docLietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro žurnalas
download 
Report Transcription
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro žurnalas
ISSN 1822-3001 Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro žur nalas Nr. 5–6/2012 RUGSĖJIS/SPALIS (66/67) Turinys ĮVYKIS Edmundas Gedgaudas Gewandhausui praskriejus PREMJERA Baletas Tristanas ir Izolda – puota meno mėgėjams Choreografas ir dirigentas – apie baletą Tristanas ir Izolda TEMA Tadeusz Boy-Żeleński Amžinasis mitas ATSPINDŽIAI Pirmąjį Kūrybinį impulsą vainikavo įspūdingas koncertas Akimirkos iš premjeros. Eugenijus Oneginas 5 7 10 8 12 16 VIS-À-VIS Dalia Sverdiolienė Nejau tai ta pati Tatjana? Pokalbis su Sandra Janušaite REPERTUARAS PASAULIO TEATRAI Kamilė Rupeikaitė Santa Fės operos teatras FESTIVALIAI Beata Baublinskienė Muzikos šventės vasaros scenose KAUNO VALSTYBINIS MUZIKINIS TEATRAS Asta Mikelevičiūtė Tomas Ladiga – bosas, kuriam sekasi Lina Stankevičiūtė Festivalyje Operetė Kauno pilyje 2012 – spektaklio premjera Naujajame teatro sezone – operetė, muzikinis reviu ir... LIETUVOS NACIONALINĖ FILHARMONIJA MENU AKIMIRKĄ ŽAVINGĄ Jolanta Čiurilaitė: dainininkui būtinas gyvenimo džiaugsmas 14 20 22 24 26 27 29 30 32 APIE MUS Laūra Karnavičiūtė Teatro laikrodžio mechanizmas: kūrybinio planavimo skyrius CODA Kryžiažodis 35 39 Viršelyje: Inga Cibulskytė – Izolda, Pavelas Koncevojus – Tristanas, Krzysztofo Pastoro baletas Tristanas ir Izolda. Fotografas Martynas Aleksa, kostiumų dailininkė Aleksandra Jacovskytė, grimas Ūlos Pakalniškytės Gewandhausui ewandhausui p�a��rie�u� Įvykis Iš laiškų toli nuklydusiam vilniečiui... Regis, tik vakar linkėjome vieni kitiems geros vasaros, o štai jau sveikinamės naująjį sezoną. Laikas lekia nesustodamas, o gal sukasi ratu? Amžino gyvybės rato – kai pabaiga tampa pradžia – dėsnis galioja net ir tokiai, regis, nutolusiai nuo metafizikos sričiai kaip teatro repertuaras. Juk kai sezonas baigiasi, teatralų mintyse – jau kitas, o gal ir dar kitas sezonas: premjeros, debiutai, eiliniai spektakliai, kurie vis tiek niekada nebūna eiliniai, nes teatras – tai visada šventė, tokia jo paskirtis. O jau kiek pastangų reikia šiai šventei sukurti, telieka žiūrovams paslaptis, juk sakoma, kad scenoje neturi matytis prakaito. Vis dėlto esame teatro žurnalas, todėl domimės ne tik spindinčiu, net akinančiu scenos pasauliu, bet ir užkulisiais, juolab kad skaitytojams turbūt įdomu pažvelgti, kaip kuriami spektakliai, kas įkvepia kūrėjus ir atlikėjus, kaip veikia teatras kaip mechanizmas. Todėl ir šiame rudeniniame numeryje, pasidžiaugę neeiliniu Leipcigo Gewandhauso orkestro koncertu teatro scenoje, dėmesį sutelkiame į naujausią premjerą – baletą Tristanas ir Izolda, prisimename ryškiausius pavasario įvykius scenoje, kalbiname dabarties ir praeities scenos meistrus ir tuos, kurie darbuojasi už rampos šviesų. Malonaus skaitymo linkėdama, nuoširdžiai Jūsų – Beata Baublinskienė 4 Lyg naujojo sezono pranašas rugpjūčio 28 d. LNOBT scenoje nuskambėjo Leipcigo Gewandhauso orkestro koncertas, diriguojamas garsaus nūdienos dirigento Riccardo Chailly. Neeilinis įvykis. Jį apžvelgti, įprasminti plunksna, kad liktų atspindys, paprašėme mūsų garbaus muzikos kritiko Edmundo Gedgaudo. Tiesa, su recenzijos žanru jis sakosi jau atsisveikinęs ir šiuo metu rašo „laiškus“. Tad ir patį rašytoją gal vertėtų vadinti muzikos eseistu, o ne kritiku. Nors... Kritikos strėlyčių autorius nevengia ir taikliai nurodo, kad šis orkestras koncertavo Lietuvoje ne pirmą kartą, kaip buvo skelbta. Pasak Gedgaudo, Leipcigo Gewandhauso orkestras buvo atvykęs į Vilnių 1977 m. ir tąkart koncertavo taip pat Operos ir baleto teatre diriguojamas Kurto Masuro. Galbūt šis žurnale Bravissimo publikuojamas laiškas nutolusiam vilniečiui padės ilgiau išsaugoti kultūrinę atmintį? Ne kartą esame kalbėjęsi apie meno (to tikrojo) paslaptis, kurių kartais ir pats kūrėjas neatveria. Tada jis tik paženklina – jos čia... Taip darydavo ir Olivier Messiaenas. Tad kai Prancūzijos kultūros ministras André Malraux paprašė parašyti kūrinį, pagerbiantį abiejų pasaulinių karų aukų atminimą, jis, užuot kūręs Requiem, 1964 m. parašė transcendentinę penkių dalių meditaciją Et exspecto resurrectionem mortuorum (Ir laukiu mirusiųjų prisikėlimo). Tarsi kviestų kiekvieną savaip į tą labai nekasdienę būseną įsijausti... Abejoju, ar tą kūrinį esi girdėjęs, tad pasistenk su juo susipažinti. Gal du kartus pasiklausęs kitą dieną panorėsi ir trečio? Parašyta pučiamųjų ir metalinių mušamųjų instrumentų orkestrui, ši muzika 1965 m. buvo atlikta gotikinėje Šartro katedroje, iškilmėse dalyvaujant generolui de Gaulle’iui. Juk abu skaitėme Andreï Makine’o romaną Žako Dormo žemė ir dangus. Generolui skirtas epizodas ten siejasi su Et exspecto... Puikiai! Mintyse priartinu prie japonų šventyklų. Irgi tinka. Bet Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras... Na, pats supranti: kurčia erdvė ir joje – iš Leipcigo atvy- kęs milžiniškas Gewandhausorchester su kūrybinio įkvėpimo nestokojančiu savo vadovu Riccardo Chailly. O aš dar baiminausi, kad į reikšmingą tylą tarp Messiaeno kūrinio dalių neįsibrautų aplodismentai (juk Vilniuje vis dažniau jie terpiami į simfonijas). Ačiū Dievui, pasitenkinom kosuliais. Mahlerio Šeštoji... Šiandien jos nebesiklausiau taip, kaip kadaise abu klausydavomės jo simfonijų garsajuosčių, kurių man parūpindavo Kalifornijoje gyvenęs giminaitis. Pameni? Ne muzikas, bet sektantiškai užsikrėtęs Mahleriu. Mane šiurpindavo Antrosios apoteozė, o dabar pagalvoju, ar nėra tos mistinės vizijos autoriaus mažumėlę suvaidintos? Gal netgi genialiai. Na, čia jau man rėši... Dabar tą simfoniją keisčiau į dainas pagal Rückerto eiles, kur dar apyjaunis Fischeris-Dieskau ir fortepijonu akompanuojantis Bernsteinas įtaigiau atveria labai svarbius Mahlerio bruožus. Sakysi, kad ne pačius esminius. Gal... Manyčiau, jog protarpiais akivaizdus Šeštosios agresyvumas ir kai kurie pabrėžtinai monumentalūs gestai sulydo jos įvaizdį su paantrašte – Tragiškoji. Ar tai atitiko kompozitoriaus Edmundas Gedgaudas 5 Premjera Leipcigo Gewandhauso orkestras LNOBT scenoje ketinimus? Kiek ten jautrių žvilgsnių į žmogaus sielą! Juk Šeštojoje apstu ir tarpsnių, rodančių sąsajas su literatūra, anuomet besitaikiusia į centrinę meno pasaulio vietą. O anos epochos (kaip, beje, ir ankstesnių) didieji kompozitoriai nujautė, kad muzika savo galiomis pranoksta žodžius. Ir gal ypač tada, kai bandoma skverbtis į pasaulio paslaptis. Jų link krypstanti Mahlerio mintis būna tai epinė, tai lyrinė, tai ramiai pasakojanti. Išmintingai. Bet protarpiais – ekstaziškai gražbyliaujanti. Tai suvokdamas, Chailly viską puikiai subalansavo. Kad ir kaip ten būtų, žodžiais arba garsais perteikiamas minties aiškumas anuomet darėsi vienodai svarbus. Simfonijų kūrėjams prireikė neregėtai išplėtoto orkestro, kurio dydį pateisinti dabar pavyksta anaiptol ne visiems dirigentams. Sakysi, kad šiuolaikinio Steinway fortepijono palete irgi ne kiekvienas pianistas naudojasi. Žinau. Juk netgi turintys ką pasakyti, iš tiesų mąstantys fortepijono virtuozai retsykiais tas stulbinamas instrumento galimybes palieka savo raiškos užribyje. Sąmoningai? Ką mes žinom... Esame kalbėję, kad fortepijonas Chopino vaizduotei buvo artimas panašiai, kaip Mahlerio mintims – orkestras. Tik tų minčių (dainų pagal Rückertą) iškalba ir grožis, perteikiami fortepijonu, išlieka, o orkestrui pritaikyti Chopino valsai paprasčiausiai sudarkomi. Tiek to. Chailly jų, tikiuosi, nediriguoja. Milžiniškame Gewandhauso orkestre jis jaučiasi kaip namie – tarsi išrankus ir mąslus pianistas, skambinantis Steinway instrumentu. Toks, kuriam būtinos visos jo raiškos galios. Nepamanyk, kad jautriai skverbdamasis į Šeštosios partitūrą Chailly nuslopino jos kulminacijų dramatizmą. Du stulbinamus kūjo dūžius finale deramai parengė prie jų artinančios prieigos. Šie galingi krestelėjimai (ir ne tik jie) puikiai susisiejo su lyrine lėtųjų epizodų iškalba, kuri buvo labai nuoširdi, bet nesentimentali. Tokia ji taurino ir plėtė dirigento motyvuojamų (mikrono tikslumu!) kompozitoriaus minčių diapazoną. Manau, jog tai gaiviai veikė ir stilistinį tos milžiniškos partitūros vientisumą. O pameni, mes kažkaip nesusimąstydavome, kodėl lėtoji Šeštosios dalis neišpopuliarėjo panašiai kaip Adagietto iš Penktosios. Kad pastaroji trumpesnė ir išsyk „sutelpa ausyje“? Chailly interpretuojamas Andante (ir kažkodėl ypač valtornos frazės) įsimintinai gaivino sielą. O šiaip juk žinai: Mahlerio muzikoje nuolat turi būti pasirengęs tai skrydžiui į padanges, tai žvilgsniui į prarajos tamsą. Nejaukus tos simfonijos Scherzo. Mums vis atrodydavo įtartinas jo „liaudiškumas“, šokis barškant skeleto griaučiams. Tačiau klausiausi architektonikos, o ji išties buvo puiki. Po koncerto kitos dienos rytą atsiverčiau internete savotišką šio orkestro gastrolių dienoraštį (Vilnius Gewandhausorchester Tournee Blog), kai ką Tau išverčiu: rigavo Strausso, Prokofjevo ir Beethoveno programą, o publika buvo tokia pat kultūringa kaip ir šiandien. Nors atvykę iki repeticijos turėjome nedaug laiko, pasivaikštinėti, tiksliau, pabėgioti (taip, kai kurie skubiai įšoko į treningus) buvo būtina. Tikrai nuostabi to miesto atmosfera. Gaila, kad taip trumpai galėjome jame pabūti. [...] Įžengęs į teatrą pasijunti lyg būtum sugrįžęs į praeito amžiaus aštuntąjį dešimtmetį. Bemaž viskas autentiška, originalu, iš ano laiko. Ir valgykla, ir fojė lubų šviestuvai mažumėlę siurrealistiški, tai savaip įspūdinga. [...] Repetuojant Messiaeno ir Mahlerio programą teko įvaldyti keblią salės akustiką (schwierige Akustik im Saal). Į darbą įsitraukė koncertmeisteris Julius Bekeschas, Gewandhauso dirigentas Riccardo Chailly forsavo kulminacinius epizodus. Na, muzika buvo girdėti, bet argi akustika apsiriboja tokia elementaria funkcija? Gerose salėse ji neatsiejama nuo muzikavimo, yra tarsi gyva to proceso dalyvė. Atsiliepianti, papildanti, įkvepianti. O neretai ir ugdanti. Kaip matai, orkestro dienoraštis rodo, kad Vilniaus jis nepamiršo... Pagaliau pasimatėme – po 35 metų pertraukos mes vėl Vilniuje! Kad ir kaip būtų keista, šis mieliausias miestas (allerliebste Stadt) buvo Sovietų Sąjungos dalis. Kurtas Masuras, anuometinis Gewandhauso kapelmeisteris, tada diDirigentas Riccardo Chailly 6 Baletas �o��a TRISTANAS ir PUOTA MENO MĖGĖJAMS Inga Cibulskytė – Izolda, Pavelas Koncevojus – Tristanas balete Tristanas ir Izolda Nacionalinis operos ir baleto teatras savo naująjį 2012–2013 m. sezoną pradeda baleto premjera. Rugsėjo 15, 16 ir 19 d. kviečiame žiūrovus išvysti amžinąjį meilės mitą apdainuojantį baletą Tristanas ir Izolda pagal Richardo Wagnerio muziką. Spektaklio choreografas – LNOBT Baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras. Teatro Baleto trupė jau ne kartą yra šokusi moderniajai klasikai priskirtinus Pastoro baletus (Karmen, Vasarvidžio nakties sapnas, Acid City), tačiau naujasis išsiskiria tuo, kad jau išbandytas Stokholmo karališkojo ir Varšuvos didžiojo teatrų scenose (2006, 2009). Vilniuje naują pastatymo variantą choreografui padėjo įgyvendinti ankstesnius lietuviškus spektaklius kartu su juo kūrę scenografas Adomas Jacovskis ir kostiumų dailininkė Aleksandra Jacovskytė. Spektaklyje šoka beveik visa Baleto trupė. Pagrindinius Tristano ir Izoldos vaidmenis atlieka Inga Cibulskytė ir Pavelas Koncevojus (Lenkija) bei Rūta Juodzevičiūtė ir Genadijus Žukovskis, taip pat scenoje turėtume išvysti Olgą Konošenko, Martyną Rimeikį, Aurimą Paulauską, Anastasiją Čumakovą, Nailią Adigamovą, Kristiną Gudžiūnaitę, Andrių Žužžalkiną, Igorį Zaripovą ir daugelį kitų baleto solistų. Beje, pavasarį baleto artistai, padedami privačių rėmėjų, buvo nuvykę stažuotis į Varšuvos didįjį teatrą – mokėsi naujojo baleto vaidmenų. Tristanas ir Izolda žada tapti prabangia puota ne tik baleto, bet ir operos mėgėjams. Spektaklio „muzikinio takelio“ galėtų pavydėti kiekviena koncertų salė: maestro Modesto Pitrėno diriguojamas LNOBT orkestras grieš Henko de Vliegerio parengtą Orkestrinę pasiją iš pagrindinių Wagnerio operos Tristanas ir Izolda fragmentų. Šį kūrinį atlieka garsūs pasaulio orkestrai, diriguojami tokių meistrų kaip Kentas Nagano ar Valerijus Gergijevas. Balete taip pat skamba Penkios Mathilde’os Wesendonck dainos, kurias atliks operos primadonos Sigutė Stonytė ir Inesa Linaburgytė, taip pat jas turėtų parengti Sandra Janušaitė. Rugsėjo 19 d. numatytas ir muzikinis debiutas – prie dirigento pulto stos jaunas dirigentas Modestas Barkauskas. Kad šis baletas atsirado repertuare, nėra atsitiktinumas. „Kadangi operos Tristanas ir Izolda, kaip ir kitų vėlyvųjų Wagnerio operų, kol kas neketiname statyti, pasirinkti baletą Tristanas ir Izolda jubiliejinių Wagnerio metų išvakarėse yra išties prasminga“, – Bravissimo žurnalui yra sakęs LNOBT generalinis direktorius Gintautas Kėvišas. 2013 m. pasaulis minės Richardo Wagnerio 200-ąsias gimi- mo metines. Beje, naujasis spektaklis bus rodomas ir 2013 m. gegužę LNOBT rengiamoje Richardo Wagnerio savaitėje. Vis dėlto Pastoro baleto pagrindas yra kitoks nei Wagnerio operos. Choreografas remiasi ankstyvųjų viduramžių dvasia dvelkiančiu Romanu apie Tristaną ir Izoldą, kurį 1900 m. išleido prancūzų rašytojas ir istorikas Josephas Bédier. Ši senojo keltų mito apie meilę, stipresnę už mirtį, rekonstrukcija įkvėpė choreografą įprasminti amžinąjį mitą šokiu. Atsivertę kitą žurnalo puslapį, išvysite išsamų pasakojimą apie senąjį Tristano ir Izoldos mitą. O šiame – keletas faktų apie šios temos įprasminimą balete. Tristano ir Izoldos meilės tema, kuri Europos meno padangėje bene geriausiai žinoma iš Wagnerio operos, įprasminta ir net 24 baleto spektakliais (tiek pavyko suskaičiuoti). Bene pirmasis šią įstabią istoriją versti į šokio kalbą ėmėsi Leonidas Miasinas. Jis 1944 m. Ballet International trupei sukūrė spektaklį Mad Tristan (Pamišęs Tristanas) pagal Ivano Boutnikovo aranžuotą Wagnerio muziką. 1952 m. garsusis Frederickas Ashtonas su New York City Ballet trupe pastatė baletą Picnic at Tintagel (Iškyla Tintagelio pilyje) pagal Arnoldo Baxo muziką. Tarp Tristano ir Izoldos meilės pakerėtųjų buvo bene visi didieji XX a. choreografai. Maurice’as Béjart’as 1969 m. savo XX a. baletui sukūrė spektaklį Les vainqueurs (Nugalėtojai), kuriame greta Wagnerio skambėjo ir tibetiečių muzika. 1973 m. Johnas Cranko Štutgarto baletui kūrė baletą Tristanas pagal šiuolaikinę Hanso Wernerio Henze’s muziką, deja, choreografui mirus veikalas liko nepastatytas. Tačiau labai panašų sumanymą (to paties pavadinimo baletas pagal to paties kompozitoriaus muziką) 1982 m. įgyvendino Johnas Neumeieris Hamburgo balete. Įdomu, kad iš 24 baletų apie Tristaną ir Izoldą tik 9 sukurti pagal Wagnerio muziką. Kitų „garso takeliuose“ skamba ir modernioji kūryba (pvz., 1971 m. Normano Morrice’o baletas That is the Show pagal garsaus XX a. kompozitoriaus Luciano Berio muziką), ir klasika – ne tik artimo Wagnerio bičiulio ir uošvio Ferenco Liszto, bet net ir Piotro Čaikovskio ar Dmitrijaus Šostakovičiaus muzika. O jei nuklystume į kino pasaulį, bene naujausia Wagnerio Tristano ir Izoldos parafrazė – Larso von Triero dviejų dalių filmas Melancholija, kurio įžangoje – ją taip ir norisi pavadinti uvertiūra – nuskamba visa operos įžanga. Turbūt nesuklysime sakydami, kad prisiekę teatro mėgėjai per vasarą jau išsiilgo spektaklių, teatro šurmulio. Pasivaikščiojimo fojė laukiant spektaklio pradžios, orkestro gaudesio derinant instrumentus, tylos akimirksnio dirigentui sustingus priešais orkestrą ir pagaliau – tos stebuklingos akimirkos, kai uždanga pradeda skleistis... Ypač jei atėjote į premjerą! Beata Baublinskienė 7 Tema mitas AMŽINASIS Witkacy plunksnos portretas Johno Williamo Waterhouse’o drobė Tristanas ir Izolda su gėrimu Tadeusz Boy-Żeleński 8 Prancūzų rašytojas ir istorikas, viduramžių kultūros tyrinėtojas Josephas Bédier (1864–1938) 1900 m. išleido Romaną apie Tristaną ir Izoldą. Tai buvo XII a. užrašyto senovinio meilės mito rekonstrukcija. 1925 m. bene įtakingiausias to laiko lenkų teatro ir literatūros kritikas Tadeuszas Boy-Żeleńskis (1874–1941) parengė ir išleido Bédier romano vertimą į lenkų kalbą, o jo įžangoje pateikė išsamų tekstą apie Tristano ir Izoldos mito istoriją. Bédier Romanas apie Tristaną ir Izoldą išverstas ir į lietuvių kalbą (1996), tačiau Bravissimo skaitytojams siūlome susipažinti su lenkiškojo vertimo įžanga – ne tik dėl joje pateikiamo išsamaus pasakojimo apie šį archajišką meilės mitą, bet ir dėl paties Boy-Żeleńskio asmenybės ir savito rašymo stiliaus – žinoma, kiek jį galėjo perteikti vertimas. Pats seniausias mitas apie Tristaną ir Izoldą greičiausiai susiformavo keltų gentyse, apgyvendinusiose Lamanšo sąsiaurio pakrantes. Kaip žinome, etnografinis ir civilizacijos vienis, vadinamas Prancūzija, susikūrė susiliejus trims atskiroms rasėms*, iš kurių kiekviena atnešė dovanų tai, ką turėjo geriausia. Galijoje, užkariautoje Cezario vadovaujamų Romos legionų, nuo neatmenamų laikų gyveno keltų gentys. Nugalėti romėnų, keltai perėmė iš jų teisę, papročius, kultūrą ir kalbą. Tačiau toje epochoje, kai užtvindė Galiją, lotynų kultūra jau buvo pažeista, tai buvo saulėlydžio kultūra; ji negalėjo paskatinti naujos intensyvios tautos gyvenimo formacijos. Ji subyrėjo į šipulius susidūrusi su barbarais – gyvybe trykštančiais germanais, kurie – vadinami frankais – įsiskverbė į romėniškąją Galiją. Naujieji užkariautojai ištirpo galų ir lotynų masėje, tačiau jų kūrybinio užtaiso galia paskatino gimti prancūzų rasę ir kalbą. Besikuriančios naujosios kalbos pagrindas visų pirma buvo lotynų kalba. Keltų kalba, išstumta užkariautojų romėnų, tuo metu vegetavo tik tarp kaimo žmonių ir pagaliau apie VI a. visiškai išnyko. Jos vietą užėmė lotynų kalba, kuri, žinoma, nebuvo klasikinė Horacijaus ir Cicerono kalba. Ši paprasta kareivių, pirklių ir vergų šnekta, nuo pat pradžių suteršta Romos imperijoje tarpstančios rasių ir tautų maišalynės, vis labiau kito ją vartojančių keltų lūpose. Pagaliau, susidūrusi su germanų frankais (jie šiai galų ir lotynų kalbai davė vos kelis šimtus savo žodžių), ši lotynų kalba, visiškai dezorganizuota, pradeda telktis į naujus darinius: gimsta romanų kalba, kuri yra tarpinė pereinant į vėlesnę prancūzų kalbą. Kaip tik šia romanų kalba pirmą kartą buvo užrašytos legendos ir pasakojimai apie apskritojo stalo riterius, iš kurių Tristano ir Izoldos istorija išsiskiria pačiomis pagrindinėmis žmogiškosiomis nemirtingojo mito vertybėmis. Jau minėjau, kad šie pasakojimai veikiausiai atsirado keltų aplinkoje, iš jos vėliau nukeliavo į Vokietiją, Angliją, Norvegiją, visur priklausomai nuo dirvos, į kurią krito legendos grūdas, įgaudami kiek kitokį atspalvį; tačiau nestinga teorijų ir apie vokišką šios prancūziškos epopėjos kilmę. Kad ir kaip ten būtų – ar frankai atsinešė į Galiją savo mitus, ar veikiau pažadino poetinę keltų dvasią, trokštančią po plokščiu lotyniškosios dekadencijos racionalizmu, – aišku, kad šie įstabūs pasakojimai atsirado susiliejus tiems dviem rasiniams elementams. Net iki XII a. pasakojimai apie Tristaną ir Izoldą, meilės gėrimą ir tragiškus padarinius jo išgėrus ištisus šimtmečius buvo perduodami iš lūpų į lūpas, kiekvienos kartos truputį pakeičiami ir praturtinami. XII a. viduryje jie buvo išgryninti net keliose užrašytose poemose. Dvi iš jų (rašytos Chrétieno de Troyes ir La Chevre) mūsų dienų nepasiekė, kitų dviejų poemų išlikę fragmentai, kiekvienas apie 3000 eilių. Vienos jų autorius yra truveras Thomas (apie 1170 m.), gyvenęs normanų Anglijoje; kitos – beveik Thomaso bendraamžis Béroulis. Iš pirmosios versijos kaip išvestinis kūrinys kildinama išplėtota poema, XII a. vokiečių kalba parašyta Gotfrydo iš Strasbūro; iš antrosios – vokiškoji Eilharto iš Obergo poema ir prancūziškas romanas proza. Be to, yra išlikęs paskiras anoniminis fragmentas (apie 1500 eilių) ir smulkių atplaišų, išsibarsčiusių jau kitų literatūros veikalų imitacijose. Patekusios į Vokietiją, apskritojo stalo legendos, perkurtos germanų dvasios, tapo savotiška šiosios nuosavybe ir išraiška, kol pagaliau Wagnerio genijaus dėka muzikos pavidalu apkeliavo visą civilizuotą pasaulį. Taigi pateikiau pagrindines gijas, paprastumo dėlei šioje apžvalgoje nesileisdamas į detales. Įžvalgus mokslininkas, romanų literatūros žinovas Josephas Bédier, kuris daugelį metų paskyrė moksliniam senųjų spaudinių tyrinėjimui ir kilmės nustatymui, ėmėsi vykusio ir sėkmingai įgyvendinto sumanymo. O būtent: atgaivindamas laiko nutrauktą ir pažeistą senovės truverų kūrybą, iš išlikusių fragmentų jis panoro atkurti legendos apie Tristaną ir Izoldą visumą. „Šiame darbe, – rašo apie jį Gastonas Paris, – Bédier buvo atviri du keliai: išeities tašku laikyti arba Thomaso, arba Béroulio versiją. Pirmoji, pasitelkus vertimus į kitas kalbas ir imitacijas, teikė visiškos vientiso pasakojimo restitucijos galimybę; jos trūkumas buvo tas, kad taip gautas rezultatas būtų buvusi mažiausiai archajiška poema apie Tristaną – tokia, kurioje senasis barbarų pradas jau būtų buvęs pritaikytas prie anglų ir prancūzų visuomenės riterių dvasios ir supratimo. Bédier pasirinko antrąją galimybę – gerokai sudėtingesnę, bet juo daugiau vertės jo darbui suteikiančią – jis atkūrė seniausią Tristano legendos pavidalą. Pradėjo nuo to, kad kaip įmanydamas tiksliau išvertė išlikusį Béroulio fragmentą, t. y. daugmaž pasakojimo vidurį. Taip tobulai persiėmęs senųjų bardų dvasios, jų naivios jausenos, perpratęs paprastą raiškos būdą, prie išlikusio kūno jis pridėjo galvą ir galūnes – tačiau ne mechaniškai, bet pasitelkęs organiškos regeneracijos būdą. Tokių pavyzdžių teikia gyvūnai: suluošinti jie, padedami paslaptingos vidinės galios, atgauna ankstesnį savo idealios formos pavidalą. Atkurdamas Bédier pasinaudojo ir Thomaso poemos fragmentu bei visais kitais fragmentais ir vertimais, iš kurių, vedamas tobulos meistrystės ir saiko pojūčio, sėmėsi to, kas regėjosi tinkamiausia veikalui atkurti. Gastonas Paris netgi įtaria jį iš pradžių surašius visą poemą romaniškomis eilėmis, kuo panašesnėmis į Béroulio eiles, ir tik tada išvertus į prancūzų kalbą. Taip atsirado ši nuostabi ir vienintelė tokia knyga – ji pirmą kartą leido mums gėrėtis visa legendos apie Tristaną ir Izoldą grožio pilnatve. Bédier plunksna išsaugojo dvilypį poemos pobūdį, teikiantį jai šitiek savito žavesio; tai nuotykių ir avantiūrų kupinas riterių romanas, skirtas XII a. prancūzų riteriams ir rūmų bendruomenei suburti ir prablaškyti, tačiau lygia greta čia protarpiais atsiveria perspektyva ir į kitą, dar stipresnį gyvenimą – legendinių pusdievių, išlaikančių tvirčiausią ryšį su vis dar laukine ir mergiškai tyra keltų miškų gamta, gyvenimą. Tristano ir Izoldos legenda – tai pati nuostabiausia, didžiai jaudinanti meilės poema, kokią žmonija kada nors yra sukūrusi. Ir jei galima būtų sau leisti lengvabūdišką laisvę pasisakyti klausimais, kuriais ištisos kartos mokslinčių prirašė ištisas bibliotekas kontroversijų ir komentarų, drįsčiau teigti, kad pats pobūdis, pats šios senovinės legendos pateikimas turi liudyti jos gališką ir keltišką, o ne germanišką kilmę; nebent manytume, kad germanų mitas, kritęs į galų žemę ir pasimaitinęs jos stebuklingais syvais, kitu pavidalu prisikėlė naujam gyvenimui. Mat išsamiausia, tauriausia Tristano ir Izoldos išraiška turi kaip tik tai, kas yra vyraujanti vėlesnės prancūzų literatūros gija, kas ją išskiria iš visų kitų ir kas lemia jos atsparumo įvairiems poveikiams paslaptį. Nuolat vis iš naujo patiriamas meilės slėpinys, amžina triumfuojanti meilės apoteozė drauge su visu jos niekingumo, apgavysčių, jos didingumo ir pažeminimo, garbės ir niekšybės neaprėpiamumu, su visu laimės girtumu ir nedalios tragizmu – tai gija, kuri nuo Tristano ir Izoldos per Villono posmus ir Molière’o Alcestą, didingus Racine’o herojus ir menkutes Marivaux figūrėles, per neužmirštamus Manon Lesko ir kavalieriaus de Grijė, Adolfo ir Eleonoros charakterius, per Stendhalį ir Balzacą, Musset ir Verlaine’ą iki pat priešpaskutinio laikotarpio teatro ir literatūros bei Paryžiaus gatvių dainelių toliau nepertraukiamai tęsiama geriausiuose prancūzų literatūros puslapiuose ir sudaro jos savitą, nepaneigiamą žavesį. Galima sakyti, kad besikuriančios rasės dvasia pačiame savo priešaušryje pasisotino stebuklingojo gėrimo iš Tristano ir Izoldos taurės ir kad šis meilės gėrimas, stiprus kaip gyvenimas ir tvirtesnis už pačią mirtį, jau amžinai srovens jos gyslomis. Jausmas, kuris apima skaitant Bédier atkurtą Tristano legendą, yra susižavėjimas tobulu meniniu saiku traktuojant legendą. Manau, tai lemia du veiksniai: vienas jų – pirmapradis paprastumas, su kuriuo senovės bardai, dar nepaveikti „literatūros“, naiviai ir dalykiškai dėstė įvykių seką; kitas, diametraliai priešingos prigimties, – tobulas meninis išmanymas, kuriuo pasižymėjo atkurtosios poemos autorius; greičiausiai išugdytas geriausių pofloberinės epochos literatūros pavyzdžių, jis sugebėjo vengti viso, kas galėtų sudrumsti ir pažeisti tą pirminį paprastumą. Šios sąveikos rezultatas yra neprilygstamas. Poema mūsų akyse rutuliojasi su stulbinamu efektų taupumu, tarytum sąmoningai uždėjus surdiną, glaustai dėstant žodžius, o drauge – su psichologine gelme ir tikslumu, kiekgi subtilesniu ir turtingesniu nei daugiažodis užvakarykštės „psichologinės“ mokyklos pretenzingumas! Taip, ši poema, išdainuota prieš aštuonis amžius, o dabar atkurta, yra grėsminga šiuolaikinio romano konkurentė! Versta iš: Tadeusz Boy-Żeleński, Nieśmiertelny mit. Vertė Beata Baublinskienė *Turimos omenyje gentys. – Vert. past. Rašytojas Josephas Bédier. Iliustracijos ir nuotrauka iš Wikipedia 9 Premjera CHOREOGRAFAS ir dirigentas – apie baletą Tristanas ir Izolda Modestas Pitrėnas: „Ši muzika atsirado iš šokio“ Inga Cibulskytė – Izolda, Pavelas Koncevojus – Tristanas Krzysztofas Pastoras: „Tai didelės meilės istorija“ padėsiančia trupę paruošti dideliems iššūkiams ateityje. Be to, manau, kad tai vienas geriausių mano pastatymų. Kodėl šį kartą pavadinime prie Tristano pridėjote ir Izoldos vardą? Švedijos ir Lenkijos nacionalinių baletų repertuare baleto pavadinimas buvo tiesiog Tristanas. Tačiau ši istorija yra viena didžiausių ir gražiausių kada nors sukurtų meilės istorijų, legenda apie Tristaną ir Izoldą turi neįtikėtinai senas tradicijas, ji net senesnė už Romeo ir Džuljetos istoriją. Todėl nutariau pavadinimu aiškiai parodyti, kad tai baletas apie didelę vyro (Tristano) ir moters (Izoldos) meilę. Tristanas ir Izolda yra pirmasis jūsų sukurtas baletas, kurį tapęs LNOBT Baleto trupės meno vadovu pasiūlėte statyti Vilniuje. Kas lėmė šį pasirinkimą? Tristanas ir Izolda yra iššūkis teatro Baleto trupei. Tai sunkus spektaklis, į kurį reikia įdėti daug pastangų, išties didelis pastatymas, į kurį įtraukti visi šokėjai. Šokio kalba čia griežtai remiasi klasikinio baleto technika, bet tai nevisiškai klasikinis baletas, jis turi šiuolaikinio baleto elementų. Tikiuosi, tai labai geras akstinas trupei žengti žingsnį naujos estetikos link, tobulėti. Tristanas ir Izolda turėtų tapti svarbia gaire, 10 Kaip manote, kodėl žmonės turėtų ateiti į Tristaną ir Izoldą? Manau, pagrindinė priežastis ta, kad, kaip jau minėjau, tai viena gražiausių meilės istorijų, tačiau taip pat svarbu, kad šis baletas įgalina išvysti kitokią estetiką, naują Lietuvos baleto trupės veidą. Pastatymas įspūdingas, bet viskas perteikiama moderniais būdais. Kalbu ne tik apie choreografiją, bet ir apie scenografiją, šviesas, vaizdo projekcijas. Ir, be abejo, dar vienas labai svarbus veiksnys yra Richardo Wagnerio muzika – aukščiausios meninės prabos, tiesiog nuostabi. 2013-aisiais minėsime Wagnerio metus, todėl manau, kad teatro repertuare apskritai labai svarbu turėti dar vieną pastatymą, kuriame skamba šio genialaus kompozitoriaus muzika. Kaip sekasi mūsų trupės šokėjams rengti vaidmenis? Keletas atlikėjų buvo atvykę stažuotis pas mane į Varšuvą. Pastebiu nepaprastą pažangą, ypač tų, kurie rengia pagrindinius vaidmenis. Kaip tik dabar matau, kiek daug trupė turi potencijos. Keletas mano asistentų atvyko į Lietuvą dirbti su trupe. Esu patenkintas drausme, tinkamu požiūriu, entuziazmu. Juk praeitas sezonas labai sunkus – buvo daug spektaklių, be to, įvyko Kūrybinio impulso premjera. Šis projektas labai pavykęs ir naudingas trupei, tai taip pat naujas žingsnis jos raidoje. Wagnerio Tristano ir Izoldos partitūra nėra lengva nei orkestrui, nei dirigentui. Kaip sekasi ją rengti? Ši partitūra kiekvienam orkestrui yra iššūkis, juo labiau mūsų regione, kur Wagneris gana retas (galbūt tik Ryga turi privilegiją vadintis Wagnerio miestu, todėl ten šio kompozitoriaus operos skamba dažniau). Tad kiekvienas susitikimas su Wagneriu praturtina orkestrą, jo skambesį, suvokimą, kvėpavimą, štrichus, dinamiką. Šis atvejis nėra išskirtinis. Tačiau išskirtinis jis tuo, kad muzika, skambanti balete Tristanas ir Izolda, nėra visiškai autentiška Wagnerio operos muzika. Tai vieno geriausių olandų instrumentuotojų Henko de Vliegerio aranžuota orkestrinė pasija, kurią sudaro keletas operos Tristanas ir Izolda epizodų, ir Wagnerio Wesendonck dainos. Pas- Trumpai tarosios tarsi inkliuzai įterptos į partitūrą, bet skamba labai organiškai. Darbas labai įdomus, matau ugnelę muzikų akyse, tai labai džiugina. Ką jums pačiam reiškia Tristano ir Izoldos istorija? Pavadinimas Tristanas ir Izolda man išsyk asocijuojasi su Wagnerio apdainuota mitologine meile – platoniška, pakylėta, net antgamtiška. Jos personažai beveik mistiniai. Ir staiga man į rankas pateko knygelė – viduramžių meilės romanas Tristanas ir Izolda, kurį, beje, Meilės eliksyre skaito Adina. Tam tikra prasme nusivyliau, nes čia meilės istorija, nors daug labai gražių dialogų ir įmantri, senoviškai prabangi iškalba, yra beveik buitinė ir žemiška, tad visas jos svoris ir gylis mano akyse savotiškai sumenko. Ir vis dėlto tai labai pagavi, emocinga istorija, įkrauta įvairių – ne tik taurių ir kilnių – žmogiškų jausmų, pavyzdžiui, keršto, neapykantos. Viso to, kas aprašyta jau nuo senų senovės, pradedant Senuoju Testamentu. Taigi ši istorija visų pirma labai jausminga. Ir tą jausmingumą labai stengiamės perteikti grodami, muzikuodami. Jūsų nuomone, ar ši muzika tinkama šokiui? Ji ir atsirado iš šokio, iš vidinio poreikio šokti. Muzikinis audinys – tokia fragmentų seka, kokia skamba balete, – buvo sugalvotas būtent baletmeisteriui. Todėl ši muzika negali būti netinkama šokiui. Manau, kad tai bus ir reginys, ir emocija, ir muzika. Viskas vientisa. Kalbino Beata Baublinskienė Liepsnojantis Maestro Elegijus Bukaitis (g. 1941 m. Vilniuje) – neeilinė nedidelės Lietuvos baleto bendruomenės asmenybė: energingas, ekscentriškas, su ypatingu humoro jausmu ir daugybe idėjų. Jo biografija, prasidėjusi Gelgaudiškio vaikų namuose, atvedė į vieną garsiausių pasaulyje klasikinio baleto šventovių – Agrippinos Vaganovos baleto akademiją (Sankt Peterburgas), kurioje jis mokėsi 1955–1962 m., o 1971 m. baigė tuometinio Leningrado konservatoriją ir gavo baletmeisterio režisieriaus diplomą. Lietuvos valstybiniame operos ir baleto teatre Bukaitis pastatė Piotro Čaikovskio baletus Spragtukas ir Gulbių ežeras, Adolphe’o Adamo Žizel, Eduardo Balsio Eglę žalčių karalienę, Johanno Strausso Žydrąjį Dunojų, Antano Rekašiaus Aistras ir Aurą, buvo vienas pirmųjų Klaipėdos muzikinio teatro choreografų. Dirbdamas Lietuvos vidaus reikalų ministerijos Kultūros rūmuose, Bukaitis su originalia ritminės ir plastinės improvizacijos sistema supažindino daugybę savo studijos lankytojų. Gausiai iliustruotoje knygoje Liepsnojantis Maestro. Apie choreografą Elegijų Bukaitį (Vilnius: Krantų redakcija, 2012, 128 p.) – atidesnis žvilgsnis į Elegijaus Bukaičio kūrybą, paties choreografo mintys apie baleto meną, kolegų iš Lietuvos ir Rusijos žodžiai, skirti žaižaruojančio talento Maestro. Duetas Rūta Krugiškytė-Čiplienė (g. 1948 m.) – Lietuvos baleto artistė, sukūrusi daug vaidmenų Lietuvos baleto scenoje, žurnalistė, parašiusi baleto spektaklių recenzijų, poleminių straipsnių Lietuvos baleto istorijos ir nūdienos klausimais. Duetas – pirmoji jos knyga (Rūta Krugiškytė, Duetas. Baleto solistų Tamaros Sventickaitės ir Henriko Kunavičiaus kūryba. Vilnius: Krantų redakcija, 2012, 236 p.). Joje piešiamas garsių XX a. vidurio ir antrosios pusės Lietuvos baleto solistų, gyvenimo ir scenos partnerių Tamaros Sventickaitės (1922–2010) ir Henriko Kunavičiaus (1925–2012) kūrybinis portretas. Knygoje atsiskleidžia ilgai trukęs autorės bendravimas su ypatingais baleto meno žmonėmis. Autentiškas jų mintis papildo istorinių dokumentų pavyzdžiai, unikalios archyvinės nuotraukos, asociatyvios Lietuvos poetų eilės, padedančios išryškinti reikšmingą Lietuvos baleto istorijos etapą. Netekome Henriko Kunavičiaus Gegužės 25 d. eidamas 88 metus Vilniuje mirė žymus Lietuvos baleto solistas Henrikas Kunavičius. Gimęs 1925 m. Kaune, 1940–1944 m. lankė Valstybės teatro baleto studiją, buvo Vytauto Aukščiūno ir Broniaus Kelbausko mokinys. 1946 m. stažavosi Leningrado S. Kirovo operos ir baleto teatre. Lietuvos baleto scenoje Henrikas Kunavičius šoko 1943–1968 m. (iki 1948 m. Kaune), daugelį metų – greta savo scenos ir gyvenimo partnerės Tamaros Sventickaitės. Henrikas Kunavičius sukūrė daugiau nei 45 vaidmenis. Kūrybinio žydėjimo metais šoko daugelį pagrindinių baleto repertuaro partijų. Tai Zygfrydas (Gulbių ežeras), Dezirė (Miegančioji gražuolė), Albertas (Žizel), Bazilis (Don Kichotas), Spartakas (Spartakas) ir kt. Jo klasikinių baletų princai, pasak baleto kritikės Aliodijos Ruzgaitės, pasižymėjo ne tiek išoriniu artistiškumu, kiek jaunatvišku polėkiu, jausmų nuoširdumu ir šokio ekspresija. Baleto solistas taip pat sukūrė įsimintinus vaidmenis lietuvių kompozitorių Juozo Gruodžio (Jūratė ir Kastytis, Kastytis), Juozo Pakalnio (Sužadėtinė, Antanas), Juozo Indros (Audronė, Ugnius), Juliaus Juzeliūno (Ant marių kranto, Jonis), Eduardo Balsio (Eglė žalčių karalienė, Žilvinas) baletuose. 1952–1961 m. Henrikas Kunavičius dėstė M. K. Čiurlionio meno mokykloje, vadovavo Choreografijos skyriui. 1968– 1990 m. buvo Lietuvos televizijos Muzikos redakcijos režisierius. Nuolat rašė spaudoje. 1971 m. su kompozitoriumi Antanu Rekašiumi sukūrė baleto Aistros libretą. 11 įspūdingas P Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre šiemet buvo surengtos pirmosios choreografinės dirbtuvės Kūrybinis impulsas. Birželio 3 d. projektą vainikavo puikiai publikos įvertintas choreografinių miniatiūrų koncertas. Pasak LNOBT Baleto trupės meno vadovo ir naujosios iniciatyvos „krikštatėvio“ Krzysztofo Pastoro, „tai buvo neįtikėtina. Kokia galinga energija scenoje ir žiūrovų salėje! Buvo nuostabu matyti laimingus šokėjus ir entuziastingą publiką. Žiūrovai stovėdami surengė ilgai trunkančias ovacijas. Dėkoju visiems dalyviams, rezultatas iš tiesų buvo puikus!“ Pirmosios LNOBT choreografinės dirbtuvės vyko nuo šių metų vasario mėnesio. Projektas iš karto sulaukė didelio susidomėjimo ne tik tarp teatro šokėjų, kurių vieni dalyvavo ir kaip debiutuojantys choreografai (Rūta Kudžmaitė, Živilė Baikštytė, Martynas Rimeikis, Igoris Zaripovas, Olga Konošenko, Andrius Žužžalkinas, Žilvinas Beniuševičius, Juhi Jonekura), kiti – kaip savo kolegų vizijas įkūnijantys atlikėjai (Inga Cibulskytė, Gediminas Bubelis, Greta Gylytė, Vaida Šniurevičiūtė, Laimis Roslekas, Voicechas Žuromskas, Haruka Ohno, Kipras Chlebinskas ir daugelis kitų). Kūrybiniu impulsu susidomėjo ir nepriklausomi ne tik Lietuvos, bet ir užsienio (Eglė Špokaitė, Vilija Putrius (JAV), Edita Stundytė, Pavelas Moskvito (VFR, Vokietija), Beata Molytė) menininkai. Koncerte buvo parodyti dvylikos choreografų darbai – vienuolika miniatiūrų (vieną jų kūrė Konošenko ir Žužžalkino duetas), scenoje pasirodė 28 šokėjai. Daugelis miniatiūrų buvo šokamos muzikai skambant iš įrašo, tačiau porą kompozicijų (Zaripovo Elegiją pagal Sergejaus Rachmaninovo muziką ir minėto dueto Jausmus) lydėjo gyvas atlikimas. Grojo Simas Minkevičius (fortepijonas), Raimundas Butvila (smuikas), Arūnas Statkus (altas), Justas Kulikauskas (violončelė) ir Giedrius Gelgotas (fleita). Vaizdo projekcijas kūrė Linartas Urniežius, šviesų dailininkas Levas Kleinas, kostiumų dailininkės Jolanda Imbrasienė ir baleto artistė Jelena Lebedeva, šukuosenų stilistė baleto artistė Urtė Bareišytė. „Šiuo rimtu, mėgėjiškumo išvengusiu renginiu 90-ies metų jubiliejų netrukus minėsiantis Lietuvos baletas pasirodė gebąs ieškoti ir surasti naujų raiškos būdų bei formų, priartėti prie dinamiškos šiuolaikinės vizualinės kultūros. Reikia tikėtis, kad Kūrybinis impulsas – tik pirmasis žingsnis pirmyn, į iššūkiais ir staigmenomis masinančią originaliosios choreografinės kūrybos erdvę“, – straipsnyje Padažnėjęs šokio pulsas rašė Helmutas Šabasevičius. (7 meno dienos, 2012-06-08) „Apibendrinant belieka pasidžiaugti puikiu LNOBT renginiu, o, kaip sakoma, gera pradžia – pusė darbo. Kai kuriems šokėjams dalyvavimas Kūrybiniame impulse buvo pirmas kūrybinio amplua bandymas, ir, sakyčiau, visi bandymai buvo daugiau ar mažiau sėkmingi. Kiek iš tų „bandytojų“ nesustos ir toliau bandys savo galimybes, kiek jų išdrįs imtis didesnių, reikšmingesnių darbų, parodys laikas. Svarbu nesustoti“, – apibendrina Vita Mozūraitė. (www. dance.lt) Belieka laukti, ką subrandins antrasis Kūrybinio impulso sezonas. Pirmąjį Kūrybinį impulsą vainikavo KONCERTAS 8 6 1 9 10 5 2 3 11 7 12 4 13 Bravissimo 12 1–2. Olgos Konošenko ir Andriaus Žužžalkino Jausmai, šoka Olga Konošenko, Martynas Rimeikis ir Kipras Chlebinskas, 3. Martyno Rimeikio Belaukiant Godo, šoka Andrius Žužžalkinas ir Marius Miliauskas, 4. Beatos Molytės Emocija, šoka Rūta Juodzevičiūtė, Beata Molytė, Goda Bernotaitė ir Margarita Makejeva, 5. Pavelo Moskvito choreografinė miniatiūra, šoka autorius ir Natalija Sologub, 6. Vilijos Putrius Kame stiprybė?, šoka Eglė Špokaitė, 7. Igorio Zaripovo Elegija, šoka Zaripovas ir Haruka Ohno, 8–9. Editos Stundytės Degimas, solistė Anastasija Čumakova, 10. Juhi Jonekuros Draugas, šoka Laimis Roslekas ir Voicechas Žuromskas, 11. Greta Gylytė šoka Rūtos Kudžmaitės Liūdną šventę, 12. Živilės Baikštytės Duetą šoka Inga Cibulskytė ir Voicechas Žuromskas, 13. Žilvino Beniuševičiaus Tamsa šviesoje. Martyno Aleksos nuotraukos 13 Vis-à-vis TATJANA? TATJANA Nejau toji pati Dalia Sverdiolienė Praeito sezono pabaigoje parodyta opera Eugenijus Oneginas atvėrė slėpiningą ir jaunesniajai teatro lankytojų kartai galbūt nedaug tepažįstamą Piotro Čaikovskio kūrybos klodą. Nuo paskutinio 1981 m. pastatymo didžiojoje scenoje praėjo trisdešimt vieneri metai*. LNOBT istorijoje būta ne vieno šios operos pastatymo, bet dabar juos mena tik garbūs teatro ir publikos senbuviai. Šiandien jau niekas nebepasakys, kaip pirmojoje 1923 m. operos premjeroje dainavo Julija Dvarionaitė – pirmoji lietuvių Tatjana. Tačiau kaip tik šiandien turime progą paminėti bene visų praeities dainininkių, Lietuvos operos scenoje sukūrusių chrestomatinį Tatjanos vaidmenį, vardus: Adelė Galaunienė, Aleksandra Staškevičiūtė, Antanina Dambrauskaitė, Petronėlė Zaniauskaitė, Jadvyga Petraškevičiūtė, Birutė Leonaitė, Sofija Vojevodskaja, Giedrė Kaukaitė, Elvyra Kornejeva, Sofija Jonaitytė, Irena Milkevičiūtė. Naujausioje Eugenijaus Onegino premjeroje Tatjaną pasigėrėtinai dainavo LNOBT solistė Sandra Janušaitė. Dainininkės gerbėjams pateikiame jos mintis apie neblėstančią operos fabulos ir siužeto gyvybę, psichologinį artisto ir jo kuriamo veikėjo ryšį, taip pat – sėkmingos karjeros receptą. 14 Režisierius Vasilijus Barchatovas atlikėjams pateikė originalią operos veikėjų traktuotę; savą spektaklio viziją turėjo ir dirigentas. Ar jos neprieštaravo Jums artimam Tatjanos portretui? Ne. Galėčiau pasakyti, kad šios traktuotės viena kitą tik papildė, – tikrai buvo įdomu dirbti tiek su režisieriumi, tiek su muzikos vadovu ir dirigentu Robertu Šerveniku. Žinoma, ir pati sau išsikėliau aukštą kūrybinę kartelę. Kai dirbu, visuomet stengiuosi įsiklausyti ir į dirigento, ir į režisieriaus mintis – suderinti jų norus su savais, taip pat – su kompozitoriaus sumanymu. tiek psichologinius, tiek muzikinius vaidmens aspektus. Tačiau, žinoma, dainininko vizija nėra galutinė. Dirigentas visada pakoreguoja vaidmenį repeticijose su ansambliais ir orkestru. O tik paskui pasirodo Ponas Režisierius. Esate lyg tarp trijų valdžių – režisieriaus, dirigento ir kompozitoriaus. Tačiau režisierius ir dirigentas Jus valdo čia ir dabar, o štai kompozitorius, sakykim, iš dangaus. Bet jo muzika yra čia! Kokie vėjai pūtė statant Eugenijų Oneginą? Antai režisierius Barchatovas pristatė šį spektaklį kaip istoriją, galinčią vykti bet kurioje epochoje, socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje, taip pabrėždamas žmogaus vertybių, ydų ir silpnybių universalumą ir nemarumą. Kalbėdamas apie Čaikovskio partitūrą, tarp natų slypintį veikėjų psichologinių portretų pažinimo raktą, jis minėjo ir perkeltus draminius akcentus. Pasak režisieriaus, jam „svarbiausi yra žmogaus jausmai, dramaturgijos konfliktas, psichologija. Viskas priklauso nuo tikslaus aktorinio ir muzikinio spektaklio atlikimo.“ Kokios vaidybos užduotys Jums, pagrindinio vaidmens atlikėjai, teko Barchatovo pastatyme? Džiaugiuosi, kad mūsų laikų operoje draminio veiksmo ieškoma ne vien kompozitoriaus sukurtoje partitūroje, vokalinėje partijoje ar jo paties ranka rašytose remarkose. Šiuolaikiniai operų režisieriai siekia operinį dainavimą Tokiu atveju kompozitoriaus įtaka tarsi nejaučiama – ji priklauso ir nuo Jūsų vaizduotės, kūrinio suvokimo, asmeninės vaidmens vizijos. Pirmiausia dainininkas atlieka juodą darbą, arba, kaip sakau, paruošia juodraštį. Jis peržvelgia partitūrą, įsigilina į psichologines personažo būsenas – bent jau aš taip darau. Nemanau, kad dainininkas yra baltas lapas, kuriame kiekvienas statytojas galėtų rašyti savo meninį tekstą. Tam tikrą viziją ir personažo dinamiką vaizduotėje dainininkas iš dalies susikuria pats. Ateidamas į repeticiją jis jau turi savo vaidmens schemą, kuri išryškėjo skaitant muzikinį tekstą. Pirmosiose bendrose repeticijose mes, dainininkai, jau turime būti patys išsinagrinėję Ir viską sujaukia? Sakykime, šiek tiek sujaukia – įleidžia naujo vėjo, o tai visada gerai. Pažiūrėkite į upelį – kodėl jis toks tyras ir švarus? Dėl to, kad nuolat teka, upelio vanduo vis atsinaujina. Taip ir scenoje: nauji vėjai, gerąja prasme – skersvėjis labai puiku, aš tuo būnu labai patenkinta. glaudžiai susieti su judesiu, nes kaip tik judesiai ir kūno kalba kreipia į pasąmonę. Tai labai svarbu: kuo raiškesnis judesys scenoje, tuo informatyvesnis ir paveikesnis psichologinis kuriamo veikėjo portretas. Ir aš tam tikrai pritariu. Žinoma, operoje pirmiausia klausomasi dainavimo, tačiau man teko aktorinės bangos operoje laikotarpis, kai siekiama kuo glaudesnės dainavimo ir aktorystės jungties. Iš pradžių būna labai sunku, bet drauge su režisieriumi įgyvendinant pasiūlytas judesio ir vaidybos idėjas galutinis rezultatas tampa psichologiškai pagrįstas, man pačiai suprantamas ir priimtinas, todėl natūraliai ir lengvai įgyvendinamas. Kitaip tariant, mums, dainininkams, svarbiausia ne vien plikas natas dainuoti, bet gebėti pajausti būseną ir turėti priemonių, kaip ją išreikšti. Todėl man labai svarbios ne tik kompozitoriaus, bet ir dirigento, o ypač režisieriaus dramaturginės vizijos. Manau, kad spektaklyje jos nesikirto, tarpusavyje nesusipriešino, o sklandžiai viena kitą papildė ir gražiai derėjo, artistams ir man asmeniškai suteikdamos papildomų aktorinės raiškos galimybių. Dainuodama scenoje, persikūniju – jau esu ne Sandra, o Tatjana arba kita operos herojė ir išgyvenu visus jos jausmus. Manau, kiekviena moteris, stebėdama Tatjaną operoje Eugenijus Oneginas, pritars tam, ką supratau ir aš, – kada žmogus labiausiai pažeidžiamas. Kai jis labai myli, o mylimas žmogus jį išduoda, tarsi smogia peiliu iš nugaros. Mylimojo išdavystė sukelia skaudžiausius jausmus. Tatjana mylėjo ir tebemyli Oneginą, ji atsidavė jam visa širdimi ir siela. Tačiau noriu pasakyti, kad ne tik moteris, bet ir vyras, kiekvienas žmogus nėra apsaugoti nuo panašių jausmų, geliančio išdavystės ir nusivylimo skausmo. Visi buvome kada nors vienaip ar kitaip įskaudinti, turime skaudžios asmeninės patirties, todėl galbūt manoji Tatjana kam nors sukels prisiminimus ar išjudins naują užgniaužtų jausmų antplūdį. Būti atstumtam mylimo žmogaus – tikrai ne vien moterų dalia. Ir vyras gali būti įskaudintas, jei savo tyra siela myli, bet jo meilę varžo, tarkim, luomo skirtumai ir moteris nuo jo nusisuka sakydama: „Tu man netinki.“ Juk meilė nepavaldi luomui. Sandra Janušaitė – Tatjana Piotro Čaikovskio operoje Eugenijus Oneginas. Auklė – Eugenija Klivickaitė Galbūt Lenskis operoje yra psichologiniais saitais susijęs su Tatjana, tarsi jos veidrodinis atspindys? Taip! Kai Lenskis pirmame veiksme dainuoja savo ariozo „Aš myliu jus, Olga“, Tatjana įeina į kambarį ir paslapčia klausosi jo. Ne dėl to, kad pavydėtų sesei, o kad supranta ir atpažįsta jo jausmus. Klausydamasi ji mąsto: aš suprantu jį, bet kodėl Olga jo negali suprasti? Lenskio eilės Olgai – lyg nudėvėti batai. O Tatjana jau subrendusi ne tik meilės poezijai, bet ir tikrai meilei. Lenskis ir Tatjana – giminiškos sielos, tuo jie ir panašūs. Olga pernelyg jauna, ji reaguoja į Lenskio meilę kaip paauglė. Pasak režisieriaus, visos spektaklio moterys (Tatjana, Olga, Auklė, Larina) yra nelaimingos, tačiau jų išgyvenimai ir poelgiai skiriasi priklausomai nuo gyvenimo patirties. Štai Auklė – ji pirmoji pastebi, kad aš įsimyliu Oneginą. Ji kiaurai regi Tatjanos jausmų sumaištį, nujaučia ir jos santykių su Oneginu baigtį, tačiau savo liūdną nuojautą laiko užgniaužusi. Antrame paveiksle ji tik apsimeta, kad nežino, kam nešti laišką, nes iš anksto supranta, kad savimyla Oneginas neįvertins karštų kuklios ir tyros kaimo merginos jausmų. Tatjana – mylimas Auklės vaikas, Tatjaną ji myli labiau nei Olgą ir veltui stengiasi ją apsaugoti nuo skaudžių išgyvenimų. Motinai Larinai tik taurelė padeda nuslopinti savo kadais užgautus jausmus. Visos keturios spektaklio moterys nelaimingos, patyrusios nelaimingą meilę, bet kiekviena savaip. Tatjana paskendusi knygose – taip ji vaduojasi iš nykios aplinkos. Ji neturi kito kelio, nes ją ketina ištekinti už vietinio jaunikio: vienas keturiomis vaikšto, kitas – be dantų, trečias nuometą iš kišenės išsitraukia. Tatjana subrendusi tekėti, bet visoje nusigyvenusioje apylinkėje nėra nė vieno jos verto vyro. Štai kodėl ji bėga nuo ją supančio pasaulio į knygas. Tatjana išteka už nemylimo Gremino, šis pagyvenęs generolas įžvelgia jaunutėje merginoje taurią ir kilnią asmenybę... Tatjana išteka, nes tik taip gali išsivaduoti iš atgrasios aplinkos, ir dėl to jaučia Greminui pagarbą ir dėkingumą. Tekėdama už Gremino, giliai širdyje ji vis dar tebemyli Oneginą. Trečiame veiksme, aukštuomenės pokylyje vėl išvydusi Oneginą, ji tarsi susvyruoja, bet dabar prabyla jos, jau patyrusios moters, abejonė: o jei Oneginas ir vėl ją paliks? Kad ir su skausmu, bet ryžtingai ji ištaria Oneginui: „Ne, ne!“ Jaunystės meilės nebeįmanoma sugrąžinti. Esu ir liksiu ištikima savo vyrui. Vokaliniu požiūriu Tatjanos partija nėra labai sunki. Ar galite ją palyginti su kitomis? Tai priklauso nuo požiūrio ir atsakomybės. Ar dainuoju Baterflai, ar Tatjaną, atiduodu labai daug jėgų. Baterflai partija, nors ir sudėtinga, mano balsui labai patogi. Jei lygintume Mimi ir Miuzetę Bohemoje, mieliau dainuoju Mimi... Be to, pasitaiko ir nenumatytų dalykų: kartą spektaklio metu ėmiau ir užlipau ant stiklo šukės. Skauda, kraujas bėga, o tuo metu turiu svajingai dainuoti savo ariją... Sukūrėte ne vieną vaidmenį, kuriuos repetavote su pasaulyje garsiais operos ir teatro režisieriais: Zentą (Skrajojantis olandas) – su Francesca *2006 m. buvo sukurtas LNOBT Operos studijos Eugenijaus Onegino pastatymas. Red. past. 15 Zambello, Mikaelą (Karmen) – su Arnaud Bernard’u, Rachelę (Žydė) – su Günteriu Krämeriu, Dezdemoną (Otelas) – su Eimuntu Nekrošiumi. Kokią įtaką Jums, operos solistei, daro žymių teatro kūrėjų asmenybės? Džiaugiuosi operos režisierių kaita, įvairove ir labai tai vertinu. Visad stengiuosi vykdyti jų norus, prisidėti įgyvendinant jų menines idėjas – šiais laikais režisierius yra pagrindinė figūra, kone dievas. Jo spektaklio samprata man yra šventa. Esu dėkinga ir Daliai Ibelhauptaitei už jos teatrines įžvalgas, ir visiems su manimi dirbusiems. Artistas, kaip ir kiekvienos kitos profesijos žmogus, auga ir tobulėja tik dirbdamas. Pradėjus nuo mažų vaidmenų, ilgainiui ateina laikas dideliems ir sudėtingiems. Ne tik teatro spektakliuose, bet ir kituose projektuose ar koncertuose įgyju aktorinės praktikos ir patirties. Ką nors gaunu iš kiekvieno vaidmens, kiekvieno režisieriaus, kiekvieno repetitoriaus, priimu ir branginu visų profesionalų pastabas. Pavyzdžiui, rengiant Madam Baterflai labai svarbi judesių plastika, o štai vokiškose operose teko tobulinti ne tik teksto tarimą, bet ir specifinį vaidybos būdą. Esu nepaprastai dėkinga choreografei Jūratei Sodytei – ji, būdama baleto meistrė, mokė mane, kaip judesiu ir kūno plastika išreikšti ir parodyti jausmus. Jūrate, ačiū jums!!! Vertingų aktorystės pamokų repeticijose gaunu ir iš Gedimino Šeduikio – jis mane įvedė į Valkiriją, kur dainuoju Zyglindą. Nuolatos prisimenu visų savo pedagogų – a. a. Vlados Mikštaitės, Irenos Milkevičiūtės, Jolantos Čiurilaitės – vertingiausius patarimus. Jų mano kelyje buvo daug, jie visi dosniai dalijo man savo žinias, patirtį ir mokytojo išmintį. Ačiū jiems. Sandra, o ką Jūs patartumėte jaunoms merginoms, pasukusioms į solinį dainavimą? Kaip lavinti balsą, kur ieškotis pedagogų – užsienyje ar čia, Lietuvoje? Ko joms tektų atsisakyti, o ką vertėtų atrasti? Galbūt pasirodys keista, bet patarčiau iš pradžių padainuoti chore ir pasimokyti chorinio dirigavimo. Dainavimas chore moko preciziškai išgirsti ir atlikti kūrinio detales, o dirigavimas padeda labai gerai suvokti, aprėpti kūrinio visumą. Taip pat labai svarbi 16 Apžvalgos AKIMIRKOS savidrausmė, fizinis ir psichologinis pasirengimas. „Scenoje turi atrodyti kaip karalienė!“ – sakydavo Vlada Mikštaitė, o tai reiškia ir gerą laikyseną, ir dvasinę tvirtybę. Aš pačias geriausias dainavimo ir aktorinio meistriškumo pamokas gavau Lietuvoje, tačiau vienos taisyklės čia nėra – puikių pedagogų esti visur, tik reikia atsikratyti nereikalingų baimių, išlaisvinti smalsumą ir pažinimo troškulį. O tada belieka tikėti savimi ir daug daug dirbti. Vilniaus miesto T E A T R A S iš premjeros egzistencinių pokyčių keliu 1 7 8 5 – 1 9 1 5 Dėkoju už pokalbį! 2 1 3 4 5 Praeitas sezonas subrandino Piotro Čaikovskio operos Eugenijus Oneginas premjerą (gegužės 18 d.). Pastatymas sulaukė įvairių vertinimų, tačiau nė vieno žiūrovo nepaliko abejingo. Čaikovskio muzika, Puškino siužetas – klasika todėl ir vadinama klasika, kad kiekvienam pasako kai ką labai aktualaus, nesvarbu, ar gyventum XIX a., ar dabar. O kur dar puikus atlikimas! Spektaklio muzikos vadovas ir dirigentas Robertas Šervenikas, režisierius Vasilijus Barchatovas (Maskva), scenografas Zinovijus Margolinas (Maskva), kostiumų dailininkė Marija Danilova (Maskva), šviesų dailininkas Levas Kleinas, choro meno vadovas Česlovas Radžiūnas. Premjeroje dainavo Sandra Janušaitė (Tatjana, 1 nuotr.), Vytautas Juozapaitis (Oneginas, 3–4), Merūnas Vitulskis (Lenskis, 8), Jovita Vaškevičiūtė (Olga, 8), Egidijus Dauskurdis (Greminas, 3), Inesa Linaburgytė (Larina, 8), Eugenija Klivickaitė (Auklė), Rafailas Karpis (Trikė), Dmitrijus Poleščukas (Zareckis). Ypač spalvingos buvo choro scenos (2, 5–7). 6 7 8 Nacionalinių operos ir baleto trupių istoriją siejame su Valstybės teatro Kaune veikla. Kaip žinome, pirmasis operos spektaklis šioje scenoje įvyko 1920 m., baleto – 1925-aisiais. Tačiau klaidinga būtų manyti, kad iki tol operos ir baleto Lietuvoje nebuvo. Greičiausiai daugelis yra girdėję apie itin ankstyvą operos atėjimą į Lietuvą XVII a., kai karalaičio Vladislovo Vazos iniciatyva 1636 m. Vilniaus žemutinėje pilyje įvyko pirmieji operos spektakliai. Tačiau tai buvo jungtinės Lietuvos ir Lenkijos valstybės gyvavimo laikais. O kas antrojoje Abiejų Tautų Respublikos sostinėje – Vilniuje – vyko po to, kai XVIII a. pabaigoje ši valstybė išnyko iš Europos žemėlapių? (Padalijimai vyko 1772, 1793, 1795 m.) Jokiame muzikos istorijos vadovėlyje apie tai neperskaitysime. Priežastis paprasta: istoriniai tyrimai apie muzikinį gyvenimą tais laikais, kai Lietuva tebuvo anonimiška Rusijos imperijos gubernija, vykdomi tik dabar. Tad tuo didesnę vertę įgauna 2011 m. Kultūros tyrimų instituto išleista Vidos Bakutytės knyga Vilniaus miesto teatras: egzistencinių pokyčių keliu 1785–1915. Autorė už šį fundamentalų 528 puslapių veikalą su įdomiomis, net unikaliomis iliustracijomis (ir visais privalomais priedais – santrauka anglų kalba, bibliografija, asmenvardžių rodykle) šįmet pelnė Onos Narbutienės premiją už geriausią 2011 metų muzikologijos darbą. Kaip rašo leidėjai, šioje monografijoje tyrinėjama reikšmingo Lietuvos kultūros paveldo objekto − Vilniaus miesto teatro − veikla nuo įkūrimo 1785 m. iki Pirmojo pasaulinio karo veiksmų Vilniuje 1915 m. Pirmą kartą visas šioje knygoje pristatomas laikotarpis pateikiamas kaip vientisumą liudijančius požymius turintis visumos reiškinys. Knygoje atspindėtas sudėtingas pirmojo ir 130 metų vienintelio Lietuvoje profesionalaus dramos ir muzikinio miesto teatro nueitas kelias, ne kartą atvesdavęs prie nepalankių jo egzistencijai kryžkelių. Čia nagrinėjamas repertuaras, trupių sudėtis, aktoriaus meno ypatumai, režisūros formavimasis, teatro kritikos radimasis ir raida, įvardijamas istorinis Vilniaus miesto teatro reikšmingumas teatro raidai Lietuvoje, miesto kultūros plėtrai. Knyga skiriama įvairių kultūros sričių tyrėjams, edukacinėms reikmėms ir visiems, besidomintiems teatro (dramos ir muzikos) istorija bei Vilniaus praeitimi. Kompozitoriui B r o n i u i Kutavičiui – 80 Rugsėjo 13 d. kompozitorius Bronius Kutavičius šventė 80 metų jubiliejų. Jis jau seniai pripažintas viena pačių svarbiausių šiuolaikinės lietuvių muzikos figūrų. Kutavičius teigia atradęs savitą stilių ir sukūręs pirmuosius tikrai reikšmingus kūrinius gana vėlai – artėdamas prie keturiasdešimties. Tarp jų – Panteistinė oratorija (1970), laikoma tikrai modernios lietuvių muzikos atspirties tašku, ir ypač Paskutinės pagonių apeigos (1978) – vienas iš pačių paveikiausių lietuvių šiuolaikinės muzikos kūrinių. Beje, 1989 m. LNOBT buvo pastatytas baletas Paskutinės pagonių apeigos (chor. Jurijus Smoriginas). Kutavičius – produktyvus kompozitorius. Jo kūrybos aruode – pačių įvairiausių žanrų kūriniai. LNOBT scenoje pastatytos ir dvi Kutavičiaus operos. Tai Lokys pagal Aušros Marijos SluckaitėsJurašienės libretą (2000); joje remiamasi Prospero Mérimée novele apie grafą-vilkolakį: pasakojama baisi istorija, nutikusi XIX a. viename iš Žemaitijos dvarų. 2003 m. Mindaugo karūnavimo jubiliejui buvo skirtas Kutavičiaus operos Ugnis ir tikėjimas pagal Gintaro Beresnevičiaus ir paties kompozitoriaus libretą pastatymas. Iki tol kompozitorius yra sukūręs operą-poemą Strazdas – žalias paukštis (1981) ir operą vaikams Kaulo senis ant geležinio kalno (1976), abi – pagal poeto Sigito Gedos libretus. 1990 m. režisierius Jonas Vaitkus sukūrė filmą pagal Kutavičiaus Strazdą – žalią paukštį. Nors ir sulaukęs garbaus amžiaus, kompozitorius iki šiol yra labai kūrybingas ir nepaliauja stebinti gerbėjų netikėtais kūrybos posūkiais. Ir lieka ištikimas savo kūrybiniams principams: žengia į priekį žvelgdamas atgal. Kaip pats yra sakęs, kompiuterinė ateitis jam atrodo šalta ir be dvasios, o praeitis – kupina dar neįmintų paslapčių... Arūno Baltėno nuotrauka Vis-à-vis 17 Trumpai D E B I U TA I , s u s i t i k i m a i Rugsėjo 22 d. balete Žydrasis Dunojus išdidžiąją Franciską pirmą kartą šoks Anastasija Čumakova. Iki šiol šią baleriną buvome pratę matyti kiek kitokiame, šviesesniame, amplua – prisiminkime jos beveik vaikišką Mari Spragtuke, trapiąją Žizel ar Bajaderę, grakščiąją Aurorą Miegančiojoje gražuolėje ir mylinčią Džuljetą. Šį kartą Anastasijai teks persikūnyti į įnoringos scenos žvaigždės vaidmenį. Įdomu! vaidmens atlikėjų yra mačiusi Lietuvos baleto scena! Prisiminkime kad ir Voldemarą Chlebinską ar Aurelijų Daraškevičių. Baleto solisto kelyje toks vaidmuo – neeilinis. Linkime debiutantui sėkmės! Opera Buratinas Operetė Vienos kraujas rodoma jau beveik penkiolika metų, joje dainuoja Lietuvos operos korifėjai. Publika visuomet laukia susitikimo tiek su pamėgtais atlikėjais (ne tik operos), tiek su mielu, šmaikščiu spektakliu. Tačiau ar neištiks ištikimų žiūrovų šokas, kai vietoj Voldemaro Chlebinsko, kuris daugelį metų atliko Maintrė vaidmenį, jie scenoje išvys dainininką Nerijų Masevičių? Senosios muzikos mėgėjai jį pažįsta, tačiau didžiojoje LNOBT scenoje jis pasirodys bene pirmą kartą. Ruoškitės! Spektaklis – rugsėjo 28 d. Anastasija Čumakova – Džuljeta balete Romeo ir Džuljeta Manote, kad vaikų spektakliuose, o dar Kamerinėje salėje, nevyksta jokių meninių atradimų? Klystate! Antai spalio 6 d. Jurgio Gaižausko edukacinėje operoje vaikams Buratinas pagrindinį išdykėlio medinuko vaidmenį atliks tenoras Tomas Pavilionis. Regis, šis jaunas dainininkas dar nėra dainavęs LNOBT, tad Buratinas gali tapti gražia pradžia. O kitą dieną didžiojoje teatro scenoje balete Snieguolė ir septyni nykštukai Miškininką pirmą kartą šoks Marius Miliauskas. greta kitų didelių vaidmenų yra, pavyzdžiui, ir dramatiškoji Rachelė Žydėje. Be galo smalsu... Galima spėti, kad smalsuolių susirinks visa salė. Beje, Aninos vaidmeniu debiutuos Dovilė Kazonaitė, Gastono – Tomas Pavilionis. Spalio 17 d. Gulbių ežere Princą Zygfrydą šoks kviestinis solistas Robertas Gabdulinas. Jekaterinburge gimęs primarijus šiuo metu yra kviestinis Lenkijos nacionalinio baleto solistas, taip pat šoka Vienos valstybiniame balete. Praeitą sezoną jį jau matėme LNOBT scenoje Gulbių ežere. Sėkmingas pasirodymas lėmė, kad solistas kviečiamas ir vėl. Jį matysime greta Olgos Konošenko (Odeta-Odilė) ir Gedimino Bubelio (Rotbaras). O štai spalio 19 d. Don Kichote numatyti net du trupės debiutai. Kitri pirmą kartą šoks Anastasija Čumakova, o Bazilį – Skaičius 13 – kokias emocijas jis jums kelia? Operos, o ypač Joanos Gedmintaitės, gerbėjams turėtų kelti ypač teigiamus jausmus, mat spalio 13 d. ji debiutuos Violetos vaidmeniu operoje Traviata. Įdomu, kad nemažai sopranų Violeta pradeda savo kelią scenoje, o vėliau pereina prie sunkesnių vaidmenų. Joana šios schemos, regis, nesilaiko ir imasi Violetos, kai kūrybiniame bagaže Rugsėjo 26 d. Gulbių ežere – svarbus debiutas. Vieną pagrindinių spektaklio partijų – piktąjį burtininką Rotbarą – pirmą kartą šoks jaunas solistas Gediminas Bubelis. Kiek ryškių šio Genadijus Žukovskis. Beje, Žukovskio spalio 27 d. laukia dar vienas debiutas – Bajaderėje jis šoks Vergą. Tame pat spektaklyje ir dar viena nedidelė naujiena – Stanislavas Semianiura pirmą kartą šoks solisto partiją Indų šokyje. Genadijus Žukovskis – Paris balete Romeo ir Džuljeta D i d y s i s SUGRĮŽIMAS Spalio 25 ir 26 d. į LNOBT sceną grįžta Modesto Musorgskio opera Borisas Godunovas. Prieš ketverius metus tiek ginčų sukėlęs pastatymas kurį laiką nebuvo rodomas Vilniuje, jis buvo išvežtas į Varšuvą ir štai pagaliau vėl grįžta į mūsų teatrą. Ir grįžta su staigmenomis! Borisą spalio 25-ąją dainuos puikus bosas iš Rusijos Edemas Umerovas (jis yra dainavęs ir spektaklio premjeroje 2008 m.). Beje, nedidelį Šeimininkės vaidmenį pirmą kartą atliks Jovita Vaškevičiūtė. O štai spalio 26-ąją – didysis debiutas: Boriso Godunovo vaidmeniu savo kūrybinę biografiją papildys Liudas Norvaišas. Psichologinė gelmė, slypinti ganėtinai sudėtingame muzikiniame tekste, aktorinis vaidmens pateikimas – solistui prieš akis išties nemenka užduotis, tačiau tuo ji ir vertinga. Diriguos pastatymo muzikos vadovas Robertas Šervenikas. 1 2 Edgaras Montvidas – Nemorinas, Joana Gedmintaitė – Adina operoje Meilės eliksyras 18 Gediminas Bubelis ir Vaida Šniurevičiūtė šoka Rūtos Kudžmaitės Liūdną šventę Paskutinį rugsėjo šeštadienį jūsų laukia tikra operos puota – Gaetano Donizetti operoje Meilės eliksyras rugsėjo 29 d. vakarą dainuos tenoras Edgaras Montvidas. Išmaišęs daugelį pasaulio scenų, dalyvavęs pačiuose įvairiausiuose garsių, o kartais ir skandalingų režisierių operų pastatymuose, šį kartą mūsų mylimas tenoras grįžta į tėvynę dainuoti klasikinėje bel canto operoje. Įsivaizduokite, Edgaras savo auksiniu balsu užtraukia Una furtiva lagrima (Slapta ašara)... O prie dirigento pulto – maestro Modestas Pitrėnas, greta scenoje – Joana Gedmintaitė, Dainius Stumbras, Arūnas Malikėnas... Dar neįsigijote bilietų? Paskubėkite, netrukus jų gali nebelikti! JUBILIE JUS Spalio 6 d. teatro scenoje savo jubiliejų švęs legendinis Lietuvos operos solistas Eduardas Kaniava. Ištikimus savo gerbėjus į koncertą jis kvies drauge su savo mokiniais. Teatro orkestrui diriguos Martynas Staškus. Gimęs Klaipėdoje 1937 m., į Operos ir baleto teatrą Eduardas Kaniava atėjo būdamas tik 21-erių – 1958 m., nors tuometinę Konservatoriją baigė 1960-aisiais. Per keletą dešimtmečių scenoje solistas sukūrė bene visus pagrindinius baritono vaidmenis – dainavo Figarą (Sevilijos kirpėjas), Eskamilją (Karmen), Žermoną (Traviata), Jagą (Otelas), Rigoletą, Markizą Pozą (Don Karlas), Oneginą, Jeleckį (Pikų dama), Karalių (Gudruolė), Aleką, Porgį. Nemažai vaidmenų sukūrė ir lietuviškose operose – tai Ūdrys (Pilėnai), Liščinskis (Saulės miestas), Marius (Paklydę paukščiai), Mackevičius (Sukilėliai). Solistas parengė daug koncertinių programų. Nesunku nuspėti, kad jubiliejinis vakaras bus ypač šiltas ir jaukus. Baltarusijos didžiojo nacionalinio akademinio OBT nuotrauka G a s t r o l ė s Pačioje spalio pabaigoje į LNOBT atvyksta Baltarusijos didysis nacionalinis akademinis operos ir baleto teatras. Spalio 30 d. kaimynai mums parodys Boriso Asafjevo 3 veiksmų baletą Bachčisarajaus fontanas. Pastatymo meno vadovas Valentinas Jelizarjevas, choreografas Rostislavas Zacharovas, dailininkas Viačeslavas Okunevas, diriguos Ivanas Kostiachinas. Minskas nuo seno garsėja stipria klasikinio baleto mokykla, ne vienas mūsų šokėjų yra ten mokęsis ar stažavęsis. Tad Bachčisarajaus fontanas taps tikra švente klasikinio baleto mėgėjams. Be kita ko, tai puiki ir reta proga išvysti Lietuvoje daugiau nei pusę amžiaus nematytą spektaklį. Bachčisarajaus fontaną Lietuvos baleto trupė buvo pastačiusi 1938 ir 1950 m. Abukart tai buvo Broniaus Kelbausko pastatymas. 1. Edemas Umerovas – Godunovas, Vytautas Bakula – Pimenas, 2. Liudas Norvaišas 19 L I E T U V O S N A C I O N A L I N I S O P E R O S I R B A L E T O T E A T R A S R U G S Ė J I S / S PA L I S / L A P K R I T I S 2012 15 d., šeštadienis, 18.30 93-ojo SEZONO PRADŽIAI PREMJERA TRISTANAS IR IZOLDA, 2 v. baletas pagal Richardo Wagnerio muziką Choreografas Krzysztof Pastor Muzikinis vadovas ir dirigentas Modestas Pitrėnas Scenografas Adomas Jacovskis Kostiumų dailininkė Aleksandra Jacovskytė Šviesų dailininkas Levas Kleinas Vaizdo projekcijų dailininkas Povilas Oželis / Video Architects TRISTAN AND ISOLDE, a ballet in 2 acts 30 d., sekmadienis, 12.00–14.10 Karen Chačaturian ČIPOLINAS, 2 v. baletas vaikams Dirigentas Alvydas Šulčys CIPOLLINO, a ballet in 2 acts for children 15, 20, 30, 40, 50, 90 Lt SPALIS / OCTOBER 3 d., trečiadienis, 18.30–20.45 11 d., ketvirtadienis, 18.30–20.45 35, 45, 55, 65, 80, 200 Lt Mikis Theodorakis GRAIKAS ZORBA, 2 v. baletas Dirigentas Martynas Staškus ZORBA THE GREEK, a ballet in 2 acts 25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt 30, 40, 50, 60, 70, 180 Lt 20, 30, 40, 50, 60, 100 Lt 16 d., sekmadienis, 18.30 19 d., trečiadienis, 18.30 Dirigentas Modestas Barkauskas 30, 40, 50, 60, 70, 180 Lt 21 d., penktadienis, 18.30–21.00 22 d., šeštadienis, 18.30–21.00 27 d., ketvirtadienis, 18.30–21.00 ŽYDRASIS DUNOJUS, 2 v. baletas pagal Johanno Strausso muziką Dirigentas Alvydas Šulčys THE BLUE DANUBE, a ballet in 2 acts 25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt 26 d., trečiadienis, 18.30–21.20 Piotr Čaikovskij GULBIŲ EŽERAS, 2 v. baletas Dirigentas Robertas Šervenikas SWAN LAKE, a ballet in 2 acts 25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt 28 d., penktadienis, 18.30–21.40 Johann Strauss VIENOS KRAUJAS, 3 v. operetė Lietuviškas tekstas Antano Gailiaus ir Eduardo Astramsko Dirigentas Julius Geniušas WIENER BLUT, an operetta in 3 acts 25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt 29 d., šeštadienis, 18.30–21.00 Gaetano Donizetti MEILĖS ELIKSYRAS, 2 v. opera italų kalba Dirigentas Modestas Pitrėnas L’ELISIR D’AMORE, an opera in 2 acts 30, 40, 50, 60, 70, 180 Lt 28 d., sekmadienis, 12.00–14.15 4 d., ketvirtadienis, 18.30–22.00 18 d., ketvirtadienis, 18.30–22.00 Piotr Čaikovskij EUGENIJUS ONEGINAS, 3 v. opera rusų kalba Dirigentas Robertas Šervenikas EUGENE ONEGIN, an opera in 3 acts 7 d., sekmadienis, 12.00–14.10 21 d., sekmadienis, 12.00–14.10 Georges Bizet KARMEN, 2 d. opera prancūzų kalba Dirigentas Robertas Šervenikas CARMEN, an opera in 2 parts Kamerinėje salėje Jurgis Gaižauskas BURATINAS, 1 d. edukacinė opera vaikams Libreto autorius Anzelmas Matutis Dirigentas Mantas Jauniškis BURATTINO, educational opera for children 20, 30, 40, 50, 60, 100 Lt 20 d., šeštadienis, 18.30–21.30 Giuseppe Verdi OTELAS, 2 d. opera italų kalba Dirigentas Gintaras Rinkevičius OTELLO, an opera in 2 parts 20, 30, 40, 50, 60, 100 Lt 12 d., penktadienis, 18.30–20.50 Adolphe Adam ŽIZEL, 2 v. baletas Dirigentas Alvydas Šulčys GISELLE, a ballet in2 acts 20, 30, 40, 50, 60, 100 Lt 25 d., ketvirtadienis, 18.30–21.30 26 d., penktadienis, 18.30–21.30 20, 30, 40, 50, 60, 100 Lt Modest Musorgskij BORISAS GODUNOVAS, 2 d. opera rusų kalba Dirigentas Robertas Šervenikas BORIS GODUNOV, an opera in 2 parts 13 d., šeštadienis, 18.30–21.00 Giuseppe Verdi TRAVIATA, 2 d. opera italų kalba Dirigentas Robertas Šervenikas LA TRAVIATA, an opera in 2 parts 14 d., sekmadienis, 12.00–14.10 25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt Ludwig Aloisius Minkus DON KICHOTAS, 2 v. baletas Dirigentas Robertas Šervenikas DON QUIXOTE, a ballet in 2 acts 10 d., trečiadienis, 18.30–21.45 6 d., šeštadienis, 12.00–13.00 27 d., šeštadienis, 12.00–13.00 25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt 19 d., penktadienis, 18.30–21.15 10, 15, 20, 25, 35, 40 Lt 25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt 27 d., šeštadienis, 18.30–21.30 Piotr Čaikovskij GULBIŲ EŽERAS, 2 v. baletas Dirigentas Robertas Šervenikas SWAN LAKE, a ballet in 2 acts Bogdan Pawlowski SNIEGUOLĖ IR SEPTYNI NYKŠTUKAI, 3 v. baletas vaikams Dirigentas Alvydas Šulčys SNOW WHITE AND THE SEVEN DWARFS, a ballet in 3 acts for children 25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt 17 d., trečiadienis, 18.30–21.20 20, 30, 40, 50, 60, 100 Lt Ludwig Aloisius Minkus BAJADERĖ, 3 v. baletas Dirigentas Martynas Staškus LA BAYADÈRE, a ballet in 3 acts 30 d., antradienis, 18.30 Baltarusijos didžiojo nacionalinio akademinio operos ir baleto teatro gastrolės Boris Asafjev BACHČISARAJAUS FONTANAS, 3 v. baletas Pastatymo meno vadovas Valentin Jelizarjev Choreografas Rostislav Zacharov Dailininkas Viačeslav Okunev Dirigentas Ivan Kostiachin THE FOUNTAIN OF BAKHCHISARAI, a ballet in 3 acts Guest performance by the National AcademicBolshoi Opera and Ballet Theatre of the Republic of Belarus 30, 40, 50, 60, 70 Lt LAPKRITIS / NOVEMBER 2 d., penktadienis, 18.30–20.50 Adolphe Adam ŽIZEL, 2 v. baletas Dirigentas Alvydas Šulčys GISELLE, a ballet in2 acts Karen Chačaturian ČIPOLINAS, 2 v. baletas vaikams Dirigentas Alvydas Šulčys CIPOLLINO, a ballet in 2 acts for children 15, 20, 30, 40, 50, 90 Lt 3 d., šeštadienis, 18.30–21.30 15, 20, 30, 40, 50, 90 Lt Giuseppe Verdi OTELAS, 2 d. opera italų kalba Dirigentas Gintaras Rinkevičius OTELLO, an opera in 2 parts 18 Lt 20, 30, 40, 50, 60, 100 Lt 6 d., šeštadienis, 19.00 Operos solisto Eduardo Kaniavos JUBILIEJINIS KONCERTAS Dirigentas Martynas Staškus ANNIVERSARY CONCERT of Opera Soloist Eduardas Kaniava 4 d., sekmadienis, 12.00–14.10 Jonas Tamulionis BRUKNELĖ, 2 v. opera vaikams Libreto autorė Milda Brėdikytė Dirigentas Alvydas Šulčys THE TINY LINGONBERRY, an opera in 2 acts for children 10, 15, 20, 25, 35, 40 Lt 7 d., trečiadienis, 18.30 TRISTANAS IR IZOLDA, 2 v. baletas pagal Richardo Wagnerio muziką Dirigentas Modestas Pitrėnas TRISTAN AND ISOLDE, a ballet in 2 acts 25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt 8 d., ketvirtadienis, 18.30–21.00 Giuseppe Verdi TRAVIATA, 2 d. opera italų kalba Dirigentas Julius Geniušas LA TRAVIATA, an opera in 2 parts 20, 30, 40, 50, 60, 100 Lt 9 d., penktadienis, 18.30–21.30 BARBORA RADVILAITĖ, 2 v. baletas pagal Stasio Vainiūno, Arvydo Malcio ir kt. muziką Dirigentas Alvydas Šulčys BARBORA RADVILAITĖ, a ballet in 2 acts 25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt 10 d., šeštadienis, 18.30–21.40 Franz Lehár LINKSMOJI NAŠLĖ, 3 v. operetė Lietuviškas tekstas Ramutės Skučaitės Dirigentas Julius Geniušas DIE LUSTIGE WITWE, an operetta in 3 acts 25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt 11 d., sekmadienis, 12.00 18 d., sekmadienis, 12.00 30, 40, 50, 60, 70, 180 Lt �ro�is, �ustab�anti� �ai�ą... Kasos dirba 10–19 val., šeštadienį 10–18.30 val., sekmadienį 10–15 val. Jei sekmadienį vakare rodomas spektaklis, kasos dirba iki spektaklio pradžios. Informacija ir bilietų užsakymas tel.: (8 5) 262 07 27, (8 612) 46 614, (8 615) 51000, www.opera.lt *Informacija teisinga spausdinimo dieną Sergej Prokofjev PELENĖ, 3 v. baletas vaikamas Dirigentas Alvydas Šulčys CINDERELLA, a ballet for children in 3 acts 10, 15, 20, 25, 35, 40 Lt Modesto Musorgskio opera Borisas Godunovas: Edemas Umerovas – Borisas, Audrius Rubežius – Šuiskis. Martyno Aleksos nuotrauka RUGSĖJIS / SEPTEMBER Kamilės Rupeikaitės nuotrauka Pasaulio teatrai SANTA FĖS operos teatras Santa Fė ir opera Kamilė Rupeikaitė 22 Naujosios Meksikos valstija, esanti Jungtinių Amerikos Valstijų pietuose, vadinama žavesio žeme, o jos sostinė Santa Fė – kitokiu miestu (angl. the city different). Išties atvykus į Santa Fė atrodo, kad esi ne JAV, o savitoje meksikiečių ir indėnų kultūrų šalyje. Jokių daugiaaukščių – tik moliniai pueblų architektūros namai. Čia daugiau negu tūkstantį metų gyveno indėnai pueblai, o pati Santa Fė yra vienas seniausių šalies miestų, įkurtas ispanų apie 1600 m. ir tada tapęs Naujosios Meksikos karalystės, kurios pareikalavo Ispanija, sostine. Pirmasis miesto valdytojas Donas Pedro de Peralta davė miestui ilgą pavadinimą – La Villa Real de la Santa Fe de San Francisco de Asís (Karališkasis Pranciškaus Asyžiečio Šventojo Tikėjimo miestas). San Migelio (Šv. Mykolo) bažnytėlė, pastatyta Santa Fė apie 1610 m., laikoma seniausia JAV bažnyčia, o 1610–1612 m. iškilę Gubernatorių rūmai – seniausiu valstybiniu šalies pastatu. Tolesnė miesto istorija dramatiška: jį buvo atsikovoję indėnai pueblai, vėliau – nepriklausomybę nuo Ispanijos atgavusi Meksika, o nuo 1848 m., Meksikai ir JAV pasirašius taikos sutartį, Santa Fė, kaip valstijos sostinė, įeina į Jungtinių Valstijų sudėtį. Santa Fė turi tik apie 68 tūkst. gyventojų, tačiau tarptautiniu mastu garsėja kaip vizualiųjų ir scenos menų centras, turi jaukių dailės galerijų, puikių muziejų. Kasmet nuo 1972 m. vasarą Santa Fė vyksta kamerinės muzikos (liepos ir rugpjūčio mėnesiais), Naujosios Meksikos džiazo (dvi savaites liepos mėnesį) ir operos festivaliai. Viena pagrindinių miesto, įsikūrusio dviejų kilometrų aukštyje, kultūros įdomybių – kalnų apsuptas šiuolaikinis Crosby’io operos teatras. Kompaniją, kaip Naujosios Meksikos operos draugiją, 1956 m. įkūrė Johnas Crosby, tada dar jaunas dirigentas iš Niujorko. Jam kilo mintis įkurti operos trupę, kurioje Amerikos dainininkai galėtų mokytis naujų vaidmenų ramioje aplinkoje, skirdami repeticijoms daug laiko. Pirmas 480 vietų teatras šioje vietoje buvo pastatytas 1957 m. (tais metais įvyko ir pirmas naujosios operos sezonas), tačiau 1967 m. pastatas sudegė. Antras teatras pastatytas 1968 m. Teatro įkūrėjas Crosby jam vadovavo išties ilgai – 1957–2000 m. Dabartinis teatras atidarytas 1998 m., jame 2128 sėdimos ir 106 stovimos vietos. Priešais kiekvieną iš šių vietų įrengtas kompiuterio ekranėlis, kuriame matyti operų libretų vertimai anglų ir ispanų kalbomis. Salė ir scena uždengtos stogu, o pastato šonai atviri. Stogo išlankos koncepciją įkvėpė vadinamoji garso forma (akustinis garso, sklindančio iš scenos, atspindys salėje) ir galimybė surinkti lietaus vandenį, kuris vėliau panaudojamas operos teatro sklypui prižiūrėti. Pastatą, puikiai derantį su kraštovaizdžiu, projektavo žinoma James Stewart Polshek ir partnerių kompanija. 2001 m. ši kompanija pastatė ir Stiereno orkestro salę (pavadinta rėmėjo vardu): trijų aukštų namas skirtas orkestro repeticijoms, rečitaliams, paskaitoms, prieš spektaklius vykstantiems įžanginiams pašnekesiams. Operos pastate yra ir privačių repeticijų studijų, kostiumų saugykla su klimato kontrolės įranga. Šiaurės rytų pusėje esančiame sklype, vadinamame Operos ranča, įrengti darbo kabinetai, kavinė, baseinas, sutvarkyta veja su vaizdais į kalnus, skirta menininkams atsipūsti tarp repeticijų ar prieš spektaklį. Santa Fės operos administracija, suprasdama operos teatrą supančios gamtos svarbą ir pažeidžiamumą, dalyvauja gamtos apsaugos kampanijose. Antai Santa Fės apygarda ir operos teatras bendromis jėgomis stato šiuolaikinę vandens valymo įmonę. Santa Fės opera įgyvendina plačią edukacinę programą, siekia su operos menu supažindinti įvairias Naujosios Meksikos visuomenės grupes. Unikali yra Pueblų operos programa, skirta devyniolikos indėnų bendruomenių ir trijų Naujosios Meksikos rezervatų indėnų jaunimui. Santa Fės opera – viena iš Naujosios Meksikos kultūros ir ekonomikos lyderių. Ji turi gerą vardą, pritraukia daugybę rėmėjų, o jos poveikis Naujosios Meksikos ekonomikai kasmet viršija 200 mln. dolerių. Po Crosby’io 2000–2008 m. teatrui vadovavo Richardas Gaddesas, o 2008 m. operos teatro generaliniu direktoriumi tapo iš šio miesto kilęs muzikas Charlesas MacKay. Iš pradžių teatro orkestre jis grojo anglų ragu, nuo 1985 m. dirbo Sent Lujo operos teatro generaliniu direktoriumi, iki 2008 m. taip pat buvo Amerikos operos direktorių tarybos vadovas, dalyvauja daugelio kitų meno tarybų ir fondų veikloje. Pagrindinis teatro dirigentas Frédéricas Chaslinas, baigęs Paryžiaus konservatoriją ir Zalcburgo Mozarteumą, yra ir kompozitorius, pianistas. Su daugeliu operos kompanijų jis yra dalyvavęs tarptautiniuose operos festivaliuose Niujorke, Berlyne, Leipcige, Romoje, Barselonoje ir kitur; dirbo Jeruzalės simfoninio orkestro vyriausiuoju dirigentu, Vienos valstybinės operos reziduojančiuoju dirigentu. 2002 m. diriguodamas Trubadūrą jis debiutavo Metropolitan Opera teatre. Operos festivalis ir Toska Crosby’io teatre liepos ir rugpjūčio mėnesiais kasmet vykstantis vasaros operos festivalis, be abejo, yra vienas svarbiausių Amerikos žemyne. Jo tikslas – pristatyti aukščiausios kokybės spektaklius pasitelkiant įvairiopą repertuarą – populiarias, retai statomas ir šiuolaikines operas. Tad nenuostabu, kad vasarą Santa Fė suburia operos mėgėjus ne tik iš aplinkinių, bet ir iš tolimesnių JAV valstijų. Išties tai nuostabi vieta, kur gamtos kerai, pro atvirus teatro šonus dvelkiant vėjo gūsiams, susilieja su operos žanro ir atlikimo kokybės žavesiu. Operos festivalio artistų trupę sudaro talentingiausi jaunieji atlikėjai, o dirigentų, režisierių, dailininkų komanda dažnai būna tarptautinė. Santa Fės operos festivaliuose iš viso buvo atliktos 140 operų, iš jų 11 pasaulinių ir 44 Amerikos žemyno premjeros. Santa Fės operos užsakymu buvo sukurti tokie kūriniai kaip Luciano Berio Opera (1970), Johno Eatono Audra (1985), Peterio Liebersono Ašoko sapnas (1997), Paulo Moraveco Laiškas (2009) ir kt., o daugelio svarbių Richardo Strausso, Albano Bergo, Hanso Wernerio Henze’s, Arnoldo Schoenbergo, Kurto Weillio, Kaajos Saariaho ir kitų kompozitorių operų amerikietiškosios premjeros įvyko kaip tik Santa Fės operoje. Vasaros sezono metu, vykstant festivaliui, teatre dirba daugiau kaip 650 darbuotojų. Šiemet Santa Fės operos festivalis, vykęs birželio 29–rugpjūčio 25 d., parodė šešias operas (penkios iš jų buvo naujai pastatytos): Giacomo Puccini Toską, Georges’o Bizet Perlų žvejus, Gioachino Rossini Mahometą II, Wolfgango Amadeus Mozarto Figaro vedybas, Karolio Szymanowskio Karalių Rogerį ir Richardo Strausso Arabelą. Liepos 20 d. į Toskos spektaklį atvykusių žiūrovų akį patraukė žaismingas piknikas: atvažiavę gerokai anksčiau, kad gautų geresnes (arčiau teatro) vietas mašinoms pastatyti, operos mėgėjai, tiesiog šalia pravertų bagažinių pasistatę sulankstomus staliukus ir kėdutes, vakarojo užkandžiaudami, gurkšnodami šampaną ar vyną. Šventė prasidėjo gerokai iki spektaklio pradžios! Toska padarė didžiulį įspūdį. Visų pirma jau pats teatras, supamas saulėlydin grimztančių kalnų, sukūrė išskirtinę laukimo atmosferą. Liepą spektakliai prasideda pusę devynių vakaro – kada visiškai sutemsta, tad susirinkę žiūrovai grožisi saulėlydžiu pro atvirus teatro šonus. Vykstant spektakliui pro juos matyti spindinčios žvaigždės, žiūrovus gaivina vėsus nakties vėjas. Pagrindinį vaidmenį atliko sopranas iš Pietų Afrikos Amanda Echalaz. Jos Toska, sudainuota Europoje, buvo puikiai įvertinta, tad dainininkės debiuto Santa Fė buvo labai laukiama. Galima sakyti, kad po Santa Fės operos festivalio Toskos vaidmuo tapo Echalaz vizitine kortele. Kavaradosį turėjusį dainuoti Andrew Richardsą ne viename festivalio spektaklyje keitė amerikiečių dainininkas Bryanas Jagde. Šį vaidmenį solistas atliko pirmą kartą – jį parengė San Francisko operos teatre lapkritį vyksiančiai premjerai. Šis lyrinis, tačiau galingo balso tenoras šiemet laimėjo antrąją premiją Placido Domingo Operalia konkurse Pekine. Skarpiją įkūnijo amerikiečių bosas Raymondas Aceto, Angelotį – Zachary Nelsonas, Zakristijoną – Dale Travisas, Spoletą – Dennis Petersenas; dirigavo Frédéricas Chasli- nas, režisierius Stephenas Barlow, scenografijos ir kostiumų autorius Yannis Thavoris, šviesų režisierius Duanas Schuleris, chormeisterė Susanne Sheston. Toskos atlikėjos Echalaz balso grožis, dainininkės draminė įtaiga ir temperamentas, puiki vokalo technika, nepriekaištingai patrauklus išorinis primadonos paveikslas puikiai derėjo su Jagde’s sukurtu Mario Kavaradosiu. Maloniai nustebino jauno solisto balso grožis ir nepriekaištingai įvaldyta technika, gana geri aktoriniai gebėjimai. Aceto sukūrė ryškų, įtikinamą elegantiško stoto Skarpiją – šį personažą galima laikyti blogio įsikūnijimu... Aceto Skarpijos blogis ir klasta yra ir rafinuoti, įvilkti į džentelmeniškas manieras (pirmame veiksme prieš tokį Skarpiją neatsilaiko ir pati Toska, kai, įtikėjusi Kavaradosio išdavyste, pravirksta Skarpijai ant peties), ir atvirai nevaldomi (režisieriaus sumanymu antrame veiksme Skarpija griebiasi fizinės prievartos prieš Toską). Operos interpretacijoje ypatingas dėmesys skiriamas nevienaprasmiam Toskos ir Skarpijos santykiui, neįtikėtinai įtampai tarp jų. „Trečiame veiksme puldama mirčiai į glėbį, Toska ištaria ne Mario, o Skarpijos vardą“, – pažymi režisierius. Visos operos centras – šių dviejų veikėjų psichologiškai painūs santykiai – trauka ir atostūmis, žavėjimasis ir bjaurėjimasis, savotiška tarpusavio priklausomybė*. Aceto’ui artistiškai įkūnyti Skarpiją gerokai padėjo ir šviesų režisierius Schuleris. (Tiesa, nuo rugpjūčio 11 d. Skarpijos vaidmenį šioje operoje atliko žymus amerikiečių baritonas Thomas Hampsonas.) Vertėtų paminėti santūriems lietuviams neįprastą amerikiečių žiūrovų reakciją – į scenos įvykius buvo reaguojama gyvai, emocingai, nors dauguma žiūrovų puikiai susipažinę su siužetu ir yra matę ne vieną Toskos pastatymą. Antai Toskai nudūrus Skarpiją pasigirdo ir plojimų, ir džiaugsmo šūksnių „Taip jam ir reikia!“, „Puiku!“ ir pan. Traviso Zakristijonas pasirodė pernelyg trafaretiškai komiškas (kita vertus, šis bosas-baritonas Amerikoje yra žinomas operų buffa vaidmenų atlikėjas), o jauno dainininko Nelsono Angelotis ir Peterseno Spoleta buvo įtikinami. Dirigento Chaslino rankose Puccini partitūra alsavo įvairiausiomis spalvomis ir atspalviais, pulsavo nuolatine įtampa, buvo išlaikoma gera pusiausvyra tarp solistų ir orkestro. Keistoka pasirodė pirmo operos veiksmo scenografija. Veiksmas vyksta po didžiuliu pasvirusiu bazilikos kupolu. Operos veikėjai vaikšto Kavaradosio tapomu didžiuliu įrėmintu Marijos Magdalietės portretu, tad žiūrovai jo nemato. Kažin ar sumanymas vaikščioti tokiomis „grindimis“ – Marijos Magdalietės portretu, kurį ką tik lietė dailininko teptukas, – yra vykęs?.. Antrame veiksme paveikslas tampa bažnytine freska Skarpijos kabinete, o trečiame – pilies siena, nuo kurios į mirtį šoka Toska. Toska – žiauri opera, su žiūrovais Puccini elgiasi negailestingai. Paveikios, melodramatiškos muzikos ir nepriekaištingo jos atlikimo derinys siužeto žiaurumą dar labiau sustiprina. Spektaklyje nebuvo justi solistų pastangų vaidinti, operoje kunkuliuojanti drama nevirto farsu – o taip neretai nutinka, kai dainininkams pristinga aktorinio lankstumo ir natūralumo, kai žiūrovai negali pamiršti, kad mato tam tikrą vaidmenį atliekantį dainininką, o ne patį herojų. Visi pagrindiniai solistai realistiškai išgyveno emocijas ir į šią dinamiškai besirutuliojančią tragediją aktyviai įtraukė žiūrovus. * Savotiškai sumanyta Skarpijos nužudymo scena. Toska jį nuduria ne peiliu, kaip įprasta, o plaukų smeigtuku (!); mirštančio Skarpijos nematome, jis įšliaužia į kambarį, kur buvo kankinamas Kavaradosis, ir ten miršta. Lieka kyšoti tik jo kojos. Nematome, o tik numanome, ką tame kambaryje paskui veikia Toska. Trečio veiksmo pradžia – vis dar Skarpijos kabinete. Dainuojant piemenėliui, Skarpijos kūną suranda kambarį tvarkantis tarnas. Tačiau net ir tada policija Toskos neieško (priežastis aiški – juk reikia išlaukti visą trečią veiksmą…). 23 Festivaliai MUZIKOS ŠVENTĖS Almas Švilpa ir Audronė Juozauskaitė vasaros scenose Šiuolaikinio šokio trupė Ailey II Beata Baublinskienė Operos ir baleto akcentai Vilniaus festivalyje Vasarą vyksta daugybė festivalių. Aprėpti visus būtų beprotiškas sumanymas (pirmiausia juos reikėtų aplankyti), tačiau pasižvalgyti po keletą iš jų – visai įveikiama užduotis, juolab kad dėmesio centre – savo vardą ir publiką turintys tradiciniai renginiai. Šešioliktąjį Vilniaus festivalį birželio 1 d. pradėjo JAV šiuolaikinio šokio trupė Ailey II. Šią garsią šokio trupę 1974 m. įkūrė legendinis afroamerikiečių šokėjas ir choreografas Alvinas Ailey’us (1931–1989). Jo sukurtos kompozicijos iki šiol gyvos šios baleto trupės repertuare tarsi akylai saugomas ir puoselėjamas paveldas, nors Ailey II savo choreografinį aruodą gausina ir mūsų dienų kūrėjų darbais. Koncerte buvo parodyti trys kūriniai: choreografo Troy’aus Powello Atspirties taškas (Reference point, 2011) pagal Mio Moraleso muziką, Thango Dao Aidai (Echoes, 2008) pagal Ezio Bossi muziką iš kino filmo Io non ho paura (Aš nebijau) ir Alvino Ailey’aus Apsireiškimai (Revelations, 1960) pagal tradicinę afroamerikiečių muziką. Pasak šokio kritiko Helmuto Šabasevičiaus, „pristatytus tris skirtingus kūrinius vienija tai, kad šokiu nesistengiama pasakoti konkrečios siužetinės istorijos, daugiausia dėmesio skiriama abstrakčių nuotaikų, būsenų kaitai, kuri perteikiama pasitelkus aktyviai išgyvenamą judesį. Šiuolaikinei Lietuvos choreografijai dažniausiai būdingos kamerinės formos, savistaba, sulėtintas dėmesys vidiniams išgyvenimams, o amerikiečių šokėjai – puikios fizinės formos, muzikalūs, lankstūs – papirko visaverčiu, pozityvią energiją spinduliuojančiu, dinamišku šokiu. Su įkvėpimu atliktos sudėtingos choreografinės kompozicijos pasižymėjo erdvinių sprendimų įvairove, puikiu tempo, ritmo pojūčiu. Buvo ypač įdomu pa- 24 Almas Švilpa. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos (LNF) matyti trupės įkūrėjo Alvino Ailey’aus kūrinį Revelations, kuriam jau daugiau nei penkiasdešimt metų, – visada daro įspūdį atsakingas ir kūrybingas požiūris į savo paveldą, kokio mes choreografijoje vis dar stokojame.“ (7 meno dienos, 2012-06-08) Birželio 7 d. į Nacionalinės filharmonijos salę sugužėjo operos mėgėjai – rečitalį rengė Lietuvoje nedažnai viešintis bosas-baritonas Almas Švilpa ir pianistė Audronė Juozauskaitė. Programoje skambėjo Dmitrijaus Šostakovičiaus Siuita pagal Michelangelo Buanarotti žodžius, op. 145, ir – antroje koncerto dalyje – įvairios arijos: Heraklio arija iš Georgo Friedricho Händelio oratorijos Heraklis, Figaro arija iš Wolfgango Amadeus Mozarto operos Figaro vedybos, Farlafo Rondo iš Michailo Glinkos operos Ruslanas ir Liudmila, Aleko kavatina iš Sergejaus Rachmaninovo to paties pavadinimo operos, Atilos arija iš Giuseppe’s Verdi operos Atila ir Olando monologas iš Richardo Wagnerio operos Skrajojantis olandas. Kaip matome, solistas parengė nedažnai skambančių kūrinių programą, kurią papildė charakteringai, linksmai, teatrališkai atliktos lietuviškos dainos. Pasak muzikologės Jūratės Katinaitės, „Almas Švilpa su koncertmeistere Audrone Juozauskaite pateikė išties tarptautinio festivalio vertą rečitalį. Jau minėtą Šostakovičiaus vokalinės siuitos pasirinkimą laikyčiau viena iš festivalio programinių sėkmių. Šiuo požiūriu Švilpos pasirinkimą lyginčiau su 2009 m. Vilniaus festivalio scenoje pasirodžiusių Violetos Urmanos ir Alfredo Nigro pateiktais Christopho Willibaldo Glucko, Luigi Cherubini bei Hectoro Berliozo operų fragmentais.“ „Antroje koncerto dalyje Švilpa pateikė savo sukauptą žemos tesitūros baritono ir boso sceninių personažų galeriją. Regis, tokį galingą balsą sunku suvaldyti, tačiau Švilpos technika nepriekaištinga, smulkūs pasažai Heraklio arijoje tarytum nereikalavo pa- stangų, liejosi lygiai ir laisvai. Komiškas Farlafo Rondo paliudijo dainininką esant puikų buffo amplua atstovą. Interpretaciniu požiūriu kaip jausmingą muzikinio teksto ir personažo išgyvenimo perteikimą išskirčiau ir Aleko kavatiną iš Sergejaus Rachmaninovo to paties pavadinimo operos, o rečitalį vainikavo skausmingas ir jausmingas Olando monologas.“ (7 meno dienos, 2012-06-15) Belieka pridurti, kad Švilpą turėtume išvysti ir išgirsti 2013 m. gegužę LNOBT rengiamoje Richardo Wagnerio savaitėje. Tik gaila, kad tada scenoje jam neakompanuos pianistė Audronė Juozauskaitė, kurios skambinimas rečitalyje prilygo ir orkestrui, ir dainininko antrajam aš ir taikliai kūrė tinkamą muzikinę atmosferą. Rygos operos festivalis Lygiagrečiai su Vilniaus festivaliu Latvijos sostinėje vyko keturioliktasis Rygos operos festivalis. Birželio 5–17 d. buvo rodomos šešios operos (Eugenijus Oneginas, Sevilijos kirpėjas, Mazepa, Liučija di Lamermur, Dievų žūtis, šiuolaikinė opera War sum up) ir atliktas Krzysztofo Pendereckio Requiem. Atvykėliui šis festivalis koncentruotai parodo, kokie estetiniai vėjai siaučia kaimynų operos scenoje. Marija – Aira Rūrāne operoje Mazepa Pavyko pamatyti tris operas – Piotro Čaikovskio Mazepą, Gaetano Donizetti Liučiją di Lamermur ir Richardo Wagnerio Dievų žūtį (birželio 15–17 d.). Čaikovskio Mazepa – retai statomas veikalas. Jį Latvijos nacionalinė opera atsivežė iš Zagrebo, Kroatijos nacionalinio teatro. Mazepos premjera Rygoje įvyko šių metų sausio 28 d., o šeštasis operos spektaklis Rygos operos festivalyje buvo drauge ir atsisveikinimas su pastatymu. Spektaklio muzikos vadovas ir dirigentas yra Modestas Pitrėnas, LNO einantis vyriausiojo kviestinio dirigento pareigas. Čaikovskio operos libretas parašytas pagal Aleksandro Puškino poemą Poltava. Siužetas: senyvas Ukrainos kazokų etmonas Mazepa atvyksta į bendražygio karvedžio Kočubėjaus dvarą prašyti jo septyniolikmetės dukters Marijos rankos. Marija ir Mazepa myli vienas kitą, tačiau jos tėvai Kočubėjus ir Liubovė kategoriškai atsisako leisti dukrą už gerokai vyresnio jaunikio. Mazepa įkalba Mariją bėgti su juo. Keršydamas Kočubėjus išsiunčia savo patikėtinį Andrejų, kuris įsimylėjęs Mariją, į Maskvą pranešti carui Petrui I, kad Mazepa ketina paremti švedus, su kuriais tuo metu kariavo Rusija. Tačiau caras suima Kočubėjų su Andrejumi ir perduoda juos Mazepai, o šis nuteisia abu myriop. Sužinojusi apie tai Marija išprotėja. Poltavos mūšyje pralaimėjęs Mazepa pabėga, bet nepajėgia įkalbėti proto netekusios mylimosios vykti drauge. Paskutinėje operos scenoje Marija dainuoja lopšinę mirštančiam ištikimajam Andrejui. Operos premjera įvyko 1884 m. (ji sukurta vėliau už Eugenijų Oneginą, bet anksčiau už Pikų damą). Tiek savo tema (veiksmas vyksta neramiais kovų ir įtakos tarp Rusijos, Lenkijos ir Lietuvos Respublikos bei kitų šalių (Otomanų imperijos, Švedijos) dalijimosi laikais), tiek ir muzika ji truputį primena Modesto Musorgskio Borisą Godunovą (1869, 1872). Beje, ir Mazepos, ir Boriso Godunovo vaidmenys skirti bosui, o Rygoje šį veikėją dainavo Edemas Umerovas, kuris Vilniuje netrukus dainuos Borisą Godunovą. Spektaklio režisierius Ozrenas Prohićius perkėlė istoriją iš septynioliktojo amžiaus į dvidešimtąjį – pokario suirutės laikus. Operos pastatymas kiek sumodernintas, tačiau nuoseklus. Pavykusi abstrakti ir funkcionali scenografija (dailininkai Branko Lepenas, Ozrenas Prohićius), atitinkamą atmosferą kuria rodomi seno nespalvoto kino filmo apie kazokus kadrai (vaizdo projekcijos Ivano Faktoro). Pagrindinį Marijos vaidmenį dainavo Latvijos nacionalinės operos solistė Aira Rūrāne. Jos stiprus, plataus diapazono dramatinis sopranas puikiai įkūnijo tragišką heroję, o kostiumų dailininkės Petros Dančević pastangomis buvo sukurtas ir įtikinamas ugningos ukrainietės įvaizdis. Kitas partijas dainavo Krišjānis Norvelis (Kočubėjus), solistai iš Rusijos Michailas Makarovas (Andrejus), Jelena Vitman (Liubovė), Andris Pakinis (girtas kazokas) ir kiti. Šeštadienio vakarą rodyta Donizetti Liučija di Lamermur sulaukė daugiausia publikos dėmesio. Premjera buvo įvykusi ką tik, gegužės pabaigoje (beveik kartu su LNOBT Eugenijumi Oneginu), kita vertus, Liučiją dainavo latvių operos žvaigždė Marina Rebeka. Po Elīnos Garančos tai dar viena tarptautinėje scenoje ypač sėkmingą karjerą daranti latvių operos solistė. Rebeka sukūrė labai trapios, moteriškai gležnos Liučijos paveikslą. Publiką sužavėjo jos išlavintas, lygiai skambantis, paslankus koloratūrinis sopranas, o ir aktoriniai gabumai padėjo išryškinti herojės charakterio esmę. Liučija – Marina Rebeka, Edgardas – Dmytro Popovas Kitus pagrindinius vaidmenis taip pat dainavo kviestiniai solistai, visi iš Ukrainos: Edgardą – mums puikiai pažįstamas tenoras Dmytro Popovas, Enriką Aštoną – Viktoras Korotičius, Raimondą – Ilja Bannikas. LNO solistai atliko mažesnius vaidmenis – nelaimėlio Liučijos sužadėtinio Artūro (Dainis Skutelis), jos auklės Alisos (Kristīne Zadovska) ir Normano (Ansis Tālbergas). Dirigavo Christophas Stilleris (Vokietija). Spektaklį statė LNO generalinis direktorius Andrejas Žagaras. Veiksmo vietą ir laiką iš aštuonioliktojo amžiaus Škotijos jis perkėlė į tarpukario Benito Mussolini valdomą Italiją. Mat jos totalitarinėje ir drauge patriarchalinėje visuomenėje, kaip programėlėje rašo muzikologas ir pastatymo konsultantas Mikusas Čeže, lygiai taip pat buvo nepaisoma moters valios ir teisių kaip ir librete nurodytu laikotarpiu (siužeto pagrindas – Walterio Scotto novelė). Spektaklio scenografijoje vyrauja tarpukario architektūrai būdingi monumentalūs ir griežti marmuro motyvai (scenografas Andris Freibergas), artimi dalies Rygos pastatų stiliui, instrumentinių intermezzo metu ant uždangos šviečia Katrīnos Neiburgos parengtos projekcijos su romėnų meną imituojančiais milžiniškais atletiškų vyrų torsais, o operos pradžioje vyrų choras virsta uniformuotais italų fašistais. Šioje rūsčioje ir pilkoje aplinkoje ypač išsiskiria plazdančiomis lengvutėmis suknelėmis vilkinti Liučija (kostiumus kūrė Kristīne Pasternaka). Reikia pripažinti, kad siužetas šioje operoje suaktualintas gana diskretiškai, ko nepasakysi apie kitą dieną (birželio 17-ąją) rodytą Wagnerio Dievų žūtį. Dievų žūtis, arba Dievų sutemos (vok. Götterdämmerug), yra paskutinė Wagnerio keturių operų ciklo Nibelungo žiedas opera. LNO pasišovė inscenizuoti visą Wagnerio ciklą ir 2013 m. vasarą minėdama kompozitoriaus jubiliejinius metus šias visas operas parodyti Rygos operos festivalyje. Teko matyti pirmąją ciklo operą Reino auksas, kurią statė norvegas Stefanas Herheimas, ir antrąją Valkirija, 2007 m. inscenizuotą latvių režisieriaus Viesturo Kairišo. Dievų žūtį statė taip pat Kairišas (jis yra pastatęs ir trečiąją operą Zygfrydas), bet šis naujausias jo darbas neįtikėtinai skiriasi nuo prieš penketą metų sukurtos Valkirijos. Režisierius teigia, kad anuomet jis buvo naivus operos naujokas – tikėjo, kad Wagnerio operos yra monumentalūs veikalai apie dievus ir herojus, kad jas būtina inscenizuoti pasitelkiant abstrakčius vaizdinius. Dabar Kairišas mano, kad Dievų žūties pasaulis – tai šiuolaikinė Latvija, todėl mitinių dievų tragediją jis išvertė į šiuolaikinio socialinio teatro kalbą, nevengdamas ir trupučio fantasmagorijos. Žiūrėdama spektaklį vis galvojau, ką apie jį pasakytų mūsų operos mėgėjai, kurie ir gana švelnius klasikos suaktualinimo atvejus LNOBT scenoje kartais laiko beveik šventvagyste. Turbūt prašnektų apie „pasaulio žūtį“... Muzikiniu požiūriu atlikimas buvo labai geras (dir. Cornelius Meister, Vokietija), pagrindinius vaidmenis dainavo kviestiniai solistai skandinavai, vokiečiai ir britai – Wagnerio muzikos specialistai. O kuo gi Dievų žūties pastatymas ypatingas? Šmaikštusis režisierius ir išradingoji scenografė Ieva Jurjāne įspūdingo stoto Brunhildą (Catherine Foster) ir smulkutį jos gelbėtoją Zygfrydą (Larsas Clevemanas) pavertė gėlių vaikais – hipiais. Mylinti Brunhilda savo išrinktajam Zygfrydui – nei stotu, nei protu neišsiskiriančiam santechnikui – mezga kojines. Tad gudriajam Hagenui (pasigėrėtinai dainavęs Johanas Schinkleris) ir jo įtakoje esantiems broliui ir seseriai Giunteriui (Marcus Jupitheris) ir Gutrunai (Elisabet Strid) nesunkiai pavyksta apvynioti Zygfrydą aplink pirštą (įkalbėtas jis išgeria stebuklingo gėrimo ir praranda atmintį). Ši aristokratų trijulė rodoma kaip pasileidę nuvorišai, vienais apatiniais drybsantys didžiulėje lovoje. Nors anturažas pabrėžtinai buitinis, kupinas šiuolaikinio kičo, vis dėlto operos veikėjai nepraranda savo charakterio dramatizmo. Opera Dievų žūtis: Hagenas – Johanas Schinkleris. Gunāro Janaičio ir Jānio Deināto nuotraukos (LNO) 25 Kauno valstybinis muzikinis teatras Repeticijai pasibaigus Kauno valstybinio muzikinio teatro koridoriai prisipildė džiugaus pabirusių artistų klegesio, kurį nustelbė garsus boso dudenimas. Jo tikrai nesupainiosi su jokiu kitu balsu, – nusišypsojau sau ir pasukau galingai nugriaudėjusio smagaus juoko link. Teatro bosą profesorių Tomą Ladigą pamačiau apsuptą iš juoko leipstančių kolegų, kuriems jis pasakojo kažkokią linksmą istoriją... Tačiau tada ir rezultatas bus atitinkamas – kartą pasimuliavęs, publikos gali daugiau nebesulaukti. Todėl lipant į sceną panašių minčių niekuomet nekyla, nes vertinu ne tik publiką, bet ir tai, ką darau. Ir nenuostabu, kad pasirinkus sudėtingesnį kelią po kai kurių spektaklių, kur dainuoti reikia daug, su didžiule energija, kitą dieną nebesinori nieko, tik tylėti ir dar kartą tylėti, nes jautiesi it sumuštas šuo, kuriam reikia išsilaižyti žaizdas. Asta Mikelevičiūtė Tomas LADIGA – BOSAS, sekasi k u r i a m 1 Kaip jaučiatės turėdamas išskirtinį balsą Kauno muzikiniame teatre? Teko girdėti, kad kompozitoriai bosų vaidmenimis nelepina, o pastaruoju metu bosas – gal net nykstantis vyrų balsas... Nemeilikaudamas prisipažinsiu – teatre jaučiuosi visiškai laimingas, nes operose vis dar dainuoju boso partijas, nors jos ne visos tokios išplėtotos kaip Gounod operoje Faustas. Nuo mano atėjimo į teatrą bosų repertuaras neišseko iki šiol. Vienas pirmųjų vaidmenų buvo Mazetas Mozarto operoje Don Žuanas. Vėliau dainavau Leporelą, išplėtotą ir sudėtingą Roko partiją Beethoveno operoje Fidelijas. Kai teatras statė Donizetti operą Meilės eliksyras, iškart gavau Dulkamaros vaidmenį, dabar dainuoju Bazilijų Sevilijos kirpėjuje... Boso vaidmenų operose nėra mažai – kad tik suspėčiau juos visus sudainuoti. O dėl boso balso nykimo: nežinau, kiek čia tiesos, bet kad žmonių balsai aukštėja, – jokia paslaptis. Apie šią tendenciją jau kelis dešimtmečius diskutuoja medikai ir mokslininkai – jų manymu, tam įtakos turi kintantis klimatas, mityba, gyvenimo tempas ir daugelis kitų veiksnių. Beje, kai mokiausi, prieš 20–30 metų, labai stigo tenorų. O kad esu bosas – tiesiog pasisekė. (nusijuokia) Tačiau jūsų teatro scenoje karaliauja operetė ir miuziklas, kuriuose bosams lyg ir nėra ko veikti? Nesutikčiau su tuo. Nors miuzikluose ir operetėse tikrų boso partijų vos viena kita, dirbti čia labai įdomu: daug dramos, judėjimo, santykių – yra galimybė parodyti aktoriaus gebėjimus. Kita vertus, kuriant spektaklį visuomet galima rasti išeitį – pavyzdžiui, gelbstint muzikinę kūrinio liniją, atlikti tam tikras moduliacijas ir dainininko balsui pritaikyti žemesnę tonaciją. Žinoma, yra ir paprastesnių būdų – dainuoti ne visu balsu arba ne savo tonacijoje veržti balsą... 26 2 Artistai dažnai tvirtina visus savo vaidmenis vienodai mėgstantys ir branginantys. Per savo kūrybos metus jų sukūrėte arti šešiasdešimties. Ar ir jums jie visi tokie gardūs it plytelė geriausio šokolado? Jokiu būdu, kiekvienas žanras turi savo specifiką. O tvirtinantys priešingai mažų mažiausiai koketuoja arba kalba nenuoširdžiai. Net ir geriausi dainininkai turi savo simpatijų, antipatijų, pomėgių, jausmų, emocijų, kurios, deja, ne visada tik teigiamos. Todėl ir man vieni vaidmenys – kaip gardžiausio šokolado plytelė, kiti – tik greitai sučiulptas ledinukas. Antai operoje vaidmenys yra patogūs, net ir vienintelėje arijoje galima atskleisti visas vokalo galimybes ir balso spalvas. Vienas mėgstamiausių man yra Mefistofelis. Bet ne mažiau simpatijų jaučiu ir kalėjimo direktoriui Frankui Strausso operetėje Šikšnosparnis, nors šis vaidmuo ne pagrindinis ir ne bosui, o baritonui parašytas. Viską atperka malonumas vaidinti ir nuostabus scenos partneris Gediminas Maciulevičius, su kuriuo dirbant gali įvykti nenuspėjamų dalykų. Kai vaidmuo tau nelimpa, sunku jį mokytis, dainuojant stringa, nes organizmas priešinasi. Bet dabar dainuoju tik kūrinius, kuriuos galiu normaliai interpretuoti ir techniškai, ir vokaliai. Būdamas jaunas ir žalias galėjau dainuoti bet kada – rytą, vakare... Dabar viskas priklauso nuo to, kaip greitai po koncerto ar spektaklio pavyksta atsigauti. Kaip jaučiasi akademijos profesorius per spektaklio repeticijas pats tapdamas mokiniu? Akademija ir teatras – skirtingi dalykai. Akademijoje jauną žmogų mokau sujungti garsus ir tik tada kalbame apie stilistiką. O teatre pritaikau savo žinias, dainavimo metodus. Čia galiu improvizuoti, kurti, gilintis į muzikos stilių. Kolegų pastabos – kaip gyvenimo patikrintas aukso grūdas. Jas siurbiu į save it kempinė, niekada nemanydamas, kad Tomas Ladiga: 1. Mefistofelis Charles’o Gounod operoje Margarita, 2. Mazetas Wolfgango Amadeus Mozarto operoje Don Žuanas, Cerlina – Aušra Cicėnaitė, 3. Cuniga Georges’o Bizet operoje Karmen, 4. Papakoda Johanno Strausso operetėje Naktis Venecijoje žinau absoliučiai viską. Greičiau atvirkščiai – esu dėkingas už kiekvieną patarimą ar pastabą, ypač jei tai daroma profesionaliai ir dalykiškai. Gal todėl nuolatos esu ne tik mokytojas, bet ir mokinys... Pedagoginį darbą pradėjau nuo pabandymo – pasisekė kaip ir teatre, kur atėjau pasipūtęs, kad galiu dainuoti daug ir viską, tačiau vadovybė pasakė: palauk, nespurdėk, viskam ateis laikas. Tik vėliau supratau, kad tai buvo didžiulė pedagoginė išmintis – pradėti nuo mažesnio, priprasti ir tik tada dirbti, kiek išgali. Taigi akademijoje pradėjau dėstyti kamerinį dainavimą, kur nereikėjo koreguoti vokalo. Ir vėl sėkmė. Jaunimui suteikiu daugiau laisvės, galimybę rinktis, juk žmogus – savarankiška, protinga būtybė. Nesu iš tų, kurie prisiriša studentus ir visur vedžiojasi kaip viščiukus. Jei reikia pagalbos, visuomet padėsiu, bet jei nenori, per prievartą niekada nesibruksiu. Bet ne kiekvienas dainininkas gali būti pedagogas. Kokia jūsų pedagoginės sėkmės paslaptis? Mokydamas kitą pasitikrinu, ar tai, ką aiškinu, priimtina ir man pačiam. Dainininkus rengiu ne egzaminui, o gyvenimui. Pirmaisiais studijų metais stengiuosi padėti tvirtus pagrindus. Kiekvienas žmogus individualus, tad, prieš mokydamas tam tikrų tiesų, turiu jas perleisti per save, kaskart pagalvoti, kaip pats priimčiau tą informaciją. Galbūt todėl studentas ir dėstytojas yra nuolat ieškantis darnus dvejetas. Kita vertus, į akademiją ateina jau susiformavę, motyvuoti, neretai ir manantys, kad yra pramokę dainuoti žmonės, todėl pirmiausia jiems padedu rasti kelis oktavos garsus, kur dar girdėti natūraliai gražus, nepakeistas tembras. Mat prigimtinis žmogaus balsas dažniausiai būna gražus, bet, apverstas aukštyn kojomis, jis pradeda traškėti ir girgždėti. Balsas – labai jautrus instrumentas: netinkamai elgiantis galima jį greitai prarasti. Pirmiausia svarbu suvokti, kas yra dainavimas, – kad tai ne tik balso stygų virpinimas ar tinkamas kvėpavimas. Dainavimas – pirmiausia proto, ne raumenų darbas. Tai perpratus mokomasi technikos. Sėkmę lemia tai, kiek jėgų, energijos studentai skiria pasirinktam dalykui tobulinti. Bene svarbiausia jaunuolį išmokyti savarankiškai dirbti, todėl niekada nesakau, kad čia mano triūsas. Tik jų. Kiek galėdamas mokinius skatinu domėtis ir ieškoti – dainininkai formuojasi koncertuose, programose. 3 Dainininkės vardija begales receptų, kaip saugoti balsą. O ką daro vyrai – tyliai naudojasi jų patarimais ar turi savų paslapčių? Apie padarinius galvoju kiekvieną akimirką ir stengiuosi elgtis protingai, kad apsieičiau be vaistų. Balsą – maitintoją ir pagrindinį instrumentą – vienodai saugo tiek dainininkės, tiek dainininkai, daugiausia dėmesio skirdami profilaktikai. Aš – jokia išimtis. Pirmiausia vengiu skersvėjų, negeriu ledinio alaus ar kitokių gėrimų, stengiuosi išsimiegoti. Ir geriau patylėti nei be perstojo tarškėti. Gal dėl to mano balsas iki šiol negirgžda ir nedreba... 4 Penkiasdešimtmetį švenčiantis pagrindinis Kauno valstybinio muzikinio teatro bosas, VDU Muzikos akademijos Dainavimo katedros vedėjas prof. Tomas Ladiga scenoje jau trečią dešimtmetį. 1991 m. baigęs tuometę Lietuvos valstybinę konservatoriją ir pradėjęs dainuoti teatre, greitai tapo pagrindiniu operų ir didelės koncertinės formos kūrinių boso partijų atlikėju. Tai solistas, kurio profesionalumas, meninė branda ir dainavimo menas ypač dera su aktoriaus talentu. Ladiga kviečiamas dainuoti įvairiose koncertų salėse su savojo teatro orkestru ir choru, Lietuvos valstybiniu simfoniniu ir Kameriniu orkestrais dalyvauja koncertuose Lietuvoje ir užsienyje, yra daugelio Lietuvos muzikinių konkursų žiuri narys. Solistas apdovanotas 3-iojo laipsnio Santakos garbės ženklu, teikiamu Kauno miestui nusipelniusiems piliečiams. F E S T I V A L Y J E operetė KAUNO PILYJE 2012 – spektaklio premjera! Vienuoliktą vasarą tarptautinis festivalis Operetė Kauno pilyje miestiečius ir Kauno svečius kvietė kartu minėti Valstybės dieną: koncertai šalia rekonstruoto Kauno pilies bokšto ir atnaujintų istorinio paminklo prieigų vyko šventinėmis liepos 6 ir 7 dienomis. Čia skambėjo scenos meistrų atliekama populiari vokalinė muzika, o vienas vakarų pirmą kartą festivalio istorijoje kvietė į spektaklio premjerą – operetę Karaliaus antrininkas. Operetė Karaliaus antrininkas: vaidina Raimondas Baranauskas ir Kristina Siurbytė 27 Kauno valstybinis muzikinis teatras Lina Stankevičiūtė Pirmąjį Rytų Europoje operetės festivalį idėjos autoriai Baritonų trio – Gediminas Maciulevičius, Danielius Vėbra, Benjaminas Želvys – ir jų kolegė Laimutė Kuzmickaitė-Milašienė rengia nuo 2002 m. Įgyvendinta daugiau nei 50 įvairios tematikos koncertinių programų, dainavo per 150 Lietuvos dainininkų ir žinomi atlikėjai iš 20 Europos šalių. Koncertus dirigavo per 20 dirigentų, dalyvavo 12 įvairios sudėties kolektyvų, atlikta daugiau kaip 800 pavadinimų kūrinių, šiemet pastatyta operetė. 1 28 Liepos 6 d. skambėjo Muzika prie Kauno pilies – gražiausios operų, operečių, miuziklų arijos ir duetai bei populiarios originaliosios dainos. Koncerte dalyvavo solidus atlikėjų būrys: Virgilijus Noreika, Vytautas Juozapaitis, Edmundas Seilius, Kristina Zmailaitė, Kęstutis Alčauskis, Ieva Vaznelytė, netgi roko dainininkas Jeronimas Milius. Tarp naujų festivalio veidų žiūrovai išvydo Eriką Fentoną (JAV), Eveliną Sašenko, Mindaugą Rojų, Eugenijų Chrebtovą, Aistę Širvinskaitę ir Eglę Šidlauskaitę. Pastaroji ypač patraukė ne tik profesionalių muzikų dėmesį, bet privertė suklusti ir mažiau operos žanro subtilybes išmanančius klausytojus. Švariu mecosoprano diapazonu ji puikiai atliko Leonoros ariją iš Gaetano Donizetti operos Favoritė. Ir nors jos atliekamai Karmen arijai šiek tiek pritrūko profesinės brandos ir sceninės patirties, visi girdėjusieji vienu balsu tvirtina, kad Eglei telieka palinkėti sėkmės ir kuo lygesnio kelio į pripažintas pasaulio operos teatrų scenas. Festivalio melomanai gausiomis ovacijomis lydėjo praėjusio sezono Kauno valstybinio muzikinio teatro atradimą – dainininką iš JAV Fentoną, mielai sutikusį dalyvauti ir operetės festivalyje. Puikaus, tvirto balso savininkas atliko tenorų repertuaro puošmenas – Kalafo ariją iš Giacomo Puccini operos Turandot ir Manriko stretą iš Giuseppe’s Verdi operos Trubadūras. Tradiciškai susižavėjimo šūksniai lydėjo ir svečių iš Vengrijos Bódi Barbaros, Szabó Dávido ir kauniečiams iš praėjusio festivalio jau pažįstamo Pellero Károly pasirodymus – tercetus iš Imres Kálmáno operečių Grafaitė Marica ir Bajaderė, papuošė stulbinantys akrobatiniai triukai, būdingi tik Vengrijos operetės mokyklai. Tačiau daugiausia susirinkusiųjų simpatijų šiame koncerte pelnė Sašenko ir Milius. Abu dainininkai atliko savo repertuaro kūrinius, tačiau lyg iš naujo pakerėjo klausytojų širdis meistriškumu, talentu, stiliaus išmanymu ir sielų šiluma. Kaip ir kasmet, dainininkams akompanuojantis Europos šalių jaunimo simfoninis orkestras skambėjo ypač darniai, stilingai ir profesionaliai. Dirigavo festivalio vyriausiasis dirigentas Julius Geniušas, dirigentas Jonas Janulevičius ir svečias iš Rusijos Sergejus Rolduginas. Koncertą vedė festivalio veidu tapęs, šmaikštaus žodžio neieškantis ir nuostabiai festivalio atmosferą perteikiantis aktorius Gintaras Mikalauskas, jam padėjo dainininkė Ieva Vaznelytė. Šiltai palydėję pirmojo vakaro dalyvius, kitą dieną žiūrovai smalsumo vedini rinkosi į pagrindiniu festivalio akcentu tapusią premjerą – linksmą, šmaikštų, geriausių lengvabūdės operetės tradicijų spektaklį Karaliaus antrininkas. Režisierius Kęstutis Jakštas, dirigentas Virgilijus Visockis, scenografas Vaidotas Jakutis, kostiumai Kotrynos Daujotaitės, chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė, choreografai Dainius Bervingis ir Gintaras Visockis. Dainavo Raimondas Baranauskas, Gediminas Maciulevičius, Kristina Siurbytė, Gitana Pečkytė, Tomas Ladiga, Žanas Voronovas, Raimonda Tallat-Kelpšaitė, Danielius Vėbra, vaidino Dainius Bervingis ir Gintaras Visockis. Spektaklis sukurtas pagal Tadeuszo Dobrzańskio operetę Karaliaus ložė, 2 1. Evelina Sašenko ir Jeronimas Milius, 2. Bódi Barbara, Szabó Dávidas ir Pelleras Károly ją dar 1971 m. Kaune pastatė režisierė Vlada Mikštaitė, anuomet dainavo Mykolas Rekys, Vytautas Blažys ir Danutė Dirginčiūtė. Naujoje operetėje atsispindi klasikinės ir XX a. vidurio žanro tradicijos: karaliaus rūmai, fiktyvi monarchija, persirenginėjimas ir nesusikalbėjimas, įsimylėjėlių pora, charakterinių linksmuolių pora, o viską vainikuoja muzika su paryžietiškų dainelių, seno gero Vienos valso ir ugningomis Lotynų Amerikos melodijomis. Libretas buvo redaguojamas, pritaikomas mūsų laikui, tad gavo ir naują pavadinimą Karaliaus antrininkas. Režisieriaus žodžiais, „siužetas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo nerūpestingai smagus. Iš tiesų jame kalbama apie amžinuosius dalykus – meilę ir išdavystę, tikras ir netikras vertybes; ryškus ir visuomeninis socialinis pradas, politinių struktūrų paviršutiniškumas, karjerizmas. Nors istorija sena, deja, niekas nepasikeitė: sąžiningam žmogui pritapti šioje prisitaikėlių ir karjeristų visuomenėje labai sunku – jis laikomas nevykėliu. Tačiau kaip tik toks žmogus ir yra žmonijos variklis.“ Šią mintį režisieriui pavyko atskleisti, o įvairiausios pinklės tarsi mostelėjus burtų lazdele, kaipmat išnarpliojamos spektaklio pabaigoje. Po spektaklio kalbinti žiūrovai stebėjosi atviroje erdvėje sukurto reginio skoningumu, darna, pagrįsta režisūra, šaunia artistų vaidyba ir dainavimu. Režisierius sumanė dar ir kaskadinį triuką, kurį išvydę liko be amo – galbūt jie iki šiol tiki, kad nuo aukšto scenos kraigo pagrindinis herojus taip ir nusivertė žemyn galva, bet stebuklingai išliko gyvas... Jį vaidinęs Baranauskas, kaskart persikūnydamas tai į bėdžių savižudį, tai į savimylą karalių, puikiai susidorojo su gan nelengvu vaidmeniu. Šauniai, su tinkamu žanro pojūčiu, švelniu šaržu kitus personažus atskleidė dainininkai Maciulevičius, Ladiga, Pečkytė ir Voronovas, temperamentingai tikrą operetės primadoną suvaidino TallatKelpšaitė. Lyriniu pagrindinės veikėjos amplua Siurbytė išskleidė gan plačią pastelinių atspalvių paletę. Choro ir baleto artistai šoko ir dainavo taip šauniai, kad gudriai choreografų sumanytame piešinyje vargiai galėjai atskirti, kurie yra tik šokėjai, kurie – tik dainininkai. Išbandymas laukė ir dirigento, mat orkestras griežė vienoje scenoje, o spektaklis vyko greta esančioje. Kauno valstybinio muzikinio teatro choro ir baleto artistai spektaklyje Karaliaus ložė. KVMT nuotraukos NAUJAJAME teatro sezone – operetė, muzikinis reviu ir... Naują kūrybinį sezoną Kauno valstybinis muzikinis teatras pradės rugsėjo 28 d. spektaklio premjera. Praėjusį sezoną žiūrovus palepinome dviem trupės repertuare dar neturėtomis operomis – profesionalų išliaupsinta, žiūrovų antplūdžio sulaukusia ir Auksiniais scenos kryžiais apdovanota Gaetano Donizetti Liučija di Lamermur ir įspūdingo scenovaizdžio, puikiu atlikimu stebinusia Giuseppe’s Verdi Atila. Šiemet teatro kolektyvas kviečia į operetės premjerą – Johanno Strausso Čigonų baroną, o dar po poros mėnesių repertuarą papildys neįprastas spektaklis – muzikinis reviu Zygfrydo Vernerio kabaretas. Po Naujųjų šokio mėgėjų teismui atiduosime choreografo Aleksandro Jankausko šokio spektaklį Notrdamo legenda, o pavasarį mažieji sulauks smagaus ir pamokančio spektaklio – Eduardo Chagagortiano operos Ausinė kepurė. Svarbiausi teatro įvykiai yra premjeros, tačiau kolektyvas rengs ir koncertines programas, iš kurių ypač išsiskirs skirtoji Naujiesiems metams, kvies minėti menininkų jubiliejus, teatro choreografai stebins kūrybos vakarais. Pirmoji sezono premjera – dovana prabangių, skoningų, estetiškų spektaklių mėgėjams. Operetę Čigonų baronas stato scenos meistrų komanda, kauniečių pažįstama iš Liučijos di Lamermur premjeros: režisierius Gediminas Šeduikis, scenografas Andu Dumitrescu (Rumunija), kostiumų ir grimo dailininkas Juozas Statkevičius. Muzikiniam veiksmui vadovaus dirigentas Virgilijus Visockis, choreografas – Dainius Bervingis. Paskutinį kartą šis valsų karaliaus kūrinys Kaune statytas 1976 m., tad šiai premjerai nuolatinė teatro talkininkė Vida Rekienė redagavo lietuvišką libreto vertimą. Čigonų barono literatūrinis šaltinis – vengrų rašytojo Móro Jókajaus novelė Safi. Pagrindinė mintis – žmogaus savigarba, tautinis išdidumas, laisvės troškimas ir visagalė meilė. Libreto autorius Ignazas Schnitzeris išgarsėjo žymaus vengrų poeto Sándoro Petőfi poezijos vertimais į vokiečių kalbą. Dėl išplėtotos muzikinės dramaturgijos ir operos kanonų paisymo šis sceninis Strausso kūrinys dažnai vadinamas komiškąja opera, todėl Čigonų baronas buvo įtrauktas ir į tarpukario Lietuvos Valstybės teatro repertuarą. Vaidmenis kuria Raminta Vaicekauskaitė, Gitana Pečkytė, Edmundas Seilius, Vaidas Vyšniauskas, Mindaugas Zimkus, Gediminas Maciulevičius, Tomas Ladiga, Raimondas Baranauskas, Eugenijus Chrebtovas, Rita Preikšaitė, Rūta Zaikauskaitė, Monika Sakalauskaitė, Justina Tomkutė, Raimonda Tallat-Kelpšaitė, Giedrė Juknevičiūtė, Egidijus Bavikinas, Žanas Voronovas, Giedrius Prunskus, Danielius Vėbra, Ričardas Karalevičius, choro dainininkai ir baleto šokėjai. Antroji sezono premjera – smagi intriga mėgstantiems pasmalsauti apie asmeninį menininkų gyvenimą. Spektaklis pasakos apie teatralų gyvenimo peripetijas, jausmų dramas, tarpusavio santykius scenoje, užkulisiuose ir už teatro ribų. Spektaklis Zygfrydo Vernerio kabaretas pavadintas pagrindinio veikėjo vardu – tai priversto nutraukti veiklą varjetė direktorius, o šalia jo – ir visa spalvinga įvairaus temperamento ir talento, būdo ir profesinių gebėjimų artistų trupė. Veikėjai pasakos apie save pasitelkę žinomas ir rečiau nūdienos estradoje skambančias amerikiečių miuziklų dainas, prancūzų šansonas ir kitą sceninę muziką. Spektaklio idėja diktuoja ir netikėtą muzikinio reviu žanrą – jis gimė atsisveikinus su ne tik žiūrovų, bet ir teatro artistų itin mėgtu Johno Kanderio miuziklu Kabaretas. Naujo spektaklio dvasią kuria libreto autorė Viktorija Streiča, už Sali Boulz vaidmenį Kabarete pelniusi Auksinį scenos kryžių. Spektaklio režisierius Kęstutis Jakštas, dirigentas Jonas Janulevičius, dailininkė Vilma Galeckaitė-Dabkienė, choreografai Dainius Bervingis, Gintaras Visockis, chormeisteriai Ramūnas Tilvikas ir Rasa Vaitkevičiūtė. Spektaklyje vaidmenis kurs ir choro, baleto artistai, bus ir kviestinių žvaigždžių – aktoriai Viktorija Streiča ir Darius Meškauskas, dainininkai Jeronimas Milius, Evelina Sašenko, Monika Sakalauskaitė ir kt. Meilės ir aistrų dramą perteikiančio šokio spektaklio Notrdamo legenda premjera numatyta 2013 m. vasario 14ąją – Šv. Valentino dieną. Libreto autorius – spektaklio statytojas choreografas Aleksandras Jankauskas – siekia perteikti populiarumo neprarandančią Victoro Hugo dramą Paryžiaus katedra plastikos ir šokio kalba. Pirmame plane – pagrindinės veikėjos Esmeraldos tragedija: istorija pasakojama jos akimis, tačiau traktuojama ne kaip asmeninė meilės drama, o meilės kaip esminio principo suvokimas. Tai ne pamokymai, kaip mylėti, o galimybė kiekvienam išvysti savo vidų. Libretas išreiškia mintį, kad žmogaus norai gali suteršti visa, kas gryna ir didinga, ir tik mirtis gali tam užkirsti kelią. Spektaklio statytojams svarbu atskleisti meilės jausmo metamorfozes ir priešpriešinti jas žmoniškumą žudančiai neapykantai. Muziką kuria ir aranžuoja Antanas Jasenka, išgirsime ir žinomų melodijų iš garsiojo Richardo Cocciante’s miuziklo. Spektaklio dirigentas Jonas Janulevičius, scenografas Artūras Šimonis, kostiumų dailininkė Rūta Biliūnaitė, vaizdo instaliacijos Vlado Šerstobojevo. Šoks teatro baleto artistai, bus kviečiami ir pripažinti Lietuvos šokio meno meistrai. Spektaklyje šoks ir choro artistai, puikiai pasirodę šokio spektaklyje Dulkių spindesys, dalyvaus dainininkai. 29 koncertai L I E TU V O S N AC I O N A L I N Ė RUGSĖJIS–LAPKRITIS 72-asis koncertų sezonas RUGSĖJIS 22 d., šeštadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Sezono pradžios koncertas LIETUVOS KAMERINIS ORKESTRAS Dirigentas ir solistas SERGEJ KRYLOV Dalyvauja ansamblis GIUNTER PERCUSSION. E. Chausson, P. Sarasate, C. Saint-Saëns, G. Bizet – R. Ščedrin 23 d., sekmadienį, 16 val. Trakų pilies Didžiojoje menėje Muzika Trakų pilyje Maironio metams – koncertas „Maironio balsu“ LIUDAS MIKALAUSKAS (bosas) VALSTYBINIS VILNIAUS KVARTETAS Maironis, J. Naujalis, M. K. Čiurlionis, G. Kuprevičius, J. Pakalnis, K. Vasiliauskaitė ir kt. 26 d., trečiadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Orkestro muzikos koncertas Dirigento Donato Katkaus 70-mečiui ŠV. KRISTOFORO KAMERINIS ORKESTRAS Dirigentas DONATAS KATKUS J. Haydn, V. Bartulis, E. Grieg 29 d., šeštadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Orkestro muzikos koncertas Rimanto Armono jubiliejui LIETUVOS NACIONALINIS SIMFONINIS ORKESTRAS Dirigentas JUOZAS DOMARKAS Solistas RIMANTAS ARMONAS (violončelė) A. Šenderovas, A. Bruckner 30 d., sekmadienį, 12 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Visai šeimai Teatralizuota muzikinė pasaka „Muzikos garsai“ DIANA TIŠKOVAITĖ (sopranas) JONAS SAKALAUSKAS (baritonas) ČIURLIONIO KVARTETAS Berniukų ir jaunuolių choro ĄŽUOLIUKAS grupė Dirigentė DAIVA LEIPUVIENĖ SPALIS 3 d., trečiadienį, 18 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje VII tarptautinio folkloro festivalio „Pokrovskije kolokola“ Gala koncertas A. Doinikovo projektas „Etnosfera – naujas tradicijų dvelksmas“ (pasaulinė premjera), festivalio kolektyvų ir svečių iš užsienio pasirodymai 30 6 d., šeštadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Orkestro muzikos koncertas Euroradijo transliacija LIETUVOS NACIONALINIS SIMFONINIS ORKESTRAS Dirigentas ROBERTAS ŠERVENIKAS Solistas EVGENIJ STARODUBTSEV (fortepijonas) M. K. Čiurlionis, S. Prokofjev, J. Brahms 7 d., sekmadienį, 12 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Visai šeimai Šventinis koncertas Tarptautinei mokytojų dienai VALSTYBINIS VILNIAUS KVARTETAS Solistas LIUDAS MIKALAUSKAS (bosas) Merginų choras LIEPAITĖS, vadovė ir dirigentė JOLITA VAITKEVIČIENĖ Dalyvauja Vilniaus dailės mokyklos jaunieji dailininkai. 7 d., sekmadienį, 16 val. Taikomosios dailės muziejuje Kamerinės muzikos koncertas Versalio karališkųjų rūmų muzika DUO BAROCCO: RENATA DUBINSKAITĖ ir SAULĖ ŠERYTĖ (mecosopranai) Ansamblis MUSICA HUMANA ir solistai Dirigentas ALGIRDAS VIZGIRDA (fleita) 7 d., sekmadienį, 16 val. Trakų pilies Didžiojoje menėje Muzika Trakų pilyje „Rudens svajos“ ASTA KRIKŠČIŪNAITĖ (sopranas) Instrumentinė grupė SUBTILU–Z Á. Piazzolla, D. Ellington, J. Kosma, „Subtilu-Z“ grupės narių kompozicijos ir kt. 10 d., trečiadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Kamerinės muzikos koncertas „Muzika, kurią verta mylėt“ VAIDAS VYŠNIAUSKAS (tenoras) POVILAS JARAMINAS (fortepijonas) Lietuvių klasikų kūriniai; rusų, prancūzų ir italų operos šedevrai 13 d., šeštadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Orkestro muzikos koncertas LIETUVOS NACIONALINIS SIMFONINIS ORKESTRAS Dirigentas OLIVIER GRANGEAN Solistė RENATA MARCINKUTĖLESIEUR (vargonai) Z. Kodály, A. Guilmant, S. Rachmaninov 14 d., sekmadienį, 12 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Visai šeimai Teatralizuotas koncertas „Čipolino nuotykiai“ Varinių pučiamųjų kvintetas VILNIAUS BRASS Dalyvauja aktoriai. 14 d., sekmadienį, 16 val. Taikomosios dailės muziejuje Kamerinės muzikos koncertas „Operų klavyrus besklaidant...“ SABINA MARTINAITYTĖ (sopranas) ANDRIUS APŠEGA (baritonas) AUDRONĖ EITMANAVIČIŪTĖ (fortepijonas) Operų arijos, duetai 17 d., trečiadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Orkestro muzikos koncertas LIETUVOS KAMERINIS ORKESTRAS Dirigentas RISTA SAVIC Solistas ANDREI KAVALINSKI (trimitas) J. Haydn, J. N. Hummel, W. A. Mozart, G. Tartini 19 d., penktadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Fortepijono rečitalis Pianistas VALERY AFANASIEV L. van Beethoven, F. Liszt, C. Debussy, F. Chopin, R. Wagner Bilietus platina tik BILIETAI LT. 20 d., šeštadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Festivalio GAIDA pradžios koncertas LIETUVOS NACIONALINIS SIMFONINIS ORKESTRAS Dirigentas ROLAND FREISITZER R. Šerkšnytė, A. Navickas, G. F. Haas 21 d., sekmadienį, 12 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Visai šeimai Muziejų metams – teatralizuotas koncertas „Muzika ir dailė“ LIETUVOS KAMERINIS ORKESTRAS Dirigentas ROBERTAS ŠERVENIKAS Koncerto vedėja – dailininkė JŪRATĖ STAUSKAITĖ 21 d., sekmadienį, 16 val. Taikomosios dailės muziejuje Kamerinės muzikos koncertas VALSTYBINIS VILNIAUS KVARTETAS JOANA GEDMINTAITĖ (sopranas) VYTAUTAS GIEDRAITIS (klarnetas) W. A. Mozart 21 d., sekmadienį, 16 val. Trakų pilies Didžiojoje menėje Muzika Trakų pilyje „Aš lauksiu prie Vilniaus“ JUDITA LEITAITĖ (mecosopranas) TOMAS LEIBURAS (fortepijonas, klavišiniai) GENADIJUS SAVKOVAS (akordeonas) Rusų romansai, populiarūs valsai, tango, miuzetės, dainos koncertai F I L H A RM O N I JA 72-asis koncertų sezonas 24 d., trečiadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Kamerinės muzikos koncertas Rimanto Armono jubiliejinė programa „Fratres“ RIMANTAS ARMONAS (violončelė) EDVARDAS ARMONAS (violončelė) IRENA USS (fortepijonas) Violončelių „orkestras“ – LMTA prof. R. Armono studentai ir absolventai G. F. Händel, F. Schubert, G. C. Menotti, J. Klengel, A. Pärt, V. Germanavičius ir kt. 26 d., penktadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Festivalio GAIDA koncertas Kompozitoriaus Johno Cage’o 100-mečiui PETRAS GENIUŠAS (fortepijonas) VLADIMIRAS TARASOVAS (mušamieji) 27 d., šeštadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Orkestro muzikos koncertas Aldonai Kundrotas Echaniz (1917–2011) atminti LIETUVOS NACIONALINIS SIMFONINIS ORKESTRAS Dirigentas GEORG MARK Trio „DeHaPy“: DALIA DĖDINSKAITĖ (smuikas), GLEB PYŠNIAK (violončelė), OLE CHRISTIAN HAAGENRUD (fortepijonas) L. van Beethoven, A. Dvořák 28 d., sekmadienį, 16 val. Taikomosios dailės muziejuje Kamerinės muzikos koncertas VILNIAUS ARSENALAS Solistė NATALIJA KATILIENĖ (sopranas) J. S. Bach, G. Ph. Telemann, Ph. E. Bach, W. A. Mozart LAPKRITIS 4 d., sekmadienį, 12 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Visai šeimai Muzikinis spektaklis „Sofija muzikuoja“ Pagal G. de Pennart’o „Sophie macht Musik“ KLAIPĖDOS KAMERINIS ORKESTRAS Dirigentas MINDAUGAS PIEČAITIS Kompozitorė ZITA BRUŽAITĖ Lietuviško teksto autorė KAROLINA RYBAČIAUSKAITĖ Aktorė ir režisierė GINTARĖ LATVĖNAITĖ 4 d., sekmadienį, 16 val. Taikomosios dailės muziejuje Kamerinės muzikos koncertas ČIURLIONIO KVARTETAS B. Britten, I. Stravinskij, R. Rogers 7 d., trečiadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Orkestro muzikos koncertas LIETUVOS KAMERINIS ORKESTRAS Solistas ir dirigentas MICHAEL GUTTMAN (smuikas) 10 d., šeštadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Orkestro muzikos koncertas LIETUVOS NACIONALINIS SIMFONINIS ORKESTRAS Dirigentas VLADIMIR LANDE Solistė XIAYIN WANG (fortepijonas) M. Ravel, F. Schubert 11 d., sekmadienį, 12 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Visai šeimai Teatralizuotas koncertas „Muzikinė kelionė į Čiurlionio vaikystę“ GUODA GEDVILAITĖ (fortepijonas) Dalyvauja aktorius ALEKSAS KAZANAVIČIUS, Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokyklos moksleiviai. 11 d., sekmadienį, 16 val. Taikomosios dailės muziejuje Kamerinės muzikos koncertas ŪLA ULIJONA ŽEBRIŪNAITĖ (altas) INDRĖ BAIKŠTYTĖ (fortepijonas) L. van Beethoven, B. Kutavičius, D. Šostakovič 11 d., sekmadienį, 16 val. Trakų pilies Didžiojoje menėje Muzika Trakų pilyje „Vunderkindas W. A. Mozartas Londone“ Ansamblis MUSICA HUMANA ir solistai Dirigentas ALGIRDAS VIZGIRDA (fleita) 14 d., trečiadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Kamerinės muzikos koncertas VALSTYBINIS VILNIAUS KVARTETAS PER LUNDBERG (fortepijonas) DOVILĖ JUOZAPAITIENĖ (altas) W. A. Mozart, J. Brahms 17 d., šeštadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Orkestro muzikos koncertas LIETUVOS NACIONALINIS SIMFONINIS ORKESTRAS Dirigentas MODESTAS PITRĖNAS Solistai: VILHELMAS ČEPINSKIS (smuikas), MICHAIL BEREZNITSKY (altas) M. Bruch, G. Kuprevičius, D. Šostakovič 18 d., sekmadienį, 16 val. Taikomosios dailės muziejuje Kamerinės muzikos koncertas „Visi Josepho Haydno fortepijoniniai trio“ Trio KASKADOS J. Haydn, M. Ravel 18 d., sekmadienį, 16 val. Trakų pilies Didžiojoje menėje Muzika Trakų pilyje „Trakų divertismentai“ LIETUVOS KAMERINIS ORKESTRAS Solistas PETRAS VYŠNIAUSKAS (saksofonas) 21 d., trečiadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Senosios muzikos koncertas GHISLIERI KOLEGIJOS KONSORTAS Solistė EMANUELA GALLI (sopranas) G. F. Händel, G. Bononcini 22 d., ketvirtadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Fortepijono rečitalis EVGENI BOZHANOV (fortepijonas) L. van Beethoven, F. Schubert, F. Chopin Bilietus platina tik BILIETAI LT. 24 d., šeštadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Orkestro muzikos koncertas LIETUVOS KAMERINIS ORKESTRAS Dirigentas GEORGE TCHITCHINADZE Solistai: DŽERALDAS BIDVA (smuikas), GIANLUCA LITTERA (lūpinė armonikėlė) P. Vasks, V. Tausky, G. Holst, G. Jacob 25 d., sekmadienį, 12 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Visai šeimai Teatralizuotas koncertas „Muzika Troliui“ Pagal V. Palčinskaitės knygą „Muzika Troliui“ Dalyvauja aktoriai MARGARITA ŽIEMELYTĖ, MANTAS CEGELSKAS, pianistės NERINGA VALUNTONYTĖ, MONIKA DARŽINKEVIČIŪTĖ, multiinstrumentininkas SAULIUS PETREIKIS, baleto šokėjai. 25 d., sekmadienį, 16 val. Taikomosios dailės muziejuje Menų projektas „Dailės ir muzikos kūrėjų vizijos“ III programa: dailininkas Rimantas Dichavičius ir XIX–XX a. muzika Ansamblis MUSICA HUMANA ir solistai Dirigentas ALGIRDAS VIZGIRDA 28 d., trečiadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje Kamerinės muzikos koncertas RAIMUNDAS BUTVILA (smuikas) ZECHARIA PLAVIN (fortepijonas) J. Brahms, K. V. Banaitis, E. Bloch LIETUVOS NACIONALINĖ FILHARMONIJA. Aušros Vartų g. 5, 01304 Vilnius Bilietus galima įsigyti Lietuvos nacionalinės filharmonijos kasoje ir www.bilietai.lt bei visose sistemos BILIETAI LT (taikomi aptarnavimo mokesčiai) platinimo vietose. Bilietų užsakymas tel.: (8 5) 266 5233, 266 5216, mob. 8 698 52 075, el. p. bilietai@filharmonija.lt, interneto svetainėje www.filharmonija.lt. Likus valandai iki koncerto pradžios, bilietai parduodami koncerto vietoje ir tik į tą koncertą. Taikomos nuolaidos. 31 Menu akimirką žavingą Jolanta Čiurilaitė Jolanta Čiurilaitė – Rozina, Arūnas Malikėnas – Grafas operoje Figaro vedybos Šią vasarą operos solistė, vokalo pedagogė Jolanta Čiurilaitė šventė jubiliejinį gimtadienį. Kai paprašiau papasakoti apie savo kelią muzikoje, ji tik gūžtelėjo pečiais: „Kam to reikia? Gal geriau apie žmones, kurie šalia, kuriuos vis prisimenu. Apie save – ką gi čia pasakysi?..“ Ir vis dėlto po truputį, žodis po žodžio, pasakojimas, nuspalvintas jos šviesaus juoko, susidėliojo į vientisą istoriją apie dainavimą. Eglė Ulienė 32 DAINININKUI būtinas gyvenimo džiaugsmas Profesijos pasirinkimą tikriausiai lėmė didelė mano mamos meilė muzikai, ypač operai. Ji, ko gero, nebuvo praleidusi nei vienos operos premjeros, turėjo savo mylimus dainininkus, namie skambėdavo operų ištraukos, kurias ji nuolat, dirbdama namų darbus, dainuodavo. Kartą, eidamas Krivių gatve pro mūsų namus, ją išgirdo Zenonas Paulauskas ir užėjęs pasiūlė stoti į konservatoriją. Mama atsakė, kad turi tris dukras, kurios mokosi muzikos. Visos mes ir baigėme M. K. Čiurlionio mokyklą. Mokiausi chorinio dirigavimo, bet vis norėjau dainuoti, tad choro vadovas Antanas Jozėnas patikėdavo man solo partijas. Vokalo tuomet mokiausi pas Dalią Cibulskytę, Ninos Karnavičienės mokinę, nuostabią inteligentišką moterį, ir pas Eleną Dirsienę. Tačiau studijuoti pasirinkau chorinį dirigavimą – stojau į tuometinę Leningrado konservatoriją. Tada pirmąkart pamačiau Joną Aleksą, kuris ten studijavo aspirantūroje, ir šis susitikimas man buvo labai įsimintinas. Jonas Aleksa mane triskart pakonsultavo, ir tos pamokos taip užbūrė, kad į egzaminą ėjau lyg užhipnotizuota. Man prieš akis stovėjo tik jo veido išraiška, kurioje atsispindėjo kūrinio esmė, ir jo rankų grožis. Jis sukritikavo mano neaiškiai rodomą prieštaktį ir pasiūlė keletą patarimų, kaip šį trūkumą ištaisyti. Manau, kaip tik tai lėmė mano aukštą balą stojant. Ir Leningrade buvo žmonių, kurie vis mane kurstė dainuoti. Dainavau solo partijas choriniuose kūriniuose, dalyvavau senosios muzikos ansamblyje, kurį įsteigė dabar jau Sankt Peterburgo konservatorijos profesorius Valentinas Nesterovas. Atlikome Heinricho Schützo, Orlando di Lasso, Girolamo Cavazzoni, Antonio Vivaldi kūrinius, net gastroliavome Rusijos miestuose. Konservatorijos rektorius Serebriakovas kartą išsikvietė mūsų vadovą ir pareiškė, kad tarybinei aukštajai mokyklai toks ansamblio repertuaras nedera, ir liepė į jį įtraukti tarybinių patriotinių, revoliucinių dainų. Nesterovas nepabūgo ir pareiškė pakalbėsiantis apie tai su ansambliu, tačiau repertuaras išliko panašus. Labai įsiminė pažintis su žymiu vargonininku, teoretiku I. Brando. Jis ir jo šeima gyvenimą buvo paskyrę muzikai. Jo bute šalia konservatorijos, svetainėje, kurioje mes dirbome, stovėjo fortepijonas ir vargonai, o visas kambarys, vietomis iki pat lubų, buvo nukrautas natomis, daugelis jų rašytos ranka, buvo tik keli siauri takeliai praeiti. Baigusi dirigavimo studijas, vis dėlto įstojau į LMTA – į Vaclovo Daunoro dainavimo klasę. Jis neseniai buvo grįžęs iš stažuotės pas Genaro Barrą Italijoje, Tulūzoje pelnęs savo aukščiausią apdovanojimą – Didįjį prizą – ir savo mokiniams diegė itališko dainavimo principus. Tuo metu pas jį mokėsi Sofija Jonaitytė, Algirdas Čiplys – visi muzikoje ne naujokai. Bendradarbiavimas, dalijimasis žiniomis lėmė ir mūsų pažangą. Visi fanatiškai mėgome dainavimą, mūsų pokalbiai buvo vien apie vokalą, kritikuodavome ir girdavome vienas kitą, patardavome. Iki studijų pas Daunorą rėmiausi klasikinio instrumentinio dainavimo principu, kai vokalinė partija pajungiama bendram emociniam turiniui, balsas tarsi atlieka dar vieno instrumento funkciją. Operinėje muzikoje, ypač romantinėje, partiją reikia atlikti dramaturgiškai, emocinį užtaisą, esantį vokalinėje partijoje, pajungti veiksmų logikai, kitaip sakant, gyventi personažo gyvenimą. Labai svarbu ir aktoriniai gabumai. Penktame kurse rengdama Martos vaidmenį Flotowo operoje susitikau su režisiere Vlada Mikštaite, ir šis susitikimas man buvo lemtingas. Ji vis juokėsi prisimindama tada mano prieš metus dainuotą Roziną, kai visai nesuvokiau, ką turiu scenoje veikti. Savo išorinius duomenis ne itin vertinau, turėjau daug kompleksų, vis jaučiau didžiulį skirtumą tarp tų idealių moterų, kurių vaidmenis atlikdavau, ir savęs. Tačiau Mikštaitės padedama pradėjau suvokti, kad psichologinė personažo teisybė yra aktoriaus meistriškumo pagrindas. Tai reiškia tam tikrą personažo mąstymo ir veiksmų, emocijų logiką. Jei suvoki, dėl ko šią akimirką esi scenoje, visada būsi įtaigus ir išraiškingas. Martos partiją rengiau su dirigentu Rimu Geniušu. Tai žmogus, su kuriuo buvo labai įdomu bendrauti, jis visada kalbėdavo su potekste, buvo eruditas, filosofas. Ypatingas operos teatro tandemas buvo Aleksa ir Mikštaitė. Šių didžių kūrėjų, bendraminčių repeticijos buvo neišsenkamas pažinimo šaltinis, dovana ir pamoka visam gyvenimui, o juk dainininkui repeticijos – didžioji jo gyvenimo dalis! Jie paveikdavo tave taip, kad scenoje pajusdavai, tarsi tavo gyslomis teka Serpinos, Norinos, Grafienės, Čio Čio San, Adelės ar kitų personažų kraujas. Tai buvo retos, bet laimingiausios minutės scenoje, už kurias esu jiems abiem dėkinga. Sceninis operų veiksmas dažnai lemia ir vokalinės partijos interpretaciją, tad Aleksa nepraleisdavo nė vienos sceninės repeticijos, dažnai komentuodavo ir režisieriaus nurodymus, juos dar įdomiau paryškindamas ar papildydamas darė įtaką ir vokalinės partijos interpretacijai. Orkestro repeticijose jis mokė orkestrą klausytis vokalo, sekti sceninio veiksmo mizanscenas, intonacijas, o vokalistus – įsiklausyti į orkestro skambesį. Prisimenu Bohemos repeticijas, ypač Mimi mirties sceną, kurią prieš kiekvieną spektaklį repetuodavome ypač kruopščiai. Tai sudėtinga vokalinė partija, daug pauzių, trumpų frazių. Kiekviena jų turėjo būti sudainuota su nepaprasta įtampa, ekstremaliomis sąlygomis. Aleksa tiesiog fiziškai kentėdavo, jei mes tiksliai nepataikydavome į skambėjimą arba neįprasmindavome tylos skubėdami ar pavėluodami pradėti. Prie pulto jis sugebėdavo sukurti stiprų energijos lauką ir išgauti didžiulę emocinę įtampą, kurią jausdavo visi spektaklio dalyviai. Jis gyveno kiekvieno personažo gyvenimą ir elementariu prieštakčiu įvesdavo solistą į jo personažo gyvenimo atmosferą. Jis diriguodavo ne vien tai, kas girdima, bet ir tai, kas buvo matoma scenoje. Apgailestaudama turiu pasakyti, kad dažnai dėl vokalinės technikos trūkumo, talento stokos ar paprasčiausio dvasios silpnumo nesugebėdavome įgyvendinti jo siekių. Tada jis pašiepiamai sakydavo: ptička pevčaja... Mano mėgstamiausias vaidmuo – Čio Čio San. Kaip sakydavo Aleksa, tai ištisa moters dvasinio gyvenimo enciklopedija. Po spektaklio išeidavai iš scenos tarsi pakylėtas, kitoks žmogus – kažką atradęs ar praradęs. Visai kiti jausmai, kai dainuodavau Roziną, Adelę ar Serpiną – tam reikia ir saviironijos, ir humoro. Taip nebuvo, kad labai bijočiau scenos, nes joje esu nuo pat vaikystės. Labiau nerimavau dėl balso, nes nuolat sirgdavau. Esu dėkinga daugeliui žmonių, tarp jų – dirigentams Juozui Domarkui, Sauliui Sondeckiui. Su jais turėjau galimybę atlikti daug vokalinės simfoninės muzikos, kurią taip pamėgau dainuoti. Joje rasdavau dvasios pusiausvyrą, ją dainuoti man buvo ypač malonu, atrodo, jauti palaimą vien nuo paties skambėjimo... Su Sondeckiu atlikau soprano partiją Dmitrijaus Šostakovičiaus Keturioliktojoje simfonijoje, Wolfgango Amadeus Mozarto Requiem ir Mišiose C-dur, Johanno Sebastiano Bacho, Georgo Friedricho Händelio kūriniuose. Su Domarko orkestru dainavau Gustavo Mahlerio, Carlo Orffo, Josepho Haydno, Ludwigo van Beethoveno, Mozarto, Giuseppe’s Verdi, Antoníno Dvořáko, Arnoldo Schönbergo kūrinius, bendradarbiavau ir su kitais simfoniniais orkestrais, kuriems vadovavo Jevgenijus Mravinskis, Jevgenijus Svetlanovas, Dmitrijus Kitajenka, Veronika Dudarova, Vasilijus Sinaiskis. Daug baroko muzikos ir lietuvių kompozitorių kūrinių parengiau su Lietuvos kompozitorių sąjungos ansambliu, kuriam vadovavo Iminas Kučinskas, su Čiurlionio ir Vilniaus kvartetais. Mano įsimintiniausios gastrolės irgi buvo su simfoniniais orkestrais, nes teatro gastrolėse paprastai atlikdavau 1. Pirmieji scenos bandymai, 2. Jolanta Čiurilaitė – Adelė, Danguolė Juodikaitytė – Rozalinda operetėje Šikšnosparnis 1 2 33 Tema 1 2 1. Jolanta Čiurilaitė po studentų koncerto su Inga Ulevičiūte, pianiste Gražina Zalatoriene, Regina Bagdonavičiūte ir Algirdu Bagdonavičiumi, 2. Galantiškas muzikologo Vytautao Venckaus žestas 34 mažesnius vaidmenis. Esu dainavusi Argentinoje, Australijoje, Brazilijoje, Čekijoje, Italijoje, JAV, Kanadoje, Liuksemburge, Prancūzijoje, Rusijoje, Slovakijoje, Suomijoje, Ukrainoje, Urugvajuje, Vengrijoje, Vokietijoje, Georgo Otso, Rusų žiemos, Prahos pavasario, Maskvos žvaigždžių, Verdianaeum, Savonlinos festivaliuose. Pastaruoju metu daugiausia dainuoju kamerinę muziką, dažnai ir pati sau akompanuoju. Nuostabu dirbti su studentais. Kauno muzikiniame teatre dainuoja mano studentės Lina Kinderytė, Rita Preikšaitė, Giedrė Juchnevičiūtė. Regina Bagdonavičiūtė – Klaipėdos muzikinio teatro solistė. Halina Zubel dirba Vokietijoje – Štutgarto operos teatre. Lina Marija Laivytė laimėjo kelis tarptautinius konkursus, iš kurių reikšmingiausias – trečiasis tarptautinis dainavimo konkursas Wagnerio balsai Sarbriukene. Vilhelma Mončytė tapo pirmosios vietos laureate dvidešimt pirmajame tarptautiniame Centur Art konkurse Kijeve. Loreta Kovalskytė, šiemet baigusi LMTA magistro studijas, tapo antrosios vietos laureate Vincės Januškaitės-Zaunienės konkurse. Ilona Pliavgo – trijų tarptautinių konkursų Vokietijoje, Serbijoje ir Lietuvoje laureatė. Didžiuojuosi jomis! Visą gyvenimą mane domino dainavimo specifika. Vis ieškojau, eksperimentavau, kaip išgauti tobulą, laisvą balso skambėjimą. Kartais tie eksperimentai nuvesdavo ir į aklavietę... Užtai dabar esu šventai įsitikinusi, kad svarbiausias dainininkui yra tinkamai sutvarkytas jo paties instrumentas – sudėtingiausias, bet ir gražiausias... Tas sutvarkymas – ilgas ir nelengvas darbas, ir manau, kad kuo vėliau žmogus pradeda dainuoti, tuo geriau. Pati aš nesustodama dainuoju nuo septynerių, deja, mutacijos metais visiems geriau patylėti... Kol dar dirbo tik kaip režisierė, Mikštaitė dažniausiai pateikdavo pastabų dėl interpretacijos, vaidybos, o kai jau pradėjo dėstyti vokalą, ji, net ir režisuodama, ilgam įklimpdavo techninėse dainavimo subtilybėse! Juk tik tobulai pažinus, išmokus valdyti tuos savo raumenukus, galima pereiti prie muzikavimo, interpretacijos dalykų. Labai mėgstu pedagoginį darbą ir labai vertinu šią patirtį, nes kiekvienas mokinys irgi ko nors išmoko. Pradėjusi dirbti teatro chore, nuoširdžiai nustebau pamačiusi, kaip atsakingai ir kruopščiai dirba mūsų choro artistai. Man buvo didelis netikėtumas, kad tarp chorisčių yra daug puikių balsų, manau, ne viena jų galėtų puikiai atlikti ir solo partijas. Česlovas Radžiūnas – puikus operinio dainavimo specialistas, labai gerai išmanantis vokalą. Daug ko iš jo išmokau. Pats būdamas labai darbštus ir atsidavęs darbui, to reikalauja ir iš visų, kurie su juo dirba. Juk operos chorui būdinga sava specifika, jam reikia operinių spalvų, išlyginti dainavimo mokyklą, bet balsų spalvos nesuvienodinti. Neatsitiktinai choras sulaukia didžiausių statytojų komplimentų. Vien Bacho Pasijos pagal Joną buvo didžiulis iššūkis chorui, su kuriuo jis puikiai susidorojo! Laisvalaikio, deja, turiu nedaug. Labiausiai mėgstu skaityti, ir ypač knygas, kurios augina dvasią. Visas mano gyvenimas skirtas dainavimui: matyt, jeigu jau kartą pabandei, užsikrėtei, nebegali jo pamesti, nuo jo atitolti. Ir dar yra vienas dalykas, be kurio nebus dainininko, – tai gyvenimo džiaugsmas ir energija. 1. J. S. Bacho Kavos kantata su Leonidu Muraška, 2. Studentų spektaklis Kauno muzikiniame teatre – F. von Flotowo Marta: Aušra Stasiūnaitė, Sigitas Dirsė, Jonas Antanavičius ir Jolanta Čiurilaitė, 3. Festivalyje Prahos pavasaris: Vladimiras Prudnikovas, Aušra Stasiūnaitė, Jolanta Čiurilaitė ir Sergejus Larinas, 1985 m. Nuotraukos iš asmeninio archyvo 1 2 Apie mus Dirbdamas teatre neretai pajunti, kad sukiesi lyg didžiulio laikrodžio mechanizmo detalė. Šis pojūtis ypač sustiprėja statant naujus spektaklius, kai ore sklando kūrybinės idėjos ir emocijos. Tačiau racionalios struktūros padeda nesugriūti visai nesibaigiančių darbų virtinei. Vienas iš tokių svarbių teatro „laikrodininkų“ – LNOBT Kūrybinio darbo planavimo skyrius. Jo vadovė Audronė Juozauskaitė – muzikos mėgėjams gerai pažįstama pianistė, ir scenoje, ir už jos ribų daug jėgų atiduodanti solistų gerovei. „Privalau būti administratorė, psichologė, padėjėja, patarėja, kunigė“, – vardija savo pareigas Audronė, ištaikiusi trumpą akimirką tarp darbų ir prisėdusi teatro bufete pasikalbėti. Jos prižiūrimas, teatro mechanizmas sukasi ramiai ir patikimai, o jei kokios rodyklėlės ir pradeda greičiau lakstyti, netrukus tvirta Audronės ranka grąžina joms prigimtinį ritmą. Laūra Karnavičiūtė Raimonda Janutėnaitė, Audronė Juozauskaitė ir Rita Brazaitienė MECHANIZMAS Teatro laikrodžio MECHANIZMAS: Kūrybinio darbo planavimo skyrius 3 Miela Audrone, pradėkime nuo Tavęs pačios – kaip atėjai į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą? Prieš ateidama į teatrą dirbau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dainavimo katedroje koncertmeistere ir katedros koordinatore. Darbavausi drauge su pedagogais, kurių daugelis dainavo ir tebedainuoja teatre, o ir nemažai tuometinių studentų ilgainiui įsiliejo į Operos trupę – pažinojau didesnę dalį savo dabartinių kolegų, o ir darbo specifika nebuvo man svetima. Tai buvo laikas, kai teatrui pirmi metai vadovavo dabartinis generalinis direktorius Gintautas Kėvišas, o prof. Vladimiras Prudnikovas buvo paskirtas Operos meno vadovu. Jis ir pakvietė mane į naują komandą dirbti. Darbuojuosi iki šiol. Sužinojusi, ką turėsiu daryti, labai apsidžiaugiau, nes planuoju nuo pat vaikystės, nuolat sudarinėju savotišką gyvenimo tvarkaraštį. Ir studijuodama fortepijoną LMTA tiksliai užsibrėždavau laiką: kiek mokysiuos kūrinius skaityti iš natų, kada juos skambinsiu atmintinai ir t. t. Teatras – tai Tavo likimas? Tam tikra prasme teatras natūraliai atsirado mano likimo linijoje. Esu įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus gyvenime turi savo misiją, kurią pašauktas atlikti. Yra laikas kiekvienam susirasti, kurioje srityje jautiesi geriausiai, kur gali save realizuoti, kokių tau suteikta dovanų. Suprasta misija yra variklis, leidžiantis gyvenime judėti daug greičiau ir efektyviau. Dar studijuodama akademijoje aiškiai suvokiau, kad noriu dirbti su dainininkais, – gerai prisimenu tą savo gyvenimo momentą, kai apsisprendžiau būti šalia tų žmonių (žinoma, tada pirmiausia mąsčiau apie akompanavimą). Todėl likau Vilniuje, pradėjau dirbti Dainavimo katedroje ir tiesiog investavau jėgas į pasirinktą kelią. Teatras atsirado kaip natūralus akademijos tęsinys. Atvirai kalbant, nežinau tobulesnio instrumento už žmogaus balsą. Dainininkai – tai žmonės, kuriuos aš, nepaisydama visų jų žmogiškų trūkumų, labai myliu. Pamenu, dar studijų laikais kai kurie pianistai vis dejuodavo: „Akompanuoti dainininkams – kas gali būti baisiau?“ Man – priešingai. Visada žinojau, kad kaip tik teatre mano vieta po saule. Man iš tiesų rūpi, kaip jiems sekasi, kaip klostosi jų gyvenimai, – be šito dirbti ir juos suprasti būtų sunku. Šiam darbui reikia ne tik profesinių, bet ir psichologinių žinių, o dažną kartą – ir geros intuicijos. Tik tada gali suprasti konkrečias problemas, kurios dažnai lieka neišsakytos. Beje, daugelis aptarnaujančiųjų profesijų teatre labai specifinės – nėra mokyklos, kuri rengtų, tarkim, planavimo specialistus, ar režisieriaus padėjėjus operos teatrui. Čia greta profesinių žinių ir specifikos išmanymo daug lemia ir pasiryžimas būti įsodintam į teatro organizmą ir augti jame. Procesas nelengvas, bet įdomus. Tikriausiai dėl asmeninių savybių nesunkiai perpratai darbo specifiką? Šis darbas manęs nešokiravo iš pradžių, neapsunkina ir dabar. Laiką aš matau grafiškai, visas metų ratas – tarsi atski- 35 Apie mus nasi, jau ketvirtadienį turi suvokti, kad rytojaus dieną negali būti jokio vėlavimo. Galiu pasidžiaugti, kad teatre labai aiškus darbo reglamentas, vidaus darbo tvarkos taisyklės. Yra gana aiškios ribos, kurios padeda atlikti savo darbą ir susigaudyti kolektyvams. Iš tiesų tai labai atsakingos pareigos derinant didelių kolektyvų veiklą, planuojant repeticijų patalpų užimtumą. Tai tartum dispečerio darbas, kai turi viską sudėti taip, kad didžiuliai spektaklių traukiniai prasilenktų vienas kito nekliudę. Nuo gerai suplanuoto maršruto daug priklauso visos kelionės sėkmė. Kas vyksta planuojant teatro repertuarą? Darbas – tai šventė: Audronė Juozauskaitė (per vidurį) su operos solistėmis Sandra Janušaite, Laima Jonutyte, maestro Gintaru Rinkevičiumi, Česlovu Radžiūnu ir Martynu Staškumi LNOBT gastrolių Liublianoje metu ri stalčiukai, todėl planuoti man nėra sunku. Viena vertus, tai labai patogu, nes galima tvarkingai sudėlioti darbus ir planus išvengiant chaoso. Kita vertus, matai galutinę ribą ir žinai, kiek turi laiko. Yra tokių, kurie gyvena pernelyg nesigilindami į savo reikalus, o aš negaliu atsipalaiduoti, nes matau tašką, kur viskas baigsis, ir kiek iki tos baigties liko. Nemėgstu trimituoti apie savo pasiekimus. Labiau patinka tyliai ir ramiai atlikti darbą. Nėra didesnio pagyrimo už sklandžiai vykstantį procesą, kai visi ratukai ir varžtukai sukasi tvarkingai, viskas savo vietose. Su kolegėmis dažnai juokaujame, kad mūsų darbas – visai kaip valytojų: visą dieną kažką tvarkai, dėlioji, o vakare nėra ko parodyti, nes rytoj iš pat ryto vėl reikės viską daryti iš naujo. O štai jeigu kas nors blogai, ko nors nepadarytum, – iš karto viskas pasimatytų, pradėtų griūti kitos struktūros. Taigi pakalbėkime plačiau apie Kūrybinio darbo planavimo skyrių. Šis skyrius seniau, prieš man ateinant čia dirbti, vadinosi Režisūros valdyba. Vokiškas pavadinimo atitikmuo – Künstlerische Betriebsbüro, arba meninės veiklos biuras. Lietuviškas pavadinimas gana gremėzdiškas, gal net ne visada atitinkantis esmę. Pagrindinis mūsų skyriaus uždavinys – rūpintis teatro repertuaro spektakliais, pradedant repertuaro planavimu, solistų sudėčių formavimu, mėnesio ir savaitės darbo planų sudarymu ir skelbimu ir baigiant konkrečiomis repeticijomis bei spektakliais, už kurių priežiūrą atsakingi 36 publikai nematomi žmonės – pianistės koncertmeisterės, režisieriaus asistentai, režisieriaus padėjėjai, suflerė. Be viso to, dar esame atsakingi už Operos trupės administravimą. Pagrindinį organizacinį darbą atlieku aš ir dvi mano asistentės – solistų inspektorės Raimonda Janutėnaitė ir Rita Brazaitienė. Raimonda rūpinasi etatiniais ir kviestiniais lietuvių solistais, o štai Rita bendrauja su užsienio atlikėjais, taip pat yra atsakinga už juridinius spektaklių priežiūros klausimus (licencijas) ir atlieka begalę kitų smulkių darbų. Juk dažnai neužtenka su svečiu iš užsienio sudaryti sutartį, užsakyti jam viešbučio kambarį ir nupirkti kelionės bilietus. Esame tie, kurie pasitinka iš svetur atvykusius atlikėjus prie teatro ar net oro uoste ir globoja juos visą viešnagės metą: nuveda matuotis kostiumų, aiškinasi, ar nešalta grimo kambaryje, ar artistas žino, kur skaniai pavalgyti, ir t. t. Tai toks asistavimo darbas. Mes trise esame skyriaus branduolys; dar jam priklauso režisieriaus asistentai, padėjėjai, suflerė, koncertmeisterės, na, ir visa Operos trupė. Kokie šio darbo ypatumai? Planuojame visų teatro kolektyvų darbą, nurodome bendras gaires, sujungiame atskirus procesus į vieną ir globojame operos sritį. Tai labai specifinis darbas. Kai bandai nupasakoti, gali pasirodyti, kad lyg ir nieko ypatinga nedarai, bet iš tiesų gyveni nuo penktadienio iki penktadienio, nes tą dieną iki 12 val. privaloma paskelbti dviejų savaičių repeticijų tvarkaraščius. Vadi- Pusiau juokais, pusiau rimtai sakau, kad kaskart susidūrus su ateities planavimu (jau pavyko susitarti su dirigentais dėl 2013–2014 ir 2014–2015 m. pastatymų) mane apima šventa baimė: juk ši sritis – dangaus kanceliarijos uždavinys! O mes štai vis bandome tą ateitį nuspėti. Dėliodamas repertuarą, turi tarsi pabūti kiekvienoje dienoje – išskleisti ją lyg kokią vėduoklę ir peržiūrėti, kaip viskas vyks nuo ryto iki vakaro. Repertuaro formavimas, žinoma, yra komandinis darbas: reikia suderinti meninius ir rinkodaros uždavinius, techninius reikalavimus, atlikėjų galimybes – ar jiems nebus per sunku vienu ar kitu metu suderinti dalyvavimo spektakliuose ir repeticijose. O būna, kad nagrinėji būsimą situaciją ir jauti, jog kažkas čia ne taip. Pradedi gilintis ir tik po kiek laiko suvoki, kad iš tiesų būta veiksnių, kuriuos galėjai numatyti tik intuityviai. Kartais net vidury nakties atsibudusi pradedu galvoti, jog kažkas suplanuotame tvarkaraštyje negerai. (juokiasi) Ir tikrai vėliau paaiškėja, kad neklydau! O jeigu panagrinėtume, kaip statomas naujas spektaklis. Ar galėtum išgvildenti, kaip skyrius dirba nuo pradžių pradžios iki galutinio rezultato – premjeros? Globojame Operos trupę, taigi apie operų pastatymus ir kalbėsiu. Premjera – tai ledkalnio viršūnė: trys ketvirtadaliai darbo yra po vandeniu. Viskas prasideda nuo veikalo parinkimo ir statytojų komandos sudarymo. Tada ieškoma solistų, geriausiai atitinkančių konkretaus veikalo reikalavimus ir statytojų pageidavimus. Krizė gerokai pakoregavo teatro galimybes, todėl dabar mažai ką kviečiame iš užsienio, o jei kviečiame, tai tik į tuos vaidmenis, kurių negali atlikti mūsų solistai. Čia svarbūs asmeniniai ryšiai: bendradarbiaujame su įvairiais teatrais, agentūromis, artimai draugaujame su kaimynais – Latvijos nacionaline opera. Liūdna, bet dėl finansinių priežasčių ne visada įstengiame pasikviesti dainininkų, kurie galėtų praturtinti visos Lietuvos meninį pasaulį. Spektaklio sėkmė, žinoma, priklauso nuo įvairių meninių dalykų, bet pirmiausia – nuo solistų. Todėl juos parinkti labai svarbu. Pastaruoju metu spektaklius dažniausiai kuria kviestiniai režisieriai, nors štai netrukus turėsime išskirtinį atvejį – Johanno Strausso Šikšnosparnį statys teatro žmogus Gediminas Šeduikis, LNOBT dirbantis režisieriaus asistentu ir puikiai pažįstantis visus solistus. Vis dėlto dažniausiai atvykus režisieriui (o kartais – ir dirigentui) rengiame solistų perklausas ar parodome kūrėjams jau numatytus solistus. Numačius sudėtis, lygiagrečiai reglamentuojamas darbo laikas – atskaitos tašku laikant premjeros dieną sudaromas planas, kuriame numatoma, kada solistai dirbs su koncertmeisteriais, su dirigentu, kada prasidės sceninės repeticijos. Planuojant parengiamuosius spektaklio darbus, reikia daug išminties. Jei galėtume vadovautis tik tuo, kas suplanuota sezono pradžioje (darbus paprastai planuojame sezoną į priekį), viskas būtų pasakiška. Reikia būti labai tvirtam, nes kitaip neįsivaizduoju, kaip galima būtų išlaikyti stabilų procesą: žmogiškai pasigailėjus vieno asmens, nukentėtų dešimt. Kita vertus, turi būti ir labai lankstus, individualiai išnagrinėti kiekvieną problemą ir rasti tinkamiausią sprendimą. Juk natūralu, kad mūsų solistai šalia darbo teatre turi kitų įsipareigojimų. Apskritai manau, kad pati operos solisto profesijos prigimtis įpareigoja ne užsidaryti tarp keturių sienų, o ieškoti kuo platesnių erdvių savo talentui skleistis. Artistui užsidarymas yra žūtis. Tikriausiai jokiame kitame teatro skyriuje dirbant nepasitaiko tiek daug kuriozinių situacijų, kartais labai smagių, o kartais... Kartais pajuntu priklausomybę nuo sudėtingų situacijų (juokiasi) – argi ne smagu jas narplioti, ieškoti sprendimų... Visada įmanoma juos rasti – net pačiais beviltiškiausiais atvejais. Štai praeitą spalį taip susiklostė, kad dėl įvairiausių priežasčių sunkius galvosūkius teko spręsti vos ne kas savaitę. O klasikinė situacija tokia – spektaklio išvakarėse suserga numatytas solistas. Tada turi kuriame nors pasaulio kampe rasti kitą, kuris mokėtų tą vaidmenį, neturėtų kitų įsipareigojimų ir sutiktų įšokti į jam nežinomą pastatymą. Yra tokia atskira dainininkų grupė – solistai kamikadzės, kurie gali atskristi į spektaklį mokėdami tik muzikinę medžiagą ir kurių nervai leidžia atlikti vaidmenį ekstremaliomis sąlygomis. Tokiomis akimirkomis jaučiuosi kaip chirurgas operacinėje ar reanimatologas – suprantu, kad negalima delsti nė minutės, nes kitaip spektaklis tiesiog neįvyks. Tačiau ir skubotų sprendimų daryti negali. Visas emocijas atidedi į šalį, sukuri aiškų veiksmų planą ir darai, kas įmanoma. Mudvi su kolege Rita po šitiekos krizinių situacijų tapome puikiai tarpusavy derančia komanda ir išsprendžiame problemas gana ramiai ir sėkmingai. Bene sunkiausia padėtis susiklostė per trečiąją Karmen premjerą 2009 m. Tądien likus pusvalandžiui iki vidurdienio sužinojau, kad Karmen dainuojanti Ieva Prudnikovaitė susirgo. Solistės, drauge su ja rengusios vaidmenį, taip pat negalavo – buvo lapkritis, pati gripo epidemijos viršūnė. Greitai apskaičiavome, kad atsiskraidinti solistės iš užsienio nepajėgtume, nes, net ir suradus galinčią dainuoti, nebūtų lėktuvo reisų. Bet atsitik taip, kad dar prieš porą mėnesių tarėmės, jog kolegė iš Rygos atvažiuos pasižiūrėti mūsų premjeros. Jos tarpininkaujami operatyviai susisiekėme su Kristine Zadovska, kuri tuo metu šventė savo vaikų gimtadienį, tačiau sutiko viską metusi pulti mums į pagalbą... O kol laukėme generalinio direktoriaus verdikto (juk vis dėlto tai trečioji premjera, o mes ketiname išleisti į sceną visiškai pastatymo nepažįstantį žmogų!), kolegė Ilzė Sprancmanė, paėmusi iš Rygos Karmen klavyrą (kad solistė pakeliui galėtų pasikartoti muzikinę medžiagą) ir būtiniausius solistės reikmenis, stovėjo kažkur miške sankryžoje ir laukė mano skambučio – ar sukti į dešinę pasiimti Kristinės ir važiuoti į Vilnių, ar apsisukus grįžti į Rygą, nes spektaklis atšaukiamas. Galiausiai Zadovska likus pusvalandžiui iki spektaklio atvyko į Vilnių. Kol buvo grimuojama, ji trumpai aptarė esminius dalykus su spektaklio dirigentu Robertu Šerveniku ir režisieriaus asistentu Gediminu Šeduikiu ir... nuaidėjo trečiasis gongas. Tik antram veiksmui įpusėjus kiek atsitokėjusi pamačiau, kad Gediminas, persirengęs spektaklio mimanso artistu, nepastebimai sufleruoja solistei jos sceninius veiksmus! Štai kokia kontroversiška situacija: Karmen mieliau sekiojo ne paskui Don Chosė ar Eskamilją, o paskui smuklininką ar kareivį. Taigi apibendrinant galima pasakyti, kad šis teatro skyrius – tai savotiškas mikrokosmas? Jei žiūrėtume filosofiškai, tai dirbdamas tokį darbą iš tiesų pradedi suvokti, kaip veikia mūsų pasaulis. Mat jei manysime, kad visa, kas vyksta, yra Dievo veiklos rezultatas ir kad visi procesai yra Jo – Aukščiausiojo proto – numatyti (ir kad jis jau apsilankė mūsų ateityje), tai mūsų skyriaus darbas yra sumažintas ir supaprastintas viso to modelis. Kiekvienas sprendimas, net jei atskirai paimtas atrodo nelogiškas, turi savo priežastį, kurią kartais galima suvokti tik įsigilinus į visą procesą. Kai suplanuoji visą repertuarą, tiksliai žinai, kodėl šiandien viskas vyksta kaip tik taip, kaip parašyta tvarkaraštyje, ir kokį tai turi ryšį su tuo, kas įvyks po savaitės ar mėnesio. Taigi šiame darbe yra be galo daug įdomių momentų, priverčiančių susimąstyti ne tik apie teatro gyvenimą, bet apie gyvenimą apskritai. Linkiu darnaus gyvenimo ir dėkoju už pokalbį! Vasarą LNOBT orkestro smuikininkė, I smuikų grupėje griežianti Virginija Janina Šliauterytė šventė jubiliejų. Sveikiname sukaktuvininkę! 37 Diskusija VILNIUJE surengta Europos a t l i k ė j ų menų darbdavių asociacijų apskritojo stalo DISKUSIJA Rugsėjo 5 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje surengta Europos atlikėjų menų sektoriaus darbdavių asociacijų lygos (Performing Arts Employers Associations League Europe, PEARLE) tarptautinė apskritojo stalo diskusija Socialinis dialogas ES gyvojo atlikimo meno sektoriuje. Susitikimą Lietuvoje inicijavo LNF ir Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Lygos direktorei Anitai Debaere glaustai pristačius šios organizacijos veiklą bei apibrėžus susitikime Vilniuje keliamą aktualią socialinio dialogo temą, Europos atlikėjų menų sektoriaus darbdavių asociacijų atstovai pasakojo apie savo šalyse taikomus socialinio dialogo metodus ir iškylančias problemas. Svarstyta, koks vaidmuo čia tenka darbdavių asociacijai, kaip funkcionuoja socialinis dialogas, diskutuota apie kolektyvines sutartis, ilgalaikius ir trumpalaikius kontraktus, atlygį ir privalomus mokesčius. Savo patirtimi dalijosi juristė konsultantė, Vokietijos teatrų ir orkestrų asociacijos atstovė Ilka Schmalbauch, generalinis sekretorius, Bulgarijos kultūros įstaigų darbdavių asociacijos atstovas Momchilas Georgievas, juristas konsultantas, Suomijos teatro asociacijos atstovas Leevi Mantula ir projekto administratorė, Prancūzijos teatrų darbdavių asociacijos atstovė Alexandra Bobes. Diskusijoje kelta itin aktuali ES teisėtvarkos ir nacionalinių kultūros įstaigų santykio problema. Klausta, ar pavienėse šalyse galioja specialūs įstatymai? Koks vaidmuo ar misija tenka nacionalinėms kultūros įstaigoms vykdant valstybinę kul- tūros politiką? Svarstytos ir itin opios valstybinių bei nacionalinių institucijų veiklos strategavimo ir finansavimo problemos. Diskutuota ekonominės krizės poveikio įvairioms struktūroms klausimu bei dalytasi patirtimi, kokių iniciatyvų situacijai gerinti ėmėsi pavienės darbdavių asociacijos. Pasak vieną iš diskusijos dalių moderavusios Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinės direktorės Rūtos Prusevičienės, šis susitikimas Lietuvai itin aktualus. „Džiugu, kad Lietuvos atlikėjų menų atstovai aktyviai įsitraukė į diskusiją su visos Europos atikėjų menų darbdavių asociacijomis. Šis apskritas stalas parodė, kad esame lygiaverčiais Europos institucijų partneriais ir einame teisingu keliu. Tikimės, kad tai padės spręsti įsisenėjusias teisines problemas Lietuvos scenos menų sektoriuje“, – pasibaigus renginiui sakė Rūta Prusevičienė. „Apskritojo stalo diskusija buvo labai naudinga ir produktyvi“, – patvirtino LNOBT gen. direktoriaus pavaduotoja Laima Vilimienė. Apskritojo stalo diskusijoje Lietuvos atlikėjų menų įstaigoms ir Kultūros ministerijai atstovavo: Audronė Čerskytė (Lietuvos nacionalinio dramos teatro juristė), Irena Didžiulienė (Kultūros ministerijos Profesionalaus meno skyriaus vyriausioji specialistė), Jurgis Giedrys (Kultūros ministerijos Profesionalaus meno skyriaus patarėjas), Rimantas Lekavičius (Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovo pavaduotojas), Audronis Liuga (Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovas), Aušra Jolanta Pliaugienė (Lietuvos nacionalinio dramos teatro gen. direktoriaus pavaduotoja), Rūta Prusevičienė (Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė), Justinas Prusevičius (Valstybinio jaunimo teatro vadovo pavaduotojas), Ieva Tamutytė (Lietuvos nacionalinės filharmonijos gen. direktoriaus pavaduotoja), Laima Vilimienė (Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro gen. direktoriaus pavaduotoja), Audronis Imbrasas (Menų spaustuvės direktorius). Renginys Lietuvoje vyko gavus Europos Komisijos finansinę paramą. Pagal LNF informaciją Coda Sudarė Viktoras Paulavičius 1 2 12 5 13 7 9 9 2 12 5 13 6 KLAUSIMAI: 10 11 14 4 6 7 8 3 15 16 18 17 3 19 20 4 8 22 1 21 11 10 Teisingą atsakymą sužinosite paeiliui surašę sunumeruotas raides. Atsakymą siųskite redakcijos adresu. Galite rašyti ir el. paštu. Burtais išrinksime skaitytoją, kuris dovanų gaus teatro įsteigtą prizą. VASARIO–KOVO NUMERYJE SPAUSDINTO KRYŽIAŽODŽIO ATSAKYMAI: 1. Izidė, 2. Kovas, 3. Dezdemona, 4. Uvertiūra, 5. Edgaras, 6. Andantino, 7. Idamantas, 8. Baletas, 9. Faustas, 10. Švedas, 11. Odė, 12. Vasara, 13. Eugenijus, 14. Amūras, 15. Dis, 16. Raktas, 17. Liepa, 18. Jauna, 19. Simonas, 20. Čipolinas TEISINGAS ATSAKYMAS: ONEGINAS Pakvietimus į spektaklius laimėjo Žydrė Juodikienė ir Asta Jankauskaitė. Dėl pakvietimų prašome kreiptis tel. (8 5) 2610493 arba el. paštu zurnalas@opera.lt. 1. Johanno Strausso valsas Pavasario ... . 2. Kerubino pareigos Wolfgango Amadeus Mozarto Figaro vedybose. 3. Italų baritono Gobbi vardas. 4. ... dermė. 5. Jeronimo Kačinsko simbolistinė opera Juodas ... . 6. Miestas, kuriame gimė operos Paskenduolė autorius. 7. Muzikologas ... Tauragis. 8. Kompozitoriaus, sukūrusio baletą Antigonė ir operą Antigonė, tautybė. 9. Austrų kompozitorius, operos Žvejės autorius. 10. Pirmoji lietuviška opera profesionaliai scenai. 11. Jeano-Baptiste’o Lully ... ir Galatėja. 12. Alfijaus žmona Pietro Mascagni Kaimo garbėje. 13. Populiarusis Šokis su ... iš baleto Gajanė. 14. Vieta, kur prieš spektaklį įsigyjame bilietus. 15. Giacomo Puccini Džanis ... . 16. Barinkajaus mylimoji iš operetės Čigonų baronas. 17. Baleto klasikinio šokio lėtoji dalis. 18. Jausmas apelsinams Sergejaus Prokofjevo operoje. 19. Kas yra Šv. Gralis Richardo Wagnerio Lohengrine? 20. Personažas iš Giuseppe’s Verdi operos Kaukių balius. 21. Dainininkė ... Freni. 22. Vytauto Klovos operoje Du kalavijai Dainius Šviedriui yra ... . Bravissimo ISSN 1822-3001 Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro leidžiamas žurnalas 2012 m. rugsėjis/spalis Nr. 5/6 (66/67) Redakcinė kolegija: Laima Vilimienė (pirmininkė) Leonidas Donskis Edmundas Gedgaudas Živilė Ramoškaitė Rūta Stanevičiūtė Janina Stankevičienė Helmutas Šabasevičius Eglė Ulienė Žurnalo redaktorė Beata Baublinskienė Dizainerė Vaida Bakienė Kalbos redaktorė Danutė Ulčinskaitė Fotografas Martynas Aleksa Vadybininkas Nerijus Masevičius Spausdino UAB Indigo Print Redakcijos adresas: A. Vienuolio g. 1, 01104 Vilnius Tel. 261 04 93 zurnalas@opera.lt http://www.opera.lt Tiražas 1700 egz.
Similar documents
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro žurnalas
operos genijų Richardo Wagnerio ir
Giuseppe’s Verdi 200-ąsias gimimo
metines. Pavasaris buvo skirtas Wagneriui, ruduo – Verdi. Be kita ko jo
tikrąją gimimo dieną, spalio 10-ąją, teatre vyko VIII ta...
