryje nesudarytas nei vienas modelis. Vidutinės
naštos klasteryje BVP rodiklis su mokesčių našta turėjo tiesine priklausomybę, o
ekonominių rodiklių subindeksas – kubinę. Minėto subindekso regresijos modelis turėjo
aukščiausią determinacijos koeficiento reikšmę iš visų sudarytų modelių. Beto remiantis
šiuo modeliu mokesčių naštos indeksui pasiektus tam tikrą reikšmę ekonominių rodiklių
indekso reikšmėss ima mažėti, o tuo tarpu finansų rinkų rodiklių subindeksas ims didėti
mokesčių naštai pasiekus lūžio tašką. Infliacijos rodiklis (infliacijos padidėjimas lemia šio
rodiklio sumažėjimą) pagal sudarytą regresijos lygtį tiesiškai ir neigiamai priklausomas
nuo mokestinės naštos, kas reiškia, jog augant mokestinei naštai taip pat auga ir
infliacija žemos mokesčių naštos klasterio valstybėse. Kitų modelių ryšys yra teigiamas,
kas sąlygoja jų priklausomų kintamųjų reikmių ir mokestinės naštos lygio vienodą
pokyčių kryptį.
Apžvelgus subindeksų dinamikas pastebėta, jog didžiausia įtaką jų pokyčiams lėmė
lokalios ir tarptautinės ekonominės bei finansinės krizės. Nustatyta, jog labiausiai su
mokesčių našta koreliavo žemos mokesčių naštos klasterio subindeksai, kai tuo tarpu
aukštos mokesčių naštos klasterio šalių kintamieji kito savarankiškai. Iš koreliacinės ir
regresinės analizės galima teigti, jog mokesčių našta stipriausiai koreliavo su
ekonomikos stabilumo indekso ir jo subindeksų reikšmėms. Tačiau nustatyti vieningo
188
priklausomybės tipo tarp bendros mokesčių naštos ir valstybės finansinį stabilumą
įtakojančių veiksnių nepavyko. Žemos mokesčių naštos klasteryje analizuojamų sričių
subindeksai su bendra mokesčių našta dažniausiai turėjo kvadratinę priklausomybę, o
vidutinės naštos klasteryje – tiesinę. Mokesčių naštos ryšys skyrėsi ir tarp tarp
subindeksų ir tarp mokesčių naštos lygių, todėl vieningų apibendrinimu minėtu aspektu
pateikti negalima.
Išvados
Valstybės stabilumo vertinimui parinkti trys indeksai, atspindintys ekonomikos,
viešųjų finansų ir finansinės sistemos stabilumą šalyje. Indeksų reikšmes nulemia
valstybės finansinį stabilumą įtakojantys veiksniai, kurių pokyčius fiksuoja skirtingi
svorių subindeksai. Mokesčių našta šiame straipsnyje vertinama mokesčių sistemą
atspindinčiu ir kvalifikuotų ekspertų nuomonę paremtu indeksu. Indeksai
apskaičiuojami naudojant normalizuotas reikšmes, kas suteikia galimybę jų reikšmes
lyginti tarp skirtingų laikotarpių ir šalių. Siekiant įgyvendinti išsikeltą darbo tikslą buvo
pasirinktas hierarchinis Ward‘o jungties klasterizavimo metodas, kuris sudarė galimybę
suskirstyti šalis pagal mokesčių naštos lygius. Sudaryta bendra tyrimo schema nurodė
kaip koreliacinės ir regresinės analizės pagalba buvo vertinama mokesčių naštos ir
mokesčių rūšių naštos įtaka valstybės finansiniam stabilumui. Empiriniui tyrimui
pasirinktos Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos valstybės narės 2000 –
2012 metų laikotarpyje. Šių valstybių grupė pasirinkta dėl skirtingų mokesčių sistemų,
ekonomikos ir finansų rinkų išsivystymo lygių.
Empirinio tyrimo metu užfiksuota, jog vidutinė mokesčių našta analizuojamose
valstybėse mažėjo, o ryškiausiai tai pastebima fizinių asmenų, verslo pajamų ir turto
mokesčių rūšių atveju. Tuo tarpu valstybės finansinio stabilumą atspindintys indeksai
iki tol nuosaikiai augę stipriai reagavo į pastarąją finansinę ir ekonominę krizę
mažindami savo vertes. Klasterizavimo metu išskirtų žemos, vidutinės ir aukštos
mokesčių naštos klasterių ekonomikos, viešųjų finansų ir finansinės sistemos stabilumas
analizuojamu laikotarpiu kito skirtingai, o tai labiausiai nulėmė lokalios atskirų šalių
finansinės ir ekonominės krizės. Aukštos ir vidutinės mokesčių naštos klasterių šalių
viešųjų finansų stabilumas buvo aukštesnis už žemos mokestinės naštos klasterio šalių,
kurių finansinės sistemos analizuojamu laikotarpiu buvo stabiliausios. Koreliacinės ir
regresinės analizės rezultatai užfiksavo silpną bendros mokesčių naštos ir valstybės
finansinio stabilumo ryšį, tačiau detalesnė valstybės finansinio stabilumo veiksnių ir
bendros mokesčių naštos analizė parodė, kad egzistuoja statistiškai reikšmingas ryšys
tarp žemos mokestinės naštos klasterio šalių duomenų. Tačiau nustatyti vieningo
priklausomybės tipo ir poveikio tarp bendros mokesčių naštos ir valstybės finansinį
stabilumą įtakojančių veiksnių šiame tyrime nepavyko.
189
Šaltiniai
Albulescu C., 2010. Forecasting the Romanian Financial system stability using a stochastic
simulation Model // Romanian journal of economic Forecasting 13(1), p. 81-98.
Amadeo K. (2013). Budget Deficit. How Deficits Affect the Economy. Prieiga per internetą:
http://useconomy.about.com/od/glossary/g/Budget_Deficit.htm
Bailey S. A., 2007. Investigating the Market-Structure – Performance Relationship in the Commercial
Banking Sector. // Money Affairs 22(1).
Burn P., 2004. Tax and Small Business// Taxing Small Business: Developing Good Tax Policies
Conference Series No. 23.
Devereux M. ir Griffith R., 1998. The taxation of discrete investment choices.
Diamond P. ir Mirrlees J., 1971. Optimal taxation and public production I: Production efficiency
// The American Economic Review, p. 8-27.
Elschner C. ir Vanborren W., 2009. Corporate effective tax rates in an enlarged European Union //
Office for Official Publ. of the Europ. Communities.
Fedec A., 2009. Trading Economics 2.
Gersl A. ir Hermanek J., 2006. Financial Stability Indicators: advantages and disadvantages of their
use in the Assessment of the Financial System Stability // Financial Stability Report, Czech National Bank.
Gray D., Merton R. ir Bodie Z., 2007. New framework for measuring and managing macrofinancial
risk and financial stability // No. w13607, National Bureau of Economic Research.
Hawkins J. ir Klau M., 2000. Measuring potential vulnerabilities in emerging market economies.
Kaštan M. ir Machova Z., 2010. TAX BURDEN IN EU COUNTRIES-A COMPARATIVE STUDY //
Bulletin of the Transilvania University of Brasow Series V: Economic Sciences 3.
Kaštan M., 2009. Structure of European economies, view of Interindustrial backward linkages //
Review of Economic Perspectives 9(4), p. 182-186.
Keller S. ir Schanz D., (2013). Measuring tax attractiveness across countries // No. 143, ArqusDiskussionsbeiträge zur quantitativen Steuerlehre.
Kiss G., 2005. How to measure tax burden in an internationally comparable way? Suggestion for a
standardized effective tax rate. // ADATEF.
Klemm A., 2008. Effective average tax rates for permanent investment // No. 2008-2056,
International Monetary Fund.
Kondratovs K. (2012). Modelling Financial Stability Index for Latvian Financial System. ISSN 20299370
Kotlán I. ir Machova Z. 2012. World Tax Index: Methodology and Data // DANUBE: Law and
Economics Review, 3(2), p. 19-33.
Laffer A., 2004. The Laffer curve: Past, present, and future.
Larmore C. (2014). What is Economic Stability? Prieiga per internetą: http://www.wisegeek.org/whatis-economic-stability.htm#
Messere K. ir Owens J., 1987. International comparisons of tax levels: Pitfalls and insights // OECD
Economic studies, 8, p. 93-119.
Messere K., 1993. Tax policy in OECD countries: Choices and conflicts, ISBN 9070125641.
Nelson W. ir Perli R., 2007. Selected indicators of financial stability // Risk Measurement and
Systemic Risk.
OECD, 2013. The OECD classification of texes and interpretative guide // Revenue Statisticcs 2013.
Riley G. (2009). Macroeconomic stability // Tutor2u Limited. Prieiga per internetą:
http://www.tutor2u.net/blog/index.php/economics/print/macroeconomic-stability
Standard & Poor‘s, 2011. Sovereign Government Rating Methodology and Assumption.
Vainienė R., 2003. Per mokesčius su liniuote // Laisvoji rinka, Nr. 3.
Van den End J., 2006. Indicator and boundaries of financial stability // No. 097, Netherlands Central
Bank, Research Department.
190
SUMMARY:
MODELLING OF INFLUENCE OF TAX BURDEN ON COUNTRIES’
FINANCIAL STABILITY
Aistė Valentinaitė
Independent researcher, Lithuania
aiste.valentinaite@gmail.com
Simonas Skaržauskas
Independent researcher, Lithuania
simonas.skarzauskas@gmail.com
Purpose – To evaluate the impact of tax burden level on states financial stability. Several
objectives were set in order to achieve the goal: to integrate various scientific approaches and
empirical research results on state's financial stability and tax burden targeting; to investigate
empirically the impact of tax burden on state's financial stability in the member states of OECD.
Design/methodology/approach – First, the concepts of state`s financial stability and of the
tax burden are explored. Second, the methodological model of relationships between the variables
was created based on theoretical insights. The theoretical model was tested empirically by using
statistical methods standardization, cluster analysis, correlation/regression analysis.
Findings – The stability of financial systems in identified clusters of low, medium and high
tax burden shifted differently in the period of 2000-2012. This was mainly determined by local
national financial and economic crisis. Higher financial state's stability was observed in clusters
of high and medium tax burden level than in cluster of low tax burden. Correlation and
regression analysis revealed weak relationship between overall tax burden and states financial
stability, but more detailed analysis showed a statistically significant relationship between the
data of low tax burden cluster states. However, identification of a single type of dependence and
effects of overall tax burden on state's financial stability was unsuccessful.
Research limitations/implications – Because of the research sample, which is restricted for
Economic Cooperation and Development member countries as defined in the 2000 - 2012 year
study period, the research results may lack generalizability. Due to the complex nature of the
phenomenon under investigation, it is difficult to identify all the critical factors and to assess all
the interrelationships. In order to provide a more generalized conclusions it would be useful to
expand the number of countries and dimensions analyzed.
Keywords: tax burden, financial stability, OECD countries.
191
VERSLO TĘSTINUMO PRIEMONIŲ TAIKYMO ŪKIO SUBJEKTUOSE SVARBA:
PREKYBOS ĮMONIŲ ATVEJO ANALIZĖ
Odeta Maksvytienė
odeta.maksvytiene@gmail.com
Jordana Šablinska
j.sablinska@gmail.com
Santrauka
Tikslas – išanalizuoti ir įvertinti pasirinkto „X“ prekybos centro tęstinės veiklos planavimo
ypatumus ekstremaliųjų situacijų valdymo srityje. Taip pat pateikti siūlymus veiklai tobulinti.
Metodologija – teorinėms tyrimo prielaidoms apibrėžti taikytas mokslinės literatūros, teisės
aktų ir kitų dokumentų analizės metodas. Verslo tęstinumo priemonių taikymo ūkio subjektuose
tyrimas buvo atliktas naudojant Lietuvos ir užsienio ekstremaliųjų situacijų valdymo planų
(toliau – ESVP) lyginamąją analizę bei interviu metodus. Buvo pasirinkti apklausti 8
respondentai dirbantys tiriamąjame „X“ prekybos centre. Informantų pasirinkimą lėmė jų
užimamos pareigos prekybos centre.
Rezultatai – nagrinėjant temą teoriniu lygiu nustatyta, kad tęstinės veiklos planavimas tai
ne tik strategijų ir procedūrų numatymas ekonominės krizės, techninio gedimo, logistikos
sutrikdymo, žmogiškųjų išteklių kontrolės praradimo, organizacijos prestižo ir jos vardo
išlaikymo atvejais. Tuo pačiu tai yra ir gebėjimas užtikrinti nepertraukiamą organizacijos veiklą
įvykus ekstremaliai situacijai ar po jos. Šis procesas yra užtikrinamas ESVP, kurio pagrindu yra
įvertinamos galimos rizikos ir jų poveikis organizacijai. Svarbiausias veiklos nepertraukiamumo
komponentas yra tinkama parengtis. Tinkamą pasirengimą veikti ekstremaliųjų situacijų metu
sudaro tokie kertiniai veiksmai, kaip tinkamo ekstremaliųjų situacijų valdymo plano parengimas,
sistemingas mokymų organizavimas, pratybų rengimas.
Išanalizavus ir įvertinus Lietuvos ESVP, atlikus interviu nustatyta, kad tiriamasis Lietuvos
prekybos centras nėra pakankamai gerai pasirengęs veikti ekstremaliųjų situacijų metu. Tai
parodė neatsakingai užpildytas, tačiau, jau patvirtintas ekstremaliųjų situacijų valdymo planas
taip pat respondentų atsakymai, kurie leidžia manyti, kad parengtis įmonėje nėra vertinama
kaip didelės svarbos reikalaujanti veikla. Minėtojo plano trūkumu išlieka nepakankamai
detalizuoti grėsmių tipai ir nenumatytos specifinės veikimo taktikos esant skirtingoms
ekstremaliosioms situacijoms.
192
Palyginus Lietuvos ir užsienio ESVP prieitą prie išvadų, kad pastarasis planas savo turiniu
žymiai pranoko Lietuvos ESVP tiek aiškumu, tiek išsamesniu užpildymu. Apibendrinant galima
teigti, kad nors darbuotojai elementariuosius veiksmus susijusius su ekstremaliųjų situacijų
valdymu žino, tačiau jų nepakaktų didesnio masto nelaimei suvaldyti.
Tyrimo apribojimai – šiame straipsnyje pateikiami duomenys, kurie buvo gauti pasirinkus
nagrinėti vieną ūkio subjektą Lietuvoje ir užsienyje. Todėl gauti duomenys negali būti taikomi
visiems egzistuojantiems verslo subjektams. Tam reikalingi išsamesni tyrimai.
Praktinis pritaikomumas – remiantis teorinėmis ir praktinėmis tyrimo prielaidomis yra
pateikiami siūlymai, kurių dėka prekybos centrai galės įvertinti savo pasiruošimo
ekstremaliosioms situacijoms būklę ir ją patobulinti.
Originalumas – atskleista kokias verslo tęstinumo priemones taiko organizacijos, imdamosi
ekstremalios situacijos rizikos bei padarinių sumažinimo politikos ir kaip praktikoje veikia
teoriniame lygmenyje išvystyti planai.
Raktiniai žodžiai: ekstremalioji situacija, ekstremaliųjų situacijų valdymas, ūkio subjektas,
saugumas.
Tyrimo rūšis: mokslinis straipsnis.
Įvadas
Šiuolaikinė dinamiška aplinka yra perpildyta sunkiai nuspėjamomis grėsmėmis, su
kuriomis susiduria ne tik valstybės, jų gyventojai, bet ir privataus sektoriaus atstovai.
Tobulėjant technologijoms, keičiantis klimatui bei globalėjant pasauliui daugėja grėsmių,
susijusių su saugumo užtikrinimo ypatumais. Nepaisant to, pasiruošimo joms svarba yra
nuvertinama dėl grėsmių pasireiškimo rizikos nepaisymo. Organizacijos turi ieškoti
naujų saugumo užtikrinimo priemonių, tobulinti turimus gebėjimus bei pasitelkti
visuomenėje egzistuojančius išteklius ir mokslines žinias.
Tęstinės veiklos planavimas tai ne tik strategijų ir procedūrų numatymas
ekonominės krizės, techninio gedimo, logistikos sutrikdymo, žmogiškųjų išteklių
kontrolės praradimo, organizacijos prestižo ir jos vardo išlaikymo atvejais. Tęstinio
veiklos planavimo viena iš dalių yra pasirengimas ekstremaliosioms situacijoms (toliau –
Es) ar kitiems įvykiams, kurie gali padaryti neigiamą įtaką žmonių gyvybėms, aplinkai,
turtui. Tuo pačiu tai yra ir gebėjimas užtikrinti nepertraukiamą organizacijos veiklą
įvykus Es ar po jos. Parengtis yra viena iš tęstinės veiklos sudedamųjų dalių, kurios
metu yra užtikrinamas organizacijos savalaikis ir organizuotas veiklos tęstinumas, ir
greitas atsigavimas po Es. Tinkama parengtis prasideda nuo ekstremaliųjų situacijų
valdymo plano (toliau – ESVP) parengimo. ESVP tai nuoseklus ir detalus dokumentas,
padėsiantis organizacijai veikti netikėtos situacijos metu. Rengiant ESVP yra numatomi
veiksmai, nustatomi prioritetai bei funkcijos, mokymų valdymas, išteklių įsigijimas,
žmogiškųjų išteklių, įrangos panaudojimas.
Ūkio subjektai, kuriuose nuolat būna daug žmonių yra įpareigoti pasirūpinti visų,
jose esančių asmenų saugumu, todėl ypač atsakingai bei kruopščiai turi pažvelgti į šį
procesą. Dėl šios priežasties įmonės veiklos tęstinumo užtikrinimas saugumo srityje turi
būti orientuotas ne tik į teorinį, bet ir praktinį lygmenį.
193
Šiuo straipsniu siekiama išanalizuoti ir įvertinti pasirinkto „X“ prekybos centro
tęstinės veiklos planavimo ypatumus saugumo užtikrinimo srityje. Tikslo siekiama
realizuojant šiuos uždavinius:
- Apibūdinti teorinius tęstinės veiklos planavimo ypatumus saugumo užtikrinimo
srityje;
- Išanalizuoti „X“ įmonėje esantį vieną iš tęstinės veiklos planavimo įrankių - ESVP;
- Apklausti tiesiogiai už Es valdymą atsakingus skirtingų grandžių darbuotojus;
- Atlikti pasirinktos Lietuvos „X“ įmonės ir užsienio prekybos įmonės pasirengimo
veikti Es metu lyginamąją analizę ir nustatyti pasirengimo veikti Es metu trūkumus.
Tyrime taikyti mokslinės literatūros, teisės aktų ir kitų dokumentų analizės
metodai. „X“ prekybos centro tęstinės veiklos planavimo ypatumų saugumo užtikrinimo
atžvilgiu tyrimas buvo atliktas naudojant dokumentų (Lietuvos ir užsienio prekybos
centrų ESVP) lyginamąją analizę. Taip pat buvo atliktas pusiau struktūrizuotas interviu.
Informantai atrinkti tokiu būdu, kad atstovautų skirtingas grandis organizacijoje.
Interviu organizuoti su aštuoniais respondentais. Gauti duomenys pateikiami analogiška
ESVP turinio tvarka. Lyginamosios analizės rezultatai papildomi interviu duomenimis,
taip pat pateikiami apibendrinimai.
1. Teoriniai tęstinės veiklos planavimo ypatumai saugumo užtikrinimo srityje
Įveikti kylančias grėsmes ir grįžti prie vykdomos veiklos organizacijai gali padėti
pasiruošimas ekstremalioms situacijoms, o jį sąlygoja tęstinės veiklos planas (angl.
business continuity plan). „Tęstinės veiklos planas tai planas ar procedūra, kuri užtikrina
savalaikį ir organizuotą tęstinumą ar greitą veiklos atkūrimą po ekstremaliosios
situacijos“ (Kildow, 2011, p. 5). A. J. Karim (2011) taiko panašų apibrėžimą tik dar
papildo, jog šis procesas apima metodus ir priemones, kurie užtikrina, kad tiek Es metu,
tiek po jos pagrindinė organizacijos veikla išliktų pastovi bei nenutrūktų. J. Pinta (2011)
planą įvardina ne tik kaip planavimo, bet ir kaip prevencinę priemonę. Atsižvelgiant į
pateikiamus apibūdinimus darytinos išvados, jog tęstinės veiklos planas atlieka
pagrindinį vaidmenį tiek Es metu, tiek po jos užtikrinant tęstinę veiklą.
Verslo tęstinumas apima įvairias procedūras, instrukcijas, kurių privalo laikytis
organizacija, pasireiškus Es. Viena iš tęstinumo užtikrinimo priemonių yra ESVP. Plano,
kuris skirtas įvairaus dydžio organizacijoms, pagrindinis uždavinys suvaldyti iškilusias
grėsmes.
Šio plano esmę sudaro galimų rizikų įvertinimas ir valdymas, jų sukeltų padarinių
poveikis ir apskaičiavimas, ką reikia saugoti (Al-Badi ir kt., 2008). Autoriui pritaria ir P.
Speight (2011), kurio nuomone, norint užtikrinti organizacijos veiklos tęstinumą, būtina
išnagrinėti kiekvieną veikiančią organizacijos sritį, tam, kad būtų nustatyti galimi
padariniai ir poveikis toms sritims, priklausomai nuo konkrečių Es. Nustatant
pagrindines grėsmes turi būti numatomi veiksmai skirti šioms grėsmėms suvaldyti. Visos
šios priemonės yra taikomos tam, jog būtų užtikrinta, kad per kuo trumpesnį laiką
194
organizacija sugebės greitai reaguoti į netikėtas situacijas ir užtikrins, jog svarbiausi
organizacijos darbai nesustotų (Pinta J., 2011).
Verslo tęstinumo priemonės, ESVP pagrindinė paskirtis yra užtikrinti, kad
susidūrus su Es, organizacija galėtų toliau plėtoti savo veiklą ir teikti jai būdingas
paslaugas. Plano rengimo svarba yra neabejotina, kadangi jam esant bus išvengta
kylančių rizikų arba jos bus sušvelnintos, bus sumažinti po Es atsiradę padariniai bei
sutrumpės laikas, reikalingas grįžimui prie įprastinės veiklos (Cerullo, Cerullo, 2004).
Visa tai galima užtikrinti, jeigu daugiau dėmesio bus skiriama pasiruošimo procesui iki
įvykstant Es.
Parengtas ESVP apibrėžia kiekvieną veiksmą, kurio turi būti imtasi. Svarbiausias
plano rengimo reikalavimas, į kurį reikėtų atsižvelgti yra tai, kad jis turi būti ne bendro
pobūdžio ar preliminarus, bet konkretus, aiškus, atspindintis tikrąją situaciją bei
pritaikytas konkrečiai organizacijai, priklausomai nuo jai kylančių grėsmių (Tierney ir
kt., 2001; Perry, 2004; Blyth, 2008).
Subjektai dalyvaujantys planų kūrime raginami nepamiršti ir visada turėti
omenyje, kad su laiku keičiasi ne tik grėsmės, bet ir jų valdymo būdai, todėl nereikėtų
vadovautis praeities praktika, tačiau tobulinti ir ieškoti naujų būdų, padėsiančių
susidoroti su naujomis grėsmėmis (Quarantelli, 1993; Perry, Lindell, 2003). Atsakingai
sudarytas veiksmų planas, kuriame išanalizuotos galimos grėsmės ir jų poveikis
organizacijos veiklai pagelbės atsidūrus netikėtoje situacijoje.
Nagrinėjant pasiruošimą Es Lietuvos mastu yra analizuojamos ūkio subjektų
pareigos. Teisės aktai civilinės saugos srityje (Žin., 2010, Nr. 1-134; Žin.,2011, Nr. 1-170)
numato ESVP rengimą ūkio subjektams atlikus galimų pavojų ir Es rizikos analizę. O
taip pat plano peržiūrėjimą ir poreikiui atsiradus atnaujinimą ne rečiau kaip kartą per
metus. Toks reikalavimas yra numatomas ir prekybos centrams, kadangi jie priklauso tai
kategorijai ūkio subjektų, kuriuose nuolatos arba laikinai būna žmonių ir, kurių
saugumu turi pasirūpinti ūkio subjekto personalas. Tam, kad personalas tinkamai
vykdytų savo pareigas lankytojų saugumo užtikrinimo srityje yra labai svarbu būti
pasiruošusiems ir disponuoti atitinkamomis žiniomis.
Nepaisant to, reikėtų nepamiršti, jog „geras planavimas nebūtinai tampa geru
valdymu“ (Quarantelli, 1993, p. 30). Vertinant autoriaus pasisakymą, darytinos išvados,
kad planas nebus veiksmingas tol, kol praktiškai nebus įgyvendinamas. Kitaip tariant,
be teorinės dalies, svarbu sukurti aplinką, kuri būtų panaši į realią ekstremaliąją
situaciją, t.y. į planą įtraukti mokymus ir pratybas. Pastarieji veiksniai yra paskutiniai,
kurie nulemia sėkmingą pasiruošimą.
Siekiant užtikrinti parengto plano funkcionalumą svarbu skirti dėmesio personalo
apmokymui. Priešingu atveju, darbuotojai stokojantys žinių bei patirties negalės įvykdyti
plane numatytų įsipareigojimų ir netgi patys to nenorėdami gali prisidėti prie Es
išplitimo. Tokia situacija gali susiklostyti tada, kai nėra įvardintos aiškios kiekvieno
asmens atsakomybės.
Rašytinis planas bus veiksmingas tik tada, kai visi darbuotojai bus supažindinti su
šiuo dokumentu ir dalyvaus praktiškai jį patikrinant. Nesant šių veiksmų vyraus
suvokimas, kad tokio pobūdžio dokumentų išvis nėra (Kildow, 2011; Duncan, 2011).
195
Viena iš priežasčių, kodėl mokymai privalo būti tęstinumo priemonių taikymo dalimi yra
tai, jog jų metu yra ne tik tikrinamos žinios, gebėjimai bei patirtis, bet ir suteikiamos
naujos bei stiprinamos jau turimos kompetencijos (Moore, Lakha, 2006). Tai pat yra
aiškiai apibrėžiama kokios ir kieno yra pareigos bei atsakomybės Es metu.
Remiantis Priešgaisrinės apsaugos gelbėjimo departamento direktoriaus įsakymu
„Dėl tipinių civilinės saugos mokymo programų“ (Žin., 2010, Nr. 1-219) už mokymą ūkio
subjekte yra atsakingas ūkio subjekto vadovas. Vadovas yra būtent tas asmuo, kuris
nustato mokymo bei praktinių įgūdžių tikrinimo tvarką. Įvykęs mokymas yra
įforminamas protokolu, o jį pasirašo ūkio subjekto vadovas ir asmuo, kuris dalyvavo
mokyme. Civilinės saugos mokymams yra skirtos tam tikrų kategorijų temos, tačiau
esant poreikiui jos gali būti papildytos naujomis priklausomai nuo vykdomo ūkio subjekto
veiklos pobūdžio. Kiekvienas ūkio subjektas pagal aktualumą gali praplėsti mokymų
programą ir tokiu būdu gerinti mokymosi kokybę bei tobulinti ESVP. Nepaisant to, kad
mokymai yra pakankamai reikšminga tęstinumo priemonių užtikrinimo dalis, vis dėlto
vien tik jų įgytoms žinioms įtvirtinti neužtenka. Tam tikslui būtina organizuoti pratybas.
Jomis remiantis yra įsitikinama dėl plano tinkamumo bei veiksmingumo. Mokymai ir
pratybos atspindi ūkio subjektų pasiruošimo Es būklę. Be to, tiek mokymų, tiek pratybų
metu yra gaunamas grįžtamasis ryšis, kuris atskleidžia esamas spragas tiek plano
turinyje, tiek ūkio subjektų personalo žinių lauke. Pasak Edwardo P. Borodziczo (2005),
pagrindinis pratybų veiksmingumo patikrinimo elementas yra aiškus pratybų bei
dalyvavimo jose tikslas. Jų metu yra sukuriamos situacijos panašios į tikrąsias Es, todėl
dalyviai gali aiškiau įsivaizduoti kas jų laukia, patikrinti mokymų metu įgytas teorines
žinias bei aptikti nenumatytas grėsmes.
Organizuojamų pratybų tikslas ūkio subjektuose yra patikrinti ir tobulinti parengtį.
Taip pat kaip už mokymų organizavimą, taip ir už pratybų – yra atsakingas ūkio
subjekto vadovas. Jis nustato pratybų tipą, pavadinimą, tikslus, dalyvius, paskiria
pratybų vadovą, pratybų rengimo grupę ir numato pratybų vertintojus. Priklausomai nuo
pratybų pobūdžio yra numatomas tam tikras jų rengimo periodiškumas (Žin., 2010, Nr.
1295).
Taikant tokias veiklos tęstinumo užtikrinimo priemones ūkio subjekte kaip ESVP
rengimas, mokymų bei pratybų organizavimas plano pagrindu yra siekiama veiklos
nepertraukiamumo. Sudarytas planas aiškiai numato pareigas bei atsakomybes,
veiksmus, kurių privalu imtis įvykus Es. Vadovaujantis šiomis gairėmis yra sumažinama
nežinomybės bei pasimetimo tikimybė Es atveju. Įvykę mokymai bei pratybos pakeičia
dalyvaujančių rizikos suvokimo lygį, jie išmoksta patys vertinti gresiantį pavojų bei
nustatyti rizikos suvokimo laipsnį prieš ir po pratybų, kas yra be galo svarbu siekiant
tinkamai valdyti susiklosčiusią situaciją.
196
2. Verslo tęstinumo priemonių taikymo saugumo užtikrinimo srityje tyrimas „X“
prekybos centre
Atlikus tyrimą, susisteminus gautą informaciją buvo nustatyta, kokie privalumai ir
trūkumai buvo rasti pasirinktame tirti „X“ prekybos centre. Tiriamojo prekybos centro
(toliau – PC) ESVP buvo lyginamas su užsienio šalies analogiškomis rekomendacijomis
grįstu ESVP. Gauti lyginamosios analizės duomenys buvo papildyti interviu duomenimis.
Kiekviena ESVP plano dalis nagrinėjama atskirai.
Atsakingi asmenys. Vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, atsakingų asmenų
skiltyje turėtų būti pateiktas asmenų, atsakingų už tam tikras sritis, sąrašas papildytas
kontaktiniais duomenimis. Taip pat įvykio valdymo grupės (toliau – ĮVG) susirinkimo
vieta ir veiksmai susidarius ar gresiant Es.
Tiriamojo Lietuvos PC ESVP sąrašas su atsakingų asmenų kontaktiniais
duomenimis nėra pateikiamas. Atlikto interviu duomenys patvirtino plano neišbaigtumą.
Nors planas yra faktiškai patvirtintas, tačiau atsakingų asmenų patvirtinimo parašu
apie kiekvieno iš jų susipažinimą su planu, nėra. Tai rodo, kad darbuotojai su planu
supažindinti nebuvo. Informantai dirbantys salėje, kurie netikėto įvykio metu, turėtų
reaguoti greičiausiai teigė, kad „... ką turėčiau daryti tam tikro įvykio metu darbe
informacijos nebuvo pateikta“.
Lyginant su užsienio PC ESVP pastebėta, kad jame yra nurodoma atsakingų
asmenų sąrašas kartu su kontaktiniais duomenimis. Aiškiai apibrėžiamos kiekvieno iš
atsakingų asmenų veiklos, atsakomybės sritys bei lygiai. Vadovas, teisės aktų numatyta
tvarka yra atsakingas už Es valdymo vykdymą, kontrolę ir padarinių likvidavimo
priemones bei privalo turėti prieigą prie visų pastato patalpų. Informacijos validumas
patvirtintas vadovo parašu.
Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvos ESVP atsakingų asmenų skiltyje nėra
pateikiami reikalingi duomenys. Tai rodo, kad atsakingų asmenų priskirtų už tam tikrus
veiksmus Es metu nėra. Kiekvienas iš apklaustųjų žino tik bendro pobūdžio,
elementariuosius veiksmus, kurių turėtų imtis siekiant apsaugoti žmonių gyvybes,
materialųjį turtą bei užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą. Informantai įvardijo tokius
veiksmus, kaip pagalba sau ir aplinkiniams, materialaus turto išsaugojimas. Iš
apklaustų aštuonių respondentų tik viena vadybininkė žinojo savo tikslius veiksmus ir
pareigas netikėto įvykio metu. Pastebėta tai, kad vienas, žinantis savo pareigas žmogus
negalės operatyviai reaguoti grėsmės atveju. Tik kryptinga visų atsakingų asmenų veikla
leistų efektyviai veikti pasireiškusios grėsmės metu. Analogiškomis rekomendacijomis
grįstas užsienio planas pateikia išsamią informaciją apie atsakingus asmenis. Tai tik dar
kartą patvirtina, kad užsienio PC jaučia atsakomybę už savo turimus žmogiškuosius
išteklius, lankytojus, įmonės turtą ir įgyvendina bent elementariuosius, teisės aktais
grįstus reikalavimus.
Įvykio valdymo grupės (ĮVG) susirinkimo vieta. ĮVG susirinkimo vieta Lietuvos PC
plane nėra iš anksto numatyta ir identifikuota. Darytina prielaida, kad nei PC vadovas,
nei ĮVG nariai nežino, kur jie turi susirinkti, dėl susidariusios Es aptarimo ir tolimesnių
197
veiksmų numatymo. Priešingai užsienio PC plane, ten pažymėta, kad susirinkimo vieta
yra vadovo kabinetas ir nurodytas jo kontaktinis numeris.
Tolesni įvykio valdymo grupės (ĮVG) veiksmai. Lietuvos ESVP ĮVG veiksmai
išdėstomi prioriteto tvarka:
1. Susirinkus ĮVG iš anksto paskirtas sekretorius fiksuoja informaciją ir veiksmus.
Tai pradedama daryti nedelsiant.
2. Aptariami prioritetiniai veiksmai, užtikrinamas veiklos tęstinumas.
3. Užtikrinama logistika. Atsakingi asmenys rūpinasi geru privažiavimu prie
objekto, savalaikiu darbuotojų ir turto išvežimu iš objekto.
4. Jei yra būtinybė priimami sprendimai dėl klientų ir darbuotojų evakavimo.
Veiksmų seka išdėstyta suprantamai, tačiau nėra įvardijami konkretūs asmenys,
kurie užims sekretoriaus vietą, bus atsakingi už logistiką, evakavimą bei įmonės veiklos
nepertraukiamumą. Analizuojant užsienio PC ESVP pastebėta, kad visa kontrolė susijusi
su Es valdymu pavesta trims asmenims t.y. vadovas, jo pavaduotojas, sekretorius. Šalia
kiekvieno iš atsakingų asmenų pateikiamos gairės, kurių laikantis reagavimas
ekstremaliosios situacijos metu gali būti žymiai operatyvesnis.
Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvos PC ESVP gairės veiksmų sekai vykdyti
yra pateikiamos. Es metu tai gali padėti žmogiškiesiems ištekliams efektyviau
koordinuoti veiksmus, kada operatyvumas ir greitas reagavimas yra ypač svarbūs.
Būtina įvertinti tai, kad netikėtose situacijose žmogiškasis faktorius sąlygojantis
pasimetimą, baimę, paniką gali sukelti papildomų neigiamų padarinių ar operatyvaus
valdymo trukdžių. Todėl prioriteto tvarka išdėstyti nuoseklūs veiksmai gali padėti
susidoroti su kilusiais nesklandumais grėsmės atveju. Iki visiško šio punkto išbaigtumo
trūksta identifikuotų asmenų sąrašo. Plane parengtame užsienio PC aiškiai ir nuosekliai
išdėstyta būtinoji informacija reikalinga suvokti ĮVG veiksmus.
Sutrikimų kriterijai ir atsakomieji veiksmai. Analizuojamame Lietuvos PC plane
yra numatyta į kokius kriterijus pravartu atsižvelgti, siekiant įvertinti gresiantį ar jau
susidariusį pavojų. Plano skyriuje yra pateikiami kelių lygių sutrikimo kriterijai. Lygiai
nustatomi pagal pavojaus mastą yra šie: nedidelis veiklos sutrikimas, didelis arba
potencialiai didelis veiklos sutrikimas, krizė, katastrofa. Kiekvienam iš minėtųjų
pavojaus masto apibūdinimų yra iš anksto numatyti atsakomieji veiksmai, kurie
pateikiami plane. Atsakomieji veiksmai skirstomi į dvi grupes – veiksmai darbo metu ir
veiksmai nedarbo metu. Skirtumas tarp veiksmų grupių yra tas, kad darbo metu
atsakingi asmenys gali nedelsiant imtis veiksmų, nedarbo metu iš anksto paskirti
atsakingi asmenys yra sušaukiami kartu su pagalbos tarnybomis. Dokumentaliai visi
išvardintieji sutrikimų kriterijai ir atsakomieji veiksmai yra aiškiai ir išsamiai surašyti.
Pastebėta, kad šioje plano dalyje yra pateikiamas ir atsakingų asmenų sąrašas. Ko kitose
plano dalyse pasigendama.
Interviu metu gauta informacija parodė, kad darbuotojai su nedidelio pobūdžio
grėsmėmis geba susidoroti patys. Buvo įvardintas atvejis, kada darbuotojai patys
savarankiškai lokalizavo parduotuvėje kilusį gaisrą. Gaisras kilo lankytojams tyčia
padegus parduotuvės lentynas. Svarbu įvertinti tai, kad darbuotojai žinojo kokių
priemonių reikia imtis ir to pasėkoje tiriamojo ūkio subjekto veikla nebuvo sutrikdyta.
198
Tačiau, dėl menkų žinių, darbuotojai neevakavo salėje tuo metu buvusių pirkėjų. Gauta
informacija taip pat atskleidė, kad darbuotojai klaidingai interpretuoja sąvokas
susijusias su saugumu. Vienas iš apklaustų vadybininkų teigė, kad „...prekybos centro
pasirengimas veikti ekstremalių situacijų metu yra geras, nes gesintuvai išdėstyti pagal
visus reikalavimus lengvai prieinamose ir matomose vietose. Gaisrinės saugos priemonių
bandymai ir priežiūra atliekama kartą metuose“. Klaidingas interpretavimas gali
sąlygoti iki galo nesuvokiamą situacijos rimtumą.
Apibendrinant galima teigti, kad abu planai išdėsto esmę apie atsakomuosius
veiksmus. Nors planų dalys nežymiai skiriasi, tačiau, pagal tos šalies teisinę bazę jie yra
užpildyti išsamiai. Atliktas tyrimas leido preliminariai įvertinti, kad planas yra
užpildytas tik formaliai, o tai leidžia manyti, kad reikalingos žinios ir praktiniai įgūdžiai
darbuotojams nebuvo suteikti. Apklausos duomenimis, darbuotojai geba susidoroti su
nedidelio masto įvykiais, tačiau jų turimų žinių nepakaktų didesnės nelaimės atveju.
Pastebėta, kad darbuotojai parengtį vertina tik kaip gaisrinės saugos mokymų
išklausymą, o Es tik potencialiai galinčius įvykti gaisrus. Viena vertus, bent minimalus
tam tikrų aplinkybių žinojimas yra teigiamas reiškinys, kita vertus, kartu tai parodo
nepakankamą žinių lygį, menką suvokimą, kurį būtina eliminuoti.
Evakavimas. Es sukeltas pavojus pastate esančių žmonių gyvybei ar sveikatai,
reikalauja operatyvaus evakavimo. Sprendimai dėl minėtųjų asmenų evakavimo yra
priimami ūkio subjekto vadovo. Siekiant operatyvaus evakavimo planas, kuriuo galima
naudotis Es metu turi būti pakabintas kiekviename iš aukštų matomose vietose.
Analizuojant Lietuvos atvejį, galima patvirtinti, kad minėtasis reikalavimas įgyvendintas
iš esmės, tačiau evakuacijos plano pasigendama pačiame ESVP.
Lyginant su užsienio prekybos centro analogišku plano skyriumi, skirtumas yra tas,
kad siekiant palengvinti evakavimą, vadovas arba jo paskirtas asmuo paskelbia klientų
ir darbuotojų evakuaciją po adekvataus situacijos įvertinimo. Vadovas yra atsakingas už
pagalbą darbuotojams ir klientams paliekant pastatą. Visi evakuacijos keliai yra
pavaizduoti žemėlapiuose, kurie pakabinti prekybos centro patalpose ir yra prieinami
visiems. Užimantys aukštesnes pareigas parduotuvės vadybininkai sudaro sąrašą savo
darbuotojų, kad įsitikintų jog niekas neliko pastate. Taip pat vadybininkams priskirta,
teikti ataskaitas vadovui, kad jis galėtų koordinuoti reikalingas gelbėjimo operacijas iki
atvykstant specialiosioms tarnyboms.
Galimų ekstremaliųjų situacijų ar ypatingų įvykių scenarijai. Įvertinant tai, kad
kiekviena iš ypatingų situacijų turi būti suvaldyta taikant adaptuotą priemonių paketą,
plane pateikiami skirtingi scenarijai pritaikyti vadovautis skirtingais atvejais. Plane
prioriteto tvarka yra pateikiami aukščiausiam rizikos lygiui priskirti atvejai: gaisras,
stichinė nelaimė, sprogmuo ar pavojingas radinys objekte. Analizuojant Lietuvos planą,
pastebėta, kad veiksmų sekos scenarijuose pateikiamos gana detaliai. Prie kiekvieno iš
įvykio etapų nurodyti konkretūs veiksmai ir asmenų atsakingų už minėtuosius veiksmus
pareigos. Tačiau, kaip ir visame plane, pasigendama identifikuotų asmenų. Pastebėta tai,
kad darbuotojų rotacijos atveju konkrečiai pareigybei priskirtas asmuo gali nežinoti savo
pareigų ekstremaliosios situacijos metu. Todėl atnaujinus, pakeitus plano turinį būtina
ne tik paskirti tuo metu dirbančius įmonėje asmenis, bet ir supažindinti juos su
199
pakeitimais. Taip pat nėra sukonkretinamos stichinės nelaimės. Jos gali būti skirtingų
tipų todėl ir veiksmų planai turi būti adaptuoti kiekvienai iš jų.
Analogiškoje skiltyje užsienio atveju pateikiama daugiau informacijos, kuri būtų
itin naudinga Es metu. Siekiant užtikrinti ūkio subjekto veiklos nepertraukiamumą,
rizikos vertinimo dėka, yra išskirta daugiau Es ar ypatingų įvykių bei pateikiama jiems
adaptuotų scenarijų.
Apibendrinant pastebėta, kad Lietuvos plano ES ar ypatingų įvykių skiltyje, kaip ir
bene visame plane pasigendama atsakingų asmenų vardų, pavardžių, kontaktų. Vienas
didžiausių trūkumų, kad plane nėra nurodyta kokie asmenys turėtų pasirūpinti, kad
būtų išjungta elektra, užsuktos dujos ar vanduo. Viso to Lietuvos plane numatyta nėra,
priešingai nei analizuotame užsienio plane. Minėtame užsienio plane analogiškoje
skiltyje yra nurodyta išsami informacija, kuria vadovaujantis galima operatyviai reaguoti
ir užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą. Pastebėta, kad yra būtina atsižvelgti į kiekvieną
specifinį kontekstą, supantį kiekvieną riziką. Tiek pati rizika, tiek ir veiksmai jai valdyti
nuolat evoliucionuoja ir keičiasi. Rizikos valdymas bus efektyvesnis, jei bus tinkamai
planuojamos veiklos tęstinumo užtikrinimo priemonės galimiems nelaimių scenarijams.
Sąmoningas ir išankstinis tęstinės veiklos planavimas leidžia adekvačiai įvertinti ir
numatyti potencialiai galinčią pasireikšti riziką ir būdus, kaip apsaugoti verslą ir patirti
kuo mažiau nuostolių, kad kaip įmanoma greičiau būtų galima atsigauti ir išgyventi.
Mokymai ir pratybos. Mokymai, pagal numatytas teisės aktų nuostatas ūkio
subjekte turėtų būti organizuojami ne mažiau kaip dvi valandas per metus iš anksto
numatytu laiku ir numatytoje vietoje. Šiuo atveju pažymėtina, kad Lietuvos PC ESVP
nėra nurodyta nei data, nei laikas. Peržvelgus analogišką skiltį užsienio atveju,
pastebėta, kad mokymai ir pratybos vyksta reguliariai. Punktai, kuriuose identifikuojami
mokymų dalyviai yra užpildyti. Kiekvieną kartą, prireikus atnaujinti planą,
suinteresuotieji asmenys iš naujo supažindinami ir apmokomi.
Gauti interviu duomenys patvirtino, kad teisės aktais numatytų mokymų ir pratybų
nebūna. Informanto užimančio vadovo pareigas organizacijoje teigimu, „...įvadinių
mokymų, kurie yra vedami įdarbinant žmogų nepakanka“. Vienas iš barjerų, dėl kurio
minėtieji mokymai nėra organizuojami tai laiko ir lėšų trūkumas.
Surinkti duomenys parodė, kad mokymai ir pratybos Lietuvos PC pagal nustatytą
reglamentą organizuojami nėra. Užsienio PC mokymai ir pratybos vyksta reguliariai
todėl galima teigti, kad yra suvokiama parengties, veikti Es metu, svarba, tokiu būdu
užtikrinant veiklos nepertraukiamumą. Tiriamojo prekybos centro darbuotojai suvokia
mokymų ir pratybų būtinumą, tačiau konkrečių veiksmų ar priemonių pastarųjų
įgyvendinimui nesiima. Taip pat pastebėtas neatitikimas tarp jau užpildytų dokumentų
ir respondentų atsakymų. Pastebėta, kad Lietuvos ESVP darbuotojų fiktyvūs parašai,
kad mokymuose ir pratybose dalyvauta, nedeklaruoja tiesos. Interviu metu gauti
duomenys parodė, kad darbuotojams nėra pravesti mokymai ir pratybos. Gauta
informacija rodo, kad tiriamojoje organizacijoje pasigendama atsakingų už personalą
vadovų sąmoningumo, saugumo užtikrinimo atžvilgiu. Organizacijai įgyvendinančiai
tęstinės veiklos planavimo priemones susijusias su saugumu, pasikartojantis, bendro
200
mokymosi procesas,
komponentai.
asmenų įgalinimas
tam
tikrai
veiklai
yra
fundamentalūs
Ekstremali situacijos Rygos prekybos centre „Maxima“ ir pakitimai po jos. 2013
metų lapkričio 21 dieną Rygoje įgriuvus 1000 kvadratinių metrų, dar tik prieš porą metų
atidarytos parduotuvės stogui žuvo daugiau kaip 50 žmonių. Įvykio metu žmonės nebuvo
evakuoti iš PC Rygoje dar prieš įgriūvant jo stogui. Lietuvoje vykdant Vidaus reikalų
ministro 2013 m. lapkričio 22 d. pavedimą buvo organizuoti ir atlikti operatyviniai
priešgaisriniai techniniai patikrinimai didžiuosiuose PC ir masinio žmonių susibūrimo
vietose. Didžiausią dėmesį skiriant žmonių evakuacijos keliams, aktyviosioms gaisrinės
saugos priemonėms ir minėtų objektų personalo pasirengimui veiksmams galimo gaisro
atveju. Iš viso buvo patikrinti 402 objektai visoje Lietuvoje, 54 objektuose rasti
pažeidimai. Atsakingiems subjektams surašyti administracinių teisės pažeidimų
protokolai ir taip pat įteikti rašytiniai valstybinės priešgaisrinės priežiūros pareigūnų
įpareigojimai pašalinti nurodytus priešgaisrinės saugos reikalavimų pažeidimus.
Dažniausiai pasitaikę gaisrinės saugos reikalavimų pažeidimai:
• Degių medžiagų sandėliavimo pažeidimai;
• Neorganizuojami darbuotojų, nuomininkų gaisrinės saugos mokymai ir
atestavimas;
• Nepatikrintos pirminės gaisro gesinimo priemonės (gesintuvai) ir gaisrinės
automatikos įrenginiai (gaisro aptikimo/signalizavimo sistema, automatinė gaisro
gesinimo sistema);
• Užkrautos prieigos prie elektros skydinių ir vidaus gairinio vandentiekio čiaupų.
Po įvykių Rygoje tiriamasis PC atsisakė toliau dalyvauti tyrime. Atsisakė ir
pakomentuoti informaciją susijusią su vykdytais pakitimais. Atsakingas asmuo suteikė
galimybę peržvelgti naujai sudaryta ESVP. Patobulintame plane nemažai pakeitimų,
pastarieji sugrupuoti lentelėje (žr. lentelė nr. 1). Lentelėje pateikiama informacija apie
tiriamajame PC nustatytus trūkumus ir pakeitimus, kurie padaryti po tragiškų įvykių
Rygoje.
PC ekstremaliųjų situacijų valdymo planas papildytas: atsakingų asmenų sąrašu su
kontaktiniais duomenimis; nurodyta susirinkimo vieta; veiksmų seka ekstremaliosios
situacijos metu; suformuluota komunikacijos grandinė; evakavimo žemėlapio fragmentu;
gaisro, stichinės nelaimės ar sprogmens radinio objekte atvejais pateikti skirtingų
asmenų turėsiančių veikti numatytais atvejais duomenys. Tačiau nepakankamai
detalizuoti grėsmių tipai ir nenumatytos specifinės veikimo taktikos susidarius
skirtingoms ekstremaliosioms situacijoms.
Apibendrinant galima teigti, kad planas buvo papildytas svarbiais punktais, tačiau
kai kuriais atvejais vis dar pasigendama reikalingos informacijos. Tam, kad ESVP
spragos būtų eliminuotos, pateikiami siūlymai planui ir saugumo užtikrinimo veiklai
tobulinti, kurie leis užtikrinti rezultatyvesnį veiklos modelį (žr. pav. 1).
Už parengtį atsakingiems asmenims siūlytume surengti seminarą tema „Galimų
rizikų darbe vertinimas“. Seminaras galėtų būti rengiamas kartu su kitų ūkio subjektų
atstovais taip pat su Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento atstovais.
201
Seminaro metu būtų galima dalintis gerąją patirtimi, o valstybinės institucijos atstovai
galėtų pateikti tam tikras pasirengimo gaires, aptarti didžiausią grėsmę keliančius
aspektus, vyraujančias problemas.
1 lentelė. Lietuvos PC ESVP iki įvykio Rygoje ir pakitimai po jo
Plano dalis
Atsakingi
asmenys
ĮVG
susirinkimo
vieta
Veiklos
sutrikimų
kriterijai ir
atsakomieji
veiksmai
Evakavimas
Gaisro
scenarijus
Stichinės
nelaimės
Trūkumai (iki įvykio)
ESVP pakitimai po patikrinimų
ĮVG sąrašas su kontaktiniais
duomenimis yra tuščias. Tai reiškia,
kad įvykus Es ar ypatingam įvykiui
atsakingų galėsiančių reaguoti nėra,
arba jie apie tai nežino.
Skiltyje atsakingi asmenys pateiktas
visas sąrašas darbuotojų su jiems
priskirtomis pareigomis. Nurodytas
vardas, pavardė ir kontaktinis numeris.
ĮVG susirinkimo vieta nėra nurodyta.
Nurodyta, kad susirinkimo vieta yra
direktoriaus kabinetas.
Nėra paskirtas įvykio valdymo grupės
sekretorius. Kurio prerogatyvoje yra
nepertraukiama informacijos sklaida.
Išsamiai išdėstyta veiksmų seka, kaip ir
kas turi elgtis ir kam kas turi pranešti
apie susidariusią padėtį. Priskirtas ir
identifikuotas sekretorius.
Nėra įterptas žemėlapio fragmentas
evakavimo atveju ESVP.
ESVP pateiktas evakavimo žemėlapis su
visomis instrukcijomis. Nurodyti
atsakingi asmenys ir jų veiksmų planas.
Nurodyta kas ir kaip turėtų elgtis, bet
nenurodyti konkretus atsakingi
asmenys.
Nesukonkretintos stichinės nelaimės.
Jos yra skirtingos ir jas įveikti turi būti
sudaryti atskiri scenarijai, o ne tas pats
scenarijus žemės drebėjimui, potvyniui
ar audrai. Taip pat nenurodyti
konkretūs atsakingi už tam tikras
pareigas asmenys.
Nenurodyti atsakingi asmenys.
Neįvertinama rizika grasinimo
susprogdinti rimtai. Tuo pačiu
nepateikia veiksmų seka, kurios būtų
laikomasi sprogimo metu ir po jo.
Nenurodyta data ir laikas kada vyksta
apmokymai ir pratybos.
Sprogmuo
ar
pavojingas
radinys
objekte
Apmokymai
ir pratybos
Kiti
sutrikimai
(elektros
Sutrikimai ir atsakingi asmenys už
instaliacijos, juos nenurodyti.
dujų,
vandens)
Identifikuoti atsakingi asmenys.
Nurodytas atsakingų asmenų sąrašas.
Pateiktas patobulintas veiksmų planas
su atsakingų asmenų duomenimis ir jų
veiksmais, kurių turi būti imtasi.
Pakitimų nėra.
Pateikti veiksmai ir pareigos darbuotojų,
kai atsiranda elektros sutrikimai,
vandens ar duju nutekėjimas ar kiti
sutrikimai susiję su minėtais gedimais.
202
Atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančią teisinę bazę papildyti/ patobulinti esamą
ekstremalių situacijų valdymo planą. Rekomenduojama daugiausia dėmesio skirti:
• Galimų grėsmių išskirimui;
• Pratybų numatymui;
• Biudžeto sudarymui;
• Sąveikos su kitomis institucijomis numatymu;
• Plano papildymu numatytomis mokymų datomis ir laiku.
Pav. 1. Siūlymai skirti ESVP ir saugumo užtikrinimo veiklai tobulinti
203
Siūlytina pagal numatytas rekomendacijas darbuotojams rengti mokymus ir
pratybas, užtikrinti darbuotojų informavimą, dalyvavimą, supažindinimą. Vadovaujantis
kitų šalių gerąja patirtimi būtų galima apmokyti darbuotojus ir kiekvienam iš jų priskirti
po pareigybę, kuri pasitarnautų ES metu, t.y. gebėti valdyti minią, valdyti šalia ūkio
subjekto susidariusias spūstis, teikti informaciją vadovui, o šis savo ruožtu saugumą
užtikrinančioms institucijoms.
Rekomenduojama išskirti stichines nelaimes ir kiekvienai iš jų adaptuoti skirtingą
veiksmų planą. Kiekvienai stichinei nelaimei valdyti reikalingas skirtingas veiksmų,
techninių priemonių komplektas.
Išvados
Tęstinės veiklos planavimas tai ne tik strategijų ir procedūrų numatymas
ekonominės krizės, techninio gedimo, logistikos sutrikdymo, žmogiškųjų išteklių
kontrolės praradimo, organizacijos prestižo ir jos vardo išlaikymo atvejais. Tęstinio
veiklos planavimo viena iš dalių yra pasirengimas Es. Tinkamas pasirengimas –
adekvatus įvertintoms rizikoms, parengtas pagal rekomendacijas ekstremaliųjų situacijų
valdymo planas.
Lietuvoje egzistuoja plati teisinė bazė, leidžianti ūkio subjektams užtikrinti veiklos
tęstinumą tinkamai susidorojant su ekstremaliosiomis situacijomis. Tokiu būdu galima
užtikrinti sklandžią įmonės veiklą, apsaugoti žmonių gyvybes, sveikatą, juos supančią
aplinką, ūkio subjekto turimą turtą.
Tiriamojoje įmonėje, kai kuriais atvejais pastebima, kad tęstinės veiklos planavimas
saugumo užtikrinimo srityje nėra prioritetinė veikla. Ekstremalių situacijų valdymo
planas parengtas tik formaliai. Praktikoje nerealizuojamos plane numatytos priemonės.
Darbuotojų parašai plane dažniausiai fiktyvūs. Personalas nėra supažindinamas su
informacija už kurią pasirašo.
Po tragedijos analogiškame prekybos centre esančiame Rygoje Lietuvos prekybos
centruose organizuoti operatyviniai priešgaisriniai techniniai patikrinimai. Po minėtųjų
patikrinimų tiriamojo prekybos centro ekstremaliųjų situacijų valdymo planas
papildytas: atsakingų asmenų sąrašu su kontaktiniais duomenimis ir priskirtomis
pareigomis ekstremaliųjų situacijų atveju; nurodyta susirinkimo vieta; detalizuoti
veiksmai ekstremaliosios situacijos metu; suformuluota komunikacijos grandinė;
pateiktas evakavimo žemėlapis; gaisro, stichinės nelaimės ar sprogmens radinio objekte
atvejais pateikti skirtingų asmenų turėsiančių veikti numatytais atvejais duomenys.
Tačiau šio plano trūkumu išlieka, kad plane nepakankamai detalizuoti grėsmių tipai ir
nenumatytos specifinės veikimo taktikos esant skirtingoms ekstremaliosioms
situacijoms.
Nepaisant to, kad tyrimas buvo atliktas tik vienoje organizacijoje ir negali būti
pritaikomas visiems ūkio subjektams, vis dėlto jis atskleidė požiūrį į Es, o palyginimas su
užsienio šalių planu atskleidė nemažai spragų ir taisytinų plano vietų. Taip pat darytinos
204
išvados, kad palyginus su užsienio šalių organizacijomis, Lietuvos organizacijos neskiria
saugumui pakankamai dėmesio. O viso to priežastimi yra neįvertinamos grėsmės, rizikų
analizės stoka bei klaidingas šių grėsmių padarinių numatymas.
Šaltiniai
Al – Badi, A. H., et al. 2009. IT disaster recovery: Oman and Cyclone Gonu lessons learned.
Information management and computer security., 17(2): 114 – 126.
Blyth, M. 2008. Risk and security management: protecting people and sites worldwide. – Hoboken (N.
J.): John Wiley.
Borodzicz, E. P. 2005. Risk, crisis and security management. – Chichester; Hoboken (N. J.): John
Wiley.
Cerullo, V., Cerullo, M. J. 2004. Business continuity planning: a comprehensive approach.
Information Systems Management., 21(3): 70 – 78.
Duncan, W. J., et al. 2011. Surviving organizational disasters. Business horizons., 54(2): 135 – 142.
Karim, A. J. 2011. Business Disaster Preparedness: An Empirical Study for Measuring the Factors of
Business Continuity to face Business Disaster. International Journal of Business and Social Science., 2(18):
183 – 192.
Kildow, B. A. 2011. A supply chain management guide to business continuity / 1st ed. – New York:
American management association.
LRV nutarimas „Dėl civilinės saugos pratybų organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Valstybės
žinios. 2010, No. 1295.
PAGD prie VRM direktoriaus įsakymas "Dėl ekstremaliųjų situacijų valdymo planų rengimo
metodinių rekomendacijų patvirtinimo". Valstybės žinios. 2011, Nr. 1-70.
PAGD prie VRM direktoriaus įsakymas „Dėl Kriterijų ūkio subjektams ir kitoms įstaigoms, kurių
vadovai turi organizuoti ekstremaliųjų situacijų valdymo planų rengimą, derinimą ir tvirtinimą, ir ūkio
subjektams, kurių vadovai turi sudaryti ekstremaliųjų situacijų operacijų centrą, patvirtinimo“. Valstybės
žinios. 2010, No. 1-134.
PAGD prie VRM direktoriaus įsakymas „Dėl tipinių civilinių saugos mokymo programų
patvirtinimo“. Valstybės žinios. 2010, No. 1-219.
Perry, R. W. 2004. Disaster exercise outcomes for professional emergency personnel and citizen
volunteers. Journal of Contingencies and Crisis Management., 12(2): 64 – 75 p.
Perry, R. W., Lindell, M. K. 2003. Preparedness for emergency response: guidelines for the emergency
planning process. Disasters., 27 (4): 336 – 350 p.
Pinta, J. 2011. Disaster Recovery Planning as part of Business Continuity Management. The Journal
Agris on-line Papers in Economics and Informatics., 3(4): 55 – 61.
Quarantelli, E. L. 1993. Converting disaster scholarship into effective disaster planning and
managing: possibilities and limitations. International Journal of Mass Emergencies and Disasters.,
11(1):15 – 39.
Speight, P. 2011. Business Continuity. Journal of Applied Security Research., 6:529 – 554.
Tierney, K. J. et al. 2001. Facing the unexpected: disaster preparedness and response in the United
States. – Washington D.C.: Joseph Henry Press.
Tolley‘s handbook of disaster and emergency management / Tony Moore, Raj Lakha editors. –
Amsterdam: Elsevier, 2006. – 683 p.
205
SUMMARY:
THE IMPORTANCE OF BUSINESS CONTINUITY TOOLS APPLICATION
IN BUSINESS ENTITIES: CASE STUDY OF SHOPPING MALLS
Odeta Maksvytienė
odeta.maksvytiene@gmail.com
Jordana Šablinska
j.sablinska@gmail.com
Abstract
Purpose – to analyze and assess peculiarities of business continuity planning in shopping
mall “X” of emergency management. As well as make suggestions for activity improvement.
Methodology – by theoretical presumptions to define applied scientific literature’s,
legislation’s and other document’s analyze method. A case of business continuity tools application
in business entities was accomplished by using comparative study and interview methods of
Lithuanian and foreign emergency management plans (thereinafter - EMP). 8 respondents
working in an investigative shopping mall “X” were chosen for interview. A selection of
informants was determined by their job position in the shopping mall.
Findings – by analyzing topic on the theoretical level was found that business continuity
planning is not only a foresight of strategies and procedures during economic crisis, technical
failure, disturbance of logistics, a loss of control on human resources, organizational prestige and
goodwill maintenance cases. At the same time this is ability to ensure continuous organization
functioning during or after disaster. This process is ensured by EMP on which basis potential
risks and their impact on the organization’s activities are evaluated. The most important part
(component) of continuity is preparedness. A relevant preparedness to act in a disaster consists of
EMP, methodical organization of trainings’ and exercises.
Lithuanian EMP was analyzed and evaluated. Semi structured interview was also done.
Conclusion is that investigated Lithuanian shopping mall is not prepared enough to act in
extreme situations. EMP was confirmed, but filled in irresponsibly. Interviewees’ replies show
that preparedness of trading company is not evaluated as important activity. The mentioned
plan has weaknesses. The threat types are not detailed enough. There is no standard operating
procedures on how to act in different extreme situations. Lithuanian EMP was compared with
206
foreign country EMP. The latter plan contents were more detailed filled, clear and
understandable.
In short employees know elementary actions related extreme situations management.
Nevertheless, their knowledge is insufficient for major accidents management.
Research limitations/implications – data collected in this research paper was obtained
after having analyzed single business entity in Lithuania and one in foreign country. Gathered
data cannot be applied for all existing business entities in Lithuania universally. It required more
detailed investigation.
Practical implications – referring to theoretical and practical investigation premises, some
suggestions are done to business entities. Thanks to them, business entities will be able to
evaluate their preparedness for extreme situations and improve the actions.
Value – the paper discloses what kind of business continuity tools organizations apply
while taking disaster risk and impact reduction policy and how plans developed on theoretical
level act in practice.
Keywords: business continuity plan, emergency management, business entity, safety.
207
“Social Transformations in Contemporary Society’’ (STICS), Proceedings
of International Scientific Conference for Young Researchers, 4-5 June,
2015, Vilnius-Net, p. 208.
Is world really changing as fast as we think? Or is it event changing at
all? Social transformations is a delicate topic for researchers. We invited
young researchers to look at processes which cause social transformations
(or prove the static of societal tradition) in their country and share it with
us.
Texts are not edited
Prepared for publishing – Rūta Tamošiūnaitė, Dalia Karlaitė
Published by – Mykolas Romeris Universitety,
Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius
208

Social Transformations in Contemporary Society 2015

Transcription

Similar documents

theory and practice: student insights

Parsisiųsti - Construction21

Informacinis leidinys apie tarptautiniame projekte „Religinės kultūros

Vaiva ZUZEVIČIŪTĖ, Ilona TANDZEGOLSKIENĖ

Informacinis leidinys apie projekte dalyvaujančių valstybių

Nr. 8 (19) - Lietuvos edukologijos universitetas

Virginija Šidlauskienė Šiaulių universitetas Šiauliai

here - Šiuolaikinio meno centras

LITHUANIAN COLLECTORS COINS

MARKET OVERVIEW